Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
viešbutį Kuibyševe (čia iš Maskvos artėjant vokiečiams evakavosi sovietinė vadovybė)
atvyko sssR Aukščiausiosios Tarybos kurjeris su rašteliu J. Paleckiui, kuriam
liepta nedelsiant atvykti į K. Vorošilovo sekretoriatą. J. Paleckis ir A. sniečkus pas K.
Vorošilovą nuvyko tuoj pat, R. šarmaičio iškviesti iš teatro, net nebaigę žiūrėti spektaklio.
K. Vorošilovas jiems pranešęs, kad lietuviškos divizijos formavimo klausimas
išspręstas teigiamai. A. sniečkus ir A. Paleckis K. Vorošilovui apgailestavo, kad divizijos
formavimo klausimas per ilgai vilkintas: dabar esą daug žmonių išsiskirstė,
nKVD lageris Gorkyje paleistas, sunku būsią surinkti žmones ir kt.
J. Paleckis savo karo metų dienoraštyje 1941 m. lapkričio 16 d. įrašė: „Taigi
divizija bus! Tai ilgai lauktas laimėjimas.“ 24
sovietinių Lietuvos vadovų atkaklios pastangos 1941 m. lapkritį susilaukė
sėkmės, sutikimas formuoti lietuvišką diviziją pagaliau buvo gautas. Jų požiūriu,
šio kūrimo klausimo sprendimą „vilkino“ L. Berija. ne tik L. Berijos, bet ir kitų
aukščiausios sovietinės vadovybės pareigūnų jis vilkintas, matyt, dėl jau minėto
politinio nepasitikėjimo lietuviais, – „senosios“ Lietuvos kariuomenės karininkais.
Kita vertus, sovietinė vadovybė, matyt, visai pagrįstai abejojo, ar užteks
žmonių lietuviškai divizijai suformuoti: sovietmečio spaudoje buvę liudijimų
apie A. sniečkaus ir J. Paleckio sunkumus įrodyti stalinui, kad buvo pakankamai
patikimų žmonių lietuviškai divizijai suformuoti 25 . Buvo ir įvairių kitų su
tuo susijusių divizijos formavimo problemų ir sunkumų. Vienas iš jų – divizijos
potencialus „žydiškumas“. Didelę daugumą pasitraukusių iš Lietuvos žmonių
sudarė žydai, jie veržėsi į kovą ir su entuziazmu atsiliepė į divizijos formavimą.
Tačiau ne dėl kokių nors antisemitinių, o grynai dėl politinių motyvų sovietiniai Lietuvos
vadovai norėjo, kad divizija būtų lietuviška, o ne žydiška. Tai matyti iš R. šarmaičio
karo meto dienoraščio. Anot jo, jei lietuviško korpuso „liekanos“ bus „surastos“, jos labai
„pagerins“ būsimos divizijos padėtį, antraip jos sudėtis būsianti „per daug žydiška“. Taigi
lietuviško korpuso, apie kurio likimą sovietiniai Lietuvos vadovai beveik nieko nežinojo,
reikėjo „ieškoti“ ne dėl karinių sumetinų – sėkmingo divizijos suformavimo, bet ir dėl
politinių priežasčių – noro pagerinti nacionalinę divizijos sudėtį.
24 j. paleckis, pergalės saliutas, p. 17; lya, vienoje iš j. paleckio fonde saugomų bylų yra lapelis,
jame rašoma: „drg. paleckiui, jūs esate skubiai kviečiamas į drg. vorošilovo sekretoriatą. sssr
a/ukščiausiosios/ t/arybos/ atsakingas darbuotojas a. lebedevas, 1941 11 16“. prie šio dokumento
j. paleckis 1967 m. balandžio 12 d., matyt, atiduodamas savo asmeninę medžiagą į archyvą, parašė
pastabą: „šis raštelis reikšmingas, nes tuomet drg. vorošilovas iškvietė pasitarti dėl lietuviškos divizijos
kadrų“, žr. lya, f. 17541 (j. paleckio fondas), ap. 1, b. 3, l. 58–59.
klimentijus vorošilovas (1881–1969) – sssr valstybinis ir karinis veikėjas, sssr maršalas. nuo 1940
m. buvo sssr liaudies komisarų tarybos (lkt) pirmininko pavaduotojas ir 1941 m. birželio 30 d.
sudaryto sssr valstybės gynimo komiteto pirmininkas, vėliau jo narys.
25 s. kancedikas, prisiminkite mus jaunus, tiesa, 1989, gegužės 9.
301