PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

322 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *28
džia ÷m÷si žygių ne tik Romoje, bet ir Kaune. Atsižvelgdama į visuomen÷s
nuotaikas, ji ÷m÷ siaurinti Vatikano pasiuntinio veiklos lauką Lietuvoje.
1925 m. balandžio pirmojoje pus÷je buvo atšauktas iš anksto planuotas
arkivyskupo A.Zecchini’o vizitas į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos
fakultetą 86. Tokiomis aplinkyb÷mis Šventojo Sosto pasiuntinys
arkivyskupas A.Zecchini 1925 m. v÷lyvą pavasarį taip pat paliko
Kauną ir įsikūr÷ Rygoje, o v÷liau – Taline *. Tų pačių metų liepą lietuvių
laikinąją sostinę buvo priverstas palikti ir A.Zecchini’o sekretorius Luigi
Faidutti 87. Taip per patį 1925 m. vidurvasarį Lietuvos ir Šventojo Sosto
diplomatinius santykius persmelk÷ viduržiemio šaltis. Kontaktai tarp šalių
dabar buvo palaikomi tik per Lietuvos nepaprastąjį pasiuntinį ir įgaliotąjį
ministrą prie Kvirinalo (Italijos vyriausyb÷), v÷sų kataliką, kai kurių
nuomone, netgi laisvamanį – Petrą Klimą.
Lietuvos diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu susikomplikavo
būtent tuo metu, kai prie valdžios vairo stov÷jo krikščionys demokratai –
partija, kurios parama ir ištikimyb÷ Lietuvos Katalikų Bažnyčiai neabejotina.
Kaip rodo gausūs archyviniai šaltiniai, to meto spauda, memuaristika
bei istoriografija, tokį valdžios partijos nusistatymą l÷m÷ daug motyvų,
kurių svarbiausi, manyčiau, buvo trys: 1) negeb÷jimas tinkamai skirti
pasaulietin÷s užsienio politikos ir jos problemų bei tarptautin÷s teis÷s
normų ir tradicijų nuo šalies vidaus reikalų tvarkymo; 2) totalus opozicijos
puolimas ir dažnai iš piršto laužti jos kaltinimai Vyriausybei, kad ji
tariamai pataikauja Vatikanui ir taip esą išduoda nacionalinius interesus;
3) art÷jantys parlamento rinkimai ir su tuo susijęs valdžios pataikavimas
ar netgi baim÷ ignoruoti populistines elektorato nuotaikas ir aistras.
Žvelgiant retrospektyviai, istoriškai, matyti, kad toks Lietuvos Vyriausyb÷s
žingsnis iš esm÷s buvo klaidingas. Drįsčiau tvirtinti, kad tuometin÷
Lietuvos Vyriausyb÷s pozicija buvo iracionali keliais aspektais.
Lietuvos valdžia iš Šventojo Sosto reikalavo neįmanomų dalykų. Viena
vertus, akivaizdu, kad Lenkijos ir Vatikano konkordatas buvo skirtas ne
Lenkijos rytinių sienų nustatymui ar jos teritorinei jurisdikcijai įtvirtinti,
bet tik reglamentuoti Katalikų Bažnyčios pad÷čiai šioje šalyje. Antra, Vilniaus
arkivyskupiją priskirdamas Lenkijos bažnytinei provincijai, Šventasis
Sostas tik atsižvelg÷ į jau de facto bei de jure nusistov÷jusią pad÷tį.
Trečia, turint galvoje 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių Konferencijos
sprendimą d÷l Lenkijos rytin÷s sienos, akivaizdu, kad ne Vatikano veiks-
––––––––––––––––––––––
86 A.Gaigalait÷, min. veik., p. 157.
* Įsikurti šiose sostin÷se A.Zecchini’ui nebuvo sunku, nes jis buvo kartu akredituotas
ir Latvijai bei Estijai.
87 1925 06 22 Lietuvos Vyriausyb÷s nota Šventajam Sostui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582,
l. 44; B.K.Balučio 1925 07 11 laiškas į Romą P.Klimui, ten pat, l. 34–35.