TIKROVĖ IR IDEOLOGIJA: S. ŽIŽEK, R. RORTY - Logos

EVALDAS JUOZELIS
TIKROVË IR IDEOLOGIJA: S. ÞIÞEK, R. RORTY
210 LOGOS 49
2006 LAPKRITIS • GRUODIS
EVALDAS JUOZELIS
Vytauto Didþiojo universitetas
Reality and Ideology: S. Þiþek, R. Rorty
SUMMARY
The article discusses the possibility to supplement the discourse of the philosophy of science with sociocultural
concepts of reality and ideology. S. Þiþek’s “postmodern“ inversion of simulacrum as a drastic
recurrence of reality illustrates the possibly ineluctably ideological nature of contemporary philosophical
discourse. Every speculative attempt to debunk fallacious consciousness and disclose the reality is
condemned constantly, to reproduce a machinery of denunciation. Hereby, socio-cultural experience is
replaced by fictitious theoretical delimitations. In Þiþek’s discursive practice, that identifies the nucleus
of reality in superficial appearance, theoretical disjunction is suspended and significance drift is transposed
to the socio-cultural domain of primal alienation. According to this, the benchmark of “postmodernist“
Rorty’s ideological strategy is ethnocentric pragmatism that suspends modern ontology and epistemology,
and within the framework of the pragmatist model converts the lack of it into ideologically based
principles of solidarity, edification and commitment to freedom, thus “realizing“ the reality within
scientific, ethical or political discourses.
Modernybæ apibrëþia proto universalumo
siekis, tradicijos galios atmetimas,
racionalaus argumento kaip vienintelio
bûdo ginti ásitikinimà pripaþinimas,
bendruomenës gyvenimo, reguliuojamo
savitarpio supratimo ir pripaþinimo, leidþianèio
iðvengti prievartos, idealas;
postmodernybæ apibrëþia ðio universa-
ÁVADAS
RAKTAÞODÞIAI: tikrovë, ideologija, etnocentrinis pragmatizmas, mokslo filosofija.
KEY WORDS: reality, ideology, ethnocentric pragmatism, philosophy of science.
Gauta 2006 11 07
lumo siekio „dekonstravimas“ nuo Nietzsche’s
iki poststruktûralizmo, bandymas
árodyti, jog ðis universalumo siekis
yra neiðvengiamai ir ið esmës klaidingas,
slepiantis tam tikrà galios santykiø
tinklà, kuriame universalus protas paèia
savo forma yra „represyvus“ ir „totalitarinis“.

Taip rekonstruodamas moderniàjà
J. Habermaso modernizmo ir postmodernizmo
perskyrà 1 Þiþekas skelbia, kad
Habermasas, pats to neþinodamas, savotiðkai
yra postmodernistas. Habermaso
suformuluota pozicija yra klaidinga, kadangi
jo apibrëþiamas „postmodernizmas“
yra vidinis modernizmo projekto
apvertimas. Ar teorinio modernizmo esmës,
klausia Þiþekas, ir nesudaro „tikrøjø
turiniø“, slypinèiø anapus „klaidingos
sàmonës“ (ideologijos, ego, moralës),
atskleidimas?
Taigi takoskyra tarp modernizmo ir
postmodernizmo turëtø eiti kitur, ir, pasak
Þiþeko, lûþis, skiriantis pirmàjà
(Adorno, Horkheimeris, Marcuse) ir antràjà
(Habermasas) Frankfurto mokyklos
kartas, atitinka lûþá tarp modernizmo ir
postmodernizmo. Pirmoji karta siekë panaikinti
perskyrà tarp „susvetimëjusiø“
gyvenimo srièiø, meno ir „realybës“, o
Habermasas pripaþino laisvæ ir emancipacijà
kaip pozityvià sàlygà, nors modernizmui
ji rodësi kaip susvetimëjimo forma:
estetinës sferos autonomijà, funkciná
skirtingø socialiniø plotmiø skyrimà
ir t. t. Kitaip tariant, modernistinës utopijos
atmetimas, susitaikymas su tuo, jog
laisvë galima tik remiantis tam tikru „pamatiniu
susvetimëjimu“, anot Þiþeko,
árodo, jog esame postmodernistiniame
pasaulyje 2 . Tad ir dekonstrukcionizmas
laikytinas modernistine, „demaskuojanèia“
procedûra par excellence. Reikalas
tas, kad paèios modernistinës procedûros
visuomet bûna átrauktos á subtilià
reikðmës mechanizmø logikà, kad struktûra,
arba „intersubjektyvi maðina“, produkuoja
objektus, kuriø esatis abejotina,
JAUNØJØ OPUSAI
taigi neretai sukasi apie tuðtumà, pasikliaudama
„nesanèio Dievo“ perspektyva.
Postmodernizmas apverèia santyká ir
„rodo patá Daiktà kaip ákûnytà, materializuotà
tuðtumà“ 3 .
Tokia Þiþeko siûloma postmodernaus/modernaus
reinterpretacija,
mano supratimu, gali bûti perkelta ir á
mokslo filosofijos problematikà. Tiesa,
Þiþekas operuoja lakaniðkais terminais
ir psichoanalizës perskyromis, kurios
nagrinëtinos atskirai, todël neskubu pareikðti,
jog á mokslo filosofijos diskursà
átrauktinas psichoanalizës instrumentarijus
4 , o ðliejuosi prie ðiuolaikinio filosofinio
diskurso tendencijos „suskliausti“
tam tikrus disciplinø riboþenklius, o tai,
mano akimis, ir atlieka Þiþekas. Tardamas,
jog „postmodernistinis“ lûþis
ávyksta tik Lacano darbuose, nes jis tematizuoja
tam tikrà realø trauminá branduolá,
kurio statusas lieka labai dviprasmiðkas:
Tikrovë prieðinasi simbolizacijai,
taèiau drauge yra jos retroaktyvus produktas“
5 , Þiþekas eksplikuoja „postmodernizmo“
ontologijà, pateikianèiai objektà
tiesiogiai ir leidþianèià jam parodyti
savo arbitralø pobûdá 6 . Tai yra dar
viena ir ðiuolaikinei mokslo filosofijai
reikðmingos ásitikinimø ir (pagrásto) þinojimo
perskyros versija. Kas sudaro tikëjimà
Kitu, esanèiu uþ mûsø sàmonës,
ir kokià prasmæ priskiriame tikëjimui,
suteikdami jam þinojimo statusà? Kiek
netikëtai ðio Þiþeko teksto pabaigoje aptinkame
nuorodà á analitinæ tradicijà:
Esama tam tikro pamatinio tikëjimo – tikëjimo
Kito esminiu neprieðtaringumu –
kuris priklauso paèiai kalbai. Paèiu kalbëjimo
aktu numanome didþiojo Kito eg-
LOGOS 49
2006 LAPKRITIS • GRUODIS
211

EVALDAS JUOZELIS
zistavimà kaip prasmës garantuotojà.
Net asketiðkiausioje analitinëje filosofijoje
ðis pamatinis tikëjimas iðsaugomas tokia
forma, kurià Donaldas Davidsonas vadina
„labdaros principu“, laikydamas já
sëkmingos komunikacijos pagrindu 7 .
Að èia áþvelgiu keletà reikðmingø sàsajø
su Rorty pozicija. Pirmiausia jis pakankamai
nuosekliai laikosi D. Davidsono
poþiûrio, jog apie tyrimo ir pasaulio
santyká neturime màstyti pagal
„schema–turinys“ modelá, taigi atsisako
protà arba kalbà laikyti pasaulio (turinio)
atþvilgiu neutraliais struktûrinanèiais
institutais 8 . Be to, jei, kaip sako Davidsonas,
po paaiðkinimo visada bûna
apraðymas ir alternatyvûs to paties kau-
Þiþekas já formuluoja tardamas, kad
„vienintelis poststruktûralistas“ Lacanas
kaip „tikrà Daiktà“, pagrindinæ negalimybæ,
apibrëþë malonumà, aplink kurá
struktûrinamas kiekvienas reikðmës tinklas
10 . Rorty, þinia, laikosi utilitarinëspragmatinës
nuostatos, „metafizine paguoda“
ávardijanèios visus bandymus atskirti
praktiná màstymà nuo beasmenio ir
neperspektyvinio tiesos ieðkojimo 11 . Ar
tokia Rorty laikysena „postmoderni“ Þiþeko
apibrëþtàja prasme, t. y. postuluoja
„pamatiná susvetimëjimà“? Èia parankus
ekskursas á kità Þiþeko tekstà 12 .
Teksto paantraðtëje „Tikrovës pasija,
regimybës pasija“ implikuojama ontologinë
skirtis nusakytina taip:
Kitaip negu devynioliktasis amþius su
utopiniais ar „moksliniais“ projektais ir
idealais, ateities planavimu, dvideðimta-
212 LOGOS 49
2006 LAPKRITIS • GRUODIS
MOKSLO POLITIKOS FILOSOFIJA?
zalinio proceso apraðymai yra reikalingi
skirtingiems tikslams, taigi nëra apraðymo,
kuris kokiu nors bûdu bûtø
„arèiau“ kauzaliniø operacijø paaiðkinimo
negu kiti apraðymai, tuomet ði nuostata
savo ruoþtu Rorty atrodo kaip neperspektyvus
realizmo ir pragmatizmo
(modernizmo ir postmodernizmo) santykio
problematikos perkëlimas ið
mokslo filosofijos á kalbos filosofijà 9 .
Toks judesys, kaip ir Lacano tikrovës
prieðinimosi simbolizacijai, kurios retroaktyvus
produktas ji pati yra, koncepcija
bûtø maþø maþiausiai dviprasmiðkas.
Taigi ðis judesys lyg ir reikalingas
ideologinio (moralinio/etinio ar netgi
politinio) papildo.
sis amþius siekia pateikti patá daiktà, tiesiogiai
realizuodamas ilgai lauktà Naujàjà
Tvarkà. Galutinis ir lemiamas dvideðimtojo
amþiaus momentas buvo tiesioginë
Tikrovës patirtis kaip prieðprieða
kasdienei socialinei realybei – ekstremali
Tikrovës prievarta yra kaina, kurià turime
sumokëti uþ tai, kad nuskutame apgaulingus
realybës sluoksnius. 13
Paradoksalu tai, kad ði netarpiðkos
„Tikrovës“ siekiamybë neapsieina be jà
lydinèios ideologijos surogatø, ji tarsi neámanoma
be ideologinio regimybës tinklo.
Vaizdinga ir kartu trivialia 2001 09 11 teroro
aktø iliustracija Þiþekas siekia apraðyti
„tikrovës patyrimo“ mechanizmà.
Intuityvus patyrimas sako, kad PPC
sunaikinimas buvo Tikrovës ásibrovimas,
sukrëtæs mûsø iliuzinæ sferà. Negalëjome
ir ásivaizduoti, jog mums taip
gali atsitikti, jog bus þengtas þingsnis,

parodysiantis, kad mûsø tikëjimas ekonomine
ir karine galia, politine ir administracine
maðinerija neturi pagrindo.
Taèiau Þiþekas siûlo tikrovës ir iliuzijos
santykio inversijà: ne realybë ásibrovë á
mûsø vaizdiná, o vaizdinys ásibrovë ir
supurtë mûsø realybæ – simbolines koordinates,
kurios apibrëþia tai, kà suvokiame
kaip realybæ. Teroristai ëmësi ðio
veiksmo ne tam, kad padarytø tikrà materialinæ
þalà, bet dël „áspûdingo efekto“.
Taigi „Tikrovës pasijos“ paradoksas pasirodo
per visiðkà savo prieðingybæ: „jei
Tikrovës pasija baigiasi visiðku supanaðëjimu
su áspûdingu Tikrovës efektu, tuomet,
laikantis tikslios inversijos, „postmoderni“
pasija regimybei baigiasi drastiðku
sugráþimu prie Tikrovës pasijos“ 14 .
Þiþeko iðvada yra tokia:
Paprastai sakome, jog neturëtume fikcijos
suvokti kaip realybës – prisiminkime
postmodernistiná teiginá, jog „realybë“
yra diskursyvus produktas, simbolinë
fikcija, kurià klaidingai suvokiame kaip
substanciná autonomiðkà dariná. Psichoanalizës
pamoka ðiuo klausimu yra prieðinga:
neturëtume realybës suvokti kaip fikcijos
– turime pajëgti áþiûrëti tame, kà suvokiame
kaip fikcijà, kietà Tikrovës
branduolá, kurá galime iðsaugoti tik paversdami
já fikcija. 15
Mano akimis, ði grieþta „rekomendacija“
prasminæ svarbà ágyja tik per savo
paèios ideologiná tinklà. Ar turime rinktis
tarp Adorno-Horkheimerio-Foucault
ir Habermaso? Bûtent ar modernus laisvës
projektas yra klaidinga regimybë,
kurio subjektai paniræ á vëlyvojo kapitalizmo
„administruojamà pasaulá“, ar „totalitariniai“
fenomenai tik liudija, kad
politinis modernybës projektas lieka ne-
JAUNØJØ OPUSAI
uþbaigtas? 16 Þiþekas dilemà „demaskuoja“
áprastu bûdu: anot jo, pirmoji samprata
yra iðvirkðèioji antros, „oficialios“
vieðosios ideologijos (ir praktikos) pusë.
Tariamà individualià laisvæ ir autonomijà
atkartoja disciplinariniø mechanizmø
prievartos vaizdinys. Vadinasi, Þiþekas
imasi modernizacijos projekto?
Ðie Þiþeko tekstai, mano akimis, nurodo
principinæ ðiuolaikinio filosofinio
„modernizmas versus postmodernizmas“
diskurso kryptá. Ðis diskursas orientuojasi
á filosofijà kaip „terapijà“, „edifikacijà“
arba á filosofijos kaip tam tikros
ideologinës strategijos sampratà, kuri savo
forma pripaþásta iðskirtinio filosofijos
statuso sociokultûrinëje aplinkoje nunykimà,
bet atkakliai siekia á jà inkorporuotis.
Kita vertus, filosofinio diskurso
moksliðkumo klausimas kai kuriems
tampa priemone apskritai kvestionuoti
„toká“ filosofiná diskursà. Að èia turiu
omeny M. P. Ðaulauskà ir jo metareziume:
„adekvati, kiek tai apskritai ámanoma,
teorija, sprendþianti analitikos-hermeneutikos
kontroversijos istorijos artikuliuotà
problematikà, turi bûti papildyta
ypatingos metafilosofinës problematikos
aptartimi, t. y. bûtina klausti, kokiu pagrindu,
ar ir kaip ámanoma visa apimanti filosofinë
filosofinës problematikos kritika“. 17 Kodël
ir kokiu pagrindu Ðaulauskas (èia
„demaskuodamas“ Rorty) ákyriai árodinëja,
kad „postmodernioji analitika... ne
tik pati pakliûva á metafilosofinës refleksijos
bergþdumo akivarà, bet paskui save
átraukia visus „iðsilavinusius“ („edifikuotus“)
filosofinës respublikos pilieèius“?
18 Að èia nematau kitos iðeities: arba
jis vykdo metafilosofinës refleksijos
bergþdumo refleksijà, „demaskuoja“ fi-
LOGOS 49
2006 LAPKRITIS • GRUODIS
213

EVALDAS JUOZELIS
losofinës problematikos filosofinæ kritikà,
– ir tai, dievaþi, kurioziðka, – arba yra
„edifikuotas“ filosofinës respublikos pilietis,
kuriam taikomos tos paèios socialinës
garantijos ir transcendentalinës
nuolaidos. Metafilosofine filosofinës kritikos
prasme (ðaulauskiðkai iðsireiðkiant),
prieðprieða tarp modernizmo ir
postmodernizmo toli graþu negali bûti
redukuojama á paprastà diachronijà“, 19 o
to nepaisant postmodernistinis Kito
prieðtaringumas modernistiniu Ðaulausko
þvilgsniu retroaktyviai suvokiamas
kaip neiðbaigtumas. Atsiþvelgus á tai,
Atskaitos taðku èia galëtume laikyti
garsøjá Rorty pasaþà – solidarumas ar
objektyvumas? Pasak Rorty, yra du bûdai
þmonëms reflektuoti savo gyvenimà:
vienas jø remiasi pasakojimu apie
refleksijos ánaðà á visuomenës gyvenimà,
kitas – siekiu apibrëþti save betarpiðkame
santykyje su neþmogiðka (nonhuman)
realybe. Pirmasis bûdas vadintinas
solidarumu, antrasis – objektyvumu.
Vakarø tradicija – nuo senovës
graikø per Apðvietos projektà – yra pavyzdys,
kaip ieðkoti egzistencijos prasmës
ið solidarumo þengiant á objektyvumà.
Tie, kurie siekia pagrásti solidarumà
objektyvumu („realistai“), turi sukonstruoti
tiesà kaip tikrovës atitikimà.
Taip nustatomi santykiai tarp to, kas
tikra ir ásivaizduojama, arba kas yra þinojimas,
o kas – tik ásitikinimai. Jie taip
pat teigia, kad yra ðio tikëjimo pateisinimo
procedûros, ir jos yra natûralios,
214 LOGOS 49
2006 LAPKRITIS • GRUODIS
ANTIANTIRELIATYVIZMAS 20
metafilosofinë stilistika reprezentuoja ne
daugiau, nei tam tikrà filosofinæ ideologinës
strategijos sampratà. Anksèiau að
ðià strategijà ávardijau kaip ideologiná
(etiná arba politiná) judesá.
Taigi atsakymas á klausimà, ar Rorty
postmodernus Þiþeko apibrëþtàja prasme,
yra sàlygojamas Rorty ideologinës
strategijos. Tik tokiu bûdu apibrëþtina jo
tikrovës samprata ir adekvaèiai suprastina
postmodernizmo ir modernizmo
perskyros reikðmë ðiuolaikinës mokslo
filosofijos diskursui, kuris átraukia realizmo
ir pragmatizmo problematikà.
o ne lokalios. Taigi jie turi sukonstruoti
epistemologijà, kurioje pateisinimo
procedûros yra ne socialinës, bet natûralios,
kylanèios ið paèios þmogaus prigimties.
Tie, kurie siekia objektyvumà redukuoti
á solidarumà („pragmatistai“), nepageidauja
jokios metafizikos ar epistemologijos.
Jie mato tiesà kaip tai, kuo
mums yra paranku tikëti. Jiems nereikia
argumentuoti, kokiu bûdu ásitikinimai
ir objektai atitinka vienas kità. Ið
pragmatinës pozicijos, tai, kà dabar tikime
esant racionaliu, gali ir nebûti tiesa,
kadangi visuomet yra vietos vertingesniems
ásitikinimams, visuomet gali
atsirasti naujas pagrindas, naujos hipotezës
ar visas naujas þodynas. Pragmatistams
siekti objektyvumo reiðkia ne
iðeiti ið bendruomenës, o pasiekti kiek
ámanoma intersubjektyvø sutarimà, iðplësti
„mes“ referentà kiek ámanoma 21 .

Literatûra ir nuorodos
11 S. Þiþek. Nepadorus postmodernybës objektas,
in Viskas, kà norëjote suþinoti apie Þiþekà, bet nedrásote
paklausti Lacano. – Vilnius: Lietuvos raðytojø
sàjungos leidykla, 2005, p. 310–311.
12 Ibid., p. 311–312.
13 Ibid., p. 315.
14 Kita vertus, panaðaus bandymo bûta paties
Habermaso iki 1970 m. paraðytuose tekstuose,
kuriuose psichoanalizë atsiskleidþia kaip modelio
kritiniams visuomenës mokslams ðaltinis.
J. Grondin. Filosofinës hermeneutikos ávadas. – Aidai:
2003, p. 223.
15 S. Þiþek. Nepadorus postmodernybës objektas,
in Viskas, kà norëjote suþinoti apie Þiþekà, bet nedrásote
paklausti Lacano, p. 312.
16 Ibid., p. 313.
17 Ibid., p. 328.
18 R. Rorty. Is natural science a natural kind?, in
Objectivity, relativism and truth. Philosophical papers,
vol. 1. – Cambridge: Cambridge University
Press, 1991, p. 50.
19 Ibid., p. 60
10 S. Þiþek. Nepadorus postmodernybës objektas,
p. 312.
JAUNØJØ OPUSAI
11 R. Rorty. Is natural science a natural kind?,
p. 60.
12 S. Þiþek. Sveiki atvykæ á tikrovës dykumà,
p. 352–378.
13 Ibid., p. 352.
14 Ibid., p. 355–356.
15 Ibid., p. 365.
16 Ibid., p. 372.
17 M. P. Ðaulauskas. Analitikos-hermeneutikos
kontroversija, in Darbai ir dienos. – Kaunas:
VDU leidykla, 2005, 41, p. 179.
18 M. P. Ðaulauskas. Postmoderniosios musës
skrydis: sociologija ir postpozityvistinë Rorty
analitika, in Sociologija: Mintis ir veiksmas. –
Kaunas: KU leidykla, 1997, 1, p. 101.
19 S. Þiþek. Nepadorus postmodernybës objektas,
p. 315–316.
20 Skolinuosi ðá terminà ið C. Geertzo. O atsiþvelgdamas
á jautrià E. Gellnerio kritikà bei uþbëgdamas
jai uþ akiø, tenoriu pasakyti turás
omenyje vadinamojo „nuosaikaus reliatyvizmo“
atmainà, bûdingà Rorty, H. Putnamui ir
vëlyvajam P. Feyerabendui.
21 R. Rorty. Solidarity or objectivity?, p. 21–23.
LOGOS 49
2006 LAPKRITIS • GRUODIS
B. d.
215