PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

298 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *4
ir jo valstyb÷s sekretoriaus, kardinolo ir kanonų teis÷s profesoriaus Pietro
Gasparri’o įžvalgi politika pad÷jo Šventajam Sostui išlaikyti neutralumą
ir bešališkumą netgi visuotiniame politiniame chaose, ap÷musiame
tuomet visą Europą. Galima konstatuoti, jog ankstesniais amžiais sukauptas,
o moderniaisiais laikais nuolat patvirtinamas bei turtinamas
Popiežiaus valstyb÷s moralinis autoritetas, nelyginant įsakmus moralinis
imperatyvas, dažnai pozityviai veik÷ ir XX a. pirmosios pus÷s tarpvalstybinius
santykius. Ši aplinkyb÷ puikiai suvokta bei didžiai vertinta ir Lietuvoje.
Šventojo Sosto moralinis autoritetas Lietuvai tuomet buvo itin svarbus.
Viena vertus, medžiagiškai maža (pagal plotą, gyventojų skaičių ir
gamtinius išteklius) Lietuvos Respublika, spręsdama savo neretai vingrias
tarptautines problemas, negal÷jo varžytis politine j÷ga ar karine galia
su kitomis šalimis. Tod÷l prioritetą dažniausiai teik÷ moral÷s, tarptautin÷s
teis÷s bei teisingumo dalykams ir visas kylančias tarpvalstybines,
tarptautines problemas buvo pasiryžusi spręsti ne j÷ga, bet diplomatin÷mis
derybomis ir sutartimis. Tai akcentuota jau pirmosios prof. Augustino
Voldemaro vyriausyb÷s programin÷je deklaracijoje 1918 m. lapkritį 3.
Taigi Šventojo Sosto proteguojami krikščioniškosios moral÷s ir teis÷s
principai bei jų taikymas tarptautin÷je praktikoje Lietuvai tur÷jo labai teigiamą
reikšmę. Kita vertus, stiprinti tarpvalstybinius ryšius su Vatikanu,
ieškoti jo paramos Lietuvos valdžią vert÷ ir vidaus politiniai bei praktiniai
dalykai: konfesin÷ ir tautin÷ šalies gyventojų sud÷tis bei ankstesnių
istorinių epochų palikimas – paini ir neracionali Katalikų Bažnyčios organizacin÷-administracin÷
struktūra Lietuvoje 4.
Be to, Lietuvos Respublikos ryšius su Šventuoju Sostu 3–4 d-mečiais,
manytume, stimuliavo ir sociokultūriniai veiksniai. XX a. pirmojoje pus÷je
absoliuti dauguma lietuvių visuomen÷s buvo katalikai. Labiausiai išplitusi
socialin÷ ląstel÷ krašte buvo parapija, kurioje katalikų kunigas dažniausiai
buvo ir didžiausias autoritetas. Taigi dauguma to meto Lietuvos
žymių veik÷jų užaugo katalikų šeimose, kur t÷vai savo atžaloms skiepijo
ne tik meilę T÷vynei, bet ir religines – katalikiškas tradicijas, krikščioniškosios
moral÷s normomis pagrįstus gyvenimo principus.
––––––––––––––––––––––
3 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928 [fotografuotas leidimas], Kaunas:
Šviesa, 1990, p. 72, 75.
4 Nors 1923 m. surašymo duomenimis absoliučią Pirmosios Lietuvos Respublikos gyventojų
daugumą sudar÷ lietuviai katalikai, iki XX a. 3-iojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje
nebuvo arkivyskupijos centro. Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos buvo pavaldžios Mogiliovo
arkivyskupui, Seinų vyskupija – Varšuvos, o Klaip÷dos krašto parapijas vald÷ Varmijos
vyskupas Vokietijoje. Be to, išskyrus Žemaičių vyskupo rezidenciją Kaune, kiti lietuviškų
vyskupijų centrai – Vilnius ir Seinai – taip pat buvo likę už faktinių Lietuvos Respublikos
sienų.