Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)
kpt. P. Petronio vadovaujamas tos divizijos atskirasis prieštankinis divizionas). šiek
tiek ilgesnis buvo 179–osios divizijos kovos kelias: ji iš Pabradės poligono traukėsi
Polocko kryptimi. nevelio–Velikije Lukų apylinkėse 1941 m. liepos 3–4 d. divizijos
likučiai buvo kiek pertvarkyti ir maždaug po savaitės pasiųsti į mūšį prieš vokiečius
ties Idrica. Čia didelė lietuvių karių dalis pasidavė jiems į nelaisvę, kiti lietuviai sovietinės
karinės vadovybės buvo nuginkluoti ir išskirstyti (pati 179–oji šaulių divizija
išliko, nebuvo išformuota). Atskirai besitraukusius Vilniaus pėstininkų karo mokyklos
lietuvių kursantus ištiko panašus likimas kaip ir 29–ojo korpuso karius.
Iki šiol istorinėje literatūroje pateikiami įvairūs prieštaringi duomenys apie
pasitraukusių į sssR lietuvių karių skaičių. Galima manyti, kad šis skaičius siekė
ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. žmonių. Be to, nereikia pamiršti, kad, vokiečiams
visą Lietuvos teritoriją okupavus per nepilną savaitę (5 dienas), joje nespėta
įvykdyti sovietinės karo mobilizacijos, kuri Pabaltijo ypatingoje ir kitose
pasienio apygardose buvo paskelbta 1941 m. birželio 22 d. 14 Iš viso iš Lietuvos
(su moterimis ir vaikais) evakavosi tik apie 15 tūkst. žmonių. Be to, sovietų sąjungoje
negyveno gausesnė lietuvių bendruomenė (skirtingai negu latvių ir estų),
kuri galėjo būti svarbus lietuviškojo karinio junginio formavimo šaltinis.
Iš pateiktų duomenų ir aplinkybių matyti, kokių didelių sunkumų buvo
patirta siekiant formuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį nacionalinį junginį.
Aišku, tikroji padėtis išryškėjo tik vėliau, pradėjus jį formuoti. Pažymėtina, kad
Lietuvos KP(b) cK pirmasis sekretorius A. sniečkus ir kiti evakavęsi sovietiniai
Lietuvos vadovai gyveno iliuzijomis, vylėsi, kad frontas stabilizuosis: jiems buvo
sunku įsivaizduoti, kad Raudonajai armijai teks taip toli atsitraukti nuo Lietuvos,
beje, jie nežinojo 29–ojo teritorinio šaulių korpuso tikrojo likimo, neįsivaizdavo,
kad lietuvišką diviziją teks formuoti tokiomis sunkiomis sąlygomis.
Tai matyti iš A. sniečkaus ir VKP(b) cK ir sssR Liaudies komisariato
įgaliotinio n. Pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažymos (rašto) sssR Valstybės
Gynybos komitetui. Jame buvo siūloma organizuoti savanorišką lietuvišką
diviziją iš evakuotų iš Lietuvos asmenų, ją siūlyta formuoti veiksmams daugiausia
Lietuvos teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje, netgi „galbūt, bendriems
veiksmams kartu su (sovietiniais) partizanais“. Jeigu karinė padėtis susiklostys
kitaip, diviziją esą bus galima panaudoti ir anksčiau bet kuriame fronto ruože.
A. sniečkus ir n. Pozdniakovas siūlė diviziją komplektuoti: a) iš komunistų,
komjaunuolių ir nepartinių savanorių, 18–40 metų amžiaus (jų manymu,
tokių asmenų turėjo būti 4–5 tūkst.); b) iš Lietuvos ssR nKVD aparato darbuo-
14 lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare…, p. 24.
297