Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

314
Dr. Rimantas ZIZAS
nors iki 1943 m. vasario (kai divizija stojo į pirmąjį mūšį) padėtis pagerėjo,
buvo stengiamasi pašalinti išaiškintus trūkumus, vis dėlto divizijos karių
karinis profesionalus parengimas dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių
išliko menkas. Iš pradžių apmokomiems kariams trūko avalynės, todėl apie 800
karių buvo apmokomi kareivinėse 50 , vėliau praktinių pratybų su ginklais ir kt.
Karinė parengtis, be abejo, buvo svarbiausias, esminis dalykas, nulėmęs divizijos
karinės veiklos rezultatus, tačiau ne mažiau svarbūs buvo politiniai, moraliniai,
psichologiniai, o atsižvelgiant į tai, kad divizija buvo daugiatautė, – ir
tautinių santykių klausimai. Visa tai lėmė divizijos karių nuotaikas ir būseną.
16 LŠD išvyksta į frontą, 1942 m. rugpjūtis.
Pasitraukusių į sovietų sąjungą ir patekusių į diviziją lietuvių ir žydų santykiai
nebuvo blogi, tačiau archyvinėje medžiagoje galima rasti užfiksuotų atskirų lietuvių
antisemitizmo faktų: „sistemingai šmeižė žydus“, „skatino nacionalinę neapykantą
žydams“ ir pan. Žydai „šmeiždavo“ Lietuvos ssR vyriausybę, pareikšdavo apie
nenorą tarnauti lietuviškoje divizijoje, jiems esą geresni lentų daliniai ir kt. 51
sovietmečiu divizijos stiprybės šaltiniai, ją vieniję ir konsolidavę veiksniai
buvo įvardijami jos karių priklausymas partijai (prieš išvykstant į frontą kas trečias
karys buvo komunistas ar komjaunuolis), socialinė sudėtis (daugiau kaip pusė
divizijos karių buvo darbininkų klasės atstovai), net ir divizijos daugiatautiškumas
50
lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, ten pat,
f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 16.
51
ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 91, l. 7–8; ap. 5, b. 55, l. 37.