Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

82
Deimantas KARVELIS
galimo naujo jos praradimo per visus 1627–1629 m. buvo pagrįstas 260 . 1627 m.
viduryje etmonas L. sapiega dėl vėl gresiančio švedų įsiveržimo žadėjo atsiųsti
į Biržų pilį 300 pėstininkų, 200 kazokų. Be to, pilyje nuo rugpjūčio mėn. buvo
dislokuotas kapitono šaniavskio pėstininkų būrys. Žadėtam pastiprinimui neatvykstant,
šaniavskio būriui pasitraukus sutikti gabenamos artilerijos, o BK bei
kitų upytės pavieto žemionių nepavykstant pritraukti pilies gynybai, jos situacija
vėl tapo kritiška. Juo labiau, kad tuo metu švedai persikėlė per Dauguvą, priartėjo
prie sienos, užpuolė ir sumušė Biržų kazokų stovyklą. šaniavskio daliniui sugrįžus
į pilį, padėtis stabilizavosi tik iš dalies, nes kareiviai, negaudami atlyginimų
daugiau kaip pusmetį, dėvėdami nutriušusią uniformą, buvo prie maišto ribos.
Gyvuliai iš Parovėjos dvaro ganyklų prevenciniais tikslais nuginti į salamiestį,
kol žinios apie švedų kariuomenės judėjimą negarantuos deramo saugumo 261 .
1628 m. kovo pradžioje šaniavskio pėstininkai iš pilies išbėgiojo, pats rotmistras
taip pat išvyko. Biržų seniūnas pranešė Radvilai, jog smolensko vaivada padėti
piliai atsisakė, o pats su 20 pėstininkų įgula nežinąs ką daryti. Klausė, ar Radvila
nuspręs pasielgti su pilimi pagal ankstesnį savo sumanymą – išvežti patrankas ir
laikinai palikti tvirtovę (turbūt prisimintas 1625 m. atvejis). Pasvalyje skrobovičius
buvo susitikęs su Vilniaus vaivada, tačiau šis taip pat atsisakė duoti žmonių
pilies apsaugai. Balandžio viduryje pilyje buvo apie 60 pėstininkų. Pilies įgulai
žmonių labai trūko. Karinėje–epistolinėje informacijoje Kristupui II Radvilai
apie „ne pagal poreikius aprūpintas pasienio pilis, kuriose stinga pėstininkų“
greta Bauskės ir Dyneburgo tvirtovių nuolat minėti Biržai 262 .
Paskutinės švedų grėsmės apraiškos pastebimos 1629 m. švedų baimė buvo
tokia didelė, jog n. Radviliškio valdos bajorai ir valstiečiai masiškai traukėsi į
Biržus, o užnerio urėdininkas rūpinosi pilies apsauga galimo pavojaus atveju 263 .
1629 m. viduryje BK dvarai ėmė pamažu grįžti prie ankstesnio gyvenimo ritmo.
švedmečio rezultatas buvo BK valstiečių išsibarstymas ir nuskurdimas, savo
ruožtu nulėmęs dvarų ūkininkavimo stagnaciją. Žvelgiant regioniniu žvilgsniu
ir pasikliaunant patikima užnerio dvarų urėdininko informacija, galima teigti,
kad labiausiai nuo karo nukentėjo Biržų, Papilio ir salamiesčio valdos, t. y. BK,
260
1627. Xii. ? s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 227; a. tyla, lietuva ir livonija (…),
p. 199-200..
261
1627. viii. 12; viii. 19; viii. 23; Xi. 27; Xii. 9; Xii. 23; 1628. ii. 15. k. skrobovičius k. radvilai,
AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.
262
1628. vi. 17, Xii. 29. elkmuižė. m. korfas k. radvilai, RNB,f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 53-55.
263
1628. iii. 15; v. 15; Xii. 13; 1629. X. 9. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr.
14507; 1629. i. 30 salamiestis; iii. 22. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.