Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

52
Dr. Rimantas ZIZAS
1943 m. birželį divizijoje buvo apie 9,5 tūkst. žmonių, dar 1,5 tūkst. karių
buvo 2–ajame atsargos šaulių batalione, taigi iš viso daugiau kaip 11 tūkst. karių 134 .
1943 m. vasarą 16 LšD maždaug iš tų pačių apylinkių prie Aleksejevkos pratęsė
savo kovos kelią. nors patyrė ir nemažų nuostolių, divizija daug sėkmingiau dalyvavo
mūšiuose prie Kursko, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje (Kurše).
Po tragedijos prie Aleksejevkos ir kitur patirtų nuostolių ėmė blėsti A.
sniečkaus noras matyti diviziją priešakinėse fronto linijose, svarbiausiose puolimų
kryptyse. Jis dėjo pastangas „taupyti“ diviziją, išsaugoti nuo žūties nacionalinius
kadrus, kurie buvo reikalingi darbui „išvaduotoje“ Tarybų Lietuvoje. Kaip
niekada lietuviška savo sudėtimi divizija tapo 1944 m. ją papildžius „išvaduotos“
Lietuvos vyrais. Kartu ji kaip niekada tapo politiškai nepatikima. siekiant užkirsti
kelią masiniam karių dezertyravimui, viešai prieš rikiuotę buvo šaudomi
sugauti dezertyrai, divizija po mūšių vaduojant Lietuvą 1944 m. – 1945 m. buvo
perkelta į Kuršą, kur ir sulaukė karo pabaigos. 1944 m. rudenį mėginta suformuoti
antrą lietuvišką junginį – 50–ąją atsargos šaulių diviziją, bet dėl masinio
dezertyravimo jos taip ir nepavyko suformuoti.
16 LšD buvo vienintelis lietuviškas frontinis karinis junginys, kovojęs Vokietijos
– sssR karo frontuose. okupantams vokiečiams analogiško junginio
okupuotoje Lietuvoje nepavyko suformuoti. Deja, Raudonosios armijos lietuviškosios
divizijos sunkus, didelių išbandymų ir daug aukų pareikalavęs kovos
kelias nevedė į Lietuvos laisvę – artino naują sovietinę okupaciją.
134 lietuvos ssr lkt 1943 m. birželio 3 d. duomenys apie raudonosios armijos lietuviškuosius
dalinius, lCva, f. r–754, ap. 10, b. 26, l.1.