Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

86
Deimantas KARVELIS
mu, prievartiniu jo atiminėjimu, tiesioginiu plėšikavimu, valstiečių žudymu. Tai
aštrino konfliktus tarp kareivių ir vietinių gyventojų. Labiausiai nuo įsiveržimų
kentėjo n. Radviliškio valdos gyventojai, gyvenę prie pat Kuršo sienos, Biržų ir
Papilio pavaldiniai, gyvenę netoli pilies. Pažymėtina, kad BK valstiečiai taip pat
patys taip pat neatsisakydavo pagundos plėšti ištuštėjusių palivarkų. Karas ardė
nusistovėjusius prekybinius ryšius: iš pirklių ir valstiečių, mėginančių vykdyti
įprastines keliones į Rygą, buvo atiminėjamos prekės, Biržuose ir BK miesteliuose
nebevyko mugės, nefunkcionavo turgūs. Tačiau karo metu reikšdavosi
prekybiniai kontaktai, nebūdingi BK taikos metui: pilis tapdavo bene vienintele
vieta, kur BK gyventojai galėjo realizuoti savo produkciją ir taip bent iš dalies
atkurti prekybinius ryšius; į provianto telkimo pilyje procesą buvo įtraukiami BK
geografinėje erdvėje gyvenančių valdovo valdų laikytojai; laikinais prekybiniais
centrais tapdavo mobilios karo stovyklos.
Karo faktorius bent laikinai keitė pilies visuomenės sociostruktūrą, praturtindamas
pilies karininkų spektrą anglosaksais: airiais (Butleris), anglais ir škotais
(Astonas, Donovajus). 1612–1655 m. aštriausiais Livonijos karo momentais
ne kartą pilyje buvo dislokuojama iki kelių šimtų samdytų anglosaksų pėstininkų.
Pastariesiems paprastai vadovaudavo jų tautybės karininkai. Tokie kariniai
daliniai nepasižymėjo drausme, buvo neprognozuojami, bet kada galėjo pereiti
į švedų pusę, dažnai dezertyruodavo, jų kontaktai su vietiniais gyventojais buvo
minimalūs, o buvimas BK tęsdavosi tol, kol budavo patenkinamas jų veiklos
pragmatinis motyvas – grynųjų pinigų gavimas už karinę tarnybą.
1625–1627 m. švedmečiu BK tapo karščiausių karo veiksmų zona, situacija
keitėsi tiesiog dienomis. BK realiai niekas nekontroliavo, nors tą daryti
siekė ir švedai, ir Kristupas II Radvila. 1625 m. iškilus švedų totalinio įsiveržimo
grėsmei, pilies gynybai buvo telkiami ne tik BK gyventojai. Kristupas II Radvila,
siekdamas apsaugoti Biržų pilį, mėgino pritraukti į BK kuo daugiau karinės
aplinkos žmonių iš už BK ribų (surinkti valstiečius–rinktinius ir bajorus–žemionis
upytės, ukmergės, Kauno pavietuose ir Žemaitijoje esančiuose valdovo stalo
dvaruose, Radvilų slucko ir Kopyliaus kunigaikštystėse; padidinti svetimšalių–
samdinių pėstininkų skaičių). Dėl valdovo zigmanto Vazos abejingo valstybinio
požiūrio į šiaurinių LDK sienų ir Biržų pilies saugumą teigtina, kad tik Kristupo
II lėšų ir klientūrinės dvaro sistemos organizuotumo dėka pavyko gynybai sutelkti
BK visuomenę ir pritraukti nedideles papildomas pajėgas bei apginti pilį
nuo 8000 švedų kariuomenės pirmosios apsupties metu (rugpjūčio 5–10 d.). Dėl
daugelio nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (maro protrūkis tarp įgulos karių;
papildomų švedų artilerijos rezervų atgabenimas; per didelė kiekybinė švedų