Leidinys „Mokytojo knyga“ - ES parama

Kaip mes apsisprendėme?
Intensyviai dirbę ir gerų rezultatų pasiekę vis dėlto pajutome, kad trūksta ašies, kuri
lyg magnetas pritrauktų prie savęs visą Centre vykdomą veiklą, kuri kiekvienam leistų
matyti prasmę – DĖL KO TAI DAROME?
Dėl ko tai darome? Geras klausimas. Galbūt viena iš priežasčių – egzistencinė patirtis.
Tai egzistenciniai išgyvenimai, egzistenciniai sukrėtimai. Artimos netektys, radikalūs
atsivertimai, kur Centro bendruomenės žmonės asmeniškai prie to prisiliesdami subrendo,
atsakydami į klausimus: kam mes pašaukti? Kokia mūsų gyvenimo veiklos paskirtis?
Subrendome bendradarbiaudami kaip „nešiojimui vienas kito naštą“.
Netekome mokslų daktarės Sigitos Grigaliūnienės. Visais išgyvenimais paskutinėmis
gyvenimo dienomis buvo dalijamasi su bendruomene. Pagrindinis jos noras buvo,
kad tęstume jos pradėtus darbus. Tai pirmųjų mokinių konferencijų „Mokyklos konstitucija“
ir „Mokyklos filosofija“, kurios vyksta iki dabar, įkūrėja. Tai atsakomybė už pradėtus
Sigitos Grigaliūnienės darbus ir jų tolesnį tęsimą.
Antra didelė netektis – prof. Rimantas Laužackas, kuris savo gyvenimą skyrė profesiniam
rengimui ir mūsų mokykla, pasak profesoriaus, buvo jo metodologinė laboratorija.
Buvimas kartu su žmogumi, kai jis yra prie išėjimo slenksčio, ir nuolatiniai svarstymai,
sprendimai, dilemos, o kaip geriau vienu ar kitu atveju. Daug ką sako mums profesoriaus
R. Laužacko žodžiai, rašyti paskutinėje monografijoje „Kompetencijomis grindžiamų
mokymo / studijų programų kūrimas ir vertinimas“ (2008): „Didesnius darbus lemia
aplinkybės. Dažnai iš anksto neplanuotos ir netikėtos. Lyg ir savaime atsiranda noras
pasidalyti su kitais tuo, kas tau yra aiškiau ir suprantamiau. Ypač tuo, kas nenuginčijamai
svarbu ir laukiama. Tada tiki, kad tavo žodis turi prasmę. Didesnius darbus lemia žmonės,
esantys šalia. Jie daro nenusakomą ir nepamatuojamą įtaką siekiams ir rezultatams. Jie
reiškia dalį pastangų ir išgyvenimų.“ Atrodo, aišku ir suprantama, viskas pasakyta ir Tavęs
nepaliesti negali, kai tu esi šalia ir visą tą ne tik skaitai, bet matai ir išgyveni ir toliau
daliniesi su savo šeima, bendruomene.
Trečioji netektis – Žirgų priežiūros skyriaus mokinio Tado. Našlaičio, kuris ant tavo
rankų miršta. Jaunas 19-metis ir dar norintis gyventi.
Taip pat pažintys su dabartiniu jėzuitų provincijolu tėvu kunigu Gintaru Vitkumi,
kunigu Valerijumi Rudzinsku, jau emeritu vyskupu jo ekscelencija Juozu Matulaičiu,
emeritu vyskupu Juozu Preikša bei su arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi.
Nuolatiniai nuoširdūs sesers Albinos pamokymai visai bendruomenei. Prieš penkerius
metus koplyčios atsiradimas centriniame mokyklos pastate visiškai kitaip nuteikia. Kiekvieną
rytą skaitomas Šventasis Raštas ir tos dienos įžvalgos, bendruomeninis susikaupimas
ir bendra malda. Didelį poveikį bendruomenei padarė pamatymas, ką reiškia malda,
kai susirgo mokytojos Reginos sūnus Vytukas.
Šitie dalykai negali nepajudinti visų sielų iš miego, iš užledėjimo, o kai išstumiami
ledai, atsiranda didžiulė jėga, stumianti į priekį, nebijant ir neapsišarvuojant įstatymais,
o leidžiant kūrybingai veikti mokinio labui ne žodžiais, bet darbais. Kaip teigia
prof. A. Piličiauskas: „Meilė ir Išmintingas reiklumas sudaro, mano galva, Pedagoginio
Dvasingumo esmę“ (p. 22).
Taigi smagu matyti, kaip keičiasi mokiniai, bendruomenė, aplinka. Ji valoma, tvarkoma,
mokoma su širdies meile. Tai mato ir jaučia ir pati bendruomenė, kuriamas grožis,
aplinka, stengiamasi kiekvieną įėjusį į mokyklą sutikti su meile, palydėti šypsena.
8