PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

*5
LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI, ARBA ŠVENTOJO SOSTO REIKŠMö
TARPUKARIO LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKAI
Besikuriančios valstyb÷s kultūrinį-socialinį ir politinį-diplomatinį elitą
su Katalikų Bažnyčia neretai siejo ir tiesioginiai ryšiai. Žymiausi Pirmosios
Respublikos ideologai – filosofijos profesorius Stasys Šalkauskis
ir iš jo „išaugęs“ 5 daktaras Antanas Maceina – labiausiai gilinosi būtent
į krikščioniškąją filosofiją ir kūr÷ daugiau ar mažiau originalius jos lietuviškus
atitikmenis. Regis, neatsitiktinai kaip mąstytojas susiformavęs žymiausio
XIX a. antrosios pus÷s rusų teosofo Vladimiro Solovjovo id÷jų
bei Vakarų neoscholastikos įtakos veikiamas6, S.Šalkauskis pabr÷ž÷, jog
viena ir ta pati tiesa sudaro tiek teologijos, tiek filosofijos turinį7. Iš esm÷s
panašiai mąst÷ ir A.Maceina. Jis, formuluodamas teistinio egzistencializmo
apmatus, galinčius įprasminti gyvenimą žem÷je, taip pat buvo įsitikinęs,
jog „visi pagrindiniai egzistenciniai žmogaus aktai savo esme yra religiniai
aktai“ 8. Taigi žmogaus santykis su Dievu istorijos eigoje – individualus
ar institucinis – šiems filosofams buvo vienas esminių jų apmąstymo
objektų.
Nemažai Lietuvos politikų – Valstyb÷s tarybos, Seimų narių ar ministrų
– tur÷jo didesnį ar mažesnį teologinį išsilavinimą arba buvo praktikuojantys
dvasininkai. Iš dvidešimties Vasario 16 d. Nepriklausomyb÷s
Akto signatarų – net keturi dvasininkai. Vienas iš jų, prelatas, v÷liau vyskupas
Justinas Staugaitis aukščiausiose valdžios sferose iš esm÷s sukosi
per visus parlamentin÷s demokratijos metus: Steigiamajame, Pirmame
bei Antrame Seime ÷jo vicepirmininko ar pirmininko pareigas. Parlamentinį
darbą tuomet aktyviai ir vaisingai dirbo kunigai Juozas Vailokaitis ir
Mykolas Krupavičius. Pastarasis 3-iojo d-mečio pirmoje pus÷je gars÷jo ne
tik iš Seimo tribūnos sakomomis ugningomis patriotin÷mis ir socialiai
orientuotomis kalbomis, bet ir profesionaliai parengta bei ryžtingai vykdyta
Žem÷s reforma. Jo retorinį talentą ir politinius geb÷jimus vertino
netgi opozicija9. Per visus parlamentin÷s demokratijos metus (1920–1926)
Lietuvoje krikščionys demokratai išliko bene įtakingiausia, brandžiausia
politine j÷ga. Nors įsigal÷jus autoritarizmui LKDP bei politinę veiklą pl÷-
––––––––––––––––––––––
5 Rašydamas pabaigos žodį savo knygai „Niekšyb÷s paslaptis“ taip prisipažįsta pats
A.Maceina. Žr. A.Maceina, Raštai, t. 3, Vilnius: Mintis, 1990, p. 418.
6 Pasak Arūno Sverdiolo, S.Šalkauskio filosofinių studijų pagrindą sudaro D.J.Mercier,
A.G. Sertillanges, D.Nyso, M. de Wulfo bei kitų autorių sistemingi neoscholastiniai
gnoseologijos, ontologijos, etikos, estetikos, logikos, kosmologijos filosofiniai veikalai. Žr.
A.Sverdiolas, Stasio Šalkauskio filosofija (įvadinis straipsnis), kn. Stasys Šalkau skis,
Raštai, t. 1, Vilnius, 1990, p. 9.
7 P.Šalkauskis, Kunigas Dambrauskas, mano mokytojas ir kritikas (abipusis susirašin÷jimas),
Logos, Kaunas, 1938, Nr. 18, p. 18.
8 A.Maceina, Jobo drama. Žmogiškosios būties apmąstymas, kn. A.Maceina, Raštai,
t. 3, p. 563.
9 Z.Toliušis, Atsiminimai apie Mykolą Krupavičių, Lietuvos nacionalin÷ Martyno Mažvydo
biblioteka. Rankraščių skyrius, f. 66–8, l. 2–3.
299