Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
(joje buvo daugiau kaip 30 tautybių karių) 52 . Pabrėžiama karių ištikimybė komunistų
partijai ir jos deklaruojamiems kovos idealams, „tarybinis patriotizmas“, internacionalizmas,
„tautų draugystė“, neapykanta priešui ir kt. Iš tikrųjų kai kurie
šie veiksniai buvo mažareikšmiai, prieštaringi savo poveikiu ar net lėmė divizijos,
kaip kovinio vieneto, politinį ir moralinį silpnumą, pažeidžiamumą, nestabilumą,
politinį tarpusavio ir sovietinės vadovybės nepasitikėjimą ir kt.
Divizijos karių politinei moralinei būsenai, ypač antisovietinėms nuotaikoms,
stebėti ir kontroliuoti sukurtas plačiai išsišakojęs, didelius įgaliojimus turėjęs politinis
ir represinis aparatas. Divizijoje veikė Ypatingasis skyrius (viršininkas plk.
J. Bartašiūnas), Karo tribunolas ( pirmininkas K. stasiulis, karinis prokuroras M.
Mickevičius), vėliau, 1943 m., divizijoje įsteigtas „smeršo“ kontržvalgybos skyrius
(viršininkas pplk. J. Čebelis). „smeršas“ kiekviename dalinyje turėjo savo
įgaliotinius – etatinius karininkus, apsaugos būrį 53 . (Divizijos Ypatingasis skyrius
apie jos karius surinko gausią kompromituojamo pobūdžio medžiagą, kurios detalesnė
analizė galėtų būti atskiro specialaus tyrimo objektas.)
16 LšD sudarė į sovietų sąjungą evakavęsi Lietuvos gyventojai (jų buvo
dauguma) ir pačios sovietų sąjungos gyventojai. nekalbant apie ne savo noru
(prievarta) į sovietų sąjungą evakuotus ir į diviziją mobilizuotus žmones, šias
abi žmonių kategorijas stipriau ar silpniau vienijo simpatijos sovietų sąjungai,
sovietų valdžiai, komunizmo idėjoms, ryžtas kovoti su okupantais vokiečiais.
Gen. ltn. V. Vitkauskas ragino sovietinės Lietuvos vadovus pasitikėti pasitraukusiais
29–ojo teritorinio korpuso kariais, nes, anot jo, „kas buvo priešingas Tarybų
Lietuvai ar norėjo išsaugoti savo kailį, turėjo progų pasišalinti ir pasišalino“ 54 .
Vis dėlto šios dvi divizijos žmonių kategorijos buvo subrendusios skirtingomis
istorinėmis sąlygomis, skirtingo identiteto. Pasitraukę Lietuvos gyventojai sovietų
sąjungoje vis dėlto buvo svetimšaliai, kurių daugumai buvo nelengva prisitaikyti
prie sunkios sovietinės karo metų tikrovės.
Galima konstatuoti gana dažną ir būdingą politinį reiškinį: daugelio pasitraukusių
Lietuvos žmonių (lietuvių ir žydų), net ir komunistų, buvusių sovietų
valdžios Lietuvoje 1940–1941 m. aktyvistų, nKVD pareigūnų pasaulėžiūroje
įvyko lūžis. Iš arti pažinę sovietų sąjungos konkrečias gyvenimo realijas, jie
nusivylė šia šalimi, sovietine santvarka ir išpažintomis komunistinėmis idėjomis,
52
j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 49, 50, 54.
5
k. varašinskas, lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990,
nr. 4, p. 21.
54
gen. ltn. v. vitkausko 1941 m. lapkričio 19 d. laiškas lietuvos kp(b) Centro komitetui ir lietuvos
ssr liaudies komisarų tarybai, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 106.
315