Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
reikšmės. Be abejo, darbininkų priešai skubinsis juo pasinaudoti suvaržymui jų
organizacijų, susirinkimų, jų kovos už savo būvio pagerinimą. Kokie yra mūsų
komendantai ir milicija, gana gavome patirti [Valstybės] Tarybos laikais 121 “.
nors LsDP reikalavimai seime pritarimo nesulaukė, ši frakcija ir toliau nenustojo
aktyviai kelti karo padėties panaikinimo klausimą. 1920 m. rudenį socialdemokratų
atstovai kiekviena proga stengėsi apie tai priminti. Rugsėjo vidury, svarstant
ministrų kabineto deklaraciją, K. Venclauskis kalbėjo: „Mūsų krašte tebėra
karo padėtis ir tuo suvaržyta pilietinė teisė [...] Rodos jau reikia aiškiai pasakyt, kad
čia karo padėtis įvesta be reikalo. Visi organai: valstybiniai, savivaldybių ir administracijos
veikia neblogai. Kam reikalinga pastatyt apskrityse karo komendantai
[...] o kad viskas yra, kas reikalinga krašte valstybės funkcijoms atlikti, vis tik
įvedama karo padėtis. Ir ką karo padėtis mums davė ? Kada buvo įvedama karo padėtis,
buvo manoma, kad tai padės kovai su priešvalstybiniais elementais, su spekuliacija,
su plėšikais; bet pasirodo, kad nieko panašaus nėra. Karo komendantai,
galbūt, mažai suprasdami valstybines pareigas, valdo pagal savo nuožiūras 122 “.
Paminėti karo padėties sukelti neigiami reiškiniai išprovokavo platesnį aktualių
problemų įvardijimą bei aktyvesnes diskusijas. Ta proga žodžio paprašęs
sleževičius, primindamas deklaracijos dalį apie atgautą Vilniaus kraštą, pasiūlė
amnestuoti suklaidintus, nesąmoningai su Lietuvos priešais 1919–1920 m. kolaboravusius
asmenis ir taip pakelti vyriausybės autoritetą bei mažinti visuomenės susipriešinimą.
Jo poziciją palaikė ir žydų frakcijos atstovas š. Rozenbaumas: „Mes
negalim ir neturim skirti savo piliečių į sūnus ir posūnius [...]mes turime dabot, kad
krašte nebūtų priešingų gaivalų; bet kiekvienas gaivalas bus valstybei priešingas,
jei valstybė bus jam priešinga 123 “. Rozembaumas taip pat apgailestavo, jog „deklaracija
nepatenkina demokratinių sluoksnių reikalavimo, nes neduoda atvaduotam
[Vilniaus] kraštui apsisprendimo teisės, neduoda laidavimo pilietinių teisių vykinimo,
neteikia darbininkų klasei veikimo laisvės, nenurodo plano nedarbui prašalint,
vykina savo nusistatymą, karo padėčia atsiremdama“ 124 . Ragindamas mažinti valstybės
ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą, sleževičius nesiėmė kategoriškai
smerkti karo padėties šalyje. Jie kvietė pirmiausiai apdairiai ir atsakingai įvertinti
visas tokią valstybės padėtį lemiančias aplinkybes: „Taip gerbiamieji, karo padėtis
tai joks smagumas, karo padėtis tai sunki našta. Ypač pas mus, kur trūksta dar-
121
vėl karo stovis // Socialdemokratas, 1922 07 29, p. 1.
122
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 41 pos., p. 349.
123
Ten pat
124
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 44 pos., p. 355.
24