Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
divizijų užnugaryje, jų pareiga buvo panikos ir savivališko ar netvarkingo
atsitraukimo iš fronto atvejais šaudyti vietoje panikierius, bailius ir tokiu būdu
„padėti sąžiningiems kariams“ vykdyti „savo pareigą Tėvynei“ 82 . (Be armijų
„užtveriamųjų būrių“, tokie būriai (iki bataliono dydžio) veikė ir prie divizijų
Ypatingųjų skyrių, juos taip pat steigė nKVD teritoriniai organai.)
Viena iš priežasčių, lėmusių armijos „užtveriamojo būrio“ atsiuntimą, galėjo
būti ir tai, kad vokiečiai, sužinoję, jog prieš juos kovoja nacionalinė (lietuviška)
divizija, pradėjo varyti išskirtinę antisovietinę propagandą ir agitaciją. 16
LšD veteranas A. Krasauskas savo atsiminimuose rašo, kad mūšiuose prie
Aleksejevkos vokiečiai nešaudė į 167 šP „budinčius šaulius“, atvirkščiai, kone
visą naktį „solidžiai“ agitavo juos iš kelių radijo ruporų, lietuviškai perdavinėjo
visokius „monus“, kvietė pereiti pas juos, viliojamai žadėdami už tai kone
rojų, garantuodami laisvę ir aprūpinimą. Pauzių tarp mūšių metu vokiečiai per
garsiakalbius grodavo plokštelių muziką – tai „nuostabias klasikines melodijas“,
esą visai „nefašistines“, tai populiarių šokių margumynus ar šiaip „linksmiausius
variantus“, „jaudinančias lietuviškas liaudies dainas“, netgi maironiškąją „už
Raseinių ant Dubysos“, taip pat kalbėjo „perėjėliai“ (perbėgėliai) iš divizijos 83 .
Taigi per keletą labai nesėkmingų mūšių prie Aleksejevkos dienų lietuviškoji
divizija 48–osios armijos vadovybės pradėta laikyti nekovingu, kariškai
nepasirengusiu, nepatikimu, susikompromitavusiu junginiu. Galima pastebėti,
kad 1943 m., po istorinės pergalės prie stalingrado, pasitaisius padėčiai fronte,
82 Приказ Народного комиссара обороны Союза ССР n 227, 28 июля 1942 г. įsakymas kaip
dokumentų priedas paskelbtas: m. Cукнев Записки командира штрафбата: Воспоминания
комбата, 1941–1945, Москва, с. 235–241.
83 a. krasauskas, kelias atgal…, p. 68–69. vokiečių propagandą prieš lietuviškąją diviziją patvirtina
ir sovietiniai archyviniai šaltiniai. lkp(b) Ck atstovas divizijoje m. kučinskas a. sniečkui rašė apie
tai, kad divizijos karius veikia vokiečių varoma apitacija per ruporus garsiakalbius), žr. jo 1943 m.
liepos 3 d. laišką a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l. 1. galima manyti, kad tokia agitacijos forma
buvo pagrindinė. tačiau buvo skleidžiami ir rotoprintu spausdinti agitaciniai lapeliai.viename iš
tokių lapelių, pavadintame „draugai lietuviškosios divizijos kariai!“ ir parašytame divizijos kario
martinkaus vardu, rašoma apie lietuvos tarnautojų, darbininkų ir kitų pasitraukusių į rusiją žmonių
čia pamatytą „badą, skurdą ir vargą“, nusivylimą „raudonąja stalino valdžia“.
toliau divizijos kariai taip agituojami: „dabar, kada lietuvos divizija dalyvauja fronte, yra jums, broliai
lietuviai, proga atitaisyti savo klaidą. draugai lietuviai! jūs liejate savo kraują visai be reikalo. kurie
dar esate gyvi, meskite ginklus ir perbėkite į vokiečių pusę. nemažas skaičius jau perbėgo. vokiečiai
atbėgusius lietuvius priima kuo geriausiai, aprūpina ir leidžia grįžti lietuvon. tai patyriau aš pats,
kada mane sužeistą išgabeno iš kovos lauko. taigi visi lietuviai, be skirtumo partiniai ar bepartiniai,
meskite ginklus ir dezertyruokit vokiečių pusėn. tada jums karas bus baigtas ir važiuosite mylimon
lietuvon. martinkus, /iš/ 93–iojo pionierių bataliono“. lapelio pabaigoje patariama: „kada prieisite
vokiečių linijas, iškelkite rankas aukštyn ir šaukite „stalin kaput“. tuomet į jus nešaudys ir būsite
priimti”, ten pat, b. 52, l. 7.
27