Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
ciplina, vadai ne viską padarydavo, kad būtų įvykdyti kovos įsakymai ir kt. 120
Kita vertus, 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo realios tiesos neatikusių,
melagingų ar net šmeižikiškų 16 LšD karių atžvilgiu teiginių: nagorno
divizijos kariai nebuvo užėmę ir iš jo savavališkai nepasitraukė; dėl kai kurių
nesėkmės aplinkybių kaltę turėjo prisiimti ir pati 48–osios armijos vadovybė.
Dar nepasibaigus mūšiams prie Aleksejevkos, 1943 m. kovo 10 d., 16 LšD
vadas gen. mjr. f. Žemaitis, matyt, nujausdamas virš jo galvos pakibusią grėsmę,
parašė raportą 48–osios armijos vadui gen. ltn. P. Romanenkai. f. Žemaitis prašė
tarpininkauti, kad jo raportas patektų sssR Vyriausiajam karinių pajėgų vadui
stalinui, reikalavo paskirti komisiją, kuri ištirtų jam patikėtos divizijos „didžiulių
negarbingų nuostolių per tokį trumpą laiką“ priežastis.
savo raporte jis rašė, kad nuo 1943 m. vasario 20 d. iki kovo 9 d. divizija
neteko per 4 tūkst. žmonių, jo žodžiais, tai sudarė maždaug pusę į frontą atvykusios
divizijos. f. Žemaitis konstatavo, kad, patyrusi tiek nuostolių, divizija tapo
nekovinga, ji galėsianti dalyvauti Tėvynės kare tik papildyta vadais ir kariais.
Į diviziją esą buvo surinkti „geriausi“ lietuvių tautos atstovai ir „visas Tarybų
Lietuvos partinis ir tarybinis aktyvas“. Jis pažymėjo, kad divizija buvo pasiųsta į
Briansko frontą visiškai sukomplektuota, aprūpinta visais reikalingais ištekliais.
Tačiau atvykusi į Briansko frontą, divizija sunaudojo visas atsargas ir iki šiol aprūpinama
visiškai nereguliariai. Dar neturėjusi kovos patyrimo divizija esą gavo
„nepaprastai didelę ir atsakingą užduotį, kurios įvykdyti neįstengė“. Jo nuomone,
nesėkmės priežastis buvo ne tik kovinio parengimo trūkumai – svarbiausia,
nebuvo priemonių užduočiai įvykdyti. Į pirmąjį mūšį divizija buvo mesta alkana,
pavargusi, turėjo labai mažai šaudmenų, beveik nebuvo jokios sustiprinimo priemonių
paramos. f. Žemaitis pabrėžė, kad divizija „pirmuosius didžiulius nuostolius
patyrė dar nepriartėjusi prie priešo: užėmusi išeities pozicijas puolimui
dvi dienas jos kariai praleido atviroje vietoje, apšaudomi priešo minosvaidžių,
artilerijos, aviacijos“. f. Žemaitis primygtinai prašė ateityje divizijai teikti organizuotą
pagalbą sustiprinimo priemonėmis.
f. Žemaitis drąsiai kritikavo 48–osios armijos vadovybę: „Jūsų žmonių, štabo
ir Vadovybės pagalba kol kas nedavė divizijai jokios naudos, priešingai, trikdo
man patikėtos divizijos vadovybę. Jūsų pavaduotojo pulkininko Kolganovo nesibaigiantys
„matai“ ir priekaištai mažina mūsų darbingumą. Vienas faktas tiesiog
demoralizavo divizijos štabo darbuotojus. Pakeliui į štabą pulkininkas Kolganovas
gavo visai netikrus ir neteisingus duomenis, neva lietuvių batalionas bėga iš fronto.
120 j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 46, l. 130–134.
4