Untitled - Iliuzija

Šiame numeryje 

SKAITINIAI 

5 

28 

STRAIPSNIAI 

35 

44 

49 

56 

62 

Šmadrija 

„Laimės planeta“ 

Ieva3003 

„Ta diena“ 

Valkas 

„Vilko valanda“ (recenzija) 

Meškiukas 

„Bioshock Infinite“ 

Omnia 

„Virtualus šiuolaikinės 

lietuvių tautos modelis ir 

krintantys laiptai“ 

Ieva3003 

„Stebuklinis pasaulis“ 

Aurimaz 

„Keistoji animacija“ 

2

Redaktoriaus mintys prie kavos puodelio 

Jau tampa savotiška tradicija išleisti po spalvingą “Fantastika Internete” 

numeriuką kas antro mėnesio dešimtą dieną. Galėtume ir dažniau, bet taip 

jau yra, kad Lietuvoje su fantastika ne kažin kas. Du milijonai su trupučiu 

gyventojų, panašu, pastaraisiais metais nustojo fantazuoti visai, o pavieniai 

entuziastai į dienos šviesą išlenda ypač retai. Užtai su trenksmu. 

Štai, visai neseniai Tapinas iškišo į knygų (ir reklamos) rinką savo fantastinį 

romaną “Vilko valanda”. Tai bene vienintelis kiek daugiau dėmesio vertas 

įvykis, nes istorija parodė, jog lietuviai mieliau rašo eiles nei prozą. Ir 

mieliau rašo buitinę prozą nei fantastiką, taip kad visos tikros linksmybės 

lieka tolimiausiame gale. Liūdna. 

Interneto erdvėje lygiai tas pats. Ne paslaptis, kad apsakymai šiam 

numeriui atkeliauja iš www.rasyk.lt svetainės, kur stengiamės pastebėti 

kiekvieną labiau žibantį pelenuose. Tačiau ten daugiausiai žiba 2-4 metų 

senumo darbai, naujų, vertų dėmesio, pasitaiko ypač retai. Vyksta kažkas 

panašaus į naftos gavybą, be perstojo baiminantis, kad gręžinys tuoj bus sausas. 

Ir aš neabejoju, kad jis tikrai greitai išsausės. Liks proza, kurioje mėgėjai 

rašytojai aprašinėja tai, ką mato pro savo miegamojo langą. 

Aišku, būtų galima be perstojo kalbėti apie tai, kas vyksta užsienyje, bet 

tokiu atveju norom nenorom aplanko baisi mintis, kad mes pamažu 

nykstame iš fantastikos žemėlapio. Turėsime japoniškus ir korėjietiškus komiksus, 

amerikiečiai su lenkais mums atsiųs fantastikos romanų, o desertui 

prikeps filmų, kur visokie Džonai gaudys ir šaudys ufonautų kosminius 

laivus, pakibusius virš Long Ailendo. 

O mūsų būsimi jaunieji rašytojai viso to prisižiūrės ir paskui eis kepti 

romanų apie tuos pačius Džonus. 

Beje, tai jau dabar vyksta - labai dažnai surandu lietuvių rašytojų bandomųjų 

darbų, kur pagrindiniai personažai, pasivadinę amerikietiškais bei 

meksikietiškais vardais, bėgioja po Niujorką savo reikalais. Nors pats 

autorius greičiausiai ten net nebuvo. 

3

Taip, daugelis pradedančiųjų literatūros pasaulyje Lietuvos jau nebeįstengia 

pamatyti. Turbūt mano, jog čia neliko nieko įdomaus - nei originalios tautosakos, 

nei lietuviškų mitų bei legendų, kurias galima panaudoti. Todėl visi 

literatūriniai personažai stebuklingai emigruoja ir pasikeičia vardus. 

O patys jaunieji rašytojai net nesusimąsto, kad mūsų yra PER MAŽAI, kad 

galėtume sau leisti šitaip neapdairiai švaistyti savo laiką ir populiarinti vakarų 

šalis. Jos jau ir taip populiarios. Metas kažką pasakyti pasauliui ir apie 

save. 

Jei ketinate kurti ir konkuruoti su kitais, maloniai kviečiu į Rasyk.lt svetainę, 

kur ne vienas autorius padės savo patarimais. Po vieną užsiimti kūryba nėra 

taip linksma. 

Aurimas 

4

Skaitiniai 

Šmadrija 

LAIMĖS PLANETA 

fantastinis apsakymas 

Įžanga 

Laimės planetos gyventojai lamsiai sako, kad jų planeta yra taip toli, kad 

jos neįmanoma pasiekti jokia žinoma transporto priemone, per jokį žinomą 

laiko tarpą. Galite sugaišti visą savo gyvenimą, ar net dešimtį milijonų 

gyvenimų, skrieti kokiu tik norite greičiu, bet jos vis tiek niekada nepasieksite. 

Lamsiai sako, kad jų planeta labai išmintinga – ji pati pasislėpė taip, 

kad jos niekas niekada nesurastų. 

Nors jie patys nežino, kodėl. 

Klimatas Laimės planetoje labai įvairus. Nuo neįmanomų išgyventi sąlygų 

iki rojaus kampelių, kur nėra nei šalta, nei pernelyg karšta ir nepuola jokie 

uodai. Niekada. 

Antra vertus, toje planetoje yra pakankamai vietų, kur yra ir šalta, ir labai 

karšta, o uodai bet kurį lamsį sugeltų per sekundės dalį. Mirtinai. 

Taigi, planetoje yra pačios įvairiausios sąlygos pačioms įvairiausioms laimės 

formoms. Nes niekada nežinai, kokiam lamsiui kokios laimės reikia. Galbūt 

kai kuriems iš jų labai patinka, kai nepakeliamame karštyje puola uodai. 

Planetą lydi trys mėnuliai – melsvas, rausvas ir vaivorykštinis. Jie visi 

pasirodo tam tikru tiksliu laiku, kad lamsiai būtų laimingi, galėdami tiksliai 

apskaičiuoti jų buvimo vietą danguje. Tačiau lamsiai nesivargina to daryti. 

Jų vidinis laikrodis jiems tiksliai pasako, kada kokio mėnulio reikia tikėtis. 

Pasirodžius melsvam mėnuliui, jie tampa mažiau protingi. Tačiau dėl to 

lamsiai niekada nenusimena, nes žino – kai tampi mažiau protingas, nereikia 

pernelyg stengtis išspręsti sudėtingus dalykus. Tada metami visi darbai, 

5

Skaitiniai - Laimės planeta 

reikalaujantys didelio tikslumo ir mėgaujamasi vienos paros atostogomis. 

Kadangi lamsių savaitė trunka tris dienas, atostogauja jie kas trečią dieną. 

Dėl to jie laimingi dar labiau. Atostogaudami visi dirba nesudėtingus darbus 

– triūsia daržuose, laukuose, miškuose, ką nors paprasto gamina namie ir 

žinoma, nepamiršta pakvailioti. Beje, kvailioti po melsvu mėnuliu yra netgi 

būtina, nes taip lamsiai išsivaduoja iš įtampos, kurios nemažai susikaupia 

pakilus rausvam arba vaivorykštiniam mėnuliui. Kvailiodami lamsiai daro 

ką nori ir kaip nori, niekas pernelyg nesistebi vienas kito veiksmais, o nauja 

kvailystės forma sutinkama su plojimais. Beje, lamsiai pagal savo kvailiojimo 

lygį yra vieni pirmųjų visoje Visatoje ir greičiausiai pralenktų visas 

žinomas rases... jeigu tik jos galėtų pasiekti Laimės planetą. Kadangi tai yra 

neįmanoma, lamsiai net nesivargina lyginti. 

Dėl to jie tik dar laimingesni. 

Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsių intelektas pasiekia visas įmanomas 

aukštumas. Kartu su intelektu lamsiai tampa daug smalsesniais, o tai savo 

ruožtu skatina išradinėti, kurti, statyti, skaičiuoti ir, žinoma, mąstyti apie 

neįsivaizduojamus dalykus. 

Patekėjus rausvam mėnuliui, lamsiai tampa pačia protingiausia rase visoje 

Visatoje... žinoma, jeigu tik būtų kaip juos palyginti. Deja, kadangi niekas 

negali pasiekti Laimės planetos, visa tai yra tik graži teorija. Patekėjus 

rausvam mėnuliui, lamsių intelekto koeficientas pakyla beveik dešimt kartų. 

Tada jie ima valgyti durnaropės lapus, nes žino, jog turint tokį intelektą jie 

ima nebesuprasti patys savęs ir truputį nekęsti vienas kito. Kad taip nenutiktų, 

dauguma lamsių valgo durnaropę, kuri Laimės planetoje auginama kaip 

salotos. O labai maža dalis jų užsidaro savo laboratorijose ir ima išradinėti 

itin sudėtingus dalykus. Pavyzdžiui, ginklus. 

Iš tiesų lamsiai turi labai daug ginklų, nors jų beveik niekada ir nenaudoja. 

Jie patys yra vegetarai, o pavojingų gyvūnų planetoje paprasčiausiai nėra. 

Šaudyti vienas į kitą lamsiai nenori, nes žino, jog tai sukelia skausmą, pyktį, 

pagiežą, keršto troškimą, o visa tai savo ruožtu nė kiek neprisideda prie 

laimės. 

Todėl jie ginklus naudoja asteroidams trupinti, kad nuolaužos pamažu kristų 

į planetos atmosferą ir degdamos sukurtų nuostabų reginį nakties danguje. 

Savaime aišku, tai daroma tik tą naktį, kai teka rausvas mėnulis. Nes 

6


asteroidų trupinimui reikia daug tikslumo ir apskaičiavimų. 

Be galingo ginklų arsenalo, lamsiai dar turi daugybę silicio fabrikų. Mat 

silicis – vienintelė medžiaga Visatoje, kurios yra su kaupu. Ji sudaro net 28 

procentus Laimės planetos masės. 

Žinoma, Laimės planetoje yra ir kitų medžiagų – geležies, aukso, deimantų, 

naftos, dujų... Tačiau, kadangi lamsiai kartą į savaitę būna itin protingi, 

jie seniai suprato, kad kitų elementų junginiai dažnai būna toksiški, radioaktyvūs, 

arba juos išgaunant labai žalojama planeta. Todėl jie nusprendė 

susikoncentruoti būtent į silicį. Jį lengva išgauti, pasistengus lengva apdirbti, 

o dar labiau pasistengus – suteikti jam kokį tik nori būvį. 

Štai todėl lamsių stiklas yra kiečiausias ir lengviausias visoje Visatoje ir 

greičiausiai jis įgytų aukso vertę, jeigu tik Laimės planetą būtų įmanoma 

pasiekti. Visi lamsių namai yra statomi iš plonos silicio kristalo plėvelės, 

kuri nepraleidžia nei šviesos, nei garso. Statybų metu plėvelė būna lanksti 

ir formuojama kaip tik lamsiai užsigeidžia. Pasibaigus statyboms, plėvelė 

sukietėja ir tampa kietesnė už deimantą. Norėdami padaryti langą, lamsiai 

tiesiog pašviečia į norimą vietą specialiu žibintuvėliu ir plėvelė pasidaro 

permatoma. Žinoma, būdami itin protingi, lamsiai niekada nešviečia tuo 

žibintuvėliu į svetimus namus. Nebent tik tada, kai pateka melsvas 

mėnulis ir visiems nusišvilpt. Tačiau po tokio pokšto namo savininkas 

tiesiog pašviečia antižibintuvėliu ir vėl padaro savo namą tokiu, koks jis 

buvo. 

Iš kitos panašios plėvelės, tik daug storesnės, lamsiai statosi kosminius 

laivus. Jie gali siliciui suteikti tiek daug įvairių formų ir būvių, kad visa jų 

buitis, ūkis, technologijos ir pramonė yra paremtos vien silicio gaminiais. 

Elektros laidai – iš silicio laidininkų. Laidų izoliacija – iš silicio izoliatorių. 

Elektrinėse dūzgia nepaprastai patvarūs silicio generatoriai, o tobulesnėse 

elektrinėse vyksta silicio atomų šaltoji sintezė, kurią lamsiai dar tik tiria ir 

netrukus ruošiasi padaryti energetinį perversmą visoje planetoje. Tai reiškia 

pigesnę elektros energiją, nors lamsiai už elektrą ir taip nieko nemoka. 

Kas be ko – jų ginklai irgi yra iš silicio. Kaip ir nedūžtančios kulkos. 

Patekėjus vaivorykštiniam mėnuliui, lamsiai tampa itin dosnūs, vaišingi ir 

7


labai draugiški. Labiau nei įprastai. Tą dieną jie lanko visas savo gimines, 

draugus ir pažįstamus, o jeigu nebeturi nei vieno iš jų – eina susirasti naujų. 

Paprastai lamsiai tokią dieną renkasi klubuose, arba pievelėse, kur silicio 

termokristalo šašlykinėse degina silicio pirogranules ir kepa baklažanų 

kepsnelius. Silicio pirogranulės degdamos išskiria labai malonų kvapą, 

kuris, susimaišęs su baklažanų aromatu, visas užimtas pievas pripildo seiles 

skatinančiais kvapais. Taip lamsiai atšvenčia naujas pažintis, dėl ko tampa 

tik dar labiau laimingi. 

Reiktų paminėti, kad lamsių planetoje gyvena nelabai daug. Tik gal kokie 

dvidešimt milijonų. Jų miestai nedideli, dangoraižių nėra, o didžiausią miestų 

erdvės dalį užima sodai, gėlynai ir durnaropių lysvės. Kadangi miestai 

nėra perpildyti, o atstumas tarp jų gana didelis, lamsiai neretai sugaišta 

vaivorykštinio mėnulio periodą keliaudami, kad surastų naujų draugų kur 

nors tolimesniame mieste. Paprastai savo mieste lamsiai visus pažįsta. 

O jeigu kurio nors nepažįsta, tai skuba susipažinti. 

Dar viena būtina lamsių miesto dalis – tai peizažas aplink miestą. Jie 

niekada nestato miestų ten, kur nėra gražaus vaizdo. Štai kodėl jų miestų 

galima rasti tik prie didžiausių krioklių, kur jie netrukdo vietiniams gyviams 

prieiti prie vandens, arba prie įspūdingų ežerų, apsuptų kalnais. Kartais 

galima pamatyti nediduką kaimelį kur nors miškuose, arba kiek virš miško. 

Dar mažesnės gyvenvietės būna įsikūrusios prie lavos ežerų, nes nėra daug 

lamsių, kurie jaustų laimę atšiauriomis sąlygomis. Žinoma, prie pelkių, kur 

zyzia galybės uodų, kartais irgi pasitaiko mažos gyvenvietės iš penkiolikos – 

dvidešimties silicio trobų. 

Tačiau, kartu paėmus, lamsiai turi patį įvairiausią pasirinkimą, priklausomai 

nuo savo nuotaikos ir norų. O jeigu kuris lamsis neranda vietos, kurios jis 

norėtų, jis tiesiog susiranda savęs vertą peizažą ir pasistato ten savo namą. 

Tokie lamsiai dažnai būna vieniši ir jiems tenka daug keliauti vaivorykštinio 

mėnulio metu, kad normaliai pasilamsėtų. Jie paprastai ir mišta vieniši. 

Tačiau tai jų laimė ir niekas dėl to nesuka galvos. Beje, lamsių namai turi dar 

vieną ypatybę – kai miršta paskutinis jų gyventojas, namas kaipmat subyra į 

silicio dulkes, kartu su visais baldais, indais, buitine technika ir elektronika. 

Lieka tik maža smėlio krūvelė, kurią kas nors susemia ir nugabena į 

artimiausią silicio fabriką. O jeigu ir nesusemia, tai lamsių vaikai joje 

8


pasidaro žaidimų aikštelę, kol smėlį išpusto vėjas. 

Dėl savo silicio technologijų, lamsiai neturi sąvartynų. Kiekvieną sulūžusį 

daiktą jie paprasčiausiai nuneša į silicio gamyklą. Tačiau patys lamsiai nelabai 

prisimena, kad kas nors kada nors būtų sulūžę ar sugedę. Savo daiktus jie 

gamina labai tvirtus ir patikimus. 

Žinoma, kai pateka melsvas mėnulis, kartais ir lamsių daiktai lūžta. Nuo 

šeimininkų kvailumo. Bet tai reti, pavieniai atvejai. Dėl itin taupios silicio 

naudojimo politikos, lamsiai iš viso uždaru ciklu naudoja vos keturis milijonus, 

du šimtus dvidešimt vieną tūkstantį tonų silicio. Tai sudaro maždaug 

du šimtus ir vienuolika kilogramų kiekvienam gyventojui, nors daugelis 

neišnaudoja nė pusės šio svorio. Kiekvienas lamsis gali turėti namą, transporto 

priemonę ir sodo namelį su šiltnamiu ir visa tai kartu sudėjus nesvers 

net šimto kilogramų. Lamsių daiktai nepaprastai lengvi. 

Patys lamsiai ne itin skiriasi vienas nuo kito. Žinoma, yra moterys, yra vyrai 

ir vaikai, tačiau jie savo vidumi daugmaž panašūs, visi nori būti laimingi ir 

to visados siekia. Mokyklose visi lamsiai pirmiausiai išmoksta pažinti laimę 

ir visus žinomus būdus ją pasiekti. Todėl nėra jokio skirtumo, į ką besti 

pirštu – ar į Nargh‘kulą, gyvenantį prie giliausio Laimės planetoje tarpeklio, 

ar į Smarkilę iš kaimelio, įsikūrusio prie rūgšties šaltinių, ar į mažylį Briplą 

– visų jų istorijos atrodytų beveik panašios, kadangi laimė – tai labai mažų 

pokyčių reikalaujantis dalykas. 

1. 

Pokalbis su laiminga pabaiga 

Didžiai gerbiamas Silicio Pradmenų universiteto mokslininkas, penkiskart 

daktaras, dukart profesorius, šešissyk magistras Pirifas Gi Krokenas iš 

Krokenų miestelio tą rytą lėtai traukė permatomais koridoriais, jungiančiais 

kelis universiteto bokštelius, į kolegos Tarntalo Gi Damiro laboratorijas. 

Nors dangus buvo giedras, vidinis Pirifo laikrodis kuždėjo, kad rausvas 

9


mėnulis jau pakeliui į savo aktyvią poziciją, o tai reiškė viena – daugelis 

lamsių jau skuba gamintis pusryčius su kuo daugiau durnaropių. Kad 

nesijaustų prislėgti savo intelekto. 

Pats Pirifas gi negalėjo sau leisti tokios prabangos, nes buvo mokslininkas iš 

visų širdies gelmių. Patikimas laboratorijos užraktas jį saugos nuo 

išorinio pasaulio ir neleis išeiti, vos tik užfiksuos didesnį nei įprastai smegenų 

aktyvumą. O tai, žinoma, nuostabiai gerai. 

Pirifas nusišypsojo pats sau ir pravėrė kolegos Tarntalo laboratorijos duris. 

Jis jau dabar juto, kad yra dusyk protingesnis ir galėtų be skaičiuotuvo 

padalinti du dvylikos ženklų skaičius šimtatūkstantųjų dalių tikslumu. Ypač 

jeigu dalyba užsibaigia begaline trejetų ar šešetų seka po kablelio... 

Kolega Tarntalas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į Pirifą viena akimi. Jis irgi juto 

rausvojo mėnulio poveikį ir skubinosi pabaigti svarbų darbą, prie kurio sėdėjo 

jau penkias savaites. Mokslininkas išradinėjo amžinai neatsiklijuojančius 

klijus, kuriais galėtum klijuoti nors ir po vandeniu. Didžiausia bėda buvo ta, 

kad „amžinai“ – tai labai ilgas laiko tarpas, kurio iki galo neįmanoma ištirti. 

Vadinasi, nebuvo įmanoma ir patikrinti, ar tikrai klijai niekada neatsiklijuos. 

Tarntalas tegalėjo ištirti, ar jie laikys bent iki jo gyvenimo galo. Antra vertus, 

klijus reikėjo sukurti nedelsiant, todėl mokslininkas nuoširdžiai suko galvą, 

kaip patikrinti klijų stabilumą iki viso įmanomo laiko pabaigos. Vieną idėją 

jis jau buvo sugalvojęs, o netrukus, kai rausvasis mėnulis pakils į 

patogiausią poziciją, tikėjosi sugalvosiąs kiekvieną smulkmeną iki galo. 

Pirifas smalsiai stebėjo kolegą ir vos susilaikė neištaręs „sveikas, drauguži“. 

Jis panašiai jau sakė vakar bei užvakar, bei dar daugybę kartų prieš tai. 

Žinojo, kad Tarntalas nemėgsta sveikintis, kad jis truputį ekscentriškas ir 

visada laikosi savo. 

„Jau vakar sakei labas“, - atsakytų Pirifui Tarntalas ir tarp judviejų 

įsivyrautų truputį nemaloni tyla. Kad taip nenutiktų, Pirifas mandagiai 

nutylėjo. 

„Na štai, pagaliau jį įpratinau“, - pagalvojo Tarntalas, neatsitraukdamas nuo 

savo darbo. Jis buvo tikrai įsijautęs į užduotį ir labai apsidžiaugė, kad jo 

kolega toks supratingas. Be to, Tarntalas, darydamasis vis protingesnis, nejučia 

suvokė, kad jam visai nebūtina bandyti klijų neapibrėžtam laiko tarpui. 

10


Juk Visata gyvuos palyginti visai neilgai – vos trisdešimt milijardų metų. 

Vadinasi, po to klijai bus tiesiog nebesvarbūs. 

Savimi patenkintas Tarntalas pagalvojo, kad jam trūksta vieno svarbaus 

įrankio – mažytės laiko mašinos. Ją dar reikėjo išrasti. Ir nors mokslininkas 

nujautė, kad pasinaudos ja vos vieną kartą, tai buvo tiesiog privaloma klijų 

išradimo dalis. Be to, dažnai juk būna taip, kad išradinėjant vieną daiktą, 

nejučia imi ir atrandi ką nors visai pašalinio, kas gali turėti didelę reikšmę 

visiems lamsiams... 

Tuo tarpu Pirifas patenkintas stebėjo, kaip kolega triūsia ir galvojo, apie ką 

jiedu galėtų pasikalbėti. 

„Galėčiau paklausti, kaip jam sekasi“, - pagalvojo jis, rausvam mėnuliui 

kylant į savo idealią poziciją, kada visi lamsiai tampa ypač protingi. – „Bet 

man pakanka matyti jo patenkintą veidą ir tampa aišku, kad Tarntalui nėra 

neįveikiamų iššūkių. Mano klausimas jį tik išmuš iš vėžių“. 

- „Jis tikriausiai galvoja, kaip man sekasi“, - pagalvojo tuo tarpu Tarntalas, 

ant braižymų lentos kreida pažymėdamas laiko mašinos kontūrus ir imdamasis 

erdvėlaikio formulių. – „Kadangi kalbos man trukdys skaičiuoti, verčiau 

plačiau išsišiepsiu. Pirifas nekvailas – supras, kad mano darbas tiesiog klesti. 

“ 

Ir jis nusišypsojo dar plačiau, ir Pirifas suprato, kad klausti nieko nereikia. 

Jis įsitaisė minkštame krėsle iš silicio audinio, į kurį kolega sodindavo retus 

svečius ir ėmė studijuoti ant sienos pakabintą silicio kristalinių būvių lentelę, 

viena akimi sekdamas Tarntalo veiksmus. Bet tik tiek, kad įkyriu spoksojimu 

neįgrįstų ar neišmuštų iš vėžių. 

„Betgi jis atėjo pasikalbėti su manimi, - vos akimirkai primiršo formulę 

Tarntalas, mestelėdamas suglumusį žvilgsnį į kolegos atspindį lentoje. – 

„Tačiau apie ką mudviem kalbėtis, jeigu mes vakar pasikalbėjome, kai buvo 

pakilęs melsvas mėnulis ir nebuvo įmanoma dirbti? “ 

„Būtent – nieko“, - pagalvojo Pirifas, įdėmiai studijuodamas skystojo silicio 

formulę. – „Aš sutrikdyčiau Tarntalą, jis po to pabandytų sugalvoti, ką man 

pasakyti vien iš pareigos, bet taip ir nesugalvotų... “ 

11


„Arba pasakyčiau, kad šiandien nelyja“, - susimąstė Tarntalas. – „Juokinga... 

“ 

„O aš pasakyčiau, kad tiek to, nesijaudink, aš jau eisiu į savo laboratoriją. “ 

– peršoko prie silicio deimantito formulės Pirifas. – „Bet... “ 

„Bet kad jis savo laboratorijoje dabar neturi jokio darbo“, - įpusėjo skaičiuoti 

laiko mašinos parametrus Tarntalas. – „Pirifas čia atėjo viso labo pasėdėti 

ir pasidžiaugti buvimu drauge. Tai kas, kad tyliai... “ 

„Taigi, tyla – gera byla“, - nusprendė Pirifas ir patenkintas atsilošė daug 

patogiau. 

„Be to, dar vakar mudu palikome šaldytuve kelias silicines alaus“, - prisiminė 

Tarntalas. 

„Tik dabar čia taip tylu, kad kaži ar savo srėbimu nesutrukdysiu... “ – Pirifas 

pažvelgė į kolegą, Tarntalas plačiau šyptelėjo ir linktelėjo šaldytuvo pusėn. 

„Aišku, jis negers“, - susiprato Pirifas ir nuėjo atsinešti sau alaus. 

Jiedu nematė, bet aiškiai jautė, kad rausvas mėnulis po pusvalandžio jau 

bus savo apogėjuje. Tarntalas užbaigė laiko mašinos apskaičiavimus, jos 

brėžinius ir ėmė suvedinėti parametrus į nanokalvę. Dar po dešimties 

minučių nanokalvė susičiaupė, trumpai dūgztelėjo ir išspjovė tebegaruojančią, 

šviežią laiko mašiną. Tarntalas patenkintas sučepsėjo ir, palikęs ją 

ant stalo, ėmėsi dviejų silicio deimantito plokštelių, kurias ketino sulipinti 

klijais. 

Tuo tarpu Pirifas išgėrė alų, tyliai atsirūgo ir mintyse sumurmėjo „kaip 

faina! “. 

Tarntalui beliko pagalvoti „skanaus“. 

Pirifas dabar jautėsi nekalbus, todėl patenkintas glostė pilvą ir mėgavosi 

būtimi. Dar mintyse sudėliojo būsimos savaitės darbų grafiką. 

„Neužmiršk aplankyti savo trečios eilės pusseserės iš motinos pusės“, - jau 

ketino žiotis Tarntalas, pastebėjęs, kaip Pirifo akys laksto į šalis, lyg skaitytų 

nematomą sąrašą. Tačiau šis laiku išsitraukė elektroninį foto rėmelį ir įjungė 

didžiausią, kokią turėjo, šeimos nuotrauką. Ten buvo visos pusseserės. Net ir 

ta, kurią pamiršdavo. 

Tarntalui pritariamai kilstelėjus nykštį, Pirifas linktelėjo. Jis matė, kad kolega 

jau baigė klijuoti ir įdėjo ruošinį į laiko mašiną. Suprogramavo suktis ją 

milijardo metų per sekundę greičiu, paleido, luktelėjo trisdešimt sekundžių ir 

12


nekantraudamas atvėrė dangtelį. 

Ruošinys atrodė toks beviltiškai senas, kad tiko tik perdirbimui. Tačiau jis 

buvo dar pakankamai tvirtas, nes silicio deimantitas yra praktiškai amžina 

medžiaga. 

„Kad ir ką jis daro, jam puikiai sekasi“, - pagalvojo Pirifas, kildamas iš 

krėslo. Jis jautė, kad po silicinės alaus 

šiandien vargu ar ką benuveiks. Verčiau trauks namo ir paragaus durnaropių 

pašteto. 

Jis kilstelėjo pirštą, atsisveikindamas su Tarntalu. 

„Puikiai pabendravome“, - pagalvojo Pirifas, žengdamas pro duris. 

„Tas Pirifas – velniškai nuostabus pašnekovas“, - susimąstė Tarntalas, bandydamas 

išskirti suklijuotas plokšteles specialiu prietaisu, kurį pats ir sugalvojo 

panašiems atvejams. 

Klijai laikė kuo puikiausiai. 

„Kaip tokią dieną, mano nuotaika išties labai puiki“, - nusprendė Tarntalas, 

užsukdamas savo išradimo tūbelę. Paėmęs nebereikalingą laiko mašiną, 

išmetė ją į perdirbamų atliekų dėžę ir sėdo rašyti darbo ataskaitos. 

2. 

Karoliai Divilei 

Lamsis vardu Krodas visą savo gyvenimą dirbo atliekų perdirbimo gamykloje. 

Jo tėvas buvo perdirbėjas, motina – perdirbėja, todėl ir jis nusprendė 

pasekti tėvų pėdomis. Juolab kad jo dvi seserys išvažiavo į kitą miestą 

mokytis menų, o penki broliai nusprendė tapti speleologais ir dabar draugiškai 

tūnojo maždaug trijų kilometrų gylyje po Laimės planetos paviršiumi. 

Krodas turėjo neįprastai daug brolių ir seserų. Paprastai normali lamsių šeima 

apsiribodavo dviem vaikais. Kiek rečiau – trimis. Ir jau siaubingai retai 

pasitaikydavo, kad būtų keturi. 

Krodo lopšys buvo išimtis iš visų įmanomų lygčių. 

13


Darbas gamykloje buvo kiek nuobodus, nes lamsiai išmesdavo siaubingai 

mažai šiukšlių. Dažniausiai jam atveždavo krūvą smėlio – tai, kas likdavo po 

kurio nors lamsio mirties. 

Miršta lamsis, jo širdis sustoja – ir namo kompiuteris kaipmat įvykdo 

paprastą programą: 

Ar name yra dar gyvų padarų? 

Taip/Ne 

Ar name yra daiktų, priklausančių kitiems lamsiams? 

Taip/Ne 

Jeigu Atsakymai į abu Klausimus yra Ne, tada Viso Gero... 

Blykst – ir namas su visais daiktais kaipmat pavirsta į smėlio dulkes. Šios 

savo ruožtu subyra į tvarkingą krūvelę ir kaimynai iš karto supranta, kas ką 

tik nutiko. 

Štai tokias krūveles Krodas dažniausiai ir gaudavo. Jis susemdavo jas į perlydimo 

krosnies žiotis ir sėsdavo pildyti dokumentų – kas atvežė, kieno ir 

koks svoris. Ataskaitos gale prirašydavo „ilsėkis ramybėje, Toksai ir Anoksai“. 

Kol viską surašydavo, iš krosnies išslysdavo skaidrus kubelis – ruošinys. 

Krodas ruošinius atiduodavo atgal į gamybos liniją, kur kompiuteriai ir robotai 

nenuilsdami gamino produktus pagal tuo metu iškylančius poreikius. 

Taigi, Krodo darbas būtų siaubingai nuobodus ir netgi varantis į depresiją, 

jeigu ne kiti atnešami daiktai, kurių pasitaikydavo gerokai rečiau. 

Stebuklas, tačiau lamsių daiktai kartais irgi sulūždavo. Pavyzdžiui, 

retsykiais Krodui atveždavo sulaužytą kastuvą. Arba kavos malūnėlį. Ar 

kokį nors pabūklą, skirtą asteroidams trupinti. 

Tada Krodui prasidėdavo bemiegės naktys – ne todėl, kad kas nors jį būtų 

vertęs daug ir nuožmiai dirbti, ne. Jis pats sėsdavo prie sugadintų daiktų ir 

ieškodavo gedimų priežasties, nes tai buvo jo pati didžiausia laimė – surasti, 

kodėl įvyko gedimas ir atrasti būdą, kaip to išvengti ateityje. 

Tai jau buvo rimtas mokslinis darbas. Pavyzdžiui, ištirti kastuvo kotą, nusta- 

14


tyti, kur prasidėjo skilimas, kaip jis vystėsi, ar tai yra gamybos brokas, ar 

tik paprastas netvirtumo klausimas. Krodas iššniukštinėdavo kastuvą iki pat 

pirmos kristalinės gardelės, nuo kurios viskas ir prasidėjo. 

Aha! Elektronas peršoko į kitą orbitą, dėl to destabilizavosi atomo ryšiai 

ir sodininkui tereikėjo tuo metu trinktelėti kastuvą į akmenį, kad prasidėtų 

Baisioji Griūtis. Skilimas iš vienos gardelės persimetė į kitą, nuvilnijo 

grandinine reakcija per visas kitas 3 465 852 448 gardeles iki Pirmojo Stabilizuojančio 

Barjero. Tačiau skilimo būta per daug stipraus – Barjeras pats 

neišlaikė, jo struktūroje pakito keli atomai. 

Tada sodininkui tereikėjo kastuvą trinktelėti dar kartą ir vėl – kanjonas tarp 

atomų prasivėrė plačiai, laužydamas visus Stabilizuojančius Barjerus, Rezonanso 

Slopintuvą, Atatrankos Amortizatorių – iki pat galo. 

Pokšt... 

Na ir detektyvas! Krodas iš laimės nusišluostydavo prakaitą. Išstudijavęs 

lūžio fiziologiją iki paskutinio kaulelio, sėsdavo rašyti ataskaitos – kodėl 

sulūžo ir kur tobulintojams reiktų kreipti dėmesį. Tada išsiųsdavo duomenis 

išradėjų institutui, o sulaužytą daiktą perlydydavo į silicio ruošinį. 

Žinoma, Krodas nujautė, kad toks darbas neišvengiamai atves prie vieno 

– galų gale daiktai iš viso nebelūš, o jis samstys smėlio krūveles. Ir kai tai 

nutiks, beliks sugalvoti paskutinį dalyką – mašiną, kuri darbą atliktų už jį. 

Tada Krodas galėtų išeiti į pensiją. 

 

Vaivorykštinis mėnulis Krodui reiškė viena – Divilę. 

Tai buvo lamsė, kuriai jis labai savanaudiškai skirdavo visą vaivorykštinio 

mėnulio periodą. 

Įprasta, kad normalūs lamsiai tuo metu lankydavo visus draugus, gimines, 

kaimynus, buvusius klasiokus, bendradarbius bei skubėdavo susipažinti su 

kiekvienu, kurio dar nepažinojo. Sakoma, lamsių populiacija nesiplečia tik 

dėl to, kad kiekvienam reikia susipažinti su likusiais dvidešimčia milijonų 

Laimės planetos gyventojų. 

Krodas neskubėjo su niekuo pažindintis dėl vienos priežasties – jis būvio 

įsimylėjęs. 

15


Vos tik vaivorykštinis mėnulis pasiekia apogėjų, jis jau ir suka ratus apie 

Divilės namelį. Žinoma, automobiliu. Nes rankose nešti šašlykinę, baklažanų 

kepsnių ryšulį ir kalną pirogranulių plikomis rankomis būtų kiek 

per sudėtinga. Krodas kiekvieną kartą sustodavo per pagarbų atstumą nuo 

Divilės namelio, šerkšnalapių gluosnių pavėsyje. Paruošdavo įprastą vietelę 

judviejų piknikui, sugalvodavo begalę temų pokalbiams, nors kai Divilė 

pasirodydavo, du trečdaliai visų temų kažkur stebuklingai išgaruodavo. Taip 

ir sėdėdavo abu, klausydamiesi Keistojo krioklio gaudesio, kramsnodami 

baklažanų kepsnelius ir plepėdami apie visiškai nemoksliškus bei 

nereikšmingus dalykus. Krodas vis galvodavo, kad būtų visai neblogai 

susiimti ir pasakyti, kad jis be proto myli šią lamsę. Bet, kad ir kaip ilgai 

kaupdavo ryžtą, nieko jam neišeidavo. Tik pasižiūri į jį Divilė dangaus spalvos 

akimis, taip ir dingsta visa drąsa. 

Reikėjo kažką mąstyti kitaip. 

Smarkiai kitaip. 

 

Rausvo mėnulio apogėjus kaip tik ėjo į pabaigą, užleisdamas savo vietą 

vaivorykštinio mėnulio ciklui, kuomet į Krodo rankas papuolė dėžė su 

atliekomis iš mokslinių tyrimų laboratorijų. Tai nebuvo nei smėlio krūvelė, 

nei sulaužyti daiktai – tiesiog nebereikalingas inventorius, skirtas nurašymui. 

Krodas tik protarpiais apžiūrėdavo panašius dalykus, prieš suberdamas 

juos į perlydimo krosnį. Pincetai, nebesterilūs skalpeliai, panaudoti švirkštai, 

žarnelės, netikslūs lazeriniai matuokliai, šlakas, krūva silikono audinio nosinaičių 

(panaudotų) bei panašus šlamštas. 

Tą dieną jis net nesitikėjo sulauksiąs kažkokio neįprasto dalyko ir, užsisvajojęs 

apie savo meilę, jau būtų aplaidžiai supylęs visą dėžės turinį į krosnies 

žiotis. 

Visai atsitiktinai pastebėjo dar nematytą, neregėtą daiktą, apsuktą plačia 

juosta su kreivai pakeverzotu užrašu: 

„Laiko mašina. 

1 mrld. metų per sek. akceleravimas. 

16


Tarntalas G. D., Silicio Pradmenų Universitetas 

P. S. netyrinėti – tik nurašyti. Ji ir taip tobula... “ 

Krodas spėjo laiku ištraukti daiktą. Visas kitas šlamštas nudardėjo į krosnį ir 

ši džiugiai suūžė. 

Laiko mašina? 

Būdamas lamsiu, kurį dar vis veikė beišsivėdinantis rausvojo mėnulio ciklas, 

Krodas nesunkiai suprato, ką reiškia Tarntalo sutrumpinimai. Tai buvo 

pirmoji laiko mašina, papuolusi į jo perdirbimo skyrių. Krodas žinojo, kad 

laiko tyrimai yra pati nuobodžiausia sritis – niekas negali nukeliauti į ateitį, 

nes jos paprasčiausiai DAR nėra. O į praeitį niekam nesinori, nes visi ir taip 

žino, kas ten vyko. Todėl laiko mašinos buvo tik trumpas skyrius aukštojoje 

mokykloje, kurį visi draugiškai pramiegojo. 

Krodui buvo keista tik viena – kam profesoriui Tarntalui prisireikė tokios 

siaubingos akceleracijos? Milijardas metų per sekundę visai mažoje, vos 

kumštį talpinančioje erdvėje. 

„Jeigu vietos būtų daugiau ir ta akceleracija truputį mažesnė, galėčiau visai 

neblogai subrandinti butelį vyno“ – pagalvojo Krodas. – „Gal nuo jo man 

apsvaigtų galva ir pagaliau atsirastų drąsos pasakyti Divilei tai, ką seniausiai 

reikėjo... “ 

Tačiau geriausiu atveju į laiko mašiną buvo galima patalpinti vos penkiasdešimt 

gramų, o ir tie patys būtų išgaravę per menką sekundės dalį, 

atitinkančią kelis metus. 

Mašina buvo visiškai bevertė. 

„O gal ne visai bevertė? “ - pagalvojo Krodas ir kruopščiai sukrapštė 

gabalėlį snarglio iš savo nosies, kurį įdėjo į laiko mašiną. Spust mygtuką – 

mašina džiugiai suūžė, sukdama laiką. 

Deja, atidaręs dangtelį Krodas teišvydo dulkes. 

„Ech, net pirmuonys su bakterijomis neišsivystė“ - nusiminė. 

Tačiau laiko mašinos jis neišmetė. Visą vakarą praleidęs dirbtuvėse ir 

išbandęs įvairius mažus daiktus, vėliau pusę nakties mąstė, ką galėtų su 

laiko mašina nuveikti naudingo. Deja, užmigo taip ir nesugalvojęs, o vėliau, 

kuomet nuvargintos ieškojimų Krodo smegenys pasinėrė į sapnus, ten visi 

17


atsakymai ir genialios idėjos jau laukė išsirikiavusios į eilutę. 

> 

Vos prasidėjus vaivorykštinio mėnulio ciklui, Divilė imdavo kruopščiai 

planuotis savo visas keliones. Visi draugai, pusbroliai, pusseserės, tetos, 

dėdės, šiaip pažįstami, bendradarbiai, buvę klasiokai, buvę aukštosios bendrakursiai 

ir, žinoma, jos pačios mama su tėvu išsirikiuodavo į pakankamai 

ilgą sąrašą, kurio gale buvo priraityta klaustukų, reiškiančių atsitiktines naujas 

pažintis. O sąrašo viduryje, kur turėjo būti pats vaivorykštinio mėnulio 

epogėjus, puikavosi vienas didelis šauktukas, kuris reiškė... 

Na, Divilė stengdavosi nieko nerašyti po tuo šauktuku, kad jos mažasis 

broliukas, netyčia aptikęs sąrašą neimtų badyti pirštais ir rėkti per visą kvartalą 

„kavalierius su pana! “. 

Šauktukas reiškė išskirtinį laiką Krodui, nors Divilė net pačiam Krodui to 

nebūtų prisipažinusi. Ji buvo drovi mergina, kuri nuoširdžiai tikėjo, kad 

lemiamu metu nereikės nieko prisipažinti – viskas ir taip taps aišku iš akių. 

O tada – ilgai ir laimingai... 

Deja, jiedu jau susitikinėjo beveik du metus, Krodo akys žibėjo lyg du 

pulsarai nakties danguje, aplinkiniai taip pat tvirtino, kad ir Divilės akys 

nušvinta it kometos jį pamačiusios, o kaip nieko naujo nevyko, taip nevyko. 

Mergina jau buvo puolusi į neviltį ir netgi sugalvojo truputį pasigerti kuria 

nors jų susitikimo proga, kad galop įgautų drąsos pralaužti ledus. 

Ilgai dūsavo apsikabinusi iš senelio nudžiautą butelį, bet kvapas, sklindantis 

iš jo buvo toks šlykštus, kad neprisivertė užsiversti. Meilė gal ir reikalavo iš 

jos aukų, bet tik ne šitokių... 

Vaivorykštinis mėnulis romantiškai kybojo aukštai danguje, kuomet mergina 

išgirdo gerai pažįstamą variklio dūzgimą. Krodo automobiliukas sustojo 

tamsioje gatvelėje, išlipęs jis pamojavo Divilei, sustingusiai lange. 

- Na viskas, šį kartą pasimatymas bus kaip reikiant! - sugniaužė kumštelius 

mergina ir išlėkė spurdančia širdimi pro duris, pagriebusi krepšelį su maistu. 

Mažasis broliukas jau miegojo, tėvai su kaimynais žiūrėjo vakarinį serialą, 

niekam ji nebuvo įdomi. 

Kuomet prisiartino prie automobilio, drąsos beliko tik pusė. O kai Krodas 

18


nusišypsojo ir pasilabino, Divilės drąsa paraitė kulnis. Visa, ką ji dabar 

galėjo – tik šypsotis ir dar mikčiodama išlementi vieną kitą sakinį Krodui 

įkandin. 

Jis ir vėl pasiūlė senąją vietą po šerkšnalapiais gluosniais, kur retsykiais 

sušmėžuodavo atsitiktiniai praeiviai. Būdama itin drovi, Divilė baidėsi visų 

svetimų akių, kurios galėjo pamatyti ją su Krodu. Ji būtų mielai pasiūliusi 

kitą vietelę, toliau prie upės, kur prasideda vaikų darželio pievos ir pašaliniai 

vakarais nevaikšto. Tačiau tokiam įžūliam pasiūlymui reikėjo geros 

motyvacijos, o gera motyvacija savo ruožtu reikalavo neišpasakytos drąsos, 

kurios... 

Na taip – nebuvo. 

Todėl ji tyliai atsisėdo šalia Krodo ir leido jam vairuoti į senąją vietą, karštligiškai 

galvodama, kaip čia būtų geriau paraginti jį pasukti kur nors kitur, 

tuo pačiu neištariant nė žodžio. 

Ir staiga, tikriausiai rausvojo mėnulio liekamojo efekto paveikta, ji ūmai 

sugalvojo. Drebančiais pirštais palietė Krodo ranką, besiilsinčią ant vairo, 

stipriau suspaudė ir trūktelėjo žemyn. 

Mašina, užuot ramiai sustojusi po gluosnio lapija, kaip raketa šovė į priekį, 

mat Krodo ranka kaip tik ilsėjosi ant akceleratoriaus mygtuko, įmontuoto 

vairo rate. Šis nustebęs pažvelgė į Divilę, nesuprasdamas, kas vyksta, o 

mergina, išraudusi iki ausų, stengėsi neįsirėžti į medžius, vairuodama tylų 

automobiliuką naktinėmis pievomis. Ir susijuokė, išvydusi, sutrikusį Krodo 

veidą. 

Krodas irgi nusijuokė, jausdamas, kaip jo ranką laikantis Divilės delnas 

prakaituoja. Akimirka buvo tokia romantiška, kad jiedu net pamiršo, kur 

važiuoja. Divilė žiūrėjo į Krodą, Krodas į Divilę, o žvejys Goršekas išvertęs 

akis spoksojo į dvi artėjančias automobilio lempas, kurios kuo aiškiausiai 

ketino nutrenkti jį tiesiai į upę. Kai jis pašokęs užriko iš baimės, abu 

įsimylėjėliai pagaliau atsipeikėjo, draugiškai suspiegė ir automobilis, atlikęs 

neįmanomą posūkį, nudardėjo tolyn lygiai nušienautomis pievomis. 

„Dar taip nebuvo, kad mašina lamsį partrenktų! “ - pagalvojo persigandęs 

Goršekas ir drebančiomis rankomis ėmė pakuoti meškeres. Žuvies jis šįvakar 

nepagavo, bet nieko tokio – ne dėl to žvejojo. Šviežia patirtis davė jam 

19


visai neblogą mintį fantastiniam apsakymui, kuriame lamsius gatvėse vaikėsi 

išprotėjęs automobilis su dar labiau išprotėjusiu vairuotoju. 

- Turėtų būti visai neblogas siaubo romanas, - sumurmėjo Goršekas, užsimesdamas 

meškeres ant peties. - Pagaliau mano valanda išaušo! 

O už pusės kilometro Krodas pagaliau sustabdė automobilį, niekaip 

negalėdamas atsigauti po patirto šoko. Lamsidralinas virė jo gyslose, jis šiek 

tiek drebėjo, kaip ir Divilė, kuri beje ir pasuko vairą. 

Dar nė vienas lamsis nebandė nutrenkti kitą lamsį automobilio pagalba ir 

tokia patirtis abu įsimylėjėlius gerokai jaudino. Tarsi suokalbininkus itin 

slaptame sąmoksle. 

- Kas... kas čia buvo? - didelėmis akimis dairėsi Krodas, vis dar jausdamas 

Divilės rankos karštį. 

- Per plauką į upę neįvažiavome, - sumikčiojo Divilė, stipriai tebegniauždama 

Krodo ranką. - Ir... ir man atrodo, kad aš m-mačiau žveją Goršeką... 

- Taip, Goršekas ten buvo, - linktelėjo Krodas, žiūrėdamas į vaivorykštinį 

mėnulį, pakibusį tiesiai virš kalvos prieš automobilį. - Man atrodo, mes jį 

gerokai išgąsdinome... 

- O jis išgąsdino mus. Dar nemačiau lamsio, kuris žiūrėtų taip išvertęs akis! 

- Kaip gerai, kad nenumušėme jo į upę! - giliai atsiduso Krodas. - Tai būtų 

siaubinga. 

- T... tikrai... 

Krodas pagaliau paliko mėnulį ramybėje ir pažvelgė į Divilę, kuri savo 

ruožtu ne ką mažesnėmis akimis spoksojo į jį. Vaikinui pasivaideno, kad jis 

dar nematė gražesnės Divilės nei dabar – išsigandusios, išplėtusios akis ir 

tokios seksualios. 

„Kažką reiktų gero pasakyti“ - pagalvojo Krodas, bet pavėlavo. Mintyse 

sumikčiojusi, Divilė palinko į priekį ir prigludo prie jo, pagaliau palikdama 

ramybėje vairą ir Krodo ranką. 

Dabar ji laikė savo meilės kaklą ir neketino paleisti dar labai ilgai, 

mėgaudamasi saldžiu jausmu, nuo kurio visa tirpte tirpo. 

Ką ir besakyti. Tą vakarą maistas taip ir pasiliko bagažinėje su visa šašlykine. 

> 

20


Taip jau Laimės planetoje įprasta, kad lamsiai itin protingi būna tik rausvojo 

mėnulio periodu. Likusias dvi dienas jie būna arba romantiški, arba itin 

kvaili. 

Todėl sekančią dieną Krodas kvailai skrajojo po visą perdirbimo fabriką, 

niekaip negalėdamas pamiršti nakties su Divile bei negalėdamas susikaupti 

ties jokiu rimtesniu uždaviniu. 

Tuo tarpu Divilė negalėjo atsidžiaugti dovana, kurią Krodas jai padovanojo 

– geltonų, vaiskių akmenėlių karoliais, kuriuos sakė pagaminęs pats. Karoliai 

buvo nuostabūs ir Divilė tiesiog negalėjo susilaikyti – parodė visiems, ką 

tik pavyko surasti. 

- O mūsų Divilė pagaliau suaugo ir išgražėjo, - įvertino karolių ir dukterėčios 

kombinaciją dėdė Tarntalas, kuris kaip tik ilsėjosi po darbo Divilės 

tėvų verandoje, kramtydamas stiklinę pypkutę. Jis buvo tikras mokslų asas 

Silicio Pradmenų Universitete, tačiau pasikeitus mėnuliams jautėsi kiek per 

kvailas, todėl nusprendė paatostogauti, kad netyčia neišrastų ko nors 

siaubingo, neetiško, ar visa naikinančio. 

- Mano Krodas man padovanojo karolius! - negalėjo atsidžiaugti Divilė, 

šokinėdama po verandą. Ji irgi jautėsi kiek pakvailėjusi, todėl dabar galėjo 

leisti sau pabūti mažvaike. 

- Gražu, stilinga, - linktelėjo Tarntalas. - Turbūt silicio, geležies druskos, 

anglies ir sieros lydinys? 

- Ką? - nesuprato Divilė. 

- Karoliai. Bandau suprasti, ko ten į stiklą tavo Krodas pridėjo. 

- Betgi dėde, čia visai ne stiklas, - užginčijo mergina, kuri, net ir nebūdama 

mokslininkė atskyrė stiklą nuo nestiklo. 

- Negali būti, - nusijuokė Tarntalas. - Pas mus viskas iš silicio, tai ir tavo 

karoliai turėtų būti... 

- Aš gal dabar ir kvaila, - pasipiktino Divilė, - tačiau ne tiek daug, dėde! 

Sakau, čia ne stiklas! Jeigu nori, še, pats pažiūrėk! 

- Hmm, ooo, nagi nagi... - pačiupinėjo gelsvus akmenėlius Tarntalas. - 

Lengvi, geltoni, su vidiniais inkliuzais. Kaip keista. Dar nemačiau, kad kas 

nors šitaip būtų stiklą gaminęs. 

- Čia ne stiklas! - treptelėjo koja Divilė. 

- Netolygus spalvinančių medžiagų pasiskirstymas, šiurkštintas paviršius. 

21


Originalu, šaunu, bet... klausyk, ar galiu paimti vieną karoliuką analizėms? 

- Žinoma, kad negali! Man juos Krodas su tokia meile gamino! 

- Tik vieną mažytį, va tą, kraštinį... 

- O tas mažytis kraštinis pats brangiausias! 

Nepaisant Divilės užsispyrimo, Tarntalas visgi patykojo momento, kai jaunimas 

ėmėsi žaidimų ir atsargiai skalpeliu pašalino mažyti karoliuką, sutvarkydamas 

mazgus kaip buvo. Jis buvo gerokai sukvailėjęs ir užsiciklinęs 

ties viena įkyria mintimi, tuo ketino ir pasiteisinti, jeigu būtų pričiuptas. 

Tarntalo laimei, Divilė nieko nepastebėjo. 

> 

- Hmmm, - nutęsė Pirifas Gi Krokenas, Tarntalo kolega iš to paties universiteto. 

- Aišku... 

Kadangi abiejų mokslininkų melsvojo mėnulio metu neįleido į valdiškas 

laboratorijas, idant šie nepridirbtų ko nors tragiško, Pirifas naudojosi savo 

asmenine laboratorija namo rūsyje. 

- Aišku kas? - paklausė Tarntalas. 

- Tas karoliukas – tai suakmenėjusi organika. Jei tiksliau – plačiaspyglės 

eglės sakai. 

- Hmmm, - dabar jau nutęsė Tarntalas, kuris dažnokai pamesdavo minties 

galą melsvojo mėnulio ciklo metu. - Ar tai kas nors neįprasto? 

- Ne, viskas įprasta. Tokios medžiagos anksčiau rasdavo pajūryje, kai kvarcinį 

smėlį gamykloms kasė. Tačiau ji pasirodė nenaudinga, tai paliko. 

- Ak, tada neįdomu, - nuliūdo Tarntalas. - Aš jau maniau, kad tai kokia nors 

ypatinga stiklo rūšis. Eisiu tada namo, kolega. Kol svečiai neišsiskirstė, 

išgersiu dar taurelę. 

- Gero tau vakaro, - linktelėjo Pirifas ir nuėjo atsinešti alaus. 

Jis dar ketino atlikti porą nereikšmingų testų, nes imtis kažko reikšmingo 

jam neleido profesinė etika. 

> 

Tarntalas jau buvo grįžęs į savo brolio namus ir netgi įpusėjęs trečią alaus 

butelį, kai šizofreniškai suzyzė telefonas. 

22


- Alio? 

- Kolega, - drebėjo Pirifo balsas. - Nešk savo subinę į mano rūsį! Mes turime 

mokslinę sensaciją! 

- Man atrodo, sensacijų vaikytis tokiu metu draudžia protokolas... - suabejojo 

Tarntalas. 

- Gal ir draudžia, bet čia toks subtilus reikalas, kuris greičiausiai palies mūsų 

fizikos pamatus! Tau reikia būtinai pamatyti! 

- Tik nesakyk, kad išradai Pi konstantos keitiklį! Pritvosiu! 

- Ne, viskas daug subtiliau! Tai dėl to karoliuko, kurį man atnešei! 

- Okėj, - Tarntalas išsigandęs pažvelgė į dukterėčią, kuri kaip tik maivėsi 

užsidėjusi karolius prieš drauges. - Jau einu. 

> 

- Vadinasi taip, - prakaitavo Pirifas, lakstydamas ratais aplink laboratorinį 

stalą. - Iš pirmo žvilgsnio tas daiktas – paprasčiausi suakmenėję sakai, taip? 

- Taip, - linktelėjo Tarntalas. 

- Bet tik iš pirmo žvilgsnio! Kai tu išėjai, aš nusprendžiau ištirti to daikto 

amžių pagal anglies izotopus. Paaiškėjo, kad tas karoliukas – šešiolikos milijardų 

metų senumo! 

- Ėė... - sumosavo rankomis Tarntalas. 

- Va ir aš taip sakau. Mūsų planeta – vos keturių milijardų metų senumo, o 

tas daiktas – keturis kartus už ją senesnis?! 

- Gal tie sakai atlėkė čionai su meteoritu? - užsisvajojo Tarntalas. - Gal tu 

testą blogai atlikai? 

- Aš irgi pirmiausiai taip pagalvojau. Patikrinau kelis kartus. Be to, kosmose 

eglės neauga. Ir čia dar ne viskas, toliau dar įdomiau. Paaiškėjo, kad to daikto 

radiacinis spinduliavimas neatitinka metų. Sulyginau matavimų duomenis 

su iškastinių sakų analizėmis – lyginant su jais, šitas daiktas spinduliuoja 

nykiai mažai. Jame beveik nėra nei transuraninių elementų, nei skilimo produktų. 

Tai man pakišo mintį, jog šitas daiktas – neįtikėtinai jaunas. Gal vos 

kelių metų senumo. 

- Kaip čia dabar išeina, - susimąstė Tarntalas. - Karoliukas tuo pat metu ir 

jaunas, ir senas? 

- Man jau galva plyšta nuo teorijų! - sudejavo Pirifas. - Tai fizikos gal- 

23


vosūkis! Štai aš ir pagalvojau, kad reiktų peržiūrėti fizikos pamatus. O tuo 

pačiu ir astronomijos! 

- Ką tu dabar ketini daryti? 

- Kol kas laukiu atsakymo iš Centrinio Mokslų Instituto, jie ten dirba po 

skydu dieną ir naktį, jų neveikia mėnulio fazės... 

- Tu išsiuntei karoliuką į Institutą?! - pašoko Tarntalas. 

- O ką man vargšui reikėjo daryti?! - suriko Pirifas. - Mes tam ir gimėme, 

kad atsakytume į VISUS klausimus, kolega! 

- Smėlio krūva aukštielninka! - sudejavo Tarntalas ir jau norėjo įlysti į Pirifo 

šaldytuvą paieškoti ko nors vėsaus, kai rūsyje suskambo telefonas. 

- Alio! - užgulė mygtuką Pirifas. 

- Kalbuosi su Pirifu Gi Krokenu? - sugergždė iš garsintuvo. - Čia Asmodėjus 

Kvarla, Centrinis Mokslų Institutas. Skambinu dėl to apvalaus daikto, kurį 

atsiuntėte teleportu. 

- Ak, - sušilęs sumikčiojo Pirifas. - O kas dėl jo? 

- Mes permatavome to daikto amžių su naujausia įranga – pasirodo, jūs 

šiek tiek suklydote. Akmenėlio amžius – beveik dvidešimt milijardų metų. 

Radiacinis fonas fenomenaliai žemas, šito mes irgi nesuprantame. Bet yra 

dar vienas dalykas, kurį pastebėjome, kai supjaustėme tą daiktą į gabalėlius 

vidinei analizei... 

- Taip? 

- Geležies oksidas, kuris suteikia spalvą... Pasirodo, ten visai ne oksidas, o 

dirbtinės metalo nanodalelės, tokio paties senumo. Tokių gamtoje net teoriškai 

negali būti. 

- Ką jūs tuo norite pasakyti? - sucypė Pirifas. - Kad čia svetimos civilizacijos 

produktas? 

- Tai būtų racionaliausia išvada, kadangi neaptikome dirbtinių nanodalelių 

įterpimo pėdsakų. Jeigu tas daiktas yra suklastotas, tuomet aš nežinau technologijų, 

kurios tai pajėgtų. Akmenėlis yra tiesiog tobulai senas ir fenomenaliai 

mažai spinduliuojantis. 

- Vadinasi... - sumikčiojo Pirifas. - Tai ne tik fizikinė, bet ir istorinė sensacija?! 

- Prieš darydamas bet kokias išvadas, noriu paklausti vieno – jūs iš kur tą 

daiktą apskritai gavote? 

- Ėėė, - įsiterpė į pokalbį Tarntalas. - Aš iš savo dukterėčios pasiskolinau. 

24


- O jūs kas toks? 

- Ak, atleiskite. Tarntalas Gi Damiras, fizikas, Silicio Pradmenų Universitetas. 

- Malonu. O jūsų dukterėčia irgi mokslininkė? 

- Ak, ne, visai ne! Ji dabar studentė, ruošiasi tapti astronaute. 

- Na gerai, supratau. O ji iš kur šį daiktą gavo? Iš kosmoso? 

- Vakar jai draugas padovanojo karolius iš tokių pat akmenėlių, tai aš... aš... 

pasiskolinau vieną analizėms. 

- Kuo toliau, tuo įdomiau, - sugergždė iš telefono Asmodėjus Kvarla. - Kas 

tas vaikinas, kuris dovanojo karolius? 

- Kiek man žinoma, tai yra mūsų miestelio gyventojas, Krodas Gi Damiras, 

bet bijau, kad nežinau nei jo identifikacinio numerio, nei... 

- Krodas, Krodas... - sumurmėjo Asmodėjus kitame ryšio gale. - Nepažįstu 

nė vieno mokslininko tokiu vardu. Vadinasi taip, aš pats asmeniškai 

atvažiuoju pas jus ir eisime aplankyti to Krodo. Dabar melsvojo mėnulio 

ciklas, todėl atvešiu antimėnulino, kad nepamestumėte galvų! Ir kolegos, 

kad man jokios saviveiklos, kol atvažiuosiu! Supratote? 

- Pasistengsime, - nusivalė prakaitą Pirifas. Asmodėjus išjungė ryšį. 

- Aš tave pritvosiu, - sudejavo Tarntalas. 

- Neverk ir pasitempk. Mes netrukus sužinosime pačią didžiausią visatos 

paslaptį! - sugniaužė kumščius Pirifas ir nuskubėjo atsinešti palto. 

> 

Jiedu pasitiko Asmodėjų raketinių traukinių stotyje, labai rimtai pasilabino, 

o tada visi draugiškai suvartojo po tabletę antimėnulino, kad taptų dar rimtesni. 

Fizikos galvosūkiams reikėjo šalto proto ir mirtinos įžvalgos. 

Trise Tarntalo automobiliuku nuvažiavo prie Divilės namo, kur svečiai dar 

neketino skirstytis. Divilė vis dar sukiojosi pievelėje tarp merginų su savo 

karoliais, ten Asmodėjus ir pasilabino su ja. 

- Labai malonu, panele, aš fizikas iš Centrinio Mokslų Instituto, Asmodėjus 

Kvarla. Jūsų labai gražūs karoliai. 

- Kaip malonu! - sukrykštė Divilė. - Ačiū! 

- Mes kaip tik ištyrėme šių karolių mėginį ir norėtume sužinoti, iš kur juos 

25


gavote? 

- Iš savo mylimojo Krodo! - šokinėjo Divilė. - Jis mane vakar pabučiavo ir 

juos padovanojo! Pala... Ką reiškia „ištyrėme mėginį“? 

- Mes... na... - suprakaitavo Tarntalas. 

- Dėde!!! - piktai suspiegė Divilė, ūmai viską supratusi. 

- Aš tik mažą gabaliuką pasiskolinau! Rytoj grąžinsiu! 

- Patį mažiausią! Patį brangiausią! - spiegė per visą kiemą mergina. - Aš tave 

tuoj rimtai sužalosiu ir eisiu pataisos darbų dirbti! 

- Štai dėl to aš ir nemėgstu šito mėnulio, - atsiduso Asmodėjus Kvarla. - 

Vienos dramos... 

Tačiau netrukus atbėgo spiegimą išgirdusi Divilės mama, suvokusi situaciją 

nestipriai sužalojo Tarntalą už savo dukrą ir pagaliau pasakė, kur surasti jos 

būsimą žentą. Mokslininkai paskubomis išvažiavo. 

> 

Aušo rausvojo mėnulio ciklo rytas, kai trys fizikai pagaliau išėjo iš silicio 

atliekų perdirbimo gamyklos, kur dirbo Krodas. Asmodėjus Kvarla atrodė 

suirzęs, Pirifas – susigėdęs, o Tarntalas valėsi abi rankas į palto šonus, lyg 

būtų jas labai smarkiai ištepęs. 

- Vadinasi taip, - užsirūkė Asmodėjus. - Kitą kartą laiko mašinas 

sunaikinkite asmeniškai, kad visokie Krodai negamintų akmenų iš ko papuola! 

Aš uždokumentuosiu visą reikalą į nesusipratimų skyrių. 

- Tai mano kaltė, - atsiduso Tarntalas. - Aš tą kvailą daiktą išradau... 

- Ne, tai mano kaltė, - cyptelėjo Pirifas. - Tai aš norėjau fizikos pamatus 

keisti tokiu kvailu metu... 

- O aš kaltas, kad kaip koks durnaropės kotas, važiavau per pusę kontinento 

jūsų teorijų tikrinti, - urgztelėjo Asmodėjus. - Kolegos, taisyklės ne veltui 

sukurtos! Daugiau kad man jokių mokslinių sensacijų melsvojo mėnulio 

metu, supratote? 

> 

Nė vienas iš trijų mokslininkų nė nenutuokė, kad jie patys su visa planeta, 

visa galaktika, visa Visata ir dar daugybe kitų Visatų tyliai sukasi mažoje 

26


dėžutėje, kurią kaip tik uždarė mažas, smalsus mokslininkas iš MegaVisatos, 

vardu Jonas. 

Jonas spustelėjo mygtuką, paleisdamas laiką dėžutėje suktis milijardo metų 

per sekundę greičiu. Jis nežinojo, kad vos per šimtątūkstantąją dalį sekundės 

Laimės planeta dėžutėje buvo sunaikinta pasenusios saulės, pati saulė 

susitraukė į juodąją skylę ir pražuvo su visa Visata, kad sprogtų iš naujo ir 

sukurtų kitą Visatą. Laikas dėžutėje sukosi tokiu greičiu, kad joje suspėjo 

gimti ir pražūti begalė civilizacijų. 

Tačiau Laimės planetos gyventojai to net nepastebėjo. Nes kol Jonas susiruošė 

paspausti mygtuką, jų laiku praėjo ne vienas milijardas metų, kurių 

metu Laimės planetoje nutiko daugybė keistų dalykų. 

27

Skaitiniai 

Ieva3003 

TA DIENA 

fantastinis apsakymas 

Tuo metu, kai Vladivostoko gyventojai ieškojo, ką valgyt vakarienei, ir kalbėjosi 

apie praeinančią kupiną sukrėtimų dieną, o Belizos gyventojai ramiai 

miegojo, nežinodami, kas jų laukia, Lietuvoje atėjo penktadienio rytas. Buvo 

tamsu, nors pirštu į akį durk. Tiesa, iki to ryto lietuvaičiai labai retai sau 

durdavo pirštais į akis. Likus keturioms dienoms iki Kalėdų, Vilniuje ryte 

skraidė lengvos snaigės, o mašinas buvo aptraukęs ledukas. Vienoje Vilniaus 

Naujamiesčio chruščiovkės virtuvėje prabudo Vladikas. 

Kadangi Vladikas kartu su mama gyveno vieno kambario bute, Vladikas 

miegodavo virtuvėje, o mama – kambaryje. Penkių kvadratų virtuvėje tilpo 

viskas, ko geidė trisdešimtmečio širdis – lova, dienomis virsdavusi vieta 

sėdėti šalia virtuvinio stalo, ir kompiuteris, stovintis ant virtuvinio stalo prie 

lovos. 

Vladikas pasirąžė ir užmetė akį į priešais jį kabantį sieninį kalendorių. Gruodžio 

dvidešimta. Vakarykštė diena, reikėjo pakeist lapelį. Gerai, kad nereikia 

akinių, toptelėjo Vladikui. Daugybė dienų, praleistų prie kompiuterio, nesugadino 

vyriškio regėjimo. Vladislavo pragyvenimo šaltinis buvo socialinės 

pašalpos, jam nereikėjo į darbą. Apmąstymus nutraukė mamos klyksmas. 

- Su manimi šneka žiuuuuuurkėėėėėėėėėėėė... 

Vladukas atsiduso ir pagalvojo „vis tik matyt genai“. Paauglystėje jis girdėjo 

kaimynės šunį, kalbantį žmogaus balsu, dėl to buvo patekęs į Švėkšnos 

psichiatrinę ligoninę. Antrą kartą į ligoninę buvo patekęs būdamas dvidešimt 

ketverių, nes keletą mėnesių neišėjo iš virtuvės. Vladikui diagnozavo 

„šizotipinį asmenybės sutrikimą“. Jis sunkiai suprato, kas tai per sutrikimas. 

Tiesa, jam visuomet atrodė, jog aplinkiniai keistai elgiasi. Po ilgų terapijos 

28

Skaitiniai - Ta diena 

metų žmonės tapo kiek aiškesni. 

Vladas buvo daug skaitęs apie savo ligą ir nutarė, kad jį ištikusį asmenybės 

sutrikimą mamos klyksmas pagaliau paaiškino paveldimumu. Jei mama 

kalbasi su žiurkėmis, palikuonis gali girdėti šuns balsą. Vladikas nubėgo į 

vonios kambarį, sujungtą su tualetu, mat iš ten ir sklido mamos balsas. 

- Sakau, nepilk kavos tirščių į tuliką, - žiurkė iš tikro kalbėjo. Ji tupėjo prie 

klozeto ant dviejų kojyčių ir garsiai priekaištavo: - Juk po to visas vanduo 

tampa kažkoks aktyvinantis, aš tris paras negaliu užmigt. 

- Vatafak, juk ne Narnija, - krūptelėjo Vladikas ir apkabino apsiverkusią 

mamą. Ant kilimėlio prie vonios gulėjo iš mamos Olgos rankų iškritęs puodelis. 

- Juk Kūčios dar ne dabar, - persižegnojo moteriškė. 

- Pagaliau bent kartą gal... - žiurkė jau ėmėsi toliau auklėti Vladiko mamą, 

tačiau sustingo ir sukrutino ūsais. - Biurokratijos traukinys, - šaižiai sucypė 

ūsuotoji ir šmurkštelėjo tarp vamzdžių už klozeto. Viskas ėmė raibuliuoti 

raidėmis ir skaičiais. 

Vladikas ir jo mama ėmė grimzti į minkštą simbolių patalą. Skaičiais ir 

raidėmis virto net oras aplink juos. Su kiekvienu įkvėpimu plaučiai prisipildydavo 

mažų duriančių raidelių. Kiekvienas iškvėpimas pro nosį išstumdavo 

didelį skaičių arba raidę burbulo pavidale. Du žmonės lėtai grimzdo į sutankėjusius 

simbolius jiems po kojomis. Galvoti darėsi sunku. Nebuvo nei 

praeities, nei ateities. Vietoj minčių į galvą ateidavo beprasmės frazės „vadovaujantis 

numeris dvidešimt gerb devyni trisdešimt šeši V, atsižvelgiant į, 

remiantis penkiolika trisdešimt“. Po kelių minučių Vladikui prieš akis iškilo 

neoniniai skaičiai du nulis vienas du brūkšnelis vienas du brūkšnelis du 

vienas ir viskas baigėsi. Vladikas su mama žiūrėjo pastėrę vienas į kitą, kol į 

gyvatuką žvangtelėjo nukritęs nedidelis metalinis dirbinys. Vis dar paklaikęs 

Vladikas jį pakėlė. Tai buvo metalinis skaičius septyniasdešimt prie kurio 

buvo prisilydžiusios raidelės „l“ ir „t“. 

- Septyniasdešimt litų... - mąsliai pratarė Vladikas. - Juk sakiau, kad sąskaitas 

mums siunčia ne Vilniaus energija... Du tūkstančiai dvylikti metai, dvyliktas 

mėnuo, dvidešimt pirma diena... Kažkas labai svarbaus šioje datoje... 

Majų išpranašauta pasaulio pabaiga! 

29


Vladikas visuomet ypatingai domėjosi sąmokslo teorijomis. Jo dėmesį patraukdavo 

ir pasirodžiusi žinutė apie Vladivostoke gimusį berniuką su žuvies 

galva, ir žydų-gėjų sąmokslai užvaldyti pasaulį. 

- Pasaulio pabaiga, - baimingai atkartojo keistuolio mama. Laiptinėje jau 

girdėjosi kaimynų balsai. Jie visuomet išlįsdavo iš savo mažyčių butukų 

aptarti visų katastrofų – elektros dingimo, „Naujamiesčio būsto“ pastangų 

išvalyti rūsį, kokio senuko mirties. Ne išimtis buvo ir pasaulio pokyčiai. 

Žmonės visuomet linkę burtis draugėn, jei įvyksta kažkas nesaugaus. Laukdami 

eksperimento, jie puls kalbėtis tarpusavyje, jei bus pranešta, kad eksperimento 

metu laukia nemalonūs potyriai. 

Olga dėl visa ko dar kartą persižegnojo ir su žodžiais „reikia viską papasakoti 

Gražinutei“ šmurkštelėjo pro buto duris. Šį kartą laiptinėje girdėjosi 

ne tik žmonių, bet ir šunų, kačių, jūrų kiaulytės balsai. Tuo tarpu Vladikas 

nužingsniavo į vonią. 

- Žiurke, - garsiai pradėjo derybas. - Daugiau niekada nepilsim kavos į tuliką. 

Gausi duonos. Pasakyk, ką tu darai, kai atvyksta biurokratijos traukinys. 

Iš po klozeto išlindo susidomėjęs žiurkės snukutis. Ji mielai išaiškino apie 

kvėpavimo ir nardymo ypatumus digitalinėje jūroje, įsikando Vladiko atkištą 

duonos riekutę ir dingo begaliniuose chruščiovkės vamzdynuose. Vladikas 

pasikasė kiaušinius ir nuėjo į savo mėgstamą vietą virtuvėje. Iki pietų 

nenutiko nieko, kas bent truputį primintų, jog pasaulis, kokį žinojo Vladikas, 

jo mama ir kiti Žemės gyventojai, pasikeitė. Išskyrus kalbančius gyvūnus. 

Nors ir tie, išsakę šeimininkams viską, ką galvoja, nustojo kalbėti. Paukščiai 

per šį sąmyšį kalbėti nepradėjo, nustojo kalbėti net kalbančios papūgos, bet 

to niekas nepastebėjo. Nekalbėjo ir Vladiko mama, kai sugrįžo po kaimynų 

pasitarimo. Kartais suniurnėdama „dieve, dieve, kas dabar bus“ ji paruošė 

pietus, ir Vladikas tylomis juos sukirto. 

Kuomet Belizos gyventojai jau buvo atsibudę ir pataikavo visiems, kas 

sakėsi turįs majų kraujo, o Vladivostoke pokšėjo šūviai, nes kriminaliniai 

elementai, kurių Vladivostoke netrūko, nežinojo kaip kitaip praleisti kupiną 

siaubo naktį, Lietuvoje atėjo penktadienio vakaras. Buvo tamsu, nors pirštu 

į akį durk. Tą vakarą dėl nežinomų priežasčių kai kurie lietuvaičiai pajuto 

30


nevaldomą trauką taip ir padaryti. 

Didmiesčiuose menkas skaičius jaunuolių, suviliotų prieš pusmetį feisbuke 

išplatintais kvietimais į „Pasaulio Pabaigos Party“, būriavosi prie naktinių 

klubų įėjimų. Dauguma naktinių klubų darbuotojų neatėjo į darbą ir leido 

vakarą kartu su artimaisiais, dėl to jaunuolių į klubus niekas neįleido. 

Adventas čia buvo niekuo dėtas. 

Vilniuje, Naujamiestyje kartu su vakaru į Vladiko namus pasibeldė kaimynė. 

Vladikas, nesulaukęs, kada mama išlįs iš kambario, atidarė kaimynei duris. 

- Sūneli, - kreipėsi labai garbaus amžiaus ir labai susiraukšlėjusi kaimynė. - 

Olga sakė, kad tu iškart supratai, kad atėjo pasaulio pabaiga. Man reikia tavo 

pagalbos. 

Apstulbęs Vladikas išleido tik vieną garsą: 

- Hmmmm... 

Dar niekada niekas jo neprašė pagalbos. Išskyrus Naujamiestyje klaidžiojančius 

turistus. Jie paklausdavo, kur yra vienas ar kitas viešbutis. Atsakydamas 

Vladikas nutęsdavo „hmmmm“. Turistai nueidavo tolyn. Tačiau bobutės 

Vladas taip lengvai neatsikratė. 

- Mano šuniukas išėjo. Pasakė, kad sugrįš vakare ir išėjo. Va, jau šešios, o jo 

nėra. Policijai neprisiskambinsi, užimta. O Olga sakė, kad tu iškart supratai, 

kas vyksta. Tai gal sakau... Surastum šuniuką... Mano taksiuką... 

Vladikas nieko nesakęs nuėjo į virtuvę prie kompiuterio. Kaimynė paklusniai 

nutipeno iš paskos. 

Dvyliktoje klasėje Vladikas buvo susidomėjęs programavimu. Mokytojas jį 

gyrė tol, kol jis nesukūrė „priežasčių generavimo mašinos“. Tuomet mokytojas 

jį pavadino „idiotu, kuris ne veltui gulėjo psichuškėj“ ir daugiau nebegyrė. 

Vladikas tikėjo, jog žmonės niekados neįvardina tikrųjų priežasčių, 

nes joks protas nesugeba jų suprasti. Visi psichologijos, kvantinės fizikos, 

chemijos dėsniai Vladui tebuvo „spekuliacijos“. Tiesa slypi kažkur anapus, 

reikšmingai sakydavo jis. Tikrosioms priežastims išsiaiškinti jis ir sukūrė 

savo programą. Pavyzdžiui, įvedus į programą „juda apskritimas“, programa 

išmetė atsakymą „priežastis: „šaltupys“. Vladikas negalėjo paaiškinti, kaip 

apskritimo judėjimas susijęs su pigiu lietuvišku vyno gėrimu, tačiau šventai 

31


tuo tikėjo. 

Vladikas patogiai įsitaisė ant lovos prie kompiuterio. Bobutė pagarbiai prisėdo 

ant lovos kraštelio. Vladiko mama į virtuvę atėjo plauti indų. Jai atsukus 

kraną vanduo pradėjo tekėti į viršų. 

- Jėzusmarija, fizikos dėsniai, - Olga eilinį kartą persižegnojo. Reikia pastebėti, 

jog moteriškė nebuvo pamaldi, bet du tūkstančiai dvyliktų metų gruodžio 

dvidešimt pirmą dieną ji persižegnojo tiek kartų, kiek per visus praėjusius 

du tūkstančiai dvyliktuosius metus. Vanduo pasiekė lubas. 

- Užsuk vandenį, užpilsi viršutinius kaimynus, - bereikšmiu balsu pastebėjo 

įnikęs į savo programą Vladikas. Mama užsuko kraną ir liko stovėti prie 

kriauklės, į kurią, užsukus kraną, tėškėsi vanduo. 

Įvedus į priežasčių generavimo mašiną „dingo Reksas“, mašina pateikė savo 

atsakymą „priežastis: dalekas“. Vladikas pakilo nuo lovos. 

- Mama, mes einam medžioti dalekų. Kur mano konservai, kur kažkada 

pirkau? 

- Einam bile ko medžiot? – pasitikslino raukšlėta bobutė. 

- Sūnau, juk naktis. O konservus, - moters akys išsiplėtė iš siaubo, - aš išmečiau. 

Atleisk man, aš niekada netikėjau... 

Vladikas numojo ranka. Prieškambaryje jis pasiėmė striukę ir išėjo. Kaimynė 

nutipeno kartu. Išėję į kiemą jie paspartino žingsnį. 

Greitasis ėjimas nejučia tapo lėtu bėgimu. Tiek lėtu, kad močiutė galėjo 

tursenti tik per pusmetrį atsilikdama nuo Vladiko. Jie bėgo... bėgo... bėgo... 

bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... 

bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... bėgo... kol prašvito. 

- Laiko duobė. - sustojo atsikvėpti Vladikas. Keista, bobutė neatrodė pavargusi. 

- Kas, vaikeli? 

- Laiko duobė, močiut, - Vladiko kvėpavimas tapo kiek lygesnis. - Tai tokios 

duobės, kuomet laikas išnyksta. Tu, močiut, turbūt nežinosi, bet jas žino visi, 

kurie bent kiek naudojasi internetu. Žiūrėk, močiut, kas tas yra. Mes atrodo 

bėgom labai neilgai, nubėgom labai nedaug, o jau kita diena. Atrodo, dabar 

duobės ne tik internete, dabar jos – visur... 

32


Vladiko dėmesį patraukė ant šaligatvio stovintis objektas. Tai buvo žmogaus 

ūgio mašina, kuri savo išvaizda priminė apverstą kibirą, apjuostą kalėdinėmis 

lemputėmis. 

Vladikas apsuko ratą aplink šį griozdą. 

- Kur šuo? - mašina ir vaikinas prabilo vienu metu. Vladikas buvo kiek uždusęs. 

Mašina kalbėjo aukštesniais džeržgiančiais tonais. 

- Tu – dalekas? - jie vėl pasakė vienu metu. 

- Aš socialinis robotas, – atsakė mašina. - Aš nuskaitau žmogaus parametrus. 

Tuomet galiu nuspėti jo elgesį su nulis kablelis vienas klaidos tikimybe. Ir 

žinau, ką jis pasakys. 

- Ar tu paėmei Reksiuką? - bobutė atsargiai prisiartino prie roboto, stūksančio 

ant šaligatvio. 

- Ne, man neįdomus Reksiukas. Šunys turi tik penkis šimtus septyniolika 

kriterijų pagal kuriuos nuspėjamas jų elgesys. 

- O Vladikas sakė, kad tu jį paėmei, – vienu balsu ištarė bobutė ir mašina. 

- Ojetus, kaip gi čia taip, - vėl kartu prakalbo močiutė ir robotas. Senučiukė 

atrodė išsigandus. 

- Žmogus taip jau sutvertas. Jis bijo, jei kas nors gali tiksliai nusakyti jo 

elgesį. Bet nebijok, - sudžeržgė mašina, - pasikeitusioje realybėje Vladikas 

pagal savo ankstesnį sutrikimo tipą vienas geriausiai adaptuotų savo rūšies 

atstovų. O tu su juo. 

Kuomet praretėję po susišaudymų vladivostokiečiai skaičiavo pinigus už 

parduotą žuvį, o Belizos gyventojai jau abejojo, ar tarp jų dar likę majų palikuonių, 

galinčių paaiškint, kas nutiko, Lietuvoje, Vilniuje, Naujamiestyje 

Vladikas pirmą kartą gyvenime pasijuto pilnaverčiu visuomenės nariu. Na 

ir kas, kad atsidaryti sąskaitą banke jam buvo didžiulis išbandymas, kartais 

sukeldavęs panikos priepuolius... Pasaulyje, kuris iš pirmo žvilgsnio nepasikeitė, 

kuriame kalbėjo gyvūnai, važinėjo biurokratijos traukinys, šlaistėsi 

socialiniai robotai ir dėjosi žymiai keistesni už išvardintus dalykai, Vladikas 

žinojo kaip gyventi. 

Reksiukas pas šeimininkę sugrįžo ne penktadienio, o šeštadienio vakarą. 

Nors šunys kalbėjo, tačiau ne itin aiškiai reikšdavo savo mintis. 

33


- Mačiau daleką... Jis labai panašus į socialinį robotą. Bet kiek kitoks. Ant jo 

galima šlapintis, - svajingai suauksėjo Reksas raukšlėtai senučiukei. 

34

Straipsniai 

Valkas 

A. Tapino „VILKO VALANDA“ 

(O ko jūs tikėjotės?) 

recenzija 

Dabar norėčiau kreiptis į tuos, kas knygos neskaitė, bet yra apie ją girdėję. 

Kažkoks stebuklingas dalykas tas marketingas – produktui dar nepasirodžius 

visi jau turi susidarę apie jį nuomonę, tad, tikiuosi, tamstos neprieštarausit. 

Taigi: ko jūs tikitės iš „Vilko valandos“? Į ką, jūsų nuomone, knyga panaši? 

Skaitę irgi gali įsitraukti – ko jūs tikėjotės iš knygos prieš ją perskaitydami? 

Paimkit lapelį ir užrašykit mintis. Dabar tą patį padarysiu aš, o po to galėsim 

palyginti. 

Užsirašėt? Aš irgi, štai: kaip ir kiekvieną kartą, kai leidžiama didžiulė 

reklaminė kampanija, kažkuriems velniams po savęs velkanti dar ir knygą, 

tikėjausi masėms skirto lengvo ir smegenų nereikalaujančio skaitalo su pradedančiam 

rašytojui būdingom kliurkom. 

O kadangi gerb. Andrius Tapinas nustebinti nieko nesiekė, ko tikėjausi, tą 

gavau. Va jums ne tik mano mintys, bet ir trumpas visos knygos apibūdinimas. 

Pasakojant plačiau, „Vilko valanda“ – ant visos Lietuvos išpiarintas nuotykinis-fantastinis 

romanas paaugusiai Hario Poterio kartai – yra knyga apie tai, 

kaip šunys, katės, maži robotukai ir kitokie comic relief veikėjai stebi savo 

šeimininkų kuitimąsi su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. 

Pankas stimpa, tad prieš skaitant knygą man taip ir magėjo pranašauti – 

„Turbūt jei veiksmą perkeltume į, tarkim, mokslinės fantastikos ar oldskūlinio 

fantasy visatą – niekas nepasikeistų.“ 

35

Straipsniai - A. Tapino „VILKO VALANDA“ (O ko jūs tikėjotės?) 

Garas 

Nė velnio. Pasikeistų. Atvejis ne iš tų, kai spalvingas anturažas prikabinamas 

vien reklaminiais tikslais. Šiais tikslais prikabinama daugybė kitų 

dalykų, apie kuriuos vėliau, bet va trečiosos vandens agregatinės būsenos 

įpinimas į atmosferą, siužetą ir kiekvieną kitą romano plyšelį atliktas taip 

nuoširdžiai, kad ilgiau paskaičius pradeda atsibosti. Tai, manau, galima buvo 

nuspėt vos pažiūrėjus į viršelį. Juk žanras netaptų vienu pagrindinių reklaminių 

triukų ir Andrius nesiimtų šviesti Lietuvą apie tai, kas yra garinis retrofuturizmas, 

jei neužsimanytų paskandinti skaitytojus jame iki ausų. 

Kad būtų kiek aiškiau – įsivaizduokit, jei kiekvienoje mūsų amžių aprašančioje 

knygoje veiksmas klostytųsi maždaug taip: „Petras įlipo į elektrinį 

troleibusą, o pro šalį zvimbė automobiliai su vidaus degimo varikliais. Virš 

galvos praūžė reaktyvine turbina varomas lėktuvas, ir Petras žvilgtelėjo į 

savo elektroninio telefono ekranėlį, kad sužinotų, kiek valandų.“ Na, supratote. 

Operuojant kūrinį giliau, įspūdis išlieka. Detektyvinis siužetukas susuktas 

aplink – vajė, kaip netikėta – siaubingus naujausius (garinius) atradimus, 

vingiuoja apie žanriškai ištikimas priemones spręsti veikėjams iškilusias 

problemas, bet visu greičiu lėkdamas šia kryptimi žiebia kakta į skersinį, 

apie kurio egzistavimą taip pat galima buvo suprasti vos pažvelgus knygos 

viršelin. 

Koloritas 

Nesu didelis garopanko žinovas, bet jei su kažkuo man tas žanras asocijuojasi, 

tai visų pirma – su devyniolikto amžiaus mentalitetu. Daugiau, greičiau 

ir toliau, bet be vartotojiškumui būdingos psichozės, vietoj jos apsiginklavus 

patentuotais moraliniais normatyvais ir gebėjimu lanksčiai juos taikyti. 

Tame žanro gražumas, tame jo branduolys. Ar „Vilko valandoje“ šio princi- 

36


po laikomasi? Eee... Kaip čia 

pasakius. Tam tikra prasme 

- taip. Bet visomis likusiomis 

prasmėmis – ne. 

Dauguma kūrinio veikėjų 

– savimi pasitikinčios imperialistinės 

kiaulės be jokių 

kompleksų, pasiryžusios 

saujomis aukoti pėstininkus ir 

ciniškai stebėti buhalterinėse 

knygose besikaupiančias kaukolių 

krūvas. Mažuma kūrinio 

veikėjų – stiprūs geraširdžiai 

antžmogiai. Problemėlė tame, 

kad visi pirmieji stovi vienoje 

barikadų pusėje, visi antrieji 

– kitoje. Aha, gėrio ir blogio 

kova. Stympankinėje aplinkoje. 

Šventvagyste nekvepėtų tik 

tada, jei geriečiai būtų, tarkim, 

amžinai pralaiminčios žemesnės 

klasės atstovai arba šiaip 

niekam neįdomūs pacifistai, 

tačiau knygoje jie su priešais 

kovoja visiškai lygiomis sąlygomis, naudojasi gudrumu, skaitytojų užuojauta 

ir gariniais džeimsbondiškais divaisais. 

Gal kažkas pasakys, kad negalima knygos vertinti pagal tai, kiek ji atitinka 

žanro šabloną. Sutinku. Jeigu autorius „Vilko valandoje“ spjautų į visas 

klišes, kūrinio šerdį atplėštų nuo postmodernistinės Makiavelio kritikos ir 

patalpintų į kokią kitą filosofinę terpę, jam galima būtų ploti atsistojus. Bet 

netalpina, vietoj to turim seilėtą motinų teresių kovą su klastingomis tamsiosiomis 

jėgomis, o šių pusių skirstymas – tadadam, pasiruoškit, tuoj mes 

37


kažką demaskuosim – vyksta tautiniu pagrindu. 

Taip, gerieji čia yra lietuviai, blogieji (įvairaus blogumo, nuo tiesiog chamų 

iki Belzebubo įsikūnijimo Žemėje) – visių kitų rasinių stereotipų atstovai. 

Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai 

saliutuoja jos didenybei ir į visus aplinkinius žiūri kaip į mėšlą, pikti rusai 

gerdami vodką planuoja eilinę naivią aferą, kaip paklojus tūkstantį saviškių 

gauti pusę litro naudos. Jau minėjau, užpraeito amžiaus mąstysena čia nė 

nekvepia, gėrio, tolerancijos, tautos ir valstybės suvokimas, kartu su geopolitine 

situacija, knygoje nukabintas tiesiai iš mūsų dienų. 

Dekoracijos 

Nors siužeto detaliau aptarinėti nesinori, strumpam stabtelkim prie pačio 

žinomiausio knygos atributo – Vilniaus. Jis romane laisvas (t.y. geležine 

ranka valdomas komerciniais pagrindais sukurtos tarptautinės superorganizacijos), 

nes buvo dėl prastai paaiškintų priežasčių nupirktas iš Rusijos 

imperijos, idant jame pagrindiniai veikėjai galėtų kuistis su žalvarinėmis 

rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. O kartu iš jo, matyt, buvo išvaryta 

daugiau nei pusė gyventojų. Liūdnas A.Tapino ignoruotas istorinis faktas – 

dėl smagios lenkų ir rusų politikos tuo periodu Gedimino mieste lietuviai 

sudarė labai, labai menką mažumą. 

Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių Vilnius užstrigo kažkur pakeliui į tamsų 

varvantį nuarą, ir tai knygoje pasistengta atspindėti kuo labiau. Nepykit už 

reklaminės frazės citavimą, bet miestas išties tampa lygiaverčiu veikėju. 

Legendos ir urbanistinė buitis liejasi laisvai, garinio panko ir modernistinio 

miesto romano jungtuvės atšvenčiamos mėtant į orą lenteles su spalvingais, 

beveik pažįstamais gatvių bei rajonų pavadinimais. Tačiau kažkur knygos 

planavimo fazėje autoriui į galvą šovė negirdėta neregėta mintis: šiuolaikinis 

skaitytojas yra kaip šuo, jis nesugebės savęs identifikuoti su charizmatiškais 

veikėjais, jei tų veikėjų nepažins. Todėl į įdomų ir egzotišką praėjusio amžiaus 

pirmą dešimtmetį garine laiko mašina nukeliavo visos labiausiai nuvalkiotos 

aktualijos iš atsibodusio mūsų amžiaus – jeigu skaitytojas per pasku- 

38


tinius dvidešimt metų bent kartą turėjo garbę paklaidžioti sostinės gatvėmis, 

„Vilko valandos“ puslapiuoe garntuotai ras ką nors matyto ir nepatinkančio. 

Tiesa, kiek kitaip romane veikia istorinės amenybės, tačiau rezultatas toks 

pat. Girdėjot reklaminį lozungą, kad knygoje sutiksime keletą žinomų barzdotų 

dėdžių? Nuliūdinsiu, bet tai tik reklaminis lozungas. Knygos veikėjas 

Jonas Basanavičius lygiai taip pat galėjo būti Petru Plikanavičiumi, Antanu 

Nuoganavičiumi arba bet kokia kita išgalvota asmenybe, ir niekas nebūtų 

pasikeitę. Iš istorijos pasiskolintas tik garsus vardas, o apie tai, kuo jis galėtų 

būti naudingas knygai, nesusimąstyta. Išskyrus reklamą, žinoma. 

Reklama 

Prakalbus apie ją, grįžtam pačio pagrindinio, didžiausio ir pikčiausio knygos 

aspekto. Taip, visas romanas nuo pat pavadinimo yra gamintas galvojant 

apie komerciją. O ko jūs tikėjotės? Geri dailininkai iliustracijų šiais laikais 

nekuria tam, kad padailintų knygą – iliustracijos kuriamos kad gražiai 

atrodytų atsiverstos knygyne, užkabintų skaitytoją išvaizdumu, kraupumu ir 

žalvarinėmis rankenėlėmis. Visoje knygoje – keturi puslapiai komiksų, idant 

būtų užganėdinti šio žanro mėgėjai, taip pat tuzinas gan kokybiškų grafikos 

darbų a la nepilnamečio goto piešimo sąsiuvinis, kad būtų ką atsiversti knygyne, 

ir keli tušti puslapiai – taip taip, visiškai tušti puslapiai – prieš kiekvieno 

(!) skyrelio (skyreliai čia brauniški, kąsnio ilgumo) pradžią, matyt, kad 

būtų kur pasižymėti pastabas. Oi, atleiskit – pastabų žymėtis neišeis, kažkas 

tuos tuščius puslapius uždengė surūdijusios skardos tekstūromis. Juk kuo 

knyga storesnė, tuo solidžiau atrodo, o kilometrinių paraščių ir milžiniškų 

tarpų tarp eilučių šiais laikais jau nebepakanka. 

Dar labiau, nei popieriaus švaistymas, erzina knygą netyčia atsivertusiems 

penkiamečiams skirtos autoriaus pastabos. Romano pabaigoje yra trumpas 

sąvokų žodynėlis, kur paaiškinami visi neįprastesni žodžiai – antrą kartą, nes 

pačiame romane tie žodžiai irgi aiškinami, dažniausiai dialoguose tarp staiga 

sukvailėjusių veikėjų. Knygos pradžioje yra scenarijaus stiliaus sąrašas, kur 

pristatomi svarbiausi veikiantieji asmenys – irgi antrą kartą, nes tie patys 

39


veikėjai pristatomi ir pačiame romane. Viską vainikuoja autoriaus žodis, kur 

gerbiamas A.Tapinas – nejuokauju – įspėja skaitytoją, jog knyga – fantastinė. 

O tai tau, žinok, pamatęs dantračius ir drobines skraidykles ant viršelio 

pamaniau, kad čia – mechanikos vadovėlis. 

Viena vertus, visas šitas balastas irgi kuria atmosferą, padeda įsitraukti į 

knygos pasaulį. Bet kita vertus – jis begėdiškai išpučia apimtį ir kainą, kartais 

tiesiog trukdo skaityti, svarbiausia – atitraukia dėmesį nuo pačio romano, 

daro jį ne tiek knyga, kiek vizualiu potyriu. Ne, šis paskutinis punktas 

nėra priekaištas, šiandieninėje visuomenėje tai padeda pritraukti auditoriją, 

kažkam tokios detalės, matyt, patinka. Skonio reikalas. 

Detalės 

Liūdna tai, kad dėl šio elemento dauguma gilesnių, „knyginių“ aspektų lieka 

už borto. Tikėjomės pradedančio autoriaus vertų kliurkų – jas ir gavom, 

jokie piešinėliai to neužmaskuos. Nėra taip, kad visi veikėjai knygoje būtų 

plokšti ar vienodi, tačiau tik vieną kitą iš jų galima pavadinti gerai sukurtais. 

Dauguma krenta į standartinius veiksmo romanų herojų tipažus: stiprus ir 

negailestingas, bet širdy geras policininkas; dora beigi graži mergaitė, suluošinta 

praeityje išgyvento siaubo; ekscentriškas genialus atradėjas (paskutiniųjų 

romane gyva galybė, visi vienodi, nors imk ir sukeisk vietomis). 

Dažniausiai tokių veikėjų motyvacijos suprantamos ir holivudiškai akivaizdžios, 

bet kartais viskas sulūžta ir žmonės pameta sveiką protą tam, kad 

toliau galėtų vystytis siužetas. Įsivaizduokit situaciją: šaltojo karo laikais 

garsus SSRS mokslininkas padaro neįtikėtiną ir pavojingą atradimą, tuoj 

pakeisiantį pasaulį. Kokie galėtų būti tolesni jo veiksmai? Tikriausiai imtų 

studijuoti tą reiškinį ir žiūrėtų, kaip jį galima panaudoti karinėje pramonėje. 

Ką toks mokslininkas daro pasaulyje, kur galioja „Vilko valandos“ logika? 

Be jokių bandymų gudrauti duoda atradimą savo mažametei dukrai ir paleidžia 

ją į turistinę kelionę po JAV. O po to piktinasi, kad priešiškos šalies 

slaptosios tarnybos bando tą išradimą pasisavinti. Maždaug taip. 

40


Siužetą į priekį protarpiais varo vien tokie va nesusipratimai, tiesą pasakius 

– pagrindinės linijos (kurių čia keletas) yra grįstos būtent jais, ir baigiasi 

keliomis absurdiškai pompastiškomis kulminacijomis, kurių metu dingsta 

bet kokie loginiai ryšiai. Kadangi visi yra girdėję apie Čechovo šautuvą, 

gėda parodyti kovinius dirižablius ir nepasiųsti jų kiurdyti viens kitą kulkosvaidžiais. 

Tačiau visos knygos metu tokios progos nepasitaikė, todėl autorius 

nusprendė atsigriebti pačioje pabaigoje, pamiršdamas, kad reiškiniai paprastai 

turi priežastis ir pasekmes. Šituo, matyt, tikėtasi nušauti du mechaninius 

zuikius: pirmiausiai – padaryti chaotišką ir tuo pačiu epinio masto pabaigą, 

būdingą vieno tokio japonų režisieriaus Katsuhiro Otomo animaciniams 

filmams (tegul mane nutrenkia garvežys, jei Tapinui jie nebuvo vienu pagrindinių 

įkvėpimo šaltinių), o antriausiai – pernelyg nesivarginti ir rašliavą 

baigti įdėjus kuo mažiau pastangų. 

Filmukai 

Dar trumpam nuslyskim prie vizualių dalykų. Kadangi esu sugadintas 

vaikas, skaitydamas populiariąją literatūrą dažnai svarstau, kaip ir už kiek 

šitai galima būtų įekraninti. „Vilko valanda“ reikalautų neapsakomo kiekio 

kompiuterinės grafikos, ir filmo kaina prilygtų šalies biudžetui, todėl 

A.Tapinas (kuris irgi tikriausiai yra sugadintas vaikas) problemą išsprendė 

vienu mostu: knyga, kokia bebūtų vizuali, net netempia filmo link. Ji tiesiog 

skirta tam, kad iš jos kada nors būtų pagamintas antrarūšis anime. Viskas čia 

kvepia šiuo žanru – prastai aprašytos, bet gražiai turinčios atrodyti batalinės 

scenos, tarpais vien iš klišių sudaryti dialogai, net struktūra. Jau galiu užuosti, 

kaip kai kurie skaičiusieji, vos man pasakius, kad knyga yra be filosofinio 

pagrindo, puola badytis: „Tu nieko nesupranti, mintis slypi giliauuu, viskas 

čia filosofija“ – lygiai taip pat, kaip forumuose fanai gina prastus anime 

filmukus. 

Tiesa, tai nereiškia, kad ekranizuoti romaną – prasta idėja. Jei to imtųsi tas 

pats Otomo, tikrai išeitų šis tas neblogo (nors pagrindine to priežastimi tikriausiai 

būtų režisieriaus indėlis, o iš romano liktų tik formalumai). Ir nereikia 

iškart taip skeptiškai – pasvajoti juk niekas nedraudžia. 

41


Dar vienas dalykas: jei manote, kad iš tiesų ši knyga yra skirta suaugusiems 

– klystate. Teoriškai ji net tiktų ikimokyklinio amžiaus vaikams, tik prieš 

skaitydami ją tokiems iš pradžių uždenkit pirštu eilutes, kuriose yra taškomos 

smegenys arba bendrine kalba perpasakojamos nešvankybės. Uždengti 

tokioms eilutems visoje knygoje pakaks dviejų rankų pirštų. Visa, kas liks, 

labiau pritrauks vaikų, nei jų tėvelių dėmesį. 

Beje, apie kalbą: ji – vienas labiausiai nuviliančių dalykų. Bent jau aš, skaitydamas 

knygą, kurioje veiksmas vyksta devyniolikto-dvidešimto amžiaus 

sandūroje, tikiuosi bent šiokio tokio tų laikų kalbinio kolorito. Jo „Vilko valandoje“ 

rasti sunku, veikėjai bendrauja švaria posovietine lietuvių kalba, ir 

tik vienas kitas žodis (dažniausiai tikrinis) ar vienas kitas veikėjas („bratkos“ 

stiliaus) bando tempti archajiškumo link, kas atrodo apgailėtinai. O keista, 

nes bendra parašymo kokybė, vertinant pagal Lietuvos standartus, pakankamai 

gera – tekstas protarpiais naiviai, tačiau vis dėl to stilingas. 

Va parašiau praėjusią frazę, ir panižo pirštai – juk meluoju. Tekstas yra kaip 

iš skudurų sudurstyta paklodė: nuo blizgančio atlaso iki sutrinto brezento. 

Skaitant ne kartą teko užtikti po kelis sprangius puslapius su pačiom banaliausiom 

stiliaus klaidom – tai žodžiai po penkiskart iš eilės kartojasi, tai 

mintis šokinėja, lyg kažkas atsitiktine tvarka išrinktus gabalus būtų davęs 

rašyti trečiokui. Tačiau bendras įspūdis neblogas, gal tik erzina dėstymo 

maniera, kai aprašinėjant du skirtingus įvykius nuo vieno prie kito šokinėjama 

kiekvienoje naujoje pastraipoje. Dar vienas kinematografinis žingsnis, 

literatūroje tampantis pasityčiojimu iš skaitytojo. 

Reziume 

Norėtųsi užbaigt kokiu nors pozityviu brūkštelėjimu, taigi: nors pagrindiniai 

romano veikėjai plokštoki, o jų priešai atrodo lyg pabėgę iš disnėjiško 

filmuko, protarpiais siužete pagaunamas ir rimtas, džiuginantis štrichas. Yra 

keli vingiai, kuriuose užkabinama didesnė, globalesnė istorija, lyg ir esanti 

42


už knygos ribų – ir skaityti darosi išties malonu. Bakstelėjimu šion pusėn 

knyga yra užbaigiama (neskaičiusiems: jei pirmiausiai atsiversite paskutinį 

puslapį – linkiu paspringti), keli tokie epizodai išmėtyti po visą romaną. Jie 

toli gražu nėra nepriekaištingi, tačiau visvien pretenduoja į rimtesnę literatūrą. 

Mielai skaityčiau knygą, sudurstytą vien iš tokių epizodų. 

Taip pat neskaičiusius tikriausiai domina dar vienas klausimas: ar verta? Manau 

– taip. Pirkti knygą gal ir ankstoka, kaina dirbtinai užkelta ir atspindi tik 

reklaminės kampanijos išlaidas – su mažiau pompastikos ir be tuščių puslapių 

veikalą galima buvo išleisti „Lietuvos fantastikos bibliotekos“ serijoje ir 

pardavinėti po pusę Basanavičiaus, nieko nebūtų prarasta (išskyrus galimybę 

autoriui paskelbti save vienu populiariausių TV vedėjų). Tačiau daugumai 

knyga pasirodys tinkama praleisti vakarą su puodeliu skysčio ir neįjungiant 

smegenų, taip pat manau, kad ilgainiui ji taps būtinu punktu lietuvio fantastikos 

mėgėjo biografijoje – juk kažko panašaus mes turim nedaug. Įdomu 

būtų, jei ji susilauktų fanfikų ir inspiruotų bent šiokį tokį kūrybinį šurmulį 

(ne, tik be tęsinių – tikiuosi A.Tapinas dar turi savigarbos). Galėtų įvykt 

koks nors piešinių konkursas, jei jau apie tai kalbam. Manau, net ir komerciniais 

tikslais prastumtas lietuviškos pop-literatūros padangės pagyvinimas 

yra geras dalykas. 

43

Straipsniai 

Meškiukas 

BIOSHOCK INFINITE 

Žaidimo apžvalga 

„Bioshock“... tas stebuklingas žodis, nukeliantis mus į povandeninį miestą, 

kuriame šliaužioja Big Daddy, laksto mažos mergaitės, o visi sutiktieji 

pakvaišę dėl Eve – keisto birzgalo, kuris sparnų nesuteikia, bet garantuoja 

linksmą popietę su ne tokiais linksmais svečiai. Kiekvienas tavo veiksmas 

ar žingsnis turi prasmę, kurią suprasi tik pačioje pabaigoje ir tik nuo tavo 

„Laba diena, pone, gal Jums atlikti stomotologinę apžiūrą?“ 

veiksmų priklausys Rapture miesto ateitis.... 

„Bioshock Infinte“ to nėra ir niekada nesurasi. 

Rapture nėra, Big Daddy nėra, mergaičių nėra, pakvaišėlių nėra, netgi 

44

Straipsniai - Bioshock Infinite 

vandens labai mažai, nes viskas rutuliojasi aukštai danguje skriejančiame 

mieste. Taigi, ar tai vis dar tas pats „Bioshock“? 

Ir taip, ir ne. 

Žaidimas iš grafinės pusės padarytas tikrai puikiai. Vis gi – norint pilnai 

mėgautis visa spalvų gama ir dinaminiais šešėliais, prireiks kur kas galingesnio 

aparato, nei to, kurio iki šiol užtekdavo „Serious Sam“. Geroji dalis 

– net žaidžiant „Medium“ ar net „Low“ nustatymais, daug neprarasim. 

Žmonių veidai neišskys, medžiai netaps butaforiniais popieriaus lakštais, 

o ant ginklų vis dar regėsi visas detales. Galime tik padėkoti „Take Two“ 

kompanijai. 

Tiek apie grafiką. 

Istorija, vis gi, iš pradžių labai nuvils. Nieko ypatingo, paslaptingo ar 

smagaus – eilinė šaudyklė, kurioje pasamdytas agentas ieško kažkokios 

merginos. Veiksmas, turiu paminėti, vyksta Amerikos pilietinio karo metu. 

Ir visa tai rutuliojasi skraidančiame mieste „Columbia“, kurį valdoZachary 

Comstok – vietinės reikšmės religinė figūra. Na, o kad būtų linksmiau, kitoje 

fronto pusėje pastatomi „Vox Populis“ – grupė pogrindininkų, kuriems 

nepatinka mieste vyraujanti tvarka – „ Columbia tik amerikiečiams“. Visa tai 

labai sumaniai patalpinta dailiame ir ramiame skrajojančiame mieste, kuris 

taip ir spindi santarve bei ramybe – vaikai laksto, kaulija smulkiųjų ledams, 

suaugusieji dalinasi nuogirdomis, ilsisi parkuose, o šunys trinasi kampais ir 

bando nukniaukti ką nors nuo prekystalio. Ir net daržovėmis scenoje apmėtyti 

juodaodžiai labai gražiai derinasi prie visko. Juk čia Columbia. Kam dar 

neaiški sąvoka „ksenofobija“? 

Tad istorija, kaip minėjau, tikrai banali ir nuobodi. Kovos nėra kažkuo 

ypatingos, o tos galios tarsi pritemptos, kad visi suprastų, jog tai tikrai „Bioshock“. 

Comstock, išvaizda labai panašus į mūsiškį Basanavičių nuolat ir 

visur veblena apie angelo jam ištartus žodžius , Vox Populis lyderiai įrodinėja, 

kad jie vieni teisūs, o Elizabeth (mergina, kurios atvykot), aklai sekioja 

paskui. Ir ji tėra vienintelis tikrai gerai atrodantis personažas. Turiu pripažinti 

– nuostabus personažas, dėl kurio vieno ir težaidžiau „Bioshock Infinite“. 

Vien kaip įtikinamai atrodo jos veido mimikos. To net nepapasakosi, reikia 

pamatyti. 

45


„Big Daddy, čia tu?“ 

Tuo geroji dalis ir pasibaigė. 

Susirėmimai su priešais – juokingai paprasti. Stebuklingas galias naudoja 

tik mini bosai, į kuriuos paprastai nekreipi dėmesio, kol nesudoroji visos 

policijos. O tos kovos iki koktumo vienodos. Jei sugalvojai vieną taktiką, jos 

sekti gali visą žaidimą. Kam bandyti kažką kitą, jei ir taip gerai. O dar tas 

ginklų apribojimas. Nesakiau apie jį? Vienu metu - tik du ginklai inventoriuje. 

Labai pykau ir nuobodžiai keikiau kūrėjus, kol, kažkur žaidimo viduryje, 

supratau, kad tai visai nesvarbu. Tėra tik vienas OP (overpowered) ginklas ir 

vienas, šiek tiek galingesnis už kitus. Viso kito nemačiau prasmės naudoti. 

Tas pats liečia ir stebuklingas galias - gražus dizainas, bet tokio „O!“, kaip 

pirmose dalyse nebesukelia. Kam mėtyti į priešą „varnas“, jei užtenka poros 

ugninių kamuolių ir jis liepsnoja kartu su visai savo gauja. Toks pats įspūdis, 

kaip ir su ginklais – žaidimą pereisi tik su dviem, na daugiausiai – trimis 

galiomis, o į kitką net nežiūrėsi. Nes, o, bet, tačiau kam? 

Be to istorija bus visiškai nesuprantama tiems, kurie nežaidę pirmųjų dalių. 

Net ir „senbuviams“ prireiks laiko suprasti kas yra kas ir kodėl taip, o ne 

kitaip. Galiu garantuoti, kad visus dialogus, vaizdo ir garso įrašus pilnai su- 

46


prasit tik perėję žaidimą antrą kartą, nes pradžioje tiesiog nesupranti, kam tai 

gali būti naudinga. Šiaip, fonas, kaip ir panašiuose tokio tipo žaidimuose. 

„Basanavičius vaidino Dievą ir šiaip linksmai leido laiką“ 

Grįžtant prie klausimo – kur tas panašumas su „Bioshock“, prieiname 

svarbiausią vietą. Šioje dalyje pagaliau paiškins patį „Bioshock“ pasaulį. O 

tada ir suprasit, kodėl metalinis paukštis, aklai ginantis Elizabeth, panašus 

į į Big Daddy ir kodėl ši dalis prasidėjo kaip ir pirmoji – prie Švyturio. Net 

neabejoju, kad kai kuriems dar reiks papildomos informacijos. Internete 

pilna apžvalgų, aiškinančių viską iki pat galo. Bet tada nebelieka poreikio 

žaisti žaidimą dar kartą. Bet jei Jūsų tai nedomina, kodėl gi ne. Pabaiga, nors 

ir paaiškinanti absoliučiai viską, tikrai liūdnoka. Svarbiausia – nepasiduoti 

norui, pamačius baigiamuosius titrus, spausti „Esc“. Na bet to išmokė dar 

„Dead Space“. 

Bet visi sutinka, kad „Bioshock Infinite“ tikrai geras žaidimas. To stiliaus 

negali neatpažinti. Yra klaidų, kurios nepatiks, yra grafinių nesuderinimų, 

tačiau istorijos spragų surasti niekas nesugebės. Jų tiesiog nėra. Bet kuris 

kitas žaidimas, turintis tokį patį siužetą bus laikomas paprasčiausia pykštpokšt 

šaudykle, kurią pamatei ir pamiršai, vos mirė paskutinis priešas. O 

47


šio nepamirši. Net paprasčiausia namo sienos plyta, rodos, nupiešta atskiros 

dailininkų komandos. Galbūt vienas iš milijono ten sustos ir įsistebeilys į 

tuos įtrūkius. Ką gali žinoti. Žaidimų industrija vis labiau skyla į dvi dalis – 

„Tiesiog žaidimas“ ir „Žaidimas-Menas“. Bioshock Infinite priklauso pastarajai 

grupei. 

48

Straipsniai 

Omnia 

VIRTUALUS ŠIUOLAIKINĖS 

LIETUVIŲ TAUTOS MODELIS 

IR KRINTANTYS LAIPTAI 

Taip sutapo, kad 2011-ųjų vasaros pabaigoje, susidomėjęs socialiniais interneto 

žaidimais, užsirašiau į du iš jų ir nuo to laiko kasdien skiriu šiek tiek 

laiko savųjų personažų tuose žaidimuose gyvybės palaikymui. 

Masinius interneto žaidimus jau buvau atsargiai pabandęs: nuo grynųjų 

„tekstinių“ RPG, valdomų vien klaviatūra ir atvaizduojančių pasaulį AS- 

CII-grafikos priemonėmis iki Traviano ir panašių feisbūkinių statyk-ir-kariauk 

idėjos variacijų, turinčių vieną bendrą bruožą: realiojo laiko mechaniką. 

Dvidešimtąjame amžiuje mėgiami mano beryšiai (off line) žaidimai buvo 

„Might and Magic IX“ ir „Caesar III“, todėl ieškojau kažko, kas ne tik turėtų 

socialinę dimensiją, bet ir nors minimaliai stilingą grafiką. Realio laiko sistema 

(RTS) man niekada nepatiko, kaip ir dalis kitų oldfagų (žmonių, kažkada 

namie ryškinusių nuotraukas), esu įsitikinęs, kad kompiuteris turi tarnauti 

žmogui, o ne priešingai. 

Todėl, atradęs e-pasaulį, kuriame yra ir eLietuva (http://www.erepublik. 

com), ir įsitikinęs, kad bent jau ekonominė žaidimo dalis paklūsta paros 

ciklui, įsijungiau. Žaidimas išdidžiai skelbėsi turįs net keturis modulius: 

ekonomikos, karo, spaudos ir politikos. Neketindamas mokėti pinigų gerai 

suvokiau, kad be tvirto ekonominio pagrindo neturėsiu žaidime jokio svorio, 

todėl pradėjau labai atsargiai. 

Gerą pusmetį visiškai nekariavau. Gaminau, taupiau, investavau ir plėčiau 

savo ekonominę bazę. 

49

Straipsniai - Virtualus šiuolaikinės lietuvių tautos modelis ir krintantys laiptai 

Šie veiksmai, kuriuos iš inercijos kasdien kartoju ir iki šiol, užtrunka maždaug 

7 minutes. Milijonų neuždirbau, tačiau vėliau, kai išėjau į mūšio laukus, 

man nebereikėjo jokių dotacijų, ligi šiolei visiškai aprūpinu save pats. 

Apsipratęs su rutina ėmiau dairytis į politikos modulį: kiekvienoje erep 

valstybėje yra steigiamos partijos, jų atstovai renkami į kongresą, o vienas 

asmuo kas mėnesį išrenkamas šalies prezidentu. Visų trijų tipų rinkimai 

(partiniai, seimo, prezidento) vyksta kas mėnesį, todėl tikėjausi gana dinamiško 

ir įdomaus realiosios politikos modelio. Tam tikra prasme nuogąstavimai 

pasiteisino: spaudoje partijų sąveika labai primena realiojo pasaulio 

kopiją: nuolatinis trolingas, šmeižtas, rietenos, balsų pirkimas. 

Tačiau nuo politikos mane atbaidė kitkas: skaipas ir čatai. Aš suprantu norą 

(nes jokios būtinybės tam nematau) tvirčiau koordinuoti, kontroliuoti politinį 

gyvenimą, bet visiškai nepritariu nei tam tikram išsislaptinimui (ir skaipe, ir 

interneto pokalbių kambariuose tektų kurti kitą esybę, išeinančią už žaidimo 

ribų), nei realiojo laiko režimui. 

Daugiausiai džiaugsmo ir socialinio pasitenkinimo, kaip ir galima buvo tikėtis, 

man atnešė spaudos modulis. Mano personažas, Fabrikantas, 

neperiodiškai leidžia laikraštį „Keista“, kuriame rašo apie įvairius mums 

abiems įdomius žaidimo aspektus. 

50


Žaidėjo vystymąsis erep pasaulyje yra apibūdinamas keliais rodikliais: 

patirtis (experiance, level) išreiškia bedrąjį jo augimą, sąlygojamą bet kurių 

veiklos rūšių, o karinis lapsnis (rank, military level) priklauso tik nuo aktyvumo 

mūšio lauke. 

Tad štai, programinėmis priemonėmis susirinkęs šiek tiek duomenų apie 

eLietuvos piliečius viename iš straipsnių, publikuotame daugmaž prieš penkis 

šimtus dienų, palyginau šiuos du dydžius: 

Kairiojoje diagramoje matyti, kaip vystosi (kasdien slenka į dešinę ir kyla) 

dauguma eLietuvos piliečių, o štai dešinioji dar įdomesnė, ji aiškiai rodo, 

kad kelis metus ir ilgiau išgyvenę žaidėjai pagal savo pasirinktą strategiją 

skyla į dvi populiacijas: vieni („generolai“) sparčiai kyla kairiuoju augimo 

51


tunelio kraštu, kiti („ekonomistai“) neskubėdami lipa dešiniąja jo puse. 

Na, prarasdami lygių pranašumą, ekonomistai įgauna kitą dimensiją, kurios 

šioje diagramoje nesimato: ekonominę bazę, stakles, galimybę užsidirbti 

pinigus. 

Dar viena įdomi tema, surezonavusi spaudoje 2012-ųjų vasarą, buvo mėginimai 

sukurti eLietuvos konstituciją. Nemažai šia tema rašė ir Fabrikantas, 

pirmiausiai pastebėdamas, kad eLietuvoje iš esmės nėra jokios įstatymų 

leidybos, dekretai, kuriuos žaidimo kūrėjai išdidžiai vadina įstatymais, 

savo dvasia yra labiau panašūs į vyriausybės nutarimus, todėl partiniu būdu 

renkamas eSeimas iš esmės yra beveik eVyriausybė (o Prezidentas atlieka 

Ministro Pirmininko vaidmenį). 

Galiausiai eKonstitucija buvo priimta, ir, kiek suprantu, sėkmingai užmiršta, 

nes ją sudarantys keliasdešimt straipsnių arba kalba abstrakcijas („Visi 

eLietuvos Respublikos piliečiai yra lygūs“) arba atkartoja žaidimo fizikos 

dėsnius („Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama registruojantis eRepublike 

arba ją suteikia Seimo nariai, pilietybės klausimus koordinuojančios valstybės 

įstaigos teikimu“). 

Šiek tiek pasvarstęs, Fabrikantas pasiūlė alternatyvų ir daug trumpesnį (5 

punktų) „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eStatutą“, tuo sukeldamas 

straipsnį komentavusiems skaitytojams ir sau šiek tiek papildomų teigiamų 

emocijų. 

Pagrindinis dalykas, ko mane išmokė spaudos modulis, labai neprastai 

atspindintis tikrosios spaudos vidinę minčių struktūrą: į kiekvieną straipsnį 

įdėti beveik apsinuoginusios erotiškos merginos nuotrauką, ypač, jei kokia 

nors detalė (rankose laikomas ginklas, tatuiruotė, apatinių spalva) gerai susišaukia 

su straipsnyje plėtojamomis idėjomis. 

Paskutinį Fabrikanto išspausdintą straipsnį pacituosiu čia visą (praleisdamas 

tik jo iliustraciją): 

52


Kodėl aš vis žaidžiu šį įdomų žaidimą? 

Iš esmės tai žalingas įprotis, panašus į dantų išsivalymą ar skutimąsi. Esu 

kažkada skaitęs, kad ryte skutasi tie, kas myli savo darbą, o vakare tie, kurie 

myli moteris. Dukart per dieną skutasi tik mazochistai. 

Nesu mazochistas, bent jau kiek kaskart atsimenu kitą rytą, tačiau jungiuosi 

dukart. Nupjauti grūdus ir varžtus, išsikepti batonų, pistoletų ir aukštesnio 

kudlotumo kepinių ir vamzdžių. Padaryti tris nemokamus atsispaudimus. 

Nuvežti beveik viską turgun. 

Ne, tą aš suprantu, kad batonas, kuris kainuoja tiek pat, kiek jo žaliava, 

turguje labiau kelia mintis apie vibratorių, negu apie maistą. Tiesiog aš labai 

užsispyręs. Platonui patinka manyti, kad jo žaidimas turi ekonomikos modulį, 

kad erep pinigai yra kaip nors susiję su prekių mainais, o jis pats – turi 

humoro jausmą. 

Neketinu žlugdyti jo iliuzijų. Pasijuokime kartu. Sumaišau tešlą. Cha. Prisuku 

varžtą. Cha cha. Pašaunu į krosnį. Cha cha cha. Mirk iš juoko. 

Paskui padainuoju do. Vis tą pačią natą, lygiai dvidešimt penkis takto kirčius. 

Kartais reikia palaukti, kol atidainuos visi registrai (na, divizijos). 

Po mankštos ir ekonominių nuostolių generavimo oro plaučiuose būna nebedaug, 

tai reiškia pusdienio pertrauką. 

Užėjęs turgun pavartau apipelijusius grūdus ir varžtus (nuleidžiu kainą nuo 

trijų centų iki dviejų). Pačiupinėju kiekvieną progreso rąstą: patirties, jėgos, 

rankos ir patriotikos (I meant, progress bar). 

Beje, šiemet aš nuolat 186-asis šalyje. Čia tikriausiai kokia nors konstanta. 

Lietuvos nemokamo atkaklumo riba. Nes beveik per du metus kasdien, neperkant 

aukso ir nestabdant staklių. Ką tik stuktelėjo keturiasdešimt (ekspy- 

53


renco levlis). Bus daugiau. 

Ne, aš žinoma, paskaitau spaudą. Į skaipą neinu, jau rašiau, kad esu užsispyręs. 

Jei skaipe yra daugmaž tas pat, kas spaudoje, tik dar labiau, tuomet gal 

ir gerai, kad ten neinu. Savo intelekto išvystymo alternatyvumu ((c) pipedija) 

erepo spaudos modulis labai gerai modeliuoja realią žiniasklaidą. 

Praktiškai, pasiskaičius erep spaudos, nebereikia ne tik į skaipą, bet ir į 

realią žiniasklaidą. Erėlaiščiai, moranai, net cerenzijos. Jei manyčiau, kad 

dėl to yra kaltas gerai organizuotas augalinės kilmės džiovintų lapų tiekimas, 

sakyčiau, kad žmonės turi gerus tiekėjus. 

Straipsnyje gal kiek per įmantriai bet iš esmės išreikšta pagrindinė šį žaidimą 

ištyrusio oldfago (žmogaus, kažkada namie...) nuomonė apie erep 

ištikusį likimą. Žaidimo kūrėjai, matyt, pajutę, kad „ekonomistai“ yra linkę 

taupyti ir daug rečiau moka už žaidimą, negu „generolai“, laipsniškai sunaikino 

ekonomikos modulį. 

Kažkada kiekviena šalis turėjo atskirą valiutą, tavo įmonėse ir kasyklose 

galėjo dirbti vien kiti žaidėjai, o prekių kainos pačios nusistovėdavo rinkoje. 

Šiuo metu yra likusi tik vien pasaulinė valiuta, visose savo įmonėse gali 

dirbti pats, o dalis produkcijos kainuoja tiek pat, kiek jai pagaminti sunaudota 

žaliava. 

Užtat kita žaidimo dalis – karinis modulis, kuriame atliekami veiksmai beveik 

nepaklūsta paros ciklui, t.y., žaidėjas gali jungtis ir kovoti nuolat, kai tik 

atsistato (savaime arba panaudojus už realiuosius pinigus nusipirktas priemones) 

jo energija, – štai šis modulis klesti. Smulkiai apie jį nerašau, bet kuris 

galite užsiregistruoti ir stačia galva trenkęsi į kairiąją augimo vamzdžio 

sieną nesunkiai susipažinti su visomis įdomiomis šio modulio ypatybėmis. 

Pagrindinė žaidimo kūrėjų biznio plano mintis geniali – perkelti į virtualų 

pasaulį nacionalines realiojo pasaulio įtampas ir iš to užsidirbti. Dviejų metų 

stažas atskleidė man ir tam tikrą, galbūt neišvengiamą, interneto žaidimų 

54


pramonės cinizmą: kai kurios žaidimo ypatybės, atviliojusios į jį nemažai 

žaidėjų, laipsniškai arba staiga sugadinamos, pataikaujant tiems, kas moka 

pinigus už žaidimą. 

Pinigų nemokantys žaidėjai laikomi patrankų mėsa (na, kažką tie, kas moka 

pinigus, juk turi aplenkti?), jų sukuriamu žaidimo fonu, socialiniais konstruktais 

yra naudojamasi, pernelyg nesirūpinant „dykaduonių“ poreikiais. 

Todėl ilgainiui žaidėjų bazė ima sekti, ir pamažu žaidime lieka beveik tik tie, 

kas pinigų negaili, tik jie turi vis mažiau socialinio konteksto ir veiklos. 

Gali būti, kad socialiniai interneto žaidimai yra pasmerkti turėti tokį vystymosį 

kelią: platų ir daug žadantį starto piltuvėlį, siaurėjančias ir brangstančias 

funkcijas ir užsidarymą, atsipirkus investicijoms. 

Senų oldfagų (žmonių...) akimis, jų patirtis, žaidžiant socialinius interneto 

žaidimus, primena tam tikrą nuolatinį bėgimą vis krintančiais laiptais. 

55

Straipsniai 

Ieva3003 

STEBUKLINIS PASAULIS 

TV SERIALŲ APŽVALGA 

Pasaulis gali būti paprasta vieta gyventi. Kaip silkė, papjaustyta ant laikraščio. 

Agurkėlis, degtinytė. Pokalbiai apie drabužius ir variklio gedimą. 

Pasaulis gali būti keista vieta gyventi. Kupina nuojautų ir pojūčių. Gražių 

žodžių ir įmantrių nutylėjimų. Palikime tai poetams. 

Pasaulis gali būti stebuklinė vieta gyventi. Kas bent truputį galvojo apie 

kasdienio gyvenimo įvykius, tikrai turėjo pajusti. 

Mano gimtadienio dieną nušvito saulė po ilgų žiemos mėnesių. Kaip tyčia. 

O vakar prie Vilnelės mačiau dvi mergaites, kurios susiglaudusios dainavo 

folklorą. Visiškai vienos. Tik aš tapau atsitiktine stebėtoja. Paklausiau savęs, 

gal čia kažkokie stebukliniai dalykai vyksta? 

Stebuklai asocijuojasi su maloniais dalykais. Tačiau, jei įdėmiai klausėtės 

pasakų vaikystėje, turėjote pajusti, jog stebuklai sudėtingas ir ne visuomet 

malonus reiškinys. 

Jie įdėmiai klausėtės pasakų vaikystėje – trys stebukliniai serialai laukia 

Jūsų. 

Grimm (Grimas) 

Antrasis sezonas įpusėjo (2011-2013) 

Imdb vertinimas: 7,5 

Atsimenate pasakas, kurias jums skaitė prieš miegą? Tai nebuvo pasakos, 

tai buvo perspėjimai. Taip aprašomas serialas „Grimm“. 

Dauguma „Grimm“ serijų sukurta pagal brolių Grimų istorijas. Kai kurios 

56

Straipsniai - Stebuklinis pasaulis 

serijos paremtos kitais šaltiniais - pasakėčiomis ir legendomis. 

Portlando detektyvą trikdo keistos vizijos. Jų metu iš pažiūros paprasti žmonės 

trumpam transformuojasi į monstrus iš pasakų pasaulio. 

Vieną kartą paaiškėja, jog detektyvas Nikas yra „grimas“, būtybė galinti matyti 

tiek šį pasaulį, tiek stebuklinį - Vesiną. Jo užduotis – išlaikyti šio pasaulio 

ir Vesino harmoniją. 

Nikas susiduria su kriminalinio pasaulio veikėjais, kurie gyvena tik pasakose 

– blutbadais, foksbaundais, balamais ir kitais. Be jokios abejonės, Nikas turi 

pagalbininkus – detektyvą-partnerį šiame pasaulyje ir keistą padarą-partnerį 

Vesene. 

Serialas iš pradžių atrodo gan paviršutiniškas. Nusikaltimas – nagrinėjimas 

– keisti padarai – nusikaltimas atskleistas. Su „asmeniniu“ prieskoniu: reikia 

pasakyti sužadėtinei, kad esi „grimas“, Veseno gyventojai domisi sužadėtine 

ir taip toliau. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo... 

Reikia pridurti, Veseno gyventojai be galo žaviai atrodantys. Verta pamatyti. 

57


Kaimynas, kieme amžinai užstatantis jūsų mašiną, atrodo keistas? Vaikinukas, 

išplėšęs mobilųjį telefoną jums iš rankų, vinguriavo kaip gyvatė? Kaimynas, 

ravintis daržą, atrodo panašus į žiurkėną? Sužinokite visą stebuklinę 

tiesą apie juos. Pasaulis nėra paprastas. 

Once Upon a Time (Vieną kartą...) 

Antrasis sezonas įpusėjo (2011-2013) 


Emos Svon gyvenimas kupinas įvairiausių dalykų. Tik be laimingų pabaigų. 

Kai ji sutinka savo sūnų Henrį, kurį atidavė įsivaikinti prieš dešimt metų, 

viskas pasikeičia. Dešimtmečiui reikia Emos pagalbos. Tik ji gali išgelbėti 

pasakų pasaulį, kurio gyventojai užkeikimo dėka buvo atkelti į mūsų paprastą 

pasaulį. Henris mano, kad jo mama Ema – Snieguolės ir Žavingojo princo 

dukra. Iš pradžių Ema atsisako tikėti nežinia iš kur atsiradusiu sūnumi. 

58


Tačiau kartu su juo nuvykusi į Storibruką, supranta, kad gyvenimas gali būti 

stebuklinis. 

Storibruko gyventojai – gyventojai iš klasikinių pasakų pasaulio. Piktoji 

pamotė, Raudonkepuraitė, Žavusis princas, Miegančioji gražuolė ir kiti 

herojai. Jie praradę atmintį. Jie nežino savo stebuklinės kilmės. Jie gyvena 

paprastą gyvenimą be magijos. Bet viską atsimins pirmojo sezono pabaigoje. 

„Once Upon a Time“ kūrėjai kūrė ir „Lost“. Keletą detalių nugvelbė iš to 

serialo. Pavyzdžiui, oro bendroves Oceanic ir Ajira. Laikrodis Storibruke 

sustojęs 8:15, o Lost skrydis 815. 

Serialas prifarširuotas Disnėjaus detalių. Nebežinome, kaip kurti pasakas be 

to? Snieguolės nykštukų vardais – tokie patys, kaip Disnėjaus produkcijoje, 

nors originalioje istorijoje nykštukai bevardžiai. Pelenė dėvi mėlyną suknelę, 

kaip Disnėjaus filme. Net dalmantinas iš „Šimto vieno dalmantino“ yra. 

Once Upon a Time neapsiriboja tradiciniais pasakų herojais. Seriale galime 

sutikti ir daktarą Frankenšteiną, ir herojus iš „Alisos stebuklų šalyje“. Gal 

kiek perdaug eklektikos. 

Tačiau atperka feministiniai motyvai (šių eilučių autorė – moteris). Serialas 

sulaukė daug palankių feminisčių atsiliepimų. 

Nežinia, ar to siekė serialo autoriai, tačiau kai kurios pasakų paslėptosios žinutės 

apie žmones, perduodamos iš kartos į kartą, puikiai atskleistos seriale. 

Vien Raudonkepuraitės istorija ko verta. 

Nelengva stebukliniame pasaulyje. Beje, visi to pasaulio vaikai, patekę į 

mūsiškį, turi kriminalinį įrašiuką. Sunki vaikystė, kai tavo mama ir tėtis turi 

pasakiškų galių... 

O kas jūs gyvenime? Pinokis, kurio nosis ilgėja? Bailys Rumplstiltskinas, 

padaręs stulbinančią karjerą? Žavusis Princas, negalintis pasirinkti tarp žmonos 

ir Snieguolės? Sužinokite. 

59


Pushing Daisies (Stumdant ramunes) 

Du sezonai, kol kas daugiau nebekuriama (2007-2009) 


Serialai apie stebuklinį pasaulį. Serialai apie žinomus pasakų veikėjus. 

Nejau niekas nebekuria naujų pasakų? 

Pushing Daisies dar vadinamas kriminalistine pasaka. Serialas gali puikuotis 

vizualiniu stiliumi, egzotiškais charakteriais, puikiais dialogais, pagyvintais 

metaforomis ir kalambūrais. 

Pyragų kepėjas Nedas, galintis mirusius žmones grąžinti gyventi, tiria nužudymus 

kartu su savo vėl gyva vaikystės meile, cinišku detektyvu ir meilės 

60


kankinama padavėja. 

Puiku grąžinti mirusiuos gyventi? Neskubėkite. Taip, Nedas turi unikalų 

talentą. Jam prilietus mirusįjį, jis atgimsta. Tačiau žmogus gali likti gyvas tik 

vieną minutę. Jeigu kažkas kitas už grįžusįjį nenumirs. 

Taigi, Nedas gali prakalbinti nužudytuosius. Jis gali tirti žmogžudystes. Žudikų 

istorijos dažnai būna stebinančios. 

Nujaučiantiems, kad pasaulis – stebuklinė vieta, tai yra privalomas serialas. 

Lyginamas su Tim Burton kūryba. Serialo dizaineris taip pat labai stengėsi 

sukurti stebuklinę vietą. „Mano tikslas – kad knyga atgytų, norėjau, kad 

viskas atrodytų tarsi iliustracijos“, sakė jis. 

Trumpam užmirškite variklio gedimus. Atsargiai sulankstykite laikraštį su 

silkute ir agurkiuku. Atidėkite į šalį. Apsidairykite. 

61

Straipsniai 

Aurimaz 

KEISTOJI ANIMACIJA 

Anime skyrius 

Vakarais, kuomet visi darbai paprastai užbaigiami, tipiškas anime fanas pagaliau 

randa laiko iškeliauti į interneto platybes su slaptais kėslais rasti kokį 

nors dar nematytą serialą ar filmą ir taip užpildyti tuštumą, neišvengiamai 

besiplečiančią po paskutinio matyto anime. 

Kiekvienas toks fanas turi savo mėgstamą „tašką“, kur jis gali laisvai bei 

nevaržomai kapstytis ilguose sąrašuose, ieškodamas tarp šiukšlių kažko vertingo. 

Ir kiekvienas toks fanas neišvengiamai susiduria su ta pačia problema 

– norėdamas rasti kažką gero, jis turi neišvengiamai pamatyti visas šiukšles. 

Taip, anime šiukšlės atima iš tiesų daugybę laiko. Iš pradžių jas sunku atskirti, 

nes, jeigu esate naujokas, greičiausiai pernelyg nesirinksite – imsite viską 

iš eilės. Tačiau anksčiau ar vėliau, kuomet smegenys pripranta prie kelių 

šimtų serijų, neišvengiamai atsiranda nemalonus pojūtis, kad „aš tai kažkur 

mačiau“. 

Iš tiesų anime (ypač serialai) labai dažnai kartoja tą pačią seką, kuri vėliau 

netgi pradeda erzinti. Pastebėsite, kad 80 proc. visų serialų veiksmo vieta 

yra mokykla (japonai dievina savo švietimo sistemą, todėl tai neišvengiama 

kaip rudens gripas). Visiškai nesvarbu, kokia yra pagrindinė kūrinio mintis 

– jeigu veiksmas vyksta mokykloje, tuomet pagrindiniai veikėjai būtinai 

padarys kelis arba visus iš šių dalykų: 

a) sudalyvaus mokyklos šventėje 

b) nukeliaus į paplūdimį 

c) nukeliaus prie karštųjų šaltinių 

d) įstos į kurį nors mokyklinį klubą 

c) padainuos ką nors karaoke klube 

d) praleis daugybę laiko valgydami namų gamybos maistą 

62

Straipsniai - Keistoji animacija 

e) vienoje arba poroje serijų būtinai atitrūks nuo pagrindinės įvykių sekos ir 

susuks kokią nors kvailą komediją.. 

Taip, tai yra labai buitiniai dalykai. Jie nebūtinai yra blogi, jeigu tinkamai 

įsipina į scenarijų, tačiau anime šiukšlėse šie punktai labai erzina. Kodėl? 

Ogi todėl, kad šiukšliniai serialai dažniausiai neturi jokio realaus scenarijaus. 

Tiesiog kūrėjai nupiešia kokį nors šaunų veikėją ir pavaizduoja, kas 

būtų, jei tas veikėjas sudalyvautų šventėje, nuvažiuotų į paplūdimį, išmirktų 

karštuosiuose šaltiniuose bei įstotų į kokį nors klubą. Ir taip toliau. 

Bėda ta, kad šiukšlę sunku atskirti iš pirmųjų serijų, nes jose dažniausiai kūrėjai 

sudeda viską, kas jiems atrodė įdomiausia, o vėlesnėse serijose tiesiog 

atsipalaiduoja. Ir žiūrovas nejučia susivokia be reikalo „sudeginęs“ porą 

savo gyvenimo valandų. Šiukšlės savo tikrąjį veidą paprastai parodo po 2-4 

serijų. O standartinė serija trunka apie 22 – 24 minutes. Taigi, paskaičiuokite 

savo brangų laiką... 

Kartais man atrodo, kad Japonijoje egzistuoja kažkokia piktybinė animacijos 

studija, kuri tik tuo ir užsiima – kiekvienais metais „prikepa“ po kelis rinkinius 

šiukšlių. Tačiau toks biznis iš tiesų labai apsimoka – net ir mažos meninės 

vertės serialai turi savo ištikimą auditoriją (tikriausiai visą armiją tų, 

kurie pabėgo iš mokyklos po septintos klasės). Kiekvienas prastas filmas turi 

savo gerbėjų ratą ir nuoširdžiam anime fanui belieka piktintis tik tuo, kad jis 

matė PER DAUG anime ir šiuo metu nori nebe kiekybės, o kokybės. 

Taigi, mes patys kalti, kad pamatėme per daug, įgavome proto ir tapome 

išrankūs. Kiekvienas tikras anime fanas mintinai žino visas serialų klišes ir 

patyliukais maldauja, kad naujame išsirinktame seriale jų nebūtų, kad patys 

kūrėjai pagaliau susigriebtų ir imtųsi kažko naujo. 

Tokiomis akimirkomis dažnokai iškyla klausimas – o ar tas vienišas anime 

fanas galėtų PATS sukurti savo „tobulą“ anime? 

Jei ne pilno metražo filmą, tai bent pusvalandžio trukmės epizodą?.. 

63


Kai fanai ima svajoti 

Šis klausimas kilo ne man vienam – kai susidomėjęs pagūglinau, nustebau, 

kiek daug žmonių domisi anime kūrimu. 

Tarkime, jeigu aš moku piešti, išmanau kompiuterinę grafiką, video montažą, 

turiu gebėjimų kurti muziką ir turiu draugų personažų įgarsinimui, tai 

teoriškai aš turiu viską, ko man reikia – belieka imtis darbo. 

Realybė tokia, kad šiuolaikinius kokybės standartus atitinkantis anime 

vienam žmogui yra įkandamas siaubingai sunkiai. Pavyzdžiui, jeigu jūs, 

turėdami visus išvardintus įgūdžius bei sąlygas imtumėtės darbo (po 12 

valandų per dieną), tai mėnesio pabaigoje teturėtumėte maždaug 10 minučių 

prasmingą epizodą be jokio garso. Net jeigu jūs būtumėte patyres animacijos 

gamyboje, mažai kas pasikeistų. Galbūt išgautumėte šiek tiek aukštesnę 

vaizdo kokybę, tačiau darbo greitis būtų panašus. 

Šiuolaikiniame biznio ir pramogų pasaulyje viena 24 minučių trukmės 

anime serija yra sukuriama per maždaug vieną - dvi savaites ir kainuoja 

apie 100 000 – 300 000 JAV dolerių. Kūrimo procese paprastai dalyvauja 

iki 2000 žmonių ir dažniausiai netgi ne viena animacijos studija. Kiekvienas 

darbuotojas dirba labai siauroje srityje (pavyzdžiui, piešia tik fonus, arba 

tik redaguoja, arba užsiima tik personažų kūrimu). Vienas dvylikos serijų 

serialas kainuoja apie 2 - 4 mln. JAV dolerių ir tai yra labai mažai palyginus 

su vakarietiškų serialų kainomis. 

Norint išlaikyti panašų tempą ir kainas, visa anime kūrimo industrija yra 

maksimaliai optimizuota ir būtent šio optimizavimo dėka mes turime tiek 

daug anime šiukšlių. Kaipgi jos atsiranda? 

Pirmiausiai reiktų pažvelgti į pačią pradžią – nuo ko yra pradedamas kurti 

anime filmas arba serialas. 

Tik labai turtingos studijos leidžia sau sugeneruoti originalią idėją ir įgyvendinti 

ją nuo nulio. Tokių Japonijoje nėra daug ir jos labai atidžiai renkasi, ką 

64


gamins. Visos kitos studijos imasi kooperacijos, tiria rinką ir ieško produkto, 

kuris maksimaliai atsipirktų – tai reiškia, jog bus kuriamas ne tik anime, bet 

ir pagrindinių veikėjų lėlės, simboliai, rūbai – viskas, ką gali nupirkti pamišę 

kolekcionieriai. Pati istorija filmui surandama žemesnėje grandyje – mangoje 

(japoniškuose komiksuose). 

Šiuo metu yra nusistovėjusi savotiška tvarka – pirmiausiai rašytojai parašo 

noveles (trumpus, glaustus pasakojimus), kurios tenykščių yra itin mėgiamos. 

Komiksų kūrėjai, radę jiems patikusią novelę, bendradarbiauja su jos 

autoriumi ir sukuria komiksą. Jei komiksą skaitytojai įvertina labai teigiamai, 

animacijos studijos tai pastebi ir ima bendradarbiauti su tomis dvejomis 

žemesnėmis grandimis, kad sukurtų galutinį produktą – anime. 

Šis kelias animacijos studijoms yra pats saugiausias, nes jos iš anksto žino, 

kad galutinis produktas bus populiarus. 

Tačiau, jei grįžtume laipteliu žemiau ir pavartytume tuos pačius komiksus, 

pastebėtume, kad juose karaliauja tos pačios šiukšlės. Komiksai irgi rungtyniauja 

dėl pirmų vietų ir kuo aukštesnė vieta, tuo labiau kūrėjai suinteresuoti 

tęsti istoriją (nes kiekvienas pratęsimas – tai pinigai). Tačiau, jei tik reitingai 

nukrenta, kūrėjai dažnai tiesiog skubos tvarka užbaigia darbą ir ieško idėjos 

kitam. Tokių pusiau iškeptų darbų yra dauguma. Ir pats būdas tęsti pirmaujančią 

istoriją be galo nėra pats geriausias – ji anksčiau ar vėliau vis tiek 

išsikvepia, pabosta ir galop ateina laikas užbaigti viską. Labai mažai tokių 

istorijų užsibaigia „tinkamai“. Dažniausiai pabaigos lieka nukąstos bet kaip, 

o tai jokio estetinio pasigėrėjimo nekelia. 

Taigi, šis kelias, nors ir yra kažkam pelningas, negarantuoja kokybės. Mat 

autorystės teisės animacijos studijoms neleidžia daryti didesnių pakeitimų. 

Jei novelėje rašytojas pripaistė nesąmonių, tą patį pamatysime tiek mangoje, 

tiek anime. 

65


Ištrauka iš komikso „Naruto“, kuris jau turi virš 600 dalių. 

Beje, jeigu norite daugiau sužinoti, kas vyksta novelių, mangų ir komiksų 

pasaulyje, patarčiau pasižiūrėti anime serialą „Bakuman“. Jame labai tikroviškai 

vaizduojamas komiksų kūrėjų gyvenimas. Šio serialo idėjos autorius 

yra Tsugumi Ohba – tas pats autorius, sukūręs žymųjį „Death Note“. Pažadu, 

nenusivilsite. 

Lietuvoje mes praktiškai neturime nei novelių, nei komiksų. Ką jau bekalbėti 

apie animaciją. Pabandęs paieškoti lietuviškų komiksų, radau kelis 

apgailėtino lygio pavyzdžius – jie nė iš tolo neprilygsta tam, ką šiandien 

piešia mangakos - profesionalūs japonų mangų kūrėjai. Anime studijos ne 

veltui noriai adaptuoja mangas - juk anime iš principo yra tie patys judantys 

komiksai. 

66


Trumpai apie superkompiuterius 

Šiuolaikinės vakarietiškos animacijos filmai yra ne kas kita, kaip milžiniški 

skaitmeniniai 3D projektai. Pažvelkime į Disney studijoje pagamintą „Tangled“ 

(„Ilgo plauko istorija“). 

Šioje animacijoje nėra ranka pieštų 

scenų – absoliučiai viskas sukurta 

skaitmeniniame 3D pasaulyje. Tame 

pasaulyje netgi skrajoja virtuali filmavimo 

kamera, kuri ir „filmuoja“ viską, 

kas ten vyksta. Kai viskas sustatoma 

į savo vietas, kiekvienas judesys patikrintas 

ir nudailintas iki tobulumo, 

galingi superkompiuteriai pagaliau 

„nupiešia“ po vieną kadrą visą filmą. 

Praktiškai tai nesiskiria nuo tikro filmo 

kūrimo, išskyrus faktą, kad skaitmeniniame 

pasaulyje nėra fantazijos apribojimų. 

Toks kūrimo būdas suryja galybę 

elektros (ir ne tik) energijos bei laiko 

– juk 3D animacijoje net ir šnarantys 

medžio lapai reikalauja animatorių 

dėmesio. 

Anime filmų kūrimas skiriasi iš esmės. 

Jeigu jums bežiūrint kada nors kilo 

mintis, jog matote 3D grafiką – neapsirikite. Anime yra kombinuota grafika, 

joje viskas yra kuriama sluoksniais – fonas gali būti iš 3D pasaulio, personažai 

– piešti ranka, o apšvietimas ir efektai – viso labo baigiamieji potėpiai, 

tokius galima sukurti paprasčiausiu Photoshop. Toks primityvus paprastumas 

nereikalauja galingų superkompiuterių, ryjančių brangią elektrą. 

67


Tokio grafinio lygio anime pastaruoju metu jau tampa „standartu“. Sugebėtumėte? 

Anime egzistuoja labai daug statiškų scenų (lėtai rodomas gamtos kraštovaizdis, 

dangus, miesto panorama). Kuomet veikėjai tarpusavyje kalbasi, 

tingiai praskrenda žuvėdra aukštai danguje. Toks vaizdavimo būdas sutaupo 

galybę laiko. Kalbantį personažą gali sudaryti nuo 8 iki 20 skirtingų piešinių 

(su sąlyga, kad personažas TIK kalba). Tuo tarpu pro šalį slenkantis 

kraštovaizdis sudarytas vos iš vieno arba dviejų piešinių. Priklausomai nuo 

piešinių kiekio, tos pačios penkios minutės filmo gali būti sukuriamos per 

dieną, arba vos per valandą. 3D pasaulyje tokie tempai yra neįmanomi ir 

būtent todėl japoniškos animacijos apimtys kiekvienais metais viršija likusio 

pasaulio studijų pagaminamą animacijos kiekį kartu sudėjus. 

Mėgėjams egzistuoja ir kiek paprastesnis „animacijos“ būdas – kuomet 

po kadrą rodomi vaizdai iš komikso ir jie yra įgarsinami. Šis žaidimas itin 

populiarus, kai mažai įgūdžių turintis kūrėjas nori parodyti pasauliui savo 

paties sukurtą istoriją. Tokiu būdu komiksą paversti į „filmą“ galima per 

kelias savaites ar net dienas, net ir neturint rimtesnių resursų. 

Kaip jau minėjau, anime studijos kasmet išleidžia galybę naujų filmų bei serialų. 

Ir beveik 80 procentų visos šios produkcijos yra skirta tam, kad pamišę 

68


kolekcionieriai galėtų pasipildyti savo lėlių kolekcijas naujais gaminiais. 

Rimtam žiūrovui tokie dalykai daug pasigėrėjimo nekelia. 

Nedidelė dalis naujų darbų yra tikrai originalūs ir geri. Ir tik labai maža dalis 

patenka į kategoriją, apie kurią šį kartą pakalbėsiu – tai KEISTOJI kategorija. 

Į šią kategoriją patenkantys anime darbai paprastai savo sudėtyje turi vieną 

ar porą idėjų, kurios žiūrovą visiškai išmuša iš vėžių. Kūrėjai savo keistas 

idėjas neretai išvysto iki itin rimtai atrodančių filosofijų. Jos stebina, žavi, 

priverčia rimtai susimąstyti ar net pasijusti siaubingai nejaukiai. Tokie filmai 

ar serialai yra itin reti ir jie nusipelno išskirtinio gerbėjų dėmesio. 

Ben-To 

2011 metai, 12 serijų. 

Žanrai: komedija, ecchi, kovų menai 

Vieną vakarą studentas, vardu Sato, užklysta į prekybos centrą, ketindamas 

nusipirkti ką nors pigaus savo gurgiančiam pilvui. Jis nėra itin turtingas, jo 

mėnesio biudžetas labai ribotas, todėl studentui tenka suktis kaip įmanoma 

pigiau. Besidairydamas tarp lentynų jis netikėtai pastebi prekystalį, nukrautą 

dėžutėmis su patiekalų rinkiniais, vadinamais bento (iš čia ir serialo pavadinimas). 

Negana to – prekybos centro darbuotojas prieš jo akis ant kiekvienos 

dėžutės klijuoja lipdukus su 50 procentų nuolaida! 

Vau, rojus! Be galo apsidžiaugęs Sato pasileidžia bėgti prie prekystalio, 

ketindamas čiupti geriausiai atrodantį rinkinį. Pagaliau jo alkanos dienos 

baigėsi, pagaliau bus galima sočiai pavakarieniauti! Jis ištiesia ranką į savo 

grobį ir... atsipeikėja ant žemės netoli įėjimo su daugybe žaizdų ir sumušimų. 

Matyt, kažkas rimtai pasistengė, nes Sato nepamena, kaip tai nutiko. 

Kitą vakarą, lydimas smalsios klasiokės Hanos, jis vėl apsilanko tame pačiame 

prekybos centre, niekaip negalėdamas pamiršti tų pigių, vakar matytų 

69


bento. Sato rimtai ketina šį kartą nutverti bent vieną dėžutę. 

Kaip ir praėjusį kartą, jis vėl pastebi prekybos centro darbuotoją, klijuojantį 

nuolaidas ant bento. Džiaugsmo apakintas studentas bėgte pasileidžia prie 

savo grobio, jau siekia vienos iš dėžučių, kai staiga jį persmelkia itin bloga 

nuojauta. Deja vu? 

Grįžtelėjęs atgal Sato suspėja viena akimi pastebėti, kaip baltaplaukės merginos 

kumštis įvažiuoja jam į kaktą. Panašu, jog šis lemiamas smūgis jam 

netgi sugrąžina prarastus prisiminimus. 

Atsipeikėjęs tarnybinėse patalpose, Sato susivokia įsivėlęs į gana rimtą reikalą. 

Pasirodo, nuolaidų metas nėra skirtas skystablauzdžiams – tarp lentynų 

tų pačių nuolaidų tyko patyrę kovotojai, kurie dėl nupigintos maisto dėžutės 

gali netgi nusukti sprandą. O pats pačiausias iš jų – baltaplaukė mergina, 

pravardžiuojama Ledo Ragana. Prekybos centras – jos kovos laukas ir ji 

netgi turi nediduką draugų ratelį. Tačiau iš tiesų „draugo“ statusas mažai ką 

reiškia, kai reikalas pasisuka apie atpigintą maistą. 

Iš pirmo žvilgsnio, šio serialo mintis atrodo absurdiška – kautynės dėl maisto 

su nuolaida. Kūrėjai į visą šį reikalą pasižiūrėjo itin rimtai – minėtieji kovotojai 

ne šiaip sau mušasi dėl kažkokių bento – tam jie turi savas nerašytas 

taisykles, priežastis ir netgi visą filosofinę sistemą, kurią perpratęs nejučia 

supranti, kodėl maistas kaimyno lėkštėje yra skanesnis. 

Kiekvienas kovotojas siekia ne tik maisto, tačiau ir statuso – tapti garbingu 

„vilku“. Be šio yra ir kiti, ne tokie garbingi titulai – šunys bei kiaulės. 

Ir netgi vienas šernas. Kiekvieno iš jų kovos stilius yra unikalus ir savaip 

juokingas, ir jie kovoja ne tik dėl to, kad neturi daug pinigų – kai kuriems 

veikėjams tokia pramoga yra tiesiog gyvenimo būdas. 

Laukinės gamtos filosofija prekybos centre pasiteisina - „žvėrys“ sustingsta 

laukimo pozicijose išvydę savo „nuolaidų dievą“, o vos tik tarnybinio įėjimo 

durys susiveria šiam už nugaros, patyrę vilkai gurgiančiais pilvais it žaibas 

puola ginti savo teritoriją nuo išalkusių įsibrovėlių, o žavios, kovingos merginos 

net apsiašaroja iš džiaugsmo, kad netrukus gaus į dūdą. 

70


Jau minėtas studentas Sato turi atrasti savo kelią jų tarpe. Ir atsakyti sau į 

kelis svarbius klausimus – kuris kovos būdas pats garbingiausias? Kada 

maistas pats skaniausias? Ar tikrai verta būti tuo vilku? 

Akį džiugina itin dinamiškos kautynių scenos. Tai vienas iš nedaugelio serialų, 

kur kautynės sukurtos taip smagiai ir detaliai. Visą reikalą kiek sugadina 

ecchi žanro elementai. Šis žodis verčiamas kaip „ištvirkęs“. Seriale yra epizodų, 

kur lesbietiškų polinkių turinti klasės seniūnė nuolat prilupa Sato už 

tai, kad šis vaikšto kartu su Hana – seniūnės slapta meile. Kartais ta ištvirkusi 

mergina pademonstruoja tokią jėgą, jog regis, turėtų vienu smūgiu patiesti 

visus prekybos centro „vilkus“. Šis disbalansas kai kur labai ryškiai bado 

akis ir „rimta“ kūrinio atmosfera ima balansuoti ties parodijos riba. Visa 

laimė, tokių akimirkų nėra daug. Nors kas žino – gal ir jos kam nors patiks? 

71


Girls Und Panzer 

2011 metai, 12 serijų 

Žanrai: veiksmo, karinis, mokykla 

Visi yra girdėję apie rytietiškus kovų menus. Jų yra gana daug ir mokyklų, 

kuriose jie praktikuojami, yra dar daugiau. 

Tačiau šio serialo merginos iš Oarai aukštosios mokyklos užsiima ypatingais 

kovų menais – senša-do. Ir šių kovų menų kalibras yra neįtikėtinai didelis – 

net 75 mm. 

Taip taip, kalba čia sukasi apie kovų menus, kuomet naudojami patys 

tikriausi tankai. Ir kiekvienas save gerbiantis tankų maniakas turėtų pamatyti 

šį serialą jau vien dėl to, kad visos mašinos jame vaizduojamos itin detaliai 

ir tikroviškai. Žinoma, ne vien dėl to... 

Taigi, apie patį reikalą... 

Miho Nišizumi siaubingai nekenčia tankų. Deja, ji gimusi pasaulyje, kur visi 

planetos gyventojai tiesiogine prasme pamišę dėl vokiškų tankų ir senša-do 

turnyrų, kuriuose tankus valdančios komandos kaunasi dėl pirmos vietos. 

72


Tankų valdymo menas normaliai merginai čia svarbesnis net už gėlių puokščių 

kūrimo meną. Negana to – visa Miho šeima yra karininkai, kurie neįsivaizduoja 

savo gyvenimo be šių karo mašinų. 

Taigi, vieną dieną, Miho Nišizumi nusprendžia persikelti į Oarai aukštąją 

mokyklą, kuri vienintelė nepraktikuoja senša-do ir neturi nė vieno tanko. Jai 

atrodo, kad pagaliau į jos gyvenimą atėjo palaiminga taika ir ramybė. 

Tačiau visa ramybė baigiasi jau kitą dieną, kai studentų tarybos prezidentė 

išsikviečia Miho ir duoda jai užduotį – suformuoti Oarai aukštosios mokyklos 

vokiškų tankų divizioną, kuris galėtų dalyvauti tarptautiniame senša-do 

turnyre. Mat Miho šeima yra tokia garsi, kad kiekviena Oarai studentė įsivaizduoja 

naujokę kaip idealią diviziono vadeivą. 

Gavusi tokią klaikią užduotį, Miho apsipila ašaromis ir nusprendžia vėl persikelti 

į kokią nors kitą mokyklą. Deja, persikelti nėra kur, o netrukus paaiškėja 

ir tikroji priežastis, kodėl Oarai mokyklai prisireikė tų tankų. Pasirodo, 

pasaulyje VISOS mokyklos praktikuoja senša-do. Išskyrus Oarai. Ir kadangi 

Oarai aukštoji mokykla to nedaro, ji netgi nesiskaito kaip rimta aukštoji 

mokykla. Todėl švietimo ministerija ruošiasi ją uždaryti. Ir jeigu merginos 

ketina to išvengti, verčiau tegu rimtai pasistengia. 

Tankų nekenčianti Miho staiga susivokia, kad reikalas nebekvepia vien tik 

mašinų tepalais – jeigu Oarai bus uždaryta, naujosios jos draugės tikrai turės 

dėl ko liūdėti. Todėl mergina nusprendžia rimtai imtis reikalo. 

Nėra tankų? Ne bėda. Anot archyvų, kažkur netoliese glūdi seni, sulūžę 

tankai, išbarstyti po visą teritoriją. Vienas ilsisi pelkės dugne, dar suranda 

porą pamirštų angaruose. Belieka nuvažiuoti į tankų detalių parduotuvę, surinkti 

trūkstamas dalis bei padaryti kapitalinį remontą. Išdažiusios savo karo 

mašinas rožinėmis spalvomis, išpaišiusios kiškučiais bei prikrovusios į vidų 

minkštų, pūkinių pagalvėlių, merginos išrieda į artimiausią kovos lauką, 

kurių aplink miestelį pilna (nepamirškite visuotinės tankų manijos – kovų 

laukai ten gyvybiškai reikalingi). 

O netrukus smarkiosios mergiotės sulaukia pirmo rimto iššūkio iš konkuruojančios 

mokyklos. 

Jeigu kada nors matėte serialą „Keturi tankistai ir šuo“ ir jums patiko ten 

rodomi tankai bei tvyranti atmosfera, tai „Girls und Panzer“ šio gėrio šimtą 

73


kartų daugiau. Turnyrų metu pasivažinėjimas įvairių rūšių tankais atrodo 

neįtikėtinai smagus, o kur dar priešininkai iš kitų šalių... 

Kūrėjai neapsiėjo be ryškių klišių – anglų komanda nuolat gurkšnoja arbatą 

ir laido snobiškus sąmojus, rusų tankistės sugeba prajuokinti jau vien tuo, 

kad kovos lauke netikėtai užtraukia choru „sužydėjo obelys ir kriaušės“. 

Prancūzės, net ir gavusios į kaulus, demonstruoja tikrą prancūzišką meilę 

priešams. O vietiniams gyventojams visai nerūpi, kad eilinio turnyro metu 

netyčia išverčiama kurio nors iš jų namo siena – tikram tankų fanui tai didelė 

garbė (ir proga atsinaujinti namą). 

Taigi, smagių jums akimirkų alternatyvioje realybėje. 

Paslaptinga draugė (Mysterious Girlfriend X) 

Orig. pavadinimas: Nazo no Kanojo X 

2012 metai, 12 serijų + 1 OVA 

Žanrai: romantika, mistika, ecchi 

Pailsėję nuo kovų menų ir didelio kalibro vamzdžių, pabandykime šį bei tą 

ramesnio... jeigu, žinoma, ištversite pirmas dvi šio serialo serijas. 

Istorija šiame seriale sukasi apie šiek tiek neįprastą studentų porelę. Bernelis, 

vardu Tsubaki Akira – niekuo pernelyg neišsiskiriantis nei asmeniniame 

gyvenime, nei mokykloje. Vieną dieną į jo klasę persikelia nauja studentė, 

vardu Urabė Mikoto. Tyli mergaitė, žodžius tikriausiai taupanti juodai 

dienai. Jos mėgstamiausias užsiėmimas – miegoti užsigulus stalą pertraukų 

metu. Bendraklasiai netrunka ją pakrikštyti keistuole, su kuria mažai kas 

nori turėti reikalų. 

Tikriausiai ir pats Akira būtų ją palikęs ramybėje, bet taip jau nutinka, kad 

vieną vakarą, po pamokų jam prireikia grįžti į klasę, kur jis pastebi Urabę 

tebemiegančią savo vietoje. Pažadinta mergina išskuba namo, palikusi ant 

stalo balą seilių. 

Nežinia, kokios mintys sukosi klasėje likusio Akiros galvoje, tačiau jam 

labai parūpo sužinoti, koks tų seilių skonis. 

74


Kitą dieną, besibaigiant pamokoms, Akirą staiga patiesia paslaptinga liga. 

Kai jis neateina į mokyklą, Urabė netikėtai pati pasirodo jo namuose ir rimtu 

veidu ištiesia Akirai apseilėtą pirštą, sakydama, jog žino, kas nutiko. Nori 

pasveikti? Laižyk... 

75


Taip, nehigieniškai atrodantis seilių fetišas šiame seriale yra gana dažnas 

reikalas, kuris mistiškais saitais sujungia abu personažus tiek realiame 

gyvenime, tiek sapnuose. Panašias „seilėtas“ scenas matysite po kelis kartus 

kiekvienoje serijoje. Ir ne, tai nėra pornografija. Viso labo labai neįprastas 

ecchi. 

Pati Urabė Mikoto – unikalus paukštis anime pasaulyje. Jos personažas 

sukurtas iš tiesų šauniai ir be jos visas serialas greičiausiai virstų paprasta, 

niekuo neišsiskiriančia romantine komedija. Vien ko vertas jos pasirodymas 

su žirklėmis, kuriomis, regis, pajėgtų žaibo greičiu sukarpyti bet ką. 

Urabės ir Akiros duetui nemaišo ir retsykiais sušmėžuojanti kita studentų 

porelė, kuri istorijai suteikia tiek papildomo pikantiškumo, tiek humoro ir 

priverčia pamatyti situaciją kiek kitu kampu. 

Žiūrovai, palikę savo komentarus internete, beveik po lygiai pasidalino į dvi 

stovyklas. Vieni neištvėrė net iki pusės, o kiti liko labai patenkinti serialu. 

Matyt, visgi seilėtas Urabės pirštas ne kiekvienam pasirodė įkandamas. 

76

Redakcija 

Fantastika Internete © 

e-žurnalas 

http://fi.iliuzija.net 

Redakcija 

Aurimaz 

Omnia 

Ieva3003 

Valkas 

Flax 

St Sebastianas 

Meškiukas 

Visus šiuos žmones pagal jų slapyvardžius 

galima atrasti svetainėje www.rasyk.lt

Untitled - Iliuzija

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?