PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija
PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija
264 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *8 į padanges k÷limas. Bet n÷ vienas iš to laiko išlikusių dokumentų nepamini karalien÷s Vilniuje. Ji ir negal÷jo būti Lietuvos sostin÷je, nes tuo pačiu metu Lenkijos ponai ją nusivež÷ į Ukrainos Lvovą. Jiems rūp÷jo atsiimti vadinamosios Raudonosios Rusijos žemes, kurios 1350 m. buvo pavestos valdyti Vengrijai, ir Jadvyga, kaip buvusio Vengrijos karaliaus dukt÷, savo dalyvavimu tur÷jo patvirtinti naują tvarką“ 13. Visi lietuviai, rašę apie Lietuvos krikštą, pabr÷žia faktą, jog lenkai tam krikštui neteik÷ didel÷s svarbos. „Kaip patvirtina ir pačios Jogailos Vilniuje duotos privilegijos, – rašo Z.Ivinskis, – neofitas – naujasis Lenkijos karalius atvyko Lietuvos sostin÷n su mažu kunigų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo Bodzantos, nei Krokuvoje lietuvių kunigaikščius krikštijusio vysk. Jono Radlicos, nei veiklaus Poznan÷s vyskupo Dobrogosto“ 14. Iš tuomet Vilniuje duotų privilegijų sužinome, kad su Jogaila iš Lenkijos atvyko keletas atsakingų valstyb÷s vyrų: Poznan÷s vaivada, du mozūrų kunigaikščiai, pora kaštelionų, dvaro taurininkas, iždininkas ir kiti. Jie, aišku, lyd÷jo Jogailą kaip valdovą. Juo labiau, atrodo, reik÷jo iškilmingos Bažnyčios dignitorių palydos, nes karaliaus kelion÷s tikslas ir buvo įvesti Lietuvoje krikščionybę, įsteigti naują vyskupiją, numatyti jai vyskupą, steigti parapijas. Ir jaunai karalienei būtų buvę įdomu susipažinti su savo vyro t÷viške. Lvovo srities reikalus būtų buvę galima sutvarkyti ir pora m÷nesių v÷liau. Kod÷l viso to nebuvo? Manyčiau, kad pats karalius ir jo broliai Skirgaila, Vladimiras, Kaributas, taip pat pusbrolis Vytautas to nenor÷jo. Jie viską taip sutvark÷, kad krikščionyb÷s Lietuvoje įvedimas būtų pačių lietuvių reikalas. Per daug buvo įsi- ÷dęs kryžiuočių įsitikinimas, kad krikštytojams turi priklausyti vienokia ar kitokia teis÷ valdyti pakrikštytuosius. Panašios priklausomyb÷s nuo kaimynų lietuviai, be abejo, baid÷si, nors Kr÷voje ir buvo nutarę Lietuvą „prišlieti“ (t.y. lot. applicare *) prie Lenkijos. Tas noras nepriklausyti jau- –––––––––––––––––––––– 13 P.Rabikau skas, Lietuvos krikšto aplinkyb÷s, LKMA Suvažiavimo darbai, t. 13, Roma, 1990, p. 101; P.Rabikauskas, D÷l palaimintosios Jadvygos kanonizacijos, Bažnyčios žinios, 1996 12 30, Nr. 24, p. 17; tas pats, Voruta, 1997 01 18–24, Nr. 3 (285), p. 7; Lenkijos vyskupų sveikinimas Lietuvos vyskupams. Lietuvos Vyskupų Konferencijos atsakymas į Lenkijos vyskupų sveikinimą, Bažnyčios žinios, 1996 04 15, Nr. 7, p. II–V. 14 Z.Ivinskis, Lietuvos krikšto problema, Aidai, 1966, p. 363. * Termino „applicare“ vertimo į lietuvių kalbą problemą yra išsamiai aptaręs P.Rabikauskas str. Lietuvos krikšto aplinkyb÷s (LKMA Suvažiavimo darbai, t. 13, p. 99–100). Jis paaiškina, kad terminą „applicare“ į lietuvių kalbą reikia versti „prišlieti“, „prijungti“: „Akte vartojamas lotyniškas žodis „applicare“; jis reiškia „prišlieti“, „prijungti“. Atrodo, jog tai ilgai galvotas ir ieškotas išsireiškimas, nes būtų buvę daug paprasčiau pasakyti „unire“, „adiungere“, „coniungere“, „incorporare“ arba panašiai. Matyt, lietuviai reikalavo įrašyti tokį terminą, kuris mažiau ribotų jų savarankiškumą. „Applicare“ yra tarp kitko tipiškas terminas laivininkyst÷je, kai atplaukęs laivas prisitvirtina prie kranto, „prisišvartuoja“, kaip sakoma; t.y. laivas prisijungia prie kranto, bet laivas lieka laivu ir krantas
*9 LIETUVA IR ŠVENTASIS SOSTAS: ISTORINö PERSPEKTYVA 265 čiamas ir pirmuosiuose oficialiuose krikšto metu duotuose dokumentuose. Steigiant Vilniaus vyskupiją, nieko nepasakyta, kuriai metropolijai ji tur÷tų priklausyti ir net popiežiaus kanoniškas vyskupijos įsteigimas pavestas ne Gniezno arkivyskupui metropolitui, o tiesiog įgaliotam Poznan÷s vyskupui. Jogaila ir Vytautas jau tuomet gal÷jo galvoti apie atskiros Lietuvos Bažnytin÷s provincijos sudarymą. Vytautas, kaip žinoma, v÷liau tam tur÷jo konkretų planą, tiktai laiko aplinkyb÷s neleido jo įvykdyti 15. Mat Lietuva netur÷jo savo kunigų, nebuvo joje dvasininkams rengti tinkamų mokyklų. Taip pati gyvenimo realyb÷ prived÷ prie to, kad Vilniaus vyskupija jau po keturių dešimtmečių tapo Gniezno metropolijos Lenkijoje dalimi 16. Palyginę Mindaugo krikšto, pirmosios Lietuvos vyskupijos įsteigimo, istoriją su 1387 m. Lietuvos krikšto įvykių istorija, rasime daug panašumų tarp abiejų įvykių dalyvių reakcijų ir siekimų. Iš pirmo žvilgsnio kelia nuostabą, kad Vytautas, kovodamas d÷l Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų nepriklausomyb÷s nuo kaimyninių valstybių bažnytinių centrų, ne iki galo sek÷ Mindaugo pavyzdžiu. Kod÷l? Ar Vytautas, kovojęs d÷l nepriklausomos nuo Maskvos metropolito LDK stačiatikių metropolijos, nesuprato, kad reikia kovoti ir d÷l katalikų vyskupijų nepriklausomyb÷s nuo Lenkijos bažnytinių struktūrų, konkrečiai nuo Gniezno arkivyskupo metropolito, Lenkijos primo, įtakos? Tai, kad Gniezno arkivyskupas Jogailos ir Vytauto nebuvo pakviestas į oficialias Lietuvos krikšto iškilmes Vilniuje 1387 m. pavasarį, liudytų, kad abu Lietuvos valdovai tą reikalą suprato, bet, kita vertus, jie žinojo ir ką kita – mūsų jau min÷tą teisinę Bažnyčios tradiciją, susiklosčiusią nuo Grigaliaus Didžiojo, t.y. nuo Anglijos christianizacijos laikų – neofitų šalyse steigiamų vyskupijų nepajungti jokiai kaimyninei metropolijai, o palikti jas tiesiog pavaldžias popiežiui. Krikštydami Lietuvą Vytautas ir Jogaila padar÷ viską, kad naujai įsteigtų Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų teisin÷ pad÷tis būtų sutvarkyta pagal įprastinę Romos Kurijos praktiką, t.y. būtų tiesiogiai pavaldžios popiežiui. Įsteigti nepriklausomą LDK katalikų metropoliją su centru Vilniuje bei sufraganin÷mis Žemaičių ir Lucko vyskupijomis Vytautas nebesp÷jo ir tik po jo mirties Lietuvos vyskupijos pamažu pateko Gniezno arkivyskupo įtakon. Dar 1931 m. ––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––– krantu, – jie nesusivienija. Kad panašaus prisijungimo siekta Kr÷vos unija, rodo ir tai, jog Jogaila tapo karaliumi tik Lenkijai, o Lietuvai liko vyriausiuoju kunigaikščiu – „Lituaniae princeps supremus“, kaip nurodoma daugyb÷je jo dokumentų“. Taigi, prof. P.Rabikauskas terminą „applicare“ verčia pirmiausia „prišlieti“, o po kablelio „prijungti“. Gaila, kad naujausioje Kr÷vos akto publikacijoje (sud. J.Kiaupien÷, Vilnius: Žara, 2002, p. 22) ir toliau žodis „applicare“ verčiamas tik vienu žodžiu „prijungti“. 15 Relationes status diocesium in Magno Ducatu Lituaniae, t. 1, Romae, 1971, p. XXV, išn. 22. 16 P.Rabikau skas, Lietuvos krikšto aplinkyb÷s.., p. 102–103.
- Page 212 and 213: 214 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *2 Vad
- Page 214 and 215: 216 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *4 kat
- Page 216 and 217: 218 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *6 Bej
- Page 218 and 219: 220 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *8 mon
- Page 220 and 221: 222 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *10 kr
- Page 222 and 223: 224 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *12 Ja
- Page 224 and 225: 226 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *14 ku
- Page 226 and 227: 228 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *16 wa
- Page 228 and 229: 230 MOKSLINö KONFERENCIJA „LIETU
- Page 230 and 231: 232 MOKSLINö KONFERENCIJA „LIETU
- Page 232 and 233: 234 MOKSLINö KONFERENCIJA „LIETU
- Page 234 and 235: 236 MOKSLINö KONFERENCIJA „LIETU
- Page 236 and 237: 238 MOKSLINö KONFERENCIJA „LIETU
- Page 238 and 239: 240 SVEIKINIMAI *2 Šiais metais mi
- Page 240 and 241: 242 SVEIKINIMAI *4 ti Katalikų Ba
- Page 242 and 243: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 244 and 245: 246 JEAN-LOUIS TAURAN *3 plomatic s
- Page 246 and 247: 248 JEAN-LOUIS TAURAN *5 her said:
- Page 248 and 249: 250 JEAN-LOUIS TAURAN *7 which migh
- Page 250 and 251: 252 JEAN-LOUIS TAURAN *9 ro, sprend
- Page 252 and 253: 254 KAZYS LOZORAITIS *2 rą laim÷j
- Page 254 and 255: 256 KAZYS LOZORAITIS *4 Kaipgi šia
- Page 256 and 257: 258 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *2 K
- Page 258 and 259: 260 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *4 V
- Page 260 and 261: 262 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *6 g
- Page 264 and 265: 266 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *10
- Page 266 and 267: 268 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *12
- Page 268 and 269: 270 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *14
- Page 270 and 271: 272 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *16
- Page 272 and 273: 274 VYSK. DR. JONAS BORUTA, SJ *18
- Page 275 and 276: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 277 and 278: *3 KĄ XX A. PRADŽIOJE VATIKANAS
- Page 279 and 280: *5 KĄ XX A. PRADŽIOJE VATIKANAS
- Page 281 and 282: *7 KĄ XX A. PRADŽIOJE VATIKANAS
- Page 283 and 284: *9 KĄ XX A. PRADŽIOJE VATIKANAS
- Page 285 and 286: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 287 and 288: *3 LIETUVA IR VATIKANAS PIRMOJO PAS
- Page 289 and 290: *5 LIETUVA IR VATIKANAS PIRMOJO PAS
- Page 291 and 292: *7 LIETUVA IR VATIKANAS PIRMOJO PAS
- Page 293 and 294: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 295 and 296: *3 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 297 and 298: *5 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 299 and 300: *7 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 301 and 302: *9 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 303 and 304: *11 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 305 and 306: *13 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 307 and 308: *15 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 309 and 310: *17 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
- Page 311 and 312: *19 LIETUVOS IR VATIKANO SANTYKIAI,
*9 LIETUVA IR ŠVENTASIS SOSTAS: ISTORINö PERSPEKTYVA 265<br />
čiamas ir pirmuosiuose oficialiuose krikšto metu duotuose dokumentuose.<br />
Steigiant Vilniaus vyskupiją, nieko nepasakyta, kuriai metropolijai ji<br />
tur÷tų priklausyti ir net popiežiaus kanoniškas vyskupijos įsteigimas pavestas<br />
ne Gniezno arkivyskupui metropolitui, o tiesiog įgaliotam Poznan÷s<br />
vyskupui. Jogaila ir Vytautas jau tuomet gal÷jo galvoti apie atskiros<br />
Lietuvos Bažnytin÷s provincijos sudarymą. Vytautas, kaip žinoma, v÷liau<br />
tam tur÷jo konkretų planą, tiktai laiko aplinkyb÷s neleido jo įvykdyti<br />
15. Mat Lietuva netur÷jo savo kunigų, nebuvo joje dvasininkams rengti<br />
tinkamų mokyklų. Taip pati gyvenimo realyb÷ prived÷ prie to, kad Vilniaus<br />
vyskupija jau po keturių dešimtmečių tapo Gniezno metropolijos<br />
Lenkijoje dalimi 16.<br />
Palyginę Mindaugo krikšto, pirmosios Lietuvos vyskupijos įsteigimo,<br />
istoriją su 1387 m. Lietuvos krikšto įvykių istorija, rasime daug panašumų<br />
tarp abiejų įvykių dalyvių reakcijų ir siekimų. Iš pirmo žvilgsnio kelia<br />
nuostabą, kad Vytautas, kovodamas d÷l Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų<br />
nepriklausomyb÷s nuo kaimyninių valstybių bažnytinių centrų, ne iki galo<br />
sek÷ Mindaugo pavyzdžiu. Kod÷l? Ar Vytautas, kovojęs d÷l nepriklausomos<br />
nuo Maskvos metropolito LDK stačiatikių metropolijos, nesuprato,<br />
kad reikia kovoti ir d÷l <strong>katalikų</strong> vyskupijų nepriklausomyb÷s nuo Lenkijos<br />
bažnytinių struktūrų, konkrečiai nuo Gniezno arkivyskupo metropolito,<br />
Lenkijos primo, įtakos? Tai, kad Gniezno arkivyskupas Jogailos ir Vytauto<br />
nebuvo pakviestas į oficialias Lietuvos krikšto iškilmes Vilniuje 1387 m.<br />
pavasarį, liudytų, kad abu Lietuvos valdovai tą reikalą suprato, bet, kita<br />
vertus, jie žinojo ir ką kita – mūsų jau min÷tą teisinę Bažnyčios tradiciją,<br />
susiklosčiusią nuo Grigaliaus Didžiojo, t.y. nuo Anglijos christianizacijos<br />
laikų – neofitų šalyse steigiamų vyskupijų nepajungti jokiai kaimyninei<br />
metropolijai, o palikti jas tiesiog pavaldžias popiežiui. Krikštydami Lietuvą<br />
Vytautas ir Jogaila padar÷ viską, kad naujai įsteigtų Vilniaus ir Žemaičių<br />
vyskupijų teisin÷ pad÷tis būtų sutvarkyta pagal įprastinę Romos Kurijos<br />
praktiką, t.y. būtų tiesiogiai pavaldžios popiežiui. Įsteigti nepriklausomą<br />
LDK <strong>katalikų</strong> metropoliją su centru Vilniuje bei sufraganin÷mis Žemaičių<br />
ir Lucko vyskupijomis Vytautas nebesp÷jo ir tik po jo mirties Lietuvos<br />
vyskupijos pamažu pateko Gniezno arkivyskupo įtakon. Dar 1931 m.<br />
–––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––––<br />
krantu, – jie nesusivienija. Kad panašaus prisijungimo siekta Kr÷vos unija, rodo ir tai, jog<br />
Jogaila tapo karaliumi tik Lenkijai, o Lietuvai liko vyriausiuoju kunigaikščiu – „Lituaniae<br />
princeps supremus“, kaip nurodoma daugyb÷je jo dokumentų“. Taigi, prof. P.Rabikauskas<br />
terminą „applicare“ verčia pirmiausia „prišlieti“, o po kablelio „prijungti“. Gaila, kad<br />
naujausioje Kr÷vos akto publikacijoje (sud. J.Kiaupien÷, Vilnius: Žara, 2002, p. 22) ir toliau<br />
žodis „applicare“ verčiamas tik vienu žodžiu „prijungti“.<br />
15 Relationes status diocesium in Magno Ducatu Lituaniae, t. 1, Romae, 1971, p. XXV,<br />
išn. 22.<br />
16 P.Rabikau skas, Lietuvos krikšto aplinkyb÷s.., p. 102–103.
Change language