Laiškas Redakcijai - Maceina.lt
Share Embed Flag
Download ePaper

Laiškas Redakcijai - Maceina.lt

Laiškas Redakcijai - Maceina.lt Laiškas Redakcijai - Maceina.lt

maceina.lt
01.08.2013 Views

270 MIUNSTERIO LAIKOTARPIS tai. Nors asmeniškai esame susitikę gyvenime tik vieną vienintelį sykį, kai atvykote Vokietijon aplankyti Jūsų sesers vienuolės Remagene, tačiau mūsų pažintis trunka jau daugiau kaip 20 metų. Tai idėjinė pažintis, nes Jūs nuolatos mane raginote kurti, sudarėte šiai kūrybai sąlygų ir įgalinote jai pasirodyti viešumoje. Viename laiške (1948 m. liepos 19 d.) Jūs rašėte, kad norėtumėte išleisti mano "veikalus penkiuose tomuose". Kokia šviesiaregiška nuojauta! Iš tikro, kai šiandien peržiūriu, kiek Jūs mano knygų išspausdinote, nustebęs randu - penketą: „Didysis Inkvizitorius (1950), „Jobo drama" (1950), „Saulės giesmė" (1954), „Didžioji Padėjėja" (1958) ir „Dievo Avinėlis" (1966). Kaip tad dėkingas ir laimingas turi jaustis autorius, radęs tokį didelį mecenatą! Tačiau man ir šiandien nėra aišku, kas Jus, Prelate, anuo metu paskatino atkreipti dėmesio į mano raštus. Juk 1948 metais, kada atėjo Jūsų pasiūla ir parama, aš buvau šiuo atžvilgiu dar tik bręstąs jaunuolis. Iš kur tad kilo Jūsų pasitikėjimas manimi? Pasitikėjimas, kuris mane įpareigojo ir kurio stengiausi neapvilti. Tikiuosi, kad iš tikro Jūsų neapvyliau. Gal atsimenate, kaip viename laiške 1948 m. Jūs mane ir kitus jaunuosius katalikus pabarėte už naujoviškas politines idėjas ir kaip Jums atsakydamas sakiau, kad niekados nuo Bažnyčios nenusigrįšiu. Ar žvelgdami atgal jaučiate, kad ašen šį pažadą ištesėjau? Nusigrįžau nuo politikos, nes ji, metam bėgant, darėsi vis neprasmingesnė. Tuo tarpu su Bažnyčia, atrodo, suaugau dar stipriau. Visą laiką aš jaučiuosi Bažnyčioje kaip savuose namuose, todėl ir drįsau tai pamurmėti, tai pakritikuoti. Bet man niekados nė į galvą neatėjo šiuos namus palikti ar griauti. Gal Šv.Dvasia padės man šią namų nuotaiką Bažnyčios atžvilgiu išlaikyti lig pat mano gyvenimo galo. Bet kaip tik ši namų nuotaika ir padaro, kad ašen, buvęs 'pažangininkas' ir kai kieno vadinamas net 'revoliucininku', galiu dabar būti kritiškas šiandieninių naujovių atžvilgiu. Ir niekas man negali prikišti, esą aš esu konservatorius. Man rūpi tik Tiesa ir Bažnyčios gerovė. Ir vis dėlto vieno dalyko Jum, brangusis Prelate, neištesėjau. Išleidęs „Dievo Avinėlį" Jūsų 75-rių amžiaus metų sukakčiai, aš tuojau pagalvojau, kad reikia ką nors paruošti, Jum nežinant ir nieko Jum nesakant, kokią nors naują knygą Jūsų 80-ties metų jubiliejui. Jau buvau pradėjęs net ruoštis rašyti šiuo reikalu Putnamo seselėm, kad jos prisidėtų prie šio 'sąmokslo', nes jos Jum yra taip pat skolingos, kaip ir aš. Deja, 1967 m. geg. mėnesį ištiko mane sunki širdies liga, pririšusi mane prie lovos arba bent prie kambario beveik ištisus trejus metus ir neleidžianti atgauti senąją spartą. Tiesa, rašinėjau ir šiuo metu. Tačiau tai buvo arbà senų dalykų tvarkymas, iš kurių susidarė vokiška knygelė apie sovietinę etiką, arba vienas kitas tiesioginis užsakymas, užkimšęs skyles, pasidariusias dėl didelių ligos išlaidų. Vientiso, kūrybiškai brandaus veikalo nepajėgiau paruošti, taip kad šiandien nieko negaliu padėti ant Jūsų stalo didžios Jūsų sukakties proga.

101 LAIŠKAS, 1971.VI.16 271 Tai yra mano gėda, kad ateinu Jūsų pasveikinti tuščiomis rankomis. Buvau svajojęs Jum skirti savą „Religijos filosofiją", bent pirmąjį jos tomą „Dievas kaip Kūrėjas", kurio apmatai senokai guli rankraštyje. Tačiau šis veikalas kaip tik reikalauja šviesios galvos, kurios man, sutrikus kraujo apytakai, anais trimis metais kaip tik ir stigo. Atleiskite tad, Prelate, kad mano rankos tuščios. Tačiau mano širdis priklauso Jum, ir ji visados liks Jum ištikima ir dėkinga, kol Viešpats leis jai plakti. Džiaugiuosi, kad Jūsų sveikata, kaip rašote pastarajame laiške iš New Britain, tebetarnauja, nors viena kita negalia ir pradeda reikštis. Po tokių įtempto darbo metų, po tiekos visokių rūpesčių bei nusivylimų nenuostabu, kad ir akys pavargsta, ir širdis pradeda silpnėti, ir gyslos netenka savo liaunumo Tačiau tikėkimės, kad visas šias 'normalias' negalias Jūs nugalėsite ir kad tolimesnis Jūsų kelias bus lengvesnis, kiek šio lengvumo galima žemėje apskritai laukti. Ak, visų mūsų kelias eina Golgoton, nes jon ėjo ir mūsų Pirmavaizdžio bei Mokytojo kelias. O argi mokinys gali būti didesnis už Mokytoją? Mano sveikata jau kuris laikas apsistojusi: nesu pasveikęs, nes širdies raumens žalos pašalinti neįmanoma. Bet, gydytojo ir vaistų ramstomas, galiu vėl iš lėto dirbinėti. Šiuo metu rašau studiją apie pasauliškius, o ryšium su jais, suprantama, ir apie kunigus bei vienuolius - teologinę studiją be jokios kritikos bei polemikos. Ir ši studija yra užsakyta vieno kunigo iš Kanados; užsakyta jau labai seniai, bet ir jos negalėjau lig šiol pagaminti. Tad dabar, kai jėgos šiek tiek grįžo, skubu ją baigti, kad nelikčiau skolingas... Su tokiomis mintimis, su tokiais įspūdžiais bei prisiminimais atsilankiau pas Jus, brangusis Prelate, šią Jūsų didžio jubiliejaus dieną. Spaudžiu Jum labai labai nuoširdžiai Jūsų ranką, tiek kartų laiminusią žmones ir taip dosnią mano atžvilgiu. Dėkoju Jum už visą tą meilę, kurią man rodėte ir teberodote; už pasitikėjimą, pareikštą jau tada, kai buvau Jum visiškai nežinomas; galop už tą paramą, kuri ne sykį išgelbėjo mane iš skurdo bei vargo - tada, kai buvau be jokio darbo ir todėl be skatiko. Mano dvasioje Jūs iškylate kaip nuostabiai šviesi ir brangi asmenybė. Telaimina Viešpats tolimesnį Jūsų gyvenimo kelią ir teapgobia Jis Jus savo apsauga: „Cantabo Domino, donec vivam; psallam Deo meo, quamdiu его"**** . Argi ne tai yra buvusi visa Jūsų būtis, brangusis Prelate? būsiu (Ps 103). Jūsų visa širdimi ir mintimi

270 MIUNSTERIO LAIKOTARPIS<br />

tai. Nors asmeniškai esame susitikę gyvenime tik vieną vienintelį sykį, kai<br />

atvykote Vokietijon aplankyti Jūsų sesers vienuolės Remagene, tačiau mūsų<br />

pažintis trunka jau daugiau kaip 20 metų. Tai idėjinė pažintis, nes Jūs<br />

nuolatos mane raginote kurti, sudarėte šiai kūrybai sąlygų ir įgalinote jai<br />

pasirodyti viešumoje. Viename laiške (1948 m. liepos 19 d.) Jūs rašėte, kad<br />

norėtumėte išleisti mano "veikalus penkiuose tomuose". Kokia šviesiaregiška<br />

nuojauta! Iš tikro, kai šiandien peržiūriu, kiek Jūs mano knygų išspausdinote,<br />

nustebęs randu - penketą: „Didysis Inkvizitorius (1950), „Jobo<br />

drama" (1950), „Saulės giesmė" (1954), „Didžioji Padėjėja" (1958) ir<br />

„Dievo Avinėlis" (1966). Kaip tad dėkingas ir laimingas turi jaustis autorius,<br />

radęs tokį didelį mecenatą! Tačiau man ir šiandien nėra aišku, kas<br />

Jus, Prelate, anuo metu paskatino atkreipti dėmesio į mano raštus. Juk<br />

1948 metais, kada atėjo Jūsų pasiūla ir parama, aš buvau šiuo atžvilgiu dar<br />

tik bręstąs jaunuolis. Iš kur tad kilo Jūsų pasitikėjimas manimi? Pasitikėjimas,<br />

kuris mane įpareigojo ir kurio stengiausi neapvi<strong>lt</strong>i. Tikiuosi, kad iš<br />

tikro Jūsų neapvyliau. Gal atsimenate, kaip viename laiške 1948 m. Jūs<br />

mane ir kitus jaunuosius katalikus pabarėte už naujoviškas politines idėjas<br />

ir kaip Jums atsakydamas sakiau, kad niekados nuo Bažnyčios nenusigrįšiu.<br />

Ar žvelgdami atgal jaučiate, kad ašen šį pažadą ištesėjau? Nusigrįžau<br />

nuo politikos, nes ji, metam bėgant, darėsi vis neprasmingesnė. Tuo<br />

tarpu su Bažnyčia, atrodo, suaugau dar stipriau. Visą laiką aš jaučiuosi<br />

Bažnyčioje kaip savuose namuose, todėl ir drįsau tai pamurmėti, tai pakritikuoti.<br />

Bet man niekados nė į galvą neatėjo šiuos namus palikti ar griauti.<br />

Gal Šv.Dvasia padės man šią namų nuotaiką Bažnyčios atžvilgiu išlaikyti<br />

lig pat mano gyvenimo galo. Bet kaip tik ši namų nuotaika ir padaro, kad<br />

ašen, buvęs 'pažangininkas' ir kai kieno vadinamas net 'revoliucininku',<br />

galiu dabar būti kritiškas šiandieninių naujovių atžvilgiu. Ir niekas man<br />

negali prikišti, esą aš esu konservatorius. Man rūpi tik Tiesa ir Bažnyčios<br />

gerovė.<br />

Ir vis dė<strong>lt</strong>o vieno dalyko Jum, brangusis Prelate, neištesėjau. Išleidęs<br />

„Dievo Avinėlį" Jūsų 75-rių amžiaus metų sukakčiai, aš tuojau pagalvojau,<br />

kad reikia ką nors paruošti, Jum nežinant ir nieko Jum nesakant, kokią<br />

nors naują knygą Jūsų 80-ties metų jubiliejui. Jau buvau pradėjęs net ruoštis<br />

rašyti šiuo reikalu Putnamo seselėm, kad jos prisidėtų prie šio 'sąmokslo',<br />

nes jos Jum yra taip pat skolingos, kaip ir aš. Deja, 1967 m. geg. mėnesį<br />

ištiko mane sunki širdies liga, pririšusi mane prie lovos arba bent prie<br />

kambario beveik ištisus trejus metus ir neleidžianti atgauti senąją spartą.<br />

Tiesa, rašinėjau ir šiuo metu. Tačiau tai buvo arbà senų dalykų tvarkymas,<br />

iš kurių susidarė vokiška knygelė apie sovietinę etiką, arba vienas kitas<br />

tiesioginis užsakymas, užkimšęs skyles, pasidariusias dėl didelių ligos išlaidų.<br />

Vientiso, kūrybiškai brandaus veikalo nepajėgiau paruošti, taip kad<br />

šiandien nieko negaliu padėti ant Jūsų stalo didžios Jūsų sukakties proga.

logo

products

Resources

Company

Terms of service
Privacy policy
Cookie policy
Cookie settings
Imprint
Change language
Made with love in Switzerland
© 2024 Yumpu.com all rights reserved

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!