Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
tumas, karinis pasirengimas.
Kaip savo rašė raporte 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis, 1943 m. vasario
antroje pusėje oriolo apylinkėse 16 LšD įsijungus į 48–osios armijos sudėtį,
šios armijos junginiai dar persekiojo besitraukusius vokiečius, tačiau ties neručio
upės riba jie nustojo trauktis ir pradėjo įnirtingai priešintis. Tik 48–osios
armijos 6-oji gvardijos šD sugebėjo pasiekti zmijevkos rajoną, bet čia patyrė
pralaimėjimą. Prieš 16 LšD atvykimą į Aleksejevkos rajoną vokiečiai organizavo
ištisą fronto liniją. 16 LšD buvo įsakyta pakartoti šios divizijos puolimą tame
pat ruože ir ta pačia kryptimi, turint beveik tuos pačius kovos uždavinius 133 .
Taigi 16 LšD mūšių pradžia sutapo su vokiečių traukimosi pabaiga, fronto linijos
stabilizavimusi šiame Pietų fronto bare. ši aplinkybė divizijai objektyviai tapo
svarbiausia nepalankiai jai susiklosčiusių mūšių ir patirtų nuostolių priežastimi.
Kaip nesėkmės priežastis reikia paminėti ir tai, kad divizijoje nebuvo patyrusių
vadų. Raudonosios armijos karininkai gen. mjr. f. Žemaitis ir plk. J. Macijauskas
turėjo tik Rusijos 1918–1920 m. pilietinio karo patyrimą, kaip kariniai
veikėjai, mąstė pasenusiomis kategorijomis, kariavo pasenusia taktika. Buvę
Lietuvos kariuomenės karininkai taip pat neturėjo kovos patyrimo, jiems buvo
nepažįstama Raudonosios armijos valdymo, aprūpinimo ir tiekimo sistema, jos
gyvenimo normos ir tvarka. nepaisant daugumos 16 LšD karių simpatijų sovietų
sąjungai, daugelio divizijos karių (lietuvių, žydų ir kitų tautybių karių) drąsos
ir ryžto kautis su vokiečiais, vis dėlto šių savybių nepakako: lėmė nepakankamai
karinis pasirengimas ir profesionalumas.
16 LšD ilgai rengta „giliame“ užnugaryje, palyginus su kitomis šaulių divizijomis
(kuriose buvo po 5–6 tūkst. karių), buvo gerai sukomplektuota ir apginkluota.
Todėl, matyt, aukštesnioji karinė vadovybė iš jos nemažai tikėjosi.
Divizijos nesėkmingas pasirodymas mūšiuose, vilčių nepasiteisinimas lėmė priešiškumą,
kategorišką, labai nepagarbią, netgi niekinamą aukšto rango 48–osios
armijos ir kitų vadų reakciją į 16 LšD. Bent iš dalies tam įtakos galėjo turėti ir
divizijos nacionalinė sudėtis (jos lietuviškumas ir žydiškumas).
Mūšių prie Aleksejevkos padariniai sovietinės Lietuvos perspektyvai buvo
skaudūs ne tik kariniu, bet ir politiniu aspektu. Prie Aleksejevkos žuvo visas
„žiedas“ geriausių Lietuvos komunistų partijos ir sovietų valdžios pareigūnų.
Divizijos nesėkmė nulėmė ir nepasitikėjimą lietuviais, pokarinį nelietuviškų
„kadrų“ atvykimą į Lietuvą. Todėl vėl teko siekti paties stalino užtarimo, prašyti
diviziją papildyti kitų tautybių kovotojais ir kt.
133 gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. raportas gen. mjr. sviridovui, lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 17.
351