PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*25
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
redaguotoje (v÷liau, jau Romoje, šį dokumentą J.Purickis tais÷: perredagavo,
švelnino, pild÷ naujais argumentais) 78 notoje, be kita ko, sakoma:
„Su gilaus liūdesio jausmu, galinčiu mesti šeš÷lį ant šviesaus pasitik÷jimo
Šventojo Sosto bešališkumu, kurį lietuvių tauta tur÷jo, [tenka konstatuoti,
kad] Šventasis Sostas yra suteikęs juridišką sankciją ir moralinį pašventinimą
tai dalykų pad÷čiai, kuri nepriimtina Lietuvai ir kuri yra rezultatas
smurto, panaikinusio tarptautines sutartis ir pasižad÷jimus, pačios Lenkijos
pasirašytus. Lietuvos Vyriausyb÷ tuo būdu jaučiasi priversta,
su labai dideliu pasigail÷jimu, pareikšti Jūsų Eminencijai savo energiškiausius
protestus prieš panašų sutvarkymą Katalikų Bažnyčios pad÷ties
Vilniuje, Lietuvos sostin÷je, taip pat ir to paties vardo provincijoje, Lenkijos
okupuotoje priešingai teis÷tumui“ 79.
Suprantama, jog demonstrantų išpuolis prieš Vatikano pasiuntinybę
ir jos vadovą Kaune bei gana griežta Lietuvos protesto nota nebuvo malonūs
Šventajam Sostui ir suk÷l÷ jo pareigūnų nusivylimą ar netgi demonstratyvų
nepasitenkinimą 80. Juolab kad pastarajame dokumente bu-
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
tuomet, deja, jau dar÷si „tradicin÷“. Ginčydama Lenkijos suverenitetą Vilnijoje bei kovodama
d÷l šios teritorijos susigrąžinimo, Lietuvos Vyriausyb÷ dažnai visiškai neracionaliai
komplikavo savo santykius su reikšmingiausiomis to meto tarptautin÷mis institucijomis
bei trečiosiomis valstyb÷mis. Kaip kitaip būtų galima vertinti V.Čarneckio instrukcijoje
ryšk÷jantį norą diktuoti Lenkijos–Vatikano konkordato turinį arba pareiškimą, jog Lietuva
nepripažįsta šio konkordato? Kokias tarptautines juridines pasekmes gal÷jo suponuoti
toks „nepripažinimas“ arba kokią politinę naudą duoti Lietuvai? Pastaroji Lietuvos užsienio
reikalų ministro instrukcija tampa dar labiau nesuprantama žinant, jog jis negal÷jo
būti nesusipažinęs su 1925 m. kovo 2 d. J.Macevičiaus telegramos turiniu. Po pokalbių su
įtakingiausiais Šventojo Sosto pareigūnais apie Lenkijos–Vatikano konkordato turinį
J.Macevičius į Kauną raš÷: „Pataisymas n÷ra galimas, nes Vatikanas išsider÷jęs maksimumą
mūs interesų apsaugojimo, kokį tik gal÷jo lenkai priimti, gi ratifikacija Vatikanui
tai tik formalumas, tad iš čia mainymo galimybių nenumatoma tad mūsų toj kryptyje
pastangos tur÷s likti be vaisių“ (Lietuvos Chargé d’Affaires a.i. Vatikane J.Macevičiaus
1925 03 02 šifruota telegrama iš Romos į Kauną, URM Politikos departamentui, LCVA,
f. 383, ap. 7, b. 582, l. 183–184). Ši telegrama ir V.Čarneckio instrukcija rodo, jog Lietuvos
užsienio reikalų ministras iš anksto žinojo (ar bent jau prival÷jo žinoti), kad pasirinkta diplomatin÷
taktika teigiamų rezultatų neduos. O tai jau reikštų, jog Kaunas sąmoningai
pasirinko konfrontacijos bei diplomatinių santykių destrukcijos su Vatikanu kelią. Tačiau
tokiu atveju v÷lgi kyla klausimas, o ką pozityvaus – žinoma, atmetus demonstratyviai teisuolišką
pozą – diplomatinių santykių sugadinimas arba nutraukimas su Šventuoju Sostu
Lietuvai gal÷jo atnešti? Galbūt tik tai, jog taip buvo sukurta iracionali pad÷tis, iš kurios
anksčiau ar v÷liau kažkam tur÷jo tekti „malonumas“ kapstytis?
78 A.Gaigalait÷, Klerikalizmas Lietuvoje 1917–1940, Vilnius: Mintis, 1970, p. 158.
79 Užsienio reikalų ministro V.Čarneckio suredaguotos protesto notos Vatikano Valstyb÷s
sekretoriui, kardinolui P.Gasparri’ui d÷l konkordato su Lenkija projektas (dokumentas
be datos, tačiau sprendžiant pagal turinį parengtas 1925 m. kovo 5–11 dienomis),
LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 175–176.
80 Kovo 8 d. įvykiai Kaune aidu atsimuš÷ Romoje. Lietuvos reikalų laikinasis patik÷tinis
prie Šventojo Sosto atsidūr÷ gana keblioje situacijoje. Vatikano diplomatinę reakciją
319