Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...

164
Doc. dr. Vytautas LESČIUS
ninkais – vyresnieji instruktoriai. Jiems į pagalbą buvo skiriama po 2–3 jaunesniuosius
instruktorius. Kiekvienoje nuovadoje buvo kariuomenės kuopa iš trijų pėstininkų
ir vieno kulkosvaidininkų būrių. Būriuose buvo po 3 sekcijas (skyrius).
Vilniaus krašto teritorija buvo padalyta į 5 apygardas: 1) Vilniaus miesto, 2)
Vilniaus–šiaurinė (viršininkas sukienickis (sukienycky), padėjėjas edmundas
urbanovičius (edmunt urbanovič)), veikusi Vilniaus–Trakų apskrityse, 3) Vilniaus–Pietinė
(veikė Breslaujos apskrityje), 4) švenčionių ir 5) Ašmenos apskrityje.
Kiekvienoje iš jų buvo ne mažiau kaip 8 nuovados.
Vilniaus miestas buvo padalintas į 8 nuovadas – Antakalnio, šnipiškių, Žvėryno,
nowy swiat (?), šv. stepono, užupio ir naujamiesčio. Vilniaus–šiaurinėje apygardoje
buvo Pabradės, Maišiagalos, nemenčinės, Riešės, Lentvario, naujųjų Trakų,
Rūdiškių ir Rūdninkų nuovados. Vilniaus–Pietinė apygarda suskirstyta į Bistryčios,
Varnionių, Mickūnų, Rykantų, Rudaminos, šumsko, Turgelių ir salininkų nuovadas.
švenčionių ir Ašmenos apskrityse nuovadų būstinių nepavyko nustatyti.
Kiekvienoje nuovadoje buvo apie 100 tikrųjų narių, kurie visi buvo ginkluoti.
Kiekvienam šautuvui buvo skiriama po 40 šovinių, o kiekvienam nariui
– po 2–3 granatas. Ginklai į rankas nebuvo išduodami, bet laikomi nuovadų sandėliuose.
Visi tikrieji nariai buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais.
1921 m. vasarą minėtose apygardose buvo 4000 tikrųjų narių, 4000–5000
kandidatų ir apie 500 civilių rūbais perrengtų lenkų kareivių.
„z. B. K.“ organizacijos karinį veiklos pobūdį patvirtina ir tas faktas, jog
jos skelbiami įsakymai buvo visiškai analogiški gen. L. Želigovskio įsakymams
kariuomenei 20 .
1922 m. pabaigoje „z. B. K.“ organizacija pasivadino „Pakraščių apsaugos
sąjunga“ („związek Bezpeczenstwa Kresów“). šios organizacijos Vilniaus apygardos
(„Wilenszczizny“) vyriausioji vadovybė tebebuvo Vilniuje, objezdowa
g. nr. 2. Viršininku buvo kapitonas, slapyvardžiu „Bialy“. Jo padėjėjais dirbo
poručikai Korsakas (Korsak) ir urbanovičius (urbanowicz). Valdžios atstovu
prie Vilniaus apygardos buvo Romanovskis (Romanowski). Be minėtų karininkų,
šios organizacijos priešakyje buvo iš Lietuvos pabėgę lenkų dvarininkai ir į
juos panašūs avantiūristai. Į šią organizaciją įsijungė atleisti lenkų kariuomenės
kariai, bedarbiai, kuriuos nedarbas ir badas vertė stoti į partizanus. Taigi buvo
priimta daug buvusių kalinių, kuriuos lenkų valdžia paleido į laisvę su sąlyga, jei
jie stosią į partizanų eiles 21 .
20 ten pat.
21 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst.
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.