PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija

214 DR. VILMA ŽALTAUSKAITö *2
Vadovaudamasi susitarimu pasaulietin÷ valdžia įpareigojo vyskupus parengti
naujus katalikų dvasinių seminarijų įstatus. Buvo parengtas ne vienas
projektas, tačiau jie liko valdžios nepatvirtinti.
Paskutinįjį XIX a. d-metį Rusijos ir Apaštalų Sosto santykiai kokybiškai nepakito,
nors pozityvių poslinkių buvo. Rusijos valdžia laik÷si nuostatos, kad
Katalikų Bažnyčios klausimai yra labiau valstyb÷s vidaus politikos reikalas. Rusija
nesisaist÷ su Vatikanu ilgalaikiais tarptautiniais įsipareigojimais. Santykių
atšilimai buvo dažniau proginiai, o ne sistemingi ir ilgalaikiai. Formaliai santykiai
buvo atkurti ir funkcionavo aukščiausiu politikos lygmeniu. Vatikanas siek÷
ir tur÷jo tam tikrą įtaką Katalikų Bažnyčiai Rusijoje. Tačiau reali Katalikų
Bažnyčios būkl÷ ir veikimas konkrečiose vyskupijose priklaus÷ nuo Rusijos centrin÷s
valdžios politikos ir vietos valdininkų interpretacijų.
Rusijos ir Apaštalų Sosto santykiai n÷ra dažna tema lietuvių istoriografijoje.
Šiam klausimui nagrin÷ti kur kas daugiau d÷mesio skyr÷ lenkų
ir rusų istoriografija. Lenkijos istorikų studijose apie Katalikų Bažnyčios
pad÷tį Rusijos imperijoje yra kalbama apie tarptautinę politinę situaciją,
Rusijos ir Apaštalų Sosto santykių kontekste nagrin÷jamas vadinamasis
„lenkų klausimas“, konkretūs Rusijos ir Vatikano derybų aspektai 1.
Rusų tarybinio laikotarpio istoriografija, nagrin÷jusi šią temą, vertintina
kritiškai d÷l ideologinių nuostatų. M.Šeinmanas, tyręs XIX a. Vatikano
istoriją, vadinamojo „lenkų klausimo“ nepriskiria prie politinių probleminių
Rusijos ir Vatikano santykių klausimų, jį atsieja nuo Katalikų
Bažnyčios pad÷ties Rusijoje 2. Šis autorius, taip pat ir vokiečių istorikas
E.Vinteris laikosi nuomon÷s, kad popiežius Leonas XIII paaukojo vadinamąjį
„lenkų klausimą“ vardan oficialių diplomatinių santykių su Rusija
atkūrimo ir palaikymo 3.
Lietuvių istoriografijoje min÷tinas S.Matulio darbas, pateikiantis panoraminį
Lietuvos ir Vatikano santykių vaizdą 4. Kai kurie Rusijos ir
Apaštalų Sosto santykių aspektai aptarti pastarojo meto istorikų, nagrin÷jusių
Katalikų Bažnyčios pad÷tį XIX a. Lietuvoje, darbuose 5.
––––––––––––––––––––––
1 Min÷tini: A.Boudou, Stolica Święta a Rosja, t. 1, Kraków, 1928; Tas pats, t. 2, 1930;
A.Petrani, W sprawie obsadzenia stolic biskupskich w zaborze rossyjskim (1880–1883),
Prawo Kanoniczne, 1962, Nr. 1–2, p. 149–166; Tas pats, W sprawie obsadzenia biskupstw
Augustowskiego i Płockiego w latach 1896–1897, Zeszyty Naukowe KUL, 1962, Nr. 1 (17),
p. 83–88; B.Kumor, Ustrój i organizacja Kościoła polskiego w okresie niewoli narodowej (1772–
1918), Kraków, 1980; Tas pats, Historia Kościoła, cz.7: Czasy najnowsze 1815–1914, Lublin,
1991; K.Lis, Pius IX a Polska w dobie powstania styczniowego, Lublin, 1996.
2 M.Szejnman, O stosunku Watykanu w kwestii polskiej w końcu XIX–początku XX
w., Studia z dziejów Kościoła katolickiego, t. 2, 1960, p. 16.
3 Э. Винтер, Папство и царизм, Москва, 1964.
4 S.M a t u l i s, Lietuva ir Apaštalų Sostas 1795–1940, LKMA Suvažiavimo darbai, t. 4,
Roma, 1961, p. 151–174.
5 Žr.: V.Jog÷la, Vilniaus Romos katalikų dvasin÷ akademija 1833–1842 metais: organizacija
ir veikla, Lietuvių Atgimimo istorijos studijos, t. 14, Vilnius, 1997; V.Merkys, Mo-