Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
tūros liko savo vietose [...]“ 106 .
Karo padėtis bei jo palydovai – karo komendantai, milicija ir ypač žvalgyba
– socialdemokratų retorikoje jau steigiamojo seimo laikais tapo „krikščionių
režimo“ simboliu, įkūnijančiu prievartą, savivalę ir tikrosios demokratijos užgniaužimą.
šis motyvas bei klasinė oponentų kilmė per visą seimų laikotarpį
buvo pagrindinis LsDP ideologinės kovos ginklas. nors juo, žvelgiant į to meto
sąlygas, galbūt ir piktnaudžiauta, bet reikia pripažinti, jog tokia, sakytume, socialinė
kritika turėjo ir nemažai teigiamų bruožų. Karo padėties metu taikytos
policinės valdymo priemonės, pilietinių teisių ignoravimas, didelės karo komendantų
galios neišvengiamai sukurdavo nepageidautinų, visuomenę piktinančių
reiškinių. Kad pirmaisiais nepriklausomybės metais nusikalstamos valdžios
savivalės atvejų pasitaikydavo ne taip jau retai, rodo ir oficiali informacija. Pavyzdžiui,
steigiamojo seimo skundų komisijos duomenimis, per pirmuosius
parlamento darbo metus (iki 1921 m. sausio) buvo gauti 324 skundai, iš kurių
daugiausiai skųstasi Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Krašto apsaugos ministerija
(KAM) 107 . Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skųstasi milicijos veiksmais, 17
apskričių viršininkais. Iš kiek daugiau nei 60 skundų, tekusių KAM, 37 reikštas
nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 – karo komendantais. Pristatydamas
ataskaitą, komisijos narys Valstiečių sąjungos atstovas Kazys Ralys pažymėjo:
„Bet vieną reikia tik konstatuot, kad pas mūsų komendantus yra tas
pats paprotys, koks buvo prie vokiečių , būtent naudotis [...] savo neapibrėžta
jėga ir nesiskaityti su niekuo“ 108 . Tų pačių 1921 m. pradžioje, svarstant VRM
etatus, kairieji atstovai pažėrė kaltinimų ir kritikos laviną Lietuvos milicijai 109 .
Tada Socialdemokratas rašė: „Mūsų milicija savo daugumoj yra pilnai pasekusi
caro policiją: yra paperkama per dažnai stveriasi mušimo, nesupranta, kas tai yra
demokratinės respublikos tvarka, nemoka piliečiams apsaugoti pilietinių teisių.
Ji pati dažnai daro netvarką. Laužo įstatymus ir vaduojasi ne įstatymais bet savo
nuožiūra 110 “. Pagerinti padėtį galėjo tik viešumas, kontrolė, reformos. Tam kaip
tik ir padėjo opozicijos išryškinamos valstybės negerovės, apie kurias spaudoje
rašyta labai dažnai.
Taigi socialdemokratai buvo svarbiausia politinė jėga, be išlygų smerkusi
106 Braido kailinius išvertę // Socialdemokratas, 1920 04 24, p. 1
107 Steigiamojo seimo darbai, 1921 01 28, 58 pos., p. 564.
108 Ten pat
109 Steigiamojo seimo darbai, 1921 02 10, 61 pos., p. 618–625.
110 seimo ginčai dėl milicijos // Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 2.
2 9