PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

296 DR. ALGIMANTAS KASPARAVIČIUS *2
ninkų pavaldi tik Romos Kurijai. Miestuose, kurie tapo arkivyskupijos, vyskupijų
bei prelatūros centrais – Kaunas, Telšiai, Klaip÷da, Panev÷žys, Kaišiadorys,
Vilkaviškis – prad÷jo formuotis nauji konfesin÷s ir dvasin÷s kultūros židiniai.
1926 m. įkurta Lietuvos bažnytin÷ provincija ir suformuota jos struktūra iš esm÷s
išsilaik÷ beveik per visą XX a., išgyveno net penkiasdešimt metų trukusį
sovietinio totalitarizmo įšalą ir naujai buvo reformuota jau tik po nepriklausomyb÷s
atkūrimo – 1991 m. pabaigoje.
Ne mažiau Lietuvos valstybei ir šalies katalikų bendruomenei reikšmingas
buvo ir konkordato sudarymas. Konkordatas konsolidavo Lietuvos katalikų
bendruomenę, reglamentavo, išpl÷t÷ jos teises bei laisves valstyb÷je. Katalikų
Bažnyčia tapo lygiaverte institucija valstyb÷s organizacin÷je struktūroje. Konkordato
sudarymas teigiamai paveik÷ ir Lietuvos Respublikos politinę raidą.
Konkordatas stimuliavo Lietuvos santykius su kaimynin÷mis valstyb÷mis, pirmiausiai
su Lenkija ir Vokietija.
Vis d÷lto Lietuvos Respublikos diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu
klost÷si anaiptol ne visuomet pozityviai. Porą kartų – 1925/26 m. ir 1930/31 m.
šalių santykiai pavojingai balansavo ties kriz÷s riba. Tačiau kilusias problemas
Lietuvos ir Šventojo T÷vo diplomatams tuomet pavyko išspręsti. Ilgainiui šalių
santykiai skaidr÷jo. Emocionalius įspūdžius keit÷ racionalesni ir pragmatiškesni
veiksmai. Kaup÷si abipusis supratimas, formavosi patikimos diplomatinio bendradarbiavimo
tradicijos. Lietuvos Respublika augo politiškai, ekonomiškai ir
kultūriškai. Lygiagrečiai brendo ir jos politinis diplomatinis elitas. Senąją valstybininkų
kartą tolydžio sustiprino jaunieji, neretai labiau išsilavinę ir moderniau
mąstę veik÷jai.
XX a. 4-ojo dešimtmečio antrojoje pus÷je, art÷jant Antrojo pasaulinio karo
liūčiai, Lietuvos ir Vatikano santykiai patyr÷ dar ir šviesesnių, ir apniukusių dienų.
Žvelgiant retrospektyviai ir apibendrintai, galima konstatuoti, jog tuo laikotarpiu
šalių santykiai neretai kopijavo bendrą to meto Europos politinę panoramą
ar bent jos tendencijas. Karo ir taikos tema ne kartą gvildenta įvairiuose Kauno
ir Vatikano diplomatų pokalbiuose. Teigiamas Šventojo Sosto poveikis Lietuvos
Respublikai iš esm÷s tęs÷si iki pat jos valstybingumo sunaikinimo. 1939 m.
rudenį Lietuvai susigrąžinus istorinę sostinę Vilnių ir kartu de facto patekus į sovietinio
protektorato gniaužtus, Šventasis Sostas nenusisuko nuo Lietuvos, bet
steng÷si jai pad÷ti. Lietuvos Vyriausybei 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje iš
esm÷s pavyko Vilniaus krašte laim÷ti kovą d÷l lietuviškų pamaldų įvedimo bažnyčiose,
nuraminti radikaliai nusiteikusias vietos tautines bendruomenes.
Taigi Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatiniai santykiai tarpukaryje buvo
neatsiejama to meto Europos politinio diskurso dalis. Lietuvos ir Šventojo Sosto
diplomatinių santykių peizažas tuomet galbūt buvo kiek įvairesnis nei kita politin÷s
panoramos dalis.
I
Lietuvos valstyb÷s atgimimas po Didžiojo karo (1914–1918 m.), tapimas
pilnaverčiu tarptautinių santykių subjektu ir įsitvirtinimas tarptautin÷je
arenoje buvo gana komplikuotas, sunkus ir painus dalykas. Ankstesniais
amžiais susiformavę glaudūs valstybiniai ryšiai su pietine kai-