Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

202
Doc. dr. Vytautas LESČIUS
pasižymėjusį atremiant ankstesnį lenkų puolimą.
Gyventojų pranešimai apie lenkų užmojus pasitvirtino. 1922 m. lapkričio 19
d. įvyko penktos stambesnės kautynės. Lenkai kaip visada laikėsi savo taktikos,
puldami trimis grupėmis. šį kartą joms vadovavo uniformuoti karininkai. Tarp
jų buvo ir Virbalio–sartono pagalbininkas milicijos komendantas karin. Dicas.
Lenkų pirmoji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės vakarų pusės, antroji –
keliu nuo Kielių kaimo ir trečioji – mišku iš pietryčių. Visose grupėse, be šautuvų
ir granatų, lenkai turėjo po 2 kulkosvaidžius. Dėl nakties tamsos susišaudymas
vyko iš artimų distancijų. Vidurinioji lenkų grupė, būdama atviresnėje vietoje
ir todėl patyrusi žymesnių nuostolių nuo lietuvių ugnies, bėgo atgal, palikdama
savo užmuštuosius ir sužeistuosius, kad greičiau pasiektų dešinėje esantį mišką.
Jų šiaurės vakarinė grupė po smarkių susišaudymų kelis sykius kartojo puolimą,
bet, mūsiškių apmėtyta rankinėmis granatomis, kiekvieną sykį buvo verčiama
pasitraukti atgal. Trečioji jų grupė pasitenkino vien tik šaudymu iš šautuvų ir kulkosvaidžių.
Lietuviams juos apmėčius granatomis, lenkai netvarkingai atsitraukė
iki Avižonių. Lietuviai juos persekiojo iki sutemos, po to atsitraukė. Lietuviai nenukentėjo,
tuo tarpu žuvo lenkų karininko pagalbininkas, daug lenkų sužeista 139 .
Taigi susirėmimai su lenkais darėsi vis aršesni, pajėgos vis didėjo. Palyginti
nedidelis lietuvių partizanų būrys beveik pusmetį be pertraukos turėjo ne tik
kiekvieną valandą eiti pavojingą tarnybą, bet ir patirti sunkiai įsivaizduojamą
vargingą gyvenimą: naktimis budėti, išsiskirsčius į sargybų būrelius; reta naktis
praeidavo be lenkų apšaudymų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. net ir dieną
didžioji partizanų dalis turėdavo ilsėtis apsirengę. nebuvo galimybės jiems ir
normaliai maitintis. Dėl tokių sąlygų net ir buvę sveiki vyrai, tapo liguisti. Tačiau
pabaigos ir poilsio nesimatė: atėjo pranešimų iš anapus neutralios zonos, jog lenkai
toliau didina savo karines jėgas prieš širvintas ir Giedraičius. Dalis tų jėgų
jau apgyvendintos neutralios zonos kaimuose. Jų artimiausias tikslas – užimti
širvintas ir Giedraičius, o po to ir nustumti lietuvius iki šventosios upės.
Iki 1922 m. lapkričio mėn. pabaigos lenkų partizanai širvintų–Giedraičių
rajone buvo užėmę beveik visą neutralią zoną. Jų sargybos buvo Juodelių–nečionių–Alionių–Magūnų–Pikietos–Pašilių–Murovankos
kaimuose. Lenkai ypač
gerai jautėsi Giedraičių apylinkėse, kur, užimdami vieną kaimą po kito, nesutiko
nė mažiausio vietinių gyventojų ir šaulių pasipriešinimo. Lenkų planuose buvo
siekis artimiausiomis dienomis užimti Giedraičius. Jų gyventojai, ypač lietuviai,
139 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 22 d. slaptas pranešimas nr.
108 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 63; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko...,
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 10.