Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

242
Modestas KUODYS
tiškiausios valstybės, kad valstybiškai mąstanti Lietuvos visuomenė pati nori didesnės
tvarkos. „Kas [1919 m.] buvo arčiau valdžios, tas gerai žino“, – pasakojo Krupavičius,
– „kad Vyriausybės durys neužsidarydavo nuo įvairių Lietuvos kampelių delegacijų,
važiavusių į Kauną su prašymais, kad besivėluojanti vyriausybė kuo greičiau įvestų
karo stovį. nesant dar bendrų instrukcijų, Marijampolės komendantui jį įvedus, savo
iniciatyva, gyventojai jį iš dėkingumo gėlėmis apibarstė ir jo vardą ligšiol su pagarba
mini 117 “. Jis pateikė aiškius, bet gal ir kiek perdėtus motyvus, dėl kurių būtina įvesti
karo padėtį: „Kuomet aplink mus siuva visur mūsų priešininkai, kuomet visur pilna
valstybės išdavikų, kuomet pradėjo visti plėšikų gaujos, kuomet politinės atmainos pakrypo
ne mūsų naudon ir mūsų valstybinį gyvenimą dar labiau apsunkino, supainiojimo
– vienais žodžiais nieko nepadarysi [...] 118 “.
Prieš karo padėties grąžinimą atvirai stojo tik socialdemokratai, nors kai
kurie jų neoficialiai pritarė Vyriausybės sprendimui. M. sleževičiui tai pagrasinus
vieno posėdžio metu, LsDP frakcijos narys V. Čepinskis to kategoriškai
nepaneigė: „Kai kurie gal svyravo, bet frakcijoj ir seime buvo nusistatę prieš
karo padėties įvedimą, ir Krašto apsaugos komisijos narys [Vladas] Požela,
atėjęs į frakciją, sakė, kad komisijoj jis griežtai kalbėjęs prieš karo padėties
įvedimą 119 “. Iš tiesų bent jau viešai frakcijos pozicija liko vieninga – visi kalbėjusieji
socialdemokratų atstovai kategoriškai laikėsi partijos požiūrio. staigus
LsDP atstovų nuomonės pasikeitimas gerokai įsiutino krikščionis demokratus,
jų laikraštis Laisvė tomis dienomis išspausdino be galo piktą straipsnį apie tai 120 .
spaudoje socialdemokratai aiškino, kad, nors sovietų Rusijos ir Lenkijos karo
veiksmai gali kliudyti Lietuvą, karo padėtis nuo to neapsaugos, o tik toliau trikdys
gyvenimą piliečiams. Viename straipsnių raginta labiau pasikliauti visuomene:
„Geriausias apsigynimas, kiekvienos demokratingai tvarkomos šalies, tai jos
liaudies griežtas pasiryžimas ginti savo laisvę, savo teisę savarankiškai vidujinį
gyvenimą tvarkyti. Kad Lietuvos liaudis jau moka gintis ji parodė 19–ais metais,
laukan gindama tuos pačius bolševikus, spirdama legionininkus suvalkijoj,
kuldama bermontininkus, netenka abejoti, kad ir dabar Rusų pavojui iškilus,
Lietuvos darbo žmonės, gal tik išskiriant Maskvos užlaikomus agentus, mokėtų
sutikti krašto grobikus. Tik reikia tos jėgos sukelti, sutvarkyti ir vesti. Tik reikia
liaudimi pasitikėti. Lietuvos darbininkams karo stovio įvedimas turi ypatingos
117
ten pat, p. 2
118
ten pat, p. 2.
119
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 41 pos., p. 356.
120
p. „šėtono galybė“// Laisvė, 1920 09 25, p. 1.