Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
Vis dėlto kokios buvo 16 LšD katastrofos prie Aleksejevkos priežastys ir kas
buvo tikrieji kelių tūkstančių jos karių žūties kaltininkai?
Pateikti faktai rodo, kad kaltės dalis tenka ir Briansko fronto kariuomenės, ir
jos 48–osios armijos, ir pačios 16 LšD vadovybei. Be nepagrįstų, neteisingų teiginių
apie divizijos karių pasitraukimą iš užimto vokiečių įtvirtinto nagorno kaimo,
viso bataliono perbėgimą pas vokiečius (tokio fakto nebūtų nutylėjusi vokiečių
propaganda), masinį pobūdį įgavusius tyčinius rankų susižeidimus ir kai kurių kitų,
netikrų, divizijos karių garbę ir orumą įžeidžiančių faktų, vis dėlto kaip visiškai
nepagrįstos negalima atmesti 48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės kritikos
16 LšD atžvilgiu dėl jos karių nepakankamo karinio pasiruošimo.
Kalbant apie 16 LšD nesėkmes ir didžiulius patirtus nuostolius, reikia pažymėti,
kad jų priežastys ir aplinkybės buvo kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.
Aiškinantis lietuviškosios divizijos nuostolius nereikia pamiršti, kad Raudonoji
armija ir jos vadai apskritai kariavo nemokšiškai, negailėdami žmonių, nevertindami
jų gyvybių. Vokiečiai, sustabdyti prie Maskvos, Leningrado, Rostovo
ir kitur, apskritai nugalėti kare gynybiniuose ir puolamuosiuose mūšiuose, – ne
karinio profesionalumo ir meistriškumo dėka, o milijoninių aukų kaina. 16 LšD
didžiuliai nuostoliai ir netektys šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis.
Aiškinantis divizijos nesėkmių priežastis visų pirma reiktų akcentuoti ne
gamtines, o divizijai labai nepalankias mūšių prie Aleksejevkos karines, psichologines
ir kitas sąlygas. Po mūšių ir istorinės pergalės prie stalingrado, pasiektos
1943 m. vasario pradžioje, sovietinę vadovybę, Raudonąją armiją buvo apėmusi
didžiulė euforija, pakili kovinė dvasia, „veržliai“ puolant stengtasi iš vokiečių
atsiimti kuo daugiau jų okupuotų teritorijų, nustumti juos kuo toliau į vakarus.
Manyta, kad stalingrado mūšio baigties priblokšti vokiečiai ir toli trauksis nerodydami
atkaklaus pasipriešinimo. net tikėtasi, kad greitai prasidės Baltarusijos
išvadavimas. (1943 m. kovo 7 d., kaip įvykdęs savo užduotis, nereikalingas
buvo likviduotas centrinis partizaninio judėjimo štabas (cPJš), tačiau netrukus,
balandžio 17 d., jis vėl buvo atkurtas.)
Likvidavus vokiečių stalingrado grupuotę, Raudonosios armijos žygis į
vakarus iš pradžių iki 1943 m. vasario vidurio iš tikrųjų buvo triumfo žygis:
Briansko ir Voronežo frontų kariuomenė žygiavo į vakarus vos ne maršo kolonų
greičiu 129 : sausio 25 d. išvaduotas Voronežas, vasario 2 d. – Kurskas, vasario 9 d.
– Belgorodas, vasario 16 d. – charkovas ir kt.
Tačiau nuo 1943 m. vasario antros pusės padėtis pradėjo radikaliai keistis.
129
А. Исаев, Когда внезапности уже не было: история ВОВ, кокорую мы не знали, Москва,
2006, с. 362.
49