PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

268 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *12
vyskupus, kad stotų prieš Vytauto norą karūnuotis. Jam pačiam jis taip
pat buvo rašęs, drausdamas užsid÷ti karūną.
Pirmą kartą lietuvių ir lenkų santykiuose nuo lenkų nepriklausomos
Lietuvos valstyb÷s žygis Romai buvo perteiktas kaip pavojus krikščionybei
Rytų Europoje. Lenkams vis stipriau ÷mus kalb÷ti vad. „susibroliavusiųjų“
bei susijungusiųjų tautų vardu, o ir v÷liau, kai lietuviai nor÷davo
eiti savitu keliu, Vatikane buvo d÷stomas pavojus katalikų tautų vienybei.
Net tokiam Žemaičių vyskupui M.Paliulioniui XIX a. gale, kai brendo
lietuvių tautin÷ sąmon÷, pavyzdžiui, atrod÷, jog skyrimasis nuo lenkų
reiškiąs bendro fronto prieš pavojingą pravoslavinimą ir „Maskoliją“ ardymą.
Tik unijoje su Lenkija jaunutę „Kauno Lietuvą“ po Pirmojo pasaulinio
karo teįsivaizdavo ir iš Romos atsiųstas arkivyskupas A.Zecchini,
SJ. Pirmieji ryškūs tokio nusistatymo ženklai yra aptinkami jau Vytauto
valdymo pabaigoje, kai popiežius Martynas V band÷ didįjį Lietuvos kunigaikštį
sulaikyti nuo karūnacijos. Apaštalų Sostas tai dar÷ Bažnyčios labui.
Šiaip ar taip, Lenkija jau buvo pasi÷musi Lietuvos krikštytojos aureolę,
ir neofito purkštavimas prieš Karalystę-Koroną gal÷jo sukelti abejonių,
kai kryžiuočiai buvo tiek daug prisklaidę apie Lietuvą paskalų“ 18.
Taigi nors Vytauto Didžiojo pastangos įsteigti atskirą Lietuvos katalikų
metropoliją ir nebuvo s÷kmingos, tačiau jis (kartu su Jogaila) įkūr÷
dvi Lietuvos vyskupijas, nepriklausomas nuo kaimynų šalių bažnytinių
provincijų. Tuo buvo tęsiama nuo Mindaugo laikų einanti Lietuvos bažnytin÷s
politikos tradicija.
Tai, kad Jogailos ir Vytauto tikslas nebuvo pasiektas nei jų laikais,
nei v÷lesniais amžiais iki pat 1926 m., buvo Lietuvai skaudžios istorinių
įvykių grandin÷s pradžia. Jei XV–XIX a. Lietuva būtų tur÷jusi savo bažnytinę
provinciją, būtume tur÷ję galimybę daryti didesnę pažangą lietuvių
krikščioniškosios kultūros srityje, be abejo, d÷l to būtų buvę lengviau
spręsti ir valstybingumo bei kitas tautos problemas. Tarptautin÷je plotm÷je
Lietuva liko „terra incognita“ – nepažįstama, nežinoma žem÷. Tokios
Lietuvos pad÷ties liudijimų Vatikano archyvuose tarp Lietuvos vyskupų
skyrimų bylų nemažai yra suradęs Z.Ivinskis. Nuo XV a. pradžios,
dar Vytauto laikų prasid÷jęs, o v÷liau vis dažniau kartojęsis – Lietuvos
neskyrimas nuo Lenkijos. Toks Lietuvos ir Lenkijos liejimas krūvon, t.y.
Lietuvos laikymas Lenkija, itin išryšk÷jo XVI–XVIII a., kai jungtin÷s Respublikos
priekyje stov÷jo vienas karalius, pas kurį Varšuvon abiem kraštams
būdavo siunčiamas vienas nuncijus. Perkeliant Kijevo vyskupą Mikalojų
Viežgailą į Žemaičius, 1531 m. vasario 15 d. Acta Miscellanea XVII
tome (f. 183v) yra užrašyta: „ad Ecclesiam Medicensem in Luterania“ turint
galvoje Lithuania 19.
––––––––––––––––––––––
18 Z.Ivinskis, Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai.., p. 132–134.
19 Ten pat, p. 135.