Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
sssR piliečių, nieko bendra su Lietuva neturėjusių.
Buvusio 29–ojo lietuviško teritorinio šaulių korpuso kariai sudarė nežymią
divizijos karių dalį, dar menkesnę jos karių dalį sudarė buvusios Lietuvos kariuomenės
kariai. Taigi ir Raudonosios armijos lietuviškos divizijos sąsajos su
Lietuvos kariuomene buvo tokios pat menkos.
16 LšD vadu paskirtas senas kadrinis Raudonosios armijos karininkas, gen.
mjr. f. Žemaitis (dėl jo paskyrimo buvo delsiama) 38 , divizijos vado pavaduotoju
– gen. mjr. V. Karvelis, komisaru – pulko komisaras J. Macijauskas, politinio
skyriaus viršininku – M. šumauskas, štabo viršininku – pplk. V. Motieka, vėliau
– plk. V. Kiršinas, artilerijos viršininku – plk. J. Žiburkus.
156–ojo šP vadu paskirtas mjr. s. staškevičius (Raudonosios armijos karininkas
lietuvis), 167–ojo šP vadu sssR didvyris kpt. L. Buberis, vėliau – plk. A. urbšas, pplk.
V. Motieka (nuo 1942 m. gegužės 1 d.), 249–ojo šP vadu – plk. A. šurkus, 224–ojo AP
vadu – mjr. V. Pioravičius (nuo 1942 m. gegužės 16 d. – mjr. P. Petronis 39 ).
sovietinė karinė vadovybė lietuvišką diviziją, nors ji dar nebuvo galutinai
sukomplektuota, 1942 m. gegužės mėnesį planavo pasiųsti į frontą. Gegužės 1 d.
jos kariai prisaikdinti. K. Preikšas 1942 m. gegužės 9 d. laiške A. sniečkui rašė
kad gautas įsakymas divizijoje įvesti kovinę parengtį, per keletą dienų užbaigti
jos komplektavimą, pašalinti visus trūkumus. Jo žodžiais, „į naują vietą“ divizijai
teks keltis apie gegužės 20 d. 40
Apie išvykimą į frontą bylotų ir divizijos vadovybės 1942 m. gegužės 20
d. iškilmingas, su dideliu patosu parengtas raportas sovietiniams Lietuvos vadovams
A. sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. Jame tvirtinta, kad divizija visiškai
suformuota, puikiai apginkluota ir aprūpinta, visiškai įvaldžiusi gautą karinę
techniką ir pasiruošusi šiuolaikinėms sudėtingoms kautynėms, kad ji trokšta kuo
greičiau įsijungti į „generalinį mūšį“ su „niekingais“ lietuvių tautos ir kitų sovie-
38
1941 m. gruodžio pabaigoje laikinu divizijos vadu paskirtas plk. Česnakovas, F. žemaitis divizijos
vado pareigas taip pat laikinai ėjo, matyt, nuo 1942 m. sausio mėn. tačiau jį oficialiai paskirti divizijos
vadu buvo delsiama. k. preikšas 1942 m. kovo 28 d. laiške a. sniečkui rašė, kad F. žemaičio paskyrimo
klausimas „vis tęsiamas”, divizijos vadu jis nepatvirtinamas. anot k. preišo, susidaro įspūdis, kad
dėl jo paskyrimo „ten viršuj“ (t. y. aukščiausioje sovietinėje politinėje ir karinėje vadovybėje – r. Z.)
abejojama. k. preikšas patarė a. sniečkui daryti viską, kad F. žemaičiui būtų suteiktas generolo majoro
karinis laipsnis, nes esą bus nenormalu, jei jau paskirtas jo pavaduotojas (gen. mjr. v. karvelis)
bus generolas, o divizijos vadas be (tokio) laipsnio, žr.: lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 13. taigi, galbūt, F.
žemaitį paskirti divizijos vadu delsta dėl generolo laipsnio suteikimo jam procedūros, tačiau, matyt,
svarstytos ir kitos divizijos vado kandidatūros, visų pirma buvusio 29–ojo teritorinio (lietuviškojo)
korpuso vado gen. ltn. v. vitkausko kandidatūra.
9
j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės karo frontuose, p. 46.
40
k. preikšo 1942 m. gegužės 9 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 36–37.
07