PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*15
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
mus su didžiosiomis Vakarų Europos valstyb÷mis, kurios tuomet Vilniją
juridiškai jau buvo pripažinusios Lenkijai43. Kita vertus, Šventajam Sostui
neabejotinai buvo svarbūs ir keliolika kartų mažesn÷s Lietuvos katalikų
lūkesčiai bei simpatijos. Be to, manytume, jog Vatikano diplomatija
negal÷jo neatsižvelgti ir į tai, jog nuo vienokio ar kitokio jos nusistatymo
bei geb÷jimo veikti nemažai priklausys ir apskritai Šventojo Sosto autoritetas
Europoje. Taigi išlaikyti pusiausvyrą ir kuo didžiausią objektyvų
nešališkumą tarp dviejų donkichotiškai besivaidijančių katalikiškų šalių
bei nesumenkinti savo tarptautinio moralinio autoriteto Vatikanui išties
buvo sunku ir reik÷jo kone titaniškų pastangų.
Taip susiklosčius aplinkyb÷ms, derybos tarp Lietuvos ir Vatikano
1924 m. pabaigoje–1925 m. pradžioje vyko vangiai ir neefektyviai. Drįstume
teigti, kad d÷l to atsakomyb÷ tenka abiem šalims. Tik 1925 m. sausį
Lietuvos URM pareigūnai, sužinoję, kad Vatikano–Lenkijos derybos jau
eina į pabaigą, prad÷jo aktyviau dom÷tis konkordato reikalu ir atidžiau
sekti Šventojo Sosto derybų su Lenkija eigą44. Tuo pačiu metu siekdama
reikalą paspartinti Lietuvos Vyriausyb÷ sudar÷ delegaciją deryboms su
Šventuoju Sostu. Į ją buvo įtraukti krikščionių demokratų koaliciniam
blokui priklausantys Seimo nariai Kazimieras Jokantas ir dr. Petras Karvelis,
taip pat URM juristas Tadas Petkevičius45. Ir nors konkordato klausimą
tuomet keliskart svarst÷ Vyriausyb÷ ir net pri÷m÷ ją tenkinantį projektą46,
tačiau derybos d÷l to nepaspart÷jo. Reikalo neišjudino ir oficialus
ELTA’os pranešimas visuomenei apie atsinaujinusias derybas su Šventuoju
Sostu47. Greičiau atvirkščiai. Atrodo, kad viešumas ir į spaudą prasiskverbianti
informacija apie derybų eigą tam tikra prasme Vyriausyb÷s
ir jos paskirtos delegacijos veiksmus kaust÷. Juolab kad tiek Seime, tiek
––––––––––––––––––––––
43 Žlugus visiems Tautų Sąjungos bandymams 1920–1922 m. Vilniaus problemą išspręsti
derybomis ir civilizuoto kompromiso keliu, Ambasadorių Konferencija 1923 m.
kovo 15 d. nustačiusi Lenkijos rytinę sieną iš esm÷s tik juridiškai įtvirtino de facto jau nusistov÷jusią
pad÷tį po L.śeligowskio žygio 1920 m. spalį į Vilnių ir Vilniaus kraštą paliko
Lenkijai. Lietuva kvestionavo Ambasadorių Konferencijos teisę spręsti jos teritorines problemas
ir šio sprendimo juridin÷s galios niekada nepripažino.
44 URM Politikos departamento direktoriaus B.K.Balučio 1925 01 13 šifruota telegrama Lietuvos
Chargé d’Affaires a.i. prie Šventojo Sosto J.Macevičiui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 189.
45 Lietuvos Ministrų Kabineto 1925 01 07 pos÷džio protokolas, ten pat, f. 923, ap. 1, b.
421, l. 5.
46 Šiame Vyriausyb÷s aprobuotame projekte, kaip ir mūsų anksčiau analizuotame, neišvengta
teritorinių kolizijų su Lenkija. Projekto antras straipsnis skelb÷, jog turi būti sudaryta
atskira Lietuvos bažnytin÷ provincija, vadovaujama arkivyskupo. Čia taip pat nedviprasmiškai
pareikšta, kad Lietuvos bažnytinę provinciją turi sudaryti Vilniaus, Seinų
ir Žemaičių vyskupijos… (Lietuvos URM Politikos ir ekonomikos departamento direktoriaus
Broniaus Kazio Balučio 1924 12 22 raštas krašto apsaugos ministrui, pulkininkui Teodorui
Daukantui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 493, l. 6–14.)
47 Derybos d÷l konkordato su Vatikanu, Rytas, 1925 02 05, p. 1.
309