Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

50
Dr. Rimantas ZIZAS
Vokiečiams pavyko sutelkti pakankamai jėgų, skubiai permetus jas iš kitų karo
veiksmų rajonų, kad būtų sustabdytas Raudonosios armijos puolimas tarp Kaukazo
ir Voronežo, užlopyti spragas sutrumpėjusioje fronto linijoje 130 . Vokiečiai
stabilizavo frontą, dar daugiau – vasario 19 d. pradėjo charkovo puolamąją operaciją,
kurios metu Raudonoji armija patyrė skaudų pralaimėjimą, jos junginiai
atblokšti toli atgal, vokiečiai atsiėmė visus išvardytus miestus.
Galima manyti, kad 16 LšD pradinis kovos kelias būtų susiklostęs visai kitaip,
gerokai sėkmingiau, jeigu ji būtų įsijungusi į kovas šiek tiek anksčiau, kai Raudonoji
armija sparčiai veržėsi į priekį, beveik nesutikdama vokiečių pasipriešinimo.
Lietuviškoji divizija tapo staigiai pasikeitusios karinės situacijos Pietų fronte
savotiška auka, kurios rezultatas buvo jos karinė katastrofa prie Aleksejevkos.
Gavusi įsakymą vykti į Briansko frontą, į 48-osios armijos sudėtį, divizija buvo
orientuota į tai, kad priešas rimto pasipriešinimo neparodys, o atvykusi į Aeksejevkos
apylinkes pateko į labai sudėtingas kovos sąlygas, sutiko atkaklų, jai
neįveikiamą vokiečių pasipriešinimą.
Mūšiuose nedalyvavusi, jokių kovinių nuopelnų dar neturėjusi, ilgai formuota
ir pafrontės keliais klajojusi lietuviškoji divizija, jos vadai, politiniai vadovai,
dauguma karių psichologiškai veržėsi į kovą ir siekė joje pasižymėti, to
labai troško ir sovietiniai Lietuvos vadovai.
f. Bieliauskas savo atsiminimų knygoje „Liaudies žygdarbis nemirtingas“
rašo apie mūšių prie Aleksejevkos išvakarėse įvykusį telefoninį pokalbį tarp 16
LšD vado gen. mjr. f. Žemaičio ir 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos.
neva divizijos vadas armijos vadui aiškino, kad dėl užpustytų kelių divizijai
nepristatyta degalų, šaudmenų, maisto, atsiliko artilerija ir kt., dėl visų šių priežasčių
divizija dar nepasiruošusi puolimui, prašė atidėti puolimo pradžią. Tačiau
divizijos komisaras J. Macijauskas paėmė iš divizijos vado telefono ragelį ir pareiškė,
kad divizija puolimui pasiruošusi ir įsakymą įvykdysianti 131 .
su visomis problemomis ir sunkumais, kurie aprašyti 16 LšD oficialiuose
dokumentuose ir jos veteranų atsiminimuose, susidūrė ir visi kiti Raudonosios
armijos junginiai: iš geležinkelio stočių į susitelkimo rajonus žygiuota pėsčiomis,
užpustytais keliais, gilų sniegą sunkiai įveikė net vidutiniai ir sunkieji tankai,
trūko transporto, degalų, šaudmenų, maisto, buvo puolama sulaukus ne visų
dalinių ir kt. 132 Tokiomis sąlygomis išryškėdavo junginių mobilumas, organizuo-
130
Б. Мюллер–Гиллебранд, Сухопутная Армия Германии 1933–1945 г.г., Москва, 2002, с. 373.
131
F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, p. 81–82.
132 А. Исаев, Когда внезапности уже не было, с. 365.