Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
priklausiusio davinio parai.
Per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 8 d. laikotarpį divizija neįvykdė ne vieno
iš 3 kovos uždavinių, per visą tą laiką puldama toliau išeities pozicijų beveik nepažengė,
nors esą visais atžvilgiais tiek gyvąja jėga, tiek technika divizija turėjo
didžiulį pranašumą prieš vokiečius.
nuo vasario 20 d. iki 24 d., t. y. 4 dienas, divizijos puolimas buvo atidėliojimas
dėl materialinio neaprūpinimo ir dėl divizionų ir pulkų artilerijos atsilikimo.
Pirmą divizijos atvykimo dieną jai buvo išduota duonos 6–osios gvardijos
šD sąskaita. „Tik 16 LšD vadovybės aplaidumu galima aiškinti divizijos atvykimą
į frontą be jokių atsargų, juo labiau, kad divizija atvyko per /Briansko/ fronto
ir 48–osios armijos aprūpinimo bazes bei stotis“, – pabrėžiama raporte. Divizijos
materialinis aprūpinimas (maisto produktais, pašarais, šaudmenimis, degalais)
iki šiol nesutvarkytas, nepaisant to, kad armija divizijai ne kartą padėjo armijos
autotransportu, o ir pati divizija turinti pakankamai automobilių ir arklių.
Karių maitinimas ir arklių šėrimas divizijoje, net praėjus beveik 3 savaitėms
po jos atvykimo, vyksta nereguliariai, su dideliais pertrūkiais.
Divizija mūšiuose pasirodė nepakankamai stabili. 48–osios armijos vadovybė
tai iliustravo tokiais faktais: iš pozicijų fronte savavališkai pasišalino 156
šP 3–asis batalionas (bataliono vadas nuteistas sušaudyti); kovo 7 d. naktį 156
šP 2–asis batalionas įsiveržė į nikitovkos pietinį pakraštį, bet tuoj pat atsitraukė
kažkokiam provokatoriui ir išdavikui sukomandavus „Atgal“; 167 šP dalis
padalinių vasario 26 d. mūšyje priartėjo prie nagorno pietinio pakraščio, bet
be pateisinamų priežasčių tuoj pat atsitraukė į išeities pozicijas; kovo 8 d. naktį
156 šP 1–asis batalionas puldamas turėjo apeiti nikitovką iš pietų, tačiau vos tik
sutemo neliko pusės karių: jie, užuot toliau puolę, sugrįžo į užnugarį.
Mūšiai parodė, kad 16 LšD kovinė parengtis ir mokėjimas drauge kovoti
yra žemo lygio, vadai silpnai paruošti, menkai bendradarbiauja kovoje su artilerija
ir tankais, visų grandžių vadų ir štabų vadovavimas mūšyje blogas. Divizijos
dalys neryžtingai veikia, nė karto nebuvo pakeltos į ataką. net kovo 6 d., kai
artilerija, minosvaidžiai ir reaktyviniai minosvaidžiai („Katiušos“ – R.z.) stipriai
apšaudė nikitovką, kai esą buvo visos galimybės užimti kaimą beveik be jokio
priešo pasipriešinimo, 167 šP nebuvo pakeltas ryžtingam šuoliui pirmyn. Pulkas,
kaip ir kitos dalys, pragulėjo vietoje iki vakaro.
16 LšD kariai ir vadai per visą mūšių laikotarpį labai skausmingai ir iškreiptai
reagavo į priešo ugnį ir parodė nemokėjimą naikinti priešo ugnies taškų. Divizijos
rajono iki kovo 9 d. priešas masiškai neapšaudė iš artilerijos ir minosvaidžių.
Iš esmės nebuvo ir intensyvios kulkosvaidžių ugnies. Priešas paprastai šaudė iš
45