PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*19
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
Apgailestaujant reikia pasakyti, jog daliai antivatikaniškų manifestacijų,
1925 m. pavasarį spontaniškai ar organizuotai kilusių Lietuvoje, toną,
deja, dav÷ ir žymūs visuomen÷s veik÷jai, šalies politikai ar net oficialūs valstyb÷s
pareigūnai. Antai 1925 m. kovo 5 d. Vyriausyb÷s pos÷dyje svarstant
Lietuvos santykių su Šventuoju Sostu perspektyvas bei užsienio reikalų ministro
V.Čarneckio parengtos protesto notos Vatikanui projektą, prezidentas
Aleksandras Stulginskis laik÷si kraštutinai priešiškos pozicijos Vatikanui,
labai griežtai atsiliep÷ apie jo konkordatą su Lenkija ir primygtinai siūl÷
su Šventuoju Sostu santykius nutraukti ne tik de facto, bet ir de jure. Pasak
prezidento, „Vatikanas savo laiku Lietuvos Vyriausyb÷s ir visuomen÷s buvo
aiškiai įsp÷tas apie esamą pad÷tį Vilniaus klausimu bei pasekmes, kurios
gali kilti iš panašaus kaip dabar konkordato su Lenkija sudarymo, bet
Vatikanas, nepaisydamas nei Lietuvos Vyriausyb÷s, nei visuomen÷s balso,
patenkindamas min÷tus lenkų reikalavimus yra įžeidęs Lietuvos garbę, yra
užgavęs josios interesus. Tod÷l Lietuvos gyviausieji interesai, Lietuvos garb÷
reikalauja, kad Vyriausyb÷ su Vatikanu pasielgtų visu galimu griežtumu,
duodant nors kartą Vatikanui suprasti, jog ir Lietuva į padarytas
skriaudas moka atitinkamai reaguoti, moka priversti, kad reikia skaitytis su
Lietuvos reikalais, tod÷l Lietuvos Vyriausyb÷ privalo nieko nelaukdama
nutraukti visus diplomatinius santykius su Vatikanu
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
raudonesnis net už kardinolo kepurę“. Kitame straipsnyje tautininkų žurnalas v÷l atakavo
Šventąjį Sostą: „Mūsų valstyb÷s atgimimo istorijos lapai daug užfiksavo neteis÷tumų iš galingųjų
pus÷s, tačiau n÷ vienas jų nebuvo toks skaudus, dvasią slegiantis, kaip šis konkordatinis
. Kada Katalikų Bažnyčios galva prideda savo ranką prie g÷dos akto, pripažindama
galingojo teisę kruvinam kumščiui, o ne šventą tiesą silpnajam, tada ne tik katalikyb÷s
priešai, bet ir jos prieteliai ima manyti, kad ir po švento Petro uola gali vaisytis nuodingos
piktyb÷s“. Nuo tautininkų per daug neatsiliko ir valdančiosios partijos organas
„Rytas“. Šio laikraščio kovo 4 d. numeryje rašyta: „Politišku atžvilgiu Šv. Sostas tuo konkordatu
viešai pritar÷ aiškiam lenkų j÷gos smurto aktui, išpl÷šusiam mums mūsų valstyb÷s
sostinę, tautos širdį Vilnių . Tautišku atžvilgiu Šv. Sostas atidav÷ tąja sutartimi atviram
ir nevaržomam lenkinimui per bažnyčią plačias lietuvių mases neteis÷tai lenkų
okupuotame Vilniaus krašte. Konkordatas tiesiog duoda lenkų valstybei į rankas
ginklą prieš lietuvius kunigus“. Kiek v÷liau publicistas T.Petraitis „Ryto“ puslapiuose, komentuodamas
Lenkijos–Vatikano konkordato XII str., r÷ž÷: „Tuo būdu konkordatas siekia
pavesti arkivyskupui ir vyskupams eiti žvalgybos agentų pareigas Lietuvos ir Gudijos teritorijose“.
Liaudininkų „Lietuvos žinios“ kirto ne tik Vatikanui, bet kandžiai šaip÷si ir iš
valdančiosios Krikščionių demokratų partijos pastangų sureguliuoti Lietuvos ir Šventojo
Sosto santykius: „Viso ko šią nepaprastą žiemą buvo galima laukti, tik ne to, kad mūsų
„katalikų“ organas „Rytas“ subediev÷tų. Ačiū Vatikanui! Galų gale apšviet÷ jis savo akluosius
„įnamius“. Akliems nuo gimimo dienos, patep÷ jiems akis konkordatu su Lenkija.
Ir stebuklas pasidar÷. Prareg÷jo „Ryto“ kunigai, verkti, skųstis Dievui ant popiežiaus ir
prieš jį burnoti [prad÷jo]. Mes sak÷me teisybę, kad iš Romos nieko gero nelaukiame“.
* Išryškinta – A.K.
64 Lietuvos Respublikos Vyriausyb÷s pos÷džio, įvykusio 1925 03 05 Respublikos prezidento
rūmuose, pirmininkaujant prezidentui A.Stulginskiui, protokolas, LCVA, f. 923, ap.
1, b. 1123/2, l. 9.
*“ 64.
313