Gyvosios dvasios sąjūdis tarpukario Lietuvoje (pabaiga) - Logos

Gauta 2009 02 10
Pabaiga. Pradþia „Logos“ Nr. 59
VALDAS PRUSKUS
Vilniaus Gedimino technikos universitetas
GYVOSIOS DVASIOS SÀJÛDIS
TARPUKARIO LIETUVOJE
Alive Spirit Movement in Interwar Lithuania
SUMMARY
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
KULTÛRA
The article deals with Alive Spirit movement in interwar Lithuania. It shows that Alive Spirit movement,
on one hand, was inspired by the effort to refresh the Catholic spirit shown by the famous Catholic
intellectuals of that time in Western Europe (J. Maritain, E. Mounier, P. Klodel, G. Bernanos) who resisted
the increasing secularism and its challenges; on the other hand, it was inspired by the increasing
formalism of interwar Lithuania church life, by the disappearance of social Catholic principles in
interpersonal relations, and by the increasing separation between the priest and the believer.
The nucleus of Alive Spirit movement was made of Catholic intellectuals (S. Ðalkauskis, A. Maceina,
P. Jakas, V. Taðkûnas, A. Steponavièius, S. Yla, L. Tulaba etc.), who, seeing the caution and hesitation of
the authorities of Catholic Church (sometimes reasoned, sometimes – not) to the challenges of secularism,
initiated a concentration of the Catholic intelligentsia for the Catholic spirit being an example in social
life. They were against an overstated protection of the individual and against a mistrust in the individual‘s
ability to make decisions voluntarily; they defended the necessity to revive the authentic faith hidden
deep inside the human, to strengthen his religious aspirations and in that way to cherish Catholic
spirituality, without which any reasonable and morally responsible activity is not possible.
SANTRAUKA
Straipsnyje parodoma, kad Gyvosios dvasios sàjûdis tarpukario Lietuvoje buvo, viena vertus, inspiruotas
katalikybës dvasios gaivinimo pastangø, kurias rodë to meto þymûs Vakarø Europos katalikø intelektualai
(filosofai J. Maritainas, E. Mounier, raðytojai P. Klodelis, G. Bernanosas ir kt.), prieðinæsi stiprëjanèiam
sekuliarizmui ir jo keliamiems iððûkiams; kita vertus, konkreèiø tarpukario Lietuvos baþnytinio gyvenimo
realijø – vis labiau ryðkëjanèio ne vien elito, bet ir liaudies spartaus nukrikðèionëjimo, religinio
RAKTAÞODÞIAI: katalikybë, Baþnyèia, dvasingumas, gyvoji dvasia, katalikiðkasis elitas, tikëjimas, religija.
KEY WORDS: Catholicity, Church, spirituality, alive spirit, catholic elite, belief, religion.
143

VALDAS PRUSKUS
sàmoningumo ir religinës praktikos iðsiskyrimo, socialiniø katalikybës principø þmoniø tarpusavio santykiuose
nykimo ir kunigo bei tikinèiojo atskirties didëjimo.
Gyvosios dvasios sàjûdþio branduolá sudarë jaunosios kartos lietuviø katalikø intelektualai – filosofai
ir kunigai (S. Ðalkauskis, A. Maceina, P. Jakas, V. Taðkûnas, A. Steponavièius, S. Yla, L. Tulaba ir kt.),
kurie suprato, kad þmoniø tikëjimui atgaivinti neuþtenka vien religinio ðvietimo ar religinës praktikos
skatinimo, kas buvo bûdinga daugumai to meto katalikiðkø organizacijø. Religinis sàmoningumas ir religinë
praktika turi bûti glaudþiai susijusios. Todël jie ryþosi patys imtis iniciatyvos telkti inteligentijà
asmeniniu pavyzdþiu palaikyti katalikiðkàjà dvasià visuomenëje. Jie gana grieþtai pasisakë prieð tuometinës
Baþnyèios praktikoje vyravusià pernelyg didelæ individo globà ir nepasitikëjimà jo sugebëjimu paèiam
rinktis ir sàmoningai apsispræsti, gynë bûtinybæ gaivinti autentiðkà tikëjimà, paslëptà giliai þmoguje,
stiprinti jo religines aspiracijas ir taip puoselëti dvasingumà, be kurio negalima jokia sàmoninga ir
moraliai atsakinga veikla.
144 LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
KATALIKIÐKOJO DVASINGUMO
GAIVINIMO VISUOMENËJE PRIEMONËS
Bendruomenës dvasios ugdymà Gyvosios
dvasios sàjûdþio dalyviai siejo su
parapija. Bûtent ji yra toji erdvë, kurioje
dvasingumas turëtø bûti puoselëjamas
pirmiausia. Todël bûtina atgaivinti
parapijas, padaryti jas tikraisiais tikinèiøjø
namais, kuriuose jie galëtø sulaukti
visokeriopos paramos. Parapija, pasak
S. Ylos, esanti tarsi „maþoji krikðèionybë,
kurià atnaujinus, galima atnaujinti ir
visà krikðèioniðkà pasaulá.“ 22 Parapijos
atnaujinimà jis siejo su bûtinybe tikintiesiems
aktyviai dalyvauti liturginëse
apeigose. Ðis dalyvavimas didþia dalimi
priklausàs nuo kunigo ryðio su þmonëmis.
Ta proga Yla pastebëjo, kad „V. Europoje
ðiuo tikslu daug kur miðios laikomos
atsigræþus veidu á þmones“ 23 ir
siûlë ðià praktikà ágyvendinti ir Lietuvos
baþnyèiose. Taigi, tuo metu Lietuvà jau
pasiekë ir dëmesio susilaukë radikaliausios
liturgijos atnaujinimo idëjos, kurios
buvo ágyvendintos tik po Vatikano II
susirinkimo. Parapija turinti tapti katalikui
atrama bei pagalbininku visuose jo
gyvenimo reikaluose.
Socialiniams santykiams parapijoje
reguliuoti Maceina siûlë atkurti socialinio
diakonato institucijà. Jo tikslas –
„pagyvinti ir pagerinti ekonominiø gërybiø
cirkuliacijà tarp katalikø.“ 24 Taip
pat priþiûrëti, kad bûtø laikomasi tam
tikros dermës tarp individualiø ar grupiniø
privaèiø interesø ir bendrøjø arba
bendruomeniniø interesø. Pirmøjø
persvara, þymëjusi kapitalizmo sistemà,
paþeidþia ðià pusiausvyrà ir gerokai destabilizuoja
bendrà socialinæ situacijà.
Tai ir turëtø priþiûrëti Baþnyèia.
Socialinio diakonato institucija gimë
ankstyvosios krikðèionybës laikais. Ji buvo
ano meto sàlygota pirmøjø krikðèioniø santykiø
bendruomenëje reguliavimo forma. Pirmieji
krikðèionys viskà atiduodavo bendruomenei
ir visi bendrai naudojosi gërybëmis. Ði
institucija ankstyvosios krikðèionybës laikais
atliko teigiamà vaidmená, propaguodama lygybës,
socialinio teisingumo idëjas, ðelpdama
ir globodama neturtëlius. 25 Pirmosios krikðèioniðkos
bendruomenës buvo tikras prieglobstis
tiems, kurie rûsèioje ir svetimoje Romos
imperijos padangëje moraliniu ir socia-

liniu atþvilgiu jautësi kaip benamiai. Juos
pirmiausiai viliojo mokymas apie artimo meilæ,
o svarbiausia tai, kad, darydama juos broliais
tarp broliø, krikðèionybë padëjo jiems
pajusti savo orumà. Be to, jie galëjo laisvai
naudotis bendruomenei priklausanèiais turtais.
Taèiau jau ankstyvojoje krikðèionybëje
turto bendrumo idëja, gausëjant bendruomenëje
pasiturinèiøjø, ëmë blësti. Ilgainiui þlugo
ir socialinis diakonatas.
Pabrëþdamas parapijos svarbà ugdant
bendruomeniðkumà, Maceina teigë,
kad jai reikëtø suteikti ir didesnius
ágaliojimus bei teises, realiai átraukti á visuomenës
ir valstybës gyvenimà, kas ið
esmës prieðtaravo tautininkø autoritarinio
valdymo nuostatoms. Tautininkai
socialinio diakonato institucijos atgaivinimà
parapijose suvokë kaip iððûká.
V. Alanto teigimu, tai esàs akivaizdus
Baþnyèios mëginimas kiðtis á socialiná
gyvenimà, revizuoti tuometinës tautininkø
valdþios vykdomos politikos socialiná
efektyvumà. 26 Todël tautininkai
grieþtai pasmerkë socialinio diakonato
atgaivinimo idëjà.
Ði idëja nesulaukë ir didesnio Katalikø
Baþnyèios vadovybës pritarimo.
Baþnyèia atvirai vengë pritarti, juolab
paremti, siûlomas konkreèias socialines
iniciatyvas, nes laikësi nuosaikumo tautininkø
reþimo atþvilgiu. Taèiau jaunieji
intelektualai, propaguodami socialinio
diakonato idëjà, árodinëdami, kad be
dvasininkijos organizacinës veiklos suaktyvinimo
visuomenëje negali bûti sëkmingai
iðspræsti socialiniai klausimai, ragino
Baþnyèios vadovus labiau rûpintis
tikinèiøjø socialiniø teisiø gynimu, jø socialinës
padëties gerinimu, nenusileisti
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
KULTÛRA
tautininkø spaudimui, nevengti aiðkesnio
socialinio poþiûrio.
Socialinio diakonato institucijos atgaivinimas
savo ruoþtu reiðkë, kad tikintieji
turëtø prisiimti daugiau atsakomybës
uþ parapijos ekonominæ padëtá.
Nors jau 3 deðimtmeèio pradþioje buvo
ið pasaulieèiø sudaryti klebonø vadovaujami
parapijø komitetai ir Baþnyèios
turtø palaikymo tarybos, kurios turëjo
padëti kunigams spræsti baþnyèiø iðlaikymo
klausimus, taèiau pasaulieèiø balsas
buvo menkai girdimas. Visus reikalus
tvarkë klebonas.
Tai skatino naujai svarstyti kunigo
vaidmená bei vietà Baþnyèioje, ypaè santyká
su materialinëmis gërybëmis. Pasak
Maceinos, Baþnyèia ir jos tarnai neturëtø
krautis turto parapijieèiø sàskaita. Jø
suneðta nauda negali bûti asmeninë kunigo
nuosavybë. Bendruomenæ sudaro
visi tikintieji ir kaip bendruomenës nariai
yra lygûs. Kunigas nëra joks bendruomenës
„karaliukas“, o tik vienas ið
jø. Jis nëra joks baþnytinio turto savininkas,
o tik uolus ir rûpestingas jo priþiûrëtojas
ir tvarkytojas. Jeigu jis ðá darbà
atlieka netinkamai, tai já ðiame darbe gali
pakeisti kiti bendruomenës nariai, labiau
tam darbui tinkami, gebantys pasirûpinti
tinkamu jø naudojimu. Juolab
kad „baþnytiniai turtai yra aukojimo padarai
ir turi bûti visø naudojami.“ 27 Taigi
baþnytinë bendruomenë yra vienintelë
tikroji ðios nuosavybës savininkë, o ne
kunigas, kuris esàs tik „priþiûrëtojas“,
atsakingas uþ „racionalø“ jos naudojimà.
Niekas – nei valstybë, nei kita institucija
ar organizacija – negali pretenduoti
á ðià nuosavybæ, jà paimti savo
145

VALDAS PRUSKUS
globon ar nusavinti prisidengus visuomenës
ar tautos interesø gynimu.
Kita vertus, Baþnyèia yra paðaukta
tarnauti visuomenei, puoselëti pagarbà
þmogaus orumui, átvirtinti tarpusavio
pagalbos ir nesavanaudiðkumo nuostatas.
Todël ji pirmiausia ir turinti parodyti
tokio nesavanaudiðkumo pavyzdá
iðparduodama baþnyèiose esanèius auksinius
indus, o gautas lëðas iðdalydama
vargðams. Taip norëta atgaivinti Baþnyèioje
ankstyvosios krikðèionybës dvasià
ir uþmirðtà socialinës veiklos praktikà.
Ðis Maceinos raginimas neliko be oficialiosios
Baþnyèios vadovybës atsako. Já
grieþtai pasmerkë arkivyskupas J. Skvireckas,
nurodæs ðio sumanymo utopiðkumà
ir netikslingumà.
Nepaisant to, jaunosios kartos lietuviø
intelektualai katalikai nesiliovë ieðkojæ
Baþnyèios ir jos veiklos praktikoje
srièiø, kur ji galëtø parodyti visuomenei
nesavanaudiðkumo pavyzdá. Toks
þingsnis, jaunøjø manymu, galëtø tapti
ir savanoriðkas atsisakymas baþnytiniø
þemiø jas iðdalijant parapijos neturtëliams.
Pirmiausiai þemës turëtø atsisakyti
kunigai, gavæ jà per vykdytà Þemës
reformà. A. Graþiûno duomenimis, iki
1939 m. 210 parapijø buvo gavusios ið
valstybës 1616,3 ha þemiø, t.y. vidutiniðkai
po 7,7 ha. 28 Ðiø þemiø tvarkytojai buvo
kunigai. Tiesa, tai nebuvo dideli plotai,
taèiau valstietiðkos natûros kaimo
kunigai greitai ásitraukë á þemës ûkio
reikalus, ëmësi ir patys supirkinëti þemes.
Ilgainiui dalis jø tapo nemaþø þemës
plotø valdytojais.
Jaunieji su ðirdgëla raðo, jog dideli
ûkiai prie baþnyèiø yra tikra nelaimë,
nes kunigas tampa ûkininku. Perdëtas
146 LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
atsidavimas ûkiui stato já á dviprasmiðkà
padëtá: „tarp baþnyèios ir tvartø, kur
bekonai ðaukiasi ne maþiau uþ baþnyèià
jo rûpesèio.“ 29 Uþsiëmæs ûkio reikalais,
toks kunigas neturi pakankamai laiko saviðvietai,
gilesniam tikëjimo tiesø apmàstymui
ir paþinimui, dël to formaliai atlieka
pareigas, pasak Ðalkauskio, „ugdo
negyvà katalikà, sustingusá raidës garbinime,
nesugebantá apginti savo tikybos.“
30 Bûtent tokiomis prieþastimis ir
buvo grindþiama baþnytiniø þemiø iðdalijimo
bûtinybë. Taèiau vienos nuomonës
ðiuo klausimu jaunosios kartos lietuviø
intelektualai katalikai neturëjo. Maceina
gana kategoriðkai reikalavo, kad baþnytinës
þemës per socialiná diakonatà bûtø
iðdalytos parapijos neturtëliams, klebonijø
tarnams, o kunigams gyvenimà uþtikrintø
nuolatinës pajamos, gaunamos
uþ religinius patarnavimus. 31
Kiek nuolaidesnis pasirodë Yla, gerai
supratæs tokio siûlymo ágyvendinimo
sunkumus. Jis neabejojo, kad Baþnyèia
negali vykdyti savo paðaukimo neturëdama
tam reikalingø priemoniø, turto,
kurio reikia jos þemiðkajai veiklai plëtoti.
Kunigas yra Baþnyèios tarnas, todël
turi bûti deramai iðlaikomas, kad galëtø
atlikti savo pareigas. Tà iðlaikymà
jam turëtø uþtikrinti tikinèiøjø bendruomenë,
kurios dvasios reikalais jis paðauktas
rûpintis. Kita vertus, kunigas
turi teisæ ir pats pasirûpinti savimi. Tokia
praktika nuo seno tradiciðkai vyravo
ir Lietuvos kaime, kur kunigai turëjo
þemës ir vertësi þemës ûkiu. Þinoma,
tokios kunigo asmeninës pastangos siekiant
paèiam materialiai apsirûpinti panaudojant
baþnytines þemes ne be pagrindo
kelia prieðtaringus visuomenës

vertinimus. Todël derëtø tokios praktikos
atsisakyti, taèiau neskubant, tik ávertinus
visas Lietuvos baþnytinio gyvenimo
realijas. Kompromisinis sprendimas,
pasak Ylos, bûtø toks: klebonijø þemes
reikëtø pamaþu maþinti dviem kryptimis:
1) perduodant tam tikrà baþnytiniø
ûkiø dalá labdaringoms, kultûrinëms tos
paèios parapijos ástaigoms (prieglaudoms,
mokykloms ir pan.); 2) skaldant
didþiøjø ûkiø þemes ir perleidþiant jas
naujai sudarytoms parapijoms. Baþnytiniø
þemiø iðdalijimas turëtø bûti savanoriðkas.
Numatant galimà kaime gyvenanèiø
kunigø pasiprieðinimà reikëtø
formuoti visuomeninæ nuomonæ, kad
dvasininkas neturi bûti turtingas, nes jo
nauda – tai visø parapijieèiø turtas, skirtas
„ne broliams ûkius pirkti ir seserims
pasogas krauti, ne sau senatvei namus
statyti, bet tiems, kurie pavesti globoti
ir aprûpinti.“ 32
Nors abejota, kad toks psichologinis
spaudimas galëtø realiai paveikti kunigø
ûkininkø nuostatas, taèiau tai skatino
iðsamiau apmàstyti „atsisakymo nuo
þemës“ idëjà. Tai ið esmës jau buvo pribrendæs
reikalas. Daugelyje Vakarø Europos
ðaliø katalikø dvasininkija beveik
nesivertë þemës ûkiu. Labiau iðvystyti
ekonominiai santykiai èia suformavo ir
1. Gyvosios dvasios sàjûdþio branduolá
sudarë jaunosios kartos katalikø intelektualai,
kurie, matydami tuometinës Katalikø
Baþnyèios vadovybës atsargumà
ir neryþtingumà (kartais pagrástà, o kartais
– ne) reaguojant á spartø ne tik elito,
bet ir liaudies nukrikðèionëjimà, sten-
IÐVADOS
LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
KULTÛRA
atitinkamà kunigo tipà. Taèiau Lietuva
buvo þemës ûkio kraðtas su menka pramone.
Tad idëja kunigui pasitraukti nuo
þemës ûkio reikalø platesnio pritarimo
nesulaukë.
Pirmiausiai jà atmetë didþioji dalis
kunigø ûkininkø, kurie tam dar nebuvo
psichologiðkai pasirengæ ir sunkiai ásivaizdavo
savo aprûpinimà be þemës. Atsargiai
á ðá siûlymà þvelgë ir tuometinë
Katalikø Baþnyèios vadovybë. Abejota,
ar toks kunigo atitraukimas nuo þemës
ið tiesø bûtø lemiamas veiksnys uoliau
atlikti pareigas. Be to, buvo nuomoniø,
kad pats ûkininkaudamas kunigas gali
geriau suvokti paprastø þmoniø rûpesèius
ir lûkesèius, bûti arèiau jø, o savo
deramu praktiniu veikimu tapti jiems
parama ir pavyzdþiu ir taip stiprinti Baþnyèios
autoritetà visuomenës akyse.
Vis dëlto jaunieji neatsisakë vilties,
jog Lietuvos Katalikø Baþnyèia ir jos tarnai
anksèiau ar vëliau toká þingsná þengs
ir savo pavyzdþiu atgaivins krikðèioniðko
visuomeniðkumo dvasià, kurs tinkamà
socialiná psichologiná klimatà, o atsikraèius
senøjø praktikø, neatitinkanèiø
naujø laiko iððûkiø, rodys visuomenei
nesavanaudiðkumo pavyzdá ir tuo kurs
palankià dirvà katalikiðkajam dvasingumui
visuomenëje gyvuoti.
gësi patys imtis iniciatyvos telkti inteligentijà
asmeniniu pavyzdþiu palaikyti
katalikiðkàjà dvasià visuomenëje.
2. Laikytasi paþiûros, kad þmoniø tikëjimui
atgaivinti nepakanka vien skatinti
religiná ðvietimà ar religinæ praktikà
– tai buvo bûdinga daugumai to me-
147

VALDAS PRUSKUS
to katalikiðkø organizacijø. Religinis sàmoningumas
ir religinë praktika turi bûti
glaudþiai susijusios. Todël jie gana
grieþtai pasisakë prieð tuometinës Baþnyèios
praktikoje vyravusià pernelyg didelæ
individo globà ir nepasitikëjimà jo
sugebëjimu paèiam rinktis ir sàmoningai
apsispræsti, gynë bûtinybæ gaivinti autentiðkà
tikëjimà, paslëptà giliai þmoguje,
stiprinti jo religines aspiracijas ir taip
puoselëti autentiðkà dvasingumà, be kurio
negalima jokia sàmoninga ir moraliai
atsakinga veikla.
3. Pagrindine katalikiðkojo dvasingumo
gaivinimo priemone laikyta parapija.
Pasisakydami uþ jos atgaivinimà
jie pritarë didesniam parapijieèiø átraukimui
á parapijos gyvenimà ir jø teisiø
joje iðplëtimà, aktyvaus tikinèiøjø dalyvavimo
liturginëse apeigose bûtinybei,
pagarbai autentiðko tikëjimo iðpaþinimui,
kunigo sugràþinimui „ið ûkio á
baþnyèià“ ir tolerantiðkesniam poþiûriui
á netikinèius ir abejojanèius. Taip
siekta ne tik iðjudinti katalikus, bet ir
puoselëti pasaulieèiø didesnës atsakomybës
uþ Baþnyèià ir katalikybës likimà
supratimà.
Literatûra ir nuorodos
22 S. Yla. Krikðèioniðkosios dvasios atnaujinimas
per parapijos restauracijà. // Tiesos kelias, 1939,
nr. 1, p. 13–4.
23 S. Yla. Nauja ðiø dienø pastoracijos kryptis ir
bûdingieji jos bruoþai. // Tiesos kelias, 1938,
nr. 4, p. 195.
24 A. Maceina. Socijalinis teisingumas. – Kaunas,
1938, p. 218.
25 J. Lenzenweger, P. Stockmeier, K. Amon, R.
Zinnhobler. Katalikø Baþnyèios istorija. – Vilnius,
d. 1., 1996.
26 V. Alantas. Kas kaltas: valstybë ar Baþnyèia? //
Vairas, 1939, nr. 35, p. 677–678.
148 LOGOS 60
2009 LIEPA • RUGSËJIS
4. Nors sàjûdis ir neágavo jo iniciatoriø
geidþiamo masiðkumo, taèiau jo dalyviai
palaikë Vakarø Europoje plitusias
gan radikalias liturgijos atnaujinimo, atsakingesnio
pasaulieèiø ásitraukimo á
baþnytinio gyvenimo reikalus ir glaudesnio
bendravimo bei bendradarbiavimo
su netikinèiaisiais idëjas, kurios ilgainiui
buvo patvirtintos Vatikano II susirinkimo
dokumentais. Jie buvo gana áþvalgûs,
o jø asmeninës iniciatyvos susilaukë ir
Baþnyèios dëmesio, nors ne visos pasirodë
taip paprastai (atsiþvelgiant á vietos
sàlygas) ágyvendinamos kaip tikëjosi sàjûdþio
dalyviai.
5. Þvelgiant ið laiko perspektyvos,
Gyvosios dvasios sàjûdþio dalyviø skelbtos
nuostatos, jog evangeliniø principø
vykdymas kasdieniame gyvenime, aktyvus
tikinèiøjø dalyvavimas liturginëse
apeigose yra svarbiausias asmens dvasingumo
rodiklis ir kartu Baþnyèios gyvavimo
ðaltinis, o pagarba tikëjimo autentiðkumui,
kaip ir bûtinybë siekti tolerancijos
ir sugyvenimo su kitatikiais bei
netikinèiaisiais yra tikro krikðèioniðkumo
þymë, – visuotinës globalizacijos akivaizdoje
skamba aktualiai ir ðiandien.
27 A. Maceina. Socijalinis teisingumas. – Kaunas,
1938, p. 212.
28 A. Graþiûnas. Krikðèioniðkoji demokratija Lietuvoje.
– Vilnius, 1996, p. 64.
29 V. Strimaitis. Kunigø medþiaginës padëties gerinimo
reikalu. // Tiesos kelias, 1940, nr. 3, p. 121.
30 S. Ðalkauskis. Miscellanea. Aedificato nostra:
(Gyvosios dvasios reikalu). // Tiesos kelias, 1938,
nr. 2, p. 113.
31 A. Maceina. Socijalinis teisingumas. – Kaunas,
1938, p. 218–220.
32 S. Yla. Dvasinë kaimo krizë ir kunigas. – Kaunas,
1940, p. 21–22.