PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*7
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
Šis žingsnis, retrospektyviai žvelgiant, nereišk÷, kaip kartais teigiama lietuvių
istoriografijoje, jog Vatikanas labiau palaiko vieną kurią konfliktuojančią
šalį. Greičiau atvirkščiai. Taip siekta mažinti pavojingą įtampą
tarp Lietuvos ir Lenkijos, nuodugniai ištirti pad÷tį vietoje.
Atsargi ir apdairi Šventojo Sosto diplomatija pasitvirtino su kaupu ir
netrukus dav÷ apčiuopiamų teigiamų rezultatų. 1918 m. geguž÷s pabaigoje
atvykęs dar į vokiečių okupuotą Varšuvą A.Ratti rado sud÷tingą situaciją.
Tačiau rankų nenuleido ir netrukus perprato painų tarptautinių
ir tarpvalstybinių santykių mazgą šiame Rytų Europos kampe. Jis ryžosi
jį išnarplioti. Popiežiaus pasiuntinys susipažino su įtakingiausių Lenkijos
politinių j÷gų siekiais ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos bei Baltarusijos atžvilgiu.
S÷kmingą A.Ratti diplomatinę veiklą rodo tai, jog jau 1919 m.
birželį jo pareigos buvo paaukštintos. Popiežius jį paskyr÷ Lenkijos nuncijumi
ir paliko vizitatoriumi Lietuvai. Šventojo Sosto diplomato pastangomis
jau 1919 m. pabaigoje pavyko užgesinti beįsiplieskiančius tautinius
konfliktus rytų Galicijoje tarp vietinių lenkų ir ukrainiečių bei baltarusių12.
Suvokdamas atgimstančių tautinių Rytų Europos valstybių vidinį
politinį silpnumą, t.y. pavojingas nacionalistines tendencijas bei eventualias
išor÷s gr÷smes, nuncijus r÷m÷ ir Baltijos Antant÷s id÷ją13, kurios
realizavimas būtų sustiprinęs jaunų valstybių tarptautinį savarankiškumą
bei saugumą. Kitaip tariant, Šventojo Sosto diplomatija skatino Lietuvos,
Latvijos, Estijos, Suomijos ir Lenkijos politinę ir gynybinę bei pilietinę
integraciją. Be to, 3-iojo d-mečio pirmojoje pus÷je Vatikanas rūpinosi
ir komunizmo neutralizavimu Rytų Europoje – lenkų istoriko Edwardo
J.Pałygos teigimu, buvo orientuotas ir į prancūzų konstruojamo cordon
sanitaire14 stiprinimą15 – kas objektyviai taip pat buvo naudinga Lietuvos
valstybingumui.
1920 m. sausį A.Ratti apsilank÷ Vilniuje, o v÷liau ir Kaune. Čia jį pri-
÷m÷ prezidentas Antanas Smetona ir užsienio reikalų ministras prof. Augustinas
Voldemaras. Pastarasis išreišk÷ pageidavimą, kad Vatikanas
Lietuvos netraktuotų kaip Lenkijos provincijos ir skirtų jai atskirą nuo
Lenkijos diplomatinį atstovą16. Įžvalgi Šventojo Sosto vizitatoriaus akis
greitai pasteb÷jo, kad istoriniai valstybiniai Lietuvos–Lenkijos ryšiai jau
sudūl÷ję, o tautiniais pagrindais konstruojama Lietuvos Respublika nie-
––––––––––––––––––––––
12 J.Jurkiewicz, Nuncjatura Achillesa Ratti w Polsce, Warszawa, 1955, p. 48–49.
13 Ten pat, p. 49.
14 Plačiau apie prancūzų pl÷totą cordon sanitaire doktriną ir politiką žr.: R.Albrecht-
Carrié, Europe and the Two World Wars, Geneve & Paris, Librairie E.Droz & Librairie Minard,
1960, p. 110–111; K.Hovi, Cordon sanitaire ou barrière de l’est?, The Emergence of
the French Eastern European Alliance Policy 1917–1919, Turku, 1975.
15 Ed. J.Pałyga, min. veik., p. 89.
16 A.Voldemaras, Pastabos saul÷lydžio valandą, Vilnius: Mintis, 1992, p. 75.
301