Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
šinioji jėga – Krikščionių demokratų blokas – akcentavo valstybės saugumo poreikius,
todėl gynė laikino konstitucinių garantijų suspendavimo teisėtumo idėją.
Abiejų grupių ideologinės politinės kovos esmine ašimi seimų laikotarpiu dažnai
tapdavo karo padėties bei su ja susijusių institucijų ir reiškinių klausimas.
3. steigiamojo seimo laikotarpiu (1920 – 1922 m.) išorinės agresijos bei vidinės
suirutės grėsmės buvo pakankamai ryškios, todėl karo padėties klausimas
netapo labai aštrus. Krikščionių demokratų blokas, taip pat ir didžioji valstiečių
liaudininkų dalis rėmė nepaprastosios padėties įvedimą 1920 m. vasarą – tai
nuosekliai kritikavo tik socialdemokratai. 1922 m. vasarą stabilizavusis Lietuvos
padėčiai bei valstiečiams liaudininkams pasitraukus iš koalicijos su Krikščionių
demokratų bloku, opozicija karo padėčiai sustiprėjo. 1922 m. rudenį, artėjant
seimo rinkimams, karo padėties režimas buvo sušvelnintas.
4. Antrajame seime (1923–1926) Krikščionių demokratų bloko įgyta balsų
dauguma leido jam įtvirtinti savo dominavimą politiniame Lietuvos gyvenime.
šiuo laikotarpiu išryškėjo valdžios koncentracijos valdančiosios daugumos rankose
ir stiprėjančios visuomenės kontrolės tendencijos. Karo padėtis neretai tapdavo
opozicijos veiklos, jos spaudos varžymo priemone. seime vykstant karo padėties
panaikinimo klausimo svarstymams 1924–1925 m., valdančioji dauguma rengė ir
priėmė eilę įstatymų (bei jų papildymų), turėjusių kompensuoti visuomenės kontrolės
svertų praradimą karo padėties atšaukimo atveju. Tačiau karo padėtis tuo
metu panaikinta nebuvo: Krikščionių demokratų blokas, ilgai vilkinęs įstatymo
svarstymą, seimo kadencijos pabaigoje sugebėjo sustabdyti jo priėmimą.
4. Antrajame seime opozicijos, kovojusios už demokratinių teisių ir laisvių
įgyvendinimą varžantį karo padėties panaikinimą, gretos sustiprėjo, veikla tapo
intensyvesnė. socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai gausiomis interpeliacijomis
ir paklausimais seime viešino įvairius neteisėtus karinės administracijos,
policijos, karo cenzorių veiksmus, gynė spaudos susirinkimų laisves, politinio
persekiojimo aukas. 1925 m. valstiečiai liaudininkai – didžiausia opozicijos
frakcija – atvirai įvardijo ir pasmerkė diktatūrines tendencijas valstybėje. Valdančiosios
frakcijos, turėdamos balsų daugumą, sėkmingai stabdė visas opozicijos
iniciatyvas. socialdemokratus jau nuo steigiamojo seimo laikų lydėjo
kompromituojantis abejotinų ryšių su komunistai šleifas, kurio atsikratyti jiems
nesisekdavo net oficialiai smerkiant Rusijos bolševizmą.
5. Trečiajame seime (1926–1927 m.) pergalę pasiekus kairiosioms partijoms,
politinė konjunktūra Lietuvoje ėmė kardinaliai keistis. Prieš rinkimus deklaruoti
valstybės demokratizacijos ir represyviosios politikos pasekmių likvidavimo
šūkiai buvo sparčiai įgyvendinami: per pusantro naujojo seimo darbo
289