PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*13
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
Tuo tarpu Lietuvos Vyriausyb÷ bei diplomatija, padedama lietuvių dvasininkų,
ginčijo Lenkijos suverenitetą Vilnijoje ir d÷jo visas įmanomas pastangas,
kad trečiųjų šalių tarpvalstybiniuose susitarimuose su Lenkija
(taip pat ir Lenkijos–Vatikano konkordate) Vilnius bei Vilniaus kraštas
jokiu būdu nebūtų laikomi Lenkijos integralia dalimi 35. Taigi iracionalus,
grynai pasaulietinis Lietuvos–Lenkijos teritorinis ginčas mechaniškai buvo
perkeltas ir į Lietuvos–Vatikano santykių plotmę. Neabejotina, kad
toks įvykių posūkis neigiamai atsiliep÷ tiek Lietuvos–Vatikano konkordato
sudarymui, tiek apskritai dvišaliams santykiams.
Taip susiklosčius aplinkyb÷ms, Šventojo Sosto pad÷tis tapo tikrai nepavyd÷tina.
Kalbant metaforiškai, galima teigti, jog Vatikano diplomatija
prieš savo valią atsidūr÷ tikrai karštoje pad÷tyje tarp lenkų priekalo ir lietuvių
kūjo. Varšuva net neketino atsisakyti to, ką buvo įgijusi, ir tvirtai
spaud÷ Vilniją savo saujoje. Kaunas savo ruožtu įnirtingai beld÷si į kiekvienas
duris, kurios, jo manymu, ved÷ link istorin÷s sostin÷s susigrąžinimo.
Abi besivaidijančios šalys tur÷jo savų politinių interesų, teisinių argumentų,
tarptautinių užtar÷jų, jaut÷si teisios 36 ir diplomatiniais kanalais
spaud÷ Šventąjį Sostą angažuotis tik jos naudai.
Štai Lietuvos vyriausyb÷ dar 1923 m. pabaigoje Juozą Macevičių paskirdama
Chargé d' Affaires a.i * prie Šventojo Sosto griežtai įpareigojo jį
kovoti su galimu Vilniaus vyskupijos priskyrimu Lenkijos bažnytinei
provincijai ir stengtis, kad ši vyskupija būtų tiesiogiai subordinuota Vatikanui
37. Reikia pripažinti, jog laikinasis reikalų patik÷tinis tuščiai laiko
Romoje neleido ir šią URM instrukciją vykd÷ uoliai. Ištyręs Lenkijos ir
Vatikano derybų d÷l konkordato sudarymo eigą bei nustatęs Lietuvai nepalankų
jo turinį, J.Macevičius 1924 pabaigoje – lapkričio 17 ir 22 d. bei
gruodžio 4 d. Vatikanui įteik÷ net tris notas, kuriose protestuota prieš
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––
kano užsienio reikalų sekretorius Francesco Borgongini lyg teisindamasis J.Macevičiui
kalb÷jo: „didžiausių sunkumų Šv. Sostas gavo pakelti, kad pravedus Vilniaus vyskupiją
į arkivyskupiją, kuriuo būdu yra realiai ir praktiškai įvykdytas lietuvių noras d÷l tiesiogin÷s
Vilniaus priklausomyb÷s nuo Vatikano, Vyriausyb÷s ir lenkų episkopato buvo reikalaujama
Vilniaus diecezijos įjungimo Varšuvos metropolijon ir vien tik lietuvių interesus
saugodamas [Šventasis Sostas. – A.K.] surado konkordate pravestą formulą ir ją apgyn÷“.
(Lietuvos Chargé d’Affaires a.i. Vatikane J.Macevičiaus 1925 03 14 pranešimas užsienio reikalų
ministrui V.Čarneckiui, LCVA, f. 383, ap. 7, b. 582, l. 150.)
35 Apie Lietuvos politines ir diplomatines pastangas tarptautin÷je arenoje blokuoti Vilnijos
pripažinimą Lenkijai plačiau žr. A.Kasparavičius, Didysis X Lietuvos užsienio politikoje.
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analiz÷, Vilnius: LII leidykla,
1996; Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940, Kaunas: Šviesa, 1999.
36 Žr. 1 išnašą.
* Chargé d’Affaires ad interim – laikinasis reikalų patik÷tinis (diplomatinis rangas).
37 Lietuvos URM 1923 12 22 instrukcija Lietuvos Chargé d’Affaires a.i. Vatikane J.Macevičiui,
LCVA, f. 383, ap. 7, b. 493, l. 77.
307