PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija
PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija PRATARMö - Lietuvių katalikų mokslo akademija
114 DR. ROMA BONČKUTö *4 XIX a. pradžioje užaugusi Lietuvos kultūros kūr÷jų karta nebesitenkino tuo, kad ir toliau būtų palaikomos savo luomo tradicijos ir nustatyta tvarka (nesvarbu, ar jie buvo bajorai, ar kilę iš valstiečių). Subrendo karta, kuri gyvenime ieškojo autentiškos raiškos, santykių, paremtų draugyste, o ne luomine priklausomybe. Taigi nusigręžę nuo šeimos, tik÷dami naujai atsiradusiu draugyst÷s fenomenu, broliško peties ieškojo kitur („Brangus Broli Kristuje Klemensai! / Dabar, mielas Broli, drįstu Tave taip vadinti, / Nors pasvarsčius dar daug trūksta / Ir širdyje, ir galvoje“. BR 460). Tačiau atsiskyr÷liai kartu su laisve įgijo vienatvę, nerimą, nepasitik÷jimą savimi, namų ilgesį („Atskirtas nuo saviškių, / Negaliu rasti jokios linksmos valand÷l÷s, / Nes didžiausi žudikai – liūdesys ir rūpestis, / Nuolatos grauždami, spaudžia mano širdį“. BR 405). Nutrūkus psichologiniam istorijos tęstinumui, atsirado intensyvesnio gyvenimo poreikis. Praradimo/iš÷jimo sukeltą tuštumą m÷ginta užpildyti asmenyb÷s turtingu vidiniu pasauliu, visuomenine veikla: Apie būsimą laimę, apie garbę – nesvajoju. Jos man neskirtos, deja, ne man. Tik širdis ragina rašyti – privalau rašyti Ne tam, kad pelnyčiau garbingą POETO vardą, Bet kad išsiliejus man palengv÷tų Ir kad „Dievas laimintų dorybę – darbą“. (Panelei Karolinai Praniauskaitei, BR 444) Pasak Egidijaus Aleksandravičiaus, „idealiai kūryboje bandoma rekonstruoti tai, kas realyb÷je jau prarasta“ 11. A.Baranausko pirmieji eil÷raščiai daugiausia ir aptaria paliktąjį tvarkos pasaulį, pavyzdžiui: Tas luomas atitinka krikščionyb÷s pagrindus Ir saugus nuo š÷tono antpuolių. Tiktai tame viename luome išlieka nekaltyb÷, Paprastumas ir visos religin÷s doryb÷s. Tiktai jame matau krikščioniško gyvenimo malonumą, Kai žmogus užmiršta visus rūpesčius. (Naktis paliekant gimtinę, BR 428) Pirmaisiais kūrybos metais A.Baranausko parašyti eil÷raščiai daugiausia proginiai, temos paimtos iš kasdienyb÷s, aprašin÷jama gamta, o poezijos paskirtis suvokiama tradiciškai – rašoma pramogai („Plunksna! Tu mano pramoga mieliausia“. BR 419), dar nekalbama apie kalbą, –––––––––––––––––––––– 11 E.Aleksandravičius, XIX amžiaus profiliai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei- dykla, 1993, p. 36.
*5 ANTIKINIAI TOPAI ANTANO BARANAUSKO KŪRYBOJE 115 kaip priklausančią nuo kūr÷jo, galinčią išreikšti subjektyvius jausmus, asmeninę patirtį. Štai 1853 m. Krasickiui skirtose eil÷se A.Baranauskas sako: „Suderinti rimai, puikus stilius, glosto ausį / Grakštūs sąskambiai, lygi intonacija ir kilnios mintys“ (BR 421). Kaip matyti, eil÷raščiuose dar nuskamba pamąstymai apie kūrybos procesą, kuris tradiciškai siejamas su protu, mintimi (nors mintis jau gimsta ne tik galvoje, bet ir širdyje): „Tada išsiveržia iš gilumos karšta mintis. / Tik trūksta žodžių šitai minčiai, / Kad ji su visa j÷ga išsilietų / Surimuota griežtomis eil÷mis“. (P.K.P., BR 446). Tuo laikotarpiu, pereinant nuo tradicinio rašymo prie modernaus, gilesn÷, modernesn÷ mintis jei ir sukuriama, tai tik eil÷raščio skambesiu, muzikalumu. Pirmuosiuose A.Baranausko tekstuose (iki draugyst÷s su Karolina Praniauskaite ir Klemensu Kairiu) dar n÷ra svarstymų apie poezijos ir kalbos reformas. Tačiau laiko nulemta asmens orientacija į savąjį „aš“ ima vyrauti, A.Baranausko eil÷raščiuose daug÷ja kovų, audrų, asmeninio blaškymosi, pasaulis suprantamas kaip tyrai, šaltas ir svetimas („Sveikinu, ponas Eičinai, / Kad atvykai Į Lietuvos tyrus“ (BR 407). Tai, kas būtų romantikų esm÷ – parašyti kūrinį, kur būtų peržengta gyvenimo ir meno riba – ima rodytis A.Baranausko tekstuose. 1856 m. ir v÷liau rašytuose eil÷raščiuose gaus÷ja svarstymų apie kūrybos pobūdį, poetinę kalbą, t.y. imama galvoti apie estetikos revoliuciją („Reikia žinių, reikia įkv÷pimo, / Kad perteiktum nesudarkytą pirminį sumanymą, / Sklandų ir skambų kaip upokšnio srov÷. Nebent rasčiau naują būdą, / Kuriuo širdis ir visa siela / Nedalomai susilietų į vieną skiemenį“. BR 446). Eil÷se nuo manymo, kad poezija gimsta iš minties, mąstymo pereinama prie sakymo, kad kūrybinis procesas gimsta širdyje, dvasioje. Jutimus žymintys žodžiai rodo, kad asmenyb÷ domisi savimi, o realyb÷s paliesta ima refleksuoti. Taigi jausmin÷ reakcija į aplinką leidžia fiksuoti asmenyb÷s išsiskyrimą iš bendruomen÷s, pirmuosius individual÷jimo žingsnius: Koks gal÷s dorai pasveikint Tau žodis. Ir kas gi dorai šlovę Tau parodys?! Sumprast÷ silpna, per tamsi, per jauna, Žodžių d÷l dūšios pajautos negauna. Tai su kokia gi reikšiu geisles menta, Kad žodžiais kalbos dūšios nesuprantu, Skambiam liežuvyj užpainiokl÷ tokia, Kad reikšt nemoka, ką širdis suvokia. (Pasveikinimas Dienoj varduvių brolio Viešpatyje Klemenso ) 12 –––––––––––––––––––––– 12 A.Baranauskas, Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1970, 317–318, toliau – ABR I.
- Page 62 and 63: 64 DR. KAZIMIERAS GARŠVA *4 tiek a
- Page 64 and 65: 66 DR. KAZIMIERAS GARŠVA *6 niai -
- Page 66 and 67: 68 DR. KAZIMIERAS GARŠVA *8 Žodž
- Page 68 and 69: 70 DR. DALIA ČIOČYTö *2 Cituotam
- Page 70 and 71: 72 DR. DALIA ČIOČYTö *4 Poema
- Page 72 and 73: 74 DR. DALIA ČIOČYTö *6 Poetin÷
- Page 74 and 75: 76 DR. DALIA ČIOČYTö *8 kiek Die
- Page 76 and 77: 78 DR. VYTAUTAS BERENIS *2 vertinam
- Page 78 and 79: 80 DR. VYTAUTAS BERENIS *4 yra steb
- Page 80 and 81: 82 DR. VYTAUTAS BERENIS *6 ma tuo p
- Page 82 and 83: 84 DR. VYTAUTAS BERENIS *8 raidą n
- Page 85 and 86: 87 LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADE
- Page 87 and 88: *3 ANTANO BARANAUSKO KRIKŠČIONIŠ
- Page 89 and 90: *5 ANTANO BARANAUSKO KRIKŠČIONIŠ
- Page 91 and 92: *7 ANTANO BARANAUSKO KRIKŠČIONIŠ
- Page 93 and 94: *9 ANTANO BARANAUSKO KRIKŠČIONIŠ
- Page 95 and 96: *11 ANTANO BARANAUSKO KRIKŠČIONI
- Page 97: *13 ANTANO BARANAUSKO KRIKŠČIONI
- Page 100 and 101: 102 DR. PAULIUS SUBAČIUS *2 Pasiri
- Page 102 and 103: 104 DR. PAULIUS SUBAČIUS *4 kokie
- Page 104 and 105: 106 DR. PAULIUS SUBAČIUS *6 vadina
- Page 106 and 107: 108 DR. PAULIUS SUBAČIUS *8 lą -
- Page 108 and 109: 110 DR. PAULIUS SUBAČIUS *10 EUROP
- Page 110 and 111: 112 DR. ROMA BONČKUTö *2 tūros.
- Page 114 and 115: 116 DR. ROMA BONČKUTö *6 Tuo laik
- Page 116 and 117: 118 DR. ROMA BONČKUTö *8 Miškas
- Page 118 and 119: 120 DR. ROMA BONČKUTö *10 Poetai
- Page 120 and 121: 122 DR. ROMA BONČKUTö *12 Dažnia
- Page 122 and 123: 124 DR. ROMA BONČKUTö *14 Sudiev,
- Page 124 and 125: 126 DR. ROMA BONČKUTö *16 ANCIENT
- Page 126 and 127: 128 HABIL. DR. EGIDIJUS ALEKSANDRAV
- Page 128 and 129: 130 HABIL. DR. EGIDIJUS ALEKSANDRAV
- Page 130 and 131: 132 HABIL. DR. EGIDIJUS ALEKSANDRAV
- Page 133 and 134: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 135 and 136: *3 ANTANAS BARANAUSKAS - NESUPRASTA
- Page 137 and 138: *5 ANTANAS BARANAUSKAS - NESUPRASTA
- Page 139 and 140: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 141 and 142: *3 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 143 and 144: *5 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 145 and 146: *7 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 147 and 148: *9 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 149 and 150: *11 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 151 and 152: *13 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 153 and 154: *15 ANTANAS BARANAUSKAS IR KATALIKI
- Page 155 and 156: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJ
- Page 157 and 158: *3 KOKIA KALBA MOKYTI BALTARUSIUS K
- Page 159 and 160: *5 KOKIA KALBA MOKYTI BALTARUSIUS K
- Page 161 and 162: *7 KOKIA KALBA MOKYTI BALTARUSIUS K
114 DR. ROMA BONČKUTö *4<br />
XIX a. pradžioje užaugusi Lietuvos kultūros kūr÷jų karta nebesitenkino<br />
tuo, kad ir toliau būtų palaikomos savo luomo tradicijos ir nustatyta<br />
tvarka (nesvarbu, ar jie buvo bajorai, ar kilę iš valstiečių). Subrendo karta,<br />
kuri gyvenime ieškojo autentiškos raiškos, santykių, paremtų draugyste,<br />
o ne luomine priklausomybe. Taigi nusigręžę nuo šeimos, tik÷dami<br />
naujai atsiradusiu draugyst÷s fenomenu, broliško peties ieškojo kitur<br />
(„Brangus Broli Kristuje Klemensai! / Dabar, mielas Broli, drįstu Tave<br />
taip vadinti, / Nors pasvarsčius dar daug trūksta / Ir širdyje, ir galvoje“.<br />
BR 460). Tačiau atsiskyr÷liai kartu su laisve įgijo vienatvę, nerimą, nepasitik÷jimą<br />
savimi, namų ilgesį („Atskirtas nuo saviškių, / Negaliu rasti<br />
jokios linksmos valand÷l÷s, / Nes didžiausi žudikai – liūdesys ir rūpestis,<br />
/ Nuolatos grauždami, spaudžia mano širdį“. BR 405).<br />
Nutrūkus psichologiniam istorijos tęstinumui, atsirado intensyvesnio<br />
gyvenimo poreikis. Praradimo/iš÷jimo sukeltą tuštumą m÷ginta užpildyti<br />
asmenyb÷s turtingu vidiniu pasauliu, visuomenine veikla:<br />
Apie būsimą laimę, apie garbę – nesvajoju.<br />
Jos man neskirtos, deja, ne man.<br />
Tik širdis ragina rašyti – privalau rašyti<br />
Ne tam, kad pelnyčiau garbingą POETO vardą,<br />
Bet kad išsiliejus man palengv÷tų<br />
Ir kad „Dievas laimintų dorybę – darbą“.<br />
(Panelei Karolinai Praniauskaitei, BR 444)<br />
Pasak Egidijaus Aleksandravičiaus, „idealiai kūryboje bandoma rekonstruoti<br />
tai, kas realyb÷je jau prarasta“ 11. A.Baranausko pirmieji eil÷raščiai<br />
daugiausia ir aptaria paliktąjį tvarkos pasaulį, pavyzdžiui:<br />
Tas luomas atitinka krikščionyb÷s pagrindus<br />
Ir saugus nuo š÷tono antpuolių.<br />
Tiktai tame viename luome išlieka nekaltyb÷,<br />
Paprastumas ir visos religin÷s doryb÷s.<br />
Tiktai jame matau krikščioniško gyvenimo malonumą,<br />
Kai žmogus užmiršta visus rūpesčius.<br />
(Naktis paliekant gimtinę, BR 428)<br />
Pirmaisiais kūrybos metais A.Baranausko parašyti eil÷raščiai daugiausia<br />
proginiai, temos paimtos iš kasdienyb÷s, aprašin÷jama gamta,<br />
o poezijos paskirtis suvokiama tradiciškai – rašoma pramogai („Plunksna!<br />
Tu mano pramoga mieliausia“. BR 419), dar nekalbama apie kalbą,<br />
––––––––––––––––––––––<br />
11 E.Aleksandravičius, XIX amžiaus profiliai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos lei-<br />
dykla, 1993, p. 36.
Change language