Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)
čių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija. Vienas svarbiausių
naujosios valdžios priešrinkiminių šūkių buvo „krikščionių diktatūros“ padarinių
likvidavimas, valstybės demokratizacija. Todėl jau 1926 m. liepos 2 d. paskelbta
apie karo padėties panaikinimą visoje respublikoje, išskyrus 1 km. juostą išilgai
demarkacinės linijos 70 . Tokia padėtis truko trumpiau nei pusmetį, iki 1926 m.
gruodžio pabaigos, kai karo padėtį paskelbė perversmą įvykdžiusios jėgos 71 . šį
kartą karo padėtis buvo įvesta pažeidžiant 1922 m. Konstitucijoje nustatytą tvarką
– jį paskelbė perversmininkų iškeltas Prezidentas Antanas smetona naujojo
Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro siūlymu, tačiau be seimo, kuriame
jo politiniai priešininkai turėjo daugumą, pritarimo 72 . Įdomu tai, jog gruodžio 17
d. naktį išplatintose perversmininkų proklamacijose buvo nurodoma, kad Kauno
mieste skelbiama apgulos padėtis, o likusioje valstybės dalyje – karo padėtis 73 .
Minėtas kariuomenės teisininkas kpt. Matulevičius čia vėl pastebėjo teisinę koliziją:
mat tokia nepaprastosios padėties forma, kaip apgulos padėtis, Lietuvoje
nebuvo numatyta. Ją tikriausiai iš carinės Rusijos karo teisės knygų „pasiskolino“
prieškarinius metus menantys vyresnieji karininkai. Tačiau šis sprendimas
jokių pasekmių neturėjo, nes klaida greitai pastebėta ir ištaisyta 74 .
Po perversmo įvesta griežčiausios formos karo padėtis egzistavo labai ilgai
– iki 1938 m. pabaigos, kuomet Vokietijos spaudžiama Lietuvos Vyriausybė
turėjo jį atšaukti 75 . Tačiau laisvesnės atmosferos visuomenė pajusti nesuspėjo:
neilgai trukus, 1939 m. pradžioje, įvesta kita nepaprastosios padėties forma – sustiprinta
apsauga, veikusi iki sovietinės okupacijos 1940 m.
Karo padėtis Lietuvos valstybingumo pradžioje atsirado dėl objektyvių
priežasčių: išorinių jėgų agresijos, priešiškų visuomenės sluoksnių aktyvios
veiklos. Visos šios nepaprastosios padėties formos teikiamos priemonės turėjo
nemažai reikšmės išsaugant ir įtvirtinant valstybingumą, ypač likviduojant užsienio
jėgų organizuotus vidinius neramumus pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir neigiamos šio reiškinio pusės: karo komendantų
savivalė, neteisminis susidorojimas su atsitiktiniais asmenimis ir pan. Ilgainiui
valdantiesiems sluoksniams karo padėtis tapo veikiau visuomenės kontrolės nei
valstybės gynybos nuo kaimyninių šalių priemone. ši tendencija ypač būdinga
70 karo stovio panaikinimo įstatymas //VŽ, 1926 07 02, nr. 242/1582.
71 karo stovio įvedimo aktai // VŽ, 1926 12 20, nr. 242/158.
72 j. Bulavas, Rinkimi ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 88.
73 1926 m. gruodžio 17 d. perversmininkų atsišaukimas // g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 335.
74 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 53.
75 plačiau žr. j. vaičenonis, Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940),
p. 86–90.
231