atsisiųsti (2,3 MB) - Transparency International Lietuvos Skyrius

I. ĮVADAS 11
nuosekliau įsigalėtų suvokimas, kad teisės aktais neįmanoma užtikrinti atsparumo
korupcijai, daugiau dėmesio reikia skirti realiai realių žmonių veiklai, jos įprasminimui
ir skatinimui.
Jau minėta, kad Lietuvoje į korupciją dažniausiai žvelgiama per jos kontrolės
prizmę. Su korupcija „kovojama“, korupciją bandoma „pažaboti“ (pakinkyti?),
siekiama „sulaužyti korupcijos stuburą“. Kovoje, kare neišvengiamai sukuriami
skirstymai į tuos, kas geri, ir tuos, kas blogi. Tai savo ruožtu lemia skirstymą į
savus ir svetimus. Lojalumo principas, kuriuo remiama valstybės tarnyba, praktikoje
įsitvirtina kaip žinybinio lojalumo principas, reikalaujantis apsaugoti savą
instituciją nuo kitų institucijų ir visuomenės priekaištų, nutylėti žinybos bėdas,
taip pat ir korupcinio pobūdžio bėdas. Ribų tarp savo ir svetimo nubrėžimas
lemia ir tai, kad daugelis institucijų į savo veiklą žvelgia tik apsiribodamos tokių
ribų apibrėžtimi. Nesprendžiami ir nekeliami klausimai, kokia jų veiklos prasmė,
įtaka, efektyvumas. Valstybės institucijos atlieka savo funkcijas – priima joms
pavestus sprendimus, bet dažnai išvis nekreipia dėmesio arba tik formaliai aiškinasi,
ar jų sprendimai buvo įgyvendinti; institucijos pateikia visuomenės žiniai
daug informacijos apie savo veiklą, bet informacija pateikiama nesvarstant, ar ji
bus suvokiama norintiems su ja susipažinti piliečiams – informacija neapibendrinama,
nesisteminama, pateikiama pernelyg sudėtinga kalba. Daugelyje šios knygos
skyrių išryškinamos ir kitos tokio atsiribojimo bei apsiribojimo nulemtos
problemos. Gaila, kad tokio telkimosi tik į savo tiesioginius interesus, nusišalinimo
nuo bendrų klausimų kėlimo ir sprendimo problemų esama ne tik valstybiniame,
bet ir nevalstybiniame, verslo, žiniasklaidos sektoriuje. Iniciatyva vystyti
antikorupcinę veiklą pasireiškia labai retai. Vėlgi galbūt todėl, kad į
antikorupciją žvelgiama tik kaip į kontrolės išraišką. Taip suvokiant šią veiklą
negalima tikėtis, kad ji turėtų prestižą, būtų vykdoma iniciatyvos, o ne kažkieno
reikalavimų tenkinimo pagrindu. Kontrolės, o per tai – žinybiškumo, sureikšminimas
lemia, kad Lietuvoje sunkiai formuojasi bendradarbiavimo kultūra. Tai itin
ryšku, kalbant apie valstybės institucijų ir visuomenės ryšius. Nors teisės aktuose
diegiamos konsultavimosi su visuomene formos, deklaruojama bendradarbiavimo
tarp visuomenės ir valstybės institucijų svarba, kol kas praktika šioje srityje
formuojasi sunkiai. Galbūt todėl, kad kontrole paremtoje kultūroje į
visuomenę žvelgiama tik kaip į dar vieną kontrolės subjektą, o į bendradarbiavimą
su visuomene – tik kaip į dar vieną kontrolės formą.
Kontrolė slopina iniciatyvą, apsiribojimas žinybiniu lygmeniu stabdo antikorupcijos
kaip sistemos formavimąsi, todėl praktiškai visuose šios knygos skyriuose
tenka skeptiškai vertinti tiek valstybinių, tiek nevalstybinių institucijų vaidmenį,
įtaką nacionaliniu lygmeniu (minimalūs įverčiai pripažįstami pilietinės
visuomenės dalyvavimui politikos reformose, verslo vykdomam pilietinės visuomenės
rėmimui). Dažnai į įtakos bendroje sistemoje stiprinimą žvelgiama kaip į
naują, reikalingą papildomų išteklių veiklą, kurios galima ir žinybiškai pageidautina
išvengti. Ir jos vengiama. Išteklių trūkumas finansinės krizės metais yra itin