PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

222 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *10
kreipimųsi į ganomuosius 43. Tokiais motyvais vadovaudamasi, pasaulietin÷
valdžia ceremonijoje neleido dalyvauti buvusiam Žemaičių vyskupijos
administratoriui A.Beresnevičiui 44. Be to, būta vietos valdžios iniciatyvų,
kuriomis siekta naikinti susiklosčiusią istorinę tradiciją. 1884 m. generalgubernatorius
I.Kachanovas pasiūl÷ Telšių vyskupiją pervadinti
Kauno vyskupija 45, o 1888 m. – panaikinti dvigubą – Telšių ir Žemaičių –
vyskupo titulą, paliekant tik Telšių. Siūlymai nebuvo įgyvendinti. D÷l
pirmojo siūlymo vidaus reikalų ministras atsak÷, kad nenor÷tų, jog Kauno
vyskupo titulą tur÷tų ir katalikų vyskupas, ir Lietuvos stačiatikių vyskupijos
pirmasis vikaras, be to, v÷l reik÷tų tartis su Romos Kurija. D÷l
antrojo siūlymo 1888 m. I.Kachanovui buvo pasakyta palaukti rengiamų
įstatymų pakeitimų 46. Ko gero, centrin÷ valdžia ne tiek veng÷ naujų derybų
su Vatikanu, kiek saugojo stačiatikius nuo galimos katalikų įtakos. Tai
rodo panašus ir kitų I.Kachanovo siūlymų likimas 47.
Vis d÷lto 1895 m. lapkričio 5 d., sekmadienį, Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai
Kaune buvo suteiktas katedros vardas. Įvykio visuomeninę reikšmę
rodo tai, kad jis buvo komentuojamas ir privačioje korespondencijoje
48, ir lenkų 49, ir nelegalioje lietuvių spaudoje 50. Tiesa, nelegali „Žemaičių
ir Lietuvos apžvalga“ originali nebuvo: įd÷jo Peterburge leistame laikraštyje
„Kraj“ iš Kauno gautą korespondenciją, kurioje plačiai aprašyta iškilminga
ceremonija, sutraukusi į Kauną daug tikinčiųjų.
Taigi XIX a. pab. Kaunas – faktinis vyskupijos centras nuo 1864 m.,
kai į jį pasaulietin÷s valdžios nurodymu atkeltas vyskupas, konsistorija,
seminarija – įgijo visus būtinus simbolius. Kaunas formuojasi kaip katalikų
vyskupijos dvasinis centras, konkuruojantis net su Vilniumi 51.
––––––––––––––––––––––
43 1884 m. balandžio 24 d. VRM Kitatikių dvasinių reikalų departamento raštas Vilniaus,
Kauno ir Gardino generalgubernatoriui, LVIA, f. 378, 1884 m., b. 974, l. 1.
44 1895 m. spalio 28 d. Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus telegrama,
ten pat, l. 26.
45 1884 m. rugpjūčio 21 d. vidaus reikalų ministro raštas Vilniaus, Kauno ir Gardino
generalgubernatoriui, ten pat, l. 13.
46 1888 m. geguž÷s m÷n. 17 d. vidaus reikalų ministro draugo raštas Vilniaus, Kauno ir
Gardino generalgubernatoriui, ten pat, l. 18.
47 Žr. V.Ž a l t a u s k a i t ÷, Luomas ir etniškumas dvasininkų rengimo reformų projektuose.
XIX a. paskutinieji dešimtmečiai, LKMA Metraštis, t. 20, Vilnius, 2002, p. 200–202.
48 P.Januševičiaus dienoraštis, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 470, l. 65–71.
49 A.D. [?], Kanoniczne przeniesienie katedry i stolicy biskupstwa Ŝmudzkiego, Kraj,
1895, Nr. 49, p. 30.
50 [?], Kaunas, Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga,1896, Nr.1–2, p.12–13.
51 Plačiau apie besiformuojantį etnografin÷s ir klerikalin÷s Lietuvos centrą bei XX a.
pradžios alternatyvą: Vilnių ar Kauną žr. Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 16: D.Staliūnas,
Visuomen÷ be universiteto? (Aukštosios mokyklos atkūrimo problema Lietuvoje:
XIX a. vidurys–XX a. pradžia), Vilnius, 2000, p. 156–165.