sistemų teorijos integravimas į socialinio darbo veiklą - Logos

Gauta 2009 01 16 

VIOLETA VAICEKAUSKIENË 

Vilniaus pedagoginis universitetas 

SISTEMØ TEORIJOS INTEGRAVIMAS 

Á SOCIALINIO DARBO VEIKLÀ 

Integration of Systems Theory into Social Work 

SUMMARY 

LOGOS 58 

2009 SAUSIS • KOVAS 

KULTÛRA 

This article discusses the necessary conditions for a successful development of General Systems Theory 

and its application to the social work intervention. The article presents the philosophical and historical 

retrospect of Systems Theory and the method of systemic analysis, as well as their main principles and 

concepts. Based on disciplinary universality and the complexity of Systems Theory, T. Parsons, N. 

Luhmann, G. Bateson, H. Willke, A. Hartman and others formulate the main characteristics of Social 

Systems Theory, conceptualize them and thus lay the theoretical foundation for social work. 

In order to increase the application of the Social System Model and to enable a greater intervention 

into complex systems in the practice of social work, the following social work intervention is to 

be applied. The social worker must: enable change within the client, reconstruct inner meaning and 

significance of client’s system, create an opportunity for the client to recognize and name own problems 

and reflect on them. 

SANTRAUKA 

Straipsnyje atskleidþiamos sistemø teorijos plëtros bei pritaikymo prielaidos socialinio darbo intervencinëje 

veikloje. Pateikta sistemø teorijos ir sisteminës analizës proceso ir metodo filosofinë ir istorinë retrospektyva, 

esminiai principai bei sàvokos. Remdamiesi disciplininiu sistemø teorijos universalumu ir 

kompleksiðkumu, socialinio darbo teorijos kûrëjai ir atstovai T. Parsons, N. Luhmannas, G. Bateson, H. Willke, 

A. Hartman ir kiti, suformuluoja pagrindines socialiniø sistemø teorijos charakteristikas ir jas konceptualizuoja, 

taip padëdami teorinius socialinio darbo pagrindus. 

Sistemø teorijos nuostatø taikymo efektyvumui padidinti iðskiriamos ir apibûdinamos sisteminës intervencinës 

socialinio darbuotojo veiklos gairës, kuriø realizavimui bûtina: sudaryti galimybes kliento 

vidinei kaitai; rekonstruoti kliento sistemos vidines reikðmes ir prasmes; sudaryti sàlygas klientui atpaþinti 

ir ávardyti savo problemas ir jas reflektuoti. 

RAKTAÞODÞIAI: bendrøjø sistemø teorija, socialiniø sistemø teorija, sisteminë analizë, sisteminis modeliavimas. 

KEY WORDS: general systems theory, social system theory, systemic analysis, systemic modeling. 

181


Visuomenës istorinio ir evoliucinio 

formavimosi proceso-sociogenezës eigoje, 

jau XVII a. formuojasi visuomeninës 

organizacijos, vadinamieji laisvieji susivienijimai 

1 – draugijos, kuriø pagrindinë 

veiklos sritis – pagalbos vargðams organizavimas. 

Ðiø paramos ir pagalbos institutø 

veikla pagrásta visuomenës nariø solidarumu 

su vargstanèiaisiais, siekiant suteikti 

jiems labdarà bei paramà, panaudojant 

tam ávairiausius paramos modelius. 

Jei XVII amþiuje viena ið pirmøjø paramà 

ávardijanèiø sàvokø buvo charite 

(labdara, geranoriðkumas), tai vëliau, 

XX a. pradþioje, remiantis E. Diurgheimo 

terminu travail social (visuomeninis 

darbas) kaip jo sinonimas pradëta naudoti 

sàvoka social work (socialinis darbas) 

ir geradariðkà labdaringà veiklà imta 

vadinti socialine veikla. 

Socialinë-visuomeninë veikla yra sudëtingas 

reiðkinys, susidarantis ið daugybës 

elementø bei jø ryðiø, kurie sàveikaudami 

sudaro sistemas ir santykius 

tarp jø. Bûtent atskirø daliø junginá, planingà 

ir taisyklingà jø iðdëstymà, sutvarkymà, 

organizacijà ir apibûdina sàvoka 

sistema, kildinama ið graikiðko þodþio 

systema 2 . Sistema yra apibrëþiama 

kaip aibë elementø, kuriuos vienà su kitu 

sieja tam tikri santykiai, vientisumas, 

vienybë. Sistemos poþymiai yra bûdingi 

ir socialinës-visuomeninës veiklos 

priemonei – socialiniam darbui, siekian- 

182 LOGOS 58 


ÁVADAS 

èiam padëti individui áveikti aplinkos ir 

individualios prigimties veiksnius, trukdanèius 

socialiniam individo funkcionavimui. 

Sistemø ir socialiniø sistemø teorijos 

yra naudingos praktinëje socialinëje 

veikloje, „nes nurodo bûdus, kaip 

galima suabstraktinti, atrodytø, skirtingø 

esybiø: individø, ðeimø, maþø grupiø, 

agentûrø, bendruomeniø ir visuomeniø 

ryðius bei santykius. Jos pateikia 

skirtingø sistemø klasifikavimo skirtumus 

ir panaðumus, padeda socialiniams 

darbuotojams sprendþiant tiek asmenines 

problemas, tiek visuomeninius reikalus 

auklëjimo sistemoje, vertinti situacijà. 

3 Tad socialiniam darbui kaip prigimtinis 

yra tapæs sisteminis poþiûris á 

aplinkos ir þmogaus sàveikà bei jø pokyèius. 

Organizuojant socialiná darbà didelis 

dëmesys skiriamas sistemos charakteriskoms. 

Bûtent sistemø teorijos charakteristikø 

panaudojimas socialiniame darbe lëmë 

kliento ir darbuotojo santykiø plëtotës 

svarbà socialiniø problemø sprendimo 

procese, tarpusavio sàveikos analizës 

taikymà, kompleksinio poþiûrio á þmogaus 

funkcionavimà ásitvirtinimà, ir atskirø 

sistemø paþinimà bei jø ryðio atskleidimà. 

Socialinio darbo teoretikams pritaikius 

sistemø teorijos principus bei metodus 

socialinio darbo praktikoje susiformavo 

socialiniø sistemø teorija, kuri toliau 

vystosi socialinio darbo veiklos procese. 

1. SISTEMØ TEORIJOS ESMINIAI BRUOÞAI 

Sistemø teorija ir ja paremtas sisteminës 

analizës metodas, susiformavæs tik 

ðio ðimtmeèio antrojoje pusëje, pasauly- 

je jau uþëmë deramà vietà moksliniø tyrimø 

srityje. Ðio metodo sëkmæ galima 

bûtø paaiðkinti dviem prieþastimis 4 : pir-

moji jø – sisteminë mintis – kildinama ið 

senovës graikø filosofijos, mokslinës viduramþiø 

minties, ir atspindi ðiuolaikinæ 

mokslo bei gyvenimo problematikà; antroji 

– sistematikos, kaip mokslinës analizës 

metodo, jos tikslas yra ne skaidyti, o 

prieðingai – kiek ámanoma labiau susieti 

visus ðio kompleksinio pasaulio ar kokio 

nors reiðkinio elementus, kad já geriau 

ir iðsamiau paþintø bei paaiðkintø. 

Remdamasis principu, kad organizmas 

yra viena visuma bei sistema, 

vokieèiø filosofas L. von Bertalanffy 

1920 m. sukûrë Sistemø teorijà. XX a. pr. 

jis iðleido veikalà General System Theory 

(Bendroji sistemø teorija), nuo kurio prasideda 

sistemø mokslas, t.y. ávairiø 

mokslø sistemø teorija ir mokslinis tyrimas. 

Pagrindinë Bendrosios sistemos 

kompleksinë idëja yra tai, kad visuma 

yra didesnë nei jos daliø suma, o tai 

reiðkia, kad ið visumos formuojasi naujos 

organizacijos kokybës, kurios gráþtamuoju 

ryðiu veikia visumos dalis. Bendroji 

sistemø teorija 5 siekia sujungti ávairias 

egzistavusias struktûralizmo teorijas 

ir pritaikyti màstymo bûdà ðiuolaikinio 

ir ateities pasaulio poreikiams, paþinti 

ir spræsti iðkylanèias problemas 

kompleksiðkai, naudojant tarpdisciplinines 

priemones. Naujas koncepcinis metodas, 

siekiantis atrasti sistemø tarpusavio 

sàveikas – sisteminës analizës metodas, 

kuris remiasi ðiais pagrindiniais 

principais: 6 visuma yra daugiau nei jos 

elementø suma; visi elementai veikia 

vienas kità; yra gráþtamasis ryðys (feed 

back), kuris ágalina sistemos reguliavimà; 

esminiø principø visuma, tinkanti visoms 

sistemoms, nepriklausomai nuo 

jos elementø kilmës ir jø tarpusavio ryðio. 

Bûtent ið èia kyla bendra tendenci- 

LOGOS 58 


KULTÛRA 

ja integruoti ávairias mokslo ðakas, aiðkinti 

kompleksinius reiðkinius, siekti 

mokslo vienybës. 

Sisteminë analizë naujai paþvelgia ir 

operuoja tokiais pagrindiniais terminais, 

kaip sàveika, sistema, gráþtamasis ryðys 

(feed back), atviros ir uþdaros sistemos, 

organizacija, kompleksija, o pagrindiniais 

sisteminës analizës árankiais tampa 

tokie metodai bei jø formos: analogijos 

metodas ir jo simbolio, metaforos arba 

parabolës, izomorfizmo formos; techniniai 

moksliniai matematiniai analizës 

metodai ir tokios operacinës sàvokos, 

kaip loðimø teorija ir ekonominis elgesys, 

konkurencija ir kooperacija; grafinis 

vaizdavimas diagramø kreiviø, matricø, 

þemëlapiø, tinklø formomis; sisteminis 

modeliavimas maketo, shemos, kibernetinio 

ir numerinio modelio formomis. 

Sisteminis principas ðiandien jau 

plaèiai naudojamas socialiniuose ir humanitariniuose 

moksluose, tiriant, konstruojant 

ir modeliuojant kompleksinius 

reiðkinius bei modernias technines, ekonomines, 

socialines ir gamtines sistemas. 

Sisteminë analizë yra tinkama tirti, 

konstruoti bei modeliuoti kompleksinius 

reiðkinius ir sistemas, kokios yra 

socialinë pagalba þmogui, kurià organizuoja 

socialinis darbas, o taip pat asmenybës 

ugdymo procesas, kuriuo rûpinasi 

pedagogika. 

Socialiniame darbe sistemø teorijos ir 

sisteminio principo metodo pagrindu 

susiformavo socialiniø sistemø teorija ir 

vienas svarbiausiø socialiniø problemø 

sprendimo modelis – Sisteminis socialinio 

darbo modelis.Taigi sisteminë analizë 

ir kompleksinë mintis pleèia tradicinës 

logikos principus ir integruojasi 

plaèiau bei turiningiau. 

183


„Socialinio darbo metodologija remiasi 

þiniø sistema, pagrásta árodymais, 

gautais praktinës veiklos tyrimø ir vertinimo 

bûdu, átraukiant ir siauresnes þinias, 

bûdingas tam tikriems kontekstams. 

Socialinio darbo teorija atsiþvelgia 

á þmoniø tarpusavio sàveikos su jø aplinka 

sudëtingumà ir pripaþásta þmoniø 

gebëjimà tiek pasiduoti átakai, tiek ir patiems 

keisti ávairiø veiksniø, taip pat ir 

biopsichosocialiniø, átakà jiems. Profesinis 

socialinis darbas, analizuodamas 

kompleksines situacijas ir skatindamas 

individualius, organizacinius, visuomeninius 

ir kultûrinius pokyèius, taiko 

þmogaus elgesio ir visuomeniniø sistemø 

raidos teorijas“ – raðoma tarptautinëje 

socialinio darbo apibrëþimo deklaracijoje. 

7 ð ðio apibrëþimo matyti, kad socialiname 

darbe taikoma daugybë teoriniø 

konstrukcijø, kurios pagrástos idëjomis 

bei iðtisomis teorijomis, paplitusiomis 

tradicinëse visuomeniniø mokslø srityse 

– filosofijoje, sociologijoje, psichologijoje, 

politologijoje ir kitose. Socialinis 

darbas sujungia ávairias teorijas ir sukuria 

sintetiná savo uþdaviniø sprendimo 

modelá, vadovaudamasis poþiûriu, kuris 

atstovauja ávairiems pasaulëþiûros tipams: 

psichoanalitiniam, bihevioristiniam, 

egzistenciniam, humanistiniam. 

Socialinio darbo teorija, analizuojanti 

asmená socialinëje situacijoje, laikosi 

holizmo nuostatø, kuriø esmë – kiekvienà 

þmogø suvokti kaip visumà, kurioje 

dera socialumas ir biologiðkumas, þmogiðkoji 

patirtis ir mokslas, emocijos ir 

màstymas. Tai leidþia suvokti þmogø 

kaip kurianèià, savo asmeninæ unikalià 

184 LOGOS 58 


2. SISTEMINIS SOCIALINIO DARBO MODELIS 

patirtá kaupianèià asmenybæ. Akivaizdu, 

pasak D. Alifanovienës 8 , kad socialinio 

darbo teorija, remdamasi ðiuolaikine filosofija, 

perkëlë analizës svorio centrà 

nuo subjekto átakos objektui á subjekto ir 

objekto sàveikos erdvæ, atskleidþianèià 

potencines þmogaus bûties galimybes, 

gyvenimiðkø jëgø ir gyvenimiðkos erdvës 

vienybæ. Visybinë socialiniø situacijø 

analizë, þmogaus, kaip socialinio darbo 

objekto ir subjekto, suvokimas apibendrinamas 

ir interpretuojamas skirtinguose 

socialinio darbo teoriniuose modeliuose, 

kaip psichodinaminis, biheivioristinis, 

sisteminis ir ekologinis, socialinis, 

psichologinis ir komunikatyvus, kognityvinis, 

humanistinis ir egzistencinis. 

Fundamentaliausias, bendriausias bei 

universaliausias ir todël labiausiai paplitæs 

socialiniame darbe yra Sisteminis socialinio 

darbo modelis, kurio pagrindas – 

sistemø teorija, teigianti apie sisteminástruktûriná 

tikrovës paþinimà ir pripaþástanti 

„chaotiðkø“ sistemø dinamiðkà pastovumà 

ir reguliavimà analitiniais ir loginiais 

(màstymu, numatymu, intuicija) 

metodais, átraukiant ir individo savireguliacijà, 

galimybæ adaptuotis iðoriniu ir 

vidiniu (sistemoje ir aplinkoje) ryðiu. 

Ðis socialinio darbo modelis remiasi 

keletu Bendrosios sistemos teorijos nuostatø 

9 : sistemà sudaro ið hierarhiðkai iðsidësèiusios 

struktûrinës dalys (subsistemos), 

kur visuma yra daugiau nei atskirø 

daliø suma; fenomeno kompleksiðkumas 

turi bûti iðlaikytas net studijuojant 

dalis atskirai, todël suvokus sistemos 

dalá galima suprasti ir likusias; visos sistemos 

dalys sàveikauja viena su kita, bet

visuma veikia daugiau nei dalis visumà; 

sistema siekia balanso, pusiausvyros. Ávykus 

pokyèiams vienoje subsistemoje, kitos 

bando atstatyti pusiausvyrà iki ankstesnio 

modelio; sistemos nuolat keièiasi, 

yra dinamiðkos. Ðie procesai dialektiðki, 

nesibaigiantys, vykstantys spirale; 

sistemos ekvifinaliðkos, jø paprastais linijiniais 

prieþasties-pasekmës ryðiais negalima 

paaiðkinti. Ta pati prieþastis gali 

sukelti ávairiø pasekmiø, kurias paaiðkinti 

galima atskleidus jø sàveikà, á kurià 

átrauktos kelios subsistemos. 

Naujos socialiniø mokslø teorijos – 

sistemø teorija ir komunikacijø teorija – 

buvo átrauktos á socialinio darbo teorijà 

septintame–aðtuntame deðimtmetyje. 

Bûtent sistemø teorijos priëmimas iðplëtojo 

ir atnaujino diagnostiná (dabar vadinamà 

psichosocialiniu) ir funkciná poþiûrá 

á socialines problemas, leido naujai interpretuoti 

bei plëtoti penkias pagrindines 

socialinio darbo sàvokas: ávertinimà, 

asmená situacijoje, procesà, santykius ir 

intervencijà. Sisteminis poþiûris á socialinio 

darbo objektà suteikia profesijai 

fundamentalumo, o socialiniam darbuotojui 

– gebëjimo profesionaliai ir ávairiapusiðkai 

vertinti socialinius reiðkinius, situacijas, 

iðteklius, planuoti sprendinius. 

Taikant sisteminio poþiûrio modelá ir sisteminæ 

analizæ, socialinis darbuotojas gali 

patobulinti socialinio darbo kokybæ, 

bûtent 10 : nustatyti kliento ryðiø sistemà, 

áþvelgti reikðmingas posistemes ir átraukti 

jas á pokyèiø, pagalbos ir palaikymo 

procesà; remiantis holistinëmis perspektyvomis, 

analizuoti socialines situacijas, 

sutelkiant dëmesá á þmoniø tarpusavio 

LOGOS 58 


KULTÛRA 

santykius; ávertinti þmogaus situacijà 

struktûriniu aspektu, t.y. kliento problemà 

(mikrosistemà) traktuoti kaip didesniø 

mezo- ir makrosistemø dalá, kurios 

gali padëti (ar trukdyti) pokyèiams. Situacijos 

analizë neturi apsiriboti vien ðio 

individo konkreèios problemos matymu, 

nes panaðiø ar analogiðkø sunkumø gali 

turëti ir kiti þmonës, grupës ar bendruomenës; 

padëti keisti ir tobulinti 

þmogø ir jo aplinkà, gerinant individo ir 

aplinkos sàveikà bei jos kokybæ; iðplësti 

„kliento“ suvokimo ribas, já apibûdinant 

ne kaip atskirà individà, o kaip asmenybæ, 

nukreipianèià savo pastangas pageidaujamiems 

pokyèiams, tikslams siekti; 

padëti klientui tapti autonomiðkam, iðmokti 

savarankiðkai analizuoti socialines 

problemas, modeliuoti savo situacijos 

sprendinius; matyti visus socialinës situacijos 

aspektus, jos raidos dinamikà ir 

perspektyvà, ágalina màstyti strategiðkai. 

Apibendrinant sisteminio modelio 

taikymà socialiniame darbe, galima konstatuoti, 

kad sisteminis modelis padeda 

socialiniam darbuotojui nustatyti socialiniø 

sistemø ribas ir jø sàveikas bei santykius, 

funkcionavimo tikslus, normas 

bei bûdus, raidos aspektus. Socialiniø 

sistemø teorija, kaip integruojantis socialinio 

darbo modelis, daug dëmesio skiria 

aplinkos pokyèiams ir jø átakos asmeniui 

analizei, siekia iðsaugoti bei plëtoti 

ryðius tarp skirtingø aplinkos bei asmens 

sistemø, átraukti asmená á ávairias 

sistemas ir sistemø santykiø pokyèiø pagrindu 

padëti spræsti socialines asmens 

problemas, atliekant praktiná intervenciná 

socialiná darbà. 

185


Remiantis Socialiniø sistemø teorija, 

analizuojama ir pagrindinë socialinio 

darbo veikla – intervencija, kuri yra profesionalaus 

socialinio darbo tikslas bei 

priemonë. 

Socialiniame darbe terminas intervencija 

pradëtas vartoti ðio amþiaus ðeðtojo 

deðimtmeèio pabaigoje–septintojo deðimtmeèio 

pradþioje, kai socialiname 

darbe pradëtos taikyti sistemø ir komunikacijos 

teorijos, kai socialinio darbo teoretikai 

– Harriet M. Bartlett, Carole Meyer, 

Anne Minachan, Allen Pinkus, Mary 

E. Richmond ir kiti – nagrinëjo ir plëtojo 

tokias sàvokas, kaip socialinis funkcionavimas, 

intervencijos veiksmas bei 

intervencijos repertuaras. 

Intervencija yra socialinio darbuotojo 

veikla, susijusi su pokyèio siekimu 

sisteminiu poþiûriu. Bendràja prasme 

intervencija – tai iðorinis ásikiðimas á tam 

tikrà vyksmà, sàveikà, sistemà. Socialinis 

darbuotojas ásikiða á kliento gyvenimà, 

siekdamas patvaraus asmens, jo 

màstymo, elgesio, situacijos, aplinkos 

pokyèio, ágalinanèio asmená toliau savarankiðkai 

ir sëkmingai gyventi. Asmuo 

ir jo gyvenimas, á kurá ásikiða socialinis 

darbuotojas, yra labai sudëtingas dalykas, 

nes iðkyla bûtinybë ne tik suprasti 

patá þmogø ir jo vidines màstymo ir elgesio 

paskatas, bet reikia iðsiaiðkinti jo 

socialinës aplinkos sistemas ir santykius 

su tomis sistemomis. 

Socialiniø sistemø teoretikø (G. Bateson, 

N. Luhmann, H. Wagner, H. Wilke) 

ásitikinimu intervencijos procese dalyvauja 

dvi pagrindinës sistemos: pirmoji, 

186 LOGOS 58 


3. SISTEMØ TEORIJA INTERVENCINËJE 

SOCIALINIO DARBO VEIKLOJE 

vadinama psichine sistema, kurios objektas 

yra þmogus, individas, asmuo; antroji 

– socialinë sistema – bet kuri asmenø 

grupë, gyvenanti tam tikroje aplinkoje ir 

jø santykiai, kurie egzistuoja þmoniø komunikaciniø 

gebëjimø dëka. Socialinës ir 

psichinës sistemos yra tampriai susijusios 

ir priklausomos viena nuo kitos, o jø 

sàveika suponuoja sudëtingà reiðkiná – 

sistemø kompleksiðkumà, su kompleksinëms 

sistemoms bûdingais savitais bruoþais 

11 : a) kompleksinës sistemos nesusijusios 

linijiniu, t.y. prieþasties–pasekmës 

ryðiu, todël prieþasties–pasekmës logika 

joms netinka; b) kompleksinës sistemos 

nereaguoja á iðoriná poveiká arba reaguoja 

labai neþymiai, jas veikia tik nedidelis 

skaièius iðoriniø impulsø, susijusiø su 

jø gilumine reikðmiø ir prasmiø struktûra, 

tad intervencija turi atrasti bûtent 

ðiuos „jautriausius“ sistemos taðkus; c) 

kompleksinës sistemos prieðinasi intervencijai, 

nes joms bûdingas siekis iðlaikyti 

savo áprastà, nusistovëjusià giluminæ 

reikðmiø ir prasmiø, elgsenos struktûrà, 

nes ji ir lemia jø elgsenà; d) psichinës 

ir socialinës sistemos keièiasi tik paèios, 

todël intervencijos metu bûtina sudaryti 

galimybes vidiniø kliento sistemø 

kaitai, kuri kyla ið socialinio darbuotojo 

ir kliento komunikacijos. 

Komunikacija, sistemø teorijos poþiûriu, 

yra pagrindinë socialiniø sistemø 

raidos galimybë, o taip pat – komunikuojant 

atliekami pagrindiniai intervencijos 

veiksmai. 

Komunikacijos tikslas – uþmegzti, 

kurti bei palaikyti santykius su klientu

tam, kad bûtø pasiekta pokyèiø kliento 

gyvenime. Remiantis socialiniø sistemø 

teorija ir praktika, padaryta iðvada, kad 

sistemø keitimas nëra pokyèio tikslas. 

Svarbiausia socialinio darbo intervencinës 

veiklos paskirtis – kliento sistemø 

santykiø pokyèiai, kurie ir lemia þmogaus 

funkcionavimo pagerinimà. Ðis santykis 

arba ryðys vadinamas sàveika (gali 

bûti abipusë sàveika – interakcija ir 

daugiaðalë sàveika – transakcija). Kalbant 

sistemø teorijos terminais, tarp socialinio 

darbuotojo ir kliento turi atsirasti 

bei iðsiplëtoti atskira socialinë sistema, 

vadinama intervencinës sàveikos sistema. 

Tad socialinis darbuotojas analizuoja 

visas su kliento poreikiais bei funkcionavimu 

susijusias sistemø sàveikas ir siekia 

sukurti toká vidinës komunikacijos 

modelá ir sudaryti galimybes asmenims 

keistis, t.y. kad pats asmuo ir jo sistemos 

1. Sistemø teorija ir sisteminës analizës 

metodas pateikia naujà pasaulio vizijà, 

naujà gamtos filosofijà, kurios pagrindinë 

tema – galiojanèiø visoms sistemoms 

principø, dësniø, modeliø, kurie 

bûtø bendri visoms disciplinoms ir 

perduodami ið vienos á kità, visuma. 

Sistemø teorija struktûruoja kompleksinæ 

mintá, kurios pagrindas – visuma yra 

didesnë nei jos daliø suma. Tai reiðkia, 

kad ið visumos organizacijos formuojasi 

naujos kokybës, kurios gráþtamuoju 

ryðiu veikia visumos dalis. 

2. Remiantis disciplininiu sistemø teorijos 

universalumu ir kompleksiðkumu 

sukuriama socialiniø sistemø teorija ir 

suformuluojamos jos pagrindinës cha- 

IÐVADOS 

LOGOS 58 


KULTÛRA 

mokytøsi ir keistøsi, nes atliekantis intervencijà 

socialinis darbuotojas yra tik pokyèio 

pagalbininkas. Todël socialiniø sistemø 

teorijoje sykiu su intervencijos sàvoka 

neðvengiamai vartojami terminai stebëti 

ir suprasti. Stebëjimas yra be galo 

svarbus intervencijos metu ir socialinam 

darbuotojui, ir klientui. Atrodo, kad socialinis 

darbuotojas stebi kliento sistemà – jos 

vidines paskatas, dël kuriø jis elgiasi vienaip 

ar kitaip. Bet ádomu tai, kad socialinis 

darbuotojas stebi ne patá klientà, bet 

tai, kà ir kaip stebi klientas, ir per tai gali 

giliau perprasti kliento vidiniø reikðmiø 

struktûrà bei vidinæ logikà. O klientas, 

bendraudamas su socialiniu darbuotoju, 

ima stebëti pats save – savo vidines 

reikðmes ir prasmes, savo elgsenà – ir 

pradeda visa tai reflektuoti. Kaip tik èia 

ir gali prasidëti kliento sistemos tikrasis 

pokytis ir intervencijos sëkmë. 

rakteristikos. Socialiniø sistemø teoretikai 

kiekvienoje socialinio darbo sistemoje 

iðskiria tris aspektus – struktûriná, funkciná 

ir raidos, kuriø supratimas padeda 

plëtoti ir socialinio mokslo klausimus, ir 

socialinio darbo praktikos formas. 

3. Socialinio darbo teorija, analizuojanti 

asmená socialinëje situacijoje, laikosi 

holizmo nuostatø, kuriø esmë – kiekvienà 

þmogø suvokti kaip visumà, kurioje 

dera socialumas ir biologiðkumas, 

þmogiðkoji patirtis ir mokslas, emocijos 

ir màstymas. Socialiniø situacijø visumos 

analizë, þmogaus kaip socialinio 

darbo objekto ir subjekto suvokimas, 

apibendrinimas ir interpretavimas skirtinguose 

socialinio darbo teoriniuose 

187


modeliuose, tarp kuriø fundamentaliausias, 

bendriausias bei universaliausias ir 

todël labiausiai paplitæs socialiniame 

darbe yra Sisteminis socialinio darbo 

modelis, kurio pagrindas – sistemø teorija, 

teigianti apie sisteminá-struktûriná 

tikrovës paþinimà ir pripaþástanti „chaotiðkø“ 

sistemø dinamiðkà pastovumà ir 

reguliavimà analitiniais ir loginiais 

(màstymu, numatymu, intuicija) metodais, 

átraukiant ir individo savireguliacijà, 

galimybæ adaptuotis iðoriniu ir vidiniu 

(sistemoje ir aplinkoje) ryðiu. 

Literatûra ir nuorodos 

11 W. R. Wendt. Geschichte der socialen Arbeit. – 

Stutgart: Emke, 1990, p. 89. 

12 Tarptautinø þodþiø þodynas. – Vilnius: Vyriausioji 

enciklopedijø redakcija, 1985, p. 452. 

13 Genevive Dehoys, Claigh Jensen. The System 

Approach in American Social Work. // Social 

Casework 66, October 1985, p. 497–498. 

14 Ruðkus Jonas. Sisteminë analizë: koncepcijos 

raida ir esminiai principai. // Socialiniai tyrimai: 

tarpdisciplininis poþiûris. – Ðiauliai: Ðiauliø universitetas, 

1999, p. 104. 

15 L. von Bertalanffy. Theorie generale des systemes. 

– Paris: Dunod, 1973. 

188 LOGOS 58 


4. Remiantis socialiniø sistemø teorija, 

analizuojama ir pagrindinë socialinio 

darbo veikla – intervencija, kuri yra profesionalaus 

socialinio darbo tikslas ir 

priemonë, susijusi su pokyèio siekimu 

sisteminiu poþiûriu. Remiantis socialiniø 

sistemø teorija ir praktika, padaryta 

iðvada, kad sistemø keitimas nëra pokyèio 

tikslas. Svarbiausia socialinio darbo 

intervencinës veiklos paskirtis – 

kliento sistemø santykiø pokyèiai, kurie 

ir lemia þmogaus funkcionavimo pagerinimà. 

16 D. Durand. La systemique. – Paris: PUF, 1979, 

p. 49. 

17 Socialinis darbas. Profesinës veiklos ávadas (tarptautinis 

projektas). – Vilnius: VU. Specialiosios 

psichologijos laboratorija, 2004, p. 72. 

18 Daiva Alifanovienë. Teoriniai socioedukacinës 

veiklos modeliai. // Socialinis darbas. Mokslo darbai. 

– Vilnius: LTU, 2003, Nr. 2 (4), p. 43. 

19 Daiva Vitkauskaitë. Teoriniai socialinio darbo modeliai. 

– Ðiauliai: ÐU, 2001, p. 9–10. 

10 Ten pat, p. 10. 

11 Lijana Gvaldaitë, Birutë Ðvedaitë. Socialinio darbo 

metodai. – Vilnius: VU, 2005, p. 56–57.

sistemų teorijos integravimas į socialinio darbo veiklą - Logos

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?