Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

240
Modestas KUODYS
ir kovojusi prieš karo padėtį bei jo sukurtą visuomenės kontrolės sistemą. Jų
pastangos dažnai likdavo bevaisės: nė viena inicijuota interpeliacija nedavė siekiamų
rezultatų. Visas jas sustabdė Krikščionių demokratų blokas, turėjęs balsų
daugumą steigiamajame seime.
Kita politinė jėga, dažnai kritikavusi karo padėtį, buvo Valstiečių sąjungos
ir socialistų liaudininkų demokratų frakcija. Tik jų pozicija (o kas ne mažiau
svarbu – ir jos reiškimo būdas) buvo gerokai nuosaikesnis. nors rinkimų į steigiamąjį
seimą laikotarpiu šių glaudžiai susijusių partijų atstovai aukščiausiu idealu
laikė laisvę ir demokratiją 111 , tačiau įsijungusios į valstybinį darbą stengėsi
įvertinti realias sąlygas ir grėsmes valstybei. štai Valstiečių sąjungos narys, Ministras
Pirmininkas Kazys Grinius, įtikintas krašto apsaugos ministro plk. Konstantino
Žuko (taip pat artimo valstiečiams liaudininkams), pritarė karo padėties
įvedimui 1920 m. liepos pabaigoje, nors šiam žingsniui ir priešinosi kiti kairieji,
apeliuodami į liberalias Vyriausybės vadovo pažiūras 112 . Valstiečių ir liaudininkų
neigiama pozicija karo padėties atžvilgiu pradėta garsiau reikšti 1922 m. pradžioje,
sugriuvus jų koalicijai su Krikščionių demokratų bloku 113 . Kaip tik po to
ir buvo pateikta jų interpeliacija dėl karo padėties ir cenzūros.
Dešinieji aiškiausiai ir nuosekliausiai gynė specialių karo padėties priemonių
svarbą valstybei, nuolat pabrėžė jai kylančius vidinius ir išorinius pavojus.
Diskusijų metu krikščionių demokratų bloko atstovai pripažindavo, kad karo padėtis
neigiamai veikia visuomenę, sudaro sąlygas savivalei, tačiau tiek seimo
tribūnoje, tiek spaudoje įrodinėjo, jog tai neišvengiama, būtina kaina, siekiant
išsaugoti valstybingumą. Kartais tokie vieši pasvarstymai apie karo padėties negeroves
būdavo dirbtini ir pakankamai abstraktūs. Pavyzdžiui, 1922 m. vasario
3 d. valdančiosios daugumos lyderis Krupavičius aiškino: „[...] dėl nenormalių
gyvenimo sąlygų mums tenka laikyti karo padėtis. Karo padėtį kaip paprastai
veikia ypatingi įstatymai, kurie teikia daug laisvės veikti atskiriems kariuomenės
nariams. svarbu, kad ta laisvė būtų vartojama ne sauvalingai, bet vien tik krašto
gerovę ir laisvę turint prieš akis. Renkant tad žmones į atsakingas vietas, ypač
esančias toliau nuo centrinės valdžios, kur negali būti nuolatinės kontrolės ir
priežiūros [...] privalo būti renkami iš sąžiningiausių karių tarpo, kad savo taktu,
švelnumu ir protingu elgimosi nesunkintų ir be to sunkią žmonėms karo naštą,
111
j. žemdirbys, ko reikalaus valstiečių sąjunga steigiamajame seime?// Lietuvos ūkininkas, 1919 12
07, p. 3 – 4; 1919 12 21, p.4; lietuvos valstiečių sąjungos kuopų atstovų suvažiavimo, įvykusio kaune,
vasario 15–16 d. 1920 m. protokolas // Lietuvos ūkininkas, 1920 02 22, p. 5.
112
k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr. 5, p. 204.
113
Z. Butkus, dr. k. grinius, Lietuvos respublikos ministrai primininkai, p. 247–248.