Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

26
Dr. Manvydas VITKŪNAS
lime kalbėti nei apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą.
Vakarų Lietuvoje žinomos negausios Pilalės – nedidelės kalvelės upių slėniuose,
neturinčios piliakalnių bruožų ir šiame atlase [iš kurio paimta citata – M.V.] nepristatomos.
Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje žinoma ir nedidelių neįtvirtintų (Veiteliai,
Skuodo raj.), ir didesnių įtvirtintų (Kurmaičiai, Kretingos r.), ir mažų labai
smarkiai įtvirtintų piliakalnių“ 67 .
Dar vienas itin įdomus įtvirtintų gyvenviečių tipas, būdingas ankstyvojo
geležies amžiaus baltams, – gyvenvietės ant vandens. Bene plačiausiai žinomas
tokio pobūdžio objektas – ožyšo (orzysz) gyvenvietė (13 pav.) Mozūrijos ežerų
regione Lenkijoje. ežero
seklumoje, netoli kranto, iš
rąstų keliais aukštais buvo
suklota medžio rąstų konstrukcija,
sutvirtinta į ežero
dugną sukaltais ąžuoliniais
poliais – savotiška medinė
sala, kurią juosė statmenų
rąstelių siena. su krantu šia
dirbtinę salą jungė tiltas.
saloje, užėmusioje 2–3 arų
plotą, stovėjo keli stulpinės
konstrukcijos pastatai. L.
okulič – Kozaryn teigimu,
taip didžiulėmis pastangomis,
naudojant milžiniškas
darbo sąnaudas, įrengta
sala saugojo jos gyventojus
nuo svetimų žmonių ir
žvėrių68 . Iš dalies galima
būtų sutikti su tokiu teiginiu.
Tačiau dirbtinės salos
13 pav. Polinės Ožyšo gyvenvietės likučiai
privalumai išnykdavo, vos
spustelėjus dideliems šalčiams
ir ežerui užšalus.
67
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 92–101.
68
lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 14–16.