Visi žino pasakojimą apie dvi pagalbos formas. Viena, kai nori žmogui padėti ir duodi jam žuvį, kita – kai išmokai jį meškerioti ir jis pats sugauna žuvį. Šioje Mokytojo knygoje mes stengiamės į vieną sujungti abi pagalbos formas: ir duoti sugautas žuvis (šie puslapiai pažymėti specialiai ), ir mokytis pačiam jas gaudyti. Manome, kad Mokytojo knyga tiks ir pradedančiam „žvejui“, ir jau patyrusiam meistrui, nes ugdymas, ypač paremtas Ignaco Lojolos pedagoginėmis nuostatomis, kinta tarsi mozaika, kai parenkami kitokie metodai arba kitokie priėjimo prie mokinio būdai. 4
Pratarmė Šiuo metu veiklos pasaulis išgyvena naujoves ir permainas, keičiasi ne tik žmogaus santykiai su profesine aplinka, bet ir su informacijos srautu ir galimybėmis ją rasti bei įvaldyti. Visa tai labai pakeitė iki šiol vyravusį požiūrį į žmogų, į žmogaus mokymąsi. Darosi aišku, kad mokymasis tampa nenutrūkstamu procesu, būdingu visam žmogaus gyvenimui. Darosi aišku, kad neturėtume daryti atskyrimo tarp veiklos ir mokymosi, bendrųjų ir specialiųjų kompetencijų. Viskas eina lygiagrečiai. Mokymasis tampa neatskiriama žmogaus gyvenimo ir veiklos dalimi, asmens savybe ir tobulėjimo sąlyga. Svarbiausia tai, kas išlieka pastovu bet kokių lūžių ir transformacijų kontekste, kas paaiškina ir leidžia prognozuoti ateities pokyčius. Pagrindinis dėmesys kreipiamas į žmogų kaip vertybę, galinčią duoti daug sau ir aplinkai, prisitaikant prie nuolat kintančių darbo rinkos poreikių. Keliolikos metų Centro bendruomenės patirtis tikslinant savito ugdymo programą ir netradicinius metodus leido pasiekti teigiamų rezultatų. Jei mes esame pedagogai, turime įsisąmoninti savo būties prasmę. Dažniausiai mylime savo dalyką, bet ne patį mokinį. Kiekvienas iš mūsų yra skirtinga asmenybė su skirtingais talentais, tą nuolat mums primena ir Ignaco Lojolos pedagogikos nuostatos. Kad žmogus ir yra didžiausia vertybė. Darbas širdimi ir yra visa esmė. Suvokdami tai mes mokome gyvenimo per dalyką, o ne dalyko. Lyg ir aišku tapo, kad esmė slypi ne žinių kiekybėje, o jų kokybėje. Kintantis laikas, informacijos srautai reikalauja nuolatinės švietimo kaitos, o ugdymas tokių tempų neatlaiko ir eina iš paskos. Kuo toliau, tuo aiškiau pradėjo ryškėti, kad meilė ir pagarba neturi užimti žinių ir gebėjimų vietos, bet turi tapti mokymosi motyvais. Šis medžiagos rinkinys skirtas mokytojams, kurie ugdymo proceso šerdimi laiko vertybinių nuostatų ugdymą. Nueitas gana ilgas kelias tam, kad galėtume savo patirtimi dalintis su kitais. 10–15 metų buvo keliama darbuotojų kvalifikacija dalyko ir vertybių kontekste. Paėmę į rankas tik vieną dokumentą „Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai“ skaitome, kad pagrindinis ugdymo tikslas: „laiduojant asmens dvasinių ir fizinių galių plėtotę, išugdyti aktyvų, savarankišką, atsakingą, sociokultūrinio raštingumo, būtino sėkmingai socialinei integracijai ir tolesniam mokymuisi, pagrindus įgijusį moksleivį”. Arba Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (2011-03-17) teigiama, kad „ugdymas – dvasinių, intelektinių, fizinių asmens galių auginimas bendraujant ir mokant“. Klausimas: iš kur gauti valandų šiam darbui? Kas tai yra neformalusis ugdymas? Jame dalyvaujantys patys aktyviausi, kurie lanko visus užsiėmimus, o kur kiti? Pabandykime peržiūrėti visą mokymo programą. Dar kartą sau atsakykime: svarbu ne kiekybė, bet kokybė. Nusprendėme pasukti visai nauju keliu, orientuodamiesi į žmogų kaip į vertybę. O kaip atrodo toks vertybių prisodrintas mokymas? Jei dalyką reikia išdėstyti per 100 valandų, Centre dalykas išdėstomas per 50 valandų žinioms 5
Change language