Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...
Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ... Karo archyvas. T. XXII. - Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo ...
GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA KARO ARCHYVAS XXII Vilnius, 2007 ISSN 1392–6489
- Page 2 and 3: „Karo archyvas“ - tęstinis Gen
- Page 4 and 5: SOMMAIRE PARTIcuLARITés De L’ART
- Page 6 and 7: 6 Dr. Manvydas VITKŪNAS dar anksč
- Page 8 and 9: 8 Dr. Manvydas VITKŪNAS nuo Vengri
- Page 10 and 11: 10 Dr. Manvydas VITKŪNAS gentys, p
- Page 12 and 13: 2 pav. Akmeniniai įtveriamieji kir
- Page 14 and 15: 14 Dr. Manvydas VITKŪNAS ki kirvia
- Page 16 and 17: 8 pav. Rumijos kapinyne (Mozūrijos
- Page 18 and 19: 18 Dr. Manvydas VITKŪNAS tuose pil
- Page 20 and 21: 20 Dr. Manvydas VITKŪNAS - VII-VI
- Page 22 and 23: 10 pav. Įtvirtintos gyvenvietės N
- Page 24 and 25: 24 Dr. Manvydas VITKŪNAS įtvirtin
- Page 26 and 27: 26 Dr. Manvydas VITKŪNAS lime kalb
- Page 28 and 29: pirmosios pusės Pamario kultūros
- Page 30 and 31: 0 Dr. Manvydas VITKŪNAS ieškodamo
- Page 32 and 33: 2 Dr. Manvydas VITKŪNAS ir strėl
- Page 34 and 35: Įvadas karas ir taika radvilų Bir
- Page 36 and 37: 36 Deimantas KARVELIS remiantis esa
- Page 38 and 39: 38 Deimantas KARVELIS cinių sistem
- Page 40 and 41: 40 Deimantas KARVELIS dėmesio Radv
- Page 42 and 43: 42 Deimantas KARVELIS „per daugia
- Page 44 and 45: 44 Deimantas KARVELIS Pilyje minėt
- Page 46 and 47: 46 Deimantas KARVELIS paklusnus adm
- Page 48 and 49: 48 Deimantas KARVELIS visuomenės d
- Page 50 and 51: Kapitonas Petras de la Noe Majoras
GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA<br />
KARO ARCHYVAS<br />
<strong>XXII</strong><br />
Vilnius, 2007<br />
ISSN 1392–6489
„<strong>Karo</strong> <strong>archyvas</strong>“ – tęstinis <strong>Generolo</strong> <strong>Jono</strong> <strong>Žemaičio</strong><br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> akademijos Mokslo centro leidinys<br />
Mokslinis redaktorius ir sudarytojas<br />
plk. ltn. dr. Gintautas SURGAILIS,<br />
Vytauto Didžiojo <strong>karo</strong> muziejus.<br />
Redaktorių kolegijos nariai:<br />
prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS,<br />
<strong>Generolo</strong> <strong>Jono</strong> <strong>Žemaičio</strong> <strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> akademija,<br />
prof. habil. dr. Gžegošas BLAŠČYKAS (Grzegosz Blaszczyk),<br />
Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika),<br />
doc. dr. Pranas JANAUSKAS,<br />
Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas,<br />
dr. Erikas JEKABSONAS (Ēriks Jēkabsons),<br />
Latvijos universitetas,<br />
doc. dr. Vytautas LESČIUS,<br />
dr. Valdas RAKUTIS,<br />
<strong>Generolo</strong> <strong>Jono</strong> <strong>Žemaičio</strong> <strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> akademija,<br />
prof. habil. dr. Valdemaras REZMERIS (Waldemar Rezmer),<br />
Mikalojaus Koperniko universitetas (Torūnė, Lenkijos Respublika),<br />
dr. Rimantas ZIZAS,<br />
<strong>Lietuvos</strong> istorijos institutas.<br />
Stilistė Loreta Barauskienė<br />
Viršelio dailininkė Inga Dambrauskienė<br />
Maketavo Laima Adlytė<br />
© <strong>Generolo</strong> <strong>Jono</strong> <strong>Žemaičio</strong> <strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> akademija, 2007<br />
2
TURINYS<br />
Baltų karyBos ankstyvajame<br />
geležies amžiuje (v–i a. pr. kr.) Bruožai<br />
(Dr. Manvydas VITKŪNAS, vilniaus universitetas) ..................................................5<br />
karas ir taika radvilų Biržų kunigaikštystėje Xvi a.<br />
paBaigoje – Xvii a. viduryje<br />
(Deimantas KARVELIS, Vilniaus pedagoginis universitetas,<br />
lietuvos istorijos katedra) ........................................................................................... 4<br />
lietuvos nuostoliai 1812 m. kare<br />
(Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, <strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> akademija,<br />
lietuvos istorijos institutas) ........................................................................................89<br />
lietuviai latvių šaulių daliniuose, latvijos kariuomenėje ir latvių<br />
daliniuose, veikusiuose vokieČių kariuomenėje (1915–1945 m.)<br />
(Dr. Ēriks JĒKABSONS, Latvijos universitetas) ........................................................111<br />
lietuvos kariuomenės karininkų<br />
skautiška veikla 1918 – 1940 m.<br />
(Giedrius GLOBYS) .....................................................................................................131<br />
lenkų provokaCijos neutralioje Zonoje 1921–1923 metais<br />
(Doc. dr. Vytautas LESČIUS) ......................................................................................15<br />
<strong>karo</strong> padėties klausimas lietuvos seimuose (1919–1927 m. )<br />
(Modestas KUODYS, vytauto didžiojo universitetas) ..............................................219<br />
raudonosios armijos 16–oji lietuviškoji šaulių<br />
diviZija: kelias nuo suFormavimo iki katastroFos<br />
prie aleksejevkos (1941 – 1943 m. vasaris – kovas)<br />
(Dr. Rimantas ZIZAS, lietuvos istorijos institutas) ..................................................291<br />
lietuvos liaudies armijos reorganiZavimo į 29–ąjį teritorinį<br />
raudonosios armijos šaulių pulką istorija 1940–1941 m.<br />
(Aleksandr ČAPENKO, istorijos mokslų kandidatas, murmansko valstybinio<br />
pedagoginio universiteto visuotinės istorijos katedros docentas) .......................... 5<br />
dokumentai pasakoja:<br />
lietuvos kariuomenės vyriausiojo štaBo viršininko plk.<br />
k. škirpos lietuvos kariuomenės vystymo planas<br />
(Dr. Jonas VAIČENONIS, vytauto didžiojo <strong>karo</strong> muziejus)....................................364
SOMMAIRE<br />
PARTIcuLARITés De L’ART MILITAIRe BALTe à<br />
L’ÂGe Du feR RécenT (V-I s. AV. J.c.)<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS, université de vilnius .....................................................419<br />
LA GueRRe eT LA PAIx DAns LA PRIncIPAuTé De BIRŽAI.<br />
(fIn xVI e –MILIeu xVII e sIècLes)<br />
Dr. Deimantas KARVELIS, université pédagogique de vilnius .............................420<br />
PeRTes De LA LITuAnIe PenDAnT LA GueRRe De 1812<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS, académie militaire de la lituanie,<br />
institut d’histoire .........................................................................................................422<br />
Les LITuAnIens DAns Les unITés De cHAsseuRs LeTTons, DAns<br />
Les foRces ARMées LeTTonnes eT DAns Les unITés LeTonnes Au<br />
seIn De L’ARMée ALLeMAnDe (1915-1945)<br />
Dr. Eriks JEKABSONS, université de la lettonie ...................................................424<br />
Les offIcIeRs Des foRces ARMées LITuAnIennes<br />
eT Le MouVeMenT scouT en 1918-1940<br />
Giedrius GLOBYS, université de šiauliai .................................................................425<br />
PRoVocATIons PoLonAIses DAns LA zone neuTRe en 1921-1923<br />
Dr. Vytautas LESČIUS ................................................................................................426<br />
éTAT De GueRRe en quesTIon Au seIMAs<br />
(PARLeMenT) (1919-1927)<br />
Modestas KUODYS, université vytautas le grand de kaunas ...............................428<br />
LA 16 e DIVIsIon LITuAnIenne De cHAsseuRs (šAuLIAI) De L’ARMée<br />
RouGe: LA VoIe De foRMATIon Jusqu’à LA cATAsTRoPHe PRès<br />
D’ALeKseJeVKA (féVRIeR-MARs 1941-1943)<br />
Dr. Rimantas ZIZAS, institut de l’histoire de lituanie ...........................................4 0<br />
RefoRMATIon Des foRces ARMées LITuAnIennes<br />
Au coRPs MILITAIRe TeRRIToRIAL De L’ARMée RouGe<br />
A. ČEPENKO ..............................................................................................................4 2<br />
4
Baltų karyBos ankstyvajame<br />
geležies amžiuje (v–i a. pr. kr.) Bruožai<br />
Įvadas<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
Vilniaus universitetas<br />
šio straipsnio tikslas – aptarti baltų karybos bruožus ankstyvajame geležies<br />
amžiuje, remiantis archeologinių tyrinėjimų (visų pirma vykdytų dabartinėje<br />
<strong>Lietuvos</strong> teritorijoje) duomenimis.<br />
Chronologija ir periodizacija. Ankstyvasis geležies amžius – seniausias<br />
geležies amžiaus periodas. Tradiciškai <strong>Lietuvos</strong> archeologijoje ankstyvasis geležies<br />
amžius laikytas trečiuoju ankstyvųjų metalų laikotarpio periodu (po senojo<br />
ir naujojo bronzos amžiaus 1 , atitinkamai xVI–xII a. ir xI–VI a. pr. Kr.) 2 .<br />
naujausioje <strong>Lietuvos</strong> archeologinėje literatūroje ankstyvasis metalų laikotarpis<br />
skiriamas į keturis periodus – ankstyvąjį, vidurinįjį ir vėlyvąjį bronzos amžius<br />
bei ankstyvąjį geležies amžių 3 . <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje ankstyvasis geležies amžius<br />
yra V–I a. pr. Kr. Po jo seka dar trys geležies amžiaus periodai – senasis (I–IV a.),<br />
vidurinysis (V–Ix) ir vėlyvasis (x–xII a./xIII a. pr.) geležies amžius.<br />
Latvijoje ankstyvasis geležies amžius, kaip ir Lietuvoje, yra V–I a. pr. Kr. 4<br />
Baltarusijoje geležies amžius skiriamas į du periodus – ankstyvąjį geležies amžių<br />
(VII/VI a. pr. Kr. – IV a.) ir vėlyvąjį (V–VIII a.). šiaurės rytų Lenkijoje, baltų<br />
gyventose žemėse, ankstyvasis geležies amžius yra V a. pr. Kr. – I a. 5 Dabartinės<br />
Baltarusijos teritorijos pietinėje dalyje, Polesėje, pirmieji geležiniai dirbiniai pasirodė<br />
VII/VI a. pr. Kr. 6 Lenkijos teritorijoje seniausi geležiniai dirbiniai pasirodė<br />
1<br />
senesnėje archeologinėje literatūroje buvo įsigalėjęs klaidingas „žalvario amžiaus“ pavadinimas,<br />
dalies autorių naudojamas ligi šiol. – plg. merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje<br />
// <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>. t. XX. vilnius, 2005, p. 8–49.<br />
2<br />
kulikauskas p. žalvario amžius, bronzos amžius // tarybų lietuvos enciklopedija. t. 4. vilnius, 1988,<br />
p. 636.<br />
lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005.<br />
4<br />
latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001.<br />
5<br />
antoniewicz j. Bałtowie zachodni. pojezierze – olsztyn – Białystok, 1979.<br />
6<br />
aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 250.<br />
5
6<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
dar anksčiau – VIII–VII a. pr. Kr. 7 Rusijos europinėje dalyje ankstyvojo geležies<br />
amžiaus pradžia apibendrintai laikomas I tūkstm. pr. Kr. vidurys, o pabaiga<br />
– IV–V a. 8<br />
Tyrimų problematika. Ankstyvojo geležies amžiaus problematika <strong>Lietuvos</strong><br />
archeologijos moksle aptarta bene mažiausiai, lyginant su kitomis proistorės<br />
epochomis. Pripažįstama, kad xx a. moksliniuose tyrinėjimuose į šį laikotarpį<br />
buvo kreipiama labai mažai dėmesio. Todėl dažnai apie ankstyvojo geležies<br />
amžiaus ypatumus galima kalbėti tik remiantis kaimyninių šalių archeologijos<br />
mokslo pasiekimais 9 . Rytiniame baltų genčių areale ankstyvojo geležies amžiaus<br />
paminklų archeologinė medžiaga dažniausiai nagrinėjama kartu su senojo geležies<br />
amžiaus (pagal Lietuvoje priimtą periodizaciją) medžiaga. Tai labai apsunkina<br />
I tūkstm. pr. Kr. antrosios pusės medžiagos išskyrimą. Lietuvoje, o iš dalies<br />
ir kaimyniniuose kraštuose ankstyvasis geležies amžius kol kas lieka tarsi „balta<br />
dėmė“ tarp geriau ištirto vėlyvojo bronzos amžiaus ir nepalyginamai geriau ištirto<br />
senojo geležies amžiaus.<br />
specializuotų studijų, skirtų ankstyvojo geležies amžiaus baltų karybai, Lietuvoje<br />
iki šiol nebuvo. Galbūt šis straipsnis bent iš dalies padės užpildyti šią spragą.<br />
Bendrieji laikotarpio bruožai. Tiksliai nustatyti ankstyvojo geležies amžiaus<br />
pradžią <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje bei kaimyniniuose regionuose gana sunku, nes<br />
trūksta su tikslia data geležinių dirbinių. Į <strong>Lietuvos</strong> teritoriją seniausi įvežtiniai<br />
geležiniai dirbiniai pateko apie I tūkstm. pr. Kr. vidurį, ir ankstyvojo geležies<br />
amžiaus pradžia laikomas V a., nors spėjama, kad seniausi geležiniai dirbiniai<br />
galėjo būti atgabenti ir kiek anksčiau – VII–VI a. pr. Kr. 10 Manoma, kad visą<br />
ankstyvąjį geležies amžių buvo naudojami dirbiniai iš įvežtinės geležies. esminis<br />
lūžis, kai metalinius dirbinius žmonės galėjo gaminti iš vietinės žaliavos,<br />
įvyko tik senojo geležies amžiaus pradžioje.<br />
Ankstyvajame geležies amžiuje <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje dažniausiai gyventa<br />
įtvirtintose gyvenvietėse – piliakalniuose, stulpinės konstrukcijos pastatuose.<br />
nedidelės patalpos viduryje iškastoje duobutėje buvo židinys. Židinio kraštai<br />
buvo sustiprinami moliu ir akmenimis. Gyvenvietėse randama daug naminių gyvūnų<br />
kaulų, o to laikotarpio žemdirbystės pėdsakai dar menki (maža trinamųjų<br />
7<br />
dąbrowski j. Zabytki metalowe epoki brązu między dolną Wysłą a niemnem. Wrocław – W–wa<br />
– kraków, 1968, p. 142–144.<br />
8<br />
Мартынов А.И. Археология. Москва, 2000, с. 245–248.<br />
9<br />
lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 323.<br />
10<br />
Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве.<br />
Вильнюс, 1980, с. 38.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
girnų). Todėl manoma, kad svarbiausias to meto verslas buvo gyvulininkystė.<br />
Gyvenvietėse randama dar nemažai akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių ir<br />
smeigtukų. Tai liudija, kad geležies turėta labai nedaug, dažnai naudoti kauliniai<br />
ir akmeniniai įrankiai, netgi kauliniai papuošalai. Gaminti moliniai lipdomieji<br />
puodai turėjo lygų, brūkšniuotą ir grublėtą paviršių 11 .<br />
europoje ankstyvajame geležies amžiuje būta reikšmingų įvykių. europos<br />
kultūrinei raidai didelę įtaką darė antikinis pasaulis. Vakarų ir Vidurio europoje<br />
susiformavo labai reikšminga keltų kultūra, dariusi įtaką aplinkinėms tautoms<br />
ir gentims. Keltai gana anksti išmoko gaminti geležį ir tapo jos eksportuotojais.<br />
Tikėtina, kad kai kurie keltų įtakos elementai pasiekė ir baltų žemes.<br />
Manytume, kad didžiausią įtaką baltams darė latenizuotos, t. y. keltų įtaką<br />
patyrusios, centrinės europos bei, iš dalies, skandinavijos kultūros. Latenizuotų<br />
kultūrų (pavyzdžiui, germanų genčių) arealas buvo svarbus baltams europos<br />
regionas. Germanų ir baltų pasaulius sieja daug bendrų bruožų. Germanų, kaip ir<br />
baltų, pasaulyje žemdirbystė plito gana lėtai. Germanų srityse netgi galima įžvelgti<br />
panašumų su baltų sritimis: maži žemdirbystės pajėgumai, aiškiai militarizuotas<br />
kasdienis gyvenimas (baltų bendruomenės priverstos kurtis piliakalniuose, germanai<br />
stato įtvirtintas sodybas), gentis skiria tarpgentinės dykros, materialinė kultūra<br />
artima (stulpinės konstrukcijos pastatai, atviri ugniakurai, panašūs ginkluotės,<br />
darbo įrankių tipai). Veikiausiai panaši buvo ir visuomenės struktūra 12 . Didesnę<br />
germanų pažangą lėmė tai, jog jie turėjo šalimais rimtus mokytojus – iš pradžių<br />
keltus, vėliau romėnus. Baltai buvo toliau nuo kultūrinės pažangos sklaidos centrų<br />
nei germanai, tad ir žinios bei patirtis iki jų ateidavo per tarpininkus 13 .<br />
Lenkijos teritorijoje ankstyvajame geležies amžiuje gyvavo Lužitėnų kultūra,<br />
kurios palikimo dalimi yra Biskupino archeologinis kompleksas. Lenkijos pamaryje<br />
ankstyvajame geležies amžiuje susiformavo Pamario kultūra (lenkiškoje<br />
istoriografijoje dar vadinama kapų dėžėse (grobów skrzynkowych), o lietuviškoje<br />
istoriografijoje – Veidinių urnų kultūra). Pabrėžiama didelė keltų bei skandinavijos<br />
kultūrų įtaka Pamario kultūrai 14 . M. Gimbutienė šią kultūrą laiko baltiška 15 .<br />
11 tautavičius a. geležies amžius istorinėse baltų žemėse // Baltų archeologija, 1994 nr. 3, p. 3.<br />
12 jovaiša e., kalonaitis a. Baltai ir antika // istorija. t. XliXl. v., 2001, p.46 – 55; michelbertas m.,<br />
vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i–iv a.) bruožai // <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>. t. Xviii.<br />
v., 2003, p. 51–54.<br />
13 vitkūnas m. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (m. ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos<br />
plėtotės link) // lietuvos istorijos studijos. t. 17. vilnius, 2003, p. 31.<br />
14 lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 311.<br />
15 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78–85.<br />
7
8<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
nuo Vengrijos iki pat Kinijos aptariamuoju laikotarpiu egzistavo labai margas<br />
ir platus klajoklių genčių regionas, kurio gyventojus vienijo klajokliškas arba pusiau<br />
klajokliškas gyvenimo būdas ir vertimasis gyvulininkyste. Į šiaurę nuo Juodosios<br />
jūros esančiose stepėse klajojo karinga ir ekspansyvi skitų gentis, neabejotinai kontaktavusi<br />
su baltų gentimis. Ypač dažni buvo skitų ir pietinių baltų genčių kontaktai.<br />
Į šiaurę nuo baltų gyveno ugro–suomių gentys. Iš ugro–suomių genčių toliausiai<br />
pažengusios, vis dažniau metalą naudojančios vakaruose buvo estų ir<br />
suomių, o rytuose – Kamos baseino gentys. Mišrioje baltiškai ugro – suomiškoje<br />
Djakovo kultūroje bronzinių, o vėliau – ir geležinių dirbinių gausu. Tuo tarpu<br />
vidurinė ugro–suomių arealo dalis dar prieš du tūkstančius metų gyveno neolito<br />
sąlygomis, kai kurios iš jų vietinių genčių netgi nežinojo žemdirbystės 16 .<br />
Manoma, kad apie V a. pr. Kr. ar kiek anksčiau plačiame areale nuo Vyslos<br />
žemupio vakaruose iki okos aukštupio rytuose (1 pav.) baltų prokalbė ėmė skilti ir<br />
ilgainiui susidarė atskirų genčių tarmės. Tikėtina, kad šį skilimą bei genčių formavimosi<br />
pradžią atspindi ir to laikotarpio archeologinių kultūrų įvairovė. Buvusiuose<br />
Rytprūsiuose bei <strong>Lietuvos</strong> ir iš dalies vakarinės Latvijos pajūryje susidarė Vakarų<br />
baltų pilkapių kultūra. Jai būdingas mirusiųjų deginimo paprotys. sudegintų mirusiųjų<br />
palaikai buvo supilami į molinius puodus – urnas arba užkasami tiesiog duobutėje<br />
pilkapyje. Kartais urnos buvo apdedamos keliais akmenimis, iš akmenų sukraunama<br />
dėžė arba rentinys. Kapuose įkapių nedaug arba visai nėra. Paskutiniais šimtmečiais<br />
prieš Kristų ėmė plisti paprotys pilkapiuose laidoti ir nesudegintus mirusiuosius. Jų<br />
kapuose daugiau žalvarinių, o kartais – ir geležinių papuošalų. svarbiausi tokie pilkapynai<br />
<strong>Lietuvos</strong> teritorijoje yra Ėgliškiai ir Kurmaičiai greta Kretingos. Ankstyvojo<br />
geležies amžiaus gyvenviečių <strong>Lietuvos</strong> pajūryje nėra tyrinėtos 17 .<br />
Rytinėje <strong>Lietuvos</strong> dalyje ir iš dalies užnemunėje, taip pat Vakarų ir Vidurio<br />
Baltarusijoje, Latvijos rytinėje ir centrinėje dalyje egzistavo brūkšniuotosios keramikos<br />
kultūra. šios kultūros lokalinių grupių yra ir Žemaitijoje. šiai kultūrai būdingos<br />
įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės – piliakalniai su antžeminės konstrukcijos<br />
pastatais, šildomais atvirais židiniais, ir lipdyta brūkšniuotoji keramika. Laidojimo<br />
paminklų liko labai mažai. Mirusieji ankstyvajame geležies amžiuje laidoti sudeginti<br />
kapinynuose (duobutėse, urnose arba apkrauti akmenų krūsnimis) 18 .<br />
Į rytus nuo brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo gyveno kitos baltų<br />
16<br />
vitkūnas m. Baltų vieta barbarų pasaulio tipologijoje (m. ščiukino „septynių pasaulių“ teorijos<br />
plėtotės link) // lietuvos istorijos studijos. t. 17. vilnius, 2003, p. 32.<br />
17<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 239–242.<br />
18<br />
luchtanas a. Brūkšniuotosios keramikos kultūra // visuotinė lietuvių enciklopedija. t. iii. vilnius,<br />
2003, p. 529.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
9<br />
1 pav. Baltai IV–III a. pr. Kr. (žemėlapis iš leidinio: Visuotinė Lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 517).
10<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
gentys, palikusios kelių archeologinių kultūrų paminklus – Dniepro–Dauguvos,<br />
Milogrado, Juchnovo, okos aukštupio. Kai kurios iš šių kultūrų siejamos su antikinių<br />
autorių minimomis gentimis: Dniepro–Dauguvos – su androfagais, Milogrado<br />
– su neurais, Juchnovo – su budinais.<br />
Ginklai<br />
Metalų gavybos įtaka ginkluotės raidai. Ginkluotės raidos aspektu ankstyvasis<br />
geležies amžius plačiame to laikmečio baltų genčių areale – pakankamai<br />
savita proistorės epocha. Tai – tarsi grįžimas į akmens amžių tame laikmetyje,<br />
kai Vidurio, o juo labiau – Pietų ar Vakarų europos gyventojai įvaldė geležies gamybos<br />
ir geležinių dirbinių gamybos technologijas. Tuo metu, kai už kelių tūkstančių<br />
ar vos kelių šimtų kilometrų gyvenę žmonės gamino geležinius ginklus,<br />
baltai teturėjo labai nedaug tokių įvežtinių ginklų. Kas dar labiau krinta į akis<br />
– šiuo laikotarpiu aiškiai sumažėjo ir bronzinių ginklų, baltų žemėse išplitusių<br />
bronzos amžiuje. Ginkluotės arsenale vyraujančią padėtį toliau (ir dar ryškiau nei<br />
ankstesniame bronzos amžiuje) užima kauliniai bei akmeniniai ginklai. Ankstyvajame<br />
geležies amžiuje absoliuti dauguma ginklų baltų areale buvo pagaminti<br />
ne iš metalo. Kaip liudija dirbinių, rastų rytinėje <strong>Lietuvos</strong> dalyje ir datuojamų I<br />
tūkstm. pr. Kr., analizė, metaliniai dirbiniai tesudarė apie 2,4 % visų tyrinėjimų<br />
metu aptiktų radinių. Tai – keli įmoviniai kirviai, papuošalai ir jų nuolaužos 19 .<br />
Visame Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje bronzos importas<br />
smarkiai sumažėjo. Jos netgi mažiau nei ankstyvajame geležies amžiuje.<br />
Bronza ir toliau koncentruojasi sembos pusiasalyje bei Vakarų baltų pilkapių<br />
kultūros areale. Bronzos panaudojimo lygį atskiruose baltiškuose regionuose<br />
aiškiai iliustruoja bronzinių radinių disproporcijos atskiruose regionuose: brūkšniuotosios<br />
keramikos kultūros areale ir Dniepro–Dauguvos kultūros areale bronzinių<br />
dirbinių atitinkamai 21 ir 28 kartus mažiau nei Vakarų baltų pilkapių kultūros<br />
areale. Bronzinių ginklų labiau nuo jūros nutolusiose žemėse randama labai<br />
nedaug. Pavyzdžiui, kirvių rasta tik 21, iš jų tik vienas ne iš buvusių Rytprūsių.<br />
strėlių antgalių (26 vnt.) pagausėja Milogrado kultūros regione prie Dniepro.<br />
Manoma, kad tai lėmė skitų–sarmatų genčių įtaka. Taigi akivaizdu, kad ankstyvajame<br />
geležies amžiuje bronziniai ginklai kur kas labiau buvo paplitę pajūrio<br />
zonoje nei žemyninėje baltų arealo dalyje. Anot bronzos plitimą rytiniame Balti-<br />
19 Лухтан А.Б. Восточная Литва в i тысячелетии до н. э. Автореферат дисертации на<br />
соискание ученой степени кандидата исторических наук. Москва, 1990, с. 14.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
jos regione iki Kristaus nagrinėjusių A. Luchtano ir R. V. sidrio, sunku pasakyti,<br />
kas sutrukdė prekybą ir metalo tiekimą į Rytų Baltijos regioną, nes tai galėjo<br />
lemti keli faktoriai. Pasikeitė politinė ir etninė situacija Rytų europoje: klajokliškos<br />
skitų–sarmatų gentys atkirto baltiškąjį regioną nuo Karpatų kalnuose buvusių<br />
metalo žaliavos šaltinių ir Viduržemio jūros rinkos. Kita priežastis galėjo<br />
būti platus geležies naudojimas centrinėje europoje – tai sumenkino bronzos<br />
reikšmę. Vidurio ir Vakarų europos gentys įžengė į išvystytą geležies amžių,<br />
tuo tarpu Rytinio Baltijos regiono žmonės gerokai atsiliko nuo šio didžiąją europos<br />
dalį apėmusio proceso ir tik pamažu pradėjo susipažinti su geležimi nuo<br />
paskutiniųjų amžių prieš Kristų. Dar viena priežastis – gerokai sumažėjusi gintaro<br />
paklausa Vidurio ir Pietų europoje (nuo VI a. pr. Kr. etrurijoje ir nuo IV a.<br />
pr. Kr. Alpių regione, šiaurinėje Balkanų pusiasalio dalyje bei šiaurės Italijoje).<br />
A. Luchtano ir R. V. sidrio apžvelgtame areale ankstyvajame geležies amžiuje<br />
bronziniai ginklai tesudarė vos 9 proc. visų bronzinių dirbinių. Tačiau rytiniame<br />
Baltijos regione bronzinių ginklų neišstūmė ir geležiniai, nes pastarieji tada buvo<br />
ypač reti. Atvirkščiai, metalinių ginklų „spragą“ užpildė akmeniniai kirviai bei<br />
ietigaliai ir strėlių antgaliai iš kaulo ir rago, gerai žinomi iš tyrinėtų to laikotarpio<br />
įtvirtintų gyvenviečių 20 .<br />
Dniepro–Dauguvos kultūros areale ypatingai svarbią vietą užėmė kailiniai<br />
bei raginiai darbo įrankiai ir ginklai. Tik pačioje I tūkstm. pr. Kr. pabaigoje pradėta<br />
naudoti daugiau geležinių dirbinių, o kaulinių ginklų kiekis smarkiai sumažėja,<br />
o kai kurie per visą ankstyvąjį geležies amžių žinoti ginkluotės tipai<br />
apskritai išnyksta 21 .<br />
Metaliniai ginklai buvo reti, brangūs ir veikiausiai simbolizuojantys aukštesnę<br />
jį turinčio kario (vado) padėtį bei apskritai skirti simbolizuoti karių pranašumą prieš<br />
eilinius bendruomenininkus. Taip pat būtina pastebėti, kad dalis ginklų (visų pirma<br />
lankai su strėlėmis bei ietys) buvo ne tik kovos, bet ir medžioklės priemonė.<br />
Kirviai. Ankstyvajame geležies amžiuje vieni svarbiausių įrankių buvo<br />
kirviai, kurių absoliuti dauguma pagaminti iš akmens. Kol kas nėra galimybių<br />
išskirti būtent ankstyvajam geležies amžiui būdingus kirvius: jų formos menkai<br />
kito per visą ankstyvųjų metalų laikotarpį, dalis žinomos dar akmens amžiuje.<br />
Dažniausiai aptinkami paprasti įtveriamieji kirviai (2 pav.). e. Grigalavičienė<br />
atkreipia dėmesį, jog sokiškių bei kai kuriuose kituose piliakalniuose tokių kirvių<br />
daug daugiau nei kito tipo kirvių – pentinių su išgręžtomis skylėmis kotui<br />
20<br />
luchtanas a., sidrys r. v. Bronzos plitimas rytiniame pabaltijo regione iki kristaus // archeologia<br />
lituana. t. i. vilnius, 1999, p. 26–28, 35.<br />
21<br />
aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. t. 2. Мiнск, 1999, c. 188.<br />
11
2 pav. Akmeniniai įtveriamieji kirviai, rasti<br />
Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.) .<br />
12<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
3 pav. Akmeniniai pentiniai kirviai, rasti<br />
Nevieriškės piliakalnyje (Švenčionių r.).<br />
(3 pav.). Abiejų tipų kirviai yra labai įvairaus dydžio: įtveriamieji – iki 12 cm,<br />
pentiniai – iki 20 cm ilgio.<br />
Akmeniniai kirviai buvo pakankamai universalūs darbo įrankiai bei artimosios<br />
kovos ginklai. Gal tik patys masyviausi pentiniai kirviai labiau tinkami<br />
medžio darbams nei kovai.<br />
Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnyje Gorani 22 (Горани) vietovėje<br />
Baltarusijoje, smurgainių r., rastas nedidelio raginio kirvio ruošinys 23 .<br />
<strong>Lietuvos</strong> archeologinėje medžiagoje neturime metalinių kirvių, kuriuos be<br />
abejonės būtų galima skirti ankstyvajam geležies amžiui. Tačiau radiniai iš kaimyninių<br />
kraštų rodo, jog Rytų Baltijos regione ankstyvajame geležies amžiuje<br />
kurį laiką dar gyvavo bronzos amžiui būdingų kirvių gamybos tradicija. Lietuvoje<br />
greta kitų tipų bronzinių kirvių rasta keliasdešimt įmovinių kirvių, daugelis<br />
jų turėjo nedideles ąseles. Visi šie kirviai priskirti vėlyvajam bronzos amžiui 24 .<br />
Tačiau labai tikėtina, kad tokie kirviai galėjo būti naudojami ir ankstyvajame geležies<br />
amžiuje. Lenkų archeologės L. okulič–Kozarynos (Ł. okulicz–Kozaryn)<br />
22 gorani piliakalnis datuojamas i tūkstm. pr. kr. – iv a.<br />
2<br />
Звяруго Я. Г. Исследования Гораньского городища // lietuvos archeologija. t. 9. vilnius,<br />
1992, p. 99.<br />
24<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 155–159.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
nuomone, bent dalis vakarų baltų areale rastų kirvių su ąselėmis skirtini ankstyvajam<br />
geležies amžiui. Anot archeologės, ankstyvajame geležies amžiuje ir<br />
toliau sėkmingai veikė bronzinių gaminių dirbtuvės<br />
vakarų baltų žemėse, visų pirma – sembos<br />
pusiasalyje. Įmovinių kirvelių su ąselėmis gamintojai<br />
ne tik tęsė iš vėlyvojo geležies amžiaus<br />
perimtą tradiciją, bet ir praturtino šiuos dirbinius<br />
naujais technologiniais sumanymais 25 .<br />
Latvijoje rasti du geležiniai įmoviniai kirviai<br />
su ąselėmis, grubiai atkartojantys bronzinių kirvių<br />
formas (4 pav.). Panašių kirvių rasta ugro–suomių<br />
genčių areale – estijoje, suomijoje, Rusijos šiaurės<br />
vakaruose 26 . Tačiau kiti ankstyvajam geležies<br />
amžiui skiriami geležiniai įmoviniai kirviai ąselių<br />
jau neturi ir įgauną formą, būdingą ir senojo geležies<br />
amžiaus kirviams. Lietuvoje senajam geležies<br />
amžiui priskiriamų geležinių įmovinių kirvių<br />
rasta per du šimtus 27 . Latvijoje pavieniai tokie kirviai<br />
priskiriami ir ankstyvajam geležies amžiui 28 .<br />
Baltarusijoje brūkšniuotosios keramikos kultūros<br />
areale vienas toks kirvis, žymi laikotarpį apie<br />
Kristaus gimimą, rastas Gorodiščės (Гарадзішча)<br />
piliakalnyje prie Minsko 29 .<br />
Baltarusijoje, Rusijoje, estijoje ir Latvijoje<br />
rasta pavienių siauraašmenių geležinių<br />
4 pav.Geležiniai įmoviniai kirviai<br />
su ąselėmis, grubiai atkartojantys<br />
bronzinių kirvių formas, rasti<br />
Latvijos teritorijoje.<br />
kirvių, smarkiai platėjančia pentimi. Latvijos<br />
archeologai strazdės (strazdē) vietovėje rastą<br />
kirvį priskiria ankstyvajam geležies amžiui 30 .<br />
Tam pačiam laikotarpiui priskiriami ir Dniepro<br />
– Dauguvos kultūros areale rasti analogiš-<br />
25<br />
okulicz–kozaryn Ł. dzieje prusów. Wrocław, 1997, p. 80.<br />
26<br />
latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134: 1, 4.<br />
27<br />
michelbertas m. senasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1986, p. 160.<br />
28<br />
latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:3.<br />
29<br />
Медведев А. М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150, рис. 46:1.<br />
0<br />
latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 175–176, pav. 134:5.<br />
13
14<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
ki kirviai 31 . Tokie kirviai dėl savo formos, pritaikytos medžio skėlimui, ir<br />
masyvumo laikytini ne ginklais, bet darbo įrankiais.<br />
unikalus radinys baltų žemėse – neabejotinai kovinis geležinis siauraašmenis<br />
kirvis užapvalinta pentimi (5 pav.), rastas cholmeco (Холмец) piliakalnyje<br />
Rusijos smolensko srityje. šis piliakalnis<br />
priskiriamas Dniepro–Dauguvos kultūrai.<br />
Piliakalnyje aptiktas kirvis analogiškas<br />
randamiems skitų, aptariamuoju laikotarpiu<br />
klajojusių eurazijos stepėse, kapuose<br />
randamiems kirviams 32 .<br />
Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių,<br />
kaimyniniuose kraštuose ankstyvajam geležies<br />
amžiui priskiriamų metalinių kirvių<br />
yra, o <strong>Lietuvos</strong> teritorija, remiantis ligšiolinių<br />
archeologinių tyrimų duomenimis, lieka<br />
tarsi „sala“, kurioje naudoti tik akmeniniai<br />
kirviai. Tačiau manyti, jog čia apskritai nenaudoti<br />
metaliniai kirviai, būtų nelogiška<br />
– veikiausiai tokį vaizdą lemia ne visiškai<br />
tiksli dalies bronzinių, o galbūt ir geležinių<br />
kirvių (kaip ir kitų metalinių dirbinių) data.<br />
Galbūt ateityje Lietuvoje bus patikslinta<br />
šių dirbinių chronologija. Tačiau akivaizdu,<br />
jog metaliniai kirviai to meto baltų že-<br />
5 pav. Kovos geležinis siauraašmenis<br />
kirvis suapvalinta pentimi, rastas<br />
Cholmeco (Холмец) piliakalnyje<br />
Rusijos Smolensko srityje.<br />
mėse buvo naudojami dar gana retai, ypač<br />
nuo prekybos kelių bei kontaktinių zonų su<br />
kitais etnosais nutolusioje centrinėje baltų<br />
arealo dalyje – brūkšniuotosios keramikos<br />
kultūros teritorijoje.<br />
Akmeninės buožės. Vėlyvojo bronzos<br />
amžiaus bei ankstyvojo geležies amžiaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose<br />
aptinkama pavienių akmeninių buožių. <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje tokių daugiakampių,<br />
daugmaž 7–8 cm skersmens buožių su skylėmis viduryje rasta narkūnų (ute-<br />
31<br />
Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства.<br />
Москва, 1992, с. 84–85, 177, таб. 19:1–3.<br />
2<br />
Шмидт Е.А. Племена верховьев Днепра до образования древнерусского государства.<br />
Москва, 1992, с. 86, 176, таб. 18:1.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
6 pav. Akmeninė buožė, rasta<br />
Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.)<br />
7 pav. Kauliniai strėlių antgaliai, ietigaliai ir<br />
durklai, rasti Sokiškių piliakalnyje (Ignalinos r.)<br />
nos r.) (6 pav.), nevieriškių (švenčionių r.), Velikuškių<br />
(zarasų r.) piliakalniuose 33 . Veikiausiai<br />
tai buvo artimosios kovos ginklai, tačiau tikėtina,<br />
kad kariai tokias buožes išmokdavo ir taikliai<br />
svaidyti į priešą. Buožės ir akmeniniai kirviai iš<br />
esmės atliko tą pačią funkciją – buvo smogiamasis,<br />
o prireikus – ir svaidomasis ginklas.<br />
Durklai ir peiliai. <strong>Lietuvos</strong> archeologiniuose<br />
paminkluose rasta keliasdešimt kaulinių<br />
durklų, priskiriamų bronzos ir ankstyvajam<br />
geležies amžiui. Kai kurie jų – gana masyvūs,<br />
18–25 cm ilgio. Dalis durklų turėjo<br />
papildomas kaulines ir ragines<br />
rankenas, kurios kartais buvo ornamentuojamos<br />
griovelių bei rantelių<br />
kompozicijomis. Tačiau dažniausiai<br />
randami ilgi, ylas primenantys nusmailinti<br />
kauliniai durklai (7 pav.).<br />
Dviejų sokiškių piliakalnyje rastų<br />
tokių gana primityvių durklų ilgis<br />
siekė 17,5 cm. 34 Kaulinių durklų<br />
gana gausu ir Latvijos, Baltarusijos<br />
bei kitų aplinkinių kraštų baltiškuose<br />
piliakalniuose.<br />
Kauliniai durklai buvo vieni<br />
svarbiausių artimosios kovos ginklų,<br />
taip pat naudoti medžioklės metu<br />
pribaigiant sužeistą žvėrį. Iš bronzos<br />
amžiaus Lietuvoje žinomi keli<br />
bronziniai nevietinės kilmės durklai,<br />
15<br />
veikiausiai įvežti iš skandinavijos.<br />
volkaitė – kulikauskienė r. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis<br />
sluoksnis) // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 23; grigalavičienė e. nevieriškės piliakalnis<br />
// lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 65, pav. 10:1; grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis<br />
geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 146.<br />
4<br />
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 112, p. p. 114<br />
pav. 11–12.
8 pav. Rumijos kapinyne (Mozūrijos ežerų regionas)<br />
palaidoto kario įkapės – molinis indas, geležinis<br />
sulankstytas kalavijas ir geležinis ietigalis.<br />
16<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
Ankstyvojo geležies amžiaus sluoksniuose<br />
panašių durklų nerasta.<br />
Iš kaulo ir rago buvo gaminami<br />
ne tik durklai, bet ir peiliai. sokiškių<br />
piliakalnyje rasti du trumpi<br />
(iki 7 cm ilgio) plokščia nugarėle,<br />
tiesiais ir aštriais ašmenimis peiliai<br />
bei keli peiliai, pagaminti iš šonkaulių,<br />
išaštrintais ašmenimis, primenantys<br />
žalvarinius peilius 35 . Taip<br />
pat aptikti keli vėlyvajam bronzos<br />
amžiui priskiriami bei neaiškios<br />
chronologijos bronziniai peiliai 36 .<br />
Kalavijai. Jau ankstyvajame<br />
bronzos amžiuje iš centrinės ar<br />
šiaurės europos į Lietuvą pateko<br />
bronzinių kalavijų. Daugiausia tokių<br />
kalavijų ir jų nuolaužų rasta vakari-<br />
nėje <strong>Lietuvos</strong> dalyje. skandinaviškos kilmės kalavijų rasta ir į šiaurę nuo <strong>Lietuvos</strong><br />
– estijoje bei suomijoje. 37 švedijoje randami vėlyvojo bronzos amžiaus durklai<br />
savo forma primena kalavijus. Tokie yra ir kai kurie Lietuvoje rasti durklai 38 .<br />
Ankstyvajam geležies amžiui priskiriamų kalavijų Lietuvoje neturime. Galbūt<br />
kalavijo dalimi laikytinas neaiškus geležinio kalavijo ar masyvaus peilio<br />
ašmenų galas, rastas Ėgliškių pilkapyno (Kretingos r.) pilkapio nr. 3 sampilo<br />
pagrinde. Ankstyviausius geležinius dirbinius, aptiktus Ėgliškių pilkapyje, tyrinėjimų<br />
autorė e. Grigalavičienė priskiria 300 – 200 m. pr. Kr. 39<br />
Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. priskiriamam<br />
kario kape, rastas geležinis kalavijas (8 pav.). Tame pačiame kape taip pat rastas gele-<br />
5<br />
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. p. 111, pav.<br />
14–16, p. 112.<br />
36<br />
Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс,<br />
1980, с. 48.<br />
7<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 159–161.<br />
38<br />
Григалавичене Э., Мяркявичюс А. Древнеишие металлические изделия в Литве. Вильнюс,<br />
1980, с. 46.<br />
9<br />
grigalavičienė e. egliškių pilkapiai // lietuvos archeologija. t. 1. vilnius, 1979, p. 37, pav. 10:25:15.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
žinis ietigalis ir molinis indas. Kalavijas ritualiniais tikslais buvo sulankstytas 40 .<br />
Kalavijai ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo retas ginklas. Daugiau<br />
jų (visų pirma – prūsų žemėse) pradėta naudoti senajame geležies amžiuje 41 .<br />
Ietys. Aptariamuoju laikotarpiu baltų žemėse medžioklei ir karybai visų<br />
pirma buvo naudojamos lengvos svaidomosios ietys. sunkių smogiamųjų iečių<br />
atsiradimą, remiantis tyrimų duomenimis, galima priskirti tik laikotarpiu apie<br />
Kristaus gimimą.<br />
<strong>Lietuvos</strong> bei Latvijos teritorijoje nėra rasta ankstyvajam geležies amžiui<br />
priskiriamų geležinių ar bronzinių ietigalių. Iš ankstesnio laikotarpio – vėlyvojo<br />
bronzos amžiaus – Lietuvoje turima keliolika, daugiausia atsitiktinai rastų bronzinių<br />
ietigalių. Daugiau jų aptikta buv. Rytprūsių teritorijoje. Manoma, kad čia<br />
kai kurių tipų bronziniai ietigaliai buvo gaminami pagal iš skandinavijos patekusius<br />
pavyzdžius 42 . Per dešimt įmovinių bronzinių ietigalių, taip pat priskiriamų<br />
bronzos amžiui, rasta Latvijoje 43 . <strong>Lietuvos</strong> bei Latvijos teritorijoje rasti bronzos<br />
amžiaus ietigaliai veikiausiai buvo įvežtiniai. Panašu, jog bent jau dabartinės<br />
<strong>Lietuvos</strong> ir Latvijos teritorijoje ietys su metaliniais antgaliais aptariamuoju laikotarpiu<br />
buvo naudojamos labai retai.<br />
Kaulinių įmovinių ietigalių, pagamintų iš vamzdinių kaulų, rasta su ankstyvuoju<br />
geležies amžiumi siejamuose piliakalniuose. Kaip pavyzdį galima pateikti<br />
radinius iš sokiškių piliakalnio (Rokiškio r.) (7 pav.). Paprasčiausi iki 12–14<br />
cm ilgio ietigaliai buvo pagaminti iš įstrižai nuskeltų vamzdinių kaulų. Taip pat<br />
rasta pavienių dailių ietigalių, tyrinėjimų autorės nuomone, pagamintų pagal<br />
žalvarinių ietigalių pavyzdį. Vieno ietigalio fragmentas leidžia rekonstruoti visą<br />
itin dailaus ietigalio platėjančia plunksna vaizdą 44 . sokiškių piliakalnyje vyravo<br />
8–10 cm ilgio, 1,0–1,2 cm skersmens įmovomis kauliniai ietigaliai. Tačiau būta<br />
ir masyvesnių – daugmaž 15 cm ilgio ir 1,8 cm skersmens ietigalių 45 .<br />
Kaulinių ietigalių <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje taip pat rasta ankstyvajam geležies<br />
amžiui priskiriamų Moškėnų, Petrešiūnų (abu Rokiškio r.) bei kai kuriuose ki-<br />
40<br />
Z przeszłości pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – kraków, 1962, p. 49.<br />
41<br />
michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // <strong>karo</strong><br />
<strong>archyvas</strong>. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 8–50.<br />
42<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 160–162.<br />
4<br />
latvijas senākā vēsture 9. g. t. pr. kr. – 1200. g. rīga, 2001, p. 170–171.<br />
44<br />
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 89–137; grigalavičienė<br />
e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4; grigalavičienė<br />
e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 109, pav. 59:4.<br />
45<br />
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 27–28.<br />
17
18<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
tuose piliakalniuose. Kai kurių ietigalių viename įmovos šone buvo padarytos<br />
skylutės vinutei (veikiausiai taip pat kaulinei).<br />
Kauliniai ietigaliai, jų gamybai skirtus kaulus nuskėlus pakankamai smailu<br />
kampu ir tinkamai nušlifavus, buvo pakankamai aštrūs, kad būtų galima sumedžioti<br />
žvėrį bei sužeisti ar net nužudyti žmogų. Tačiau šie ietigaliai, o drauge ir ietys<br />
nebuvo masyvūs ir veikiausiai naudoti visų pirma kaip svaidomasis ginklas.<br />
Iškelta prielaida, jog kauliniai ietigaliai pagaminti aiškiai sekant metalinių<br />
ietigalių forma, ir spėta, kad piliakalnių gyventojai ankstyvajame geležies<br />
amžiuje turėjo ir metalinių ietigalių, kurių trūko, todėl ginkluotės arsenalą teko<br />
papildyti ietimis su kauliniais ietigaliais 46 . su šia prielaida nesinorėtų visiškai<br />
sutikti. sekimą metalinių ietigalių formomis galime įžvelgti tik keliuose ietigaliuose,<br />
visų pirma – minėtame ietigalyje iš sokiškių piliakalnio bei ietigaliuose<br />
iš Dūkštelių piliakalnio (Ignalinos r.). šiame piliakalnyje vieną iš rastų kaulinių<br />
ietigalių gaminęs meistras išties stengėsi pamėgdžioti metalinį ietigalį. Ietigalio<br />
įkotėje yra skylutė tvirtinimo vinutei 47 . Manytume, jog daugumos kaulinių<br />
ietigalių formą lėmė visų pirma ne sekimas metaliniais pavyzdžiais, bet pačios<br />
medžiagos – vamzdinių kaulų – struktūra.<br />
sunku pasakyti, ar ankstyvajame geležies amžiuje <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje naudoti<br />
bronziniai ietigaliai. Geležiniai ietigaliai taip pat pasirodė tik pačioje laikotarpio<br />
pabaigoje arba tik senojo geležies amžiaus pradžioje. Baltarusijos teritorijoje,<br />
Vileikos r., geležinis įmovinis ietigalis (ilgis – apie 22 cm, plotis – 1,4 cm)<br />
rastas brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamame Malyškų (Малышки)<br />
piliakalnyje. šis ietigalis priskiriamas erų sandūrai ir turi kelis analogus zarubincų<br />
kultūrai priskiriamame Čaplino kapinyne pietinėje Baltarusijoje 48 . Tame<br />
pačiame piliakalnyje rastos dviejų svaidomųjų iečių geležinės įmovos ir vienas<br />
svaidomosios ieties antgalis, tačiau šie radiniai jau I–II a. Taigi nemuno aukštupio<br />
baseine iki šiol rasti ankstyviausi iečių antgaliai priskiriami tik laikotarpiu<br />
apie Kristaus gimimą. A. Jegoreičenka su tam tikromis išlygomis dviašmenius<br />
svaidomųjų iečių antgalius, rastus brūkšniuotosios keramikos kultūros areale,<br />
priskiria laikotarpiu apie Kristaus gimimą 49 .<br />
Mozūrijos ežerų regione, Rumijos (Rumia) kapinyne, I a. pr. Kr. kario kape<br />
rastas geležinis ietigalis ištęsto rombo formos plunksna su iškilia briauna per<br />
46 kulikauskas p., kulikauskienė r., tautavičius a. lietuvos archeologijos bruožai. vilnius, 1961, p. 122.<br />
47 krzywicki l. grodziska górno–litewskie. 1. grodzisko w duksztach // pamiętnik Fizyograficzny. t.<br />
22. dz. 5. Warszawa, 1914, pav. iv:20.<br />
48 Медведев А.М. Беларуское Понеманье в раннем железном веке. Минск, 1996, с. 30, 150,<br />
рис. 46:1.<br />
49 Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 83.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
vidurį (8 pav.) 50 . A. Jegoreičenko teigimu, ietigalių su iškiliomis briaunomis priskyrimas<br />
yra komplikuotas, nes panašūs ietigaliai plačiame baltų kultūrų areale<br />
priskiriami labai įvairiai. Klajoklių skitų areale tokie ietigaliai atsirado V–III<br />
a. pr. Kr. Baltų areale jie buvo išplitę bent iki I tūkstm. vidurio. Baltarusijos<br />
teritorijoje tokių ietigalių rasta brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriamuose<br />
Azdiatičių (Аздятичи), Ivanės (Ивань), Kaščeličių (Кащеличи), Malyškų<br />
(Малышки), svidno (Свидно) piliakalniuose, taip pat Dniepro–Dauguvos<br />
kultūrai priskiriamame Burakovo (Бураково) piliakalnyje, zarubincų kultūros<br />
Čaplino (Чаплино) kapinyne. Panašu, jog daugelis minimų ietigalių gali būti<br />
skirtini tik erų ribai arba pirmiesiems amžiams po Kristaus.<br />
Lankai ir strėlės. Geležies amžiaus strėles, rastas <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje, yra<br />
išsamiai aptaręs V. Kazakevičius. Kaulinių strėlių antgalių (7 pav.) archeologas<br />
savo darbe neaptarė, o ankstyviausius geležinius antgalius skyrė II a. 51<br />
<strong>Lietuvos</strong> teritorijoje rastus kaulinius ir raginius bronzos bei ankstyvojo geležies<br />
amžiaus strėlių antgalius apibendrinusi e. Grigalavičienė skiria septynias jų<br />
grupes: 1. Antgaliai rombo formos plunksna su dviem užbarzdomis; 2. Antgaliai su<br />
viena užbarzda; 3. Apvalaus pjūvio antgaliai nusmailintomis plunksnomis ir įtvaromis;<br />
4. Antgaliai plokščia plunksna; 5. Antgaliai, padaryti pagal titnaginių strėlių<br />
antgalių pavyzdžius; 6. Antgaliai, padaryti iš paprastų kaulo skelčių, nusmailinus<br />
įtvaros galą, nesuteikiant jiems įprastų gražių formų; 7. Įmoviniai antgaliai, padaryti<br />
iš vamzdinio kaulo, įstrižai nupjovus, nusmailinus ir užaštrinus galą 52 .<br />
Pateikta kaulinių strėlių antgalių tipologinė schema laikytina viso labo pirmine,<br />
orientacine. Detali kaulinių antgalių tipologija ir chronologija – atskiro tyrimo<br />
uždavinys. Kai kurie strėlių antgaliai yra netipiškų formų – jas padiktavo atsitiktiniai<br />
antgalius gaminusio meistro atlikti kaulo pjovimo ar kirtimo veiksmai. Tokių<br />
strėlių antgalių pavyzdžiais galėtų būti kai kurie sokiškių piliakalnio radiniai 53 .<br />
Ankstyvajam geležies amžiui priskiriami numanomi skitiškos kilmės (siejami<br />
su klajoklių skitų gentimis, aptariamuoju laikotarpiu klajojusiomis eurazijos<br />
stepėse) bronziniai strėlių antgaliai, rasti Merkinėje ir šalia Druskininkų 54 .<br />
Pateikiamas ir kita šių ietigalių data, priskiriant juos bronzos amžiaus pabaigai<br />
50<br />
Z przeszłości pomorza Wschodniego. Wrocław – Warszawa – kraków, 1962, p. 49.<br />
51<br />
Егорейченко А.А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 82–83.<br />
52<br />
kazakevičius v. geležies amžiaus strėlės lietuvoje (ii–Xii/Xiii a.). vilnius, 2004.<br />
5<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 113–115.<br />
54<br />
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 114, pav. 20:3, 5.<br />
19
20<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
– VII–VI a. pr. Kr. 55 Pietinėje Baltarusijos dalyje randami dvisparniai ir trisparniai<br />
bronziniai strėlių antgaliai laikomi kontaktų su skitais liudijimu ir priskiriami<br />
4–3 a. pr. Kr. 56 Dniepro – Dauguvos kultūros areale taip pat rasta keletas<br />
geležinių strėlių antgalių, kuriuos A. Mitrofanovas laiko esant skitiškos kilmės ir<br />
priskiria III a. pr. Kr. 57<br />
Apsauginė ginkluotė. <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje ankstyvajam geležies amžiui<br />
(kaip ir visu ankstyvuoju metalų laikotarpiu) priskiriamos apsauginės ginkluotės<br />
– skydų, šalmų, šarvų nėra rasta. Tačiau negalime teigti, jog apsauginė ginkluotė<br />
išvis nebuvo naudojama, juolab kad įvairiuose europos regionuose ji žinoma jau<br />
bronzos amžiuje 58 . senajame geležies amžiuje apsauginė ginkluotė jau plačiai<br />
žinoma baltų žemėse. Visų pirma tai skydai. skydų umbų bei kitų skydo detalių<br />
gausiausiai randama vakarinėse baltų žemėse. Tuo tarpu rytinėje baltų arealo<br />
dalyje, mišrios baltų ir ugro–suomių Djakovo kultūros objektuose rasta spėjamų<br />
šarvų plokštelių 59 . Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies<br />
amžiaus pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos žemupio baseino pavaizduoti<br />
kariai su skydais 60 .<br />
Fortifikacija<br />
Ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvoje jau egzistavo pakankamai tankus piliakalnių<br />
tinklas. Archeologas G. zabiela yra argumentuotai apžvelgęs ir įvertinęs<br />
piliakalnių raidą Lietuvoje iki Kristaus gimimo. Leisime sau pateikti kelias plačias<br />
citatas iš z. Baubonio ir G. zabielos sudaryto „<strong>Lietuvos</strong> piliakalnių atlaso“ 61 įvadinės<br />
dalies (toliau citatos iš šio leidinio nurodomos gulsčiu šriftu – M.V.), juolab tai – vieni<br />
konceptualiausių pastarojo meto tekstų, skirtų ankstyvųjų piliakalnių raidai:<br />
„<strong>Lietuvos</strong> piliakalnių atsiradimą šiek tiek veikė skitų ir keltų įtvirtinimų rai-<br />
55<br />
lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 310.<br />
56<br />
merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>. t. XX. vilnius, 2005, p. 17.<br />
57<br />
aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 590.<br />
58<br />
Митрофанов А.Г. Железный век средней Белоруссии (vii–vi вв. до н. э. – viii в. н. э.).<br />
Минск, 1978, с. 38.<br />
59<br />
Harding a. the Bronze age // european prehistory. a survey. new york, Boston, dordrecht, london,<br />
moscow, 2002, p. 316–317; merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // <strong>karo</strong><br />
<strong>archyvas</strong>. t. XX. vilnius, 2005, p. 17.<br />
60<br />
michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // <strong>karo</strong><br />
<strong>archyvas</strong>. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 16–51.<br />
61<br />
gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
da. Kadangi abi tautos su <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje gyvenusiomis gentimis nesiriboja,<br />
jų kultūrinė įtaka persidavė per tarpininkus. Toks tarpininkas tarp keltų ir baltų<br />
buvo lužitėnų kultūra. Centrinėje Lenkijoje dažniausiai lygiose vietose, apsaugotose<br />
ežerų vandenų, rastas šios kultūros liekanas VIII – VI a. pr. Kr. įrengtos<br />
nemažos įtvirtintos gyvenvietės. Bene garsiausia iš jų yra Biskupinas, iš dalies tyrinėta<br />
ir pagal tyrinėjimų rezultatus atkurta.<br />
Joje medžio įtvirtinimai juosė tankiai<br />
užstatytą plotą. Skitų kultūros tarpininkas<br />
yra Milogrado kultūra, gyvavusi VII – III<br />
a. pr. Kr. Ukrainos šiaurinėje ir Baltarusijos<br />
pietinėje dalyse. Jos 2–10 ha ploto<br />
piliakalniai įrengti kranto kyšuliuose, nuo<br />
lauko pusės įtvirtinti 1,5–3 m aukščio pylimais<br />
bei jų išorinėje pusėje iškastais 1 m<br />
gylio grioviais. I tūkstm. pr. Kr. Lietuvoje<br />
jau buvo įtvirtinimų, kuriuos galime laikyti<br />
ankstyviausiais piliakalniais. Išsiskiria du<br />
jų regionai – Vakarų ir Rytų Lietuva. Rytų Lietuvoje piliakalniams įrengti naudotos<br />
atskirų kalvų viršūnės. Šių piliakalnių forma yra maksimaliai pritaikyta prie<br />
esamo reljefo. Žmogaus rankų paliesti būna tik aikštelės kraštai, kur suformuotas<br />
plokštesnis jos kraštas ir 1–2 m aukštyje nuo aikštelės statesnis šlaitas. Aikštelės<br />
– šlaito riboje įrengiamos medinės tvoros (9 pav.), kurios neretai būdavo dvigubos.<br />
Pačioje aikštelėje stovėjo padrikai išsidėstę pastatai. Bendruomenės nebuvo<br />
didelės, jas sudariusios vos kelios šeimos, tad tokių piliakalnių aikštelės paprastai<br />
nebuvo didesnės nei 30 m skersmens. Pastebimi tokių ankstyvųjų piliakalnių savotiško<br />
sutankėjimo regionai, kuomet atstumai tarp atskirų piliakalnių siekia kelis<br />
šimtus metrų – porą kilometrų (Parsvėto ežero krantai Ignalinos r., Žąsinų ežero<br />
apylinkės Švenčionių r.). Ar tai tankaus apgyvendinimo, ar skirtingos piliakalnių<br />
chronologijos pasekmė, tebėra neaišku [...].<br />
Ankstyvieji Rytų <strong>Lietuvos</strong> piliakalniai priklauso brūkšniuotosios keramikos<br />
kultūrai [..]. Įtvirtintos gyvenvietės pavyzdžiu iš Rytų <strong>Lietuvos</strong> galėtų būti narkūnų<br />
piliakalnis (utenos r.). Archeologinių tyrinėjimų duomenys parodė, jog kalvoje,<br />
ilgainiui tapusioje piliakalniu, pirmieji gyventojai pasirodė dar II tūkstm. pr.<br />
Kr. pabaigoje. Tuo metu ryškesnių vietovės pertvarkymų nepastebėta. Daugiausia<br />
pastatų buvo aikštelės pakraščiuose. Ilgainiui gyventojų skaičius augo, pradėti<br />
apgyvendinti vis didesni piliakalnio aikštelės plotai. I tūkstm. pr. Kr. pirmojoje<br />
pusėje pastatų atsiranda ir piliakalnio aikštelės viduryje, o pati gyvenvietė (10, 11<br />
21<br />
9 pav. Vertikalių rąstų tvora piliakalnio<br />
aikštelės pakraščiuose.
10 pav. Įtvirtintos gyvenvietės Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija<br />
11 pav. Pastato Narkūnų piliakalnyje (Utenos r.) rekonstrukcija<br />
pav.) pradedama stiprinti dirbtinėmis kliūtimis. Manoma, kad iš to laiko yra likę vertikalių<br />
kuolų, perpintų šakomis, apdrėbtomis moliu, ir sutvirtintų akmenimis, pėdsakai.<br />
Ankstyvajame geležies amžiuje atsiranda ir įtvirtinimų iš žemių – nesaugiausioje<br />
šiaurinėje kalvos pusėje kasamas gynybinis griovys ir įrengiamas pylimas 62 .<br />
Kitas ankstyviausių <strong>Lietuvos</strong> piliakalnių regionas yra Vakarų Lietuva. Čia<br />
ankstyviausi piliakalniai įrengti krantų kyšuliuose arba aukštumų viršūnėse<br />
62 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 15.<br />
22<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
(Dapšiai, Mažeikių r.; Daubariai, Mažeikių r.; Imbarė, Kretingos r.; Kurmaičiai,<br />
Kretingos r.). Jų apatiniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta tik<br />
labai plačios chronologijos dirbinių: lipdytos lygios, brūkšniuotos ir neryškiai<br />
grublėtos keramikos, titnaginių grandukų, grąžtelių, kirvelių, akmeninių kaplių,<br />
trintuvų, molinių svarelių. Neturint gamtamokslinių datų, šie piliakalniai datuojami<br />
I tūkst. pr. Kr. antrąja puse63 .<br />
sauginių piliakalnyje (šiaulių r.), kurio data I tūkstm. pr. Kr. pabaiga, piliakalnio<br />
aikštelės pakraščius juose medinė tvora iš kas 1,5–2,5 m į žemę įkastų<br />
pušinių 15–20 cm storio rąstų, kurie laikė tarp jų sudėtus horizontalius rąstus.<br />
Rąstai, saugant juos nuo padegimo, iš dalies ir nuo vėjo, buvo apdrėbti moliu.<br />
už pirmos tvoros daugmaž per metrą atstumu ėjo antra tvora. Piliakalnio aikštelėje<br />
stovėjo nedideli pastatai (12 pav.). Anot piliakalnį tyrinėjusio V. Daugudžio,<br />
gamtos natūraliai labiau apsaugotose piliakalnio vietose būta ir viengubų medinių<br />
sienų. Medinės sienos<br />
papildomai buvo sustiprinamos<br />
akmenimis. Kartais<br />
būdavo statomos ir dvigubos<br />
sienos. Tarpus tarp<br />
dvigubų sienų, tyrinėtojo<br />
nuomone, veikiausiai dengė<br />
stogas. Kartais tarpas tarp<br />
dvigubų sienų buvo visiškai<br />
užpildomas akmenimis, taip<br />
gaunant itin tvirtą gynybinį<br />
statinį64 12 pav. Įtvirtinimų Sauginių piliakalnyje (Šiaulių r.)<br />
rekonstrukcija.<br />
.<br />
Vakarų Latvijoje ankstyviausias Paplakos, Liepojos r., piliakalnis datuotas<br />
I tūkstm. pr. Kr. viduriu ir antrąja puse. Prie šių piliakalnių greičiausiai tenka<br />
priskirti ir daugiau pajūrio ruože žinomus negausius iš akmenų krautus įtvirtinimus,<br />
įrengtus beveik lygiose vietose (Auksūdis, Kretingos r., Jakai, Klaipėdos r.).<br />
Čia iš akmenų krautuose pylimuose buvo įrengtos stulpinės konstrukcijos medines<br />
gynybines sienos. Ankstyva šių akmeninių įtvirtinimų chronologija rodo<br />
tai, kad kai kada šių įtvirtinimų liekanos aptinkamos pačiuose ankstyviausiuose<br />
pylimų sluoksniuose (Įpiltis, Mosėdis Skuodo r.), o jiems artimiausios analogijos<br />
žinomos iš Skandinavijos bei šiaures rytinio Pabaltijo, kur iš akmenų krauti<br />
63 grigalavičienė e. narkūnų didžiojo piliakalnio tyrinėjimų rezultatai (apatinis kultūrinis sluoksnis)<br />
// lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 41–42, pav. 67.<br />
64 lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 15.<br />
2
24<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
įtvirtinimai pasirodė apie 1300 m. pr. Kr.<br />
Žiediniai iš akmenų ir žemių įrengti vakarų <strong>Lietuvos</strong> įtvirtinimai iki šiol<br />
labai mažai tyrinėti, neaiški tikslesnė jų chronologija. Jakų piliakalnis įrengtas<br />
lygioje vietoje, vėlesniais laikais labai apardytas žemės darbų metu. Piliakalnio<br />
skersmuo – daugmaž 45 m. Aikštelę juosia 17–20 m pločio pylimas, kurio pietiniame<br />
pakraštyje žymūs buvusio įvažiavimo pėdsakai. nedidelės apimties archeologinių<br />
tyrinėjimų metu rasta stulpaviečių, degėsių, molio tinko, keramikos šukių<br />
65 . Tai – labai įdomus archeologinis objektas. Tikėtina, kad ir kitose <strong>Lietuvos</strong><br />
vietose pavyktų rasti panašių įtvirtinimų. Jie galėjo būti pastatyti bendruomenių,<br />
kurios gyveno lygumose ir dėl atitinkamų gamtinių sąlygų neturėjo galimybės<br />
įrengti piliakalnio natūralioje kalvoje.<br />
Pagal įtvirtinimus išsiskiria keli brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių<br />
tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi. Vieną<br />
grupę sudaro jau minėti nedideli piliakalniai kalvų viršūnėse be ryškiau išreikštų<br />
įtvirtinimų (Armališkės, Utenos r., Betiškės, Zarasų r., Gugiai, Zarasu r., Avilčiai,<br />
Molėtų r., Malkestas, Molėtų r., Paseirninkai, Lazdijų r.). Juose buvo plonas<br />
kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių. Tokie piliakalniai iki<br />
šiol beveik netyrinėti, tik labai suardytame Bikūnų antrajame piliakalnyje rasta<br />
akmeninio kirvio išgrąža bei lipdyta šukė. Šių piliakalnių papėdėse aiškesnių<br />
gyvenviečių liekanų neaptikta.<br />
Kitai grupei priklauso piliakalniai nemažomis (40–80 m skersmens) pailgomis<br />
keturkampėmis ar ovaliomis aikštelėmis (Antilgė, Utenos r., Mineikiškės, Zarasų<br />
r., Jaurelis, Utenos r., Šišponiškės, Zarasų r.) be žymesnių įtvirtinimų. Kaip<br />
rodo tyrinėjimai, šie piliakalniai buvo stambesnių bendruomenių gyvenamosios<br />
vietos. Jų įtvirtinimus sudarė tik dvigubos medinės tvoros aikštelės pakraščiuose<br />
(Nevieriškė, Švenčionių r., Narkūnai). Tai ilgiau gyvavę piliakalniai su storesniu<br />
kultūriniu sluoksniu, kartais pridengtu vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis<br />
išliko iki mūsų dienų.<br />
sokiškių piliakalnis (Ignalinos r.) pergyveno kelis savo raidos etapus, pradedant<br />
vėlyvuoju bronzos amžiumi ir baigiant senuoju geležies amžiumi (nuo<br />
III tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki pirmųjų amžių po Kristaus). Maždaug VIII–III<br />
a. pr. Kr., vėlyvojo bronzos amžiaus ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje,<br />
piliakalnis buvo toliau tvirtinamas. Iš pirmųjų fortifikacijos darbų, atliktų dar<br />
bronzos amžiuje, liko apsauginis 3–5 m pločio, 1,1–2 m gylio griovys, o už jo<br />
vidinėje aikštelės pusėje – apie 0,7 m aukščio bei iki 2 m pločio pylimėlis bei<br />
65 daugudis v. senoji medinė statyba lietuvoje. vilnius, 1982, p. 15–19, pav. 2, 3, 4.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
dar vienas negilus griovys. Įtvirtinimus papildė medinės užtvaros. Bronzos amžiaus<br />
ir ankstyvojo geležies amžiaus sandūroje gyventojai toliau aukštino pylimą<br />
smėliu bei moliu. Piliakalnio aikštelėje stovėjo stulpinės konstrukcijos pastatai.<br />
Labiausiai piliakalnis pertvarkytas paskutiniaisiais ankstyvojo geležies amžiaus<br />
ir pirmaisiais senojo geležies amžiaus šimtmečiais. Atlikti dideli žemės darbai,<br />
piliakalnio šlaitai padaryti statesni, įrengtos terasos. Iš kalvos nuolaidžiais šlaitais<br />
jis tapo aukštu, stačiais šlaitais, sunkiai prieinamu piliakalniu 66 .<br />
„Trečiai grupei priklauso tiek kalvų viršūnėse, tiek ir krantų kyšuliuose<br />
įrengti 30–80 m dydžio piliakalniai daugiausia keturkampėmis aikštelėmis, kraštuose<br />
sutvirtinti pylimais (Dryžiai, Utenos r., Paūdronis, Šalčininkų r., Suginčiai,<br />
Molėtų r.). Šie piliakalniai neretai turi ir papildomas įtvirtinimų (griovių – pylimų)<br />
linijas šlaituose (Zokoriai, Zarasų r., Barčiai, Varėnos r., Pakainiai), paprastai<br />
virtusias terasomis. Tai bene geriausiai pažįstami ir daugiausia tyrinėti<br />
brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai. Jie naudoti gana ilgą laiką, gynybiniai<br />
įtvirtinimai ne kartą rekonstruoti, plėsti ir stiprinti (Sokiškiai, Ignalinos<br />
r., Velikuškės, Zarasų r.). Šie piliakalniai pergyveno brūkšniuotosios keramikos<br />
kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkstm. vidurio. Jų papėdėse yra nemažos<br />
gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą (Sokiškiai).<br />
Atskiras ankstyvųjų piliakalnių tipas yra nedidelių kalvų viršūnėse įrengti<br />
maži piliakalniai apvaliomis, iki 20 m skersmens aikštelėmis, apjuosti 2–3 įvirtinimų<br />
žiedais. Paprastai pirmas pylimų žiedas juosia aikšte1ę, 3–4 m žemiau jos<br />
pastatytuose šlaituose iškastas griovys, kurio išorėje supiltas pylimas (Jašiškis,<br />
Anykščių r., Obonys, Kupiškio r., Puziniškis, Ignalinos r.). Kai kada žemiau pirmosios<br />
įtvirtinimų linijos šlaituose dar įrengta antroji (Ažubalis, Ignalinos r.,<br />
Tolimėnai, Ignalinos raj.; Biekaučyzna, Zarasų raj., Strakšiškė, (Ignalinos raj.<br />
Šie piliakalniai netyrinėti, aiškesnių papėdžių gyvenviečių neturi.<br />
Atskira labai negausi brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių rūšis<br />
yra didžiuliai (0,5–3 ha) piliakalniai – gyvenvietės, turintys tik natūralius įtvirtinimus.<br />
Paprastai tai statūs šlaitai, papėdėje juosiami vandens (Jonėnai, Molėtų<br />
r., Šinkūnai, Ukmergės raj., Velikuškės II, Zarasų r., Kalviai, Utenos r., Aviliai,<br />
Zarasų r.). Tai tiesiog didžiulės silpnai įtvirtintos gyvenvietės. Tiek šie piliakalniai,<br />
tiek ir gausios brūkšniuotosios keramikos kultūros papėdžių gyvenvietės<br />
lieka beveik netyrinėtos. <br />
Pagrindinius brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių bruožus atkartoja<br />
ir kitų <strong>Lietuvos</strong> vietų piliakalniai. Kadangi jie beveik netyrinėti, nega-<br />
66 Banytė r., žulkus v. jakų klaipėdos rajone žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai // archeologiniai<br />
tyrinėjimai lietuvoje 1992 ir 1993 metais. vilnius, 1994, p. 39 – 43.<br />
25
26<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
lime kalbėti nei apie tikslesnę jų chronologiją, nei apie kultūrinį priklausymą.<br />
Vakarų Lietuvoje žinomos negausios Pilalės – nedidelės kalvelės upių slėniuose,<br />
neturinčios piliakalnių bruožų ir šiame atlase [iš kurio paimta citata – M.V.] nepristatomos.<br />
Tuo tarpu Vakarų Lietuvoje žinoma ir nedidelių neįtvirtintų (Veiteliai,<br />
Skuodo raj.), ir didesnių įtvirtintų (Kurmaičiai, Kretingos r.), ir mažų labai<br />
smarkiai įtvirtintų piliakalnių“ 67 .<br />
Dar vienas itin įdomus įtvirtintų gyvenviečių tipas, būdingas ankstyvojo<br />
geležies amžiaus baltams, – gyvenvietės ant vandens. Bene plačiausiai žinomas<br />
tokio pobūdžio objektas – ožyšo (orzysz) gyvenvietė (13 pav.) Mozūrijos ežerų<br />
regione Lenkijoje. ežero<br />
seklumoje, netoli kranto, iš<br />
rąstų keliais aukštais buvo<br />
suklota medžio rąstų konstrukcija,<br />
sutvirtinta į ežero<br />
dugną sukaltais ąžuoliniais<br />
poliais – savotiška medinė<br />
sala, kurią juosė statmenų<br />
rąstelių siena. su krantu šia<br />
dirbtinę salą jungė tiltas.<br />
saloje, užėmusioje 2–3 arų<br />
plotą, stovėjo keli stulpinės<br />
konstrukcijos pastatai. L.<br />
okulič – Kozaryn teigimu,<br />
taip didžiulėmis pastangomis,<br />
naudojant milžiniškas<br />
darbo sąnaudas, įrengta<br />
sala saugojo jos gyventojus<br />
nuo svetimų žmonių ir<br />
žvėrių68 . Iš dalies galima<br />
būtų sutikti su tokiu teiginiu.<br />
Tačiau dirbtinės salos<br />
13 pav. Polinės Ožyšo gyvenvietės likučiai<br />
privalumai išnykdavo, vos<br />
spustelėjus dideliems šalčiams<br />
ir ežerui užšalus.<br />
67<br />
grigalavičienė e. sokiškių piliakalnis // lietuvos archeologija. t. 5. vilnius, 1986, p. 92–101.<br />
68<br />
lietuvos piliakalniai. atlasas (sud. Z. Baubonis ir g. Zabiela). t. i. vilnius, 2005, p. 14–16.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
Kita gyvenvietė ant vandens Mozūrijos ežerų regione, tyrinėta Maltainių<br />
(Moltajny) vietovėje. Kaip ir ožyšo gyvenvietė, Maltainių gyvenvietė skiriama<br />
V a. pr. Kr. ir priskiriama Vakarų baltų pilkapių kultūrai. Maltainių gyvenvietė<br />
buvo daugmaž kvadrato formos, 22 x 20 m dydžio 69 . Gana panašiai buvo įrengta,<br />
tik keliolika kartų didesnė daugmaž vienalaikė Biskupino gyvenvietė Lenkijoje,<br />
priskiriama Lužitėnų kultūrai.<br />
Labai įdomūs radiniai ir iš Luokesų ežero (Molėtų r.), kur grupė <strong>Lietuvos</strong><br />
archeologų prieš keletą metų aptiko dviejų polinių gyvenviečių pėdsakus. Pirmoji<br />
gyvenvietė aptikta šiaurinėje ežero dalyje. Iš polių išsidėstymo matyti, kad<br />
gyvenvietė pusapvalio plano. centrinėje 30x35 m dydžio gyvenvietės dalyje<br />
būta gyvenamųjų būstų. Manoma, kad gyvenamąjį kompleksą galėjo sudaryti<br />
iki dešimties pastatų. Gyvenvietę dar juosė polių tvora iš į ežero dugną sukaltų<br />
dviejų polių eilių. Tokia tvora galėjo svariai padidinti gyvenvietės gynybines galimybes<br />
ne tik vasarą, bet ir ežerui užšalus. Luokesų gyvenvietė priskiriama II<br />
tūkstm. pr. Kr. 70 „arba vėlyvojo geležies amžiaus pabaiga“ – ankstyvojo geležies<br />
amžiaus pradžia 71 . Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje rastos Luokesų<br />
gyvenvietės bei „medinės salos“ iš Mozūrijos ežeryno rodo, jog baltų genčių<br />
areale greta piliakalnių buvo ir įtvirtinimų vandenyje, tačiau jų tyrimai dar tik<br />
dabar bus plačiau aptariami.<br />
Susisiekimas<br />
Žirgų naudojimas. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje greta kitų naminių<br />
gyvulių auginti ir arkliai. Rytų <strong>Lietuvos</strong> piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose<br />
jų kaulai sudaro 5–15 % visų kaulų. Arklių mėsa naudota maistui – tai<br />
liudija rasti dažniausiai suskaldyti arklių kaulai 72 . Tiesa, sunku pasakyti, kiek<br />
arkliai buvo reikšmingi kaip naminiai gyvuliai, nes bent dalį rastų arklių kaulų<br />
gali sudaryti sumedžiotų laukinių arklių – tarpanų – kaulai.<br />
Ant kai kurių bronzos amžiaus pabaigos ir ankstyvojo geležies amžiaus<br />
69<br />
gackowski W. osiedlie navodne z mołtajn, gm. Barciany. Wstępne wwniki analiz przyrodniczych<br />
(próba rekonstrukcji zabudowy) // Ziemie polskie we Wczesnej epoce żelaza i ich powiązania z intymi<br />
terenami. rzesów, 1992, p. 353–355.<br />
70<br />
Baubonis Z., kraniauskas r., kvedaravičius m. luokesų ežero senovės gyvenvietės povandeniniai<br />
archeologiniai tyrinėjimai // archeologiniai tyrinėjimai lietuvoje 2000 metais. vilnius, 2002, p.<br />
229–231.<br />
71<br />
lietuvos istorija. i tomas. akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis. vilnius, 2005, p. 314.<br />
72<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 99.<br />
27
pirmosios pusės Pamario kultūros urnų iš Vyslos<br />
žemupio baseino pavaizduoti ne tik žirgai, bet ir<br />
spėjami raiteliai, o ant Grabove rastos urnos – dviejų<br />
arklių tempiamas vežimas (14 pav.) 73 . skandinavijoje<br />
rasti vėlyvajam bronzos amžiui priskiriami<br />
uolų raižiniai, kuriuose vaizduojami dviračiai ir<br />
keturračiai vežimai, tempiami dviejų žirgų 74 .<br />
Vakarų baltų areale žirgai jau naudoti ne tik jojimui,<br />
bet ir vežimų tempimui. Tuo tarpu kitose baltų<br />
žemėse žirgais jau jota, tačiau<br />
žirgo aprangos detalių ir raitelio<br />
reikmenų rasta itin mažai.<br />
Baudėjose (Prienų r.) tvenkinyje<br />
aptiktas ankstyvajam geležies<br />
amžiui priskiriamas bronzinių<br />
dirbinių lobis – įvijinis smeigtukas,<br />
dvi įvijinės apyrankės ir<br />
trys apskritos plokštelės 75 . šios<br />
plokštelės laikomos žirgo aprangos<br />
detalėmis 76 . Petrešiūnų<br />
piliakalnyje (Rokiškio r.) rastas<br />
28<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
kaulinis kamanų laužtukas. Panašių dirbinių aptikta Latvijos ir Baltarusijos piliakalniuose<br />
77 .<br />
svarbus kokybinis žirgų naudojimo jojimui požymis yra pentinų išplitimas.<br />
Rytų baltų areale pentinai plačiau žinomi tik nuo senojo geležies amžiaus 78 . Tik<br />
zarubincų kultūros areale, pietinėje Baltarusijoje, aptinkami seniausi pentinai,<br />
priskirtini laikotarpiui apie Kristaus gimimą 79 .<br />
natūralu, kad intensyvesnio žirgų naudojimo jojimui ar net vežimų tempimui<br />
pėdsakų randama vakarinėse ir pietinėse baltų žemėse. Čia gyvenusios<br />
7 gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 78–82, pav. 47.<br />
74 merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>. t. XX. vilnius, 2005, p. 17.<br />
75<br />
kulikauskas p., kulikauskienė r., tautavičius a. lietuvos archeologijos bruožai. vilnius, 1961, p.<br />
138–139, pav. 87.<br />
76<br />
grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 99.<br />
77 rimantienė r. lietuva iki kristaus. vilnius, 1995, p. 117.<br />
78 Егорейченко А. А. Культуры штрихованой керамики. Минск, 2006, с. 84.<br />
79 Археалогiя Беларусi. Т. 2. Мiнск, 1999, c. 250.<br />
14 pav. Grabove (Lenkija) rasta Pamario kultūros<br />
antropomorfinė urna, ant kurios pavaizduotas dviejų<br />
arklių tempiamas keturratis vežimas
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
gentys su visuomenėmis, kuriose žirgai buvo plačiai naudojami (Pamario kultūra<br />
– su germanais, zarubincų kultūra – su skitais). Žirgų reikšmė karybai ir susisiekimui<br />
tolydžio augo. Akivaizdu, kad baltai vis labiau mokėsi jodinėti žirgais, ir<br />
raiteliai darėsi vis reikšmingesnis karybos elementas. Tuo tarpu vežimų reikšmė<br />
karyboje kelia abejonių. Kovos vežimai efektyvūs atviroje vietovėje, tuo tarpu<br />
visas baltų gyvenamas arealas buvo itin miškingas. Pamario kultūros žmonės<br />
šiuos vežimus galėjo naudoti visų pirma kaip genčių vadų prabangos, valdžios<br />
simbolį.<br />
Laivyba. susisiekimui taikiais ir kariniais tikslais reikšminga buvo laivyba.<br />
Deja, kol kas apie vidaus vandenyse ir jūroje ankstyvajame geležies amžiuje<br />
naudotus luotus bei laivus galime spęsti tik pagal gretimoms proistorės<br />
epochoms skiriamus radinius bei ankstyvojo geležies amžiaus laivus iš gretimų<br />
nebaltiškų regionų.<br />
Luotų, ankstyvajam geležies amžiui, Lietuvoje neturime. Tačiau rasta luotų<br />
tiek iš ankstyvesnių, tiek iš vėlyvesnių epochų 80 . sprendžiant pagal chronologiškai<br />
artimiausius bronzos ir senojo geležies amžiaus luotus, ankstyvajame geležies<br />
amžiuje naudoti luotai galėjo būti 4–8 m ilgio, nors jau bronzos amžiuje būta<br />
ir itin masyvių, net 15 m ilgio luotų. Kartais keli luotai buvo sujungiami šonais.<br />
Taip gaunama ne itin manevringa, bet stabili krovinių bei žmonių gabenimui<br />
skirta susisiekimo vandeniu priemonė.<br />
Žinių apie ankstyvajame geležies amžiuje Baltijos jūroje naudotus laivus<br />
suteikia unikalus radinys Danijos Also saloje. Čia durpyne rastas IV a. pr. Kr.<br />
datuojamas 19 metrų ilgio laivas, jame tilpo apie 20 žmonių. Laivas buvo paaukotas<br />
kartu su jame sudėtais ginklais, priklausiusiais 21–22 kariams 81 . Panašius<br />
laivus galėjo statytis ir pajūryje gyvenusios baltų gentys.<br />
Karinė organizacija. Karinių konfliktų pėdsakai<br />
Ankstyvojo geležies amžiaus karinė organizacija neatsiejamai susijusi su<br />
to meto visuomenės organizacija. Dar II tūkstm. pr. Kr. viduryje, yrant patriarchalinėms<br />
šeimoms, dalis atsiskyrusių šeimų paliko neįtvirtintas gyvenvietes ir,<br />
80<br />
kuncienė o. susisiekimo vandeniu priemonės lietuvoje iki Xiii a. // lietuvos tsr mokslų akademijos<br />
darbai. serija a., 1975 t. 2 (51), p. 51–59; perminas k. priešistoriniai luotai lietuvoje // praeities<br />
puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. klaipėda, 2005, p. 223–250.<br />
81<br />
randsborg k. scandinavian armies. military organization before viking age // archeologia Baltica.<br />
t. 2. vilnius, 1997, p. 105.<br />
29
0<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
ieškodamos saugių vietų, įsikūrė gamtos apsaugotose aukštumose. Manoma, kad<br />
piliakalniuose gyveno giminingos šeimos, turėjusios bendrus protėvius. Piliakalniuose<br />
veikiausiai gyvendavo 60–100 žmonių. Piliakalnyje klostėsi nauji ekonominiai<br />
ir socialiniai santykiai. Pagrindinis ūkinis vienetas buvo šeimos bendruomenė,<br />
kuri naudojosi bendrais žemdirbystės, medžioklės, žvejybos plotais,<br />
turėjo bendras gyvulių bandas. sutelkę jėgas, gyventojai gebėjo geriau įtvirtinti<br />
piliakalnį, saugoti jį ir gintis. Kai kurie šeimos nariai, be bendrų darbų, dar papildomai<br />
rinko maistą, gamino aprangą, kitus reikmenis. Dalis gyventojų dirbo darbus,<br />
kurie reikalavo specifinių žinių ir pasirengimo. Pamažu jie tapo puodžiais,<br />
žalvarinių ir geležinių dirbinių gamintojais. Iš jų vėliau išaugo amatininkai. Palaikyti<br />
ryšiai ir su tolimesnių piliakalnių gyventojais. Ilgainiui, didėjant gyventojų<br />
skaičiui, dalis gyventojų atsiskirdavo ir išsikeldavo į naujus piliakalnius,<br />
gyvenvietes šalia piliakalnių arba atskiras atviras gyvenvietes 82 .<br />
Įsikūrimas piliakalniuose liudija, kad tarp bendruomenių daugėjo konfliktų.<br />
Tai iš dalies sietina su atskirų bendruomenių santykiniu turtėjimu. Jis galėjo<br />
ryškėti dėl prekybos arba vietinės metalurgijos keliu gautų metalinių dirbinių<br />
turėjimo arba neturėjimo. Metaliniai darbo įrankiai dirbiniai palengvindavo įvairius<br />
darbus, metaliniai ginklai ir papuošalai buvo prestižo daiktai, kurie negalėjo<br />
nemasinti svetimų bendruomenių plėšikiškų išpuolių. Be abejo, greta metalinių<br />
dirbinių geidžiamas grobis buvo ir kitos materialinės vertybės – gyvuliai, maisto<br />
atsargos. Labai tikėtina, kad geidžiamas grobis buvo ir belaisviai, visų pirma<br />
– metalurgijos ir kalvystės meistrai.<br />
Karinių konfliktų buvimą liudija ne tik sparti fortifikacijos pažanga, bet ir<br />
gana dažni gaisrų pėdsakai piliakalniuose. Jie sietini visų pirma su kariniais antpuoliais,<br />
nors, be abejo, būta ir buitinio pobūdžio gaisrų.<br />
Priešams užpuolus piliakalnį, jo ginti stodavo visi pajėgūs tai daryti gyventojai.<br />
Kitas klausimas, kokios pajėgos buvo sutelkiamos puolamiesiems žygiams,<br />
kokia buvo to meto karinė organizacija. Kai kurių vakarų šalių autorių<br />
(A. Hardingo, K. Kristianseno) nuomone, jau bronzos amžiuje egzistavo karių<br />
visuomenė, kurioje vyravo karinis elitas, o karyba buvo neatskiriama sudedamoji<br />
kasdienio gyvenimo dalis ir priemonė, leidžianti atskiriems individams įgyti atitinkamą<br />
statusą ir galimybę valdyti kitus. Manoma, kad ir Lietuvoje bei visame<br />
Baltijos regione vyko panašūs procesai. Remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis,<br />
teigiama, kad jau vėlyvajame bronzos amžiuje kai kurios bendruomenės<br />
turėjo pusiau profesionalių karių būrius. Greta tokių bendruomenių, mano-<br />
82 grigalavičienė e. žalvario ir ankstyvasis geležies amžius lietuvoje. vilnius, 1995, p. 96–97.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
ma, egzistavo ir neturtingos bendruomenės, kuriose nebuvo pusiau profesionalių<br />
karių, ir šių bendruomenių vyrai turėjo patys apsiginti 83 . su pastaruoju archeologo<br />
A. Merkevičiaus teiginiu būtų sunku sutikti: labai abejotina, kad baltų žemėse<br />
galėjo egzistuoti bendruomenės su pusiau profesionalių karių būriais ir be<br />
jų. Karinių antpuolių grėsmė buvo akivaizdi visame baltų gyvenamame areale.<br />
Karybai esant neatsiejama kasdienio gyvenimo dalimi, kiekvienas suaugęs ir<br />
ginklą gebantis naudoti vyras neišvengiamai buvo pusiau profesionalus karys,<br />
o prabangūs ginklai liudijo ne didesnį jų savininkų profesionalumą, bet buvo<br />
prestižiniai daiktai, simbolizuojantys turtingumą.<br />
Manytume, jog aptariamuoju laikotarpiu pusiau profesionalių karių būriai<br />
baltų žemėse jau formavosi, tačiau jie dar nebuvo pasiekę profesionalios kariaunos<br />
lygio, kai kariauna, pavaldi vadui, iš esmės gyvena vien tik iš karybos. sprendžiant<br />
iš vienalaikių germanų genčių karybos tyrimų bei vėlesnio laikotarpio –<br />
senojo geležies amžiaus – baltų ir germanų genčių karybos tyrimų, ankstyvajame<br />
geležies amžiuje baltų žemėse egzistavo karinė demokratija. Profesionalių karių<br />
sluoksnis dar nebuvo susiformavęs, karines pajėgas sudarydavo eiliniai bendruomenininkai,<br />
vadovaujami autoritetingų vyresniųjų – renkamų vadų. Vadų įtaka ir<br />
autoritetas visų pirma reiškėsi ne turtu, bet asmeninėmis savybėmis – drąsa, kovingumu,<br />
organizacinėmis savybėmis, gebėjimu valdyti įvairius ginklus. senojo<br />
geležies amžiaus kapuose greta ginklų randami ir darbo įrankiai, o tai liudija, jog<br />
čia palaidoti eiliniai bendruomenės nariai, imdavę ginklą į rankas kilus pavojui<br />
arba plėšiamųjų žygių metu 84 .<br />
Labai sunku apibūdinti ankstyvojo geležies amžiaus karių ginkluotės kompleksus.<br />
Kapų tirta labai mažai, ginklų juose rasta itin mažai. Remiantis bronzos<br />
amžiaus kapų medžiaga, galime spėti, jog vadų ginklas (turintis ir svarbaus<br />
simbolio reikšmę) buvo kalavijas. Pavyzdžiui, Rytprūsiuose, Rantavoje tirtas<br />
pilkapis, kuriame palaidotas vyras, be kitų prabangių įkapių (stiklo ir gintaro <strong>karo</strong>lių,<br />
žalvarinės apyrankės ir smeigtuko), turėjo ir du ginklus – kalaviją ir kovos<br />
kirvį 85 . Tai – išskirtinis, valdovo, kapas. Bronzinius, o vėliau geležinius kovos<br />
kirvius bei kalavijus turėjo tink nedaugelis karių – vadų. eiliniai bendruomenininkai<br />
dažniausiai ginkluodavosi kur kas paprastesniais ginklais – ietimis su kauliniais<br />
ir raginiais ietigaliais, durklais, akmeniniais kirviais, buožėmis, lankais<br />
83<br />
merkevičius a. karyba lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>. t. XX. vilnius, 2005,<br />
p. 23–24.<br />
84<br />
michelbertas m., vitkūnas m. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (i – iv a.) bruožai // <strong>karo</strong><br />
<strong>archyvas</strong>. t. Xviii. vilnius, 2003, p. 59–62.<br />
85<br />
gimbutienė m. Baltai priešistoriniais laikais. vilnius, 1985, p. 70–71, pav. 35.<br />
31
2<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS<br />
ir strėlėmis. Tai, kaip mažai rasta metalinių ginklų, lyginant su pagamintais iš<br />
akmens, kaulo, rago, liudija, jog metaliniai ginklai buvo didelė retenybė ir negali<br />
būti laikomi išskirtiniu pusiau profesionalių ar profesionalių karių būrių egzistavimo<br />
požymiu. Tai – turto, atskirų vadų galios simboliai, neturėję kokybinės<br />
įtakos karinių konfliktų eigai.<br />
Karinių konfliktų būta ne tik tarp atskirų baltų bendruomenių, bet ir su išorės<br />
priešais. Pietines baltų gentis puldinėjo klajokliai skitai. Jų ginkluotės fragmentų<br />
rasta netgi toli šiaurėje – <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje netoli Druskininkų rasta<br />
skitiškų strėlių antgalių. Vargu ar skitai galėjo prasiveržti taip toli į šiaurę – šie<br />
antgaliai tikriausiai pateko į <strong>Lietuvos</strong> teritoriją kaip prekės. Tuo tarpu kur kas<br />
labiau skitai niokojo pietinius baltų arealo pakraščius – Milogrado ir Juchnovo<br />
kultūrų teritoriją.<br />
Tikriausiai karinių konfliktų grėsmė ir vakarines baltų gentis skatino kurti<br />
sunkiau pasiekiamus įtvirtinimus, pavyzdžiui, gyvenvietes dirbtinėse salose.<br />
Paprastai daugiau sužinoti apie praeities žmonių konfliktus, patirtas traumas<br />
padeda ir antropologiniai tyrimai. negausūs ankstyvojo geležies amžiaus<br />
laidojimo paminklai šiuo atžvilgiu nėra informatyvūs: paplitus mirusiųjų deginimo<br />
papročiui, <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje iš šio laikotarpio antropologinės medžiagos<br />
beveik nėra 86 .<br />
sparti fortifikacijos raida leidžia teigti, jog ankstyvasis geležies amžius<br />
buvo iš tiesų didelės karinių antpuolių grėsmės laikas. Tai skatino atskiras bendruomenes<br />
skirti ženklius žmogiškuosius išteklius gynybos poreikiams tenkinti.<br />
Turtėjant atskiroms bendruomenėms, laipsniškai išsiskyrė pusiau profesionalių<br />
karių sluoksnis, kurio vienu iš pagrindinių (atskirais atvejais galbūt netgi pagrindiniu<br />
užsiėmimu) tapo karyba.<br />
Išvados<br />
1. Ankstyvasis geležies amžius pasižymėjo karinio pobūdžio konfliktų gausa.<br />
Tai liudija gausūs fortifikacinių įrenginių pėdsakai. Pakankamai tvirtų piliakalnių,<br />
gyvenviečių dirbtinėse salose įrengimas reikalavo didelių darbo sąnaudų.<br />
Tai liudija buvus pakankamai rimtą pavojų, kad atskiros bendruomenės gali būti<br />
užpultos kitų giminingų bendruomenių narių ar netgi svetimų etnosų karių.<br />
2. Ankstyvajame geležies amžiuje baltų žemėse buvo tęsiamos ankstesnio<br />
86 jankauskas r. lietuvos gyventojų antropologija: nuo seniausių laikų iki Xiii a. // istorija. t. XliX<br />
l. vilnius, 2001, p. 40.
BALTŲ KARYBOS ANKSTYVAJAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–I A. PR. KR.) BRUOŽAI<br />
periodo – vėlyvojo geležies amžiaus – fortifikacijos tradicijos. Greta stipriomis<br />
medžio ir akmenų užtvaromis sustiprintų piliakalnių egzistavo ir didelės, palyginti<br />
silpnai įtvirtintos, gyvenvietės piliakalniuose. Tai lėmė tuo metu bendruomenei<br />
kilusios grėsmės mastas bei bendruomenės ūkinis ir gynybinis pajėgumas.<br />
3. Pagrindiniai baltų genčių karių ginklai ankstyvajame geležies amžiuje<br />
buvo ietys kauliniais ir raginiais antgaliais, durklai, lankai ir strėlės, akmeniniai<br />
kirviai ir buožės. Itin reti ir brangūs ginklai buvo bronziniai bei geležiniai kirviai<br />
ir kalavijai. Metalinių ginklų naudota labai mažai. Metaliniai ginklai buvo išskirtinės<br />
vadų padėties simboliai.<br />
4. Žirgai ankstyvajame geležies amžiuje jau naudoti jojimui. Vakarų baltų<br />
gentys šiuo metu jau galėjo turėti vežimų, tačiau jų reikšmė karyboje abejotina.<br />
susisiekimui vandeniu naudoti luotai. Pajūryje gyvenusios bendruomenės, tikėtina<br />
(remiantis analogijomis kaimyniniuose regionuose), jau turėjo ir plaukiojimui<br />
atviroje jūroje tinkamų laivų.<br />
5. Baltų bendruomenėse ankstyvajame geležies amžiuje jau būta pusiau<br />
profesionalių karių būrių. Profesionalių karių sluoksnis dar nebuvo išsiskyręs.<br />
Gynyba buvo visų bendruomenės narių rūpestis.<br />
6. Karinių konfliktų pasitaikydavo tarp etiškai artimų baltiškų bendruomenių.<br />
Baltų arealo pakraščiuose gyvenusios gentys susidurdavo ir su svetimų<br />
etnosų kariai. Pietinės baltų gentys patirdavo klajoklių skitų antpuolius.
Įvadas<br />
karas ir taika radvilų Biržų<br />
kunigaikštystėje Xvi a.<br />
paBaigoje – Xvii a. viduryje<br />
Deimantas KARVELIS<br />
Vilniaus pedagoginis universitetas,<br />
<strong>Lietuvos</strong> istorijos katedra<br />
naujųjų amžių <strong>Lietuvos</strong> karybos istoriografija gali pasigirti daugeliu darbų, nagrinėjančių<br />
xVI–xVII a. LDK karus, etmonų vaidmenį juose, atskirus žymesnius<br />
mūšius, pašauktinių prievolių veikimą, diplomatiją ir pan. Tačiau stinga tyrinėjimų,<br />
analizuojančių <strong>karo</strong> įtaką pačiai to meto visuomenei, ypač vietinei. šiame tekste<br />
vienos konkrečios ordinacinės valdos Radvilų Biržų kunigaikštystės (toliau–BK),<br />
gyvavusios 1547–1811 m., pavyzdžiu, remiantis gausiais iki šiol istoriografijoje nenaudotais<br />
archyviniais šaltiniais 1 , liečiami klausimai, iki šiol mokslinėje literatūroje<br />
nagrinėti menkai arba išvis nenagrinėti, potencialiai praplečiantys karybos istorikos<br />
problemų klausimyną. Galbūt per daug pretenzingai tolstojiškai suformuluotu<br />
straipsnio pavadinimu tiesiog siekiama nukreipti skaitytojo akis į sunkiai šaltiniuose<br />
apčiuopiamą, tačiau labai įdomų aspektą – lokalinės dvaro visuomenės egzistenciją<br />
<strong>karo</strong> ir taikos metu, kurias savo ruožtu naujaisiais amžiais taip pat ne visuomet įmanoma<br />
radikaliai atskirti. Be abejo, šis tekstas nepretenduoja į visų šaltiniuose atspindimų<br />
klausimų pristatymą, bet konkrečiai apima tuos, apie kuriuos istoriografija gali<br />
pasakyti mažiausiai: xVI–xVII a. privačios didikų kariuomenės komplektavimas,<br />
dalyvavimas <strong>karo</strong> veiksmuose; bastioninių pilių karinis funkcionalumas; svetimšalių<br />
karininkų vaidmuo LDK karinėse pajėgose; dvaro visuomenės elgsena <strong>karo</strong><br />
metu; xVII a. pradžios švedmečio empirika šiaurės Lietuvoje ir pan. Tekstu iš dalies<br />
siekiama parodyti, jog istorinių šaltinių empirika atskirais atvejais leidžia atskleisti<br />
xVI–xVII a. lokalios <strong>karo</strong> istorijos puslapius.<br />
Kadangi pasirinkta konkreti Radvilų valda – Biržų kunigaikštystė, galima<br />
1 ypač informatyviais laikytini radvilų giminės fondas vyriausiajame senųjų aktų archyve varšuvoje<br />
bei radvilų dvaro dokumentai, saugomi a. dubrovskio kolekcijoje rusijos mokslų akademijos bibliotekoje<br />
peterburge.<br />
4
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
buvo pasitelkti tik vadinamąją „biržietiškąją“ lenkų ir lietuvių istoriografiją, teikiančią<br />
informacijos apie Biržų–Dubingių šakos Radvilas, Biržų pilį. Joje teko<br />
ieškoti nedidelių epizodų karybos tematika. Tarp tyrinėjimų išsiskiria s. Pinkaus<br />
darbai, pateikiantys detalią, plačiai archyvine medžiaga dokumentuotą pilies statybos<br />
ir restauravimo istoriją 2 . svarbu tai, jog Pinkui, skirtingai nei kitiems anksčiau<br />
apie Biržų pilį rašiusiems autoriams 3 , labiau rūpėjo ne pilies architektūriniai<br />
ir urbanistiniai dalykai, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės – lokali visuomenė.<br />
Iš lenkų istorikų šiuo pavyzdžiu pasekė T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis<br />
paryškinęs Pinkaus nagrinėtą pilies restauracijos istoriją xVII a. pirmoje<br />
pusėje 4 , bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija, rašęs apie pilies<br />
statybinius darbus xVII a. pradžioje 5 . nemažai dėmesio Biržų pilies statybos<br />
istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašio monografijoje<br />
6 . Autorius Radvilų Biržų ir slucko pilis pasirinko kaip klasikinius<br />
privačios fortifikacijos pavyzdžius. Vertingi studijos epizodai, pateikiantys Biržų<br />
pilies statybos xVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos,<br />
lokalios visuomenės vaidmens apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame<br />
ne tik pilies, bet ir svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos,<br />
gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos šaltinių medžiagos apie<br />
xVI–xVII a. vidurio laikotarpį 7 . Paminėtini I. švereikaitės ir n. Kitkausko darbai.<br />
Pirmasis skirtas pilies statybos ir egzistencijos istorijai 1586–1704 m. 8 , antrasis<br />
– pilies olandiškojo fortifikacinių elementų atspindžiams 1640–1669 m. 9 Tiesa,<br />
pastarajame darbe autorius iš esmės remiasi xVII a. antrosios pusės ir xVIII<br />
a. medžiaga bei archeologinių tyrinėjimų duomenimis, todėl temos atskleidimas<br />
iki 1655 m. nėra didelis. nedidelis A. Baublio straipsnis reprezentuoja mėginimą<br />
2<br />
pinkus s., Biržų pilis, <strong>Lietuvos</strong> pilys, Vilnius, 1971, p. 245-276; idem, Biržų pilis, vilnius, 1986.<br />
Ciechanowiecki a., Z dziejów budowy zamku w Birzach, Kwartalnik Architektury i Urbanistyki, 1959,<br />
t. 4, Z. 1-2, s. 43-66.<br />
4<br />
Wasilewski t., Budowa zamku i rezydencji radziwiłłów w Birżach w latach 1586-1654, Podlug nieba<br />
i zwyczaju polskiego, Warszawa, 1988, s. 263-272.<br />
5<br />
Wisner H., Wojsko litewskie i połowy Xvii wieku,cz. ii, Studia i Materiały do Historii Wosjkowości,<br />
t. XX, 1976, s. 14-20.<br />
6<br />
dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polskolitewskim<br />
w XVII wieku, toruń, 1998.<br />
7<br />
jučas m, kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys, Architektūros paminklai, 1972, t.<br />
2, p. 28-45.<br />
8<br />
švereikaitė i., Biržų pilis Xvi a. pab.–Xviii a. pr., (diplomis darbas; vad. e. gudavičius), vilnius,<br />
1978, VUB RS, f. 85, b. 1985, l. 1-77.<br />
9<br />
kitkauskas n., Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltas, Architektūros paminklai, 1975, t.<br />
iii, p. 136-156.<br />
5
36<br />
Deimantas KARVELIS<br />
remiantis esama istoriografija konceptualizuoti Biržų pilies ir miesto visuomeninį<br />
centralumą 10 . Pilies ir miesto ir istoriografinę medžiagą papildo archeologinių<br />
tyrimų empirika. J. Genys analizavo xVI–xVII a. dvaro ir pilies koklių autentiškumo<br />
ir chronologijos, pilies teritorijoje buvusių pastatų funkcionalumo klausimus<br />
11 . Biržų–Dubingių šakos Radvilų giminės tyrinėjimai pasižymi tam tikru<br />
paradoksu. Turime tyrinėjimų apie ankstesnio laikotarpio Radvilų latifundijas 12 ,<br />
o Radvilos Perkūno, Kristupo II, Jonušo ir Boguslavo Radvilų biografų studijose<br />
teskirtas menkas dėmesys šių didikų valdoms bei jų lokalioms visuomenėms,<br />
taigi ir BK, apibūdinti. Taip yra turbūt todėl, kad pastarųjų tyrinėtojų analizės<br />
epicentre – politinė, karinė, religinė, visuomeninė išvardytų asmenybių veikla,<br />
kurios rekonstrukcijai rašytiniai šaltiniai yra gerokai iškalbingesni 13 . Apie xVI a.<br />
pab. – xVII a. špitolę ir Biržuose dirbusius dvaro gydytojus yra rašęs A. Bagdonavičius<br />
14 , Kristupo II numizmatikos kolekciją, saugotą Biržų pilyje, V. Ruzas 15 ,<br />
žydų etnokonfesinę grupę xVII a. antroje pusėje – xVIII a., Radvilų Biržuose<br />
– J. Bardachas 16 . Biržinianos istoriografinė apžvalga leidžia konstatuoti tam tikras<br />
BK istorijos spragas: stinga darbų, apibūdinančių kompaktišką BK sociostruktūrą<br />
bei atskiras jos dalis. šio klausimo kontekste patenkinama situacija tik<br />
kalbant apie valdos elitą – Radvilas; tarp BK institucijų labiausiai tyrinėta Biržų<br />
pilis, jos architektūrinė raida, šiek tiek miestas, tuo tarpu tokie vientisiniai instituciniai<br />
dariniai, kaip dvaras, bažnyčia, smuklė, iš esmės netyrinėti; publikuotų<br />
tyrinėjimų yra nepakanka xVI–xVII a. BK analizei; BK istorija Livonijos karų<br />
10<br />
Baublys a., Biržų tvirtovė ir miestas – lietuvos dk protestantų mecenatų kunigaikščių radvilų<br />
rezidencija (Xvi–Xvii a.), Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, vilnius, 1994, p. 138-148.<br />
11<br />
genys j., Herbiniai Biržų kokliai, Kultūros paminklai, T. 1, vilnius, 1994, p. 96-101; idem., 1984-<br />
1985 m. archeologinių kasinėjimų Biržų pilyje rezultatai, Architektūros paminklai, t. 11, vilnius, 1988,<br />
p. 45-51.<br />
12<br />
malczewska m., Latyfundium Radziwiłłów w XV do połowy XVI wieku, Warszawa, 1985; ragauskienė<br />
r., M. Radvila Rudasis (apie 1515-1584)–XVI a. LDK didikas. daktaro disertacijos santrauka, vilnius,<br />
2000, p. 19-22.<br />
13<br />
kotlubaj e., Życie Janusza Radziwiłła, Wilno i Witebsk, 1859; Wisner H., Krzysztof II Radziwiłł<br />
(1585-1640), Warszawa, 1969 (daktaro disertacijos mašinraštis; varšuvos universitetas, nr. Xia. 1094);<br />
idem, religijnośc i tolerancja k. radziwiłła, Zapiski Historyczne, 1995, Z. 1, p. 25-37; idem, kampania<br />
inflancka k. radziwiłła w latach 1617-1618, ZH, 1970, Z. 1, p. 9-35; idem, Wojna polsko–szwedzka w<br />
inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 45-69; visneris H., Jonušas Radvila, vilnius, 2000; radziwiłł<br />
B., Autobiografia, Warszawa, 1979; Polski Sł ownik Biograficzny, 1987, t. 30, Z. 1-3 (radziwiłłowie);<br />
kotlubajus e., Radvilos, vilnius, 1995 ir kt.<br />
14<br />
Bagdonavičius a., iš Biržų medicinos istorijos, Mokslas ir gyvenimas, 1990, nr. 6, p. 12-13.<br />
15<br />
ruzas v., kristupo ii radvilos numizmatikos kolekcija Biržuose, Voruta, 1993, nr. 16, p. 7.<br />
16<br />
Bardach j., Żydzi w Birzach radziwiłłowskich w Xvii-Xviii wieku, Przegląd Historyczny, 1990, Z.<br />
1-2, p. 199-220.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
kontekste tebelieka „terra incognita“.<br />
Bastioninės pilies valstybinė reikšmė ir santykis su Radvilomis. Radvilų<br />
pilis Biržuose buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek<br />
BK, kadangi abiejuose arealuose neturėjo į ją panašių analogų. Bastioninės tvirtovės<br />
buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui ir visai vietinei BK visuomenei savaime<br />
kūrė savitą ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastarojo skirtingus aspektus,<br />
pastebėsime, kad su pilimi susijusių ryšių apraiškų galima ieškoti keliuose metmenyse<br />
ar jų tarpusavio samplaikoje. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia,<br />
bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės<br />
valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas<br />
nuo priešo“ 17 . šiuose 1637 m. Kristupo II Radvilos pasakytuose žodžiuose matyti<br />
trys Biržų pilies reikšmės, kurių žinojimas padeda ieškoti dėl pilies atsiradusių ryšių<br />
pobūdžio: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė.<br />
šios reikšmės tyrinėtojui sufleruoja bent tris socialines aplinkas, kuriose galima<br />
tirti pilies komunikatyvumą: valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų<br />
sistema bei LDK. Verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies valstybės ir<br />
giminės įtaka, siekiant nepervertinti jos centriškumo ir pamatyti kai kuriuos ne<br />
vietinės kilmės BK lokalios visuomenės ryšių variklius.<br />
Žinoma, jog privačios tvirtovės, priklausiusios stambioms didikų giminėms,<br />
buvo glaudžiai susijusios su jų po visą valstybę išsibarsčiusių valdų kompleksais<br />
18 . ne išimtis Biržų–Dubingių Radvilų giminė. Biržų pilis buvo ne vienintelė<br />
šiai Radvilų giminės šakai priklausiusi tvirtovė, tačiau vienintelė jos bastioninė<br />
pilis etninėje Lietuvoje. svarbu nustatyti, kokių ryšių pagrindu su visomis Biržų<br />
Radvilų valdomis funkcionavo, buvo statoma ir ginama Biržų pilis bei kokius<br />
BK visuomenės ryšius ji kūrė, palaikė ir atspindėjo. Tai struktūriškai sąlygoja<br />
skirtingus pilies istorijos paveikslus: pilis taikos metu; pilies statybiniai ir restauraciniai<br />
darbai 19 ; pilis <strong>karo</strong> metu. Galop Biržų pilis buvo šiaurinės <strong>Lietuvos</strong> fortifikacinės<br />
sistemos strateginiu centru, viso pasienio apsaugos atraminiu tašku.<br />
Kalbamu laikotarpiu ji išsiskyrė ne tik ypatinga strategine padėtimi, bet, amžininkų<br />
žodžiais tariant, ir viena stipriausių ar ne pačia stipriausia LDK fortifika-<br />
17<br />
1637. v. 20. Biržai. k. radvila B. radvilos valdų administratoriams, Archiwum Główny Akt Dawnych,<br />
Dział Radziwiłłowski (toliau–AR), Biržų pilies statybos knyga (toliau –KBB), l. 8v.<br />
18<br />
dybaś B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejów budowy fortyfikacji stałych w państwie polsko–<br />
litewskim w XVII wieku, toruń, 1998, s. 110.<br />
19<br />
pastarieji čia nebus nagrinėjami, kadangi tam skirtas atskiras autoriaus tekstas – žr. karvelis d.,<br />
Biržų pilies statyba Xvi a. pab.–Xvii a. p.p. socialinės komunikacijos požiūriu, <strong>Lietuvos</strong> aukštųjų<br />
mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. liv, 2002, p. 70-86.<br />
7
38<br />
Deimantas KARVELIS<br />
cinių sistemų 20 . ši privati pilis, be abejonės, buvo valstybės reikšmės. 1590 m.<br />
seimo konstitucijoje buvo konstatuota, jog „visi, kurie nori išlaikyti savo pilis,<br />
turi jas aprūpinti žmonėmis, ginkluote ir maistu, kad galėtų atsilaikyti prieš priešą.<br />
Kas negalėtų ar nenorėtų to daryti, to pilis metui atėjus turi būti palikta arba<br />
sudeginta, o amunicija ir patrankos išvežtos“ 21 . sprendimas tarsi sakyte sakė,<br />
jog egzistuoja valstybei savininkų ir jų valstybinės sąmonės. Radvilos ir lokaliu<br />
BK visuomenė Biržų piliai sukūrė kitokį likimą, nei išsakyta minėtoje seimo<br />
konstitucijoje. Įdomus sutapimas, jog kaip tik maždaug tuo metu prasidėjo Biržų<br />
pilies statybos, restauravimo, renovavimo bei pilies visuomenės gyvavimo istorija.<br />
Pilis buvo šiauriniai vartai į LDK iš Kuršo ir Livonijos. 1625 m. Vilniaus<br />
vaivada Leonas sapiega rašė: „Labai gailiuosi Biržų apsupties, nes žinau, kaip<br />
daug nuo jų priklauso. Jei priešas juos užimtų, atsivertų jam vartai į LDK“ 22 .<br />
Patys Radvilos taip pat puikiai suvokė pilies reikšmę. Radvila Perkūnas būtent<br />
todėl statė šią bastioninę tvirtovę. xVII a. pirmosios pusės Livonijos <strong>karo</strong> atmosferoje<br />
„pilies tėvas“ laiške, adresuotame nežinomam Kuoknesės pilies įgulos karininkui,<br />
siūlė, nepavykus apginti Kuoknesės, visiems pasitraukti į jo Biržų pilį<br />
ir joje apsistoti, tvirtindamas, jog „jokia kita vieta Lietuvoje arti Livonijos sienų<br />
nėra geriau aprūpinama, nei Biržai“ 23 . nuo pat pradžių pilis buvo fortifikaciškai<br />
funkcionali ir tinkamai paruošta atlaikyti didelės kariuomenės šturmą. Radvila<br />
Perkūnas, ragindamas kavalerijos būrius Livonijoje, reikalui esant, ramiai atsitraukti<br />
į Biržų pilį, tvirtino, jog priešui prieiga prie pilies yra tik iš vienos pusės<br />
(„nuo senosios bažnyčios“), tad „nors ir didžiausia kariuomenė pultų, lengvai<br />
apginsite pilies artilerijos dėka tą prieigą“ 24 . Žodžiai „noriu su Dievo pagalba<br />
restauruoti mano Biržų pilį, ir tai ne savo, bet labiau viešam reikalui“ ar „nuo<br />
Biržų pilies nemažai priklauso Respublikos šlovė ir <strong>Lietuvos</strong> saugumas“ buvo<br />
tipiški Kristupo II instrukcijose ir laiškuose. Kristupo II nuostatos, jog „Biržų<br />
praradimas prilygtų visoms Livonijos pilims“, ar tai, jog „nors pilis yra mano<br />
20<br />
„Bey den Liffländischen Gränzen gegen Semigallien und nicht weit von Radziwiliszki gelegen sambt<br />
Dubinki der Herzogen von Radziwil gehörig. Es wird dieser Ort von theils vor die furnembste Vestung<br />
in Lithauen (…), m. Zeillerum, newe Beschreibung des konigreichs polen und grossherzogthums<br />
lithauen, 1663, s. 63.<br />
21<br />
o slużbie wojennej włościan za dawnej polski, Przegląd Poznański, 1846, t. iii, s. 107; Volumina<br />
Legum, t. ii, 1859, petersburg, s. 309-310.<br />
22<br />
1625. viii. 29. mogiliovas. l. sapiega k. radvilai, Archiwum Domu Radziwiłłów, s. 277.<br />
2<br />
1601. iii. 2. varšuva. k. radvila nežinomam asmeniui, Rusijos Nacionalinė Biblioteka Peterburge<br />
(toliau–RNB), f. 971, ap. 2, Col. Aut.152, l. 77.<br />
24<br />
1601. iii. 3. varšuva. k. radvila dembinskiui ir kt. husarų bei kazokų rotmistrams, RNB, f. 971, ap.<br />
2, Col. Aut. 321/1, nr. 78.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
bajoriška tvirtovė, tačiau labai reikalinga Respublikai“, nelaikytume metafora<br />
ar perdėtu pilies sureikšminimu 25 . Boguslavas Radvila, į kurio latifundijų sistemą<br />
iki 1640 m. BK neįėjo, Biržus laikė svarbiu „giminės lizdu“, prie kurio iškilimo<br />
norėjo prisidėti. Vėliau valdovas Jonas Kazimieras Vaza nedviprasmiškai<br />
jam aiškino, jog LDK kraštų, ypač Žemaitijos saugumas, tiesiogiai susijęs su<br />
Biržų tvirtovės išlaikymu 26 . Jonušas Radvila suvokė, jog <strong>karo</strong> atveju Biržų pilis<br />
bus pirmasis objektas, ginantis Lietuvą iš šiaurės, tad jos praradimas „pradžiugintų<br />
ir užsienio, ir vidaus priešus“ 27 . strategiškai Biržų pilis buvo svarbi ne<br />
tik BK ir LDK apsaugos, bet taip pat Livonijos ir Kuršo kontekste. A. šapoka<br />
teisus, teigdamas, jog švedai siekė užimti Biržus ir kitas strategiškai patogias<br />
vietoves (veikiausiai kalbama apie nemunėlio Radviliškio ir Čedasų pilaites) ne<br />
tik dėl invazijos į LDK gilumą, bet dėl minėtų taškų svarbos, pridengiant Kuršą<br />
ir Karaliaučių nuo galimo Maskvos puolimo 28 . Pilies strateginis vaidmuo Kuršo<br />
pasienyje buvo gerai suvokiamas ir vėliau 29 .<br />
Labiausiai valstybinę pilies reikšmę iliustruoja nevienkartiniai Kristupo<br />
II Radvilos mėginimai seimuose gauti valstybės finansinę paramą Biržų pilies<br />
aprūpinimui Livonijos <strong>karo</strong> metais. 1617 m. tai jam nepavyko. Valdovas Žygimantas<br />
Vaza pareiškė, kad Radvilos pakankamai turtingi išlaikyti tvirtovę savo<br />
lėšomis 30 . Vėlesniuose seimuose priimti nutarimai dėl finansinės kompensacijos<br />
LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai, aišku, lietė Biržų pilies išlaikymą.<br />
nors konstitucijose tiesiogiai nebuvo minima ši tvirtovė, tačiau aktų kontekstas<br />
nedviprasmiškai tai rodo. 1622 m. Kristupas II išsiuntinėjo laiškus į priešseiminius<br />
seimelius, prašydamas pagalbos Biržų pilies gynybai 31 . 1623 m. seimas,<br />
nekonkretizuodamas sumos, nusprendė apmokėti Radvilai išlaidas, kurias jis<br />
patyrė Livonijos kampanijos metu, tačiau realiai Radvila kompensacijos nesulaukė,<br />
kadangi 1626 m. ši nuostata seime buvo pakartota. Daugelio seimelių<br />
25<br />
1625. vii. 22. sluckas. k. radvila m. kuncevičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 47.<br />
26<br />
1637. v. 19. Biržai. B. radvila savo valdų ekonomams, KBB, l. 8; „mając tedy condi securitatem<br />
kraiów żmudzkich, osobliwie fortecy birżańskiej“, 1659.i.8.gdanskas. j.k.vaza B.radvilai, RNB, f.971,<br />
ap.2, aut. 65, l. 33.<br />
27<br />
1617. Xii. 17. Frankfurtas prie oderio. j. radvila k. radvila, Zakład narodowy biblioteki im<br />
Ossolińskich we Wroclawiu, nr. 1851/I, l. 41.<br />
28<br />
šapoka a., 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, vilnius, 1990, p. 45-46.<br />
29<br />
Birże, Historisch-politisch-geographischer Atlas der ganzen Welt oder grosses und vollständiges<br />
geographisch und kritisches Lexikon, leipzig, 1744, s. 954.<br />
0<br />
Wisner H., kampania inflancka krzysztofa radziwiłła w latach 1617-1618, Zapiski Historyczne,<br />
1980, Z. 1, s. 26-27.<br />
31<br />
kraushar a., Dzieje Krzysztofa z Arciszewa (…), 1893, t. 1, s. 78.<br />
9
40<br />
Deimantas KARVELIS<br />
dėmesio Radvilų Biržų piliai nederėtų aiškinti vien šios giminės politine įtaka<br />
tuose seimeliuose, taip teigiant perdėtą pilies sureikšminimą valstybiniu mastu.<br />
Pirma, Biržų Radvilų įtaka nepastebima daugelyje Karūnos seimelių, kurie<br />
taip pat pabrėžė pilies svarbą. Kita vertus, pats valdovas Žygimantas Vaza<br />
1626 m. pradžioje inicijavo Biržų pilies temos svarstymą seimeliuose: „Raginu<br />
būsimuose seimeliuose aptarinėti Livonijos klausimą [...], nes priešas užėmė<br />
Biržų pilį ir nusiaubė artimiausius valsčius“ 32 . 1627-1628 m. seimai šį klausimą<br />
atidėjo 33 . Ypač aktyviai Biržų pilies klausimą siekta pakelti seimeliuose. Vienas<br />
Radvilos dvariškis rašė: „apie Biržus esu tos nuomonės, jog iki seimo <strong>Lietuvos</strong><br />
ir Karūnos, bet ypač <strong>Lietuvos</strong>, seimeliuose reikia stengtis priimti tokius punktus,<br />
kad gynyba nebūtų pradėta tol, kol ta pilis nebus gerai aprūpinta karaliaus<br />
įsakymu už Respublikos pinigus, nes nuo tos pilies priklauso visos <strong>Lietuvos</strong> saugumas“<br />
34 . Jau 1625 m. pabaigoje Vilniaus, Trakų ir ukmergės seimeliai kėlė<br />
klausimą dėl to, jog Kristupui II iš valstybės lėšų būtų sumokėta kompensacija<br />
už tai, jog, prarasdamas Biržus ir savo privačiomis karinėmis pajėgomis nustumdamas<br />
švedus už Dauguvos, išgelbėjo Vilnių 35 . 1625-1628 m. Kristupo II<br />
pastangas gauti finansinę paramą atstatyti piliai po švedų okupacijos parėmė net<br />
šiaurinėms LDK sienoms tolimų Palenkės pavietų, kuriuose buvo nemažai Biržų<br />
– Dubingių Radvilų valdų arba kuriuose pastebima Kristupo II politinė įtaka, bajorija.<br />
Tai atsispindi Bielsko, Briansko, Mielniko, Gardino, Drohičino seimelių<br />
instrukcijose bei tų kraštų bajorijos laiškuose Kristupui II 36 . slonimo seimelis<br />
1627 m. nors nesutiko su Kristupo II Radvilos prašymu surengti paviete piniginę<br />
rinkliavą Biržų piliai, tačiau išsiuntė laišką Vilniaus vaivadai L. sapiegai, reikalaudami,<br />
kad šis pasirūpintų sustiprinti pilies gynybą žmonėmis 37 . Volkovysko<br />
seimelis ragino, remiantis seimo konstitucija, realiai atlyginti nuostolius Kristupui<br />
II, o Biržų pilį vėl paversti „gerai ir labai naudinga Respublikos tvirtove“ 38 .<br />
Pagrindinės LDK tvirtovės įgulos finansavimui iš valstybės iždo tuo metu pritarė<br />
2<br />
1626. i. 27. varšva. ž. vazos universalas, AR, dz. ii, nr. 926.<br />
1623 m.– „zapłata expens na expeditią inflancką (...), który pewne wydatki de suo uczynił”, 1626 m.–<br />
„na wojsko jako na insze potrzeby woienne wydał”, vl, 1859, t. iii, s. 220, 239, 265, 280.<br />
4<br />
rnB, f. 971, ap.2, aut. 115, l. 95.<br />
5<br />
1625. Xii. 16. vilniaus, trakų, ukmergės seimelių instrukcijos, AR, dz. ii, nr. 935, 936, 937.<br />
36<br />
Bagińska e., rekrutacja klienteli radziwiłowskiej na podlasiu w Xvii w., Białostocczyzna, 1998, nr.<br />
1, s. 10, 14; augustyniak u., podlaska klientela krzysztofa ii radziwiłła, Drobna szlachta podlaska z<br />
XVI-XIX w., Białystok, 1991, s. 103, 111.<br />
7<br />
1627. Xi. 3. dzieventkovas. a. pšeclavskis k. radvilai, AR, dz. v, t. 289, nr. 12483.<br />
38<br />
1627. Xii. 1. volkovysko seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 981.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
svarbūs Karūnos seimeliai – Prošovicų, šredzko, zatorų. Vilniaus ir Ašmenos<br />
seimeliai instrukcijose konstatavo, jog Kristupas II Radvila už savo kariuomenės<br />
naudojimą valstybės reikalams turėtų gauti finansinę kompensaciją, o nesant tokiai<br />
galimybei, bent derėtų etmono valdoms (BK pirmiausia) taikyti mokesčių<br />
lengvatas. upytės seimelio atstovai, turbūt geriausiai informuoti apie tai, kiek<br />
Radvilai kainavo švedmetis, prašydami karaliaus padengti Radvilos ekspedicijos<br />
išlaidas, pažymėjo ne tik Biržų pilies ir arsenalo nuostolius, bet ir BK teritorijos<br />
nualinimą. Teigta, jog ką tik praėjęs švedmetis parodė, jog netekus tokios<br />
pilies LDK sostinė Vilnius, Kaunas ir kiti miestai kenčia nuolatinį pavojų. Lydos<br />
seimelis lyriškai gyrė Radvilos nuopelnus: „Savo gimtojoje Biržų kunigaikštystėje<br />
sulaikė didžiulę kariuomenę ir visą LDK bei mus su žmonomis, vaikais ir valdomis<br />
ramybėje apsaugojo ir priešui plėšti neatidavė“. ukmergės seimelio tvirtinimu,<br />
Radvilos šiaurinis forpostas tapo svarbiausiu veiksniu, kurio dėka priešas<br />
buvo išstumtas iš <strong>Lietuvos</strong> ir Kuršo už Dauguvos ir taip išgelbėtas Vilnius. naugarduko<br />
seimelyje fiksuota nuostata skirti dalį pavieto mokesčių sumos Radvilai,<br />
jei tik bus priimta atitinkama seimo konstitucija. Minsko ir Žemaitijos seimeliai,<br />
išvardydami visą sąrašą Radvilos nuopelnų (etmono veikla, pinigai, asmeninis<br />
ryžtas, privačios valdos) bei išgelbėtus Kauną ir Vilnių, siūlė atleisti jo valdas<br />
nuo kaištinio mokesčio. Trakų seimelis siūlė ne tik atlyginti Radvilai nuostolius,<br />
patirtus dėl pilies atidavimo švedams, bet tvirtovę aprūpinti amunicija, patrankomis<br />
ir žmonėmis bei viešai padėkoti Radvilai seime. savo lojalumą Radvilai<br />
ir jo Biržų pilies valstybinės reikšmės suvokimą instrukcijomis taip pat paliudijo<br />
Kauno, oršos, opatovo, Livonijos seimeliai 39 . 1628 m. upytės ir Gardino<br />
pavietų seimelių instrukcijose Biržų pilies aprūpinimo klausimas tiesiogiai suvalstybintas:<br />
pažyma, jog ji buvo pagrindinis LDK pasienio forpostas, užtikrinęs<br />
Vilniaus, Kauno ir kitų artimesnių miestų saugumą, ir teigiama, jog ši pilis turi<br />
būti išlaikoma valstybės lėšomis 40 . Bielsko, Kulmo, Prošovicų seimeliai Biržų<br />
pilies svorį dar labiau globalizavo, pabrėždami „Radvilos ir jo Biržų pilies nuopelnus<br />
Respublikai“ 41 . Tie nuopelnai nebuvo laužti iš piršto. Visa Livonijos <strong>karo</strong><br />
istorija leido Kristupui II pasiremti tuo kaip argumentu, teigiant, jog valstybei<br />
9 „ale folwarki wszystkie wniwecz obrocone”, išrašai iš 1625-1629 m. seimelių instrukcijų; instrukcija<br />
kauno pavieto pasiuntiniui a. masalskiui ir kt., RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.158, 272; 1627.<br />
iX. 28, 1628. vi. 5. trakų seimelio instrukcijos, AR, dz. ii, nr. 979, 996; 1628. vi. 5. upytės seimelio<br />
instrukcija, AR, dz. ii, nr. 998; 1628. vi. 6. kauno seimelio instrukcija, AR, dz. ii, nr. 1001.<br />
40 1628. vi. 5. upytės seimelio instrukcija,AR, dz. II, t. 7, nr. 998, l. 4; 1628. vi. 5. gardino seimelio<br />
instrukcija, <strong>Lietuvos</strong> Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 339-340.<br />
41 1628. vi. 5. Bielsko, prošovic ų, vieluno seimelių instrukcijos, AR, dz. II, t. 7, nr. 1000; 1011; 1014.<br />
41
42<br />
Deimantas KARVELIS<br />
„per daugiau kaip dvidešimt metų padarė pakankamai, tačiau [...] toliau vien tik<br />
savo jėgomis [...] pilies ginti nebegali“ 42 . Tik 1631 m. seimas skyrė Kristupui II<br />
22 000 auksinų kompensaciją už patirtus nuostolius švedų okupacijos metais 43 .<br />
1634 m. ukmergės pavieto seimelis konstatavo, jog regiono saugumui reikia<br />
įtvirtinti ir aprūpinti geromis įgulomis pasienio pilis. Pirmoje vietoje šalia Mintaujos,<br />
Dyneburgo ir Bauskės pilių minėti Biržai 44 .<br />
Kokie veiksniai lėmė aktyvų pačių Radvilų dalyvavimą pilies istorijoje?<br />
Pilies kompleksinės struktūros (rezidencinių rūmų architektoninė sintezė su<br />
fortifikaciniais elementais) ypatumai bei individualus Radvilų santykis su BK,<br />
kurį aptarėme, leistų kalbėti apie genealoginį, gynybinį, valstybinį ir, žinoma,<br />
reprezentacinį veiksnius. Pilis Biržų–Dubingių šakos Radviloms kalbamu laikotarpiu<br />
reiškė ne tik tėvonijos latifundinį centrą, ne tik Biržų kunigaikštystės<br />
apsauginį–fortifikacinį židinį, bet atliko ir didikų giminės reprezentacinę funkciją.<br />
Tai buvo tipiška tarp Lenkijos–<strong>Lietuvos</strong> didikų, išgalėjusių savo rezidencinius<br />
dvarus tankiai aptverti įvairiais fortifikaciniais elementais: grioviais, pylimais,<br />
statinių tvoromis, pakeliamaisiais tiltais, vartais 45 . Radvilų rezidenciniai rūmai<br />
buvo integrali ir neatskiriama pilies komplekso detalė. Viskas buvo suprojektuota<br />
taip, kad kiekviena smulkiausia fortifikacinių įrenginių detalė galėtų būti<br />
naudojama pilies gynybai. Tai pasakytina ir apie rūmus, turėjusiu tapti tvirta<br />
užkarda vakarinės pilies sienos gynėjams. Kadangi iš vakarų ir šiaurės pilį<br />
juosė širvenos ežeras, buvo mažai tikėtina, kad pavojus piliai gali grėsti iš ežero<br />
pusės. Pietinėje ir rytinėje pusėje rūmai turėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Be<br />
to, gynėjai, dengiami rūmų, sunkiosios artilerijos ugnimi lengvai galėjo pasiekti<br />
rytinius ir šiaurinius bastionus, puolamus priešo 46 . Biržų pilis atliko abi pagrindines<br />
naujųjų amžių pilims būdingas funkcijas – rezidencinę–gyvenamąją ir<br />
gynybinę 47 . Radvilų kartografas Juzefas naronovičius–naronskis savo klasikiniame<br />
veikale teigė, jog „magnatai statė tvirtoves ne tiek dėl valstybės karinių<br />
poreikių, kiek dėl savo šlovės ir pompastikos“ 48 . Manytume, jog kalbant apie<br />
Biržų pilį minėtus du didikų fortifikacinės veiklos motyvus, kalbant apie prioritetus,<br />
derėtų sukeisti vietomis. Biržų pilies gynybinė funkcija pranoko rezidencinę<br />
42<br />
1628. naugardukas. k. radvilos raštas seimeliams, AR, dz. II, t. 7, nr. 1013.<br />
4<br />
„Na różne wydatki wojenne”, vl, 1859, t. iii, p. 324.<br />
44<br />
1634. Xii. 14. ukmergės seimelio instrukcija, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 152, l. 145-146.<br />
45<br />
markowski F., Polskie dwory zwyczajne i obronne XVI-XIX w., lwów, 1935, s. 21-24.<br />
46<br />
švereikaitė i., Biržų pilis XVI a. pab.–XVIII a.pr., 1978, p. 41-42, VUB RS, f. 85, b. 1085.<br />
47<br />
Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, s. 195.<br />
48<br />
naronowicz–naroński j., Budownictwo wojenne, s. 48.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
ir administracinę. Pilies erdvinė struktūra tai patvirtina. Biržų pilies rūmai buvo<br />
palyginti nedideli ir nepasižymėjo įmantriu architektoniniu dizainu. Pastatai<br />
pilies teritorijoje (ceikhauzas, provianthauzas (maisto sandėlis), arklidės) buvo<br />
tipiškesni tvirtovei nei rezidencijai. Platus vidinis kiemas taip pat buvo labiau<br />
susijęs su komunikacijos pilies viduje užtikrinimu nei rezidenciniais poreikiais 49 .<br />
Karinės, o ne rezidencinės funkcijos dominavimą liudija ne tik pilies komplekso<br />
struktūra ir pilies vieta Livonijos karų peripetijose, bet ir faktas, jog Biržų<br />
Radvilų fortifikacinių aspiracijų nepastebime kitose jų valdose etninėje Lietuvoje,<br />
pavyzdžiui, Kėdainiuose, Dubingiuose, svėdasuose ar Alantoje, kur buvo<br />
dideli rezidenciniai dvarai ir nemaža evangelinių lokalinių visuomenių koncentracija,<br />
todėl strateginės pilies buvimas buvo specifinis BK visuomenės bruožas,<br />
skiriantis ją nuo kitų lokaliu visuomenių didikų latifundijose. savo ruožtu tokio<br />
objekto buvimas negalėjo neveikti sociumo ryšių ar net kurti jų. Manytume, jog<br />
pilies komunikatyvumo kryptis tiesiogiai lėmė jos funkcijų pobūdis. šis aspektas<br />
formuoja tirtiną pilies istorijos klausimyną: kaip ir kiek pilies administracinė,<br />
karinė, socialinė–ekonominė, rezidencinė funkcijos kūrė, sąlygojo ir keitė lokalios<br />
visuomenės ryšius, kokį pilies centriškumą tie ryšiai atskleidžia. svarbus<br />
klausimas taip pat ir pilies visuomenės vieta BK socialinėje struktūroje ir faktoriai,<br />
lėmę jos komunikatyvumo ribas. Pilies, kaip socialinės komunikacijos institucijos,<br />
nagrinėjimas, be to, leidžia pažvelgti į tai, kaip lokalios visuomenės<br />
gyvenimui ir jo dinamikai įtaką darė nekasdieniai, komunikacinę situaciją labai<br />
intensyvinantys veiksniai – karas ir generalinė statyba, kūrę visiškai kitokį ryšių<br />
paveikslą nei kasdienybė.<br />
Pilis – administracinis centras. Pilis buvo ne tik apsauga nuo išorės priešų,<br />
bet pirmiausia įrankis palaikyti stabilumą lokalioje visuomenėje taikos metu 50 . Čia<br />
susiduriame su administracine pilies funkcija. Pilies centriškumas BK lokalioje<br />
visuomenėje pirmiausia pasireiškė tuo, jog joje dažnai rezidavo ir gyveno pagrindinis<br />
kunigaikštystės pareigūnas – Biržų seniūnas. šis urėdininkas retai gyveno<br />
Biržų dvare (palivarke), nes administravo ne tik šį, bet visus BK dvarus, be to, jis<br />
turėjo nemenką valdžią miesto magistratui. Biržų seniūno administracinių funkcijų<br />
platumas lėmė ne tik aktyvų pastarojo važinėjimą po BK, bet ir tai, jog į pilį įvairiais<br />
reikalais atvykdavo visų BK socialinės struktūros dalių atstovai, dažniausiai<br />
– bajorai. BK Papilio, salamiesčio, n. Radviliškio, saločių urėdininkai, tiesiogiai<br />
pavaldūs Biržų seniūnui, visus žemėvaldinius klausimus spręsdavo su juo pilyje.<br />
49 dybaś B., twierdza czy rezydencja ? militarne znaczenie siedzib magnackich w Xvii wieku, Rezydencje<br />
w średniowieczu i czasach nowożytnych, red. e. opaliński, Warszawa, 2001, s. 76-77.<br />
50 dybaś B., Fortece.(…), s. 55.<br />
4
44<br />
Deimantas KARVELIS<br />
Pilyje minėtas urėdininkas atlikdavo svarbiausias savo funkcijas. Pilyje buvo atliekamos<br />
finansinio atsiskaitymo operacijos, susijusios su valdų užstatymu, pardavimu,<br />
grynųjų pinigų skolinimu 51 , činšo pinigų surinkimu 52 , mokami jurgeltai ne tik<br />
pilies žmonėms, bet ir dvaro klientams, dvasininkams 53 , siuntinėjami pasiuntiniai<br />
su korespondencija ir įvairiais pavedimais, sudarinėjami valdų inventoriai ir t. t.<br />
Pilis – karinis centras. Lenkų fortifikacijos tyrinėtojas Andrzejus sowa<br />
yra pastebėjęs, jog, be subjektyvių faktorių, xVII a. pilių reikšmę koregavo ir<br />
objektyvūs veiksniai: <strong>karo</strong> veiksmų dažnumas ir atitinkamos teritorijos visuomenės<br />
struktūros ypatumai 54 . Tai reikštų, jog, norint konstatuoti tikrą, o ne teorinį<br />
konkrečios pilies militarinį centriškumą, reikia nustatyti jos funkcionalumą vykusių<br />
karų metu ir visuomenės, kurios gyvenamajame areale ji stovėjo, santykį<br />
su pilimi taikos metu. Biržų pilies kontekste šie samprotavimai kelia tokius nagrinėtinus<br />
klausimus: 1) koks buvo pilies vaidmuo Livonijos kare? 2) kokius BK<br />
visuomenės ryšius kūrė militarinė pilies paskirtis ir kaip juos keitė <strong>karo</strong> veiksmų<br />
situacija? Abu minėti klausimai verčia kalbėti apie vieną dar neaptartą BK sociostruktūros<br />
dalį – pilies visuomenę 55 . Profesionalių kareivių (karininkų) terpė<br />
ar kasta Lietuvoje buvo negausi arba, taikliu Visnerio pastebėjimu, jos iš viso<br />
nebuvo, nes xVII a. I pusėje LDK nebuvo didesnių privačių kariuomenių ar nuolatinių<br />
valstybinių pajėgų, žmonės, siekę atsiduoti <strong>karo</strong> amatui, turėdavo emi-<br />
51 k. radvila įsipareigojo Biržų pilyje sumokėti k. tynkauzui 1500 auksinų už pagervės palivarką,<br />
1623. VIII. 8. Biržai. Pagervės palivarko perdavimo aktas, lenkijos mokslų akademijos biblioteka krokuvoje<br />
(toliau–pan), nr. 6158, l. 12; j. radvila įsipareigojo iš j. sesvegeno pasiskolintus 2000 auksinų<br />
grąžinti Biržų pilyje, 1647. X. 27. Papilys. Palivarko BK užstatymo aktas, pan, nr. 6149, l. 3.<br />
52 „Oddając ten czynsz do rąk urzędnika zamku birżańskiego”, 1590. Xi. 18. Biržai. k. radvilos miško<br />
palivarko suteikimo vokiečiui H. skibai raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l.196-197; “powinien płacię (…)<br />
na urzędzie birżeńskim”, 1604. iii. 7. Biržai. k. patrikoskio raštas dėl užusienio suteikimo j. Byčkovskiui,<br />
MAB RS, f. 148, b. 3, l. 10; “pobory poselskie (…) vybrawszy od poddanych (….) przez ręcę starosty<br />
Birżańskiego oddawaę powinien”, 1642. i. 2. Biržai. j. radvilos panemunės palivarko užstatymo o.<br />
miunsteriui raštas, MAB RS, f. 25, b. 167, l. 73-74.<br />
5 saločių valdos kiemėnų bajoras j. grabovskis jurgelto vykdavo pas Biržų seniūną, 1628. XII. 28. Biržai.<br />
K. Radvilos raštas J. Grabovskiui, maB rs, f. 25, b. 167, l. 204; „płacąc rzemiesłnikom, kościelnim,<br />
piechocie jurgielty“, 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
54 sowa a, rola zamków wojewodzta krakowskiego w Xvii wieku (do 1660 roku), Studia Historyczne,<br />
1977, z. 4, s. 541.<br />
55 pretenzingas skaitytojas galėtų pastebėti, jog tokio socialinio darinio niekada nebuvo. iš dalies pripažindami<br />
tokios definicijos dirbtinumą (kaip, beje, nemaža istorinių terminų yra dirbtiniai, niekada<br />
nevartoti pirminiuose šaltiniuose ir į mokslinę apyvartą įvesti tik patogumo dėlei, pvz., baltai, didikai<br />
ir kt. arba neadekvatūs atvejai, kai Xviii a. sąvokos aparatas mėginamas pritaikyti Xvi-Xvii a.<br />
šaltinių raidei) visgi teigtume, jog veikianti bastioninė pilis savitai telkė tam tikrą vietinės visuomenės<br />
dalį, kur kas didesnę, nei vien tik pilies įgula, kurios gyvensena ir kasdienybė siejosi tik su pilimi. Čia<br />
svarbus ne atskiros definicijos autentiškumas, bet autentiško pilies žmonių gyvenimo būdo suvokimas,<br />
mėginimas išsiaiškinti veiksnius, kurie pilies areale jungė žmones.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
gruoti 56 . BK socialinių grupių kontekste ji nebuvo aptarinėjama dėl kelių svarių<br />
priežasčių. Pirma, tai labai maža ir socialiai bei etniškai nestabili grupė 57 . Antra,<br />
neprasminga atskirai ieškoti šios grupės komunikatyvumo horizontų, nes jie visiškai<br />
sutapo su pilies egzistencijos ribomis. Pilies visuomenės taip pat negalima<br />
identifikuoti vien su pilies įgula, kadangi įgula sudarė tik vieną, tiesa, svarbiausią,<br />
jos dalį. Kitą jos dalį sudarė vadinamieji pilies žmonės (ludzie zamkowe),<br />
turėję menką santykį su karyba ir pritraukti į pilį laikinai dėl savo profesinės<br />
paskirties (valstiečiai, pilies amatininkai, miestiečiai). Įgulos ryšiai nebuvo nagrinėjami<br />
BK visuomenėje, nes visa lokalios visuomenės dalis, susijusi su karyba,<br />
apibūdintina kaip profesinė – ne kaip luominė grupė. Be to, profesionalių<br />
kareivių ir karininkų dalis įguloje buvo menka. H. Visnerio teigimu, Biržų pilies<br />
įgulą sudarė žemionys, rinktiniai ir lauko kariuomenės komandiruoti daliniai.<br />
nuolatinės ir stiprios įgulos, anot jo, pilis neturėjo 58 . šie tyrinėtojo teiginiai reikalautų<br />
bent trijų korekcijų. Pirma, pilies įgulos branduolį sudarė samdyti, pastovų<br />
jurgeltą gaunantys ir pilies administracijai pavaldūs profesionalūs karininkai<br />
ir pėstininkai, sugebantys naudoti rankinius ir artilerinius šaunamuosius ginklus.<br />
Antra, Visnerio paminėtos kitos žmonių grupės įgulos dalimi laikytinos tik sąlygiškai,<br />
kaip jos papildymas, pritrauktas į pilį ordinariniais (prievolių veiksnys)<br />
ir ekstraordinariniais (<strong>karo</strong> pavojaus veiksnys) atvejais. Trečia, „pilies dvasia“ 59<br />
buvo gyva tiek taikos metu, tiek <strong>karo</strong> veiksmams vykstant Livonijos teritorijoje,<br />
ar jiems persimetant į BK. Radvilos suvokė, jog jų valdos (BK) saugumas didžia<br />
dalimi priklauso nuo pilies pajėgumo, o pastarasis tiesiogiai susijęs su stipria<br />
įgula. Be abjejo, Radviloms nebuvo naujiena A. freitago išsakytas tvirtinimas,<br />
jog pilis, neturinti pakankamo skaičiaus įgulos, kelia didesnį nesaugumą, nei ta<br />
pilis apskritai neegzistuotų 60 . Tezė kalba ne tik apie įgulos faktoriaus svarbą, bet<br />
ir apie gynybinės tvirtovės traukos krūvį. Pilis, net ir apleista, traukė jei ne savus,<br />
tai bent priešus. Todėl Radvilos ypač rūpinosi, kad Biržų, kaip ir slucko pilyje,<br />
būtų stipri įgula, pasirengusi gynybai, kad visas pilies žmonių kontingentas būtų<br />
56<br />
Wisner H., Wojsko litewskie (…), 1973, cz. i, s. 75-76.<br />
57<br />
Biržų pilies visuomenės heterogeniškumas buvo įprastas to meto pilims. štai netoli buvusios<br />
kuoknesės pilies aktyviąją visuomenės dalį sudarė svetimšaliai vengrai, rinktiniai, „senieji pilies<br />
žmonės“ bei bajorai žemionys, 1600. Kuoknesės pilies inventorius, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.321/1,<br />
nr. 68.<br />
58<br />
Wisner H., Wojsko litewskie w Xvii w., cz. ii, SMHW, 1976, t. XX, s. 20.<br />
59<br />
Xvii a. pirmosios pusės fortifikacijos teoretikai pilį laikė kūnu, kurio gyvavimui reikalinga gyva<br />
dvasia, t. y. nuolatinė įgula, gyvenanti pilyje. – Dybaś B., Fortece (…). s. 59.<br />
60<br />
Zarębska t., Początki polskiego piśiennictwa urbanistycznego, Warszawa, 1975, s. 305.<br />
45
46<br />
Deimantas KARVELIS<br />
paklusnus administracijai 61 . Pilies rūmuose buvo atskiros patalpos gyventi įgulos<br />
komendantui ir pėstininkams su savo vyresniaisiais 62 . nors pilį nuo miesto skyrė<br />
aukštas pylimas, tačiau jis nereiškė pilies gyventojų, taigi ir kareivių izoliacijos<br />
nuo miestiečių. Izoliacija, savo ruožtu sunkinusi artimesnę įgulos komunikaciją<br />
su miestiečiais, buvo juridinė. Pilis turėjo savo jurisdikciją, kurios vertikali hierarchinė<br />
schema iki xVII a. vidurio buvo tokia: Radvila, BK seniūnas, pilininkas<br />
(horodničius), karininkai, kareiviai, amatininkai, pilies valsčiaus valstiečiai. Po<br />
tvano schema pasikeitė taip, jog pilininko urėdas išnyko, o atsirado įtakinga pilies<br />
komendanto pareigybė, savo reikšmingumu nenusileidžianti BK seniūno ir<br />
Biržų vaito urėdams. Pilininkas buvo pavaldus BK seniūnui ir taikos metu vykdė<br />
įvairius su pilies ūkiu susijusius pavedimus, t. y. atliko tarsi pilies ūkvedžio funkcijas<br />
63 . Jurgeltų sąrašuose nuolat minimas tarp kitų amatininkų 64 . Greičiausiai jis<br />
buvo tas tarpininkas, kuris realizavo BK valstiečių prievoles piliai. Pilininkas<br />
važinėjo po įvairius BK dvarus (n. Radviliškį, salamiestį), susitikinėjo su jų valdytojais<br />
ir rūpinosi, kad jaučiai, skirti pilies darbams (taikos metu dažniausiai tai<br />
buvo malkų vežimas žiemai), kartu su juos prižiūrinčiais valstiečiais būtų laiku<br />
siunčiami į pilį 65 . Keičiantis pilininkams, senasis, remdamasis inventoriais, naujajam<br />
perduodavo visas pilies kontaktų su valdiniais gijas. Radvila šį urėdą laikė<br />
labai svarbiu pilies vidaus tvarką užtikrinančiu veiksniu. Pilininku paprastai tapdavo<br />
koks nors vietinis bajoras, būtinai mokantis vokiečių kalbą, kadangi įgulos<br />
kareiviai ir karininkai dažniausiai buvo svetimšaliai 66 . Įgulos narių gyvensenos<br />
komunikatyvumas tiesiogiai priklausė nuo jų profesinių funkcijų, militarinio gyvenimo<br />
būdo, kuris neprogramuotų ir atsitiktinių ryšių su kitais BK sociumo dalyviais<br />
galimybę ribojo. Pilyje kareiviai artimiausiai kontaktavo su karininkais,<br />
kurie jiems ne tik vadovavo, bet ir mokė <strong>karo</strong> meno paslapčių 67 . eiliniai įgulos<br />
kareiviai retai išeidavo iš pilies. Taikos metu jie dažniausiai eidavo pilies sargybą.<br />
Vartų pastate nuolat buvo keletas kareivių, kurių funkcija buvo ryte ir vakare<br />
61<br />
1621. viii. 16. k. radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180.<br />
62<br />
„Mieszkanie burgrafowi (…), mieszkanie dla piechoty i starszych ich”, kBB, l. 42v.<br />
63<br />
„Horodniczy co porządku zamku i budynków przestrzega“, naronowicz–naroński j., Budownictwo (...),<br />
s. 57.<br />
64<br />
1615. Biržai. pilies klientų ir amatininkų jurgeltai, PAN, nr. 4335, l. 78-78v.<br />
65<br />
1598. Xii. 9. Biržai. j. sicinskis k. i radvilai, AR, dz. V, t. 384, nr. 15523.<br />
66<br />
„Sam widzę, że bez ustawicznego horodniczego w zamku niemoże bądz dobry porządek”, 1638. iv. ?<br />
mogiliovas. k. radvila j. penkalskiui, KBB, l. 69v; 1638. vii. 3. Biržai. k. radvila j. penkalskiui, MAB<br />
RS, f. 148, b. 4, l. 101-10; „Biez horodniczego barzo złe w zamku”, 1638.viii. 16. Zabludovas. k. radvila<br />
j. penkalskis, KBB, l. 78v.<br />
67<br />
Chabielski m., Sposob do ukazania obrony (…), kraków, 1615, Wypisy żródłowe do historii polskiej<br />
sztuki wojennej, Z. 8, opr. T. Nowak, Warszawa, 1961, s. 40-41.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
atidarinėti ir uždarinėti vartus, o po dešimtos valandos va<strong>karo</strong> budėti ir saugoti 68 .<br />
už pilies ribų kareiviai atsidurdavo, kai kartu su valstiečiais, atliekančiais pastotes,<br />
veždavo į pilį ar iš jos cekhauzo inventorių, kurį reikėjo prižiūrėti ir saugoti.<br />
Be nuolatinės įgulos pilis buvo tik keletą kartų. 1648–1650 m., visiems įgulos<br />
karininkams ir kareiviams dalyvaujant J. Radvilos ukrainos kampanijoje, pilies<br />
sargybą ėjo Biržų miestiečiai, 1653 m. Jonušas Radvila, H. Visnerio spėjimu,<br />
įgulą ketino sudaryti iš šiaulių rinktinių 69 .<br />
šaltiniai neatskleidžia pilies įgulos gausumo Radvilos Perkūno patronato<br />
laikais (1589–1603 m.). Po tėvo mirties Kristupas II „Livonijos pasienyje šalia<br />
Biržų savo lėšomis beveik visuomet laikė“ po kelis šimtus kareivių „ginti sienoms<br />
ir tenykštiems gyventojams“ 70 . Aišku, ne visi jie priklausė pilies įgulai. Įgulos skaičių<br />
koregavo Biržų dvaro finansinės galimybės, kurių ne visada pakako užtikrinti<br />
reikiamą provianto, algos kareiviams, aprangos kiekį. 1627 m. M. Piuro Biržuose<br />
sumokėjo už mėnesį pėstininkams, tačiau įspėjo Radvilą, kad daugiau nebebus<br />
kuo mokėti 71 . <strong>Karo</strong> metu įgula išaugdavo, lyginant su taikos metu 72 . štai 1601 m.<br />
gresiant švedų agresijai įgulą sudarė 250 žmonių. sunku pasakyti, kiek jų buvo<br />
įprastos įgulos kareivių, nes prie jų tuo metu prisijungė dalis miestiečių bei samdinių<br />
iš šalies 73 . 1622 m. rugpjūtį pilyje buvo 64 kareiviai, 1625 m. – 80 rinktinių ir<br />
30 žemionių 74 . Apskritai pilies įgulos skaičius niekada neatitiko to meto teoretikų<br />
(D. Speckle, P. Sardi, A. Freytag, A. Cellarius) siūlymų. Pagal jų skaičiavimus,<br />
atsižvelgiant į pylimo perimetro ilgį, bastionų skaičių ir patrankų pilyje kiekį, tokia<br />
tvirtovė kaip Biržų turėjo turėti ne mažesnę kaip 2000 žmonių įgulą 75 . Pilies xVII<br />
a. pirmosios pusės istorija rodo, jog geriausiais laikais įgulos skaičius buvo apie<br />
dešimt kartų mažesnis už idealųjį, o blogiausiais – šimtą kartų.<br />
Pilies įgulos pėstininkų ir privačios Radvilų kavalerijos (husarų, kazokų,<br />
dragūnų) karininkai buvo išskirtinė ir ryšių prasme nekomunikabiliausia BK<br />
68<br />
1631. X. 20. Biržai. k. radvilos instrukcija klientams, BNIA, f. 694, ap. 3, b.6, l. 131.<br />
69<br />
1648, 1650 m. j. radvilos instrukcijos Biržų magistratui, <strong>Lietuvos</strong> Nacionalinis Muziejus (toliau–<br />
LNM), R–4005, l. 15v-16; Wisner H., Jonušas Radvila (…), p. 191.<br />
70<br />
1629. ii. 19. varšuva. k. radvilos kalba seime, „Spisek orleański“, s. 283.<br />
71<br />
1627. v. 15. vilnius, m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.<br />
72<br />
Xvii a. pirmoje pusėje valstybinio mąsto tvirtovėse taikos metu įgulą paprastai sudarydavo 20-50<br />
kareivių, A. Sowa, Rola zamków województwa (…), s. 550.<br />
7<br />
Herbst s., kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. IV, s. 205.<br />
74<br />
„Na piechotę zamku birżańskiego 200 złotych na osób 64”, 1622. viii. 8. Biržai. k. skrobovičius k.<br />
arciševskiui, AR, dz. V, t.359, nr. 14507;<br />
75<br />
dybaś B., Fortece.(…), s. 59-60.<br />
47
48<br />
Deimantas KARVELIS<br />
visuomenės dalis, kadangi jais dažniausiai būdavo nevietiniai, beveik neturėję<br />
asmeninių ryšių su BK ir Radvilų dvaru plačiąja prasme. Jų įsiliejimą į vietinę<br />
visuomenę ypač skatino patys Radvilos. Kristupas II ir Jonušas Radvilos praktikavo<br />
žemių BK dalijimą jų privačioje kariuomenėje tarnaujantiems karininkams.<br />
Tai nebuvo atsilyginimas nukaršusiems klientams už ištikimybę – greičiau didikai<br />
siekė sustiprinti BK gynybinę situaciją. Prisimenant BK žemionių vangų<br />
dalyvavimą Radvilų karinėse programose, karininkų nusėdimas BK, ypač dalijant<br />
jiems palivarkus strategiškai svarbiame pasienyje ties nemunėliu, buvo tarsi<br />
garantija, jog reikiamu momentu karinė pagalba ne tik bus suteikta, bet ji bus<br />
kvalifikuota. Kita vertus, karininkas, gyvenantis BK, reiškė dar tris pozityvius<br />
veiksnius. Viena, mažėjo poreikis samdyti karinius klientus iš svetur, antra – potencialiai<br />
karininkas buvo figūra, užtikrinanti pėstininkų priežiūrą ir pritraukimą<br />
į pilį, trečia – karininkui, turinčiam valdelę BK, nereikėjo mokėti jurgelto grynaisiais.<br />
Jurgeltą gaudavo tik įguloje tarnaujantis ir pilyje gyvenantis karininkas 76 .<br />
Lokalizuoti karininką savo kunigaikštystėje Radvilos siekė įvairiais būdais: ne<br />
<strong>karo</strong> metu, t. y. neturėdami ypatingo poreikio gryniems pinigams, skolindavosi<br />
juos iš karininkų ir užstatydavo kokią nors valdą, o pasibaigus sutartam terminui<br />
ne grąžindavo pinigus, bet pratęsdavo karininko teises į tą žemę „iki gyvos<br />
galvos“, suteikdavo svarbius BK urėdus (pvz., T. Dyvijus buvo Biržų miesto<br />
vaitu; D. Vechmanas – n. Radviliškio urėdininku, vėliau – pilies komendantu;<br />
B. zakševskis – pilies komendantu). Kartais iniciatyva buvo iš karininko pusės.<br />
štai 1620 m. kapitonas G. ceridonas, žymus Livonijos kampanijos dalyvis,<br />
prašė Radvilos „aprūpinti būstu ir duona iki gyvos galvos, būtent, suteikti BK<br />
palivarką prie Nemunėlio, kur anksčiau gyveno žemionis Misievičius“ 77 . Radvilų<br />
kurta pilies įgulos pėstininkų išlaikymo sistema, kurioje ryškus siekis, kad<br />
šie žmonės „nusėstų“ BK visuomenėje, lėmė, jog pilies įgulos funkcionalumas<br />
buvo tik privatus. Valstybiniams reikalams įgula tarnavo nebent tuo atveju, jog<br />
pati pilis LDK pasienyje Livonijos karų metu įgaudavo valstybinę reikšmę. šaltiniuose<br />
nėra užfiksuota duomenų, jog Biržų įgula kada nors būtų panaudota ne<br />
pagal paskirtį, t. y. ne Radvilų giminės karinėms ir ūkinėms programoms, ar būtų<br />
kėlusi pavojų apylinkių gyventojams, skirtingai nei taip nutikdavo kitose pilyse.<br />
štai 1636 m. Kristupas II, turėdamas žinių apie jam, kaip etmonui, pavaldžios<br />
Dyneburgo pilies įgulos naudojimą kažkieno privatiems reikalams, iš Biržų rašė<br />
76 1648 m. – „P. Capitanowi Bołtowi 200 zł (…) Zakrzewskiemu burgrabi 60 (…) feltwebliowi 96”, 1654<br />
m.– „Oberszterowi 300”, maB rs, f. 148, b. 3, l. 121-122.<br />
77 1620. ?g. Ceridonas k. radvilai, AR, dz. V, t. 43, nr. 1881. Ceridonas kristupo ii klientu buvo bent nuo<br />
1617 m., 1617.IX.3. Diunamundė. G. Ceridonas K. Radvilai, rnB, f. 971, ap. 2, Col.aut. nr. 116, l. 31.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
du laiškus Dyneburgo pilies kapitonui, griežtai nurodydamas imtis priemonių,<br />
kad „kareiviai, gaunantys algą iš Respublikos, tarnautų tik Respublikai, bet ne<br />
privačiai“ ir kad „pėstininkai, skirti saugoti tenykštę vietą, nedarytų kaimyninių<br />
valdų valstiečiams didžiulių skriaudų 78 “.<br />
Karininkų žemėvalda Biržų kunigaikštystėje XVII a. I p. 79<br />
Vardas/pavardė Valdos pavadinimas Metai<br />
Kapitonas<br />
Teofilis Boltas<br />
Kapitonas<br />
Ditrichas Plėjeris,<br />
vėliau – rinktinių<br />
poručikas<br />
Kapitonas<br />
Gabrielis Ceridonas<br />
Majoras<br />
Dovydas Vechmanas<br />
Kapitonas<br />
Jonas Vechmanas<br />
Talkūnų km. ir Panemunio<br />
pal. N. Radviliškio<br />
valdoje;<br />
Kievliškių km. ?<br />
valdoje;<br />
Poleidiškių pal. Papilio<br />
valdoje; Krikščiūnų km.<br />
Papilio valdoje;<br />
Pošerokščių pal. Biržų<br />
valdoje<br />
Panemunio pal. N. Radviliškio<br />
valdoje<br />
Bliūdžių km. N. Radviliškio<br />
valdoje;<br />
Pauperių km. Biržų<br />
valdoje<br />
Panemunio pal. ir Astravo<br />
pal. prie pilies<br />
49<br />
1640-1650<br />
1632<br />
1637<br />
1644<br />
1647-1655<br />
1622-1641<br />
1650-1655<br />
1643<br />
Suteikimo<br />
forma<br />
užstatymas<br />
Leno teise<br />
užstatymas<br />
Leno teise<br />
Leno teise<br />
užstatymas<br />
Leno teise<br />
Leno teise<br />
1655 Leno teise<br />
Majoras Eigirdas ? valda 1650 Leno teise<br />
78 1636. Xi. 10. Biržai. k. radvila j. Berkui (du laiškai), RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut 242, l. 84.<br />
79 į lentelę neįtraukti žemionys, <strong>karo</strong> metu tarnavę dragūnų ir pėstininkų poručnikais, vėliavininkais.<br />
įtraukti tik tie karininkai, kurie tiesiogiai buvo susiję su pilies įgula. maB rs, f. 31, b. 842; f. 25, b.<br />
167, l. 51-58, 61-64, 73-80, 85, 88, 105-106, 108-111, 152, 206; lvia, f. sa, nr. 15195, l. 256v; nr. 15196,<br />
l. 732; f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v; b. 1374, l. 1v; 1645 m. j. naronovičiaus–naronskio Bk žemėlapis;<br />
Bnia, f. 694, ap. 4, b. 1879, l. 3v; b. 1900, l. 74; Instrukcijos (…), p. 20; šaltiniuose minima gerokai<br />
daugiau karininkų, gavusių žemėvaldą iš radvilų. jų duomenys į lentelę neįtraukti, nes ne visada įmanoma<br />
įvardinti ir lokalizuoti jų laikytą valdą: F. Hanas, diterlofas, p. ronas, F. mėjeris, m. slepščas,<br />
j. slepščas, k. šostas ir kt.
Kapitonas<br />
Petras de la Noe<br />
Majoras<br />
Kristupas Viberkas<br />
Kapitonas<br />
Tomas Dyvijus<br />
Kapitonas<br />
Šompenpilas<br />
50<br />
Deimantas KARVELIS<br />
Rališkių pal. ? valdoje 1653 užstatymas<br />
Panemunio pal. ?<br />
valdoje;<br />
Hermaniškių pal. ? N.<br />
Radviliškio valdoje<br />
Kraulaičių užusienis<br />
Kilučių km., sližių km.,<br />
Biržų valdoje<br />
svirplėnų užusienis,<br />
Biržų valdoje<br />
1651<br />
1654<br />
užstatymas<br />
užstatymas<br />
1631-1654 Leno teise<br />
1631 Leno teise<br />
Svetimšaliai BK karinėje struktūroje. BK, kaip būdinga visai Respublikai,<br />
xVII a. pirmoje pusėje itin vertinti svetimšaliai karininkai, kuriems buvo<br />
įprasta po karinių kampanijų apsigyventi LDK. Livonijos, Kuršo, rečiau Prūsijos<br />
bajorų, tapusių karininkais, integravimasis į lokalią visuomenę buvo įprastas<br />
reiškinys 80 . Tiesa, svetimšalio sąvoka yra gana kebli, daugeliu atvejų netiksli,<br />
kalbant apie karinės aplinkos žmones. štai Kuršo ir Livonijos gyventojai buvo<br />
svetimšaliai, nors ir gyveno leninėje ATR teritorijoje. Problemą komplikuoja<br />
faktas, jog daugelis jų tuo pat metu buvo LDK piliečiai, nes pasienio pavietuose<br />
(Žemaitija, upytė, ukmergė) nuo 1607 m. galėjo turėti ir turėjo žemes (perkant<br />
ar įsigyjant vedybų keliu) ir dalyvaudavo šių regionų seimeliuose 81 . svetimšaliai<br />
pėstininkai, sudarę pilies įgulos branduolį, nepriklausomai nuo tautybės, paprastai<br />
vadinti vokiečių pėstininkais (piechota niemiecka), nors jais būdavo ne tik<br />
Kuršo ir Livonijos vokiečiai 82 , bet ir prancūzai bei anglosaksai. Paminėtinas pastarųjų<br />
epizodas BK karinėje struktūroje. svetimšaliai pėstininkai Respublikoje<br />
pirmą kartą pastebimi stepono Batoro laikais. nors jų niekada nebuvo daug,<br />
80<br />
Wisner H., Wojsko litewskie (…), cz. i, s. 79-80.<br />
81<br />
rachuba a., oficerowie cudzoziemskiego autoramentu w armii Wielkiego księstwa litewskiego<br />
w latach 1648-1667, Od armii komputowej do narodowej (XVI-XX w.), red. karpus Z., toruń, 1998, s.<br />
58-62; idem., armia Wielkiego księstwa litewskiego jako czynnik unifikacji narodwej i kulturowej,<br />
Przegląd Historyczny, 1997, Z. 2, s. 238.<br />
82<br />
Funeralinėje to meto literatūroje skaitome, jog 1641 m. svėdasuose laidojant kristupą ii radvilą,<br />
dalyvavo „vokiečių raitelių kornetas, kurį, pagerbdamas savo etmono laidotuves, kaip senas pulkininkas<br />
atsivedė Vendeno (dab. Cėsys) kaštelionas, jo malonybė ponas Korfas. Jis buvo sudarytas iš Kuršo bajorų,<br />
daugiausia karininkų, kurie velionio vadovaujami, tarnavo kariuomenėje. Juos vedė rotmistras ponas<br />
Sakenas. Žirgų buvo 100.”
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
tačiau buvo labai vertingi kaip puikūs šauliai. Kristupas II Radvila škotų, airių ir<br />
anglų samdinių panaudojimu buvo novatorius ne tik BK, bet ir visoje LDK. Tam<br />
jį greičiausiai paskatino Gustavo Adolfo pavyzdys, kuris švedų kariuomenę reformavo<br />
olandišku būdu, t. y. pritraukdamas svetimšalius samdinius 83 . Pavyzdžiu<br />
galėjo būti ir škotų vėliavų naudojimas Karūnos kariuomenės sudėtyje 1601 m.<br />
Livonijoje 84 . Iš šaltinių galima spręsti, jog ne anksčiau nei 1612 m. buvo pradėtas<br />
svetimšalių šaudymas ir jų dislokavimas BK. Radvilos klientas K. skrobovičius<br />
rašė patronui apie 300 škotų, anglų ir vokiečių kareivių Rygoje, iš kurių dalį<br />
mėgino pasamdyti. Teigė, jog svetimšaliai nesutiko vykti į BK, negavę grynųjų.<br />
Vis dėlto už nedidelį užstatą jam pavyko pasamdyti 50 kareivių 85 . H. Visnerio<br />
teigimu, šis verbavimas turėjo būti skirtas Kristupo II žygiui prieš Maskvą, kuris<br />
tuo metu neįvyko, o tolesnis samdinių likimas nežinomas. Trys pėstininkų būriai,<br />
vadovaujami anglų Arturo Astono (300 žm.) ir Jano Donovajaus (120 žm.) bei<br />
airio Jokūbo Butlerio (300 žm.), tarnavo Kristupo II kariuomenėje nuo 1621 m.<br />
ir dalyvavo Mintaujos pilį užimant 86 . 1626 m. pabaigoje prie Vendeno Astono ir<br />
Donovajaus daliniai pateko į švedų nelaisvę 87 . Gana ilgai Kristupui II ir Jonušui<br />
tarnavę Butleris (1627 m.) ir Donovajus (1654 m.) Radvilų protekcijos dėka už<br />
savo karinius nuopelnus gavo Respublikos indygenatą, taip pat valdų 88 . šaltiniai<br />
liudija, jog airiai ir anglai ne kartą buvo dislokuojami Biržuose 89 . Livonijos <strong>karo</strong><br />
Radvilos finansiniuose dokumentuose užfiksuota, kad 1622 m. kovo mėn. barzdaskučiui<br />
Dovydui 90 Biržuose buvo sumokėta 300 auksinų už „sergančių airių ir<br />
83 nowak t., Wimmer j., Historia oręża polskiego 963-1795, Warszawa, 1981, s. 316, 350.<br />
84 du škotų pėstininkų būriai po 300 kareivių, Wisner H., Kircholm 1605, Warszawa, 1987, s. 69-70.<br />
85<br />
„starałem się ze wszystkich miar moich, abym mógł o nich (…) zaciągnąę i na włośę wywieśę“, 1612. v.<br />
5. papilys. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
86<br />
1620-1625 m. k. radvilos korespondencijos kopijos, Lenkijos nacionalinė biblioteka Varšuvoje (toliau–BN),<br />
rkps. 87, l. 449.<br />
87<br />
napiersky g. l. , Bödeckers Chronik Livlöndischer und Rigascher Ereignisse 1593-1638, riga,1890,<br />
s. 97.<br />
88<br />
Borowy W., anglicy, szkoci i irlandczycy w wojsku polskim za Zygmunta iii, Studia z dziejów kultury<br />
polskiej, Warszawa, 1949, s. 310-311; vl, t. iv, 1859, s. 219. pritartume r. ragauskienės spėjimui, jog<br />
panemunio valdelė, kurią laikė Butleriai, buv Bk. 1637 m. a. Butlerytė, dėkodama kristupui ii už paramą<br />
po vyro mirties, užsiminė, jog valdos jai suteikimo raštą turi jos brolis. pastaruoju laikytume ne<br />
g. v. Butlerį, bet kapitoną jokūbą Butlerį, karinės karjeros pabaigoje turėjusį valdą prie smolensko<br />
pilies, Ragauskienė R., Karališkojo Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., Vilnius, 2004, p. 109; 1646.<br />
iii. 22. varšuva. vladislovo vazos raštas majorui j. Berkui, LM, 121, l.54-54v<br />
89<br />
pastebėsime, kad karinio turinio šaltiniuose sąvoka Biržai kartais reikšdavo Bk, miestą, tačiau dažniausiai<br />
– pilį.<br />
90<br />
kristupo ii radvilos dvaro gydytojas dovydas detelevesas.<br />
51
52<br />
Deimantas KARVELIS<br />
kitų svetimšalių gydymą“ 91 . Balandį Biržų pilyje tarp anglų pėstininkų dėl maisto<br />
stygiaus ir algų nemokėjimo tvyrojo maišto atmosfera. Kai kurie pėstininkai<br />
bėgo iš pilies ir parsidavinėjo švedams. Tikriausiai taip buvo dėl vėluojančių<br />
grynųjų pinigų už tarnybą mokėjimo. Pėstininkai nenorėjo imti dalies pinigų,<br />
reikalaudami sumokėti visą atitarnautą sumą bei sutartą už tarnybą į priekį iš viso<br />
už 7 mėnesius 92 . Gegužės mėnesį iš kunigaikščio dvaro iždo airių pėstininkams<br />
išmokėta 2000 auksinų, tai leistų spėti tuo metu Biržuose buvus ne mažiau kaip<br />
200–250 airių kareivių. Astono anglų pulkui pinigai sumokėti tik 1623 m. pavasarį.<br />
Kapitonas gavo 2000 auksinų į rankas Varšuvoje seimo sesijos išvakarėse 93 .<br />
1625 m. liepos mėnesį Kristupas II pavedė Jonui Vechmanui kartu su ukmergės<br />
pavieto bajorais Livonijoje pasamdyti 50 „svetimšalių dragūnų su gera ginkluote“,<br />
tvirtino, jog „mūsų kraštuose sunku rasti svetimšalių, todėl tenka samdyti iš<br />
toli“ 94 . 1625 m. rugpjūtį, prieš pat švedų okupaciją, Biržų seniūnas užverbavo<br />
20 anglų ir škotų, kurių apgyvendinti pilyje nesiryžo, ir, davęs jiems prievaizdą,<br />
išsiuntė į aplinkinius kaimus. Po savaitės „parsidavėlių“ (tai buvo dezertyravę<br />
švedų kariuomenės kareiviai) jau buvo 40: „Jie nori tarnauti Jūsų Šviesybei ir<br />
prašo paskirti jiems kapitoną. Jūsų Šviesybės prašo, kad kapitonas būtų anglų<br />
tautybės“ 95 . Rugpjūčio pabaigoje pilies gynybai tapus kritiška, Kristupas II per<br />
J. Donovajų mėgino pasamdyti net 300 svetimšalių pėstininkų 96 . Tiek pasamdyti<br />
nepavyko. Rugsėjį etmono karinėje stovykloje buvo 73 Donovajaus vadovaujami<br />
pėstininkai. Donovajaus būrys Biržuose neužsibuvo: 1627 m. išlaisvinus pilį,<br />
jo dalinys jau dalyvavo Dyneburgo pilies gynyboje 97 .<br />
Anglosaksų buvimą Biržuose liudija ir archeologinių kasinėjimų metu pilies<br />
teritorijoje rastos xVII a. pirmosios pusės škotiškos monetos 98 . epizodinis<br />
karinio pobūdžio anglosaksų lankymasis, negrįstas prekybinėmis ar religinėmis<br />
91 lvia, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 54v.<br />
92<br />
1622. v. 6; v. 18. Biržai. k. radvila k. naruševičiui (du laiškai), SWP, s. 199; RNB, f. 971, ap. 2, col.<br />
aut. 321/2, nr. 34.<br />
9<br />
lvia, f. 716, ap. 3, b. 11, l. 56; 1623. i. 3. vilnius. k. radvilos raštas, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 115, l. 81.<br />
94 1625. vii. 17. rubieževičiai. k. radvilos raštai rotmistrams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 45, 46.<br />
95<br />
„aby mieli Capitana nacyi swojej Anglika”, 1625. viii. 2, viii. 7. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai,<br />
AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
96<br />
„26 Augusta do P. Donowaiowi dał list przypowiedni”, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/2, nr. 66.<br />
97 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 67, l. 50-51; “Donowaiową piechotę nadgoniłem na przewozie pod<br />
Dynemborkiem”, 1627. iX. 23. druja. a. goiževskis j. sapiegai, MAB RS, f. 139, b. 1151.<br />
98 genys j., tyrinėjimai Biržų pilyje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1984 ir 1985 metais, Vilnius,<br />
1986, p. 88.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
priežastimis, BK, skirtingai nei Radvilų Kėdainiuose 99 , xVII a. pirmoje<br />
pusėje nesukūrė prielaidų atsirasti vietos škotų bendruomenei. s. Alexandrovičiaus<br />
tvirtinimas, jog škotų Biržuose buvo daug, gerokai perdėtas 100 .<br />
svetimšalių dezertyrų–parsidavėlių paslaugomis Kristupas II, nepaisant valdovo<br />
priekaištų, naudojosi ne tik Biržų okupacijos metu, tačiau ir 1627–1628<br />
m. 101 svetimšalių karininkų samda, be karybos amato kvalifikacijos privalumo,<br />
turėjo ir savų minusų. Iškilus didesnio karinės tarnybos apmokėjimo<br />
galimybei, tokie kareiviai lengvai galėjo perbėgti į priešo stovyklą, be to,<br />
užsieniečius buvo sunkiau kontroliuoti: ne visada, gavę pinigus, nustatytu<br />
metu atvykdavo į karinę stovyklą. etmono teigimu, „su svetimšaliais buvo<br />
sunkiau“ susitarti nei su kitais 102 .<br />
Lokali visuomenė ir Livonijos karai. šios temos akiratyje kiltų tokie klausimai:<br />
1) nustatyti, kokias Biržų pilies centriškumo puses išryškino Livonijos<br />
karas; 2) paaiškinti, kaip BK lokalios visuomenės gyvenimą ir egzistavusių ryšių<br />
sistemą keitė <strong>karo</strong> veiksmai Livonijoje bei BK teritorijoje; 3) naujų šaltinių<br />
duomenimis paryškinti 1625–1627 m. švedmečio BK fragmentą, atskleidžiant<br />
pilies okupacijos veiksnio įtaką visuomenės komunikatyvumo pokyčiams. Lokalios<br />
visuomenės poreikiai buvo tiesiogiai susiję su gynybiniais Biržų pilies<br />
poreikiais. Radvila gynybinę pilies motyvaciją nusakė taip: – „tai pasienio pilis<br />
ir miestas“ 103 . Dėl jos į savo strateginės reikšmės Biržų pilis ir n. Radviliškio<br />
pilaitė 104 turėjo saugoti Lietuvą, taigi ir BK, nuo švedų pavojaus. Lenkų istoriografija<br />
teigia, jog šio uždavinio pilis niekada neįvykdė. BK militarine prasme<br />
buvo tarpinė Livonijos karų orbitoje besisukanti valda, o pilis – jos strateginis<br />
centras. Pilies karinė reikšmė įžvelgtina jau vien dėl Livonijos karų, kuriuos taktikos<br />
prasme galima vadinti karais dėl pilių, pobūdžio. Pilis buvo kaip LDK ka-<br />
99<br />
žirgulis r., škotų bendruomenė kėdainiuose 1630-1750 m., <strong>Lietuvos</strong> muziejų rinkiniai, kėdainiai,<br />
2002, p. 23-27.<br />
100<br />
alexandrowicz s., Zaludnienie miasteczek litwy i Białorusi w Xvi i pierwszej połowie Xvii w.,<br />
Roczniki Dziejów Społecznych i Gospodarczych, 1965, t. 27, s. 47.<br />
101<br />
„Spisek orleański” (…), s. 115.<br />
102<br />
štai garsusis prancūzų kapitonas g. Ceridonas laikinai netgi buvo išmestas iš tarnybos, nes paėmęs<br />
pinigus pėstininkų samdymui, neatvyko į kariuomenę, RNB, f. 971, ap.2, aut.115, l.113; „koło<br />
cudzoziemskich ludzi chodzę pilno, ale z tymi trudniejsza sprawa“,1626.vi.4. prie anykščių. k.radvila<br />
smolensko vaivados sūnui, op.cit.,l. 151.<br />
103<br />
1636. v. 24. k. radvilos raštas miestui, MAB RS, f. 25,b. 167, l. 282.<br />
104<br />
tai buvo nedidelė pilaitė šalia miestelio prie pačios ldk–kuršo sienos. jos buvimą patvirtina kartografiniai<br />
(j. naronskio Bk žemėlapis) ir rašytiniai šaltiniai – „w Radziwiłłowie ostrożek poprawię”,<br />
1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t.359, nr. 14507.<br />
5
54<br />
Deimantas KARVELIS<br />
riuomenės koncentracijos punktas bei pradinė žygių bazė. Livonijos karas buvo<br />
veiksnys, sunkinęs prekybinę kraštų komunikaciją ir tuo pat metu kūręs kitokias<br />
kontaktų bei susidūrimų galimybes. Iš Biržų Radvila Perkūnas 1599 m. puolė<br />
Kuoknesę, kur ir išgarsėjo kaip karvedys 105 . Iš Biržų pilies ir n. Radviliškio 1600<br />
m. Radvila laiškais teikė strateginius nurodymus kavalerijos rotmistrams Livonijoje<br />
dėl pulkų judėjimo krypčių, <strong>karo</strong> vadovybės subordinacijos, naujų pulkų<br />
verbavimo bei karinių surašymų, dalijosi su kitais gauta karine informacija ir<br />
pan. 106 Kariuomenių judėjimas BK teritorijoje buvo intensyvus 1601 m. vasarą.<br />
Pasienio gynybos organizavimui vadovavo Kristupo I dvariškis, Biržų seniūnas<br />
Jonas sicinskis. Jis rūpinosi ir Biržų fortifikacija, ant pilies pylimų sutraukė visas<br />
turimas patrankas, padidino įgulos skaičių. n. Radviliškyje dislokavo 300 kareivių<br />
būrį, kuris vengdamas švedų atsitraukė į Plonėnus. švedai jau tais metais<br />
ketino užimti Biržų pilį 107 . Padėtis vėl paaštrėjo 1604 m. sicinskis prašė Radvilos<br />
sustiprinti BK apsaugą, argumentuodamas tuo, jog anksčiau dėl dėmesio Biržų<br />
gynybai priešas niekada negalėjo įsiveržti į šį kraštą. Pranešė, jog švedai jau<br />
sudegino keletą BK kaimų n. Radviliškio valdoje ir rengiasi žygiuoti į Biržus 108 .<br />
1605 m. J. K. chodkevičius Biržų pilyje buvo dislokavęs savo karines pajėgas,<br />
su kuriomis išžygiavo link Kircholmo 109 . chodkevičius su trimis tūkstančiais<br />
Biržų pilyje surinktų karių patraukė link Rygos padėti apsuptiems miestiečiams.<br />
Po salaspilio pergalės ir Rygos išvadavimo vėl grįžo į Biržų pilį ir iš jos išsiuntė<br />
tolesnius karinius įsakymus. Būtent iš Biržų jis išsiuntė laišką švedų generolui<br />
Mansfeldui, derėdamasis dėl apsikeitimo belaisviais, paimtais salaspilio mūšyje.<br />
Biržų pilyje jis taip pat gavo karaliaus laišką iš Krokuvos, kurio data spalio 12<br />
d., kaip atsakymą į pranešimą apie pasiektą pergalę. 1608 m. Diunamundės pilies<br />
gynyboje dalyvavo ir BK žemionys. Biržų seniūnas teigė, jog mūšyje jų žuvo<br />
15, o keliasdešimt švedai paėmė į nelaisvę. švedai, paėmę Diunamundę ir Kuoknesę,<br />
artėjo prie Biržų. Generolas Mansfeldas skleidė žinias, jog per 4 savaites<br />
105<br />
ruškys p., Biržų pilis ir jos apylinkės, Mūsų senovė, 1921, Kaunas, Kn. 1., p. 149; <strong>Lietuvos</strong> Didžiosios<br />
Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, vilnius, 2001, p. 171-172.<br />
106<br />
1600. viii. 12. Biržai. k. radvilos raštas rotmistrams j. Chžanovskiui ir kt., įsakant nedelsiant<br />
su kuopomis atvykti į parnavos pilį; Xi. 15. Biržai. k. radvila valdovo rotmistrams apie pavaldumą<br />
dorpato kaštelionui m. lenkui; Xii. 1. n. radviliškis. k. radvila a. Zavišai, RNB, f. 971, ap. 2, Col.<br />
Aut.321/1, nr. 45, 50, 64.<br />
107<br />
Herbst s., kampania letnia 1601, Przegląd historyczno–wojskowy, 1931, t. iv, p. 205-206.<br />
108<br />
“Jakobyscie to miejsce albo Xięstwo Birzanskie (…) moglo znowu opatrzyc za czasu tak zywnoscią<br />
wszelaką jako i gotowoscią”, 1604. iii. 15. Biržai. j. sicinskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 384б, nr. 15523.<br />
109<br />
g. manteufel, Birze litewskie, Slownik geograficzny (…), p. 236; k. tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 151.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
ketina pasiekti Vilnių. Kelias į LDK sostinę, aišku, turėjo eiti per Biržus 110 . Kristupas<br />
II organizavo gynybą, remdamasis savo, brolio Jonušo ir negausių pavieto<br />
vėliavų jėgomis 111 . 1609 m. chodkevičius vėl grįžo į Biržų pilį, kur buvo įspėtas<br />
žvalgų apie švedų žygį iš Parnavos į Diunamundę, tad jis staiga su savo kariuomene<br />
užėmė ištuštėjusią Parnavą 112 .<br />
svarbiu veiksniu <strong>karo</strong> aplinkoje buvo BK kaimynystė su Kuršo ir Žiemgalos<br />
kunigaikštyste (toliau – KŽK). <strong>Karo</strong> nuostoliai ir kariuomenių judėjimai darė<br />
įtaką kaimo gyvenimo organizacijos ryšių ardymui, žmonių judėjimui, stipriai<br />
jį dinamizuodami 113 . <strong>Karo</strong> metu siena tarp BK ir KŽK tartum neegzistuodavo,<br />
militarinė kariuomenių ir migracinė civilių gyventojų dinamika vyko abiejomis<br />
kryptimis, nors dažnesnė – iš BK į Kuršą. Kartais pastaroji įgaudavo kraštutinių<br />
formų ir sukeldavo kuršiečių nepasitenkinimą. 1601 m. Kuršo kunigaikštis skundėsi<br />
Žygimantui Vazai Kristupo I klientų ir kareivių, besidislokavusių tuo metu<br />
Kuoknesės pilyje, veiksmais. Jis rašė, kad šie „labai dažnai iš Biržų ir kitų pilių<br />
siuntinėja žmones į jo žemes gauti maisto, (…) puldinėja vietinių bajorų namus,<br />
valdas, atima arklius, gyvulius ir viską, ką randa, plėšia bažnyčias, degina dvarus<br />
ir kaimus, kankina ir žudo valstiečius, ir tiek pridarė, jog ir svetimoje žemėje<br />
priešas vargu ar galėtų padaryti daugiau“. Kitas anoniminis šaltinis taip pat<br />
tvirtina, kad 1601 m. rudenį įsiveržus J. zamoiskio ir K. Radvilos kariuomenėms<br />
krašte tarp Daugpilio ir Bauskės „neliko net šuns, nekalbant apie žmones“ 114 . Leonas<br />
sapiega pranešė Radvilai valdovo nurodymą, kad šis uždraustų savo tarnams<br />
tai daryti 115 . Tuo tarpu Radvila plėšikavimais kaltino kuršiečius, kunigaikščiui<br />
fridrichui Ketleriui rašydamas apie tai, jog pirkliams, vežantiems kariuomenei<br />
proviantą, ar pasiuntiniams, gabenantiems korespondenciją per Kuršą, beveik<br />
neįmanoma to padaryti saugiai, kadangi „Kuršo kunigaikščio pavaldiniai juos<br />
puldinėja, žudo, nenorėdami jų praleisti“ 116 . Matyt, teisios ir tuo pat metu neteisios<br />
buvo abi pusės. <strong>Karo</strong> veiksmų zonoje judančioms ir save išsilaikančioms kariuomenėms<br />
buvo tiesiog neįmanoma susilaikyti nuo prievartinio provianto rinkimo,<br />
kuris greit virsdavo paprasčiausiu plėšikavimu, į kurį įsitraukdavo ir vietos<br />
110 1608. viii. 23. Biržai. k. patrikoskis k. radvilai, Biblioteka zakladu (…), rkps. 2284/II; H. Wisner,<br />
kirchholm 1605, Warszawa, 1987, p. 122.<br />
111 sWp, p. 289.<br />
112 m. Balinski, starozytna polska (…), p. 455; k. tyszkiewicz, Wiadomosc (…), p. 154-155.<br />
113 a. Bues, stosunki kurlandii z rzecząpospolitą u schylku Xvi i Xvii w., ZH, 1998, t. 63, Z. 1, p. 51.<br />
114 Дорошенко В.В., Очерки по аграрной истории Латвии в Xvii веке, Рига, 1960, c. 143-144.<br />
115 1601. X. 28. prie stropo pilies. l. sapiega k. radvilai, Archiwum domu Sapiehów, t. 1,lwów, 1892, p. 301.<br />
116 1601. v. 28. stovykla prie kuoknesės. k. radvila F. ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 101.<br />
55
56<br />
Deimantas KARVELIS<br />
gyventojai. Radvila Perkūnas, kaip etmonas, tai puikiai suprato. štai tais pačiais<br />
1601 m. gavęs iš vieno Kuršo bajoro <strong>Jono</strong> Verkelio skundą dėl to, kad Respublikos<br />
kariuomenė nuolat niokoja jo valdą, išleido aplinkraštį Livonijoje esančių<br />
dalinių karininkams, įsakydamas šiems prižiūrėti, kad Verkelio pavaldiniai galėtų<br />
gyventi saugiai ir ūkininkauti 117 . nemažai aiškumo tam klausimui suteikė<br />
išsamus, su faktais ir svarstymais Radvilos perkūno laiškas fridrichui Ketleriui.<br />
1601 m. į Radvilą kreipėsi Kuršo kunigaikščio pavadiniai, skųsdamiesi prievarta,<br />
plėšimais ir vagystėmis, kurias jie patyrė iš Kuoknesės pilies apsupties dalyvių.<br />
Taip pat jie konkrečiai kaltino Radvilos pavaldinius, kai kuriuos Biržų žemionis<br />
tuo, jog praėjusią žiemą jie slėpė savo namuose švedų kareivius bei teikė jiems<br />
maistą. Į Kuršo kunigaikščio raginimus nubausti Radvilos „namų žmones“ (t.<br />
y. upytės pavieto valdų gyventojus) Kristupas I atsakė negalįs savo galiomis<br />
pasiekti kaltininkų, kadangi šiuo metu jie tarnauja ne su jo, bet su karaliaus vėliava.<br />
Be to, pridūrė, jog paskutiniu jam žinomu atveju kaip tik biržiečiai buvo<br />
apiplėšti kuršiečių: keliasdešimt biržiečių buvo pasiųsti iš karaliaus stovyklos<br />
atvežti provianto atsargų. Per kelias dienas daugelis buvo užmušti, visas proviantas<br />
atimtas. Radvila prašė Kuršo hercogą nubausti kaltuosius, išsakė spėjimą,<br />
jog kuršiečiams nuostolių galėjo pridaryti nebūtinai Radvilos pavaldiniai, bet<br />
as kitas „iš už <strong>Lietuvos</strong> sienos“. Kita vertus, patikino Ketlerį, jog jei ateityje Biržų<br />
pavaldiniai pridarys kuršiečiams kokių nuostolių, jis imsis kuo greitesnio teisingumo<br />
įvykdymo, nes trokšta „kaip ir anksčiau, taip ir dabar geros ir ramios<br />
kaimynystės“ 118 . Kad konfliktų tarp kareivių ir vietinių gyventojų būta ir vėliau,<br />
rodo 1621 m. Kristupo II susitarimas su Kuršo kunigaikščiu fridrichu, šalia kitų<br />
klausimų numatantis bausmes „plėšikaujantiems kareiviams“ 119 . Koks alinantis<br />
būdavo tais laikais kareivių plėšikavimas, gerai atskleidžia 1621 m. ATR kareivių<br />
padarytų nuostolių Kuršo kunigaikščio Bauskės valdoje sąrašai: fiksuota, jog<br />
visų pulkų kareiviai atiminėjo avis, jaučius, naminius paukščius, šieną, avižas,<br />
grūdus, karves, arklius, maisto produktus, alų, midų, net bites. Antpuoliai vykdavo<br />
arba kariuomenei apsistojus šalia dvarelių ir kaimų, arba užpuolus staiga iš<br />
karinės stovyklos. Viename iš skundų minėti Biržų Radvilų kliento K. Arciševskio<br />
kareivių „žygdarbiai“. Pastarieji, 4 savaites stovėdami viename kaime, kuriame<br />
buvo 16 ūkininkų, paėmė daug maisto ir drabužių. „Po šio dalinio pasitraukimo<br />
atvyko kitas būrys, gerai pažįstantis Arciševskio pulką, ir paėmė 12 arklių, 17<br />
117<br />
1601. vi. 28. kuoknesė. k. radvilos raštas karininkams, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 111.<br />
118<br />
1601. vi. ? ? k. radvila F. ketleriui, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut. 321/1, nr. 114.<br />
119<br />
H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 61.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
karvių. […] Visa tai jie paėmė užpuldami naktį. Kalbama, jog tai buvo Ceridono<br />
(Radvilos klientas G. ceridonas) dalinys“ 120 . Dažniausiai Kuršo kunigaikščiai<br />
laikydavosi neutralios arba LDK palankios pozicijos, leisdami Respublikos karinėms<br />
pajėgoms (kurias šiame regione dažnai reprezentavo Biržų Radvilų privatūs<br />
būriai) laisvai judėti po Kuršo teritoriją 121 ar net pranešinėdami Radviloms<br />
karines žinias bei padėdami kariškai 122 . Pasitaikydavo ir kolaboracijos su švedais<br />
atvejų (pvz., hercogo Vilhelmo 1617 m.) ar atsargaus vengimo paremti bet kurią<br />
pusę (fridrichas 1621 m.) 123 .<br />
Didikai, ir ne tik Radvilos, turintys valdų šiaurės Lietuvoje, puikiai<br />
suvokė vietos gyventojų–pavaldinių apsaugojimo nuo svetimų kariuomenių<br />
siautėjimo reikšmę. 1611 m. J. Valavičiui susirašinėjant su Kristupu II dėl<br />
kaištinio mokesčio surinkimo sunkumų pastarojo valdose, paaiškėjo, jog to<br />
priežastis – dažni kariuomenių siautėjimai, varginę ir pavaldinius, ir mokesčių<br />
rinkėjus 124 . BK gyventojai, ypač gyvenantys pasienyje (n. Radviliškio<br />
ir saločių valdose), nuolat jautė karinio įsiveržimo grėsmę. šaltiniai kalba<br />
apie švedų įsiveržimą ir žemionių dvarelių Panemunėje nusiaubimą 1614<br />
m. 125 Radvila pats nevengdavo pasislėpti pilyje. štai 1617 m. išsiuntęs kariuomenės<br />
dalį į Livonijos pasienį, dėl geresnio įvykių supratimo, pasiliko<br />
Biržuose, iš čia susirašinėjo su etmonu L. sapiega ir Vilniaus vyskupu e.<br />
Valavičiumi 126 . 1617–1618 m. ne kartą grįždavo iš Livonijos į Biržų pilį 127 .<br />
1617 m. vasarą Biržuose rinkosi Radvilos <strong>karo</strong> pajėgos, pasirengusios žygiuoti<br />
į Rygą. Henrikas Visneris daro prielaidą, kad dėl Livonijos nualinimo<br />
norėdamas aprūpinti kariuomenę Kristupas II turėjo remtis savo jėgomis 128 .<br />
Kadangi kariuomenės surašymas vyko Biržuose, proviantą pristatyti pir-<br />
120<br />
1621. Xii. 28. Bauskės valdai kareivių padarytų nuostolių inventories, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut.<br />
321/2, nr. 26.<br />
121<br />
„transitus wolny wojsku naszemu będzie”, 1635. vii. 27. Brodnica. vladislovas iv vaza k. radvilai,<br />
A. Grabowski, Wladyslawa IV listy i inne pisma urzędowe, Krakow, 1845, p. 128-129.<br />
122<br />
a. tyla, lietuva ir livonija (…), p. 68, 75, 90, 93, 181.<br />
123<br />
a. tyla, lietuva ir livonija (…), p.142-143.<br />
124<br />
1611. vii. 29. alanta. k. radvila j. valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, col. Aut. 242, l. 3.<br />
125<br />
„Poglądając zwlaszcza na terazniejsze spustoszenie od nieprzyjaciela”, 1614. iX. 11. Biržai. k. radvilos<br />
raštasdėl palivarko suteikimo onai omieciankai, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 14.<br />
126<br />
1617. vii. 30; viii. 5; viii. 11. Biržai. k. radvila l. sapiegai, BN, rkps. 77, l. 109-119; 1617. viii.<br />
5; viii. 11. Biržai. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 303.<br />
127<br />
g. l. napiersky, Bodeckers Chronik livlandischer und rigascher ereignisse 1593-1638, riga, 1890,<br />
p. 62-64.<br />
128<br />
H. Wisner, kampania inflancka krzysztofa radziwilla w latach 1617-1618, ZH, 1980, Z. 1, p. 20-21.<br />
57
58<br />
Deimantas KARVELIS<br />
miausia turėjo BK gyventojai. Jėgų likučius (150 žemionių ir 300 raitelių,<br />
atvykusių Radvilos kvietimu iš ukmergės pavieto) dislokavo n. Radviliškio<br />
apylinkėse 129 . 1619 m. į Biržų valdą buvo įsiveržusi V. farensbacho 130 kariuomenė.<br />
Radvilos teigimu, ferensbachas pasiuntė savo žmones plėšti BK<br />
valstiečių palei Rygos vieškelį. Radvilos kazokai vijosi agresorius, bet tie<br />
pasitraukė į Auceną Kurše. Pavyko tik paimti vieną į nelaisvę ir vieną užmušti.<br />
Po kelių dienų apie 50 ferensbacho raitelių vėl įsiveržė į BK, sudegino<br />
Heverto Vechmano dvarelį (turbūt Drabūnus, buvusius prie Kuršo sienos)<br />
ir naktį, pasinaudodami papirktų pilies amatininkų pagalba, mėgino užimti<br />
Biržų pilį. farensbacho gauja buvo labai marga tautiniu atžvilgiu: švedai, Livonijos<br />
ir Vestfalijos vokiečiai, estai, Podolės ir Kulmo lenkai, prancūzai 131 .<br />
Įgula sumušė avantiūristus, paėmė į nelaisvę tris švedus, išaiškino išdavikus<br />
tarp pilies žmonių 132 . 1621 m. pavasarį, prieš švedams užimant Rygą, vienas<br />
Rygos magistrato tarėjų Johanas ulrichas susirašinėjo su Biržų seniūnu Jonu<br />
Daugėla striška, pateikdamas karščiausią informaciją apie karinius veiksmus<br />
133 . 1621 m. rugpjūtį, kai švedai užėmė Rygą, Radvila laukė Biržuose, kol<br />
atvyks rezervinės vėliavos, ir siuntinėjo universalus į artimiausius pavietus.<br />
Iš ten išvyko į n. Radviliškį, o po to į Kuršą 134 . BK bajorai žemionys rinkosi<br />
į karinius surašymus ir dalyvavo žygiuose su upytės ir ukmergės pavietų<br />
vėliavomis 135 . Biržų pilyje Radvila praleido 1622 m. balandį, gydydamas pašlijusią<br />
sveikatą ir gausiai susirašinėdamas su valdovu ir senatoriais 136 . Pilyje<br />
tuo metu buvo dvaro gydytojas Matas, kurio paslaugomis naudojosi ir kiti.<br />
Pavyzdžiui, Radvila siūlė K. Arciševskiui atvykti gydytis į Biržus 137 . univer-<br />
129<br />
H. Wisner, krzysztof ii (…), p. 29-30, 39, 50, 58, 64, 68.<br />
130<br />
volmaras Ferensbachas, tauruso ir rujeno valdų livonijoje seniūnas…<br />
131<br />
1619. X. 12. Przyznawanie slug i raitarow W. Farensbacha, ar, dz. Xi, nr. 35, l. 57-59; 1619. X. 9, X.<br />
14. Biržai. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.242, l. 15-16.<br />
132<br />
1619. vi. 13. vilnius. k. radvila l. sapiegai, BN, rkps. 77, l. 134; 1619. X. 23. Biržai. k. radvila s.<br />
pukštai, AR, dz. IV, kop. 305; 1619. v. 13, vilnius; k. radvila valdovui, AR, dz. XI, nr. 35, l. 153. plačiau<br />
radvilos konfliktas su Farensbachu aprašytas H. visnerio, H. Wisner,Krzysztof II (…), p.70-74.<br />
133<br />
H. Wisner, Wojna polsko–szwedzka w inflantach 1621-1622, ZH, 1991, Z. 4, p. 47.<br />
134<br />
1620-1625 m. k. radvilos korespondencijos kopijos, BN, rkps.87, l. 72-75.<br />
135<br />
1621. X. 7. stovykla. k. radvilos instrukcija upytės pavieto pasiuntiniams, RNB, f. 971, ap. 2, aut.115,<br />
l. 67.<br />
136<br />
ar, dz. iv, ks. 1a, l. 160v-174, 278; dz. iv, kop. 308-309.<br />
137<br />
1622. iX. 10. Biržai. k. radvila k. arciševskiui, AR, dz. IV, kop.309.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
salams ir korespondencijai pristatyti naudoti Biržų ir Papilio pasiuntiniai 138 .<br />
Mintaujos pilies apsupties metu į nelaisvę paimti švedai, latviai ir kiti belaisviai<br />
buvo gabenami į Biržų pilį 139 . Rugpjūtį patikėjęs žvalgų priežiūrą K. Arciševskiui<br />
grįžo į Biržus. Grįžo, jau žinodamas, kad švedai prieš du mėnesius<br />
sudegino n. Radviliškį 140 . Rugpjūčio 26 d. su savo pėstininkais Kristupas II<br />
atvyko į n. Radviliškį, kur rugsėjo 4 d. įvyko LDK pašauktinių kariuomenės<br />
surašymas. 1622 m. pabaigoje Biržų pilyje tarp pėstininkų dėl vėluojančių<br />
jurgeltų mokėjimo buvo bepradedąs kilti maištas. Kristupui II kareiviams<br />
išdalijus grynųjų pinigų likučius ir pavykus nuraminti kai kuriuos karininkus,<br />
neramumai baigėsi. Radvila sėdėjo pilyje, laukdamas atvežant pinigų kariuomenei,<br />
siekiant išvengti naujo maišto 141 .<br />
nuo pražygiuojančių kariuomenių veiksmų kentėjo ne tik BK valstiečiai, tačiau<br />
ir vietos bajorai, mėginę ginti savo turtą. Išliko vieno vokiečio, kariavusio Livonijoje ir<br />
tiesiogiai susirašinėjusio su Biržų seniūnu ir Radvila, laiškas, atskleidžiantis privataus<br />
turtingo asmens elgseną lokalios visuomenės visuotinio pasimetimo ir <strong>karo</strong> atmosferoje.<br />
Vilhelmas Barberijus, beje, kariavęs Livonijoje nuo 1622 m., netekęs 7000 auksinų<br />
vertės turto, vylėsi išsaugoti nuosavybės (galvijai, arkliai, buities daiktai) likutį, paslėpdamas<br />
jį netoli Biržų 142 pas vieną savo pavaldinį, tačiau niekas iš vietinių nesutiko<br />
suteikti pastato, dėl to jam teko trauktis į Vyžuonas, o iš ten – į Kėdainius, kur palikus<br />
žmoną ir vaikus reikėjo sunkiai ieškoti prasimaitinimo šaltinių 143 . <strong>Karo</strong> aplinkoje BK<br />
bajorai rizikavo prarasti ne tik nuosavybę 144 , bet ir ją patvirtinančius dokumentus, kurie<br />
antpuolių metu sudegdavo arba švedų būdavo tiesiog atimami 145 .<br />
Pilis ir provianto apytaka. Pilis buvo ne tik kariuomenės 146 , bet ir jos provianto<br />
telkimo centras. Provianto momentas pilies istorijoje rodė komunikacinį<br />
jos centriškumą ne tik vietinės visuomenės, bet ir LDK interesų Livonijoje at-<br />
138<br />
„Przyszlo pisanie od P. Cerydona przez poslanca birzanskiego”, “poslaly się uniwersaly do wszystkich<br />
chorągwi przez poslance popielskie”, ar, dz. iv, ks. 1a., l. 254-256.<br />
139<br />
Bnia, f. 694, ap. 2, b. 456, l. 54v, 55v.<br />
140<br />
H. Wisner, krzysztof ii (…), s. 125; “przyjechal P. Zielinski z Birz (…) i powiedzial, ze szwedowie<br />
Radziwillow spalili”, Bn, rkps. 525; “majętnosc moje Radziwiliszki, gdzie mi kilkanascie chalup spalili”,<br />
1622. vi. 2. Biržai. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 308.<br />
141<br />
1622. Xii. 12. Biržai. k. radvila j. valavičiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 119, l. 154.<br />
142<br />
turbūt šližių kaime, kur po švedmečio jis turėjo 10 valakų palivarką, LVIA, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v.<br />
143 1625. viii. 18. kėdainiai. v. Barberijus k. radvilai, AR, dz. V, t. 9, nr. 371; 1639 m. gavo atr<br />
indygenatą, LM, 113, l. 442-443v.<br />
144 „Budowanie spalili szwedowie”, lvia, f. 716, ap. 3, b. 3, l. 40v.<br />
145<br />
maB rs, f. 25, b. 166, l. 15; b. 167, l. 167-168.<br />
146<br />
B. dundulis, švedų feodalų įsiveržimai į lietuvą Xvii-Xviii a., vilnius, 1977, p. 23, 25.<br />
59
60<br />
Deimantas KARVELIS<br />
žvilgiu. Kita vertus, provianto veiksnys ne mažiau nei pati įgula lėmė pilies priklausomybės,<br />
išsaugojimo ir funkcionalumo klausimą. xVII a. pirmosios pusės<br />
karų realijos parodė, jog tvirtovės, kad ir laikinai, buvo netenkama dėl žmonių<br />
arba dėl provianto stygiaus 147 . Pilies aprūpinimo proviantu šaltiniai buvo trys:<br />
1. Pilies dirbamos žemės eksploatavimas (tai reiškė, jog pilis turėjo jai priklausomos<br />
dirbamos žemės plotus, pajamos iš kurių ėjo pilies poreikiams); Kristupas<br />
I, pastatęs Biržų pilį ir supirkinėdamas iš upytės pavieto bajorų žemę,<br />
pasirūpino, kad jos dalis būtų skirta pastoviam pilies aprūpinimui proviantu ir<br />
darbo jėga. xVI a. pabaigoje šaltiniai mini piliai priklausiusius Rimgailių, Bačuncų<br />
kaimus, taip pat žemes Likėnų ir Voišucevičių laukuose 148 . šiuo provianto<br />
šaltiniu rūpinosi Biržų seniūnas 149 . 2. Provianto pristatymas iš kitų valdų. šis<br />
būdas nebuvo reguliarus ir vykdavo užnerio valdų administracijos pavedimu.<br />
Konkrečios valdos, pavyzdžiui, Papilio, urėdininkas gaudavo pristatytinų į pilį<br />
maisto produktų sąrašą ir imdavosi jo realizavimo 150 . Tai vykdavo tada, kai pilies<br />
palivarko derlius ar provianto atsargos pilyje būdavo nepakankami. Jei pilies<br />
poreikių nesugebėdavo patenkinti BK valdos, užnerio pareigūnas problemos išsprendimo<br />
ieškodavo kituose dvaruose. 1627 m. negaunant paspirties iš aplinkinių<br />
Biržams dvarų, išskyrus nedidelio Panemunės dvaro, grūdų piliai pristatymas<br />
suorganizuotas iš Vyžuonų, upytės naujamiesčio, šetekšnų 151 . 3. Maisto atsargų<br />
pirkimas už grynuosius Rygoje. Minėtinas ir pilies provianthauzo komunikacinis<br />
vaidmuo Livonijos kare. Kariuomenės aprūpinimas maistu buvo vienas esminių<br />
sėkmės veiksnių. 1601 m. Biržų seniūno J. sisinckio pulkai, kovoję prie Kuoknesės,<br />
pritrūkę maisto atsargų, siųsdavo gurguoles į Biržus. sicinskis rašė Radvilai,<br />
kad pasiekti gurguolėms Biržus, vykstant per Kuršą, gana sudėtinga, nes priešas<br />
„žiauriai užmušinėja mūsų žmones keliuose“ 152 . Kristupas II apskritai manė, jog<br />
per laiką galima išspręsti bet kokią karinę problemą, tačiau „nėra išsigelbėjimo<br />
147<br />
„Aby prowiantem i ludzmi podlug potrzeby opatrowal Birzom (…) aby od defectum zywnosci więcej się<br />
niedostala nieprzyjacielskie”, 1659. i. 8. gdanskas. j.k. vaza B. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 65, l. 33.<br />
148<br />
1596-1598. sprawy przykupna poddanych gruntow do zamku birzanskiego, AR, dz. XXVII, nr. 25.<br />
149<br />
„Zasiewam pasznią (…) zamkową; (…) staram się, aby zamek bez zywnosci nie byl”, 1623. v. 11.<br />
Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
150<br />
„Zywnosc do zamku wedlug rejestru do P. Piora poslal”, 1621. vii. 2. papilys. B. makarskis k. radvilai,<br />
AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.<br />
151<br />
1627. ii. 21. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.<br />
152<br />
„40 człowieka dla żywności jachało do Birż w jednej gromadzie, zabito ich 30 w jednym miejscu, a 10<br />
ledwie uciekło“, 1601. v. 13. stovykla prie kuoknesės. j. sicinskis k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col.<br />
Aut. 321/1, nr. 91.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
trūkstant maisto, jeigu tuo anksčiau nepasirūpinta“ 153 . Biržų pilis tapo svarbiu<br />
LDK kariuomenės provianto kaupimo, sandėliavimo ir paskirstymo punktu.<br />
1622 m. buvo įsteigtas LDK provianto (prowiantmistrz) vadovo urėdas. Pirmuoju<br />
į šį urėdą buvo paskirtas valdovo sekretorius stanislovas Brolnickis. Jo<br />
rūpestis buvo aprūpinti proviantu LDK kariuomenę, esančią Livonijoje. Brolnickis<br />
organizavo maisto pirkimą Kaune, Karaliaučiuje, taip pat Polocko ir Vitebsko<br />
pavietuose, iš kur atsargos gabentos į Biržų pilį. Čia provianto, pirkto ir gabento<br />
už LDK iždo lėšas, prižiūrėtoju buvo Mikalojus Bielikovičius. Maisto produktai<br />
pirkti ir BK, nes Bielikovičius turėjo įgaliojimus tai daryti „kelyje, vykdamas į<br />
Biržus ir ten gyvendamas“ 154 , o pilies provianto atsargos naudotos visų LDK kariuomenės<br />
dalinių šiauriniame pasienyje poreikiams. 1622 m. iš Biržų Kristupas<br />
II vyko į n. Radviliškį susitikti su J. Valavičiumi. Vienu svarbiausių susitikime<br />
svarstytų klausimų buvo provianto klausimas 155 . Todėl Biržų pilis kartu su Kuoknesės<br />
ir Dyneburgo pilimis dėl savo strateginės padėties (nedidelio atstumo iki<br />
<strong>karo</strong> veiksmų arealo) ir gynybinio patikimumo bei pastarųjų nulemto provianthauzo<br />
funkcionalumo buvo svarbus LDK kariuomenės gyvybingumo Livonijoje<br />
veiksnys 156 . Kartais pilies provianthauzas būdavo reikalingas ir vietiniams<br />
gyventojams, dėl sutrikusios <strong>karo</strong> metu prekybinės komunikacijos negalintiems<br />
įsigyti būtinų maisto produktų. Tokiu atvejo pilis suvaidindavo netgi savotiško<br />
prekybos centro vaidmenį 157 . Pažymėtina ir tai, jog provianto sistemos funkcionavime<br />
dalyvavo ir BK areale gyvenantys valdovo valdų laikytojai. etmonas<br />
Kristupas II įpareigojo pastaruosius, gyvenančius BK geografinėje erdvėje ar tiesiog<br />
Biržų pilies prieigose remti jo kariuomenę maistu, patikindamas, jog drauge<br />
jie bus ginami nuo švedų plėšikavimų 158 .<br />
1625–1627 m. švedmetis Biržų kunigaikštystėje. Vienas xVII a. pirmosios<br />
pusės Livonijos <strong>karo</strong> epizodui – 1625–1627 m. švedmečiui Radvilų Biržų<br />
kunigaikštystėje – reikia atskiro pristatymo dėl kelių priežasčių. Pirma, jis savitai<br />
atskleidžia pilies okupacijos veiksnio įtaką vietinei dvaro visuomenei. Kita<br />
153<br />
1622. vi. 13. Biržai. k. radvila žygimantui iii vazai, SWP, p. 207.<br />
154<br />
1622. v. 19. s. Brolnickio instrukcija m. Bielikovičiui, AR, dz. IV, Ks. 1a., l. 190.<br />
155<br />
1622. iX. 27. ? j. valavičius k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.119, l. 150.<br />
156<br />
H. Wisner, prowiantmistrz w Wielkim księstwie litewskim 1621-1622, Między Wschodem a Zachodem.<br />
Rzeczpospolita XVI-XVIII w., Warszawa, 1993, s 87-92.<br />
157<br />
Biržų seniūnas vietiniams valstiečiams pilyje pardavė 46 statines druskos, 1623. II. 23. Biržai. M.<br />
Piuro K. Radvilai, ar, dz. v, t. 269, nr. 11728.<br />
158<br />
1625. Xi. 10. stovykla. k. radvila valdovo dvarų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2,<br />
col. Aut. 321/2, nr. 77.<br />
61
62<br />
Deimantas KARVELIS<br />
vertus, 1625–1627 m. Livonijos <strong>karo</strong> epizodas ypatingas LDK užsienio politikos<br />
ir karų istorijoje. 1625 m. švedų kariuomenės įsiveržimas į etninę Lietuvą (konkrečiai<br />
į BK) buvo pirmasis svetimšalių ekspansijos aktas nuo 1435 m. Pabaisko<br />
mūšio, kai Livonijos ordino kariuomenė žygiavo per LDK. surasti nauji šaltiniai<br />
įgalina rekonstruoti ne tik švedmečio šiaurės Lietuvoje karines aplinkybes, bet<br />
labiau paaiškina lokalios visuomenės elgsenos xVII a. karų akistatoje ypatumus,<br />
paryškina Biržų pilies fortifikacinės istorijos nežinomus puslapius, įgalina<br />
tiksliau rekonstruoti LDK kariuomenės komplektavimo klausimus, galop leidžia<br />
pratęsti monumentalius A. šapokos ir A. Tylos tyrinėjimus, skirtus švedų faktoriui<br />
xVII a. pirmosios pusės bei vidurio karuose.<br />
Pilies reikšmė ir jos gynybos organizacija 1625 m. švedų kariuomenės<br />
tendencija veržtis į LDK per Biržus darė Biržų pilies išsaugojimo klausimą vienu<br />
esminių, kalbant apie šiaurinių LDK sienų saugumą. Kristupo II manymu, Kuoknesė<br />
ir Biržai buvo du svarbiausi centrai strateginio saugumo prasme: Kuoknesė<br />
– visai Livonijai ir Dauguvos baseino teritorijai, o Biržai – visiems LDK užnerio<br />
pavietams bei pačiam Vilniui. Pradžioje Radvila planavo išsaugoti abi minėtas<br />
pilis, įsakydamas šiaulių rinktinius siųsti į Kuoknesę, o upytės – į Biržus. Tuo<br />
atveju, jei Kuoknesės apginti nepavyktų ar pėstininkai negalėtų laiku jos pasiekti,<br />
rotmistrą perspėjo visus ir šiaulių, ir upytės rinktinius – nukreipti į Biržus ir<br />
pavesti vietos seniūno dispozicijai. Vėlesni įvykiai patvirtino, jog būtent taip ir<br />
atsitiko. Kristupas II laiške rotmistrui išskyrė tris Biržų pilies karinės reikšmės<br />
aspektus: 1) arsenalo, kuriame buvo saugomos ir valdovo, ir Radvilos patrankos,<br />
svarba; 2) gausios provianto atsargos vietiniuose sandėliuose (receptaculum),<br />
sukauptos valdovo daliniams, besikaunantiems Livonijoje; 3) pilis kaip priedanga<br />
žmonėms, vykstantiems į Livoniją. Anot Radvilos, jei net visi šie aspektai<br />
išnyktų, pilis vis tiek „turi būti užpildyta Respublikos žmonėmis, nes neįmanoma<br />
įveikti visuotinio priešo privačiomis jėgomis“ 159 . Tam Radvila siekė surinkti kuo<br />
daugiau žmonių aplinkiniuose pavietuose – ukmergės, upytės, Kauno bei Žemaitijoje,<br />
ypač orientuodamasis į valdovo stalo dvarus, siekdamas surinkti kuo<br />
daugiau rinktinių „Respublikos sienų ir pilių gynybai“ 160 . Biržų seniūnui buvo<br />
pavesta surinkti visus kareivius, esančius Biržuose ir jų apylinkėse. Jam netgi patikėta<br />
jurisdikcija vietos totorių atžvilgiu 161 . Majorui J. Vechmanui buvo pavykę<br />
159<br />
1625. vii. 22. sluckas. k. radvila rotmistrui m. kuncevičiui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 130-131;<br />
RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 47.<br />
160<br />
1625. vii. 25. rubeževičiai. k. radvila valdovo dvarų seniūnams ir laikytojams, RNB, f. 971, ap.<br />
2, Col. aut. 321/2, nr. 49.<br />
161<br />
1625. viii. 9. ivania. k. radvila m. korfui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l. 138.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
surinkti 200 raitelių, tačiau jie buvo nukreipti į Livoniją, tik nedidelė jų dalis liko<br />
Anykščiuose proviantui surinkti 162 . Kristupo II pavedimu kapitonui šypempilui<br />
buvo skirtos lėšos pasamdyti 120, eigirdui – 150, Donovajui ir ceridonui – po<br />
120 svetimšalių kareivių 163 . strateginę BK reikšmę rodė projektas 1625 m. surengti<br />
paliaubų derybas su švedais pusiaukelėje tarp Pasvalio ir Biržų, tik vėliau<br />
pasirinktas zelborkas 164 .<br />
Pačius Biržus žinios apie švedų veržimąsi pasiekė 1625 m. liepą. Informacija<br />
BK pasiekdavo per Radvilos susirašinėjimą su Kuršo kunigaikščiu bei<br />
Bauskės ir Biržų seniūnų tarpusavio epistolinę komunikaciją. Be to, žinias apie<br />
švedų kariuomenės judėjimą Radvilai laiškais teikė Vendeno kaštelionas 165 . Biržų<br />
seniūnas ėmėsi kraštutinių priemonių siekdamas užtikrinti pilies saugumą:<br />
laiškuose prašė Radvilos papildyti įgulą slucko kunigaikštystės pėstininkais ir<br />
kazokais, į įvairias vietas išsiuntinėjo pilies kapitonus (ceridoną, Donovajų, eigirdą)<br />
pasamdyti kareivių, tvirtino pilies pylimų sistemą, visas arsenale esančias<br />
patrankas sutraukė ant pylimų, toliau vyko mūrijimo darbai, rūpinosi pilies<br />
malkų rezervo papildymu, palapinėmis, valstiečiais. Kapitonams nepavykus<br />
pasamdyti nė vieno kareivio (eigirdas mėgino verbuoti net Kaune, Jurbarke),<br />
seniūnas prašė Radvilos, kad šis organizuotų rinktinių surinkimą kitose valdose.<br />
Biržų seniūno pastangos sustiprinti BK gynybą, apeliuojant į kitų Radvilų valdų<br />
paramą, buvo racionalios ir rėmėsi 1621 m. Kistupo II instrukcija dvariškiams,<br />
kurią jis išleido, išvykdamas į Livonijos kampaniją. Ji numatė, jog karinio pavojaus<br />
atveju lietuviško ir rusiško trakto latifundijos, būdamos saugios, turi padėti<br />
toms, kurios patiria priešų antpuolį 166 . 1625 m. situacijoje tai reiškė, jog BK, kuri<br />
priklausė <strong>Lietuvos</strong> ir Palenkės Biržų–Dubingių Radvilų giminės dvarų traktui ir<br />
kuriai grėsė švedų pavojus, turėjo sulaukti pagalbos iš Rusios–Panemunės trakto<br />
valdų – slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių, Koidanovo, Liubčios, Bielicos, Jašiūnų,<br />
Deliatyčių. Kristupas II atsižvelgė į Biržų seniūno prašymus ir liepos pabaigoje<br />
net keturis kartus siuntė universalus slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių<br />
162<br />
1625. viii. 8. ivania. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.<br />
163<br />
1625. vii. 17. rubeževičiai. k. radvila nežinomam adresatui, RNB, f. 971, ap. 2, Col.aut.321/2,<br />
nr.45, 46<br />
164<br />
H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, Studia i Materiały do Historii Wojskowości, t. Xvi, cz. i,<br />
Warszawa, 1970, s.43.<br />
165<br />
1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.<br />
166<br />
„Gdzieby tez na jeden trakt ciężki jaki gwałt przypadł, a drugi niebezpieczenstwa prozenbył, tedy i z Rusi<br />
do Litwy i z Litwy do Rusi jedni drugim zadaniem znaę od starszych przybywaę powinni”, 1621. viii. 16.<br />
k. radvilos instrukcija tarnams, AR, dz. XI, nr. 37, l. 180.<br />
63
Deimantas KARVELIS<br />
bajorams žemionims, nurodydamas būti pasiruošusiems žygiuoti į Livoniją167 . 40<br />
Papilio dvare dislokuotų raitelių, vadovaujamų kapitono Misevičiaus, tuo metu<br />
saugojo vieškelius, vedančius į pilį, Biržų kazokai, vadovaujami Vechmano, nemunėlio<br />
Radviliškyje prižiūrėjo pasienį, dvaro klientas Grabovskis su Radvilos<br />
universalais vyko rinkti upytės pavieto totorių, kapitono Juršos pėstininkų būrys<br />
pasiųstas į Biržus168 . Per trumpą laiką pilies gynybos pajėgos ženkliai išaugo<br />
– nuo 80 iki 300–400 žmonių169 . Prie jų reiktų pridėti nežinomą skaičių BK<br />
žemionių, kurie švedų pavojaus akivaizdoje bėgo slėptis į pilį. Vien salamiesčio<br />
valdos Klingių kaimo činšiniai žemionys, anot inventoriaus, „visi buvo pirmoje<br />
apsuptyje, o po to visi kartu su […] gyvuliais buvo išsiųsti į Alantą“ 170 . šis<br />
skaičius galėjo būti nepalyginamai didesnis, jei trys Kristupo II prašymai LDK<br />
iždininkui K. naruševičiui suteikti konvokacijos patvirtintas sumas kareivių verbavimui<br />
nebūtų blokuoti valdovo zigmanto III. Valdovas ne kartą <strong>karo</strong> metu<br />
neigiamai atsakė į Radvilos prašymus papildyti Biržų pilies įgulą LDK kariuomenės<br />
daliniais171 .<br />
Pilies praradimas. 1625 m. rugpjūčio 5 d. švedų daliniai pirmą kartą pasirodė<br />
prie Biržų pilies, tačiau įgulos buvo sumušti. Rugpjūčio 7 d., paėmę nemunėlio<br />
Radviliškį, apie 8000 švedų kareivių, vadovaujamų franso fon Torno,<br />
apgulė Biržų pilį. Diena anksčiau pilį pasiekė slucko pilies arsenalo patrankininkai.<br />
Kad švedai neturėtų kur apsistoti, Biržų seniūnas K. skrobovičius padegė<br />
miestą ir dvarą. švedai, neįstengę paimti pilies, rugpjūčio 10 d. vėl pasitraukė į<br />
nemunėlio Radviliškį. Rugpjūčio 16 d. Vechmano tarnas Radvilai pranešė apie<br />
švedų pasitraukimą nuo pilies, todėl etmonas rūpinosi kuo greičiau papildyti<br />
pilies įgulos kontingentą ir parako atsargas, įsakė G. ceridono pulkui žygiuoti<br />
į Biržus172 . Pagalbos prašymai paremti pėstininkais, adresuoti didžiajam LDK<br />
etmonui L. sapiegai, taip pat ir Kristupui II, rezultatų nedavė. nemunėlio Radviliškyje<br />
švedai fortifikavo savo stovyklą ir ruošėsi kitam Biržų šturmui, tikėda-<br />
167<br />
1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.<br />
168<br />
op. cit ; 1625. vii. 16, vii. 24, viii. 2. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507;<br />
169<br />
pradžioje pilies įgulą plačiąja prasme sudarė apie 80 žmonių (įskaitant bajorus ir rinktinius), vėliau<br />
– juršos pėstininkai, 10 eigirdo dragūnų, 30 žemionių, 80 rinktinių, pilies įgulos pėstininkai (piechota<br />
polska i niemiecka), 90 – 150 eigirdo samdinių, 40 parsidavėlių anglų ir škotų, 50-100 skrobovičiaus<br />
surinktų kazokų. keliasdešimt vokiečių eigirdui pavyko pasamdyti subačiuje, 1625. VIII. 3. Anykščiai.<br />
J. Vechmanas K. Radvilai, ar, dz. v, t. 421, nr. 17075.<br />
170<br />
1631 m. Bk žemionių inventorius, MAB RS, f. 25, b. 166, l. 15-16.<br />
171<br />
H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p.50, 55.<br />
172<br />
1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.<br />
64
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
miesi netgi sulaukti atvykstant paties Gustavo Adolfo 173 . Čia švedai laukė artilerijos<br />
pastiprinimo. Rugpjūčio 20 d. valstietis iš nemunėlio Radviliškio, pasiekęs<br />
Radvilos dalinių stovyklą prie Kupiškio, pranešė, jog švedus patrankos jau pasiekė<br />
174 . Radvila rugpjūčio 27 d. laiške husarų vėliavos rotmistrui rašė, jog švedai<br />
vėl apgulė pilį, apsirūpinę ne tik kariuomene, bet ir patrankomis, baiminosi, kad<br />
piliai negavus reikiamos pagalbos iš Biržų švedai „lengvai išplatins savo galią<br />
į Lietuvą“. Tomis dienomis siekta pritraukti į BK kuo daugiau pulkų, ypač kavalerijos,<br />
baiminantis, kad, praradus pilį, švedai galės alinti „visas artimiausias<br />
žemes ir pavietus“ 175 . 6 sienas griaunančių patrankų atgabenimas įgalino švedus<br />
pradėti reguliarų, jau antrąjį pilies puolimą 176 . Tuo metu švedai išties apgulė Biržus,<br />
prieš tai patyrę karinį susidūrimą su Vechmano būriais, sudeginę Vabalninką<br />
ir Pasvalį. Vechmanas atsiuntė Radvilai du sugautus švedų belaisvius. Rugpjūčio<br />
28–29 d. pilies gynėjai gavo paskutinę pagalbą – Vechmano kazokų pulkas įžengė<br />
į pilį, taip pat Žukovieckio žemionių būrys, stancevičiaus rinktiniai, sosnovskio<br />
dalinys, be to, laukta atvykstančių sielco valdos žemionių pulko 177 . Po antros<br />
apgulties artilerinio šturmo (post acerrimum oppugnationem) rugpjūčio 29 d.<br />
– rugsėjo 5 d. švedai pilį paėmė. Dera pastebėti, kad švedų kariuomenė, judėdama<br />
link pilies, pakeliui žudė valstiečius, degino dvarus ir kaimus. Vechmanas<br />
rašė, jog švedai, sudeginę vieną kaimą prie Biržų, miške sugavo keletą valstiečių<br />
ir ten pat nukankinę pakorė 178 . Apsupę pilį švedai išsidėstė trimis fortifikuotmis,<br />
redutais su patrankomis įtvirtintomis stovyklomis ir pradėjo puolimą. šaudymas<br />
iš abiejų pusių buvo toks pašėlęs, jog Radvila šį pilies šturmą prilygino Rygos<br />
šturmui. švedų taktikoje vietos atrado netgi vietiniams Biržų valstiečiams, kuriuos<br />
jie „pagonišku būdu prievarta varė kariuomenės priešakyje“ 179 . Trys švedų<br />
mėginimai paimti pilį, puolant per pylimus, baigėsi nesėkmingai. nors daugiau<br />
kaip šimtui kareivių pavyko užlipti ant pylimo, tačiau „iš Dievo malonės<br />
173<br />
„nieprzyjaciel w moich Radziwiliszkach leży okopem i szancami obóz swoy ufortificowawszy, na Birże<br />
moie jeszcze się przegraza”, 1625. viii. 25. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop.<br />
313; 1625. viii. 22. Biržų pilis. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; “nieprzyjaciel<br />
z potęgą, z armatą do Bierż się gotuie”, 1625. viii. 20. kupiškis. j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V,<br />
t. 421, nr. 17075.<br />
174<br />
1625. viii. 21 stovykla prie kupiškio j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.<br />
175<br />
1625. viii. 27. dubingiai. k. radvila j. svolinskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 60; 1625.<br />
iX. 4. stovykla prie anykščių, k. radvila j. rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 65.<br />
176<br />
H. Wisner, Wojna inflancka 1625-1629, SMHW, 1970, t. XVI, cz. I, p. 46.<br />
177<br />
1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.<br />
178<br />
1625. viii. 21.stovykla prie kupiškio j. vechmanas k..radvilai, AR, dz. V, t. 421, nr. 17075.<br />
179<br />
1626. iX. 3. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.<br />
65
66<br />
Deimantas KARVELIS<br />
visi buvo numušti“. Pilies įgula priešinosi labai narsiai, nepaisant to, jog švedai<br />
apšaudė pilį, pasistatę patrankas prie pat vandens griovio, o pilyje staiga įgulos<br />
kareiviai ėmė mirti nuo ligų. Maru juos užkrėtė keliasdešimt rotmistro Kuncevičiaus<br />
atvestų šiaulių ir upytės rinktinių, kurie, marui plintant, buvo išvaryti<br />
iš pilies. Biržų seniūno žodžiais tariant, „nuo ligų įgula kentėjo daugiau, nei<br />
nuo priešo“ 180 . stebėtina, bet ir tokiomis aplinkybėmis įgula dar sugebėjo imti<br />
švedų žvalgus į nelaisvę, atmušinėti švedų kareivius nuo lauko pylimų ir netgi<br />
rengti išpuolius prieš švedų stovyklą. Vieno išpuolio metu pavyko atimti švedų<br />
patranką 181 . Vėliau Kristupas II bus teisus, teigdamas, jog Biržų pilį švedams<br />
buvo paimti sunkiausia (du šturmai per penkias savaites), kad „priešas kitus<br />
miestus ir pilis, nors labiau įtvirtintus, kurie gėdingai atidarinėjo vartus, užėmė<br />
greičiau“ 182 .<br />
Radvilos teigimu, pilis krito dėl trijų priežasčių. Pirma, intensyvėjantis švedų<br />
artilerijos šaudymas „kulkomis, sviediniais ir įvairiais degančiais apskritimais“<br />
darėsi nebepakeliamas ir grėsė pilies padegimu. Antra, pilyje esantiems<br />
žmonėms ir arkliams problemą kėlė senkančios vandens atsargos griovyje bei<br />
maras. Trečia, beje, ir svarbiausia, kad švedams pavyko iš dviejų pusių pasikasti<br />
po pylimu ir užminuoti pilį. Tai buvo bene vienintelis šansas užimti pilį. Pilies<br />
bastioninė fortifikacija (tvirtovę gynė kelios bastėjos bei kaip „ugnies bokšto“<br />
funkciją atliekantis centrinių vartų pastatas) darė pilį sunkiai pasiekiamą, puolant<br />
įprastine artilerijos ugnimi ar pėstininkų šturmu. Tai, beje, vėliau patvirtino ir<br />
ilgas užblokuotos švedų įgulos laikymasis pilyje. Pilies gynėjams buvo pasiūlyta<br />
patiems apžiūrėti užminuotas vietas ir įsitikinti gynybos beprasmiškumu. Po<br />
derybų įgula nusprendė pasiduoti ir, „nesant vilties apsiginti, geriau išsaugoti<br />
bent savo gyvybes Respublikos labui“ 183 . negausiai pilies įgulai su išskleistomis<br />
vėliavomis, rankiniais ginklais ir asmeniniais daiktais buvo leista saugiai<br />
pasitraukti 184 . Radvila neabejojo, kad jeigu ne maras ir užminavimas, įgula būtų<br />
išsilaikiusi nepalyginamai ilgiau. Be to, „Biržai yra tokia pilis, kurios apgulčiai<br />
reikia mažiausiai 2000 žmonių, norint ją užimti; aš negalėjau surinkti tiek bajo-<br />
180 nuo maro mirus 6 rinktiniams, dar 22 buvo išvaryti už pilies, 1625. VIII. 22. Biržų pilis. K.<br />
Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507.<br />
181 1625. iX. 6. stovykla prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.<br />
182 1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleański” w latach<br />
1626-1628, opr. augustyniak u., sokolowski W., Warszawa, 1990,.s.201.<br />
183 1625. b. d. ir b. v. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. II, t. 5, nr.546, l.132-133.<br />
184 tyla a., Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, vilnius, 1987, p. 179; s. pinkus,<br />
Biržų pilis, vilnius, 1986, p. 15.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
rų, kiek netikėtai surinko priešas“, – teigė jis 185 .<br />
Pilies praradimo aplinkybes detaliai paryškina penkių amžininkų liudijimai,<br />
užrašyti iškart 1625 m. pabaigoje, – Biržų seniūno ir kelių įgulos kapitonų, sudariusių<br />
įgulos vadovybę ir apklausiamų Radvilos stovykloje. Rankraštinis dokumentas<br />
pavadintas „Tyrimas apie Biržų pilies atidavimą“ 186 . Turinio struktūra<br />
leidžia laikyti jį memuaristikos bruožų turinčiu tekstu, surašytu greičiausiai kokio<br />
nors Kristupo II Radvilos dvaro sekretoriaus. Didesnę jo dalį sudaro Biržų<br />
seniūno Kristupo skrobovičiaus pasakojimas. Anot jo, pilies įgula gana vėlai<br />
sužinojo apie didžiulės švedų kariuomenės žygį, užėmus Kuoknesę ir kitas pilis,<br />
į Lietuvą. Rugpjūčio 8 d. 5000 švedų kariuomenė nuo neretos pasuko link<br />
Biržų. Pradžioje švedai ketino įkurti stovyklą prie Parovėjos vieškelio, po to su<br />
keliais raitelių kornetais įsiveržė į miestą ir įsitaisė prie miesto pylimų šalia pilies.<br />
Tuo metu švedus užpuolė 20 Vechmano ir 20 eigirdo kazokų, įvyko susišaudymas,<br />
keletas raitelių buvo užmušti, o belaisvių paimti nepavyko. Dar rugsėjo<br />
4 d. etmonas rašė skrobovičiui, jog ketina su eigirdo daliniu prasiveržti į pilį.<br />
Matydamas, kad švedai ketina įsitvirtinti mieste, skrobovičius įsakė padegti Biržus.<br />
Tai pastebėję švedai atsiuntė trimitininką siūlydami Biržų seniūnui susitikti<br />
su švedijos karaliumi Gustavu Adolfu. skrobovičius pats nevyko, bet pasiuntė<br />
kapitonus Voidatą ir Vechmaną derėtis su švedų generolu grafu fon Turnu, tačiau<br />
susitarta nebuvo. Kitą dieną Gustavas įsakė į nelaisvę paimtam Parovėjos dvaro<br />
paseniūniui aprodyti švedų kariuomenei visas pilies prieigas. Įgulos kareiviai<br />
tarp švedų atpažino patį karalių ir ėmė šaudyti iš kelių patrankų į jį, tačiau Gustavas<br />
spėjo atsitraukti link Biržų dvaro palivarko. Iš pilies imta dar aktyviau šaudyti<br />
patrankomis į švedų stovyklos pusę. švedų pėstininkai pradėjo kasti apkasus,<br />
vis dėlto tądien jų žuvo nemažai.<br />
Trečią apgulties dieną, sekmadienį, Gustavas vėl pasiūlė pasiduoti. skrobovičius<br />
iš jo gavo atskirą raštą, tačiau į jį atsakė kaip ir anksčiau – jog pasiduoti<br />
įgula neketina. Tuomet švedų kariuomenė patraukė prie nemunėlio Radviliškio<br />
ir įkūrė stovyklą. Rugpjūčio 30 d. švedai grįžo prie pilies ir pradėjo antrąjį šturmą.<br />
Puolantieji turėjo net 58 vėliavas (kuopas). Įgula narsiai gynėsi, buvo matyti,<br />
kaip kai kuriems švedų vėliavininkams iš rankų krinta vėliavos. skrobovičiaus<br />
teigimu, švedai atsitraukė prie miesto žydų kapinaičių, kur anksčiau buvo įkūrę<br />
stovyklą. Tądien švedai ėmė statyti tiltą per upę link miesto, kiti užėmė reformatų<br />
bažnyčią ir dislokavo ten pėstininkus, treti prie pylimo iš dviejų pusių ėmė<br />
185<br />
1627. iX. 29. koidanovas. k. radvilos instrukcija s. kurošui į seimą, “Spisek orleanski”, s. 201.<br />
186<br />
1625 m. inquisitia o podaniu zamku Birz, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 154.<br />
67
68<br />
Deimantas KARVELIS<br />
kasti tunelius. Vakare įgula staiga iš pilies išleido 40 pėstininkų, vadovaujamų<br />
majoro eigirdo, kurie nužudė 12 švedų, vieną paėmė į nelaisvę, likusius nuvijo<br />
už bažnyčios. naktį švedai atgabeno iš stovyklos patrankas ir įtvirtino jas prie<br />
apkasų. Vieną švedų patranką pilies įgula pašovė, kartu su ja ir kelis švedus, ji<br />
gulėjo lauke niekieno nejudinama. nepaisant to, švedams pavyko 4 patrankas<br />
pastatyti, nukreipiant į pilies rūmų pusę ten, kur buvo Radvilienės apartamentai,<br />
o dar dvi – ant apkasų nuo miesto pusės. Tarp bažnyčios ir miesto ant kalvelės<br />
pastatė dar dvi patrankas. Pradėję šaudyti artilerijos ugnimi švedai sugriovė didįjį<br />
pilies bokštą. Palei pylimą ir vandens griovį, einant nuo reformatų mokyklos<br />
iki plytinės, dislokavo 4 būrius ir ėmė pilti naują, antrinį, pylimą, skirtą gynybai,<br />
jei staiga užpultų pasala iš lauko ar pilies. Biržų seniūno įsakymu iš pilies pasitraukė<br />
maru užsikrėtę šiaulių pėstininkai, be to, nemažą dalį įgulos tuo metu sudarė<br />
sergantys kareiviai. Matydamas silpstančias įgulos galimybes skrobovičius<br />
nusprendė pasiduoti švedams.<br />
Per tris dienas jis su pilies įgulos likučiais nukako į karinę Radvilos stovyklą<br />
prie Anykščių 187 . Kapitonas J. Donovajus, paklaustas apie pilies paėmimo aplinkybes,<br />
akcentavo įgulos kiekybinį menkumą ginant tokią didelę pilį. Jis tvirtino, jog<br />
švedų pakastų pylimų negalėjo apginti toks mažas žmonių skaičius, žmonių trūko<br />
ir ant pilies mūrų. net neturėta su kuo rengti rezultatyvių išpuolių, kad būtų trukdoma<br />
priešui atlikti inžinerinius darbus. Be to, įgula ne visada žinojo priešų veiksmų<br />
planus, ypač per vėlai sužinota apie užminuotus pylimus. Donovajus pastebėjo,<br />
kad įgula, nors ir pasidavė, tačiau išsaugojo gyvybes ir neprisiekė švedams, bet<br />
pasitraukė iš pilies. Kapitonas egertas paliudijo, jog ne kartą yra buvęs pilių apsuptyse<br />
ir ne kartą pats puolė tvirtoves, tačiau Biržų atveju nematė būdo apginti<br />
tokios, jo manymu, silpnos pilies prieš tokį galingą priešą, kurį dėl pilies gynėjų<br />
stygiaus teko prileisti prie pačių mūrų. Kapitonas syamrothas teigė, jog įgula nesitikėjo,<br />
kad švedai prieis taip arti prie pilies ir taip įžūliai pradės kastis po pylimais<br />
ir mūrais, „kad galės mėtyti į pilies gynėjus akmenimis“. net ir pastebėjus švedų<br />
inžinerinius planus, įgula neturėjo su kuo organizuoti kontrveiksmų: nebuvo nei<br />
instrumentų, nei žmonių, sugebančių tai daryti. Be to įgulai tai buvo trigubai didesnis<br />
uždavinys: būtų tekę kastis per visą pylimą ir žemiau švedų, o tam būtų reikėję<br />
daryti net keturias perkasas. sakė, jog įgula galėjo išsilaikyti dar kelias valandas,<br />
bet patirtų didelių nuostolių. Kapitonas Jurša pridūrė, jog įgula visiškai neturėjo<br />
poilsio valandėlių, todėl paprasčiausiai išseko. Galop teigė, kad ir ta kariuomenė,<br />
kuri buvo Kristupo II stovykloje, nebūtų ilgiau pasipriešinusi švedams.<br />
187 rnB, f. 971, ap. 2, aut.321/2, nr. 66.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
Rugsėjo 7 d., gavęs žinią apie pilies netektį, Radvila iškart parašė keliems<br />
valstybės dignitoriams. negausūs Radvilos būriai, pradžioje apsistoję Papilyje<br />
188 , jau rugsėjo 8 d. dislokavosi prie Anykščių, iš kur stebėjo Biržų apgultį.<br />
Anykščių pasirinkimas saugojo tuo metu Lietuvą nuo švedų veržimosi, tačiau<br />
neužtikrino pagalbos Biržų įgulai. Pirma, ši stovykla buvo pakankamai toli nuo<br />
Biržų, antra, tuo metu Radvilai trūko pinigų samdyti kareiviams, trečia, ne visos<br />
jo vėliavos spėjo atvykti į dislokacijos vietą, ketvirta – veiksmus kaustė sugautų<br />
švedų žvalgų informacija apie artėjančios švedų kariuomenės, sudarytos iš profesionalių<br />
samdinių svetimšalių (čekų, vengrų, prancūzų, olandų, anglų, škotų ir<br />
kt.), skaičių (duomenys įvairavo nuo 10 000 iki 15 000 rudenį ir iki 30 000 1626<br />
m. pavasarį) 189 . Iš Anykščių Radvila dar mėgino rinkti papildomus kariuomenės<br />
dalinius, rašydamas universalus į įvairius pavietus, ypač esančius netoli BK.<br />
Kauno pavieto rotmistrui, kaip ir kitiems prieš mėnesį, rašė, jog, praradus Biržus,<br />
„priešas lengvai galės užpulti visas artimiausias žemes ir pavietus“, kvietė kuo<br />
greičiau su savo pulkais atvykti į stovyklą prie Anykščių, „nes priešo gaujas<br />
galėsime sugėdinti tik tada, kai būsime krūvoje“ 190 . Galop neatvykstant aplinkinių<br />
pavietų pajėgoms ir nesurenkant planuotų 1500 žmonių, Radvila 1625 m.<br />
rugsėjį realiai net nemėgino paremti pilies gynėjų 191 . Vienintelė išimtis, nors ir<br />
nepadariusi lemiamos įtakos pilies likimui, buvo Čedasų mūšis, kuriame Derpto<br />
pakamarės Gedeono Rajeckio vadovaujami ukmergės pavieto pašauktinių daliniai<br />
sumušė 100 švedų būrį, ketinusį vykti į pilies apgultį 192 .<br />
Kai rugsėjo antroje pusėje Anykščiuose ir svėdasuose susirinko beveik<br />
3000 karių, Biržų pilyje jau šeimininkavo švedai 193 . Gustavo Adolfo būriai<br />
tris paras buvo išsidėstę apkasuose ir nedrįso lįsti iš pilies teritorijos. Radvilos<br />
daliniams atsitraukus link svėdasų, švedų kariuomenės pagrindinės pajėgos<br />
pajudėjo link Kuršo ir užėmė Bauskę. Pilies prieigose švedai paliko nemažus<br />
provianto, patrankų sviedinių, vežimų rezervus ir net sergančius kareivius.<br />
188<br />
H. Wisner, Wojna inflancka (…), p. 51.<br />
189<br />
1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. II, t. 5,<br />
nr.546, l.134-135. radvila netgi rašė, jog švedų samdinių kariuomenėje tarp pėstininkų apskritai nėra<br />
švedų, AR, dz. IV, kop. 314.<br />
190<br />
1625. iX. 4. stovykla prie anykščių. k. radvila j. rostovskiui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2,<br />
nr. 65.<br />
191<br />
„powiaty się do mnie nie gromadziły i dotąd nie gromadzą”, 1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k.<br />
radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.<br />
192<br />
1625. iX. 8. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui e. valavičiui, AR, dz. IV, kop.<br />
314.<br />
193<br />
a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182.<br />
69
70<br />
Deimantas KARVELIS<br />
Dera pastebėti, jog būtent tuo metu švedai išgabeno iš pilies arsenalo didžiąją<br />
patrankų dalį. Vėliau jas keturiais kariniais laivais ketino plukdyti į švediją,<br />
tačiau audra visus juos nuskandino Kuršo pakrantėje. Patrankas švedams pavyko<br />
ištraukti, tačiau laivų – ne 194 . Pilies netektis sukėlė didelę BK gyventojų<br />
paniką, jiems užkirto kelią į uždauguvį ir teoriškai atvėrė švedams kelią į Vilnių<br />
ir Kauną. Aleksandras Gosievskis 1626 m. Kristupui II rašė: „Kol Biržai<br />
bus priešo rankose, tol pavojuje bus ne tik Kaunas, bet ir Vilnius“ 195 . Vilniaus<br />
vyskupui Kristupas II rašė, jog švedai, pavertę Biržus „savo rezidencija (domicilium),<br />
lengvai įsiverš į tėvynės vidų“ 196 . Apie švedų ketinimą žygiuoti į Vilnių,<br />
užėmus Biržus, tarsi sutartinai liudijo visi šnipai, sugauti švedų žvalgai ar<br />
parsidavę kareiviai 197 . sklido kalbos, jog švedams į pagalbą BK juda generolo<br />
Pontuso vadovaujama kariuomenė, užėmusi Derptą. Radvila suvokė, jog vien<br />
savo privačių būrių pagalba negali sustabdyti tokios karinės jėgos ir dėl pilies<br />
netekties kaltino valdovą ir etmoną sapiegą. Valdovas zigmantas III, priešingai,<br />
nepagrįstai įtarinėjo Radvilą susitarus su švedais ir atidavus jiems Biržų<br />
tvirtovę. Radvila kaltintas, jog negynė Biržų ir nemėgino atsiimti pilies tyčia,<br />
keršydamas valdovui už nesuteiktą didžiojo etmono urėdą 198 .<br />
Lokali BK visuomenė ir švedmetis. Vietiniai BK gyventojai kentėjo ne tik<br />
nuo Biržų pilyje įsitvirtinusios švedų įgulos, bet nuo dažnų abiejų kariuomenių<br />
judėjimų ir <strong>karo</strong> veiksmų BK teritorijoje. Į miškus Biržų valstiečiai bėgo dar<br />
besiartinant švedų kariuomenei 199 . Anot amžininko, „visus žmones apėmė tokia<br />
didelė baimė, kad pradedant Daugpiliu kelyje į Rokiškį, Panemunę, Pandėlį visi<br />
išbėgiojo, 10 mylių spinduliu namuose nerasi nė vieno valstiečio“ 200 . Žemaitijos<br />
teisėjas Jurgis Gruževskis iš nemunėlio Radviliškio Radvilai rašė apie tokius<br />
pačius dalykus: „Daug bajorų namų, miestų ir miestelių, kaimų ištuštėję“ 201 .<br />
1625 m. rugpjūtį kapitonas M. Korfas rašė Radvilai apie visos BK niokojimą,<br />
194<br />
1625. iX – 1626. i. stovyklos dienoraštis; 1625. iX. 25. ? Flemingo Clauso, švedų viceadmirolo universalas<br />
domesnesto (kuršas) valstiečiams dėl švedų laivų, audros išmestų ant kranto, išsaugojimo,<br />
RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 69, 157.<br />
195<br />
H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 80.<br />
196<br />
1625. viii. 27. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.<br />
197<br />
1625. iX. 3. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.<br />
198<br />
„spisek orleanski” w latach 1626-1628, opr. u. augustyniak, W. sokolowski, Warszawa, 1990, p.<br />
37, 201.<br />
199<br />
1625. viii. 2. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
200<br />
1625. viii. 3. anykščiai. j. vechmanas k. radvila, AR, dz. V, t. 421, nr.17075.<br />
201 H. Wisner, Wojna inflancka 1625 (…), s. 52.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
pabrėždamas, jog tai yra didžiulis nuostolis valstybei. šį teiginį autorius laiške<br />
pabraukė 202 . Tuo metu švedai siaubė kaimus prie Čedasų, Panemunės ir patį Panemunės<br />
miestelį, pirmiausia grobdami gyvulius, o žmonių neliesdami. Papilio<br />
seniūnas, matydamas tokią pat Papilio valdos perspektyvą besiartinant švedams,<br />
Biržų seniūno prašė gynybiniams reikalams atsiųsti parako ir alavo 203 . Priartėję<br />
prie Biržų, švedai paėmė visus gyvulius Ageniškyje ir aplinkiniuose kaimuose,<br />
sudegino Papilio dvarą, nužudė Papilio paseniūnį ir Ageniškio tijūną 204 . Dėl to<br />
saugumo sumetimais iš Biržų, Papilio, salamiesčio dvarų galvijai buvo genami į<br />
šetekšną ir toliau į Alantą, Vyžuonas pas vietinius bajorus žemionis, ypač olandiški<br />
galvijai 205 .<br />
<strong>Karo</strong> veiksmų pavojus sąlygojo tam tikrus dvarų ūkinės veiklos pertvarkymus,<br />
ypač kalbant apie galvijų apsaugą. Tai vyko visais Livonijos <strong>karo</strong> etapais.<br />
štai 1601 m. pavasarį švedai, iš Kuršo pasiekę Biržų pilies prieigas, sudegino<br />
Radvilos Perkūno valdos kaimų (aišku, BK) 206 . 1603 m. šaltinyje minimas dvariškis,<br />
atsakingas už užnerio valdų galvijų bandų – nemunėlio Radviliškio ir<br />
Parovėjos dvarų kumeliukų – gynimą į Alantos dvarą. Alantos urėdininkas įpareigojamas<br />
deramai rūpintis jų išlaikymu 207 . 1624 m. gyvuliai iš n. Radviliškio<br />
dvaro varomi gilyn į BK 208 . samdyti latvių valstiečiai nuolat pranešdavo švedų<br />
kariuomenės judėjimo tempą ir kryptį, tad pavojaus atveju, t. y. švedams judant<br />
per Rokiškį link Vyžuonų, Radvilos dvariškiai buvo pasiruošę organizuoti gyvulių<br />
gynimą toliau į Dubingių dvarą 209 .1625 m. rugsėjo 2 d. švedai sudegino<br />
salamiestį, Kupiškį ir daugelį aplinkinių kaimų 210 .<br />
Kad švedai nualino visus BK miestelius netiesiogiai, rodo 1625 spalio 20 d.<br />
Kristupo II raštas, kviečiantis Žeimelio, Pasvalio, Kėdainių, upytės naujamiesčio<br />
miestiečius vežti savo prekes į Kurše esančią karinę stovyklą, neminint jame<br />
202 1625. viii. 13. b. v. m. korfas k. radvilai, AR, dz. V, t. 160, nr. 7232, l. 27.<br />
20 1625. viii. 2. papilys. B. makarskis k. skrobovičiui, AR, dz. V, t. 191, nr. 9098.<br />
204<br />
1625. viii. 7. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507; 1625. viii. 14. ivania.<br />
k. radvila vilniaus vaivadai, SWP, p. 509..<br />
205<br />
1625. viii. 11. dubingiai. k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313; maB rs, f. 25, b.<br />
166, l. 16v.<br />
206<br />
1601. v. 28. vilnius. p. progulbickio raštas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut.150, l.8.<br />
207 1603. vii. 23. jezierničiai. k. radvila j. piotrovičiui, AR, dz. IV, kop. 295, l. 194.<br />
208 1624. iv. 24. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
209 1626. vii. 30. vyžuonos. k. tynkauzas k. radvilai, AR, dz. V, t. 410, nr. 16636.<br />
210 1625. iX. 3. stovykla prie anykščių, k. radvila vilniaus vyskupui, AR, dz. IV, kop. 313.<br />
71
72<br />
Deimantas KARVELIS<br />
geografiškai artimesnių BK miestelių 211 . 1626 m. upytės pavieto seimelio instrukcijoje<br />
rašoma apie dvarų, miestelių ir kaimų plėšimą, deginimą bei valdinių<br />
vargą, sukeltą kariuomenių savivalės ir bado 212 . BK gyventojus alino ir LDK kariuomenės<br />
plėšikavimai. 1626 m. pabaigoje oršos seniūno A. sapiegos ir Polocko<br />
kašteliono M. zenovičiaus daliniai apiplėšė vietinius gyventojus, Biržų seniūnas<br />
surašęs padarytus nuostolius ir klausęs Radvilos, kaip pasielgti toliau 213 . etmonas<br />
prašė apsaugoti jo valdas nuo kareivių plėšikavimo, tvirtindamas, jog priešingu<br />
atveju galvoti apie Biržų pilies susigrąžinimą nėra šansų 214 . Radvila buvo teisus,<br />
vienam valdovo pareigūnui rašydamas, jog jo užnerio valdas, taigi ir BK, nualino<br />
ne tik priešas, bet ir savieji. Toks atvejis nebuvo vienintelis ar atsitiktinis. LDK kariuomenės<br />
„šeimininkavimo“ BK gyventojų atžvilgiu faktų buvo pasitaikę ir anksčiau.<br />
1605 m. tuometinis Biržų seniūnas s. Voinovskis Radvilos pavedimu kartu su<br />
upytės pavieto paseniūniu suregistravo kareivių padarytų nuostolių Biržų valdose<br />
faktus. Iš jų aiškėja, jog labiausiai kariuomenė savivaliavo teritorijose palei vieškelį,<br />
vedantį į Livoniją. Rašte minima Aleksandro chodkevičiaus kuopa, penkias<br />
dienas dislokacijos vietoje atiminėjusi grūdus iš Biržų valdos valstiečių, Bornikovskio<br />
kuopa, kurios „žygdarbiai“ Papilio valdoje ir žemionių prie nemunėlio<br />
dvareliuose pasireiškė valstiečių puldinėjimu, grūdų, arklių, jaučių atiminėjimu.<br />
Minėtus veiksmus Voinovskis įvardijo kaip ne tokį didelį nuostolį, lyginant su kitų<br />
per BK judančių dalinių elgsena 215 . 1622 m. Radvila skundėsi kancleriui, jog LDK<br />
kariuomenės vėliavos neskuba vykti į Livoniją, bet plėšia jo valdinius, „atiminėdami<br />
maistą kasdieninėmis stacijomis ir išpirkomis“ 216 . BK teritorijos nusiaubimo<br />
ir valdinių išžudymo faktą jau 1626 m. seime Varšuvoje iškėlė Radvilos dvariškis<br />
slucko seniūnas stanislovas Bučinskis 217 .<br />
Vietinių gyventojų plėšimai <strong>karo</strong> veiksmų metu pirmiausia buvo susiję su<br />
kariuomenės apsirūpinimo proviantu klausimu. Didžiule Radvilos padalinių problema<br />
tuo metu buvo apsirūpinimas proviantu. 1625 m. rugsėjį Kristupo II Radvi-<br />
211 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 182.<br />
212 a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 186-187.<br />
213 1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
214 „Wszystkie moje patrimonium z Birżami wniwecz poszło (…), jestem jak w jakiej prasie ustawicznego<br />
żału względem dóbr moich zawilejskich, i od nieprzyjaciela i od swoich zgubionym”,1626. ? . k. radvila<br />
valdovo urėdininkui (?), SWP, s. 571; 1626. vi. 9. anykščiai. a. k. gosievskis k. radvilai, RNB, f. 971,<br />
ap. 2, Col. aut. 116, l. 120.<br />
215 1605. ii. 10. Biržai. s. voinovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 445, nr. 17733.<br />
216 1622. i. 27. mintauja. k. radvila l. sapiegai, SWP, s. 147.<br />
217 1626. ii. 14. varšuva. s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 120.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
los raštas valdovo stalo dvarų administratoriams atskleidžia kai kurias provianto<br />
rinkimo <strong>karo</strong> veiksmų ir kariuomenių žygių maršrutų teritorijoje išsidėsčiusiose<br />
valdose aplinkybes. Kristupas II, pripažindamas BK gynybos vėlavimą, pastebėjo,<br />
jog vienas svarbiausių veiksnių buvo prastas kariuomenės aprūpinimas maistu.<br />
Didikas teigė, jog kariuomenė pradžioje turėjo tik „iš savų valsčių pasiimtą duoną<br />
ir negalėjo gauti jos iš niekur kitur“. etmonas ragino valdovo dvarus prisijungti<br />
aprūpinant LDK kariuomenę maistu, atliekant tai tvarkingai, kiekvienai vėliavai<br />
pateikus etmono parengtus universalus, taip išvengiant savavališko savos kariuomenės,<br />
juo labiau – švedų, plėšikavimo. Ilgainiui siekta išvengti savavališko kariuomenės<br />
plėšikavimo ir taip organizuoti tvarkingą provianto surinkimą kiekvienai<br />
vėliavai, „kad pavaldiniai būtų kuo mažiau apsunkinti“ 218 .<br />
Švedai Biržų pilyje. Dėl maro BK švedai rugsėjo pabaigoje nuo Biržų pasitraukė,<br />
palikdami pilyje savo įgulą, sudarytą iš dviejų pėstininkų kuopų (apie<br />
300 žmonių). nors švedai Biržus tuo metu traktavo jau kaip švedijos karalystės<br />
ribą, realiai BK jie nekontroliavo, jų įgula pilyje faktiškai tapo įkalinta. nuolatiniai<br />
Radvilos kariuomenės dalinių puldinėjimai ir švedų belaisvių grobimas tai<br />
patvirtino. švedų įgulą pilyje Radvilos nurodymu iškart blokavo fiodoro Žukovieckio<br />
kazokų vėliava (karinio surašymo duomenimis, ją sudarė 202 kazokai) 219<br />
ir atskyrė nuo pagrindinių švedų pajėgų, esančių Livonijoje ir Kurše. Įgula dėl<br />
blokados laikėsi sunkiai, pastotės iš Rygos jos nepasiekdavo. Blokados metu<br />
asmeninės Kristupo II pajėgos (pavietų bajorai dar nebuvo susijungę su lauko<br />
etmono daliniais) nuolat puldinėjo švedus prie Biržų, grobė į nelaisvę sargybinius,<br />
gyvulius, maisto gurguoles, prie Pasvalio sumušė paties Gustavo Adolfo<br />
vėliavą, ėjusią į pagalbą Biržų įgulai, ėmė 42 belaisvius.<br />
švedų puldinėjimas, siekiant paimti belaisvių, buvo dažniausia Radvilos<br />
būrių, dislokuotų Anykščiuose bei pačios pilies prieigose, veiklos forma. Jau<br />
rugsėjo mėnesį, iškart po pilies praradimo, Radvilos dvaro ataskaitose skaitome:<br />
„Rugsėjo 10 d. kunigaikštis išsiuntė į Biržus Kinskį ir Lovčyckį patruliuoti;<br />
Rugsėjo 11 d. į patruliavimą patraukė Vechmanas su savo vėliava; Rugsėjo 12<br />
d. Kinskis ir Lovčyckis grįžo, atvedė 4 belaisvius; Rugsėjo 13 d. Vechmanas atvedė<br />
tris belaisvius (…)“ 220 . Dera pastebėti, kad piliai blokuoti, pulti Radvila<br />
turėjo pakankamai pajėgų. Anykščiuose dislokuotoje kariuomenės struktūroje<br />
218<br />
dokumente minimos šios valdos : tverės seniūnija, žemaitijos kaltinėnai, raudžiūnai, paširvintys,<br />
1625. IX. 20. stovykla prie Svėdasų. K. Radvilos raštas valdovo stalo dvarų urėdininkams, rnB, f.<br />
971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 112.<br />
219<br />
1625. iX. 10. anykščiai. k. radvilos kariuomenės surašymas, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 67.<br />
220<br />
1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.<br />
7
74<br />
Deimantas KARVELIS<br />
buvo daugiau nei 2700 žmonių, tarp kurių net 154 perbėgėliai (Livonijos vokiečiai<br />
arba švedų belaisviai). Pačią pilį švedai sutvirtino iki tol šiuose kraštuose<br />
„nematytomis struktūromis […], fortifikuodami savo stovyklą pylimu, apkasais<br />
ir redutais, sustiprindami laufgrabais ir baterijomis ir visas prieigas prie pilies<br />
šancais“ 221 . Tarp griovio ir pylimo švedai pastatė fortą, kuriuo vežė į pilį vandenį<br />
ir vedžiojo girdyti arklius. Pavyko netgi perimti Biržų įgulos vado (stathalter)<br />
Kroico (Kreutz) laiškus, rašytus Gustavui ir kitiems, atskleidusius įgulos padėtį.<br />
švedai prašė pakeisti juos kitais žmonėmis, skundėsi Radvilos kazokų išpuoliais,<br />
dėstė apie eilinių kareivių nenorą ginti pilį, neturint naujos aprangos ir negaunant<br />
atlyginimo, pranešė apie įgulos gretų retėjimą dėl maro. Tik jėgų papildymo<br />
stygius neleido, anot Radvilos, išnaudoti šio „tinkamo meto atgauti Biržus“ 222 .<br />
Kristupas II suvokė, jog net paėmus Biržus būtų neįmanoma „apginti pilį akimis,<br />
be kariuomenės“ 223 .<br />
Rugsėjo antroje pusėje švedai įsidrąsinę išginė iš pilies pasiganyti didelę<br />
bandą galvijų. Viskas baigėsi tuo, jog Žukovieckio vadovaujama Radvilos palikta<br />
pasala atėmė visus gyvulius, buvusius „pagrindine pilies maisto viltimi“<br />
ir paėmė į nelaisvę keliolika švedų 224 . Kitų šaltinių teigimu, Žukovieckio būriai,<br />
atžygiavę nuo subačiaus, išsivarė nuo pilies kelis šimtus galvijų ir pagavo septynis<br />
belaisvius. Pats Kristupas II tomis dienomis taip pat dalyvavo puldinėjant<br />
švedų įgulą. Jo būriai sudegino vieną švedų įtvirtintą stovyklą, prie pilies paėmė<br />
vieną belaisvį. Po to kunigaikščio daliniai pasitraukė nuo Biržų Bauskės kryptimi<br />
ir įsikūrė netoli Pasvalio 225 . Radvilai niekaip nesisekė surinkti didesnių karinių<br />
pajėgų, net ir verbuojant svetimšalius samdinius, nors 1625 m. rudenį tam buvo<br />
skiriamas ypatingas dėmesys. Prancūzų kapitonas ir Radvilos klientas nuo 1621<br />
m. G. ceridonas, dar vasarą gavęs rankpinigius kareiviams verbuoti, nepakluso<br />
nevienkartiniams patrono nurodymams atvykti į Biržų pilį ar į stovyklą, pats savavališkai<br />
rinko stacijas iš vietos gyventojų, iš BK gyventojų surinktą proviantą<br />
pardavinėjo ir siuntė į savo dvarą, puldinėjo bajorų dvarus, atiminėjo arklius,<br />
„niekino etmono universalus“, galop ketino pereiti tarnauti švedams. spalio 20<br />
d. Radvila įsakė ceridonui atvykti į jo stovyklą, antraip grasino pritaikysiąs jam<br />
221<br />
.1625. iX. 30. b. v. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.<br />
222<br />
1625. X. 20. b. v. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314; 1625. Xi. 10. k. radvila valdovui,<br />
SWP, s. 526-527.<br />
22<br />
1625. Xi. 16. stovykla. k. radvila e. valavičiui, AR, dz. IV, kop. 314.<br />
224<br />
SWP, p. 533.<br />
225<br />
1625. vii. 4 – X. 28. įvykių livonijoje dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 66.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
atsakomybę, fiksuotą kariniuose artikuluose 226 .<br />
Radvila vylėsi surinkti didelę kariuomenę, nes organizavo provianto rinkimą<br />
labai plačiame areale, išsiuntinėjo universalus daugelio valdų, daugiausiai<br />
valstybinių, administratoriams – Joniškio, Kėdainių, Žagarės, šiaulių, Pasvalio,<br />
Mintaujos, Linkuvos, naujamiesčio, Panevėžio, Žeimelio. etmonas rūpinosi net<br />
savo patruliuojančiais būriais, kurių tikslas buvo įrenginėti slaptas stovyklas Biržų<br />
pilies prieigose, gaudyti švedų belaisvius, neleisti švedų įgulai rengti žygių po<br />
BK apylinkes. Todėl prašė BK valdas turinčių valdovo bajorų, kad šie netrukdytų<br />
tokiems būriams, „tarnaujantiems ne privačiam tikslui, bet valdovui ir Respublikai“,<br />
rinkti provianto 227 .<br />
f. Žukovieckis tuo metu siūlė Radvilai pilies atgavimo planą, aktyviai įtraukiant<br />
į tai vietinius valstiečius. Pastarieji bet kuriuo atveju jau buvo naudojami<br />
pilies apgultyje, t. y. žemės darbams, įrenginėjant stovyklavietę aplink Biržus,<br />
vadovaujant inžinieriui 228 . siūlyta surinkti kuo didesnius valstiečių būrius, tarp<br />
jų ir keletą pėstininkų ir 1–2 savaites aršiai atakuoti pilį, „neduodant esantiems<br />
pilyje miegoti“. Pats Žukovieckis nuo Kėdainių pasiuntė prie Biržų 50 raitelių, ir<br />
tik Biržų mieste, valsčiuje ir pačioje pilyje siautėjantis maras prigesino jų įkarštį,<br />
nors jie buvo tiek priartėję prie pilies, jog mesdami akmenis galėjo pasiekti pilies<br />
rūmų langus. Žukovieckio siūlyta taktika taip ir liko tik laiške, Biržų valstiečiai<br />
išgarsėjo ne pilies šturmu, bet ištuštėjusių palivarkų plėšimu. švedai tuo metu<br />
sveikus kareivius įkurdino Astrave, o pilį saugoti paliko mirštantiems. švedų<br />
įgula pilyje buvo taip apsupta ir spaudžiama, kad negalėjo „išlįsti be nuostolių“<br />
229 . spalio 29 d. švedijos kancleris atsiuntė pas Kristupą II Kuršo bajorą R.<br />
Grotuzą, beje, vėliau tapusį BK saločių valdos seniūnu, paimtą į nelaisvę jo<br />
paties namuose, o per jį – du laiškus, kuriuose dėkojo už svetingą švedų pasiuntinių<br />
priėmimą derybų metu bei prašė paleisti švedų belaisvius. Kartu su Grotuzu<br />
atvyko švedų trimitininkas, per kurį Radvila ir išsiuntė savo atsakymą. Vėliau<br />
derėtis dėl belaisvių paleidimo švedai atsiuntė dar vieną savo patikėtinį, buvusį<br />
Rygos magistrato narį J. ulrichą, anksčiau susirašinėdavusį su Biržų seniūnu<br />
J. D. striška. Veikiausiai belaisvių klausimu susitarti nepavyko, nes lapkričio<br />
mėnesį Radvila suintensyvino pilies apgultį bei naujų belaisvių gaudynes visoje<br />
226<br />
1625. X. 13. ? k. radvila g. Ceridonui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr. 73.<br />
227<br />
1625. X. 20. stovykla prie ekmuižės. k. radvila joniškio miestiečiams; 1625. Xi. 10. stovykla. k.<br />
radvila karaliaus valdų Biržų apylinkėse laikytojams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 321/2, nr.74, 77.<br />
228<br />
H. Wisner, Wojna inflancka (…), s. 60; SWP, s. 541.<br />
229<br />
1625. b. d. damianai. t. žukovieckis k. radvilai, AR, dz. V, t. 481, nr. 19014; 1625. Xi. 13. stovykla.<br />
k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 96, l. 69.<br />
75
76<br />
Deimantas KARVELIS<br />
šiaurės Lietuvoje (žr. priedą). K. Tynkauzas siuntė Radvilai Vyžuonų ir Alantos<br />
valdų prieigose sugautų belaisvių sąrašą. Iš laiško aiškėja, jog keletą pabėgusių<br />
švedų belaisvių užmušė vietos valstiečiai, o likę sugauti bėgliai buvo sukaustyti<br />
230 . Prie pilies buvo pastatyti keturi įtvirtinimai, iš kurių puldinėti švedai. Tam<br />
etmonas netgi skyrė inžinierių ir Biržų valstiečių darbams atlikti. Lapkričio 12 d.<br />
pavyko sugauti latvį, iš pilies nešusį švedų karininkų laiškus į Rygą. Iš jo sužinota,<br />
kas vyksta pilyje. Radvilai pavyko dovanomis patraukti latvį ir įkalbinti jį<br />
nunešti minėtus laiškus į Rygą, o su švedų atsakymais grįžti į Radvilos stovyklą.<br />
Lapkričio 13 d. iš Biržų etmonui pranešta, jog švedų įgula, pastebėjusi statant<br />
pasalos įtvirtinimus, mėgino eiti į derybas, po to ėmė aktyviai šaudyti iš pabūklų,<br />
siekdami trukdyti inžineriniams darbams.<br />
Gruodį iš Livonijos ir Kuršo BK ėmė pasiekti žinios apie galimą kelių tūkstančių<br />
švedų kariuomenės žygį į Bauskės arba Biržų pilis, siekiant aprūpinti jose<br />
sėdinčias švedų įgulas. Gruodžio 12 d. Radvila išvyko į ukmergės seimelį. Jam<br />
vykstant pro pilį, švedai surengė išpuolį, įvyko susirėmimas, keli švedai buvo<br />
nušauti, vienas paimtas į nelaisvę, likusieji – įvyti atgal į pilį 231 . 1626 m. pradžioje<br />
lietuviams pavyko sučiupti vieną švedų dezertyrą, pabėgusį iš pilies, kuris<br />
atskleidė įgulos padėtį. Pilyje tuo metu beveik nebebuvo parako, dagčių, druskos,<br />
malkų, trūko alaus, silkių, lašinių, sviesto, „be ko gyventi jie nebuvo pratę“,<br />
rūbai nusidėvėję ir pan. Tarp įgulos pėstininkų tvyrojo pasidavimo nuotaikos,<br />
kurios labai neramino švedų karininkus ir žadino viltį Radvilai savo kariuomenės<br />
pastangomis susigrąžinti pilį 232 . sausį Radvila susilpnino Biržų apgultį, kadangi<br />
švedų įgula jau beveik du mėnesius derėjosi dėl pasidavimo. Radvilos pavedimu<br />
derybomis rūpinosi kapitonas M. Korfas 233 . Minėtose darybose Korfui talkino<br />
smolensko vaivados sūnus, kuris Radvilos pavedimu turėjo švedus įtikinti, jog<br />
jis turįs papildomų karinių pajėgų ir kad racionaliausia būtų užleisti Radvilai<br />
Biržų pilį. Tačiau sudaryti kokią nors konkrečią sutartį nedalyvaujant jam Radvila<br />
draudė, nurodydamas Korfui vilkinti jos pasirašymą tol, kol etmonas pats<br />
neatvykusiąs į BK 234 . Padėtį sunkino LDK kariuomenėje prasidėję susiskaldy-<br />
2 0<br />
1625. Xi. 13. vyžuonos. k. tynkauzas k. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. Aut. 116, l. 71.<br />
231<br />
1625. iX - 1626. i. stovyklos dienoraštis, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr. 157.<br />
2 2<br />
1626. pradžia ? k. radvila m. korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 64.<br />
2<br />
1626. i. 19. stovykla. k. radvila pinsko pavieto bajorams, AR, dz. IV, kop. 31; sWp, s. 542; „nieprzepominaj<br />
WM Birż moich, ażebys się przez to wytargowaę mogły“, 1626. v. 2. vilnius. k. radvila m.<br />
korfui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 131.<br />
2 4<br />
„Bez mego consensus warownie ta sprawa zawarta byę nie może, iżem ja zawsze niebywał poslednim do<br />
promonowania pokoiu”, 1626. v. 2. vilnius. k. radvila smolensko vaivados sūnui, RNB, f. 971, ap. 2, Col.<br />
aut.115, l. 131.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
mai, apylinkėse siautėjantis maras 235 ir prie BK artėjanti 4000 švedų kariuomenė,<br />
vadovaujama generolo Pontuso.<br />
sausio 19 d. LDK maršalkos <strong>Jono</strong> sapiegos universalas ukmergės pavieto<br />
bajorams atskleidžia kai kurias tų dienų aplinkybes. negausi LDK kariuomenė<br />
(apie 1500 žmonių) dislokavosi prie Rokiškio, ketindama sulaikyti artėjančią<br />
keliolikos tūkstančių švedų kariuomenę. sapiegos teigimu, tai buvo tas<br />
pats, kas „gesinti liepsnojančią ugnį lašeliu vandens“. Tačiau žvalgų teikiama<br />
informacija leido manyti, kad švedai ketina atkirsti Biržų pilį, ją sudeginti ir<br />
žygiuoti gilyn į Lietuvą Žemaitijos kryptimi. Tokia žinia vertė veikti nedelsiant.<br />
Pavieto bajorai buvo kviečiami atvykti ir papildyti LDK kariuomenės gretas 236 .<br />
Pats Radvila buvo šiek tiek pasimetęs. „Pats su maža saujele žmonių šen bei ten<br />
jodinėju, nenulipdamas nuo arklio ir varginu priešą“, – rašė LDK kancleriui<br />
A. s. Radvilai 237 . Kristupo II žvalgų duomenimis švedų planai Biržų atžvilgiu<br />
buvo kontraversiški. Vienų teigimu, Pontusas ketino pasiekti Biržus, kad geriau<br />
aprūpinti įgulą. Kitų žiniomis, kad sugriautų šią pasienio tvirtovę. Teisesni buvo<br />
pirmieji, nes sausio pabaigoje pilies įgula buvo aprūpinta maistu, naujais kareiviais.<br />
Labiausiai nuo šios milžiniškos kariuomenės žygio vėl nukentėjo BK valstiečiai.<br />
Kristupas II rašė, kad Pontusas „visą savo rūstybę mano valdose išliejo<br />
ant valdinių […], sudegino keletą kaimų, nepasigailėdamas abiejų lyčių žmonių,<br />
įsakydamas žudyti net mažus vaikus“.<br />
Radvilos įsakymu pulkininkas sėjus ir poručnikas Karmanovskis su savo<br />
būriais užpuolė dalį švedų prie pat Biržų pilies ir „raiti kapojo kardais už tai,<br />
kad nekrikščioniškai žudė apylinkių valstiečius“ 238 . švedai išties žiauriai elgėsi<br />
su BK valstiečiais. Vienas švedų įgulos vadų Jonas Heringas kaltintas, kad<br />
suluošino ir pakorė daug Radvilos valstiečių, už ką „Dievas jį paralyžiavo“ 239 .<br />
Tomis dienomis dar ne kartą Biržų ir Parovėjos apylinkėse buvo gaudomi švedų<br />
belaisviai 240 . Jie suteikė nemažai informacijos apie švedų kariuomenės judėjimą<br />
2 5<br />
„W moich Birżach mrą praesidiary”, 1626. vi. 4. prie anykščių. k. radvila vilniaus vyskupui, RNB,<br />
f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 150.<br />
236<br />
1626. i. 19. rokiškis. j. s. sapiega ukmergės pavieto bajorams, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 133,<br />
l. 144.<br />
2 7<br />
1626. i. 21. stovykla prie nemunėlio. k. radvila a. s. radvilai, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 321/2, nr.102.<br />
238 1626. i. 27. b. v. k. radvila nežinomam adresatui, AR, dz. IV, kop. 314.<br />
2 9 1626.viii. 25. stovykla prie Biržų. a. snarskis k. radvilai, AR, dz. V, nr. 14701.<br />
240 apskritai pabrėžtinas pozityvus k. radvilos elgesys su švedų belaisviais, kuriuos siekta perverbuoti.<br />
to priežasčių galima įžvelgti keletą: karinis pragmatizmas, siekiant sustiprinti savo dalinius ir<br />
išvengti švedų kariuomenės papildymo; radvilos humaniškumas; siekis mainų būdu išlaisvinti saviškius,<br />
patekusius į nelaisvę, ir kt.<br />
77
78<br />
Deimantas KARVELIS<br />
BK teritorijoje. švedų kariuomenė sausio pabaigoje buvo apsistojusi dviejuose<br />
BK kaimuose kelių kilometrų nuo Biržų atstumu šalia n. Radviliškio vieškelio.<br />
Belaisvis negalėjo nurodyti kaimų pavadinimų, tačiau detaliai nupasakojo įspūdingų<br />
švedų pajėgų, atžygiavusių nuo Valmuižės, sudėtį. Jas sudarė 28–32 kuopos,<br />
kuriose buvo ir 125 škotų pėstininkai, 6 lauko patrankos. sausio 25 d., vieno<br />
Biržų malūnininko žiniomis, švedai rogėmis iš pilies nugabeno 20 patrankų į<br />
stovyklą, be to, siekdami atsigriebti už prarastus žmones, patys su keliolika raitelių<br />
kornetų „užpuolė ir padegė kelis Jo Kunigaikštiškos Šviesybės (t. y. Radvilos)<br />
kaimus, o žmones sumetė į ugnį“ 241 .<br />
Parėmęs pilies įgulą vasario pradžioje Pontusas su savo kariuomene patraukė<br />
link saločių ir šalia jų įkūrė stovyklą. Radvilos pavedimu naktimis J. Vechmano<br />
kazokų būriai rengė pasalas, apsunkindami švedų judėjimą. Radvilos būriai<br />
tuo metu dislokavosi Linkuvoje, kurią etmonas laikė puikia strategine vieta<br />
esamomis aplinkybėmis, iš kur vienodai greitai buvo įmanoma pasiekti Bauskę,<br />
Biržus, Pasvalį, Žeimelį ir Joniškį 242 . Pilies blokada nebuvo visiška, nes švedų<br />
įgula dažnai rengė išpuolius ir plėšė apylinkių gyventojus. Kaspero Kosmovskio<br />
teigimu, „valstiečiai nebenori paklusti ir dirbti, ir ketina su viskuo eiti į Lietuvą<br />
(t. y. palikti BK teritoriją) 243 “.<br />
švedų įgulos padėtis ir toliau buvo sunki, tačiau pėstininkų stygius, taip pat<br />
nesėkmingi bandymai užverbuoti svetimšalius kareivius, tai rodo, kad Kristupo<br />
II Radvilos kariuomenėje nesugebėta pasinaudoti susidariusia palankia proga 244 .<br />
Kristupas II Biržams atgauti į kovą pasiuntė savo privačios kariuomenės būrius,<br />
už ką jam dėkojo A. K. Gosievskis, tačiau raginimų pulti pilį, kurioje, jo<br />
žiniomis, beliko tik 50 švedų kareivių, ir pažadų būsimuose seimeliuose ir seime<br />
kalbėti apie kompensacijos Radvilai sumokėjimą nepakako. Pats Gosievskis tuo<br />
metu negalėjo padėti pilį apgulant, nes susidūrė su karinės drausmės problemomis<br />
jam pavaldžiuose pulkuose, besidislokavusiuose prie Anykščių. Karininkai<br />
vienas po kito paliko jo stovyklą. Beje, ne viename laiške Radvilai Gosievskis<br />
šalia valstybinio Biržų pilies veiksnio minėjo ir privatų Radvilų motyvą, pilies<br />
241<br />
1626. i. 25. švedų belaisvių, sugautų prie parovėjos, apklausos aktas, RNB, f. 971, ap. 2, col. aut.<br />
321/2, nr.105.<br />
242<br />
1626. ii. 2. stovykla prie mūšos; ii. 4. gailėnai; ii. 5. linkuva, k. radvila ldk vėliavininkui p.<br />
pacui, RNB, f. 971, ap. 2, Col. aut. 115, l. 115-117.<br />
24<br />
1626. vii. 8. stovykla prie anemburko k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448.<br />
244 1626. vi. 4. prie anykščių, vi. 12. k. radvila m. korfui ir smolensko vaivadai, RNB, f. 971, ap. 2,<br />
Col. aut. 96, l. 65; aut. 115, l.151.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
aprūpinimą gausia įgula siedamas su BK teritorijos saugumu 245 . 1626 m. rugpjūtį<br />
iš Livonijos Biržų atgavimui (o recuperowaniu Birz) buvo pasiųsta 400 raitelių,<br />
tarp jų 100 pavieto totorių. Be jų, prie Biržų jau buvo dislokuota 200 raitelių, 4<br />
pėstininkų vėliavos, turėjusios apie 500 kareivių 246 . Tokių pajėgų užteko visiškai<br />
pilies blokadai, tačiau nepakako pilies šturmui. Turint žinių apie švedų ketinimą<br />
sustiprinti pilies apsaugą, prie Biržų pasiųsta papildomai 7 vėliavos (6 totorių).<br />
Be to, Kristupas II įsakė vienai savo husarų vėliavai, vykstančiai į smolensko<br />
vaivados stovyklą, apsisukti ir grįžti atgal prie Biržų 247 . Pilies apgulties metu<br />
nuolat buvo rengiamos pasalos, siekiant paimti į nelaisvę įgulos kareivių. Radvilos<br />
pajėgos įsitvirtino miesto perkasose ir liuteronų bažnyčioje. švedai, tai<br />
pastebėję, šaudė į bažnyčią iš patrankų, užmušė keletą rinktinių 248 .<br />
1626 m. pabaigoje įgulos padėtis tapo kritiška: visiškai išseko maisto atsargos,<br />
šieno rezervai, malkų stygius buvo toks aktualus, jog švedai dalimis ėmė<br />
deginti liuteronų bažnyčią ir medines trobeles, kurias patys buvo pastatę pilies<br />
teritorijoje. Pilyje tuo metu buvo ne daugiau kaip 200 pėstininkų. Paradoksalu,<br />
tačiau, nepaisant sunkios įgulos padėties, paimti pilį beveik nebuvo jokių šansų,<br />
kadangi „nebuvo su kuo, nebent patys pasiduotų ar išmirtų badu“ 249 . Iš tikrųjų<br />
puolančiųjų stovykloje buvo nedaug pėstininkų ir tik vienas kapitonas. Biržų seniūnas<br />
prašė Radvilos atsiųsti Korfą, Krečkovskį, sosnovskį ir kitus karininkus<br />
bei vokiečių pėstininkų papildymą. Problema buvo ir svetimšalių parsidavėlių<br />
dezertyravimas. skrobovičius siuntė Radvilai pėstininkų ir kazokų sudėties rejestrus,<br />
pranešė apie 6 pabėgusius vengrus ir jų gaudymą 250 . skaudus faktorius<br />
buvo BK žemionių nenoras prisidėti prie pilies atgaivinimo ir karinės prievolės<br />
vengimas. Vieni bajorai bėgo nepasiekę karinės stovyklos, kiti atvykdavo, bet,<br />
išgirdę apie besiartinantį švedų pastiprinimą, pasitraukdavo, majoro M. Korfo<br />
vėliava atvyko be savo vado. skrobovičiui pasiuntus šauklius į Panemunę, kur<br />
gyveno anksčiau karinėje Radvilų klientūroje garsėjusi Vechmanų giminė, šie<br />
pranešė, jog minėtos valdos bajorai „neturi noro tarnauti ir nėra pasiruošę mū-<br />
245<br />
„dla ostrzeżenia Incursyi nieprzyjacielskiej do przyległych wsi tamecznych“, „(...) abym dóbr WXM od<br />
szarpania żołnierskich ochraniał“, 1626. vi. 4., vi. 9. anykščiai. a. k. gosievskis k. radvilai, RNB, f.<br />
971, ap. 2, aut. 116, l.111-112, 120; 1626. vi. stovykla prie anykščių. karininkų raštas dėl išsiskirstymo<br />
į namus, RNB, f. 971, ap. 2, aut. 96, l. 10.<br />
246<br />
1626. viii. 8. stovykla prie anemburko. k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 25, 29.<br />
247<br />
„Wiadomośc, iz nieprzyjaciel chce czatę potężną pod Bierże uczynię”, 1626. viii. 27. stovykla prie<br />
jaunamuižės. k. kosmovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 163, nr. 7448, l. 43.<br />
248<br />
1626. Xii. 3. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
249<br />
1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
250<br />
1626. Xii. 12. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
79
80<br />
Deimantas KARVELIS<br />
šiams nei husarų, nei kazokų kuopose“. skrobovičius su nedideliu pėstininkų<br />
būriu be įtvirtinimų stovyklavo Kilučiuose prie Biržų, Korfo būrys Panemunėje.<br />
Radvilos dvariškis M. Piuro kartu su Biržų seniūnu registravo pėstininkus, daugelis<br />
kurių sirgo, ir mokėjo jiems jurgeltą 251 . Papildymas iš zabludovo rinktas<br />
labai sunkiai. Ilgame kelyje iš zabludovo į Biržus pėstininkai išsibėgiojo, net<br />
kazokai, gavę pinigus, savavališkai paliko stovyklą. Radvilos klientas Dovydas<br />
Božymovskis, apsilankęs stovykloje prie Biržų, konstatavo, kad Biržų seniūnui<br />
norint rezultatyviai tęsti apgultį, reikalingi vokiečių pėstininkai, karuose patyrę<br />
žemionys ir kelios lengvosios patrankos 252 . Vis sunkiau darėsi grobti belaisvius,<br />
nes švedai toliau už pilies vartų nebeišeidavo 253 .<br />
Biržų seniūnas skrobovičius organizavo gerą pilies apgultį. Pagrindinė jo<br />
stovykla buvo viename kaime už širvenos ežero, iš kurios dieną naktį buvo prižiūrima,<br />
jog niekas nepatektų į pilį ir niekas neišeitų. Liuteronų bažnyčioje buvo<br />
dislokuota pėstininkų pasala, tiesiogiai saugojusi pagrindinius pilies vartus. švedai<br />
patrankų ugnimi privertė pėstininkų pasalą iš bažnyčios pasišalinti. Radvilos stovyklos<br />
kareiviams stokojant maisto, buvo išsiųsti universalai į ukmergę ir Anykščius.<br />
Proviantas pristatytas tik iš ukmergės. Radvilos stovykla provianto problemą<br />
sprendė vietinių valstiečių sąskaita. salamiesčio valdos, turbūt mažiausiai nukentėjusios<br />
nuo švedų, valstiečiai buvo raginami tiekti maisto produktus „savo kariuomenei,<br />
ginsiančiai jų gyvybes ir namus nuo priešo išpuolių iš pilies ar karaliaus<br />
kareivių plėšikavimo“. Įdomu tai, kad švedų įgulą pilyje, salamiesčio paseniūnio,<br />
kuris buvo patekęs į nelaisvę ir pabėgo, liudijimu, sudarė vien tik švedai ir nė vieno<br />
vokiečio. švedų kapitonai laikėsi nuostatos nepasiduoti tol, kol liks bent kokios<br />
maisto atsargos. Metų pabaigoje pilyje vis daugėjo sergančių ir mirštančių, pradėti<br />
pjauti ir valgyti paliegę arkliai, kurių beliko mažiau nei 10 254 . Greitu pilies atgavimu<br />
Radvilos stovykloje jau niekas neabejojo. švedų įgulai dar tebesant pilyje,<br />
Kristupas II savo klientams (skrobovičiui, Piuro, Korfui) jau dalijo nurodymus,<br />
kaip elgtis atgavus pilį. Minėti dvariškiai turėjo prižiūrėti, kad pasitraukianti įgula<br />
nieko neišneštų iš pilies, surašyti detalų pilies inventorių, iki Radvilos atvykimo į<br />
Biržus sulaikyti visus pilyje buvusius žmones, nepriklausiusius švedų įgulai, nesiaiškinant,<br />
kurie iš jų išdavikai, o kurie ištikimi Radvilai. Ypatingai akcentuotas<br />
pilies sustiprinimo poreikis tiek fortifikacine, tiek įgulos prasme. Įgulos papildy-<br />
251<br />
1626. Xii. 3. vilnius. s. svirskis k. radvilai; 1626. Xii. 21. Balninkai. m. piuro k. radvilai, RNB,<br />
f. 971, ap. 2, Col. aut. 116, l. 124-126, 129-130.<br />
252<br />
1626. Xii. 26. stovykla prie Biržų. d. Božymovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.<br />
25<br />
1627. i. 1. stovykla prie Biržų. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
254<br />
1626. Xii. 26. stovykla prie Biržų. d. Božymovskis k. radvilai, AR, dz. V, t. 28, nr. 1268.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
mui turėjo būti sutraukti bajorai iš Radvilos valdų upytės ir ukmergės pavietuose,<br />
atsisakius nuostatos priimti į pilį žmones iš kitur. Pilis vėl turėjo tapti BK lokalinę<br />
visuomenę konsoliduojančiu, saugančiu faktoriumi. Radvila rašė, jog „net valstiečiai<br />
taps paklusnesni, išgirdę, kad pilis grįžta mums“ 255 .<br />
Pilį kartu su buvusiomis joje patrankomis Radvilos atgavo 1627 m. sausio<br />
26 d. pagal sausio 19 d. Baldenmuižės paliaubų sutartį. LDK buvo nemažai abejojančių<br />
šios sutarties naudingumu, manyta, jog Biržų susigrąžinimas yra vienintelis<br />
teigiamas jos aspektas, beje, patys švedai pripažino, jog Biržų pilies atidavimas<br />
mainais už Liauduonos pilį yra nuostolingai nelygiavertis 256 . Vis dėlto<br />
lokaliai BK visuomenei sutartis neabejotinai buvo pozityvi, nes suteikė galimybę<br />
atstatyti <strong>karo</strong> veiksmų pakirstus regioninius ryšius. Pirma, pilies susigrąžinimas<br />
vėl leido jaustis saugiai, antra – sutartis, nutraukusi karinius veiksmus Žemaitijoje,<br />
šiaurės Lietuvoje, Žiemgaloje, Livonijos dalyje, garantavo prekybos laisvės<br />
atnaujinimą šiame regione 257 .<br />
Atgavus pilį. Atgavus pilį, Biržų seniūnas įvykdė Radvilos nurodymą dėl<br />
pilies įgulos, sudarydamas ją tik iš Radvilos pėstininkų. smolensko vaivados<br />
siūlymas palikti pilyje pėstininkų būrį su dviem rotmistrais nebuvo priimtas. Žemionys,<br />
grįžtantys į pilį, taip pat nebuvo įleidžiami 258 . Valdiniai, ypač Biržų valsčiaus<br />
buvo taip nualinti <strong>karo</strong>, jog, anot skrobovičiaus, „neturėdami nei kuino, nei<br />
jokio daikto, neturi kuo pradėti atstatymą“. o nuskurdusių valstiečių naudojimas<br />
vežti medieną palivarkams atstatyti tuo metu būtų išvis nepateisinamas, todėl<br />
Radvila prašytas atsiųsti pastočių iš kitų valdų, kurių <strong>karo</strong> veiksmai nepalietė.<br />
Pinigai įgulos kareivių algoms tuo metu taip pat ėjo ne iš BK valdų. BK dvarų<br />
gyvuliai buvo grąžinami į kunigaikštystę. Biržų, naradavo, Parovėjos, Pagervės,<br />
n. Radviliškio dvarų gyvuliai laikinai buvo patalpinti Papilyje 259 .<br />
1627 m. pabaigoje pilies aprūpinimo klausimas seime svarstytas dar nebuvo.<br />
Kadangi pilį saugojo negausi Radvilos įgula (1627 m. kovą ją sudarė tik<br />
20 kareivių), be to, po švedų išėjimo ji liko apgriauta, be artilerijos, nerimas dėl<br />
255<br />
1627. i. 20. minskas. k. radvilos laiškai k. skrobovičiui, m. piuro, m. korfui, Baltarusijos Nacionalinis<br />
Istorijos Archyvas, f. 694, ap. 3, b. 6, l. 16-17v.<br />
256<br />
1627. iv. 6. orlė. s. kurošas k. radvilai, AR, dz. V, t. 173, nr. 8080; 1627. ? ? m. Beženskis k. radvilai,<br />
AR, dz. V, t. 17, nr. 637, cz. III, l. 19.<br />
257<br />
H. Wisner, rozejm w Baldenmojzie (1627), Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono,<br />
Vilnius, 2001, p. 271-272; a. tyla, Lietuva ir Livonija (…), p. 191..<br />
258<br />
1627. ii. 4. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
259<br />
lėšos įgulai 1627 m. pradžioje ėjo iš upytės naujamiesčio dvaro pajamų, 1627. II. 4. Biržai, III. 16.<br />
Vyžuonos. K. Skrobovičius K. Radvilai, ar, dz. v, t. 359, nr. 14507.<br />
81
82<br />
Deimantas KARVELIS<br />
galimo naujo jos praradimo per visus 1627–1629 m. buvo pagrįstas 260 . 1627 m.<br />
viduryje etmonas L. sapiega dėl vėl gresiančio švedų įsiveržimo žadėjo atsiųsti<br />
į Biržų pilį 300 pėstininkų, 200 kazokų. Be to, pilyje nuo rugpjūčio mėn. buvo<br />
dislokuotas kapitono šaniavskio pėstininkų būrys. Žadėtam pastiprinimui neatvykstant,<br />
šaniavskio būriui pasitraukus sutikti gabenamos artilerijos, o BK bei<br />
kitų upytės pavieto žemionių nepavykstant pritraukti pilies gynybai, jos situacija<br />
vėl tapo kritiška. Juo labiau, kad tuo metu švedai persikėlė per Dauguvą, priartėjo<br />
prie sienos, užpuolė ir sumušė Biržų kazokų stovyklą. šaniavskio daliniui sugrįžus<br />
į pilį, padėtis stabilizavosi tik iš dalies, nes kareiviai, negaudami atlyginimų<br />
daugiau kaip pusmetį, dėvėdami nutriušusią uniformą, buvo prie maišto ribos.<br />
Gyvuliai iš Parovėjos dvaro ganyklų prevenciniais tikslais nuginti į salamiestį,<br />
kol žinios apie švedų kariuomenės judėjimą negarantuos deramo saugumo 261 .<br />
1628 m. kovo pradžioje šaniavskio pėstininkai iš pilies išbėgiojo, pats rotmistras<br />
taip pat išvyko. Biržų seniūnas pranešė Radvilai, jog smolensko vaivada padėti<br />
piliai atsisakė, o pats su 20 pėstininkų įgula nežinąs ką daryti. Klausė, ar Radvila<br />
nuspręs pasielgti su pilimi pagal ankstesnį savo sumanymą – išvežti patrankas ir<br />
laikinai palikti tvirtovę (turbūt prisimintas 1625 m. atvejis). Pasvalyje skrobovičius<br />
buvo susitikęs su Vilniaus vaivada, tačiau šis taip pat atsisakė duoti žmonių<br />
pilies apsaugai. Balandžio viduryje pilyje buvo apie 60 pėstininkų. Pilies įgulai<br />
žmonių labai trūko. Karinėje–epistolinėje informacijoje Kristupui II Radvilai<br />
apie „ne pagal poreikius aprūpintas pasienio pilis, kuriose stinga pėstininkų“<br />
greta Bauskės ir Dyneburgo tvirtovių nuolat minėti Biržai 262 .<br />
Paskutinės švedų grėsmės apraiškos pastebimos 1629 m. švedų baimė buvo<br />
tokia didelė, jog n. Radviliškio valdos bajorai ir valstiečiai masiškai traukėsi į<br />
Biržus, o užnerio urėdininkas rūpinosi pilies apsauga galimo pavojaus atveju 263 .<br />
1629 m. viduryje BK dvarai ėmė pamažu grįžti prie ankstesnio gyvenimo ritmo.<br />
švedmečio rezultatas buvo BK valstiečių išsibarstymas ir nuskurdimas, savo<br />
ruožtu nulėmęs dvarų ūkininkavimo stagnaciją. Žvelgiant regioniniu žvilgsniu<br />
ir pasikliaunant patikima užnerio dvarų urėdininko informacija, galima teigti,<br />
kad labiausiai nuo <strong>karo</strong> nukentėjo Biržų, Papilio ir salamiesčio valdos, t. y. BK,<br />
260<br />
1627. Xii. ? s. Bučinskis k. radvilai, “Spisek orleanski”, s. 227; a. tyla, lietuva ir livonija (…),<br />
p. 199-200..<br />
261<br />
1627. viii. 12; viii. 19; viii. 23; Xi. 27; Xii. 9; Xii. 23; 1628. ii. 15. k. skrobovičius k. radvilai,<br />
AR, dz. V, t. 359, nr. 14507.<br />
262<br />
1628. vi. 17, Xii. 29. elkmuižė. m. korfas k. radvilai, RNB,f. 971, ap. 2, Col. aut. 96, l. 53-55.<br />
263<br />
1628. iii. 15; v. 15; Xii. 13; 1629. X. 9. Biržai. k. skrobovičius k. radvilai, AR, dz. V, t. 359, nr.<br />
14507; 1629. i. 30 salamiestis; iii. 22. Balninkai. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
o mažiausiai Vyžuonos, Alanta ir Dubingiai 264 .<br />
Išvados<br />
1. Biržų pilies kuriamą pobūdį pirmiausia lėmė tai, jog ji buvo vienintelė valstybinės<br />
reikšmės BK institucija. Tą pripažino valdovai Vazos, valstybės dignitoriai,<br />
įvairių LDK ir Lenkijos pavietų bajorai, patys Radvilos, švedai. Dėl ypatingos<br />
strateginės padėties ir su tuo susijusios valstybės teritorijos gynybinės funkcijos<br />
(šiaurinių LDK sienų, Žemaitijos, net visos <strong>Lietuvos</strong>, įskaitant Vilnių, apsauga nuo<br />
švedų; Kuršo ir Livonijos apsauga nuo rusų) ši tvirtovė praaugo lokalios institucijos<br />
ir lokalių privačios valdos ryšių ribas. xVII a. 3–4 dešimtmetyje Biržų pilies<br />
aprūpinimo valstybės lėšomis bei žmonėmis (iki <strong>karo</strong> ir <strong>karo</strong> metu) ar finansinės<br />
kompensacijos Radviloms už patirtus pilies eksploatavimo nuostolius sprendžiant<br />
valstybės reikalus (po <strong>karo</strong>) ne kartą figūravo seimuose ir seimeliuose (Biržų pilies<br />
klausimą pavyko aptikti net 24-ių seimelių instrukcijose). Minėtas asmeninis<br />
Biržų–Dubingių Radvilų santykis su savo valda, t. y. dažnas lankymasis BK ir tiesioginis<br />
rezidencinės–reprezentacinės pilies ir jos rūmų paskirties kūrimas, reiškė<br />
aktyvų asmeninį didikų interesą. Valstybinio ir privataus interesų koegzistencija<br />
bei pilies funkcijų įvairovė lėmė ryšių, kuriuos kūrė ir kuriuose dalyvavo pilies visuomenė<br />
ir visa BK visuomenė, savitumus. Taikos ir <strong>karo</strong> metų kontekstuose ryšių<br />
pobūdis pilies socialinėje erdvėje šiek tiek skyrėsi.<br />
2. Pilis taikos metu BK pirmiausia buvo administracinis centras. Joje gyveno<br />
ir veikė Radvilų valdžią ir stabilumą valdoje užtikrinantys klientūriniai ir kariniai<br />
svertai (užnerio valdų ir BK seniūnas; dvariškiai; pilies įgula). Kita vertus,<br />
kaip valdžios realizavimo vieta ir simbolis pilis traukė beveik visas lokalios visuomenės<br />
grupes, negyvenusias pačioje pilyje: bajorus ir dvaro klientus (karinė<br />
tarnyba; žemėvaldos tvarkymo įteisinimo procedūros; korespondencijos pristatymas;<br />
jurgeltų išmokėjimas; lokalių BK dvarų administravimo reikalų tvarkymas;<br />
mokesčių mokėjimas), miestiečius (karinė tarnyba; jurgeltų išmokėjimas),<br />
žydus (finansinės operacijos), totorius (karinė tarnyba), valstiečius (inventorių<br />
surašymas). Pilies gynybinė paskirtis ir karinė trauka, dariusi ją kariniu centru,<br />
suformavo savitą lokalios visuomenės dalį – pilies visuomenę. Pastaroji buvo<br />
skirta saugoti, ginti, aptarnauti ir aprūpinti pilį. Pilies visuomenė buvo socialiai<br />
ir tautiškai eklektiškas ir ypač margas sociumas, nes susidarė išorinių (pilies<br />
264 1629. iv. 26. salamiestis. m. piuro k. radvilai, AR, dz. V, t. 269, nr. 11728.<br />
83
84<br />
Deimantas KARVELIS<br />
įgula) ir vidinių BK (pilies žmonės: amatininkai ir rinktiniai) ryšių dėka. Pilies<br />
įgula (profesionalūs karininkai ir pėstininkai) formuota samdos, o pilies žmonės<br />
daugiau burti prievolių pagrindu (išskyrus cekhauzo samdytus amatininkus).<br />
Įgulos gyvenimas tiek taikos, tiek <strong>karo</strong> metu metu buvo pakankamai uždaras ir<br />
nekomunikatyvus kitų BK visuomenės grupių atžvilgiu. Tą lėmė ne tiek atskira<br />
pilies jurisdikcija nuo miesto jurisdikcijos (kareivių pavaldumas karininkams;<br />
karinių artikulų galiojimas pilies teritorijoje; pilininko urėdo egzistavimas), kiek<br />
profesinė įgulos paskirtis, beveik nesudariusi progų eiliniams kareiviams išeiti<br />
už pilies teritorijos ribų. Pilininkas atliko ryšių tarp pilies savininko, pilies įgulos<br />
ir pilies žmonių tarpininko vaidmenį. nedidelis nuolatinės įgulos narių skaičius<br />
(20–80 žmonių) taikos metu aiškintinas finansiniais jos išlaikymo sunkumais bei<br />
suvokimu, kad netikslinga laikyti daug dykinėjančio karinio personalo. Taikos<br />
metu įgulos kareiviai tik ėjo pilies sargybą ir kartais dalyvaudavo cekhauzo inventoriaus<br />
pervežimo darbuose, kurių metu susidurdavo su valstiečiais. Karinės<br />
disciplinos veiksnys objektyviai ribojo platesnių kareivių kontaktų su kitų luomų<br />
atstovais galimybes. Įgulos ir privačios Radvilų kavalerijos karininkai turėjo<br />
daugiau socialinio bendravimo sąlygų, nes didikai, ypač Kristupas II ir Jonušas,<br />
siekdami užtikrinti valdos saugumą, siekė jų integravimosi lokalioje visuomenėje.<br />
Karininkai buvo įliejami į dvaro/kaimo visuomenę: jiems netoli pilies arba<br />
Kuršo pasienyje dalijami palivarkai (užstato ar leno teise), suteikinėjant svarbius<br />
BK urėdus (Biržų vaito; pilininko; lokalinių valdų administratoriaus). šaltiniuose<br />
aptikta keliasdešimt karininkų, turėjusių žemėvaldą BK. Didžioji jų dalis buvo<br />
svetimšaliai: vokiečiai (Boltas; Vechmanai; Plėjeris; Viberkas), prancūzai (ceridonas;<br />
de la noe). Pilies visuomenės dalimi taip pat buvo arsenalo personalas,<br />
sudarytas iš cekvarto (urėdas atsirado xVII a. 3 deš.), patrankininkų ir amatininkų.<br />
Pradžioje arsenalu rūpinosi Biržų dvaro klientai, vėliau cekvartais (karininkui<br />
prilygstanti pareigybė) ar artileristais samdyti artilerijoje nusimanantys<br />
žmonės, dažniausiai vokiečiai iš Prūsijos (frichtsrichtas; štrėvelis; Pliateris).<br />
3. svarbus lokalinės visuomenės gyvenimo aspektas, turėjęs įtakos gyvenimo<br />
būdo pokyčiams, taigi ir ryšiams, buvo karas. Išskirtini trys periodai, kai<br />
Livonijos <strong>karo</strong> veiksmai tiesiogiai lietė BK teritoriją ar Biržų pilies visuomenę<br />
(1600–1601, 1617–1618, 1621–1622, 1625–1627 m.), nors dėl įvairių karinių<br />
ekscesų bei nuolat cirkuliuojančios informacijos apie švedų ir rusų kariuomenių<br />
judėjimus kaimyninėse teritorijose, formavusios nuolatinio pavojaus jausmą,<br />
teigtina, kad BK visuomenė visą xVII a. pirmąją pusę gyveno <strong>karo</strong> būklės jausmu.<br />
šioje karinėje kasdienybėje Biržų pilis daugeliu aspektų buvo kaip socialinės<br />
komunikacijos ir ją sąlygojančios karinės veiklos epicentras. Pilis ne kartą
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
buvo tapusi karine būstine, iš kurios etmonai (J. K. chodkevičius, Kristupas I ir<br />
Kristupas II Radvila) vadovavo LDK kariuomenės veiksmams Livonijoje. šia<br />
prasme pilis buvo korespondencinės informacijos, kurią labai intensyvino <strong>karo</strong><br />
veiksnys, centru. 2. Pilis atliko tarpinės karinės bazės, kurioje vykdavo kariniai<br />
surašymai, apsistodavo LDK kariuomenės daliniai funkciją. 3. Pilyje saugoti<br />
<strong>karo</strong> belaisviai (švedai, vokiečiai, latviai, estai). 4. Pilis buvo provianto telkimo<br />
ir paskirstymo regione centras. Provianto, skirto pilies visuomenei išlaikyti,<br />
šaltiniai buvo trys: pajamos ir derlius iš piliai priklausančių palivarkų; rezervai,<br />
atsiunčiami iš kitų Radvilų valdų; provianto pirkimas už BK dvarų lėšas Rygoje.<br />
<strong>Karo</strong> metu pilis buvo ir kaip LDK kariuomenės provianthauzas, už LDK iždo<br />
lėšas aprūpinantis stovyklų gurguoles. 5. Pilis saugojo vietinę visuomenę nuo<br />
potencialių karinių pavojų (švedų; valdovo bajorų – žemionių; įvairių plėšikaujančių<br />
gaujų), ji tam ir buvo pastatyta, kad užtikrintų BK visuomenės funkcionuojančių<br />
ryšių stabilumą ir nepažeidžiamumą; <strong>karo</strong> metu joje slėpdavosi pilies<br />
visuomenei nepriklausę BK gyventojai – bajorai–žemionys, miestiečiai. 6.<br />
Išskirtinis pilies arsenalo komunikacinis vaidmuo. Pilies cekhauzas buvo bene<br />
svarbiausia pilies struktūrinė dalis, turėjusi ne tik karinės, bet ir reprezentacinę<br />
reikšmę (pilies svečių lankymosi vieta; magistrato archyvo saugojimo <strong>karo</strong> metu<br />
vieta; patrankų naudojimo elekcinio seimo metu galimybė). Livonijos <strong>karo</strong> metu<br />
arsenalo inventorius ir įranga buvo naudojama ne tik BK gynybai, bet gerokai<br />
platesniu mastu – kaip bene svarbiausia LDK kariuomenės ginkluotės rezervinė<br />
bazė (daugkartinis Radvilų patrankų ir muškietų naudojimas Kuršo ir Livonijos<br />
pilių mūšiuose; šaudmenų ir parako rezervų tiekimas; į <strong>karo</strong> veiksmų zoną gabenamos<br />
karinės amunicijos ir ginkluotės priežiūra).<br />
<strong>Karo</strong> metu po BK judėjo daug didesnis žmonių srautas nei taikos metu.<br />
Tarp šių žmonių karinės veiklos vykdymo ir savo saugumo užtikrinimo pagrindu<br />
dalyvavo ir BK gyventojai. Be to, vyko nuolatinė abipusė Kuršo ir BK gyventojų<br />
migracija, priklausomai nuo kariuomenių judėjimo maršrutų. BK valstiečiai<br />
LDK kariuomenei turėjo pristatyti proviantą, atlikti transporto patarnavimus.<br />
Biržų dvaro gydytojai (Matas (Vorbek Letovas ??), Dovydas Detelevesas) pilyje<br />
gydė Livonijos kampanijoje sužeistus kareivius. BK bajorai–žemionys vežiojo<br />
karinę korespondenciją ir kazokų bei dragūnų kavalerijos sudėtyje tiesiogiai dalyvavo<br />
kariniuose veiksmuose.<br />
<strong>Karo</strong> situacija lokaliai visuomenei ne tik kūrė naujų ryšių progas, bet veikė<br />
senuosius. Ypač BK visuomenę vargino įvairių karinių formuočių (švedų, Kuršo<br />
kunigaikščių pavaldinių, LDK dalinių, Radvilų asmeninių dalinių) veiksmai<br />
regione, pasireiškę įvairiomis negatyviomis formomis: teisėtu provianto rinki-<br />
85
86<br />
Deimantas KARVELIS<br />
mu, prievartiniu jo atiminėjimu, tiesioginiu plėšikavimu, valstiečių žudymu. Tai<br />
aštrino konfliktus tarp kareivių ir vietinių gyventojų. Labiausiai nuo įsiveržimų<br />
kentėjo n. Radviliškio valdos gyventojai, gyvenę prie pat Kuršo sienos, Biržų ir<br />
Papilio pavaldiniai, gyvenę netoli pilies. Pažymėtina, kad BK valstiečiai taip pat<br />
patys taip pat neatsisakydavo pagundos plėšti ištuštėjusių palivarkų. Karas ardė<br />
nusistovėjusius prekybinius ryšius: iš pirklių ir valstiečių, mėginančių vykdyti<br />
įprastines keliones į Rygą, buvo atiminėjamos prekės, Biržuose ir BK miesteliuose<br />
nebevyko mugės, nefunkcionavo turgūs. Tačiau <strong>karo</strong> metu reikšdavosi<br />
prekybiniai kontaktai, nebūdingi BK taikos metui: pilis tapdavo bene vienintele<br />
vieta, kur BK gyventojai galėjo realizuoti savo produkciją ir taip bent iš dalies<br />
atkurti prekybinius ryšius; į provianto telkimo pilyje procesą buvo įtraukiami BK<br />
geografinėje erdvėje gyvenančių valdovo valdų laikytojai; laikinais prekybiniais<br />
centrais tapdavo mobilios <strong>karo</strong> stovyklos.<br />
<strong>Karo</strong> faktorius bent laikinai keitė pilies visuomenės sociostruktūrą, praturtindamas<br />
pilies karininkų spektrą anglosaksais: airiais (Butleris), anglais ir škotais<br />
(Astonas, Donovajus). 1612–1655 m. aštriausiais Livonijos <strong>karo</strong> momentais<br />
ne kartą pilyje buvo dislokuojama iki kelių šimtų samdytų anglosaksų pėstininkų.<br />
Pastariesiems paprastai vadovaudavo jų tautybės karininkai. Tokie kariniai<br />
daliniai nepasižymėjo drausme, buvo neprognozuojami, bet kada galėjo pereiti<br />
į švedų pusę, dažnai dezertyruodavo, jų kontaktai su vietiniais gyventojais buvo<br />
minimalūs, o buvimas BK tęsdavosi tol, kol budavo patenkinamas jų veiklos<br />
pragmatinis motyvas – grynųjų pinigų gavimas už karinę tarnybą.<br />
1625–1627 m. švedmečiu BK tapo karščiausių <strong>karo</strong> veiksmų zona, situacija<br />
keitėsi tiesiog dienomis. BK realiai niekas nekontroliavo, nors tą daryti<br />
siekė ir švedai, ir Kristupas II Radvila. 1625 m. iškilus švedų totalinio įsiveržimo<br />
grėsmei, pilies gynybai buvo telkiami ne tik BK gyventojai. Kristupas II Radvila,<br />
siekdamas apsaugoti Biržų pilį, mėgino pritraukti į BK kuo daugiau karinės<br />
aplinkos žmonių iš už BK ribų (surinkti valstiečius–rinktinius ir bajorus–žemionis<br />
upytės, ukmergės, Kauno pavietuose ir Žemaitijoje esančiuose valdovo stalo<br />
dvaruose, Radvilų slucko ir Kopyliaus kunigaikštystėse; padidinti svetimšalių–<br />
samdinių pėstininkų skaičių). Dėl valdovo zigmanto Vazos abejingo valstybinio<br />
požiūrio į šiaurinių LDK sienų ir Biržų pilies saugumą teigtina, kad tik Kristupo<br />
II lėšų ir klientūrinės dvaro sistemos organizuotumo dėka pavyko gynybai sutelkti<br />
BK visuomenę ir pritraukti nedideles papildomas pajėgas bei apginti pilį<br />
nuo 8000 švedų kariuomenės pirmosios apsupties metu (rugpjūčio 5–10 d.). Dėl<br />
daugelio nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių (maro protrūkis tarp įgulos karių;<br />
papildomų švedų artilerijos rezervų atgabenimas; per didelė kiekybinė švedų
KARAS IR TAIKA RADVILŲ BIRŽŲ KUNIGAIKŠTYSTĖJE XVI A. PABAIGOJE – XVII A. VIDURYJE<br />
ir pilies gynėjų disproporcija; informacijos apie švedų veiksmus stygius; įgulos<br />
išsekimas) antrasis pilies šturmas (rugpjūčio 29 d. – rugsėjo 5 d.) švedams pavyko.<br />
Rugsėjo viduryje Radvilos būriams atkirtus pagrindines pajėgas nuo švedų<br />
įgulos, prasidėjo daugiau kaip metus trukusi Biržų pilies atgavimo epopėja. Pilis<br />
buvo blokuojama, siekiant išsekinti švedų įgulą nuolatiniais smulkiais puldinėjimais,<br />
belaisvių grobimu, maisto stygiumi. Pajėgų visapusiškam šturmui nepakako.<br />
Be to, visą laiką vyko nuolatinės derybos su švedais belaisvių apsikeitimo<br />
ir įgulos galimo pasidavimo klausimais. 1626 m. pradžioje įgula gavo papildymo<br />
rezervus ir blokada nebebuvo totali.<br />
BK gyventojų dalyvavimas atgaunant pilį buvo nevienodas. Vienu svarbiausių<br />
apgulties prižiūrėtojų, nuolat informavusių Radvilą, buvo BK seniūnas<br />
K. skrobovičius. Didžioji dalis BK bajorų–žemionių, nuolat kviečiamų papildyti<br />
kazokiškos kavalerijos gretas, vengė atlikti prievolę „savo“ piliai. Kariniams<br />
veiksmams planuota netgi panaudoti Biržų valstiečius, įmaišant juos tarp pėstininkų.<br />
Vis dėlto pastarieji labiau naudoti inžineriniams darbamse, statant pilies<br />
prieigose fortifikacinius pasalos įtvirtinimus.<br />
Pilis atgauta 1627 m. pradžioje, iki pat 1629 m. BK visuomenės gyvenimas<br />
nebuvo stabilus: nualintas dvarų ūkis atsigavo lėtai ir tik ryšių su kitomis Radvilų<br />
valdomis, kurių nepalietė <strong>karo</strong> veiksmai (valstiečių pastotės; lėšos įgulos<br />
išlaikymui); <strong>karo</strong> išbarstyti BK valstiečiai neskubėjo grįžti į savo kaimus; pilis<br />
su menka įgula nebegalėjo garantuoti saugumo naujo švedų įsiveržimo atveju.<br />
1625–1627 m. įvykiai ir pilies šeimininkų kaita pademonstravo taikos metu sunkiai<br />
suvokiamą faktą, jog pats pilies valdymas dar nebūtinai garantuoja įtaką visai<br />
BK. Pilies funkcionalumas lokalios visuomenės ryšių kontrolės prasme buvo<br />
įmanomas tik turint pakankamai gausias karines pajėgas.<br />
švedų kariuomenės judėjimas vietos gyventojams pirmiausia turėjo psichologinę<br />
įtaką: kėlė paniką, vertė gyventojus bėgti į miškus arba pilį, palikti savo<br />
ūkius. nuo švedų ypač kentėjo BK valstiečiai. šaltiniuose nemažai žinių apie jų<br />
kankinimus, žudymus, ypač žeminanti aplinkybė, kuomet žmonės, varomi kariuomenės<br />
priešakyje šturmuojant pilį, atlikdavo „patrankų mėsos“ vaidmenį, sodybų<br />
deginimą ištisais kaimais, neaplenkiant taip pat dvarų ir jų urėdininkų. Dalis bajorų<br />
prarasdavo ne tik nuosavybę, bet ir teises į žemę patvirtinančius dokumentus, kurie<br />
arba sudegdavo, arba juos atimdavo švedai, kai kuriuos švedai vertė kolaboruoti,<br />
pereinant į jų pusę ar vežiojant jų karinę korespondenciją, tarpininkaujant derybose<br />
ar belaisvių mainuose. švedų įgula, netgi blokuota Biržų pilyje, 1626 m. sugebėjo<br />
surengti ne vieną BK apylinkių valstiečius alinantį išpuolį.<br />
<strong>Karo</strong> akistata vertė lokalios visuomenės dalyvius (dvarų administraciją, ba-<br />
87
88<br />
Deimantas KARVELIS<br />
jorus ir valstiečius) rūpintis tam tikrais ūkinės veiklos pertvarkymais. siekiant<br />
apsaugoti naminių gyvulių, ypač olandiškų, išteklius, visų BK valdų (išskyrus<br />
saločius) bandos organizuotai gintos į kitus Radvilų užnerio dvarus, buvusius<br />
atokiau nuo <strong>karo</strong> veiksmų zonos (Vyžuonas, Alantą, šetekšnas, kartais siekiant<br />
net Dubingius). Tą atliekantiems BK valstiečiams karas sudarydavo progą susitikti<br />
su tų regionų valstiečiais, į kuriuos taikos metu nebuvo nukreipta jų pastočių<br />
prievolė. <strong>Karo</strong> „dėka“ BK gyventojai galėjo susitikti ir su įvairiausių europos<br />
regionų (Vokietijos, švedijos, Portugalijos, škotijos, Prūsijos, nyderlandų) atstovais,<br />
kurie kaip <strong>karo</strong> belaisviai, buvo sugaunami ir laikomi stovyklose BK<br />
teritorijoje. Tarp neva švedų belaisvių buvo nemažai Kuršo ir Livonijos vokiečių,<br />
latvių, estų.<br />
` 2006 m. gegužės 9 d.
lietuvos nuostoliai 1812 m. kare<br />
Įvadas<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> akademija, <strong>Lietuvos</strong> istorijos institutas<br />
1812 m. Prancūzijai ir Rusijai, dviem karinėms galybėms europoje, nusprendus<br />
išsiaiškinti tarpusavio prieštaravimus karinės jėgos priemonėmis, Lietuva pusę<br />
metų buvo įtraukta į karinių veiksmų zoną. napoleoną ir Didžiąją Armiją <strong>Lietuvos</strong><br />
gyventojai sutiko palankiai, vertindami juos kaip išvaduotojus iš Rusijos imperijos,<br />
o <strong>Lietuvos</strong> laikinosios valdžios sukūrimas padidino prancūzų šalininkų gretas bei dar<br />
labiau sustiprino valstybingumo atkūrimą. Lietuva, kaip ir tikėjosi prancūzų imperatorius,<br />
tapo sajungininke, kuri turėjo visų pirma pasirūpinti toli į Rusijos gilumą<br />
nužygiavusios Didžiosios Armijos gyvybiniais poreikiais – maistu ir pašarais, taip<br />
pat tikėtasi konkrečios karinės paramos. <strong>Lietuvos</strong> laikinoji valdžia savo pastangas<br />
sutelkė į žmogiškųjų resursų mobilizaciją ir stengėsi efektyviai išnaudoti neturtingo<br />
krašto ūkinį potencialą, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti iškeltus uždavinius. Pasistengti<br />
derėjo, juolab kad tautos sugebėjimą susitelkti ir spręsti iškilusius iššūkius<br />
napoleonas vertino kaip subrendusios valstybingumui tautos vieną iš svarbiausių<br />
bruožų. Tokią politikos aksiomą arba požiūrį į buvusios valstybės atkūrimą, jis išdėstė<br />
Vilniuje susirinkusiems <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos politikams.<br />
Per visą <strong>karo</strong> laikotarpį Lietuva užėmė itin svarbią strateginę poziciją napoleono<br />
karinėje politikoje: čia buvo įkurta svarbiausia užnugario karinė bazė,<br />
iš kurios nusitiesė Didžiajai Armijai gyvybiškai svarbi komunikacinė arterija.<br />
Galima sakyti, kad <strong>Lietuvos</strong> gyventojai pajuto <strong>karo</strong>, o, tiksliau sakant, visus su<br />
<strong>karo</strong> veiksmais susijusius sunkumus.<br />
straipsnyje nagrinėjami <strong>Lietuvos</strong> gyventojų prancūzmečiu patirti nuostoliai<br />
dėl Didžiosos Armijos savivalės, maisto, pašaro ir transporto rekvizicijų, išaugusios<br />
mokesčių naštos, karinių abiejų priešininkų susidūrimų, taip pat dėmesys<br />
sutelkiamas į civilių gyventojų aukas bei siekiama nustatyti <strong>Lietuvos</strong> reguliariosios<br />
iš <strong>karo</strong> nuostolių įvertinimo komisijos vadinamosios „Generalinės lentelės“<br />
apie gyventojų patirtus nuostolius dėl 1812 m. Rusijos kariuomenės ir Didžiosios<br />
Armijos neteisėtai įvykdytų rekvizicijų ir kitokių savivaliavimo veiksmų sužinome,<br />
kad Vilniaus gubernijos nuostoliai sudarė – 12 815 790 rb. sidabru, o<br />
89
90<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
Gardino gubernijos – 8 141 261 rb. sidabru 1 . nuostolių suma gerokai išaugo<br />
suskaičiavus oficialių rekvizicijų finansinę išraišką, o, tiksliau sakant, Vilniaus<br />
gubernijai skaičiuojama 19 273, 007 rb sidabru, atitinkamai Gardino – 32 535,<br />
616 rb. sidabru, Minsko – 34, 186.976 rb. sidabru, Baltstogės – 777.321 rb. sidabru<br />
2 . Kokie pagrindiniai veiksniai nulėmė <strong>Lietuvos</strong> gyventojų patirtus didžiulius<br />
materialinius nuostolius?<br />
Didžiosios Armijos savivalės pasekmės<br />
<strong>Karo</strong> pradžioje <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje nevyko didesnių priešininkų susidūrimų, netgi<br />
stambiausi miestai – gubernijų centrai, gynybiniu požiūriu svarbūs objektai – buvo<br />
atiduoti be mūšio. Tegalime paminėti vos kelis priešininkų didesnius susidūrimų ties<br />
Miru ir Kobrinu bei daugybę epizodinių ariergardų susidūrimų, pavyzdžiui, Vilniaus<br />
departamente vienintelis susidūrimas vyko ties ukmerge. Taigi gyventojai nepatyrė<br />
didesnių nuostolių, išskyrus Kobrino miestiečius, kai sudegė 548 namai. Kita vertus,<br />
Rusijos kariuomenė, skubiai atsitraukdama, pirmiausia stengėsi sunaikinti karinės paskirties<br />
objektus: maisto ir pašaro, amuncijos sandėlius bei tiltus per upes 3 . Todėl <strong>Lietuvos</strong><br />
gyventojų patirtus pirmuosius didelius nuostolius dera sieti su Didžiosios Armijos<br />
veiksmais, kadangi pirmosiomis <strong>karo</strong> dienomis susiklostė komplikuota situacija, kai<br />
dėl spartaus žygiavimo ji atitrūko nuo maisto gurguolių ir didžiulės karinės pajėgos (per<br />
400 000 karių) buvo priverstos pačios apsirūpinti maisto produktais ir pašaru arkliams.<br />
Pirmoji maisto gurguolė pasiekė Kauną tik liepos 8 d. 4<br />
Didžiausius nuostolius patyrė Vilniaus gubernija, kadangi per josios teri-<br />
1<br />
<strong>karo</strong> nuostolių įvertinimo komisija, veikusi 1813 03 02–1816 12 23 laikotarpiu, registravo vilniaus,<br />
minsko, gardino ir Baltstogės gubernijų, t. y. lietuvos laikinosios vyriausybės komisijai 4 pavaldžių<br />
departamentų, gyventojų patirtus nuostolius: sudeginti ir sugriauti dūmai bei įvairios paskirties<br />
pastatai, sunaikinti pasėliai, pagrobti naminiai gyvuliai ir judamas turtas, taip pat nugaišę nuo<br />
ligų gyvuliai. komisija atskirai surinko duomenis apie rusijos kariuomenės vykdytas rekvizicijas ir<br />
savivaliavimus. Генеральная табель no. 318, 319, Виленский Временик (Акты и документы<br />
архива Виленского, Ковенского и Гроднеского Генерал–Губернаторского управления,<br />
относяшеюся к истории 1812–1813 г. г.), кн. 5, ч. 2, Вильна, 1913, с. 275; iwaszkiewicz j. rejestracja<br />
i indemnizacja strat wojenych na litwie po roku 1812, likwidacja skutków wojny w dziedzinie<br />
stosunków prawnych i ekonomicznych w polsce, Warszawa, 1917, s. 132–146.<br />
2<br />
iwaszkiewicz j., Litwa w roku 1812, kraków, 1912, s. 321;<br />
Орловский Е., Гродненская старина, ч. 1, Гродна, 1910, с. 23; Хрептович – Бутенев К.,<br />
Заметка о военных действиях в 1812 году в местностях Новогруцкого и Ошмянского уездов,<br />
Санкт – Петербург, 1911, с. 14; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais (1807–1812), vilnius,<br />
1981, p. 64; Бескровный Л. Г. Отечественная война 1812 года, Москва, 1962, с. 277, 281, 283.<br />
4<br />
kukiel m., Wojna 1812 roku, kraków, 1937, t. 1, s. 363.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
toriją pirmosiomis <strong>karo</strong> dienomis žygiavo pagrindinė napoleono vadovaujama<br />
armija (apie 220 tūkst. karių). Labiausiai nukentėjo vietovės prie pagrindinių<br />
traktų, esančių Kauno, Vilniaus, Trakų, užnerio (švenčionių) apskrityse. Kariniai<br />
daliniai masiškai vykdė savavališkas rekvizicijas: nuganydavo ir ištrypdavo<br />
pasėlius, paimdavo iš gyventojų maisto produktus, grūdus, naminius gyvulius,<br />
o gyvenamuosius namus nusiaubdavo, šie veiksmai dažniausiai peraugdavo į<br />
atvirą plėšikavimą, dvaro ir valstiečių trobesių padeginėjimus, taip pat pasitaikydavo<br />
atvejų, kai gyventojai buvo tiesiog sušaudomi. napoleono gvardija<br />
apiplėšė Kauną ir jo apylinkes, o Rumšiškės, Žiežmariai, Vievis ir kitos vietovės<br />
prie Kauno–Vilniaus kelio buvo beveik visiškai sudegintos ir sugriautos.<br />
<strong>Karo</strong> pradžioje Vilniaus gubernijoje mažiausiai nukentėjo tik Žemaitija, kadangi<br />
10-ojo korpuso vadas maršalas etienas Makdonaldas sugebėjo užtikrinti deramą<br />
tvarką daliniuose ir juos aprūpinti maistu ir pašaru, gyventojams buvo išduodami<br />
atitinkami dokumentai – „bonai“, liudijantys rekvizicijos faktą bei rekvizuotų<br />
priemonių kiekį 5 .<br />
Tokie veiksmai pirmosiomis <strong>karo</strong> dienomis liudijo apie sparčiai įsivyraujančias<br />
dezorganizacijos ir demoralizacijos tendencijas napoleono vadovaujamos<br />
armijos gretose ir darė neigiamą įtaką itin palankiai nusiteikusiems vietiniams<br />
gyventojams, kurie, baimindamiesi dėl savo gyvybės ir turto, buvo priversti<br />
slėptis miškuose. Kiekvienai gausiai kariuomenei, taip pat ir Didžiajai Armijai,<br />
apsirūpinimas maisto produktais <strong>karo</strong> metu sukeldavo daugybę problemų, kurias<br />
pagal įprastinę praktiką ji spręsdavo pasinaudodama užimto krašto ištekliais 6 .<br />
Tačiau šiuo atveju, kaip prisimena tų įvykių amžininkas faberas du fauras, dailininkas,<br />
kurio uždavinys piešti <strong>karo</strong> vaizdus žygio metu, „reikalingo maisto parūpinimas<br />
iš krašto, pro kurį žygiuojama, jokiame <strong>karo</strong> žygyje nebuvo toks dažnas<br />
ir niekuomet nebuvo palydimas tokių sunkinančių aplinkybių tiek kariams,<br />
tiek ir krašto gyventojams, kaip šiame kare“ 7 . Kita vertus, nederėtų užmiršti ir<br />
kitos priežasties, sąlygojusios tokius karių savivaliavimus: Lietuva jiems buvo<br />
kraštas, kuriame reikėjo susikauti su priešu. netgi ir napoleonas Vilkaviškyje<br />
paskelbtame kreipimesi į armiją painiojosi: skelbė antrojo <strong>karo</strong> dėl Lenkijos<br />
5<br />
dundulis B., Napoleón et la Lituanie en 1812, paris, 1941, p. 115, 117–118; dundulis B. lietuva napoleono<br />
agresijos metais, p. 59, 111.<br />
6<br />
Bielecki r. Wielka armia, Warszawa, 1995, p. 359–360.<br />
7<br />
dailininkas nupiešė lietuvos valstiečio apiplėšimo sceną vilniaus apylinkėse. 1812 m. birželio 29<br />
d. Christian Wilhem von Faber du Faur ir jo 1812 metų <strong>karo</strong> veiksmų lietuvoje vaizdai. reklaitis p.<br />
prarastosios lietuvos pėdsakų beieškant, vilnius, 1999, p. 298–299, 304.<br />
91
92<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
pradžią ir čia pat teritoriją anapus nemuno vadino priešo kraštu 8 .<br />
Taigi dėl tokio elgesio <strong>karo</strong> pradžioje <strong>Lietuvos</strong> gyventojams tapo nebeaišku,<br />
kaip atskirti rekviziciją nuo plėšimo ir prievartos, kadangi ribos tarp šių<br />
veiksmų buvo visiškai išsitrynusios. Tokie karinių dalinių priešiški veiksmai<br />
prieš vietinius gyventojus, anot istoriko Danielius Beavua, parodantys „ dvigubą<br />
„išvaduotojo“ veidą“, tebesitęsė, kadangi paskui pagrindines jėgas traukė<br />
kiti daliniai, kurie žygiuodami tais pačiais traktais ieškojo maisto ir pašaro pas<br />
jau apiplėštus gyventojus 9 .<br />
Tokią išvadą patvirtina <strong>Lietuvos</strong> laikinosios valdžios institucijų dokumentacija.<br />
Vilniaus departamento Trakų apskrities paprefektis Juozapas Petrikovskis<br />
nuolatos gaudavo pranešimų apie apiplėštas ir sudegintas gyvenvietes, neteisėtas<br />
rekvizijas ir kitokius pražygiuojančių dalinių nusižengimus. Ašmenos apskrities<br />
vadovas Ignas Žaba pirmuosius įspūdžius, patirtus pražygiavus Didžiajai Armijai,<br />
rašte <strong>Lietuvos</strong> laikinajai vyriausybės komisijai (toliau – LLVK) aprašė tokiais<br />
žodžiais: „Tą metą lydėjo įvykiai, kuriuos sunku netgi aprašyti ir įsivaizduoti“ 10 .<br />
Apie analogiškas situacijas savo pranešimuose Laikinajai vyriausybei raportavo<br />
užnerio (švenčionių) ir ukmergės apskričių vadovai 11 . Kaip rodo šaltinai, tuo<br />
metu gyventojų saugumo nepavyko užtikrinti netgi artimiausiose Vilniaus apylinkėse,<br />
štai tik keletas konkrečių faktų: visiškai nusiaubtas Verkių dvaras, be to,<br />
sudeginta dalis valstiečių namų, fabijoniškių kaime nušautas ūkininko sūnus,<br />
laisvai šeimininkauta Trinapolio vienuolyne, apiplėštas bajoro Juozapo eismonto<br />
namas Markučiuose (savininkas nuostolius įvertino 4 000 rb. sidabru), taip<br />
pat nušienauti dvaro ir valstiečių pasėliai. Tiesą pasakius, kai kuriems atkakliausiems,<br />
pasiskundus armijos vadovybei, pavyko gauti vienkartines kompenscijas,<br />
tačiau tokių būta vos vienas kitas 12 .<br />
Gardino departamentui, pro kurio teritoriją žygiavo Vestfalijos karaliaus Že-<br />
8<br />
pugačiauskas v. napoleono administracija lietuvoje, vilnius, 1998, p. 38–39.<br />
9<br />
Beauvois d. les français à vilna en 1812. l’epoque napoléoniene et les slaves, prace slawistyczne,<br />
Wrocław, 1982, t. 24, s. 64.<br />
10<br />
trakų apskrities paprefekčio j. petrikovskio 1812 07 25 raštas llvk, lietuvos valstybės istorijos<br />
<strong>archyvas</strong> (toliau – lvia), f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 112–113; ašmenos apskrities parprefekčio 1812 07 10<br />
raštas llvk. ten pat, l. 287.<br />
11<br />
užnerio ir ukmergės apskričių paprefekčių 1812 06 raštai llvk. ten pat, l. 103, 148, 168.<br />
12<br />
pavyzdžiui, už sudegintą lūšnelę savininkui sumokėta 100 frankų. Письмо Виленского помещика<br />
Эйсмонта о пребывании Наполеона в Вильне в 1812 году, Военский К. Акты, документы<br />
и материалы для политической и бытовой истории 1812 года, Санкт–Петербург, 1909, Т. 1,<br />
с. 416–417; vilniaus apskrities gyventojų raštai 1812 07 08, 16 raštai, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 25,<br />
27–30, 33.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
romo vadovaujami daliniai, galima sakyti, pasisekė labiau, smarkiai nukentėjo tik<br />
kai kurių vietovių gyventojai, pavyzdžiui, Berštų kaimą apiplėšė iš Merkinės atvykęs<br />
prancūzų dalinys, o liepos 24 d. Lydos apskritį nusiaubė generolo Dominyko<br />
Vandamo vadovaujamas dalinys. Tačiau bene daugiausia nuostolių patyrė ščiučino<br />
gyventojai, netikėtai užpulti vestfaliečių dalinio (3 nušauti, 2 sužeisti, kelios dešimtys<br />
sumuštų, o namai apiplėšti). Tokių lokalių savivalės pavyzdžių, turimais<br />
duomenimis, dargi fiksuojame Gardino ir naugarduko apskrityse, tačiau šis reiškinys<br />
neįgavo tokio masinio pobūdžio kaip minėtose Vilniaus departamento apskrityse.<br />
Tokį nuosaikesnį dalinių elgesį galima paaiškinti elementaria priežastimi: per<br />
Gardino departamentą pražygiavo vos 80 tūkst. karių, o štai Vilniaus – tris kartus<br />
daugiau. Kita vertus, apie trečdalį šių pajėgų sudarė 5-asis korpusas, suformuotas<br />
tik iš lenkų karių, vadovaujamų kunigaikščio Jozefo Poniatovskio 13 .<br />
Minsko departamente pirmosiomis <strong>karo</strong> savaitėmis Didžiosios Armijos<br />
dalinių savivaliavimo mastai taip pat nepasiekė tokio masinio pobūdžio kaip<br />
Vilniaus departamente. Tai sąlygojo keletas palankių aplinkybių. 1-ojo korpuso<br />
vadas maršalas nikolia Davu, atsiskyręs nuo pagrindinių pajėgų ir užėmęs<br />
Minską, liepos 8 d. sugebėjo priversti pavaldinius griežtai laikytis karinės drausmės,<br />
o nepaklusnius baudė griežtomis priemonėmis: 13 karių, pagautų grobiant<br />
prekes vienoje iš Minsko parduotuvių, buvo viešai sušaudyti. Kita vertus, Davu<br />
viešuose kreipimuose į savo pavaldinius priminė, kad jie užėmė ne priešų, bet<br />
sąjungininkų kraštą. Tokia vadovybės griežta ir aiški pozicija drausmino eilinius<br />
karius. ne mažiau svarbu ir tai, kad Minske Davu lengvai sprendė dalinių maisto<br />
aprūpinimo problemą, kadangi galėjo pasinaudoti rusų kariuomenės sandėliuose<br />
paliktomis maisto ir pašaro atsargomis (duonos pakako 5 dienoms) bei pasinaudoti<br />
jų paliktomis kepyklomis. Paskubomis besitraukiantys rusų daliniai nesugebėjo<br />
jų sunaikinti, kaip tai atsitiko Vilniuje 14 . Tiesa, kur kas labiau nukentėjo<br />
Vileikos, Disnos, Borisovo apskritys, nes pro tas Didžiosios Armijos pagrindinės<br />
pajėgos žygiavo iš Vilniaus į Vitebską ir smolenską 15 . Iš keturių departamentų,<br />
13<br />
Историческая записка о событиях в Гроднеской губернии в 1812 году, Военский К. min.,<br />
veik, p. 442.<br />
14<br />
Цяплова В. А, Кахaноcкi А. Г, Грыбко i. Л, Гiсторыя Беларуci XiX cт., Мiнцк, 2004, c. 46;<br />
Краснянский В. Г. Минский департемент Великого Княжества Литовского (эпизод из<br />
иcтoрии войны 1812 г., Санкт–Петербург, 1902, с. 6, 23; iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s. 87–88.<br />
15<br />
Записка Минского Губернатора от 31 мая 1838 г. о состоянии губернии в 1812 году,<br />
Военский К. min., veik, p. 461–462; О беглых француских солдат, Акты, издаваемые<br />
Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Документы и материалы, относящиеся<br />
к истории Отечественной войны 1812 г. Вильна, 1912, Т. 37, с. 232; О грабежах в окресностяхь<br />
г. Докшиць французкими войсками. ten pat, c. 224 – 225; Об ограблении помещиков и<br />
крестянь Бeрезинского кантона итальянскими войсками. ten pat, c. 213–232.<br />
9
94<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
pavaldžių LLVK, mažiausiai nuostolių patyrė Baltstogės departamentas, išsidėstęs<br />
gerokai atokiau nuo karinių veiksmų zonos<br />
Platus nukentėjusių vietovių sąrašas liudija masinį Didžiosios Armijos dalinių<br />
savivaliavimą bei pirmuosius didžiulius materialinius nuostolius, patirtus<br />
vietinių gyventojų. Tačiau didžiausias skriaudas gyventojai patyrė dėl marodierių,<br />
dezertyrų ir tiesiog dėl įvairiausių priežasčių nuo savo dalinių atsilikusių karių<br />
kriminalinio elgesio. šis reiškinys liepos mėn. įgavo visuotinį nekontroliuojamą<br />
pobūdį, be to, būtent jiems galima drąsiai priskirti kaltę dėl civilių gyventojų<br />
žudymo, todėl tikslinga tai aptarti išsamiai. Jau pirmosiomis napoleono armijos<br />
buvimo Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, dienomis civilių gyventojų saugumui kilo<br />
realus pavojus dėl pavienių ir susijungusių į būrius dezertyrų bei marodierių<br />
užpuolimų, kai buvo atvirai žudomi žmonės, plėšiamas dvarininkų ir valstiečių<br />
turtas, deginami namai, atimami gyvuliai ir t. t. Didžiausią mastą tokia kriminalinė<br />
veikla įgavo Trakų apskrityje, kur liepos mėn viduryje, anot paprefekčio Juozapo<br />
Petrikovskio, galėjo būti iki 1000 atsilikusių karių, apsijungusių į įvairaus<br />
dydžio gaujas ir nuolatos terorizijuojančių gyventojus: sudeginta keletas dvarų,<br />
keliolika kaimų ir smuklių, nužydyta dešimtys žmonių 16 .<br />
Liepos 14–22 d. Trakų apskrityje buvo areštuota 90 Didžiosios Armijos marodierių,<br />
dezertyrų ir atsilikėlių. suimtųjų sarašas, kuriame nurodyti pagrindiniai<br />
duomenys (vardas, pavardė, kariuomenės rūšis, pulko ir būrio numeris bei trumpai<br />
aprašytos suėmimo aplinkybės) suteikia nemažai papildomos informacijos.<br />
Paiaškėjo, kad nedisciplinuotumu pasižymėjo įvairių Didžiosios Armijos dalinių<br />
kariai, tačiau daugausia suimtųjų sudarė italų kariai, ypač generolo Dominyko<br />
Pino vadovaujamos divizijos, kurie nedidelėmis grupelėmis, niekieno netrukdomi,<br />
sugebėdavo klajoti po apskritį dvi tris savaites. Dalis iš jų netgi neturėjo nei<br />
ginklų (iš 78 suimtų tik 20 turėjo šaunamąjį ginklą), nei amunicijos ir netgi apsirengę<br />
skarmalais bei basi. Didžiąją daugumą sudarė marodieriai, sugauti įvykio<br />
vietoje, dažniausiai vietinių gyventojų pastangomis, arba lenkų generolo Vincento<br />
Krasinskio gvardijos kariai, nors Trakuose ir apskrityje tvarką turėjo prižiūrėti<br />
karinio komendanto Veberio vadovaujamas būrys 17 .<br />
Ypatingai plačai marodieriai veikė Ašmenos apskrityje, kur ištisą liepos<br />
16 dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, paris, 1941, p. 117; trakų apskrities paprefekčio 1812<br />
07 14 raštas llvk, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 7, l. 261.<br />
17 napoleonas siekdamas atstatyti drausmę karių gretose ir pažaboti marodierių siautėjimą lietuvos<br />
miestuose įkūrė judriąsias kolonas ir <strong>karo</strong> teismų komisijas. dundulis B. lietuva napoleono agresijos<br />
metais, p. 112; marodierių ir atsilikėlių, suimtų trakų apskrityje 1812 06 14 – 22 sąrašai. lvia, f1532,<br />
ap1, b. 7, l. 109–110, 261–264.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
mėnesį siaubė dvarus, pasitaikydavo atvejų, kad žudė bajorus ir valstiečius, kurie<br />
negalėjo deramai pasipriešinti šaunamaisiais ginklais apsiginklavusiems savivaliautojams.<br />
Apskrities gyventojų pastangos pasipriešinti neteisėtiems karių<br />
veiksmams kartais duodavo netikėtų rezultatų: vietinės valdžios areštuotus 27<br />
marodierius, pagautus plėšimo metu, pražygiuojanti karinė komanda išlaisvino ir<br />
netgi leido susidoroti su juos sulaikusiais asmenimis 18 . Tiesa, derėtų dar pridurti,<br />
kad kai kurie apskrities gyventojai pasistengė pasinaudoti tokia nestabilia situacija,<br />
pavyzdžiui, Daniušavos palivarke gyvenantis bajoras Jonas narkevičius<br />
su savo ekonomu Juozapu falkovskiu ir dar keletu bajorų priglaudė ginkluotų<br />
marodierių gaują ir kartu su ja užpuldinėjo Brindiškių, Gruodžių palivarkus 19 .<br />
napoleono armijos „kriminalinių veiksmų“ zona apėmė prie pagrindinių<br />
link Rusijos vedančių traktų esančias Vilniaus, užnerio ir ukmergės apskritis 20 .<br />
Analogiška situacija susiformavo Gardino departamente, Lydos apskrityje, kurios<br />
miškingose vietovėse gyventojus persekiojo marodierių, susibūrusių po<br />
4–20 žmonių, gaujos 21 . Minsko departamente labiausiai nuo marodierių siautėjimo<br />
nukentėjo Borisovo apskritis, per kurios teritoriją vyko intensyvus karinių<br />
dalinių judėjimas traktu į smolenską. Tik rugpjūčio 12 d. Minsko departamento<br />
gubernatorius generolas Mikalojus Bronikovskis laikraštyje Tymczasowa gazeta<br />
Minska pranešė apie pasibaigusią kovą su marodieriais 22 . Kalbėdami apie marodierių<br />
ir dezertyrų įvykdytas civilių gyventojų žudynes, deja, negalime operuoti<br />
tiksliais skaičiais, tačiau, remiantis turimais šaltiniais, galima teigti, kad galėjo<br />
būti nužudyta apie du šimtus žmonių.<br />
Reikia pabrėžti, kad Didžiosios Armijos savivaliavimų problema išliko aktuali<br />
per visą <strong>karo</strong> laikotarpį, kadangi per LLVK pavaldžią teritoriją nusidriekė<br />
pagrindinė komunikacinė arterija, jungianti į Rusijos gilumą nužygiavusią napoleono<br />
armiją. šiuo keliu nuolatos vyko intensyvus judėjimas: žygiavo papildomi<br />
kariniai daliniai, keliavo gurguolės su maistu, karine amunicija ir ginklais, čia<br />
18<br />
ašmenos apskrities paprefekturos 1812 07 22 raštas llvk. ten pat, l. 127–128.<br />
19<br />
jokūbo lokuvickio, adomo ir vinco voinovičių 1812 07 06 prašymas ašmenos paprefektūrai. ten pat,<br />
l. 120.<br />
20<br />
vilniaus apskrities gyventojo stanislovo jasinskio 1812 07 25 prašymas llvk. ten pat, l. 33;<br />
ukmergės paprefekčio 1812 07 28 raštas vdak, Ten pat, l. 169; užnerio apskrities piliečio šventožerskio<br />
raštas. ten pat, l. 156.<br />
21<br />
iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 152.<br />
22<br />
Корнейчик Е. Белорусский народ в Отечественной войне 1812 года, Минск, 1962, с. 44; О<br />
разорении жителей Березинского кантона французкими мародерами с которыми иногда<br />
соединились крестьяне, Акты, уздаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних<br />
актов, c. 273–274; tymczasowa gazeta minska, 1812, nr. 8.<br />
95
96<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
taip pat veikė pagrindiniai ir tarpiniai maisto ir pašaro etapų sandėliai. savo ruožtu<br />
papildoma arterija, jungianti Tilžę ir Rygą, ėjo per Žemaitiją.<br />
<strong>Lietuvos</strong> laikinosios valdžios įvairių lygių institucijų dokumentacijoje<br />
(ypač Vilniaus departamento) surandame nemažai pranešimų, fiksuojančių pražygiuojančių<br />
dalinių savivaliavimo faktus ir gyventojų patirtus nuostolius. Vėlgi<br />
labiausiai nukentėjo tos vietovės, per kurias vyko intensyviausias kariuomenės<br />
judėjimas arba ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo apsistoję kariniai daliniai.<br />
Vilniaus departamente didžiausias skriaudas patyrė Vilniaus, Ašmenos, Trakų<br />
apskričių miestelių ir kaimų gyventojai. Vilniaus apylinkėse (Rūkainiuose, Paneriuose,<br />
Rastinėnuose, sudervėje, Medininkuose) daliniai dažnai elgdavosi vien<br />
savo nuožiūra, o, tiksliau sakant, be akivaizdžios būtinybės: nors Vilniuje sandėliuose<br />
netrūko nei maisto, nei pašaro, atvirai smurtavo ir plėšė gyventojų turtą.<br />
Medininkų valstiečiai pražygiavus Didžiosios Armijos daliniams ir po marodierių<br />
siautėjimo prarado daug naminių gyvulių (paimti jaučiai, karvės ir arkliai)<br />
bei neteko pagrindinio turto – 19 namų. Patekę į tokią keblią padėtį valstiečiai<br />
prašėsi valdžios atsižvelgti į nelaimes ir vienus metus atleisti nuo mokesčių 23 .<br />
savo ruožtu Trakų apskrities gyventojai skaičiavo nuostolius, patirtus dėl<br />
Merkinėje dislokuoto karinio būrio vado majoro de Kusteno veiksmų, kuris nesitenkino<br />
vien tik oficialiomis rekvizicijomis, bet vykdė ekspedicijas į aplinkines<br />
vietoves (ypač nukentėjo Varėnos dvaras ir aplinkiniai kaimai) bei reikalavo iš<br />
gyventojų piniginių rinkliavų. Tokį elgesį vietinė valdžia tiksliai įvardijo kaip<br />
„neformalų apiplėšimą“. Kitose Vilniaus departamento apskrityse, esančiose<br />
atokiau nuo pagrindinių karinių dalinių judėjimo maršrutų, tokių atvejų pasitaikydavo<br />
gerokai mažiau 24 .<br />
Žemaitijos gyventojai tiesiogiai susidūrė su karinių dalinių savavališkais<br />
veiksmais, kai paskui 10-ąjį korpusą žygiavo papildomi daliniai, daugiausia<br />
iš Prūsijos, ypatingai pasižymėjo generolo Hermano Deandelso divizijos kariai<br />
25 . Rugpjūčio 30 d. divizijos kariai įvykdė Veliuonos dvaro ir valstiečių,<br />
2 spalio 3 d. sudeginti medininkų klebonijos pastatai, atimti arkliai, be to, du kartus apiplėšta bažnyčia.<br />
medininkų parapijos kunigo pranciškaus ulinskio 1812 10 14 raštas llvk, lvia, f. 1532, ap.<br />
1, b. 7, l. 67; vilniaus apskrities paprefektūros 1812 09–11 dokumentacija, Ten pat, l. 70–76, 89–94;<br />
medininkų valstiečių 1812 10 13 prašymas vilniaus departamento administraciniai komisijai. ten pat,<br />
b. 15, l. 158; ašmenos apskrities paprefektūros 1812 09 18–19, 10 04, 16 dokumentacija, Ten pat, b. 7,<br />
l. 130, 137, 140, 143.<br />
24 trakų apskrities paprefektūros 1812 07 18–28, 08 25, 31 dokumentacija, Ten pat, l. 112 – 115, 274;<br />
užnerio apskrityje 57 -ojo pėstininkų pulko kariai dėl neaiškių priežasčių sudegino (išliko tik klebono<br />
namas ir karčema) slabados gyvenvietę polocko trakte. pranciškaus paškevičiaus 1812 09 31 prašymas<br />
užnerio apskrities paprefektūrai, Ten pat, b. 13, l. 400.<br />
25 pugačiauskas v. napoleono administracija lietuvoje, p. 100–101.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
anot dvaro valdytojo, „iki tol negirdėtą apiplėšimą“: nuostolių suma dvarui<br />
buvo 2 826, 21 auksinas, o valstiečiams – 11 524, 14 auksinų. Batakių valsčiaus<br />
žemvaldžiai ir valstiečiai įvertino savo nuostolius – 2 559 auksinų suma.<br />
Tačiau labiausiai nepasisekė Vilkijos miestelio, dvaro ir gretimų kaimų gyventojams,<br />
kurie nuostolius įvertino net 30 180 auksinų suma. Tokia padėtis<br />
privertė Raseinių apskrities valdžią pažadėti mokesčių lengvatas labiausiai nukentėjusiems<br />
gyventojams 26 . Beje, Vilkijos ir jos apylinkių gyventojai kentėjo<br />
ir vėliau, kadangi miestelyje buvo numatytas tarpinis depo trakte tarp Jurbarko<br />
ir Kauno, bei kelio, ateinančio iš Raseinių, tačiau nepasirūpinta įkurti maisto<br />
ir pašaro sandėlio, tad pražygiuojantys kariniai daliniai apsistodavo gyventojų<br />
namuose po 3–4 kareivius ir reikalavo visapusiško išlaikymo 27 .<br />
Dėl intensyvaus pražygiuojančių dalinių srauto nemažų nuostolių patyrė ir<br />
Minsko departamento gyventojai, ypač Borisovo apskrities: čia sudeginta 12 kaimų,<br />
o etapų sandėliai dažnai buvo paprasčiausiai išgrobstomi, iš gyventojų karinės komandos<br />
jėga atiminėjo maisto produktus ir pašarus, skirtus Borisovo sandėliui 28 .<br />
Gardino departamente karinių dalinių savivalė, turimais duomenimis, neįgavo<br />
plataus masto. Čia fiksuojame tik pavienius savavališkų rekvizicijų atvejus atskirose<br />
Lydos, naugarduko, Volkovysko apskričių vietovėse, kurias epizodiškai vykdė 7-asis<br />
saksų karių korpusas vadovaujamas generolo Žano Renjė, ir 8-asis, vestfaliečių korpusas,<br />
vadovaujamas minėto generolo Vandamo, turintis ypatingą tokios veiklos patirtį 29 .<br />
Apginti gyventojų nuo dalinių savivaliavimo apskričių valdžia neturėjo didesnių<br />
galimybių: į josios pastabas paprasčiausiai nebuvo atsižvelgiama, o jai<br />
pavaldi žandarmerija buvo per menka jėga. Tik reguliariosios kariuomenės pulkams<br />
retkarčiais pavykdavo sutramdyti ir apginti gyventojus nuo įsismarkavusių<br />
26<br />
jonas mikša prarado avį, kiaulę, grūdus, šieną, 2 kepures, vežimą, vašką ir druskos atsargas, iš viso<br />
už 142 auksinus ir 6 grašius. tačiau labiausiai nukentėjo malūninkas, netekęs ne tik maisto produktų<br />
atsargų, bet ir namų apyvokos daiktų (sidabrinių stalo įrankių drabužių ir kitokio turto) už 386 auksinus<br />
ir 90 grašių. veliuonos dvaro ir gyventojų nuostolių, patirtų dėl deandels divizijos savivaliavimo,<br />
suvestinė, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 13, l. 3–7; Batakių valsčiaus nuostolių sąrašas, ten pat, l. 91; vilkijos<br />
nuostolių sarašas. ten pat, l. 107–110.<br />
27<br />
kazimiero dambrovičiaus 1812 09 20 raštas raseinių paprefektūrai. ten pat, b. 13, l. 106.<br />
28<br />
Краснянский Г. Город Борисов и Борисовский уезд в Отечественную войну 1812 года,<br />
Гродно, 1914, с. 7, 33, 38; oб отнятии французами провианта у местного обивателя, Акты,<br />
издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 206–207; Жалоба еврея<br />
Бульфа Двиркихда у которого взято 12 лошадей русскими и 26 французами. ten pat, p. 211.<br />
29<br />
vestfaliečiai „bloga šlove“ pasižymėjo 1809 m. kare lenkijoje kališo departamente. Złotkowski<br />
d. miasta departamentu kaliskiego w okresie księstwa Warszawskiego, Częstochowa, 2001, s. 51;<br />
Историческая записка, Военский К. min., veik, p. 442–443.<br />
97
98<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
Didžiosios Armijos karių 30 . Akivaizdu, kad toks karinių dalinių elgesys gerokai<br />
sumažino palankiai nusiteikusių gyventojų gretas.<br />
<strong>Karo</strong> pabaigoje <strong>Lietuvos</strong> gyventojų dar laukė papildomi išbandymai, kurie<br />
sietini su Didžiosios Armijos atsitraukimo tragiškomis aplinkybėmis. Iš Rusijos<br />
grįžtantys demoralizuoti, pakrikę, <strong>karo</strong> ir žiemos sunkumų išvarginti daliniai,<br />
tiksliau sakant, jų likučiai, bei iš paskos jiems besivelkantys atsilikėliai siaubė<br />
pakeliui esančias vietoves, ieškodami maisto ir šiltos pastogės. Taigi labiausiai<br />
nukentėjo Borisovo, Molodečno, smurgainių, Vilniaus ir Kauno vietovių gyventojai,<br />
ypač mažesnių gyvenviečių. Jas, pasak amžininko, dažniausiai ištikdavo<br />
toks likimas: „naktis buvo šalta ir kitą dieną beveik visi kaimelio trobesiai išnyko<br />
sukūrenti laužavietėse“ 31 . Analogiškas likimas ištiko Borisovo miestą 32 .<br />
Vilniuje buvo sugriauta, apiplėšta ir sudeginta trečdalis viso namų fondo 33 .<br />
Panaši situacija susiklostė ir Kaune, nors jį pasiekė mažesnis skaičius Didžiosios<br />
Armijos karių. Aleksandro Ružancovo duomenimis, Kaune pastatų fondas<br />
patyrė įvairaus pobūdžio nuostolių: suniokota 26,3 proc. mūrinių ir 16,8 proc.<br />
medinių namų, taip pat 5 vienuolynai bei 5 bažnyčios. Taigi beveik pusė namų,<br />
t. y. iš 271 namų nukentėjo 114 34 . šiuo atveju vėlgi labiausiai pasisekė šiaulių<br />
ir Telšių apskričių gyventojams, kadangi Makdonaldo korpuso daliniai traukėsi<br />
tvarkinga rikiuote, be didesnės panikos, o maistu dažniausiai apsirūpindavo iš<br />
sukauptų atsargų etapų sandėliuose 35 .<br />
Didžiosios Armijos masinės savivalės rezultatus tiesiogiai galima susieti<br />
su nužydytų ir dingusių be žinios civilių gyventojų, apiplėštų bei sugriautų<br />
ir sudegintų rūmų ir dvarų, valstiečių dūmų, sunaikintų pasėlių, miestiečių gyvenamųjų<br />
namų, o taip pat bažnyčių, vienuolynų bei ūkinės paskirties statinių<br />
(malūnų, smuklių, duonos kepyklų, bravorų, sandėlių, arklidžių, krautuvių ir t.<br />
0<br />
ašmenos apskrities paprefektūros 1812 11 16 raštas, lvia, f. 1535, ap. 1, b. 7, l. 143; užnerio apskrities<br />
paprefektūros 1812 12 01 raštas. ten pat, l. 160–161.<br />
31<br />
pasitraukimas per lietuvą. paskutiniai Christian Wilhelm von Faber du Faur 1812 metų <strong>karo</strong> žygio<br />
vaizdai lietuvoje. reklaitis p. min., veik, p. 311.<br />
2<br />
Краснянский Г. min., veik, p. 57.<br />
vilniaus miesto nekilnojamojo turto nuostolių, patirtų per prancūzmetį, suvestinė, lvia, f. 937,<br />
ap. 1, b. 165, l. 26–30.<br />
4<br />
publikuojamas kauno miesto visuomeninių, gyvenamųjų ir kitokios paskirties namų, nukentėjusių<br />
prancūzmečiu sąrašas. ružancovas a. gaisrai kaune 1812 metais (prancūzmečiu), savivaldybė, 1930,<br />
nr. 4, p. 22–24; Ведомость сколько в городе Ковне клашторов, церквей, домов..... Декабря<br />
29–го дня 1812 года, Виленский Временик, книга 5, ч. 1, с. 224; Рахманин С. Наполеон i и<br />
великая армия в Ковенской губернии, Ковно, 1908, с. 18–19.<br />
5<br />
rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu šiaulių apskrityje, sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 201.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
t.) statistika. Kadangi „Generalinėje lentelėje“ yra suregistruoti duomenys apie<br />
abiejų priešininkų įvykdytus neteisėtus veiksmus prieš vietinius gyventojus, dėl<br />
tokios bendros statistikos neįmanoma tiksliai suskaičiuoti Didžiosios Armijos<br />
savivaliavimo padarytų nuostolių, tačiau komisijos darbo protokoluose abiejų<br />
armijų padaryti „nusižengimai“ fiksuojami atskirai. Juose, be abejonės, gerokai<br />
didesnis vaidmuo tenka Didžiajai Armijai. Tai ypač atsispindi sudegintų ir apiplėštų<br />
pastatų statistikoje, tačiau vėlgi reikia pastebėti, kad nemažai šių nuostolių<br />
dera priskirti <strong>karo</strong> pabaigai, t. y. vertintinas ir kaip abiejų priešininkų susidūrimų<br />
rezultatas. Pavyzdžiui, Baltupių palivarką niokojo ne tik pracūzų daliniai, betgi<br />
ir rusų kazokai, sudeginę malūną ir tris valstiečių kiemus, о Vidžius spalio 31 d.<br />
užpuolę kazokai sudegino 79 namus, 22 krautuves bei šieno ir grūdų sandėlius.<br />
Baltstogės miesto 1812 m. <strong>karo</strong> nuostoliai, komisijos vertinimu, sudarė 15 861<br />
rb. sidabru ir 21 kapeikas, iš kurių Didžiajai Armijai priskirtina 13 041 rb. 62<br />
kap. sidabru suma, o Rusijos kariuomenei 2 819 rb. 59 kap. sidabru suma 36 .<br />
Ašmenos apkrities gyventojai, remiantis minėtos komisijos surinktais duomenimis,<br />
patyrė didžiausius nuostolius: sudeginti 2 189 (tarp jų 3 bažnyčios, 2 rūmai),<br />
apiplėšti 21 pastatas. Vilniaus apskrityje sudeginta 830, apiplėštas 281 pastatas<br />
(daugiausia 207 valstiečių dūmai). Breslaujos apskrityje sudeginta 519 (iš jų daugiau<br />
kaip pusė – 217 valstiečių gyvenamieji namai ir ūkiniai trobesiai), apiplėšti<br />
157 pastatai. Mažiausiai nukentėjo upytės apskritis, atitinkamai 19 ir 11 pastatų. Iš<br />
viso Vilniaus departamente sudeginti 3 rūmai, 5 bažnyčios, 3 klebonijos, 1 cerkvė,<br />
230 dvarininkų ir bajorų gyvenamųjų namų, 103 miestiečių gyvenamosios patalpos,<br />
67 palivarkai, 906 valstiečių dūmai ir 226 valstiečių gyveniamieji trobesiai bei<br />
daugiau kaip 2000 ūkinės paskirties objektų, o apiplėšta – 1370 37 .<br />
Gardino departamento apskričių nuostolių statistika byloja, kad gyventojai<br />
patyrė gerokai mažesnių nuostolių, o labiausiai nukentėjo Volkovysko apskritis,<br />
kurioje sudegė 151 gyvenamasis namas ir apie 1000 įvairios paskirties pastatų,<br />
tačiau Lydos apskrityje sudeginti vos 34 gyvenamieji namai ir 48 kitos paskirties<br />
pastatai bei apiplėšta vos 21 sodyba 38 . Minsko ir Baltstogės departamentų duomenų<br />
nepavyko rasti.<br />
Taigi galima teigti, kad Didžiosios Armijos vykdyta savivaliavimo prakti-<br />
36 iwaszkiewicz. j. rejestra i indemnizacja strat wojenych na litwie po roku 1812, tabl. iii, s. 146.<br />
prancūzų padaryti nuostoliai Baltupiams įvertinti 4 194 rb. sidabru, o rusų kazokų 411 rb. sidabru ir 99<br />
kap. Baltupių palivarko nuostolių suvestinė. ten pat, f. 392, ap. 1, b. 3029, l. 25; vidžių municipaliteto<br />
1812 11 18 raštas llvk. ten pat, f. 1532, ap.1, b. 7, l. 166.<br />
7 Генеральная табель nr. 318, Виленский Временик, т. 2, c. 275.<br />
38 Генеральная табель nr. 319. ten pat, t. 2, p. 376.<br />
99
100<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
ka tapo vienu iš svarbiausių veiksnių, nulėmusių <strong>Lietuvos</strong> gyventojų didžiulius<br />
nuostolius: pirma, civilių gyventojų žudynės, antra, materialinė žala praradus<br />
pagrindinius pragyvenimo šaltinius, taigi žmonės buvo priversti kęsti nepriteklių<br />
ir balansuoti ties skurdo riba.<br />
Rekvizicijų našta<br />
Antruoju svariu veiksniu, pareikalavusiu iš gyventojų didelių materialinių<br />
išlaidų, galima drąsiai įvardyti <strong>karo</strong> rekvizicijas. Kaip žinoma, Rusijos karinė<br />
vadovybė rekvizicijų iš gyventojų būdu prieš pat karą sukaupė didžiulius maisto<br />
ir pašaro sandėlius. Pirmosiomis <strong>karo</strong> savaitėmis <strong>Lietuvos</strong> gyventojai susidūrė su<br />
realiais sunkumais, kuriuos nulėmė ne tik daugiatūkstantinės napoleono armijos<br />
masinis savivaliavimas, bet ir skubios rekvizicijos stokojant maisto ir pašaro 39 .<br />
Armijos aprūpinimas maistu ir pašarais išliko aktualia problema per visą <strong>karo</strong><br />
laikotarpį. napoleonas tai sprendė vietinių gyventojų sąskaita skelbdamas gausias<br />
rekvizicijas, kurių adminstravimu rūpinosi <strong>Lietuvos</strong> Laikinoji Vyriausybė<br />
bei prancūzų civilinė ir karinė administracija Lietuvoje. Akivaizdu, kad visų rekvizicijų<br />
nebeįmanoma suskaičiuoti dėl jų gausos, o atskirais atvejais duomenų<br />
trūkumo, todėl dėmesį sukoncentruosime į didžiausias, kurios leis susidaryti realų<br />
vaizdą apie rekvizuotų produktų apimtį ir mastą.<br />
Tokių svarbiausių rekvizicijų, paskelbtų napoleono ir LLVK įsakais, yra keturios.<br />
Pirmoji – įsakyta skubiai aprūpinti sandėlius, įkurtus Vilniuje ir kitose vietovėse,<br />
maistu ir pašaru bei surinkti 2000 arklių, skirtų lengvajai kavalerijai, artilerijai<br />
ir transporto vežimams traukti, taip pat nurodyta įvykdyti kontribuciją iš Žemaitijos<br />
(t. y. nuo 20 dūmų derėjo pristatyti po 1 arklį) į Kauną vėlgi dviem tūkstančiams<br />
arklių, skirtų artilerijai ir karinės amunicijos ekipažams. Tai reiškė, kad gyventojai<br />
privalėjo pristatyti grūdų atsargas, pasiliekant tik asmeninėms reikmėms po nedideles<br />
kruopų ir miltų atsargas. Minsko departamente tokios rekvizicijos pavyzdys<br />
9 pirmosiomis <strong>karo</strong> dienomis iš vietinių gyentojų buvo pareikalauta išmaitinti: napoleonas vilniuje<br />
pareikalavo 100 000 maisto davinių, makdonaldas nurodė raseiniuose išmaitinti apie 40 000 karių,<br />
o telšiuose 600 000 davinių džiūvėsių, 300 statinių degtinės, 1500 alaus, 20 statinių acto, po 50 000<br />
davinių avižų, šieno ir šiaudų, 600 jaučių, 400 vežimų. įsakas dėl panašaus dydžio rekvizicijų pasiekė<br />
ir šiaulių apskrities valdžią. maršalas udino ukmergės apskrityje liepė surinkti maistą 45 000 karių,<br />
kurie galėtų maitintis 15 dienų, vestfalijos karalius žeromas gardine pareikalavo 500 000 maisto porcijų<br />
davinių. tiesą pasakius, neaišku, kiek pavyko surinkti. dundulis B. lietuva napoleono agresijos<br />
metais, p. 52, 111; iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s 236; Орловский Е. Гродненская губерния<br />
в 1812 году, Гродно, 1912, с. 25; le maréchal macdonald, revue Histoire de l’armée, paris, 1971,<br />
no. 2, p. 59.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
– liepos 25 d. Iš Borisovo apskrities, turinčios 46 950 gyventojus, pareikalauta<br />
2306 statinių miltų, 415 kviečių, 4604 avižų, 5216 pūdų šieno ir šiaudų, 14 526<br />
gorčius degtinės, 1725 jaučių 40 . Gardino departamente 6 pagrindinių bei 3 rezervinių<br />
magazinų Gardine, Lydoje, naugarduke aprūpinimui pagal prancūzų <strong>karo</strong><br />
komisaro Barthomeufo įsaką turėjo būti sukaupta kiekviename ne mažiau kaip po<br />
2000 maisto atsargų daviniams ir pašaro norma 700–800 arkliams 41 .<br />
Antroji – naujojo derliaus pyliava, vadinamasis „savanoriškas paaukojimas“,<br />
kuris turėjo būti įvykdytas iki spalio 1 d., privalu surinkti tokį kiekį: 24 232 statines<br />
rugių, tiek pat avižų, 1376 statines grikių arba kitų kruopų, po 128 644 pūdų (1 pūdas<br />
–16,4 kg) šieno ir šiaudų. Dėl gero derliaus ši rekvizicija buvo beveik įvykdyta.<br />
Trečioji – rugsėjo 1 d. napoleono paskelbta rekvizicija, pagal kurią 4 departamentams<br />
derėjo pristatyti po 600 000 centnerių rugių ir avižų, po 15 000 šiaudų ir šieno ir<br />
30 000 jaučių į rezervinius sandėlius. Išimtis taikoma tik valstiečiams daržininkams,<br />
bežemiams bei nukentėjusių dūmų šeimininkams. Rekvizicijos vykdymo terminas – 3<br />
mėn. grūdams ir pašarui, 6 mėn jaučiams surinkti. Ji nebuvo iki galo įvykdyta.<br />
Ketvirtoji didžiulių rekvizicijų banga nusirito per kraštą, kai napoleonas<br />
įsakė kuo skubiau sukaupti dideles maisto, pašaro (maždaug 4 žiemos mėnesių<br />
laikotarpiui po 100 000 – 120 000 maisto davinių vienai dienai) ir kuro atsargas<br />
Vilniuje, kadangi tikėjosi be didelių nuostolių pasiekti miestą ir čia, atrėmus priešą,<br />
sėkmingai peržiemoti. sprendžiant iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro<br />
H. B. Marė pranešimo atvykusiam į Medininkus napoleonui, pasiektas rezultatas<br />
buvo gerokai kuklesnis: Vilniaus sandėliuose pavyko sukaupti atsargų, kurių<br />
pakaktų 100 000 karių 40 dienų 42 . Taigi gyventojai vienu metu privalėjo vykdyti<br />
kelias maisto ir pašaro rekvizicijas.<br />
Kita vertus, reikia turėti omenyje ir tai, kad būta daugybė kitų mažesnių įvairaus<br />
pobūdžio rekvizicijų kariniams poreikiams tenkinti, inicijuotų vietinių laikinosios<br />
valdžios institucijų arba prancūzų intendantų, tepaminėsime tik keletą: spalio<br />
mėnesį prancūzai reikalavo papildomai 1000 arklių kavalerijai, <strong>karo</strong> ligoninėms<br />
Vilniuje pristatyti 2875 jaučius, vėliau dargi surinkti 2 gorčius grūdų nuo kiekvieno<br />
dūmo iš 6 apskričių, o nuo kiekvienos daryklos po 15 gorčių degtinės 43 . Yra žino-<br />
40 Корнейчик Е. min., veik, p. 51.<br />
41 Историяеская записка, Военский К. min., veik, p. 438.<br />
42 iwaszkiewicz j. litwa w roku 1812, s. 300, 302.<br />
4 llvk paskirstė taip: 775 – vilniaus departamentui, 600 – tiekėjui micheliui, 1500 – gardino, minsko<br />
ir Baltstogės departamentams). l’etat de requisitions mises sur les districts du departament de<br />
Wilno, pour livrer des boeufs pour les hopitaux de la grand armée à Wilna, lvia, f. 1532 ap. 1, b. 14,<br />
l. 234–235; dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 113.<br />
101
102<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
ma, kad napoleonmečiu šiaulių apskrities valdžią pasiekė apie 17 prancūzų karinės<br />
ir <strong>Lietuvos</strong> laikinosios valdžios įsakų dėl įvairaus pobūdžio rekvizicijų 44 .<br />
Aiškinantis rekvizicijų apimtį gelbsti Vilniaus centrinio sandėlio statistiniai<br />
duomenys, kuriuose pateikiami gautų ir išduotų grūdų, miltų, degtinės, jaučių, šiaudų,<br />
šieno kiekis, – buvo surinkta rekvizicijų būdu iš Vilniaus departamento apskričių<br />
bei naugarduko, Lydos, Baltstogės apskričių. Taigi čia buvo kaupiamos pirmos būtinybės,<br />
strateginės, atsargos, skirtos napoleono kariniams daliniams maitinti, taip pat<br />
išduodamos Vilniaus municipalitetui, kuris naudojo produktus (labiausiai naudota<br />
mėsa ir dėgtinė) <strong>karo</strong> ligoninėse. Iki naujojo derliaus sandėlio direktoriaus Puzynos<br />
žiniaraštyje užfiksuotas didžiausias pašarų ir jaučių priėmimo ir išdavimo kiekis 45 .<br />
Per laikotarpį nuo liepos 10 d. iki spalio 9 d. sandėlyje buvo atgabenta rekvizicijų<br />
iš 14 apskričių: 1605 jaučiai ir 19 avių, 2659 statinės rugių, 11 kviečių,<br />
221 miežių, 769 avižų, 26 grikių, 1085 statinės ruginių miltų, 34 kruopų, 6027<br />
gorčiai degtinės. Visa tai buvo išduota, išskyrus jaučius (liko 757). Didžiausią<br />
paklausą turėjo rugiai ir avižos (išdavimo norma vidutiniškai iki 100 statinių per<br />
dieną) bei pašarai, kurie sandėlyje niekada neužsilikdavo. Intensyviai gyventojai<br />
rekvizicijas vežė į Vilnių spalio mėn., o lapkričio mėn. sandėlio maisto produktų<br />
ir pašaro apyvarta gerokai sulėtėjo, paskutinė išdavimo diena – gruodžio 6 d. 46<br />
ši statistika liudija apie didžiulę maisto, pašaro ir kitų rekvizicijų apimtį,<br />
tenkančią gyventojų ūkiams. Laikinoji valdžia, siekdama patenkinti karinius poreikius,<br />
buvo priversta rekvizicines prievoles taikyti dvarininkams ir bajorams.<br />
Ryškiausias pavyzdys – pyliavos rekvizicija, kurios vykdymas buvo paskirstytas<br />
po lygiai žemės savininkams ir valstiečių ūkiams taip: rugiai ir avižos po 100<br />
litrų (2 osminas, t. y. po 8 ketvirčius Vilniaus statinės – 407 litrai), šieno ir šiaudų<br />
po 2 pūdus, kruopų ir žirnių po 2 gorčius. Tačiau pagrindinė rekvizicijų našta<br />
atiteko valstiečių kiemams, atleidžiant nuo pagrindinių rekvizicijų tik bežemius<br />
bei sugriautų ar sudegintų dūmų valstiečius.<br />
Liepos mėnesį, remiantis šiaulių apskrities pavyzdžiu, kiekvienas dūmas<br />
turėjo pristatyti 62 pūdus šieno, rugsėjį – 5 gorčius miltų ( 1 lietuviškas gorčius<br />
– 2,75 litro), 13,3 gorčiaus avižų, 2 pūdus ir 15 svarų (1 svaras – 370 g.) šieno ir<br />
šiaudų, po septintadalį kvortos (1 kvorta – 1,4 litro) degtinės ir nuo 12 dūmų po<br />
44<br />
rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, šiaulių apskrityje sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l. 200–201.<br />
45<br />
rugsėjo mėn. pirmosiomis savaitėmis sandėlyje tebuvo vos 210 statinių rugių, po 8 statines miežių ir<br />
kviečių bei apie 100 jaučių. naugarduko, lydos, gardino, Baltstogės ir volkovysko apskritys tiekė tik<br />
jaučius. vilniaus centrinio magazino statistiniai duomenys. ten pat, f. 1532, ap. 1, b. 11, l. 85, 96–117.<br />
46<br />
vilniaus departamento gyventojai rekvizicijas vežė iki pat prancūzų sugrįžimo, o gruodžio 6 d. javų<br />
likutis sudarė 3598 statines. ten pat, l. 140–142, 190–193.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
1 jautį. spalio mėn. pradžioje <strong>karo</strong> ligoninėms VDAK pareikalavo 2 gorčių (1<br />
gorčius – 3 litrai) kviečių, vėliau pristatyti į etapų sandėlius Alytuje ir Merkinėje<br />
nuo kiekvieno dūmo po 156 litrų miltų, 250 litrų avižų, šieno 22 pūdus, o nuo<br />
6 dūmų 1 jautį. Kaip matyti iš šios statistikos, rekvizicijos valstiečių ūkiui buvo<br />
sunki našta, pavydžiui, rekvizuojamo šieno kiekis prilygo 4 karvių išlaikymui 47 .<br />
<strong>Karo</strong> nuostolių statitiska liudija, kad Vilniaus departamente naminių gyvulių<br />
nuostoliai, įskaitant ir prievarta atimtus, siekė 30 % – 60 % nuo bendro<br />
gyvulių skaičiaus, pavyzdžiui, kas antras kiemas prarodo po jautį, o Ašmenos ir<br />
Vilniaus apskrityse šie rodikliai siekė apie 1,3 jaučio. Panaši situacija susiklostė<br />
Gardino departamento apskrityse 48 . Taigi kraštą nuo didesnių bėdų išgelbėjo<br />
1813 m. geras derlius, o Vilniuje nuo rudens duona ir kiti maisto produktai buvo<br />
pradėti pardavinėti ikikarinėmis kainomis 49 .<br />
Vilniaus, turinčio Didžiosios Armijos svarbiausios užnugario karinės bazės<br />
bei politinio ir administracinio centro statusą, gyventojams teko vykdyti specifines<br />
prievoles, pavyzdžiui, išlaikyti prancūzų karinės ir administracinės valdžios<br />
aukštus pareigūnus, teikti pastotes, išlaikyti <strong>karo</strong> ligonines (įrengti patalpas, aprūpinti<br />
inventoriumi, pasirūpinti jo išlaikymu) 50 .<br />
Be to, reikia pastebėti, kad gyventojams begales rūpesčių sukėlė transportavimo<br />
rekvizicijos. surinkti maisto produktai ir pašarai turėjo būti operatyviai<br />
pristatomi į apskričių, Vilniaus ir Kauno centrinius ir netgi kitų departamentų<br />
sandėlius. šiam sunkiam darbui atlikti reikėjo nemažo skaičiaus arklių, jaučių ir<br />
vežimų, o žmonės buvo priversti ilgam palikti savo ūkius. Padėtį blogino daugybė<br />
faktorių: arklių stoka, blogi keliai, dažni atvejai, kai transporto priemones<br />
karinė valdžia užlaikydavo arba tiesiog atimdavo ir priversdavo vykdyti kari-<br />
47<br />
žr. nuor. 44; suskaičiuota, kad vienai karvei reikėjo 18 pūdų šieno. jučas m. Baudžiavos irimas<br />
lietuvoje, vilnius, 1972, p. 115.<br />
48<br />
<strong>karo</strong> nuostolių skaičiavimo komisijos duomenimis, vilniaus departamento gyventojai (115 796<br />
kiemai) patyrė tokius nuostolius: 99 605 arkliai, 61 183 jaučiai, 13 590 karvių, 224 166 avys, 120 961<br />
kiaulės. pavyzdžiui Breslaujos apskrities gyventojai neteko 61 % arklių, 53 % jaučių, 58 % karvių ir 54<br />
% kaiulių. gardino departamento (89 953 kiemai) neteko 32 209 arklių, 70 297 jaučių, 129 038 karvių,<br />
165 641 avių, 72 417 kiaulių. Генеральная табель, nr. 318, 319, Виленский Временник, кн. 5, ч.<br />
2, c. 275, Hedemann o. Historia powiatu Brasławskiego, Wilno, 1930, s. 158; vilniaus departamento<br />
kiemų skaičius nurodytas pagal 1795 m. liustracijos duomenis, kadangi ,,generalinėje lentelėje“<br />
ukmergės ir šiaulių apskrities kiemai nėra suskaičiuoti. vilniaus gubernijos 1795 m. kiemų liustracijos<br />
duomenys, lvia, f. 1532, ap. 1, b. 6, l. 6.<br />
49<br />
Frankas j. atsiminimai apie vilnių, vilnius, 2001, p. 419.<br />
50<br />
jurginis j, merkys v, tautavičius a. vilniaus miesto istorija, vilnius, 1968, p. 231. plačiau apie<br />
miestiečiams skirtas rekvizicijas žr. v. pugačiauskas. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės<br />
bruožai, vilnius, 2004, p. 45–51.<br />
103
104<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
nio transportavimo užduotis. Ypatingai sunki našta ši rekvizicija buvo Žemaitijos,<br />
upytės apskrities valstiečiams, kadangi jie vykdė papildomus rekvizicinius<br />
įsipareigijimus – tiek laikinosios valdžios, tiek Makdonaldo ar jam pavaldžių<br />
dalinių vadų įsakus dėl maisto produktų, pašaro ir transportavimo rekvizicijų.<br />
Dar daugiau nuo rugpjūčio 12 d. iki spalio vidurio jie aptarnavo artilerijos (130<br />
pabūklų) ir amunicijos pervežimo į Rygą rekviziciją, kuriai įvykdyti prireikė ne<br />
daug laiko, bet ir apie 5000 arklių 51 . Taigi pervežimo rekvizicijos apimčių būta<br />
tokių, kad kiekvieno ūkio šeimininkas, turintis arklį arba jautį ir vežimą, buvo<br />
priverstas vykdyti prievolę po keletą kartų.<br />
Laikinosios Vyriausybės Maisto ir magazinų komitetas, vadovaujamas stanislavo<br />
soltano, tiesiogiai atsakingo už rekvizicijas, prancūzų valdžios nurodymu,<br />
sukūrė ištisą „magazinų“ tinklą. svarbiausiuose traktuose veikė centriniai<br />
etapų sandėliai, papildomi tarpiniai „magazinai“, išdėstyti maždaug per vienos<br />
dienos žygiavimo atstumą, bei jau minėti rezerviniai sandėliai 52 .<br />
Tiesą pasakius, didžiosios daugumos rekvizicijų reikiamo kiekio įvykdymas<br />
buvo sunkiai įmanomas dėl gausybės įvairaus pobūdžio priežasčių. Pirmoji ir, galima<br />
sakyti, pagrindinė – napoleono armijos poreikiai gerokai viršijo ūkinį krašto<br />
potencialą, tiksliau sakant, gyventojų ūkio galimybės pateikti papildomą, didesnį<br />
maisto produktų kiekį buvo itin ribotos, beje, tai pastebėjo ir napoleono administracijos<br />
Lietuvoje pareigūnai. Apie tai liudija valstiečių atsisakymai vykdyti maisto<br />
produktų pristatymą ir mokėti mokesčius, laikinosios valdžios institucijų raginimai<br />
skelbiami bažnyčiose, dėl rekvizicijų vykdymo atsakomybės, bei rekvizicijų išieš-<br />
51 oб изготовлении 12 000 подвод для перевозки амуниции из Сморгонь в Оршу, Военский<br />
К. min., veik, p. 186; Савицкий В. Упитсний уезд в период французкой оккупации (1812),<br />
lietuvos tsr aukštųjų mokyklų mokslo darbai (toliau – ammd), istorija, 1978, t. Xviii, sąs 2, p.<br />
70–71; dundulis n. napoléon et la lituanie en 1812, p. 225–226; pugačiauskas v. napoleono administracija<br />
lietuvoje, p. 107, 110. artilerijai traukti 2 dūmai privalėjo paskirti dviem arkliais traukiamą<br />
vežimą. rekvizicijų, vykdytų napoleonmečiu, šiaulių apskrityje sąrašas, lvia, f. 392, ap. 1, b. 23, l.<br />
200–201.<br />
52 napoleono nurodymu vilniaus departamente pirmieji sandėliai pradėjo veikti kauno–vilniaus<br />
trakte (vievyje, žiežmariuose, rykantuose), pačiame vilniuje, taip pat merkinėje ir alytuje specialios<br />
paskirties artilerijos parko, kavalerijos ir karinių ekipažų sandėliai. pastarųjų vietovių magazinams<br />
produktus privalėjo tiekti ne tik vilniaus, bet ir gardino departamentas, o atskirais atvejais ir<br />
varšuvos kunigaikštystės lomžos magazinų tinklas veikė ir žemaitijoje apskričių centruose ir prie<br />
pagrindinių traktų įsikūrusiose vietovėse. kelyje iš vilniaus į ašmeną tarpiniai magazinai veikė medininkuose<br />
ir smurgainyse. minsko departamente, mūsų žiniomis, centriniai magazinai veikė minske,<br />
Borisove, vileikoje, igumene ir kitose mažesnėse gyvenvietėse. lvia, f. 1532, ap. 1, b. 157–158;<br />
dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, p. 285–286; dundulis B. lietuva napoleono agresijos<br />
metais p. 112, 115; О сборе в магазины фуража, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею<br />
для разбора древних актов, т. 37, c. 202; kорнейчик Е. min., veik, p. 51.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
kojimas pasitelkus karinę jėgą 53 . Paminėsime ir dar keletą konkrečių pavyzdžių:<br />
1811 m. grūdinių kultūrų nederlius, rusų kariuomenės prieš pat karą vykdytos rekvizicijos,<br />
vėliau rekvizicijų transportavimo sunkumai dėl jaučių ir arklių stokos.<br />
Keblią situaciją švelnino tik naujojo derliaus pyliavos bei Vyriausybės sudaryti<br />
kontraktai su paskui armiją žygiuojančiais tiekėjais, vietiniais bei užsienio<br />
pirkliais, kurie galėjo operatyviai pristatyti reikiamą maisto kiekį ir pašaro<br />
atsargų iš vietovių, neįtrauktų į <strong>karo</strong> zoną. Tačiau tam reikėjo sukaupti nemažus<br />
finansinius išteklius, savaime suprantama, įprastinių ir naujai įvedamų mokesčių<br />
būdu, pavyzdžiui, vien pirkliui Micheletui už 1000 statinių rugių pristatymą derėjo<br />
sumokėti per du mėnesius pagal suderintą grafiką, iš viso 16 000 rb. sidabru.<br />
Ypač dažnai laikinoji Vyriausybė ir Vilniaus departamento administracinė komisija<br />
naudojosi tiekėjų paslaugomis iki naujojo derliaus 54 .<br />
nuo rudens <strong>Lietuvos</strong> gyventojai privalėjo išlaikyti ir laipsniškai besikuriančios<br />
<strong>Lietuvos</strong> reguliariosios kariuomenės pulkus. Laikinoji <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė<br />
spalio 5 d. paskelbė tvarką, pagal kurią lietuviški daliniai aprūpinami maisto<br />
produktais iš Didžiajai Armijai skirtų sandėlių. Tais atvejais, jeigu dalinio dislokacijos<br />
vietoje nėra maisto sandėlio, ji įpareigojo vietinę valdžią įkurti naujus,<br />
kaip ir pasirūpinti dalinių aprūpinimu, kai jie keičia dislokacijos vietą 55 . Iki to<br />
momento, kaip rodo 17–ojo kavalerijos pulko, vadovaujamo pulkininko Mykolo<br />
Tiškevičiaus, pavyzdys, kai kariai savavališkai rekvizavo Kupiškio miestelio<br />
gyventojus atimdami iš jų maisto produktus, pašarus bei vežimus su arkliais,<br />
lietuviški reguliariosios kariuomenės daliniai kaskart buvo priversti prasimaitinti<br />
savo jėgomis 56 . Kauno municipalitetas 21 <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės pėstininkų<br />
pulko bataljoną (860 žmonių), apsistojusį miesto prieigose, turėjo aprūpinti rei-<br />
5<br />
laikinosios komisijos raštas vilniaus departamento administracijai dėl priemonių prancūzų kariuomenei<br />
aprūpinti, lietuvos tsr istorijos šaltiniai. vilnius, 1955, t. 1, p. 403; Савицкий В. Волнения<br />
крестьян в Упитском уезде в 1812 г., ammd, istorija, vilnius, 1964, t. 7, p. 165; generolas Bronikovskis<br />
viename iš savo kreipimęsi grasino, kad gyventojams nevykdantiems nustatytų rekvizicijų<br />
į minsko centrinį sandėlį, bus atsiusta kareivių pastotė. Обявление генерала Брониковского o<br />
неакуратной доставке продoволствия, Военский К. min., veik, p. 381, 463–464;<br />
54<br />
laikinoji vyriausybė patenkino vilniaus departamento administracijos komisijos prašymą sudaryti<br />
sutartis su tiekėjais dėl avižų pirkimo. llvk 1812 09 08 posėdžio nutarimas. rusijos valstybinis<br />
senųjų aktų <strong>archyvas</strong>, f. 12, b. 262, l, 22; llvk prekybinių sutarčių 1812 08 protokolai, lvia, f. 1532,<br />
ap. 1, b. 7, l. 410, 425; vdak prekybinių sutarčių 1812 06–09 protokolai. ten pat, b. 11, l. 320, 322,<br />
336, 360, 392.<br />
55<br />
Правила о продоволствии Литовского войска, Военский К. min., veik, p. 196.<br />
56<br />
kupiškio dvaro valdytojo 1812 09 03 raštas ukmergės apskrities paprefekčiui, lvia, f. 1532, ap.<br />
1, b. 7, l. 172<br />
105
106<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
kmenimis, skirtais ruošti maistui lauko sąlygomis 57 .<br />
Be minėtų šių pagrindinių rekvizijų, <strong>Lietuvos</strong> gyventojai vykdė ir kitokius<br />
darbus, bene daugiausiai žmonių prancūzų karinės valdžios pageidavimu dirbo<br />
fortifikacinių įrengimų darbų Vilniuje ir Kaune. šiuose miestuose vasaros ir rudens<br />
mėnesiais apkasų kasimo darbus Kaune (šančiuose) dirbo iki 1200 gyventojų 58 .<br />
Kaip žinoma, Vilniuje, dešiniajame neries krante, prancūzai įrenginėjo dviejų linijų<br />
gynybinę poziciją, skirtą artilerijai ir kariams, čia dirbo šimtai žmonių iš Ašmenos,<br />
Trakų, ukmergės ir Vilniaus apskričių. 100 žmonių savo ruožtu kasė apkasus<br />
nemenčinėje 59 . Vilniaus apskrities valstiečiams dažnai teko palikti savo ūkius, kadangi<br />
buvo varomi plukdyti sielių nerimi bei traukti botų su maisto atsargomis 60 .<br />
Taigi napoleonmečiu <strong>Lietuvos</strong> gyventojus užgulė sunki rekvizicijų našta, kai vienu<br />
metu reikėjo vykdyti daugybę įvairaus pobūdžio ir didžiulės apimties rekvizicijų,<br />
dažniausiais viršijančių jų ūkių potencialias galimybes.<br />
Mokesčiai: įprastiniai ir specialieji<br />
Laikinosios Vyriausybės galimybės aprūpinti Didžiosios Armijos bei šalies<br />
kasdieninius poreikius smarkiai padidėjus karinėms išlaidoms (<strong>Lietuvos</strong> reguliariosios<br />
kariuomenės dalinių formavimas) pirmiausiai rėmėsi finansiniais ištekliais,<br />
surenkamais mokesčių pavidalu. Tačiau prabėgus vos vienam mėnesiui<br />
finansų komitetas nusprendė realizuoti radikalius ir netradicinius būdus, siekiant<br />
skubiai papildyti tuščią biudžetą. Tai reiškė, kad mokestinė bazė išplečiama ir<br />
neapmokestintų luomų sąskaita. svarbiausias buvo vadinamasis asmeninis „vienkartinės<br />
aukos“ mokestis, kurį privalėjo mokėti visi gyventojai, nepriklausomai<br />
nuo luomo, tikybos, tautybės, suskirstyti į 11 kategorijų. Mažiausias fiksuotas<br />
mokestis siekė vos 15 grašių, kuriuos privalėjo sumokėti valstiečiai, neturintys<br />
savo pajamų ir bernai, o didžiausias mokestis – 500 auksinų suma – buvo paskirtas<br />
dvarų, turinčių 1000 kiemų, savininkams arba nuomotojams, taip pat nefik-<br />
57<br />
majoro kozickio 1812 10 20 raštas kauno municipalitetui. ružancovas a. iš kauno miesto valdybos<br />
archyvo 1812–1813 metų bylų, <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>, kaunas, 1928, t. 4, p. 103.<br />
58<br />
kauno apskrities paprefektūros 1812 09 02, 10 raštai vdak, lvia, f. 1532, ap. 1,.b. 14, l. 420–<br />
423.<br />
59<br />
Fortifikaciniai darbai tęsėsi nuo liepos mėnesio iki vėlyvo rudens ir įprastai vienu metu dirbo apie<br />
800 žmonių. vilniaus apskrities paprefektūros 1812 08 25, 10 20, 27 raštai. ten pat, l. 401, 410, 413;<br />
pugačiauskas v. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 32–33.<br />
60<br />
rugsėjo menesį 100 žmonių traukė 23 botus nerimi iš kernavės į vilnių. vilniaus apskrities paprefektūros<br />
1812 08–09 raštai. lvia, f. 1532, ap. 1, b. 9, l. 394, 399, 411.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
suotam mokesčiui priskirti „kapitalistai“ atskaičiuojant 1/7 dalį kapitalo pajamų 61 .<br />
<strong>Lietuvos</strong> laikinoji valdžia, įvesdama šį mokestį, planavo papildomai surinkti<br />
apie 3–4 milijonus auksinų, tačiau nepavyko aptikti tikslių duomenų, kiek<br />
pinigų įplaukė į iždą, aišku viena, kad nuolatinių rekvizicijų ir savivaliautojų<br />
nualintame krašte didžiulė pinigų suma negalėjo būti surinkta operatyviai, be<br />
to, buvo numatytas ilgas vienų metų surinkimo laikotarpis. Kita vertus, surinkta<br />
suma neišsprendė pinigų stygiaus problemos ir napoleonas buvo privertas skirti<br />
500 000 frankų sumą <strong>Lietuvos</strong> kariniams daliniams formuoti 62 .<br />
finansinių lėšų trūkumas privertė Vyriausybę žengti dar vieną žingsnį ir<br />
apmokestinti specialiuoju mokesčiu tik dvasininkų luomą, tiksliau sakant, gauti<br />
papildomų pajamų atgaivinant 1789 m. Abejų Tautų Respublikos seimo priimtą<br />
vadinamąjį bažnytinį mokestį, susidedantį iš dviejų dalių: fiksuotos sumos ir 5<br />
% nuo gaunamų pajamų per 4 metus pagal nustatytas 9 kategorijas. Pirmajai<br />
priskirti metropolitai ir achivyskupai turėjo sumokėti 1000 auksinų ir 5 %, 6–ąją,<br />
gausiaisią, kategoriją sudarė parapijų kunigai, kurie, priklausomai nuo metinių<br />
pajamų sumos, privalėjo sumokėti po 10, 30, 100 arba 250 auksinų ir po 5 %, į<br />
paskutinę kategoriją pateko vienuolynai, kuriems tebuvo skirtas tik 5 % mokestis.<br />
Manoma, kad surinkta suma buvo nedidelė 63 .<br />
Vilniaus miesto municipalitetas, turėdamas savivaldos teisę, iždo deficito<br />
problemas sprendė savaip – priverstine tvarka pasiskolindamas iš turtingiausių<br />
miestiečių nuo 1000 iki 6000 auksinų, priklausomai nuo jų metinių pajamų.<br />
Tokiu būdu pavyko surinkti 112 333 iš planuotų 130 000 auksinų 64 . Taigi šiai gyventojų<br />
grupei derėjo mokėti valstybinių ir vietinių mokesčių dvigubą naštą. Reikia<br />
pastebėti, kad būta nemažai specialių mokesčių visiems gyventojų luomams,<br />
susijusių su kavalerijos ir pėstininkų formavimo poreikiais: už nepristatytus arklius<br />
kavalerijos pulkui, raitelių uniformai (surinkta trečdalis numatytos sumos),<br />
dvarams, neturintiems nustatyto valstiečių dūmų skaičiaus, nuo kurio renkamas<br />
61<br />
dvarų, turinčių 2–15 kiemų, – 8 auks., 40 kiemų – 10 auks., nuo 40 iki 80 kiemų – 30 auks., nuo 80<br />
iki 250 – 60 auks., nuo 250 iki 480 – 100 auks., nuo 480 iki 1000 – 300 auks., o nuo 1 000 kiemų – 500<br />
auks. savininkai ir nuomotojai. Bežemiai bajorai – 4 auks., valstiečiai činšininkai – 2 auks., lažininkai<br />
– 1 auks. amatininkai meistrai – 4 arba 10 auks., priklausomai nuo kategorijos, o pirkliai – nuo 30<br />
auks. parapijų klebonai, vikarai – 10 auks. 1812 m. rugpjūčio 12 d. ldk laikinosios vyriausybės komisijos<br />
nutarimas dėl rinkimo nuo visų lietuvos gyventojų mokesčių, pavadintų „asmenine vienkartine<br />
auka“, lietuvos tsr istorijos šaltiniai, t. 1, p. 400–403.<br />
62<br />
iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 192–193.<br />
63<br />
Постановление Комиссии Временого Правительсва Великого Княжества Литовского<br />
об обложении духовенства благотворительним сбором, Военский К. min., veik., p. 197–192.<br />
64<br />
pugačiauskas v. napoleonas ir vilnius: karinio gyvenimo kasdienybės bruožai, p. 54–55.<br />
107
108<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
rekrutas, žydams ir kitiems asmenims, kuriems anksčiau buvo netaikoma rekrutų<br />
prievolė, pagalvės – pradiniam rekruto išlaikymui, išimtinai miestiečiams – žandarmerijos<br />
ir tautinės gvardijos išlaikymui 65 . Taigi gyventojai, slegiami rekvizicijų<br />
naštos, atsidūrė sudėtingesnėje situacijoje, kadangi derėjo surasti lėšų ne tik<br />
įprastiniams, bet ir specialiesiems mokesčiams.<br />
Kariniuose susidūrimuose patirti nuostoliai<br />
<strong>Lietuvos</strong> reguliariosios kariuomenės ir atskirų dalinių formavimas, kaip žinome,<br />
iki <strong>karo</strong> nebuvo visiškai baigtas, o joje galėjo tarnauti apie 17 000 karių.<br />
nustatyti tikslų <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karių žuvusių, sužeistų ir paimtų į nelaisvę<br />
skaičių yra sudėtinga, kadangi disponuojame negausiais ir nepakankamai tiksliais<br />
duomeninis. Didžiulėjė teritorijoje išmėtyti, menkai apginkluoti ir apmokyti <strong>Lietuvos</strong><br />
pulkai kartu su Didžiosios Armijos daliniais dalyvavo 4 didesniuose susirėmimuose.<br />
Pirmasis nuo rusų gvardijos nukentėjo lengvosios kavalerijos pulkas, vadovaujamas<br />
brigados generolo <strong>Jono</strong> Kanopkos, kurį spalio 19 d. slonime sutriuškino<br />
rusų generolo P. Čiaplico dalinys. sprendžiant iš generolo Pranciškaus Koseckio<br />
korespondencijos, 70 žuvo arba sbuvo užeista, generolas Kanopka su 13 karininkų<br />
ir 253 kariais pateko į nelaisvę, likusieji sugebėjo atsitraukti 66 .<br />
Antrajame mūšyje didesnių nuostolių patyrė 3 pulkai: pulkininko stanislavo<br />
Čapskio 22-asis pėstininkų pulkas, ne iki galo sukomplektuotas ir savo gretose<br />
turintis apie 1500 karių, 18-asis ulonų pulkas (apie 940 raitelių) ir pulkininko<br />
Juozapo Kosakovskio pėsčiųjų šaulių pulkas, sudarytas iš dviejų batalionų (634<br />
kariai), dalyvavo mūšyje prie Koidanovo patyrė didelių nuostolių. Tačiau žuvusių,<br />
sužeistų ir patekusių į nelaisvę skaičius lieka neaiškus. Trečiasis susidūrimas<br />
su užgrūdintais mūšiuose rusų daliniais įvyko ties Berezina, kuriame dalyvavo<br />
anksčiau paminėti daliniai bei 19-asis ulonų pulkas, taip pat Minsko departamento<br />
žandarmerija. Tesužinome, kad šaulių menkos pajėgos buvo visiškai sunaikintos,<br />
o žandarai neteko 9 karininkų. Apie patirtus nuostolius galima spręsti tik<br />
remiantis žiniomis apie pulkų sudėtį jiems traukiantis iš <strong>Lietuvos</strong>: 18-ajame pės-<br />
65 iwaszkiewicz. j. litwa w roku 1812, s. 164, 178, 196–197; o взыскании с обывaтелей после<br />
15 сентября за каждого преставленого рекрута по 21 рублю, вместе положених 7 рублей,<br />
Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов, т. 37, с. 320.<br />
66 tyszkiewicz j. Historia 17 pułku ułanów na tłe wojsk litewskich 1812–1814, gdynia, 2004, s. 9;<br />
Charkiewicz W. rok 1812 w powiecie slonimskim, slonim, 1936, s. 16–17; dundulis B. lietuva napoleono<br />
agresijos metais, p. 108.
LIETUVOS NUOSTOLIAI 1812 M. KARE<br />
tininkų pulke tebuvo18 karininkų, 48 puskarininkai ir eiliniai, 18-ajame ulonų<br />
– 112, 19-ajame ulonų – apie 100 karių, yra duomenų, kad didesnioji dalis karių<br />
išsibėgiojo. Ketvirtasis susidūrimas, pareikalavęs aukų, įvyko Vilniuje, prie Aušros<br />
vartų, gruodžio mėn 9 ir 10 d. Žuvo 6 3-iojo jėgėrių bataliono karininkai bei<br />
<strong>Lietuvos</strong> totorių eskadronas – pulko vadas pulkininkas Murza Achmatovičius,<br />
10 karininkų ir 80 eilinių 67 . nederėtų pamiršti ir lietuvių, įstojusių į Didžiosios<br />
Armijos dalinius, pavyzdžiui, 120-asis pėstininkų pulkas ir Ilyrijos pulkas, kurie<br />
dislokacijos Vilniuje, o vėliau Minske metu gavo napoleono leidimą papildyti<br />
savo gretas po 500 vietinių rekrutų, tačiau apie surinktų karių skaičių ir galimas<br />
netektis neturime kokrečių duomenų 68 .<br />
Remiantis turimais duomenimis, galime teigti, kad žuvusių ir sužeistų mūšiuose<br />
skaičius galėjo svyruoti nuo 1000 iki 2000 karių, dar daugiau pateko į<br />
nelaisvę. Galima teigti, kad didžioji dauguma karių (iš 17 000 karių, įvairiais<br />
skaičiavimais, už <strong>Lietuvos</strong> ribų pasitraukė nuo 3402 iki 4500 karių) nebenorėdami<br />
kariauti už <strong>Lietuvos</strong> ribų ir apimti panikos tiesiog išsivaikščiojo: kitaip<br />
paaiškinti, kodėl daliniuose, kurie nedalyvavo mūšiuose, nebeliko karių, būtų<br />
pakankamai keblu. Tokia padėtis susiklostė 4 pėstininkų pulkuose: 18-ajame iš<br />
1650 karių nebeliko pusės, 19-ajame iš beveik 2000 pasiliko tik 22 karininkai ir<br />
17 eilinių, 20-ajame ir 21-ajame laisvai pasitraukusių buvo mažiau, tačiau taip<br />
pat skaičiuojama šimtais. naugarduke dislokuoto 19 ulonų pulko karių, apimtų<br />
panikos dėl rusų dalinių grėsmės, taip pat išsibėgiojo 69 .<br />
Pabaigoje derėtų aptarti bendrą žuvusių civilių gyventojų skaičių. Tiesą pasakius,<br />
susiduriame su didelėmis problemomis dėl šaltinių stokos ir ypač dėl jų<br />
nepatikimumo. Istorinėje literatūroje nepagrįstai teigiama, remiantis „Generalinėje<br />
lentelėje“ pateiktais duomenimis, kad Vilniaus departamente žuvo ir dingo<br />
apie 47 774 vyrų, o Gardino departamente – 37 699 70 . Iš anksčiau aptartos<br />
medžiagos paaiškėjo, kad nuostoliai turėjo būti gerokai mažesni. Dera atkreipti<br />
67<br />
glemža l. lietuviški kariniai daliniai prancūzijos kariuomenėje, <strong>karo</strong> <strong>archyvas</strong>, t. Xviii, vilnius,<br />
2003, p. 154, 156, 165–166; gembarzewski B. Wojsko polskie księstwo Warszawskie 1807–1814 r. Warszawa,<br />
1905, t. 1, s. 81; notice historique sur les armements qui lieu en lituanie pendant l’occupation<br />
française, Военский К, min., veik, p. 419–422; dundulis B, lietuva napoleono agresijos metais, p.<br />
109; kukiel m. Wojna 1812 roku, t. 2, s. 471.<br />
68<br />
dundulis B. napoléon et la lituanie en 1812, p. 213, 289<br />
69<br />
yra duomenų, kad 19-ojo pėstininkų pulko kariai galutinai išsibėgiojo po susidūrimo su kazokais ties<br />
vilniumi. kukiel m. dzieje wojska polskiego w dobie napoleońskiej 1795–1815, Warszawa, 1920, t. 2,<br />
s. 161; glemža l. min., veik, p. 154, 165–166. į šį skaičių neįtraukti nuostoliai, kuriuos patyrė lietuviški<br />
kariniai daliniai, pasitraukę už lietuvos ribų ir dalyvavę 1813–1814 metų karinėse kampanijose.<br />
70<br />
dundulis B. lietuva napoleono agresijos metais, p. 117; iwaszkiewicz j. regestracja i indemnizacija<br />
strat wojenych na litwie w roku 1812, s. 140.<br />
109
110<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS<br />
dėmesį į keletą esminių aplinkybių. Pirma, susipažinus su minėtos komisijos<br />
protokolais paaiškėja, kad liustratoriai skaičiavo ir civilių gyventojų mirtis ne<br />
tik 1812 m. antroje pusėje, bet ir 1813 m., t. y. kai mirtingumas <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybei<br />
pavaldžiose teritorijose buvo pasiekęs aukštą lygį dėl po <strong>karo</strong> išplitusios<br />
šiltinės epidemijos. Antra, į šį skaičių pateko asmenys, prancūzmečiu paimti į<br />
rekrutus, mirę natūralia mirtimi bei laikinai pasitraukę iš savo gyvenamųjų vietovių.<br />
Tokį laisvai traktuojamą rusų liustratorių skaičiavimo metodikos panaudojimą<br />
paliudija gausybė faktografinių duomenų 71 . Taigi remiantis šiuo dokumentu<br />
neįmanoma pateikti netgi preliminaraus žuvusių, mirusių ir dingusių be žinios<br />
civilių gyventojų skaičiaus.<br />
Baigiamosios pastabos<br />
1812 m. kare Lietuva patyrė nemažų nuostolių dėl Rusijos kariuomenės rekvizicijų,<br />
priešininkų karinių veiksmų, o ypač Didžiosios Armijos savivaliavimo<br />
bei didžiulės rekvizicijų naštos, užgulusios kiekvieno gyventojo pečius. <strong>Karo</strong><br />
padariniai, skaičiuojant vien tik aritmetinę materialinę nuostolių išraišką, galima<br />
sakyti, stipriai sulėtino <strong>Lietuvos</strong>, po valstybės padalijimo nesuspėjusios atsigauti<br />
ekonomiškai ir morališkai, plėtotę: žemės ūkis, pagrindinis krašto ekonominio<br />
potencialo variklis, prarado apie 50 % iki <strong>karo</strong> turėtų pajėgumų. Dvarai ir valstiečiai<br />
pristigo traukiamosios jėgos, miestai, miesteliai ir kaimai buvo smarkiai<br />
nuniokoti, dalis pastatų sudeginta. nuskurdusiems gyventojams prireikė nemažai<br />
laiko vien tiktai savo jėgomis atstatyti sugriautus ūkius. Minėti įvykiai, taip<br />
pat civilių gyventojų aukos bei karių žūtys mūšiuose ar mirtys dėl šiltinės bei<br />
kitų ligų turėjo įtakos šalies demografinės situacijos blogėjimui.<br />
Įteikta 2006 m. Lapkričio 21 d.<br />
71 pateikiame kelis klasikinius pavyzdžius: šiaulių mieste iš 1115 gyventojų tebuvo likę 451, iš kurių<br />
potenciali dauguma sugrįžo po <strong>karo</strong>. aukštadvaryje iš 119 vyrų ir 80 moterų napoleonmečiu ir pokariniu<br />
laikotarpiu, 19 mirė nuo šiltinės, 3 pasitraukė dėl neaiškių priežasčių, 2 paimti į rekrutus. upytės<br />
apskrities liustracijos raštai, lvia, f. 529, ap. 1, l. 1–2; lydos apskrities liustracijos raštai. ten pat, b.<br />
842, l. 1–3, 5, 6; naugarduko apskrities liustracijos raštas. ten pat, b. 845, l. 3; volkovysko apskrities<br />
liustracijos raštas. ten pat, b. 2153, l. 1–2, 5, 20–21; 1812 m. sunaikintų namų ir dingusių gyventojų<br />
skaičius. iš vilniaus civilinio gubernatoriaus d. n. Bantyš–kamenskio pranešimo, lietuvos tsr istorijos<br />
šaltiniai, t. 1, p. 404.
111<br />
Vertimas iš latvių kalbos<br />
lietuviai latvių šaulių daliniuose,<br />
latvijos kariuomenėje ir latvių<br />
daliniuose, veikusiuose vokieČių<br />
kariuomenėje (1915–1945 m.)<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
Latvijos universitetas<br />
Dabartinėje Latvijos teritorijoje 19–ojo šimtmečio pabaigoje ir 20–ojo pradžioje<br />
lietuvių gerokai padidėjo. Pirmiausia tai įvyko didžiuosiuose pramonės centruose<br />
– Rygoje ir Liepojoje, į tuos miestus traukė lietuvių tautybės darbininkai iš Kauno<br />
gubernijos. Tačiau padidėjo ir kaimuose gyvenančių lietuvių skaičius, ypač Kuršo<br />
– Kauno gubernijos pasienio valsčiuose. Per 1897 m. gyventojų surašymą Latvijos<br />
teritorijoje buvo 24 507 lietuviai, o 1913 m. vien Rygoje jų jau gyveno 34 982. Po<br />
Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> susikūrus nepriklausomoms Baltijos valstybėms Latvijoje<br />
1925 m. buvo 23 193 lietuviai, 1930 m. – 25 885, o 1935 m. – 22 843, jie labai harmoningai<br />
įsiliejo į visas valstybines ir visuomeninio gyvenimo sritis, kartu išlaikydami<br />
ir savo nacionalinį identitetą, sudarydami Latvijos valstybei lojalią, santykiškai<br />
didelę tautinę mažumą. Gana aktyviai Latvijos lietuviai dalyvavo ir 1915–1920 m.<br />
vykusiuose kariniuose–politiniuose procesuose bei valstybės gynimo veikloje iki pat<br />
Baltijos valstybių okupacijos 1940 m. Vokiečių okupacijos metu Latvijoje gyvenančių<br />
lietuvių skaičius reikšmingai nepadidėjo ir 1943 m. jų buvo 24 094 1 . Tad sovietų<br />
ir vokiečių okupacijos metu Latvijos lietuviai buvo priversti įsitraukti į visus karinius<br />
procesus, be kita ko, atlikti karinę tarnybą latvių karinių pajėgų dalyse.<br />
Pirmasis pasaulinis karas<br />
Jau pirmosiomis Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> dienomis į kariuomenę buvo mo-<br />
1 smulkiau žr.: jēkabsons Ē. lietuviai latvijoje. – rīga, 2003. – 11.–14., 53.–57., 99. lpp.
112<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
bilizuoti arba savanoriškai įstojo daugelis Latvijos lietuvių. Pavyzdžiui, 1914<br />
m. pabaigoje latvių žurnale „Varavīksne“ („Vaivorykštė“) buvo išspausdinta fotografija,<br />
kurioje matyti į nelaisvę patekęs vokiečių karys kartu su praporščiku<br />
(jaunesniuoju karininku) J. Jeselioniu iš Liepojos 2 . <strong>Karo</strong> metais daugelis Latvijos<br />
lietuvių savanoriškai ėjo į <strong>karo</strong> tarnybą latvių šaulių batalionuose (paskiau<br />
– pulkuose), kovojusiuose Rygos fronte. Pavyzdžiui, 1916 m. vasarą septyniuose<br />
aktyviai veikiančiuose (fronto) batalionuose tarp šaulių ir puskarininkių lietuvių<br />
buvo 174 (1,6 proc.), tačiau čia neįskaičiuoti 8–ajame Valmieros ir Latvių šaulių<br />
atsargos batalione buvę lietuviai 3 . Buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių bataliono<br />
būrio vadas J. Kalniņš vėliau prisiminė, kad 1915 m. vasarą, batalionui formuojantis<br />
Vecmilgravyje (prie Rygos), į jį, be savanorių latvių, įstojo ir nedidelis procentas<br />
„vietinių svetimtaučių“ – daugiausia estų ir lietuvių, taip pat lenkų, rusų ir<br />
vokiečių 4 . Labai simboliška, kad tarp trijų pirmųjų Rygos fronte (1915 m. spalio<br />
12 d.) žuvusių latvių šaulių dalinių karių (iš 1–ojo Daugavgrivos latvių šaulių<br />
bataliono), kurie spalio 15 d., dalyvaujant maždaug šimtui tūkstančių žmonių,<br />
iškilmingai iš Rygos Latvių draugijos namų buvo palydėti į paskutinę kelionę –<br />
Brolių kapines Rygoje (jie buvo pirmieji ten palaidoti), buvo ir lietuvis savanoris<br />
Jonas Gavenas 5 . Vis dėlto nagrinėjant šaulių anketas matyti, kad palyginti daug<br />
buvo ir tokių lietuvių, kurie iš <strong>Lietuvos</strong> į Latviją atvyko kaip pabėgėliai. Kad ir<br />
tokie pavyzdžiai: 1–ajame Daugavgrivos („Dauguvos žiočių“) latvių šaulių batalione<br />
tarnavo savanoriai lietuviai Juzefas Davginovičius (iš šiaulių valsčiaus),<br />
Benediktas Dreimanis, Benediktas Dvarickis, 2–ajame Rygos batalione – Jonas<br />
Bauzeris (darbininkas iš Rygos, šiame mieste ir gimęs), Kazimieras stasiulis (iš<br />
Telšių apskrities), Vladislovas sveikatas (iš Lašų valsčiaus), Pranas servetko (iš<br />
Panevėžio apskrities), Motiejus slavinskas (gimęs zarasų apskrityje, iš Talino),<br />
osipas sudnikas (iš Malinovkos valsčiaus Daugpilio apskrityje), jaunesnysis karininkas<br />
Kazimieras savgunas (iš Jelgavos), 3–ajame Kuršo batalione – Liudvikas<br />
Vorocinskas (iš šaulių), 5–ajame Žiemgalos batalione – Antanas Kristonaitis<br />
(iš Aknystės valsčiaus), Petras Krivinskas (kalvis iš Misos valsčiaus, anketą<br />
užpildęs latvių kalba), Kazimieras Kudulis (iš Radviliškio), 6–ajame Tukumo<br />
batalione – Jonas Gatulis (iš Žagarės), Kazimieras Gudas (iš Kauno guberni-<br />
2<br />
varavīksne. – 1914. – nr. 14. – 1. lpp.<br />
Bērziņš V. latvių šauliai – drama ir tragedija. – rīga, 1995. – 245. lpp.<br />
4<br />
kalniņš j. 3. kuršo latvių šaulių bataliono raida// latvių šauliai. – 1935. – nr. 1. – 12. lpp.<br />
5<br />
latvių šaulių batalionai. eskizai ir epizodai/ sudarė līgotņu jēkabs. – pēterpils, 1916. – 50.–55. lpp.;<br />
latvių šauliai. latvių senųjų šaulių istorinių dokumentų ir atsiminimų rinkinys. – 1. sēj. – rīga, 1935. –<br />
60. lpp.; latvių šauliai amžinybės šviesoje/ red. j. goldmanis, e. mednis. – strēlnieks, 1953. – 225. lpp.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
jos), Jokūbas Gelažnikas (iš Biržų valsčiaus Panevėžio apskrityje, vienintelis<br />
reformatas), Andronas Varna (iš Kauno gubernijos), Vincentas Vesulis (iš Rygos),<br />
Klementas strukaitis (iš sesavos valsčiaus), 7–ajame Bauskės batalione<br />
– Aleksandras Koterekis (iš šiaulių apskrities), Jurgis Kononovas (Daugpilyje<br />
gimęs rygietis), osipas Konovaičikas (iš Karsavos valsčiaus), Kazimieras Pučka<br />
(iš Panevėžio apskrities) 6 ir t. t. Dar viena ypatybė, kuri šiuos lietuvių karius<br />
skyrė nuo pagrindinių latvių šaulių batalionų karių, yra tai, kad tarp jų buvo gana<br />
daug neraštingų.<br />
Lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalių karininkų (pavyzdžiui, 8–ojo Valmieros<br />
šaulių pulko poručikas, rygietis Valentinas šimoliūnas 7 ir kt.). Lietuvis,<br />
kolegijos asesorius (kapitono laipsnį atitinkantis civilinės tarnybos laipsnis, kuris<br />
Rusijos armijoje buvo suteikiamas ir <strong>karo</strong> gydytojams) Dominikas Bukontas 1915<br />
m. gruodį paskirtas 6–ojo Tukumo latvių šaulių bataliono vyriausiuoju gydytoju<br />
(apskritai šiame batalione jo sudarymo pabaigoje 1915 m. buvo 47 lietuviai, arba<br />
2,5 proc. iš bendro karių skaičiaus) 8 . savo ruožtu Rokiškio apskrityje gimęs Petras<br />
Kubiliūnas, baigęs realinę mokyklą Rygoje, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą<br />
– Vilniaus <strong>karo</strong> mokyklą, buvo bataliono vadas 2–ajame Rygos latvių šaulių pulke.<br />
už parodytą narsą kautynėse per Kalėdas prie Ložmetējkalno („Kulkosvaidžių kalno“)<br />
jam vėliau, jau kaip <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkui, suteiktas III laipsnio<br />
Lačplėsio <strong>Karo</strong> ordinas 9 . 1894 m. Panevėžio apskrities Ruosų sodžiuje gimęs ir<br />
Jelgavos realinę mokyklą baigęs 5–ojo Žiemgalos latvių šaulių pulko paporučikis<br />
Mašuchno žuvo 1917 m. gruodžio 24 d. (pagal senąjį kalendorių), vesdamas savo<br />
karius į ataką pirmąją garsiųjų Kalėdų kautynių dieną. Latvių spauda apie jį rašė:<br />
„Lietuvis. Ir tikras latvis – šaunus, karštakraujis kovotojas, kuris suprato, kad jo<br />
Lietuva turi daug bendrų sopulių su Latvija, tiek senovėje, tiek dabar. stengdamasis<br />
būti artimas latviams, jis itin puikiai buvo išmokęs latvių kalbą.“ Žuvęs karininkas<br />
palaidotas latvių karių Brolių kapinėse Rygoje 10 .<br />
Įdomu tai, kad 1940 m. vasarą, jau įvykus valstybės okupacijai, naujai paskirtam<br />
politiniam Latvijos kariuomenės vadui Bruno Kalniniui, kaip patarėjas<br />
(faktiškai – kontroliuotojas), buvo atsiųstas lietuvis, sovietų sąjungos pasienio<br />
6<br />
latvijos valstybės istorijos <strong>archyvas</strong> (toliau: lvva), 5434. f., (latvių šaulių batalionų organizacinis<br />
komitetas – savanoriškai arba jų įgaliotų asmenų užpildytos anketos), 1. apr., 689. l., 725., 739., 769.,<br />
835., 848., 861., 862., 863., 869. l.<br />
7<br />
lvva, 5601. f., (armijos štabo asmeninių bylų kolekcija), 1. apr., 6265. l., 4. lp.<br />
8<br />
latvių šauliai. – 11 sąsiuvin. – rīga, 1937. – 1067., 1072. lpp.<br />
9<br />
lačplėsio <strong>karo</strong> ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – rīga, 1995. – 258.–259., 275. lpp.<br />
10 līdums. – 1917. – 3. janv.<br />
113
114<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
apsaugos karinių pajėgų pulkininkas Baltrušaitis, kuris prieš tai tarnavo sovietų<br />
sąjungos – Latvijos pasienyje ir mokėjo latvių kalbą. Regis, kad ją buvo išmokęs<br />
Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> metu (galimas daiktas, ir Rusijos Pilietinio <strong>karo</strong> metu),<br />
tarnaudamas latvių šaulių daliniuose 11 .<br />
Raudonieji latvių šauliai<br />
nors kol kas dar trūksta išsamesnės informacijos apie lietuvius, tarnavusius<br />
sovietinėje Latvių šaulių divizijoje per Rusijos Pilietinį karą, vis dėlto galima su<br />
didesniu ar mažesniu tikrumu teigti, kad lietuviai joje tarnavo. šiuo metu rimtai<br />
persvarstoma latvių šaulių raida Rusijos Pilietiniame kare, laužant sovietmečiu<br />
įsišaknijusį stereotipą, kad „raudonieji“ latvių šauliai Rusijoje kovėsi pirmiausiai<br />
ideologinių motyvų vedini. Yra pakankamai daug liudijimų, kad jų veiksmus<br />
labiausiai lėmė tai, kad nebuvo galimybės grįžti į Latviją, grynai nacionaliniai<br />
motyvai, kaip ir ypatingos Rusijos Pilietinio <strong>karo</strong> aplinkybės, dėl kurių latviams<br />
buvo daug saugiau būti savo aplinkoje, savajame latvių karinių pajėgų dalinyje.<br />
Yra žinoma, kad lietuvių buvo ir tarp latvių šaulių dalinių vadų. Pavyzdžiui,<br />
buvęs 3–ojo Kuršo latvių šaulių pulko praporščikas (pulke – nuo 1917<br />
m. vasario) eduardas Kriščiūnas vadovavo latvių šaulių pulkui 1919 m. rudenį<br />
vykusiose kautynėse su Dono kazokais prie carycino, kur su visa štabo sudėtimi<br />
pateko į nelaisvę ir buvo užkapoti kardais 12 . savo ruožtu lietuvis, buvęs carinės<br />
Rusijos armijos generolas majoras, vėliau – <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės generolas<br />
Antanas Martusevičius nuo 1919 m. kovo 27 d. iki spalio 20 d. (atšauktas iš<br />
pareigų) buvo latvių šaulių divizijos (iki 1919 m. vasaros – sovietų Latvijos<br />
armijos 1–osios divizijos) vadas, vadovavęs jai kautynėse tiek Latvijos teritorijoje,<br />
tiek Pietų Rusijoje. 1919 m. liepą, kai divizija po atsitraukimo iš Latvijos<br />
buvo pervadinta į 53–ąją šaulių diviziją, jis kartu su štabo viršininku ir komisaru<br />
prašė išsaugoti seną pavadinimą, gerai suprasdamas, kokią negatyvią reakciją<br />
tai sukels tarp šaulių (prašymas buvo patenkintas asmeniškai įsikišus Leninui).<br />
Kautynėse su Denikino armija prie oriolo 1919 m. rudenį divizija įėjo į 14–ąją<br />
armiją, kuriai vadovavo lietuvis Jeronimas uborevičius, pokalbyje su divizijos<br />
11<br />
latvių karys antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> metu. dokumentų ir atsiminimų rinkinys/ red. o. Freivalds. – 1.<br />
sēj. – vasteras, 1970. – 147., 149. lpp.; kalniņš B. lemtinga 1940 metų vasara// latvijas vēstnesis. – 1999.<br />
– 12. maijs.<br />
12<br />
lapainis p. atsitiktinumo karys. „…mažesnės blogybės pusėje“// laukų gyvenimas. – 1990. – nr. 6.<br />
– 12. lpp.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
štabo viršininku K. švedu jis pasakęs: „Manyje teka toks pats kraujas kaip ir<br />
latvių. Aš žinau latvių šaulių nuopelnus ir jų žygdarbius“. Kaip jau minėta, A.<br />
Martusevičius vadovavo divizijai iki 1919 m. spalio 20 d., smogiamosios grupės<br />
(ir kaip jos vadas) sudėtyje įvesdamas ją į Denikino armijai lemtingas oriolo<br />
– Kromo kautynes. oriolas buvo paimtas tiesiogiai spalio 20 d., tačiau A. Martusevičius<br />
buvo atšauktas iš pareigų remiantis divizijos patirtais gyvosios jėgos<br />
nuostoliais 13 . Vėliau A. Martusevičius grįžo į Lietuvą.<br />
Nepriklausomybės karas<br />
nepriklausomybės kare Latvijos kariuomenės gretose kovojo palyginti daug<br />
lietuvių tautybės karių. Daugelis kautynėse buvo sužeisti. Pavyzdžiui, kautynėse<br />
su bermontininkais 1919 m. lapkritį buvo sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų<br />
pulko kareivis lietuvis Bronislovas saugūnas 14 . 1919 m. rugsėjo 22 d. <strong>Lietuvos</strong><br />
diplomatinė atstovybė paprašė Latvijos karinių įstaigų daugiau nebeimti į <strong>karo</strong><br />
tarnybą <strong>Lietuvos</strong> piliečių ir atleisti jau pašauktus. Vasarą ir rudenį daugelis Latvijos<br />
kariuomenės karininkų ir karių buvo paleisti iš kariuomenės kaip <strong>Lietuvos</strong><br />
piliečiai: Artilerijos atsargos vyresnysis leitenantas nevronis, Vidžemės divizijos<br />
ryšių komandos viršininkas vyresnysis leitenantas Juozas Bilevičius (gimęs<br />
1894 metais Rygoje, kur baigė realinę mokyklą, 1916 m. pabaigė Čugujevo <strong>karo</strong><br />
mokyklą, Rusijos armijas poručikas, iš Latvijos kariuomenės atleistas 1919 m.<br />
rugpjūčio 24 d., į <strong>Lietuvos</strong> kariuomenę įstojo rugsėjo 20 d.), 5–ojo cėsių pėstininkų<br />
pulko vyresnysis leitenantas ir kuopos vadas Jonas Bytautas (gimęs 1894<br />
m. Liepojoje, 1916 m. baigė Žitomiro praporščikų mokyklą, tarnavo 7–ajame<br />
suomių šaulių pulke, 1919 m. – generolo s. Bulak–Balachovičiaus būryje n. Judeničo<br />
armijoje, iš Latvijos kariuomenės paleistas 1919 m. spalio 27 d., paliekant<br />
rikiuotėje iki lapkričio 24 d., dalyvavo kautynėse su bermontininkais, lapkričio<br />
24 d. mobilizuotas į <strong>Lietuvos</strong> kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1923 m., turėjo<br />
kapitono laipsnį; 1923 m. liepos 10 d. nužudytas, kai vyko atostogų į Latviją) ir<br />
kiti. štai aviacijos grupėje tarnavęs jūrų leitenantas Jazepas (Juozas) Andžejevskis<br />
(Andzejauskas) iš kariuomenės paleistas 1919 m. spalį (gimęs 1887 m. liepos<br />
13 Bērziņš v. latvių šauliai – drama ir tragedija. – 187., 203. lpp.; primakovs v. raudonųjų kazokų ir<br />
latvių šaulių reidai denikino armijos užnugaryje. (1919 m. spalis–lapkritis)// pp spalio pergalės. raštai<br />
ir atsiminimai apie latvijos komunistų kovą didžiosios spalio socialistinės revoliucijos ir pilietinio<br />
<strong>karo</strong> metu 1917–1919 m. – rīga, 1967. – 289. lpp.<br />
14 8. daugpilio pėstininkų pulko istorija/ pareng. j. liepiņš. – Cēsis, 1930. – 138. lpp.<br />
115
116<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
16 d. zarasų apskrityje, kitomis žiniomis – Rygoje, baigęs Mangalių tolimojo<br />
plaukiojimo jūrų mokyklą, 1916–1918 m. tarnavo laivo vado padėjėju ir šturmanu<br />
ledlaužyje „sampo“ ir kreiseryje „Rusj“, 1919 m. birželio 6 d. buvo paskirtas<br />
į Latvijos kariuomenės Aviacijos grupę kaip motorlaivio vadas; iš kariuomenės<br />
paleistas spalio 4 d., po šešių dienų mobilizuotas į <strong>Lietuvos</strong> kariuomenę ir iki<br />
1920 m. sausio 7 d. joje tarnavo, o perkeltas į Lietuvą liko gyventi Latvijoje; mirė<br />
1938 m.) 15 . Dėl santykiškai didelio skaičiaus asmenų, kurie norėjo būti paleisti iš<br />
kariuomenės remdamiesi užsienio atstovybės išduotu pasu, 1920 m. sausio pradžioje<br />
Latvijos kariuomenės vyriausiojo vado štabas išleido įsakymą, pagal kurį<br />
galėjo būti paleisti tiktai <strong>Lietuvos</strong>, estijos ir Lenkijos piliečiai (tas apskritai buvo<br />
draudžiama ukrainos Liaudies Respublikos ir Baltarusijos Liaudies Respublikos<br />
piliečių atžvilgiu dėl nenustatytos tų šalių padėties ir dažnų daugelio Latvijos<br />
piliečių mėginimų išsisukti nuo karinės tarnybos), tačiau tiktai tokiu atveju, jeigu<br />
jie gali pateikti pilietybę liudijančius dokumentus, išduotus prieš jų mobilizavimą<br />
į Latvijos kariuomenę. Jeigu dokumentai buvo įgyti jau būnant Latvijos kariuomenės<br />
gretose arba asmenys buvo įstoję į kariuomenę savanoriškai, jie buvo<br />
„paliekami tarnauti bendrųjų nuostatų pagrindu“ 16 . Toks griežtumas buvo susijęs<br />
su būtinybe tuo metu (Latgalos išlaisvinimo pradžia) išlaikyti didelį kariuomenės<br />
kovinį pajėgumą, vėliau paleidimo sąlygos buvo sušvelnintos.<br />
Pavieniai <strong>Lietuvos</strong> piliečiai buvo paleidžiami ir toliau, pavyzdžiui, ilgus<br />
metus Liepojoje gyvenęs 5–ojo cėsių pėstininkų pulko felčeris, pirmiau minėto<br />
5–ojo cėsių pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto <strong>Jono</strong> Bytauto vyresnysis<br />
brolis Alfonsas Bytautas (gimęs 1892 m. šiaulių apskrityje, baigęs Liepojos nikolajaus<br />
gimnaziją, Rusijos armijoje – nuo 1913 m., <strong>karo</strong> ligoninės vaistinės<br />
vedėjas, 1919 m. tarnavęs n. Judeničo armijos šventojo Jurgio kavalierių šaulių<br />
partizanų padalinyje, 1919 m. balandžio 22 d. buvo paskirtas tarnauti Latvijos<br />
Laikinosios Vyriausybės ginkluotųjų pajėgų šiaurės Latvijos brigados Rezervo<br />
batalione, nuo birželio 5 d. – šiaurės Latvijos Partizanų pulko tvarstymo punkto<br />
vedėju, nuo rugsėjo – pulko felčeriu, o atleistas iš kariuomenės 1920 m. rugpjūčio<br />
30 d. kaip <strong>Lietuvos</strong> pilietis); paleisti buvo ir 9–ojo Rėzeknės pėstininkų pulko<br />
vyresnieji leitenantai Jazepas Jodenukis ir Jonas Levinas (1920 m. balandį) bei<br />
kiti. Keli lietuvių tautybės kariai net nesulaukė įsakymo dėl atleidimo iš kariuomenės<br />
ir savavališkai pasitraukė iš savųjų karinių pajėgų dalinių, pavyzdžiui,<br />
15 lvva, 5601. f., 2. apr., 48. l., 1.–8. lp.; armijos vyriausiojo vado įsakymai 1919 metais// lvva<br />
mokslinė biblioteka; lietuvos kariuomenes karininkai 1918–1953 m. – ii tomas. – vilnius, 2002. – 65,<br />
179, 185 p.<br />
16 lvva, 1501. f. (1–asis raitininkų pulkas), 1. apr., 49. l., 41. lp.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
prieš tai kautynėse sužeistas 8–ojo Daugpilio pėstininkų pulko kareivis Povilas<br />
šeinauskas, kuris 1919 m. gruodį buvo pateikęs prašymą perkelti jį į <strong>Lietuvos</strong><br />
kariuomenę (dezertyravo 1920 m. sausį), ir 13–ojo Tukumo pėstininkų pulko<br />
(buvusio Vokiečių landesvero) kareivis Antonas Rozaliūnas (1920 m. balandį) 17 .<br />
Labai įdomi yra lietuvio (taip nurodyta dokumentuose) stanislavo Kasparovičiaus<br />
tarnyba. Kauno gubernijos Krošo mieste 1885 m. spalio 24 d. gimęs ir<br />
katalikų bendruomenės mokykloje išsilavinimą įgijęs liepojietis, trijų šventojo<br />
Jurgio kryžių kavalierius, Rusijos armijos 5–ojo husarų pulko ir nuo 1917 m.<br />
1–ojo lenkų ulonų pulko puskarininkis; po lenkų dalinių išformavimo 1918 m.<br />
birželį grįžo į Liepoją, dirbo Liepojos–Romnų geležinkelyje. 1919 m. vasario 28<br />
d. įstojo į 1–ąjį Atskiro latvių (Kalpako) bataliono Raitininkų būrį kaip vyresnysis<br />
seržantas ir dalyvavo kautynėse su bolševikais Kurše. Vėliau kovėsi 1–ajame<br />
Kuršo ir galiausiai 4–ajame Žiemgalos atskirajame eskadrone (jau užimdamas<br />
karininko vietą). 1921 m. balandį jis už kovinius nuopelnus buvo paaukštintas –<br />
gavo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas naujai sudaryto Raitininkų pulko būrio<br />
vadu, tačiau netrukus po to (1921 m. gruodžio 21 d.) dezertyravo 18 , greičiausiai<br />
persikėlė į Lietuvą.<br />
Dar 1936 m. Lietuvoje gyvenę buvę liepojiečiai, škodoje gyvenantys broliai<br />
Kostas (Konstantinas) Kubilovičius ir Voldemaras Kubilovičius, per Latvijos<br />
konsulatą šiauliuose ir karinį atašė Kaune pateikė Latvijos Gerovės ministerijai<br />
ir Armijos štabui prašymus skirti jiems atitinkamus Latvijos apdovanojimus už<br />
dalyvavimą nepriklausomybės kare. K. Kubilovičius 1919 m. rudenį, kai Bermonto<br />
karinės pajėgos pradėjo pulti Liepoją, savanoriškai įstojo į geležinkelio<br />
kuopą, o vėliau buvo paskirtas į 11–ąjį Duobelės pėstininkų pulką ir dalyvavo<br />
kautynėse su bermontininkais Liepojos kulkosvaidininkų būrio sudėtyje, o 1920<br />
m. pavasarį kartu su pulku buvo nusiųstas į sovietų Rusijos frontą prie Drysos.<br />
Iš kariuomenės paleistas 1920 m. rudenį po taikos sutarties sudarymo vienas iš<br />
pirmųjų, nes K. Kubilovičius buvo gimęs 1901 m. savo ruožtu vyresnysis jo<br />
brolis (gimęs 1895 m.) V. Kubilovičius 1919 m. Liepojoje taip pat savanoriškai<br />
įstojo į Latvijos kariuomenės Latgalos Papildu batalioną, kuris tam tikrą laiką<br />
buvo Ventspilyje, o vėliau kartu su broliu tarnavo 11–ajame Duobelės pėstininkų<br />
pulke Liepojoje ir Latgalos fronte. Po nepriklausomybės kovų abu grįžo į<br />
Lietuvą. V. Kubilovičius 1936 m. vasarį rašė: „Būdamas Latvijoje, Liepojoje,<br />
17 kariuomenės vyriausiojo vado įsakymai. 1919// lvva mokslinė biblioteka; lvva, 5601. f., 1. apr.,<br />
780. l., 4. lp.; 1468. f., (<strong>karo</strong> ministerijos sekretariatas) 1. apr., 138. l., 14. lp.; 3601. f. (kariuomenės<br />
vyriausiojo vado štabas), 1. apr., 251. l., 3.–4., 19. lp.<br />
18 lvva, 5601.f., 1. apr., 2862. l., 1.–8. lp.<br />
117
118<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
ir matydamas sunkią Latvijos valstybės padėtį ir tai, kad priešas vėl puola jauną<br />
Latvijos valstybę, norėdamas ją okupuoti ir sunaikinti, nepaisydamas visko, kas<br />
man buvo brangu – savo žmonos ir vaikų, savo senų tėvų, savanoriškai įstojau<br />
į jauną Latvijos kariuomenę ir stovėjau už Latvijos tautos išlaisvinimą, iki kol<br />
Latvija tapo laisva nuo visų priešų“. savo ruožtu K. Kubilovičius rašė: „Prie<br />
Latvijos išlaisvinimo aš, būdamas dar jaunų metų ir matydamas, kad mano tėvynei<br />
Latvijai ir vėl artinasi sunki priešų okupacija, prisidėjau nežiūrėdamas viso<br />
savo gyvenimo ir nepagailėdamas savo tėvų, įstojau į gretas kaip savanoris, kad<br />
gelbėčiau savo gimtinę – Latviją. stovėjau valstybės sargybos poste iki tol, kol<br />
Latvija tapo laisva nuo priešų. Kadangi esu lietuvis ir mano tėvas vyko į Lietuvą,<br />
tai aš išvykau kartu, ir dabar esu <strong>Lietuvos</strong> pilietis“. Latvijos konsulas šiauliuose<br />
ir Kariuomenės štabas atsiliepė ir apdovanojos abu Latvijos Išlaisvinimo kovų<br />
jubiliejaus atminimo medaliu 19 .<br />
Įdomu tai, kad bandymų užmegzti latvių ir lietuvių karinio pobūdžio bendradarbiavimą<br />
buvo ir Rusijoje Pilietinio <strong>karo</strong> metu. Pavyzdžiui, 1919 m. gegužės<br />
6 d. bolševikų nekontroliuojamoje teritorijoje buvusi sibiro ir uralo Latvių<br />
nacionalinė taryba savo posėdyje omske išnagrinėjo vietos lietuvių civilių ir<br />
karininių darbininkų pateiktą prašymą leisti į naujas kuriamas latvių karinių pajėgų<br />
dalis (Imantos pulką ir Troicko batalioną) stoti ir lietuviams. Buvo nuspręsta<br />
kreiptis į Prancūzijos karinę misiją sibire ir Tolimuosiuose Rytuose (generolą<br />
Žanėną), kuriai pavaldus buvo latvių padalinys, su prašymu apsvarstyti šį pasiūlymą.<br />
Kol kas nežinoma, kaip toliau klostėsi tas reikalas, tačiau reikšmingas yra<br />
jau pats faktas 20 .<br />
Lačplėsio <strong>Karo</strong> ordino kavalieriai – lietuviai 21<br />
Mažiausiai aštuoni vietos lietuviai už Latvijos nepriklausomybės <strong>karo</strong> kautynėse<br />
parodytą didvyriškumą buvo apdovanoti aukščiausiu Latvijos kariniu apdovanojimu<br />
– Lačplėsio <strong>Karo</strong> ordinu (III laipsnio).<br />
Ilūkstės apskrities Prodės valsčiuje 1896 m. kovo 18 d. gimęs 3–ojo Jelgavos<br />
19<br />
lvva, 2574. f. užsienio reikalų ministerijos politinis–ekonominis departamentas), 3. apr., 1736. l., 3.<br />
–18. lp.<br />
20<br />
lvva, 5965. f. (latvijos vyriausybės atstovas sibire ir tolimuosiuose rytuose), 1. apr., 7. l., 16. lp.<br />
21<br />
tolesnis aprašas apie lietuvius – lačplėsio <strong>karo</strong> ordino kavalierius, sudarytas remiantis: lvva,<br />
1304.f. (lačplėsio <strong>karo</strong> ordino taryba) medžiaga (ordino kavalierių asmeninės bylos); lačplėsio <strong>karo</strong><br />
ordino kavalieriai. Biografinis žodynas. – rīga, 1995.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
pėstininkų pulko kapralas Pavelas Masūlis Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> metu tarnavo<br />
38–ajame Turkestano šaulių pulke Vakarų fronte. Į Latvijos kariuomenėje pašauktas<br />
1919 m. birželį, tarnavo Aukštutinio Kuršo partizanų pulke, kuris vienu metu<br />
operatyviai buvo pavaldus <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės vadovybei ir dalyvavo kautynėse<br />
su bolševikais Ilūkstės apskrityje. Vėliau partizanai buvo priskirti 3–ajam Jelgavos<br />
pėstininkų pulkui ir jo sudėtyje 1919 m. rudenį dalyvavo kautynėse su Bermonto<br />
karinėmis pajėgomis. Pulkui persekiojant bermontininkus ir įėjus į <strong>Lietuvos</strong> teritoriją,<br />
lapkričio 20 d. Žeimėje kapralas Masūlis su grupe savanoriškai atsidūrė priešo<br />
užnugaryje, apsupo vokiečių žandarų užimtą namą, su rankine granata nutildė<br />
priešo kulkosvaidžius ir padėjo paimti į nelaisvę vokiečius, atėmęs iš jų kulkosvaidžius.<br />
Vėliau dalyvavo Latgalos išlaisvinimo kovose. Iš kariuomenės paleistas<br />
1921 m. kovą, paskui ūkininkavo Prodės valsčiuje, 1944–1957 m. kalintas sovietų<br />
kalėjime. Mirė Prodės valsčiuje 1972 m. vasarą.<br />
Jelgavoje 1900 m. vasario 8 d. vasarį gimęs Kazimieras Pavilaitis savanoriškai<br />
įstojo Rusijos armiją jau 1915 m. ir dalyvavo kautynėse Karpatuose bei<br />
Rumunijos fronte (apdovanotas šventojo Jurgio kryžiumi IV laipsnio ir šventojo<br />
Jurgio IV laipsnio medaliu). Į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias<br />
pajėgas savanoriškai įstojo 1918 m. gruodžio 20 d. ir tarnavo Atskirame Raitininkų<br />
būryje, vėliau – 1–ojoje baterijoje ir 1–ajame ginkluotame divizione kaip<br />
šarvuotojo automobilio „Kurzemnieks“ artileristas. Bermontininkams pradėjus<br />
Rygos puolimą 1919 m. spalio 8 d. nepaprastai sunkiomis aplinkybėmis užmezgė<br />
šarvuotojo automobilio ryšį su 9–uoju Rėzeknės pėstininkų pulku, pagelbėjo<br />
užimant Dzilnų dvarą. Vėliau, lapkričio 17 d., buvo kontūzytas, dar dalyvavo<br />
Latgalos išlaisvinimo kovose, gavo seržanto laipsnį. Iš kariuomenės paleistas<br />
1921 m., dirbo elektros mechaniku Rygoje. Mirė 1977 m. balandžio 30 d.<br />
Panevėžyje 1894 m. sausio 19 d. gimęs Vitoldas Pupeiko buvo liepojietis,<br />
Rusijos armijoje tarnavęs nuo 1913 m., o prasidėjus karui pakeltas į praporščikus.<br />
Kautynėse Rytų Prūsijoje 1914 m. rugsėjį 113–ojo pėstininkų pulko sudėtyje<br />
buvo sužeistas ir pateko į vokiečių nelaisvę. 1918 m. pabaigoje grįžęs iš nelaisvės,<br />
1919 m. sausio 19 d. Liepojoje savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės<br />
ginkluotųjų pajėgų 1–ąją nepriklausomybės kuopą ir dalyvavo visose<br />
kautynėse Kurše ir Žiemgaloje su sovietų Latvijos armija. Kautynėse prie Aunų<br />
smuklės 1919 m. kovo 12 d. jis kartu su antruoju karininku po priešo ugnimi<br />
apėjo jo pozicijas ir netikėtai apšaudę priešininkus išvijo juos, taip sudarydami<br />
galimybę užimti jų pozicijas per visą liniją. Kovo 22 d. kautynėse prie Kalnciemo<br />
buvo sužeistas į ranką, tačiau kovėsi toliau, bet buvo priverstas pasitraukti iš<br />
kovos gretų netekęs daug kraujo. Buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenan-<br />
119
120<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
to laipsnį, 1920 m. dalyvavo kautynėse, vykusiose Latgaloje, 12–ojo Bauskės<br />
pėstininkų pulko sudėtyje. 1921 m. rugsėjį buvo atleistas ir persikėlė gyventi į<br />
Lietuvą, kur tarnavo <strong>Lietuvos</strong> kariuomenėje. Tolesnis likimas nežinomas.<br />
Lietuvoje, Kilimskos [?] valsčiuje (Latvijos pasienyje), 1892 m. rugpjūčio<br />
15 d. gimęs Pavelas Paliūnas (taip pat – Paleliunis) Rusijos armijoje tarnavo<br />
nuo 1913 m., <strong>karo</strong> metu kautynėse būdamas 29–ojo sibiro šaulių pulko sudėtyje<br />
pelnė IV laipsnio šventojo Jurgio kryžių, o 1916 m. pateko į vokiečių nelaisvę, iš<br />
kurios grįžo 1918 m. pabaigoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį,<br />
paskirtas į Malienos batalioną ir vėliau paaukštintas iki seržanto. Latgaloje 1919<br />
m. lapkričio 25 d. vykusiose kautynėse jis pirmasis Berzpilio valsčiuje užpuolė<br />
priešo sargybą ir paėmė į nelaisvę aštuonis Raudonosios armijos karius. Po to,<br />
kai 1922 m. buvo paleistas iš kariuomenės, ūkininkavo saikavos valsčiuje, kur<br />
mirė 1975 m. rugsėjo 10 d.<br />
Grobinėje 1897 m. gruodžio 12 d. gimęs Antonas Grizis Latvijos kariuomenės<br />
8–ajame Daugpilio pėstininkų pulke tarnavo nuo 1919 m., 1920 m. sausio<br />
13 d., kautynėse su Raudonąja armija Latgaloje prie Gorkų sodžiaus, puolimo<br />
metu grandininis A. Grizis ėjo visų karių priešakyje, savu pavyzdžiu įkvėpdamas<br />
kitus, labai prisidėjo prie sodžiaus paėmimo. Paleistas iš kariuomenės 1921 m.<br />
persikėlė gyventi į Lietuvą, apie tolesnį likimą žinių trūksta.<br />
Jelgavoje 1900 m. gimęs mechaniko mokinys Peteris Mirovičius 1919 m.<br />
kovo mėn. savanoriškai įstojo į Latvijos Laikinosios Vyriausybės ginkluotąsias<br />
pajėgas ir vėliau tarnavo 9–ajame Rėzeknės pėstininkų pulke, dalyvavo visose<br />
kautynėse, kuriose kovėsi pulkas. Kautynėse su Raudonąja armija 1920 m. sausio<br />
28 d. Latgaloje, prie Ploskų sodžiaus, su automatu nusigavo į priešo užnugarį<br />
ir apšaudė sodžių, kuriame buvo priešo pulko štabas. Tai sukėlė priešo pajėgose<br />
didelę sumaištį ir latvių daliniai įgijo galimybę judėti į priekį. Mirė nuo sužeidimo<br />
1920 m. lapkričio 11 d. Kuršo divizijos lazarete.<br />
Kauno gubernijoje 1897 m. gruodžio 10 d. gimęs osipas Bartaševičius nuo<br />
1916 m. tarnavo Rusijos armijoje. Į Latvijos kariuomenę pašauktas 1919 m. birželio<br />
15 d. ir paskirtas 4–ajame Valmieros pėstininkų pulke kaip kapralas. Kovėsi<br />
su Bermonto karinėmis pajėgomis 1919 m. lapkričio 22 d. emburgo–Iecavos<br />
kelyje, vadovavo 6 karių grupei, kurios užduotis buvo nutildyti du priešo kulkosvaidžius.<br />
nepaisydamas smarkios ugnies užduotį atliko, sunaikinto priešo būrį<br />
ir atėmė kulkosvaidžius, iš kurių tuojau pat atidengė ugnį į bermontininkų kovos<br />
liniją. Paleistas iš kariuomenės 1921 m. pavasarį, jis ūkininkavo saikavos valsčiuje.<br />
Mirė 1929 m. gruodžio 31 d., palaidotas Rygos Brolių kapinėse.<br />
Ypač drąsus yra Rygoje gimusio (gimimo data nežinoma) ir Jelgavos gim-
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
naziją 1915 m. baigusio 7–ojo siguldos pėstininkų pulko vyresniojo leitenanto<br />
Aleksandro Jodikaišo žygdarbis. 1915 m. jis buvo mobilizuotas į Rusijos armiją,<br />
o 1916 m., baigęs Pavelo <strong>karo</strong> mokyklą Petrograde, dalyvavo kautynėse Galicijoje.<br />
1917 m. paaukštintas, tapo paporučikiu. už kovos nuopelnus apdovanotas<br />
IV laipsnio šventojo Jurgio kryžiumi psnio ir dviem ordinais. Į Latvijos kariuomenę<br />
įstojo savanoriškai 1919 m. rugpjūtį ir rudenį aktyviai dalyvavo kautynėse<br />
su Bermonto karinėmis pajėgomis. spalio 16 d. Rygoje, uždauguvyje, cemento<br />
fabriko rajone, jis, kaip būrio vadas, bataliono priešakinėse pozicijose „su ypatinga<br />
narsa atmušė kelis priešo kontrpuolimus, dengė dešinįjį bataliono sparną,<br />
taip suteikdamas galimybę mūsų pajėgoms susijungti ir išlaikyti užimtas pozicijas,<br />
tačiau pats tose kautynėse buvo smarkiai sužeistas ir mirė didvyrio mirtimi“.<br />
Jo, kaip ordino kavalieriaus, šeimai, vykstant agrarinei reformai, buvo skirtas<br />
naujas ūkis Ancės valsčiuje Kurše, prie Ventspilio.<br />
ordiną gavo ir Robertas Grigaitis, šaltkalvis, gimęs 1887 m. rugpjūčio 8 d.<br />
senuosiuose Dubultuose (Rygos Jūrmala), ir nors jo dokumentuose nebuvo nurodyta<br />
tautybė lietuvis, tačiau neabejotinai jis buvo bent jau lietuvių kilmės. Į Latvijos<br />
kariuomenę pašauktas 1919 m. birželį Valmieroje, tarnavo 6–ajame Rygos pėstininkų<br />
pulke. Kautynėse su bermontininkais 1919 m. spalio 14 d., pulko 2–ajam<br />
batalionui keliantis per Dauguvą prie Jumpravos dvaro, karys R. Grigaitis kartu<br />
su seržantu ir grandininiu Aunapū (estų tautybės) savanoriškai pirmieji įsiveržė į<br />
priekį, išmušė iš kraštinių pozicijų vokiečių postinius ir sulaikė juos, suteikdami<br />
galimybę batalionui forsuoti upę. Išleistas į atsargą 1920 m. rugsėjį, dirbo vairuotoju<br />
mechaniku. 1940 m. pasikeitė pavardę į „Aivars“. Tolesnis likimas nežinomas.<br />
Taikos metas<br />
Ir po nepriklausomybės kovų Latvijos kariuomenėje tarnavo palyginti daug<br />
lietuvių. 1926 m. vasarį Latvijos kariuomenėje tarp privalomosios karinės tarnybos<br />
karių lietuvių buvo 241, kartu jie sudarė 1,21 proc. visų iš 19 857 tos kategorijos<br />
karių 22 . Lietuvių buvo ir tarp viršlaikinės tarnybos karių, pavyzdžiui, Raitininkų<br />
pulke 1927 m. jie sudarė 0,8 proc., 1928 m. – 1,6 proc. tos kategorijos karių 23 .<br />
Gana daug lietuvių tarnavo profesionaliais karininkais – Latvijos kariuomenės<br />
karininkais. Aukščiausią tarnybos laipsnį iš jų pasiekė 1898 m. Rygoje<br />
22<br />
Bērziņš V., Bambals A. latvijos kariuomenė. – rīga, 1991. – 58. lpp.<br />
2<br />
raitininkų pulkas dešimtais egzistavimo metais. trumpa istorinė apžvalga pulko 10 metų jubiliejaus<br />
proga. 1919. 5. vii – 1929. 5. vii. – rīga, 1929. – 44. lpp.<br />
121
122<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
gimęs Peteris Praškevičius (jis buvo kilęs iš Kauno gubernijos valstiečių), baigęs<br />
gimnaziją. 1919 m. spalio 1 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę ir buvo<br />
Latvijos <strong>Karo</strong> ligoninės vaistinės felčeris. Po to, kai išlaikė vaistininko padėjėjo<br />
egzaminą, 1920 m. buvo paaukštintas ir gavo farmacininko–leitenanto laipsnį.<br />
nuo 1921 m. buvo Rygos <strong>Karo</strong> ligoninės farmacijos instruktorius, o nuo 1923 m.<br />
– ligoninės vaistinės buhalteris. 1928 m. gavo farmacininko–kapitono tarnybos<br />
laipsnį, 1929 m. sutvarkė pirotechnikos išbandymus ir nuo 1930 m. tarnavo Pagrindiniame<br />
artilerijos sandėlyje kaip ypatingųjų užduočių karininkas. Tuo pačiu<br />
metu jo pareigos buvo pervadintos į administracinio kapitono. 1931 m. perkeltas<br />
į Artilerijos laboratoriją kaip sandėlio vedėjas (1939 m. laboratorija pervadinta į<br />
Kariuomenės 22–ąją dirbtuvę). netrukus po šalies okupacijos, 1940 m. liepą, jis<br />
buvo paaukštintas – gavo administracijos pulkininko–leitenanto laipsnį ir buvo<br />
paskirtas 22–osios dirbtuvės viršininku. Paleistas iš kariuomenės 1940 m. spalį<br />
apsigyveno Rygoje, o vokiečių okupacijos metu buvo chemijos ir farmacijos fabriko<br />
„saga“ direktorius Rygoje. 1944 m. su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją ir<br />
1948 metais iš špakenbergo pabėgėlių stovyklos išvyko į Kanadą. Apie tolesnį jo<br />
likimą žinių nėra. Buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu 24 .<br />
1900 m. kovo 18 d. Rygoje gimęs Levas Trinko 25 1920–1924 m., prieš įstodamas<br />
į Latvijos kariuomenės Raitininkų pulką Daugpilyje, tarnavo <strong>Lietuvos</strong> kariuomenėje<br />
(jis buvo vienintelis Latvijos kariuomenės vadas, baigęs <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />
<strong>Karo</strong> mokyklą). 1920 m. lapkričio 15 d. stojo tarnauti į <strong>Lietuvos</strong> kariuomenę<br />
ir 1921 m. gegužę įstojo į <strong>Karo</strong> mokyklos Raitininkų būrį, mokyklą baigė tų pačių<br />
metų gruodį ir buvo paskirtas leitenantu į 1–ąjį Raitininkų pulką. Vis dėlto jau 1922<br />
m. sausį jis buvo perkeltas į 1–ąjį husarų pulką, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis<br />
karininkas. 1923 m. birželį L. Trinko priskirtas į Geležinkelių batalioną, o1924<br />
m. sausį išleistas į atsargą. Greičiausiai tai buvo susiję su Latvijos pilietybės priėmimu,<br />
nes jau vasarį jis buvo Latvijoje, tada ir pašauktas į Latvijos kariuomenę,<br />
paskirtas į Raitininkų pulką jaunesniuoju karininku. 1925 m. L. Trinko sėkmingai<br />
baigė karininkų kursus, 1926 m. buvo paaukštintas ir tapo vyresniuoju leitenantu,<br />
o 1927–1928 m. komandiruotas į Prancūziją, kur sėkmingai baigė somiros kavalerijos<br />
mokyklą. Grįžęs į pulką buvo paskirtas kulkosvaidininkų eskadrono vadu,<br />
1929 m. pakeltas į kapitonus. Pulko vadas Trinko atestacijoje 1930 m. rašė: „Labai<br />
nesugyvenamo būdo. Laisvalaikiu verčia karines knygas iš prancūzų kalbos. Per<br />
daug jautrus. Geras, paliktinas pareigose.“ 1932 m. kapitonas Trinko savo paties<br />
24<br />
lvva, 5601. f., 1. apr., 5045. l.<br />
25<br />
galimas daiktas, kad vardo ir pavardės lietuviska rašyba latvijoje buvo pakeista, nes dokumentuose<br />
aiškiai nurodyta: tautybė – lietuvis, tikėjimas – katalikas.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
pageidavimu buvo paskirtas į Vidžemės artilerijos pulką Rygoje, vėliau – į Armijas<br />
štabą, tačiau 1934 m. jis neišlaikė artilerijos karininko žinių patikrinimo ir buvo išsiųstas<br />
atgal į Raitininkų pulką, kur neilgą laiką ėjo būrio vado pareigas, o 1935 m.<br />
pavasarį buvo atleistas iš tarnybos. Tada apsigyveno Rygoje (žmona buvo latvė),<br />
kur, nepatikrintomis žiniomis, dar gyveno po Antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> 26 .<br />
Kauno gubernijoje 1894 m. rugsėjo 13 d. gimęs, o prieš Pirmąjį pasaulinį<br />
karą Rygoje gyvenęs Valentinas šimoliūnas buvo pašauktas į Rusijos armiją dar<br />
1915 m. pradžioje. Baigęs oranienbaumo praporščikų mokyklą dalyvavo kautynėse<br />
Karpatuose, kur dėl dviejų gautų sužeidimų buvo paaukštintas į paporučikius<br />
ir apdovanotas (iš viso buvo gavęs keturis Rusijos ordinus). 1916 m.<br />
rugsėjį savo paties pageidavimu perkeltas į latvių šaulių dalinius Rygos fronte.<br />
Jis tarnavo 8–ojoje Valmieros latvių šaulių pulko kulkosvaidininkų komandoje<br />
– iš pradžių kaip jaunesnysis karininkas, paskui buvo paaukštintas ir tapo poručiku,<br />
o 1917 m. rugsėjį paskirtas kulkosvaidininkų komandos viršininku. netrukus<br />
po to V. šimoliūnas pateko į vokiečių nelaisvę. Iš jos grįžo paleistas jau 1918 m.<br />
sausį ir patraukė į savo namus salacoje, kur vokiečių okupacijos metu užsiėmė<br />
prekyba. Po sovietų valdžios įsigalėjimo 1919 m. pradžioje jis liko ten pat ir<br />
kovo mėnesį buvo mobilizuotas į sovietinę Latvijos kariuomenę. Kaip 18–ojo<br />
sovietų Latvijos pulko ūkio dalies reikalų vedėjas ir vėliau kulkosvaidininkų komandos<br />
karininkas, jis išvyko į frontą Lietuvoje, kur birželio 10 d. savanoriškai<br />
perėjo į lenkų karinių pajėgų pusę, nutylėdamas tai belaisvių stovykloje. Lenkai<br />
jį iš stovyklos kartu su daugeliu latvių išlaisvino 1920 m. sausį ir V. šimoliūnas<br />
iš karto grįžo į Latviją, kur buvo paskirtas į Latvijos kariuomenės 7–ojo siguldos<br />
pėstininkų pulką kaip vyresnysis leitenantas, einantis jaunesniojo karininko<br />
pareigas (pulkas kovojo Latgalos fronte prieš Raudonąją armiją). nuo 1921 m.<br />
pabaigos jis ėjo kuopos vado pareigas, o 1922 m. perkeltas į 9–ąjį Rėzeknės<br />
pėstininkų pulką kaip vadas, vėliau kuopos vadas, 1927 m. lapkritį pakeltas į kapitonus.<br />
1929 m. apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu (jis buvo gavęs<br />
ir Latvijos išlaisvinimo <strong>karo</strong> atminimo ženklą bei Latvijos išlaisvinimo kovų 10<br />
metų jubiliejaus atminimo medalį). 1933 m. pabaigoje dėl kaltinimų įvykdžius<br />
nusikaltimą V. šimoliūnas perkeltas į 8–ąjį Daugpilio pėstininkų pulką, kur buvo<br />
paskirtas būrio vadu. Kaltinimas nepasitvirtino, tačiau 1935 m. balandį kapitonas<br />
V. šimoliūnas buvo atleistas iš tarnybos paliekant jam teisę vilkėti uniformą, įsikūrė<br />
jis cėsių apskrityje (žmona buvo latvė) 27 . Tolesnis likimas nežinomas.<br />
26<br />
lvva, 5601. f., 1. apr., 6607. l., 1.–29. lp.<br />
27<br />
lvva, 5601. f., 1. apr., 6265. l., 1.–39. lp.<br />
123
124<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
Rygos <strong>Karo</strong> ligoninėje tarnavo gydytojas kapitonas Vikentijus norgello,<br />
kurio dokumentuose ketvirtajame dešimtmetyje buvo įrašyta, tautybė „lietuvis“;<br />
konjunktūros veikiamas ją pasikeitė į palankesnę „latvio“ tautybę (V. norgello<br />
buvo ir latvių studentų korporacijos „Lettonia“ filisteris). Gimęs 1899 m. kovo<br />
27 d. Rygoje, jis 1919 m. gegužės 22 d. (Rygos išlaisvinimo iš sovietų karinių pajėgų<br />
dieną) savanoriškai įstojo Latvijos Laikinosios Vyriausybės Ginkluotąsias<br />
pajėgas ir paskirtas kareiviu į 3–ąjį atskirą batalioną, o šiek tiek vėliau, kuriantis<br />
vieningajai Latvijos kariuomenei, – į 3–ojo Jelgavos pėstininkų pulko kulkosvaidininkų<br />
kuopą. nuo 1920 m. pradžios tarnavo cėsių apskrities ir miesto<br />
komendantūroje, o jau vasarį buvo perkeltas į 1–ąjį Ginkluotąjį divizioną, kovą<br />
– į Ginkluotąjį automobilių divizioną, kuriame tarnavo kaip jaunesnysis, vėliau<br />
– kaip vyresnysis raštininkas. Baigiantis kautynėms už Laisvę ir kariuomenei po<br />
truputį pereinant prie taikos meto etatų sąrašo, 1921 m. vasarį V. norgello buvo<br />
išleistas į atsargą. Jis pradėjo studijas Latvijos universiteto Medicinos fakultete,<br />
metu dirbdo vyriausiosios Geležinkelių valdybos kontoros darbuotoju. 1926<br />
m. pradžioje V. norgello paskirtas į veikiančią tarnybą Vyriausiajame artilerijos<br />
sandėlyje kaip vyresnysis medicinos felčeris. 1928 m. pabaigoje baigė studijas<br />
universitete, 1929 m. buvo paaukštintas – tapo gydytoju–leitenantu ir buvo paskirtas<br />
dirbti Vyriausiojo artilerijos sandėlio gydytoju. 1931 m. rugpjūtį perkeltas<br />
į 4–ąjį Valmieros pėstininkų pulką kaip gydytojas, o lapkritį paaukštintas ir tapo<br />
gydytoju–vyresniuoju leitenantu. 1932–1935 m. V. norgello buvo pasiųstas į ilgalaikes<br />
komandiruotes – į 6–ąjį Rygos pėstininkų pulką, Rygos <strong>karo</strong> ligoninę ir<br />
Arsenalą, o 1935 m. spalį perkeltas į Rygos <strong>karo</strong> ligoninę kaip ordinatorius. 1936<br />
m. pabaigoje buvo paaukštintas, tapo gydytoju–kapitonu. Po šalies okupacijos<br />
1940 m. vasarą V. norgello rudenį išėjo į atsargą ir gyveno Rygoje. 1944 m. jis su<br />
šeimai (žmona latve ir trimis vaikais) su pabėgėliais pasitraukė į Vokietiją, iš ten<br />
persikėlė į JAV. Mirė 1988 m. spalio 9 d. Pietų Dakotoje. Buvo apdovanotas Trijų<br />
žvaigždžių ordinu II pakopos garbės ženklu, Latvijos išlaisvinimo <strong>karo</strong> atminimo<br />
ženklu ir Latvijos išlaisvinimo kovų 10 metų jubiliejaus atminimo medaliu 28 .<br />
1900 m. rugpjūčio 2 d. Jelgavoje gimęs lietuvis (tiesa, ir jis, panašiai kaip V.<br />
norgello, nuo antros ketvirtojo dešimtmečio pusės dokumentuose nurodydavo,<br />
kad yra latvis) Aleksandras felicjanas Bolšaitis buvo baigęs gimnaziją narvoje<br />
ir 1920 m. sausio 23 d. savanoriškai įstojo į Latvijos kariuomenę. neilgą laiką<br />
tarnavo Vidžemės divizijos papildu batalione, po to buvo perkeltas į sienos<br />
apsaugos tarnybą (tarnavo jaunesniuoju raštininku), o 1920 m. rugsėjį pradėjo<br />
28 lvva, 5601. f., 1. apr., 4488. l., 1.–49. lp.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
mokytis <strong>Karo</strong> mokyklos Raitininkų būryje. Po dvejų metų baigė ją I laipsniu,<br />
buvo paskirtas leitenantu į Raitininkų pulką Daugpilyje, kuriame vyko jo tolesnė<br />
karinė tarnyba. Iš pradžių – būrio vadas, 1925 m. paaukštintas, jam suteiktas vyresniojo<br />
leitenanto laipsnis, nuo 1926 m. – pulko adjutanto padėjėjas, nuo 1928<br />
m. – eskadrono vado padėjėjas. 1929 m. lapkritį jis buvo paaukštintas ir gavo<br />
kapitono tarnybos laipsnį, o ir nuo kitų metų pradėjo eiti eskadrono vado pareigas.<br />
už gerą tarnybą apdovanotas Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu, kelis kartus<br />
pasiekė gerų rezultatų tarptautinėse jojimo varžybose. 1939 m. kapitonas Bolšaitis<br />
perkeltas tarnauti į Vidžemės divizijos valdybą Rygoje ir paskirtas divizijos<br />
eskadrono vadu. Tuo pačiu metu jis ėjo ir divizijos štabo viršininko pareigas.<br />
Po šalies okupacijos 1940 m. rugsėjį iš Latvijos kariuomenės pervestas į jos pagrindu<br />
kuriamą Raudonosios armijos 24–ąjį teritorinį šaulių korpusą 181–osios<br />
divizijos 186–ajame šaulių pulke, kur ėjo cheminės tarnybos viršininko pareigas.<br />
1941 m. birželio 14 d. karinių pajėgų vasaros stovykloje kartu su dar keliais<br />
šimtais latvių karininkų buvo suimtas ir išvežtas į norilsko „bausmės“ stovyklą.<br />
Čia 1942 m. gegužės 15 d. A. Bolšaitis, kaip „Latvijos kariuomenės karininkas ir<br />
antisovietinis elementas“, buvo nuteistas 10 metų kalėti. 1942 m. lapkričio 19 d.<br />
pakeliui iš norilsko į Taišetą mirė. Latvijoje likusi šeima (žmona latvė ir du vaikai)<br />
1944 m. su pabėgėliais atsidūrė Vokietijoje, iš ten vėliau persikėlė į JAV 29 .<br />
1909 m. vasario 21 d. Rygoje gimęs Rygos Lietuvių gimnazijos pirmosios<br />
(1927 m.) laidos absolventas Janis Izidorius Budris 1929 m. baigė Latvijos kariuomenės<br />
<strong>Karo</strong> mokyklą ir tarnavo kaip karininkas iš pradžių 11–ajame Duobeles<br />
pėstininkų pulke Daugpilyje, o nuo 1930 m. – Aviacijos pulke, kur baigė<br />
<strong>karo</strong> aviacijos mokyklą. 1932 m. buvo paaukštintas ir gavo vyresniojo leitenanto<br />
laipsnį, tapo lakūnu (1939 m. jam oficialiai suteiktas <strong>karo</strong> lakūno vardas). Taip<br />
pat ir šis karininkas, būdams neabejotinai lietuvis, greičiausiai konjunktūros sumetimais,<br />
1936 m. pradžioje perėjo iš katalikybės į liuteronybę (įšventino kariuomenės<br />
pastorius), o 1937 m. pakeitė savo tautybę ir tapo latviu. Tuo pačiu<br />
metu jis tęsė aktyvią veiklą lietuvių visuomeninėse organizacijose, kas aiškiai<br />
paliudija formalų to pakeitimo pobūdį. Vyresnybės nepasitikėjimą apskritai tolerantiškoje<br />
Latvijos visuomenėje karininkas užsitarnavo dėl savo gyvenimo draugės<br />
pasirinkimo. Jo 1939 m. atestacijoje rašoma: „Mėgsta susitikinėti su žmonėmis<br />
ir atvirai rodytis su savo žmona, kuri pagal tautybę yra žydė, o tai vyresnįjį<br />
leitenantą Budrį diskreditavo kitų karių ir visuomenės akyse. nusiteikimas valstybės<br />
atžvilgiu ir laikysena nekelia pasitikėjimo“. Aviacijos pulko <strong>karo</strong> lakūnas<br />
29 ten pat, 855. l., 1.–29. lp.<br />
125
126<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
J. Budris buvo mirtinai sužeistas per karinio lėktuvo katastrofą ir mirė 1940 m.<br />
sausio 24 d. Rygos miesto 2–ojoje ligoninėje 30 .<br />
Labai įdomi ir sudėtinga yra 1902 m. spalio 14 d. Rygoje gimusio lietuvio<br />
Janio Lepinio biografija. Jis, dar penkiolikmetis, Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong><br />
metu 1917 m. sausio 1 d. savanoriškai įstojo į latvių šaulius ir iki spalio tarnavo<br />
1–ajame Daugavgrivos latvių šaulių pulke. 1919 m. balandžio 24 d., kada Janio<br />
Baložo vadovaujama 1–oji Latvių atskiroji brigada kartu su vokiečiais dar kovėsi<br />
su sovietine Latvijos armija Kurše, J. Lepinis įstojo į ją ir buvo paskirtas tarnauti<br />
štabe kaip kareivis. Vasarą, kuriantis vieningajai Latvijos kariuomenei, jis liko<br />
tarnauti Rygoje Kuršo divizijos štabe, o 1920 m. kovą buvo atleistas kaip nepilnametis.<br />
Vis dėlto jaunuolis jau buvo pasirinkęs savo profesiją ir tų pačių metų<br />
rudenį įstojo į <strong>Karo</strong> mokyklą, Artilerijos skyrių, kurią baigė po dvejų metų, 1922<br />
m. rugsėjį, pradėdamas karininko, būrio vado tarnybą Žiemgalos artilerijos pulke<br />
Daugpilyje. 1925 m. savo paties pageidavimu perkeltas į Artilerijos instruktorių<br />
bateriją cėsyje (1931 m. šis padalinys buvo pervadintas į Atskirą artilerijos divizioną),<br />
kur jis nuo 1929 m. ėjo instruktorių kursų viršininko pareigas. nuo 1936<br />
m. vasaros P. Lepinis vėl tarnavo Žiemgalos artilerijos pulke, 1939 m. pabaigoje<br />
buvo paaukštintas ir tapo kapitonu – baterijos vadu. už deramą tarnybą buvo apdovanotas<br />
Trijų žvaigždžių V laipsnio ordinu. Paskui įvyko valstybės okupacija,<br />
remiantis Latvijos kariuomenės baze buvo suformuotas 24–asis teritorinis šaulių<br />
korpusas. 1940 m. spalį kapitonas J. Lepinis paskirtas į korpuso 624–ąjį haubicų<br />
artilerijos pulką baterijos vadu. 1941 m. birželio 14 d. represuoti keli šimtai korpuso<br />
karininkų. Likusieji prasidėjus vokiečių ir sovietų karui dezertyravo arba<br />
buvo atleisti kaip neįtikę sovietų valdžiai. Tiktai atskiri karininkai, daugiausiai<br />
– tiesiogiai iš artilerijos dalinių, buvo priversti su savo daliniais atsitraukti per<br />
Latvijos sieną. Tarp jų buvo ir J. Lepinis. Jis dalyvavo kautynėse 1941 m. vasarą<br />
ir rudenį, o po 24–ojo korpuso išformavimo buvo įtrauktas į Raudonosios armijos<br />
naujai formuojamas latvių dalis. Jis buvo 43–osios latvių gvardijos divizijos<br />
94–ojo artilerijos pulko vado pavaduotojas ir po to – 130–ojo latvių šaulių korpuso<br />
artilerijos pulko vado pavaduotojas. Buvęs Latvijos kariuomenės karininkas<br />
J. Lepinis krito „didvyrio mirtimi“ kautynėse su vokiečių karinėmis pajėgomis<br />
1943 m. žiemą Rusijoje 31 . Ir šio žmogaus gyvenime atsispindi tragiški latvių ir<br />
lietuvių tautų likimai Antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> metais.<br />
Žinoma, kiek lietuvių trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje veikė ir parami-<br />
0<br />
ten pat, 1030. l., 3.–34. lp.<br />
31<br />
lvva, 5601. f., 1. apr., 3696. l., 2.–26. lp.; savčenko v. 24–ojo šaulių korpuso likimas//sovietų latvijos<br />
komunistas. – 1989. – nr. 2. – 69. lpp.
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
litaristinėje Gynėjų („Aizsargų“) organizacijoje, nors procentiniu atžvilgiu jų buvo<br />
mažiau negu lenkų ir estų. Pavyzdžiui, 1937 m. sausio 1 d. šioje organizacijoje iš<br />
viso buvo 41 lietuvis vyras ir 15 lietuvių moterų (daugiausiai – 11 lietuvių vyrų ir trys<br />
lietuvės moterys – buvo 12–ajame Ilūkstės karinių gynėjų („aizsargų“) pulke, taip<br />
pat trys lietuviai ir šešios lietuvės tarnavo Geležinkelių karinių gynėjų („aizsargų“)<br />
pulke, keturi lietuviai ir 2 lietuvės – 15–ajame Liepojos, šeši lietuviai – 16–ajame Jelgavos,<br />
keturi – 19–ajame Jaunosios Latgalos, du lietuviai ir viena lietuvė – 4–ajame<br />
Jakabpilio, po du lietuvius – 3–ajame Ludzos, 5–ajame Rygos, 18–ajame Daugpilio<br />
karinių gynėjų („aizsargų“) pulke ir t. t.) 32 . Palyginti su caro valdžios metais, gerokai<br />
mažiau lietuvių tarnavo Latvijos policijoje, vis dėlto jų buvo. Aukščiausias pareigas<br />
iš jų neabejotinai ėjo Jazepas (Juozas) Dobelinskis, kuris buvo gimęs 1879 m.<br />
Žagarės valsčiuje, 1893 m. baigė šiaulių apskrities mokyklą ir nuo 1899 m. dirbo<br />
raštininku Rygos policijoje. Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> metu nuo 1915 m. buvo būrio<br />
prižiūrėtojas, nuo 1916 m. – policijos prievaizdas Rygoje, o 1917 m. trumpą laiką<br />
tarnavo kariuomenėje. Vokiečių karinėms pajėgoms užėmus Rygą 1917 m. rugsėjį J.<br />
Dobelinskis liko mieste ir nuo to laiko tarnavo okupacinės valdžios įstaigų „Kripo“<br />
policijoje pareigūnu. 1919 m. liepos 15 d. stojo į tarnybą Latvijos valstybės policijoje<br />
kaip Geležinkelių policijos II klasės (nuo rugpjūčio mėn. – I) prižiūrėtojas. 1920–<br />
1922 m. J. Dobelinskis buvo Geležinkelių policijos Rygos būrio viršininko padėjėjas,<br />
1922–1925 m. Geležinkelių policijos Daugpilio būrio sienos apsaugos kontrolierius<br />
Žiemgalos stotyje (prie Lenkijos sienos), o 1925–1927 m. – Indros stotyje (netoli<br />
nuo sienos su sssR). 1927 m. paskirtas Daugpilio prefektūros II poskyrio viršininku<br />
ir tas pareigas ėjo iki 1932 m., kol buvo atleistas iš pareigų policijoje. 1940 m. rugpjūtį,<br />
kai valstybė jau buvo okupuota, J. Dobelinskis okupacinės valdžios įstaigoms<br />
pateikė prašymą priimti į darbą milicijoje, tačiau nežinoma, ar į jo prašymą buvo<br />
atsižvelgta. Tolesnis J. Dobelinskio likimas kol kas nežinomas 33 .<br />
Latvių daliniai, veikę vokiečių kariuomenėje (1941–1945 m.)<br />
Daugelis Latvijoje gyvenusių lietuvių jau pirmosiomis vokiečių ir sovietų<br />
<strong>karo</strong> dienomis įsijungė į latvių partizanų, kovojusių prieš sovietus, judėjimą (pavyzdžiui,<br />
Petras Butvilavičius snėpelės valsčiuje, kuris <strong>karo</strong> pabaigoje veikė ir<br />
vokiečių organizuotoje latvių diversantų – „Miško kačių“ organizacijoje Kurše,<br />
2<br />
lvva, 1640. f. (aizsargu štābs), 1. apr., 657. l., 2. lp.<br />
lvva, 5604. f. ( policijos darbuotojų asmeninės bylos), 1. apr., 1453. l., 1.–12. lp.<br />
127
128<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
už tai po <strong>karo</strong> sovietų valdžia jį įkalino ir nuteisė) 34 .<br />
santykiškai daug lietuvių tautybės asmenų, buvusių Latvijos piliečių (o<br />
kartkartėmis – ir Latvijoje apsistojusių buvusių <strong>Lietuvos</strong> piliečių), turėjo paklusti<br />
mobilizacijai į latvių „savanoriškąjį“ ss legioną. Tarp jų buvo visų visuomenės<br />
sluoksnių atstovų. 1943 m. birželį į legioną pašauktas Aknystos lietuvių tautinės<br />
mokyklos vedėjas, buvęs Rygos lietuvių gimnazijos absolventas Jonas šeškėnas,<br />
o 1944 m. pradžioje – Rygos lietuvių gimnazijos mokytojai. Tie, kurie buvo atlikę<br />
tarnybą Latvijos kariuomenėje ir įgiję joje instruktoriaus tarnybinį laipsnį, ir legione<br />
tarnavo su juo, pavyzdžiui, lietuvis iš Demenės valsčiaus Jazepas Kliaderis<br />
1944 m. buvo 4–ojo latvių pasienio apsaugos pulko unteršarfiureris (puskarininkis).<br />
Apskritai,ž galima daryti išvadą, kad latvių legione lietuvių buvo palyginti<br />
daug 35 . Kurše gyvenę ar apsistoję lietuviai buvo mobilizuoti į legioną dar 1945<br />
m. pavasarį (iki pat Vokietijos kapituliacijos gegužės mėn.). Taip pat Liepojoje<br />
buvo mobilizuotas darbininkas iš Grobinės valsčiaus Julianas Petrikas, Ravos<br />
valsčiaus ūkininkas Leonas Dučmanis, Popės valsčiaus ūkininkas Andrievs Apanavičius<br />
(dar gegužės 4 d.) ir daugelis kitų 36 . Kaip ir latvių atveju, tai buvo labai<br />
jauni vaikinai, pavyzdžiui, Rygoje 1926 m. gimęs Bronislovas noreika. Ir dar<br />
matyti, kad pasitaikė atvejų, kai į latvių legioną buvo šaukiami lietuviai, kurie<br />
net nebuvo Latvijos piliečiai, o pateko į Latviją jau vokiečių okupacijos metu.<br />
Pavyzdžiui, nuo 1943 m. spalio į legioną buvo įrašytas Albertas noreika (gimęs<br />
1924 m. Lietuvoje), jo motina Marija šiuo metu dar gyvena Rygoje 37 ir t. t.<br />
Lietuvių ar bent jau lietuviškos kilmės asmenų buvo ir tarp latvių policijos<br />
bei legiono padalinių karių, gavusių apdovanojimus. Pavyzdžiui, 1943 m. rugsėjį<br />
už nuopelnus kautynėse Geležinio Kryžiaus II laipsnio ordiną gavo 15–osios ss<br />
divizijos grandininis Jonas Palelionis (gimęs 1921 m.), 1944 m. sausį – 1–ojo<br />
Rygos policijas pulko grandininis Leonardas nikolaitis (gimęs 1915 m.), Kurše<br />
1944 m. lapkritį – 19–osios ss divizijos 44–ojo grenadierių pulko grandininis<br />
Jonas Petkūnas (gimęs 1922 m. Aknystos valsčiuje), 1945 m. sausio 3 d. – 19–<br />
osios divizijos 43–ojo grenadierių pulko seržantas Petras Miliūnas, grandininiai<br />
eduardas Vataitis ir eduardas Voitekūnas 38 .<br />
4<br />
lva, 1986. f. (1941 m. suimtų ir nuteistų asmenų baudžiamosios bylos), 1. apr., 42 553. l.<br />
5<br />
lvva, p–951. (švietimo ir kultūros generalinės direkcijos mokyklų departamentas) f., 1. apr., 118.<br />
l., 39. lp.; p–180. (ss karinių pajėgų „ostland“ aprūpinimo tarnybos karininkas) f., 5. apr., 634. l., 44.<br />
lp.; 290. l., 9. lp.<br />
36<br />
lvva, p–71. (latvių ss legionas) f., 1. apr., 21. l., 2.–73. lp.<br />
7<br />
lvva, į latvių legioną paskirtų karinių asmenų kartoteka.<br />
38<br />
sietiņš u. i. apie žemę, kurią mylime... latvių geležinio kryžiaus kavalieriai. – rīga, 2005. –179.,
LIETUVIAI LATVIŲ ŠAULIŲ DALINIUOSE, LATVIJOS KARIUOMENĖJE<br />
IR LATVIŲ DALINIUOSE, VEIKUSIUOSE VOKIEČIŲ KARIUOMENĖJE (1915–1945 M.)<br />
Po Antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> labai daug lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių Latvijoje<br />
buvo suimti ir teisiami tiesiogiai už tarnybą įvairiose latvių karinėse formuotėse,<br />
pavyzdžiui, tai buvo Petras Markevičius (gimęs 1896 m. Panevėžio apskrityje, areštuotas<br />
1944 m. gruodį, tarnavęs latvių savigynos daliniuose 1941 m., „išvykęs su karinių<br />
gynėjų grupe į estiją kovoti su Raudonąja armija“), Antanas Markevičius (gimęs 1921<br />
m. Rygoje, areštuotas 1945 m. lapkritį, „tarnavęs 19–ojoje ss divizijoje“), Benediktas<br />
Rupšis (gimęs 1908 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. sausį; ketvirtajame dešimtmetyje<br />
Rygoje aktyviai veikė kraštutinių dešiniųjų pažiūrų latvių nacionalistinėje organizacijoje<br />
„Pērkonkrusts“ („Perkūno kryžius“), <strong>karo</strong> metu V. Arajo vadovaujamos Latvių sD<br />
komandos narys), Antanas šimkūnas (gimęs 1904 m. Lietuvoje, areštuotas 1945 m.<br />
sausį, karinis gynėjas („aizsargas“) Raudos valsčiuje), Jonas Balčiūnas (gimęs 1915<br />
metais Bauskėje, areštuotas 1950 m., vyresnysis policininkas Rygos apskrityje, vėliau<br />
– latvių legione, 1945 m. balandį Rusmanio kovinės grupės sudėtyje iš Vokietijos atvykęs<br />
Kurše 19–osios divizijos papildymui), Martinas Balčiūnas (gimęs 1924 m. Kurmenės<br />
valsčiuje, areštuotas 1949 m., 15–osios ss divizijos karys), Juozas Bieliūnas<br />
(gimęs 1895 m. elkšnių valsčiuje, areštuotas 1945 m. vasarį, latvių savigynos padalinio<br />
narys), Petras Janulaitis (gimęs 1927 m. Rygoje, areštuotas 1945 m. gegužę, Kurše<br />
vokiečių sudaryto latvių diversantų dalinio „ss Jagdverband ostland“ narys, permestas<br />
per fronto liniją į sovietų karinių pajėgų užnugarį), Josifas Kazlas (gimęs 1887 m. Lietuvoje,<br />
nuo 1934 m. buvęs karinis gynėjas („aizsargas“), <strong>karo</strong> metu tarnavo latvių policijoje)<br />
ir kt. 39 Labai daug lietuvių buvo tarp latvių legiono dalinių žuvusių ir be žinios<br />
dingusių karių, pavyzdžiui, kareiviai Arturas Anckaitis, Michailas Kozelius, Voldemaras<br />
Lukašunas, Vladislavas Markevičius, stanislovas Markūnas, Alfonsas ir Donatas<br />
Misiūnai, Antanas Pranckūnas, Justinas skavarauskis, Justas Voitekūnas, stanislovas<br />
Voitekūnas, Pranas Tarbunas, grandininis Alfredas Andrejaitis, kapralas edmundas<br />
Mackaitis ir daugelis kitų (visi čia paminėti buvo dažniausiai gimę 1918–1924 m. ir<br />
žuvę 1944–1945 m. abiejų latvių ss divizijos, policijos arba sienų apsaugos pulkų sudėtyje)<br />
40 . Lietuviai arba lietuvių kilmės asmenys tarnavo ir latvių policijas daliniuose,<br />
pavyzdžiui, 1943 m. gegužę nuo sužeidimų, patirtų per susidūrimą su „banditais“, mirė<br />
Geležinkelių policijos policininkas Albertas Mikalaitis 41 .<br />
stebinantis lietuvių skaičius buvo Vokietijos kautynių erdvėje 1944–1945 m.<br />
atsidūrusioje 15–osios divizijos 1–ojo latvių statybos ir rezervo bataliono 4–ojo-<br />
185., 192., 195, 248., 257. lpp.<br />
9<br />
nuo nkvd iki kgB. politiniai procesai latvijoje. – 47., 49., 54., 69., 299., 345., 487., 663., 749. lpp.<br />
40<br />
latvių karys antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> metu. – 10 tomas. – kritę ir be žinios dingę latvių kariai.<br />
– toronto, 1989.<br />
41<br />
tēvija. – 1943. – 1. jūn.<br />
129
130<br />
Dr. Ēriks JĒKABSONS<br />
je kuopoje. Jau po kapituliacijos, būdami Vakarų viešojoje belaisvių stovykloje,<br />
keli iš jų pateikė vokiečių kalba parašytus prašymus leisti grįžti į „tarybų armijos<br />
užimtą <strong>Lietuvos</strong> sritį“. Tai buvo otto Martinaitis (gimęs Vokietijoje, Rytų Prūsijoje,<br />
Tilžės apskrityje), <strong>Karo</strong>lis Bervingis (savarankiškai ir ypatingai pažymėdavęs,<br />
kad yra „lietuvis“), Adamas Kalvaitis, Arturas šinteningas (jūrininkas iš Krakiškių<br />
Tilžės apskrityje, Rytų Prūsija), Mykolas Bakšas (iš Klaipėdos apygardos), Karlas<br />
Gailis (Gaül; iš Klaipėdos apskrities, galimas daiktas, kuršių kilmės), Martinas<br />
šichnšnelis (iš Rytų Prūsijos), Maksas Katlunas (iš Rytų Prūsijos), buvęs folkšturmistas<br />
Mykolas Kvauka (iš Klaipėdos krašto), Kristupas Augustinas (iš Kretingos<br />
apskrities), Martinas Pinkis (iš nidos, galimas daiktas, kuršis), Richardas Gailius,<br />
Heinrichas šmitas, Hansas Libukas (visi – iš Klaipėdos apskrities), 1928 m. gimęs<br />
jūrininkas Vilius frėzė (iš Klaipėdos). Ir nė vienas jų nebuvo gimęs Latvijoje, visi<br />
– Lietuvoje arba Rytų Prūsijoje, daug iš jų prašė leidimo išvykti į Klaipėdą. Pagal<br />
amžių visi jie buvo pagyvenę (kai kurie gimę dar 19–ojo amžiaus dešimtajame dešimtmetyje)<br />
arba labai jauni (jauniausias – gimęs 1928 m.), o tai leidžia manyti, kad<br />
tai buvo lietuvių tautybės vietos gyventojai, kurie vokiečių kariuomenei traukiantis<br />
iš Klaipėdos krašto ir Rytprūsių patraukė kartu, o vėliau, jau artėjant <strong>karo</strong> pabaigai,<br />
buvo paskirti į pagalbinį to latvių legiono padalinį 42 . Kadangi Latvių legiono padalinių<br />
karių, grįžusių iš Vakarų sąjungininkų belaisvių stovyklų į sovietų okupuotą<br />
gimtinę, lyginamasis svoris labai mažas, galima manyti, kad lietuvių karių ir tame<br />
padalinyje buvo daugiau, o kiti iš jų tiesiog apsisprendė likti Vakaruose.<br />
* * *<br />
Reikia padaryti išvadą, kad latvių šaulių daliniuose Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong><br />
metu ir Latvijos kariuomenėje 1918–1940 m. tarnavo palyginti didelis lietuvių<br />
skaičius ir daugelis iš jų buvo karininkai. Aštuoni lietuviai už parodytą didvyriškumą<br />
Latvijos kariuomenės sudėtyje 1918–1920 m. nepriklausomybės <strong>karo</strong><br />
metu buvo apdovanoti Lačplėsio <strong>Karo</strong> ordinu. Keli lietuvių tautybės karininkai<br />
Latvijos kariuomenės gretose pasiekė gana aukštus tarnybos laipsnius ir pareigas,<br />
tai aiškiai rodo, kad lietuvių tautinė mažuma aktyviai dalyvavo ir šioje Latvijos<br />
valstybės gyvenimo srityje. Vokiečių okupacijos metais Latvijoje gyvenantys<br />
lietuviai tarnavo ir latvių policijos daliniuose, o nuo 1943 m. – latvių legione,<br />
kartu su latvių tauta išgyvendami ir tą labai tragišką Latvijos istorijos laikotarpį.<br />
42 latvijos okupacijos muziejaus fondai.<br />
Vertimas tikras. LR BK 235 str. turinys vertėjai žinomas.
lietuvos kariuomenės karininkų<br />
skautiška veikla 1918 – 1940 m.<br />
Giedrius GLOBYS<br />
„skautizmo atsiradimas ir išsivystymas yra vienas iš žymiausių įvykių ne tik<br />
jaunimo gyvenime, bet ir visuotinėje pedagogikos istorijoje 1 “. Prof. st. šalkauskis.<br />
skautų organizacijos idėja gimė tuomet, kai Anglų – būrų <strong>karo</strong> 2 metu Pietų<br />
Afrikoje išbandytus žvalgų (angl. scout) metodus britų generolas Robertas<br />
Baden – Povelis (Robert Baden – Powell) 1907 m. išbandė vaikų stovykloje<br />
Brownsee saloje. Metais vėliau išleidęs knygą „skautybė berniukams“ 3 jis padėjo<br />
ideologinius ir organizacinius pagrindus jau beveik šimtmetį skaičiuojančiam<br />
pasauliniam skautų sąjūdžiui. 19 – 20 amžių sandūroje europoje ieškota naujų<br />
pedagoginių metodų, kurtos įvairios sportinės – patriotinės organizacijos, todėl<br />
skautybė čia rado puikią dirvą, kiekvienoje šalyje įgaudama savitų bruožų.<br />
Lenkų skautų kūrėjas Andžejus Malkovskis (Andrzej Małkowski) apie skautybę<br />
yra pasakęs: „Harcerystė – tai skautybė su nepriklausomybe (lenk. harcerstwo<br />
to skauting plus Niepodległośę) 4 . Daugumą skautų organizacijų įkūrė ir joms<br />
vadovavo karininkai. Lenkijoje – Andžejus Malkowskis, Rusijoje – olegas<br />
Pantiuchovas, Latvijoje – Karlis Gopertas, Lietuvoje – Petras Jurgėla.<br />
<strong>Lietuvos</strong> skautai su kariuomene susiję labai artimai. skautijos kūrėjai buvo<br />
karininkai, tiksliau, skautų vadovai tapo savanoriais ir karininkais, kadangi oficiali<br />
lietuvių skautų įkūrimo data yra 1918 m. lapkričio 1 d., taigi <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė<br />
beveik mėnesiu „jaunesnė“. Trys iš keturių skautų organizacijos vadovų<br />
– vyriausiųjų skautininkų – buvo karininkai 5 . Daug karininkų buvo skautų vadovai<br />
arba prisidėjo prie skautų veiklos rėmimo. skautų organizacijos raidą galima<br />
skirti į du laikotarpius, kurių riba būtų 1930 m., kuomet savarankišką visuomeninę<br />
organizaciją tautininkų valdžia suvalstybino. Karininkija buvo pagrindinė<br />
tautininkų režimo atrama, todėl, norėdami išryškinti karininkų vaidmenį skautų<br />
1<br />
šalkauskis.st., skautai ir pasaulėžiūra, Čikaga, 1953, p. 23.<br />
2<br />
didžiosios Britanijos 1899–1902 m. karas pietų afrikoje su orane ir transvalio respublikomis.<br />
Baden – powell r. scouting for boys. london, 1908.<br />
4<br />
Metoda harcerska a hufiec // czuwaj. 1997, nr. 11, s. 18.<br />
5<br />
Vsevolodas šenbergas1922–1925 m., Mikas Kalmantas – 1925–1930 m. ir Juozas šarauskas 1930–1940 m.<br />
131
132<br />
Giedrius GLOBYS<br />
organizacijoje, atkreipsime dėmesį ir į teisinius bei ideologinius tautininkų politikos<br />
aspektus skautų atžvilgiu.<br />
Tyrimo objektas – skautų veikloje dalyvavę <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai.<br />
straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti <strong>Lietuvos</strong> karininkų dalyvavimą<br />
skautiškoje veikloje.<br />
uždaviniai:<br />
– apžvelgti <strong>Lietuvos</strong> skautijos ištakas;<br />
– apžvelgti teisinius ir politinius veiksnius, sąlygojusius skautų veiklą;<br />
– apibrėžti ir įvertinti kiekybinį ir kokybinį karininkų dalyvavimą skautiškoje<br />
veikloje.<br />
šaltiniai ir literatūra šiems klausimams nagrinėti skirstomi į tris grupes: 1)<br />
archyviniai dokumentai ir periodika; 2) skautų įkūrėjo kpt. Jurgėlos tekstai; 3)<br />
istorikų darbai, skirti <strong>Lietuvos</strong> kariuomenei.<br />
Rašant darbą naudotasi <strong>Lietuvos</strong> centrinio valstybės archyvo fondais –<br />
576–uoju, kuriame saugomi <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungos dokumentai, ir 930–uoju,<br />
kuriame saugomos asmeninės karininkų bylos. Abiejuose fonduose esantys dokumentai<br />
apima 20 amžiaus trečią ir ketvirtą dešimtmečius. Dauguma karininkų<br />
bylų – tarnybos lapai, atestacijos – tyrinėtojų ne kartą naudotos, tačiau apie<br />
skautišką karininkų veiklą duomenų jose labai maža. skautų <strong>archyvas</strong> palyginus<br />
mažai tyrinėtas. Tuntininkų ataskaitos ir kiti dokumentai yra pakankamai<br />
informatyvūs ir atspindi skautų organizacijos vienetų veiklą, kurioje dalyvavo ir<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai. Taip pat naudotasi gausia tarpukario skautiška<br />
(Skautų aidas) ir kariška (Kardas, Kario kalendorius, Mūsų žinynas) periodika<br />
bei kita pagalbine literatūra.<br />
skautų įkūrėjo Jurgėlos tekstus galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – jo pasisakymai<br />
tarpukario skautiškoje ir kariškoje periodikoje bei atskiromis knygomis<br />
išėję leidiniai, skirti praktinei skautų ir jų vadovų veiklai 6 . šie tekstai svarbūs,<br />
kadangi juose atsiskleidžia Jurgėlos požiūris į skautybės ir karininkijos santykį.<br />
Kita dalis – JAV išleista knyga „Lietuviškoji skautija“ 7 . Knyga svarbi skautų<br />
istorijos tyrimams ir vertinga ne tik dėl pateikiamų faktų gausos, sistemingo jų<br />
dėstymo, bet ir dėl to, jog tai vienintelė tokio pobūdžio studija, parašyta svar-<br />
6 Jurgelevičius P. lietuvos ateitis. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė.<br />
kaunas, 1920; Jurgelevičius P. skautystė: vadovėlis jaunuomenei. kaunas, 1925; Jurgelevičius P.<br />
skautų tarnavimas tėvynei, kaunas. 1927; Jurgelevičius p. skautų vadovas, kaunas. 1929. Vyr. ltn. P.<br />
Jurgelevičius. skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, nr. 27, p. 208; Kpt.<br />
P.Jurgelevičius, skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231.<br />
7 Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. Bruklinas, 1975.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
biausių įvykių dalyvavusio skautų įkūrėjo. Tačiau knygoje pasitaiko ir netikslumų,<br />
dažniausiai cituojant tarpukario periodiką. Knygai pasirodžius, autoriui, be<br />
padėkų ir pagyrimų, priekaištauta dėl faktų ir detalių kolekcionavimo bei pernelyg<br />
teigiamo praeities vaizdavimo 8 .<br />
Tarpukario <strong>Lietuvos</strong> kariuomenei ir karininkijai skirtų darbų nuolat gausėja,<br />
juose dažniausiai nagrinėjami pagrindiniai kariuomenės veiklos aspektai ar<br />
tiesiog trumpai, enciklopedine forma, nors ir su tam tikrais trūkumais bei netikslumais<br />
pristatomos karininkų biografijos 9 . Tiriamai temai artima dr. <strong>Jono</strong> Vaičenonio<br />
monografija 10 , skirta kariuomenės vidaus veiklai, įtakai <strong>Lietuvos</strong> politiniam<br />
gyvenimui bei kariuomenės įvaizdžiui visuomenėje aptarti. Tačiau knygoje<br />
nepakankamai nagrinėjama visuomeninė karininkų veikla.<br />
svarbios kelios pastabos dėl pavardžių rašybos. Tekste bus vartojami abu<br />
Perto Jurgėlos pavardės variantai: cituojant šaltinius – senasis „Jurgelevičius“,<br />
kalbant apie jį – sulietuvintas „Jurgėla“. Taip pat bus vartojami ir Miko (Mykolo)<br />
Kalmanto (Kalmantavičiaus) pavardės variantai.<br />
Lietuvių skautų ištakos<br />
Mintis įkurti lietuvių skautus dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienu metu<br />
kilo skirtingose vietose gyvenusiems lietuvių išeiviams. Peterburge gyvenęs dr.<br />
Jurgis Alekna, susipažinęs su rusų skautų veikla, šia idėja pasidalijo su būsimu<br />
pirmuoju vyriausiuoju skautininku Vsevolodu šenbergu, su kuriuo vėliau<br />
inicijavo skautų paspirties (rėmimo) draugijos įkūrimą. Lietuvių skautų įkūrėju<br />
tradiciškai laikomas Petras Jurgėla su skautybe susipažino panašiu metu, taip pat<br />
Rusijoje, skautaudamas lenkų ir ukrainiečių draugovėse ir netrukus pats pradėjo<br />
burti lietuvių skautų grupeles. Po <strong>karo</strong> grįžę į Lietuvą šenbergas ir Jurgėla tapo<br />
savanoriais, vėliau karininkais, o dr. Jurgis Alekna – minėtos draugijos pirmininku<br />
11 . nors ir tikslas, ir interesai buvo bendri, tačiau abu karininkai nebuvo<br />
bičiuliai, tai atsispindėjo ir jų skautiškuose atsiminimuose 12 . šenbergas, rašyda-<br />
8<br />
http://www.arka.lt/kuprionis/jk_skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html<br />
9<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, t. 1, 2001 m., t. 2, 2003, t. 3, 2003 m., t. 4, 2004<br />
m. t. 5, 2005 m..<br />
10<br />
Vaičenonis J. <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė valstybinio ir politinio gyvenimo verpetuose. Versus aureus. 2004.<br />
11<br />
dr. Jurgis Alekna buvo <strong>Lietuvos</strong> banko valdybos nariu ir antrojo ministrų kabineto Vidaus reikalų viceministru.<br />
12<br />
šenbergas v. skautybė Lietuvoje ir dr. Alekna // skautų aidas, 1938, nr. 4, p. 79<br />
133
134<br />
Giedrius GLOBYS<br />
mas apie skautų organizacijos steigimą, akcentavo skautų paspirties (rėmimo)<br />
draugijos svarbą, o Jurgėla, nemenkindamas draugijos reikšmės, daugiau dėmesio<br />
skyrė darbui su vaikais atpasakoti. šios pozicijos taip pat laikėsi ir kitas atsiminimus<br />
rašęs Vyriausiasis skautininkas Jonas Kuprionis 13 .<br />
skautų idėjos sklaida Lietuvoje priklausė ne tik nuo objektyvių prielaidų,<br />
bet ir nuo konkrečių asmenybių bei jų aplinkos, todėl verta plačiau apžvelgti<br />
lietuvių skautų įkūrėjo Petro Jurgėlos skautišką biografiją. Jurgėla gimė 1901 m.<br />
rugsėjo 30 d. JAV. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis su tėvais atvyko į Lietuvą, tačiau<br />
prasidėjus <strong>karo</strong> veiksmams Jurgėlų šeima buvo priversta išvykti į Taganrogą<br />
(ši aplinkybė vėliau taps labai svarbi) 14 . Ten Jurgėla įstojo į lenkų skautų T. Kosciuškos<br />
draugovę 15 . Lenkų skautai, pasak Jurgėlos, buvo patriotiškai nusiteikę,<br />
drausmingi, žvalūs ir apsukrūs, turėjo savo himną, patriotines dainas, sistemingo<br />
darbo programą ir patirtį, buvo labiau organizuoti, todėl jis pasirinko juos, o ne<br />
rusų skautus. Draugovėje Jurgėla ėjo skiltininko pareigas, studijavo lenkų ir rusų<br />
literatūrą apie skautybę, kaupė vadovavimo patirtį. Kilus konfliktui dėl jo lietuviškų<br />
pažiūrų, 1916 m. gegužės 4 d. Jurgėla perėjo į 121–ąją ukrainiečių skautų<br />
draugovę, kurioje vėliau gavo paskautininkio ir skautininko laipsnius.<br />
1917 m. rugpjūtį Jurgėla įstojo į Martyno Yčo vadovaujamą gimnaziją<br />
Voroneže. Ten atsirado keletas norinčių skautauti jaunuolių ateitininkų. Kosto<br />
Vaitkaus padedamas pagal lenkišką „szkola harcerza“ ir rusišką „skautybę berniukams“<br />
Jurgėla ruošė juos būti skautų vadovais 16 . Tos pačios gimnazijos mokinys,<br />
būsimasis diplomatas stasys Lozoraitis jau buvo lenkų draugovės adjutantas<br />
ir turėjo paskautininkio laipsnį, tačiau nei jis, nei kitose draugovėse skautavę<br />
lietuviai į naujos draugovės darbą neįsijungė. Rusijoje prasidėjus revoliucijai,<br />
besikurianti draugovė pakriko. Iš Voronežo grįžęs į Taganrogą Jurgėla toliau vadovavo<br />
121–ajai rusų – ukrainiečių draugovei ir įkūrė negausią lietuvių skautų<br />
skiltį, kuri veikė iki kitų metų rugpjūčio. 1918 m. rudenį Peterburge kunigas<br />
Vladas Mažonas ir eduardas Petrelevičius Rovne taip pat buvo įkūrę ir globojo<br />
lietuvių skautų skiltis.<br />
Pagal lenkų harcerų ir kitus matytus pavyzdžius kurdamas lietuvių skautus, Petras<br />
Jurgėla iš pradžių juos pavadino vyčiais 17 . organizacijos ženklu taip pat buvo<br />
13<br />
http://www.arka.lt/kuprionis/jk_skautu_vadovui_lietuviskoji_skautija.html<br />
14<br />
Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // skautų aidas, 1933, nr. 11, p. 3.<br />
15<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 20.<br />
16<br />
Lietuvių skautijos pradžia (žodis paties kūrėjo) // skautų aidas, 1933, nr. 11, p.3.<br />
17 P. Jurgėla. Ten pat. p. 21.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
pasirinktas vytis. Terminas „vytis“ gyvavo iki 1918 m., 1918 – 1922 m. vartoti abu<br />
terminai ir galiausiai apsistota prie „skauto“. Kuriant lietuvių skautų terminologiją,<br />
Jurgėlai daug padėjo Jonas Jablonskis, kuris „kaldindamas“ savo naujadarus naudojosi<br />
lenkiškais terminais: družyna – draugovė, družynowy – draugininkas, czuwaj<br />
– budėk 18 . Apie glaudų Jurgėlos ir lenkų skautų ryšį liudija ir jo <strong>Lietuvos</strong> skautų<br />
sąjungai 1930 m. paaukotos knygos: iš 55 pavadinimų knygų 28 yra lenkų ir 2 rusų<br />
kalba. Kitos 25 – anglų skautų periodinio leidinio „Boy scout Diary“ 19 numeriai.<br />
Iki I Pasaulinio <strong>karo</strong> pabaigos ir Rusijos revoliucijų metu už <strong>Lietuvos</strong> ribų<br />
buvo įsikūrę keturi lietuvių skautų vienetai, turėję apie 45 narius. Pridėjus kitur<br />
vienetuose veikusius lietuvių skautus, Jurgėlos teigimu, apie 50 lietuvaičių buvo<br />
susipažinę su skautybe 20 .<br />
1918 m. rudenį Jurgėla grįžo į Vilnių ir įstojo į Vytauto Didžiojo gimnaziją.<br />
Lapkričio 1 d. moksleivių ateitininkų susirinkime jis perskaitė pranešimą apie<br />
skautų veiklą, po kurio atsirado 12 jaunuolių, norinčių tapti skautais. Vienam Jurgėlai<br />
buvo per sunku mokytis ir tuo pačiu metu vadovauti draugovėms, organizuoti<br />
skiltininkų kursus bei versti metodinę literatūrą. Greit jis sulaukė pagalbos.<br />
Vieną dieną pas jį atėjo „šaunus jaunuolis su lenkų paskautininkio uniforma ir<br />
ženklais ir prisistatė: Izydor edward Krewnicki – Krewnajtys“ 21 . Kaip paaiškėjo<br />
vėliau, tai buvo Izidorius Kraunaitis, lenkų gimnazijos mokinys ir skautas nuo<br />
1915 m. Vėliau kartu su Aloyzu Valušiu jie tapo didžiausiais lietuvių skautų kūrėjo<br />
pagalbininkais.<br />
1919 m. sausio pradžioje, dar prieš <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės puolimą, bolševikų<br />
okupuotame Vilniuje buvo suorganizuotas Tėvynės Tarnybos būrys, kurį<br />
sudarė Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, Mikas Kukutis, Antanas Mačiuika<br />
ir kiti vyresni 15 – 19 m. skautai 22 . Būrys slapta specialiai mokėsi žvalgybos<br />
ir signalizavimo, kad galėtų padėti <strong>Lietuvos</strong> kariuomenei. Lenkams okupavus<br />
Vilnių visi vyresni skautai tapo savanoriais ar karininkais ir tapo tikrais savo<br />
srities profesionalais. Jurgėlos teigimu, apie dvidešimt buvusių Vilniaus skautų<br />
tapo karininkais 23 .<br />
1919 m. kovo mėnesį Kaune veikė Kosto Vaitkaus vasario mėnesį įkurta<br />
18<br />
Ten pat. p. 26.<br />
19<br />
Petro Jurgelevičiaus paaukotų knygų sąrašas // LcVA, f. 576, ap. b. 56. l. 9.<br />
20<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 22.<br />
21<br />
Ten pat. p. 27.<br />
22<br />
Ten pat. p. 32.<br />
2<br />
Ten pat. p. 39.<br />
135
136<br />
Giedrius GLOBYS<br />
skiltis ir skautininko Vsevolodo šenbergo įkurta žydų skautų draugovė. Atvykęs<br />
Jurgėla perėmė lietuvių skautų skiltį, ją apmokė ir išplėtė iki draugovės. Buvo<br />
sudarytas tunto štabas, kuriame Jurgėla atstovavo „tautinei lietuvių mažumai“,<br />
nes dauguma štabo narių buvo ne lietuviai. skautų rėmimo draugijos pirmininku<br />
buvo išrinktas daktaras Juozas Alekna, kuris vėliau tapo pirmuoju <strong>Lietuvos</strong><br />
skautų šefu.<br />
Jurgėlos asmeninė, daugiausia iš lenkų gauta skautiška patirtis padėjo jam<br />
padėti metodinius ir idėjinius skautų sąjūdžio pamatus. 1920–1929 m. jis parašė<br />
pagrindines lietuvių skautams reikalingas knygas 24 , tačiau prie organizacijos<br />
struktūros kūrimo jis prisidėjo mažai. Kodėl nuo maždaug 1925 m. Jurgėla nutolo<br />
nuo skautiškos veiklos, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Pasikeitusios šeimyninės,<br />
visuomeninės ir profesinės aplinkybės nulėmė apsisprendimą išvykti,<br />
tačiau tolimesnė veikla 25 parodė, kad jis liko idealistas ir <strong>Lietuvos</strong> patriotas.<br />
Skautų veiklos teisiniai ir politiniai veiksniai<br />
Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje reguliavo du teisiniai aktai. Tai<br />
1926 m. krašto apsaugos ministro įsakymo nr. 27 penktasis paragrafas 26 ir 1927<br />
m. Įsakymo kariuomenei nr. 35 septintasis paragrafas 27 . Abiejų įsakymų turinys<br />
labai panašus: kariams leidžiama dalyvauti šaulių ir skautų veikloje pirmu<br />
atveju leidus divizijos vadui, antru – atskiros dalies vadui. Kodėl praėjus vos<br />
metams reikėjo pakartoti įsakymą su praktiškai identišku turiniu? Po perversmo<br />
tautininkų vyriausybei rūpėjo formuoti sau palankią visuomeninių ir statutinių<br />
organizacijų struktūrą. Dr. Vaičenonio monografijoje teigiama 28 , kad tautininkų<br />
ir kariuomenės kuriama pakopinė sKAuTo – KARIo – šAuLIo ir paraleliai<br />
esančio JAunALIeTuVIo organizacijų struktūra, per kurią pilietis maksimaliai<br />
priartėjo prie kariuomenės, buvo pradėta kurti būtent šiais įsakymais. Pastarąjį<br />
teiginį patvirtintų kita visuomeninė karininkų veikla. 1925 m. buvo įsteigta<br />
24 Jurgelevičius P. lietuvos ateitis. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. Piliečių auklėjimo mokykla – skautybė.<br />
kaunas, 1920; Jurgelevičius P. skautystė: vadovėlis jaunuomenei. kaunas, 1925; Jurgelevičius P. skautų<br />
tarnavimas tėvynei, kaunas. 1927; Jurgelevičius p. skautų vadovas, kaunas. 1929.<br />
25 JAV P. Jurgėla buvo stepono Dariaus ir stasio Girėno skrydžio organizavimo komiteto sekretoriumi, vėliau<br />
išleido knyga „sparnuoti lietuviai“ (Čikaga, 1935 m.), dalyvavo įvairių lietuviško organizacijų veikloje.<br />
26 1926 m. vasario 27 d. Krašto apsaugos ministro įsakymas nr. 27, § 5<br />
27<br />
1927 kovo 5 d. Įsakymas kariuomenei nr. 35, § 7.<br />
28<br />
Vaičenonis J. Ten pat. p. 138.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
<strong>Karo</strong> mokslų draugija, kuri rūpinosi kariniu moksleivių ruošimu. nuo 1927 m.<br />
į jos veiklą įsijungė karininkai Izidorius Kraunaitis, Antanas Mačiuika ir Petras<br />
Jurgėla. Draugijos nariai skaitė paskaitas, siekė Tėvynės gynimo idėją puoselėti<br />
mokyklose. 1929 m. draugija priėmė kpt. Martyno Pauros ir gydytojo kpt. Antano<br />
Jurgelionio paruoštą kariško jaunimo auklėjimo programą, kuriai mokyklų<br />
programose buvo skirta viena valanda per savaitę 29 .<br />
Dar vienas tautininkų žingsnis savo įtakai stiprinti jaunimo politikos srityje<br />
buvo 1928 m. lapkričio 1 d. švietimo ministro Konstantino šakenio išleistos taisyklės<br />
30 , reguliavusios skautų ir jaunųjų šaulių veiklą mokyklose. Jomis remiantis<br />
mokyklose galėjo veikti tik šios dvi organizacijos. norėdamas dar labiau išplėsti<br />
savo įtaką ir susilpninti politinių konkurentų pozicijas, Antanas smetona 1930<br />
m. spalio 1 d. išleido <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungos įstatymą 31 , kuriuo suvalstybino<br />
skautų organizaciją ir uždraudė mokyklose kitų jaunimo organizacijų veiklą, o<br />
pats pasiskelbė trečiuoju <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungos šefu po dr. J. Aleknos ir Aleksandro<br />
stulginskio. stiprindamas savo įtaką nuo 1935 m. jis tapo ir vyriausiuoju<br />
sąjungos vadu, drauge ir sąjungos tarybos garbės primininku 32 .<br />
smetonos globa nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, jog skautų organizacija buvo<br />
remiama ne valstybės vadovo institucijos autoritetu, bet tiesioginiu jos administravimu<br />
ir finansavimu. skautų suvalstybinimas buvo apgalvotas <strong>Lietuvos</strong><br />
vidaus politikos žingsnis, turintis nemažai precedentų pasaulio skautų organizacijų<br />
praktikoje. Trečiajame dešimtmetyje Anglijos, JAV, Danijos, Rumunijos, net<br />
siamo 33 skautų organizacijas globojo princai, hercogai, karaliai, prezidentai 34 .<br />
Kokius skautus, vadovo nuomone, turėjo išugdyti organizacija?<br />
Apibrėždamas svarbiausius <strong>Lietuvos</strong> jaunimo uždavinius, valstybės Prezidentas<br />
pabrėžė galimybę naudotis sąlygomis, kurias suteikia valdžia, visuomenė<br />
ir tėvai. Taip pat jaunimas, ypač skautai, galėjo prisidėti prie gamtos apsaugos“ 35 .<br />
Ryšys su gamta, jos tausojimas pabrėžti jau pačioje skautų ideologijoje, todėl šis<br />
teiginys lyg nieko naujo ir nepasako. Tačiau jo išskyrimas, pripažinimas svarbiu<br />
kalba apie pakankamai siaurą organizacijos paskirties suvokimą.<br />
Lietuvių skautams buvo keliamas lietuviško tautinio identiteto paieškos už-<br />
29<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 558.<br />
0<br />
Taisyklės šaulių ir skautų veiklai mokyklose reguliuoti // skautų aidas, 1928, nr. 11. p. 8.<br />
31<br />
lietuvos skautų sąjungos įstatymas // vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d.nr. 338, eil. nr. 2321.<br />
2<br />
lietuvos skautų įstatymas // vyriausybės žinios, 1930 spalio 2 d nr. 338, eil. nr. 2321.<br />
Dabartinis Tailandas.<br />
4<br />
mačiuika a. skautų patrono šv. Jurgio šventė Kaune. // skautų aidas, 1925, nr.23, p. 8.<br />
5<br />
Pas J.e. Respublikos Prezidentą – mūsų šefą. // skautų aidas, 1932, nr. 1, p. 1.<br />
137
138<br />
Giedrius GLOBYS<br />
davinys. skautų brolijos vadovams reikėjo „rasti, aptikti ir auklėti lietuvių būdą“ 36 .<br />
Koks gi tas „lietuvio būdas“? A. smetonos nuomone, vienalytei ir „tebeatgimstančiai“<br />
<strong>Lietuvos</strong> visuomenei, kurios pradžia ir pagrindas yra žemdirbiai, skautai buvo<br />
reikalingi kaip gerų manierų mokykla ūkininkų vaikams 37 . Tai buvo „savitai priderinta“<br />
ir „lietuvio būdą“ atitinkanti skautybė. Valstybės vadovas ir skautų šefas jaunimo<br />
auklėjimo organizacijai kėlė dar vieną uždavinį – būti tėvynės patriotais 38 .<br />
Daugiau aiškumo smetonos „lietuviškojo skauto“ vizijai suteikia jo nuomonė<br />
apie „skautų vadą“ – 1933 m. išleistą lietuvių skautų vadovų pagalbinę knygą.<br />
Pripažindamas, kad knyga buvo reikalinga mokyklai ir auklėtojams, smetona<br />
išvardija ir jos trūkumus: joje nebuvo „išdėstyta lietuviškai tautiško pagrindo,<br />
kuriuo tektų derinti jo skelbiamieji dėsniai“ 39 . „Tautiškas pagrindas“ – <strong>Lietuvos</strong><br />
istorija. Kauno skautai vyčiai vienu metu bandė įgyvendinti šią nuostatą. Deja,<br />
„straipsniuose ir viešose kalbose nuolat linksniuojami senovės <strong>Lietuvos</strong> kunigaikščių<br />
vardai nepadarė organizaciją lietuviškesnę...“ 40 .<br />
Kiti lietuvių skautų bruožai, Prezidento akimis, yra paklusnumas 41 , optimizmas,<br />
kova su blogiu 42 . Kalbėdamas apie organizaciją, jis pabrėžė paties vadovavimo<br />
svarbą: „[...] auklėjamasis jaunimas turės subrendęs auklėti kitus, turės<br />
kam šiaip ar taip vadovauti, o vadovybė kiekvienai organizacijai ir kiekvienai<br />
tautai yra svarbiausias daiktas. Kur vadovybė stipri, ten ir tauta stipri 43 “. Čia išryškėjo<br />
dar vienas lietuvių skautų paskirties aspektas – jie buvo būsimieji vadai.<br />
Iš smetonos pasisakymų galima susidaryti nuomonę, kad skautų organizacijos<br />
paskirtis buvo moralaus, lojalaus savo valstybei ir vyriausybei, lietuviško,<br />
lietuvybę suprantant kaip savo praeities išmanymą, piliečio ugdymas. Tariant<br />
„Dievui, Tėvynei ir artimui“ mintyje turėta „Dievui, „tautai“ ir artimui“. Į skautus<br />
buvo žiūrima kaip į ateities vadovus, savotišką pamainą.<br />
Reikėtų įvardyti ir keletą socialinių skautų judėjimo plitimo veiksnių. Visų<br />
pirma tai visuomeninių jaunimo organizacijų tradicija. skautų atsiradimo metu<br />
Lietuvoje jau veikė keletas jaunimo organizacijų: „Aušrininkai“, „Ateitininkų<br />
federacija“, „<strong>Lietuvos</strong> jaunimo sąjunga“, „Pavasarininkų federacija“, kurios<br />
36 smetona A. Pasakyta parašyta. Kaunas, 1992, p. 151.<br />
7 Ten pat. Tautos vadas taro skautams, p. 137.<br />
38 Ten pat. skautizmo prasmė, p. 152.<br />
39 Ten pat. skautų vadovams, p. 146.<br />
40 Mūsų skautų vyčių rūpesčiai. // skautų aidas, 1934, nr. 20, p. 18.<br />
41 smetona A. Pasakyta parašyta. p. 141.<br />
42 Ten pat. Patrono dieną, p. 133.<br />
43 Ten pat. skautizmo prasmė, p. 152.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
buvo susijusios su atitinkamomis politinėmis partijomis. skautai iki 1930 m. suvalstybinimo<br />
politinių globėjų neturėjo, jiems reikėjo bendradarbiauti, o vėliau<br />
konkuruoti su kitomis jaunimo organizacijomis.<br />
20 a. pirmojoje pusėje Lietuva buvo palyginus mažai urbanizuotas kraštas,<br />
todėl skautų propaguojamas gyvenimas gamtoje 44 nebuvo didelė naujovė ar labai<br />
patrauklus užsiėmimas 45 . skautų idėjos – savęs lavinimas ruošiantis kovai su<br />
blogiu, pagalba artimui – labiausiai traukė ir žavėjo piemenavimo ir naktigonės<br />
mokyklas išėjusius kaimo jaunuolius. Dauguma didžiųjų miestų gyventojų buvo<br />
ne lietuvių tautybės: 7 % valstybės gyventojų sudarė žydai, kurie po 1930 m.<br />
Lss įstatymo buvo prijungti prie lietuvių skautų organizacijos ir 1931 m. sudarė<br />
apie 49 % visų <strong>Lietuvos</strong> skautų 46 .<br />
Karininkai skautybėje<br />
Tarpukario periodikoje nemažai diskutuota ir agituota už karininkų dalyvavimą<br />
visuomeninėje veikloje ir darbą su vaikais. Rekomenduota ją vykdyti tautininkams<br />
palankiose ir jų remiamose šaulių ir skautų organizacijose 47 . Morališkai<br />
remtas karininkų darbas švietimo sistemoje, apgailestaujant, kad tuo metu jis<br />
nebuvo pakankamai plačiai išplėtotas ir karininkai neturi savotiškos „antros specialybės“<br />
– mokytojo, nors, pasak kai kurių autorių, jie tą darbą tiesiogiai dirba,<br />
pavyzdžiui, mokydami beraščius šauktinius 48 . Taip pat dėstoma, jog turėdami šį<br />
„atsarginį variantą“ karininkai jaustųsi labiau užtikrinti dėl savo ateities ir galėtų<br />
geriau atlikti tiesiogines pareigas. šie argumentai sustiprinami užsienio valstybių,<br />
kad ir Vokietijos, pavyzdžiais. Apskritai teigiama nuostata, kad karininkas<br />
turi būti visuomeniškai aktyvus ir ypač išnaudoti savo socialinio statuso teikiamą<br />
kapitalą dirbdamas su jaunimu. skautų organizacija kariuomenei buvo pristatoma<br />
patriotiškai militariniu aspektu: „skautija yra riteriška, patriotiška, pusiau<br />
44<br />
Čečeta V. Jaunuomenės auklėjimas gamtoje // skautų aidas, 1927, nr.5, p. 6.<br />
45<br />
negalima teigti, kad urbanizacijos lygis buvo lemiama aplinkybė skautų judėjimo plėtimuisi, tačiau<br />
pavyzdžiui Latvijoje, kur skautai susikūrė panašiu metu, kaip ir Lietuvoje (rusų skautai – 1917 m., latvių<br />
–1921 m.) 1924 m. buvo 121 vadovas ir 2958 skautai, o Lietuvoje tais pačiais metais 13 vadovų ir 1147<br />
skautai.<br />
46<br />
skautų apskaitos 1931 vasario 11d. duomenys, LcVA, f. 576, ap. 5, b. 185, l. 2.<br />
47<br />
nedzinskas, Kariuomenė, šauliai, skautai // Kardas, 1937, nr. 22, p. 518.<br />
48<br />
K.M., Karininkas ir mokytojas // Kardas, 1934, nr. 29, p. 545. Plačiau: Ažubalis A., Kazlauskaitė –<br />
Markelienė R. <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės kareivių išsilavinimo ir kultūros lygio kėlimas (1919 – 1928 m.) //<br />
<strong>Karo</strong> <strong>archyvas</strong>, 2003, t. xVIII<br />
139
140<br />
Giedrius GLOBYS<br />
kariška jaunimo auklėjimo organizacija [...]; skauto idealas yra karys – pilietis,<br />
kuris nuolat tarnauja savo Tėvynei“ 49 , o karininkai dėl žinių, etinių ir patriotinių<br />
vertybių nurodomi kaip geriausi skautų vadovai 50 .<br />
skautiškoje veikloje dalyvavusius ar prie jos prisidėjusius karininkus galima<br />
skirstyti į dvi grupes: priklausiusius organizacijai, aktyviai skautavusius ir turėjusius<br />
skautų organizacijoje įvairių pareigų ir prie skautų veiklos prisidėjusius<br />
tik fragmentiškai, dalyvavusius joje neintensyviai.<br />
Daugiausia su skautais dirbo ir labiausiai jiems nusipelnė skautų kūrėjas Petras<br />
Jurgėla, jo padėjėjai Izidorius Kraunaitis, Aloyzas Valušis, nuo pat pradžios su skautais<br />
dirbęs aviacijos pulkininkas Vsevolodas šenbergas, pulkininkas Mykolas Kalmantas,<br />
pulkininkas Juozas šarauskas. Apžvelgsime jų kariškas ir skautiškas biografijas.<br />
Pervertus skautų įkūrėjo Jurgėlos tarnybos lapus ir asmens bylą, jo biografija,<br />
iki tol pažįstama iš skautiškos pusės, tapo išsamesnė ir pilna netikėtų posūkių.<br />
Pavyzdžiui, tarnybos lapuose yra įrašas, kad Petras Jurgėla 1919 kovo 18 d. registracijos<br />
biuro paskirtas į 2 husarų eskadroną, iš kurio balandžio 16 d. pabėgo.<br />
Vėliau laikomas ne pabėgusiu, bet perkeltu į žvalgybos skyrių 51 . nesusipratimas<br />
buvo atsiradęs dėl <strong>karo</strong> valdininkų laiku neperduotų dokumentų.<br />
skautų įkūrėją, kaip kariškį, jo viršininkai apibūdino labai prieštaringai. Atsargos<br />
majoras Jonas Martynas Laurinaitis 1927 m. atestacijoje jį pristatė kaip<br />
rikiuotėje mažai tarnavusį, tačiau gerai ir sąžiningai savo darbą atliekantį neperiodinių<br />
leidinių redaktorių, taisantį atskirų leidinių kalbą ir korektūrą, tarp<br />
jų ir Mūsų žinyną. Pasak Laurinaičio, Jurgėla „buvo dažnai kilnojamas. Tokios<br />
nepalankios aplinkybės buvo jį kiek neigiamai paveikusios. <strong>Karo</strong> mokslo valdyboje<br />
rado sau tinkamo pastovaus darbo. Todėl jo dvasia atsigavo, būdas pradeda<br />
tvirtėti. Myli mūsų Lietuvą, brangina mūsų tautos kalbą, tuos idealus stengiasi<br />
platinti ir mūsų kariuomenėj. savo vietai labai tinka“ 52 .<br />
Iš tiesų per savo daugiau negu dešimties metų karinės tarnybos laiką Jurgėla<br />
pakeitė keliolika tarnybos vietų. Įvairūs jo viršininkai skirtingai interpretavo šį<br />
faktą. 1926 m. atestacijoje apie skautų kūrėją parašyta: „Prigimties gana gabus,<br />
skaito daug, bet gaunasi […] nesistemingo blaškymosi nuo vieno klausimo prie<br />
kito, mėgsta kartais […] klausimus, kuriuose mažai nusimano. Daugiau frazės,<br />
49<br />
Kap. P.Jurgelevičius, skautai // Kario kalendorius 1930 Vytauto Didžiojo metams, Kaunas, 1930, p. 231.<br />
50<br />
Vyr. ltn. P. Jurgelevičius. skautų tarnyba valstybės saugumui // Mūsų žinynas, Kaunas, 1927, t. 12, nr. 27,<br />
p. 208.<br />
51<br />
<strong>Karo</strong> mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 14.<br />
52<br />
<strong>Karo</strong> mokslo valdyba atestacija 1927 m. svetimų kalbu vertėjas vyr. ltn. P. Jurgėla // LcVA, f. 930, ap.<br />
2J, b. 145, l. 10.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
negu konkretaus darbo žmogus. sunku suvokti, ar dėl savo būdo savybių, ar dėl<br />
kitų priežasčių dažnai keičia tarnybos vieta. Mėgsta rašyti, bet ne visada jam<br />
prieinamais klausimais. Darbo disciplinos ir sistemos neturi. Geras rikiuotes stažas<br />
būtų jam gera mokykla visais atvejais […]. etatinė vieta – kalbų vertėjas,<br />
bet dirba kitą darbą“ 53 (parašas neįskaitomas). Vyresnysis karininkas neatkreipė<br />
dėmesio, kad po 1919 m. kovo – gegužės mėnesiais kautynėse su bolševikais<br />
ties Kaišiadorimis, Žąsliais ir Vieviu patirtų sužeidimų 54 Jurgėla buvo paskirtas<br />
nerikiuotės karininku. „Didelis patriotas. Lietuvių kalbą moka gerai. Pavestą<br />
darbą atlieka rūpestingai. Geras šeimynos narys. Blaivus. Įstaigoje galėtų užimti<br />
aukštesnę vietą“ 55 , – taip 1925 m. apie Jurgėlą rašė kpt. Andrius Pridotkas. „Lietuvis,<br />
mandagus, drausmingas, inteligentiškas, nelabai tvirtos sveikatos, todėl<br />
tinkamas nesunkiam darbui ir tokios rūšies darbą galėtų dirbti ir aukštesnę vieta<br />
užimdamas“ 56 , –1923 m. atestacijoje rašė inžinierius Bronius šulcas.<br />
Daug griežčiau skautų kūrėjo karinę tarnybą įvertino drausmės bataliono<br />
vadas vyr. ltn. Jonas niauronis: „Leitenantas Jurgelevičius tarnybos jokios tinkamai<br />
nežino: pastangų papildymui trūkumų jokių nededa, nes jo galvoje kitoniškos<br />
svajonės [...]. Išsilavinimo dėl karininko turėtų užtektinai, bet darbo jokio.<br />
Būdamas dar visai jaunu daug pridaro neleistinų dalykų, kaip tarpe kariškių, taip<br />
ir tarpe civilių gyventojų. Išauklėti iš jo karininką – darbininką vilties beveik<br />
nėra. sveikatos silpnos. Politinė ištikimybė dar nesubrendus“ 57 . Kokios buvo tos<br />
„kitoniškos svajonės“? Tuo metu Jurgėla labai intensyviai dirbo su skautais, vertė<br />
ir rašė jiems metodinę literatūrą. Tokia jauno karininko veikla jo vyresniesiems<br />
kolegoms neatrodė, švelniai tariant, verta dėmesio. Tačiau patį negatyviausią<br />
įvertinimą Jurgėla iš savo vadų gavo 1920 m.: „[...] karinę tarnybą (rikiuotę, statutą)<br />
žino silpnai. Visai nesugeba veikti savarankiškai. Lietuvių kalbą žino gerai.<br />
Tarnybą atlieka silpnai, be iniciatyvos ir buvo baustas. Mėgsta išgerti. neenergingas,<br />
gan bailus, mėgsta pameluoti. sveikata vidutinė. Komendantūroje, kaip<br />
administracinėje įstaigoje – netinka. Rikiuotėje galėtų priprasti. Atitiktų štabams<br />
pildyti kanceliarijos reikalų“ 58 . Pastebimas sutapimas – prasčiausi atsiliepimai<br />
5<br />
Ten pat. l. 12.<br />
54<br />
<strong>Karo</strong> mokslo valdybos vyr. leitenanto Petro Jurgėlos tarnybos lapai // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 1114, l. 18.<br />
55<br />
<strong>Karo</strong> mokslo skyriaus atestacija. Leidiniu redaktoriaus padėjėjas Petras Jurgėla // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 14.<br />
56<br />
Ten pat. l. 18.<br />
57<br />
Ten pat. l. 20<br />
58<br />
ežerėnų (nuo 1906 iki 1926 m. taip buvo vadinami zarasai / Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. 1, Vilnius, 1989,<br />
p. 554) miesto ir apskrities Komendanturos komendanto padėjėjo leitenanto P. Jurgėlos atestacija už 1920<br />
metus // LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l.22<br />
141
142<br />
Giedrius GLOBYS<br />
Jurgėlos atestacijose yra iš 1920 – 1925 m. laikotarpio, kuomet jis labai intensyviai<br />
dalyvavo skautų veikloje. Galime daryti išvadą, kad visuomeninė jauno<br />
skautų vado veikla neimponavo jo vyresniems kolegoms. Taip pat galime daryti<br />
prielaidą, kad patriotiškai nusiteikęs jaunuolis, skautų vadovas, įstojo savanoriu<br />
į kariuomenę, tačiau ten savęs nerealizavo ir visą energiją atidavė tam, kuo buvo<br />
užsiėmęs iki kariuomenės, – skautiškai veiklai.<br />
Pats Jurgėla viename savo raporte, kuriuo prašo jį perkelti iš aviacijos valdybos<br />
į kitą dalinį, mini ir tokį epizodą, kuomet atvykęs į naują tarnybos vietą<br />
– Aviacijos valdybą buvo labai nedraugiškai ir nemaloniai jos viršininko, laikinai<br />
šias pareigas ėjusio vyr. ltn. Vsevolodo šenbergo, sutiktas. „Adjutantas atsakė:<br />
„Viršininkas sakė, jog jam nesudaro jokio malonumo matytis su vyr. leit. Jurgelevičium“<br />
59 . Tokio kolegos ir brolio 60 elgesio priežastis Jurgėla aiškino jo ir šenbergo<br />
prieš keletą metų „privatiškam gyvenime“ turėtais asmeniniais santykiais,<br />
kurie vėliau nutrūko. „Kadangi vyr. ltn. V. šenbergas įeina aviacijos vadovybes<br />
sudėtin ir, be to, dar šį mėnesį pradės vadovauti Av. Parkui ir turint galvoj anksčiau<br />
minėtą precedentą, drąsiai tat galima numatyti nemalonias mano tarnybos<br />
perspektyvas artimoj ateity“ 61 , – rašė Jurgėla, prašydamas jį perkelti į kitą dalinį.<br />
Kas buvo „asmeniniai santykiai praeityje“, po kurių tarp abiejų karininkų ir<br />
skautų vadovų atsirado didelė antipatija, tiksliai pasakyti negalima, tačiau labai<br />
didelė tikimybė, kad tai buvo bendra, o kartu ir skirtinga skautiška veikla.<br />
Kaip matome, Petrui Jurgėlai tarnyba <strong>Lietuvos</strong> kariuomenėje nebuvo sklandi ir<br />
sėkminga. 1927 m. rugpjūčio 1 d. už ištarnautą laiką jis buvo paaukštintas – suteiktas<br />
pėstininkų kapitono laipsnis 62 . Paties prašymu 1930 m. birželio 16 d., kaip JAV pilietis,<br />
paleistas iš <strong>Lietuvos</strong> kariuomenes 63 ir 1931 m. pavasarį išvyko į JAV.<br />
Buvo dar viena šeimyninė aplinkybė, paskatinusi Jurgėlą emigruoti. Po nepriklausomybės<br />
kovų jo tėvai apsistojo Varėnoje, kuri iki 1923 m. pergyveno kelias<br />
lietuvių ir lenkų okupacijas. Pasiilgusi ramesnio gyvenimo, 1924 m. vasarą visa<br />
Jurgėlos šeima grįžo į JAV ir 1926 m. atsiuntė reikalingus dokumentus, įrodančius<br />
jo JAV pilietybę 64 , dėl ko jis vėliau prašė paleisti jį iš <strong>Lietuvos</strong> kariuomenes.<br />
59<br />
Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui (slaptai, asmeniškai) //<br />
LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74.<br />
60<br />
skautai vienas kitą vadina „broliu“ ir „sese“ pabrėždami organizacijos demokratiškumą ir narių lygybę.<br />
61<br />
Aviacijos parko vyr. ltn. P. Jurgelevičiaus raportas aviacijos parko vado padėjėjui /slaptai, asmeniškai/ //<br />
LcVA, f. 930, ap. 2J, b. 145, l. 74.<br />
62<br />
Ten pat. l. 8.<br />
63<br />
Ten pat. l. 16.<br />
64<br />
Ten pat. l. 33.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
Kiti ilgesnį laiką skautų organizacijoje dirbę ir atsakingose pareigose buvę<br />
karininkai buvo Mykolas Kalmantas, Vsevolodas šenbergas, Aloyzas Valušis ir<br />
Izidorius Kraunaitis. Jų asmenybės ir karinė bei visuomeninė veikla yra pakankamai<br />
žinomos, tad norėjosi pasidomėti, kaip jų tarnybos dokumentuose atsispindėjo<br />
priklausomybė skautų organizacijai.<br />
Kpt. Mykolas Kalmantas 1924–1925 m. buvo vieno stipriausių Lietuvoje<br />
šiaulių tunto tuntininku, 1925–1930 m. – vyriausiuoju skautininku 65 . Į vyriausiąjį<br />
skautų štabą pasikvietęs <strong>Lietuvos</strong> universitete studijavusius studentus skautus<br />
jis pagyvino organizacijos veiklą. Plk. Kalmanto 1937 m. atestacijos grafoje<br />
„netarnybiniai reikalai ir visuomenine veikla“ minimos <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjunga,<br />
Lietuviams užsienyje remti draugija, <strong>Lietuvos</strong> – suomijos draugija 66 , tačiau<br />
1938 m. atestacijoje jokios visuomeninės organizacijos nenurodytos.<br />
Vsevolodas šenbergas buvo vienas iš skautų Lietuvoje kūrėjų, 1919 m.<br />
dalyvavo steigiant <strong>Lietuvos</strong> skautų paspirties draugiją, 1922 m. buvo Kauno<br />
tunto tuntininku bei laikinojo Vyriausiojo skautų štabo viršininku, 1922 – 1925<br />
m. buvo vyriausiuoju skautininku, 1931 – 1934 m. vėl vadovavo Kauno tuntui.<br />
Tačiau 1938 m. atestacijos dokumentuose rašoma, kad jis „organizacijoms nepriklauso,<br />
bet kaip buvęs skautas remia ir palaiko“ 67 . Keista, kad kalbėta būtuoju<br />
laiku, kadangi šenbergas niekada nenutraukė ryšių su skautais, net ir po Antrojo<br />
pasaulinio <strong>karo</strong> išvykęs į JAV. Kitų metų atestacijų pastabose rašyta, kad jis „karininkų<br />
nelabai mėgiamas“ 68 , ir pabrėžiama „stoka takto“ 69 . šis bruožas iš dalies<br />
paaiškina jo konfliktiškus santykius su Jurgėla.<br />
Vienas pirmųjų skautų vadovų, Tėvynės tarnybos būrio ir <strong>Lietuvos</strong> skautų<br />
rėmimo draugijos narys, 1922–1925 Vyriausiojo skautų štabo bendrosios dalies<br />
vedėjas, skautininkas nuo 1923 m., 1931–1933 m. Vyriausiojo skautų štabo užsienio<br />
dalies vedėjas, 1932 m. apdovanotas Lelijos ordinu gen. štabo pulkininkas<br />
Aloyzas Valušis, atestacijose 70 apibūdinamas kaip sąžiningas, doras, griežtas,<br />
mandagus, sumanus, drausmingas. „Kupinas gerų norų ir pasiryžimų, tik ne visada<br />
užsibrėžtą tikslą sugeba pasiekti. Darbe trūksta sistemos – blaškosi. Gerai<br />
išauklėtas, mandagus“ 71 , – rašė generalinio štabo plk. ltn. Juozas Bačkus. Apie<br />
65<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 151.<br />
66<br />
plk. M. Kalmanto 1937 m. atestacija // LcVA, f. 930, ap. 2k, b. 25, l.91.<br />
67<br />
Vsevolodo. šenbergo 1938 metų atestacija // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 2645, l. 14.<br />
68<br />
Ten pat, l. 17, 19.<br />
69<br />
Ten pat, l. 22.<br />
70<br />
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija 1938 m. // LcVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l.<br />
71 Ten pat, l.25, 26.<br />
143
144<br />
Giedrius GLOBYS<br />
priklausymą draugijoms informacijos nėra. Galbūt dėl to, kad tuo metu keitėsi<br />
karininkų atestacijos blankai ir naujuosiuose tokios grafos nebuvo.<br />
Dauguma Aloyzo Valušio vadų pabrėžė jo darbštumą, gerą profesinį pasirengimą,<br />
ūkiškumą. „Visuomet drausmingas, gerai išsilavinęs, energingas ir<br />
džentelmenas. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu<br />
kitiems. užimamai vietai pilnai atitinka“ 72 , – 1925 m. rašė majoras Teodoras engmanas.<br />
Majoras Povilas Plechavičius keleriais metais anksčiau apibūdina taip<br />
pat gerai, tik lakoniškiau: „Kavalerijos tarnybą žino gerai. uždėtas pareigas atlieka<br />
labai gerai. Kaip tarnyboje, taip ir liuosu laiku elgiasi gerai ir esti pavyzdžiu<br />
kitiems savo drausmingumu ir mandagumu. sveikas. užimamai vietai pilnai<br />
atitinka“ 73 . 1919 m. kartu su Izidorium Kraunaičiu Aloyzas Valušis baigė <strong>Karo</strong><br />
mokyklą Kaune, buvo vienas iš užsienio <strong>karo</strong> mokyklų absolventų; 1926 m. baigė<br />
saint–cyro kavalerijos mokyklą „ecole d‘Application de cavalerie saumur“<br />
Prancūzijoje ir 1931 m.<strong>Karo</strong> Akademiją „ecole de Guerre“ Belgijoje 74 .<br />
Teigiamai rašoma ir apie kitus karininkus – skautus, tačiau būtent Valušio<br />
dokumentuose yra gana daug nesutapimų. Tarnybos lapuose rašoma, kad 1933<br />
m. rugpjūčio 1–20 d. jis „buvo išvykęs skautų reikalais į Vengriją ir Palangą“ 75 ,<br />
tačiau nė vienoje atestacijoje tarp „netarnybinių reikalų ir visuomeninės veiklos“<br />
skautai neminimi. Tuo tarpu Valušis buvo Gyvuliams globoti draugijos narys,<br />
Lietuvių – prancūzų draugijos narys 1935–1938 m. 76 , bet 1939 m. atestacijose<br />
teigiama, kad jis jokiai organizacijai nebepriklausė 77 .<br />
Valušio tarnybos lapuose yra daug duomenų pasikeitimų. Yra įrašų, kurie<br />
išspausdinti mašinėle, tačiau vėliau rašalu išbraukti ir į vėlesnius nuorašus nepateko.<br />
Pavyzdžiui, įrašai apie komandiruotę į Kauną „parvežimui kardų“ arba<br />
komandiruotės tarnybos reikalais į Panevėžį, Virbalį ar Klaipėdą. Vienas iš išbrauktų<br />
punktų yra toks: „1924 m. rugpjūčio 06–30 d. buvo išvykęs į tarptautinę<br />
skautininkų konferenciją Danijoje“ 78 . 1927 m. atestacijoje šis įrašas dar buvo 79 ,<br />
tačiau į vėlesnius nuorašus taip pat nepateko. Galime daryti prielaidą, kad tokia<br />
72<br />
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1925 m. // LcVA, f. 930, ap. 5, b. 2972 l.32.<br />
7<br />
Ten pat, l.35<br />
74<br />
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1938 m. // LcVA, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 66.<br />
75<br />
Ten pat, l. 14<br />
76<br />
Ten pat. l. 19, l. 22, l. 24.<br />
77<br />
Ten pat, l. 18.<br />
78<br />
Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas (data nenurodyta, paskutinis įrašas 1929 m. vasario 9 d.) // lCva,<br />
f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 17v.<br />
79<br />
Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas // lCva, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 12v.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
tarnybos duomenų korekcija galėjo būti susijusi su pokyčiais asmeniniame gyvenime<br />
ir suartėjimu su smetonos aplinka. 1927 m. rugsėjo 10 d. Kauno katedroje<br />
Valušis vedė Mariją–Danutę smetonaitę 80 . net menkiausia duomenų korekcija<br />
netaikyta kitiems aukštiems karininkams, pavyzdžiui, plk. Vsevolodas šenbergas<br />
tik kelioms dienoms buvo atvykęs į tautinę stovyklą, bet tai vis tiek užfiksuota<br />
tarnybos lape 81 .<br />
Karinio ir diplomatinio pasirengimo įvertinimo viršūne galėtume laikyti karininko<br />
skyrimą į aukštas ir atsakingas pareigas. Žinoma, kad Valušis buvo pirmasis<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> atašė Lenkijoje. 1939 m. atestacijoje šis jo pageidavimas jau buvo<br />
deklaruotas, o priklausomybė visuomeninėms organizacijoms „išnykusi“ 82 .<br />
Plk. Juozo šarausko vaidmuo skautų organizacijoje taip pat labai reikšmingas.<br />
Pagrįstai galima tegti, kad būtent jis buvo skautų suvalstybinimo „architektas“.<br />
nuo 1924 m. jis kaip karininkas – visuomenininkas dalyvavo <strong>Lietuvos</strong><br />
skautų rėmimo draugijos veikloje. Tais pačiais metais įsijungė ir į šaulių sąjungos<br />
veiklą. 1929–1930 m. jis buvo <strong>Lietuvos</strong> skautų rėmimo draugijos vicepirmininku.<br />
Jurgėlos teigimu 83 , būtent šios draugijos iniciatyva buvo priimtas <strong>Lietuvos</strong><br />
skautų sąjungos įstatymas. šį teiginį patvirtintų ir tai, kad po 1930 m. skautų<br />
suvalstybinimo iki 1940 m.. šarauskas buvo vyriausiuoju <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungos<br />
skautininku. 1933 m. jis dalyvavo pasaulinėje skautų stovykloje (jamboree)<br />
Vengrijoje, organizavo tais pačiais metais įvykusį pasaulio skautų įkūrėjo<br />
vizitą Lietuvoje ir 1938 m. vykusią Tautinę skautų stovyklą, kurioje dalyvavo<br />
apie 2000 skautų. Trečiajame dešimtmetyje plk. J. šarauskas dirbo kariuomenės<br />
operacijų skyriaus viršininku, ypatingųjų reikalų karininku susisiekimo skyriuje,<br />
buvo įstojęs į <strong>Lietuvos</strong> universiteto Teisių skyrių, kurio dėl pašlijusios sveikatos<br />
nebaigė 84 . 1928 m. jis buvo išrinktas <strong>Lietuvos</strong> šaulių sąjungos centro valdybos<br />
nariu, suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. nuo 1929 m. iki sovietinės<br />
okupacijos jis dirbo kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininku.<br />
Matome, kad užimdamas aukštas pareigas kariuomenės štabe ir būdamas skautų<br />
organizacijos vadovu šarauskas savo veikla patvirtino anksčiau minėtą teiginį<br />
apie visuomenės ir kariuomenės suartinimą.<br />
Pirminių šarausko karinės tarnybos dokumentų rasti nepavyko, išskyrus Lie-<br />
80<br />
Kpt. Aloyzo Valušio tarnybos lapas, prierašas prie krikšto liudijimo // lCva, f. 930, ap. 5, b. 2972, l. 82.<br />
81<br />
Plk.Vsevolodo šenbergo tarnybos lapas // lCva, f.930, ap. 5, b. 2645, l. 4.<br />
82<br />
Gen. štabo pulkininko Aloyzo Valušio atestacija už 1939 m. // lCva, f. 930, ap. 2v, b. 101, l. 50.<br />
83<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 301.<br />
84<br />
Markūnas A. savanoris, šaulys, skautas, muziejininkas, raudonojo teroro auka – pulkininkas Juozas šarauskas<br />
// Kauno laikas. 1994, nr. 13 (806), p. 4.<br />
145
146<br />
Giedrius GLOBYS<br />
tuvos kariuomenės likvidavimo laikotarpiu rašytą autobiografiją, kurioje skautai<br />
įvardyti kaip „pedagoginė jaunimo organizacija“. Tačiau dokumento sudarymo<br />
laikas, aplinkybės ir forma (rašyta ranka, rusiškai, ant darbininkų ir valstiečių raudonosios<br />
armijos (RKKA) blankų) neleidžia jo naudoti kaip patikimo šaltinio.<br />
A. Markūno straipsnyje 85 teigiama, kad šarauskas buvo apdovanotas skautų<br />
„Geležinio vilko 86 “ ordinu. Tai gana dažnai pasitaikanti aukščiausiojo skautiško<br />
apdovanojimo pavadinimo klaida. Tarpukariu šis apdovanojimas vadinosi „Gedimino<br />
vilko“ ordinu. Jį pradėjo teikti lietuvių skautai išeivijoje 87 .<br />
Karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje galima įvertinti ir statistiškai. Iš<br />
maždaug šimto trisdešimties vadovų, iki 1930 m. imtinai pakeltų iki skautininko<br />
laipsnio, buvo septyni karininkai. 1913–1917 m. skautininkais tapo Petras Jurgėla,<br />
Izidorius Kraunaitis, Vsevolodas šenbergas; 1920–1930 m. – ltn. Kostas Vaitkus,<br />
ltn. Antanas Mačiuika, ltn. Aloyzas Valušis, kpt. Mikas Kalmantas, ltn. stepas Žukaitis,<br />
ltn. Juozas Bačkys, 1930 m. – vienintelis Juozas šarauskas. Tačiau 1931 m.,<br />
kitais metais po organizacijos suvalstybinimo, – iš karto septyni karininkai: tapo<br />
skautininkais ltn. Antanas Jonaitis, kpt. Mikas Kukutis, j. ltn. Antanas Levinas, ltn.<br />
Juozas navikas, ltn. Kazys Petrulaitis, ltn. Juozas Puknys, kpt. feliksas Tiškus, iš<br />
jų tik kpt. M. Kukutis ir kpt. f. Tiškus anksčiau aktyviai dalyvavo skautiškoje veikloje.<br />
Toks netolygus karininkų skaičiaus augimas leidžia daryti prielaidą, kad po<br />
1930 m. karininkai buvo skatinami aktyviau dalyvauti skautiškoje veikloje.<br />
1917–1940 m. skautininko laipsnis buvo suteiktas apie keturiems šimtams vadovų,<br />
iš jų apie dvidešimt penkiems karininkams. Jei pridėsime dar apie du šimtus skaučių<br />
vadovių, matysime, kad karininkų tarp visų skautų vadovų buvo tikrai nedaug.<br />
Vienas iš skautiškos veiklos bei nuopelnų pripažinimo ženklų – skautiški<br />
apdovanojimai. Aukščiausiu <strong>Lietuvos</strong> skautų apdovanojimu, Gedimino vilko ordinu<br />
88 , buvo apdovanota 18 asmenų, iš jų šeši užsieniečiai: gen. Robertas Baden<br />
– Povelis, latvių skautų kūrėjas gen. Karlis Gopertas, dažnai Lietuvoje lankęsis<br />
britų generolas A. Burtas. Iš lietuvių skautų vadovų karininkų ordinas buvo įteiktas<br />
skautų įkūrėjui, visiems vyriausiems skautininkams ir <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />
85<br />
ten pat.<br />
86<br />
Iki 1925 m. apdovanojimas vadinosi Sidabrinio garbės vilko ordinu, 1925–1940 – Gedimino vilko ordinu;<br />
išeivijoje aukščiausias skautiškas apdovanojimas vadintas Geležinio vilko ordinu. Aukščiausias Latvijos<br />
skautų apdovanojimas vadinosi Pilkojo vilko ordinu. Plačiau: Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai.<br />
Vilnius, 2001, p. 436.<br />
87<br />
Kavaliauskas V. estijos, Latvijos ir <strong>Lietuvos</strong> ordinai ir medaliai 1918–1940 m. Vilnius, 1997, p. 65.<br />
88<br />
vilko simbolio, kaip apdovanojimo, naudojimo tradicija prasidėjo nuo skautų sukūrimo. Aukščiausias<br />
britų skautų apdovanojimas – sidabrinis vilkas, įsteigtas 1909 m. http://www.pinetreeweb.com/bp–honours–silver–wolf.htm
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
vadui: 1920 m. – Petrui Jurgėlai, 1925 m. – Vsevolodui šenbergui, 1932 m.<br />
– Mikui Kalmantui, Juozui šarauskui, 1935 m. – plk. stasiui Raštikiui. <strong>Lietuvos</strong><br />
kariuomenės karininkams skirtame leidinyje 89 šis Jurgėlos apdovanojimas neminimas.<br />
Taip pat labai glaustai apibūdinama ir jo skautiška veikla.<br />
Jurgėlos duomenimis, ordinu Už nuopelnus 1928 – 1940 m. buvo apdovanoti<br />
apie 250 skautų vadovų, iš jų tik vienas karininkas – 1931 m. ltn. Antanas Petrauskas.<br />
Tuo pačiu laikotarpiu Lelijos ordinu apdovanoti 86 90 asmenys, iš jų 8 karininkai.<br />
Abu ordinai teikiami už darbą vidutinio ir aukščiausio lygio vadovais. 1920–1940 m.<br />
Svastikos ordinu 91 , kuris buvo teikiamas už nuopelnus skautijai, nebūnant jos nariu<br />
arba kaip ypatingos skautiškos padėkos ženklas, apdovanoti 108 asmenys, iš jų 28<br />
karininkai 92 (Priedas nr. 1). Tarp aukščiausiais skautiškais apdovanojimais (Gedimino<br />
vilko, svastikos, Lelijos ordinais) pagerbtų asmenų kariškių buvo santykiškai<br />
daugiau, negu tarp apdovanotų žemesniais (už nuopelnus) garbės ženklais.<br />
Palyginę iki skautininko laipsnio paaukštintų ir garbės ženklais apdovanotų<br />
karininkų ir civilių santykį matome, kad iš maždaug keturių šimtų vadovų dvidešimt<br />
penki buvo karininkai, o iš maždaug šimto aštuonių apdovanotųjų karininkų<br />
buvo dvidešimt aštuoni. Palyginus su kitais vadovais, karininkai skautiškais apdovanojimais<br />
buvo pagerbiami gerokai dažniau.<br />
Ar skyrėsi karininkų motyvacija dirbti su vaikais iki skautų organizacijos<br />
suvalstybinimo ir po jo? stojančiųjų pareiškimuose ir autobiografijose išdėstyti<br />
sprendimo motyvai. 1927 m. rugsėjo 23 d. 5–ojo DLK Kęstučio pulko 1–os kulkosvaidininkų<br />
kuopos leitenantas Jokūbas Liaudinskis savo curriculum vitae rašo:<br />
„Ir šiandien tebeturiu skautiškąjį idealizmą. Mielu noru atiduočiau savo šventadienius<br />
ir šiaip laisvas nuo tarnybos valandas mūsų mažiesiems skautams“ 93 . 1934 m.<br />
gegužės 1 d. Albinas Reneckas savo sprendimą grindė visai kitokiais argumentais:<br />
„Jau nuo seno ėmiau stebėti politinį gyvenimą. Likimas lėmė, kad susidraugavau<br />
su bendro likimo daukantiečiais, kaip tik tais, kurie irgi aštrūs politikai. Perėjau per<br />
šiokį tokį ateitininkų raugą. susidūriau pagaliau su skautais, apie kuriuos jau anksčiau<br />
galvojau. šie man labiau patiko ir atatiko mane. Į juos ir įstojau pernai žiemą,<br />
1–ąją skautų vyčių draugovę V. Kudirkos būrelį kuriame ir dabar esu” 94 . negalima<br />
89<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai: 1918–1953. Vilnius, 2004, t. 4, p. 268.<br />
90<br />
v. kavaliausko teigimu – 88 asmenys. Kavaliauskas V. už nuopelnus Lietuvai. Vilnius, 2001, p. 442.<br />
91<br />
1925–1928 m. apdovanojimas vadintas Baltosios svastikos ordinu. Kavaliauskas V. Ten pat. p. 444.<br />
92<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 99 – 103.<br />
9<br />
5–ojo DLK Keistučio pulko, 1–os kulkosvaidininkų kuopos ltn. Liaudinskio Jokūbo curiculum vitae //<br />
LcVA, f. 576, ap. 5, b. 184, l. 9.<br />
94<br />
Albino Renecko curriculum vitae. 1934 m. gegužės 1 d. // LcVA, f. 576. ap. 1. b. 242. l. 40–41.<br />
147
148<br />
Giedrius GLOBYS<br />
teigti, kad po suvalstybinimo organizacijoje idealistus pakeitė vieni pragmatikai,<br />
tačiau pastarųjų gerokai padaugėjo. Tautininkų opozicija formavo nuomonę, kad<br />
tapti skautų vadovu reiškė būti karjeristu 95 .<br />
Ketvirtojo dešimtmečio viduryje <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungoje įvykusių reformų<br />
metu nemažai didelių teritorinių vienetų vadų pareigas užėmė aukšti karininkai.<br />
1935 m. iš dvidešimt šešių <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungos tuntų penkiems vadovavo<br />
karininkai 96 : Biržų tuntui – plk. ltn. Kleofas Vytautas Michalauskas, Kauno rajono<br />
tuntui – ats. plk. Povilas Budrevičius, Kauno pilies tuntui (pastarąjį reikėtų skirti<br />
nuo Kauno rajono tunto: jam minėtu laikotarpiu vadovavo mjr. Aleksandras Ardickas<br />
ir Vsevolodas šenbergas) – j. ltn. Vytautas Pečiūra, Klaipėdos tuntui – kpt.<br />
Mikas Kukutis, Vilkaviškio rajono tuntui – plk. ltn. Vincas Matulionis. Plk. ltn.<br />
K. V. Michalauskas 1927–1933 m. buvo Mažeikių, o nuo 1933 iki 1940 m. – Biržų<br />
apskrities komendantu. Plk. ltn. V. Matulionis 1927–1929 m. buvo Trakų, 1929–<br />
1940 m. – ukmergės apskrities komendantu 97 . 1932–1933 m., būdamas Vilkaviškio<br />
tunto tuntininku, vadovavo ir Vilkaviškio šaulių rinktinei. Abu tuntininkai 1933<br />
m. už nuopelnus skautų organizacijai buvo apdovanoti svastikos ordinais.<br />
1935–1936 m. <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjunga pagal naują statutą buvo padalyta<br />
į keturiolika rajonų, apėmusių juose veikusius dvidešimt penkis tuntus. Kauno,<br />
Klaipėdos, Raseinių, ukmergės, Vilkaviškio rajonų vadais tapo aukšti <strong>Lietuvos</strong><br />
kariuomenės karininkai 98 . Rajonų vadai globojo savo rajone veikiančius skautus,<br />
prižiūrėjo skautiškų vienetų darbą, tarpininkavo tarp rajono ir įvairių įstaigų.<br />
Kaip minėjome, gana dažnai karininkai skautus rėmė ne tiesioginiu savo dalyvavimu<br />
skautiškoje veikloje, bet remdami juos organizaciniais ir materialiniais<br />
ištekliais, įvairiu inventoriumi. Pavyzdžiui, ukmergės tuntui 1931 m. sausio mėn.<br />
ltn. Juozas Puknys suorganizavo vadovų kursus. Pirmojo pėstininkų DLK Gedimino<br />
pulko vadai skolino stovykloms reikalingą karišką inventorių 99 . Tokių pavyzdžių<br />
galima pateikti ir daugiau. Apžvelgsime ketvirtojo dešimtmečio viduryje veikusių<br />
kelių skautiškų vienetų situaciją, jų santykius su kariuomene ir visuomene.<br />
95<br />
utenos tunto 1933 m. veiklos apžvalga // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 78.<br />
96<br />
1935 m. <strong>Lietuvos</strong> skautų sąjungos tuntininkai ir jų adresai // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l.2.<br />
97<br />
Vaičenonis J. <strong>Karo</strong> komendantųrų veikla Lietuvoje 1927 – 1940 m. // <strong>Karo</strong> <strong>archyvas</strong>. Vilnius, 2003, t.<br />
18, p. 283, 286, 290, 292.<br />
98<br />
kauno – ats. plk. povilas Budrevičius, nuo 1939 m. – plk. izidorius kraunaitis; klaipėdos – gen.<br />
št. plk. juozas laskoronskis, 1936–1937 m. – gen. št. plk. antanas Breimelis; marijampolės – gen.<br />
št. plk. antanas gaušas, 1937 m. ir 1939–1940 m. plk. ltn. e reikenis; raseinių – plk. ltn. juozas<br />
šepetys; šiaulių – nuo 1938 m. – gen. ltn. mikas rėklaitis; ukmergės – gen. št. plk. leonas gustaitis;<br />
vilkaviškio –1938 m. – pkl. vincas matulionis; Jurgėla P. Ten pat. p. 270.<br />
99<br />
Jurgėla P. Ten pat. p. 162.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
Alytuje skautai įsikūrė 1924 m. pavasarį, tuntas buvo įsteigtas tų pačių metų rudenį.<br />
Po suvalstybinimo skautų veikla sustiprėjo, skautus rėmė gimnazijos vadovybė<br />
ir ulonų pulkas, tačiau tarp vadovų kareivių ar karininkų nebuvo 100 . 1933 m. tuntininko<br />
<strong>Karo</strong>lio Dineikos iniciatyva su <strong>Lietuvos</strong> kunigaikštienės Birutės ulonų pulko pagalba<br />
įkurta pirmoji Lietuvoje skautų šimtinė su trisdešimčia narių 101 . sekdami geru<br />
pavyzdžiu skautų – raitelių vienetai 1937 m. buvo įkurti Prienuose ir Tauragėje 102 .<br />
Kėdainiuose skautai įsikūrė 1922 m., tačiau geriausius savo gyvavimo laikus<br />
išgyveno kuomet Dotnuvos Akademijoje mokėsi būsimasis vyr. skautininkas<br />
Jonas Kuprionis. Po skautų suvalstybinimo jis iš skautų veiklos pasitraukė, o<br />
kartu su juo nemažai ir kitų aktyvių skautų vadovų. 1931 m. tarp vadų buvo<br />
vienas karininkas – ltn. Antanas Maksimavičius, Trečiasis pėstininkų pulkas skolino<br />
stovyklinį inventorių ir leido naudotis orkestru 103 . 1932–1933 m. tarp skautų<br />
rėmėjų buvo prokuroro padėjėjas, mokyklų inspektorius, mokytojai ir karininkai<br />
104 . 1935 m. vadijoje dirbo du pulkininkai leitenantai (mokslo ir propagandos<br />
skyriaus vedėju dirbo plk. ltn. Bronius Pečiulis, o stovyklų ir iškylų instruktoriumi<br />
buvo plk. ltn. Alfonsas šklėrius), trys gimnazijos mokytojai, trys mokyklų<br />
inspektoriai, du pradinių klasių mokytojai. Rėmėjai rėmė pinigais, pašnekesiais,<br />
patalpomis, pulkas duodavo stovyklai inventorių ir orkestrą nemokamai 105 . Beje,<br />
Jurgėlos teigimu, minėti karininkai vadijoje dirbo nuo 1931 m., o 1931 – 1935<br />
m. tuntui vadovavo atsargos kapitonas Pranas Baranauskas 106 .<br />
Tauragėje, kur skautai savo veiklą pradėjo 1927 m., stovėjo Geležinio Vilko<br />
dragūnų pulkas, skautų ir kariuomenės bendradarbiavimo nebuvo. Po suvalstybinimo<br />
skautų buvo tik keturiasdešimt aštuoni, suaugusių vadovų ir rėmėjų nebuvo,<br />
santykiai su visuomene šalti. situacija nesikeitė ir 1931 – 1933 m. 107 Tik 1933<br />
m., atslūgus kunigų agitacijai, pradėjo grįžti dėl jos išstoję skautukai 108 . 1934<br />
m. pabaigoje atlikti vadovavimo praktikos atvažiavo skautų vadovų kursų stažuotojai<br />
– mokytojai ir karininkai. skautai patys organizavo įvairius minėjimus,<br />
rinkliavas nepasiturintiems, gražino ir tvarkė viešas aplinkas ir taip pelnė visuo-<br />
100 Alytaus tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135 l. 9.<br />
101 Ten pat. l. 11.<br />
102 Jurgėla P. Ten pat. p. 228.<br />
103 Kėdainių tunto veikimo apyskaita už 1930–35m. // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 38.<br />
104 Ten pat. l. 40.<br />
105 Ten pat. l. 42.<br />
106 P.Jurgėla, Ten pat. p. 123.<br />
107 Tauragės rajono tunto Lss vyriausio skautininko raportas // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l. 53, l. 55, l. 57<br />
108 Ten pat. l. 58.<br />
149
150<br />
Giedrius GLOBYS<br />
menės simpatijas 109 . Galima daryti prielaidą, jog draugiškų santykių tarp skautų<br />
ir kariuomenės nebuvo dėl tarp karininkų vyravusių antivyriausybinių nuotaikų,<br />
kurios vėliau atsiskleidė 1934 m. pučo metu.<br />
utenoje skautai veikė nuo 1921 m., tuntas buvo įkurtas 1930 m. gruodžio mėnesį.<br />
nors karininkai tunto veikloje ir nedalyvavo, vaizdingas tunto būklės aprašymas parodo<br />
bendrą ketvirtojo dešimtmečio pirmos pusės skautų situaciją. 1931 m. skautai iš esmės<br />
veikė mokinių pastangomis, nei pedagogai, nei visuomenė jiems nepadėjo. Visi vadovai<br />
iki draugininkų imtinai buvo moksleiviai, tunto štabe – skautiškų patirčių neturėję<br />
mokytojai 110 . nors utenos skautai su kariuomene nebendradarbiavo, bendram skautų<br />
padėties iliustravimui pacituosime tuntininko, prokuroro padėjėjo e. Vojevodskio rašytą<br />
raportą: „1932 m. pradėjęs visuose vietovėse prigyti jaunųjų skautų judėjimas buvo<br />
žiauriai nuslopintas dvasiškijos propagandos dėka. ne tik jaunųjų skautų judėjimas nepagyvėjo,<br />
bet visiškai likvidavosi, nes visame tunte teliko viso tik 8 paukštytės ir nei<br />
vieno vilkiuko. [...] sunaikinti utenos tunte jaunųjų skautų judėjimą buvo pavartotos<br />
neteisingos, nekatalikiškos, nekrikščioniškos priemonės. Jos dvasiškijai pavyko. Visų<br />
konkrečių faktų neminėsiu, jie skautų vadovybei žinomi. Dėl tos pačios priežasties iš<br />
18 skautų vienetų liko 6. [...] Viso iš kovos fronto už kilnią skautybės idėją mano tunte<br />
1932 metais išmušta 23 vyčiai 25 vilkiukai, 40 paukštyčių, 13 skaučių ir 137 skautai,<br />
viso 238. Žydų (skautų – G. G.) padaugėjo nuo 74 iki113. Inteligentija ir valdininkija<br />
stojo skautų ginti 111 . 1933 m. utenoje skautų negausėjo. „Primaldautus mokytojus kolegos<br />
vadina karjeristais, o kunigai – masonais. 1933 m. Palangos sąskrydis teigiamai<br />
paveikė, atirado 5 vadovai, kurie netgi kursus baigė“. 112 Tais pačiais metais nuo tunto<br />
buvo atskirta žydų draugovė. 1934 m. rėmėjai rėmė materialiai, visuomenė – moraliai,<br />
ateidama į laužus, šventes. „santykiai su tautiškąja visuomene geri, bet su vadinama<br />
opozicine, „katalikiškaja“ visuomene ir dvasiškija blogi ne dėl pačių skautų kaltės. Ta<br />
padėtis, kurią reikia aukščiausiai skautų vadovybei bent kartą sunormuoti, nes skautų<br />
auklėjimas dėl to labai kenčia“. 113<br />
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje spaudoje pagausėjo straipsnių, akcentavusių<br />
skautų pareigą ginti Lietuvą. 12–16 metų skautai buvo mokomi priešcheminės<br />
ir priešlėktuvinės apsaugos 114 , studentų–skautų korporacija „Vytis“ rengė<br />
109<br />
Ten pat. l.61.<br />
110<br />
utenos tunto 1931 m. veiklos apžvalga, // LcVA, f. 576, ap. 3, b. 135, l.74.<br />
111<br />
Ten pat. l. 76.<br />
112<br />
Ten pat. l. 78.<br />
113<br />
Ten pat. l. 81.<br />
114<br />
šenbergas V. svarbi pareiga Tėvynei. skautai organizuoja krašto gynimo pagalbą // skautų aidas, 1938,<br />
nr. 8, p. 164; Margasis vėžlys. Ką darysime lėktuvų puolimo metu? // skautų aidas, 1939, nr. 2, p. 29.
LIETUVOS KARIUOMENĖS KARININKŲ SKAUTIŠKA VEIKLA 1918 – 1940 M.<br />
kariškai tematikai skirtas paskaitas ir diskusijas, pavyzdžiui, 1938 m. vasario 13<br />
d. gen. št. kpt. Juozas navikas skaitė paskaitą „skautybė ir kariuomenė“, kurioje<br />
pabrėžė, kad „geri skautai visuomet būna geri kariai, viršininkų branginami“ 115 .<br />
1938 m. skautų vadovų suvažiavime, dėkodamas už jų darbą, visokeriopą paramą<br />
skautams, užtikrino ir kariuomenės vadas stasys Raštikis 116 .<br />
Išvados<br />
Apibendrinant karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje 1918 – 1940 m.<br />
galima padaryti tokias išvadas:<br />
1. <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai dalyvavo skautų organizacijos kūrime,<br />
nemažai skautų ir skautų vadovų tapo karininkais.<br />
2. Iki tautininkų perversmo atskiri karininkai savo iniciatyva dalyvavo<br />
skautiškoje veikloje, tačiau valstybės politikos dėl karininkų dalyvavimo visuomeninėje<br />
veikloje nebuvo. Tarnybiniuose karininkų dokumentuose skautiška<br />
veikla buvo fiksuojama fragmentiškai. skautų įkūrėjas kpt. Petras Jurgėla karinėje<br />
tarnyboje savo vadų buvo vertinamas prieštaringai, jo skautiška veikla buvo<br />
laikoma karininkui netinkamu užsiėmimu.<br />
3. Po 1926 m. tautininkų perversmo vykdant kariuomenės ir visuomenės<br />
suartinimo politiką aukšti karininkai buvo skiriami į aukščiausius <strong>Lietuvos</strong> skautų<br />
sąjungos postus ir gerokai dažniau negu civiliai vadovai buvo apdovanojami<br />
aukščiausiais skautiškais apdovanojimais<br />
4. nepaisant tautininkų ir kariuomenės vadų skatinamos kariuomenės ir<br />
skautų suartinimo politikos, skautiškų vienetų ir karininkų bei karinių dalinių bendradarbiavimas<br />
dažnai priklausė ne nuo bendrų politinių tikslų, bet nuo konkrečių<br />
asmenybių veiklos.<br />
151<br />
Įteikta 2006 m. gegužės 6 d.<br />
115 studentų skautų korporacijos vytis diskusija “skautybė ir kariuomenė“ // skautų aidas, 1938, nr. 4, p.<br />
84.<br />
116 Raštikis st. Dirbkime ne sau, bet visos mūsų tėvynės labui. Kalba pasakyta skautų vadovų sukaktuviniame<br />
suvažiavime1938 m. spalio 31 d. // Trimitas, 1938, p. 1051.
Priedas nr. 1.<br />
Metai Pavardė<br />
1928<br />
Skautiškais ordinais apdovanoti<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai 117<br />
Lelijos ordinu apdovanoti<br />
ltn. Paulius Labanauskas, ltn. Bronius Michelevičius,<br />
plk. ltn Vsevolodas šenbergas<br />
1931 plk. ltn. Mikas Kalmantas, plk. ltn. Juozas šarauskas<br />
1934 kpt. Mikas Kukutis<br />
1940 mjr. Vincas Mikalauskas<br />
svastikos ordinu<br />
152<br />
Giedrius GLOBYS<br />
Metai Pavardė<br />
1920 j. ltn. Petras Jurgėla<br />
1928 gen. Pranas Tamašauskas<br />
1931 gen. Teodoras Daukantas, gen. Vladas nagevičius<br />
kpt. steponas Darius (po mirties), lakūnas stasys Girėnas (po mirties),<br />
1933 kpt. Ignatavičius, kpt. Leonas Juozapaitis, plk. ltn. Vytautas Michalauskas,<br />
plk. ltn. Jonas Puodžiūnas, plk. Pranas saladžius<br />
1934 plk. ltn. Mykolas Jašinskas, kpt. Petras Kamarauskas<br />
ats. kpt. Pranas Baranauskas, ats. plk. Paulius Budrevičius, gen. ltn. Julius<br />
Čaplikas, plk. Pertas Genys, plk. ltn. Antanas Michelevičius, plk. ltn.<br />
1935<br />
Petras Murnikas, kpt. Juozas Rinkevičius, plk. Aleksandras svilas, ltn.<br />
feliksas Vaitkus<br />
1937 gen. ltn. Mikas Rėklaitis<br />
1940<br />
Plk. ltn. Kazys Babickas, plk. ltn. Jokūbas Baubliauskas, mjr. Vytautas<br />
Mikalauskas, mjr. Aleksandras Ružancovas, plk. Alfonsas šklėrius<br />
117 Jurgėla P. Lietuviškoji skautija. p. 99–103.
lenkų provokaCijos<br />
neutralioje Zonoje 1921–1923 metais<br />
Įvadas<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Apgynusi krašto nepriklausomybę 1918–1920 m. kovose, lietuvių tauta tikėjosi<br />
nukreipti visas savo jėgas taikiam kuriamajam darbui, tolesniam valstybingumo<br />
stiprinimui. Tokioms viltims išsipildyti tam tikrą pagrindą suteikė 1920<br />
m. lapkričio 29 d. Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų sąjungos karinės kontrolės<br />
komisijos nariams, <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos atstovų pasirašyta paliaubų sutartis<br />
dėl <strong>karo</strong> veiksmų nutraukimo ir neutralios zonos tarp abiejų kaimyninių šalių<br />
kariuomenių nustatymo. šis susitarimas dėl neutralios zonos buvo svarbus bent<br />
jau tuo, jog jis rodė lenkų vykdytos Vilniaus ir jo krašto okupacijos laikinumą.<br />
Tačiau lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikydama tik laikinąja valstybe, šio<br />
susitarimo nesilaikė ir, kaip ankstesniais atvejais, taip ir šį kartą beveik nuo pat<br />
pirmos dienos jį pažeidinėjo. neutrali zona tapo „niekieno žemė“, kurioje daugumą<br />
gyventojų sudarė lietuviai, nors tam tikra jų dalis buvo nutautėjusi. Abi<br />
pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojų simpatijas<br />
patraukti savo pusėn. Lenkai savo priešininkus minėtoje zonoje ėmė įvairiais<br />
būdais terorizuoti. netrukus jų plėšikavimai, nepaklusnių gyventojų žudymai, o<br />
vėliau netoli minėtos zonos buvusių lietuvių kariuomenės sargybų puldinėjimai<br />
įgavo sistemingą pobūdį.<br />
Per laiką, vis labiau ėmė ryškėti lenkų siekiai ne tik įsitvirtinti visoje neutralioje<br />
zonoje nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki Latvijos sienos, bet ir<br />
užgrobti Kapčiamiestį, širvintas, Giedraičius ir kitas <strong>Lietuvos</strong> vietoves. Tokiais<br />
atvejais į karinius veiksmus įsitraukdavo ir <strong>Lietuvos</strong> partizanai, šauliai, milicija,<br />
o kartais net ir atskiri kariuomenės daliniai. Todėl neatsitiktinai padėtį neutralioje<br />
zonoje ir toliau atidžiai stebėjo Tautų sąjungos karinė kontrolės komisija.<br />
neutrali zona tarp <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos kariuomenių, egzistavusi nuo 1920<br />
m. pabaigos iki 1923 m. pavasario, ir su ja susiję tolesni politiniai įvykiai bei<br />
kariniai veiksmai iki šiol tebėra viena iš vadinamųjų „baltųjų dėmių“ mūsų istoriografijoje.<br />
Pirmąją informaciją apie padėtį minėtoje zonoje pateikė tuometinė<br />
periodinė spauda – tiek karinė, tiek pasaulietinė. Tačiau joje randame tik trumpų<br />
fragmentinių žinių apie vadinamųjų lenkų partizanų (neretai jų kareivių, per-<br />
153
154<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
rengtų civiliniais drabužiais) plėšikavimus, nepalankiai jų atžvilgiu nusiteikusių<br />
vietinių gyventojų, inteligentų terorizavimą, žudynes, lietuvių sargybų užpuldinėjimus<br />
pasienyje ir pan.<br />
Tuometinė lenkų valdžia, visokiais būdais didindama įtampą neutralioje<br />
zonoje, siekė išprovokuoti lietuvių kariuomenės atsakomuosius veiksmus ir,<br />
Tautų sąjungai apkaltinusi ją tariamu paliaubų susitarimo nesilaikymu, pasiųsti<br />
į <strong>Lietuvos</strong> gilumą Vilniaus krašte sutelktas stambias ginkluotąsias pajėgas. Tai<br />
suvokdama <strong>Lietuvos</strong> karinė vadovybė nesileido provokuojama ir elgėsi labai<br />
apdairiai. Kariuomenės dalims griežčiausiai buvo draudžiama įžengti į neutralios<br />
zonos teritoriją. Tik vėliau, lenkų provokacijoms neutralioje zonoje įgavus<br />
platų mastą ir iškilus grėsmei prarasti kai kurias vietoves (širvintas, Giedraičius,<br />
Kapčiamiestį ir kt.), <strong>Lietuvos</strong> karinė vadovybė išimtiniais atvejais, laikydamiesi<br />
didžiausios paslapties, sutiko, kad tam tikri pasienyje buvusių karinių dalių patikimi<br />
kariai–savanoriai, pasivadinę neutralios zonos gyventojais partizanais ir<br />
persirengę civiliais rūbais, padėtų vietinei milicijai bei šauliams atremti dažnus<br />
lenkų puldinėjimus. Tokie faktai buvo žinomi tik keliems aukščiausiems valstybės<br />
veikėjams bei kariuomenės vadovybei ir į tuometinę spaudą negalėjo patekti,<br />
tad ilgą laiką tai buvo paslaptis. Ir tik po Antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> išeivijoje atsidūrę<br />
kai kurie tų praeities įvykių dalyviai ar liudininkai, nors daug ką pamiršę ir,<br />
negalėdami pasinaudoti mūsų archyvuose esančia gausia šios pakraipos medžiaga,<br />
karinėje spaudoje paskelbė kai kurias kovų dėl neutralios zonos nuotrupas. Jų<br />
galima rasti JAV ėjusiame mėnesiniame žurnale „Karys“.<br />
Tiesa, išeivijoje pasirodė ir tokių publikacijų apie įvykius neutralioje zonoje,<br />
kurie nebuvo įslaptinti ir <strong>Lietuvos</strong> visuomenei daugiau ar mažiau buvo žinomi,<br />
bet ikitolinėje spaudoje atgarsio nesusilaukė. Vienas iš tokių gana reikšmingų<br />
įvykių neutralioje zonoje buvo lenkų išprovokuotos ir Tautų sąjungos karinės<br />
kontrolės komisijos „palaimintos“ kautynės su mūsų kariuomenės daliniais dėl<br />
Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d., pasibaigusios<br />
lietuvių nesėkme. Pasirėmęs neutralios zonos Molių kaimo gyventojo J. Valicko,<br />
vėliau atsidūrusio JAV, parašytais prisiminimais, straipsnį apie jas paskelbė žinomas<br />
<strong>karo</strong> istorikas K. Ališauskas 1 . Po keleto metų šią medžiagą gerokai sutrumpinęs<br />
savo knygoje paskelbė ir kitas <strong>karo</strong> dalykų Lietuvoje žinovas dr. A. Rukša 2 .<br />
nepaisant jų pastangų ir gerų norų atskleisti skaitytojui skaudžių praeities įvykių<br />
vaizdą, o tai padaryti buvo neįmanoma neturint galimybių disponuoti reikiama<br />
1 k. ališauskas, kautynės prie valkininkų ir rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d.,<br />
Karys,.niujorkas, 1972, nr. 9, p. 297–299; nr. 10, p. 325–327.<br />
2 dr. a. rukša, Kovos dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės, t. 3, Cleveland, 1982, p. 404–411.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
dokumentine medžiaga.<br />
Pasibaigus sovietinei okupacijai ir mūsų visuomenėje akivaizdžiai augant susidomėjimui<br />
ne taip jau tolima savo krašto praeitimi, tautos pastangomis apginti<br />
sunkiai iškovotą laisvę ir nepriklausomybę, tyrinėtojų žvilgsnis, be kitų klausimų,<br />
pagrįstai nukrypsta ir į mus dominančią problemą – tolesnius kaimyninių šalių<br />
– <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos – santykius, nepriklausomybės kovoms pasibaigus.<br />
Vienas iš pirmųjų autorių, panaudojusių <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės generalinio<br />
štabo operacijų skyriaus keletą dokumentų apie neutralią zoną, turėjusią ryšį su<br />
jos širvintų ruožu, ir fragmentiškai apibūdinęs tiek grobikiškus lenkų veiksmus<br />
širvintų krašte, tiek lietuvių partizanų atsakomuosius veiksmus, yra literatūros tyrinėtojas<br />
ir istorikas Juozas Lebionka, 2000 m. paskelbęs straipsnį kraštotyriniame<br />
leidinyje „širvintos“ 3 . šiame nedidelės apimties straipsnyje sudėtos minėto generalinio<br />
štabo dokumentų ištraukos, tačiau nedaug vietos skirta jų analizei.<br />
1920 m. pabaigoje – 1921 m. pradžioje bei vasarą lenkų vykdytos provokacijos<br />
prieš vietinius Pietų suvalkijos gyventojus ir ten dislokuotos lietuvių IV<br />
pėst. divizijos (vadas – plk. ltn. K. Ladyga) atskirų kariuomenės dalių sargybas<br />
bei lietuvių partizanų ir karių atsakomieji veiksmai trumpai apžvelgti Vidmanto<br />
Jankausko 2004 m. išleistoje knygoje 4 .<br />
Tais pačiais metais spaudoje pasirodė ir Vygando Vareikio straipsnis, skirtas<br />
<strong>Lietuvos</strong> šaulių partizaninei veiklai pasienyje 1920–1923 m. aptarti 5 . neabejotina,<br />
jog jame pateikta medžiaga padeda skaitytojui geriau suprasti tiek tuo metu<br />
sudėtingus kaimyninių šalių santykius, tiek ir <strong>Lietuvos</strong> šaulių vaidmenį ginant<br />
savo krašto interesus. Pažymint autoriaus atliktą darbą, tenka apgailestauti, jog<br />
neišvengta nemažų trūkumų. Dėl faktų medžiagos trūkumo atskiros straipsnio<br />
dalys gana paviršutiniškos. Pasigendama ir panaudotos medžiagos analizės. Pernelyg<br />
kuklios ir straipsnio išvados. straipsnyje neišvengta ir dalykinių netikslumų,<br />
pavyzdžiui, straipsnyje netiksliai nusakytos vadinamosios lenkų partizanų<br />
„Varviškės savivaldos“ likvidavimo, neutralios zonos komendanto partizanų<br />
vado Virbalio–sartono žuvimo aplinkybės, data bei vieta ir kt.<br />
2004 m. tame pačiame leidinyje „Darbai ir dienos“ išspausdintas ir Balstogės<br />
universiteto istoriko Voiciecho slešinskio (Wojciech Śleszyński) straipsnis<br />
„Abipus demarkacinės linijos“. nuo pat pirmojo sakinio skaitytoją nemaloniai<br />
j. lebionka, širvintos neutralios zonos metais, Širvintos, vilnius, 2000, p. 198–209.<br />
4<br />
v. jankauskas, Kario kelias. Generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose, vilnius, 2004, p.<br />
291–300.<br />
5<br />
v. vareikis, pasienio incidentai. lietuvos šaulių partizaninė veikla, Darbai ir dienos, t. 40, kaunas,<br />
2004, p. 109–128.<br />
155
156<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
nustebina tai, jog, pradėdamas nagrinėti minėtą temą, autorius nė žodžiu neužsimena<br />
apie pačią priežastį 1920 m. spalio 7 d. su lenkais pasirašytos suvalkų<br />
sutarties ir jau kitą dieną klastingai sulaužytą ir tuometinių lenkų valdančiųjų<br />
sluoksnių inspiruotą gen. L. Želigovskio avantiūros prieš Lietuvą. Autorius klaidingai<br />
tvirtina, jog kariniuose veiksmuose su lietuviais kovojusi tik vadinamosios<br />
„Vidurinės <strong>Lietuvos</strong>“ kariuomenė, kai faktiškai gen. L. Želigovskio „sukilėliams“<br />
nuolat buvo siunčiami kovotojai iš Galicijos, Poznanės, Varšuvos ir<br />
kt. sričių, iš Lenkijos teikiama <strong>karo</strong> medžiaga, įskaitant net šarvuočius, taip pat<br />
parama maistu, amunicija ir kt.<br />
straipsnyje (p. 101) autorius teigia, jog „Lenkijos valstybinėse institucijose<br />
rastuose dokumentuose yra daugybė pavyzdžių, patvirtinančių nutarimo (suprask<br />
– 1920 m. lapkričio 29 d. protokolo – V. L.) pažeidimus iš lietuvių pusės“. Tačiau<br />
autorius tendencingai nutyli, jog pirmieji neutralios zonos pažeidėjai buvo kaip<br />
tik lenkai ir kad jų provokacijos greitai įgavo sistemingą ir platų pobūdį ir platų<br />
mastą. Joje dalyvavo ne tik vadinamieji lenkų partizanai, įvairių karinių organizacijų,<br />
kurių veikla buvo aiškiai nukreipta prieš Lietuvą, nariai, bet gana dažnai<br />
ir civiliais rūbais perrengtos kariuomenės dalys. Jų metu buvo plėšiami, įvairiais<br />
mokesčiais bei prievolėmis apdedami, terorizuojami ir žudomi nepaklusnūs vietiniai<br />
gyventojai, lietuvių inteligentai, užpuldinėjamos neutralios zonos pasienyje<br />
buvusios lietuvių karių sargybos ir kt.<br />
Iš straipsnio medžiagos matyti, jog autorius nesiorientuoja kai kuriuose to<br />
meto lemtinguose įvykiuose. Antai jis teigia (p. 105), jog 1920 m. lapkričio mėn.<br />
lietuvių partizanų daliniai (?) neutralumo ruože (?) siaubė lenkų gyvenamas vietoves<br />
(?). Tai iš piršto išlaužti teiginiai. Rašydamas pasirinktąja tema, autorius privalėjo<br />
žinoti, jog jo minimu laikotarpiu kaip tik vyko ne lietuvių partizanų dalinių, o<br />
<strong>Lietuvos</strong> ginkluotųjų pajėgų karinės puolamosios operacijos prieš želigovskininkus<br />
ties širvintomis, Giedraičiais ir Musninkais. šie patyrė gėdingą pralaimėjimą,<br />
buvo verčiami trauktis iš okupuotos <strong>Lietuvos</strong> teritorijos ir tik įsikišus Tautų sąjungos<br />
karinei komisijai tolesni kariniai veiksmai jų naudai buvo sustabdyti. Jokio<br />
autoriaus minimo neutralumo ruožo tuo metu dar išvis nebuvo.<br />
straipsnyje yra ir daugiau netikslumų, neobjektyvaus vertinimo atvejų, neretai<br />
nukrypstant į smulkius, menkaverčius faktus. o apskritai šiame straipsnyje<br />
lyg raudona gija dominuoja mintis, jog viskas, ką lenkai tuo metu darė okupuotoje<br />
<strong>Lietuvos</strong> dalyje, buvę visais aspektais teisinga. su tokiais teiginiais, aišku,<br />
negalima sutikti.<br />
Tenka apgailestauti, jog prestižinio leidinio „Darbai ir dienos“ redakcinė<br />
kolegija bei Vytauto Didžiojo universiteto istorikai be jokių komentarų išspaus-
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
dino jame tokį neobjektyvų ir tendencingą straipsnį. Manytume, jog tokios publikacijos<br />
neprisidės prie normalaus abiejų šalių istorikų bendradarbiavimo bei<br />
gerėjančių santykių tarp abiejų tautų plėtojimo.<br />
šiuo straipsniu, pasirėmus gausia archyvine medžiaga, vyriausybiniais dokumentais,<br />
periodine spauda ir kitais šaltiniais, ir siekiama atskleisti tuometinės<br />
lenkų valdžios bei jų karinės vadovybės agresyvius planus ir veiksmus, taip pat ir<br />
Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos dviveidišką politiką <strong>Lietuvos</strong> atžvilgiu<br />
bei mūsų vyriausybės, jos karinių pajėgų bei visuomenės pastangas išsaugoti<br />
krašto suverenumą, apginti jo teritorinį vientisumą.<br />
1. Neutrali zona ir tolesni lietuvių–lenkų santykiai<br />
Taip jau susiklostė, kad nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario<br />
16 d. Lietuvai teko atlaikyti sunkų išbandymą – tiek diplomatiniu keliu, tiek<br />
ginklo jėga, šalia kitų kaimynų atremti ir priešiškai nusistačiusios šalies – Lenkijos<br />
– valdančiųjų sluoksnių agresyvius užmojus. Tuometiniai lenkų politikai<br />
bei valstybės vadovai niekaip nenorėjo pripažinti tautinio lietuvių kita kryptimi<br />
vykusios raidos, nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> valstybės paskelbimo ir, spręsdami<br />
teritorinius ginčus, anksčiau ar vėliau, susiklosčius palankiai situacijai, planavo<br />
ją pavergti. Pasinaudoję Antantės šalių, visų pirma Prancūzijos, nuolaidžiavimu,<br />
lenkai vykdė „įvykusių faktų“ politiką ir užiminėjo vieną po kitos lietuviškas<br />
teritorijas. siekdami grobikiškų tikslų ir pasinaudodami savo ginkluotos jėgos<br />
persvara, lenkai nepaisė net Antantės šalių Vyriausiosios tarybos nutiestų abiejų<br />
šalių (lietuvių ir lenkų) kariuomenes skiriančių kelių demarkacijos linijų.<br />
Kaip jau minėjome, nepriklausomybės kovoms pasibaigus, tarp lietuvių ir<br />
lenkų kariuomenių nuo Vokietijos pasienio ties Vištyčio ežeru iki sienos su Latvija<br />
ties Kurzumo dvaru netoli Daugpilio (455 km pločio ruože) nusistovėjo 3<br />
neutralios zonos (suvalkijoje, Vilniaus bei švenčionių srityse) ir demarkacijos<br />
linija Varėnos srityje.<br />
Pirmoji neutrali zona suvalkijoje Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo<br />
nustatyta suvalkuose dar 1920 m. spalio 5 d. Ji susidarė iš dviejų po 6 km pločio<br />
juostų, buvusių abipus vadinamosios curzono linijos, kuri, pradedant nuo<br />
Vokietijos sienos, ėjo iki Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> buvusios suvalkų apskrities<br />
šiaurine riba; toliau į pietus, palikus Punską Lenkijos pusėje, iki Galaduso ežero<br />
šiaurės vakarų kraštutinio punkto; po to išilgai minėto ežero 2 km atstumu į<br />
šiaurę nuo Žagarių; toliau lygiagrečiai ežerų, esančių tarp Žagarių ir Beržininkų,<br />
157
158<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
2 km atstumu nuo jų; po to kirto vieškelį tarp Beržininkų ir Kapčiamiesčio; nuo<br />
jo į pietus iki Juodosios Ančios upės, iki punkto, esančio už 2,5 km į rytus nuo<br />
Želvos; toliau minėta upe iki studiankos; toliau į rytus iki Igorkos upelio ir juo<br />
pro Varviškes iki intako į nemuną ir šia upe iki uciechos kaimo (10 km į pietus<br />
nuo Merkinės). šioje zonoje negalėjo būti jokių karinių pajėgų, tačiau buvo leista<br />
veikti civilinei administracijai 6 .<br />
Varėnos srityje neutrali zona nebuvo nustatyta. Joje veikė demarkacijos linija,<br />
kuri buvo nubrėžta dviem etapais. nuo uciechos kaimo pietuose iki tilto per<br />
Dereznios upelį, perkertantį Vilniaus–Gardino geležinkelį, demarkacijos linija<br />
buvo nustatyta dar suvalkų sutartimi 1920 m. spalio 7 d. Ji ėjo Gravės upeliu,<br />
įtekančiu į nemuną iki perkertant Merkinės–Ratnyčios plentą; toliau tiesia linija<br />
iki skruoblio upelio intako į nemuną, palikus salavarčių kaimą lietuviams, o<br />
Maledubno kaimą – lenkams; po to Dereznios upeliu, perkertant Vilniaus–Varėnos<br />
geležinkelį, maždaug 2 km į šiaurės rytus nuo Varėnos geležinkelio stoties.<br />
nuo Dereznios tilto iki Jakėnų kaimo demarkacijos linija buvo nustatyta Tautų<br />
sąjungos kontrolės komisijos, pasiūlius <strong>Lietuvos</strong> užsienio reikalų ministerijos<br />
Tautų sąjungos ir Lenkų departamento direktoriui Ig. Jonynui 1921 m. liepos 4 d.<br />
Ji ėjo nuo Dereznios tilto į šiaurę per tris 122 m aukštumas, paliekant minėtąjį tiltą<br />
bei aukštumas lietuvių pusėje; po to Merkio upe iki tos vietos, kur Dolupio upelis<br />
įteka į Merkį, o toliau Dolupio upeliu iki Jakėnų kaimo. Taigi išilgai visos demarkacijos<br />
linijos nuo uciechos kaimo iki Jakėnų kaimo neutralios zonos nebuvo 7 .<br />
Antroji neutrali zona buvo nustatyta Vilniaus srityje tarp lietuvių kariuomenės<br />
ir gen. L. Želigovskio vadovaujamos lenkų kariuomenės 1920 m. lapkričio<br />
29 d. Joje jokios demarkacijos linijos nebuvo.<br />
Iš lietuvių pusės minėta zona ėjo per šias vietoves: Jakėnai–strielčiškės–Kalėnai–spenglininkai–Kolonija–Panašiškės–zuklijai–saviškės–spindžius–strėva–stareinė–Daugirdiškės–Kovaičiai–navapolis–218<br />
aukštuma–Katališkės–229<br />
aukštuma–189 aukštuma–seibu–tonys–Malūnėlis – geležinkelio tiltas ant Bražuolės<br />
(kairysis krantas) – Amerinis–Paliesė – kairysis neries upės krantas ligi<br />
Valiukiškių–Vičiūnai–Daubariškis–užušiliai–Pasiekos–Rimučiai–šniponys–<br />
Akmeniai–Antaninava–Kiemeliai–Ūlyčėlė–Pajuodžiai–Juodiškiai–Giedraičių<br />
ežero vakarų krantas ir šiaurės krantas – Jančiūrai–Miežoniai–Asvejos ežero<br />
6 lietuvos užsienio reikalų ministerijos tautų sąjungos ir lenkų departamento direktoriaus ig. jonyno<br />
1922 05 31 d. raštas nr. 13706 krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrams dėl neutralių zonų su<br />
lenkais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 85.<br />
7 ten pat, l. 87; l. e. genštabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 03 01 trumpos<br />
žinios apie neutralią zoną tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 64.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
šiaurės krantas iki Alkos–Baluošų ežero šiaurės krantas – Labaišiškiai–Joniškis.<br />
Iš lenkų pusės: Degsnės–Tiltai–Žėronys–Rūdiškių stotis–obeliai–Jalovė–178<br />
aukštuma–kelias iš 178 aukštumos į senąjį Malūną–Gojus–seimėnai–į<br />
šiaurę nuo aukštumos 171–Alsakiai (palei aukštumą 201) – Kunigaikštinė–Dubuklė–Miciūnai–Lazdėnai–Josteliūnai–Bražuolė–surmonys<br />
– dešinysis neries<br />
krantas iki Padvarių – Pakalnės–sibirka–Plikiškės–Jauniūnai–Birkos–Kvakšiai–Miegučiai–nugarai–narūniškės–Burkila–Jokubonys–skindariškės–Kaidonėliai–Pakirniai–Merionys–Padubingė–Maciūniškės–Arnionys<br />
8 .<br />
Lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimas į nurodytas linijas turėjo įvykti<br />
iki 1920 m. gruodžio 3 d. 12 val. Iš tiesų viskas taip ir įvyko, išskyrus tai, kad iš<br />
lietuvių pusėje palikto Joniškio miestelio lenkai pasitraukė tik po mėnesio.<br />
Tautų sąjungos karinė kontrolės komisija bandė nustatyti ir trečiąją neutralią<br />
zoną švenčionių srityje. Ji nurodė tokias sienas:<br />
1. Iš lietuvių pusės: Joniškis, Garšvėnai, Žeimeliai, Lakaja, Rašia, Pakryžė,<br />
Paminėlė, Labanoras, Palabažys, nojudini, Laromiesije, Belozki, Varniškės,<br />
Minčia, Jakėnai, Pratkūnai, salakas, Padvarinė, Vilkiškiai, Grebeniškės, Berankiškės,<br />
zarasai.<br />
2. Iš lenkų pusės: Arnionys, Pravatkos rytinis krantas iki Pravalo ežero, Maldžiūnai,<br />
Rutovčizna, Baranava, Antaliedė, Berniūnai, Linkiškės, Palūšė, kelias iš Palūšės<br />
į Kazačizną, Meiliūnai, Alejūnai, Karačiūna, smalvos, Dulkiškė, Mateikiškės 9 .<br />
ši neutrali zona buvo nustatyta be lietuvių sutikimo ir pritarimo, todėl <strong>Lietuvos</strong><br />
vyriausybė ją užprotestavo, kadangi, remiantis suvalkų sutartimi, šioje srityje<br />
ji turėjo būti nužymėta bendru lietuvių ir lenkų susitarimu. Tokia kontrolės<br />
komisijos nustatyta neutrali zona šioje srityje neturėjo juridinio pagrindo, nors<br />
faktiškai ir egzistavo.<br />
Tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių nustačius minėtą neutralią zoną, visų<br />
pirma buvo tikėtasi ir tam tikro įtampos atoslūgio <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos tarpvalstybiniuose<br />
santykiuose. neišvengiamai reikėjo imtis ir skubaus atkuriamojo<br />
darbo, likviduojant Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong>, vokiečių okupacijos ir užsitęsusių<br />
nepriklausomybės kovų metu patirtus nuostolius. o jie vos pradėjusiai laisvą<br />
gyvenimą lietuvių tautai buvo išties dideli.<br />
Kovos dėl laisvės pareikalavo ne tik daug aukų, bet ir didelių materialinių<br />
nuostolių. Karinės vadovybės sudaryta komisija, pirmininkaujama gen. L. Radus–zenkavičiaus,<br />
surinkusi duomenis iš visų respublikos ministerijų, apskai-<br />
8 lietuvos užsienio reikalų ministerijos tautų sąjungos..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 374, l. 86.<br />
9 ten pat.<br />
159
160<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
čiavo, jog tie nuostoliai vien kovų su želigovskininkais metu provizoriškai siekė<br />
apie 96354182,84 Lt. 10 šiems nuostoliams likviduoti reikėjo ne tik <strong>Lietuvos</strong> vadovybės,<br />
bet ir visos tautos didelių pastangų.<br />
Tuo tarpu <strong>Lietuvos</strong> karinę vadovybę ir toliau neramino iš kitos neutralios<br />
zonos pusės ateinančios žinios apie tolesnius agresyvius lenkų užmojus mūsų<br />
krašto atžvilgiu – išprovokuoti susirėmimus minėtoje zonoje, suverčiant visą<br />
kaltę už tai lietuviams, ir tuo pretekstu mesti prieš Lietuvą stambias ginkluotas<br />
pajėgas. Žvalgybos duomenimis, 1921 m. pradžioje lietuvių fronte nuo Vokietijos<br />
iki Latvijos sienos buvo sutelktos 6 lenkų divizijos: I, II ir III legionų, I ir II<br />
lietuvių–baltgudžių ir xVIII pėstininkų bei trijų kavalerijos brigadų dalys. Be<br />
to, Lydoje dar buvo dislokuotos VII ir Ix pėst. divizijos. Iš viso jose buvo apie<br />
24000 pėstininkų ir 3000 raitelių 11 . Lenkų karinė vadovybė <strong>Lietuvos</strong> pasienyje<br />
vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus.<br />
<strong>Lietuvos</strong> karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus<br />
neutralios zonos pasienyje ir rengėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams.<br />
1921 m. pradžioje neutralios zonos pasienį ir demarkacijos liniją saugojo<br />
I, III ir IV pėst. divizijos.<br />
IV pėst. divizija (vadas – plk. ltn. K. Ladyga), kurią sudarė x, xI ir xII pėst.<br />
pulkai, IV art. pulkas ir I raitelių pulko du eskadronai, saugojo barą nuo Vokietijos<br />
sienos ties Vištyčio ežeru iki Jakėnų kaimo. Divizijos štabas buvo Alytuje.<br />
III pėst. diviziją (vadas – mjr. Ig. Musteikis) sudarė III, VI ir Ix pėst. pulkai,<br />
III art. pulkas ir I raitelių pulko I eskadronas. Ji saugojo barą nuo Jakėnų iki Valiukiškių<br />
kaimo prie neries upės. Divizijos štabas buvo Kaišiadoryse.<br />
I pėst. divizijos (vadas – gen. ltn. s. nastopka) sudėtyje buvo I, IV ir VII<br />
pėst. pulkai, I art. pulkas ir III raitelių pulko I eskadronas. Divizija saugojo barą<br />
nuo Valiukiškių kaimo iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru. Divizijos štabas<br />
buvo ukmergėje 12 .<br />
Kalbamuoju laikotarpiu <strong>Lietuvos</strong>–Lenkijos santykiuose ir drauge neutralioje<br />
zonoje augo įtampa dėl šių šalių delegacijų nesutarimų derybose, kurios, tarpininkaujant<br />
Tautų sąjungai, 1921 m. balandžio 20 d. prasidėjo Briuselyje. <strong>Lietuvos</strong><br />
delegacija savo memorandumuose išdėstė teisinius, istorinius, etnografinius<br />
ir ekonominius motyvus bei moralinę Vilniaus reikšmę Lietuvai ir reikalavo, kad<br />
10<br />
želigovskininkų padaryti nuostoliai lietuvai nuo 1920 m. spalio 1 d. iki lapkričio 21 d. imtinai,<br />
LCVA, f. 384, ap. 2, b. 576, l. 422.<br />
11<br />
lietuvių armijos vado gen. s. žukausko 1921 04 27 direktyva kariuomenei nr. 2, LCVA, f. 929, ap.<br />
3, b. 277, l. 8.<br />
12<br />
ten pat, l. 9.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
Lenkija vykdytų suvalkų sutartį ir grąžintų Vilnių ir jo sritį. Dėl suktos lenkų<br />
delegacijos pozicijos derybos užsitęsė. Tautų sąjungos atstovų siūlomi projektai<br />
buvo rengiami ne lygybės tarp abiejų šalių principu, o suteikiant tik privilegijas<br />
Lenkijai. Tai vėliau teisingai pažymėjo žymus lenkų istorikas P. Losovskis, teigdamas,<br />
jog „lenkai ėjo kovoti ne dėl pavergtųjų laisvės, bet dėl to, kad jie norėjo<br />
būti ponais ir valdovais kaimynystėje esančiose valstybėse“ 13 .<br />
Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems<br />
provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje<br />
buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, armijos vadas gen.<br />
s. Žukauskas 1921 m. balandžio 27 d. slaptoje direktyvoje kariuomenei nr. 2<br />
įsakė visoms kariuomenės dalims pasilikti nurodytose vietose, energingai rengtis<br />
kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams išsišokimams. Prasidėjus<br />
galimam lenkų kariuomenės puolimui, IV pėst. divizijai įsakyta, palikus ne<br />
daugiau kaip tris batalionus jai pavestos demarkacijos linijos stebėjimui, su visa<br />
artilerija ir vienu kavalerijos eskadronu greitai susikoncentruoti Mauručių–Gudelių–Prienų<br />
rajone. Divizijos vadovybei nurodyta imtis visų priemonių, siekiant<br />
išlaikyti savo rankose tiltą ties Prienais. Kito eskadrono stiprios raitelių užtvaros<br />
turėjo stebėti priėjimus prie Vilkaviškio, Marijampolės ir Balbieriškio.<br />
III pėst. divizija, lenkų puolimo atveju palikusi ties demarkacijos linija ne<br />
daugiau kaip du batalionus priešo veiksmams sekti, su artilerija ir kavalerijos<br />
eskadronu turėjo greitai susikoncentruoti Kaišiadorių rajone ir ginti priėjimus<br />
prie Kauno miesto tarp nemuno ir neries upių.<br />
I pėst. divizijai, demarkacijos linijai saugoti palikusiai taip pat ne daugiau<br />
kaip du batalionus, su artilerija ir raitelių eskadronu nurodyta greitai susikoncentruoti<br />
Veprių–Deltuvos–ukmergės rajone.<br />
II raitelių pulkas (vadas – plk. Pr. Jackevičius), greitai susikoncentravęs<br />
Kurklių–Kavarsko–Anykščių rajone, turėjo žvalgyti Molėtų–utenos ir Kamajų<br />
link. susitelkęs minėtuose rajonuose, pulkas turėjo užmegzti ryšius su I pėst.<br />
divizija ir pereiti jos vadovybės žinion. Kauno įgula (viršininkas – gen. ltn. Br.<br />
skomskis, 4 batalionai, 2 baterijos, pusė eskadrono) turėjo būti pasirengusi kovoms<br />
ir laukti tolesnių nurodymų. Kariuomenės rezervui (vadas – plk. ltn. M.<br />
Velykis, 8 batalionai, 3 baterijos ir I raitelių pulko I eskadronas), gerai pasirengusiam,<br />
susitelkti Kėdainių–Žeimių–šėtos rajone 14 .<br />
Divizijų vadai turėjo nedelsdami parengti savo veiksmų planus, gerai tarpu-<br />
13<br />
p. lossowski, Stosunki polsko–litewskie w latach 1918–1920, Warszawa, 1966, s. 370–371.<br />
14<br />
armijos vado gen. s. žukausko 1921 m. balandžio 27 d. slapta direktyva..., LCVA, f. 929, ap. 3, b.<br />
277, l. 8.<br />
161
162<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
savyje sutarti, atidžiai stebėti tarp divizijų esamus intervalus. Išsiaiškinus priešo<br />
svarbiausio puolimo kryptį, tuojau pereiti į kontrantpuolį, dar labiau sukoncentruojant<br />
divizijas joms nurodytuose rajonuose.<br />
siekiant išvengti galimų didelių nuostolių, armijos vadas įsakė vykdyti<br />
įvairių karinių sandėlių ir įstaigų atsargų evakuaciją iš Kauno į šiaulius bei Mažeikius,<br />
pasiliekant vietoje tik tai, kas būtinai reikalinga kariuomenės kovoms.<br />
Priešui veržiantis į teritorijos gilumą, nurodyta susprogdinti visus geležinkelių<br />
ir kitus didelius tiltus, kad nepatektų į priešo rankas, traukiantis kariuomenei už<br />
linijos Kaunas–Jonava–ukmergė 15 .<br />
ši direktyva buvo valstybinės svarbos slaptas dokumentas, su kurio turiniu<br />
buvo supažindinti tik aukštieji <strong>karo</strong> vadai.<br />
Panašaus turinio įsakymus pavaldžioms karinėms dalims paskelbė ir visų<br />
divizijų vadai. Generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė, turėdamas informaciją<br />
apie lenkų rengimąsi agresyviems veiksmams prieš Lietuvą, taip pat<br />
perspėjo visų keturių pėstininkų ir I raitelių divizijos vadus patikrinti pasirengimą<br />
galimoms kovoms, įsakydamas griežtai laikyti neutralios zonos liniją ir<br />
neįsitraukti į aktyvius veiksmus, kuriuos lenkai galėtų vertinti kaip lietuvių kariuomenės<br />
iššūkį. Jiems buvo nurodyta perimti savo žinion visas jų rajonuose<br />
buvusias šaulių organizacijas ir iš anksto užkirsti kelią visokiems savavališkiems<br />
jų išsišokimams, neleidžiant 10 km atstumu nuo neutralios zonos linijos jokių<br />
ginkluotų veiksmų iš šaulių ir partizanų pusės. už šio įsakymo nevykdymą ir<br />
provokacinius veiksmus šauliams buvo grasinama <strong>karo</strong> lauko teismu 16 .<br />
savo ruožtu krašto apsaugos ministras prof. J. šimkus, paneigdamas Tautų<br />
sąjungos atstovo Bergeros tvirtinimą, jog gen. L. Želigovskis Vilniaus krašte<br />
teturįs iš viso tik 12000 karių ir nekeliąs pavojaus Lietuvai, 1921 m. birželio 21<br />
d. informavo užsienio reikalų ministrą, jog lietuviai „turi reikalą ne su Želigovskio<br />
kariuomene, bet su reguliariosiomis lenkų armijos dalimis, kuriose yra apie<br />
65000 pėstininkų, 8000 raitelių ir 200 patrankų. Be to, „Vidurinės <strong>Lietuvos</strong>“ teritorijoje<br />
buvo priskaitoma dar daug civiliais rūbais persirengusių kareivių“ 17 .<br />
Tokios lenkų pajėgos grėsė tuometinei Lietuvai, nepriklausomybės kovoms<br />
vos tik pasibaigus. nepaisant 1920 m. pabaigoje nustatytos minėtos neutralios<br />
zonos, faktiškai jau tų pačių metų paskutinėmis dienomis pradėta juos pažeidi-<br />
15 ten pat.<br />
16 l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. m. katchės 1921 04 15 slaptas ir skubus įsakymas nr.<br />
445 pėstininkų ir raitelių divizijų vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 278, l. 7.<br />
17 krašto apsaugos ministro prof. j. šimkaus ir l. e. generalinio štabo viršininko p. gen. ltn. m. katchės<br />
1921 06 21 slaptas raštas nr. 980 užsienio reikalų ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 309, l. 244.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
nėti, o nuo 1921 m. pradžios veiksmai tapo dažni ir pavojingi.<br />
2. Lenkų karinių organizacijų priešiška Lietuvai veikla<br />
Aptariamuoju laikotarpiu Lenkijoje veikė daug karinio pobūdžio organizacijų,<br />
glaudžiai susijusių tiek su valdžios aparato, tiek ir su kariuomenės vadovybės<br />
veikla. Viena iš pagrindinių tokių organizacijų buvo „Krašto apsaugos<br />
sąjunga“ („z. B. K.“ – „związek Bezpeczenstwa Kraju“). Tiesioginis jos tikslas<br />
buvo saugoti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų. šiai Varšuvoje įsikūrusiai<br />
organizacijai vadovavo patyrę karininkai. Apygardose veikė šios organizacijos<br />
skyriai, kiekviename iš jų buvo „Vyriausioji vadovybė“ („Glówna Komanda“) su<br />
viršininku priešakyje. Apygardos valdžios atstovas („Delegat žondu“), priklausomai<br />
nuo politinės padėties vietoje, šios organizacijos vadovams skelbė įvairius<br />
įsakymus bei nurodymus 18 .<br />
okupavę žymią <strong>Lietuvos</strong> teritorijos dalį, lenkai ir joje pradėjo kurti įvairių<br />
tokių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Toms organizacijoms buvo iškeltas<br />
uždavinys – okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją<br />
ir, svarbiausia, ruoštis karui ir neįsileisti lietuvių kariuomenės tuo atveju,<br />
jeigu lenkų kariuomenė būtų priversta pasitraukti iš užgrobtos teritorijos; taipgi<br />
įvairiomis priemonėmis stengtis siaurinti <strong>Lietuvos</strong> valstybės sienas, kol galų gale<br />
bus okupuota visa Lietuva. šiam tikslui pasiekti paties gen. L. Želigovskio iniciatyva<br />
jo kariuomenės vyriausiojo štabo defenzyvos skyrius 1921 m. gegužės<br />
mėn. tas organizacijas sujungė į vieną didelę karinę organizaciją, kuri taip pat<br />
pasivadino „z. B. K.“. oficialiai jai vadovavo kpt. Ignas Bobrovskis – Vyriausiasis<br />
komendantas (Komendant Glówny). Jo štabas įsikūrė Vilniuje, Kaukazo<br />
g. nr. 2 (buv. Pagirių geležinkelių valdybos rūmuose). štabe buvo šie skyriai: 1)<br />
rikiuotės (viršininkas – R. Kavalecas, iš Kauno kalėjimo pabėgęs peoviakas), 2)<br />
organizacijos, 3) techninis su ginklų sandėliu, 4) propagandos su biblioteka, 5)<br />
ūkio, 6) raštinė ir 7) instruktorių mokykla 19 .<br />
Visa Vilniaus krašto teritorija buvo suskirstyta į apygardas („okręg“), kurios<br />
atitiko administracines apskritis, o apygardos – į nuovadas („obwod“) kiekvieno<br />
valsčiaus teritorijoje. Apygardos priešakyje buvo jos inspektorius, o nuovadų virši-<br />
18 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas nr. 121 i<br />
pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.<br />
19 generalinio štabo žvalgų dalies viršininko žinių santrauka apie lenkų organizaciją „Z. B. k.“ iki<br />
1921 m. rugpjūčio 5 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 301, l. 320.<br />
163
164<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
ninkais – vyresnieji instruktoriai. Jiems į pagalbą buvo skiriama po 2–3 jaunesniuosius<br />
instruktorius. Kiekvienoje nuovadoje buvo kariuomenės kuopa iš trijų pėstininkų<br />
ir vieno kulkosvaidininkų būrių. Būriuose buvo po 3 sekcijas (skyrius).<br />
Vilniaus krašto teritorija buvo padalyta į 5 apygardas: 1) Vilniaus miesto, 2)<br />
Vilniaus–šiaurinė (viršininkas sukienickis (sukienycky), padėjėjas edmundas<br />
urbanovičius (edmunt urbanovič)), veikusi Vilniaus–Trakų apskrityse, 3) Vilniaus–Pietinė<br />
(veikė Breslaujos apskrityje), 4) švenčionių ir 5) Ašmenos apskrityje.<br />
Kiekvienoje iš jų buvo ne mažiau kaip 8 nuovados.<br />
Vilniaus miestas buvo padalintas į 8 nuovadas – Antakalnio, šnipiškių, Žvėryno,<br />
nowy swiat (?), šv. stepono, užupio ir naujamiesčio. Vilniaus–šiaurinėje apygardoje<br />
buvo Pabradės, Maišiagalos, nemenčinės, Riešės, Lentvario, naujųjų Trakų,<br />
Rūdiškių ir Rūdninkų nuovados. Vilniaus–Pietinė apygarda suskirstyta į Bistryčios,<br />
Varnionių, Mickūnų, Rykantų, Rudaminos, šumsko, Turgelių ir salininkų nuovadas.<br />
švenčionių ir Ašmenos apskrityse nuovadų būstinių nepavyko nustatyti.<br />
Kiekvienoje nuovadoje buvo apie 100 tikrųjų narių, kurie visi buvo ginkluoti.<br />
Kiekvienam šautuvui buvo skiriama po 40 šovinių, o kiekvienam nariui<br />
– po 2–3 granatas. Ginklai į rankas nebuvo išduodami, bet laikomi nuovadų sandėliuose.<br />
Visi tikrieji nariai buvo ginkluoti prancūziškais šautuvais.<br />
1921 m. vasarą minėtose apygardose buvo 4000 tikrųjų narių, 4000–5000<br />
kandidatų ir apie 500 civilių rūbais perrengtų lenkų kareivių.<br />
„z. B. K.“ organizacijos karinį veiklos pobūdį patvirtina ir tas faktas, jog<br />
jos skelbiami įsakymai buvo visiškai analogiški gen. L. Želigovskio įsakymams<br />
kariuomenei 20 .<br />
1922 m. pabaigoje „z. B. K.“ organizacija pasivadino „Pakraščių apsaugos<br />
sąjunga“ („związek Bezpeczenstwa Kresów“). šios organizacijos Vilniaus apygardos<br />
(„Wilenszczizny“) vyriausioji vadovybė tebebuvo Vilniuje, objezdowa<br />
g. nr. 2. Viršininku buvo kapitonas, slapyvardžiu „Bialy“. Jo padėjėjais dirbo<br />
poručikai Korsakas (Korsak) ir urbanovičius (urbanowicz). Valdžios atstovu<br />
prie Vilniaus apygardos buvo Romanovskis (Romanowski). Be minėtų karininkų,<br />
šios organizacijos priešakyje buvo iš <strong>Lietuvos</strong> pabėgę lenkų dvarininkai ir į<br />
juos panašūs avantiūristai. Į šią organizaciją įsijungė atleisti lenkų kariuomenės<br />
kariai, bedarbiai, kuriuos nedarbas ir badas vertė stoti į partizanus. Taigi buvo<br />
priimta daug buvusių kalinių, kuriuos lenkų valdžia paleido į laisvę su sąlyga, jei<br />
jie stosią į partizanų eiles 21 .<br />
20 ten pat.<br />
21 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst.<br />
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
ši karinė organizacija visais atžvilgiais buvo lenkų valdžios remiama ir jos<br />
lėšomis išlaikoma. Be to, ji gaudavo materialinę paramą ir iš kitų panašių organizacijų,<br />
kaip antai: „Lenkų laisvės organizacija“ („P. o. W“ – „Polska organizacja<br />
Wolnosci“), „Pakraščių gynimo komitetas“ („K. o. K.“ – „Komitet obrony<br />
Kresów“), „Vilniaus savigynos komitetas“ („K. s. W.“ – „Komitet samoobrony<br />
Wilno“), „Kauno žemės politinis komitetas“ („K. P. z. K.“ – „Komitet Polityczny<br />
ziemi Kowienskiej“) ir t. t.<br />
Minima „z. B. K.“ organizacija veikė tik Vilniaus ir švenčionių rajonuose.<br />
Apie partizanų organizaciją, veikusią suvalkų ir Gardino rajonuose, tikrų žinių<br />
nerasta. Vienur ji vadinosi „šaulių sąjunga“ („z. s.“ – „związek strelców“),<br />
kitoje vietoje – „suvalkų žemės pakraščių gynimo vadovybė“ („D. o. K. z. s.“<br />
– „Dowódstwo obrony Kresów ziemi suwalskiej“). Tačiau nustatyta, jog ir šių<br />
rajonų partizanų organizacija gaudavo ginklus ir išlaikymą iš „z. B. K.“ 22 .<br />
Minėtojo lenkų valdžios atstovo prie Vilniaus apygardos Romanovskio įsakymu<br />
ir nurodymais „z. B. K.“ organizacijai pačioje neutralioje zonoje suorganizuoti<br />
lenkų partizanų būrius, kurie pavadinti „neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L.<br />
P. n.“ – „Milicja Ludowa Pasu neutralnego“). siekiant suklaidinti Tautų sąjungos<br />
karinės kontrolės komisijos atstovus, stebėjusius padėtį neutralioje zonoje, buvo teigiama,<br />
jog tai neva pačių vietos gyventojų suorganizuota ir savarankiškai veikianti<br />
milicija tvarkai palaikyti. Tačiau faktiškai neutralioje zonoje veikę partizanų būriai<br />
buvo pavaldūs „z. B. K.“ organizacijai ir toliau iš jos gavo ginklų ir išlaikymą.<br />
šios vadinamosios milicijos tikslas buvo išstumti iš neutralios zonos lietuviams<br />
palankią miliciją, išprovokuoti <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės veiksmus su lenkų<br />
ginkluotosiomis pajėgomis, įtikinti vietos gyventojus, kad ne tik neutrali zona,<br />
bet ir teritorija iki šventosios upės turi priklausyti Lenkijai, įvykdyti Lietuvoje<br />
sukilimą, kuriuo pasinaudojus nuversti tuometinę vyriausybę ir jos vietoje pastatyti<br />
kitą, palankią Lenkijai, ir kt. 23<br />
Visa neutrali zona, išskyrus suvalkų ir Gardino rajonus, buvo padalyta į vadinamąsias<br />
apygardas („okręg“). Tokių apygardų buvo šešios, būtent: širvintų,<br />
Giedraičių, Joniškio, Trakų, Rūdiškių ir smalvų. Kiekvienos apygardos partizanai<br />
priklausė 6 draugijoms („družyn“): I, II, III, IV, kulkosvaidžių ir štabo.<br />
neutralios zonos policininkai (partizanai) buvo skirstomi į dvi rūšis: samdomuosius<br />
ir vietinius gyventojus – garbės („honorowyje“). samdomieji gaudavo<br />
visą lenkų kareivio išlaikymą ir 30000 lenkų markių per mėnesį. Ginklais ir šovi-<br />
22<br />
lietuvos kariuomenės <strong>karo</strong> veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 40–41.<br />
2<br />
l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 slaptas pranešimas i pėst.<br />
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.<br />
165
166<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
niais juos aprūpindavo artimiausios lenkų kariuomenės dalys. Garbės partizanai,<br />
daugiausiai vietos gyventojai, gaudavo vien ginklų. ne vietos gyventojams, tapusiems<br />
neutralios zonos partizanais, „z. B. K.“ išduodavo liudijimus kaip vietos<br />
gyventojams. Kiekvienoje apygardoje samdytų partizanų galėjo būti ne daugiau<br />
kaip 120 žmonių, tuo tarpu garbės (vietinių) skaičius nebuvo ribojamas 24 .<br />
1923 m. pradžioje „z. B. K.“ organizacijos vyriausioji vadovybė, susirašinėdama<br />
su „M. L. P. n.“, pasirašinėdavo vėl nauju pavadinimu „neutralios zonos<br />
milicijos vyriausioji vadovybė“ („n. K. M. z. P. n.“ – „naczelna Komenda<br />
Milicji Pasu neutralnego“), tačiau nenurodydama savo būstinės. šioje organizacijoje<br />
veikė šie skyriai: operatyvinis–informacijų, konspiracinis, ūkio, juridinis<br />
ir kultūros–švietimo. Tiek šios organizacijos vadovybė, tiek ir kiekviena apygarda<br />
leido savo operatyvinius įsakymus. neutralios zonos milicijai (partizanams)<br />
buvo išleistas specialus drausmės statutas. Jame, be kita ko, buvo skelbiama, jog<br />
visi neutralios zonos gyventojai už nusižengimus bus baudžiami.<br />
Iš lietuvių žvalgybai patekusių dokumentų matyti, jog neutralios zonos apygardų<br />
komendantai ir toliau organizavo <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje žvalgybą ir nustatytu<br />
laiku pranešinėjo „n. K. M. z. P. n.“ apie mūsų kariuomenės bei šaulių grupių<br />
dislokaciją, teikė kuo smulkiausių žinių apie <strong>Lietuvos</strong> politinę bei ekonominę<br />
padėtį. Tarp neutralios zonos gyventojų lenkų partizanai vykdė smarkią agitaciją<br />
už jų prisijungimą prie Lenkijos. Iš kai kurių dokumentų matyti, kad lenkai ruošėsi<br />
netrukus užimti visą neutralią zoną ir net skverbtis į <strong>Lietuvos</strong> gilumą. Tuo<br />
metu okupuotoje <strong>Lietuvos</strong> dalyje ir neutralioje zonoje jau buvo apie 6000 lenkų<br />
partizanų. Aktyviausiai lenkų partizanų grupės savo veiklą plėtė širvintų rajone<br />
(Avižonių k.) ir suvalkijoje (Varviškių k.) 25 .<br />
3. Lenkų provokacijos Pietų Lietuvoje<br />
Kaip jau minėjome, Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos 1920 m.<br />
spalio 5 d. nutarimu suvalkijoje tarp <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos kariuomenių buvo nustatyta<br />
12 km pločio neutrali zona. šią maždaug 172 km ilgio juostą saugojo IV<br />
pėst. divizija, kuriai nuo 1920 m. spalio 14 d. vadovavo plk. ltn. K. Ladyga, 1921<br />
m. gruodžio 12 d. jį laikinai pakeitė III pėst. DLK Vytauto pulko vadas mjr. A.<br />
24 lietuvos kariuomenės <strong>karo</strong> veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 25.<br />
25 ten pat, l. 42.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
Jakaitis, o 1922 m. kovo 16 d. vadovybę perėmė plk. ltn. K. Žukas 26 .<br />
1921 m. pradžioje divizijoje buvo 124 karininkai, 21 <strong>karo</strong> valdininkas, 7 gydytojai<br />
ir 5366 kareiviai. Jos sudėtyje buvęs x pėst. Marijampolės pulkas saugojo barą nuo<br />
Vištyčio ežero iki Galinių kaimo imtinai; xI pėst. Vilniaus pulkas – nuo Galinių kaimo<br />
imtinai iki Liškiavos bažnytkaimio imtinai, o xII pėst. Kauno pulkas – nuo Liškiavos<br />
imtinai iki Jakėnų kaimo imtinai. Tačiau faktiškai iš visų trijų IV pėst. divizijos pulkų<br />
paskirtus barus saugojo tik po vieną batalioną. Likusios minėtų pulkų dalys ir artilerija<br />
stovėjo kareivinėse – Marijampolėje ir Alytuje, čia buvo įsikūręs ir divizijos štabas 27 .<br />
Divizijos saugojamame bare tebuvo 62 negausios sargybos. Jos buvo pastatytos<br />
tik tose vietose, kur vyko didesnis žmonių judėjimas arba, kilus kariniams<br />
konfliktams su lenkais, tikėtinos priešo veržimosi kryptys. Didinti sargybų ir kareivių<br />
skaičiaus jose vadovybė negalėjo, nes dėl sunkios krašto ekonominės–finansinės<br />
padėties kalbamuoju laikotarpiu vyriausybė buvo priversta itin mažinti<br />
bendrą kariuomenės skaičių. Pagal naujai įvedamus etatus pulkuose vietoj ankstesnių<br />
trijų batalionų liko po du. Todėl sienai saugoti kiekvienai kuopai buvo<br />
skiriami 30–40 km pločio barai 28 . Antai xII pėst. pulko V kuopa, kurioje 1922 m.<br />
tebuvo 71 rikiuotės ir 23 ne rikiuotės kareiviai, Merkinės rajone saugojo 25 km<br />
pločio barą. Jame buvo 7 lauko sargybos 3–8 km atstumu viena nuo kitos. Kuopai<br />
teko paruošti 3 užtvaras, kurių kiekvienoje turėta patrulius tik iš 4–7 karių.<br />
Be to, dar du patruliai po 3 žmones turėjo palaikyti ryšį tarp sargybų. Merkinės<br />
miestelyje buvęs kuopos vadas, teturėdamas 4 patrulius ir 21 ne rikiuotės karį,<br />
lenkų užpuolimo atveju miestelio jokiu būdu nebūtų apgynęs, nes tą patį barą<br />
kitoje zonos pusėje saugojo net visas lenkų batalionas 29 .<br />
negausūs <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės daliniai neutralios zonos gyventojų negalėjo<br />
apginti dar ir todėl, kadangi, kaip jau minėjome, Tautų sąjungos sprendimu<br />
jie neturėjo teisės net į ją įžengti. Todėl lenkų skriaudžiami vietos gyventojai<br />
visas viltis dėjo į lietuvių miliciją ir šaulius. Tačiau daugelyje <strong>Lietuvos</strong> vietovių<br />
žmonės gyveno labai neturtingai, itin opi buvo maisto problema, todėl dėl didelių<br />
produktų kainų ir mažo atlyginimo surinkti reikiamą milicininkų skaičių buvo<br />
sunku. negausūs buvo ir šaulių būriai, silpna jų veikla. neretai tarp kariuomenės,<br />
26<br />
1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 369; 1922 m. įsakymai lietuvos<br />
kariuomenei, ten pat, b. 47, l. 101.<br />
27<br />
iv pėst. divizijos štabo 1922 03 22 d. raštas nr. 62 krašto apsaugos ministerijos generalinio štabo<br />
operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 42, 57.<br />
28<br />
l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1922 12 01 pareiškimas nr. 1422 krašto apsaugos<br />
ministrui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 120.<br />
29<br />
lietuvos kariuomenės <strong>karo</strong> veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 24–25.<br />
167
168<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
milicijos ir šaulių nebuvo reikiamų kontaktų ir bendrų veiksmų suderinimo. Lenkai<br />
tokia padėtimi greit pasinaudojo. Jau 1920 m. pabaigoje jie ne kartą pažeidė neutralią<br />
zoną, plėšikaudami prieš gyventojus ir puldinėdami lietuvių sargybas. Laikui<br />
bėgant, tie užpuolimai tapo nuolatiniai. Antai 1921 m. kovo 21 d. iš Punsko atvykęs<br />
300 lenkų kareivių būrys užpuolė Kreivėnų kaimo gyventojus. Juos apiplėšę ir susišaudę<br />
su mūsų šauliais, pasitraukė 30 . Liepos 30 d. raiti lenkų žandarai, palaikomi<br />
pėstininkų ir apsiginklavusių civilių, puolė į šiaurę nuo Punsko neutralioje zonoje<br />
šiapus curzono linijos buvusius Vaičiuliškių, Tromboliškių, Trompolės ir Giluičių<br />
kaimus, apiplėšė juose gyvenusius žmones, atėmė arklius ir kt. 31 Tokie plėšimai ir<br />
net gyventojų žudymai tapo dažnai pasikartojančiu reiškiniu.<br />
1921 m. vasarą suvalkų rajone lenkai ėmė sparčiai organizuoti partizanus.<br />
Žvalgybos duomenimis, jų tikslas buvo suorganizuoti iki 7000 žmonių ir<br />
jų jėgomis pasistūmėti 10 km į priekį nuo lenkų užimamos linijos. Partizanų<br />
organizavimo darbas buvo patikėtas iš kariuomenės paleistiems lenkų karininkams<br />
ir kareiviams. Buvo steigiami ginklų sandėliai, miškuose vykdomi slapti<br />
partizanų apmokymai 32 .<br />
Lenkų partizanams užėmus keletą <strong>Lietuvos</strong> kaimų pietuose, prieš gyventojus<br />
buvo panaudojamas smurtas, lietuvių valdžiai ištikimi žmonės verčiami<br />
pasirašyti, jog jie norį prisijungti prie Lenkijos, o atsisakiusieji tai daryti baudžiami<br />
kontribucijomis, gyvulių rekvizicijomis ir kitomis priemonėmis 33 . Vietos<br />
gyventojams buvo įsakoma nemokėti <strong>Lietuvos</strong> valdžiai mokesčių, neleisti naujokų<br />
į kariuomenę, reikalauta įvairiausių duoklių. nepaklusę lenkams ir lietuvių<br />
valdžiai lojalūs žmonės buvo visaip terorizuojami, plėšiamas jų turtas, o neretai<br />
žiauriausiu būdu nužudomi. 1922 m. spalio 7 d. lenkų karininkų vadovaujama<br />
kuopa neutralioje zonoje užpuolė Guronių kaimą. Daugelis iš jų buvo karinėmis<br />
uniformomis persirengę partizanai, ginkluoti šautuvais, granatomis ir kulkosvaidžiu.<br />
užpuolimo metu buvo nužudyti 3 lietuvių milicininkai, sužeisti milicijos<br />
viršininkas ir 1 milicininkas. Be to, susirėmimo metu buvo užmušti 1 vyras ir 1<br />
moteris, o keletas žmonių sužeisti. Kaimas buvo apiplėštas 34 . Tų pačių metų lap-<br />
0<br />
iv pėst. divizijos vado plk. ltn. k. ladygos 1921 03 21 telefonograma nr. 98 armijos vadui, užsienio<br />
šalių misijoms ir užsienio reikalų ministerijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 304, l. 76.<br />
31<br />
generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. a. Zubrio 1921 07 31 raštas nr. 1259 krašto<br />
apsaugos ir užsienio reikalų ministerijoms, tautų sąjungos atstovams, ten pat, l. 238.<br />
2<br />
generalinio štabo viršininko pirmojo padėjėjo mjr. a. Zubrio 1921 07 18 raštas krašto apsaugos ir<br />
užsienio reikalų ministrams, ten pat, b. 309, l. 296.<br />
vietinės kariuomenės brigados vado mjr. a. merkio 1922 06 16 slaptas raštas nr. 181 generalinio<br />
štabo viršininkui, ten pat, b. 367, l. 38.<br />
4<br />
santykiai su lenkais 1921–1923 metais, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 39–40.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
kričio 9 d. lenkų partizanai, užpuolę neutralioje zonoje buvusį Liubavo miestelį<br />
(šiapus curzono linijos), nužudė 2 lietuvius milicininkus ir 3 vietos inteligentus<br />
35 . Be to, visokiais būdais buvo žeminama <strong>Lietuvos</strong> valdžia, kuri neva greit<br />
suirsianti, o neutrali zona pereisianti lenkų globon.<br />
Lenkų teroras ir agitacija veikė gyventojus. Iki tol palankūs lietuvių valdžiai ir<br />
energingai kovoję prieš lenkus, vietos gyventojai, nejausdami iš savo valdžios realios<br />
paramos, ėmė silpti, linkti lenkų pusėn ir slapta net mokėti jiems mokesčius.<br />
susiklosčius tokiai padėčiai, krašto apsaugos ministras mjr. B. sližys 1922<br />
m. gruodžio 12 d. slaptame rašte Ministrų kabineto pirmininkui teigė, jog „nesustiprinus<br />
suvalkijoje mūsų administracijos, demoralizuotos daugybe žiaurių<br />
lenkų veiksmų, neparėmus vietinių mums prijaučiančių gyventojų, mes visai<br />
nustosime neutralios zonos ir lenkai ten galutinai įsiviešpataus“ 36 . siekiant išvengti<br />
tokių nemalonių pasekmių, ministras nurodė, jog: 1) būtina sustiprinti<br />
suvalkijoje miliciją, aprūpinti visais galimais pėstininkų ginklais, kad ji visiškai<br />
būtų pasirengusi aktyviai gintis nuo lenkų užpuldinėjimų; 2) padėti Lietuvai lojaliems<br />
neutralios zonos gyventojams susiorganizuoti į grynai karinius būrius,<br />
skirti jiems ginklų bei apmokymų instruktorių ir 3) skirti tam reikalui lėšų pagal<br />
pridedamą sąmatą 37 .<br />
nesulaukę <strong>Lietuvos</strong> valdžios reikiamos paramos, pietų <strong>Lietuvos</strong> gyventojai<br />
patys ėmė organizuotis ir ieškoti užtarimo Tautų sąjungoje. sužinoję iš spaudos,<br />
jog netrukus po neutralią zoną važinės Tautų sąjungos komisija, neva, žadanti<br />
nustatyti naują demarkacijos liniją, 1922 m. rugsėjo 15 d. suvalkų apskr.<br />
Andriejavo valsčiaus 11–os kaimų (Andriejavo, sodželkų, Maidano, Jeziorkų,<br />
Kaciolkų, selmentkos, Krysavo, Arišejenkos, Ingielio, Jakenavo ir smalnyčios)<br />
gyventojai savo rašte griežtai pareikalavo, kad minėti kaimai būtų priskirti Lietuvai,<br />
nes juose gyvena tikri <strong>Lietuvos</strong> piliečiai. Jie skundėsi, kad jau treji metai esą<br />
paskirti į neutralią zoną, kurioje jiems iš lenkų teko patirti didžiausių sunkumų:<br />
mušimų, suėmimų, duoti pastotes įvairiems darbams dirbti, mokėti nepakeliamas<br />
duokles ir t. t. Be to, lenkai suvaržę gyventojų teises, lietuvybę. šį reikalavimą<br />
pasirašė minėtų 11 kaimų 2267 gyventojai 38 .<br />
Dar anksčiau, 1922 m. rugpjūčio 30 d., panašų reikalavimą minėtai komi-<br />
5<br />
ten pat.<br />
36<br />
krašto apsaugos ministro mjr. inž. B. sližio 1922 12 12 slaptas raštas nr. 1458 ministrų kabineto<br />
pirmininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 380, l. 163.<br />
7<br />
ten pat.<br />
38<br />
suvalkų apskr. andriejavo valsč. gyventojų 1922 09 15 reikalavimai tautų sąjungos komisijai,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 367, l. 127.<br />
169
170<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
sijai pasirašė neutralios zonos 19–os kaimų (Garniabūdžio, naujakaimio, Žaliosios,<br />
Budziskos, sabaliavo, Volkoviznos, Kamenkos, salaperangio, Pasiekų,<br />
sapsalio, Kazlavo, šarkio, senabūdžio, Reketijos, santakos, Trikaičių, Aguonio,<br />
Paliubavės, Grumodiškių) 94 įgaliotiniai už 602 gyventojus 39 . Panašius reikalavimus<br />
buvo parašę ir keleto kitų kaimų gyventojai 40 .<br />
Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos atstovas ispanas P. saura su tos<br />
komisijos sekretoriumi serbu s. Lasičiumi 1923 m. rugsėjo–spalio mėn. be apsaugos<br />
neišdrįso pasirodyti neutralioje zonoje, kurioje jiems buvo pavesta ištirti<br />
padėtį. Jiems buvo baugu lankyti tos pačios Tautų sąjungos kontrolės komisijos<br />
nustatytą neutralią zoną 41 . Vis dėlto susipažinęs su realia padėtimi vietoje, P. saura<br />
Tautų sąjungos posėdyje vėliau pareiškė, jog 300 tūkst. gyventojų turinčioje<br />
neutralioje zonoje padėtis nepakenčiama: tarp lietuvių ir lenkų nuolat vyksta susirėmimai<br />
ir lietuviai su lenkais niekad nesusitaikys 42 .<br />
Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje ji<br />
rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios zonos<br />
tarp abiejų valstybių padalijimo ir jos administravimo, išvedant tarp jų administracinę<br />
liniją. Lenkai su tuo sutiko. Tuo tarpu <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė, laikydamasi principo<br />
neįsileisti į teritorinius sandėrius su Lenkija, šiai Tautų sąjungos rekomendacijai<br />
nepritarė ir siūlė bylą perduoti nuolatiniam Tarptautiniam teismui. Tačiau<br />
Tautų sąjungos Taryba vengė Tarptautinio teismo ir minėtos bylos jam spręsti neperdavė.<br />
Dar daugiau. Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma,<br />
visai neatsiklaususi <strong>Lietuvos</strong>, tų pačių metų kovo 15 d. pripažino Lenkijos sienas<br />
su Lietuva pagal Tautų sąjungos atstovo, anksčiau minėto ispano P. sauros, 1922<br />
m. apsilankiusio Lietuvoje, pateiktą atliktų darbų ataskaitą ir jo nustatytą demarkacijos<br />
liniją. Tuo tarpu <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybės atstovai Paryžiuje įteikė Ambasadorių<br />
konferencijai griežtą protestą ir minėto nutarimo nepriėmė 43 .<br />
<strong>Lietuvos</strong> užsienio reikalų ministerija 1923 m. vasario 12 d. pranešė Krašto<br />
apsaugos ministerijai, jog <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė pasiliko prie savo senojo nusistatymo,<br />
kad neutrali zona, kokia ji buvo nustatyta Tautų sąjungos karinės kontrolės<br />
komisijos, privalo pasilikti neliečiama, kol abi pusės, pasirašiusios 1920 m. lapkričio<br />
29 d. protokolą, nuspręs bendru susitarimu ją panaikinti. Todėl, vadovaujantis<br />
9<br />
ten pat, l. 128.<br />
40<br />
ten pat, l. 129–132.<br />
41<br />
v. j. neitralėj zonoje, Karys, 1922 12 13, nr. 49, p. 581.<br />
42<br />
lietuva ir užsieniai, Karys, 1923, nr. 7, p. 85.<br />
4<br />
p. klimas, Iš mano atsiminimų, vilnius, 1979, p. 378–379.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
protokolo dėsniais, toje zonoje negali būti jokios kariuomenės. užsienio reikalų<br />
ministerija paprašė atitinkamų nurodymų, kad <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė pasiliktų savo<br />
senose pozicijose, kurios buvo nustatytos pagal 1920 m. lapkričio 29 d. protokolą<br />
Kaune 44 . Vadovaudamasis tuo kariuomenės vadas nurodė IV pėst. divizijos vadui<br />
jo saugomame bare be kariuomenės pagalbos iki vasario 15 d. išvaryti lenkus iš<br />
visų vietų, kurias jie buvo užėmę į šiaurė nuo curzono linijos lietuvių pusėje 45 .<br />
Tačiau lenkai 1923 m. vasario 17–20 d. eilinį kartą pažeidė neutralią zoną ir<br />
į jos teritoriją įvedė savo kariuomenę. ši užėmė keletą kaimų ruože nuo Vokietijos<br />
sienos iki nemuno upės tiek lenkų, tiek ir lietuvių pusėje nuo curzono linijos.<br />
užimdami neutralią zoną, lenkai platino gyventojams lapelius, kuriuose buvo<br />
teigiama, jog Lenkija užimanti Tautų sąjungos Tarybos šių metų vasario 3 d. jai<br />
paskirtąjį plotą ir kad vietos gyventojai lietuviai lojaliai sutiksią lenkų valdžią.<br />
šie lapeliai buvo parengti Vilniuje 46 .<br />
nuo to laiko suvalkijoje lenkų partizanų vykdyto taikių gyventojų ir neutralios<br />
zonos pasienyje buvusių lietuvių karinių sargybų apšaudymai tapo nuolatiniai.<br />
Partizanai jau veikė ne kaip „neutralios zonos lenkų milicija“ („M. L.<br />
P. n.“), bet titulavo save vietos gyventojais sukilėliais, nenorinčiais pripažinti<br />
<strong>Lietuvos</strong> valdžios. šių „sukilėlių“ būrius sudarė buvę neutralios zonos lenkų milicininkai,<br />
užverbuoti vietos gyventojai ir nuolat siunčiami parašai iš Vilniaus ir<br />
Lenkijos. Jiems vadovavo lenkų karininkai. operatyviniu atžvilgiu šios lenkų<br />
partizanų grupės ir toliau buvo priklausomos nuo „z. B. K.“ organizacijos. Jų<br />
tikslas buvo ir toliau pulti lietuvių kariuomenės sargybas, terorizuoti jas ir priversti<br />
vietos gyventojus jungtis prie Lenkijos 47 .<br />
1923 m. pradžioje suvalkijos pietuose IV pėst. divizijos saugomame bare<br />
veikė trys stiprios lenkų partizanų organizacijos: 1. „suvalkų rajono šaulių ratelių<br />
sąjunga“ („związek kólka strzelskiego suwalskiego rajonu“) – Liubavo–Punsko<br />
rajone. štabas buvo įsikūręs suvalkuose. Vyriausiasis šių partizanų vadas buvo<br />
poručnikas Mirskis (Mirski). 2. Dar 1922 m. spalio mėn. pradžioje iš suvalkų į<br />
sopockynę atvykusi 200 partizanų grupė, veikusi jos apylinkėse. 3. Varviškių<br />
kaime, nemuno ir Igorkos upių santakoje, neutralios zonos lietuvių pusėje, įsitvirtinusi<br />
lenkų partizanų karinė organizacija „Varviškės savivalda“ („samorząd<br />
44<br />
užsienio reikalų ministerijos 1923 02 12 raštas nr. 2418 krašto apsaugos ministerijai, LCVA, f. 929,<br />
ap. 3, b. 360, l. 79–80.<br />
45<br />
kariuomenės vado 1923 02 14 skubus ir slaptas įsakymas nr. 194 iv pėst. divizijos vadui, LCVA, f.<br />
929, ap. 3, b. 425, l. 42.<br />
46<br />
iv pėst. divizijos štabo 1923 03 02 slaptas raštas nr. 34, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 148.<br />
47<br />
lietuvos kariuomenės <strong>karo</strong> veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 133.<br />
171
172<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Warwiszki“). Ją sudarė pabėgę iš <strong>Lietuvos</strong> lenkų dvarininkai, atvykėliai iš Vilniaus,<br />
silezijos bei kitų Lenkijos vietų, įvairūs avantiūristai, atleisti kareiviai,<br />
sulenkėję aplinkinių kaimų gyventojai. ši lenkų organizacija suorganizavo savo<br />
vadinamąją Varviškės savivaldą, skelbėsi esanti nepriklausoma nuo <strong>Lietuvos</strong> ir<br />
Lenkijos ir siekianti prijungti Lietuvą prie „Vidurinės <strong>Lietuvos</strong>“. Ji turėjo savo<br />
vadą ir naudojo lenkišką antspaudą. Varviškėse buvo sudarytas gerai ginkluotas<br />
partizanų būrys, kuriame buvo apie 350 žmonių, ginkluotų šautuvais, granatomis,<br />
turėjęs 5 kulkosvaidžius bei 1 minosvaidį 48 ; kitur minimas net 700 partizanų<br />
skaičius 49 . ši vietovė tapo visos Pietų <strong>Lietuvos</strong> lenkų teroristų centru neutralioje<br />
zonoje. Jame įsitvirtinę lenkų partizanai užpuolinėjoir plėšė gyventojus plačiame<br />
Druskininkų–Beržininkų miestelių fronte. Tų užpuolimų metu buvo nužudyta<br />
daug nekaltų lietuvių gyventojų.<br />
nebepakęsdami daugkartinių lenkų plėšikavimo ir terorizavimo atvejų,<br />
Varviškių apylinkės gyventojai kreipėsi į karinę vadovybę pagalbos. IV pėst. divizijos<br />
vadas plk. ltn. K. Žukas ryžosi jiems padėti, pasiųsdamas 150 kareivių<br />
minėtai gaujai likviduoti. Informavęs apie savo sumanymą kariuomenės vadą ir<br />
gavęs jo pritarimą, paprašė atsiųsti 100 komplektų civilinių rūbų kariams perrengti<br />
50 . Pritaręs tokiam IV pėst. divizijos vado plk. ltn. Žuko veiksmui, kariuomenės<br />
vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė palaikant artimą kontaktą su Vidaus<br />
reikalų ministerijos atstovais ir iš jų gauti reikiamą rūbų kiekį 51 .<br />
Prieš lenkų partizanus į Varviškes buvo pasiųstas Alytuje apsistojęs xI pėst.<br />
pulko I batalionas. I kuopai vadovavo vyr. ltn. A. Borchertas, II – kpt. Vl. ščepanavičius,<br />
III – vyr. ltn. Vl. opulskis, I kulkosvaidžių kuopai – vyr. ltn. e. Berentas.<br />
Batalionas Varviškių kryptimi išžygiavo 1923 m. kovo 22 d. ir sutemus<br />
pasiekė neutralią zoną. Visą laiką teko žygiuoti miškais. Buvo numatyta Varviškes<br />
pasiekti ir apsupti vos pradėjus aušti. Pakelėje buvusios sodybos šeimininkui<br />
buvo įsakyta nuvesti batalioną į numatytą kaimą. Batalionas visą laiką žygiavo<br />
vora. Dar nepriėjus Varviškių, pasigirdo šūvis kaip pavojaus ženklas. Priėjus arčiau<br />
prie kaimo, pasipylė lenkų partizanų šautuvų ir automatinių ginklų ugnis.<br />
Batalionas išsiskleidė į grandinę ir sugulė. Auštant buvo matyti, kaip iš kaimo<br />
48 1923 m. kovo 15 d. žvalgybos daviniai varėnos rajone, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 151; lenkų<br />
partizanai 1923 m. vasario mėn., lietuvos kariuomenės <strong>karo</strong> veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap.<br />
3, b. 360, l. 73.<br />
49 dr. a. rukša, Kovos dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės, t. 3, p. 403.<br />
50<br />
e. iv pėst. divizijos vado p. plk. ltn. k. žuko 1923 01 23 telefonograma nr. 57 kariuomenės vadui,.<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 37.<br />
51<br />
l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 01 24 pranešimas plk. ltn. k. žukui, ten pat.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
trobų partizanai bėga į apkasus. Taigi lietuvių kariams nematomiems prieiti<br />
kaimo nepavyko. nepaisant smarkaus lenkų šaudymo, po keleto minučių ltn. J.<br />
Gotlybas atsistojęs sušuko kariams: „Pirmyn!“. Juo pasekė kiti kuopų vadai bei<br />
puskarininkiai. Pradėjus puolimą, po atkaklaus susišaudymo partizanai vienas po<br />
kito šoko iš apkasų ir leidosi bėgti nemuno link. Taigi kovo 23 d. 5 val. 30 min.<br />
lenkų partizanai iš Varviškių ir Bugiedos kaimų buvo pašalinti. Kautynių metu<br />
visas Varviškių kaimas su partizanų ginklų sandėliu ir kitais pastatais buvo sudegintas.<br />
Priešas paliko apie 150 šautuvų. Kadangi kaime nebuvo vežimų grobiui<br />
išvežti, šautuvai buvo sudeginti. Apie 30 partizanų buvo nukauta, o kiti pabėgo<br />
pas lenkus už demarkacinės linijos ir už nemuno.<br />
Iš lietuvių pusės du karininkai (ltn. A. urbelis ir ltn. A. Beras) buvo nukauti,<br />
o vyr. ltn. Vl. opulskis sužeistas. Be to, buvo nukauti 2 kareiviai, o dar 2 sužeisti,<br />
4 kareiviai dingo be žinios 52 . Taip buvo sunaikintas banditų lizdas, turėjęs politinį<br />
tikslą – prijungti Varviškių apylinkes prie Lenkijos.<br />
Kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis nebuvo patenkintas Varviškės karinės<br />
operacijos eiga. Iš IV pėst. divizijos štabo 1923 m. kovo 23 d. gautoje telefonogramoje<br />
yra tokio turinio rezoliucija: „Veikimas ne visai tikęs. Dėl kokių<br />
priežasčių sudeginti šautuvai? Telegrama turėjo būti šifruota. Pranešti smulkiau,<br />
išguldant priežastis sudeginimo šautuvų, prapuolimo be žinios kareivių“ ir t. t. 53<br />
Kovo 25 d. pati lenkų kariuomenė nuginklavo atbėgusius Varviškės partizanus<br />
ir jų ginklus perdavė 42 batalionui. Lietuvių tautybės partizanai (apie 150<br />
žmonių) buvo paleisti iš partizanų organizacijos, apie 20 žmonių suimti ir uždaryti<br />
į suvalkų kalėjimą, apie 100 ukrainiečių tautybės žmonių laikomi sargybos<br />
priežiūroje sopockyno miestelyje 54 .<br />
Tačiau lenkų puldinėjimai prieš lietuvių kariuomenės sargybas ir toliau nesiliovė.<br />
Per 1923 m. kovo mėn. jie įvykdė 23 tokius stambesnius užpuolimus<br />
neutralioje zonoje. Lenkų partizanų skaičius būriuose svyravo nuo kelių dešimčių<br />
iki kelių šimtų. Pagrindinis tikslas ir toliau buvo plėšti ir įsitvirtinti neutralios<br />
zonos lietuvių pusėje 55 .<br />
<strong>Lietuvos</strong> visuomenę ypač sukrėtė 1923 m. kovo 19 d. įvykis Alytaus apskr.,<br />
52<br />
iv pėst. divizijos štabo 1923 03 23 telefonograma nr. 220 kariuomenės generaliniam štabui, LCVA,<br />
f. 929, ap. 3, b. 360, l. 153–154; dr. a. rukša, Kovos dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės, t. 3, p. 403–404;<br />
ats. ltn. j. gotlybas, varviškės ekspedicija, <strong>Karo</strong> <strong>archyvas</strong>, t. iX, kaunas, 1938, p. 239–240.<br />
5<br />
lietuvos kariuomenės <strong>karo</strong> veiksmų dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 159.<br />
54<br />
ten pat.<br />
55<br />
l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus pranešimas nr. 418,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 120.<br />
173
174<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Paliepių k., šiapus demarkacijos linijos. Tą dieną lenkų kariai, perrengti civiliais<br />
rūbais, užpuolė minėtą kaimą ir nuožmiausiu būdu kardais užkapojo ten buvusią<br />
lietuvių sargybą, išniekino gynėjų lavonus, nukirsdami kojas, pirštus, bjauriausiai<br />
sudaužydami jų galvas.<br />
Alytaus m. ir apskrities gyventojai, susirinkę palaidoti žuvusiųjų karių, pareiškė<br />
griežčiausią protestą dėl tokio lenkų elgesio ir pareikalavo iš valdžios,<br />
kad: 1) būtų apsaugota gyventojų ramybė ir gyvybė, 2) būtų apsaugotas žmonių<br />
turtas, 3) būtų atitaisyta sumindžiota Tautos garbė, 4) kad tam reikalui būtų panaudotos<br />
visos valdžios ir visuomenės fizinės ir moralinės priemonės.<br />
Protesto dalyviai pasižadėjo šiuo atveju visomis išgalėmis remti visas vyriausybės<br />
pastangas ir, reikalui esant, stoti į tėvynės gynėjų eiles. Dėl tokio nuožmaus<br />
lietuvių karių nužudymo jie nutarė kreiptis į visą kultūringąjį pasaulį, tikėdamiesi dėl<br />
solidaraus protesto prieš nesiliaujantį lenkų karių žvėriškumą. Demonstrantų įgalioti<br />
protesto rezoliuciją pasirašė V. Runta, dr. s. Jonavičius ir J. stankevičius 56 .<br />
1923 m. kovo mėn. pabaigoje <strong>Lietuvos</strong> vyriausybėje ir kariuomenės vadovybėje<br />
buvo svarstomas klausimas dėl tolesnio kariuomenės skaičiaus mažinimo ir<br />
valstybės sienų apsaugos pertvarkymo. Buvo numatyta I, II ir III pėst. divizijas nuo<br />
pasienio atitraukti į krašto gilumą, o visą valstybės sieną pavesti saugoti vien IV<br />
pėst. divizijai ir I bei II pasienio pulkams. Tokį sprendimą lėmė sunki valstybės finansinė–ekonominė<br />
padėtis ir būtinybė po ilgai užsitęsusių kovų rimtai susirūpinti<br />
tinkamu kariuomenės parengimu pagal jos paskirtį. <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybės posėdyje<br />
buvo parengtas pasienio sargybų sutvarkymo įstatymo projektas. Jame buvo<br />
numatyta išformuoti IV pėst. diviziją ir II pasienio pulką, jų vietoje suformuoti pasienio<br />
sargybų diviziją, kurią pavesti Vidaus reikalų ministerijos žinion, minėtoje<br />
divizijoje nustatyti 3 metų kareivių tarnybą ir ją prilyginti <strong>karo</strong> tarnybai.<br />
su šiuo projektu 1923 m. balandžio 20 d. buvo supažindintas būsimosios<br />
pasienio sargybų divizijos vadas plk. ltn. K. Žukas. Kariuomenės vadas gen. ltn.<br />
J. stanaitis įsakė jam iš anksto pasirūpinti, kad, paskelbus numatytą įsakymą, šis<br />
galėtų tuojau jam pavestos divizijos karius aprengti pasienio dalims nustatyta<br />
uniforma 57 . Pagal būsimosios divizijos dalių reikalavimu krašto apsaugos ministro<br />
įsakymu buvo pasirūpinta reikalinga medžiaga ir nustatyta nauja uniforma<br />
(pakeisti trikampiai, įsiuvai ir t. t.) 58 .<br />
56<br />
alytaus m. ir apskr. piliečių demonstracijos protesto rezoliucija, Karys, 1923 04 19, nr. 16, p. 197.<br />
57<br />
l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 04 20 slaptas pranešimas nr. 501 iv pėst.<br />
divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 34.<br />
58<br />
l. e. generalinio štabo viršininko p. mjr. i. griciaus 1923 04 22 slaptas operatyvinis pranešimas nr.<br />
509<br />
kariuomenės intendantui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 408, l. 35.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
Reaguodamas į besiklostančią naują padėtį, IV pėst. divizijos vadas plk. ltn.<br />
K. Žukas 1923 m. balandžio 22 d. paskelbė operatyvinį įsakymą nr. 2 dėl baro<br />
apsaugos sutvarkymo:<br />
1) x pėst. pulkui ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo Vokietijos sienos<br />
iki Kapčiamiesčio imtinai; kitos pulko dalys ir štabas – Kalvarijos miesto rajone;<br />
2) xII pėst. pulkui taip pat ne mažiau kaip 6 kuopomis saugoti barą nuo<br />
Kapčiamiesčio miestelio iki Perlojos miestelio imtinai; likusioms pulko dalims<br />
ir štabui įsikurti Alytuje;<br />
3) Baltgudžių kuopai saugoti barą nuo Perlojos miestelio iki Kalėnų kaimo<br />
imtinai, kitos kuopos dalys – Varėnos miestelio – Bobriškių kaimo rajone, kuopos<br />
štabas – Bobriškių kaime;<br />
4) xI pėst. pulkui, ne mažiau kaip 6 kuopomis, nuo Kalėnų kaimo imtinai<br />
iki neries upės, likusios pulko dalys – Kaišiadorių stoties rajone; pulko štabas<br />
– Kaišiadorių geležinkelio stotyje 59 .<br />
1923 m. pavasarį politinė padėtis Lietuvoje buvo įtempta. Kovo 12 d. paleidus<br />
Pirmąjį seimą, rinkimai į Antrąjį buvo paskirti tų metų gegužės 12–13 d.<br />
Juose galėjo dalyvauti ir kariuomenė, balsuodama kartu su visais piliečiais tose<br />
rinkimų apylinkėse, kuriose ji buvo dislokuota 60 .<br />
Priešiškos <strong>Lietuvos</strong> valstybingumui jėgos, tarp jų ir lenkų politiniai sluoksniai<br />
bei jų agentai, išvystė itin smarkią priešišką agitaciją, kuri griovė žymesnių asmenų,<br />
partijų ir paties seimo autoritetą ir pasitikėjimą visuomenėje. Melagingoms<br />
žinioms, kurias lenkų agentai skleidė tarp pafrontės gyventojų, išaiškinti kariuomenės<br />
vadas gen. ltn. J. stanaitis leido valstybinio nusistatymo šauliams su divizijų<br />
vadų leidimu raginti pafrontės gyventojus aktyviai dalyvauti seimo rinkimuose 61 .<br />
šiuo atsakingu laikotarpiu neliko nuošaly ir kariuomenė, ypač buvusi pafrontėje.<br />
siekdama ją apsaugoti nuo priešiškos agitacijos poveikio, vadovybė leido<br />
tiek tose vietose, kur buvo paskelbta <strong>karo</strong> padėtis, tiek ir ten, kur jos nebuvo,<br />
organizuoti ikirinkiminius susirinkimus, aiškinant rinkimų į seimą reikšmę Lietuvai<br />
ir priešiškų jėgų ketinimus jos atžvilgiu 62 . Dėl sudėtingos politinės padėties<br />
kariuomenės vadovybė balandžio mėn. pabaigoje vienam mėnesiui net atidėjo<br />
59<br />
iv pėst. divizijos vado plk. ltn. k. žuko 1923 04 22 operatyvinis įsakymas nr. 2 dėl baro apsaugos<br />
sutvarkymo, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 169–170.<br />
60<br />
1923 04 07 įsakymas kariuomenei nr. 64 dėl seimo rinkimų, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 163.<br />
61<br />
ten pat.<br />
62<br />
generalinio štabo 1923 04 19 telefonogramos nr. nr. 375, 432 ir 496 i, iii ir iv pėst. divizijų bei<br />
vietinės kariuomenės brigados vadams, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 166.<br />
175
176<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
numatytą 10000 kareivių paleidimą iš kariuomenės 63 .<br />
Dėl šių įvykių <strong>Lietuvos</strong> karinei vadovybei iškilo ir kitų rimtų problemų.<br />
nors, kaip jau minėjome anksčiau, <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė ir nepripažino Ambasadorių<br />
konferencijos 1923 m. kovo 15 d. nutarimo dėl neutralios zonos panaikinimo<br />
ir administracijos linijos tarp <strong>Lietuvos</strong> ir Lenkijos nustatymo, tačiau realiame<br />
gyvenime su įvykusiu faktu teko skaitytis. Buvusios neutralios zonos gyventojų<br />
padėtis dėl priešo pastangomis suorganizuotų partizanų grupių arba tiesiog paprastų<br />
plėšikų gaujų vykdyto nuolatinio terorizavimo reikalavo imtis rimtų apsaugos<br />
priemonių. Kadangi, kaip minėjome, tuo metu <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė buvo<br />
smarkiai mažinama, nutarta nevilkinti numatytos sienų apsaugos patikėjimo Vidaus<br />
reikalų ministerijai. 1923 m. gegužės 2 d. IV pėst. divizija buvo performuota<br />
į pasienio diviziją. Į jos sudėtį įėjo I pasienio pulkas, o x pėst. Marijampolės,<br />
xI pėst. Vilniaus ir xII pėst. Kauno pulkai tapo atitinkamai II, III ir IV–uoju<br />
pasienio pulkais. Iki tol veikęs II pasienio pulkas buvo išformuotas 64 .<br />
Tačiau ši divizija, būdama dar tik besikurianti, negausi, menkai ginkluota<br />
bei aprūpinta, greitai perimti visos <strong>Lietuvos</strong> sienų (iš viso 1325 km, iš jų prieš<br />
lenkus – apie 460 km) apsaugos negalėjo. Todėl palikus I pasienio pulką Vokietijos<br />
pasienyje, likusieji trys pulkai turėjo perimti sienos apsaugą prieš lenkus nuo<br />
Vokietijos sienos iki neries upės ties Valiukiškių kaimu. Tai turėjo būti įvykdyta<br />
iki 1923 m. gegužės 15 d. 65 faktiškai tai buvo padaryta viena diena anksčiau – tų<br />
metų gegužės 14 d. 66<br />
Lenkai iš neutralios zonos lietuvių pusės daugumos vietų pasitraukė nesipriešindami.<br />
Tačiau štai suvalkijoje jie laikė užėmę eglynės, Gilušių, senųjų<br />
Alksnėnų, Burokų, Beržininkų kaimus, Dušnicos kaimą ir palivarką, Majerio<br />
Alnų, Volmerio Alnų, Rakelėkų, Paliesio kaimus, tiltą per Igorkos upelį ties to<br />
paties pavadinimo palivarku, Vievio rajone lenkai turėjo užėmę Viluniškių dvarą,<br />
malūną į rytus nuo Ausintiškių kaimo.<br />
Minėtojo eglynės kaimo šiaurinę dalį gegužės 14 d. taip pat užėmė lietuvių<br />
pasienio sargybų dalys. Tačiau pietinėje kaimo dalyje pasiliko lenkai. Tame<br />
kaime, be lenkų pasienio sargybos, pasirodė ir jų milicija. Gegužės 18 d. į šį<br />
kaimą atvyko lenkų komisija, kuri pareiškė lietuvių pasienio baro viršininkui,<br />
63<br />
ten pat, l. 163.<br />
64<br />
1923 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 15, l. 110.<br />
65<br />
vidaus reikalų ministro 1923 05 07 operatyvinis įsakymas nr. 1 pasienio sargybų divizijai dėl neutralios<br />
zonos, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 181.<br />
66<br />
l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus padėties ir įvykių neutralioje<br />
zonoje bei pafrontėje santrauka už 1923 m. gegužės mėn., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 137–138.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
jog eglynės kaimas turi priklausyti lenkams ir kad lietuviai iki gegužės 19 d. 24<br />
val. iš jo pasitrauktų, antraip grasino kaimą užimti jėga. Pareiškusi šiuos savo<br />
reikalavimus, lenkų komisija išvyko.<br />
Gegužės 20 d. anksti rytą lenkų kariuomenės dalys puolė eglynės kaimą.<br />
Mūšis tęsėsi apie 3 valandas. Lietuvių sargyba buvo priversta kaimą palikti. Tačiau<br />
lenkai turėjo žymių nuostolių: 12 jų kareivių buvo nukauti, o 4 sužeisti.<br />
Lietuvių 1 karininkas ir 3 kareiviai buvo sužeisti, 1 kareivis nukautas ir 1 dingo<br />
be žinios 67 . Po šių kautynių lenkai eglynės kaime išsikasė apkasus ir budriai sekė<br />
lietuvių sargybas, bijodami jų antpuolio.<br />
1923 m. liepos mėn. pradžioje visi anksčiau buvę lenkų pasienio batalionai<br />
(„straž graniczna“) buvo išformuoti ir sienų apsauga buvo perduota samdomai<br />
pasienio policijai. ši savo barą saugojo labai budriai: vienas sargybinis turėjo<br />
matyti kitą, tarp jų nuolat judėjo patruliai 68 .<br />
1923 m. rudenį dar ne visi lietuviai belaisviai iš Lenkijos buvo paleisti.<br />
Lietuvoje taip pat dar buvo lenkų belaisvių. su Lenkijos Raudonuoju kryžiumi<br />
buvo susitarta jais apsikeisti tų metų spalio 16 d. Lenkijos užimtoje <strong>Lietuvos</strong><br />
dalyje cipliškėse, į pietus nuo suvalkų Kalvarijos. Lietuviai į cipliškes pasiuntė<br />
32 lenkų belaisvių partiją. Visi jie buvo sveiki, gerai aprengti žieminiais rūbais ir<br />
naujais batais. Tuo tarpu atvežti 35 lietuviai belaisviai buvo suvargę, be žieminių<br />
rūbų, apsisiautę lengvomis antklodėmis, be baltinių, suplyšusiais rūbais ir batais,<br />
iš kurių išlindę nuogi kojų pirštai. Lietuvių komisijai toks elgesys su lietuviais<br />
belaisviais paliko itin blogą įspūdį ir sukėlė pasipiktinimą 69 .<br />
4. Kautynės su lenkais neutralios zonos Valkininkų–<br />
Rūdiškių geležinkelio ruože 1923 m. vasario 15–23 d.<br />
Kaip jau minėjome, po pasibaigusių kovų su želigovskininkais 1920 m. lapkričio<br />
29 d. tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių buvo nustatyta 6 km pločio neutrali<br />
zona – niekieno žemės juosta. Abi pusės turėjo atsitraukti maždaug po 3 km<br />
nuo paliaubų metu turėtų pozicijų. Tai buvo įvykdyta gruodžio 1–2 d. be jokių<br />
nesusipratimų ar ginkluotų susirėmimų.<br />
67<br />
v. j. padėtis neitralėj zonoje, Karys, 1923 05 24–31, nr. 21, p. 251; pasienio divizijos štabo 1923 05<br />
20 telefonogramos nr. nr. 17 ir 24 generalinio štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l.<br />
185–186.<br />
68<br />
lenkų pasienio apsaugos dalys 1923 08 01, ten pat, l. 216–217.<br />
69<br />
generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko kpt. s. pundzevičiaus 1923 10 16 telefonograma nr.<br />
1091 pasienio divizijos vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 246.<br />
177
178<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
<strong>Lietuvos</strong> karinė vadovybė neutralios zonos barą nuo Jakėnų kaimo pietuose<br />
iki neries upės šiaurėje pavedė saugoti III pėst. divizijai (vadas – mjr. I. Musteikis,<br />
divizijos štabas – Kaišiadoryse). Divizijos dalys buvo dislokuotos daugelyje<br />
aplinkinių vietovių. Po lietuvių ir lenkų kariuomenių atsitraukimo nuo neutralios<br />
zonos Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože buvęs tos divizijos VI pėst. pulkas<br />
(vadas – plk. ltn. Pranas Tvaronas) įsitvirtino strielčiškių–Kaniukų–Kalėnų–<br />
spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių kaimų–spindžio ežero–strėvos–Daugirdiškių<br />
kaimų riboje. Pulko vadavietė buvo Kruonyje. Kairiąją baro dalį saugojo<br />
Ix pėst. pulko vienas batalionas, o į pietus nuo VI pėst. pulko IV pėst. divizijos<br />
daliniai 70 . Jie pasitraukė į Kurpiškių–Paakmenės kaimų ribą.<br />
Tiek lenkų, tiek lietuvių kareivių maži daliniai įeidavo į neutralią zoną pasižvalgyti,<br />
bet greitai pasitraukdavo. susirėmimai tarp jų buvo retenybė, nes žvalgyti<br />
ir eiti į neutralią zoną buvo uždrausta.<br />
Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: vyko nuolatiniai žudymai ir apiplėšimai.<br />
Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai stengėsi neutralios zonos gyventojus<br />
patraukti savo pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą<br />
– nutautėję lietuviai, lenkų šalininkai. Lenkai iš savo šalininkų organizavo<br />
Liaudies miliciją („Milicja Ludowa“), o lietuviai – šaulius ir partizanus. Tarp<br />
lietuvių ir lenkų šalininkų nuolat vyko kovos.<br />
neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybę,<br />
tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir<br />
patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.<br />
nustatant neutraliąją zoną, į ją pateko dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio<br />
(Varėnos–Rūdiškių ruožas). Anksčiau vykusių lietuvių–lenkų kovų metu geležinkelio<br />
tiltas per Merkio upę netoli Pamerkio kaimo buvo susprogdintas. Kai kuriose<br />
geležinkelio vietose buvo susprogdinti pylimai ir išardyti bėgiai. Todėl lenkai neteko<br />
tiesioginio susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Pasikeitusiomis<br />
aplinkybėmis jie buvo priversti palaikyti susisiekimą Gardino–Lydos–Vilniaus<br />
geležinkelio ruožu, todėl turėjo nepatogumų ir nemažų nuostolių.<br />
Lenkija stengėsi derėtis su Lietuva ir neutralios zonos ribą pakeisti taip, kad<br />
galėtų naudotis minėtu geležinkeliu. Tačiau Lietuva į derybas nesileido, motyvuodama<br />
tuo, kad bet koks derėjimasis su Lenkija būtų esamos padėties pripažinimas,<br />
o drauge ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimas Lenkijai.<br />
Į šį reikalą įsikišo Tautų sąjungos Taryba. 1923 m. vasario 3 d. posėdyje<br />
ji rekomendacijos forma pasiūlė lietuvių ir lenkų vyriausybėms dėl neutralios<br />
70 iii pėst. divizijos dalių išdėstymas bare, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 363, l. 51–52.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
zonos tarp abiejų valstybių ir padalijimo jos administravimo, išvedant tarp jų<br />
administracinę liniją. Dalinant neutralią zoną pusiau, Gardino–Vilniaus geležinkelis<br />
Valkininkų–Rūdiškių ruože turėjo atitekti Lietuvai. Tuo tarpu Lenkija,<br />
priimdama Tautų sąjungos Tarybos rekomendaciją, reikalavo, kad geležinkelio<br />
ruožas tarp Valkininkų–Rūdiškių būtų priskirtas jai.<br />
<strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė, laikydamasi principo neįsileisti į teritorinius sandėrius<br />
su Lenkija, šiai Tautų sąjungos rekomendacijai nepritarė. Kaip jau minėjome,<br />
Ambasadorių konferencija, Lenkijos Vyriausybės prašoma, 1923 m. kovo 15<br />
d. pripažino Lenkijos sienas su Lietuva pagal Tautų sąjungos atstovo ispano P.<br />
sauros pateiktą jo atliktų darbų ataskaitą.<br />
Tuo metu buvo patogus momentas lenkams aktyviai veikti siekiant Valkininkų–Rūdiškių<br />
geležinkelio ruožo priskyrimo. sausio 15 d. lietuvių sukilėliams<br />
užėmus Klaipėdą, Lietuva įsivėlė į tarptautinį ginčą, kuris užsitęsė iki 1923 m.<br />
vasario 19 d. europos politikoje tuo metu dominavusi Prancūzija simpatizavo<br />
Lenkijai ir ją palaikė. <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybei tokiomis aplinkybėmis teko veikti<br />
labai apdairiai.<br />
negavę <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi Valkininkų–Rūdiškių<br />
geležinkelio ruožą užimti jėga. Jau vasario 9 d. lenkai visame neutralios zonos<br />
plote ir ypač geležinkelio Rūdiškės–Varėna ruože ėmė koncentruoti savo jėgas.<br />
Tą dieną iš įvairių Lenkijos bei okupuotos <strong>Lietuvos</strong> dalies vietų į Vilnių buvo sušaukta<br />
apie 3000 pėsčių ir raitų policininkų, kitą dieną lenkų „z. B. K.“ organizacija<br />
visoms savo apygardoms paskelbė slaptą įsakymą kuo greičiausiai įvykdyti<br />
narių mobilizaciją, kurie vasario 13 d. turėjo atvykti į Vilnių 71 . III pėst. divizijos<br />
štabo žiniomis, vasario 10 d. į Valkininkų miestelį atvyko 200 lenkų partizanų<br />
(xxI pėst. pulko kareivių, aprengtų civiliais rūbais); vasario 11 d. – dar 150<br />
lenkų partizanų ir 4 ešelonai kareivių su artilerija, kurių tikslas buvo iki vasario<br />
15 d. užimti geležinkelį Rūdiškės–Valkininkai Varėnos link 72 . Vasario 12 d. Vilniuje<br />
jau buvo sugrupuota apie 1000 milicininkų, dauguma kurių perrengti lenkų<br />
karių uniformomis. Jie buvo apgyvendinti viešbučiuose, privačiuose ir užvažiuojamuose<br />
namuose, vadinamojoje „Krengelio salėje“ (netoli Didžiosios gatvės).<br />
Visi apginkluoti gerais šautuvais ir kulkosvaidžiais. Minėta milicija turėjo vasa-<br />
71 gen. štabo žvalgybos skyriaus 1923 m. vasario 14 d. pranešimas nr. 2; iv pėst. divizijos štabo vasario<br />
14 d. telefonograma nr. 108; iii pėst. divizijos 1923 m. vasario 14 d. telefonograma nr. 186 gen.<br />
štabui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90.<br />
72 iii pėst. divizijos štabo viršininko kpt. a. gepfnerio 1923 02 13 telefonograma nr. 179 gen. štabo<br />
operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 37.<br />
179
180<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
rio 13–15 d. iš Vilniaus išvykti į Varėnos–Rūdiškių rajoną 73 . Tomis dienomis į<br />
Valkininkų rajoną iš Lydos buvo atsiųstas lenkų 76 pėst. pulkas, o į Merkinę – 77<br />
pėst. pulkas ir artilerijos dalys. Į Gierojcie (?) kaimą atvyko lenkų vadinamasis<br />
„celny“ batalionas ir kitos pasienio dalys 74 .<br />
Lenkų kontrolės stočių veikla neutralioje zonoje buvo sustabdyta, gyventojams<br />
leidimai pereiti ją neišduodami, sargybos sustiprintos. Vasario 13 d. buvo<br />
nukabinti telefono laidai Rudnios kaime (saugumo sumetimais). Iš „placovkų“<br />
(sargybų) kareiviai išsiųsti kitur. Visas pasiruošimas puolimui buvo laikomas didžiausioje<br />
paslaptyje. Kariuomenė buvo koncentruojama Varėnos stoties rajone 75 .<br />
<strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> vadovybė atidžiai stebėjo lenkų veiksmus. 1923 m. vasario<br />
14 d. kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė visų keturių pėstininkų ir kavalerijos<br />
divizijų vadams bei šaulių sąjungos instruktoriui užtikrinti, kad kariuomenė<br />
ir šauliai savo veiksmais nesudarytų Lenkijai formalaus preteksto paskelbti<br />
karą Lietuvai, drauge pabrėždamas, kad visiems – tiek kariams bei šauliams, tiek<br />
ir neutralios zonos gyventojams – turi rūpėti neleisti Lenkijai faktiškai užimti tų<br />
plotų, kuriuos jai tų metų vasario 3 d. sprendimu pavedė Tautų sąjungos Taryba.<br />
Minėtame įsakyme III pėst. divizijos vadui mjr. I. Musteikiui nurodyta neleisti<br />
lenkams naudotis Vilniaus–Gardino geležinkeliu. Kariuomenės vadas pabrėžė,<br />
kad apskritai krašto politika reikalauja sukelti visų vietos gyventojų pasipriešinimą<br />
toje neutralios zonos dalyje Vilniaus krašte, kuri, pagal vasario 3 d. rezoliuciją,<br />
skiriama lenkams 76 .<br />
Tą pačią dieną kariuomenės vado įsakymu III pėst. divizijos žinion buvo<br />
nukreiptas V pėst. pulkas, I husarų pulko du eskadronai ir V lauko baterija. Atsarginės<br />
kariuomenės dalys turėjo būti sukoncentruotos Aukštadvario rajone ir<br />
onuškio miestelyje. III pėst. divizijos vadui pakartotinai buvo nurodyta tuo atveju,<br />
jei lenkai užimtų neutralią zoną ir veržtųsi gilyn į mūsų teritoriją, imtis visų<br />
priemonių tą veržimąsi sustabdyti 77 .<br />
III pėst. divizijos vadas mjr. I. Musteikis, supažindinęs jam pavaldžių dalių vadus<br />
su lenkų planais užimti neutralią zoną ir veržtis toliau į krašto gilumą, įsakė:<br />
7<br />
i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. s. skimundrio 1923 02 13 telefonograma nr. 9 gen. štabo operacijų<br />
skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 416, l. 38.<br />
74<br />
lenkų užpuolimas neutralioje zonoje stočių valkininkai–rūdiškės, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 543, l. 47.<br />
75<br />
iv pėst. divizijos štabo 1923 02 14 telefonogramos nr. 109 ir 141 gen. štabo operacijų skyriui,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 89–90.<br />
76<br />
kam gen. štabo viršininko 1923 02 14 slaptas ir skubus operatyvinis raštas nr. 194 i, ii, iii ir iv<br />
pėst. ir i kavalerijos divizijų vadams bei šaulių s–gos instruktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 42.<br />
77<br />
kariuomenės vado 1923 02 14 raštas nr. 206 iii pėst. divizijos vadui mjr. i. musteikiui, LCVA, f.<br />
929, ap. 3, b. 360, l. 87–88.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
VI pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Pr. Tvaronas, du batalionai, VI ir Ix baterijos,<br />
I raitelių pulko vienas eskadronas) – sustiprinti sargybų budrumą saugomame<br />
bare nuo Jakėnų kaimo iki Daugirdiškių kaimo ir neleisti lenkams prasiveržti<br />
šiapus demarkacijos linijos;<br />
Ix pėst. pulkui (vadas – kpt. Br. Girštautas, du batalionai) – likti saugomame<br />
bare nuo Daugirdiškių kaimo iki neries upės ties Valiukiškių kaimu ir taip pat<br />
jame nepraleisti galimo priešo pajėgų veržimosi;<br />
V pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. Vl. Reklaitis, trys batalionai) – vasario 15 d.<br />
11 val. išvykti iš Kaišiadorių ir per Žiežmarius–užuguostį vasario 16 d. 13 val. nuvykti<br />
į Aukštadvarį ir, prisilaikant atsargumo priemonių, būti divizijos atsargoje;<br />
VII pėst. pulkui (vadas – plk. ltn. J. Čaplikas, du batalionai) – būti divizijos<br />
atsargoje.<br />
Prie VI pėst. pulko priskirtos VI ir Ix baterijos. V baterija perduota V pėst.<br />
pulko vado žinion, o III ir sunkioji baterijos paliktos atsargoje. Divizijos štabas –<br />
Kaišiadorių geležinkelio stotyje. Intendantūros ir artilerijos sandėlis, evakuacijos<br />
punktas, automobilių būrys, I raitelių pulko vienas eskadronas ir minosvaidžių<br />
kuopa sutalpinti Žiežmarių dvare.<br />
Divizijos vado plk. ltn. I. Musteikio pavaduotojai buvo plk. ltn. Pr. Tvaronas<br />
ir plk. ltn. J. Čaplikas 78 .<br />
Vasario 15 d. IV pėst. divizijos vadas plk. ltn. K. Ladyga divizijos kairiajam<br />
sparnui apsaugoti iš Alytaus į Varėnos–Bobriškių–Jakėnų rajoną išsiuntė<br />
xII pėst. pulko vieną pilnos sudėties batalioną, pionierių būrį, pusę raitų žvalgų<br />
komandos ir IV artilerijos pulko xI lauko bateriją. Be demarkacijos linijos gynimo,<br />
šioms pajėgoms įsakyta tuojau pradėti ardyti tiltus per Merkio upę ir visaip<br />
kliudyti lenkams prasiveržti į vakarus nuo demarkacijos linijos 79 .<br />
Lenkų puolimo išvakarėse neutralios zonos apsaugoje buvo išsidėsčiusios<br />
šios VI pėst. pulko II bataliono (laikinai jam vadovavo V kuopos vadas ltn. Vyt.<br />
Buragas) pajėgos:<br />
IV kuopa (vadas – vyr. ltn. P. Bobrauskas) – strielčiškių–Kalėnų–Kaniūkų<br />
kaimuose; kuopos vadavietė – Bytautonių kaime;<br />
V kuopa (vadas – ltn. Vyt. Buragas) – spenglininkų–Gudakiemio–Panošiškių–spindžiaus<br />
kaimuose; kuopos vadavietė – samninkų kaime;<br />
VI kuopa (vadas – vyr. ltn. V. G. (?)) – strėvos, Bagdanonių–Daugirdiškių<br />
kaimuose; kuopos vadavietė – Bagdanonių kaime.<br />
78<br />
1923 m. vasario 14 d. įsakymas nr. 1 iii pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 71–72.<br />
79<br />
iv pėst. divizijos štabo 1923 02 15 telefonograma nr. 116 gen. štabo operacijų skyriui, LCVA, f. 929,<br />
ap. 3, b. 360, l. 93–94.<br />
181
182<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Vienai kuopai teko saugoti apie 10 km pločio barą, tad sargybos buvo išdėstytos<br />
retai, nes vientiso fronto nebuvo.<br />
Pulko štabas, I ir III batalionai ir kiti pulko daliniai buvo išsidėstę Kruonio,<br />
Darsūniškio ir Lapainos kaimuose 80 . saugoti ir žvalgyti barą kariuomenei talkininkavo<br />
šauliai. šiame ruože veikė f. šemetos vadovaujamas šaulių būrys 81 .<br />
Kaip minėjome, dar 1923 m. vasario mėn. pradžioje lenkai į Valkininkų–Rūdiškių<br />
rajoną buvo atsiuntę gausią kariuomenės dalį. Jau vasario 12 d. vadinamosios<br />
lenkų „partizanų“ pajėgos, sustiprintos 2 kulkosvaidžiais, puolė neutralioje zonoje 4<br />
km į vakarus nuo Valkininkų miestelio esantį Pūčkarnių kaimą. Tačiau vietos lietuvių<br />
partizanams atkakliai pasipriešinantis lenkai turėjo pasitraukti. Vasario 14 d. popietę<br />
lenkai puolimą pakartojo ir minėtą kaimą užėmė. Tačiau vakare atkakliomis vietos<br />
gyventojų partizanų pastangomis jie iš Pūčkarnių buvo išvyti 82 (žr. 1 schemą).<br />
Vasario 15 d. 6 val. ryto prasidėjo lenkų reguliariosios kariuomenės dalių<br />
veržimasis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių ruože. Vietos<br />
grynai lietuviškų kaimų gyventojai partizanai priešą sutiko smarkia ugnimi.<br />
Tuo tarpu tuometinė lenkų spauda visam pasauliui skelbė, jog neutralios zonos<br />
gyventojai juos sutikę „entuziastingai“ (!). Po atkaklių mūšių 12 val. lenkams<br />
pavyko užimti Klepočių ir Vaikštenių kaimus 83 .<br />
Tą pat dieną nuo 14 iki 18 val. lenkai didelėmis jėgomis (beveik 2 pėstininkų<br />
batalionai ir 1 raitelių eskadronas) puolė Leipūnų kaimą. Vietos partizanams<br />
smarkiai pasipriešinus, lenkai to kaimo užimti neįstengė. Kovų metu jie patyrė ir<br />
nemažų nuostolių: 4 kariai buvo nukauti, 6 sužeisti ir 2 pateko lietuvių nelaisvėn.<br />
Abu belaisviai buvo 31 „celny“ bataliono (pasienio apsaugos dalies – V. L.) III<br />
kuopos kareiviai. Vienas vietos gyventojas buvo lengvai sužeistas 84 .<br />
smarkios kovos tarp lenkų kariuomenės ir lietuvių partizanų tą dieną vyko prie<br />
Pūčkarnių kaimo ir Leipūnų viensėdžio. Puldami gausiomis pajėgomis lenkai Pūčkarnių<br />
kaimą užėmė, nors ir buvo nukautas jų 1 karininkas, o 15 „celny“ bataliono<br />
kulkosvaidžių kuopos 1 kareivis pateko į nelaisvę. Lietuviai nuostolių nepatyrė.<br />
Vis dėlto iki tos dienos va<strong>karo</strong> lenkų kariuomenei minėtame ruože pavyko užimti<br />
šiuos punktus: geležinkelio liniją tarp Valkininkų ir Rūdiškių stočių, Karpiškių,<br />
80<br />
matas naujokas, kautynės su lenkais 1923 m. vasario 15–23 dienomis, Karys, niujorkas, 1975, nr.<br />
6, p. 204.<br />
81<br />
dr. a. rukša, Kovos dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės, t. 3, p. 407.<br />
82<br />
v. j. lenkų lietuvos puolimas, Karys, 1923 02 22–28, nr. 8.<br />
83 ten pat.<br />
84<br />
lenkų kariuomenės puolimas neutralios zonos valkininkų–rūdiškių geležinkelio stočių ruože va-<br />
sario 15 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
1 schema. Valkininkų–Rūdiškių kautynės 1923 m. vasario 15–23 d.<br />
(iš kn. Dr. A. Rukša, Kovos dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės, t. 3, cleveland, 1982)<br />
183
184<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Kuklių, Pūčkarnių, Vaitakarčmio, Klepočių, Vaikštenių, Ąžuolijų kaimus, Leipūnų<br />
viensėdį ir Valkininkų geležinkelio stotį. šiose kovose lenkų partizanai nedalyvavo.<br />
Puolančios lenkų kariuomenės užnugaryje buvo lenkų baudžiamoji žandarmerija 85 .<br />
Vasario 16 d. lenkų kariuomenė, verždamasi pirmyn į vakarus nuo Valkininkų–Rūdiškių<br />
geležinkelio linijos, 9 val. privertė mūsų partizanus pasitraukti iš<br />
Leipūnų kaimo ir prisiartino prie lietuvių kariuomenės sargybų neutralios zonos<br />
pasieny. Puldama gerokai didesnėmis jėgomis, lenkų kariuomenė per dieną mūsų<br />
kariuomenės sargybų linijoje užėmė Žilinų, Panošiškių, Jakėnų, strielčiškių, Kalėnų,<br />
spenglininkų, Daugėliškių, solomiankos, smalių kaimus. Lietuvių sargybos<br />
atsitraukė ties Kaniūkų–Damononių–Vergakiemių–Puodžių kaimų linija 86 .<br />
naktį iš vasario 16 į 17 d. lietuviai mėgino strielčiškius susigrąžinti, bet gausios<br />
lenkų kariuomenės pajėgos šį puolimą sustabdė 87 .<br />
susiklosčius tokiai nepalankiai padėčiai, III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I.<br />
Musteikis vasario 16 d. 23 val. įsakė VI pėst. pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui imtis<br />
visų priemonių buvusiai ankstesnei padėčiai atstatyti 88 . VI pėst. pulko vadas plk. ltn.<br />
Pr. Tvaronas, vykdydamas minėtą įsakymą, pakėlė ant kojų atsargoje buvusius I ir<br />
III batalionus. nepaisant šalčio, užpustytų kelių, abu minėti batalionai su pulko vado<br />
žinioje buvusia VI baterija itin greitai atskubėjo į onuškį, atlikdami 40 km žygį.<br />
Tuo metu pulko IV ir V kuopų sargybos iš savo postų jau buvo pasitraukusios<br />
ir tik VI kuopa dar laikėsi užimtose pozicijose. susipažinęs su realia padėtimi vietoje,<br />
plk. ltn. Pr. Tvaronas įsakė I bataliono vadui kpt. K. Mackevičiui, susitelkus<br />
Gruožninkuose, pulti ir užimti spenglininkų, Kaniūkų, Kalėnų, strielčiškių kaimus.<br />
II bataliono vadu pulko vadas vietoj ltn. Vyt. Burago paskyrė kpt. J. Barkauską.<br />
Bataliono puolimą turėjo paremti VI baterija. III bataliono vadui kpt. A. sinkevičiui,<br />
įsakyta susitelkus samninkėliuose, pulti ir užimti Gudakiemio kaimą 89 .<br />
Vykdydamos pulko vado įsakymą, vasario 17 d. VI pėst. pulko dalys dėjo<br />
daug pastangų ankstesniajam sargybų išdėstymui atstatyti. Tam buvo surengta<br />
keletas kontrpuolimų. Kai kuriuos iš jų rėmė artilerija. I kuopa puolė ir užėmė<br />
spenglininkus; II kuopa užėmė Kaniūkus, tačiau iš Kalėnų kaimo išvyti priešo<br />
nepavyko; III kuopa užėmė zakorius ir juose įsitvirtino; III bataliono daliniai<br />
85<br />
lenkų kariuomenės puolimas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 95–97.<br />
86<br />
reliacija mūšių su lenkais 1923 02 14–23 rajone į vakarus nuo geležinkelio linijos valkininkai–rūdiškės,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.<br />
87<br />
ten pat.<br />
88<br />
iii pėst. divizijos štabo 1923 02 16 telefonograma nr. 202 vi pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap.<br />
3, b. 418, l. 144.<br />
89<br />
matas naujokas, kautynės su lenkais..., p. 205–206.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
užėmė Gudakiemio kaimą. Tą dieną buvo surengta daug kontrpuolimų, kuriuos<br />
rėmė artilerija. smarkesni smūgiai buvo kreipti į smalių kaimą, kur buvo vienas<br />
priešo pėstininkų batalionas su kulkosvaidžiais, ir į gretimus solomiankos<br />
ir Daugėliškių kaimus. Iš pastarųjų dviejų kaimų priešas buvo išvytas. Lenkai,<br />
gavę pastiprinimą, išsilaikė tik smalių kaime 90 .<br />
Puolant lenkus (vasario 17 d.) strielčiškių–Palielukio kaimų ruože, išryškėjo<br />
dideli artilerijos trūkumai. VI lengvoji baterija savo užduotį vykdė gerai,<br />
tačiau Ix lengvoji baterija (vokiškos patrankos) nesugebėjo laiku užimti pozicijų<br />
ir atidengti ugnies. 5 sviediniai krito visai kita kryptimi – 2–3 km į šalį nuo taikinio,<br />
kiti sviediniai krisdavo tai priešais, tai mūsų puolančios pėstininkų grandinės<br />
užnugaryje. Vasario 18 d. apie 15 val. dėl netikslaus Ix baterijos šaudymo<br />
Vergakiemio kaime sviediniais buvo sužeisti 2 mūsų kareiviai, iš kurių 1 mirė.<br />
Tarp stebėjimo punkto ir šios baterijos blogai veikė telefono ryšys. Iš vasario 18<br />
d. iššautų 242 sviedinių 48 užtaisai visai nesuveikė, apie 15 proc. suplyšo tūtos ir<br />
apie 15 proc. sviedinių nepasiekė priešo pozicijų. Pulko vadui plk. ltn. Pr. Tvaronui<br />
sustabdžius Ix baterijos ugnį, strielčiškių kaimą atakavo vien tik pėstininkai<br />
ir jį užėmė 91 . Lenkai mūšiuose su lietuviais savo artilerijos niekur nenaudojo.<br />
Kovų ties strielčiškiais metu į nelaisvę paimti 15 „celny“ bataliono IV kuopos<br />
1 vadas ir 2 kareiviai. Vietos gyventojų pranešimais, vasario 17–18 d. lietuvių<br />
kontrpuolimo metu buvo nukauta 18 lenkų kareivių, o 45 buvo sužeisti.<br />
Mūsų VI pėst. pulko nuostoliai tomis dienomis: 3 nukauti, 11 sužeistų, 4 pateko<br />
nelaisvėn ir 8 kareiviai dingo be žinios 92 .<br />
naktį iš vasario 17 į 18 d. mūsų kariuomenė atsiėmė iš lenkų smalius.<br />
Vasario 17 d. lenkai veržėsi ir kairiajame III pėst. divizijos sparne. Čia jiems<br />
pavyko užimti mums skirtos neutralios zonos chvoščyznos, Jančiūnų ir Viliūniškių<br />
kaimus prie Vievio–Rykantų ruožo geležinkelio linijos. Po to puolė nuobariškių<br />
kaimą, bet buvo nuo jo nuvyti 93 . naktį iš vasario 18 į 19 d. lenkai pasitraukė iš<br />
chvoščyznos, Jančiūnų, Daniliškių, Viliūniškių kaimų ir apsistojo ties Tautų sąjungos<br />
Tarybos nustatyta linija. Tačiau iš Ausieniškių, Karageliškių ir Žarnavalkos<br />
neutralioje zonoje tarp geležinkelio, Vievio ir neries upės nepasitraukė 94 .<br />
90<br />
iii pėst. divizijos bare vasario 17 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 101.<br />
91<br />
vi pėst. pulko vado plk. ltn. pr. tvarono 1923 02 19 slapta telefonograma nr. 103 iii pėst. divizijos<br />
vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 111.<br />
92<br />
iii pėst. divizijos bare 1923 02 17–18 d., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 103–104.<br />
9<br />
ten pat, l. 2.<br />
94<br />
iii pėst. divizijos susirašinėjimas su gen. štabo operacijų skyriumi 1923 02 18, LCVA, f. 929, ap. 3,<br />
b. 360, l. 105.<br />
185
186<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Vasario 19 d. 8 val. lenkai puolė į šiaurės vakarus nuo Valkininkų geležinkelio<br />
stoties esantį Palielukio kaimą ir jį užėmė. Tačiau po 3 valandų mūsų<br />
kariuomenė per VI pėst. pulko dalių kontrpuolimą jį atsikovojo 95 .<br />
Vasario 21 d. 1 val. 30 min. IV pėst. divizijos dalys pietuose puolė lenkus,<br />
norėdami iš jų perimti Paakmenės kaimą. Puolime dalyvavo 85 kareiviai, 2 karininkai<br />
su sunkiaisiais ir 4 su lengvaisiais kulkosvaidžiais. Tačiau lenkai, turėdami<br />
stipresnes pajėgas ir pritraukę rezervus, mūsų puolimą atrėmė. Lietuviai patyrė<br />
tokius nuostolius: 3 kareiviai sužeisti, 1 sužeistas pateko lenkams į nelaisvę, 5<br />
dingo be žinios, netekta 1 lengvojo kulkosvaidžio. Lenkų 4 kareiviai nukauti.<br />
Mūšio metu išeikvota 18000 šovinių ir panaudotos 22 granatos. Po 3 valandas<br />
užtrukusio mūšio lietuvių dalys pasitraukė. Tą pačią dieną susirėmimai<br />
su lenkais įvyko ties Paručių ir Kamiankos kaimais 96 . Iš Valkininkų į Mielupių,<br />
Bortelių, Biekšų ir smalninkų kaimus buvo atsiųsta daugiau lenkų kareivių. Prie<br />
geležinkelio tilto ties Pamerkių kaimu pastatytos 2 patrankos 97 .<br />
Po šių susirėmimų įtampa Varėnos–Valkininkų bare pamažu atslūgo. Vasario<br />
23 d. lenkai pasitraukė iš Paakmenės, o dar po poros dienų paliko Kalėnų ir aplinkinius<br />
kaimus. šiapus neutralios zonos nebeliko nė vienos lenkų užimtos vietovės.<br />
Lenkai pirmieji užėmė jiems skirtas neutralios zonos vietoves ir pradėjo<br />
žymėti naują administracinę liniją, kuri Lietuvoje buvo vadinama demarkacine<br />
linija. Ją nuvedus, mūsų kariuomenės daliniai užėmė Lietuvai skirtą neutralios<br />
zonos dalį. Vėliau jie buvo pakeisti pasienio policija.<br />
Taigi Pamerkio–Valkininkų–Rūdiškių rajone visa neutrali zona, taip pat ir<br />
Varėnos–Valkininkų–Rūdiškių geležinkelis atiteko lenkams. šio ruožo lenkų<br />
užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai.<br />
ši demarkacijos linija išliko iki 1939 m. rugsėjo mėn.<br />
III pėst. divizijos štabo duomenimis, mūšių su lenkais Valkininkų–Rūdiškių<br />
bare 1923 m. vasario 14–23 d. VI pėst. pulkas neteko 3 žmonių, 13 buvo sužeisti,<br />
9 pateko nelaisvėn ir 1 karininkas su 2 kareiviais dingo be žinios. Paimta nelaisvėn<br />
1 lenkų karininkas ir 9 kareiviai, o 4 kareiviai žuvo 98 . M. naujoko teigimu,<br />
ginant <strong>Lietuvos</strong> teritoriją, žuvo 8 VI pėst. pulko ir 2 IV pėst. divizijos (Alytaus<br />
įgulos) kareiviai 99 .<br />
95 ten pat, l. 106.<br />
96 iv pėst. divizijos bare 1923 02 21, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 110–111.<br />
97 ten pat.<br />
98 l. e. iii pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. a. gepfnerio 1923 07 12 slaptas raštas nr. 236 gen.<br />
štabo operacijų skyriaus viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 144.<br />
99 matas naujokas, kautynės su lenkais..., p. 207.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
VI pėst. pulko kariai ir jo vadas plk. ltn. Pr. Tvaronas kovose parodė daug<br />
ryžto ir drąsos. 8 karininkai, tarp jų ir pulko vadas, bei apie 30 kareivių ir puskarininkių<br />
buvo apdovanoti Vyčio Kryžiais 100 .<br />
Aptarus 1923 m. vasario 18 d. sėkmingai pasibaigusias VI pėst. pulko kovas<br />
ties strielčiškėmis, paminėtinas dar vienas reikšmingas įvykis – incidentas<br />
su Anglijos <strong>karo</strong> atstovu prie Lenkijos Vyriausybės gen. A. carton de Wiart. Tą<br />
dieną III kuopos vadui kpt. P. soltanui su savo kariais užėmus strielčiškius ir<br />
juose įsitvirtinus, apie 16 val. iš neutralios zonos atvyko minėtas anglų generolas<br />
A. carton de Wiart, lydimas adjutanto mjr. e. H. Grandt ir dviejų lenkų karininkų<br />
– kpt. Dunin–Wasowicz ir kpt. Mirski. Jie ieškojo prieš tai čia su lietuviais kovojusios<br />
lenkų kuopos. Mūsų kariuomenės sargybos minėtus karininkus sulaikė<br />
ir pristatė kuopos vadui, buvusiam tuo metu zakorių kaime, kur jie pernakvojo.<br />
Rytojaus dieną anglų karininkai buvo pakviesti vykti į pulko štabą onuškio<br />
miestelyje. Anglų generolas kategoriškai atsisakė tai daryti, pareikšdamas, jog<br />
jeigu <strong>Lietuvos</strong> vadovybė su juo norinti pasimatyti, jis sutinkąs jos palaukti zakorių<br />
kaime. Apie tai buvo pranešta onuškyje buvusiam VI pėst. pulko vadui plk.<br />
ltn. Pr. Tvaronui. šis, pasitaręs su III pėst. divizijos vadu plk. ltn. I. Musteikiu,<br />
per I bataliono vadą kpt. K. Mackevičių, o šis per III kuopos vadą kpt. P. soltaną<br />
pranešė generolui, jog, atsisakius vykti, jie į pulko štabą būsią pristatyti jėga. Vasario<br />
19 d. rytą gen. A. carton de Wiart su abiem lenkų karininkais, lydimi mūsų<br />
karininko Jasėno ir dviejų raitų žvalgų, apie 9 val. rogėmis atvyko į pulko štabą.<br />
Pristatant juos į štabą, fizinė jėga nebuvo panaudota, jie tik buvo nuginkluoti ir<br />
su užrištomis akimis. Minėtą misiją III pėst. divizijos vadas plk. ltn. I. Musteikis<br />
savo asmeniniu automobiliu atvežė į Kruonį, o ten buvo atsiųstas iš Kauno<br />
automobilis su kariuomenės vado gen. ltn. J. stanaičio adjutantu, kuris anglų<br />
karininkus priėmė ir su jais išvyko į Kauną. Čia jie buvo apgyvendinti „Rūtos“<br />
viešbutyje. Vasario 20 d. įsikišus Anglijos atstovybei, jie buvo paleisti. Kitą dieną<br />
abu anglų karininkai traukiniu per Virbalį išvyko iš <strong>Lietuvos</strong> 101 .<br />
Apie anglų generolo ir jo palydovų sulaikymą užsienio (ypač anglų ir prancūzų)<br />
spaudoje buvo daug ir piktai rašoma. Anglijos Vyriausybė įteikė <strong>Lietuvos</strong><br />
Vyriausybei notą ir pareikalavo pasiaiškinti. <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė dėl gen. A.<br />
100 ten pat.<br />
101 iii kuopos vado kpt. p. soltano 1923 02 19 d. pranešimas i bataliono vadui nr. 21, LCVA, f. 929,<br />
ap. 3, b. 418, l. 46–47; vi pėst. pulko ltn. k. jasėno 1923 02 19 pareiškimas nr. 10 ii bataliono vadui,<br />
ten pat, l. 47–48; vi pėst. pulko vado plk. ltn. pr. tvarono 1923 02 21 pareiškimas nr. 10 iii pėst.<br />
divizijos vadui plk. ltn. i. musteikiui, ten pat, l. 43; l. e. gen. štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt.<br />
s. pundzevičiaus 1923 03 01 paaiškinimas apie patekimą į lietuvos teritoriją anglų gen. a. Carton de<br />
Wiart ir mjr. e. H. grandt, ten pat, l. 62.<br />
187
188<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
carton de Wiart sulaikymo Anglijos Vyriausybės atsiprašė.<br />
<strong>Karo</strong> istorikas plk. ltn. K. Ališauskas vėliau išeivijos spaudoje gyrė anglų<br />
generolą kaip tikrą anglų džentelmeną, apie jo sulaikymą niekam nieko nesakiusį<br />
102 . Tačiau visiškai kitokio įvertinimo minėtas anglų generolas susilaukė<br />
išeivijos spaudoje iš plk. o. urbono. Jo teigimu, šis generolas buvęs „100% aršus<br />
lenkomanas“, gynęs vien tik lenkų interesus, kiekviena proga mėginęs lietuvius<br />
įžeisti ir pažeminti. <strong>Generolo</strong> knygoje „Laiminga odisėja“ akivaizdžias jo<br />
simpatijos lenkams ir neapykanta lietuviams. Dar 1923 m. jis gavęs Lenkijoje<br />
išsinuomoti dvarą, už kurį nereikėjo lenkams mokėti nė vieno zloto nuomos.<br />
Ten išgyvenęs iki II pasaulinio <strong>karo</strong>. Knygoje minima, kad net pats Pilsudskis,<br />
pasikvietęs pas save šį generolą, padėkojo jam už tą didelį patarnavimą, kurį jis<br />
padaręs Lenkijai 103 .<br />
5. Lenkų karinės akcijos neutralios zonos<br />
Širvintų–Giedraičių ruože<br />
1921 m. pradžioje šį neutralios zonos barą nuo dešiniojo neries upės kranto<br />
ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos ties Kurzumo dvaru saugojo I pėst.<br />
divizija. nagrinėjamuoju laikotarpiu jai paeiliui vadovavo: gen. ltn. st. nastopka<br />
(1920 08 23–1921 07 29), gen. ltn. K. Kleščinskas (1921 07 29–1923 08 03), plk.<br />
P. Tamašauskas (IV pėst. pulko vadas), nuo 1923 08 03 tas pareigas ėjęs laikinai.<br />
Divizijos štabas buvo ukmergėje. Diviziją sudarė I, IV ir VII pėst. pulkai, IV<br />
ir x lauko baterijos, šarvuotas automobilis ir pionierių būrys. Prie divizijos dar<br />
buvo priskirtas III dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vienas eskadronas, kuris<br />
dislokuotas zarasuose 104 .<br />
IV pėst. pulkas (vadas – kpt. J. Variakojis) saugojo barą nuo Valiukiškių iki<br />
Rimučių kaimo imtinai. Pulko štabas buvo Paširvinčio dvare. Pulkui buvo priskirta<br />
x lauko baterija, būriais suskirstyta Musninkų dvare ir Michailiškių vienkiemyje.<br />
Minėtą barą pulkas gynė vieno bataliono pajėgomis. Jo štabas buvo Musninkuose,<br />
kiti du batalionai buvo atsargoje: vienas Levainių dvaro rajone, o kitas Musninkuo-<br />
102<br />
k. ališauskas, kautynės prie valkininkų ir rūdiškių geležinkelio ruožo 1923 m. vasario 15–23 d.,<br />
Karys, niujorkas, 1972, nr. 9, p. 327.<br />
103<br />
o. urbonas, anglų generolo sulaikymas, Karys, niujorkas, 1973, nr. 4, p. 127.<br />
104<br />
i pėst. divizijos štabo <strong>karo</strong> dienynas kovų su lenkais metu (1921–1922 m.), LCVA, f. 929, ap. 3, b.<br />
337, l. 1.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
se. Batalionai jiems patikėtą barą saugojo iš eilės, pasikeisdami 105 .<br />
Barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių ežero vakarinio kranto saugojo I<br />
pėst. pulkas (vadas – mjr. Vl. skorupskis). Jo štabas buvo Bartkūnų kaime, netoli<br />
ukmergės–širvintų plento. Pulkas barą taip pat saugojo vienu batalionu, kurio<br />
štabas buvo staškūniškyje. II batalionas buvo išsidėstęs Rubikonių kaimo apylinkėje,<br />
o III – Bagaslaviškio miestelyje.<br />
VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. edv. Adamkevičius) ir jo štabas buvo<br />
ukmergėje. Čia buvo ir divizijos maisto, pašaro bei artilerijos sandėliai 106 .<br />
1921 m. vasario 1 d. divizijos vado gen. ltn. st. nastopkos įsakymu IV ir<br />
VII pėst. pulkai apsikeitė vietomis – baro apsaugą perėmė VII pėst. pulkas. Be<br />
to, šio pulko vadui buvo įsakyta perimti savo žinion tilto per nerį ties Čiobiškiu<br />
apsaugą ir pastatyti ten nuolatinę sargybą 107 .<br />
Priklausomai nuo nestabilios politinės situacijos ir neutralios zonos pasienyje<br />
vykstančių dažnų lenkų kariuomenės pergrupavimų ir jos veiksmų, lietuvių karinių<br />
dalių (batalionų, kuopų, sargybų) dislokacija taip pat dažnai buvo keičiama.<br />
Vietoje lenkų spaudoje skelbiamos gen. L. Želigovskio kariuomenės demobilizacijos<br />
1921 m. vasario mėn. pabaigoje pastebėtas jos mobilizavimas ir raginimas<br />
kovų su lietuviais metu iš Lenkijos atvykusiems kariams pasilikti Vilniaus<br />
krašte savanoriais arba papildyti organizuojamos vietinės milicijos bei partizanų<br />
būrius. Vasario 22 d. bare prieš širvintas buvo išsidėstęs lenkų I Vilniaus pulkas,<br />
kurio štabas – Maišiagaloje. Čia buvo telkiamos vis naujos pėstininkų dalys.<br />
Bare prieš Giedraičius sutelktas xIII ulonų pulkas, kurio štabas buvo Paberžėje.<br />
Lenkų karinė vadovybė niekaip negalėjo atleisti lietuviams už patirtą gėdingą<br />
pralaimėjimą 1920 m. lapkričio mėn. pabaigoje ties širvintomis, Giedraičiais bei<br />
Musninkais ir, pasitaikius pirmai progai, siekė revanšo 108 .<br />
Kaip jau minėjome, nuo 1920 m. pabaigos abiejų pusių (lietuvių ir lenkų) kariams<br />
buvo draudžiama peržengti neutraliąją zoną. Iš pradžių ir vieni, ir kiti šio reikalavimo<br />
laikėsi. Tačiau jau 1921 m. pabaigoje lenkai nedidelėmis partizanų grupėmis<br />
ėmė vykdyti ne tik neutralios zonos gyventojų, bet ir jos pasienyje buvusių lietuvių<br />
lauko sargybinių, sargybų ir net užtvarų užpuldinėjimus ir apšaudymus. Toliau tie<br />
užpuldinėjimai įvairiose širvintų–Giedraičių rajono vietose vyko 2–3 kartus per savaitę,<br />
juose neretai dalyvaudavo ir uniformuoti reguliariosios kariuomenės kariai.<br />
105<br />
ten pat.<br />
106<br />
ten pat, l. 4.<br />
107<br />
ten pat, l. 5, 9.<br />
108<br />
ten pat, l. 7–8.<br />
189
190<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
Pirmas toks 15 ginkluotų lenkų kareivių apsilankymas neutralioje zonoje<br />
įvyko jau 1921 m. sausio 14 d. netoli širvintų esančiame Beržės kaime. Apiplėšę<br />
gyventojus, lenkai pasitraukė 109 . naktį iš vasario 3 d. į 4 d. į Viršuliškių dvarą<br />
atvykę lenkai ėmė šaudyti į Daubariškio kaime buvusias lietuvių sargybas. Dviejų<br />
lenkų kulkosvaidžių ugnis buvo atidengta ir iš Papiernios kaimo. Lenkai kurį<br />
laiką šeimininkavo minėtame Papiernios bei Paspėrių ir Meiliūnų kaimuose 110 .<br />
Tuo metu netoli širvintų miestelio buvusiame Akmenių dvare stovėjo I<br />
pėst. pulko kuopa. Kovo 18 d. jos vadas, gavęs žinią, jog širvintų link artėja<br />
lenkų kareivių kuopa, pasiuntė 4 kareivius į miestelį žinios patikrinti. širvintose<br />
tie kareiviai lenkų buvo netikėtai užklupti, pateko nelaisvėn ir 3 vietoje sušaudyti,<br />
vienam iš jų pavyko pasprukti. Tuo metu į pietus nuo širvintų miestelio<br />
sargyboje buvę VII pėst. pulko 2 kareiviai, išgirdę šaudymą, nuėjo pasižvalgyti.<br />
Jie irgi lenkų buvo suimti ir ties Kielių kaimu taip pat sušaudyti. Apiplėšę keletą<br />
miestelio gyventojų, lenkai pasitraukė. nužudyti lietuvių kariai kovo 19 d. buvo<br />
iškilmingai palaidoti ukmergės kapinėse 111 .<br />
Kraupų nusikaltimą lenkai įvykdė tų metų kovo 22 d. Įtardami palankumu lietuviams,<br />
jie Jauniūnų kaime sušaudė kleboną kunigą Kazimierą Lajauską 112 į Vilnių<br />
vykusį pirkti zibalų bažnyčiai liturginių daiktų. ši žinia sukrėtė <strong>Lietuvos</strong> visuomenę.<br />
Lenkams į neutralios zonos pasienį širvintų–Giedraičių bare telkiant vis<br />
daugiau kariuomenės ir padažnėjus jų provokacijoms, generalinis štabas 1921<br />
04 16 įsakė I, IV ir VII pėst. pulkų vadams griežčiau kontroliuoti savo karių,<br />
šaulių bei partizanų veiksmus, neleisti jiems peržengti neutralios zonos linijos,<br />
kad nesudarytų lenkų vadovybei preteksto imti prieš Lietuvą stambių puolamųjų<br />
veiksmų ir užgrobti jos naujų teritorijų. nusižengusius šiam įsakymui įsakyta<br />
perduoti <strong>karo</strong> lauko teismui 113 .<br />
1921 m. gegužės 17–18 d. I pėst. divizijos dalių dislokacijoje įvyko tam<br />
tikrų pokyčių. I pėst. pulkas su I baterija, šarvuotu automobiliu ir automobilių<br />
būriu persikėlė į ukmergės rajoną ir perėmė iš jame buvusio IV pėst. pulko visas<br />
įgulas bei sargybas. Jis liko I pėst. divizijos rezerve. Iki tol šio pulko saugotą barą<br />
perėmė kpt. J. Variakojo vadovaujamas IV pėst. pulkas su IV lauko baterija 114 .<br />
109<br />
ten pat, l. 2.<br />
110<br />
ten pat, l. 5.<br />
111<br />
i pėst. divizijos vado gen. ltn. st. nastopkos 1921 03 20 telefonograma nr. 76 generalinio štabo<br />
viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 305, l. 49–50.<br />
112<br />
i pėst. divizijos štabo <strong>karo</strong> dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 11.<br />
113 ten pat, l. 14.<br />
114 ten pat, l. 22.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
Tačiau tuo persitvarkymai I pėst. divizijos gyvenime nesiliovė. 1921 m.<br />
liepos 29 d. I pėst. divizijos vadą gen. ltn. st. nastopką paskyrus kariuomenės<br />
inspektoriumi, vadovavimą divizijai perėmė plk. K. Kleščinskas 115 . Rugsėjo 19<br />
d. VII pėst. pulkas (vadas – plk. ltn. edv. Adamkevičius) buvo perkeltas į Žiežmarius<br />
III pėst. divizijos vadovybės žinion. Tuo tarpu į ukmergę I pėst. divizijos<br />
vadovybės žinion buvo atsiųstas iš III pėst. divizijos rezerve buvęs III pėst.<br />
pulkas (vadas – mjr. A. Jakaitis), kuris perėmė iš I pėst. pulko visas įgulos sargybas<br />
116 . Iki tol saugotą VII pėst. pulko barą perėmė I pėst. pulkas (vadas – mjr.<br />
Vl. skorupskis). IV pėst. pulko vadą kpt. J. Variakojį dar rugsėjo 1 d. paskyrus<br />
eiti III pėst. divizijos štabo viršininko pareigas, vadovauti minėtam pulkui buvo<br />
paskirtas plk. P. Tamašauskas 117 .<br />
Po visų šių pertvarkymų 1922 m. sausio 1 d. I pėst. divizijoje buvo I, III ir<br />
IV pėst. pulkai, I artilerijos pulko I, IV ir VII baterijos ir laikinai priskirtos karinės<br />
dalys: II pionierių kuopa, I automobilių komanda ir šarvuotas automobilių<br />
būrys. Divizijos štabas su komandomis ir toliau liko ukmergėje. I pėst. pulkas<br />
saugojo barą nuo Valiukiškių kaimo prie neries iki Rimučių kaimo. Baras, kaip<br />
ir anksčiau, buvo saugomas vienu batalionu, kurio štabas buvo Paširvinčio dvare.<br />
Kuopų vadai buvo Kunigiškiuose, Musninkuose ir Lapšių dvare. Kitos pulko dalys<br />
buvo atsargoje Gelvonų dvaro rajone. Pulko štabas irgi buvo Gelvonų dvare.<br />
IV pėst. pulkas užėmė barą nuo Rimučių kaimo iki Giedraičių miestelio imtinai.<br />
Jo štabas buvo šešuoliuose. Pulkas barą saugojo taip pat vienu batalionu, kurio<br />
štabas buvo staškūniškio kaime. Kuopų vadai buvo Akmenių, šešuolėlių, Martyniškių<br />
kaimuose. Kitos pulko dalys buvo atsargoje šešuolių miestelio rajone.<br />
III pėst. pulkas saugojo barą nuo Giedraičių iki sienos su Latvija. Barui<br />
ginti buvo skirtas taip pat vienas batalionas, kurio štabas buvo utenoje. Kuopų<br />
vadai buvo Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Pulko štabas ir kitos dalys, kaip<br />
minėjome anksčiau, buvo ukmergės mieste ir rajone 118 .<br />
Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl anksčiau minėto pralaimėjimo<br />
lietuviams 1920 m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė<br />
širvintų bei Giedraičių vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. šios<br />
vietovės lenkams buvo itin reikšmingos keliais aspektais: a) strateginiu – nuo<br />
stambaus širvintų miestelio iki Vilniaus tebuvo apie 50 km, o nuo Giedraičių<br />
– dar mažiau; b) abu miesteliai ir jų apylinkės buvo smarkiai sulenkinti ir dalis<br />
115 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 231.<br />
116 i pėst. divizijos štabo <strong>karo</strong> dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 40.<br />
117 1921 m. įsakymai lietuvos kariuomenei, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 37, l. 266.<br />
118 i pėst. divizijos štabo <strong>karo</strong> dienynas..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 337, l. 59.<br />
191
192<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
jų gyventojų siekė prisijungimo prie Lenkijos. Be to, neutralios zonos teritorijoje<br />
– širvintose – buvo susikūrusi lietuviškoji valdžia – valsčiaus valdyba, kuri<br />
Tautų sąjungos kontrolės komisijos buvo įgaliota atlikti vietos administracijos ir<br />
teismo reikalus. Pastarasis faktas lenkus labai siutino.<br />
Todėl neatsitiktinai jau 1921 m. gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos<br />
saugomą barą lenkų karinė vadovybė sutelkė dideles karines pajėgas. Ypač<br />
daug buvo sukoncentruota kavalerijos. Vis dažniau uniformuoti lenkų kariai ėmė<br />
pulti lietuvių sargybas. Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš<br />
vietinių apylinkės jaunų vyrų, neįstengė viena širvintų miestelio ir jo gyventojų<br />
apginti. Pastebėję ar sužinoję apie besiartinančius lenkų partizanus, jie palikdavo<br />
miestelį, bėgdavo į Akmenius, kur buvo IV pėst. pulko kuopos karių rezervas su<br />
viršininku, ir prašydavo pagalbos. Tokiais atvejais lietuvių kariai patikrindavo<br />
gresiančio pavojaus mastą ir, jei leisdavo laikas ir įsitikindavo, jog lenkai tikrai<br />
artėja prie širvintų, atskirų sargybinių šautuvų ugnimi, dažniausiai iš tolokų distancijų,<br />
juos apšaudydavo ir priversdavo pasitraukti.<br />
Tuo metu širvintų milicijos organizavimu ir jos veikimu rūpinosi pats<br />
širvintų valsčiaus viršaitis Povilas Žukauskas ir jo pagalbininkai Petrauskas ir<br />
Gruzdys. Viršaitis itin sumaniai ir rūpestingai veikė lietuvių naudai ne tik organizuodamas<br />
miliciją, pildydamas fiktyvias knygas (bylas), reikalingas atsiskaityti<br />
Tautų sąjungos kontrolės komisijos nariams, bet ir palaikė glaudžius ryšius su<br />
IV pėst. pulko štabu ir baro viršininku. Atvykdamas kartas nuo karto į šešuolius,<br />
jis pranešdavo štabui apie sužinotus lenkų planus, bendrą padėtį širvintose ir<br />
apylinkėse. Lenkams pradėjus atkakliau miestelį puldinėti ir iškilus grėsmei jį<br />
prarasti, pageidaudavo būtinai suteikti ginkluotą karinę pagalbą jam apginti. Pulko<br />
vadovybė gerai suprato, jog lenkams užėmus širvintas ir juose įvedus savąją<br />
tvarką netoli esančiuose Akmenių ir šniponių kaimuose pulko sargybų padėtis<br />
būtų neįmanoma 119 . nuo to laiko lietuvių artimiausios sargybos buvo perspėjamos<br />
ir turėjo galimybę suteikti širvintoms pagalbą, dažniausiai panaudodamos<br />
šautuvų ugnį ir priversdamos lenkus pasitraukti.<br />
Tačiau vėliau, lenkams pradėjus puldinėti širvintas vis didėjančiomis pajėgomis<br />
ir iškilus pavojui netekti širvintų, ši ryšio priemonė neteko pirmykštės<br />
vertės, kol reikėjo ieškoti naujų sprendimų.<br />
Apie pasunkėjusią padėtį buvo informuota <strong>karo</strong> vadovybė Kaune ir paprašyta<br />
sutikimo pulkui veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas perrengtiems<br />
civiliais rūbais kariams. Tačiau <strong>karo</strong> vadovybė, nors ir gerai suprato gresiantį<br />
119 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko partizanų neutralioje zonoje širvintų–giedraičių rajone<br />
1922–1923 m. kautynių aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 3.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
širvintoms pavojų, peržengti neutralią zoną laikė rizikingu ir neleistinu dalyku. Ji<br />
motyvavo tuo, jog: 1) tai lenkams suteiktų pagrindą atvirai pulti žymiomis karinėmis<br />
pajėgomis ir užimti širvintas; 2) taip pasielgus, Tautų sąjungos kontrolės<br />
komisija <strong>Lietuvos</strong> valdžiai pridarytų daug nemalonumų. Be to, ir <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė<br />
niekada nebūtų nesutikusi sulaužyti Tautų sąjungos kontrolės komisijai duoto<br />
pasižadėjimo neleisti kariams peržengti neutralios zonos.<br />
Tačiau pulkas, siekdamas žūtbūt išlaikyti širvintas ir Giedraičius savo rankose,<br />
pasiryžo jokiu būdu neįsileisti lenkų į šiuos miestelius. neturėdamas kitos<br />
galimybės tai atlikti, jis, remdamasis lenkų pavyzdžiu, griebėsi nelegalių priemonių<br />
– prisiimdamas sau atsakomybę, savarankiškai, nepaisydamas Vyriausybės<br />
nusistatymo, įleido į neutralią zoną perrengtus civiliais rūbais savo karius.<br />
Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. <strong>Lietuvos</strong> karaliaus Mindaugo<br />
pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje 120 .<br />
Pirmąjį partizanų būrelio branduolį sudarė IV pėst. pulko VII, VIII ir Ix<br />
pėstininkų ir II kulkosvaidžių kuopų kariai savanoriai, ginkluoti vienu lengvuoju<br />
kulkosvaidžiu. Tam būreliui vadovauti pasisiūlė ltn. Petras Inickas, pavaduotojas<br />
– ltn. Domas Kavaliauskas. Palikus kuopose visus tapatybę įrodančius dokumentus,<br />
kariams buvo išduoti fiktyvūs asmens liudijimai su širvintų valsčiaus viršaičio<br />
P. Žukausko ir raštvedžio J. Ūsavičiaus parašais, patvirtinti valsčiaus antspaudu.<br />
Juose buvo nurodyta, jog šie žmonės neutralios zonos įvairių kaimų gyventojai 121 .<br />
šis partizanų būrelis savo tarnybą neutralioje zonoje vykdė gana sėkmingai,<br />
nors šių drąsuolių veikla buvo itin pavojinga ir daug sunkesnė negu atvirose<br />
kautynėse. Patekusieji vieni kitiems nelaisvėn, jie tuoj pat vietoje būdavo sušaudomi.<br />
Jiems ištisas naktis teko budėti saugant miestelį ir beveik kas antrą naktį<br />
atremti smulkius netikėtus lenkų puolimus, pasiskirstant į sargybas į rytus, pietus<br />
ar vakarus nuo širvintų, o būrelio branduoliui – miestelyje prie tilto. Poilsiui<br />
dienos metu dažniausiai pasilikdavo širvintos upės pakrantėje arba kartais dalis<br />
jų pasitraukdavo į Akmenius.<br />
Tuo metu lenkų partizanai į neutralią zoną dažnai pasikviesdavo kariuomenės<br />
dalis. Kariai čia ieškodavo maisto bei pašaro ir skleidė gandus, jog netrukus<br />
neutrali zona bus jų užimta. Rytinė neutralios zonos dalis buvo nuolatinėje lenkų<br />
partizanų („Milicja Ludowa Pasu neutralnego“) priežiūroje. neutralios zonos<br />
komendantu (neįgaliotu santarvininkų komisijos) savavališkai buvo pasiskelbęs<br />
Virbalis (buvęs Kauno miesto milicijos vadas, išdavikiškai perėjęs lenkų pusėn),<br />
120<br />
ten pat, l. 4.<br />
121<br />
ten pat, l. 5.<br />
193
194<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
pasivadinęs sartonu. Jo štabas buvo Viršūniškių kaime. Lenkų partizanų užimta<br />
linija ėjo per Kernavę, Meiliūnų, Papiernios, Kantrimiškio, Avižonių, Ramaškonių,<br />
Alionių kaimus, o Giedraičių rajone – Akmenos, Pustilkos kaimus. Kiekviename<br />
iš šių kaimų stovėjo 5–10 ginkluotų partizanų grupės, vadovaujamos<br />
viršininkų. Dauguma partizanų buvo atsiųsti iš Vilniaus ir kt. dalių demobilizuoti<br />
kareiviai. Partizanai buvo gerai aprūpinti, jiems mokamas 25000–30000 lenkų<br />
markių atlyginimas per mėnesį. Grupės buvo gerai ginkluotos,. didesniosios turėjo<br />
kulkosvaidžių. Jų komendantas Virbalis–sartonas aprūpindavo partizanus<br />
reikiamais dokumentais bei leidimais nuvykti į Vilnių. širvintų valsčiaus valdybos<br />
išduoti dokumentai čia negaliojo 122 .<br />
širvintų ir Giedraičių miestelių gyventojai dėl nuolatinių partizanų susišaudymų<br />
buvo be galo įbauginti. Jiems teko patirti daug moralinių bei materialinių<br />
skriaudų. susirėmimų metu tarp gyventojų būdavo užmuštų ir sužeistų. Jie<br />
maldavo mūsų partizanus ir pulko vadovybę neįsileisti lenkų į miestelius, bandė<br />
sulaikyti lenkų puolimus ir taikiu būdu. Antai 1922 m. gegužės 27 d. buvo sukviestas<br />
širvintų miestelio ir apylinkių žymesnių asmenų susirinkimas, išrinkta<br />
komisija, į kurią įėjo širvintų bažnyčios kunigas Jonas novickis, stanislovas<br />
Kojala, Jonas Ūsavičius, Jonas Adomavičius, Juzefas siemanavičius ir kt., kuri<br />
turėjo derėtis su lenkų neutralios zonos komendantu Virbaliu–sartonu. Derybos<br />
nuėjo niekais, kadangi pastarasis išdidžiai ir ultimatyviai pareikalavo, kad lietuvių<br />
partizanai ir milicija tuojau paliktų širvintas ir neutralią zoną, teigdamas, jog<br />
jis esąs paskirtasis jos viršininkas 123 .<br />
Tačiau lenkai, negalėdami įveikti ir įsibrauti į širvintas, ruošėsi atkeršyti<br />
lietuvių partizanams, gerokai sustiprinę savo jėgas. 1922 m. naktį iš birželio 12<br />
d. į 13 d. įvyko pirmosios iš žymesnių kautynių tarp mūsų partizanų ir lenkų<br />
neutralioje zonoje. Tą naktį ltn. D. Kavaliauskas su grupele partizanų budėjo<br />
širvintose. Į vakarus, pietus ir pietvakarius nuo širvintų miestelio sustatęs 5 postus,<br />
pats su vienu eiliniu budėjo milicijos patalpose pietinėje miestelio dalyje.<br />
Ltn. P. Inickas su lietuviais partizanais budėjo Akmeniuose. Apie 1 val. pasigirdo<br />
pirmieji lenkų šūviai. Greit iš vakarų pusės pasirodė lenkų grandinė ginkluota<br />
lengvuoju kulkosvaidžiu, ji artinosi pamažu, apšaudydama žydų kapines, kur<br />
buvo lietuvių postas. netrukus pasirodė dar dvi lenkų grandinės su lengvaisiais<br />
kulkosvaidžiais, iš kurių viena slinko nuo Kielių kaimo, o kita – nuo Paširvinčio<br />
dvaro pusės. Mūsų postų sargybiniai traukėsi į pietinę miestelio dalį, iš kur<br />
122<br />
i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 04 25 slaptas raštas nr. 27 i pėst. pulko<br />
vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 17.<br />
123<br />
trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 5–6.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
apie 3 val. 30 min. pradėjo bendrai veikti prieš iš pietų atslenkančias grandines.<br />
Kovodami pietinėje dalyje mūsų partizanai tapo atkirsti nuo šiaurinės miestelio<br />
pusės, nes lenkų grandinė, slinkusi žydų kapinių link ir atstūmusi iš ten mūsų<br />
postą, įsiveržė į miestelį ties bažnyčia. Todėl ltn. D. Kavaliausko jėgos liko atkirstos<br />
nuo savo rezervo ir lenkų apsuptos iš trijų pusių. Ltn. D. Kavaliauskas,<br />
pasinaudojęs tebesančia ankstyvo ryto tamsa, prasiveržė Rimučių kaimo link.<br />
Pasiekęs mišką sustojo ir pradėjo kontrpuolimą prieš lenkus, kurių grandinės<br />
jau buvo įsiveržusios ir užėmusios pietinę širvintų miestelio pusę. Tuo pat metu<br />
ltn. P. Inickas, padalijęs savo rezervą į dvi dalis, pradėjo puolimą. Viena grupė<br />
su lengvuoju kulkosvaidžiu, kuriai jis pats vadovavo, prisiartinusi prie širvintos<br />
upės pakraščiu, netikėtai atakavo lenkus iš rytų pusės. Antra grupė, vadovaujama<br />
jaun. psk. J. Dovydėno, puolė vieškeliu. Dabar jau lenkai mūsiškių buvo apsupti<br />
iš trijų pusių: iš vakarų juos supo ltn. D. Kavaliauskas, iš šiaurės – jaun. psk. J.<br />
Dovydėnas ir iš rytų ltn. P. Inickas su savo grupėmis spaudė lenkus.<br />
Lenkai kontrpuolimo neatlaikė. nors jų vadai stengėsi sulaikyti savuosius<br />
šaukdami „Pirmyn, pirmyn!“ („naprzód, naprzód“), o kartais net lietuviškai „Valio!“,<br />
veikiausiai norėdami suklaidinti mūsiškius, tačiau visos trys susipainiojusios<br />
grupės paskubomis, atsišaudydamos, traukėsi pietų pusėn – Kielių kaimo link.<br />
Iš 150 dalyvavusių kautynėse lenkų dauguma buvo uniformuoti ulonai.<br />
šiose kautynėse lenkų jėgos 5–6 kartus viršijo lietuvių jėgas. Lenkų nuostoliai,<br />
patikimų vietinių gyventojų žiniomis, buvo tokie: 3 nukauti, 3 sunkiai ir 8–10<br />
lengvai sužeisti. Lietuvių – mirtinai sužeistas jaun. psk. J. Dovydėnas, kuris dar,<br />
nors ir sunkiai sužeistas, nušovė vieną lenką. su buvusiais partizanais milicininkas<br />
Aleksandras Molis pateko į lenkų nelaisvę ir buvo vietoje sušaudytas.<br />
Kautynių metu gerokai nukentėjo ir širvintų miestelis: nukautas 1 žydų tautybės<br />
gyventojas, o keletas buvo lengvai sužeisti. Iš viso mūsų partizanų būrelio,<br />
veikusio labai drąsiai ir energingai, ypač verti pagarbos abu vadai – ltn. P. Inickas<br />
ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. J. Dovydėnas, jaun. psk. Vaclovas Daukšys ir<br />
eil. stasys staškus ir kt. 124<br />
Kadangi šiose kautynėse IV pėst. pulkas turėjo nuostolių ( keletas karių<br />
užmušta ir sužeista), partizanų veikimo neutralioje zonoje paslapties nuo vadovybės<br />
išlaikyti nebuvo galima. Teko su baime pranešti ir neramiai laukti <strong>karo</strong> vadovybės<br />
bei Vyriausybės reagavimo. Tačiau iš abiejų buvo sulaukta visiško moralinio<br />
pasitenkinimo ir pritarimo. Pats kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis<br />
ir generalinio štabo viršininkas gen. ltn. M. Katchė dalyvavo žuvusiųjų karžygių<br />
124 1922 m. birželio 12–13 d. įvykių dėl širvintų aprašymas, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 399, l. 28.<br />
195
196<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
laidotuvėse ukmergėje ir ant jaun. psk. J. Dovydėno lavono krūtinės užsegė Vyties<br />
Kryžių. nuo tos dienos tiek Vyriausybės, tiek <strong>karo</strong> vadovybės nusistatymas<br />
dėl širvintų gynybos griežtai pasikeitė pulko naudai. Vyriausybės vardu buvo<br />
padėkota už atliktą vertingą žygį, pažadėtą patenkinti pulko pageidavimus, nekliudyta<br />
peržengti neutralios zonos. Kartu buvo įspėta ir toliau veikti kuo atsargiausiai,<br />
kaip ir iki tol – be dokumentų ir uniformų. nuo tos dienos pulko vadui<br />
buvo leista padidinti partizanų skaičių iki 64 žmonių. Teigiamai buvo išspręstas<br />
klausimas ir dėl partizanų aprūpinimo maistu bei alga. Vyriausybės nutarimu nuo<br />
1922 m. liepos 1 d. pulkas pagal įstatymą gavo teisę leisti partizanus neribotų<br />
atostogų, aprūpinti maistu iš pulko atsargų. Vidaus reikalų ministerija padidino ir<br />
jų algas: karininkams buvo mokama po 1500, o kareiviams – po 880 auksinų per<br />
mėnesį. IV pėst. pulkas privalėjo juos aprūpinti ginklais 125 .<br />
Po anksčiau minėto pralaimėjimo lenkai nenurimo. Priešingai – agentų bei<br />
pabėgėlių iš neutralios zonos gyventojų pranešimais, lenkai ruošėsi naujam <strong>Lietuvos</strong><br />
puolimui. Birželio 25 d. Virbalis, nuvykęs į Vilnių ir pranešęs savo rėmėjams<br />
apie padėtį neutralioje zonoje, gavo specialius nurodymus tolesnei veiklai. Grįžęs<br />
iš Vilniaus jis reklamavo, jog į neutralią zoną atvyksią naujų jėgų, su kurių pagalba<br />
ne tik užimsią širvintas ir Giedraičius, bet išvysią lietuvius iš visos buv. Vilniaus<br />
gubernijos. Jiems, t. y. neutralios zonos gyventojams, padėsią ir pačios <strong>Lietuvos</strong><br />
gyventojai, puldami lietuvius iš užnugario. Jis melagingai tvirtino, jog Vilniuje yra<br />
labai daug lietuvių karių, pabėgusių iš <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės, kurie, nenorėdami<br />
<strong>Lietuvos</strong> valdžios ir jos tvarkos, nori grįžti į savo gimtąsias vietas 126 .<br />
Tomis dienomis iš silezijos ir kt. Lenkijos kraštų į Vilnių vyko ešelonai civilių<br />
žmonių, kurie buvo registruojami į tam tikras specialias knygas, jiems buvo<br />
skiriamas maistas ir algos. Birželio 26 d. atvykus tokiam 200 žmonių ešelonui<br />
iš silezijos, vienas iš atvykusiųjų pareiškė, jog jie tuojau eisią mušti lietuvių, su<br />
kuriais nebus net ko peštis, baigdamas žodžiais: „Dabar, kai mes atžygiuosim į<br />
lietuvių frontą, kai įkrėsim lietuviams, tai juos cholera griebs“ („teraz jak my przydzym<br />
na litewski front, jak zasypim litwinow (...), to ich cholera wezmie“) 127 .<br />
Liepos mėn. pradžioje lenkų partizanų judėjimas aktyvėjo ne tik neutralioje<br />
zonoje, bet ir mūsų karinių dalių užnugaryje. šių partizanų (vietinių gyventojų<br />
vadinamų plėšikais – V. L.) tikslas buvo užpulti vien tik atskiras mūsų kariuomenės<br />
dalis ir jas apiplėšti (civilių asmenų jie nekliudė). Išplėštas valdiškas turtas,<br />
125<br />
trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 7.<br />
126<br />
i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 07 04 santrauka paskutinių žinių apie<br />
lenkų veiksmus ir sumanymus nr. 53, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 29.<br />
127<br />
ten pat.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
arkliai ir kita buvo gabenama į neutralią zoną ir ten perduodama lenkams. Pastarieji<br />
tokiems plėšikams duodavo pinigines dovanas.<br />
šie užnugariniai partizanai–plėšikai palaikė ryšius su neutralios zonos<br />
partizanais. Iš jų gaudavo atitinkamus nurodymus bei atlyginimus už atliktus<br />
„darbus“. Jų skaičius neviršijo 15–20 žmonių. Mūsų kariuomenės užnugaryje jie<br />
turėjo palankių asmenų, kurie juos slėpė ir teikė materialią pagalbą 128 .<br />
Liepos 19–21 d. d. mūsų kariuomenės dalys Gelvonų apylinkės miškuose<br />
sugavo 11 tokių lenkų partizanų–plėšikų. Tardymo metu paaiškėjo, kad dar birželio<br />
mėn. juos suorganizavo neutralios zonos komendantas Virbalis–sartonas<br />
ir pasiuntėi į Gelvonų apylinkių miškus. šio būrio vadas buvo Jonas Grušeckis<br />
(Jan Gruszecki), kilęs iš ukmergės apskr. Gelvonų valsč. Budos kaimo. Jo pagalbininku<br />
buvo Bonifacas Rimkevičius, kilęs iš Gelvonų valsč. Alekniškių kaimo.<br />
Tokių užfrontinių partizanų–plėšikų skaičius siekė iki 30 žmonių, tarp jų buvo<br />
kilusių iš Lenkijos ir buv. Minsko gubernijos vietovių. Maistą jie gaudavo iš<br />
vietinių gyventojų dažniausiai iš vietinių dvarininkų. Algą (15000 lenkų markių)<br />
ir ginklus iš neutralios zonos pristatydavo Virbalis–sartonas 129 .<br />
neutralios zonos partizanai (virbalininkai) buvo skirstomi į dvi rūšis: rikiuotės<br />
ir ne rikiuotės. Rikiuotės partizanų, priklausančių Virbaliui, buvo apie 150 žmonių.<br />
Beveik visi jie buvo atsiųsti iš Lenkijos, atitarnavę kariuomenėje, dezertyrai<br />
iš sovietų Rusijos ir iš <strong>Lietuvos</strong> kilę buvę lenkų kareiviai, neturintys pragyvenimo<br />
šaltinio. Jiems buvo mokama 15000 lenkų markių alga ir suteiktas mundiravimas.<br />
ne rikiuotės partizanai buvo iš vietinių gyventojų, nuolat gyvenusių savo<br />
kaimuose, kurie kartas nuo karto būdavo sušaukiami atlikti kokiai nors užduočiai.<br />
šiems partizanams taip pat buvo mokama 15000 lenkų markių mėnesinė<br />
alga ir duodami ginklai. Maisto ir drabužių jie negaudavo. širvintų–Giedraičių<br />
rajonuose tokių ne rikiuotės partizanų skaičius siekė apie 60 žmonių. Jie irgi<br />
buvo ginkluoti gerais ginklais. Virbalio–sartono teigimu, ginklais, pinigais,<br />
mundiravimu, batais. Kitais reikmenimis aprūpindavo Vilniaus „z. B. K.“ organizacija.<br />
Be to, Virbalio–sartono žinioje buvo vienas ulonų eskadronas, tam<br />
tikras pėstininkų skaičius, kurie buvo Jauniūnų kaime ir su kuriais telefonu buvo<br />
palaikomas ryšys. Iškilus pavojui iš lietuvių pusės, kiekvieną akimirką buvo galima<br />
išsikviesti reikiamą pagalbą. Lenkų partizanų tikslas ir toliau liko išvyti iš<br />
širvintų miestelio lietuvių miliciją, įtraukti lietuvius į lemiamą mūšį ir drauge su<br />
128<br />
l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 07 10 dienos pranešimas i pėst.<br />
divizijos vadui nr. 58, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 49.<br />
129<br />
l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 07 23 dienos pranešimas nr. 69 i<br />
pėst. pulko vadui nr. 58,.ten pat, l. 51.<br />
197
198<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
užfrontiniais partizanais vyti juos iki šventosios upės. Virbalis–sartonas uždraudė<br />
vartoti žodį „partizanas“ (už tai net imta bausti dabokle): buvusieji partizanai<br />
nuo to laiko privalėjo vadintis neutralios zonos milicininkais („Milicja Ludowa<br />
Pasu neutralnego“) 130 .<br />
neutralios zonos lenkų partizanų aktyvią veiklą drąsino ir skatino 1922 m.<br />
vasarą Vilniuje bei jo apylinkėse sutelktos stambios lenkų kariuomenės pajėgos,<br />
kuriomis visada buvo galima pasiremti. Tuo metu čia veikė pilnos sudėties<br />
19–oji ir 29–oji pėst. divizijos su dviem artilerijos pulkais, 4 ulonų pulkai (iš jų<br />
vienas švenčionių rajone), 3–ias pionierių pulkas ir 3–ias sunkiosios artilerijos<br />
pulkas. Prie neutralios zonos mūsų I pėst. divizijos saugomame bare dar buvo<br />
išdėstyti 5 atskiri batalionai, vadinami „colnyje baony“: 81–as – Maišiagalos,<br />
29–asis – Pabradės, 42–asis – Kaltinėnų, 32–asis – Linkmenų ir 4–asis – Dūkšto<br />
rajonuose 131 .<br />
1922 m. birželio 4 d. milicijos komendanto Virbalio–sartono įsakymu į<br />
Kantrimiškio kaimą buvo sušaukti visi neutraliosios zonos kaimų šaltyšiai naujam<br />
širvintų valsčiaus viršaičiui rinkti. Rinkimuose dalyvavo 15 šaltyšių. Viršaičiu<br />
buvo išrinktas Virbalis–sartonas, o milicijos komendantu – jo pagalbininkas<br />
Dicas (Dic), kuris buvo kilęs iš Varšuvos 132 .<br />
Toliau Vilniaus krašte augant kariuomenės skaičiui ir aktyvėjant nepakenčiamai<br />
jų partizanų veiklai neutralioje zonoje, I pėst. divizijos, saugojančios 180<br />
km pločio barą, padėtis darėsi itin sudėtinga. Ją dar labiau komplikavo vykdomas<br />
spartus <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės skaičiaus mažinimas. nors pagal tuometinius<br />
etatus 3 pėst. pulkų I pėst. divizijoje turėjo būti 7950 karių, faktiškai joje tebuvo<br />
5280 žmonių. Taigi trūko net 36 proc. žmonių. Minėtame bare buvo visi 3 batalionai.<br />
Taigi vienas batalionas užėmė 60 km, o kuopa – 20 km pločio barą, o pagal<br />
lauko tarnybos statutą, norint tinkamai eiti apsaugos tarnybą, kuopa apsaugai<br />
galėjo užimti ne daugiau kaip 2 km.<br />
suprantama, kad esant negausiam divizijos žmonių skaičiui, tokį ilgą barą,<br />
perkirstą miškais, pelkėmis ir kalvomis, apsaugoti buvo labai sunku. Gerai žinodami<br />
mūsų negausių užtvarų išsidėstymą, lenkų partizanai ar jų kariai galėjo aktyviai<br />
veikti, pasirinkdami užpuolimui tą ar kitą sargybų postą, grupuoti savo jėgas tuomet,<br />
kai lietuviai, stovėdami vietoje, pasyviai laukdavo netikėtų lenkų užpuolimų.<br />
fronte buvę kareiviai neturėjo nei poilsio, nei ramybės, girdėdami apie netikėtus<br />
130<br />
ten pat, l. 52.<br />
131<br />
i pėst. divizijos štabo viršininko kpt. j. lanskoronskio 1922 07 17 slaptas dienos pranešimas nr. 61<br />
i pėst. divizijos vadui,.ten pat, l. 50.<br />
132<br />
ten pat.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
lenkų užpuolimus ir patirtus nuostolius. Tai sąlygojo karių prastą nuotaiką.<br />
I pėst. divizijos vadas gen. št. gen. ltn. K. Kleščinskas, apibūdinęs tokią susidariusią<br />
padėtį jo vadovaujamos divizijos bare, kariuomenės vadui gen. ltn. J.<br />
stanaičiui pasiūlė greičiau papildyti I pėst. divizijos sudėtį pagal nustatytus etatus,<br />
visus <strong>Lietuvos</strong> šaulius ir partizanus pasiųsti į neutralią zoną aktyviai veiklai,<br />
imtis atitinkamų diplomatinių žingsnių nenormaliai ir nepakenčiamai padėčiai<br />
išspręsti, neapsiribojant vien tik Tautų sąjungai siunčiamais informaciniai pranešimais<br />
apie įvykius fronte, kuriais nieko naudingo nepasiekiama, panaikinti<br />
neutralią zoną, siekiant išvengti nereikalingų aukų 133 .<br />
Tačiau <strong>karo</strong> vadovybė dėl sudėtingos tuometinės politinės padėties ir finansinių<br />
ekonominių sunkumų padėti I pėst. divizijai mažai kuo tegalėjo. Tuo tarpu<br />
lenkai nerimo. 1922 m. rugpjūčio 22 d. dėl širvintų įvyko antros kautynės. Tos<br />
dienos 17 val. lenkų partizanai 3 grupėmis pradėjo širvintų puolimą. Viena 30<br />
vyrų grupė su lengvuoju kulkosvaidžiu per Motiejūnų–Kazliškių kaimus slinko<br />
iš pietryčių, antra grupė (apie 60 vyrų) su bombosvaidžiu ir 2 sunkiaisiais<br />
kulkosvaidžiais per Paširvinčio dvarą iš pietų ir trečia grupė (40 vyrų) su vienu<br />
kulkosvaidžiu pasirodė nuo miško iš pietvakarių pusės. Iš pradžių lenkai, ypač<br />
jų vidurinioji grupė, palaikydama stiprią ugnį, atkakliai stūmėsi pirmyn. Lietuviai,<br />
pastebėję lenkų silpnesnes sparno grupes, kulkosvaidžių ugnimi pradėjo jas<br />
atakuoti. šios be žymesnio pasipriešinimo ėmė trauktis atgal, pasiimdamos savo<br />
užmuštuosius ir sužeistuosius. Kitą dieną iš Kielių kaimo gyventojų sužinota, jog<br />
4 lenkai buvo užmušti, o 3 sunkiai sužeisti. Lengvai sužeistų skaičiaus nustatyti<br />
nepavyko, nes tame kaime tik dalis jų buvo sutvarstyti. šiose kautynėse beveik<br />
pusė lenkų partizanų dalyvavo su ulonų uniforma.<br />
Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs: 1 nukautas ir 4 sužeisti. Be to, buvo sužeisti<br />
3 vietiniai gyventojai. šiose kautynėse ypač gerai kovėsi ltn. D. Kavaliauskas<br />
ir eiliniai kulkosvaidininkai: Jonas Jasiūnas, Jonas Leketa, Juozas Vaišnoras<br />
ir Juozas šulcas 134 .<br />
Tą patį vakarą iš vietinių gyventojų buvo sužinota, jog puolimui vadovavęs<br />
Virbalis–sartonas iš Vilniaus gavo žmonių papildymą – apie 80 ulonų (areštuotų<br />
nusikaltėlių), kurie buvo apgyvendinti Ramaškonių kaime. Mūsų partizanai nutarė<br />
neleisti jiems ten apsigyventi ir pasiruošė tą pačią naktį įvykdyti puolimą. Taigi 1922<br />
m. naktį iš rugpjūčio 22 d. į 23 d. įvyko trečios kautynės su lenkų partizanais.<br />
šiam puolimui ltn. P. Inickas pasirinko tik 30 vyrų, ginkluotų 2 kulkosvai-<br />
133<br />
i pėst. divizijos vado gen. št. gen. ltn. k. kleščinsko 1922 07 27 slaptas pranešimas kariuomenės<br />
vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 354, l. 100.<br />
134<br />
trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 8.<br />
199
200<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
džiais, ir apie 24 val. per Bajorus išvyko Ramaškonių kaimo link. Likus 1 km<br />
iki minėto kaimo, partizanai pasidalijo į dvi grupes. Pirma grupė, vadovaujama<br />
ltn. P. Inicko, turėjo pulti šiaurės vakarinę kaimo dalį, o antra, vadovaujama ltn. D.<br />
Kavaliausko – apeiti kaimą iš pietryčių ir tada pulti. Pagal sutartą ženklą abi grupės<br />
be šaudymo pradėjo artintis prie kaimo. Lenkai pastebėjo tik ltn. P. Inicko grupę<br />
ir pasirengė ją pulti. Lietuviai pasitiko juos šautuvų ir šompolinių granatų ugnimi.<br />
Tuo tarpu ltn. D. Kavaliauskas su savo grupe nepastebėtas prisiartino prie lenkų,<br />
į jų dešinįjį sparną atidengė ugnį iš šautuvų ir šompolinių granatų. Tas netikėtumas<br />
lenkų ulonus taip išgąsdino, jog jie, viską metę, bėgo iš kaimo, palikdami 9<br />
nukautus. Tamsoje paskubomis buvo paimta 20 šautuvų. šiose kautynėse iš lenkų<br />
pusės dalyvavo vien tik ulonai. Iš vietinių lietuviams patikimų gyventojų pranešimų<br />
sužinota, jog dauguma išvaikytų ulonų tą pat dieną išvažiavo atgal į Vilnių. Jie<br />
atvirai keikė Virbalį–sartoną, sakydami, jog jis tyčia suteikė jiems pirmą nakvynę<br />
Ramaškonių kaime, kad lietuviai galėtų juos įžeisti ir išniekinti. Po to lenkų partizanai<br />
nebemėgino apsigyventi šiame kaime iki pat neutralios zonos padalijimo 135 .<br />
Iš nedaugelio nukentėjusiųjų mūsiškių paminėtas netrukus nuo žaizdų miręs narsus,<br />
jau anksčiau gerai kovęsis eil. Aleksas Matėjaitis. šiame puolime ypatingai<br />
pasižymėjo partizanų vadai – ltn. P. Inickas ir ltn. D. Kavaliauskas, jaun. psk. Kazys<br />
zakarevičius, eil. stasys staškus, eil. filimonas orlovas, jaun. psk. Vaclovas<br />
Daukšys ir kt. Reaguodama į lietuvių ir lenkų valdžios bei neutralios zonos<br />
gyventojų nuolatinius skundus dėl nenormalios padėties krašte, 1922 m. rugsėjo<br />
19 d. susipažinti su padėtimi vietoje į širvintas atvyko Tautų sąjungos kontrolės<br />
komisijos atstovai ispanas P. saura ir serbas Lasič, lydimi 4 lenkų milicininkų. Būdami<br />
vietoje, jie pasikalbėjo su bažnyčios klebonu kunigu J. novickiu, apžiūrėjo<br />
milicijos būstinę, kurioje rado 41 milicininką (likusieji lietuvių milicininkai jiems<br />
nesirodė). sužinoję apie atstovų atvykimą, pasikalbėti susirinko apie 400 širvintų<br />
miestelio gyventojų. Jie skundėsi, jog lenkai dažnai puldinėja širvintas, skriaudžia<br />
gyventojus, neleisdami jiems ramiai gyventi. Po šio susitikimo atstovas serbas Lasič<br />
darkyta rusų kalba pareiškė: „Bolše streliat ne budeš“ 136 .<br />
Iš širvintų atstovai nuvyko į Avižonių kaimą, kur tuo metu buvo įsikūręs<br />
Virbalio–sartono lenkų partizanų štabas. sužinojęs iš anksto apie Tautų sąjungos<br />
karinės kontrolės komisijos atstovų atvykimą, Virbalis–sartonas į visus aplinkinius<br />
kaimus buvo išsiuntinėjęs įsakymus, kad visi gyventojai nuo 10 metų<br />
amžiaus susirinktų į Avižonis pasiskųsti Tautų sąjungos atstovams dėl lietuvių<br />
135<br />
ten pat, l. 8–9.<br />
136<br />
l. e. generalinio štabo žvalgų dalies viršininko p. kpt. p. klimaičio 1922 09 25 slaptas pranešimas,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 60.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
tariamai daromų skriaudų. Į susirinkimą atvyko apie 200 žmonių, tarp jų buvo<br />
daug neginkluotų lenkų partizanų. Jie skundėsi atstovams, kad lietuviai neįsileidžia<br />
jų į širvintas, suiminėja ir kankina neutralios zonos gyventojus, ir pareiškė<br />
pasiryžimą kovoti tol, kol pasieksią šventosios upę. Į lenkų skundus Tautų sąjungos<br />
atstovai tą dieną ypatingo dėmesio nekreipė ir jiems pareiškė, jog atvyksią<br />
kitą kartą ir tuomet pradėsią visus skundus tirti 137 .<br />
Po Tautų sąjungos kontrolės komisijos atstovų apsilankymo lenkų veiksmai<br />
neutralioje zonoje nesumažėjo, bet priešingai – ėmė įgauti dar didesnį mastą.<br />
Virbalio–sartono ir jo bendraminčių tikslas buvo, įvairinant puolimų variantus,<br />
žūtbūt užimti širvintas. Tokį stambesnį ketvirtą puolimą jie įvykdė 1922 m. lapkričio<br />
16 d. Jame dalyvavo per 100 žmonių su 3 kulkosvaidžiais, čia buvo ir iš<br />
Jauniūnų kaimo pakviestų kareivių.<br />
Pasinaudoję ta aplinkybe, kad tai turgaus širvintose diena ir į miestelį vyko<br />
nemažai valstiečių, lenkai jų vežimuose paslėpė savo ginklus, taigi su valstiečių<br />
priedanga apie 40 partizanų prasiskverbė pro lietuvių sargybas ir iš užnugario<br />
pradėjo į jas šaudyti. Tuo pačiu metu daug didesnė lenkų grupė pradėjo širvintų<br />
puolimą iš vakarų pusės. Trečia jų grupė, buvusi pamiškėje į rytus nuo šniponių<br />
kaimo, į mūsų sargybas, buvusias tarp Akmenių ir šniponių, atidengė smarkią<br />
ugnį, siekdama neutralizuoti jų pagalbą lietuvių partizanams. Pastarieji kurį laiką<br />
buvo sumišę dėl tokio netikėto lenkų prasiveržimo į širvintas, tačiau greit spėjo<br />
susitelkti sutartinoje vietoje arti tilto, susitvarkė ir pradėjo kontrpuolimą, vydami<br />
lenkus, spėjusius užimti pietinę miestelio dalį. Lenkai neatlaikė lietuvių staigaus<br />
sutartinio puolimo ir, atsišaudydami bei pasigriebdami savo nukentėjusius partizanus,<br />
pasitraukė miškan į vakarų pusę. Jų nuostolių masto šį kartą nepavyko sužinoti,<br />
bet, matant kaip jie nešė su savimi į mišką sužeistuosius, o kitus nusivežė<br />
vežimuose Kielių kaimo link, jie turėjo būti žymūs. Lietuvių pusėje buvo sužeisti<br />
9 partizanai, iš kurių 2 sunkiai. Be to, buvo sužeistos 2 moterys ir 1 vyras – miestelio<br />
gyventojai. šiose kautynėse ypatingai pasižymėjo ltn. Kazys Taruška, ltn.<br />
Jurgis Tumavičius, jaun. psk. Jonas snobaitis ir kt. 138<br />
netrukus iš patikimų vietinių gyventojų buvo sužinota, jog lenkai vėl stiprina<br />
savo pajėgas ir artimiausiomis dienomis ruošiasi širvintų puolimą pakartoti.<br />
nelaukiant atsakymo iš karinės vadovybės Kaune, lietuvių partizanų jėgos buvo<br />
skubiai padidintos iki 100 žmonių, komandiruojant į širvintas ltn. J. Tumavičių,<br />
137 ten pat.<br />
138 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 18 d. pranešimas nr. 107 i pėst.<br />
pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 62; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f.<br />
929, ap. 3, b. 774, l. 9.<br />
201
202<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
pasižymėjusį atremiant ankstesnį lenkų puolimą.<br />
Gyventojų pranešimai apie lenkų užmojus pasitvirtino. 1922 m. lapkričio 19<br />
d. įvyko penktos stambesnės kautynės. Lenkai kaip visada laikėsi savo taktikos,<br />
puldami trimis grupėmis. šį kartą joms vadovavo uniformuoti karininkai. Tarp<br />
jų buvo ir Virbalio–sartono pagalbininkas milicijos komendantas karin. Dicas.<br />
Lenkų pirmoji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės vakarų pusės, antroji –<br />
keliu nuo Kielių kaimo ir trečioji – mišku iš pietryčių. Visose grupėse, be šautuvų<br />
ir granatų, lenkai turėjo po 2 kulkosvaidžius. Dėl nakties tamsos susišaudymas<br />
vyko iš artimų distancijų. Vidurinioji lenkų grupė, būdama atviresnėje vietoje<br />
ir todėl patyrusi žymesnių nuostolių nuo lietuvių ugnies, bėgo atgal, palikdama<br />
savo užmuštuosius ir sužeistuosius, kad greičiau pasiektų dešinėje esantį mišką.<br />
Jų šiaurės vakarinė grupė po smarkių susišaudymų kelis sykius kartojo puolimą,<br />
bet, mūsiškių apmėtyta rankinėmis granatomis, kiekvieną sykį buvo verčiama<br />
pasitraukti atgal. Trečioji jų grupė pasitenkino vien tik šaudymu iš šautuvų ir kulkosvaidžių.<br />
Lietuviams juos apmėčius granatomis, lenkai netvarkingai atsitraukė<br />
iki Avižonių. Lietuviai juos persekiojo iki sutemos, po to atsitraukė. Lietuviai nenukentėjo,<br />
tuo tarpu žuvo lenkų karininko pagalbininkas, daug lenkų sužeista 139 .<br />
Taigi susirėmimai su lenkais darėsi vis aršesni, pajėgos vis didėjo. Palyginti<br />
nedidelis lietuvių partizanų būrys beveik pusmetį be pertraukos turėjo ne tik<br />
kiekvieną valandą eiti pavojingą tarnybą, bet ir patirti sunkiai įsivaizduojamą<br />
vargingą gyvenimą: naktimis budėti, išsiskirsčius į sargybų būrelius; reta naktis<br />
praeidavo be lenkų apšaudymų šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi. net ir dieną<br />
didžioji partizanų dalis turėdavo ilsėtis apsirengę. nebuvo galimybės jiems ir<br />
normaliai maitintis. Dėl tokių sąlygų net ir buvę sveiki vyrai, tapo liguisti. Tačiau<br />
pabaigos ir poilsio nesimatė: atėjo pranešimų iš anapus neutralios zonos, jog lenkai<br />
toliau didina savo karines jėgas prieš širvintas ir Giedraičius. Dalis tų jėgų<br />
jau apgyvendintos neutralios zonos kaimuose. Jų artimiausias tikslas – užimti<br />
širvintas ir Giedraičius, o po to ir nustumti lietuvius iki šventosios upės.<br />
Iki 1922 m. lapkričio mėn. pabaigos lenkų partizanai širvintų–Giedraičių<br />
rajone buvo užėmę beveik visą neutralią zoną. Jų sargybos buvo Juodelių–nečionių–Alionių–Magūnų–Pikietos–Pašilių–Murovankos<br />
kaimuose. Lenkai ypač<br />
gerai jautėsi Giedraičių apylinkėse, kur, užimdami vieną kaimą po kito, nesutiko<br />
nė mažiausio vietinių gyventojų ir šaulių pasipriešinimo. Lenkų planuose buvo<br />
siekis artimiausiomis dienomis užimti Giedraičius. Jų gyventojai, ypač lietuviai,<br />
139 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 22 d. slaptas pranešimas nr.<br />
108 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 63; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko...,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 10.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
jautėsi esą nepakenčiamoje padėtyje ir kiekvieną valandą buvo pasirengę bėgti<br />
iš miestelio. netoli Giedraičių buvo įsitvirtinę per 90 lenkų partizanų, kuriems<br />
vadovavo jų komendantas Černiavskis.<br />
širvintų rajone kalbamuoju laikotarpiu buvo nuolat per 150 partizanų, kuriems,<br />
kaip minėjome, vadovavo komendantas karin. Dicas. šie lenkų partizanai<br />
po kelių iš eilės širvintų puolimų gavę atitinkamą atkirtį, kuriam laikui aprimo.<br />
Plito žinios, jog Virbalis–sartonas ėmėsi žygių Vilniuje papildyti savo žmonių<br />
skaičių ir net gauti patranką, kad galėtų sėkmingiau pulti širvintas.<br />
Lenkai neutralioje zonoje platino visokias brošiūras, kuriose buvo šmeižiama<br />
<strong>Lietuvos</strong> valdžia, kariuomenė ir šauliai, siekiant parodyti gyventojams<br />
lietuvių nesugebėjimą valdyti, netvarką kariuomenėje, įrodinėjo, jog Lietuva ir<br />
ateityje negalės būti savarankiška valstybė ir todėl nėra reikalo su <strong>Lietuvos</strong> administracija<br />
ir partizanais palaikyti bet kokių santykių 140 .<br />
susidariusiai padėčiai saugomame bare įvertinti ir tolesnei veiklai aptarti<br />
1922 m. lapkričio 24 d. šešuolių miestelio liaudies mokykloje įvyko slaptas IV<br />
pėst. pulko karininkų susirinkimas. Tiek pulko vadovybė, tiek karininkai susiklosčiusią<br />
padėtį pripažino esant nepaprastai rimtą ir sudėtingą. Lenkai, neatsisakydami<br />
savo agresyvių planų užimti širvintas ir Giedraičius, toliau didino savo<br />
pajėgas, vieną po kitos rengė provokacijas, smarkiai išvystė propagandinę veiklą<br />
tiek prieš <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybę, tiek ir mūsų kariuomenę ir kt.<br />
Pulko karininkai daug kalbėjo apie būtinybę pulkui gerai pasiruošti toms lenkų<br />
provokacijoms atremti ir jų planus suardyti. susirinkimo metu pulko karininkams<br />
buvo pranešta, jog Vyriausybė leido pulkui padidinti partizanų skaičių iki<br />
200 žmonių, kartu skiriant kovoms su lenkais ir daugiau karininkų. Buvo aptarti<br />
ir partizanų tarnybos sunkumai bei būtinybė suteikti jiems daugiau privalumų. susirinkimui<br />
baigiantis, karininkų buvo paklausta, kas iš jų norėtų vykti į neutralią<br />
zoną ir pakeisti joje pervargusius karininkus P. Inicką ir D. Kavaliauską. Apie ¾<br />
visų susirinkusių karininkų pakėlė rankas, tuo pareikšdami norą būti partizanais.<br />
Momentas buvo labai jaudinantis, labai pakilusi pasiryžimo nuotaika ginti savo<br />
žemes. Tarp norinčiųjų vykti į neutralią zoną ypač daug buvo jauniausių IV laidos<br />
leitenantų. Kartu buvo ir tokių, kurie pulke jau buvo užėmę garbingas adjutanto,<br />
žinių karininko, kuopos vado ir kt. pareigas. Tarp norinčiųjų buvo ir beveik visi<br />
Vyties Kryžiaus ordino kavalieriai, kai kurie tiesiog veržte veržėsi. Iš kareivių,<br />
norinčių tapti partizanais, batalionų vadai turėjo 3 kartus daugiau negu buvo reikalinga.<br />
Pranešus kariuomenės vadovybei Kaune apie susirinkimo rezultatus, buvo<br />
140 l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 11 25 d. slaptas pranešimas nr.<br />
111 i pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 65.<br />
20
204<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
išreikštas didelis pasitenkinimas pulko veikla ir išsakyta padėka 141 .<br />
Po šio karininkų pasitarimo IV pėst. pulke atlikus daug organizacinių ir kitų<br />
darbų, partizanų jėgos gerokai sustiprėjo. sužinoję apie lenkų planą didelėmis<br />
pajėgomis vėl pulti ir užimti širvintas, partizanai pasiryžo užbėgti įvykiams į<br />
priekį – patiems pulti lenkus, juos sumušti ir išvyti iš paties svarbiausiojo punkto<br />
neutralioje zonoje – Avižonių kaimo.<br />
Lenkų jėgos tame kaime nuolat keitėsi. Iš patikimų šaltinių buvo gauta žinia,<br />
kad lenkų partizanų komendantas karin. Dicas už kyšių ėmimą buvo suimtas<br />
ir į jo vietą paskirtas naujas buvusio lenkų vadinto Kauno pėst. pulko karininkas,<br />
slapyvardžiu „Bial“. Jis 1922 m. gruodžio 11 d. atvyko į Avižonis kartu su 60<br />
naujų ginkluotų lenkų partizanų. Po keleto dienų turėjo atvykti dar vienas ginkluotas<br />
karininkų vadovaujamas 200 žmonių būrys 142 .<br />
Avižonių kaimo puolimo operaciją suplanavo III kuopos vadas Benediktas<br />
svyla perėmęs vadovavimą iš ltn. P. snickio. 1923 m. naktį iš sausio 4 d. į 5 d. prasidėjo<br />
šeštos žymios kautynės su lenkais. Mūsų partizanai, apie 150 vyrų, puolimui<br />
pasidalijo į 3 grupes. Pirmajai vadovavo ltn. K. Taruška, antrajai – ltn. J. Tumavičius<br />
ir trečiajai – jaun. psk. J. snobaitis. Puolimas prasidėjo manevringu tripusiu<br />
Avižonių kaimo apsupimu. Lenkai pajuto apsuptį už 150 žingsnių, kada vienas ltn.<br />
J. Tumavičiaus žvalgų grupės karys, nejučiomis prisiartinęs prie lenkų sargybinio,<br />
jį nukovė. Budinčioji lenkų dalis bandė apsiginti, šaudydama iš bombosvaidžių<br />
ir kulkosvaidžių. Prie jų greit prisijungė ir vos pusiau apsirengti spėję kiti lenkų<br />
partizanai. susišaudymas buvo trumpas, bet labai smarkus. Mūsiškiai iš pradžių<br />
panaudojo šautuvų ugnį, bet, prisiartinę prie lenkų, apmėtė juos rankinėmis, šompolinėmis<br />
ir bombosvaidžių granatomis. Dėl sprogstančių granatų nebuvo galima<br />
susikalbėti. Lenkai, apimti panikos, bėgo Kielių–Kantrimiškio kaimų link. Lenkų<br />
partizanai, buvę Juodelių kaime, bandė saviesiems pagelbėti, bet mūsų I grupė<br />
kulkosvaidžių ugnimi juos sulaikė ir privertė pasitraukti atgal.<br />
Lenkai patyrė šiuos nuostolius: 12 nukautų, daugiau kaip 10 sužeistų, 3 pateko nelaisvėn.<br />
Jie <strong>karo</strong> lauko teismo sprendimu buvo sušaudyti. Mūšio metu sudegė apie 16<br />
gyventojų trobų. Buvo nukautų ir vietos gyventojų, kurių skaičius neišaiškintas. Kaime<br />
buvęs lenkų partizanų ginklų sandėlis buvo sudegintas, kadangi nebuvo laiko jam iškraustyti,<br />
nes buvo laukiama iš kitų kaimų susijungusių lenkų grupių kontrpuolimo. Į<br />
mūsų partizanų rankas pateko 2 bombosvaidžiai, 2 sunkieji „Maxim“ sistemos kulkosvaidžiai,<br />
60 šautuvų ir daug šovinių. Lietuvių nuostoliai – 2 nukauti ir 9 sužeisti.<br />
141<br />
trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 11.<br />
142<br />
l. e. i pėst. divizijos štabo viršininko p. kpt. s. skimundrio 1922 12 14 d. slaptas pranešimas nr. 121<br />
iv pėst. pulko vadui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 353, l. 67.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
8 val. ryto mūsų partizanai sugrįžo į širvintas. Jų nuotaika buvo gera. Tuo<br />
tarpu lenkų partizanai tik apie 15 val. pradėjo rinktis į Avižonių kaimą. Jų ir juos<br />
palaikiusiųjų vietos gyventojų ūpas visai dingo. Jie niekad nesitikėjo, kad lenkus<br />
lietuviai taip lengvai galėtų sutriuškinti. Po tokio patirto smūgio vietos gyventojai<br />
pradėjo tiek geruoju, tiek piktuoju priešintis lenkų partizanų apsigyvenimui jų<br />
namuose, norėdami išvengti panašių lietuvių partizanų puolimų 143 .<br />
sėkmingas lietuvių partizanų puolimas Avižonių kaime sąlygojo lenkų kariuomenės<br />
koncentravimą neutralioje zonoje ir jos pasienyje, nes Virbalis–sartonas<br />
buvo pranešęs Vilniuje esančiai lenkų partizanų bei kariuomenės vadovybei,<br />
jog Avižonių kaimą puolusi lietuvių kariuomenė. Į neutralią zoną pasiųstos lenkų<br />
jėgos buvo grynai kariuomenės dalys, kurios, prisidengusios partizanų vardu,<br />
sausio 6 d. neutralioje zonoje užėmė Kielių, Avižonių, Ramaškonių, Alionių,<br />
Pagirių, Magūnų ir kitus kaimus. Į šį rajoną buvo įvesta apie 300–400 tariamų<br />
partizanų ir 30 raitelių būrys 144 .<br />
Dalis lenkų partizanų rinkosi, organizavosi Kraujaleidžių kaime ir ruošėsi<br />
pulti Giedraičius. Tuo metu šiame miestelyje lietuvių partizanų jėgos buvo visai<br />
nežymios, nes iki tol čia nebuvo jaučiama rimto pavojaus. Lenkai greičiausiai<br />
nerodė didelių pastangų užimti Giedraičius, nes juose dauguma gyventojų kalbėjo<br />
lietuviškai. nors aplinkiniuose kaimuose jie ir kalbėjo sudarkyta lenkų kalba,<br />
bet savo dvasia ir nusistatymu dauguma jų buvo palankūs Lietuvai.<br />
Barą prieš Giedraičius saugojo IV pėst. pulko ltn. stasys eidukaitis su I<br />
kuopa. sužinojęs apie lenkų pasirengimą Kraujaleidžių kaime, jis pasirinko keliolika<br />
drąsesnių I kuopos vyrų, padalijo juos į dvi grupes, kurių vienai vadovavo<br />
pats, o kitą pavedė viršilai Vaciui sipavičiui. 1923 m. naktį iš sausio 10 d. į 11<br />
d. prasidėjo septintosios kautynės prie Kraujaleidžių kaimo. Prisiartinę iš dviejų<br />
pusių, lietuviai netikėtai puolė lenkų sargybinius, apšaudydami ir mėtydami į<br />
juos granatas. nors lenkų ten būta keliskart daugiau, tačiau tamsoje, nežinodami<br />
tikrų lietuvių jėgų skaičiaus, netikėtai užpulti, jie panikuodami bėgo iš kaimo be<br />
jokio pasipriešinimo, palikdami vietoje dalį šautuvų, amunicijos ir 2 nukautuosius.<br />
Lietuviai nuostolių nepatyrė.<br />
šį puolimą ltn. s. eidukaitis įvykdė savarankiškai ir savavališkai, net ne-<br />
143 i pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. j. laurinaičio 1923 01 05 d. slaptas pranešimas kariuomenės<br />
vadui nr. 3, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 8; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA,<br />
f. 929, ap. 3, b. 774, l. 11–12. tenka pažymėti, kad šiuose dviejuose dokumentuose kai kurie nurodyti<br />
skaičiai šiek tiek skiriasi – V. L.<br />
144 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 02 07 raštas nr.<br />
166 užsienio reikalų ministerijos lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 13.<br />
205
206<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
pranešęs savo sumanymo tiesioginiam savo viršininkui. Pulko štabe tuojau buvo<br />
gauta žinia apie lenkams suduotą smūgį, bet neturėta tikrų žinių, kas tai įvykdė.<br />
Mat ltn. s. eidukaitis išsyk pabijojo pranešti vadovybei apie savo nors ir pasisekusį,<br />
bet savavališką žygį. Tik trečią dieną, įvykdžius apklausą, buvo gauta tikrų<br />
žinių apie šį puolimą 145 .<br />
1923 m. sausio mėn. pradžioje iš pulko žvalgų ir patikimų neutralios zonos<br />
gyventojų buvo sužinota, jog į pietus nuo širvintų visus kaimus užėmė reguliari<br />
lenkų kariuomenė. Kantrimiškio kaime įvyko slaptas lenkų karininkų pasitarimas,<br />
kuriame dalyvavo aukštesnio rango kariškiai – majorai, kapitonai, poručnikai.<br />
Iš jų pasisakymų buvo galima spręsti, jog lenkai rimtai ruošiasi širvintų<br />
puolimui. Vienas iš karininkų pareiškė, jog jų vadovybė kliudanti partizanams<br />
kovoti su lietuviais, pastaruoju metu tarp vietinių gyventojų smukęs lenkų partizanų<br />
autoritetas, anksčiau į juos buvo žiūrima visai kitaip. susirinkime buvo priminta,<br />
kad jų neutralios zonos komendantas Virbalis ir sartonas, nors jau seniai<br />
išrinktas širvintų viršaičiu, tačiau niekaip negali į juos patekti ir pan.<br />
Lietuvių partizanų vadovybė, visa tai žinodama, laukė lenkų partizanų, ypač<br />
jų vadų, keršto ir pasiruošė juos tinkamai pasitikti. Pulko vadovybė partizanų<br />
skaičių padidino iki 200 su 7 karininkais – nors ir jaunais, bet patyrusiais, drąsiais<br />
partizanų vadais priešakyje. Partizanams pagelbėti į Akmenius dar buvo<br />
nukreipta VI kuopa, kuri turėjo būti širvintiškių rezervu. Jai vadovauti buvo paskirtas<br />
jau anksčiau sėkmingai partizanams vadovavęs ltn. D. Kavaliauskas.<br />
sėkmingai suduotas smūgis prie Kraujaleidžių kaimo pagreitino kitą lenkų<br />
puolimą, nes jau kitą naktį, t. y. 1923 m. iš sausio 11 d. į 12 d., įvyko aštuntosios<br />
mūsų partizanų kautynės su lenkais širvintose. Minėtos dienos vėlyvą vakarą,<br />
apie 22 val. 30 min., lietuvių partizanų slapukas, buvęs pamiškėje į pietus nuo<br />
Kabaldos kaimo, išgirdo iš Juodelių kaimo atjojančius lenkų raitelius. Po poros<br />
minučių buvo pastebėtas visas raitelių būrys, kuris, prijojęs kryžkelę, pasuko<br />
Motiejūnų kaimo link. Po 15 min. slapukas pastebėjo tuo pat keliu besiartinančią<br />
lenkų kuopą, o netrukus ir kitą, einančią iš kairės, pamiške. Lenkų kuopoms<br />
prisiartinus apie 150 žingsnių nuo mūsų slapukų, šie paleido į lenkus dvi šompolines<br />
granatas ir leidosi bėgti į širvintas perspėti mūsiškių apie gresiantį pavojų.<br />
Praslinkus dar 20 minučių, priešais lietuvių sargybas pasirodė trys lenkų<br />
grandinės. Lietuvių partizanai buvo pasiruošę, prisileido lenkus kuo arčiausiai ir<br />
atidengė į juos smarkią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Lenkai sugulė ir iš abiejų<br />
pusių prasidėjo smarkus susišaudymas, trukęs apie valandą. Lenkai, gulėda-<br />
145 trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 12–13.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
mi atviresnėje vietoje, daugiau kentėjo nuo lietuvių ugnies. Iš pradžių atskiri jų<br />
partizanai, o vėliau mažais būreliais lenkai pradėjo pakrikai trauktis į mišką. Jų<br />
viršininkų bandymas sulaikyti bėgančiuosius riksmu ir keiksmais nieko nepadėjo.<br />
Tik miške susitvarkę lenkai puolimą pakartojo. šį kartą pasirodė ir nauja jų<br />
grandinė, išbėganti iš miško iš vakarų, nuo šniponių kaimo pusės, kurios tikslas<br />
buvo mūsiškius netikėtai užpulti, užimti šiaurinę širvintų dalį, drauge neutralizuojant<br />
šniponių ir Akmenių kaimuose buvusias mūsų jėgas. Tačiau lietuviai<br />
buvo pasiruošę ir ten jų laukė. Vos spėjus lenkų kuopos grandinėms pasiekti<br />
Koltinės–Žąsino keliuką, mūsų šniponių sargyba ir Akmenių kulkosvaidininkai<br />
pradėjo apšaudyti lenkus smarkia kryžmine ugnimi. Lenkai, nespėję net atidengti<br />
ugnies, buvo priversti greit ir netvarkingai trauktis atgal mišką. Jų sumanymas<br />
ir paruoštas manevras širvintoms užimti baigėsi visišku nepasisekimu. šį kartą<br />
atvirai veikusios lenkų reguliarios kariuomenės kuopos (ne mažiau nei batalionas)<br />
neįstengė įveikti mūsų partizanų ir patyrę nemenkų nuostolių buvo priversti<br />
pasitraukti. Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs 146 .<br />
Po keleto lenkų pralaimėjimų lietuviams kai kurių neutralios zonos kaimų<br />
gyventojai pasiuntė į Vilnių delegaciją, prašydami vadovybės arba atitraukti partizanus<br />
iš neutralios zonos, arba prijungti ją prie Lenkijos. savo prašymą motyvavo<br />
tuo, jog gyventojų padėtis joje tapo nebepakenčiama.<br />
Tačiau lenkų vadovybė visiškai nereagavo į gyventojų prašymą ir, be jau<br />
buvusių neutralioje zonoje kareivių, 1923 m. sausio 16 d. į Maišiagalos rajoną<br />
pasiuntė dar 3 pulkus – pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos. sausio 20 d. į<br />
neutralios zonos pasienyje buvusį Pociūnų kaimą dar atvyko 85 pėst. pulko II<br />
batalionas, dalis 5 legionų pulko kareivių ir 23 ulonų pulko 25 raiteliai. Iš jų<br />
buvo sudaryta atskira partizanų grupė, kurioje buvo 5 karininkai ir 350 kareivių.<br />
Tos grupės vadu buvo paskirtas 5 legionų pulko karin. Buri. Jie buvo perrengti<br />
civiliniais drabužiais, surekvizuotais iš vietinių gyventojų. Iš kareivių buvo atimti<br />
visi dokumentai ir įsakyta griežčiausiai laikytis paslapties. sausio 26 d. į<br />
Vilnių iš kitų vietovių buvo atsiųstos naujos lenkų kariuomenės dalys. Jos atvyko<br />
ešelonais naktimis. Kareiviai iš kareivinių nebuvo išleidžiami. Plito žinios, jog jų<br />
tikslas buvo užimti visą Vilniaus apskritį. ši kariuomenė tik laukė progos, kada<br />
reguliari <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė įsitrauks į mūšį su lenkais 147 .<br />
Kaip jau minėjome, 1923 m. vasario 3 d. Tautų sąjungos Taryba panaikino<br />
neutralią zoną. širvintos ir Giedraičiai buvo priskirti Lietuvai. Tuo labai džiau-<br />
146 ten pat, l. 13–14.<br />
147 l. e. generalinio štabo operacijų skyriaus viršininko p. kpt. s. pundzevičiaus 1923 02 07 raštas nr.<br />
166 užsienio reikalų ministerijos lenkų departamento direktoriui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 418, l. 12.<br />
207
208<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
gėsi visa Lietuva ir ypač vietiniai gyventojai, tikėdamiesi nuo tos dienos sulaukti<br />
ramaus gyvenimo ir nuolatinio pavojaus dėl lenkų puldinėjimų pabaigos. Tačiau<br />
ypač džiaugėsi ir didelį moralinį pasitenkinimą jautė IV pėst. pulko partizanai,<br />
atlikę tikrai karžygišką paslaugą savo tautai ir tėvynei, išlaikę savo rankose širvintas,<br />
atkakliai ir su pasiaukojimu gynę ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines vietoves<br />
nuo lenkų puolimų ir sužlugdę visas jų pastangas atplėšti nuo <strong>Lietuvos</strong> ir<br />
pasisavinti šią vietovę, kad vėliau įprastu metodu – su Tautų sąjungos kontrolės<br />
komisijos pagalba – priverstų mus taikstytis kaip su įvykusiu faktu.<br />
šis neutralios zonos padalijimas tarp lenkų, ypač veikusių prieš lietuvius<br />
širvintų rajone, sukėlė didelį nepasitenkinimą ir neapykantą, kuri pasireiškė paskutiniu<br />
širvintų puolimu žymesnėmis kariuomenės ir partizanų jėgomis, vadovaujant<br />
Virbaliui–sartonui, karin. Dicui ir kitiems.<br />
šiam puolimui buvo itin kruopščiai ruoštasi. Tai buvo jaučiama likus kelioms<br />
dienoms iki jo. Apylinkės kaimų gyventojams buvo uždrausta važinėti į širvintas.<br />
Į kaimus atvyko daug lenkų kareivių ir partizanų. Jų puolamosios jėgos, kaip<br />
ir ankstesniais atvejais, buvo suskirstytos į tris grupes. Puolimo išvakarėse iš<br />
Juodelių, Kielių ir Kantrimiškio kaimų buvo suvaryta iki 25 valstiečių pastočių.<br />
Jau vasario 23 d. vakare dešinioji grupė prisiartino prie širvintų iš šiaurės–rytų<br />
pusės, užimdama miško pakraštį į šiaurę nuo Verbiliškių kaimo. ši grupė turėjo<br />
suderinti savo veiksmus su viduriniąja, ėjusia širvintos paupiu. Trečia grupė,<br />
sugulusi į roges, vyko keliu nuo Kielių kaimo, užimdama rytinį miško pakraštį.<br />
Vasario 24 d. rytą, dar tamsoje, priešakinės viduriniosios grupės dalys prisiartino<br />
prie Kabaldos kaimo ir puolė mūsų sargybas, išsidėsčiusias gyventojo Boreckio<br />
namuose. Taip prasidėjo devintosios, pačios aršiausios ir kruviniausios kautynės.<br />
Tuo pačiu metu pradėjo savo puolimą ir abi šoninės grupės, atidengdamos ugnį į<br />
miestelį. Po smarkios granatų kovos mūsų priešakinės sargybos buvo priverstos<br />
pasitraukti į miestelio gilumą. Lenkai, priėję bažnyčią, tuojau ėmė plėšti krautuves<br />
ir gyventojų namus. Į lietuvių partizanų sargybas Kabaldoje įmestos kelios<br />
lenkų granatos sužeidė namo savininko Boreckio dvi dukras. Įsiveržę į šį namą,<br />
lenkai nuo sužeistųjų nuplėšė šiltus rūbus (paltus). Iš viso apiplėšė 9 krautuves ir<br />
keletą privačių namų. Plėšimo metu Virbalis–sartonas, stovėdamas prie miestelio<br />
vaistinės, tik stebėjo įvykius 148 .<br />
Kita lenkų dalis, nesutikdama žymesnio lietuvių partizanų pasipriešinimo,<br />
slinko pirmyn į šiaurinę miestelio dalį. Tuo tarpu lietuvių partizanai po 40–50<br />
min., susirinkę prie tilto ir susitvarkę, šaukdami „Valio!“, atkakliai metėsi prieš<br />
148<br />
i pėst. divizijos štabo viršininko 1923 02 26 d. slaptas pranešimas nr. 23, LCVA, f. 929, ap. 3, b.<br />
418, l. 57.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
lenkus į kontrpuolimą. Prasidėjusios gatvės kautynės tęsėsi apie 2 valandas. Lenkai,<br />
prisiplėšę įvairaus turto, ėmė trauktis iš miestelio Kielių link. Tas gobšumas<br />
juos ir pražudė. Palikę miestelį ir atsidūrę atviroje vietoje, lenkai buvo priversti<br />
mesti ne tik turtą, bet ir šautuvus bei granatas ir netvarkingai bėgti. Lietuviai,<br />
juos šaudydami, vijosi iki pat Kielių kaimo. Visas kelias nuo širvintų iki Kielių<br />
kaimo buvo kraujuotas. Pakelėje gulėjo užmušti ir sužeisti žmonės. Ties Paširvinčio<br />
dvaru gulėjo nukautas pats neutralios zonos komendantas ir lenkų partizanų<br />
vadas Virbalis–sartonas. Kryžkelėje į Juodelių kaimą gulėjo nukautas lenkų<br />
karininkas greta su nukautais 6 kareiviais. Jie 12 val. buvo parvežti į širvintas.<br />
Lietuviai, grįždami į miestelį, surinko visą išmėtytą turtą, šautuvus, karabinus,<br />
granatas. Turtas buvo grąžintas širvintų gyventojams. šis paskutinis žygis į<br />
širvintas lenkams labai brangiai kainavo. Vien užmuštų pakelyje į Kielių kaimą<br />
buvo suskaičiuota 21. Vietinių gyventojų teigimu, jų pas Kielių kaimo gyventoją<br />
Kunigėlį buvę surinkta gerokai daugiau. 18 lenkų buvo sunkiai sužeisti, o<br />
lengvai sužeistų, manoma, buvo dar daugiau. Vėlesnėmis žiniomis, nukautieji ir<br />
sužeistieji buvo išvežti 5 automobiliais į Vilnių.<br />
Lietuvių nuostoliai buvo nežymūs – 2 nukauti ir 4 sužeisti. Tarp nukautųjų<br />
buvo narsus, pasižymėjęs partizanas, mokomosios kuopos grandinis Tomas Matijošaitis.<br />
sužeistas ir buvo jaunas, drąsus, vienas iš partizanų vadų ltn. Kazys<br />
Petkevičius. Kautynių pradžioje mūsų partizanai neteko 1 sunkiojo ir 1 lengvojo<br />
kulkosvaidžių. Iš vietos gyventojų buvo sunkiai sužeistos 3 moterys. šiose<br />
kautynėse daugiausia pasižymėjo leitenantai Kostas Dulksnys, Kazys Taruška,<br />
Jurgis Tumavičius, anksčiau minėtas Kazys Petkevičius ir daugelis eilinių partizanų,<br />
kovojusių drąsiai ir su dideliu įniršiu 149 .<br />
Po šių kautynių labai įbauginti Kielių, Avižonių, Kantrimiškio ir kitų kaimų<br />
gyventojai su ašaromis prašė lenkų partizanų palikti kaimus. Vasario 24 d. susibūrę<br />
Avižonių kaimo gyventojai su lazdomis juos išvijo iš savo trobų.<br />
Po gauto smūgio lenkai be žymesnio lietuvių partizanų spaudimo buvo verčiami<br />
išsikraustyti iš Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos 1923 m. vasario<br />
3 d. nutarimu Lietuvai priskirtų kaimų. Jau kovo mėn. antrojoje pusėje iš visų<br />
tų kaimų širvintų–Giedraičių bare buvo išvyti. IV pėst. pulko partizanai pasijuto<br />
nebeturį ką veikti. Pulko vadovybė, norėdama juos grąžinti į pulką, kreipėsi į karinę<br />
vadovybę. Tačiau ši, laikydamasi atsargumo ir pasitikėdama IV pėst. pulko<br />
partizanais, patį pulką nuo 1923 m. gegužės 1 d. perkėlė į Panevėžį, o partizanus<br />
kuriam laikui paliko širvintose. Tokiam karinės vadovybės nusistatymui dau-<br />
149 ten pat; trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16.<br />
209
210<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
giausiai įtakos turėjo ta aplinkybė, kad vietos gyventojai, nežiūrint jų tautybės,<br />
nenorėjo išleisti partizanų ir neperkalbamai prašė pulko vadovybės nepalikti jų<br />
kerštingų lenkų partizanų aukomis. Taigi IV pėst. pulko partizanai pasiliko širvintose<br />
ir savo užnugaryje turėjo jau minėtą barą, saugojantį kitą lietuvių pulką.<br />
Ir tik visiškai aprimus kovoms ir įsitikinus, jog lenkų puolimo sulaukti nebeteks,<br />
partizanai 1923 m. birželio 14 d. sugrįžo į savo pulką, įsikūrusį Panevėžyje 150 .<br />
Tačiau iki to laiko I pėst. divizijos saugomame bare dar nebuvo ramu. Atskirose<br />
jo vietose perrengti lenkų reguliariosios kariuomenės būriai, prasiveržę į<br />
retai išdėstytų lietuvių sargybų užnugarį, puldinėjo tiek jas, tiek kuopų štabus.<br />
1923 m. vasario 27 d. III pėst. pulko bare naktį apie 100 lenkų kareivių su 4<br />
kulkosvaidžiais ir keliolika partizanų, vadovaujami 2 karininkų, prasiveržę į gilų<br />
užnugarį, puolė Molėtus. Įsiveržę į miestelį, lenkai suėmė lietuvių milicininkus,<br />
paėmė 10 arklių ir įvairaus turto. užpuolimo metu buvo sužeistas 1 lietuvių kareivis<br />
ir miestelio pašto viršininkas. Lenkams į nelaisvę pateko 8 kareiviai, kuriuos<br />
lenkai, atsitraukdami į neutralios zonos pusę, nusivarė iki Kirneilio kaimo,<br />
kur juos nurengė ir paleido 151 .<br />
Vasario mėn. pabaigoje prieš I pėst. divizijos sargybas veikė 5 partizanų grupės,<br />
išdėstytos širvintų, Giedraičių, Joniškio–Dubingių, švenčionių ir Dūkšto rajonuose.<br />
Kiekvienos grupės sudėtis – apie 150 žmonių, apginkluotų kulkosvaidžiais.<br />
už jų atsargoje buvo III raitelių brigada iš IV ir x ulonų pulkų – švenčionių rajone<br />
ir I legionų bei xIx lietuvių–baltgudžių divizijos – Vilniaus rajone.<br />
siekdama užkirsti kelią lenkų plėšikavimams ir tokiai jų veiklai, I pėst. divizijos<br />
vadovybė vasario 28 d. įsakė Anykščiuose dislokuoto III dragūnų „Geležinio<br />
vilko“ pulko vadui su jam pavaldžiais 4 eskadronais persikelti į uteną.<br />
Joje apsistojus pulko štabui ir vienam kulkosvaidžių eskadronui, kiti trys turėjo<br />
perimti iš III pėst. pulko III bataliono saugomą barą ir išsidėstyti Molėtuose,<br />
Kuktiškėse ir Gateliuose. Minėtas III batalionas (vadas – vyr. ltn. Davydovas, III,<br />
VII, VIII ir Ix kulkosvaidžių kuopos ir 8 raiteliai) operatyviniu atžvilgiu perėjo<br />
dragūnų pulko vadovybės žinion ir toliau vykdė baro priešakinę apsaugą 152 .<br />
Tuo tarpu demarkacijos linijos nuo neries upės iki Latvijos sienos apsauga<br />
toliau liko patikėta I pėst. divizijai. Jos vado įsakymu I pėst. pulkas perėmė saugoti<br />
iš III pėst. pulko barą nuo neries upės iki Giedraičių miestelio imtinai. Tuo<br />
tarpu III pėst. pulko vienas batalionas su štabu buvo perkeltas į Anykščių–Troš-<br />
150<br />
trumpas 4–to pėst. lk mindaugo pulko..., LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–17.<br />
151<br />
i pėst. divizijos bare 1923 02 27, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 125.<br />
152<br />
1923 02 28 slaptas operatyvinis įsakymas nr. 1 i pėst. divizijai, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 96.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
kūnų rajoną, o kitas, užėmęs barą nuo Giedraičių miestelio iki Latvijos sienos,<br />
liko III dragūnų pulko vado žinioje 153 .<br />
Lenkams įvedus savo administraciją jiems skirtoje neutraliosios zonos dalyje,<br />
kariuomenės vadas gen. ltn. J. stanaitis įsakė tą pat padaryti dalims, užimančioms<br />
barą nuo neries upės ties Valiukiškių kaimu iki Latvijos sienos, vienu<br />
metu gegužės 23 d. pradedant žygiuoti ir iki gegužės 25 d. išsidėstyti Ambasadorių<br />
konferencijos nustatytos sienos linijoje. užimant šią liniją, įsakyta vengti susidūrimų<br />
su lenkais, tačiau reikalauti, kad lenkai paliktų visus lietuviams priklausančius<br />
punktus. Vykdydami jiems iškeltą uždavinį, tiek dalių vadai, tiek ir visi<br />
kariai turėjo parodyti didelį taktą ir pavyzdingai elgtis su vietos gyventojais 154 .<br />
šis kariuomenės vado įsakymas buvo įvykdytas labai operatyviai. Jau gegužės<br />
23 d. auštant I pėst. pulko dalys užėmė zoną nuo neries upės iki Aleksandriškių<br />
kaimo imtinai, o III dragūnų pulkas – likusią dalį nuo Aleksandriškių kaimo iki<br />
Latvijos sienos 155 . užimant neutralią zoną, didesnio lenkų kariuomenės pasipriešinimo,<br />
išskyrus susišaudymus su jų partizanais atskirose vietose, nebuvo.<br />
Tų pat metų birželio 10 d. I pėst. pulko dalis minėtame bare, o birželio 12 d.<br />
– III dragūnų pulką pakeitė IV pasienio pulkas 156 .<br />
Tuo <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės misija, saugant valstybės sieną 1921–1923 metais,<br />
pasibaigė. Visa kariuomenė buvo sukoncentruota taikos meto stovėjimo vietose.<br />
Išvados<br />
1. Tautų sąjungos spaudimu Lenkijos Vyriausybės prisiimta atsakomybė<br />
už gen. L. Želigovskio karinę avantiūrą prieš Lietuvą, paliaubų sutarties Kaune<br />
1920 m. lapkričio 29 d. su ja pasirašymas bei neutralios zonos tarp abiejų<br />
valstybių kariuomenių nustatymas neužtikrino tolesnių normalių tarpvalstybinių<br />
santykių vystymosi. užgautos ambicijos dėl gėdingo pralaimėjimo lietuviams<br />
ties širvintomis ir Giedraičiais, nenoras pripažinti tautinio lietuvių atskirumo bei<br />
jų savarankiškos, nepriklausomos valstybės funkcionavimo, Tautų sąjungos tei-<br />
153<br />
i pėst. divizijos vado 1923 05 04 operatyvinis įsakymas nr. 3 dėl baro apsaugos, LCVA, f. 929, ap.<br />
3, b. 360, l. 177.<br />
154<br />
generalinio štabo 1923 05 19 raštas nr. 620 i pėst. divizijos vadui dėl neutralios zonos užėmimo,<br />
LCVA, f. 929, ap. 3, b. 360, l. 185–186.<br />
155<br />
i pėst. pulko 1923 05 23 d. telefonograma nr. 252 ir i pėst. divizijos štabo 1923 05 24 d. telefonograma<br />
nr. 288 generaliniam štabui dėl neutraliosios zonos užėmimo, ten pat, l. 187.<br />
156<br />
i pėst. divizijos štabo viršininko plk. ltn. j. laurinaičio 1923 06 12 d. telefonograma nr. 213 ir 1923<br />
06 15 d. telefonograma nr. 221 generalinio štabo viršininkui, LCVA, f. 929, ap. 3, b. 425, l. 135–136.<br />
211
212<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
kiamos Lenkijai privilegijos skatino tuometinius jos valdančiuosius sluoksnius ir<br />
toliau neatsisakyti agresyvių tikslų <strong>Lietuvos</strong> atžvilgiu.<br />
2. Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos nustatyta neutralioji zona tapo<br />
pretekstu lenkams stiprinti joje savo įtaką, koncentruojant prie jos stambius kariuomenės<br />
dalinius, kuriant įvairias karines organizacijas neva vietos gyventojams nuo<br />
lietuvių puldinėjimų ginti, o faktiškai provokuoti susirėmimus su jais ir minėtomis<br />
pajėgomis prisijungti ne tik neutralią zoną, bet ir naujas <strong>Lietuvos</strong> teritorijas. Tuo tikslu<br />
prieš Lietuvą buvo nukreiptos ir nežabotos propagandos bei agitacijos priemonės.<br />
3. Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis<br />
pagrindinėmis kryptimis – suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio<br />
ruože ir širvintų–Giedraičių krašte. sistemingais, neretai ypač žiauriais<br />
puolimais ir plėšikavimais buvo siekiama palaužti vietinių gyventojų priešinimąsi<br />
ir prijungti prie Lenkijos daugelį vietovių, kurios lenkų planuose buvo dar iki<br />
suvalkų sutarties pasirašymo.<br />
4. Lenkų seniai planuotą puolimą Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio ruože<br />
paspartino kelios aplinkybės: a) noras kuo greičiau turėti savo valdžioje minėtą<br />
ruožą, kad būtų galima nekliudomai naudotis geležinkelio linija Gardinas–Vilnius;<br />
b) Lietuvai nepalanki tarptautinė padėtis, susiklosčiusi 1923 m. pradžioje sukilėliams<br />
užėmus Klaipėdos kraštą ir pastarosios vyriausybei įsivėlus į ginčą su Antantės<br />
šalimis (visų pirma Prancūzija), kurios atvirai palaikė lenkus; c) turėta patikimos<br />
informacijos, jog minėto ruožo pasienį saugančios menkos lietuvių pajėgos<br />
neįstengsiančios ilgiau pasipriešinti gerai paruoštai lenkų karinei akcijai.<br />
5. Tuometinės lenkų karinės vadovybės, jos inspiruojamų karinių organizacijų<br />
ir vadinamųjų partizanų (faktiškai – plėšikų gaujų) revanšiniai planai ir juos<br />
žiaurūs, teroristiniai veiksmai didžiausią mastą įgavo bene „karščiausiame“ neutralios<br />
zonos širvintų–Giedraičių ruože, neretai prasiskverbiant ir į tolimesnes<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės kontroliuojamas teritorijas.<br />
6. nors <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybės balsas Tautų sąjungoje dėl anksčiau minėtų<br />
aplinkybių ir mažai buvo girdimas, tačiau ji visą laiką siekė parodyti pasauliui<br />
tuometinių Lenkijos valdančiųjų sluoksnių dviveidišką politiką, jų siekius ne tik<br />
sužlugdyti 1920 m. gruodžio 29 d. paliaubų susitarimą, bet ir agresyvius veiksmus<br />
<strong>Lietuvos</strong> valstybingumo atžvilgiu. savo ruožtu neutralios zonos pasienyje<br />
dislokuotos negausios lietuvių ginkluotosios pajėgos, šauliai ir partizanai, vietinių<br />
gyventojų aktyviai remiami, iškilus pavojui teritoriniam valstybės vientisumui<br />
bei gyventojų saugumui, pasiaukojamai kovodami, atkakliai priešindamiesi,<br />
įstengė suduoti ryžtingą atkirtį.
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
1 priedas<br />
IV pėst. <strong>Lietuvos</strong> karaliaus Mindaugo pulko karininkai–partizanų vadai,<br />
pasižymėję kovose su lenkais Širvintų–Giedraičių rajone 1922–1923 metais<br />
1. Ltn. Petras Inickas – pirmasis partizanų vadas–savanoris. narsiai ir sėkmingai<br />
vadovavo partizanams visose kautynėse, tiek ginant širvintas, tiek vykdant<br />
puolimus neutralioje zonoje nuo 1922 m. gegužės 1d. iki tų metų lapkričio<br />
mėn. pradžios. už savo žygius apdovanotas nebuvo, nes ankstesnių kovų metu<br />
jo krūtinę puošė du Vyties Kryžiaus ordinai.<br />
2. Ltn. Domas Kavaliauskas – vienas iš pirmųjų pulko partizanų vadų ir<br />
ltn. P. Inicko pirmasis pavaduotojas. Dalyvavo ir vadovavo partizanų grupėms<br />
visose kovose nuo 1922 m. gegužės 1 d. iki tų metų pabaigos. už pasižymėjimus<br />
apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
3. Ltn. Kazys Taruška. Perėmęs iš ltn. P. Inicko vadovavimą partizanams,<br />
pasižymėjo drąsa ir narsumu. Ypač atmintinas jo 1923 m. sausio mėn. 4–5 d. d.<br />
vadovavimas partizanams, puolant lenkų ulonus ir jų štabą Avižonių kaime bei<br />
sumušant lenkus širvintose 1923 m. sausio mėn. naktį iš 11 d. į 12 d.<br />
Apdovanotas I rūšies 2 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
4. Ltn. Kostas Dulksnys. Pasižymėjo drąsa ir narsumu visose kautynėse su<br />
lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms nuo 1923 m. sausio 1 d. iki partizanų<br />
veiklos pabaigos. Jis asmeniškai nukovė neutralios zonos komendantą, lenkų<br />
partizanų vadą Virbalį–sartoną.<br />
5. Ltn. Kazys Petkevičius. Pasižymėjo visose kautynėse su lenkais nuo 1923<br />
m. sausio 1 d. iki partizanų veiklos širvintose pabaigos. Ypatingą ištvermę parodė<br />
paskutinio mūšio su lenkais metu, kada, būdamas sunkiai sužeistas, nepaliko<br />
rikiuotės tol, kol lenkai nebuvo išvyti iš širvintų.<br />
Apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
6. Ltn. Jurgis Tumavičius. nuo 1922 m. lapkričio 15 d. iki 1923 m. kovo<br />
1 d. dalyvavo visose kautynėse su lenkais, vadovaudamas partizanų grupėms.<br />
savo asmeniška drąsa patraukdavo pavaldinius kovoti iki galutinės pergalės.<br />
213
Apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
214<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
7. Ltn. stasys eidukaitis. savo drąsia iniciatyva su keliolika drąsuolių pasižymėjo<br />
puldamas ir išvaikydamas lenkų partizanus iš Krivalaidžių kaimo 1923 m.<br />
sausio mėn. naktį iš 10 d. į 11 d. ir tuo sukliudė jų pasiruošimui pulti Giedraičius.<br />
Apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
8. Ltn. Alfonsas Antanaitis. Vadovavo partizanų būriui Giedraičiuose, gindamas<br />
miestelį nuo lenkų puldinėjimų nuo 1923 m. sausio 1 d. iki birželio 13 d.<br />
Apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
9. Ltn. Benediktas svylas. Pasižymėjo puolant lenkų partizanus 1923 m.<br />
sausio mėn. naktį iš 4 d. į 5 d. Avižonių kaime, su keliais drąsuoliais iš nedidelio<br />
atstumo apmėtydamas lenkų kulkosvaidininkus rankinėmis granatomis, atėmė iš<br />
jų vieną sunkųjį kulkosvaidį ir padėjo iš minėto kaimo išvyti lenkus ir jų štabą.<br />
Apdovanotas I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinu.<br />
IV pėst. <strong>Lietuvos</strong> karaliaus Mindaugo pulko kareiviai–partizanai, pasižymėję<br />
1922–1923 m. ginant Širvintų–Giedraičių rajoną nuo lenkų puldinėjimų,<br />
apdovanoti I rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais<br />
1. Viršila Vacys sipavičius<br />
2. Jaun. pusk. Vaclovas Daukšys<br />
3. Jaun. pusk. Aleksandras Dovydėnas<br />
4. Jaun. pusk. Kazys zakarevičius<br />
5. Jaun. pusk. Jonas snobaitis<br />
6. Grandinis Tomas Matijošaitis<br />
7. eil. stasys staškus<br />
8. eil. ciprijonas Gutmanas<br />
9. eil. Antanas Kačinskas<br />
10. eil. Juozas Jočys<br />
11. eil. filimonas orlovas<br />
12. eil. Jonas Gedimonas<br />
13. eil. Motiejus Mikšys<br />
14. eil. stasys navickas
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
15. eil. Vincas navickas<br />
16. eil. Antanas šležas<br />
17. eil. felicijonas Gesevičius<br />
18. eil. Aleksas salagubovas<br />
19. eil. nesteras Kastelianovas<br />
20. eil. Petras užkurėnas<br />
21. eil. Kazys Kanopa<br />
22. eil. Vincas Kulikauskas<br />
23. eil. Petras Tenys<br />
24. eil. Gipas Kopanskis<br />
25. eil. Lukius Ivanovas<br />
26. eil. Juozas Dočkus<br />
27. eil. Jurgis Teledregeris<br />
28. eil. Jonas Račkauskas<br />
29. eil. Mečys sipavičius<br />
30. eil. Pranas Jasiūnas<br />
31. eil. Jonas Leketa<br />
32. eil. Juozas Vaišnoras<br />
33. eil. Juozas šulcas.<br />
Širvintų miestelio ir jo apylinkių gyventojai, aktyviai talkininkavę organizuojant<br />
miestelio gynybą nuo lenkų 1921–1923 metais, apdovanoti II<br />
rūšies 3 laipsnio Vyties Kryžiaus ordinais<br />
1. Povilas Žukauskas. Tarptautinės kontrolės komisijos paskirtas širvintų<br />
viršaičiu, palaikė glaudžius ryšius su artimiausiomis <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės dalių<br />
sargybomis, kurias perspėdavo apie gresiantį lenkų pavojų. IV pėst. pulko karius–<br />
partizanus aprūpindavo fiktyviais dokumentais – asmens liudijimais, pakeičiančiais<br />
pasus. Turėdamas sau patikimų žmonių tiek neutralioje zonoje, tiek ir lenkų<br />
okupuotoje <strong>Lietuvos</strong> dalyje, sistemingai rinko žinias apie lenkų planus. svarbią<br />
informaciją IV pėst. pulko štabui į šešuolius pristatydavo pats asmeniškai.<br />
2. Gruzdys (vardas nenustatytas). energingas širvintų milicijos organizatorius<br />
ir veiklus jaunimo agitatorius. Artimiausias viršaičio P. Žukausko padėjėjas<br />
širvintas ginant nuo lenkų. Pradėjus veikti IV pėst. pulko partizanams, narsiai<br />
kovėsi jų eilėse prieš lenkus.<br />
215
216<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
3. Vytautas Petrauskas. Ilgą laiką vadovavo širvintų milicijai. sėkmingai<br />
organizavo pasipriešinimą lenkams iki IV pėst. pulko partizanų veiklos pradžios<br />
– 1922 m. gegužės 1 d. Drąsios ir aktyvios veiklos dėka lenkų agentų pastangos<br />
išvaikyti lietuviškos orientacijos miliciją širvintose ir jos vietoje įsteigti savąją<br />
nuėjo niekais. Jiems padedant, ryšiams su kariuomenės baro viršininku palaikyti<br />
milicijos patalpose buvo įrengtas slaptas kariškas telefonas.<br />
4. Liba Mednikienė. Per savo patikimus bendrataučius, gyvenusius okupuotos<br />
<strong>Lietuvos</strong> dalyje, rinkdavo ir suteikdavo <strong>Lietuvos</strong> partizanų vadams žinių<br />
apie lenkų sumanymus ir ruošimąsi kokiam nors žygiui. Kautynių metu ištikimai<br />
saugodavo paliktas jai stambias partizanų pinigų sumas, slapta laikomas šovinių<br />
ir granatų atsargas. Mūšių metu pati išduodavo partizanams šovinius ir granatas.<br />
Partizanų vadai jos bute turėjo prieglobstį ir štabą.<br />
5. Malvina Kaušinytė. Iš savo pažįstamų surinkdavo ir perduodavo partizanams<br />
svarbių žinių apie lenkų judėjimą ir jų sumanymus. Dalis partizanų jos namuose<br />
rasdavo prieglobstį. Kiek galėdama stengėsi aprūpinti partizanus maistu,<br />
rūpinosi jo kokybe.<br />
6. skorupskas iš šniponių kaimo. nors ir nemokėjo kalbėti lietuviškai, bet<br />
buvo patriotiškai nusiteikęs lietuvių atžvulgiu, ir uoliai dirbo lietuvybės naudai.<br />
Pats asmeniškai ir per savo pažįstamus sekė lenkų judėjimą, aiškinosi jų sumanymus<br />
ir viską perduodavo lietuvių partizanams arba šniponių kaime nuolat stovėjusiai<br />
sargybai. skorupskas lietuvių pasienio sargyboms buvo patikimiausias<br />
žvalgas ir slapukas.<br />
7. Pliukšta iš Gavėnių kaimo. Dalyvavo visose lietuvių partizanų kautynėse<br />
su lenkais ir pasižymėjo narsumu. Kaip vietinis gyventojas, sėkmingai vykdė ir<br />
žvalgybas.<br />
8. Ignas Jonukaitis iš Kielių kaimo. Kalbąs tik lenkiškai, gyvendamas tarp<br />
visiškai nutautėjusių valstiečių, išoriškai niekuo iš jų neišsiskyrė ir pelnė tiek jų,<br />
tiek lenkų karių iš neutralios zonos visišką pasitikėjimą. Dvasioje jausdamasis<br />
esąs lietuvis, slaptai ir uoliai per savo pasiuntinį viską pranešinėdavo lietuvių<br />
partizanų vadovybei.<br />
(Duomenys iš LCVA, f. 929, ap. 3, b. 774, l. 16–22)
LENKŲ PROVOKACIJOS NEUTRALIOJE ZONOJE 1921–1923 METAIS<br />
Reziume<br />
Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, lietuvių tauta tikėjosi imtis spartaus<br />
atkuriamojo darbo visose valstybės gyvenimo srityse. Atrodė, jog 1920 m. lapkričio<br />
29 d. Kaune su lenkais pasirašyta paliaubų sutartis ir kartu tarp lietuvių ir lenkų<br />
kariuomenių nubrėžta neutrali zona tam suteikė juridinį pagrindą, juo labiau jog ją<br />
pasirašant dalyvavo ir Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos nariai.<br />
Deja, ir šį kartą greitai teko nusivilti. Lenkų valdantieji sluoksniai ir toliau<br />
niekaip nenorėjo pripažinti nepriklausoma pasiskelbusios <strong>Lietuvos</strong> Valstybės ir,<br />
susiklosčius palankiai situacijai, neatsisakė planų ją pavergti. 1921 m. pradžioje<br />
lietuvių fronte nuo Vokietijos iki Latvijos sienos buvo sutelktos net 6 lenkų divizijos,<br />
o dar dvi dislokuotos Lydoje. Lenkų karinė vadovybė <strong>Lietuvos</strong> pasienyje<br />
vykdė dažnus savo karinių pajėgų pergrupavimus. Jos siekis buvo išprovokuoti<br />
susirėmimus neutralioje zonoje, suverčiant visą kaltę už tai lietuviams ir tuo<br />
pretekstu mesti prieš Lietuvą minėtas pajėgas, užimti ne tik neutralią zoną, bet<br />
prisijungti ir kitas teritorijas.<br />
<strong>Lietuvos</strong> karinė vadovybė atidžiai stebėjo lenkų kariuomenės veiksmus ir<br />
ruošėsi bet kokiems galimiems priešiškiems antpuoliams. 1921 m. pradžioje<br />
neutralios zonos pasienį saugojo 3 lietuvių divizijos, o viena buvo rezerve.<br />
Blogėjant abiejų šalių tarpusavio santykiams ir lenkų kariams bei įvairiems<br />
provokatoriams vis dažniau pažeidinėjant neutralią zoną, užpuldinėjant pasienyje<br />
buvusias lietuvių sargybas bei plėšiant vietinius gyventojus, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />
vadovybė įsakė visoms kariuomenės dalims energingai rengtis galimai<br />
kovai, tačiau jokiu būdu nepasiduoti lenkų provokaciniams iššūkiams.<br />
Be savo karinių pajėgų koncentravimo okupuotoje <strong>Lietuvos</strong> dalyje, lenkai joje<br />
pradėjo kurti įvairių karinio pobūdžio organizacijų tinklą. Joms buvo iškeltas uždavinys<br />
okupuotame krašte vesti kuo plačiausią ir Lenkijai palankiausią agitaciją<br />
prieš Lietuvą ir jos vadovybę. Tos organizacijos buvo aprūpinamos ginklais, lėšomis,<br />
karine amunicija. Jos iš neutralios zonos gyventojų tarpe telkė vadinamuosius lenkų<br />
partizanų būrius, kurie, remiami civiliais rūbais perrengtų reguliarios lenkų kariuomenės<br />
dalinių, turėjo užimti visą neutralią zoną ir skverbtis į <strong>Lietuvos</strong> gilumą.<br />
Padėtis neutralioje zonoje buvo sudėtinga: nuolat vyko žudymai ir apiplėšimai.<br />
Abi pusės – ir lenkai, ir lietuviai – stengėsi neutralios zonos gyventojus patraukti savo<br />
pusėn. Minėtoje zonoje žymią gyventojų dalį sudarė lietuviai, mažumą – nutautėję<br />
lietuviai, lenkų šalininkai. Tarp lietuvių ir lenkų šalininkų vyko nuolatinės kovos.<br />
neutralios zonos gyventojai dažnai kreipdavosi paramos į <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybę,<br />
tačiau ši nieko negalėjo daryti ir tik ragindavo gyventojus organizuotis ir<br />
217
218<br />
Doc. dr. Vytautas LESČIUS<br />
patiems gintis. neretai į pagalbą gyventojams būdavo siunčiami šauliai.<br />
Lenkų provokaciniai veiksmai prieš lietuvius minėtoje zonoje vyko trimis<br />
pagrindinėmis kryptimis – suvalkijos pietuose, Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio<br />
ruože ir širvintų–Giedraičių krašte. Pietų suvalkijoje lenkai net suorganizavo<br />
vadinamąją „Varviškės savivaldą“, kuri skelbėsi esanti nepriklausoma nuo<br />
<strong>Lietuvos</strong> ir siekianti prisijungti prie „Vidurinės <strong>Lietuvos</strong>“. nebepakentus lenkų<br />
partizanų savivaliavimo, prieš juos į Varviškes 1923 m. kovo 23 d. pasiųstas xI<br />
pėst. pulko I batalionas minėtą lenkų organizaciją likvidavo.<br />
Dar nustatant neutraliąją zoną, dalis Gardino–Vilniaus geležinkelio (Varėnos–Rūdiškių<br />
ruožas) pateko į neutralią zoną. Todėl lenkai neteko tiesioginio<br />
susisiekimo geležinkeliu tarp Gardino–Varėnos–Vilniaus. Lenkai žūtbūt siekė šį<br />
ruožą perimti savo žinion, tačiau lietuviai perleisti jo nesutiko. Į šį reikalą įsikišo<br />
Tautų sąjungos Taryba. negavę <strong>Lietuvos</strong> vyriausybės sutikimo, lenkai ryžosi<br />
minėtą ruožą užimti jėga. sutelkę stambias ginkluotas pajėgas, jie 1923 m. vasario<br />
15 d. pradėjo veržtis į neutralią zoną Valkininkų–Rūdiškių geležinkelio stočių<br />
ruože. Lietuvių kariuomenės pajėgos toje vietovėje buvo menkos ir, nepaisant<br />
atkaklaus jų pasipriešinimo, po keleto dienų lenkai šį ruožą užėmė. šiame ruože<br />
lenkų užimtoje zonoje beveik visi gyventojai buvo lietuviai.<br />
Lenkų karinė vadovybė, siekdama revanšo dėl pralaimėjimo lietuviams 1920<br />
m. pabaigoje, neutralioje zonoje išskirtinį dėmesį skyrė širvintų bei Giedraičių<br />
vietovėms ir bet kokiais būdais siekė jas užimti. Todėl neatsitiktinai jau 1921 m.<br />
gruodžio mėn. prieš lietuvių I pėst. divizijos saugomą barą lenkų karinė vadovybė<br />
sutelkė ir nuolat laikė dideles karines pajėgas, ypač kavaleriją. Dažnai uniformuoti<br />
lenkų kariai užpuldavo neutralios zonos pasienyje buvusias lietuvių sargybas.<br />
Lietuviams palanki širvintų milicija, susiorganizavusi iš vietinių apylinkės jaunų<br />
vyrų, neįstengė viena apginti širvintų miestelio ir jo gyventojų. Lenkams pradėjus<br />
puldinėti širvintas vis gausesnėmis pajėgomis ir iškilus pavojui netekti širvintų,<br />
nutarta veikti lenkų pavyzdžiu, t. y. leisti saugoti ir ginti širvintas civiliais rūbais<br />
perrengtiems kariams. Taigi nuo 1922 m. gegužės 1 d. prasidėjo IV pėst. <strong>Lietuvos</strong><br />
karaliaus Mindaugo pulko karių partizaninė veikla neutralioje zonoje.<br />
Pažymėtina, jog IV pėst. pulko partizanai drauge su širvintų milicija ir šauliais<br />
atliko tikrai didvyrišką darbą savo tautai ir tėvynei, išlaikė savo rankose<br />
širvintas, atkakliai ir su pasiaukojimu gynė ne tik šį miestelį, bet ir aplinkines<br />
vietoves nuo lenkų puolimų ir sužlugdė visas jų pastangas atplėšti nuo <strong>Lietuvos</strong><br />
ir pasisavinti šį kraštą, suduodami priešui ryžtingą atkirtį.
<strong>karo</strong> padėties klausimas lietuvos<br />
seimuose (1919–1927 m. )<br />
Įvadas<br />
Modestas KUODYS<br />
Vytauto Didžiojo universitetas<br />
1918 m. savarankiško valstybingumo keliu pasukusi <strong>Lietuvos</strong> Respublika<br />
beveik du dešimtmečius gyveno nepaprastosios padėties sąlygomis: <strong>karo</strong> padėtis<br />
egzistavo tiek valstybei žengiant pirmuosius žingsnius parlamentinės demokratijos<br />
keliu, tiek nusigręžus nuo jos, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. šiuo<br />
požiūriu ypač savitas ir problemiškas ankstyvasis, vadinamasis „seimokratijos“,<br />
laikotarpis (1920–1926 m.), kai karinei padėčiai stipriai ribojant piliečių visuomeninę<br />
raišką, kūrėsi ir funkcionavo demokratinės institucijos. svarbiausia šių<br />
institucijų – visuotinu, tiesioginiu, slaptu balsavimu renkamas seimas – turėjo<br />
lemiamą reikšmę sustabdant demokratinės konstitucijos garantuotų pilietinių<br />
teisių įgyvendinimą viešajame valstybės gyvenime. Taigi skirtingai nei autoritarizmo<br />
laikotarpiu (1927–1940 m.), <strong>karo</strong> padėtis veikė teisėtai išrinktos, politinės<br />
tautos legitimaciją įgijusios valdžios valia. seimų laikotarpiu <strong>Lietuvos</strong> valstybė<br />
gyveno dvilypį vidaus gyvenimą, jungusį du diametraliai priešingas ir, atrodytų,<br />
nesuderinamas būsenas – konstitucijoje įtvirtiną parlamentinę demokratinę<br />
santvarką ir sudėtingų vidaus bei išorės sąlygų nulemtą <strong>karo</strong> padėties režimą.<br />
Pasak teisės istoriko Mindaugo Maksimaičio, „nuolatinis nepaprastosios padėties<br />
naudojimas iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo praktiką, ir tai ypač trukdė<br />
atsiskleisti demokratijai, kurią nuoširdžiai norėta puoselėti 1922 m. Konstitucija“<br />
1 . Ar motyvai, vertę palaikyti nepaprastąją padėtį, buvo pagrįsti ir realūs, ar<br />
valstybei visada grėsė toks pavojus, jog reikėjo nuolatos naudotis išimtinėmis<br />
<strong>karo</strong> meto priemonėmis ir ar jomis nebuvo piktnaudžiaujama, – tai dar viena<br />
labai komplikuotų bei problemiškų klausimų grupė, į kuriuos atsakyti sunku.<br />
suprantama, jog po 1926 m. perversmo <strong>karo</strong> padėtis visų pirma buvo naudingas<br />
autoritarinei vyriausybei, netoleruojančiai jokio politinio pliuralizmo ir kariškių<br />
pagalba siekiančiai kontroliuoti visuomenę bei išsilaikyti valdžioje. Tačiau seimų<br />
1 m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), vilnius, 2005, p. 136.<br />
219
220<br />
Modestas KUODYS<br />
laikotarpio situacijos taip vienareikšmiškai įvertinti nepavyktų: ji gerokai painesnė<br />
ir sudėtingesnė. Didžiąją šio periodo dalį neprastąją padėtį palaikė teisėtai<br />
išrinkta valdžia, deklaruojanti demokratines vertybes, nors jų realiame gyvenime<br />
ne visuomet paisyta. Tai leido kairiajai opozicijai ilgą laiką politiniame gyvenime<br />
dominavusį krikščionių demokratų bloką nuolatos kaltinti diktatūriniais<br />
užmojais bei piktnaudžiavimu <strong>karo</strong> padėties priemonėmis. Taigi <strong>karo</strong> padėties<br />
problema trečiojo dešimtmečio pradžios Lietuvoje drauge kelia ir klausimą, kiek<br />
apskritai šį parlamentarizmo tarpsnį galima vadinti demokratišku.<br />
Mūsų tyrimo objektas – <strong>karo</strong> padėties klausimas <strong>Lietuvos</strong> seimuose – palies<br />
tik tam tikrus čia iškeltų problemų aspektus, juolab kad mes nesieksime pačios to<br />
laikotarpio <strong>karo</strong> padėties režimo analizės, o tik pažvelgsime į viešus šio reiškinio<br />
vertinimus ir su juo susijusius įstatymus leidžiančios institucijos sprendimus. Taigi<br />
šiame darbe mus domins to meto visuomenę pasiekdavusi viešoji informacija, vienaip<br />
ar kitaip formavusi, o drauge ir atspindėjusi šios požiūrį į <strong>karo</strong> padėtį. seimų<br />
laikotarpio Lietuvoje svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus sprendė demokratiškai<br />
išrinkti tautos atstovai, reprezentuojantys pagrindines politines partijas ir<br />
visuomenės grupes, vykdavo nevaržomos diskusijos seime, o informacija apie tai<br />
per partinę spaudą pasiekdavo ir skaitančiąją piliečių dalį. šios aplinkybės bei pakankamas<br />
reikiamų šaltinių kiekis ir paskatino mus rinktis minėtą tyrimo kryptį.<br />
šio straipsnio tikslas – analizuojant parlamentines diskusijas, to meto<br />
spaudą, atskleisti svarbiausių valstybės politinių partijų atstovų seime požiūrį į<br />
<strong>karo</strong> padėtį bei su ja susijusius reiškinius. Tikslui realizuoti išsikėlėme du uždavinius:<br />
1) išryškinti <strong>karo</strong> padėties šalininkų ir priešininkų pozicijas, analizuoti jų<br />
argumentus; 2) analizuoti <strong>karo</strong> padėties klausimo nagrinėjimą <strong>Lietuvos</strong> seimuose,<br />
parodyti, kokią įtaką tam turėjo seimų sudėties kaita.<br />
Istoriografija. <strong>Karo</strong> padėties režimas prieškario <strong>Lietuvos</strong> Respublikoje – mažai,<br />
dažnai tik paviršutiniškai tyrinėta tema. Atskiro dėmesio lietuvių istoriografijoje<br />
nesulaukė ir parlamentinės diskusijos dėl <strong>karo</strong> padėties trečiojo dešimtmečio pirmojoje<br />
pusėje. Tiesa, daugelyje veikalų ir straipsnių, skirtų šio periodo politinei istorijai,<br />
seimų darbui, <strong>karo</strong> padėties problema vienokiu ar kitokiu aspektu aptariama, tačiau<br />
giliau neanalizuojama. Todėl ieškodami informacijos apžvelgėme nemažą kiekį<br />
svarbiausios tarpukario <strong>Lietuvos</strong> politinei istorijai skirtos mokslinės literatūros.<br />
Po Antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> išeivijoje pasirodė nemažai straipsnių ir knygų<br />
apie nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> politinį gyvenimą. Apie steigiamąjį seimą egzilio<br />
spaudoje plačiau rašyta, minint jo penkiasdešimtmetį 1970 m. 2 Tuo metu Vanda<br />
2 Z. ivinskis, lietuvos steigiamasis seimas//į laisvę, 1970 nr. 50; v. vaitiekūnas, lietuvos suverenumas<br />
steigiamajame seime, aidai, 1970, nr.10., ir kt.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
Daugirdaitė – sruogienė 3 parengė ir atskirą, kol kas vienintelę šios valstybės teisinius<br />
pagrindus kūrusios institucijos veiklos apžvalgai skirtą monografiją. Joje<br />
išanalizuoti svarbiausieji pirmosios demokratiškai išrinktos tautos atstovybės<br />
darbai, reikšmė, pateikta vertingos medžiagos apie pačius tautos atstovus. Pirmieji<br />
valstybės kūrimosi žingsniai, parlamentarizmo pradžia detaliai atskleisti<br />
Prano Čepėno dvitomio „naujųjų laikų <strong>Lietuvos</strong> istorijos“ antrajame tome 4 . Visa<br />
prieškario <strong>Lietuvos</strong> politinė raida apžvelgiama istoriko <strong>Jono</strong> švobos 5 knygoje<br />
„seiminė ir prezidentinė Lietuva“. Tačiau jam, kaip ir kitam tautininkams simpatizavusiam<br />
istorikui Aleksandrui Merkeliui 6 , būdingas tam tikras subjektyvumas<br />
vertinant kontraversiškus to laikmečio įvykius. socialdemokratų partijos veiklą<br />
prieškario valstybingumo metais savo knygoje atskleidė Juozas Vilčinskas 7 .<br />
sovietmečiu paskelbta nemažai darbų, skirtų „buržuazinės“ <strong>Lietuvos</strong> valstybės<br />
istorijai. Juose daugiausia įrodinėtas „antiliaudinis“ tiek demokratiškai išrinktos<br />
8 , tiek perversmininkų suformuotos valdžios pobūdis, plačiai vaizduota<br />
išsivaduojamoji „engiamųjų klasių kova“. orientuodamiesi į šias temines kryptis<br />
to meto istorikai daug dėmesio skyrė valdžios represinės politikos, su kuria glaudžiai<br />
susijusi ir <strong>karo</strong> padėtis, tyrimams. Tarp mus dominantį laikotarpį tyrinėjusių<br />
autorių pirmiausia paminėtinas Juozas Bulavas 9 . stambiausios jo knygos<br />
„Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje“ viename skyriuje,<br />
pavadintame „Karinis – policinis režimas“, išsamiai nagrinėjamas <strong>karo</strong> padėties<br />
naudojimas visuomenės politinės raiškos kontrolei. Pilietinių laisvių varžymą,<br />
trečiojo dešimtmečio represinės politikos ypatybes bei <strong>karo</strong> padėties naudojimą<br />
jų įgyvendinimui savo tyrimuose plačiai analizavo Mindaugas Maksimaitis 10 bei<br />
v. daugirdaitė – sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, new york, 1975.<br />
4<br />
p. Čepėnas, Naujųjų laikų <strong>Lietuvos</strong> istorija // t. 2, Chicago, 1986.<br />
5<br />
j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva / fotograf., leid./ vilnius, 1992.<br />
6<br />
a.merkelis, Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, new york, 1964.<br />
7<br />
j. vilčinskas, <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės, london, 1985.<br />
8<br />
i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m., vilnius, 1953.<br />
9<br />
j. Bulavas j. Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, vilnius, 1956; Bulavas j. lietuvos<br />
buržuazinės vyriausybės susidarymas ir veikla, kuriant valstybės aparatą // Buržuazinės valstybinės<br />
teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, vilnius, 1972.<br />
10<br />
m. maksimaitis, administracinių ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą<br />
lietuvoje 1919–1926 m. // <strong>Lietuvos</strong> TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, vilnius, 1963; m.<br />
maksimaitis, lietuvos laikinosios buržuazinės vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei revoliucijai<br />
slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžiaga),<br />
vilnius, 1976. m. maksimaitis, „seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė lietuvoje // Teisė, 1978,<br />
t.14; m. maksimaitis, „seimokratijos“ turinys ir klasinė esmė lietuvoje // Teisė, 1978, t.14, p.13–22.<br />
221
222<br />
Modestas KUODYS<br />
kiti 7–8 dešimtmečiais rašę teisės istorikai 11 .<br />
1926 m. antrosios pusės politiniai įvykiai Lietuvoje detaliai nagrinėti eusiejaus<br />
Jacovskio 12 , eugenijaus Dirvelės 13 monografijose.<br />
xx a. paskutiniajame dešimtmetyje, lietuvių istoriografijai nusikračius<br />
ideologinių sovietmečio pančių, 1918–1940 m. <strong>Lietuvos</strong> Respublikos istorijos<br />
tyrinėjimams susidarė palankios sąlygos: juos paskatino ne tik politinės konjunktūros<br />
pokyčiai, bet ir išaugęs visuomenės susidomėjimas. Deja, <strong>karo</strong> padėties<br />
reikšmė tarpukario <strong>Lietuvos</strong> valstybės ir visuomenės raidai atskirai nebuvo tyrinėjama.<br />
Kita vertus, kariuomenės kūrimosi istorija, nepriklausomybės kovos sulaukė<br />
nemažai istorikų dėmesio. sistemingiausiai tai tyrinėjo Vytautas Lesčius 14 ,<br />
parengęs keletą nemažos apimties studijų. Vis dėlto <strong>karo</strong> padėties problemos<br />
autorius giliau neanalizavo. Kitaip į kariuomenės vaidmenį Pirmojoje <strong>Lietuvos</strong><br />
Respublikoje pažvelgė Jonas Vaičenonis 15 . savo monografijoje istorikas analizavo<br />
kariuomenės įtaką politiniams procesams, jos vietą valstybėje autoritarizmo<br />
laikotarpiu (1927–1940 m.). Čia detaliau nagrinėtas ir <strong>karo</strong> padėties teisinis institutas<br />
bei su juo susiję reiškiniai, tačiau nepaprastosios padėties režimą trečiojo<br />
dešimtmečio pradžioje autorius aptarė tik fragmentiškai. Vertingos informacijos<br />
apie valstybės vidaus saugumo problemas radome Arvydo Anušausko knygoje<br />
„<strong>Lietuvos</strong> slaptosios tarnybos 1918–1940 m.“ 16<br />
Kol kas dar neparašytas stambesnis, visą dvidešimties metų prieškario <strong>Lietuvos</strong><br />
valstybinio gyvenimo laikotarpį aprėpiantis apibendrinamojo pobūdžio veikalas.<br />
Tiesa, ano meto politiniai įvykiai gana išsamiai aptariami iškiliems valstybės veikėjams<br />
skirtuose biografinio pobūdžio darbuose. seimų laikotarpis aptariamas Alfonso<br />
11 o. Ruželytė, Konstitucinės žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje Lietuvoje ir tikrovė // Buržuazinės<br />
valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, Vilnius, 1972; o. Ruželytė, susirinkimų<br />
laisvė ir jos suvaržymas darbo žmonėms buržuazinėje Lietuvoje // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje vals-<br />
tybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976; V. Pavilionis, Antiliaudinė valdančių-<br />
jų partijų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas <strong>Lietuvos</strong> valstybės mechanizmo veikloje<br />
(buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu) // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai,<br />
(konferencijos medžiaga), Vilnius, 1976;<br />
12 e. jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės<br />
likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., vilnius, 1959.<br />
13 e. dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, vilnius, 1961.<br />
14 v. lesčius, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė 1918–1920. vilnius, 1998; v. leščius, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė Nepriklausomybės<br />
kovose 1918 –1920, vilnius, 2004.<br />
15 j. vaičenonis, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose 1927–1970 m. vilnius, 2004.<br />
16 a. anušauskas, <strong>Lietuvos</strong> slaptosios tarnybos 1918–1940 m. vilnius, 1993.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
eidinto knygose apie Antaną smetoną 17 , Kazį Grinių 18 , Aleksandrą stulginskį 19 , Liudo<br />
Truskos veikale apie Antaną smetoną 20 , Gedimino Ilgūno monografijoje „Kazys<br />
Grinius“ 21 . Kolektyvinime darbe „<strong>Lietuvos</strong> Respublikos ministrai pirmininkai“ pateikti<br />
žymiausių xx a. <strong>Lietuvos</strong> istorijos tyrinėtojų straipsniai apie ano meto vyriausybių<br />
vadovus, apžvelgiamos valstybės vidinio ir išorinio saugumo problemos, svarbiausi<br />
visų ministrų kabinetų darbai 22 . Pirmieji <strong>Lietuvos</strong> parlamentarizmo žingsniai<br />
atskleidžiami 2000 m. steigiamojo seimo aštuoniasdešimtmečiui skirtos mokslinės<br />
konferencijos medžiagos pagrindu parengtame straipsnių rinkinyje 23 .<br />
Pažvelgti į <strong>Lietuvos</strong> politinę raidą xx a. trečiojo dešimtmečio pradžioje<br />
globalios politikos kontekste leido Vakarų šalių istorikų – Alfredo ericho senno<br />
24 ir Georgo von Raucho 25 veikalai.<br />
Kitą mums reikšmingos posovietinio laikotarpio mokslinės literatūros grupę<br />
sudaro teisės istorijai skirti tyrimai. šioje srityje per savo dar sovietmečiu<br />
pradėtą mokslinę karjerą daugiausiai nuveikė Mindaugas Maksimaitis – vienas<br />
iškiliausių ir produktyviausių tarpukario <strong>Lietuvos</strong> teisės ir valstybės konstitucinės<br />
sąrangos tyrinėtojų 26 . 2003 m. pasirodžiusiame <strong>Lietuvos</strong> konstitucionalizmo<br />
raidai skirtame straipsnių rinkinyje, be kita ko, analizuotas ir demokratinių laisvių<br />
atsispindėjimas pirmosiose <strong>Lietuvos</strong> valstybės konstitucijose 27 .<br />
Darbe taip pat rėmėmės kitais atskirai įvairius <strong>karo</strong> padėties aspektus bei<br />
ypatingos baudžiamosios teisės klausimus nagrinėjusiais autoriais 28 .<br />
17 a. eidintas, Antanas Smetona. Politinės biografijos bruožai, vilnius, 1990.<br />
18 a. e. eidintas, Kazys Grinius. Ministras pirmininkas ir prezidentas, vilnius, 1993.<br />
19 a. eidintas, Aleksandras Stulginskis: <strong>Lietuvos</strong> prezidentas – Gulago kankinys, vilnius, 1995.<br />
20 l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, vilnius, 1996.<br />
21 g. ilgūnas, Kazys.Grinius, vilnius, 2003.<br />
22<br />
Z. Butkus, dr. k. grinius, <strong>Lietuvos</strong> Respublikos ministrai pirmininkai /sud. r. Čepas/ vilnius, 1997;<br />
r. Čepas, ministras pirmininkas mykolas sleževičius // ten pat; s. jegelevičius, ernestas galvanauskas<br />
– lietuvos ūkio kūrėjas// ten pat.<br />
2<br />
1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, (konferencijos medžiaga),<br />
vilnius, 2000.<br />
24<br />
a. e. senn, <strong>Lietuvos</strong> valstybės atkūrimas 1918–1920, vilnius, 1992.<br />
25<br />
g. von rauch, The Baltic states: Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940,<br />
new york, 1995.<br />
26<br />
m. maksimaitis, mažasis seimas – ryškus epizodas lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija,<br />
t.17, vilnius, 2000; m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), vilnius, 2005.<br />
27<br />
Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. a.v. Bartkutė, a. vaišnys/ vilnius, 2003.<br />
28 v.andriulis, Mirties bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2; m. apanavičius, kariniai<br />
teismai 1926–1940 metais // Iš <strong>Lietuvos</strong> teisės ir valstybės istorijos /sud. j. skirius, g. šapoka/ vilnius,<br />
2001; s. vansevičius, Baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais // ten pat..<br />
22
224<br />
Modestas KUODYS<br />
Šaltiniai. Mūsų naudotus šaltinius sudaro kelios grupės: publikuoti dokumentai,<br />
to meto periodinė spauda ir teisės aktai bei jų komentarai. Pirmąją grupę apima<br />
steigiamojo 29 bei kitų trijų vėlesnių seimų publikuotos stenogramos 30 – tai pats svarbiausias<br />
mūsų tyrimo šaltinis. Jo analizė leido atskleisti pagrindinių <strong>Lietuvos</strong> partijų<br />
ir jų seimo frakcijų laikyseną <strong>karo</strong> padėties atžvilgiu, išryškinti parlamentinės kovos<br />
bruožus. Antroji grupė – periodinė spauda – papildo pirmąją. Prieškario <strong>Lietuvos</strong><br />
spauda buvo partinė, todėl kiekvienas rimtesnis leidinys atstovavo tam tikrai politinei<br />
srovei, delsė jos požiūrius į valstybėje vykstančius procesus. svarbu tai, jog iki<br />
1926 m. perversmo <strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> cenzūra buvo palyginti švelni (neleisdavo skelbti<br />
tik tam tikros su kariuomene susijusios informacijos), todėl trečiojo dešimtmečio<br />
periodiniai leidiniai beveik nevaržomai galėjo rašyti įvairiomis politinėmis temomis.<br />
ši aplinkybė didina minėtos šaltinių grupės vertę. Medžiagą darbui rinkome šiuose<br />
svarbiausių partijų laikraščiuose: Krikščionių demokratų bloko laikraščiuose Laisvė,<br />
Rytas; socialdemokratų Žiežirba, Socialdemokratas; valstiečių liaudininkų – <strong>Lietuvos</strong><br />
ūkininkas, <strong>Lietuvos</strong> žinios, tautininkų – Lietuvis.<br />
Kita šaltinių grupė – teisiniai aktai, jų komentarai. Ją sudaro Vyriausybės<br />
žiniose paskelbti įstatymai bei įsakymai, atskirai išleisti teisinių dokumentų rinkiniai<br />
31 , taip pat tuometiniai teisinės sistemos ir konkrečių jos institutų analizei<br />
skirti darbai 32 . Jie leido nagrinėti <strong>karo</strong> padėties režimą, jo teisinę reglamentaciją.<br />
Iškalbingos informacijos apie seimų laikotarpio <strong>Lietuvos</strong> politinį gyvenimą radome<br />
kai kurių anuometinių valstybės veikėjų prisiminimuose 33 .<br />
1. <strong>Karo</strong> padėties režimas Lietuvoje 1919–1926 m.<br />
(teisinės raidos apžvalga)<br />
<strong>Karo</strong> padėtis – tai teisinis institutas, tam tikra nepaprastosios padėties forma,<br />
įvedama valstybėje gresiant ar prasidėjus karui, vidiniams neramumams. Jo<br />
29<br />
Steigiamojo seimo darbai. 1920 – 1922, kaunas, 1922.<br />
0<br />
Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas. 1922 – 1923; Seimo stenogramos. Antrasis seimas. 1923 – 1926;<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas. 1926 – 1927.<br />
31. <strong>Karo</strong> baudžiamasis statutas. Priedėlis: Pulko teismo įstatai, kariuomenės teismo įstatai, Ypatingieji<br />
valstybės apsaugos įstatai ir kiti aktai / sud. j. papečkys, kaunas, 1922.<br />
2<br />
Kariuomenės teismas 1919–1929, kaunas, 1929.<br />
purickis j. seimų laikai // Pirmas nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> dešimtmetis 1918–1928 /fotograf. leid./<br />
kaunas, 1990; grinius k. apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys.<br />
Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, vilnius, 1993; r. skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant,<br />
Chicago, 1961.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
metu sustabdomos konstitucinės piliečių laisvės ir teisės, valstybė administruojama<br />
karinių struktūrų, galioja specialios įvairias gyvenimo sferas reguliuojančios<br />
taisyklės bei veikia jų vykdymą prižiūrinčios institucijos. Visos šios priemonės<br />
skirtos parengti šalį gynybai, eliminuoti nelojalių piliečių ir priešo agentų keliamas<br />
grėsmes svetimos valstybės agresijos akivaizdoje arba įvesti tvarką bei<br />
stabilizuoti padėtį vidaus suirutės metu 34 . <strong>Karo</strong> padėties režimą reikėtų suprasti<br />
kaip nepaprastosios padėties nustatytos tvarkos įgyvendinimą, funkcionavimą ir<br />
vienokią ar kitokią kaitą tam tikru laikotarpiu.<br />
<strong>Karo</strong> padėtis bei artima jam sustiprinta apsauga veikė beveik visą prieškario<br />
<strong>Lietuvos</strong> Respublikos gyvavimo laikotarpį (1919–1940 m.). Ji įvesta prabėgus vos<br />
metams po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Tai sąlygojo sunki<br />
to meto valstybės padėtis, priešiškų jėgų ginkluota intervencija. Vėliau dėl skirtingų<br />
motyvų ir priežasčių nepaprastoji padėtis su nedidelėmis pertraukomis tapo nuolatine<br />
šios vos du dešimtmečius egzistavusios valstybės vidaus gyvenimo palydove.<br />
<strong>Lietuvos</strong> Respublika kūrėsi labai sudėtingomis sąlygomis: kraštas buvo nualintas<br />
Pirmojo pasaulinio <strong>karo</strong> ir okupacinės kaizerinės Vokietijos kariuomenės, nemažai<br />
gyventojų virtę <strong>karo</strong> pabėgėliais. Dar didesnį pavojų naujos valstybės egzistencijai<br />
kėlė kiekybiškai gausesnės priešiškos išorės jėgos. Jau 1919 m. pradžioje, skelbdama<br />
Pasaulinės revoliucijos šūkius, į <strong>Lietuvos</strong> teritoriją įsiveržė bolševikinės Rusijos<br />
Raudonoji armija 35 . ne mažesnę grėsmę jaunai valstybei kėlė atsikūrusi Lenkija, iš<br />
Latvijos atėję bermontininkų būriai. Kovų dėl nepriklausomybės metu, beviltiškai<br />
trūkstant lėšų, valstybinio gyvenimo patyrimo ir žinių, kurtos šalies aukščiausios ir<br />
vietinės valdžios institucijos 36 . Daug kas daryta skubotai, be išankstinio pasirengimo,<br />
susidurta su galybe sunkumų įtvirtinant naująją valdžią 37 .<br />
<strong>Karo</strong> padėties, kaip valstybės gynybos bei apsaugos nuo vidaus priešų priemonės,<br />
poreikis iškilo vos prasidėjus ką tik suformuotų <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės dalinių<br />
kovoms su 1919 m. sausį įsiveržusiais Rusijos bolševikais. Tų pačių metų vasario<br />
7 d. Mykolo sleževičiaus ministrų kabinetas priėmė laikinąjį įstatymą <strong>karo</strong> padėties<br />
režimui reguliuoti, pavadintą „Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais“ 38<br />
4<br />
<strong>karo</strong> stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p. 84.<br />
5<br />
v. lesčius, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, vilnius, 2004, p.34–38.<br />
36<br />
žr. j. Bulavas, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės susidarymas ir veikla kuriant valstybės aparatą,<br />
Buržuazinės valstybinės teisinės koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika. vilnius, 1972, p.35–71.<br />
7<br />
pirmieji valstybės kūrimo metai, sudėtinga krašto situacija detaliai ir vaizdžiai atsiskleidžia rapolo<br />
skipičio – teisininko, aktyvaus valstybininko, 1920 m. buvusio vidaus reikalų ministru, prisiminimuose.<br />
žr. r. skipitis, Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, 1961, p.40–41, 46–52, 57–64, 81–119.<br />
38<br />
ypatingi valstybės apsaugos įstatai // Laikinosios vyriausybės žinios (toliau – LVŽ), 1919 03 05<br />
nr.4/42. .<br />
225
226<br />
Modestas KUODYS<br />
(toliau – YVAĮ), – tai po kelių dienų leido oficialiai įvesti <strong>karo</strong> padėtį 39 . Minėtus įstatus<br />
40 netrukus, kovo 5 d., pakartotinai priėmė Valstybės Taryba 41 . ši dviprasmiška<br />
situacija atspindėjo nuo pat metų pradžios besitęsiančią ir pirmaisiais mėnesiais<br />
ypač paaštrėjusią kovą aukščiausiuose <strong>Lietuvos</strong> valdžios sluoksniuose. Dešiniųjų<br />
dominuojama Valstybės Taryba dėl įtakos ir sprendimų viršenybės konfrontavo<br />
su kairiųjų atstovo – sleževičiaus pirmininkaujamu ministrų kabinetu. Valstybės<br />
Tarybos prezidiumas, nustumdamas į šalį Vyriausybę, siekė įtvirtinti savo teisę<br />
skelbti <strong>karo</strong> padėtį, kontroliuoti jo palaikymą. nesutarimai 1919 m. kovo 12 d.<br />
atvedė prie Vyriausybės krizės – naująjį kabinetą sudarė krikščionių demokratų<br />
žmogus Pranas Dovydaitis. Tačiau jis nepajėgė efektyviai veikti sudėtingoje situacijoje.<br />
Dėl to į ankstesnįjį postą grįžo sleževičius, prieš tai iš Valstybės Tarybos<br />
išsireikalavęs didesnių galių Vyriausybei 42 . Jo ryžtinga politika leido Lietuvai išgyventi<br />
vieną iš sudėtingiausių nepriklausomybės kovų etapų 43 .<br />
Tokia visais atžvilgiais komplikuota 1919 m. <strong>Lietuvos</strong> valstybės padėtis<br />
lėmė tai, jog <strong>karo</strong> padėtis buvo įvesta skubotai, jos palaikymą reglamentuojantys<br />
teisiniai aktai bei atitinkamos institucijos nebuvo tinkamai parengti ar apskritai<br />
kurį laiką neegzistavo 44 . Be to, ir pati jos paskelbimo istorija turėjo nemažai kontraversiškų<br />
detalių 45 . Kauno vyriausybės valdžia 1919 m. pirmoje pusėje veikė<br />
nedidelėje <strong>Lietuvos</strong> dalyje, todėl teritoriją, kurioje visą dvidešimtmetį egzistavo<br />
Pirmoji Respublika, <strong>karo</strong> padėtis realiai apėmė tik tų pačių metų rudenį 46 .<br />
<strong>Karo</strong> padėties režimą reglamentavę YVAĮ per visą nepriklausomybės lai-<br />
9<br />
ministrų kabinetas įvesti <strong>karo</strong> padėtį nutarė 1919 m. vasario 10 d. iš pradžių nepaprastoji padėtis<br />
turėjo veikti tik 30 km. juostoje palei fronto liniją. tačiau jau vasario 13 d. nauju įsakymu <strong>karo</strong> padėtis<br />
įvesta iš esmės visoje kauno vyriausybės kontroliuojamoje teritorijoje. žr. krašto apsaugos ministerijos<br />
<strong>karo</strong> stovio įvedimo įsakymai // LVŽ, 1919 03 05, nr.4/47, 4/48, 4/49.<br />
40<br />
ypatingi valstybės apsaugos įstatai // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55.<br />
41<br />
m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> konstitucijų istorija, p. 80–81.<br />
42<br />
m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei<br />
revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai (konferencijos medžiaga),<br />
vilnius, 1976, p. 11–12.<br />
4<br />
r. Čepas, ministras pirmininkas mykolas sleževičius // <strong>Lietuvos</strong> Respublikos ministrai pirmininkai<br />
(1918–1940) /sud. r. Čepas/ vilnius, 1997, p. 84–85.<br />
44<br />
skubotumas, nepasirengimas buvo ryškus kuriant visą valstybės teisinę bazę – tai ryškiai atsispindėjo net<br />
pirmųjų laikinųjų konstitucijų rengimo peripetijose. žr. s. jegelevičius, lietuvos laikinųjų konstitucijų<br />
ištakų klausimu // Mūsų konstitucionalizmo raida /sud. a. v. Bartkutė, a. vaišnys/ vilnius, 2003, p.37, 48.<br />
45<br />
pavyzdžiui, kauno savivaldybėje yvaį rankraštinis variantas buvo parengtas rusų kalba. plačiau<br />
žr. p. janauskas, lietuviškas lūžis. kalbų varžybos kauno savivaldybėje 1918–1928 metais // Darbai ir<br />
dienos, t.34, kaunas, 2003, p.35.<br />
46<br />
<strong>karo</strong> stovis // Lietuvių enciklopedija, t.11, Boston, 1957, p.84.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
kotarpį buvo ne kartą papildomi. Tokių korekcijų daugiausia būta pirmaisiais<br />
valstybės gyvenimo metais. YVAĮ, kaip ir kiti anuometinės valstybės <strong>karo</strong> teisės<br />
aktai bei baudžiamasis kodeksas, buvo parengti ištisai arba iš dalies perimant<br />
carinės Rusijos teisinį paveldą 47 . YVAĮ sudarė 17 paragrafų, trumpai reglamentavusių<br />
<strong>karo</strong> padėties įvedimą, jo vykdymo mechanizmą, vykdytojų teises, bausmes<br />
už nustatytos tvarkos pažeidimus 48 .<br />
1919 m. balandžio 4 d. redakcijos „Įstatų“ paragrafas skelbė, kad „kiekviena <strong>Lietuvos</strong><br />
apskritis arba jos įsakmiai nurodytos dalys, <strong>karo</strong> metu arba gresiant šalyje suirutės<br />
pavojui, Aukštojo Valstybės Tarybos prezidiumo gali būti paskelbtos <strong>karo</strong> stovyje. <strong>Karo</strong><br />
metu, esant paskirtam Vyriausiajam <strong>karo</strong> vadui, <strong>karo</strong> padėtį veikiamos armijos srityje<br />
skelbia Vyriausiasis <strong>karo</strong> vadas“ 49 . nepaprastosios padėties įvedimo tvarka numatyta remiantis<br />
savita 1918–1919 m. sandūroje suprojektuota laikinąja aukščiausiosios <strong>Lietuvos</strong><br />
valdžios struktūra 50 . Ginkluoto priešo užpuolimo atveju turėjo būti įsteigta Vyriausiojo<br />
<strong>karo</strong> vado pareigybė. suteikus vienam asmeniui plačias, diktatoriškas galias tikėtasi mobilizuoti<br />
valstybės gynybinius resursus ir efektyviai pasipriešinti agresijai. Maksimaitis<br />
dar sovietmečiu paskelbtame straipsnyje mini, jog 1918 m. gruodžio 20 d. <strong>karo</strong> vado<br />
diktatūros klausimą svarstė Vilniuje likę Valstybės Tarybos nariai 51 . Diktatoriumi buvo<br />
siūlomas sleževičius, tuo metu ėmęsis vadovauti Laikinajai Vyriausybei.<br />
YVAĮ apibrėžta <strong>karo</strong> padėties įvedimo tvarka labai greitai paseno, atsiliko<br />
nuo nuolatos kintančių gyvenimo sąlygų. 1919 m. antrojoje pusėje jau iš esmės<br />
nebeegzistavo institucijos, turėjusios skelbti šią nepaprastosios padėties<br />
formą. Aukštąjį Tarybos prezidiumą pakeitė Valstybės Prezidentas, <strong>Karo</strong> vadu<br />
buvo vadinamas kovojančios kariuomenės vadas, tačiau ta sąvoka jau neturėjo<br />
tos pirminės reikšmės, apie kurią galvota išleidžiant YVAĮ. nepaisant to, pirmasis<br />
paragrafas taip ir nebuvo pakeistas, todėl diskusijų dėl <strong>karo</strong> padėties metu<br />
vėlesniuose seimuose YVAĮ nevengta kritikuoti kaip užsilikusio anachronizmo 52 .<br />
47<br />
apie skirtingų šalių teisės sąveiką pirmosios lietuvos respublikos teisinėje sistemoje plačiau žr.<br />
m. maksimaitis, nacionalinės ir perimtos teisės koegzistencijos principai tarpukario lietuvoje // <strong>Lietuvos</strong><br />
teisės tradicijos (konferencijos medžiaga), vilnius, 1997, p.138–154.<br />
48<br />
žr. ypatingieji valstybės apsaugos įstatai, <strong>Karo</strong> baudžiamasis statutas su priedais /sud. j. papečkys/<br />
kaunas, 1922, p.124–125.<br />
49<br />
ten pat, p.124.<br />
50<br />
pirmojoje 1919 kovo 5 d. yvaį redakcijoje teisė įvesti <strong>karo</strong> padėtį suteikta ministrų kabinetui, o<br />
antrojoje (balandžio 4 d.) – aukštajam valstybės tarybos prezidiumui arba vyriausiajam <strong>karo</strong> vadui.<br />
pastarasis yvaį variantas su papildymais ir veikė visą tarpukario laikotarpį. plg. yvaį // LVŽ, 1919<br />
03 05 nr. 4/42; yvaį // LVŽ, 1919 04 04, nr. 5/55.<br />
51<br />
m. maksimaitis, lietuvos buržuazinės laikinosios vyriausybės priemonės 1918–1919 m. proletarinei<br />
revoliucijai slopinti // Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p.8.<br />
52 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4.<br />
227
228<br />
Modestas KUODYS<br />
Dėl įvykusių pokyčių valdžios struktūroje apie <strong>karo</strong> padėties įvedimą arba atšaukimą<br />
Lietuvoje 1919 m. balandžio birželio mėnesiais teisę paskelbti turėjo<br />
Prezidentas, nutarus Vyriausybei. 1920 m. birželio 12 d. Laikinoji Konstitucija<br />
taip pat suteikė jam tokią teisę (įstatymų skelbimo teisė), gavus steigiamojo<br />
seimo pritarimą ir Vyriausybės pasiūlymą. Be to, įvesti arba atšaukti <strong>karo</strong> padėtį<br />
buvo galima tik atskiru įstatymu 53 . šią tvarką iš esmės atkartojo 1922 m. rugpjūčio<br />
1 d. <strong>Lietuvos</strong> Konstitucija. Trisdešimt penktasis jos straipsnis numatė, kad<br />
nepaprastosios padėties įvedimas skelbiamas Prezidento aktu, pasiūlius Ministrų<br />
kabinetui bei pritarus seimui 54 .<br />
Antrasis, trečiasis, ketvirtasis YVAĮ paragrafai reglamentavo <strong>karo</strong> komendantų<br />
skyrimą 55 , visuomenės informavimą, įvedant <strong>karo</strong> padėtį. Jie įpareigojo komendantus<br />
viešai paskelbti apie nepaprastosios padėties veikimą, supažindinti su nauja tvarka.<br />
<strong>Karo</strong> padėtis turėjo įsigalioti tuoj po paskelbimo, tik atokesniuose miesteliuose<br />
ir kaimuose – po dviejų dienų. <strong>Karo</strong> komendantams, tiesiogiai pavaldiems krašto<br />
apsaugos ministrui, suteikti dideli įgaliojimai, jiems talkinti įpareigota milicija (nuo<br />
1924 m. policija), savivaldos ir kitos civilinės įstaigos (šeštasis ir septintasis paragrafai).<br />
<strong>Karo</strong> padėties metu suvaržomos pagrindinės konstitucinės piliečių teisės,<br />
nurodytos aštuntajame YVAĮ paragrafe. Jis <strong>karo</strong> komendantui numato teisę ištremti į<br />
kitą vietovę arba uždaryti į koncentracijos stovyklą 56 asmenis, galinčius kelti pavojų<br />
visuomenės tvarkai arba kariuomenei; įpareigoti piliečius, kurių darbas naudingas<br />
valstybei, pasilikti tam tikrose vietose; daryti atskiras arba bendrąsias rekvizicijas;<br />
drausti pirkti, parduoti, išvežti arba įvežti tam tikras prekes, maisto produktus, pašarą;<br />
bausti už šaunamojo ginklo laikymą be leidimo. Atskiri paragrafai <strong>karo</strong> komendantui<br />
suteikė teisę leisti arba drausti įvairaus pobūdžio susirinkimus, uždaryti<br />
pramonės ir prekybos įmones; savo nuožiūra sustabdyti laikraščių ir kitų spaudinių<br />
leidybą; sustabdyti civilinių įstaigų įsakymų vykdymą, bausti jų valdininkus. už<br />
įsakymų nevykdymą <strong>karo</strong> komendantai turėjo teisę skirti administracines bausmes:<br />
piniginę baudą (1919–1920 m. ji siekė 10 000 markių), areštą iki 3 mėnesių arba<br />
taikyti abi sankcijas. už kitus nusižengimus numatyta teisminė atsakomybė. 1919 m.<br />
pradžioje, kol dar nebuvo <strong>karo</strong> teismų, civiliai gyventojai turėjo būti teisiami apygar-<br />
5<br />
1920 06 10 laikinoji lietuvos valstybės konstitucija, m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> konstitucijų istorija,<br />
p. 334–335.<br />
54<br />
1922 08 01 lietuvos valstybės konstitucija, ten pat, p. 339.<br />
55<br />
apie <strong>karo</strong> komendantūrų kūrimą lietuvoje žr. v. lesčius, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė 1918–1920, p.<br />
108–146.<br />
56<br />
yvaį 8–ojo paragrafo pirmosios dalies papildymas, numatantis išsiuntimą į koncentracijos stovyklą<br />
visam <strong>karo</strong> padėties laikotarpiui, steigiamojo seimo buvo priimtas 1920 m. spalio 13 d. žr. yvaį<br />
8§ pakeitimas ir papildymas // VŽ, 1920 10 22, nr. 49/487.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
dos teismuose, vėliau – Armijos (kariuomenės) ir <strong>karo</strong> lauko teismuose 57 . YVAĮ taip<br />
pat įteisino mirties bausmės skyrimą <strong>karo</strong> padėties metu. ši speciali nuostata atsirado<br />
ir 1920 m. Laikinojoje Konstitucijoje 58 , o vėliau mirties bausmės taikymo įstatyminis<br />
reglamentavimas dar labiau išsiplėtė 59 . <strong>Karo</strong> padėtis turėjo tiesioginę bei netiesioginę<br />
įtaką kitiems vienaip ar kitaip konstitucines piliečių teises apribojantiems įstatymams<br />
atsirasti bei jų pobūdžiui. Tiesiogiai jis darė įtaką sekvestro įstatymams, baudžiamojo<br />
statuto, baudžiamojo proceso įstatymo papildymams 60 . Kadangi trečiojo dešimtmečio<br />
pirmojoje pusėje <strong>karo</strong> padėtis veikė ne visose valstybės dalyse, o valdantieji<br />
sluoksniai bent jau oficialiai žadėjo ilgainiui jos apskritai atsisakyti, iškilo būtinybė<br />
kompensuoti tam tikrų visuomenės kontrolės priemonių stoką. Todėl 1924–1925 m.<br />
seime priimti atitinkami spaudos, susirinkimų ir kitų įstatymų papildymai, sustiprintos<br />
apsaugos įstatymas.<br />
1920 m. pradžioje, <strong>Lietuvos</strong> padėčiai sąlygiškai stabilizavusis, Vyriausybė<br />
ėmė rengtis steigiamojo seimo rinkimams. Dėl to imta svarstyti <strong>karo</strong> padėties<br />
panaikinimo klausimą – tai turėjo suteikti galimybes vykti demokratinei, <strong>karo</strong><br />
meto priemonių nevaržomai rinkimų kampanijai. Istorikas sigitas Jagelevičius<br />
pastebėjo, jog šio sumanymo atsisakyti ministrų kabineto neprivertė net staiga<br />
susikomplikavusi vidaus situacija – 1920 m. vasario 22 d. įvykęs Panemunės<br />
įgulos kareivių maištas 61 . Kovo 1 d. Prezidentas pasirašė <strong>karo</strong> padėties atskirose<br />
<strong>Lietuvos</strong> dalyse atšaukimo aktą. nepaprastoji padėtis liko Kaune, daugelyje<br />
valsčių, besiribojančių su demarkacine linija, kariuomenėje, geležinkelių zonoje.<br />
nenustojo veikti kariniai teismai, <strong>karo</strong> cenzūra, tačiau įsakyme nurodyta karinei<br />
administracijai nedaryti kliūčių rinkimų kampanijai 62 . Tokia padėtis truko iki<br />
1920 m. liepos 23 d., kai steigiamasis seimas specialiu įstatymu vėl įvedė <strong>karo</strong><br />
57<br />
plačiau žr. j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas 1919–1929, p. 67–72;<br />
m. apanavičius, kariniai teismai 1926–1940 metais // Iš <strong>Lietuvos</strong> teisės ir valstybės istorijos, p. 240–245.<br />
58<br />
1920 06 10 laikinoji lietuvos valstybės konstitucija // m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> konstitucijų istorija,<br />
p. 335.<br />
59<br />
plačiau žr. e. vimeris, mirties bausmė // Kariuomenės teismas, p. 33–50; m. maksimaitis, administracinių<br />
ir teisminių priemonių taikymas slopinant revoliucinį judėjimą lietuvoje 1919–1926 m.<br />
// <strong>Lietuvos</strong> TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t.1, vilnius, 1963, p. 49–62; v. andriulis, Mirties.<br />
bausmė Lietuvoje 1918–1940 // Pozicija, 1997, nr.2. p. 10–12; s. vansevičius, Baudžiamosios teisės<br />
šaltiniai 1919–1940 metais // Iš <strong>Lietuvos</strong> teisės ir valstybės istorijos, p. 212–217.<br />
60<br />
j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 68–72.<br />
61<br />
s. jegelevičius. ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, <strong>Lietuvos</strong> Respublikos ministrai pirmininkai<br />
(1918–1940), p. 170.<br />
62<br />
įsakymas <strong>karo</strong> stovui panaikinti //VŽ, 1920 03 04, nr. 20/255.<br />
229
2 0<br />
Modestas KUODYS<br />
padėtį 63 . šį žingsnį žengti paskatino suaktyvėjusi bolševikų bei prolenkiškų elementų<br />
veikla, taip pat padidėjęs išorinis pavojus dėl Lenkijos ir sovietų Rusijos<br />
<strong>karo</strong> veiksmų 64 . Dar anksčiau, liepos 13 d., <strong>karo</strong> padėtis įvesta Vilniaus krašte,<br />
sovietų Rusijos perduotame Lietuvai pagal taikos sutartį. Anuometinis <strong>Lietuvos</strong><br />
kariuomenės teisininkas kpt. J. Matulevičius straipsnyje, skirtame nepaprastosios<br />
padėties raidai 1919–1929 m., pastebėjo, jog Vilniaus krašte <strong>karo</strong> padėtis<br />
buvo įvesta 65 nesilaikant Laikinojoje Konstitucijoje nustatytos tvarkos, nes jį<br />
įvedė Ministrų kabinetas be seimo patvirtinimo 66 .<br />
<strong>Karo</strong> padėties režimas sušvelnintas 1922 m. rugpjūčio 17d., kai nepaprastoji<br />
padėtis išliko tik sostinėje, palei demarkacinę liniją ir geležinkelių zonoje visoje<br />
respublikoje 67 . 1924–1925 m. Antrajame seime pradėjus svarstyti <strong>karo</strong> padėties<br />
panaikinimo klausimą, krikščionių demokratų blokas, turėdamas balsų daugumą,<br />
priėmė „sustiprintos apsaugos įstatymą“ 68 . ši nepaprastosios padėties forma nedaug<br />
kuo skyrėsi nuo <strong>karo</strong> padėties, nes čia visuomenės kontrolės funkcijos buvo<br />
suteiktos vidaus reikalų ministrui ir jam pavaldiems apskričių viršininkams. esminis<br />
skirtumas – specifinės <strong>karo</strong> komendantų teisės, susijusios su kariuomenės<br />
aprūpinimu <strong>karo</strong> metu (sekvestras, rekvizicijos, produktų transportavimo, gamybos<br />
bei prekybos suvaržymai ir pan.). Tik <strong>karo</strong> komendantai galėjo siųsti asmenis<br />
į koncentracijos stovyklą (nors nuo 1923 m. tokia įstaiga Lietuvoje nebeveikė)<br />
bei tremti į konkrečias, savo nuožiūra parinktas vietoves. Tuo tarpu „sustiprintos<br />
apsaugos įstatymas“ leido perkeliamiems asmenims pasirinkti tremties vietą<br />
69 . Minėtas įstatymas apskrities viršininkams taip pat suteikė teisę sustabdyti<br />
sąjungų, draugijų, bendrovių veiklą. Vis dėl to <strong>karo</strong> padėtis nustatė daugiau ir<br />
rimtesnių apribojimų, todėl laikytas griežčiausia nepaprastosios padėties forma.<br />
opozicijos pastangos 1925 m. priimti <strong>karo</strong> padėties panaikinimo įstatymą liko<br />
bevaisės: krikščionių demokratų blokas, turėdamas persvarą, sugebėjo sulaikyti<br />
jo pasirodymą, grąžindamas papildomoms redakcijoms į Teisių komisiją. Kitaip<br />
aplinkybės susiklostė po Trečiojo seimo rinkimų, kai Vyriausybę sudarė valstie-<br />
63<br />
įstatymas <strong>karo</strong> stoviui įvesti // VŽ, 1920 07 23, nr. 41/430.<br />
64<br />
k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr.5, p. 204; v. lesčius, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė<br />
Nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 288–300; a. e. senn, <strong>Lietuvos</strong> valstybės atkūrimas 1918–1920,<br />
p.162–163.<br />
65<br />
lietuvos vyriausybės įsakymas, LVŽ, 1920 07 17, nr. 40/418.<br />
66<br />
j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 57.<br />
67<br />
įstatymo <strong>karo</strong> stoviui įvesti pakeitimas // VŽ, 1922 09 08, nr. 105/823.<br />
68<br />
sustiprintos apsaugos įstatymas // VŽ, 1925 06 13, nr. 194/1318.<br />
69<br />
j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // Kariuomenės teismas, p. 60.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
čių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija. Vienas svarbiausių<br />
naujosios valdžios priešrinkiminių šūkių buvo „krikščionių diktatūros“ padarinių<br />
likvidavimas, valstybės demokratizacija. Todėl jau 1926 m. liepos 2 d. paskelbta<br />
apie <strong>karo</strong> padėties panaikinimą visoje respublikoje, išskyrus 1 km. juostą išilgai<br />
demarkacinės linijos 70 . Tokia padėtis truko trumpiau nei pusmetį, iki 1926 m.<br />
gruodžio pabaigos, kai <strong>karo</strong> padėtį paskelbė perversmą įvykdžiusios jėgos 71 . šį<br />
kartą <strong>karo</strong> padėtis buvo įvesta pažeidžiant 1922 m. Konstitucijoje nustatytą tvarką<br />
– jį paskelbė perversmininkų iškeltas Prezidentas Antanas smetona naujojo<br />
Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro siūlymu, tačiau be seimo, kuriame<br />
jo politiniai priešininkai turėjo daugumą, pritarimo 72 . Įdomu tai, jog gruodžio 17<br />
d. naktį išplatintose perversmininkų proklamacijose buvo nurodoma, kad Kauno<br />
mieste skelbiama apgulos padėtis, o likusioje valstybės dalyje – <strong>karo</strong> padėtis 73 .<br />
Minėtas kariuomenės teisininkas kpt. Matulevičius čia vėl pastebėjo teisinę koliziją:<br />
mat tokia nepaprastosios padėties forma, kaip apgulos padėtis, Lietuvoje<br />
nebuvo numatyta. Ją tikriausiai iš carinės Rusijos <strong>karo</strong> teisės knygų „pasiskolino“<br />
prieškarinius metus menantys vyresnieji karininkai. Tačiau šis sprendimas<br />
jokių pasekmių neturėjo, nes klaida greitai pastebėta ir ištaisyta 74 .<br />
Po perversmo įvesta griežčiausios formos <strong>karo</strong> padėtis egzistavo labai ilgai<br />
– iki 1938 m. pabaigos, kuomet Vokietijos spaudžiama <strong>Lietuvos</strong> Vyriausybė<br />
turėjo jį atšaukti 75 . Tačiau laisvesnės atmosferos visuomenė pajusti nesuspėjo:<br />
neilgai trukus, 1939 m. pradžioje, įvesta kita nepaprastosios padėties forma – sustiprinta<br />
apsauga, veikusi iki sovietinės okupacijos 1940 m.<br />
<strong>Karo</strong> padėtis <strong>Lietuvos</strong> valstybingumo pradžioje atsirado dėl objektyvių<br />
priežasčių: išorinių jėgų agresijos, priešiškų visuomenės sluoksnių aktyvios<br />
veiklos. Visos šios nepaprastosios padėties formos teikiamos priemonės turėjo<br />
nemažai reikšmės išsaugant ir įtvirtinant valstybingumą, ypač likviduojant užsienio<br />
jėgų organizuotus vidinius neramumus pirmaisiais nepriklausomybės metais.<br />
Tačiau tuo pat metu išryškėjo ir neigiamos šio reiškinio pusės: <strong>karo</strong> komendantų<br />
savivalė, neteisminis susidorojimas su atsitiktiniais asmenimis ir pan. Ilgainiui<br />
valdantiesiems sluoksniams <strong>karo</strong> padėtis tapo veikiau visuomenės kontrolės nei<br />
valstybės gynybos nuo kaimyninių šalių priemone. ši tendencija ypač būdinga<br />
70 <strong>karo</strong> stovio panaikinimo įstatymas //VŽ, 1926 07 02, nr. 242/1582.<br />
71 <strong>karo</strong> stovio įvedimo aktai // VŽ, 1926 12 20, nr. 242/158.<br />
72 j. Bulavas, Rinkimi ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 88.<br />
73 1926 m. gruodžio 17 d. perversmininkų atsišaukimas // g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 335.<br />
74 j. matulevičius, ypatingoji padėtis lietuvoje // kariuomenės teismas, p. 53.<br />
75 plačiau žr. j. vaičenonis, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940),<br />
p. 86–90.<br />
231
2 2<br />
Modestas KUODYS<br />
smetonos režimo laikotarpiui, kada kariuomenė tapo svarbiausia jo autoritarinės<br />
valdžios atrama.<br />
2. <strong>Karo</strong> padėties klausimas Steigiamajame Seime<br />
2.1. Idealistinė demokratija ar valstybės saugumas: opozicijos <strong>karo</strong><br />
padėčiai formavimasis<br />
1920 m. gegužės 15 d. į pirmąjį posėdį susirinko tiesiogiai, visuotinai, slaptai<br />
išrinktas 112 narių steigiamasis seimas. Tai buvo pirmieji tikrai demokratiniai<br />
rinkimai <strong>Lietuvos</strong> istorijoje. šis seimas turėjo baigti svarbiausiąjį valstybės<br />
kūrimo ir įtvirtinimo etapą – priimti Konstituciją, padėti būtiniausius valstybės<br />
politinės, socialinės ir ekonominės raidos pagrindus 76 . steigiamojo seimo darbų<br />
pradžia buvo kupina idealizmo, siekių įgyvendinti carinės priespaudos ir tautinio<br />
sąjūdžio metais brandintus demokratinės valstybės, visuomenės siekius 77 . Laisvės,<br />
pacifizmo ir demokratijos idėjomis pokarinėje europoje gyveno daugelis<br />
kraštų 78 . Tokiu, pasak istoriko ir politologo Česlovo Laurinavičiaus, fetišizuotu<br />
tikėjimu demokratija ir rėmėsi visi tuo metu sparčiai plitę seimokratiniai režimai<br />
79 . Tų laikų dvasią, žvelgdamas iš dešimtmečio perspektyvos, vienas anuometinių<br />
krikščionių demokratų veikėjų Juozas Purickis apibūdino taip: „Visą<br />
išganymą kiekvienas matė tik demokratijoj. Demokratija buvo alfa ir omega st.<br />
seimo politinės išminties. Demokratija buvo tarsi šventa dvasia, kuri turėjo apšviesti<br />
minias politine išmintimi ir suteikti joms politinio neklaidingumo dovaną.<br />
Ir nenuostabu, kad taip buvo. nusimetusi ilgų amžių pančius, nusimetusi rusų<br />
valdininkų ir sulenkėjusių dvarininkų jungą, tauta veržte veržėsi prie laisvės,<br />
kaip sustingęs, peršalęs žmogus prie ugnies“ 80 .<br />
Tačiau palyginti greitai valstybinio gyvenimo pradžios euforija ėmė blėsti:<br />
susidurta su naujais iššūkiais, vertusiais rinktis arba laviruoti tarp idealizmo ir<br />
76<br />
v. vaitiekūnas, lietuvos suverenumas steigiamajame seime // Aidai, 1970, nr. 10, p.456–461; Z.<br />
ivinskis, lietuvos steigiamasis seimas // Į laisvę, 1970 nr. 50, p. 3; p. Čepėnas, Naujųjų laikų <strong>Lietuvos</strong><br />
istorija, t.2, p. 675–680.<br />
77<br />
apie tarpukario lietuvos partijų, politinio ir kultūrinio elito demokratijos sampratas plačiau žr. s.<br />
šiliauskas, Demokratijos refleksija <strong>Lietuvos</strong> politinėje mintyje (1918–1940), klaipėda, 2002.<br />
78<br />
m. rėmeris, Konstitucinės teisės paskaitos / fotografuot. leid./ vilnius, 1990, p. 142.<br />
79<br />
Č. laurinavičius, geopolitikos ir demokratijos dilema: moderniosios lietuvos užsienio politika ir<br />
steigiamasis seimas // 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės, p. 34.<br />
80<br />
j. purickis, seimų laikai // Pirmas nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> dešimtmetis 1918–1928, p. 113.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
pragmatiškojo realizmo. Lietuvoje jau pirmaisiais steigiamojo seimo darbo metais<br />
išryškėjo aiški takoskyra tarp požiūrių į idealistinės demokratijos skelbiamų plačių<br />
pilietinių laisvių ir teisių institucionalizavimo valstybėje klausimą. susiformavo tarsi<br />
du blokai 81 , arba pozicija ir opozicija, kurių įtaka steigiamojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu<br />
buvo nevienoda, tačiau kurie turėjo pakankamai aiškias ir daugeliu atvejų<br />
nesuderinamas nuomones pilietinių teisių ir laisvių plėtotės bei ją varžančių priemonių<br />
(<strong>karo</strong> padėties ir kai kurių kontraversiškų įstatymų) atžvilgiu. Pirmąją grupę<br />
steigiamojo seimo laikotarpiu labiausiai ir ryškiausiai reprezentavo stipriausia<br />
opozicinė frakcija – <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratai (LsDP), rinkimuose gavę 12 vietų.<br />
Jie per visą seimokratijos laikotarpį išliko nuosekliausiai, bet drauge radikaliausiai<br />
ir beatodairiškiausiai „pilnutinės demokratijos idealus“ gynusia politine jėga 82 . Paramos<br />
savo siekiams LsDP dažnai rasdavo tarp Valstiečių sąjungos ir socialistų<br />
liaudininkų demokratų (abi srovės turėjo 28 mandatus), nepartinių, tautinių mažumų<br />
atstovų. Antrąją stovyklą sudarė dešinįjį politinio spektro sparną užėmęs trilypio<br />
pavidalo Krikščionių demokratų blokas, jungiantis <strong>Lietuvos</strong> krikščionių demokratų<br />
partiją (LKDP), Darbo federaciją ir Ūkininkų sąjungą. Tai buvo gausiausia – 59<br />
narių frakcija, turėjusi didžiausią įtaką politiniams sprendimams. šios dvasininkijos<br />
vadovaujamos ir Bažnyčios stipriai remiamos politinės jėgos požiūris į idealistinę,<br />
plačios demokratijos sampratą buvo gerokai konservatyvesnis. Krikščionių demokratų<br />
frakcija, nors ir pripažindama demokratijos svarbą, nestokojo kritiško požiūrio<br />
jos atžvilgiu, gynė valstybės teisę išorinės ar vidinės grėsmės akivaizdoje apriboti<br />
pilietines laisves. Pirmaisiais <strong>Lietuvos</strong> valstybingumo metais, susidarius krizinėms<br />
situacijoms, tokią poziciją šalies saugumo vardan paremdavo ir kitos steigiamojo<br />
seimo frakcijos, visų pirma koalicijos partneriai – valstiečiai ir liaudininkai.<br />
socialdemokratai aiškią ir griežtą laikyseną prieš <strong>karo</strong> padėtį užėmė gerokai<br />
anksčiau nei pateko į steigiamąjį seimą. Apskritai nuo pat <strong>Lietuvos</strong> tarybos<br />
laikų kairieji mėgo ryžtingai pareikšti savo skirtingą nuomonę, karštai oponuoti<br />
dešiniesiems, kaltindami juos „klerikaliniu reakcingumu“ ar monarchistinėmis<br />
simpatijomis. LsDP demokratinius šūkius siedavo su internacionalizmu bei radikalia<br />
marksistine socialine programa. šių idėjų junginys atspindėjo savitą ir,<br />
žvelgiant į tuometinio gyvenimo kontekstą, labai kontraversišką požiūrį į Lie-<br />
81 apie pagrindines lietuvos partijas, jų programas, dalyvavimą steigiamojo seimo darbe žr. v. pavilionis,<br />
antiliaudinė valdančiųjų politinio viešpatavimo ideologija ir jos pasireiškimas lietuvos valstybės<br />
mechanizmo veikloje (buržuaziniu demokratiniu laikotarpiu)// Buržuazijos diktatūros Lietuvoje<br />
valstybiniai teisiniai aspektai, (konferencijos medžiaga), vilnius, 1976, p. 23–62; a. jakubčionis, politinės<br />
partijos steigiamojo seimo rinkimuose, 1920–1922 metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika,<br />
tikslai, aplinkybės, p. 15–24.<br />
82 j. vilčinskas, <strong>Lietuvos</strong> socialdemokratai kovoje dėl krašto nepriklausomybės, p. 130–131.<br />
2
2 4<br />
Modestas KUODYS<br />
tuvos valstybę. Todėl LsDP sulaukdavo valdančiosios daugumos priekaištų ir<br />
kaltinimų dėl „bolševikinio“ pobūdžio kalbų ir veiklos, kurios, kritikų nuomone,<br />
labiau padeda ne valstybei, bet jos priešams, siekiantiems destabilizuoti padėtį.<br />
nors socialdemokratai viešai ir smerkė rusiškąjį bolševizmą, smurtinę proletariato<br />
diktatūrą 83 , Rusijos imperialistinius siekius bei aiškiai pasisakė už <strong>Lietuvos</strong><br />
nepriklausomybę, tačiau į savo valstybę jie vis dėlto žvelgė marksistų<br />
akimis. Tai jų poziciją darė labai dviprasmišką. Pavyzdžiu, L. Želigovskio karinės<br />
akcijos metu 1920 m. LsDP spauda 84 ir partijos centro komitetas ragino<br />
<strong>Lietuvos</strong> darbininkiją stoti savanoriais į kariuomenę ir visomis išgalėmis ginti<br />
Lietuvą, kartu nepamirštant, „kad ir sava klerikalė – buržuazinė valdžia ir visuomenė<br />
– buvo, yra ir bus darbininkų priešas, kad tik didelis pavojus verčia tą<br />
priešą laikinai taikytis ir gretimai eiti“ 85 .<br />
skandalingai pirmaisiais priešų spaudžiamos valstybės gyvavimo metais<br />
steigiamajame seime skambėdavo kai kurių socialdemokratų frakcijos atstovų<br />
kalbos apie <strong>Lietuvos</strong> kariuomenę, raginimai ją mažinti. Pavyzdžiui, Kazimieras<br />
Venclauskis 86 1921 m. pradžioje šaulių sąjungą nesivaržydamas vadino pakilusia<br />
virš kariuomenės „baltąja gvardija“, skirta streikams malšinti 87 . o 1922 m.<br />
vasario mėnesį, svarstant <strong>karo</strong> mokyklos projektą, vienas minėtos frakcijos lyderių<br />
prof. Vincas Čepinskis 88 piktinosi valstybės militarizacija. „Pas mus kai kurie<br />
mano, kad nėra militarizmo“, – teigė jis, – „daugelis karininkų, daugelis uniformuotų<br />
žmonių gatvėse dar nereiškia, kad pas mus viešpatauja militarizmas. Bet<br />
aš turiu pasakyti, kad visų tų išorinė išvaizda ir, kas svarbiausia, jų elgesys aiškiai<br />
rodo, kad pas mus yra militarizmas ir militarizmas blogiausios rūšies, nes viskas,<br />
kas pas mus daroma, sulig kurpaliu ne Vakarų europos [...], bet sulig reakcinės<br />
Rusijos kurpaliu“ 89 . svarstant Konstitucijos dalį, skirtą valstybės gynybai,<br />
socialdemokratai pasisakė už kariuomenės organizavimą milicijos pagrindais 90 .<br />
Tokią poziciją rėmė ir savo kalboje labai aiškiai argumentavo nepartinis Jurgis<br />
Žitinevičius: „Mes žinome, kiek toji armija kaštuoja, ir argi galima bus ateityje<br />
83<br />
į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1; Bolševikų okupacijos pasekmės // Socialdemokratas,<br />
1920 07 29, p.1; teisybė apie rusus // Socialdemokratas, 1920 09 09, p.2.<br />
84<br />
atmušti juos! // Socialdemokratas, 1922 10 21, p.1.<br />
85<br />
lsd partijos Centro komitetas gynimosi reikalu // Socialdemokratas, 1920 10 28, p.1.<br />
86<br />
apie k. venclauskį žr. Kazimieras Venclauskis, šiauliai, 2000.<br />
87<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1921 04 20, 82 pos., p. 22.<br />
88<br />
apie v. Čepinskį žr. Z. mačionis, j. Čepinskis, Profesorius Vincas Čepinskis, vilnius, 1992.<br />
89<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 02 03, 167 pos., p. 12.<br />
90<br />
ten pat, 1922 04 10, 196 pos., p. 111–112.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
visą laiką laikyti tokią armiją, kaip ligi šiol turime, aš manau, kad armijos laikymas<br />
kenkia labai krašto atstatymui“. Jo teigimu, „laikymas nuolatinės didelės<br />
armijos tai yra noras turėt visuomet parengtą grūmojamąjį kumštį, ir toks militarizmas<br />
politiniu atžvilgiu yra nuolatinis pavojus. Dėl to ir reikėtų atsisakyti nuo<br />
to pavojaus ir sutvarkyti ginkluotąsias pajėgas milicijos pagrindais“ 91 .<br />
socialdemokratai nuolatos aršiai puolė valdančiąją daugumą, nepraleisdami<br />
nė menkiausios galimybės jai įgelti, kaltino diktatūriniais užmojais, teroru ir<br />
savivale. savo spaudoje dažnai nepaisydami sudėtingos valstybės tarptautinės<br />
ir vidinės padėties kairieji beatodairiškai kritikavo ir smerkė visas Vyriausybės<br />
taikomas <strong>karo</strong> padėties priemones, kėlė didžiausią triukšmą dėl kone kiekvieno<br />
tariamo ar net tikro vietinio bolševiko arešto, globojo už antivalstybinę veiklą<br />
nuteistus politinius kalinius 92 . Tą patį darė ir jų atstovai iš steigiamojo seimo<br />
tribūnos. Pavyzdžiui, prof. Vincas Čepinskis <strong>karo</strong> teismus viešai įvertino taip:<br />
„Ypatingi <strong>karo</strong> teismai ir <strong>karo</strong> metu nieko nepadeda kovojant su žvėriškumu. Juk<br />
tie lauko teismai tai nėra teismai, o yra tam tikros organizacijos, kad be teismo<br />
nužudytų žmogų, ar ką kitą padarytų, o po to uždėtų teismo antspaudą“ 93 . socialdemokratai<br />
taip pat mėgo prikaišioti dėl <strong>karo</strong> padėčiai skiriamų lėšų, kurios, anot<br />
jų, galėtų būti panaudojamos kultūros reikalams 94 .<br />
ne tik vieši kai kurių LsDP frakcijos atstovų veiksmai bei pasisakymai,<br />
bet ir atkakli labai abejotinos reputacijos „darbininkijos atstovų“ gynyba,ž gana<br />
stipriai kompromitavo šią politinę srovę. Mat neretai atsitikdavo taip, kad LsDP<br />
frakcijai pateikus interpeliaciją ar paklausimą dėl įvykusių neva nekaltų asmenų<br />
areštų, VRM ir KAM atstovai sugebėdavo pagrįsti savo veiksmų teisėtumą, įrodydami<br />
suimtųjų neginčijamus ryšius su LKP 95 . Krikščioniškųjų frakcijų nariai<br />
kartais labai sėkmingai ir argumentuotai atremdavo įsikarščiavusių socialdemokratų<br />
atakas dėl įvykusių areštų ar teisėsaugos institucijų veiksmų.<br />
Per steigiamojo seimo metus socialdemokratai inicijavo, berods, 6 didesnio<br />
atgarsio sulaukusias interpeliacijas, susijusias su <strong>karo</strong> padėties keliamais suvaržymais,<br />
įtariamų antivalstybine veikla areštais bei tardymo metu naudota fizine<br />
91<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 04 10, 196 pos., p. 115.<br />
92<br />
žr. amnestijos politkaliniams // Socialdemokratas, 1920 05 21, p.1; neatsakomingi // Socialdemokratas,<br />
1920 09 16, p.1–2; k.v. [k. venclauskis] kaliniai negauna laikraščių, knygų // Socialdemokratas,<br />
1921 02 17, p. 3; mėrūnas, areštai // Socialdemokratas, 1922 05 11, p. 2; k. venclauskis, kauno kalėjime<br />
// Socialdemokratas, 1922 08 10, p.2.<br />
9<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 04 05, 193 pos., kaunas, 1922, p. 39.<br />
94<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1921 06 08, 102 pos., kaunas, 1922, p. 26.<br />
95<br />
žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64; Steigiamojo seimo darbai,<br />
1922 05, 219, pos., p.8; Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 5, 243, pos., p. 114–115.<br />
2 5
236<br />
Modestas KUODYS<br />
prievarta. Be to, atskiri šios frakcijos nariai dar pateikė mažiausiai 4 paklausimus,<br />
tiesiogiai susijusius su minėtomis problemomis. Vieną interpeliaciją dėl<br />
<strong>karo</strong> padėties ir cenzūros Vyriausybei pateikė socialistų liaudininkų demokratų<br />
atstovai. Taigi šioje srityje socialdemokratai absoliučiai pirmavo seimo statute<br />
numatytomis priemonėmis kovodami su krikščionių demokratų bloku. Apskritai<br />
dažnos ir kategoriškos socialdemokratų interpeliacijos erzino valdančiąją daugumą.<br />
Tai išryškėjo jau pačioje steigiamojo seimo veiklos pradžioje. 1920 m.<br />
birželį krikščionių demokratų atstovas Vytautas Bičiūnas šios partijos laikraštyje<br />
Laisvė piktinosi: „Manding, valstybiniai nusistačiusi visuomenė turėtų užklausti<br />
seimo daugumos: ar ilgai tęsis panašūs pasityčiojimai iš <strong>Lietuvos</strong>? Ar ilgai dar<br />
bus leista seime [...] spjaudyti veidan paeiliui kiekvienam vyriausybės atstovui,<br />
nepajėgiant išrodyti bent kokios kaltės ir ar galės egzistuoti Lietuvoj bent kokia<br />
žmoniškoji valdžia, jeigu ir ateityje kiekviename posėdyje seimas priiminės vis<br />
naujas interpeliacijas“ 96 .<br />
1921 m. gegužės 24 d., po kelių nepriimtų LsDP frakcijos interpeliacijų,<br />
pratęsdamas praėjusių posėdžių be galo aštrias diskusijas, krikščionių demokratų<br />
lyderis Mykolas Krupavičius pasakė turbūt vieną iš labiausiai socialdemokratus<br />
triuškinančių kalbų per visą steigiamojo seimo laikotarpį. Piktindamasis, jog,<br />
patyrę eilinę nesėkmę savo puolimo metu, socialdemokratai pasitraukė iš seimo<br />
komisijų, Krupavičius konstatavo, kad „[..] visą laiką socialdemokratų darbuotojai<br />
reiškė vieną dalyką – užtarimą ir saugojimą bolševikų agentų ir bolševikų<br />
tarnų“ 97 . Atskleisdamas visą savo iškalbą toliau jis dėstė: „Aš darau išvadas iš<br />
faktų, kuriuos paskelbiau. Bolševikai, kaip mes gerai žinome, nori mus prievarta,<br />
teroru prijungti Rusijai tokiomis pat teisėmis, kaip esam buvę iš caro laikais.<br />
Mes eidami mūsų visuomenės reikalavimais, stojome į griežtą kovą su jais, tuo<br />
tarpu kai kita visuomenės dalis būtent socialdemokratai, daro antraip – stengiasi<br />
juos užstoti, išteisinti ir tokiu būdu padėti jiems dirbti. Bolševikai stovi už jūsų,<br />
ponai socialdemokratai pečių ir turėdami seimo 14 žmonių užtarytojais, drąsiai<br />
eina prie savo griovimo darbo, drąsiau ima verst mūsų nepriklausomybę, drąsiau<br />
rengiasi liet mūsų kraują tik dėl to, kad turi socialdemokratuose užtarėjų, bet ar<br />
jūs suprasit, kad jūs tuo pačiu rengiat didelę nelaimę Lietuvai? Jūs slėpdami<br />
tuos tamsius elementus už savo pečių, turėsit nešt ir atsakomybę už tą didelę<br />
nelaimę, kuri dėl to gali ištikt Lietuvą! Man rodos, socialdemokratams vis dėl<br />
to reikėjo pažiūrėt į savo sąžinę, jeigu ten yra tautinės sąžinės, pasilikęs bent<br />
96<br />
v. Bičiūnas, interpeliacijų interpeliacija // Laisvė, 1920 06 20, p.1.<br />
97<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
trupučiukas...“ 98<br />
Tai, jog trečiojo dešimtmečio pradžioje LKP aktyviai veikė vykdydama<br />
nurodymus iš Maskvos, steigiamojo seimo nariams posėdžių metu ne kartą tvirtindavo<br />
atsakingi KAM ir VRM pareigūnai, apie tai nemažai informacijos turėjo<br />
<strong>Lietuvos</strong> slaptosios tarnybos 99 , galiausiai be galo atvirų, tiesiog akis badančių<br />
straipsnių šia tema netrūko ir spaudoje 100 .<br />
LsDP neaiškius ryšius su LKP pasmerkdavo net Valstiečių sąjungos ir socialistų<br />
liaudininkų atstovai, kurie paprastai linko su jais solidarizuotis demokratijos<br />
ir socialinio teisingumo gynimo vardan. štai po audringų kelių interpeliacijų<br />
svarstymų 1921 m. gegužės pabaigoje steigiamajame seime Valstiečių sąjungos<br />
laikraštis <strong>Lietuvos</strong> ūkininkas apie socialdemokratus rašė: „Mes tai galime<br />
išaiškinti tiktai kaipo tam tikra aiškėjančia socialdemokratų kryptimi – vytis<br />
bolševikus, supilant į savą varžą tuos gaivalus, kurie bolševikija ir taikintis prie<br />
jų. Kitaip nebūtų galima suprasti socialdemokrato Venclauskio šaukimo kalbant<br />
seime žemės klausimu ir Rotušės salėje (Kaune) mitinge dėl įvedimo Lietuvoj<br />
tarybų valdžios (suprask bolševikų valdžios). Mūsų socialdemokratai dabar yra<br />
tokioj padėty, kad nuo vienų pabėgę (senų socialdemokratų, prie kurių nelimpa<br />
bolševikų mikrobai), kitų nepaviję (bolševikų) [...] Jie bijodami likti generolu<br />
be armijos pataikauja bolševikams, lenda į bolševikų profesinės sąjungos iš kur<br />
juos bolševikai veja, neatsižiūrint į tai, kad patys socialdemokratai viešai išeina<br />
su bolševikų programa 101 “.<br />
Valdančiosios daugumos atstovai piktinosi socialdemokratų nuolatiniais<br />
bandymais diskredituoti <strong>Lietuvos</strong> saugumo tarnybas, jų viešu tapatinimu su carinės<br />
Rusijos „ochranka“ ir žandarmerija. „Čia ne rusų žvalgyba“, – viename<br />
posėdyje atkirto kairiesiems M. Krupavičius. „Jei norit kariaut su rusų žvalgyba<br />
tai eikit į Maskvą, pas mus jos nėra. Mūsų žvalgyba tarnauja <strong>Lietuvos</strong> demokratinei<br />
respublikai. Kokie buvo rusų žvalgybos tikslai visiems aišku. Jie ėjo prieš<br />
mūsų politinius ir tautinius reikalus ir mes turėjome su rusų žvalgyba kovoti. o<br />
98<br />
ten pat, p. 65.<br />
99<br />
a. anušauskas, <strong>Lietuvos</strong> slaptosios tarnybos 1918–1940 m., vilnius, 1993, p. 49.<br />
100 s [stasys] kairys, iš kelionės įspūdžių // Lietuva, 1920 01 09, p. 2; paliūnas. vidaus reikalai //<br />
Laisvė, 1920 11 19, p.1; provokacija ar neišmanymas // Lietuva,1921 04 12, p. 1; mot. kelm. Bolševikų<br />
darbuotė // Laisvė, 1921 05 22, p. 2–3; mot. kelm. Bolševikų darbuotė lietuvoj. tarybų rusų atstovybė<br />
// Laisvė, 1921 06 19, p. 2; iš bolševikų darbuotės, Lietuva // 1921 07 26, p. 1; kazimieras skiautiškis,<br />
lietuvos darbininkų profesinės sąjungos ar rusijos šnipai? // Laisvė, 1922 09 21, p. 2; dabartinė<br />
komunistų taktika // Laisvė, 1922 10 03, p. 1.<br />
101<br />
Bl. Bl. keletas žodžių apie krikščionis demokratus ir socialdemokratus // <strong>Lietuvos</strong> ūkininkas, 1921<br />
06 02–08, p. 2.<br />
2 7
238<br />
Modestas KUODYS<br />
dabartinė mūsų žvalgyba stovi mūsų politinio gyvenimo 102 “.<br />
LsDP laikysena, rengiant ir priimant nuolatinę <strong>Lietuvos</strong> Respublikos Konstituciją<br />
103 , taip pat leido oponentams kalbėti apie savotišką šios partijos veikėjų<br />
nihilizmą bei nesugebėjimą rasti kompromiso, sprendžiant svarbiausius valstybės<br />
gyvenimo klausimus.<br />
Visa tai suteikdavo progą dešiniesiems socialdemokratus sieti su komunistais,<br />
siekiančiais <strong>Lietuvos</strong> užgrobimo 104 . Žinoma, tokie kategoriški kaltinimai<br />
dažniausiai išsprūsdavo karštų diskusijų metu, priešrinkiminėse kovose. LsDP<br />
autoritetą kėlė tik senieji jos nariai – žymūs tautinio atgimimo veikėjai. Tai,<br />
jog Rusijos bolševikų sukompromituotas marksizmas labai pakenkė <strong>Lietuvos</strong> socialistinės<br />
pakraipos politinėms srovėms, socialdemokratai puikiai suprato. Tai<br />
jie ne kartą pabrėžė savo spaudoje. „[...] Rusų komunistai mėgino socializmą<br />
vykdyti durtuvo jėga, ir už tuos mėginimus dabar labai brangiai turi atsimokėti<br />
<strong>Lietuvos</strong> darbininkai. Bolševikai laikinai išardė mūsų eiles, apardė organizacijas.<br />
skriaudas padarę mūsų kraštui jie davė progos visiems darbininkų priešams Lietuvoje<br />
primesti bolševizmą kiekvienam darbininkų reikalų kovotojui ir jį žlugdyti.<br />
Visas reakcijos malūnas [...] sukosi pastaruoju metu bolševikų varomu vandeniu“,<br />
– taip sovietų Rusijos invazijos pasekmes <strong>Lietuvos</strong> kairiesiems 1919 m.<br />
pabaigoje apibūdino Socialdemokratas 105 .<br />
1920 m. pradžioje Vyriausybės nutarimą didžiojoje šalies dalyje atšaukti<br />
<strong>karo</strong> padėtį, kad būtų sudarytos palankios sąlygos rinkiminei agitacijai, socialdemokratai<br />
sutiko skeptiškai ir kone priešiškai. 1920 m. balandžio 24 d. pagrindinis<br />
šios partijos laikraštis šį sprendimą įvertino taip: „šiandien <strong>karo</strong> padėtis<br />
yra panaikinta [...]. [Bet] <strong>karo</strong> cenzūra pasiliko ir jos pėdai vis dar galima aptikti<br />
laikraščių skiltyse, o ir šiaip <strong>karo</strong> padėties režimas keičiasi ir nyksta taip lėtai,<br />
kad kartais net nenumanu, kurian galan slenkame – ar pirmyn, ar atgal [...]. <strong>Karo</strong><br />
padėties panaikinimą valdžia vilkino kiek tik galėjo. Įvairios baidyklės buvo<br />
traukiamos aikštėn, kad tik palaikyti komendantų režimą. [...] Pagaliau iš visų<br />
pusių spiriama ir grasinama valdžia turėjo <strong>karo</strong> padėtį panaikinti. [...] Panaikinti<br />
tai panaikino, bet dirbę <strong>karo</strong> padėties aparatas, įvairių rūšių ir ruožų komendan-<br />
102<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1921 05 24, 95 pos., kaunas, 1922, p. 64.<br />
103<br />
plačiau žr. a. žemaitytė– veilantienė, konstitucijos projekto komisijos nariai // Mūsų konstutucionalizmo.<br />
raida, p.57–60; a. kasperavičius, antanas tumėnas – konstitucijos rengimo komisijos<br />
pirmininkas // ten pat p. 66–79; m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> konstitucijų istorija, p. 120–121.<br />
104<br />
v. Bičiūnas, apie socialdemokratus // Laisvė, 1920 05 09, p. 1.<br />
105<br />
į mūsų skaitytojus // Socialdemokratas, 1919 09 11, p. 1.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
tūros liko savo vietose [...]“ 106 .<br />
<strong>Karo</strong> padėtis bei jo palydovai – <strong>karo</strong> komendantai, milicija ir ypač žvalgyba<br />
– socialdemokratų retorikoje jau steigiamojo seimo laikais tapo „krikščionių<br />
režimo“ simboliu, įkūnijančiu prievartą, savivalę ir tikrosios demokratijos užgniaužimą.<br />
šis motyvas bei klasinė oponentų kilmė per visą seimų laikotarpį<br />
buvo pagrindinis LsDP ideologinės kovos ginklas. nors juo, žvelgiant į to meto<br />
sąlygas, galbūt ir piktnaudžiauta, bet reikia pripažinti, jog tokia, sakytume, socialinė<br />
kritika turėjo ir nemažai teigiamų bruožų. <strong>Karo</strong> padėties metu taikytos<br />
policinės valdymo priemonės, pilietinių teisių ignoravimas, didelės <strong>karo</strong> komendantų<br />
galios neišvengiamai sukurdavo nepageidautinų, visuomenę piktinančių<br />
reiškinių. Kad pirmaisiais nepriklausomybės metais nusikalstamos valdžios<br />
savivalės atvejų pasitaikydavo ne taip jau retai, rodo ir oficiali informacija. Pavyzdžiui,<br />
steigiamojo seimo skundų komisijos duomenimis, per pirmuosius<br />
parlamento darbo metus (iki 1921 m. sausio) buvo gauti 324 skundai, iš kurių<br />
daugiausiai skųstasi Vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Krašto apsaugos ministerija<br />
(KAM) 107 . Iš 60 skundų, tekusių VRM, 38 skųstasi milicijos veiksmais, 17<br />
apskričių viršininkais. Iš kiek daugiau nei 60 skundų, tekusių KAM, 37 reikštas<br />
nepasitenkinimas kariuomene ir žvalgyba, o 12 – <strong>karo</strong> komendantais. Pristatydamas<br />
ataskaitą, komisijos narys Valstiečių sąjungos atstovas Kazys Ralys pažymėjo:<br />
„Bet vieną reikia tik konstatuot, kad pas mūsų komendantus yra tas<br />
pats paprotys, koks buvo prie vokiečių , būtent naudotis [...] savo neapibrėžta<br />
jėga ir nesiskaityti su niekuo“ 108 . Tų pačių 1921 m. pradžioje, svarstant VRM<br />
etatus, kairieji atstovai pažėrė kaltinimų ir kritikos laviną <strong>Lietuvos</strong> milicijai 109 .<br />
Tada Socialdemokratas rašė: „Mūsų milicija savo daugumoj yra pilnai pasekusi<br />
caro policiją: yra paperkama per dažnai stveriasi mušimo, nesupranta, kas tai yra<br />
demokratinės respublikos tvarka, nemoka piliečiams apsaugoti pilietinių teisių.<br />
Ji pati dažnai daro netvarką. Laužo įstatymus ir vaduojasi ne įstatymais bet savo<br />
nuožiūra 110 “. Pagerinti padėtį galėjo tik viešumas, kontrolė, reformos. Tam kaip<br />
tik ir padėjo opozicijos išryškinamos valstybės negerovės, apie kurias spaudoje<br />
rašyta labai dažnai.<br />
Taigi socialdemokratai buvo svarbiausia politinė jėga, be išlygų smerkusi<br />
106 Braido kailinius išvertę // Socialdemokratas, 1920 04 24, p. 1<br />
107 Steigiamojo seimo darbai, 1921 01 28, 58 pos., p. 564.<br />
108 Ten pat<br />
109 Steigiamojo seimo darbai, 1921 02 10, 61 pos., p. 618–625.<br />
110 seimo ginčai dėl milicijos // Socialdemokratas, 1921 02 17, p. 2.<br />
2 9
240<br />
Modestas KUODYS<br />
ir kovojusi prieš <strong>karo</strong> padėtį bei jo sukurtą visuomenės kontrolės sistemą. Jų<br />
pastangos dažnai likdavo bevaisės: nė viena inicijuota interpeliacija nedavė siekiamų<br />
rezultatų. Visas jas sustabdė Krikščionių demokratų blokas, turėjęs balsų<br />
daugumą steigiamajame seime.<br />
Kita politinė jėga, dažnai kritikavusi <strong>karo</strong> padėtį, buvo Valstiečių sąjungos<br />
ir socialistų liaudininkų demokratų frakcija. Tik jų pozicija (o kas ne mažiau<br />
svarbu – ir jos reiškimo būdas) buvo gerokai nuosaikesnis. nors rinkimų į steigiamąjį<br />
seimą laikotarpiu šių glaudžiai susijusių partijų atstovai aukščiausiu idealu<br />
laikė laisvę ir demokratiją 111 , tačiau įsijungusios į valstybinį darbą stengėsi<br />
įvertinti realias sąlygas ir grėsmes valstybei. štai Valstiečių sąjungos narys, Ministras<br />
Pirmininkas Kazys Grinius, įtikintas krašto apsaugos ministro plk. Konstantino<br />
Žuko (taip pat artimo valstiečiams liaudininkams), pritarė <strong>karo</strong> padėties<br />
įvedimui 1920 m. liepos pabaigoje, nors šiam žingsniui ir priešinosi kiti kairieji,<br />
apeliuodami į liberalias Vyriausybės vadovo pažiūras 112 . Valstiečių ir liaudininkų<br />
neigiama pozicija <strong>karo</strong> padėties atžvilgiu pradėta garsiau reikšti 1922 m. pradžioje,<br />
sugriuvus jų koalicijai su Krikščionių demokratų bloku 113 . Kaip tik po to<br />
ir buvo pateikta jų interpeliacija dėl <strong>karo</strong> padėties ir cenzūros.<br />
Dešinieji aiškiausiai ir nuosekliausiai gynė specialių <strong>karo</strong> padėties priemonių<br />
svarbą valstybei, nuolat pabrėžė jai kylančius vidinius ir išorinius pavojus.<br />
Diskusijų metu krikščionių demokratų bloko atstovai pripažindavo, kad <strong>karo</strong> padėtis<br />
neigiamai veikia visuomenę, sudaro sąlygas savivalei, tačiau tiek seimo<br />
tribūnoje, tiek spaudoje įrodinėjo, jog tai neišvengiama, būtina kaina, siekiant<br />
išsaugoti valstybingumą. Kartais tokie vieši pasvarstymai apie <strong>karo</strong> padėties negeroves<br />
būdavo dirbtini ir pakankamai abstraktūs. Pavyzdžiui, 1922 m. vasario<br />
3 d. valdančiosios daugumos lyderis Krupavičius aiškino: „[...] dėl nenormalių<br />
gyvenimo sąlygų mums tenka laikyti <strong>karo</strong> padėtis. <strong>Karo</strong> padėtį kaip paprastai<br />
veikia ypatingi įstatymai, kurie teikia daug laisvės veikti atskiriems kariuomenės<br />
nariams. svarbu, kad ta laisvė būtų vartojama ne sauvalingai, bet vien tik krašto<br />
gerovę ir laisvę turint prieš akis. Renkant tad žmones į atsakingas vietas, ypač<br />
esančias toliau nuo centrinės valdžios, kur negali būti nuolatinės kontrolės ir<br />
priežiūros [...] privalo būti renkami iš sąžiningiausių karių tarpo, kad savo taktu,<br />
švelnumu ir protingu elgimosi nesunkintų ir be to sunkią žmonėms <strong>karo</strong> naštą,<br />
111<br />
j. žemdirbys, ko reikalaus valstiečių sąjunga steigiamajame seime?// <strong>Lietuvos</strong> ūkininkas, 1919 12<br />
07, p. 3 – 4; 1919 12 21, p.4; lietuvos valstiečių sąjungos kuopų atstovų suvažiavimo, įvykusio kaune,<br />
vasario 15–16 d. 1920 m. protokolas // <strong>Lietuvos</strong> ūkininkas, 1920 02 22, p. 5.<br />
112<br />
k. grinius, steigiamojo seimo metai // Aidai, 1970, nr. 5, p. 204.<br />
113<br />
Z. Butkus, dr. k. grinius, <strong>Lietuvos</strong> respublikos ministrai primininkai, p. 247–248.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
bet savo elgimosi ją lengvintų ir žadintų piliečius dar prie didesnių aukų tėvynės<br />
laisvei ginti 114 “.<br />
Tačiau panašūs pasisakymai būdavo skirti daugiausiai tik pozityviai viešajai<br />
nuomonei formuoti. steigiamojo seimo darbo metai parodė, jog didžiausia<br />
Krikščionių demokratų frakcija nebuvo linkusi visiškai atsisakyti <strong>karo</strong> padėties<br />
net tuomet, kai valstybės padėtis neatrodė labai sudėtinga. Tokia laikysena leido<br />
kairiesiems dar aktyviau kritikuoti bandymus koncentruoti valdžią ir kontroliuoti<br />
politinius procesus.<br />
2.2. Steigiamojo Seimo diskusijos dėl <strong>karo</strong> padėties<br />
Rinkimų kampanijos laikotarpiu <strong>karo</strong> padėtis Lietuvoje buvo beveik panaikinta,<br />
išskyrus atskiras vietoves prie demarkacinės linijos. Bet susirinkusiam steigiamajam<br />
seimui gana greitai teko spręsti <strong>karo</strong> padėties grąžinimo klausimą. 1920 m. liepos<br />
pabaigoje užvirė karštos diskusijos dėl šios tuo metu labai aktualios problemos. Jos<br />
atskleidė svarbiausių seimo frakcijų pozicijas, išryškino jas formuojančius motyvus,<br />
kurie daugeliu atvejų liko labai panašūs per visą seimų laikotarpį. už būtinybę įvesti<br />
<strong>karo</strong> padėtį aiškiausiai pasisakė krikščionys demokratai, teigę, jog Lietuvoje gausu<br />
„antivalstybinių gaivalų“, kurie kelia šaliai rimtą grėsmę, todėl su jais būtina ryžtingai<br />
kovoti, pasitelkiant visas priemones, net ir tas, kurių įgyvendinimui tektų sustabdyti<br />
Konstitucijos garantuotas laisves 115 . Juos palaikė koalicijos partneriai – Valstiečių<br />
sąjungos ir socialistų sąjungos atstovai, tad priimant įstatymą keblumų nekilo. 1920<br />
m. liepos 23–ąją, <strong>karo</strong> padėties sugrąžinimo dieną, Krupavičius seime taip aiškino šio<br />
žingsnio priežastis ir aplinkybes: „Pavojaus rimtumą mato šiandien visos seimo frakcijos<br />
nuo dešiniausios ligi kairiausios ir dėl to mes šiandien rodom vieną bendro darbo<br />
pagrindą; tas pagrindas – tai tėvynės gynimas, bet suradę vieną tikslą, nesugebam surasti<br />
vienos priemonės tam tikslui pasiekti. <strong>Karo</strong> padėtis pati savaime nėra pageidaujama,<br />
ji daug blogybių neša, stabdo normalę gyvenimo eigą, slopina žmonių laisvę. Bet<br />
kuomet kūne atsiranda pavojinga liga, kurios negalima pagydyti homeopatijos būdais,<br />
chirurgas imasi peilio ir dažnai pavojų pašalina. <strong>Karo</strong> padėtis yra toks pat peilis 116 “.<br />
LKDP lyderis įrodinėjo, jog nepaprastąją padėtį, esant reikalui, naudoja net demokra-<br />
114<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 02 03, 170 pos., p. 45.<br />
115<br />
l. kr. dem. Bloko pareiškimas į ministerių pirmininko dr. k. griniaus deklaraciją // Laisvė, 1920<br />
07 01, p. 1.<br />
116<br />
m. krupavičiaus kalba pasakyta st. seime liepos 23 d. <strong>karo</strong> stovio įvedimo reikalu // Laisvė, 1920<br />
08 08, p. 1.<br />
241
242<br />
Modestas KUODYS<br />
tiškiausios valstybės, kad valstybiškai mąstanti <strong>Lietuvos</strong> visuomenė pati nori didesnės<br />
tvarkos. „Kas [1919 m.] buvo arčiau valdžios, tas gerai žino“, – pasakojo Krupavičius,<br />
– „kad Vyriausybės durys neužsidarydavo nuo įvairių <strong>Lietuvos</strong> kampelių delegacijų,<br />
važiavusių į Kauną su prašymais, kad besivėluojanti vyriausybė kuo greičiau įvestų<br />
<strong>karo</strong> stovį. nesant dar bendrų instrukcijų, Marijampolės komendantui jį įvedus, savo<br />
iniciatyva, gyventojai jį iš dėkingumo gėlėmis apibarstė ir jo vardą ligšiol su pagarba<br />
mini 117 “. Jis pateikė aiškius, bet gal ir kiek perdėtus motyvus, dėl kurių būtina įvesti<br />
<strong>karo</strong> padėtį: „Kuomet aplink mus siuva visur mūsų priešininkai, kuomet visur pilna<br />
valstybės išdavikų, kuomet pradėjo visti plėšikų gaujos, kuomet politinės atmainos pakrypo<br />
ne mūsų naudon ir mūsų valstybinį gyvenimą dar labiau apsunkino, supainiojimo<br />
– vienais žodžiais nieko nepadarysi [...] 118 “.<br />
Prieš <strong>karo</strong> padėties grąžinimą atvirai stojo tik socialdemokratai, nors kai<br />
kurie jų neoficialiai pritarė Vyriausybės sprendimui. M. sleževičiui tai pagrasinus<br />
vieno posėdžio metu, LsDP frakcijos narys V. Čepinskis to kategoriškai<br />
nepaneigė: „Kai kurie gal svyravo, bet frakcijoj ir seime buvo nusistatę prieš<br />
<strong>karo</strong> padėties įvedimą, ir Krašto apsaugos komisijos narys [Vladas] Požela,<br />
atėjęs į frakciją, sakė, kad komisijoj jis griežtai kalbėjęs prieš <strong>karo</strong> padėties<br />
įvedimą 119 “. Iš tiesų bent jau viešai frakcijos pozicija liko vieninga – visi kalbėjusieji<br />
socialdemokratų atstovai kategoriškai laikėsi partijos požiūrio. staigus<br />
LsDP atstovų nuomonės pasikeitimas gerokai įsiutino krikščionis demokratus,<br />
jų laikraštis Laisvė tomis dienomis išspausdino be galo piktą straipsnį apie tai 120 .<br />
spaudoje socialdemokratai aiškino, kad, nors sovietų Rusijos ir Lenkijos <strong>karo</strong><br />
veiksmai gali kliudyti Lietuvą, <strong>karo</strong> padėtis nuo to neapsaugos, o tik toliau trikdys<br />
gyvenimą piliečiams. Viename straipsnių raginta labiau pasikliauti visuomene:<br />
„Geriausias apsigynimas, kiekvienos demokratingai tvarkomos šalies, tai jos<br />
liaudies griežtas pasiryžimas ginti savo laisvę, savo teisę savarankiškai vidujinį<br />
gyvenimą tvarkyti. Kad <strong>Lietuvos</strong> liaudis jau moka gintis ji parodė 19–ais metais,<br />
laukan gindama tuos pačius bolševikus, spirdama legionininkus suvalkijoj,<br />
kuldama bermontininkus, netenka abejoti, kad ir dabar Rusų pavojui iškilus,<br />
<strong>Lietuvos</strong> darbo žmonės, gal tik išskiriant Maskvos užlaikomus agentus, mokėtų<br />
sutikti krašto grobikus. Tik reikia tos jėgos sukelti, sutvarkyti ir vesti. Tik reikia<br />
liaudimi pasitikėti. <strong>Lietuvos</strong> darbininkams <strong>karo</strong> stovio įvedimas turi ypatingos<br />
117<br />
ten pat, p. 2<br />
118<br />
ten pat, p. 2.<br />
119<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 41 pos., p. 356.<br />
120<br />
p. „šėtono galybė“// Laisvė, 1920 09 25, p. 1.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
reikšmės. Be abejo, darbininkų priešai skubinsis juo pasinaudoti suvaržymui jų<br />
organizacijų, susirinkimų, jų kovos už savo būvio pagerinimą. Kokie yra mūsų<br />
komendantai ir milicija, gana gavome patirti [Valstybės] Tarybos laikais 121 “.<br />
nors LsDP reikalavimai seime pritarimo nesulaukė, ši frakcija ir toliau nenustojo<br />
aktyviai kelti <strong>karo</strong> padėties panaikinimo klausimą. 1920 m. rudenį socialdemokratų<br />
atstovai kiekviena proga stengėsi apie tai priminti. Rugsėjo vidury, svarstant<br />
ministrų kabineto deklaraciją, K. Venclauskis kalbėjo: „Mūsų krašte tebėra<br />
<strong>karo</strong> padėtis ir tuo suvaržyta pilietinė teisė [...] Rodos jau reikia aiškiai pasakyt, kad<br />
čia <strong>karo</strong> padėtis įvesta be reikalo. Visi organai: valstybiniai, savivaldybių ir administracijos<br />
veikia neblogai. Kam reikalinga pastatyt apskrityse <strong>karo</strong> komendantai<br />
[...] o kad viskas yra, kas reikalinga krašte valstybės funkcijoms atlikti, vis tik<br />
įvedama <strong>karo</strong> padėtis. Ir ką <strong>karo</strong> padėtis mums davė ? Kada buvo įvedama <strong>karo</strong> padėtis,<br />
buvo manoma, kad tai padės kovai su priešvalstybiniais elementais, su spekuliacija,<br />
su plėšikais; bet pasirodo, kad nieko panašaus nėra. <strong>Karo</strong> komendantai,<br />
galbūt, mažai suprasdami valstybines pareigas, valdo pagal savo nuožiūras 122 “.<br />
Paminėti <strong>karo</strong> padėties sukelti neigiami reiškiniai išprovokavo platesnį aktualių<br />
problemų įvardijimą bei aktyvesnes diskusijas. Ta proga žodžio paprašęs<br />
sleževičius, primindamas deklaracijos dalį apie atgautą Vilniaus kraštą, pasiūlė<br />
amnestuoti suklaidintus, nesąmoningai su <strong>Lietuvos</strong> priešais 1919–1920 m. kolaboravusius<br />
asmenis ir taip pakelti vyriausybės autoritetą bei mažinti visuomenės susipriešinimą.<br />
Jo poziciją palaikė ir žydų frakcijos atstovas š. Rozenbaumas: „Mes<br />
negalim ir neturim skirti savo piliečių į sūnus ir posūnius [...]mes turime dabot, kad<br />
krašte nebūtų priešingų gaivalų; bet kiekvienas gaivalas bus valstybei priešingas,<br />
jei valstybė bus jam priešinga 123 “. Rozembaumas taip pat apgailestavo, jog „deklaracija<br />
nepatenkina demokratinių sluoksnių reikalavimo, nes neduoda atvaduotam<br />
[Vilniaus] kraštui apsisprendimo teisės, neduoda laidavimo pilietinių teisių vykinimo,<br />
neteikia darbininkų klasei veikimo laisvės, nenurodo plano nedarbui prašalint,<br />
vykina savo nusistatymą, <strong>karo</strong> padėčia atsiremdama“ 124 . Ragindamas mažinti valstybės<br />
ir visuomenės tarpusavio nepasitikėjimą, sleževičius nesiėmė kategoriškai<br />
smerkti <strong>karo</strong> padėties šalyje. Jie kvietė pirmiausiai apdairiai ir atsakingai įvertinti<br />
visas tokią valstybės padėtį lemiančias aplinkybes: „Taip gerbiamieji, <strong>karo</strong> padėtis<br />
tai joks smagumas, <strong>karo</strong> padėtis tai sunki našta. Ypač pas mus, kur trūksta dar-<br />
121<br />
vėl <strong>karo</strong> stovis // Socialdemokratas, 1922 07 29, p. 1.<br />
122<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 41 pos., p. 349.<br />
123<br />
Ten pat<br />
124<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 44 pos., p. 355.<br />
24
244<br />
Modestas KUODYS<br />
buotojų, kur sunku gaut gerą komendantą, visuomet atsiranda blogumų, ir kaip<br />
tai dažnai būna, <strong>karo</strong> padėtis labai sunkiai varžo ramius žmones, žinomas daiktas,<br />
mes nė valandėlės negalėsim kęsti, kada pareis jos laikas. <strong>Karo</strong> padėtis buvo įvesta<br />
tada, kada susirinko steigiamasis seimas, ir po steigiamojo seimo langais pradėjo<br />
varyt agitaciją prieš seimą, kad jį reikia išvaikyt, kad <strong>Lietuvos</strong> valdžia yra buožių<br />
valdžia ir kitais bjauriausiais būdais šmeižė valdžią ir ardė valstybę. <strong>Karo</strong> padėtis<br />
buvo įvesta tada, kai lenkai grėsė pulti, kada buvo didelis pavojus ir iš rusų pusės.<br />
Tada tik buvo įvesta ta <strong>karo</strong> padėtis, tada ir mes reikalavom, kad ją įvestų. Drauge<br />
Krašto apsaugos komisijoj stovėjo už <strong>karo</strong> padėties įvedimą ir socialdemokratai,<br />
tik paskui, viešam seimo posėdy, jie buvo prieš <strong>karo</strong> padėties įvedimą. Ką mes randam<br />
reikalingu, mes darom atvirai. Bet drauge mes viešai ir griežtai pasisakome,<br />
jog vos tik įvyks taika, tai <strong>karo</strong> padėtis tuoj turi būti panaikinta, nei valandai nebus<br />
jos ilgiau, negu ji bus reikalinga 125 “. Panaši pozicija atsispindėjo ir valstiečių bei<br />
liaudininkų spaudoje. <strong>Lietuvos</strong> ūkininkas skaitytojus apie <strong>karo</strong> padėties įvedimą<br />
informavo netgi su tam tikra optimizmo gaidele: „Apskritai <strong>karo</strong> stovis įvedamas<br />
ne geriems, bet blogiems. Geriems žmonėms <strong>karo</strong> stovio nėra daug ko bijoti. Visiems,<br />
kurie yra mūsų nepriklausomybės bei tvarkos šalininkais, <strong>karo</strong> stovio nėra<br />
ko bijotis, juo labiau, kad st. seimo išrinkta valdžia pamainė daugelį žmonėms<br />
įkyrėjusių <strong>karo</strong> komendantų, bei kitų valdininkų 126 “.<br />
Iš pasisakymų seime bei straipsnių spaudoje matyti, jog socialistai liaudininkai<br />
demokratai ir Valstiečių sąjunga į tuometinę <strong>Lietuvos</strong> padėtį žvelgė gerokai atsargiau,<br />
nors deklaratyviai ne mažiau nei socialdemokratai aukštino demokratines<br />
laisves. nuosaikų pritarimą griežtesnei vidaus politikos linijai didžiaja dalimi lėmė<br />
bendradarbiavimas su Krikščionių demokratų bloku koalicinėje Vyriausybėje.<br />
seimo frakcijų pozicijos dėl <strong>karo</strong> padėties trumpam, bet pakankamai aiškiai<br />
suvienodėjo 1920 m. spalį L. Želigovskio karinės avantiūros akivaizdoje. Tuo<br />
metu kaip tik svarstytas YVAĮ papildymas, numatantis <strong>karo</strong> komendantams teisę<br />
įtariamus antivalstybine veikla asmenis prevencine tvarka izoliuoti koncentracijos<br />
stovykloje. Keliuose posėdžiuose aptariant šį klausimą, didesnių prieštaravimų<br />
nekilo 127 , nors vėliau koncentracijos stovyklos egzistavimo faktas nuolatos<br />
atsidurdavo rėksmingos socialdemokratų kritikos smaigalyje.<br />
netrukus, 1920 m. spalio 22 d., dėl kilusios Kaunui grėsmės steigiamasis<br />
seimas buvo pakeistas laikina institucija – Mažuoju seimu, sudarytu iš seimo<br />
125<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1920 09 15, 44 pos., p. 351.<br />
126<br />
kar. rus. <strong>karo</strong> stovį įvedus // <strong>Lietuvos</strong> ūkininkas, 1920 08 01, p. 2.<br />
127<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1920 10 08, 49 pos., p. 457–458; ten pat, 50 pos., p. 464–467.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
Primininko ir šešių atstovų 128 . Jis veikė iki 1921 m. sausio 17 d. Vėl atnaujinus<br />
normalų parlamentinį darbą, <strong>karo</strong> padėties klausimas kurį laiką nebuvo plačiau<br />
eskaluojamas. Tai tikriausiai lėmė neseniai pasibaigusių <strong>karo</strong> veiksmų prisiminimai.<br />
Bet socialdemokratai ilgai tylėti nesirengė: tai vienur, tai kitur, įvairių diskusijų<br />
seime metu, vis mestelėdavo kandžių replikų „krikščionių režimo“ atžvilgiu.<br />
1921 m. kovo pabaigoje, Socialdemokratas išspausdino straipsnį, kuriame<br />
jau be užuolankų agituota atšaukti <strong>karo</strong> padėtį 129 . Reikalavimas motyvuotas tuo,<br />
jog <strong>karo</strong> veiksmai seniai pasibaigė, kad nepaprastoji padėtis iš esmės neatlieka<br />
jokios apsaugos funkcijų, o yra darbininkų „valdymo“ priemonė įteisinanti valdžios<br />
savivalę. Tačiau tokiems siūlymams tuo metu pritariančių nei Vyriausybėje<br />
130 , nei seime beveik neatsirado.<br />
Tik baigiantis steigiamojo seimo kadencijai, 1922 m. pradžioje, <strong>karo</strong> padėties<br />
klausimas vėl tapo aktualus. <strong>Lietuvos</strong> vidaus ir tarptautinė padėtis tapo stabilesnė,<br />
be to, turėjo prasidėti nauja rinkimų kampanija, kurios sklandžiai eigai nepaprastoji<br />
padėtis būtų buvusi nemaža kliūtimi. Todėl vėl, visų pirma opozicijos<br />
gretose, prabilta apie būtinybę užtikrinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisių<br />
realizavimą, panaikinant <strong>karo</strong> padėtį, kaip tai buvo padaryta 1920 m. pradžioje,<br />
prieš susirenkant steigiamajam seimui. šį kartą pakankamai aktyviai atšaukti<br />
nepaprastąją padėtį reikalavo valstiečiai ir liaudininkai, stoję opozicijon krikščionims<br />
demokratams. 1922 m. gegužės 19 d. socialistų liaudininkų demokratų<br />
lyderis Mykolas sleževičius labai aiškiai išdėstė savo frakcijos požiūrį: „Aš suprantu,<br />
kol yra frontas su lenkais, kad pafrontėj panaikinti <strong>karo</strong> stovis būtų ne<br />
laikas ir jis tenai turi pasilikti. Mes žinome, kad kada buvo padėtis su lenkais dar<br />
sunkesnė – prieš rinkimus į steigiamąjį seimą – <strong>karo</strong> stovis visoj Lietuvoj ir tame<br />
pačiame Kaune buvo panaikintas ir buvo paliktas <strong>karo</strong> stovis tiktai 30 kilometrų<br />
nuo fronto. o tuomet, reikia atsiminti frontas ėjo kur kas arčiau prie Kauno<br />
ir pavojus buvo nė kiek nemažesnis kaip dabar yra pavojus puolimo iš lenkų<br />
pusės. Tuomet vyriausybė rado galima panaikinti <strong>karo</strong> stovį visoj Lietuvoj, o<br />
plikti [..] tik pafrontėj 30 kilometrų nuo fronto. Aš manau, kad ir dabartiniu metu<br />
[...] galima būtų palikti <strong>karo</strong> stovis tik pafrontėje 131 “. sleževičius pažymėjo, kad<br />
„dabar daugiausia <strong>karo</strong> stovis atsiliepia į susirinkimus“, todėl tai esą labai trukdo<br />
128 plačiau apie tai žr. v. daugirdaitė – sruogienė, Steigiamasis seimas 1920 05 15 – 1922 10 07, p.118–<br />
124; m. maksimaitis, mažasis seimas – ryškus epizodas lietuvos parlamentarizmo raidoje // Jurisprudencija,<br />
t.17, vilnius, 2000, p.5–8.<br />
129 reikia pagalios pašalinti <strong>karo</strong> stovis // Socialdemokratas, 1921 03 17, p.1.<br />
130<br />
a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 68–69.<br />
131<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 05 19, 206 pos., p. 97.<br />
245
246<br />
Modestas KUODYS<br />
legalioms partijoms bendrauti su rinkėjais 132 . Jo nuomone, <strong>karo</strong> komendantai ir<br />
kiti valdžios atstovai turi pakankamai priemonių kovoti su antivalstybiniais agitatoriais,<br />
bet dažnai persekioja ne juos, o legalių opozicinių partijų organizacijas<br />
ir veikėjus. Liaudininkų lyderio kalbą su pritarimu sutiko socialdemokratai. Jų<br />
atstovas Vladas Požela buvo gerokai tiesmukesnis. Anot jo, „<strong>karo</strong> stovis duoda<br />
progos ir toliau komendantams nustatyti savo diktatūrą tokią, kokią jie turėjo ligi<br />
šiol“ 133 . socialdemokratams antrino nepartinis J. Žitinevičius: „Iš tikrųjų <strong>karo</strong><br />
stovis ramiems gyventojams be abejo kenkia ir kenks toliau, bet jis nekenkia tokiems<br />
spekuliantams ir tiems, kuriems kaip tiktai buvo <strong>karo</strong> stovis taikomas, arba<br />
kitaip sakant, išleidžiant įstatymą apie <strong>karo</strong> stovį, buvo manoma, kad tuos visus<br />
spekuliantus bus galima suvaldyti. <strong>Karo</strong> stovis gali būti kai kam ir labai reikalingas.<br />
Aišku mums iš to, sakysime kai kuriems komendantams, kad parodytų<br />
savo smarkumą ir taip pat milicininkams, kurie ačiū Dievui, atprato visokius<br />
mušimus vartoti, bet kada yra <strong>karo</strong> stovis, tai vis dėl to nors kumščiu į nugarą<br />
suduoda, sako, kad tai esąs <strong>karo</strong> stovis 134 “.<br />
Diskusijas dar labiau paaštrino tos pačios dienos posėdyje LsDP frakcijos<br />
pateikta interpeliacija dėl milicijos veiksmų 1922 m. balandžio 27 d. vykusio<br />
geležinkeliečių streiko metu 135 .Tai buvo gana svarus kairiųjų argumentas <strong>karo</strong><br />
padėties šalininkų nenaudai. Vis dėlto ši, kaip ir kitos su <strong>karo</strong> padėties problemomis<br />
susijusios socialdemokratų interpeliacijos, nebuvo priimtos.<br />
1922 m. liepos 5 d. steigiamąjį seimą sudrebino dar viena tiesiogiai prieš<br />
<strong>karo</strong> padėtį ir cenzūrą nukreipta šį kartą – Valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų<br />
demokratų frakcijos inicijuota interpeliacija ministrų kabinetui. Jos atsiradimą<br />
sąlygojo pusmetį periodiškai pasikartojantys <strong>karo</strong> cenzūros išpuoliai<br />
prieš spaudą, daugiausiai prieš šios politinės srovės laikraštį <strong>Lietuvos</strong> žinios.<br />
Interpeliantai įrodinėjo, jog <strong>karo</strong> cenzoriai viršijo įgaliojimus ir išbraukė straipsnius,<br />
kurie nepažeidė esamų visuomenės informavimo apribojimų. esminė tų<br />
apribojimų sąlyga buvo tokia: <strong>karo</strong> padėties metu buvo draudžiama skelbti žinias<br />
apie kariuomenę – ne tik jos skaičių, kovinį pasirengimą ar dislokacijos vietą, bet<br />
ir neigiamą, demoralizuojančio pobūdžio, armijos kovinę dvasią pakertančią informaciją.<br />
Interpeliacijos iniciatoriai siekė įrodyti, jog atskirų <strong>karo</strong> komendantų<br />
savivalės paviešinimas nepriklauso tų draudžiamų duomenų kategorijai, kadangi<br />
132 ten pat.<br />
133 ten pat, p. 98.<br />
134 ten pat, p. 99.<br />
135 ten pat, p. 101.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
<strong>karo</strong> cenzūrą reglamentuojantys aktai aiškiai nenusakė, kokia informacija ardo<br />
„kariuomenės tvarką ir organizaciją“. Valstiečių ir liaudininkų atstovai įrodinėjo<br />
esą visiškai įsitikinę, jog straipsniuose nieko draudžiamo nebuvę, ir su didžiuliu<br />
įtūžiu (koks iki tol buvo būdingas tik socialdemokratams) užsipuolė visą <strong>karo</strong><br />
padėties režimą palaikantį kariškių aparatą: „Kas yra tie žmonės? Tai daugiausia<br />
žmonės, neturį sveiko patriotizmo. Jų patriotizmas, tai tik momento užsidegimas<br />
ne dėl Tėvynės labo, bet užsidegimas dėl savo labo. Yra daug tokių karininkų,<br />
kurie mano, kad jie turėtų būti armijos vadais, ministeriais, leitenantais, pulkininkais,<br />
generolais, kurie mano ir jaučia savy napoleono pašaukimą. Jiems norisi<br />
šiandien kautis, tik Dieve saugok, ne fronte, ne pirmose eilėse, bet vadovauti<br />
už fronto stovint [...] [jie] sukasi apie, pinigus, laipsnius, garbę. Tokie karininkai<br />
daugiausia pasižymi blogu elgimosi su kariais ir su žmonėmis ir yra gavę vardą<br />
„deržimordų“ 136 . Interpeliacijos skuboto svarstymo atmosfera buvo itin įkaitusi.<br />
nors tai buvo valstiečių liaudininkų interpeliacija, tačiau socialdemokratai<br />
taip pat nepraleido tokios palankios progos užsipulti valdančiąją daugumą. V.<br />
Čepinskis taip įsismarkavo, jog posėdžio pirmininkas kelissyk jį ramino 137 . Tos<br />
dienos posėdyje panašių emocijų protrūkių tarp opozicijos narių netrūko.<br />
Į interpeliaciją, nors ji buvo adresuota visai Vyriausybei, sleževičiaus pasipiktinimui,<br />
atsakinėjo KAM viceministras kpt. Juozas Papečkys – valstiečiams<br />
liaudininkams artimas pareigūnas. Jis įrodinėjo, kad cenzoriai daugeliu atvejų<br />
pasielgė teisingai, o į ginčytinus epizodus žadėjo pasigilinti atskirai. nesutiko jis<br />
ir su interpeliantų iškeltu <strong>karo</strong> padėties panaikinimo klausimu, nes, pasak jo, lenkų<br />
užpuolimo pavojus niekur nedingo 138 . Bet drauge pareigūnas pripažino, kad<br />
<strong>karo</strong> padėtis netolimoje ateityje galės būti panaikinta, nes jau paruoštas jį pakeisiančios<br />
„sustiprintos apsaugos“ įstatymo projektas. netrukus į diskusiją įsijungęs<br />
sleževičius pažėrė daug argumentų, kuriuos įtikinamai paneigti Vyriausybės<br />
ir valdančiosios daugumos atstovams turėjo būti išties sunku. „Žinau tik, kad<br />
ministerių kabinete civiliai jautė, jog <strong>karo</strong> stovis darosi sunkenybė, jog jis nieko<br />
nepadeda apsigynimui, juo labiau, kad tokiame mažame krašte, kaip Lietuva galima<br />
greitai įvesti <strong>karo</strong> stovį“ 139 , – teigė socialistų liaudininkų demokratų lyderis.<br />
Čia pat jis pridūrė: „[...] bet iš kitos pusės niekas nereikalauja, kad kariuomenė<br />
būtų nuginkluota ir laikoma taip kaip taikos metu. Mes nieko prieš neturime,<br />
136 Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 05, 219 pos., p.12.<br />
137<br />
ten pat, p. 14.<br />
138<br />
ten pat.<br />
139<br />
ten pat, p. 15.<br />
247
248<br />
Modestas KUODYS<br />
kad kariuomenė pasiliktų <strong>karo</strong> stovyje, bet kam reikalingas <strong>karo</strong> stovis kraštui,<br />
kuriam jis tiek daug žalos atneša? 140 “. Į tai nebuvo aiškiai ir atvirai atsakyta. Tos<br />
dienos posėdyje taip pat nepavyko pasiekti, kad interpeliacija būtų svarstoma<br />
skubos tvarka. Prie jos nagrinėjimo sugrįžta po mėnesio, 1922 m. rugsėjo 14 d.,<br />
kai sąlygos buvo jau pasikeitusios: rugpjūčio 17 d. priimtas „Įstatymas <strong>karo</strong> stoviui<br />
įvesti pakeitimas“ sušvelnino <strong>karo</strong> padėties režimą nepaprastoji padėtis liko<br />
valstybės sostinėje, kariuomenėje, geležinkeliuose ir dešimtyje iš aštuoniolikos<br />
apskričių 141 . Valdančioji dauguma tikėjosi, kad problemos aktualumas sumažėjo.<br />
Tačiau interpeliantų lyderis sleževičius su tuo nesutiko, primindamas, kad <strong>karo</strong><br />
spadėtis liko pačiame Kaune, „kur eina visi mūsų laikraščiai ir kur cenzūra kaip<br />
veikė, taip ir toliau veiks“ 142 . seime vėl užvirė karšti ginčai. Juos kaitino dar ir<br />
tai, jog jau buvo prasidėjęs rinkimų kampanijos laikotarpis ir pasisakantieji nevengė<br />
neatsakingų, propagandinių pareiškimų. Daugiausia kalbėjo sleževičius,<br />
įrodinėdamas, kad spauda turi teisę atskleist atskirų <strong>karo</strong> komendantų savivalę ir<br />
nusižengimus, kad tokia informacija nėra draudžiama. „<strong>Karo</strong> cenzūra“, – aiškino<br />
jis, – „veda prie tokių dalykų, kad ji jau pradeda ginti atskirus asmenis, pradeda<br />
ginti kritišką tų asmenų, kurie yra kieno nors kritikuojami, kad yra draudžiama<br />
kritika tų darbų, kurie įvyko net prieš tris metus; <strong>karo</strong> cenzūra eina net prie to,<br />
kad gali būti pavojinga mums visiems 143 “. Vyriausybės vardu kaip ir anksčiau<br />
kalbėjo KAM viceministras J. Papečkys. Jis priekaištavo kairiesiems, jog šie<br />
nepritarė „sustiprintosios apsaugos“ įstatymo projektui, Baudžiamojo statuto<br />
pakeitimams, turėjusiems aiškiau reglamentuoti atsakomybę už neleistinos informacijos<br />
viešą skelbimą, sukonkretinti jos pobūdį 144 . Viceministras labai plačiai<br />
paaiškino <strong>Lietuvos</strong> <strong>karo</strong> cenzūros veikimo teisinius pagrindus, sykiu stipriai<br />
akcentuodamas cenzorių teisę drausti skelbti žinias, galinčias kariuomenei sukelti<br />
demoralizuojantį poveikį. Taigi vyriausybė visiškai nemanė atsižvelgti į sleževičiaus<br />
siūlomą iškilusios teisinės kolizijos aiškinimą dėl draudžiamo turinio<br />
informacijos skelbimo. Į ginčus įsitraukė ir krikščionių demokratų lyderis M.<br />
Krupavičius. Tarp interpeliacijoje paminėtų nuo cenzūros nukentėjusių laikraščių<br />
buvo ir LKDP Laisvė, tad šis valdančiosios daugumos atstovas šį kartą, kartu<br />
su opozicija ėmėsi „auklėti“ KAM pareigūnus. Tačiau tai buvo tik laikinas ir nesu-<br />
140<br />
ten pat.<br />
141<br />
g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 275.<br />
142<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 09 14, 246 pos., p. 39.<br />
143<br />
ten pat, p. 41.<br />
144<br />
Ten pat
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
derintas pozicijų suartėjimas – Krupavičius tuoj pat atseikėjo ne mažiau kritikos ir<br />
patiems socialdemokratams bei socialistams liaudininkams dėl įkyraus oponavimo<br />
vyriausybei. negana to, kalbos pabaigoje jis jau ėmė talkinti J. Papečkiui, įrodinėdamas,<br />
jog „kada valstybė serga ir kada tos varžančios priemonės visuomenei<br />
yra būtinos, kad išgelbėjus Lietuvai gyvybę, laisvę ir vidaus tvarką, tai nei vienas<br />
žmogus, kuris dar blaiviai gali mąstyti, su tokiu reikalavimu [jas panaikinti – M.<br />
K] nesutiks“ 145 . Toliau seimo narys aiškino: „Mes pilnai sutinkam, kad labai blogo<br />
yra cenzūros srity; mes žinom, kad ten daug, kas ne taip daroma, kaip turėtų būti<br />
daroma, mes žinom, kad cenzoriai nieko neleis rašyti apie karininkų pasielgimus<br />
ir jų iškrėstus šposus, bet prieš valstybę rašyk kiek nori, kritikuok ir šmeižk seimą,<br />
šmeižk valdžią, ministerius ir t. t. apie tai galima rašyti. 146 “<br />
Per steigiamojo seimo darbo metus buvo keletas atvejų, kai ir Krikščionių demokratų<br />
bloko nariai imdavo viešai piktintis <strong>karo</strong> padėties sukeltomis problemomis.<br />
Pavyzdžiui, tas pats Krupavičius 1922 m. spalio 3 d. įteikė paklausimą KAM dėl kelių<br />
neteisėtai nuo <strong>karo</strong> komendantų sankcijų nukentėjusių piliečių 147 . Visa tai neblogai<br />
parodo, jog nepaprastoji padėtis gerokai trikdė įprastą valstybės gyvenimą – paskelbti<br />
suvaržymai ir jų įgyvendinimas neretai buvo lydimi įvairių nesusipratimų, incidentų.<br />
<strong>Karo</strong> padėties klausimas labai dažnai iškildavo rengiant nuolatinę <strong>Lietuvos</strong><br />
Konstituciją. stiprias diskusijas sukėlė jos projekto straipsnis, numatantis sąlygas<br />
nepaprastajai padėčiai įvesti. opozicijai čia labiausiai užkliuvo formuluotės, kad<br />
<strong>karo</strong> padėtis įvedama „kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitokiems pavojingiems<br />
neramumams“ paskutinis žodžių junginys. Abstrakti frazė „kitokiems pavojingiems<br />
neramumams“ ypač piktino socialdemokratus, kurie čia įžvelgė paslėptą<br />
siekį piktnaudžiauti nepaprastąja padėtimi, panaudojant ją prieš darbininkų streikus.<br />
Tai savo kalboje pažymėjo vienas iš senųjų LsDP narių, visų gerbiamas tautinio<br />
sąjūdžio veikėjas Kipras Bielinis: „Laike seimo darbuotės, mes turėjome gana<br />
daug tokių atsitikimų, kur administracija buvo greita paskelbti išimtiną <strong>karo</strong> padėtį.<br />
Aš turiu omeny geležinkeliečių streiką ir atsimenu, kaip visi tada sukruto, kad tas<br />
streikas lygus sukilimui, kad net reikalauta įvesti išimtiną padėtį.“ 148 Jis taip pat<br />
paragino atkreipti dėmesį ir į tai, kad minėta formuluotė iš esmės pateisintų jau tuo<br />
metu veikusią <strong>karo</strong> padėtį, kadangi nevykstant <strong>karo</strong> veiksmams ar sukilimams, ji<br />
gali būti palaikoma motyvuojant tai vien konkrečiai neapibrėžtų „pavojingų nera-<br />
145<br />
Steigiamojo seimo darbai. 1922 09 14, 246, pos., p. 44.<br />
146<br />
Ten pat<br />
147<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 10 03, 253, pos., p. 44.<br />
148<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.72–73.<br />
249
250<br />
Modestas KUODYS<br />
mumų“ pavojumi. Krikščionys demokratai nesutiko su kairiųjų siūlymu iš minėtos<br />
formuluotės išbraukti žodžius „kilus pavojingiems neramumams“. Anot atstovo<br />
<strong>Jono</strong> Valickio, tai būtų nelogiška, nes ginkluotas sukilimas esą dažniausiai įvyksta<br />
po tam tikros parengiamosios fazės – neramumų 149 .<br />
socialdemokratai, taip pat valstiečiai ir liaudininkai, žydų frakcija akcentavo<br />
būtinybę nepaprastosios padėties įvedimo teisę perleisti įstatymų leidžiamajai<br />
(seimui), o ne vykdomajai (Prezidentui) valdžiai 150 . Kairieji siekė, kad <strong>karo</strong> padėties<br />
paskelbimas būtų seimo Pirmininko prerogatyva – tai, pasak jų, padidintų<br />
šios pavojingos priemonės parlamentinę kontrolę. Tokie opozicijos pageidavimai<br />
nepateko į 1922 m. priimtą Konstituciją, kuri reglamentavo Prezidento 151 teisę<br />
Vyriausybei pasiūlius paskelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tam turėjo būti gautas<br />
ir seimo pritarimas 152 . Taigi seimokratijos principai neliko paneigti – įstatymų<br />
leidžiamosios valdžios reikšmė įteisinant tokį sprendimą buvo labai svari 153 .<br />
Kita vertus, dar svarstant jo projektą liaudininkų atstovas Mykolas Marma<br />
nuogąstavo, jog Prezidentas gali paleisti seimą ir nesitarti su juo dėl <strong>karo</strong> padėties<br />
paskelbimo: „Kuriam laikui tas seimas bus paleistas ir kada bus sušauktas naujas<br />
– nežinia, bet aišku kad, bus kuris laikotarpis, kada seimo nebus ir kada visa valdžia<br />
priklausys prezidentui ir ministrų kabinetui. Jie galės leist visokius įsakymus<br />
įstatymo galia ir čia kaip tik mūsų ir kalbama prieš tai, kad jie negalėtų ištemt ant<br />
savotiško kurpalio pavojingų neramumų supratimo, kad dėl menkiausio dalyko<br />
reikėtų paleist seimą, suspenduoti konstitucines garantijas ir ilgą laiką naudotis<br />
konstitucinėmis teisėmis.“ 154 Tokios diktatūros pavojų opozicijos atstovai siekė eliminuoti,<br />
siūlydami nustatyti kuo trumpesnį naujo seimo sušaukimo terminą.<br />
Kitas netiesiogiai <strong>karo</strong> padėties klausimą lietęs Konstitucijos rengimo aspektas<br />
buvo žmogaus teisių ir laisvių atsiskleidimas pagrindiniame valstybės<br />
įstatyme 155 . Kaip pažymėjo išeivijos teisininkas Konstantinas Račkauskas, šių<br />
demokratinių principų įgyvendinimo lygmuo Konstitucijoje geriausiai rodo jos<br />
149<br />
ten pat, p. 73.<br />
150<br />
ten pat, p. 71.<br />
151<br />
apie prezidento galias tarpukario lietuvos konstitucijose žr. k. šidlauskas, prezidentų konstitucinės<br />
galios // Iš <strong>Lietuvos</strong> teisės ir valstybės istorijos, p. 185–197.<br />
152<br />
1922 m. rugpjūčio 1 d. lietuvos respublikos konstitucija // m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> konstitucijų<br />
istorija, p. 339.<br />
153<br />
j.B. laučka, 1922 m. konstitucijos kilmė ir jos principai // Iš <strong>Lietuvos</strong> teisės ir valstybės istorijos, p.<br />
172–185.<br />
154<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 07 13, 223 pos., p.76.<br />
155<br />
plačiau žr. t. Birmontienė, žmogaus teisių ir laisvių koncepcija 1922 m. lietuvos valstybės konstitucijoje,<br />
Mūsų konstitucionalizmo raida, p.134–140.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
dvasią ir leidėjų pasaulėžiūrą 156 . nepaisant to, jog kai kurios kairiųjų siūlomos<br />
šios srities pataisos nebuvo iki galo perkeltos į 1922 m. Konstituciją, jos demokratiškumu<br />
šiuolaikiniai teisės istorikai nė kiek neabejoja.<br />
1922 m. vasaros pabaigoje steigiamasis seimas pradėjo svarstyti „sustiprintos<br />
apsaugos“ įstatymo sumanymą. šią naują nepaprastosios padėties rūšį<br />
siekta paversti pereinamuoju etapu tarp <strong>karo</strong> padėties ir įprastos, taikos meto,<br />
valstybės būsenos. Ji turėjo apimti vienodai visą šalį ir būti reguliuojame ne<br />
KAM, bet VRM 157 . socialdemokratai su Požela priešakyje iškart pareiškė, kad<br />
„skirtumo bus labai maža, o gal susidėjusioms politinėms gyvenimo apystovoms<br />
ir praktikai, kuri jau gyvenimo yra nustatyta, to skirtumo nė nebus. Visos tos<br />
teisės, kurios buvo duotos komendantams, pereis apskričių viršininkams“ 158 . Iš<br />
tiesų esminių skirtumų tarp šių nepaprastosios padėties formų beveik neturėjo<br />
būti – to neneigė ir valdančioji dauguma. Jų atstovas zigmas starkus pripažino:<br />
„skirtumas tik tas, kad vietoj <strong>karo</strong> administracijos Lietuvoj, įvedama civilinė<br />
administracija.“ 159 Kita vertus, jis pats neslėpė pageidavimo, kad tų skirtumų<br />
būtų daugiau ir kad naujoji padėtis taptų švelnesnė. negana to, starkus net ėmė<br />
raginti kolegas dėl artėjančių seimo rinkimų apskritai atšaukti <strong>karo</strong> padėtį.<br />
socialistų liaudininkų atstovas Marma pareiškė, jog, jei sustiprinta apsauga mažai<br />
skirsis nuo <strong>karo</strong> padėties, tai nesą jokios prasmės ją įvesti. Be to, jis pridūrė, jog nepaprastosios<br />
padėties vykdymą, geriau palikti <strong>karo</strong> komendantams, o ne apskričių viršininkams,<br />
nes pastarieji esti labai menko išsilavinimo, nedisciplinuoti ir stipriai paveikti<br />
neigiamų rusiškosios biurokratijos tradicijų 160 . Į pastarąjį pastebėjimą sureagavęs krašto<br />
apsaugos viceministras kpt. Papečkys replikavo: „Čia aš girdėjau tūlą pasakymą, kad<br />
pas mus kvepia Rusija. Aš nenorėčiau to užginti. Taip, – kvepia ir dar ilgai kvepės. Mes<br />
esame tokioje dvasioje augę, ten mokslą esam įgiję ir visą gyvenimo pobūdį esame<br />
suderinę su Rusijos gyvenimu – mes negreit atsikratysim to.“ 161 Pats KAM pareigūnas<br />
pripažino būtinybę keisti <strong>karo</strong> padėtį: „Pas mus buvo <strong>karo</strong> padėtis labai nenormali, ant<br />
greitųjų padaryta. Todėl yra reikalo tą žiaurią <strong>karo</strong> padėties formą susilpninti, įvesti<br />
vieton jos ką kitą. Jei mes priimsim šį įstatymo sumanymą dėl sustiprintos apsaugos<br />
padėties, tai ir galėsim panaikinti <strong>karo</strong> padėtį ir bus panaikinta visa juridinė <strong>karo</strong> padė-<br />
156<br />
k. račkauskas, <strong>Lietuvos</strong> konstitucinės teisės klausimais, new york, 1967, p. 66.<br />
157<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 03, 236 pos., p.63.<br />
158<br />
ten pat.<br />
159<br />
ten pat, p. 64.<br />
160<br />
ten pat.<br />
161<br />
ten pat.<br />
251
252<br />
Modestas KUODYS<br />
ties reikšmė.“ 162 nors viceministras pripažino, kad <strong>karo</strong> padėtis teikia daug problemų,<br />
ragino bent kol kas jos neatsisakyti, nes ji didina valstybės saugumą.<br />
1922 m. rugpjūčio 17 d. vėl grįžta prie <strong>karo</strong> padėties įvedimo įstatymo pakeitimo<br />
svarstymų. nepaprastosios padėties klausimas kaip ir anksčiau daugiausia sietas<br />
su artėjančiais seimo rinkimais. Valdančioji dauguma nerodė didelio noro visiškai atsisakyti<br />
ypatingųjų priemonių. Ji kaltino kairiuosius valstybinio mąstymo stoka, siekiu<br />
bet kokia kaina, pažadant neribotas laisves, patraukti rinkėjus. „Kai kurie sako, kad<br />
pas mus jokio <strong>karo</strong> nėra ir kad <strong>karo</strong> stovis visai nereikalingas. Jei pas mus neskamba<br />
kardai ir netraška šautuvai, tai dar nereiškia, kad pas mus <strong>karo</strong> nėra. Karas vedamas ne<br />
tik šautuvais, bet gali būti vedamas ir kitu būdu“ 163 , – įrodinėjo Krikščionių demokratų<br />
bloko atstovai. Kairieji taip pat savo spaudoje sustiprino puolimą prieš dominuojančią<br />
frakciją, kaltindami ją siekiais bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje ir po rinkimų 164 .<br />
Vis dėlto, pasibaigus karštoms diskusijoms, steigiamasis seimas savo darbus<br />
baigė sušvelnindamas <strong>karo</strong> padėties režimą. 1922 m. rugsėjo 8 d. įsigaliojęs sprendimas<br />
atsirado ne be dešiniųjų valios. Padėtis tuo metu neatrodė labai komplikuota,<br />
o <strong>karo</strong> padėties sukelti suvaržymai bei problemos, kurias plačiai eskalavo opozicija,<br />
neigiamai veikė visuomenę. Krikščionių demokratų blokas, galvodamas apie<br />
artėjančius rinkimus, stengėsi atsikratyti kairiųjų jiems klijuojamos reakcionierių<br />
etiketės. Apskritai valdančiosios daugumos atstovai diskusijų dėl <strong>karo</strong> padėties<br />
steigiamajame seime metu gana subtiliai reikšdavo savo poziciją – vengdavo tiesmukai<br />
ginti nepaprastosios padėties režimą, pripažindavo jo neigiamas, puses, bet<br />
kartu sumaniai, pasitelkdami tinkamus ir moraliniu požiūriu nekvestionuojamus<br />
argumentus, įrodinėdavo griežtesnės vidaus politikos būtinybę.<br />
3. <strong>Karo</strong> padėties klausimas Pirmajame (1922 11 13 – 1923 03 12)<br />
ir Antrajame (1923 06 05 – 1926 06 04) seimuose<br />
3.1. Siekiai stiprinti visuomenės kontrolę Krikščionių demokratų<br />
bloko dominavimo laikotarpiu<br />
1922 m. spalio rinkimai į Pirmąjį seimą nė vienai juose dalyvavusiai partijai<br />
nelėmė ryškios persvaros. 78 vietų seime <strong>Lietuvos</strong> krikščionių demokratų<br />
162<br />
ten pat.<br />
163<br />
Steigiamojo seimo darbai, 1922 08 17, 242 pos., p. 97.<br />
164<br />
krikšč. – demokratų diktatūra // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1922 03 23, p. 1.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
(LKD) blokas 165 gavo 38 vietas, Valstiečių sąjunga ir socialistai liaudininkai demokratai<br />
– 20, socialdemokratai – 10 166 . nė viena politinė jėga neturėjo absoliučios<br />
daugumos, leidusios sudaryti stabilią, palaikymą turinčią vyriausybę 167 .<br />
Krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams 168 dėl ideologinių ir<br />
programinių skirtumų nepavyko konstruktyviai bendradarbiauti, todėl įstatymų<br />
leidžiamosios ir vykdomosios valdžios darbas buvo iš esmės paralyžiuotas. 1923<br />
m. kovo 13 d., matydamas seimo nepajėgumą efektyviai atlikti savo funkcijas,<br />
Prezidentas Aleksandras stulginskis specialiu dekretu jį paleido 169 .<br />
nauji rinkimai 1923 m. gegužę atnešė Krikščionių demokratų blokui pergalę:<br />
rinkėjai jiems davė 40 vietų seime, tuo tarpu kai LVLs ir LsDP gavo mažiau – atitinkamai<br />
16 ir 8 vietas 170 . Valstiečiai liaudininkai sutiko įeiti į nepartinio ernesto<br />
Galvanausko vadovaujamą vyriausybę, bet ši koalicija gyvavo tik metus 171 . Krikščionims<br />
demokratams tekusi balsų dauguma užtikrino tam tikrą politinio gyvenimo<br />
stabilumą, leidusį seimui dirbti visą trejų metų kadenciją. Prasidėjo laikotarpis,<br />
kuris <strong>Lietuvos</strong> istoriografijoje neretai įvardijamas kaip Krikščionių demokratų<br />
valdžios metai. Vienas labiausiai pabrėžiamų jo bruožų – tai pseudodemokratinių<br />
tendencijų įsivyravimas valstybės vidaus gyvenime. Vieni pirmųjų tai akcentavo<br />
lietuvių išeivijos istorikai – Aleksandras Merkelis 172 , Jonas švoba. Pastarasis plačiai<br />
cituojamas šiandienos istorikų kaip tik dėl to, kad bene kritiškiausiai įvertino<br />
Krikščionių demokratų laikotarpio diktatūrinio valdymo bruožus: nuolatinę <strong>karo</strong><br />
165<br />
pirmojo ir vėlesnių seimų laikotarpiu krikščionys demokratai siekė viešai parodyti didesnį savo<br />
bloko narių – lkdp, Ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos savarankiškumą, todėl taktiniais sumetimais<br />
vengė vartoti ankstesnį pavadinimą – „krikščionių demokratų blokas“. tai gerai matyti žvelgiant<br />
į seimų stenogramas. vis dėlto opozicija ir didesnioji dalis visuomenės visas tas tris krikščioniškąsias<br />
„partijas“ ir toliau vertino kaip vieną politinę organizaciją. žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius] Mūsų<br />
klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925, p. 7.<br />
166<br />
j. švoba, Seiminė ir prezidentinė Lietuva, p. 103–104.<br />
167<br />
s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas, <strong>Lietuvos</strong> Respublikos ministrai<br />
primininkai, p. 190.<br />
168<br />
1922 m. gruodį vykusiame valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų kuopų atstovų suvažiavime<br />
buvo priimtas oficialus nutarimas suvienyti šias politines sroves į lietuvos valstiečių liaudininkų<br />
sąjungą (toliau – lvls). plačiau apie tai žr. v. pavilonis, antiliaudinė valdančiųjų partijų politinio viešpatavimo<br />
ideologija ir jos pasireiškimas Buržuazinės lietuvos valstybės mechanizmo veikloje (buržuaziniu<br />
demokratiniu laikotarpiu), Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai aspektai, p. 34.<br />
169<br />
Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 03 13, 34 pos., p. 27.<br />
170<br />
r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius,<br />
1998, p. 74.<br />
171<br />
s. jegelevičius, ernestas galvanauskas – lietuvos ūkio kūrėjas // <strong>Lietuvos</strong> Respublikos ministrai<br />
primininkai, p. 193–194.<br />
172<br />
a. merkelis, Antanas Smetona, p. 303.<br />
25
254<br />
Modestas KUODYS<br />
padėtį, priekabią cenzūrą, žodžio, susirinkimų laisvės suvaržymus, katalikų Bažnyčios<br />
hegemonijos protegavimą švietime ir viešajame valstybės gyvenime 173 .<br />
Kita vertus, minėti autoriai buvo aiškiai politiškai angažuoti – abu simpatizavo<br />
tautininkams, todėl, žvelgdami į ilgamečius konkurentus krikščionis demokratus,<br />
kritikos nestokojo. Panašius vertinimus randame ir kairiosios orientacijos anuometinių<br />
valstybės veikėjų prisiminimuose. Buvęs Prezidentas, valstiečių liaudininkų<br />
atstovas K. Grinius, jau būdamas emigracijoje, šeštojo dešimtmečio pradžioje,<br />
vienam lietuvių žurnalistui apie krikdemų bloko dominavimo laikus pasakojo:<br />
„Krikščionims demokratams nesisekė įsigilinti į tikruosius demokratijos principus.<br />
Ir tai visai nenuostabu, pasaulėžiūrinėms grupėms nepajėgiančioms atskleisti<br />
netolerancijos ir paniekos kitaip mąstantiems žmonėms, nėra įmanoma būti tikrais<br />
demokratais. Iki pat 1926 m. rinkimų Lietuvoje nebuvo prošvaistės kada žmonės<br />
būtų galėję atsikvėpti be <strong>karo</strong> stovio ar be sustiprintos apsiausties. Visą laiką veikė<br />
<strong>karo</strong> cenzūros, buvo varžomos žodžio ir sąžinės laisvės. Kunigai išėjo iš klebonijų<br />
į viešąjį gyvenimą, darydami įtakas ne tik savivaldybių, bet ir švietimo įstaigų<br />
veikime. Atsimenu buvo juokaujama, kad be kunigo gaspadinės pritarimo, netgi<br />
policininkas negali būti policininku.“ 174<br />
Kur kas tendencingiau, tiksliau tariant, absoliučiai neigiamai krikščionių<br />
demokratų valdymą vaizdavo sovietinė istoriografija, apibūdindama jį kaip<br />
„klerikalų ir buržuazijos“ savivalės ar net diktatūros laikotarpį 175 .<br />
LKDP bloko vyravimas Pirmosios Respublikos politiniame gyvenime buvo<br />
pakankamai ryškus jau steigiamojo seimo laikais. ši politinė jėga, turėdama<br />
ženklią atstovų daugumą, darė nemenką įtaką kuriamos valstybės įstatymų bazei,<br />
reformų turiniui. Pats galutinis 1922 m. Konstitucijos variantas, kaip pažymėjo<br />
Maksimaitis, buvo gerokai „sukrikdemintas“ 176 . To meto opozicija, piktindamasi<br />
kariniais policiniais metodais tvarkomu šalies vidaus gyvenimu, parlamentinės<br />
kovos įkarštyje nevengdavo dešiniųjų kaltinti diktatūriniais užmojais. Tokių<br />
kaltinimų ypač padaugėjo rinkimų kampanijos į Pirmąjį seimą metu.<br />
susirinkus Antrajam seimui, 1923 m. birželio 8 d., socialdemokratų frakcija<br />
įteikė interpeliaciją Vyriausybei, kurioje skundėsi, jog rinkimai praėjo nesklandžiai,<br />
valdžia sąmoningai kenkė konkurentams. Pirmame interpeliacijos punkte<br />
teigta, kad karinės administracijos nurodymu milicija pafrontės zonoje bei prie<br />
173<br />
j. švoba, seiminė ir prezidentinė lietuva, p. 114–115.<br />
174<br />
k. grinius, apie 1926 metų gruodžio 17–osios dienos perversmą // a. eidintas, Kazys.Grinius, p. 160.<br />
175<br />
žr. i. gricevičiūtė, Antiliaudinė krikščionių demokratų partijos politika Lietuvoje 1920 – 1926 m.,<br />
vilnius, 1953; j. Bulavas, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, p. 47–57.<br />
176<br />
m. maksimaitis, <strong>Lietuvos</strong> konstitucijų istorija, p. 116–122.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
kariuomenės susitelkimo vietų labai trukdė socialdemokratų rinkimų agitacijai,<br />
bet „valdančiosios partijos tuo parėdymu suvaržytos nebuvo“ 177 . Toliau<br />
pareikštas protestas dėl „Darbininkų kuopų“ atstovų areštų, apkaltintų ryšiais<br />
su komunistais. Trečiojoje interpeliacijos dalyje LsDP atstovai išdėstė konkrečius<br />
rinkimų pažeidimus: „Rinkimų metu piliečiai buvo valdžios terorizuojami,<br />
juos kratant, mušant, areštuojant ir surašant jų turtą. Taip Varėnoj buvo areštuota<br />
<strong>Lietuvos</strong> socialdemokratų partijos nariai: Adomas Andriulionis, Petras Andriulionis,<br />
Juozas šemelionis, Juozas Linkevičius ir Domas Kairevičius. Per tuos<br />
areštus atimta apie du šimtu mūsų atsišaukimų „Ko mes socialdemokratai einame<br />
į seimą“ ir įgaliojimas nuo partijos vardo dalyvauti seimo rinkimuose.“ 178<br />
Interpeliantai taip pat nurodė, jog prieš pat seimo rinkimus iš darbo buvo atleisti<br />
kai kurie valdininkai, simpatizavę socialdemokratams. Baigiamojoje dokumento<br />
dalyje jie pažymėjo, kad „valdžios smurtas ėjo sutartinai su bažnyčios smurtu<br />
[...]: visose bažnyčios prieš pat rinkimus dusyk buvo skaitomas vyskupų raštas<br />
su plačiais komentarais, o daugelyje bažnyčių ir be sąryšio su vyskupų raštu<br />
buvo atvirai grasinama [...]. Per išpažintį prisispytus buvo reikalaujama pasakyti<br />
už ką balsuota arba manoma balsuoti, o kaip bausmė buvo skiriama nedavimas<br />
nuodėmių išrišimo“ 179 . Pirmasis interpeliantų vardu kalbėjo steponas Kairys 180 ,<br />
jis su pasipiktinimu konstatavo, jog „nė vieno buvusiųjų seimų rinkimai nėjo tiek<br />
troškioje savivalybės atmosferoje“, nes „Pirmajame seime vyravusios politinės<br />
partijos pasiryžo pravesti tą rinkimų kampaniją savo tikslams realizuoti“ 181 . Toliau<br />
jis aiškino: „Jei steigiamasis seimas renkant susirinkimai ir mitingai galima<br />
buvo kviesti palyginti visai laisvai, jei pirmojo seimo rinkimais <strong>karo</strong> stovio suvaržymai<br />
buvo modifikuoti ir suminkštinti, tai šiais paskutiniais rinkimais, padaryta<br />
viskas, kad net tos formalinės sąlygos [..] būtų kiek galima suvaržytos ir<br />
net paverstos trukdymo ir pašalinimo priemonėmis.“ 182 Apibendrindamas savo<br />
teiginius, Kairys pažymėjo, jog „praėjusieji rinkimai iškėlė dar vieną ypatybę,<br />
kurios nežinojo rinkimai į steigiamąjį seimą ir į Pirmąjį seimą. Būtent: mūsų<br />
<strong>karo</strong> vadovybė laikė galimu įsilaužti į rinkimų kampanijos eigą ir jos tvarką tokiu<br />
177<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 2.<br />
178<br />
ten pat.<br />
179<br />
ten pat., p. 3.<br />
180<br />
apie s. kairį žr. j. stražinskas, Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas, kaunas, 1999;<br />
ilgūnas g. Steponas Kairys, vilnius, 2003.<br />
181<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 08, p. 3.<br />
182 ten pat.<br />
255
256<br />
Modestas KUODYS<br />
būdu, kurio negali pateisinti ir neleidžia veikiantieji įstatymai“ 183 . nors vidaus<br />
reikalų ministras Kazys oleka įrodinėjo, jog kai kurie interpeliacijoje pateikti<br />
faktai buvo perdėti, tačiau visiškai jų nepaneigė 184 . Tai, jog krikščionys demokratai<br />
visokeriopai, dažnai net neteisėtais būdais stengėsi išsilaikyti valdžioje,<br />
gausiai skelbta ir to meto socialdemokratų bei valstiečių liaudininkų spaudoje 185 .<br />
Pateikti faktai, jų vertinimai labai įvairūs – kartais rimtesni, kartais stipriai tendencingi,<br />
tačiau šiaip ar taip juose būta nemažai tiesos tuo atžvilgiu, jog valdančioji<br />
dauguma išties gana plačiai naudojosi valdžia, nepaprastosios padėties<br />
teikiamomis priemonėmis ir Bažnyčios parama rinkimų kovoje su potencialiais<br />
konkurentais. Kad daugumą turintys dešinieji nebuvo linkę labai paisyti socialdemokratų<br />
skundų, parodė balsavimas, kurio metu vien Krikščionių demokratų<br />
bloko balsais interpeliacija buvo atmesta.<br />
savo valdžią krikščionys demokratai saugojo priešindamiesi ir atmesdami įvairias<br />
opozicijos iniciatyvas, orientuotas į demokratinių laisvių ir teisių raiškos didinimą,<br />
visuomenės kontrolės priemonių atsisakymą. Pavyzdžiui, 1923 m. birželio viduryje<br />
LsDP bandė į seimo dienotvarkę įtraukti amnestijos įstatymo projektą, turėjusį padėti<br />
atgauti laisvę daliai politinių kalinių ir koncentracijos stovyklos internuotųjų 186 . Iniciatorių<br />
vardu kalbėjęs Markauskas pažėrė daug kritikos dėl <strong>karo</strong> padėties metu vykdomų<br />
prevencinių areštų, komendantų savivalės, <strong>karo</strong> teismų ir jų sprendžiamų politinių<br />
bylų. Tačiau balsuojant karšta opozicijos atstovo kalba nepadėjo – krikdemų blokas<br />
pavyzdingai laikėsi partinės drausmės ir 37 balsais atmetė projektą.<br />
Kita valdančiosios daugumos veiklos kryptis išsaugant savo dominavimą<br />
reiškėsi mėginimais plėsti ir „tobulinti“ viešąją visuomenės raišką ribojančią įstatyminę<br />
bazę. Tai buvo ypač svarbu ketinant ilgainiui atšaukti <strong>karo</strong> padėtį, įgijusią<br />
blogą reputaciją visuomenės akyse ir opozicijos nuolatos aršiai kritikuojamą.<br />
Todėl galvota apie galimas alternatyvias efektyvias antivalstybinių jėgų, taip pat<br />
ir nepageidaujamos legaliosios opozicijos veiklos kontrolės priemones.<br />
Iš pradžių, kol dar dienotvarkėje neatsirado <strong>karo</strong> padėties atšaukimo įstatymas,<br />
imtasi pakoreguoti esamą nepaprastosios padėties režimą, papildant jį reglamentuojančius<br />
YVAĮ. 1924 m. vasario pabaigoje valdančioji dauguma pateikė<br />
dvyliktojo įstatų paragrafo papildymą, kuris numatė platesnes <strong>karo</strong> komendantų<br />
teises prižiūrint spaudą. opozicija tai sutiko labai neigiamai. Valstiečių liaudinin-<br />
183<br />
ten pat.<br />
184<br />
ten pat.<br />
185<br />
k. valstietis [k. grinius?] rinkimų agitacijos laisvė // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1923 04 18, p.1; rinkimų<br />
laisvės varžymo dokumentai // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1923 04 18, p. 3.<br />
186<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 16, 5 pos., p. 5.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
kų atstovai įrodinėjo, jog esamos spaudos cenzūros priemonės pakankamai griežtos,<br />
dėl jų ir taip esą dažnai kyla problemų, todėl bet kokie žingsniai žiniasklaidos<br />
atstovų atsakomybės didinimo linkme būtų be galo žalingi 187 . Kitame posėdyje<br />
YVAĮ papildymo projektą seimas dar pataisė – aiškiau pabrėžė <strong>karo</strong> komendanto<br />
teisę leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą bausti administraciniu areštu<br />
iki 3 mėnesių, bauda iki 5000 litų arba taikyti abi bausmes kartu. Čia pasiūlytas<br />
pakeitimas buvo daugiau redakcinio pobūdžio, nes piniginį baudos dydį pasistengta<br />
pritaikyti prie pakitusios valstybės valiutos ir jos vertės.<br />
1924 m. gegužės 6 d. į seimo dienotvarkę pagaliau pateko <strong>karo</strong> padėties<br />
panaikinimo klausimas. egzistavo du šiam tikslui parengti įstatymo projektai:<br />
vieną, ankstesnįjį ir radikalesnį, inicijavo LsDP frakcija, kitą, daugiau simbolinį,<br />
– Vyriausybė. Valdančiosios daugumos atstovai dar Krašto apsaugos komisijoje<br />
prioritetą teikė pastarajam projektui, todėl jis ir buvo tos dienos posėdyje<br />
pristatomas. Jo esmė labai paprasta – <strong>karo</strong> padėtis panaikinama, vietoje jos<br />
įvedama sustiprintos apsaugos padėtis. Tai jau bandyta padaryti dar steigiamojo<br />
seimo laikais, 1922 m. antrojoje pusėje, svarstant „sustiprintos apsaugos“<br />
įstatymą. Kaip ir tada, numatomas <strong>karo</strong> padėties panaikinimas neturėjo atnešti<br />
didesnių permainų valstybės gyvenime, pagrindinis šio sumanymo tikslas buvo<br />
kiek sušvelninti nepaprastosios padėties režimą, pakelti valdžios ir kariuomenės<br />
autoritetą, padėti joms atsikratyti prastos reputacijos. Referentas Jonas steponavičius<br />
pristatė svarbiausias priežastis, paskatinusias kelti <strong>karo</strong> padėties atšaukimo<br />
klausimą: „Motyvai, kurie kalba už panaikinimą <strong>karo</strong> stovio yra šie. <strong>Karo</strong><br />
padėties kaipo toks, ir įstatymas, kuris per ilgai veikia, jau pasilieka nereikalingas.<br />
Iš antros pusės, tas <strong>karo</strong> stovis trukdo patį judėjimą mūsų krašte, lieka ypatingi<br />
teismai civiliniams žmonėms. Ir paskui svarbiausia, kad krašte <strong>karo</strong> stovio<br />
vykinimas atsieina kraštui apie pusantro milijono litų [...]“. „Motyvai kurie sako<br />
prieš <strong>karo</strong> stovį yra šie. sustiprintas stovis karšte, užsienyje ir bendrai europoje<br />
vykdomas Vidaus Reikalų ministerio, o ne Krašto apsaugos. Iš antros pusės, <strong>karo</strong><br />
padėtį vykinimas krašte be galo išpučia Krašto apsaugos ministerijos sąmatą ir<br />
tas visas pareigas, kurios uždėtos buvo Krašto apsaugos ministerijai. Iš esmės<br />
imant [...] tos visos pareigos yra antraeilės.“ 188 Projekto rengėjai būtinybę <strong>karo</strong><br />
stovį pakeisti sustiprinta apsauga aiškino vidinėmis ir išorinėmis priežastimis.<br />
Prie vidinių jie priskyrė finansines sąnaudas, KAM atitraukimą nuo policinių<br />
funkcijų vykdymo, antivalstybinių jėgų pavojus. Beje, pastarąjį referentas nu-<br />
187<br />
Seimo stenogramos, Antrasis seimas, 1923 02 26, 70 pos., p.4.<br />
188<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 3.<br />
257
258<br />
Modestas KUODYS<br />
sakė taip: „[...] dar yra komunistinis judėjimas ir judėjimas iš dešinės pusės 189 ,<br />
tai tas judėjimas ne taip didelis kaip iš komunistų pusės ir ne taip baisus [...] 190 “.<br />
Išorinės priežastys daugiausiai sietos su svetimų valstybių keliama grėsme, taip<br />
pat su poreikiu pritraukti užsienio investicijas, kurioms <strong>karo</strong> padėtis, rengėjų<br />
nuomone, trukdė 191 .<br />
opozicija <strong>karo</strong> padėties panaikinimo projektą sutiko nepalankiai. Ta proga<br />
laikraštyje Socialdemokratas buvo skelbiama: „Mūsų seimo dauguma – Ūkininkų<br />
sąjunga, krikščionys demokratai, Darbo federacija, ir net valstiečiai liaudininkai<br />
taip susigyveno su <strong>karo</strong> stoviu ir visokiomis nepaprastomis padėtimis, kad visi<br />
mato pavojų, pereiti į normalę padėtį. Ir dabar seime <strong>karo</strong> stovis panaikinimas<br />
svarstomas lygiagrečiai su įvedamu sustiprintos apsaugos [įstatymu]“ 192 . socialdemokratai<br />
be galo piktinosi, kad svarstomas ne jų parengtas įstatymas. Liuda<br />
Purėnienė kalboje pažymėjo, jog LsDP jau seniai buvo pateikusi du analogiškus<br />
<strong>karo</strong> padėties panaikinimo projektus – vieną Pirmojo, kitą Antrojo seimo darbo<br />
pradžioje 193 . Tačiau nė vienas jų dėl Krikščionių demokratų bloko pastangų<br />
nepateko į dienotvarkę. Posėdyje kalbėjęs Ūkininkų sąjungos atstovas eliziejus<br />
Draugelis atvirai pareiškė, kad opozicijos siūlomas įstatymas yra propagandinė<br />
„proklamacija“ ir visiškai neatitinkanti esamų sąlygų bei valstybės saugumo<br />
interesų 194 . Jis pabrėžė, kad <strong>Lietuvos</strong> vidaus padėtis tapo stabilesnė, komunistų<br />
veikla išsikvėpė, todėl <strong>karo</strong> padėtis tapo nebereikalinga, tačiau sykiu pridūrė, jog<br />
būtina palikti kai kurias nepaprastosios padėties priemones, galinčias užtikrinti<br />
efektyvų tvarkos palaikymą. Tokias priemones, anot jo, kaip tik ir numatė „sustiprintos<br />
apsaugos“ įstatymas. Projektas buvo pripažintas svarstytinu, įtrauktas į<br />
darbotvarkę, tačiau prie jo sugrįžta labai negreit. 1924 m. liepos 22 d. LsDP frakcijos<br />
narė Purėnienė, pateikdama savo siūlomą seimo darbotvarkės planą, viename<br />
pirmųjų jo punktų bandė įtraukti <strong>karo</strong> padėties panaikinimo klausimą, tačiau<br />
189<br />
prieš 1923 m. rinkimus į seimą lietuvoje pradėjo veikti ekstremistinių dešiniųjų radikalų grupė(s),<br />
savo kreipimuose prisistatanti fašistais. opozicija juos siejo su lkdp šalininkais ir taip pat vadino<br />
fašistais. minėtos grupės asmenys surengė daug išpuolių prieš kitataučių (daugiausia žydų) nekilnojamąjį<br />
turtą, ištepliojo nelietuviškas iškabas degutu. dėl to seime pateiktas paklausimas žr. Seimo.<br />
stenogramos,.Pirmasis.seimas, 1923 02 20, p. 7. apie įvykius taip pat rašė spauda žr. k. valstietis. iš<br />
kur eina fašizmas ir ką jis reiškia // <strong>Lietuvos</strong> žinios. 1923.03.14, p. 1–2. kuodas. ar esama pas mus<br />
“fašizmo” // <strong>Lietuvos</strong> žinios. 1923.02.23, p.3.<br />
190<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 3.<br />
191<br />
Ten pat<br />
192<br />
kademų apsaugos įstatymas // Socialdemokratas, 1924 05 21, p. 1.<br />
193<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 4.<br />
194 Ten pat
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
ši iniciatyva tarp nesulaukė valdančiosios daugumos parlamentarų pritarimo.<br />
Vėl prie <strong>karo</strong> padėties panaikinimo vėl sugrįžta tik 1925 m. spalio 27 d.<br />
Antrasis sumanyto įstatymo skaitymas praėjo palyginti greitai ir sklandžiai. Valdančiosios<br />
daugumos atstovas Draugelis vėl dėstė ankstesniąją krikščioniškųjų<br />
frakcijų poziciją, kad „<strong>karo</strong> stovis jau išsigimė ir neprivalo būti toliau toleruojamas“,<br />
bet „ypač šiuo momentu kariuomenė išvesti iš <strong>karo</strong> padėties, taip pat ir<br />
geležinkelius nėra jokio reikalo, nes kaip tik šiuo momentu amžinas ginčas su<br />
lenkais nėra nė kiek pagerėjęs, jis nėra išspręstas ir nematyti, kad be <strong>karo</strong> jis galėtų<br />
būti išspręstas“ 195 . opozicijos puolimas, skirtingai nei anksčiau, nebebuvo<br />
labai stiprus, tikriausiai dėl to, jog matydami, kad realiai nieko pakeisti nepavyks,<br />
ir valstiečiai liaudininkai, ir socialdemokratai pamažu linko susitaikyti su<br />
valdančiosios daugumos siūlomu <strong>karo</strong> padėties panaikinimo scenarijumi.<br />
Trečiasis įstatymo skaitymas vėl įvyko po gana ilgos pertraukos – 1926<br />
m. vasario 12 d. Čia parlamentiniai ginčiai pasiekė kulminaciją. Tam, žinoma,<br />
daug reikšmės turėjo artėjantys rinkimai: abi pusės švaistėsi kaltinimais, įrodinėjo<br />
savo tiesas ir susirūpinimą valstybės ir visuomenės interesais. Įnirtinga politinė<br />
kova truko net kelias dienas, o politinės kultūros požiūriu peržengė visas<br />
ribas: diskusijos ir ginčiai virsdavo atviru plūdimusi, asmeniniais įžeidinėjimais,<br />
neįrodomais kaltinimais. Pirmas posėdžio metu kalbėjo referentas Grinius, jis<br />
trumpai pristatė <strong>karo</strong> padėties motyvus, supažindino su kitų šalių praktika: „Apie<br />
tokio įstatymo reikalingumą nėra ką kalbėti. <strong>Karo</strong> padėtis iš tikrųjų tokį ilgą<br />
laiką negali būti pas mus. Tatai tęsiasi apie 7 metus ir gerų rezultatų nedavė [...],<br />
kitos šalys tokia ilga praktika nesivaduoja. Ir matyti diplomato Taleirano žodžiai,<br />
kad durtuvais galima viską padaryti, bet ant jų ilgai nesėdėsi, pasitvirtino dar<br />
kartą. Ir mes turime prieiti prie to, kad tas įstatymas būtų panaikintas. Jei mes<br />
paimsime praktiką kitų šalių, kaip estijos, kur buvo bolševikų pučas, tai tenai<br />
irgi <strong>karo</strong> stoviu naudotasi labai neilgai. Vokietijoje kada buvo Kapo pučas, irgi<br />
<strong>karo</strong> stovio įstatymais naudojosi neilgai, net Bulgarijoje diktatorius cankovas<br />
panaikino <strong>karo</strong> stovį. Rusija, tiesa, naudojosi sustiprinta apsauga labai ilgai. Ir<br />
pas mus toksai sustiprintos apsaugos įstatymas yra, jeigu reikalas bus, jį galima<br />
visada atnaujinti. Dabar policija pas mus yra ganėtinai sustiprinta, gali tas pareigas,<br />
kurias ėjo komendantai, nešti ir nukrauti nuo armijos, ta pareigą, nuo kurios<br />
ji pati bėga ir kurios nenori. Ir tiesa, armijai labai ilgai nepritinka tas <strong>karo</strong> stovis.<br />
Iš kitos pusės būtų šiokių tokių sutaupymų, nes <strong>karo</strong> komendantų kanceliarijos<br />
būtų sumažintos. Tai visi šie dalykai veda prie to, kad tą įstatymą reikia priim-<br />
195 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 10 27, 203 pos., p. 4.<br />
259
260<br />
Modestas KUODYS<br />
ti.“ 196 Baigęs pristatymą ir priminęs, jog įstatymas dviem skaitymais 1925 m.<br />
pabaigoje jau buvo aprobuotas, Grinius pasiūlė jį priimti be pataisymų. Tačiau<br />
seimo nariai greitai baigti prieš metus pradėto darbo visai nesiruošė – prasidėjo<br />
plačios diskusijos, užtrukusios kelias dienas. Krikščionių demokratų blokas ėmė<br />
įtikinėti, kad <strong>karo</strong> padėtį atšaukti dar ne laikas, nors ji jau ir esą atgyvenusi. Aktyviausias<br />
jų atstovas Draugelis aiškino, kad veikianti <strong>karo</strong> padėtis apima tik dalį<br />
<strong>Lietuvos</strong>, todėl didelių nepatogumų ramiems piliečiams nesuteikia, bet to, jos egzistavimas<br />
padeda užtikrinti vidinį valstybės stabilumą, neleidžia aktyviai veikti<br />
antivalstybinėms jėgoms. Kiti šio seimo nario argumentai buvo susiję su tarptautine<br />
<strong>Lietuvos</strong> politika. „Juk jeigu mūsų sostinė ir 1/3 teritorijos yra okupuota<br />
priešų, tad apie kokią čia normalinę padėtį galime kalbėti?“ 197 , – kaip svarbiausią<br />
argumentą išdėstė Draugelis. Gąsdindamas Lenkijos grėsme, savo kalbą jis pakreipė<br />
taip, kad galutinė išvada tapo teiginys, jog panaikinti <strong>karo</strong> padėtį tolygu<br />
„savaime atsisakyti nuo Vilniaus ir jo teritorijos grąžinimo“ 198 . Tuo, tikriausiai,<br />
tikėtasi, kad visas didžiąsias <strong>Lietuvos</strong> partijas ir visuomenę konsoliduojantis antilenkiškumas<br />
bei Vilniaus vadavimo motyvas padarys reikiamą įspūdį ir paveiks<br />
apsisprendimą. siekdamas sustiprinti išorinės grėsmės pojūtį, Draugelis plačiai<br />
samprotavo apie besiartinantį globalų <strong>karo</strong> konfliktą, taip pat apie įvairias neginkluoto<br />
<strong>karo</strong> išraiškas – ekonominį spaudimą, propagandinę visuomenės demoralizaciją<br />
ir pan., su kuriomis susiduria ar gali susidurti Lietuva 199 . Jis taip<br />
pat priminė 1920 m. taikos sutartį su sovietų Rusija, kurios įsipareigojimų pastaroji<br />
vengė laikytis, 1924 m. komunistų pučą estijoje 200 , rodantį, kad bolševikų<br />
siekiai dominuoti Pabaltijyje lieka vis tie patys 201 . Taigi kalbėtojas išsakė visus<br />
įmanomus, dažnai hiperbolizuotus argumentus, kad tik sustiprintų savo pozicijos<br />
pagrįstumą ir reikšmę. Tačiau tokie dirbtini Draugelio pasažai opozicijai nepaliko<br />
geidžiamo įspūdžio. Priešingai, jos atstovai daugelį jų labai nesunkiai atrėmė,<br />
nepamiršdami Ūkininkų sąjungos frakcijos nario apkaltinti kone šventvagiškais<br />
prasimanymais. socialdemokratas Jeronimas Plečkaitis apie <strong>karo</strong> padėties įtaką<br />
kovant su lenkais ironizuodamas dėstė: „[...] aš jūsų paklausiu, ar nuo <strong>karo</strong> stovio<br />
196<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 232 pos., p.1–2.<br />
197<br />
ten pat, p.2.<br />
198<br />
ten pat.<br />
199<br />
ten pat, p.3.<br />
200<br />
1924 m. gruodį komunistinis pučas estijoje buvo užgniaužtas efektyviai naudojantis <strong>karo</strong> padėties<br />
suteiktais dideliais karinės valdžios atstovų įgaliojimais. apie tai žr. g. von rauch, The baltic states:<br />
Estonia, Latvia, Lithuania. The years of independence 1917–1940, p.112–117.<br />
201<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 232 pos., p. 3.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
kenčia lenkai, ar kenčia lietuviai? Juk <strong>karo</strong> stovis Lietuvoje spaudžia <strong>Lietuvos</strong><br />
žmones, reiškia <strong>karo</strong> stovis bloga daro lietuviams ir <strong>karo</strong> stoviu jūs lenkų nenugąsdinsit.<br />
Kam ta bausmė mūsų gyventojams, jei lenkai kalti, kad Vilnių paėmė.<br />
Jei norite, kad mūsų karšto gyventojai turėtų bendrą tikslą išlaikyti mūsų krašto<br />
nepriklausomybę, tai nedarykite mūsų krašte katorgos režimo. Jūs laikote <strong>karo</strong><br />
stovį, smaugiat visus, kurie mano kitaip, kaip jūs, ir šnekate apie tai, kad mes<br />
privalom be galo mylėti šitą režimą.“ 202 Kiti kalbėję valdančiosios daugumos<br />
atstovai savo pasisakymuose iš esmės vadovavosi atstovo <strong>Jono</strong> steponavičiaus<br />
visiems pasakyta skambia lotyniška sentencija, jog aukščiausias įstatymas vyriausybei<br />
turi būti valstybės gerovė 203 . Toji gerovė, pasak jų, kaip tik ir reikalavo<br />
ypatingos karšto apsaugos – <strong>karo</strong> padėties. Ūkininkų sąjungos atstovas Jonas<br />
Vailokaitis <strong>karo</strong> padėties klausimą dar bandė susieti su svarbiausiais ir aktualiausiais<br />
visuomenei ūkio reikalais. Jis karštai įrodinėjo, kad tokia nepaprastoji<br />
padėtis yra būtina, siekiant sėkmingai įvykdyti žemės reformą, ir „įvaryti tam<br />
tikros baimės tiems žmonėms, kurie nori su svetima kariuomene nuversti <strong>Lietuvos</strong><br />
tvarką“ 204 . Anot Vailokaičio, kiekvienas doras lietuvis ūkininkas, paklaustas,<br />
ar Lietuvai reikalinga <strong>karo</strong> padėtis, atsakytų teigiamai.<br />
LsDP frakcijos narys K. Bielinis tokį krikščionių demokratų suinteresuotumą<br />
žūtbūt išsaugoti nepaprastąją padėtį susiejo su artėjančiais rinkimais, aiškindamas,<br />
jog tai leistų valdžiai „lengviau suvesti sąskaitas su politiniais priešais“ 205 . Visas dešiniųjų<br />
kalbas apie <strong>karo</strong> padėtį, kaip valstybės gynimo priemonę, jis atvirai pavadino<br />
absurdiškomis, teigdamas, kad tik geresnis kariuomenės apginklavimas, disciplina,<br />
mobilizacijos reikalų sutvarkymas gali užtikrinti atsparumą išorinei agresijai.<br />
Panašiai situacija klostėsi ir kitame, vasario 19 d., posėdyje, skirtame <strong>karo</strong><br />
padėties panaikinimo įstatymo trečiajam skaitymui. Pirmininkaujantis, siekdamas<br />
išvengti anksčiau buvusių ilgų, vienodų monologų, apribojo kalbėjimo trukmę<br />
iki 5 minučių. Tačiau tai diskusijų nenuramino: kairieji ir dešinieji, kad ir<br />
trumpiau kalbėdami, kategoriškai laikėsi savo pozicijų, jas grindė tais pačiais,<br />
gerokai hiperbolizuotais argumentais, plūdo vieni kitus. Dėl kilusio triukšmo ir<br />
nevaldomos padėties posėdis nutrauktas vos sulaukus pusiaudienio. Vasario 23<br />
d. vėl sugrįžta prie nebaigto svarstyti klausimo. Posėdžio pradžioje pranešta, kad<br />
krikščionių demokratų atstovas Vilimas pasiūlė <strong>karo</strong> padėties panaikinimo pro-<br />
202 ten pat, p. 5.<br />
20 ten pat, p. 8.<br />
204 Tent pat<br />
205 ten pat, p.15.<br />
261
262<br />
Modestas KUODYS<br />
jektą grąžinti patobulinti Krašto apsaugos komisijai. Toks pasiūlymas motyvuotas<br />
tuo, jog projekte nėra paaiškinta, kaip bus elgiamasi su ypatingais įstatymais,<br />
numatančiais baudžiamąją atsakomybę už antivalstybinius nusikaltimus, baudžiamus<br />
mirties bausme, nustojus veikti <strong>karo</strong> padėčiai 206 . Taigi atrodė, kad iki galo<br />
neišspręstas <strong>karo</strong> teismų klausimas. Tačiau opozicija tokius pasiūlymus įvertino<br />
tik kaip mėginimą vilkinti laiką ir žūtbūt sustabdyti įstatymo priėmimą. Referentas<br />
Grinius dar kartą ėmėsi įrodinėti būtinybę panaikinti <strong>karo</strong> padėtį, įtikinamai<br />
atremdamas jo šalininkų per kelis posėdžius pažertus įvairiausius argumentus. Jis<br />
pabrėžė, kad 1920 m., būdamas Ministru Pirmininku, pats sutiko paskelbti <strong>karo</strong><br />
padėtį, nes tam būta svarių priežasčių, bet 1926 m. padėtis jau iš esmės pasikeitusi,<br />
todėl būtini visai kitokie sprendimai 207 . Toliau Grinius ragino atkreipti dėmesį į tai,<br />
jog <strong>karo</strong> padėtis kariuomenėje įteisina labai žiaurias bausmes kareiviams už nežymius<br />
nusižengimus, o civilius skubos tvarka teisia kariniai teismai. Visa tai, pasak<br />
jo, teisingumo vykdymą pavertė labai nehumanišku procesu, griaunančiu piliečių<br />
pasitikėjimą valstybe. Grinius paneigė ir įrodinėjimus, jog <strong>karo</strong> padėtis naudinga<br />
ūkininkams. Valstiečių liaudininkų lyderis pateikė tokį pavyzdį: „Kada norima<br />
įsteigti kokia nors ekonominė bendrovė, tai reikia labai daug laiko sugaišti, norint<br />
išgauti leidimą.“ 208 o geležinkeliams, Griniaus nuomone, taikyta <strong>karo</strong> padėtis tik<br />
dėl to, kad pavyktų užkirsti kelią geležinkeliečių streikams. Visi šie pakankamai<br />
pagrįsti teiginiai nepadėjo žengti paskutinio žingsnio, kurio trūko iki <strong>karo</strong> padėties<br />
panaikinimo. 41 balsu prieš 36 seimas nusprendė grąžinti projektą redaguoti. Taip<br />
Krikščionių demokratų blokui, remiantis vien savo balsais, pavyko sustabdyti nepalankų<br />
<strong>karo</strong> padėties atšaukimą.<br />
Žvelgiant į abiejų pusių argumentus, galima pastebėti, jog jie dažnai rėmėsi<br />
pakankamai kraštutiniu požiūriu į <strong>Lietuvos</strong> padėtį: dešinieji bet kokia kaina siekė<br />
išlaikyti jėgos svertus, socialdemokratai reikalavo demokratinių laisvių. LVLs pozicija<br />
šiuo konkrečiu atveju, buvo artima socialdemokratiškajai, tačiau nuosaikesnė,<br />
mažiau radikali, linkusi atsižvelgti ir į valstybės saugumo perspektyvas.<br />
skirtingų partijų spaudoje <strong>karo</strong> padėties klausimas labai daug atskiro dėmesio<br />
nesulaukdavo. Dažniausiai jis minėtas nagrinėjant įvairias su valstybės<br />
saugumu susijusias temas, kritikuojant teisėsaugos darbą. Diskusijos dėl <strong>karo</strong><br />
padėties žiniasklaida pristatydavo reportažais iš seimo salės, kuriuose būdavo<br />
206 Seimo stenogramos. Antrasis teismas, 1926 02 23, 235 pos., p. 5.<br />
207<br />
Ten pat<br />
208<br />
Ten pat
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
spausdinami sutrumpinti atskirų seimo narių pasisakymai 209 . Kiekvienos partijos<br />
leidiniai svarstomus klausimus komentuodavo sau palankia linkme.<br />
1924 m. gegužės 6 d. seimo posėdyje kartu su <strong>karo</strong> padėties panaikinimo<br />
įstatymo projektu pristatytas ir „sustiprintos apsaugos“ įstatymas. Čia taip pat<br />
pateikti du variantai – vienas ankstesnysis, parengtas Krašto apsaugos komisijos,<br />
kitas, naujausias, – Vyriausybės. Posėdyje pristatytas Vyriausybės projektas<br />
buvo iš esmės analogiškas tam, dėl kurio diskutuota 1922 m. rudenį steigiamajame<br />
seime. sustiprintąją padėtį palaikyti turėjo vidaus reikalų ministras su<br />
apskričių viršininkais bei jiems talkinančia policija. Visuomeninio gyvenimo<br />
kontrolės požiūriu, apskričių viršininkams buvo numatytos labai panašios teisės<br />
kaip ir <strong>karo</strong> komendantams, veikiant <strong>karo</strong> padėčiai. Projekte planuota, kad, paskelbus<br />
sustiprintos apsaugos padėtį, apskričių viršininkai galės drausti potencialiai<br />
pavojingiems asmenims pasilikti konkrečioje vietovėje, juos sulaikyti iki 2<br />
savaičių; sustabdyti arba uždaryti sąjungas, organizacijas, bendroves, pramonės<br />
ir prekybos įmones, drausti viešus ir neviešus susirinkimus, mitingus, uždrausti<br />
spaudinius, jų platinimą. Visoms pateiktoms funkcijoms vykdyti ir kontroliuoti<br />
apskričių viršininkams numatyta teisė leisti privalomus įsakymus ir už jų nevykdymą<br />
bausti lygiai taip pat, kaip nurodyta YVAĮ. nauja buvo tai, jog nuspręsta<br />
aiškiai terminuoti sustiprintos apsaugos padėties trukmę. Jis turėjo būti įvestas<br />
per 6 mėnesius, su galimybe tokią padėtį pratęsti dar pusmetį 210 .<br />
opozicija šį sumanymą sutiko labai priešiškai. Įstatymo projektą kritikavo<br />
ne tik LsDP, LVLs, bet ir tautinių mažumų atstovai. Žydų frakcijos narys s.<br />
Garfunkelis priekaištavo dėl projekto tekste pateiktų labai abstrakčių sąvokų:<br />
„valstybės tvarka“, „antivalstybinis veikimas“, kurių laisvas interpretavimas,<br />
pasak jo, galįs sukelti daug nepageidaujamų reiškinių. seimo nario nuomone,<br />
vidaus reikalų ministro kompetencijos ribos, esant sustiprintai padėčiai, gerokai<br />
išplėstos 211 . socialdemokratai buvo labai atviri ir kategoriški. Anot Purėnienės,<br />
tarp abiejų svarstomų nepaprastosios padėties formų „visas skirtumas tas, kad<br />
karinė diktatūra pakeičiama civiline diktatūra ir kad tautinis bizūnas pereina<br />
iš komendantų į apskričių viršininkų rankas“ 212 . socialdemokratė tvirtino, jog<br />
209 plg. k. sl. ar bus panaikintas <strong>karo</strong> stovis ? // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 10 29, p.3; atst. a. šmulkštys<br />
dėl <strong>karo</strong> stovio lietuvoje, Rytas, 1926 02 14, p.1–2; kaip buvo svarstomas <strong>karo</strong> stovio panaikinimo<br />
įstatymo projektas, lietuvos žinios, 1926, 02 14, p.1–2; atst. šmulkštys dėl <strong>karo</strong> stovio lietuvoje // Rytas,<br />
1926, 02 16, p.1; seimo posėdis, vasario 12, Rytas, 1926 02 16, p.2–3; <strong>karo</strong> padėties panaikinimas<br />
palaidotas // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1926 02 24, p.1.<br />
210 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p.12.<br />
211<br />
Ten pat<br />
212<br />
ten pat, p.13.<br />
263
264<br />
Modestas KUODYS<br />
„sustiprintos apsaugos“ įstatymas dar griežtesnis nei YVAĮ, be to, abstraktesnis,<br />
suteikiantis pareigūnams didesnių galimybių savivaliauti. Ji piktinosi, kad įstatymas<br />
esąs nukopijuotas iš carinės Rusijos panašių teisės aktų ir jog siekis jį įgyvendinti<br />
ves į praeitį, į patvaldystės, žandarų ir „ochrankos“ laikus 213 . Į diskusijas<br />
įsijungęs K. Grinius aiškino, kad <strong>Lietuvos</strong> „sustiprintos apsaugos“ įstatymas<br />
yra ne 1881 m. analogiško rusų pavyzdžio adaptuota kopija, bet pasiskolintas<br />
iš Vokietijos teisės. Buvusio ministro pirmininko pozicija planuojamo įstatymo<br />
atžvilgiu buvo santūresnė. Jis apgailestavo, kad visuomenės gyvenimas ir toliau<br />
bus varžomas, kad tokia padėtis gali tęstis dar ilgai, bet sykiu palankiai įvertino<br />
faktą, jog kariuomenė nustos vykdyti policijos funkcijas 214 . Tos dienos posėdyje<br />
įstatymas priimtas per antrąjį skaitymą. Trečiasis skaitymas surengtas tik po<br />
metų – 1925 m. gegužės 19 d. Per šį laikotarpį konfrontacija tarp valdančiosios<br />
daugumos ir opozicijos dar labiau išaugo, apie <strong>karo</strong> padėties sukeltas problemas<br />
kalbėta vis garsiau ir dažniau. Todėl paskutinysis „sustiprintos apsaugos“ įstatymo<br />
svarstymas vyko esant pakankamai įtemtai atmosferai. Abi pusės laikėsi<br />
ankstesnių pozicijų, karštomis kalbomis gynė savo nuomonę, tačiau viską lėmė<br />
balsų dauguma. Tiesa, čia valdančiųjų frakcijų atstovai didesnės persvaros neįgijo<br />
– už balsavo 31, prieš – 28 215 .<br />
1925 m. birželio 19 d. seimas pradėjo svarstyti spaudos įstatymo pakeitimą.<br />
Jį inicijavo valdančioji dauguma. Pats pakeitimas buvo nedidelis: siekta padidinti<br />
spaudos priežiūros institucijoms siunčiamų privalomų egzempliorių skaičių<br />
nuo 8 iki 10 ir tiksliau apibrėžti baudžiamosios bylos spaudos atstovams kėlimo<br />
tvarką 216 . Tačiau šis realiai didesnės reikšmės neturėjęs Krikščionių demokratų<br />
bloko žingsnis sulaukė aktyvios opozicijos reakcijos. Ją daugiau lėmė ne pats<br />
įstatymo papildymo turinys, bet pasipiktinimas spaudos laisvės būkle ir <strong>karo</strong><br />
padėties suvaržymais 217 . Krikščionys demokratai tuo tarpu įrodinėjo, kad „šiuo<br />
įstatymu pravestu nieko naujo neįvedama, jis tik šiek tiek praplečia 1919 m. išleistą<br />
spaudos įstatymą. Todėl jokių ypatingų skorpionų juo neįgyvendinama“ 218 .<br />
213<br />
ten pat, p.14.<br />
214<br />
ten pat, p.15.<br />
215<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 19, 182 pos., p.14.<br />
216<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191 pos., p.12.<br />
217<br />
apie susirinkimų ir žodžio laisvės suvaržymus 3–ojo dešimtmečio pradžioje žr. o. ruželytė, konstitucinės<br />
žodžio ir spaudos laisvės buržuazinėje lietuvoje ir tikrovė, Buržuazinės valstybinės teisinės<br />
koncepcijos, jų taikymas Lietuvoje ir kritika, p.92–100, 105; o. ruželytė, susirinkimų laisvė ir jos suvaržymas<br />
darbo žmonėms buržuazinėje lietuvoje, Buržuazijos diktatūros Lietuvoje valstybiniai teisiniai<br />
aspektai , p.95–99;<br />
218 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191 pos., p.20.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
nepaisant audringų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų protestų, įstatymo priėmimas<br />
vyko greitai – užtruko kelias dienas, o buvo priimtas per tris skaitymus 219 .<br />
1925 m. pradžioje krikščionys demokratai dar turėjo planų seimui pateikti<br />
ir kitą VRM galias išplečiantį bei prieš antivalstybinę veikla užsiimančius asmenis<br />
ir organizacijas nukreiptą „Valstybės apsaugos“ įstatymą 220 . Tai sukėlė didelę<br />
pasipiktinimo bangą opozicijos spaudoje. Kairiuosius ypač piktino aplinkybė,<br />
jog veikiant <strong>karo</strong> padėčiai ir ką tik priėmus sustiprintos apsaugos įstatymą, prireikė<br />
dar vieno nepaprastą padėtį reglamentuojančio teisės akto. „Vienintelis<br />
šio įstatymo sumanymo tikslas – tai kova su opozicinėmis partijomis ir rengimasis<br />
sekančiais rinkimais pastatyti opoziciją už įstatymo ribų. Kad projektas<br />
turi omeny rinkimus į seimą, matosi iš paskutiniojo [paragrafo], kuris nustato<br />
įstatymo galiojimo laiką ligi 1926 m. liepos 1 d.“ 221 , – skelbta LVLs atvirame<br />
pareiškime. Tuo labai piktinosi ne tik valstiečiai liaudininkai, kvietę visuomenę<br />
protestuoti 222 , bet ir seime atstovų neturintys tautininkai 223 . Minėto įstatymo projekto<br />
seimui svarstyti neteko, nes jo neaprobavo Administracijos komisija 224 .<br />
Apskritai 1925 m. pavasarį opozicija atvirai ir kategoriškai reiškė pasipiktinimą<br />
Krikščionių demokratų daugumos siekiais inicijuoti daug visuomenės politinę<br />
raišką ribojančių įstatymų. LVLs frakcijos narys zigmas Toliušis viename<br />
straipsnių pažymėdamas tai rašė: „Vos tik pradėjo artintis rinkimų į naująjį seimą<br />
kampanija, kaip mūsų vyriausybė ėmė rodyti pastebėtiną kūrybos energiją įstatimdavystės<br />
srity. Beveik vienu ir tuo pačiu laiku buvo įnešti seiman net keturi<br />
nepaprastos reikšmės įstatymo projektai, būtent Valstybės apsaugos įstatymas,<br />
rinkimų į seimą ir savivaldybės įstatymų pakeitimai ir sustiprintos apsaugos<br />
įstatymo projektas. Visi minėti įstatymų sumanymai sudaro lyg kokią įstatymų<br />
seriją, nes visi jie sujungti viena bendra pamatine mintimi – įvesti Lietuvoje<br />
administracijos nuožiūra diktatūrą.“ 225 šis opozicijos lyderio pareiškimas gana<br />
gerai iliustravo Antrojo seimo kadencijos pabaigą. Tuo laikotarpiu Krikščionių<br />
219<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 21, 193 pos., p.10.<br />
220<br />
į lietuvos visuomenę // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 06 06, p.1.<br />
221<br />
ten pat.<br />
222<br />
v.k. [v. kvieska?] kam reikalingas „valstybės apsaugos įstatymas“ // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 05 14,<br />
p.1; lietuvos visuomene budėki // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 06 07, p.125, p.1; į lietuvos visuomenę // <strong>Lietuvos</strong><br />
žinios, 1925 06 06, p.1; protestas prieš valstybės apsaugos įstatymą // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 06 10,<br />
p.1; ką sako kiti apie „valstybės apsaugos įstatymą“ // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 06 10, p.1; pranešimas apie<br />
planuojamą susirinkimą // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 06 21, p.5<br />
22<br />
a. sm. [a. smetona], sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p.1–2.<br />
224<br />
t.Z. [Z. toliušis] parlamentarizmo idėjos griovimas // <strong>Lietuvos</strong> žinios, 1925 05 17, p.1.<br />
225 ten pat.<br />
265
266<br />
Modestas KUODYS<br />
demokratų bloko dominavimas politiniame <strong>Lietuvos</strong> gyvenime įgavo ryškiausias<br />
formas: nepaprastojo meto priemonės kur kas dažniau naudotos valdančiosios<br />
daugumos interesams ginti, nors jų egzistavimą ir stengtasi pateisinti valstybės<br />
saugumo poreikiais. Įrodyti tai opozicijai seime nepavykdavo: tiek socialdemokratai,<br />
tiek valstiečiai liaudininkai gebėdavo pakankamai įtikinimai atremti<br />
<strong>karo</strong> padėties ir kitų visuomenės politinę raišką varžančių įstatyminių priemonių<br />
iniciatorių bei šalininkų argumentus, tačiau realius sprendimus vis dėlto lemdavo<br />
vietų seime skaičius.<br />
3.2. Opozicijos vienijimasis prieš <strong>karo</strong> padėtį ir pilietinių<br />
laisvių suvaržymus<br />
Jau Pirmajame seime santykiai tarp daugiausiai vietų gavusių partijų LVLs<br />
ir Krikščionių demokratų bloko buvo pakankamai priešiški, neleidę suformuoti<br />
stabilesnės koalicinės vyriausybės. ši atmosfera iškalbingai bylojo, jog ankstesnis<br />
lietuvių partijų idealizmas išblėso 226 . Priešiškumas dar labiau išryškėjo Antrajame<br />
seime, krikščionims demokratams gavus daugumą vietų, leidusių dominuoti politiniame<br />
gyvenime. 1924 m. birželį, LVLs atsidūrus griežtoje opozicijoje, kairiųjų<br />
padėtis sustiprėjo, dažnai ir socialdemokratai, ir valstiečiai liaudininkai reikšdavo<br />
panašias pozicijas. Žvelgiant į seimų stenogramas, galima aiškiai pastebėti, kad<br />
partijų kova 1923–1926 m. tapo kur kas aršesnė ir bekompromisiškesnė nei steigiamajame<br />
seime. opozicija plačiai taikė visas įteisintas parlamentinės kontrolės<br />
priemones – paklausimus, interpeliacijas. Didžioji jų dalis vienaip ar kitaip buvo<br />
susijusi su <strong>karo</strong> stoviu, jo sukeltais neigiamais reiškiniais – <strong>karo</strong> komendantų, policijos<br />
savivale, skubotais areštais, priekabia spaudos cenzūra, <strong>karo</strong> teismais, politiniais<br />
kaliniais ir pan. LsDP frakcija per šį laikotarpį pateikė, berods, 6 tokio<br />
pobūdžio interpeliacijas ir 3 paklausimus. nuo jos neatsiliko LVLs, pateikusi 3<br />
interpeliacijas ir 8 paklausimus. Vien per 1925 m. balandžio 24 d. seimo posėdį<br />
iš 6 tuo metu KAM ir VRM adresuotų paklausimų 5 buvo inicijuoti valstiečių<br />
liaudininkų ir tiesiogiai buvo susiję su <strong>karo</strong> komendantų savivalės, areštų, cenzūros<br />
klausimais 227 . Dar keletą paklausimų dėl cenzūros pateikė Darbininkų kuopų<br />
atstovai (Pirmajame seime) ir lenkų frakcija (Antrajame seime).<br />
socialdemokratai, kovodami prieš, jų žodžiais tariant, „krikščionių diktatū-<br />
226<br />
g. ilgūnas, Kazys.Grinius, p. 277.<br />
227<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 4–7.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
rą“, kaip ir steigiamajame seime, buvo aktyviausi bei kategoriškiausi. Labiausiai<br />
savo dėmesį jie sutelkė į „darbininkų atstovų persekiojimą“, teismus, areštus,<br />
kalėjimus. Dėl tokios veiklos jie, kaip ir anksčiau, sunkiai pajėgdavo įtikinamai<br />
atsikratyti ryšių su komunistais šleifo. Tuo, kompromituodami LsDP seime ir<br />
spaudoje, sėkmingai naudojosi krikščionys demokratai.<br />
Pavyzdžiui, 1923 m. birželio 15 d. interpeliacijoje dėl valdžios veiksmų<br />
varžant rinkimus socialdemokratai karštai puolė ginti tuo metu areštuotų Darbininkų<br />
kuopų atstovų 228 . Jie žinojo, jog jau anksčiau, Pirmajame seime, atsakingi<br />
Vyriausybės atstovai šią politinę organizaciją atvirai įvardydavo kaip prokomunistinę,<br />
skirtą atstovauti LKP interesams seime. Dar prieš rinkimus Pirmajame<br />
seime 1923 m. sausį kuopininkui Povilui norkūnui pateikus paklausimą dėl<br />
darbininkiškos spaudos persekiojimo, vidaus reikalų ministras oleka jam drąsiai<br />
atkirto: „Gerbiamas paklausėjas pažymėjo, kad toks [laikraščių] uždarymas<br />
neatinkąs demokratybės principui. Aš paklausčiau jus, ar jūs gerbiate tą demokratybės<br />
principą? Jau iš tų laikraščių aišku, kaip jūs žiūrite į seimą ir kaip jūs<br />
manote elgtis. Aš pasakysiu, kad jūs pirmi neigiat demokratybės principą. [...]<br />
ne, ne darbininkų spauda varžoma, bet varžoma spauda, kuri eina visai kitais<br />
keliais, neatsižiūrėdama visai mūsų darbininkų reikalų, bet kitos šalies reikalų.<br />
[...] Jūs reikalaujat laisvės tiktai tam, kad įgavę tos laisvės galėtumėt tą laisvę sugriaut,<br />
tą ką mes didžiausiomis pastangomis pastatėme. Aš pasakysiu atvirai: ar<br />
jūsų vienminčiai, kuriuos jūs norite pasekt, ligi šiol tokios laisvės pripažino jūsų<br />
politiniams priešams, kuriomis jūs naudojatės ? už dešimtį kartų nekalčiausio<br />
turinio raštą jūs tuojau nužudytume nemaža žmonių, nes jūs laisvę taikinti mokat<br />
tiktai sau, bet ne kitiems.“ 229<br />
Taigi 1923 m. birželį socialdemokratų pareikštas protestas prieš Darbininkų<br />
kuopų atstovų areštus leido juos nesunkiai kaltinti antivalstybinių jėgų dangstymu.<br />
Juolab kad ir tada oleka pasakojo tą patį: „nesigina ir patys tos kuopos,<br />
tos organizacijos nariai, kad jų organizacija yra tiktai širma komunistams veikti.<br />
Darbo kuopų vardas, arba kitaip sakant „darbininkų kuopų“ yra tiktai lapelis komunizmo<br />
esmei pridengti. Jei, gerbiamieji jūs atsidėję prisimintume darbininkų<br />
kuopų veikimą, kuris pasirodė, kad ir čia seime, tai pas jus neliks jokio abejojimo,<br />
kas yra toji grupė iš esmės. užtenka prisiminti vieną jų buvusį lyderį [Kazį<br />
– M.K.] Matulaitį, jo pareiškimą duotą kovo mėn. 9 d., norint suprasti, kad fak-<br />
228<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 15, 3 pos., p. 2.<br />
229<br />
Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 01 30, 23 pos., p. 6.<br />
267
268<br />
Modestas KUODYS<br />
tinai jie nepripažįsta ir tada nenorėjo pripažinti jokios lietuviškos valdžios.“ 230<br />
Analogišką kaltinimą atsakydamas į interpeliaciją pateikė ir Ministras Pirmininkas<br />
ernestas Galvanauskas, o tas pats vidaus reikalų ministras oleka buvo<br />
dar atviresnis:<br />
„[...] negaliu nepastebėti, kad savo interpeliacijoje soc. dem [okratų] frakcija<br />
su ypatingu malonumu stoja komunistų gynėjų eilėn. šitas sielų giminingumas<br />
buvo pastebėtas ir rinkimų metu. Vietomis s.d. [socialdemokratų] žmonės savo<br />
prakalbomis visai atstovavo komunistų demagogus. Kur baigiasi socdemai ir kur<br />
prasideda komunistai, jie patys negali nustatyti. Todėl sunku kaltinti miliciją, kad<br />
ir ji tos sienos nemokėjusi pravesti.“ 231<br />
Panašių kaltinimų būta ir daugiau 232 . 1924 m. dešinieji ginčų su LsDP metu<br />
dažai „linksniavo“ partijos atstovo seime <strong>Jono</strong> Markelio pavardę. šis veikėjas<br />
per gegužės pirmosios šventę buvo įsivėlęs į incidentą su policija; oponentų teigimu,<br />
per mitingą Tauragėje reikalavęs vietoj <strong>Lietuvos</strong> trispalvės iškelti raudoną<br />
vėliavą 233 . Daug kandžių priekaištų LsDP kliuvo, kai iš <strong>Lietuvos</strong> pabėgo už<br />
užstatą policijos paleistas ir socialdemokratų atkakliai gintas, su komunistais<br />
susijęs visuomenės veikėjas stanislovas Matulaitis 234 .<br />
Labai įdomų prieštaringos socialdemokratų veiklos aiškinimą 1926 m. vasario<br />
12 d. posėdyje pateikė Krikščionių demokratų bloko narys Vailokaitis: „socialdemokratų<br />
partija, gerbiamieji, šiandien pergyvena krizį. Aš žinau, kad vadai<br />
be armijos nėra vadai. socialdemokratai, norėdami rasti sau tam tikro atsparumo,<br />
turi remtis masėmis ir pats gyvenimas verčia juos atsiremti masėmis, kurios yra<br />
prisisunkusios bolševikinės agitacijos ir su pagalba tos agitacijos bolševikinių<br />
idėjų. Kadangi socialdemokratams reikia patenkinti demagoginius reikalavimus,<br />
kuriuos iškelia bolševizmas, tai be abejo, kad jų reikalavimai, kada iš tribūnos<br />
čia kalba taip pat eina daug toliau negu jų įsitikinimas. socialdemokratai daug<br />
daugiau iš tribūnos reikalaudami, patys bijo ir nori, kad tų reikalavimų seiman<br />
nepriimtų. ne kartą privačiai jie pasako: ko jūs toki kvaili, ko jūs klausote, ko<br />
mes viešai reikalaujame, mes taip turim kalbėt.“ 235<br />
Paprastai dešinieji kiekviena proga kaltindavo socialdemokratus paramos<br />
2 0<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1923 06 15, 3 pos., p. 5.<br />
231<br />
ten pat, p. 6.<br />
2 2<br />
s. Bepročiai ar išdavikai. kodėl socialdemokratai gina bolševikus // Rytas, 1926 03 24, p. 2.<br />
2<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 05 06, 93 pos., p. 7<br />
2 4<br />
j.k. d–ras matulaitis pabėgo į sssr // Rytas, 1925 11 04, p. 3.<br />
2 5<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 12, 231 pos., p. 9.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
teikimu bolševikams, o pastarieji patys nevengdavo viešai pasmerkti LKP sovietų<br />
Rusijoje vykdomo teroro. LsDP spaudoje dažnai demaskuodavo komunistų<br />
taktiką, stengėsi sukompromituoti jų propagandinius šūkius 236 . Ypač socialdemokratus<br />
piktino bolševikų skverbimasis į profesines sąjungas, mėginimai atitraukti<br />
eilinius LsDP narius ir rėmėjus nuo partijos vadovybės, pasėti anarchiją 237 . Apie<br />
LsDP santykius su komunistais viename 1924 m. socialdemokratinio jaunimo<br />
laikraščio Žiežirba straipsnyje aiškinta: „Komunistai kartais neatsisako pasiųsti<br />
į mūsų tarpą savo provokatorių, kurie mūsų organizacijas turi griauti iš vidaus.<br />
savo raštuose, leidžiamuose už Rusijos pinigus, jie negaili mums visokių baisių,<br />
baisesnių vardų. Jei klausyti komunistų, tad išeitų, kad mes esame „žvalgybos<br />
agentai“, buržuazijos liokajai“, „judošiai“, „parsidavėliai“ ir taip be galo be krašto.<br />
Ir vis dėlto yra net ir mums artimų žmonių, kurie nemato skirtumų tarp mūsų<br />
ir komunistų? Jei paimsit galutinį tikslą, tad čia būtų sunku įrodyti, kur tie skirtumai<br />
yra, gal net tektų pasakyti, kad komunistų ir socialdemokratų galutinis tikslas<br />
yra tas pats.“ 238 Autorius pabrėžė, jog socialdemokratai taip pat vadovaujasi<br />
marksizmu, tačiau, skirtingai nei komunistai, pasisako prieš proletariato diktatūrą,<br />
smurtą, tautų teisų paneigimą. Todėl, anot jo, tarp šių dviejų partijų, nepaisant<br />
apgaulingo išorinio panašumo, esama principinių skirtumų: „Griežtas atsirubežiavimas<br />
tarp komunistų ir socialdemokratų yra būtinai reikalingas. Kiekvienas<br />
socialistas turi du keliu į socialistinę tvarką: vienas kelias eina per komunistinę<br />
diktatūrą, antras kelias per eina per demokratiją. Diktatūros keliu eina Rusija,<br />
kuri net Turkestane ir Bucharoj vykdo „komunizmą“, o demokratijos keliu eina<br />
Prancūzija, Anglija, Danija ir kitos kultūringos Vakarų europos šalys. Mums<br />
reikia vienas iš tų kelių pasirinkti. Komunistų kelias veda per kraują, karus, vėl į<br />
tą patį prakeiktą kapitalizmą [...] socialdemokratų kelias veda daug tikriau prie<br />
socializmo. skirtumas yra didelis ir tiktai politiniai aklas arba koks riebus <strong>Lietuvos</strong><br />
klebonas to skirtumo nepajėgia įžiūrėti.“ 239<br />
nepaisydami kaltinimų, socialdemokratai nenustojo kelti viešumon politi-<br />
236 ad. andriejūnas. kur žvalgybininkai ? // Žiežirba, 1923 10 14, p. 7–8; j.g. komunistai nėra tikri<br />
darbininkų reikalų gynėjai // Socialdemokratas, 1923 02 22, p.3; B. dėl bendro fronto // Žiežirba, 1923<br />
12 23, p. 15. l.s.d. partijos 3–osios konferencijos rezoliucijos // Socialdemokratas, 1924 01 10, p.1;<br />
Buvęs. laiškas iš rusijos, Socialdemokratas // 1924 01 31, p.1–2; g.– nas. maskvos davatkų gadzinkos<br />
// Socialdemokratas, 1924 04 10, p. 2; pavergtoj gruzijoj // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.2; saloje<br />
tarp ledų // Socialdemokratas, 1924 05 01, p.4;<br />
2 7 s.k. [s. kairys] l.s.d. partijos konferencija // Socialdemokratas, 1924 01 03, p.1; vargas, Komunistų<br />
provokacija // socialdemokratas, 1926 01 21, p. 3.<br />
238 j.a. degutis, dėl komunistų puolimų // Žiežirba, 1924, nr.9, p. 6.<br />
2 9 ten pat, p. 11.<br />
269
270<br />
Modestas KUODYS<br />
nių kalinių, areštų, komendantų ir saugumo pareigūnų savivalės faktų. 1924 m.<br />
vasario 8 d. LsDP frakcija įteikė interpeliaciją dėl „žvalgybos egzekucijų“ (tuo<br />
metu ši institucija, vykdžiusi politinio sekimo funkcijas, vadinosi Kriminalinės<br />
policijos skyrius „B“). socialdemokratai sukėlė didžiulį triukšmą dėl areštuotų<br />
už komunistinę veiklą asmenų laiško, kuriame pasakota, kad tardymo metu naudota<br />
fizinė prievarta. Tačiau Ministras Pirmininkas pateikė savo įrodymus, jog<br />
minėti faktai – tai bolševikų prasimanymai, sukurti siekiant diskredituoti <strong>Lietuvos</strong><br />
saugumo organus. Priekaištaudamas šiai frakcijai, Galvanauskas pažymėjo:<br />
„Jūs socialdemokratai, paprastai skundą priimat už gryniausią, absoliučią teisybę.<br />
Bendrai kaip tai parodo teismo praktika, skundai neturi savyje 70–80 procentų<br />
realaus pamato. Jūs iš tų abejotinų skundų tučtuojau darot abejotiną išvadą<br />
– vyriausybė yra kažkoks monstrum, pastatytas kovoti prieš darbininkus ir prieš<br />
darbininkų klasę.“ 240 nežinia, kiek patikimi buvo Ministro Pirmininko įrodymai,<br />
bet seimo daugumą jie įtikino. Kita vertus, Vyriausybės vadovas labai taikliai<br />
apibūdino socialdemokratų veiklos taktiką ir laikyseną tuometiniame seime. ši<br />
partija mėgo kiekviena pasitaikiusia proga sukelti audringą puolimą prieš valdančiąją<br />
daugumą, beatodairiškai smerkti policijos, komendantų kovą su komunistinės<br />
orientacijos veikėjais. Daugeliu atvejų panašaus pobūdžio paklausimai<br />
ir interpeliacijos buvo pakankamai sėkmingai valdžios atstovų atremiami, tačiau<br />
ir tuokart, kai pritrūkdavo svaresnių argumentų, visas interpeliacijas valdančioji<br />
dauguma atmesdavo pasinaudodama persvara balsavimo metu.<br />
Valstiečių liaudininkų frakcija taip pat atvirai įvardydavo bei smerkdavo valdančiosios<br />
daugumos diktatūrinius siekius, bet daugiausia ir aktyviausiai kovojo<br />
prieš žodžio ir susirinkimų laisvės suvaržymus. Ypač jautriai LVLs frakcija reaguodavo<br />
į bet kokius bandymus labiau suvaržyti spaudą ar į dažnus <strong>karo</strong> cenzūros<br />
veiksmus prieš šios partijos spaudą (daugiausiai kentėjo <strong>Lietuvos</strong> žinios).<br />
Pirmąją savo interpeliaciją 1923 m. sausio 9 d. LVLs kaip tik inicijavo dėl<br />
1922 m. gruodžio 20 d. Kauno <strong>karo</strong> komendanto išleisto privalomojo įsakymo,<br />
kuriame nurodyta, kokią informaciją laikraščiams skelbti draudžiama. Valstiečių<br />
liaudininkų nuomone, tai buvęs savavališkas komendanto žingsnis, nes tokius<br />
draudimus esą gali reglamentuoti tik įstatymai, o ne įsakymai 241 . Tačiau interpeliacija<br />
buvo atmesta. nepasisekė ir aktyvus LVLs pasipriešinimas YVAĮ papildymui,<br />
reglamentuojančiam <strong>karo</strong> komendantų teisę prižiūrėti spaudą 242 . nuo<br />
240<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 02 08, 63 pos., p. 16.<br />
241<br />
Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 01 09, 16 pos., p. 11.<br />
242<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1924 02 29, 72 pos., 14.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
1925 m. LVLs paklausimai dėl cenzūros tapo vis dažnesni ir kategoriškesni 243 .<br />
skirtingai nei socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai mažiau dėmesio skyrė<br />
komunistine veikla kaltinamų asmenų gynybai seime. Be to, juos labiau jaudino<br />
žmogaus teisių pažeidimai nei pats komunistų persekiojimas. Tai gerai parodo<br />
kad ir šios partijos nario Balio Žygelio paklausimas vidaus reikalų ministrui dėl<br />
1923 m. sausio 25 d. Marijampolės realinėje gimnazijoje surengtų gimnazistų<br />
areštų, įtarus juos ryšiais su LKP 244 . Tačiau čia labiau piktintasi ne moksleivių<br />
sulaikymu, bet pačia arešto forma – ginkluotų milicininkų įsibrovimu į mokyklą.<br />
Dėl šio įvykio tą pačią dieną socialdemokratų Kairio ir Markausko įteiktame<br />
paklausime akcentuotas ne tik milicijos veiksmų brutalumas, bet ir protestuota<br />
prieš kairiųjų pažiūrų gimnazistų persekiojimą 245 . Dar vieną gerokai kategoriškesnį<br />
paklausimą dėl smurtavimo prieš suimtuosius tardymo metu valstiečiai<br />
liaudininkai pateikė 1925 m. balandžio 24 d. Vyriausybės atstovai gindamiesi<br />
čia naudojo tą pačią taktiką, kaip ir panašaus atvejo su socialdemokratais metu<br />
– stengėsi visus kaltinimus paversti bolševikų prasimanymais. Vidaus reikalų<br />
ministras Antanas endziulaitis apie tai kalbėjo: „Paklausėjai įteikdami šios rūšies<br />
paklausimą, sąmoningai ar ne, prisideda prie valdžios organų autoriteto niekinimo.<br />
Jie paklausime kelia tai, ką komunistai skaito sau už pareigą iškelti kuomet<br />
jie esti areštuojami, o ko tikrenybėje nėra buvę. Tai yra gerai žinomas komunistų<br />
metodas. Jis naudojamas visur, kur jų veikimas esti trukdomas. šiuo metodu jie<br />
nori paveikti masių psichologiją, nukreipti visą visuomenės dėmesį ne į juos, bet<br />
į valdžią, jie esti demaskuojami, jie šaukia, kad juos muša, elektrizuoja ir t.t.“ 246<br />
Dabar vidaus reikalų ministras taip tvirtino turėdamas specialios komisijos, tyrusios<br />
smurto atvejus, išvadas, kurios valdžiai buvo palankios 247 . Vis dėlto valstiečiai<br />
liaudininkai, krikščionys demokratai paprastai nevadindavo komunistų<br />
gynėjais, tačiau kiekviena proga mėgdavo priminti, jog sleževičius 1919 m. ir<br />
Grinius 1920 m. buvo vyriausybių, įvedusių <strong>karo</strong> padėtį, vadovais 248 .<br />
Dar vieną plačią interpeliaciją LsDP frakcicija įteikė 1925 m. sausio 30 d.<br />
Čia reikštas protestas dėl <strong>karo</strong> lauko teismo skirtos mirties bausmės keturiems<br />
už antivalstybinę veiklą nuteistiems asmenims; dėl bedarbių susirinkimo Kaune<br />
24<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 3–4.<br />
244<br />
Seimo.stenogramos..Pirmasis.seimas, 1923 02 20, 28 pos., p. 3.<br />
245<br />
ten pat, p. 4.<br />
246<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 04 24, 177 pos., p. 7.<br />
247<br />
Ten pat<br />
248<br />
a. šmulkštys, diktatūra // Rytas, 1925 01 12, p. 2.<br />
271
272<br />
Modestas KUODYS<br />
ir socialdemokratų mitingo šiauliuose išvaikymo; dėl <strong>karo</strong> cenzūros bei kratų ir<br />
areštų įvairiose <strong>Lietuvos</strong> vietose. Tai buvo dar vienas didelis opozicijos ir valdančiosios<br />
daugumos susidūrimas. šį policijos suaktyvėjimą vienas interpeliacijos<br />
iniciatorių Kairys bandė aiškinti taip: „objektiniai įvertinat susidariusią padėtį,<br />
būtų sunku rasti motyvų, dėl kurių dabartinė krikščioniškoji vyriausybė vartoja<br />
panašius kraštui valdyti metodus. Gal vienintelis motyvas būtų tas, kad estuose<br />
įvykęs komunistų pučas gresia pavojumi ir pačiai Lietuvai. Mūsų giliu įsitikinimu,<br />
tas motyvas visai atpuola, nes tiek mums, tiek seimo daugumai visai aišku,<br />
kad komunistinis judėjimas Lietuvoje dėl vidujinio savo moralinio sukrikimo<br />
nesudaro rimtesnės jėgos mūsų visuomenės tarpe.“ 249 Tačiau valdančiosios daugumos<br />
vardu prabilęs nuolatinis Ūkininkų sąjungos kalbėtojas, Draugelis opozicijos<br />
kaltinimus bandė atremti seniai išbandytu ir labai parankiu pareiškimu,<br />
jog „ponai socialdemokratai gina ir gins bolševikus“ 250 . Kelias dienas trukusios<br />
diskusijos rezultatų nedavė.<br />
1925 m. pradžioje, artinantis savivaldybių rinkimams, opozicijos veikla pastebimai<br />
suintensyvėjo – pasipylė paklausimai, interpeliacijos dėl cenzūros, areštų,<br />
savivalės. Tačiau nė viena jų nepasiekė savo tikslo. 1925 m. gegužės 26 d. pristatydamas<br />
„eilinę“ interpeliaciją LsDP frakcijos narys Markauskas kalbėjo: „Gerbiamieji!<br />
Pirmas klausimas, kurį aš noriu čia iškelti, tai mūsų interpeliacijos tikslas;<br />
gal net daugiau – mūsų interpeliacijų tikslas apskritai. socialdemokratų frakcija<br />
jau ne kartą iš šios tribūnos yra kėlusi svarbių klausimų: klausimų mūsų piliečių<br />
teisių laužymo, klausimų pagrindinių piliečių teisų neigimo. Tie klausimai, mūsų<br />
nuomone buvo svarbūs visam seimui. Bet deja, jei mes pažiūrėsim į rezultatus,<br />
kurių turėjo mūsų interpeliacijos, tai reikia pažymėti, kad tie rezultatai buvo lygūs<br />
zero. Todėl aš dabar keliu klausimą, į kurį atsakysiu, ar verta seime kalbėti apie<br />
tuos reikalus, kurie pas mus rodo įkyrūs, kurių svarstymas vienų veiduose sukelia<br />
kartų ir rūgštą nusišypsojimą. Todėl tenka visų pirma pastatyti klausimas, ar socialdemokratų<br />
frakcija išeina tikslu padaryti tuščią demonstraciją, ar socialdemokratų<br />
frakcija tiems klausimams, kurie keliami mūsų interpeliacijose duoda labai rimtos<br />
reikšmės.“ 251 Toks nevilties apimto ir jau susitaikiusio su nesėkme socialdemokrato<br />
monologas nieko nepadėjo: valdančiosios daugumos vardu prabilęs Draugelis<br />
tik kandžiai pašiepė tokias desperatiškas pastangas paveikti seimo narius 252 .<br />
249<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 01 30, 155 pos., p. 13.<br />
250<br />
ten pat, p. 14.<br />
251<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 05 26, 184, pos., p. 8.<br />
252 ten pat, p. 13.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
1925 m. pirmoje pusėje dar aktyviau nedemokratines valstybės gyvenimo<br />
apraiškas pradėjo kritikuoti valstiečiai liaudininkai. Birželio 19 d. svarstant spaudos<br />
įstatymo pakeitimą, sleževičius paragino atkreipti dėmesį į tai, kad valdančioji<br />
dauguma pastaruoju metu inicijavo keletą įstatymų (sustiprintos apsaugos,<br />
spaudos, YVAĮ, Baudžiamojo statuto papildymus), kurie palengvina visuomenės<br />
kontrolę ir politinį persekiojimą. Jis atvirai piktinosi vis didėjančia akyla valstybės<br />
priežiūra, stipriai varžančia visuomenę: „Beveik visuose gyvenimo apsireiškimuose,<br />
kur tik pažiūrėsi, niekas savarankiškai negali vystytis. Mes matom, kad savivaldybės<br />
yra pastatytos viršininkų policistų globon, mes matom, kad kiekvienas<br />
gyvenimo apsireiškimas negali apsieiti be policijos globos: visur tik policistas ir<br />
policistas. Mes einam prie tų laikų, kada [...] Lietuvoje prie kiekvieno piliečio bus<br />
pastatytas policistas, kuris turės daboti, kad jis keltųsi iš lovos dešine, bet jokiu<br />
būdu ne kaire koja.“ 253 Kartu sleževičius pateikė ir labai įžvalgią prognozę, prie ko<br />
gali privesti visuomenės prievartinis nustūmimas nuo viešojo politinio gyvenimo:<br />
„Iš vienos pusės bus policija ir žandarai, iš kitos pusės bus neištikima visuomenė,<br />
kurią reikia prižiūrėti. Tai bus pradžia <strong>Lietuvos</strong> žlugimo, nes Lietuvoj bus daugiau<br />
tų kurie turės prižiūrėti, negu pačių gyventojų. Tokiame krašte tik anarchija galės<br />
pradėti viešpatauti ir prives kraštą prie suirutės.“ 254 Po jo kalbėjęs partijos kolega<br />
zigmas Toliušis buvo dar kategoriškesnis – jis konkrečiai įvardijo krikščionių demokratų<br />
priemones siekiant sukoncentruoti visą valdžią savo rankose: „Pastaruoju<br />
laiku mūsų vidaus politikoj pasirodė naujas griežtas kursas. Tas naujas kursas<br />
apsireiškia tuo, kad į seimą buvo įnešta visa eilė įstatymų sumanymų. Pirmoj eilėj<br />
tenka turėti omeny Valstybės apsaugos įstatymas. Tas įstatymas, kalbant atvirai,<br />
turi įvesti fašistinę diktatūrą; ir tos diktatūros priešaky turi būti Vidaus reikalų ministeris.<br />
Prie tos rūšies įstatymų reikia priskaityti ir seimo ir savivaldybių rinkimų<br />
įstatymo pakeitimą. Tie pakeitimai taip pat turi įnešti tam tikrų suvaržymų.“ 255<br />
nuo 1925 m. pradžios gana aiškiai keitėsi ir pats valstiečių liaudininkų kritikos<br />
tonas – jis radikalėjo, darėsi panašesnis į socialdemokratų 256 . Be to, tuo pat<br />
metu abi šios opozicinės frakcijos dar labiau suartėjo, jų puolimas prieš valdančiąją<br />
daugumą tapo kryptingesnis, vieningesnis. Į tai greitai reagavo krikščionių<br />
demokratų spauda, negailėdama piktų, abstrakčiais kaltinimais persmelktų<br />
25 Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1925 06 19, 191, pos., p. 14.<br />
254<br />
Ten pat<br />
255<br />
Ten pat<br />
256<br />
žr. pvz. v. vijoklis [k. grinius], Mūsų klerikalai faktų šviesoje, kaunas, 1925.<br />
27
274<br />
Modestas KUODYS<br />
straipsnių 257 . Viename jų, publikuotame 1924 m. rugsėjį laikraštyje „Rytas“, apie<br />
LVLs stačiai teigta: „Dėl savo veidmainingos ideologijos, pūvančios partijos<br />
elementų, klastingos taktikos bei žiauriausių veiksmo priemonių ji yra nesimpatingiausia<br />
iš visų <strong>Lietuvos</strong> partijų.“ 258<br />
nuolat kilusi įtampa neatslūgo iki pat seimo kadencijos pabaigos, o ypač aštrią<br />
formą įgijo 1926 m. pradžioje. Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų Antrojo seimo<br />
posėdžių, kuriame vyko sesijos baigimo svarstymas, vos prasidėjęs virto į atvirą sumaištį:<br />
kai kurie seimo nariai nesilaikė tvarkos, plūdosi, grasino vienas kitam 259 .<br />
Aktyviai Krikščionių demokratų bloko politiką trečiojo dešimtmečio viduryje<br />
kritikavo ir įžymius valstybės bei visuomenės veikėjus vienijusi neparlamentinė<br />
partija Lietuvių tautininkų sąjunga (LTs). Plačiausiai savo pažiūras reikšti ji galėjo<br />
spaudoje, kuriai, kaip ir seimo opozicijos laikraščiams, labai dažnai tekdavo patirti<br />
<strong>karo</strong> komendantų sankcijas 260 . Įdomu tai, jog ši konservatyvi dešinioji politinė jėga,<br />
mėgusi viešai kritikuoti parlamentarizmą 261 ir idealistinę demokratijos sampratą,<br />
spaudoje nevengdavo valdžiai prikaišioti dėl žodžio, susirinkimų laisvių varžymo,<br />
<strong>karo</strong> padėties, kaltino ją diktatoriškomis užmačiomis 262 . Pavyzdžiui, apie <strong>karo</strong> padėtį<br />
tautininkų vadas Antano smetonos viename iš 1925 m. rašytų straipsnių teigė:<br />
„Mūsų oficiozai nuolat skelbia, kad Lietuva esanti <strong>karo</strong> stovyje su Lenkija, nors<br />
mūsų valdžia kalbasi per derybas su lenkais visai nekariškai. Būti yra <strong>karo</strong> stovis nuo<br />
pat lietuvių valstybės įsikūrimo, tik ne su Lenkija, o su savo piliečiais [...]. Vargiai<br />
rastume nors vieną naujai įsikūrusią valstybę, kurios sostinė gyventų taip, kaip Lietuvoje<br />
<strong>karo</strong> stoviu.“ 263 Toliau autorius poziciją dėstė dar atviriau: „Juk iš <strong>karo</strong> stovio<br />
eina rašomojo ir sakomojo žodžio varžymas [...]. Ir nematyti, kad kada nors <strong>karo</strong><br />
stovis pasibaigs. Gal jis truks tol kol ir <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybė? Kas žino tokios<br />
valstybės negalima pastatyti į teisėtos tvarkos tipą.“ 264 Kitame straipsnyje jis aiškino,<br />
257<br />
žr. j.j. priėjo liepto galą // Rytas, 1924 10 04, p.1; dijas. ar valstiečiai liaudininkai yra socialistai? //<br />
Rytas, 1924 11 21, p. 1; j.j. tautos posūnių darbas // Rytas, 1925 01 28, p. 1; uo. dr. valstiečiai liaudininkai<br />
lietuvių kalbos priešai // Rytas, 1925 05 17, p.1; socialistai su žydai boikotuoja lietuvius // Rytas, 1925<br />
11 12, p.1; saugokimės valstiečių liaudininkų diktatūros // Rytas, 1926 03 06, p.3–4; Krikščionių demokratų<br />
darbas Seime. A. Šmulkščio paskaita skaityta Kaune 1925 m. birželio 10 d., kaunas, 1926, p. 27.<br />
258<br />
a.t. valstiečių liaudininkų tragizmas // Rytas, 1924 09 28, p. 1.<br />
259<br />
Seimo stenogramos. Antrasis seimas, 1926 02 26, 236 pos., p. 7.<br />
260<br />
a. eidintas, Antanas Smetona, p.87–90; l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 128–129.<br />
261<br />
žr. pvz. a.m. partijos ir politika // Lietuvis, 1925 03 06, p.1; a. sm. [a. smetona], parlamentarizmo<br />
negalavimai // Lietuvis, 1926 06 18, p. 1–2.<br />
262<br />
a. sm. [a. smetona], sustabdytas pasikėsinimas // Lietuvis, 1925 05 22, p. 1–2.<br />
263<br />
a. sm. [a. smetona], valstybiška ir partiška valdžia // Lietuvis, 1925 11 06, p. 2.<br />
264 ten pat, p.3.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
kad „kariuomenės iš viso nereikėtų painioti politikon, todėl nereikia jai tikėti policijos<br />
priemonių, ypač spaudoje. Kariuomenės autoritetas reikia saugoti“ 265 . Žinant<br />
tai, jog smetona po metų tapo karine jėga besiremiančiu autoritariniu prezidentu, o<br />
griežčiausios formos <strong>karo</strong> padėtis bei su ja susiję reiškiniai pavirto nuolatiniu Pirmosios<br />
<strong>Lietuvos</strong> Respublikos gyvenimo palydovu, trukusiu keturiolika metų – iki pat<br />
jos egzistencijos pabaigos, panašūs teiginiai ir prognozės gali pagrįstai provokuoti ne<br />
tik prieštaringus vertinimus, bet ir kelti nuostabą.<br />
Moralizuojanti retorika labiau išryškėjo prieš pat Trečiojo seimo rinkimus,<br />
kuomet LTs laikinai susiblokavo su LVLs. Visa tai labai siutino krikščionis demokratus,<br />
kurie savo laikraščiuose rinkiminės kampanijos metu nesiliovė koneveikti<br />
tautininkų lyderių A. smetonos 266 ir ypač Augustino Voldemaro, daugelyje<br />
straipsnių primindami jų 1918 m. padarytas klaidas 267 . Į panašius užgauliojimus<br />
spaudoje LTs vadai reaguodavo gana skausmingai 268 .<br />
Per visą savo dominavimo laikotarpį Krikščionių demokratų blokas nuolat jautė<br />
aktyvų ir stiprų opozicijos spaudimą. Kritika vis labiau ėmė stiprėti nuo 1924 m.<br />
antrosios pusės, kuomet iširo koalicija su valstiečiais liaudininkais, o kulminaciją<br />
pasiekė likus mažiau nei metams iki Trečiojo seimo rinkimų. Vienas iš svarbiausių<br />
opozicijos valdančiajai daugumai metamų kaltinimų buvo siekiai naudojantis <strong>karo</strong><br />
padėties priemonėmis koncentruoti savo rankose valdžią ir užtikrinti jos tęstinumą.<br />
4. <strong>Karo</strong> padėties klausimas Trečiajame Seime<br />
(1926 06 04 – 1927 04 12)<br />
4.1. Naujas vidaus politikos kursas: demokratiniai principai ir<br />
ankstesnių viešojo gyvenimo suvaržymų šalinimas<br />
Po ypač įtemptos ir agresyvios rinkimų kampanijos, 1926 m. birželį, susirinko<br />
Trečiasis seimas. Prasidėjo kardinalių pokyčių laikotarpis: baigėsi beveik šešerius<br />
metus trukęs Krikščionių demokratų dominavimas valstybės gyvenime, į valdžią<br />
265<br />
a.sm. [a. smetona], valdžia ir jos autoritetas // Lietuvis, 1925 11 13, p. 3.<br />
266<br />
žr. l. truska, Antanas Smetona ir jo laikai, p. 151–152.<br />
267<br />
žr. kaip smetona – voldemaras organizavo mūsų kariuomenę. p. voldemaras savo rusofiliška<br />
politika demoralizavo karius ir sukėlė revoliuciją // Rytas, 1926 04 17, p.2; p. tik iki seimo durų //<br />
Rytas, 1926 05 06, p.2.<br />
268<br />
a.sm. [a. smetona], apie kr. demokratų derklą // Lietuvis, 1926 01 08, p. 1–4; a. sm. [a. smetona],<br />
rinkimų priemonės // Lietuvis, 1926 05 14, p. 1–3.<br />
275
276<br />
Modestas KUODYS<br />
atėjo ilgą laiką opozicijoje buvusios politinės jėgos. 1926 m. birželio 15 d. patvirtinta<br />
sleževičiaus koalicinė Vyriausybė, kurią sudarė LVLs (gavo 22 mandatus, 85<br />
vietas seime), LsDP (15 mandatų) ir tautinių mažumų atstovai (13 mandatų) 269 .<br />
Kairieji dalyvaudami rinkimuose deklaravo demokratinių laisvių bei teisių,<br />
garantuotų 1922 m. Konstitucijoje, gynimą ir įtvirtinimą valstybės gyvenime 270 . Jie<br />
žadėjo nedelsdami likviduoti „krikščionių diktatūros“ padarinius: panaikinti <strong>karo</strong><br />
padėtį, ir kitus visuomeninę politinę raišką varžančius įstatymus, jų papildymus,<br />
priimtus per praėjusius trejus metus. Pirmieji susirinkusio seimo posėdžiai buvo<br />
tiesiog persmelkti šiuo naujosios valdžios programos leitmotyvu. Įdomu pastebėti,<br />
jog tris mandatus gavę tautininkai, net ir pasibaigus rinkimų bendradarbiavimui su<br />
valstiečiais liaudininkais, pirmųjų seimo posėdžių metu tarsi tęsdami ankstesniąją<br />
agitaciją karštai kritikavo diktatūrinį krikščionių demokratų valdymo stilių. Čia<br />
ypač garsiai skambėjo Voldemaro kabos apie cenzūros persekiotą tautininkų spaudą<br />
ir nuolat baustus jų leidėjus. Pats jis su pasipiktinimu prisiminė, kaip už savo<br />
straipsnius buvo išsiųstas į Varnius – į drausmės kuopą, tuo metu kartais populiariai<br />
vadintą tiesiog „koncentracijos stovykla“ 271 . niekas tuo metu tikriausiai netikėjo,<br />
jog seime smerkdamas tokios „žiaurios“ bausmės egzistavimą dar tų pačių<br />
metų gruodžio pabaigoje, jau tapęs, Vyriausybės vadovu, Voldemaras bus vienas<br />
iš tikros koncentracijos stovyklos tuose pačiuose Varniuose įrengimo iniciatorių.<br />
Žinant vėlesnius įvykius, keistai skambėjo ir Voldemaro samprotavimai, jog skirtingų<br />
pažiūrų žmonių persekiojimas yra amoralus ir nusikalstamas. „Vadinas susidaro<br />
tokia tvarka, kad ne darbas nulemia, už ką žmogus baudžiamas, o įsitikinimas.<br />
Jeigu žmogus komunistas, tai nors jis nieko blogo nedarytų jį galima nušauti ir už<br />
tai nesą jokios bausmės; o jeigu jis yra privilegijuotas, tai pats gali tris užmušti, ir<br />
jis bus visiškai ramus, jam bausmės nėra“ 272 , – komentuodamas vieną įvykį 1926<br />
m. rinkimų metu kalbėjo Voldemaras. Tokį jo pasisakymą seimo salėje kairieji<br />
sutiko audringais plojimais. Tačiau jau greitai kairiosios <strong>Lietuvos</strong> partijos ir ypač<br />
pogrindyje veikę komunistai gavo progą patirti, ką iš tikrųjų apie juos manė Voldemaras:<br />
gruodžio 17 d. perversmas parodė tikrąjį jo veidą. šio tautininkų lyderio<br />
polinkį į demagogiją pastebėjo ir viename straipsnių išryškino istorikas Česlovas<br />
Laurinavičius, tyrinėjęs jo veiklą tarptautinių santykių srityje 273 .<br />
269<br />
r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: Aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.<br />
270<br />
mūsų uždaviniai seime // Socialdemokratas, 1926 05 27, p. 1.<br />
271<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, pos., 7, p. 7.<br />
272<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, pos., 2, p. 5.<br />
27<br />
Č. laurinavičius, augustino voldemaro užsienio politika ir lietuvos geopolitika 1927–1929 //.Politika<br />
ir diplomatija: Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, kaunas, 1997, p. 188.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
socialdemokratai nekantravo kuo greičiau suardyti krikščionių demokratų<br />
sukurtą visuomenės kontrolės ir politinio persekiojimo sistemą, todėl jau antrajame<br />
Trečiojo seimo posėdyje pateikė amnestijos įstatymo projektą 274 . Tačiau<br />
toks jų entuziazmas kuriam laikui liko atšaldytas, nes ką tik susirinkęs seimas<br />
dar neturėjo sudarytų komisijų ir negalėjo pradėti visaverčio darbo. Taip pat greitai<br />
naujoji valdančioji dauguma siekė priimti <strong>karo</strong> padėties panaikinimo įstatymą.<br />
Tačiau ne tą, kuris numatė <strong>karo</strong> padėties pakeitimą sustiprintos apsaugos padėtimi<br />
ir kuris 1926 m. pradžioje po dviejų skaitymų buvo perduotas perredaguoti,<br />
bet gerokai radikalesnį, parengtą pagal 1923 m. birželio 9 d. socialdemokratų<br />
projektą 275 . naujasis įstatymas turėjo <strong>karo</strong> padėtį panaikinti visoje Lietuvoje, taip<br />
pat ir kariuomenėje bei geležinkelių zonoje. Referentas Jeronimas Plečkaitis,<br />
pristatydamas projektą, pažymėjo, jog „Krašto apsaugos komisijoje svarstant<br />
<strong>karo</strong> stovio panaikinimo klausimą paaiškėjo, kad <strong>karo</strong> stovio palikimui nėra<br />
nei pas vieną grupę, nei pas vieną valstybės įstaigą rimtų motyvų. niekas negali<br />
pasakyti rimtai, kam reikalingas <strong>karo</strong> stovis“ 276 . Prasidėjus svarstymams, dešinieji<br />
aiškiai pareiškė nesutiksią su visišku <strong>karo</strong> padėties panaikinimu. Jų argumentai<br />
buvo analogiški tiems, kuriuos jie dėstė pasibaigusios kadencijos seime,<br />
t. y. Lenkijos grėsmė, būtinybė apsaugoti demarkacinę liniją, užtikrinti vidaus<br />
tvarką 277 . socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai į tai atsakinėjo taip pat pasitelkdami<br />
senuosius savo argumentus. Čia vėl galėtume cituoti Voldemarą, kuris<br />
savo moralizuojamais pasvarstymais apie <strong>karo</strong> padėties žalą visuomenei kartais<br />
gerokai pranokdavo net pačius socialdemokratus. Viename pasisakyme seimo<br />
tribūnoje jis aiškiai pareiškė, kad „<strong>karo</strong> stovį reikia panaikinti, nes iki šiol jis<br />
buvo vartojamas ne krašto priešams ir ne tiek prieš lenkų propagandą, bet tik tai<br />
prieš tam tikrus [spaudos] organus“ 278 . Tautininkų lyderio teigimu, „reikia būti<br />
psichologiniu budeliu, kuris kartą opiumo prisigėręs reikalauja ir toliau vartoti<br />
tą stiprią priemonę [<strong>karo</strong> padėtį]“ 279 . Toliau Voldemaras ėmėsi pranašavimo: „Aš<br />
bijau, kad nuodai, kurie su <strong>karo</strong> stoviu įėjo, nebūtų ir toliau visuomenę apėmę,<br />
kad atėję kiti žmonės nebūtų vedami į pagundą tuos pačius nuodus pavartoti prieš<br />
savo priešus, kurie dabar bus opozicijoj. Ir aš labai džiaugiuos, kad visuomenė<br />
274<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 05, 2 pos., p. 10.<br />
275<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, 7 pos., p. 12.<br />
276<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 12, 7 pos., p. 2–5.<br />
277<br />
ten pat, p. 2.<br />
278<br />
ten pat, p. 6.<br />
279<br />
Ten pat<br />
277
278<br />
Modestas KUODYS<br />
dar nėra tiek aptemusi, kad ji tai darytų. Ji nuo tų nuodų nori atsikratyti. Todėl<br />
<strong>karo</strong> stovį reikia kuo greičiausiai panaikinti. Reikia tolimesnius žygius daryti,<br />
likviduoti visas skriaudas, kurias <strong>karo</strong> stovis padarė.“ 280 Dar viena neigiama <strong>karo</strong><br />
padėties pusė, pasak Voldemaro, yra tai, jog „žeminama kariuomenė“ ir iš jos<br />
„daromas žandaras“ 281 . Išvardinęs visas nepaprastosios padėties sukeltas blogybes,<br />
jis čia pat tiesiai pareiškė, kad <strong>karo</strong> padėtį reikia panaikinti „kuo greičiausiai<br />
ir geriausia, kad jis būtų panaikintas po keletos dienų“ 282 . šie Voldemaro „lūkesčiai“<br />
taip greitai neišsipildė, nors valdančioji dauguma dėjo visas pastangas kuo<br />
greičiau „demokratizuoti“ <strong>Lietuvos</strong> vidaus gyvenimą. Kita vertus, tautininkų atstovas<br />
siekdamas, kad jo frakcijos pozicija visiškai nesutaptų su socialdemokratų<br />
pasiūlytu projektu, kalbos pabaigoje pridūrė, jog, panaikinus <strong>karo</strong> padėtį, reikėtų<br />
palikti <strong>karo</strong> teismus, kurie leistų efektyviau kovoti su antivalstybinėmis jėgomis.<br />
šiuos žodžius plojimais palydėjo krikščionys demokratai 283 .<br />
Įsijungęs į diskusiją valstiečių liaudininkų atstovas Toliušis atkreipė visų<br />
dėmesį, aiškiai išdėstydamas, kaip Krikščionių demokratų blokas labai sumaniai<br />
bandė komplikuoti įstatymo svarstymą. „Ir čia, ir komisijoje [Krašto apsaugos]<br />
Ūkininkų sąjungos atstovai pasakė, kad jie nesą prieš <strong>karo</strong> stovio nuėmimą. Ir<br />
krikščionys demokratai ir Darbo federacija taip pat pasakė, bet daro įvairias išimtis.<br />
Bet kada pasižiūrėsime į tas išimtis, tai pamatysime, kad jos yra tokios rūšies,<br />
kad <strong>karo</strong> stovis ir panaikinamas ir paliekamas“ 284 , – dešiniųjų taktiką demaskavo<br />
Toliušis. Greta to jis frakcijos vardu išsakė racionalų pasiūlymą, jog <strong>karo</strong> padėtį,<br />
reikėtų palikti siaurame ruože palei demarkacinę liniją. seimo nario argumentai<br />
buvo tokie: „Jeigu <strong>karo</strong> padėtis būtų panaikintas visoj Lietuvoj ir demarkacijos<br />
linijoj pasiliktų tuščia vieta, nes jokių įstatymų tenai mes taikyti negalėtume, nes<br />
nepripažįstame tos linijos. Mes žiūrime į tai, kaip į laikiną sieną. Ir tokiu būdu,<br />
jeigu <strong>karo</strong> stovis būtų panaikintas ir tenai, tai mes negalėtume taikinti sienos<br />
apsaugos įstatymą, kurį taikome sienai su Vokietija, su Latvija. Taigi, kad reikalinga<br />
tam tikrą zoną prie demarkacinės linijos palaikyti <strong>karo</strong> stovyje.“ 285 Toliušio<br />
nuomone, tokia <strong>karo</strong> padėties zona turėtų likti ne ilgesnė kaip 1 km. Dešinieji<br />
reikalavo daugiau – 20 km. Tačiau pastarojo, kaip ir kitų opozicijos pasiūlymų ar<br />
280<br />
ten pat, p. 7.<br />
281<br />
Ten pat<br />
282<br />
ten pat, p. 8.<br />
283<br />
ten pat, p. 10.<br />
284<br />
ten pat.<br />
285<br />
ten pat, p. 11
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
reikalavimų, naujoji valdančioji dauguma nebuvo linkusi paisyti – krikščionims<br />
demokratams teko susitaikyti su savo vaidmens pasikeitimu. Dar daugiau, kairieji<br />
gyrėsi, jog jie neseksią buvusios valdžios pėdomis, nesiimsią įstatyminių priemonių<br />
prieš savo oponentus. socialdemokratas Plečkaitis, mėgaudamasis savo<br />
padėtimi, kandžiai postringavo: „Mes seime sudarydami daugumą ir sudarydami<br />
vyriausybę, anaip tol nesivaduosime kerštu ir nenorime vaduotis tais įstatymais,<br />
kuriais jūs mus smaugėte. Mes tam tikrų įstatymų nenorime dabar vartoti prieš<br />
jus.“ 286 Iš tikrųjų kairiųjų ir tautinių mažumų dauguma skubėjo panaikinti tai, ką,<br />
siekdami didesnės viešojo gyvenimo kontrolės, sukūrė krikščionys demokratai<br />
savo galybės laikotarpiu. Pats <strong>karo</strong> padėties panaikinimo įstatymas per pirmajame<br />
posėdyje buvo priimtas per du skaitymus. Trečiasis skaitymas įvyko birželio<br />
17 d., abi suinteresuotos pusės vėl apsikeitė senais argumentais, tačiau visą tolesnę<br />
svarstymo eigą diktavo valdančioji dauguma. Krikščionių demokratų bloko<br />
atstovai įrodinėjo būtinybę <strong>karo</strong> padėtį palikti nors 10 km. pločio juostoje išilgai<br />
demarkacinės linijos, tačiau kairieji apie tai nenorėjo girdėti, laikydamiesi anksčiau<br />
deklaruotos minimalios 1 km. ilgio juostos 287 . Ilgesnės <strong>karo</strong> padėties zonos<br />
šalininkai aiškino, jog tai padės lengviau persekioti kontrabandininkus ir priešo<br />
šnipus, tačiau tai seimo daugumos neįtikino.<br />
<strong>Karo</strong> padėties panaikinimo įstatymas buvo priimtas. Jį džiaugsmingai sutiko<br />
cenzūros nebevaržoma socialdemokratų spauda. nepaprastosios padėties<br />
laikai viename straipsnių apibūdinti taip: „Krikščionių atkakliai palaikomas <strong>karo</strong><br />
stovis Lietuvoje buvo ne kas kita, kaip kieta ąžuolinė lazda klerikalų – smurtininkų<br />
rankose. su ta lazda žiauriai ir be atodairos mušė visą mūsų liaudį. <strong>Karo</strong><br />
stoviu pasiremdami, krikščionys reakcininkai ir jų sėbrai surengė visas mūsų<br />
laisves, nuteriojo demokratinę tvarką ir įprato purvinomis kojomis mūsų liaudies<br />
veidą. Demokratinė Lietuva buvo virtusi klebono valdoma despotija, klebono,<br />
dar žiauresnio ir durnesnio, kaip buvo pikčiausi Rusijos carai.“ 288<br />
Krikščionių demokratų reakcija buvo diametraliai priešinga. Jų laikraštis<br />
Rytas išspausdino keletą straipsnių, kuriuose aiškinta, jog <strong>karo</strong> padėties panaikinimas<br />
– „stambi politinė ir juridinė klaida“, atvesianti Lietuvą į pražūtį 289 .<br />
1926 m. birželio 15 d. susiremta atšaukti spaudos įstatymo papildymą, kuriuo<br />
ankstesniame seime taip piktinosi valstiečiai liaudininkai. Čia visų pirma<br />
286<br />
ten pat, p. 13.<br />
287<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 17, 9 pos., p. 8.<br />
288<br />
<strong>karo</strong> stovio panaikinimas // Socialdemokratas, 1926 06 24, p. 1.<br />
289<br />
p., stambi politinė ir juridinė klaida // Rytas, 1926 06 18, p. 1; atropos, antras įstatymas – antra<br />
klaida // Rytas, 1926 06 19, p.1.<br />
279
280<br />
Modestas KUODYS<br />
siekta panaikinti papildyme nustatytą baudžiamosios bylos laikraščių leidėjams<br />
iškėlimo tvarką 290 . Po trumpų diskusijų įstatymo papildymo panaikinimas iš karto<br />
priimtas per du skaitymus. Trečias skaitymas buvo surengtas 1926 m. liepos 9<br />
d., jo metu ir baigta įstatymo priėmimo procedūra.<br />
negana to, tos pačios birželio 15 d. dienos posėdyje valdančioji dauguma<br />
užsimojo panaikinti prieš metus pakeistą susirinkimų įstatymą. Čia tuometinę opoziciją<br />
piktino griežtas suvaržymas rengti susirinkimus tam tikrose viešose vietose<br />
(viešojo naudojimo keliuose, aikštėse) 291 . šio pakeitimo panaikinimo iniciatoriai<br />
taip pat buvo valstiečiai liaudininkai. opozicija bandė įrodinėti, kad prieš metus<br />
nustatyta tvarka yra racionali ir būtina visuomenei, siekiant išvengti įvairių trukdymų<br />
ir chuliganizmo, tačiau visi jos argumentai liko atmesti. Birželio 17 d. surengtas<br />
antrasis skaitymas. Ūkininkų sąjungos frakcijos nario Draugelio bauginimai,<br />
jog „anarchinga visuomenės padėtis, anarchingi visuomenės palinkimai, jeigu jie<br />
nebus reguliuojami tam tikrais įstatymais, tam tikromis priemonėmis, gali visuomenę<br />
demoralizuoti“ 292 , taip pat nepavirto svaresniu argumentu, leidusiu įrodyti<br />
būtinybę išlaikyti griežtesnį susirinkimų įstatymą. 1926 m. liepos 6 d. posėdyje per<br />
trečiąjį skaitymą susirinkimų įstatymo pakeitimas buvo panaikintas.<br />
Birželio 22 d. valdančioji dauguma žengė dar vieną žingsnį, šį sykį skirtą<br />
pašalinti ne politinio persekiojimo priemonėm, bet rezultatams. LsDP frakcija<br />
seimo dienotvarkėn pateikė amnestijos įstatymo projektą. Amnestija turėjo būti<br />
kelių rūšių – visiška ir dalinė. numatyta, jog ji apims labai platų politinių kalinių<br />
kategorijų spektrą. Pateikta bausmių dovanojimo koncepcija buvo plati ir pakankamai<br />
radikali. Ji seime sukėlė bene stipriausias diskusijas nuo pat jo susirinkimo<br />
– net valdančioji dauguma čia jau nebuvo tokia vieninga. Referentė Purėnienė<br />
projektą pristatė taip: „Tamstoms visiems žinoma, kad šiais rinkimais į seimą vis<br />
dėl to laimėjo demokratijos principų šalininkai. Laimėjo tos grupės, kurios yra<br />
griežtai nusistačiusios eiti teisėtumo ir teisingumo keliu ir kurios griežtai smerkia<br />
tą kelią, kuriuo ligi šio buvo eita: smurto, sauvaliavimo kelią. šituo keliu ėjo<br />
senieji krašto šeimininkai. Aš manau, kad yra svarbus motyvas, norint fiksuoti<br />
demokratijos laimėjimą, išleisti amnestijos įstatymą. Maža to, nauji šeimininkai<br />
yra pasiryžę ne tik tai eiti naujais demokratijos keliais, bet privalo dar likviduoti<br />
liūdno atsiminimo senojo režimo rezultatus. Jie privalo likviduoti visa tai, nes<br />
290<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 15, 8 pos., p. 13.<br />
291<br />
ten pat, p. 20.<br />
292<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 17, 9 pos., p. 13.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
tai yra ne kas kita kaip tiktai senojo režimo viešpatavimo rezultatai.“ 293 ši<br />
Purėnienės kalba gerai apibendrina visos LsDP frakcijos požiūrį į savo misiją<br />
seime ir santykį su ankstesnėmis vyriausybėmis. nors socialdemokratų atstovė<br />
pripažino, kad esama nemažai tokių kalinių, „kurie tikrai buvo nusikaltę, dėl<br />
kurių teismas pasakė savo žodį ir pripažino kaltais“ 294 , bet tuo pat metu ji dar stipriau<br />
akcentavo tai, jog dauguma <strong>karo</strong> padėties metu iškeltų politinių bylų buvo<br />
slaptosios policijos „sufabrikuotos“. Tą patį skelbė ir socialdemokratų spauda 295 .<br />
Jau pirmojo įstatymo skaitymo metu dešinieji kategoriškai pareiškė nepritarsią<br />
amnestijai, nes paleisti politiniai kaliniai dar labiau destabilizuos valstybės gyvenimą,<br />
sustiprins priešiškų jai elementų ir užsienio įtakos agentų gretas 296 . nepaisant<br />
to, įstatymo projektas įveikė dviejų skaitymų pakopas. Tačiau galutinį<br />
jo priėmimą kuriam laikui sustabdė trečiasis skaitymas, mat dalis valdančiosios<br />
daugumos – valstiečiai liaudininkai – nusprendė, jog amnestija per plati, ir todėl<br />
nesiryžo jos palaikyti 297 . Vis dėlto netrukus buvo priimtas kitas, gerokai nuosaikesnis<br />
bei siauresnis, Vyriausybės parengtas amnestijos įstatymas 298 .<br />
Liepos 6 d. Vyriausybės frakcijos nusitaikė į ankstesnės valdančiosios daugumos<br />
priimtą baudžiamojo statuto pakeitimą. Tie pakeitimai sankcionavo mirties<br />
bausmę už aukšto rango valstybės pareigūnų nužudymą 299 . šios nuostatos<br />
panaikinimą taip pat inicijavo valstiečiai liaudininkai. frakcijos vardu kalbėjęs<br />
referentas Toliušis aiškino, jog atšaukus <strong>karo</strong> padėtį visi su juo susiję reiškiniai,<br />
taip pat ir mirties bausmės vykdymas turi būti sustabdyti 300 . Liepos 9 d. įstatymas<br />
buvo priimtas.<br />
Visa ši kairiųjų Vyriausybės vykdoma demokratinių principų įtvirtinimo ir<br />
„krikščionių diktatūros“ padarinių šalinimo politika kėlė didelį krikščionių demokratų<br />
bloko nepasitenkinimą, nuolatos reiškiamą tiek seimo tribūnoje, tiek<br />
spaudoje 301 . Kaltinimai „kerenščinos“ sukūrimu bei valstybės „bolševizacija“<br />
pasipylė jau pirmosiomis susirinkusio Trečiojo seimo darbo savaitėmis 302 . 1926<br />
29<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 22, 10 pos., p. 1.<br />
294<br />
ten pat, p. 2.<br />
295<br />
kova dėl amnestijos // Socialdemokratas, 1926 07 08, p. 1.<br />
296<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 06 25, 13 pos., p. 4–5, 9.<br />
297<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 07 06, 17 pos., p. 1.<br />
298<br />
a. eidintas, Aleksandras Stulginskis. <strong>Lietuvos</strong> prezidentas – Gulago kankinys, vilnius, 1995, p. 211.<br />
299<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 07 06, 17 pos., p. 4.<br />
00<br />
ten pat, p. 5.<br />
301<br />
r. lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: aplinkybės, legitimumas, koncepcija, p. 74.<br />
02<br />
krikščionių demokratų nusistatymas dėl naujos vyriausybės // Rytas, 1926 06 24, p.1–3.<br />
281
282<br />
Modestas KUODYS<br />
m. birželio 13 d. „Darbininkų kuopų“ atstovų išlaisvinimo proga surengta komunistų<br />
manifestacija Kaune tapo vienu iš dešiniajai opozicijai parankių įvykių,<br />
leidusių kompromituoti naująją valdžią 303 . Dar viena tokia pat palanki situacija<br />
susiklostė lapkričio pabaigoje, po policijos išvaikytos dešiniųjų pažiūrų studentijos<br />
demonstracijos Kaune 304 . Krikščionys demokratai ta proga įteikė Vyriausybei<br />
interpeliaciją, kurią palaikė ir tautininkai. Joje atvirai teigta, kad vyriausybė<br />
pradėjo vykdyti „kraštui pragaištingą politiką“, pataikaudama ir stiprindama<br />
„nevalstybinius gaivalus“ 305 . savo ruožtu, kairieji ėmė garsiai kalbėti apie valstybei<br />
gresiantį fašizmą. Viename gruodžio pradžios laikraštyje Socialdemokratas<br />
straipsnyje netgi imtasi prognozuoti galimą dešiniųjų radikalų perversmą: „Kai<br />
vieni krikščionių eina viešumon kurstyti žmones ir kelti nepaliaujamo triukšmo,<br />
kiti jų išsijuosę dirba pasuoliuose. Klerikalų vadovybėje buriasi jų išpenėti ir<br />
išauginti gaivalai. Klerikalai nepaliauja traukti savo pusėn savanorių ir visų tų,<br />
kuriems pašiuro plaukai naujai tvarkai prasidėjus. Krikščionys išvedė gatvėn studentiją<br />
ir bandė įvelti į jų rengiamą suirutę šaulių organizaciją. Išvada iš parengiamojo<br />
darbo gali būti tik viena – reakcininkai atvirai ir aiškiai rengiasi kovon<br />
ir bandys smurto keliu griebti valdžią į savo rankas.“ 306<br />
nors 1926 m. antroje pusėje buvo panaikinta <strong>karo</strong> padėtis ir kiti politinę<br />
visuomenės raišką varžantys įstatymų barjerai, paskelbta amnestija, LKP negavo<br />
veikimo laisvės. Tą laikotarpį tyrinėjęs istorikas Alfonsas eidintas, įvertinęs archyvinius<br />
duomenis, pažymėjo, jog sleževičiaus Vyriausybė kairiųjų profesinių<br />
sąjungų veikėjų ir komunistų anaiptol „neglostė“ – jie jautė pakankamai intensyvų<br />
slaptosios policijos spaudimą 307 . LsDP spaudoje taip pat netrūko priešiškų<br />
komunistams straipsnių, aiškiai įvardijančių jų veiklos tikslus ir metodus 308 . Pati<br />
tuometinė LKP, o vėliau ir sovietinė <strong>Lietuvos</strong> istoriografija to „plačios demokratijos<br />
laikotarpio“ ne tik kad neminėjo nė vienu geru žodžiu, bet neretai dar ir<br />
smerkė labiau nei prieš tai buvusius šešerius krikščionių demokratų viešpatavi-<br />
0<br />
žr. raudonos gairės // Rytas, 1926 06 15, p. 1; simus, komunistų demonstracija kaune // ten pat, p. 1.<br />
04<br />
p. r., kas tikrasis kaltininkas // Rytas, 1926 11 25, p.1.<br />
05<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 11 26, 46 pos., p. 1.<br />
306<br />
Būkime pasirengę, Socialdemokratas, 1926 12 02, p. 1.<br />
07<br />
a. eidintas, Aleksandras Stulginskis. <strong>Lietuvos</strong> prezidentas – Gulago kankinys, p. 213.<br />
308<br />
žr. akula. šalin komunistinis chuliganizmas ! // Žiežirba, 1926 06 03, p. 12; j. dauginis. komunistų<br />
pavojus // Socialdemokratas, 1926 06 24, p.1; „pravdos“ nepravda // ten pat, p. 3; komunistų bankrotas<br />
// Socialdemokratas, 1926 08 05, p.1; komunistų bendras frontas // Socialdemokratas, 1926 08 12,<br />
p.1; dėl bendrojo fronto su komunistais // Socialdemokratas, 1926 09 16, p.1; komunistai raseiniuose<br />
užpuolė darbininkų profesinę sąjungą // ten pat, p. 1; j.a. mūsų komunistų ideologija // Socialdemokratas,<br />
1926 11 25, p.2.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
mo metus 309 . sleževičiaus Vyriausybė sovietinių istorikų darbuose kaltinta darbininkų<br />
jėgų skaidymu, nesipriešinimu perversmui ir kita „antiliaudinė veikla“.<br />
skubota demokratijos principų įgyvendinimo politika Trečiojo seimo darbo<br />
pradžioje gerokai sujudino valstybės vidaus gyvenimą, paaštrino dešiniųjų ir kairiųjų<br />
politinių jėgų konfrontaciją, suaktyvino pilietiškai neintegruotas gyventojų<br />
grupes. Liberalus Vyriausybės vidaus politikos kurso poveikis visuomenei buvo<br />
pakankami komplikuotas: valstybėje didėjo įtampa, nestabilumas, formavosi nesaugumo<br />
atmosfera.<br />
4.2. Seimo reakcija į <strong>karo</strong> padėties įvedimą po<br />
1926 m. gruodžio 17 d. perversmo<br />
Po valstybės perversmo 1926 m. gruodžio 19 d. į posėdį susirinkusiam seimui<br />
teko patvirtinti valdžios pasikeitimą. nuverstos Vyriausybės šalininkams<br />
beveik nebuvo galimybių viešai pareikšti savo protestą dėl Konstitucijos sulaužymo:<br />
spaudą griežtai stebėjo cenzūra, kitas galimybes varžė <strong>karo</strong> padėtis 310 .<br />
Vienintelė vieta, kur opozicija tapusios kairiosios partijos galėjo išlieti pasipiktinimą<br />
nedemokratinio režimo kūrimu, kurį laiką liko seimas. 1926 m. gruodžio<br />
30 d. svarstant kitų metų valstybės biudžetą socialdemokratė Purėnienė, savo<br />
pasisakyme nukrypusi nuo temos, pirmąkart atvirai išdėstė požiūrį į praėjusių<br />
savaičių naujos valdžios vykdomus politinių oponentų persekiojimus, priminė<br />
nesenas veidmainiškas Voldemaro kalbas: „Jau mes nurodėme, kokiu būdu buvo<br />
sulaužyta Konstitucija ir apspjaudytos demokratinės pagrindinės piliečių teisės.<br />
Tą Konstitucijos sulaužymą, tą perversmą jūs jokiu būdu negalite ir negalėsite<br />
pateisinti. Bet ir toliau jūs laužote įstatymus ir konstituciją. Kam tas nereikalingas<br />
kerštas! nežinia už ką dabar keršijama visiems <strong>Lietuvos</strong> piliečiams. Tamstos,<br />
dabar Lietuvoj visgi yra <strong>karo</strong> stovis, mes jį ant savo sprando juntame. Bet kas<br />
įvedė tą <strong>karo</strong> stovį? Ponas Voldemaras daug sykių iš šitos tribūnos karštai gynė<br />
konstituciją, karštai gynė įstatymus.“ 311 Ji labai piktinosi, jog kai kurie LsDP<br />
frakcijos nariai tuoj po perversmo buvo sulaikyti, visai nepaisant jų turimo seimo<br />
nario imuniteto. Purėnienė viena pirmųjų seime pareiškė griežtą protestą<br />
09<br />
e. jacovskis, Uždangą nuplėšus... Gruodžio 17 d. fašistinis perversmas ir visiškas atstovavimo teisės<br />
likvidavimas Lietuvoje 1926–1940 m., p.4–19; e. dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, Vilnius,<br />
1961, p. 92–95.<br />
310<br />
perversmo pasekmės // Socialdemokratas, 1927 01 20, p. 1.<br />
311<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1926 12 30, 66 pos., p. 26.<br />
283
284<br />
Modestas KUODYS<br />
prieš neteisėtai įvestą <strong>karo</strong> padėtį ir, kaip teisininkė, nurodė konkrečius Konstitucijos<br />
pažeidimus: „Tamstos, iš kur mes sužinom apie <strong>karo</strong> stovį? ogi iš <strong>karo</strong><br />
komendanto įsakymo nr.1. tame įsakyme sakoma, kad ministerių kabinetas savo<br />
posėdy gruodžio 18 dieną nutarė įvesti <strong>karo</strong> stovį? Kas gi tą teisę davė ministerių<br />
kabinetui, įvesti <strong>karo</strong> stovį? Juk konstitucijoj pasakyta, kad tik prezidentas gali<br />
įvesti <strong>karo</strong> stovį ir tuo pat metu turi pranešti seimui patvirtinti, seimas gali gi ir<br />
atmesti. Kodėl mes nematom atitinkamo įstatymo projekto čia seime dėl <strong>karo</strong><br />
stovio įvedimo. o <strong>karo</strong> stovis veikia, reiškia konstitucija toliau laužoma. o kam<br />
reikalingas <strong>karo</strong> stovis? Tamstos padarėte perversmą, tamstos pastatėte dabartinę<br />
vyriausybę ir tamstos savo laikraščiuose rašote, kad nė vienas žmogus nesipriešino<br />
tam perversmui, kad visoje Lietuvoje ramu. Tai paklausčiau ko gi tamstos dabar<br />
įvedėte <strong>karo</strong> stovį? Kam reikalingi tie begaliniai areštai tie begaliniai žmonių<br />
persekiojimai, kam reikalingi tie <strong>karo</strong> lauko teismai, kam buvo reikalinga sušaudyti<br />
keturis žmones?.“ 312 Tačiau visi šie kaltinimai liko neišgirsti, dar daugiau<br />
– naujasis Ministras Pirmininkas Voldemaras į juos reagavo atsainiai, visiškai<br />
neketindamas dėl nieko teisintis.<br />
Tikriausiai paskutinį kartą Trečiajame seime opozicija viešai ir atvirai<br />
protestuoti prieš įtvirtinamą diktatūrą progą gavo 1927 m. vasario pabaigoje,<br />
naujajam ministrų kabinetui pateikus savo deklaraciją. Jos skiltyje, skirtoje vidaus<br />
politikos gairėms, įrodinėta būtinybė didinti vykdomosios valdžios galias,<br />
keisti Konstituciją ir taip pašalinti valstybę apėmusius parlamentarizmo sukeltus<br />
„negalavimus“ 313 . Tądien Vyriausybė pirmąkart pateikė ir plačiai pakomentavo<br />
savo poziciją dėl įvestos <strong>karo</strong> padėties bei jos ateities. Deklaracijoje apie tai<br />
buvo sakoma: „neribota ir neorganizuota laisvė visur virstų anarchija. o kadangi<br />
anarchija griauna valstybę ir apskritai visą socialinį gyvenimą, tai kiekvienas<br />
kabinetas naudojosi ta teise, kuri jam pripažinta konstitucijos ir sustabdydavo<br />
laisvių veikimą, tariant įvesdavo <strong>karo</strong> stovį. [...] Žinoma, labai negerai, kad išimtinė<br />
priemonė virsta chroniška <strong>Lietuvos</strong> gyvenime. Dabartinė vyriausybė kietai<br />
pasiryžusi privesti kraštą šiuo atžvilgiu prie normalios padėties. Tam reikalui ji<br />
paruoš įstatymus, kurie turės apsaugoti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvę.<br />
Peržiūrės įstatymus, kuriais numatomos bausmės dėl laisvės vartojimo piktam.<br />
Toksai laisvės piktam vartojimas reiškiasi propagandoje prieš valstybę, visuomenės<br />
tvarką ir vyriausybę. Iš kitos pusės ji turės pataisyti tuos baudžiamuosius<br />
įstatymus, kurie materialinės ir procesinės teisės atžvilgiu lengvina kovą su kri-<br />
312 Ten pat<br />
313 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 02 25, 69 pos., p. 7.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
minaliniais nusižengimais, esant <strong>karo</strong> stoviui. Pagaliau <strong>karo</strong> stovis padeda geriau<br />
apsisaugoti nuo kriminalinių darbų padarymo. Todėl diskretinė atitinkamų organų<br />
valdžia kovoje su nusižengimais reiks padidinti prieš panaikinant <strong>karo</strong> stovį. Visa<br />
tai sutvarkius bus galima prie normalių valdymui krašto priemonių eiti. Kaip greitai<br />
galės tai įvykti pareis daugiau nuo pačios visuomenės, o ne nuo valdžios.“ 314<br />
Tačiau Vyriausybės mėginimai pateisinti esamą padėtį bei griežtėsiančią visuomenės<br />
kontrolę nebuvo labai įtikinami. Čia nepadėjo net migloti pažadai kada nors,<br />
neapibrėžtoje ateityje, grįžti prie „normalios“ padėties. Prasidėjus diskusijoms kairieji<br />
su didžiausiu pasipiktinimu ir įžvalgiu orientavimusi situacijoje ėmė atvirai<br />
kritikuoti naujosios Vyriausybės numatytą vidaus politikos liniją. Valstiečių liaudininkų<br />
atstovas Toliušis įvykusį perversmą įvertino kaip dešiniųjų siekį bet kokia<br />
kaina grįžti į valdžią, dangstantis menama komunistų pučo grėsme. Jis prognozavo,<br />
jog diktatūrinis valdymas neužtikrins valstybės vidaus stabilumo – priešingai,<br />
jis paskatinsiąs nuolatinę kovą dėl valdžios, vykdomą nekonstitucinėmis priemonėmis.<br />
šią problemą jis iliustravo pasaulio politinėmis realijomis: „Kitų kraštų pavyzdžiai,<br />
kaip tai Graikijos, Bulgarijos, Portugalijos, Meksikos ir kitų nelaimingų<br />
kraštų, rodo, jog jeigu valstybėje įvyksta militarinis perversmas, tai jis papratai<br />
ateity sukelia eilę kitų perversmų ir valstybės pradeda sirgti chroniška perversmų<br />
liga, kuri ardo šalies gerovę ir stumia ją į anarchiją. Ir Lietuvoje šiandien niekas<br />
negali užtikrinti, kad šis perversmas yra paskutinis, ir kad dėl tų ar kitų priežasčių,<br />
anksčiau ar vėliau nevyks antras, trečias ir taip toliau perversmas [...], nes pavartojimas<br />
nors vieną kartą smurto ir ginklo pajėgos krašto politikos klausimais spręsti<br />
sankcionuoja ir ateičiai tą kovos priemonę ir sudaro taip sakant politinį precedentą,<br />
kuris ilgainiui ir pasikartojant gali virsti tradicija.“ 315<br />
Kelių vėlesnių metų įvykiai parodė, jog Toliušio perspėjimai buvo pranašingi:<br />
didesni ar mažesni pučai ir sukilimai nuolat sudrebindavo autoritarizmo<br />
keliu pasukusią <strong>Lietuvos</strong> valstybę. Atvirai šis LVLs frakcijos narys piktinosi ir<br />
veikiančia <strong>karo</strong> padėtimi: „Pereinant prie dabartinės krašto padėties įvertinimo,<br />
tenka pasakyti, kad kraštas valdomas yra <strong>karo</strong> stovio pagalba. šiuo atveju naujoji<br />
vyriausybė, kurios garbintojai paskelbė, jog ji įvedė Lietuvoje naują erą, sugebėjo<br />
tik pamėgdžioti nelemtos atminties krikščioniškąjį režimą. Bet reikia teisybę<br />
pasakyti, daugeliu atveju dabartinis Voldemaro – Musteikio režimas, savo žiaurumu,<br />
betiksliais piliečių varžymais ir sauvaliavimu, žymiai prašoka garsųjį krikščioniškąjį<br />
režimą. Krikščionys demokratai irgi valdė kraštą <strong>karo</strong> stovio pagalba,<br />
314<br />
ten pat, p. 9.<br />
315<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p. 6.<br />
285
286<br />
Modestas KUODYS<br />
bet tasai <strong>karo</strong> stovis tuomet buvo teisėtas, nes jį palaikė seimo dauguma.“ 316<br />
Kad sustiprintų savo teiginius, Toliušis seime garsiai perskaitė vadinamąjį<br />
„Profesorių memorandumą“, kuriame žymūs intelektualai, visuomenės veikėjai<br />
– Petras Leonas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos, Vincas Krėvė – Mickevičius,<br />
Augustinas Janulaitis, Jonas šliūpas – viešai kreipėsi į valstybės vadovus, pareikšdami<br />
susirūpinimą dėl susidariusios padėties bei ragindami grįžti prie demokratijos.<br />
Viename iš pirmųjų memorandumo punktų konstatuota: „šalis įvesta<br />
<strong>karo</strong> stovin. neveikia įstatymai, kurie garantuoja žmogaus asmens ir piliečio<br />
teises. šaly veikia <strong>karo</strong> lauko teismai. net lojaliems valstybiškai nusistačiusiems<br />
piliečiams, kurie tačiau tokiam šalies tvarkymui yra priešingi, laisvai išsitarti,<br />
uždrausti susirinkimai, organizuotos koncentracijos stovyklos ir t. t. Tokiomis<br />
sąlygomis visada naudojasi tie elementai, kurie griauna valstybę iš pašaknų ir<br />
veikia slaptai. Taip gyvendami susilauksim netrukus vidaus suiručių, o šios lems<br />
Lietuvai jos nepriklausomybės praradimą.“ 317 Memorandumo autoriai ragino nedelsiant<br />
atšaukti <strong>karo</strong> padėtį, išlaisvinti suimtuosius, amnestuoti politinius kalinius<br />
ir grįžti prie 1922 m. Konstitucija grindžiamos santvarkos. Tačiau nei memorandumas,<br />
nei Toliušio ar socialdemokratės Purėnienės paviešinti faktai apie<br />
jų partijos narių persekiojimą, bauginimą ir beatodairišką laikraščių cenzūravimą<br />
nebuvo rimtai įvertinti 318 . Ministrų kabineto vadovas, nevengdamas demagoginių<br />
„triukų“, atmetinėjo oponentų kritiką, protestus ir tuo pat metu stengėsi juos<br />
įvairiausiais kaltinimais sukompromituoti 319 .<br />
Tik krikščionių demokratų bloko atstovai seime džiaugėsi Vyriausybės deklaracijoje<br />
numatytu vykdomosios valdžios galių stiprinimu ir griežtesne vidaus<br />
politikos linija 320 . Jie tarsi pamiršę posėdžio metu dėjosi karščiausiais naujosios<br />
valdžios rėmėjais (nors dar visai neseniai priešrinkiminėje agitacijoje viešai purvais<br />
drabstė smetoną ir Voldemarą).<br />
Tačiau A. Voldemarui nepamiršti praeities ir savo kalbų, pasakytų tik susirinkus<br />
Trečiajam seimui, stengėsi padėti Purėnienė. Kalbėdama apie ministrų<br />
kabineto deklaraciją ji priminė: „ Taigi p. Voldemaras dabar galvoja, kad <strong>karo</strong><br />
padėtis yra „vienintelis būdas tvarkai palaikyti“. Bet man keista, kad ponas<br />
Voldemaras, kuris yra profesorius, reiškia rimtas žmogus, ir dabartinis minis-<br />
316<br />
ten pat, p.9.<br />
317<br />
ten pat, p.10.<br />
318<br />
ten pat, p. 12–13, 21– 22.<br />
319<br />
žr. Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 13–20.<br />
20 ten pat, p. 5.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
teris pirmininkas, keičia savo nuomonę, kaip panelė keičia baltas pirštinaites.<br />
septynis mėnesius atgal, kada socialdemokratai įnešė <strong>karo</strong> stovio panaikinimo<br />
įstatymą, tas pats ponas Voldemaras iš šitos tribūnos visai kitą kalbą kalbėjo.<br />
Jis karštai sveikino buvusią teisėtą vyriausybę, kad ji pasiryžo panaikinti <strong>karo</strong><br />
stovį.“ 321 negana to, iškalbingoji socialdemokratė pacitavo atskiras tuometinės<br />
Voldemaro kalbos vietas, iš kurių ji viešai padarė išvadą, jog „didesnio fariziejaus“<br />
surasti nebegalima 322 . Purėnienė taip pat perskaitė <strong>karo</strong> cenzūros išbrauktą<br />
vieną socialdemokratų laikraščio straipsnio dalį, kuriame „atskleista“ Varnių<br />
„koncentracijos stovyklos“ vieta Voldemaro gyvenime. Toje ištraukoje kandžiai<br />
pastebėta: „Anuomet prof. Voldemaras buvo ištremtas į Varnius. Dabar stojus<br />
pačiam vyriausybės priešaky, į Varnių koncentracijos liogerį vėl ištrėmimai prasidėjo.<br />
Matyt p. prof. Voldemaras yra tos nuomonės, kad kas tik nori atsistoti<br />
vyriausybės priešaky, būtinai Varniuose turi būti. Matyt tenai esama geros administracinės<br />
mokyklos.“ 323 Visi panašūs kairiųjų kaltinimai Voldemaro nesutrikdė<br />
– jis ir toliau gynė deklaracijoje išdėstytas nuostatas. Tardamas baigiamąjį žodį<br />
ir jį adresuodamas seimo daugumai, tapusiai opozicija, Ministras Pirmininkas<br />
nesikuklino: „ne mūsų partija čia mus pastatė. Mes juntame visą <strong>Lietuvos</strong> praeitį<br />
ir juntame <strong>Lietuvos</strong> ateitį. Jums gal svetimas Vytautas, bet mums Vytautas yra<br />
ne tuščias vardas, bet gyvuoja istorijos jėga. Ir mes juntame, kad nebaigti Vytauto<br />
darbai laukia, kad ateitų nauji, pasišventusieji <strong>Lietuvos</strong> žmonės ir kad toliau<br />
vestų tą darbą, o ne partijos koki nors žmonės. Ir tuos žmones – jų yra krašte<br />
daugiau, mes laikome gyvomis jėgomis. Ir mes tikime, kad su jų pagalba mums<br />
pasiseks užtikrinti <strong>Lietuvos</strong> likimą.“ 324<br />
Pasibaigus diskusijoms buvo pasiūlytos dvi formuluotės, turėjusios atspindėti<br />
seimo požiūrį į ministrų kabineto deklaraciją. Abi parengė seimo daugumos<br />
atstovai: vieną redagavo socialdemokratas Bielinis, kitą – valstietis liaudininkas<br />
Toliušis. suprantama, jog abiejose buvo išsakytas nepalankus Vyriausybės įvertinimas.<br />
Prieš pat balsavimą LVLs frakcijos atstovas Juozas Pajaujis pateikė dar<br />
papildomą septynių punktų pareiškimą, kuriame atvirai konstatuotas nepasitikėjimas<br />
Vyriausybe. Bet balsavimas parodė, jog ši Vyriausybei labai nepalanki<br />
situacija išsisprendė kur kas geriau nei buvo galima tikėtis. nė viena iš siūlytų<br />
rezoliucijų nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, todėl, vadovaujantis seimo sta-<br />
321<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 03, 70 pos., p.22.<br />
22<br />
ten pat, p. 22.<br />
2<br />
ten pat, p. 23.<br />
24<br />
Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 03 08, 71 pos., p. 20.<br />
287
288<br />
Modestas KUODYS<br />
tuto reglamentais, abi buvo atmestos.<br />
Vėliau seimas jau neturėjo geresnės progos pareikšti protestų dėl <strong>karo</strong> padėties<br />
ar kitų diktatūros sukurtų visuomeninio politinio gyvenimo suvaržymų.<br />
1927 m. balandžio 12 d. Trečiajam seimui priėmus LVLs frakcijos Vyriausybei<br />
pateiktą interpeliaciją dėl jos nario Pajaujo arešto, Prezidentas smetona specialiu<br />
dekretu paleido seimą 325 .<br />
Po perversmo seimas valstybės gyvenime iš esmės jokio realaus vaidmens<br />
nebevaidino. naujoji valdžia nebandė paisyti jo daugumos nuomonės, kaip ir<br />
nebuvo suinteresuota tolesniu jo darbu, kadangi jame neturėjo palaikymo. 1927<br />
m. balandžio pradžioje išreikštas nepasitikėjimas vyriausybe aukščiausiajai valstybės<br />
valdžiai jau nebeleido ilgiau toleruoti seimo ir tęsti 1922 m. Konstitucijoje<br />
įtvirtintos parlamentarizmu grindžiamos santvarkos funkcionavimo.<br />
Išvados<br />
1. 1919 m. pradžioje įvesta <strong>karo</strong> padėtis didžiojoje <strong>Lietuvos</strong> dalyje su nedidelėmis<br />
pertraukomis (1919 03 01 – 1920 07 23 ir 1926 06 17 – 1926 12 17)<br />
veikė visą seimų laikotarpį (1920–1927). <strong>Karo</strong> padėties paskirtis – sustabdžius<br />
pagrindines pilietines laisves ir laisves, parengti valstybę gynybai nuo išorinės<br />
agresijos bei sudaryti sąlygas efektyviai kovai su vidaus priešais. Lietuvoje <strong>karo</strong><br />
padėties režimą reglamentavo 1919 m. priimti Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai<br />
(YVAĮ), suteikę Krašto apsaugos ministrui bei jam pavaldžiai vietinei karinei<br />
administracijai (<strong>karo</strong> komendantams) plačius įgaliojimus, užtikrinant kariuomenės<br />
aprūpinimą, saugumą, palaikant vidaus tvarką. <strong>Karo</strong> padėties paskelbimą<br />
ir palaikymą reglamentavę teisiniai aktai valstybės kūrimosi pradžioje priimti<br />
gana skubotai, todėl ilgainiui buvo ne kartą pildomi ir koreguojami.<br />
2. Lietuviškasis parlamentarizmas formavosi idealizuotos demokratijos<br />
atmosferoje, kurią sukūrė to meto Vakarų pasaulyje vyravusi politinė pasaulėžiūra<br />
ir tautinio sąjūdžio tradicijos. nors bemaž visos parlamentarizmo laikotarpio<br />
lietuvių partijos, demokratiją laikė vertybe, gana aiškiai skyrėsi jų požiūriai į demokratinių<br />
principų institucionalizavimo lygmenį realiame valstybės gyvenime.<br />
Kairiosios partijos, visų pirma socialdemokratai, aukščiausiu siekiu laikė plačių<br />
pilietinių laisvių ir teisių bei socialinio teisingumo idėjų įgyvendinimą, todėl kategoriškai<br />
priešinosi viskam, kas varžė politinę visuomeninę piliečių raišką. De-<br />
25 Seimo stenogramos. Trečiasis seimas, 1927 04 12, 78 pos., p. 20.
KARO PADĖTIES KLAUSIMAS LIETUVOS SEIMUOSE (1919–1927 M.)<br />
šinioji jėga – Krikščionių demokratų blokas – akcentavo valstybės saugumo poreikius,<br />
todėl gynė laikino konstitucinių garantijų suspendavimo teisėtumo idėją.<br />
Abiejų grupių ideologinės politinės kovos esmine ašimi seimų laikotarpiu dažnai<br />
tapdavo <strong>karo</strong> padėties bei su ja susijusių institucijų ir reiškinių klausimas.<br />
3. steigiamojo seimo laikotarpiu (1920 – 1922 m.) išorinės agresijos bei vidinės<br />
suirutės grėsmės buvo pakankamai ryškios, todėl <strong>karo</strong> padėties klausimas<br />
netapo labai aštrus. Krikščionių demokratų blokas, taip pat ir didžioji valstiečių<br />
liaudininkų dalis rėmė nepaprastosios padėties įvedimą 1920 m. vasarą – tai<br />
nuosekliai kritikavo tik socialdemokratai. 1922 m. vasarą stabilizavusis <strong>Lietuvos</strong><br />
padėčiai bei valstiečiams liaudininkams pasitraukus iš koalicijos su Krikščionių<br />
demokratų bloku, opozicija <strong>karo</strong> padėčiai sustiprėjo. 1922 m. rudenį, artėjant<br />
seimo rinkimams, <strong>karo</strong> padėties režimas buvo sušvelnintas.<br />
4. Antrajame seime (1923–1926) Krikščionių demokratų bloko įgyta balsų<br />
dauguma leido jam įtvirtinti savo dominavimą politiniame <strong>Lietuvos</strong> gyvenime.<br />
šiuo laikotarpiu išryškėjo valdžios koncentracijos valdančiosios daugumos rankose<br />
ir stiprėjančios visuomenės kontrolės tendencijos. <strong>Karo</strong> padėtis neretai tapdavo<br />
opozicijos veiklos, jos spaudos varžymo priemone. seime vykstant <strong>karo</strong> padėties<br />
panaikinimo klausimo svarstymams 1924–1925 m., valdančioji dauguma rengė ir<br />
priėmė eilę įstatymų (bei jų papildymų), turėjusių kompensuoti visuomenės kontrolės<br />
svertų praradimą <strong>karo</strong> padėties atšaukimo atveju. Tačiau <strong>karo</strong> padėtis tuo<br />
metu panaikinta nebuvo: Krikščionių demokratų blokas, ilgai vilkinęs įstatymo<br />
svarstymą, seimo kadencijos pabaigoje sugebėjo sustabdyti jo priėmimą.<br />
4. Antrajame seime opozicijos, kovojusios už demokratinių teisių ir laisvių<br />
įgyvendinimą varžantį <strong>karo</strong> padėties panaikinimą, gretos sustiprėjo, veikla tapo<br />
intensyvesnė. socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai gausiomis interpeliacijomis<br />
ir paklausimais seime viešino įvairius neteisėtus karinės administracijos,<br />
policijos, <strong>karo</strong> cenzorių veiksmus, gynė spaudos susirinkimų laisves, politinio<br />
persekiojimo aukas. 1925 m. valstiečiai liaudininkai – didžiausia opozicijos<br />
frakcija – atvirai įvardijo ir pasmerkė diktatūrines tendencijas valstybėje. Valdančiosios<br />
frakcijos, turėdamos balsų daugumą, sėkmingai stabdė visas opozicijos<br />
iniciatyvas. socialdemokratus jau nuo steigiamojo seimo laikų lydėjo<br />
kompromituojantis abejotinų ryšių su komunistai šleifas, kurio atsikratyti jiems<br />
nesisekdavo net oficialiai smerkiant Rusijos bolševizmą.<br />
5. Trečiajame seime (1926–1927 m.) pergalę pasiekus kairiosioms partijoms,<br />
politinė konjunktūra Lietuvoje ėmė kardinaliai keistis. Prieš rinkimus deklaruoti<br />
valstybės demokratizacijos ir represyviosios politikos pasekmių likvidavimo<br />
šūkiai buvo sparčiai įgyvendinami: per pusantro naujojo seimo darbo<br />
289
290<br />
Modestas KUODYS<br />
mėnesio panaikinta ir <strong>karo</strong> padėtis, ir kiti prieš kelis metus priimti visuomenės<br />
raišką ribojančių įstatymų papildymai bei pakeitimai. opozicijoje atsidūrusios<br />
dešiniosios frakcijos protestavo prieš tokią politiką, kaltino Vyriausybę valstybės<br />
ir tautos interesų išdavimu. 1926 m. antrojoje pusėje politinė įtampa šalyje<br />
pasiekė kulminaciją.<br />
6. 1926 m. gruodžio 17 m. valstybinis perversmas deformavo, o netrukus ir<br />
nutraukė demokratinio <strong>Lietuvos</strong> parlamentarizmo raidą. Perversmininkams sudarius<br />
savo Vyriausybę, seimo dauguma tapo naujosios valdžios opozicija. Tik<br />
seime socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai dar galėjo nekliudomi pareikšti<br />
protestus dėl perversmo, <strong>karo</strong> padėties įvedimo, cenzūros ir politinių areštų.<br />
1927 m. pradžioje jie griežtai kritikavo Voldemaro ministrų kabineto deklaraciją,<br />
tačiau tai buvo tik bergždžios ir desperatiškos pastangos šiek tiek turėti įtakos<br />
vykstantiems procesams. naujoji valdžia nebuvo suinteresuota ilgiau toleruoti<br />
seimo, kuriame neturėjo palaikymo, todėl po pareikšto nepasitikėjimo Vyriausybe<br />
(1927 04 12) jis buvo paleistas.<br />
Įteikta 2005 m. liepos 11 d.
audonosios armijos 16–oji lietuviškoji<br />
šaulių diviZija: kelias nuo suFormavimo<br />
iki katastroFos prie aleksejevkos<br />
(1941 – 1943 m. vasaris – kovas)<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
<strong>Lietuvos</strong> istorijos institutas<br />
Įvadas. Raudonosios armijos sudėtyje Vokietijos – sssR <strong>karo</strong> frontuose kariavo<br />
16–oji lietuviškoji šaulių divizija (toliau – 16 LšD). Kitoje fronto linijos pusėje<br />
vokiečiams nepavykus suformuoti analogiškos karinės frontinės formuotės – ss lietuvių<br />
legiono (divizijos), raudonajai lietuviškajai divizijai šio <strong>karo</strong> istorijoje atitenka<br />
išskirtinė vieta: ji buvo didžiausias svetimoje armijoje Vokietijos – sssR <strong>karo</strong> metais<br />
suformuotas ir fronte veikęs lietuviškas junginys, jam buvo lemta nueiti sunkų ir<br />
sudėtingą, didžiulių nuostolių ir kančių pareikalavusį kovos kelią.<br />
Jokia kita Antrojo pasaulinio <strong>karo</strong> metų lietuviška karinė formuotė neturi tokios<br />
gausios ir įvairios istoriografijos. objektyviai tai, be abejo, lėmė ilgas sovietmetis,<br />
šio laikotarpio sovietų valdžios Lietuvoje politiniai, propagandiniai uždaviniai ir<br />
poreikiai. šios divizijos ir sovietinio ginkluoto pogrindžio Lietuvoje veikla buvo lietuvių<br />
tautos „visaliaudinio“ priešinimosi nacistinei Vokietijai išraiška. Galima kalbėti<br />
apie du svarbiausius jų raiškos būdus: Raudonosios armijos lietuviškasis junginys<br />
atstovavo lietuvių tautai ir vykdė jos politinę valią <strong>karo</strong> frontuose, o sovietiniai (raudonieji)<br />
partizanai šią misiją atliko vokiečių užnugaryje. 16 LšD istorija atskleista J.<br />
Dobrovolsko monografijoje 1 , kituose šio autoriaus darbuose 2 , archyvinių dokumentų<br />
ir medžiagos rinkiniuose 3 , fotoalbumuose 4 , divizijos karių atsiminimų, publicistinio<br />
1<br />
j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, vilnius, 1967; 1985 m. e. mokslo<br />
leidykla išleido antrą, papildytą dokumentų priedais šios knygos leidimą; vl. karvelis, lietuvos tsr<br />
išvadavimas iš hitlerinės okupacijos 1944–1945, vilnius, 1973, p. 104–140.<br />
2<br />
j. dobrovolskas, lietuvių karių kovos raudonosios armijos junginiuose iki lietuvos išvadavimo,<br />
kn.: „tarybų lietuva didžiajame tėvynės kare“, vilnius, 1975, p. 130–154.<br />
lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare (1941–1945): dokumentų ir medžiagos rinkinys, vilnius, 1982.<br />
4<br />
kovų keliais: lietuvškoji divizija didžiajame tėvynės kare. tarybų lietuvos išvadavimas/Fotoalbumas/:<br />
sudarė e. dirvelė ir s. kancedikas, vilnius, 1965.<br />
291
292<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
pobūdžio knygose 5 , daugelyje įvairių straipsnių ir publikacijų. Lietuviškojoje divizijoje<br />
buvo daug žydų, todėl jos istoriją užsienyje aprašė ir žydų autoriai 6 . Divizijos<br />
istorija neliko ir lietuvių išeivijos autorių dėmesio nuošalėje, publikacijų jos istorijos<br />
klausimais pasirodydavo lietuviškosios emigracijos leidiniuose, visų pirma žurnale<br />
Karys, (tačiau straipsnių šia tema išeivijos spaudoje buvo nepalyginamai mažiau<br />
negu apie vokiškos kilmės lietuvių karines ir policines formuotes). sovietinio laikotarpio<br />
karine, taip pat ir 16 LšD istorijos tematika žurnale Karyje nemažai publikacijų<br />
paskelbė 1981 m. į Vakarus pabėgęs K. Ėringis, vėliau, jau nepriklausomoje<br />
Lietuvoje, jo darbai išleisti atskira knyga 7 .<br />
Apibendrintai kalbant apie 16 LšD istoriografiją, pirmiausia tenka pažymėti<br />
kraštutinumus ir jų sąlygotas komplikacijas. Lietuvių išeivijos negausiai<br />
istoriografijai buvo būdingas nihilistinis, negatyvus, netgi niekinamas požiūris į<br />
16 LšD, jos karius ir jų kovos prasmę. Kai 1963 m. žurnale Karys buvo paskelbtas<br />
vienas pirmųjų straipsnių apie Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį, kai<br />
kurių išeivijos atstovų jis buvo įvertintas kaip „labai nemaloni ir liūdna staigmena“,<br />
„įžeidimas „patriotiškiems“ Kario skaitytojams“, nes bolševikai ir jų karinės<br />
pajėgos, „nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos“, yra didžiausias lietuvių tautos<br />
priešas. nė vienas sąmoningas lietuvis „bolševikiškos divizijos“, kovojusios<br />
dėl galutinio <strong>Lietuvos</strong> pavergimo, negali laikyti sava. Išimtis buvo daroma tik<br />
prievarta į diviziją paimtiems ir sovietų pusėje priverstiems kariauti lietuviams<br />
kariams. Iš tikrųjų „bolševikinės divizijos“ kariai išeivijoje buvo supriešinami su<br />
tariamai savomis, t. y. vokiečių suformuotomis lietuviškomis karinėmis ir policinėmis<br />
formuotėmis, savisaugos batalionais ir kitais vokiškos kilmės daliniais,<br />
kurie kovojo prieš žmonijos „pabaisą“ – bolševizmą, siekdami lietuvių tautos<br />
laisvės, gynė ją nuo mirties, kankinimų, trėmimų 8 .<br />
savaime suprantama, demokratinėje Vakarų visuomenėje buvo ir kitų nuomonių,<br />
tačiau negatyvus požiūris į Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį<br />
išeivijoje buvo visuotinis ir nuolatinis. <strong>Lietuvos</strong> sovietinės okupacijos sąlygomis<br />
jis ir negalėjo būti kitoks. Kita vertus, šio kraštutinumo pasekmių istoriografijai<br />
5<br />
j. macijauskas, tėvynės <strong>karo</strong> frontuose: atsiminimai, vilnius, 1953; žygiai, apkasai, atakos: didžiojo<br />
tėvynės <strong>karo</strong> dalyvių prisiminimai, vilnius, 1961; a. stankevičius, žūtbūtinių kovų keliais, vilnius,<br />
1975; F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, vilnius, 1985; j. paleckis, pergalės saliutas: <strong>karo</strong><br />
metų užrašai, vilnius, 1985; e. jacovskis, Fronto užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio,<br />
vilnius, 1976.<br />
6<br />
dov levin, Fighting Back: lithuanian jewry’s armed rezistance to the nazis, 1941–1945, new york–<br />
london, 1985.<br />
7<br />
k. ėringis, lietuvos kariuomenės tragedija: faktai, prisiminimai, dokumentai, vilnius, 1993 ir kt.<br />
8 skaitytojų atsiliepimai, karys, 1963, nr. 5, p. 161; nr. 6, p. 193 ir kt.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
nereiktų pervertinti: išeivijoje nebuvo sąlygų lietuviškosios raudonosios divizijos<br />
tyrinėjimams, nebuvo tam nei žmonių, nei istorinių šaltinių ir kt.<br />
Kitas kraštutinumas – tai idealizuotas ir ideoligizuotas, vienpusiškas, nekritiškas<br />
sovietinių (iš dalies ir žydų) autorių požiūris į 16 LšD, komplikuojantis<br />
iš esmės visą sovietinės istoriografijos situaciją ir jos palikimo vertę. negalima<br />
tvirtinti, kad jis yra visiškai bevertis, – jį sudaro iki šiol mokslinės pažintinės<br />
vertės nepraradęs istorinės faktologijos (informacijos) krūvis. Plačiai atskleistas<br />
divizijos karių didvyriškumas, pasiaukojimas ir heroizmas, atlikti žygdarbiai,<br />
kovose nužygiuoti šimtai kilometrų, persekiojant priešą, vaduojant gyvenvietes,<br />
naikinant vokiečių gyvąją jėgą ir <strong>karo</strong> techniką.<br />
Be abejo, visa tai divizijos istorijoje buvo. Tačiau suformuota visų pirma<br />
politiniais tikslais, sudėtingomis sąlygomis ir aplinkybėmis, lietuviškoji divizija<br />
buvo daugiatautis, sudėtingas, nevienalytis, prieštaringas darinys. sovietinėje istoriografijoje<br />
iš esmės nė vienas jos istorijos klausimas nesusilaukė kritiškesnio<br />
požiūrio ir analizės, ideologiniais ir propagandiniais tikslais daugelis jų buvo<br />
aprašomi iškreiptai arba visiškai nutylimi. sovietmečiu kokiais nors kritiniais<br />
vertinimais nebuvo galima menkinti liaudies žygdarbio „Didžiajame Tėvynės<br />
kare“. Kai kurios temos, pavyzdžiui, Raudonosios armijos karinės nesėkmės, jos<br />
vadovybės klaidos, patirti milžiniški nuostoliai, nacionaliniai santykiai divizijoje,<br />
nekalbant jau apie karių prieš sovietines nuotaikas, kitus negatyvius faktus,<br />
reiškinius ir procesus, tyrinėjimams buvo tiesiog uždraustos.<br />
Tautinio atgimimo laikotarpiu (1988 – 1990 m.) ir vėliau, kai pradėta vaduotis<br />
iš sovietinių dogmų, mitų ir stereotipų, įvairiuose leidiniuose pasirodė<br />
buvusių divizijos karių prisiminimų ir liudijimų, kuriuose kritiškiau žvelgta į<br />
16 LšD kovos kelią 9 . Paminėtina 1995 m. išleista moksliniu pažintiniu požiūriu<br />
vertinga knyga apie žuvusius 16 LšD karius (joje pateiktos 9350 žuvusiųjų pavardės<br />
ir trumpi duomenys apie juos) 10 , Lietuvoje (ir Izraelyje) pasirodė viena<br />
kita divizijos veteranų parašyta atsiminimų knyga 11 . Tačiau vertinant senus ir<br />
atskleidžiant naujus lietuviškosios divizijos istorijos faktus, ryškesnio persilaužimo<br />
taip ir neįvyko. Kai kurie divizijos veteranai priešiškai sutiko <strong>Lietuvos</strong><br />
9<br />
a. martinionis, pakirsti ąžuolai aleksejevkoje, tiesa, 1989, nr. 14121; k. varašinskas, pr. petronis, pirmosios<br />
lietuviškosios divizijos kautynės, gimtasis kraštas, 1988 m. balandžio 28 – gegužės 5; k. varašinskas,<br />
lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990, nr. 4, p. 19–22 ir kt.<br />
10<br />
16–osios lietuviškosios divizijos žuvusiųjų karių atmintis, vilnius 1995.<br />
11<br />
j. aleksejūnas, <strong>karo</strong> verpetuose:lietuviškosios divizijos kario atsiminimai, vilnius, 2002; a. krasauskas,<br />
kelias atgal: istorinė memuarinė apysaka (vaizdai ir jausmai, žengiant <strong>karo</strong> keliu bei nuotykingais<br />
fronto viražais), rokiškis, 2005.<br />
29
294<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
nepriklausomybės atkūrimą, pasisakė ir pasisako prieš mėginimus kritiškiau<br />
pažvelgti į divizijos istoriją (bandęs tai daryti divizijos veteranas, istorikas K.<br />
Varašinskas, taip ir kiti istorikai buvo pasmerkti 12 ); išlieka tendencija ir toliau<br />
idealizuoti divizijos istoriją.<br />
Tyrinėjant 16 LšD istoriją, iškyla archyvinių šaltinių problema. Kaip Raudonosios<br />
armijos junginio, lietuviškosios divizijos dokumentai yra saugomi Rusijoje<br />
(buvusiame sssR Gynybos ministerijos centriniame archyve Podolske,<br />
netoli Maskvos). Divizijos istorijai atskleisti svarbūs ne tik šiame archyve saugomo<br />
16 LšD fondo, bet ir sovietinės kariuomenės junginių (frontų ir armijų),<br />
kuriems divizija priklausė, vadovybės dokumentai, juose atsispindintys požiūriai<br />
ir vertinimai. Deja, šiandien šio archyvo medžiaga <strong>Lietuvos</strong> tyrinėtojams yra<br />
sunkiai pasiekiama.<br />
Be abejo, vertingi divizijos istorijai atskleisti būtų ir Vokietijos Vermachto<br />
junginių, prieš kuriuos 16 LšD teko kovoti, archyviniai šaltiniai.<br />
Kita vertus, nemaža, leidžianti vykdyti tyrimus dokumentinės medžiagos<br />
bazė apie 16 LšD yra ir <strong>Lietuvos</strong> archyvuose. Vertingiausia 16 LšD archyvinė<br />
medžiaga saugoma buvusiame Partiniame archyve prie <strong>Lietuvos</strong> KP cK (dabar<br />
– <strong>Lietuvos</strong> Ypatingasis <strong>archyvas</strong> (LYA, f. 1771; f. 3377 ir kt.) ir <strong>Lietuvos</strong> centriniame<br />
Valstybės archyve (LcVA) LssR Ministrų tarybos fonde (f. R–754).<br />
Galima tvirtinti, kad bent kai kuriais aspektais (pvz., divizijos suformavimas)<br />
archyvinių dokumentų <strong>Lietuvos</strong> archyvuose pakanka, daugeliu atvejų tai originali,<br />
pirminė medžiaga. Reikia pažymėti, kad sovietmečiu R. šarmaičio ir kitų<br />
iniciatyva atliktas nemažas darbas <strong>Lietuvos</strong> archyvuose kaupiant medžiagą apie<br />
16 LšD iš sssR centrinių archyvų, iš jų medžiagos buvo sudaromi dokumentų<br />
ir archyvinių duomenų rinkiniai (kolekcijos) (dabar saugomi LYA, f. 3377, ap.<br />
58 ir kituose šio archyvo fonduose).<br />
Apibendrinant galima konstatuoti, kad Raudonosios armijos lietuviškojo<br />
junginio istorija iki šiol toli gražu nėra objektyviau ištirta ir aprašyta, apskritai<br />
jos istorija nepriklausomoje Lietuvoje mažai domimasi. 16 LšD buvo svetimos<br />
armijos junginys, sukurtas ir tarnavęs sovietų sąjungos kariniams ir politiniams<br />
interesams, kaip, beje, ir okupantų vokiečių sukurtos lietuviškos karinės formuotės<br />
– svetimiems Vokietijos interesams. Dėl karių nacionalinės sudėties ją tik sąlygiškai<br />
galima vadinti lietuviška. Bet jos karių daugumą, ypač pradiniu veiklos<br />
laikotarpiu, vis dėlto sudarė <strong>Lietuvos</strong> gyventojai – lietuviai, žydai, rusai ir kiti,<br />
tad iš tiesų divizija buvo susijusi su Lietuva, lietuviška. 16 LšD istorija, nesvar-<br />
12 e. jacovskis, apmaudu!, politika, 1990, nr. 11, 31–32; j. aleksejūnas, min. veik., p. 114–115.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
bu kaip ją bevertintume, yra <strong>Lietuvos</strong> žmonių istorija, kuri turi būti tyrinėjama ir<br />
žinoma visuomenei. Apskritai divizijos istorija padeda suprasti <strong>karo</strong> metų istorijos<br />
tikrovę, jos procesų, reiškinių ir faktų įvairovę.<br />
šio straipsnio tikslas yra aprašyti pradinį LšD istorijos etapą: jos ilgo, užsitęsusio<br />
formavimo aplinkybes ir priežastis 1941–1942 m.; detaliai panagrinėti<br />
divizijos pirmuosius mūšius 1943 m. vasario–kovo mėnesiais Rusijoje, oriolo<br />
srityje, Pokrovskojės rajone, Aleksejevkos gyvenvietės apylinkėse. šie mūšiai<br />
divizijos istorijoje buvo labai nesėkmingi, karine prasme juos galima vertinti<br />
kaip karinę katastrofą, žmoniškąja prasme – kaip jos karių tragediją, kurią gilino<br />
griežta, nepelnyta, neadekvati, divizijos karių žmoniškąjį ir karinį orumą<br />
žeminanti ir žeidžianti Raudonosios armijos (jos Briansko fronto ir 48–osios armijos)<br />
vadovybės reakcija į divizijos nesėkmę (ji paskelbta „savižudžių“ divizija,<br />
susikompromitavusi, užsitraukusi nešlovę Didžiojo Tėvynės <strong>karo</strong> frontuose ir<br />
kt.). Kokios priežastys ir aplinkybės visa tai lėmė? šie skaudūs divizijos istorijos<br />
klausimai sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių buvo nutylimi, aptariami bendrais<br />
bruožais, prabėgomis, paviršutiniškai. Rašant straipsnį pasinaudota minėtų<br />
<strong>Lietuvos</strong> (LYA, LcVA), taip pat buvusio sssR Gynybos ministerijos centrinio<br />
archyvo (jame autoriui teko dirbti 1979 m.) medžiaga.<br />
Autorius dėkoja straipsnio recenzentui plk. dr. stasiui Kneziui už vertingas<br />
pastabas ir patarimus, leidusius išvengti kai kurių klaidų ir netikslumų, už kai<br />
kurią archyvinę medžiagą ir literatūrą. straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš<br />
fotoalbumo „Kovų keliais: Lietuviškoji divizija Didžiajame Tėvynės kare. Tarybų<br />
<strong>Lietuvos</strong> išvadavimas“ (Vilnius, 1965); J. Dobrovolsko knygos „Lietuviai<br />
kariai Didžiojo Tėvynės <strong>karo</strong> frontuose“ (Vilnius, 1967); e. Jacovskio „fronto<br />
užrašai: iš kontržvalgybos karininko dienoraščio“ (Vilnius, 1976).<br />
Siekiai suformuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį junginį. sovietų<br />
sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, <strong>Lietuvos</strong> kariuomenė buvo reorganizuota<br />
į Liaudies kariuomenę, ši į Raudonosios armijos 29–ąjį teritorinį (lietuviškąjį)<br />
šaulių korpusą. Lietuviškojo korpuso istorija nutrūko pačioje Vokietijos – sssR<br />
<strong>karo</strong> pradžioje: lietuviai kariai nenorėdami trauktis į sovietų sąjungą iš jo dezertyravo,<br />
pasidavė vokiečiams į nelaisvę, neteko sovietinės karinės vadovybės<br />
pasitikėjimo. 1941 m. rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas.<br />
Pasitraukę į sssR ir Maskvoje įsikūrę <strong>Lietuvos</strong> komunistų partijos ir sovietinės<br />
valdžios vadovai (A. sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas ir kiti) siekė<br />
Raudonosios armijos sudėtyje suformuoti iš esmės naują lietuvišką karinį junginį.<br />
Teoriškai aplinkybės tam buvo palankios: sovietinė vadovybė politiniais<br />
ir kariniais, praktiniais sumetimais leido formuoti nacionalinius sovietinių tautų<br />
295
296<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
dalinius. Jai ypač svarbu buvo parodyti, kad sssR pusėje, Raudonosios armijos<br />
sudėtyje, savo nacionalinėse formuotėse kaunasi visos „broliškos“ tarybinės tautos,<br />
tarp jų ir naujųjų sovietinių respublikų – ką tik, <strong>karo</strong> išvakarėse, okupuotų<br />
ir aneksuotų Baltijos valstybių piliečiai. Lietuviškajame junginyje turėjo būti<br />
telkiami, auklėjami ir grūdinami komunistų partijos ir sovietų valdžios administraciniai<br />
„kadrai“ darbui sovietiniame užnugaryje pokario sovietinėje Lietuvoje.<br />
Pirmasis Raudonosios armijos sudėtyje suformuotas nacionalinis junginys<br />
buvo latvių 201–oji šaulių divizija. suformuota 1941 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesiais,<br />
ji išgarsėjo kovose ginant Maskvą, už kovinius nuopelnus jai suteiktas<br />
43–iosios gvardijos divizijos vardas. 1944 m. gegužės mėn. suformuota ir antroji<br />
– 308–oji latviškoji šaulių divizija, abi divizijos sudarė 130–ąjį latvių šaulių korpusą.<br />
1941 m. gruodį – 1942 m. rugsėjį suformuotos 7–oji ir 249–oji estų šaulių<br />
divizijos, jos sudarė estiškąjį 8–ąjį šaulių korpusą. Buvo suformuoti ir armėnų,<br />
azerbaidžianiečių, gruzinų, kazachų, kirgizų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų ir net<br />
sovietinių autonominių respublikų – baškirų, kabardinų–balkarų, kalmukų, čečėnų–ingušų<br />
– nacionaliniai junginiai, iš viso 14 šaulių divizijų, 15 šaulių brigadų,<br />
20 kavalerijos divizijų 13 .<br />
A. sniečkaus ir kitų <strong>Lietuvos</strong> sovietinių veikėjų norą tarybinių tautų nacionalinių<br />
junginių rikiuotėje turėti lietuvišką junginį, be abejo, skatino greitas<br />
ir sėkmingas latvių divizijos suformavimas, tai, kaip aukštai jos nuopelnus<br />
įvertino sovietinė karinė vadovybė. Latvių divizijoje atsidūrė nemažai lietuvių,<br />
nesuformavus lietuviško junginio jų ten būtų atsidūrę dar daugiau. (Taip, beje,<br />
vėliau atsitiko kitoje fronto pusėje: 1943 m. vokiečiams nepavykus suformuoti<br />
ss lietuvių legiono nemažai lietuvių savanorių kovojo ss latvių divizijose.)<br />
siekius suformuoti lietuviškąjį junginį labiausiai skatino ir kiti veiksniai<br />
bei aplinkybės. Be abejo, buvo ir troškimas „reabilituotis“ sovietinės vadovybės<br />
akyse, nuplauti gėdą, kurią užtraukė antisovietiniai reiškiniai Lietuvoje ir lietuviškajame<br />
šaulių korpuse prasidėjus karui: 1941 m. birželio sukilimas, jo dalyviai<br />
daug kur apšaudė iš <strong>Lietuvos</strong> bėgusius Raudonosios armijos kareivius, antisovietiniai<br />
reiškiniai (sukilimas) pačiame šaulių korpuse, nesėkmingi korpuso<br />
dviejų divizijų (184–osios ir 179–osios) veiksmai <strong>karo</strong> pradžioje. Varėnos poligone<br />
dislokuota korpuso 184–oji divizija savo kovos kelią pabaigė Valkininkų<br />
apylinkėse, kur buvo vokiečių apsupta (per Vilnių Minsko kryptimi pasitraukė tik<br />
13 Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, Мосва, 1984, с. 48–77 ir kt.; Н. А. Кирсанов,<br />
С. И. Дробязко, Великая Отечественная война 1941–1945 г.г.: национальные и добровольческие<br />
формирования по разные стороны фронта, Отечественная история, № 6,<br />
2001, с. 62–63.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
kpt. P. Petronio vadovaujamas tos divizijos atskirasis prieštankinis divizionas). šiek<br />
tiek ilgesnis buvo 179–osios divizijos kovos kelias: ji iš Pabradės poligono traukėsi<br />
Polocko kryptimi. nevelio–Velikije Lukų apylinkėse 1941 m. liepos 3–4 d. divizijos<br />
likučiai buvo kiek pertvarkyti ir maždaug po savaitės pasiųsti į mūšį prieš vokiečius<br />
ties Idrica. Čia didelė lietuvių karių dalis pasidavė jiems į nelaisvę, kiti lietuviai sovietinės<br />
karinės vadovybės buvo nuginkluoti ir išskirstyti (pati 179–oji šaulių divizija<br />
išliko, nebuvo išformuota). Atskirai besitraukusius Vilniaus pėstininkų <strong>karo</strong> mokyklos<br />
lietuvių kursantus ištiko panašus likimas kaip ir 29–ojo korpuso karius.<br />
Iki šiol istorinėje literatūroje pateikiami įvairūs prieštaringi duomenys apie<br />
pasitraukusių į sssR lietuvių karių skaičių. Galima manyti, kad šis skaičius siekė<br />
ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. žmonių. Be to, nereikia pamiršti, kad, vokiečiams<br />
visą <strong>Lietuvos</strong> teritoriją okupavus per nepilną savaitę (5 dienas), joje nespėta<br />
įvykdyti sovietinės <strong>karo</strong> mobilizacijos, kuri Pabaltijo ypatingoje ir kitose<br />
pasienio apygardose buvo paskelbta 1941 m. birželio 22 d. 14 Iš viso iš <strong>Lietuvos</strong><br />
(su moterimis ir vaikais) evakavosi tik apie 15 tūkst. žmonių. Be to, sovietų sąjungoje<br />
negyveno gausesnė lietuvių bendruomenė (skirtingai negu latvių ir estų),<br />
kuri galėjo būti svarbus lietuviškojo karinio junginio formavimo šaltinis.<br />
Iš pateiktų duomenų ir aplinkybių matyti, kokių didelių sunkumų buvo<br />
patirta siekiant formuoti Raudonosios armijos lietuviškąjį nacionalinį junginį.<br />
Aišku, tikroji padėtis išryškėjo tik vėliau, pradėjus jį formuoti. Pažymėtina, kad<br />
<strong>Lietuvos</strong> KP(b) cK pirmasis sekretorius A. sniečkus ir kiti evakavęsi sovietiniai<br />
<strong>Lietuvos</strong> vadovai gyveno iliuzijomis, vylėsi, kad frontas stabilizuosis: jiems buvo<br />
sunku įsivaizduoti, kad Raudonajai armijai teks taip toli atsitraukti nuo <strong>Lietuvos</strong>,<br />
beje, jie nežinojo 29–ojo teritorinio šaulių korpuso tikrojo likimo, neįsivaizdavo,<br />
kad lietuvišką diviziją teks formuoti tokiomis sunkiomis sąlygomis.<br />
Tai matyti iš A. sniečkaus ir VKP(b) cK ir sssR Liaudies komisariato<br />
įgaliotinio n. Pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažymos (rašto) sssR Valstybės<br />
Gynybos komitetui. Jame buvo siūloma organizuoti savanorišką lietuvišką<br />
diviziją iš evakuotų iš <strong>Lietuvos</strong> asmenų, ją siūlyta formuoti veiksmams daugiausia<br />
<strong>Lietuvos</strong> teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje, netgi „galbūt, bendriems<br />
veiksmams kartu su (sovietiniais) partizanais“. Jeigu karinė padėtis susiklostys<br />
kitaip, diviziją esą bus galima panaudoti ir anksčiau bet kuriame fronto ruože.<br />
A. sniečkus ir n. Pozdniakovas siūlė diviziją komplektuoti: a) iš komunistų,<br />
komjaunuolių ir nepartinių savanorių, 18–40 metų amžiaus (jų manymu,<br />
tokių asmenų turėjo būti 4–5 tūkst.); b) iš <strong>Lietuvos</strong> ssR nKVD aparato darbuo-<br />
14 lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare…, p. 24.<br />
297
298<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
tojų, lietuvių, pasiųstų į nKVD mokyklą Maskvoje (apie 150 žmonių); c) iš lietuviškojo<br />
korpuso atskirų dalių, jeigu jos išliko ir tiesiogiai nedalyvauja kovose<br />
fronte (tai esą suteiks galimybę geriau išsiaiškinti šių dalių sudėtį ir geriau dirbti<br />
politinį darbą jų karių gimtąja kalba, kadangi daugelis nemokėjo rusų kalbos); d)<br />
iš Vilniaus politinių darbuotojų mokyklos (lietuvių).<br />
Divizijai rinktis, ją komplektuoti ir kariškai apmokyti A. sniečkus ir n. Pozdniakovas<br />
siūlė saratovo srityje, Volsko mieste. Jie pageidavo, be rusų vadų, vadovavimą<br />
divizijai patikėti ir lietuviškojo korpuso vadams, kurie dabar yra paruošiamuosiuose<br />
kursuose, jeigu ypatingieji skyriai neturėtų juos kompromituojančių duomenų 15 .<br />
A. sniečkus, jo žodžiais tariant, „lietuviškais klausimais“ 1941 m. rugsėjo 1<br />
d. buvo priimtas VKP(b) cK sekretorių A. Andrejevo ir A. ščerbakovo. Jie pritarė<br />
lietuviškos divizijos organizavimui, tačiau A. Andrejevas patarė „iš esmės“<br />
šį klausimą spręsti su L. Berija (sssR nKVD viršininku ir sssR Valstybės Gynybos<br />
komiteto naru).<br />
A. sniečkus 1941 m. rugsėjo 9 d. rašte L. Berijai apgailestavo, kad jiems iki<br />
tol nepavyko susitikti, vylėsi, kad tai pavyks padaryti pačiu artimiausiu laiku 16 .<br />
skubėjusiems suformuoti lietuvišką diviziją A. sniečkui ir kitiems sovietiniams<br />
<strong>Lietuvos</strong> vadovams atrodė, kad L. Berija sąmoningai neskuba, „vilkina divizijos<br />
sukūrimo klausimą“. netenka abejoti, jog lietuviškos divizijos formavimas nebuvo<br />
tarp aktualiausių klausimų, kuriuos tomis įtemptomis <strong>karo</strong> dienomis teko<br />
spręsti L. Berijai ir kitiems aukščiausiems sssR vadovams. Tačiau galima manyti,<br />
kad L. Berija iš tikrųjų delsė ir dėl politinio nepasitikėjimo lietuviais, be<br />
abejo, jam buvo gerai žinomos <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karių, ypač karininkų, <strong>karo</strong><br />
išvakarių antisovietinės nuotaikos 17 , kurias <strong>karo</strong> pradžios įvykiai tik patvirtino.<br />
Kaip matyti iš vėlesnio, 1941 m. spalio 13 d., A. sniečkaus ir <strong>Lietuvos</strong> ssR<br />
15<br />
lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir vkp(b) Ck ir sssr lkt įgaliotinio<br />
lietuvoje n. pozdniakovo 1941 m. rugpjūčio 28 d. pažyma sssr valstybės gynybos komitetui, lya,<br />
f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 2.<br />
16<br />
lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus 1941 m. rugsėjo 9 d. raštas l. Berijai, ten pat, l. 3–4.<br />
17<br />
lietuvos ssr nkvd liaudies komisaras a. guzevičius 1941 m. pradžioje rašytoje pažymoje apie<br />
29–ojo teritorinio (lietuviškojo) šaulių korpuso eilinių karių politines ir moralines savybes nurodė, kad<br />
jo „dalys visiškai nepatikimos“, kai kuriose iš jų tylus pasipriešinimas politinių vadovų darbui toks<br />
stiprus, kad politinis darbas iš esmės neduoda jokių rezultatų. kitoje a. guzevičiaus rašytoje pažymoje<br />
apie korpuso karininkų nuotaikas pažymima, kad lietuvos inteligentija, nors ir „neidėjiška“, nesimpatizuoja<br />
tarybų valdžiai, tačiau jos laikysena ir nuotaikos vis dėlto geresnės negu lietuvos karininkijos, kuri<br />
visuomenėje buvo uždara, gerbiama, privilegijuota kasta, o dabar karininkija izoliuota ir nušalinta nuo<br />
visuomenės reikalų. jeigu susidarytų galimybė, šimtai karininkų bėgtų „už kordono“ pas vokiečius, žr.:<br />
a. guzevičiaus 1941 m. sausio mėn. pažymas „apie teritorinio korpuso eilinių karių politines ir moralines<br />
savybes“ ir „apie teritoriniame korpuse tarnaujančių buvusios lietuvos kariuomenės karinininkų<br />
politines ir moralines savybes“, lya, f. 1771, ap. 2, b. 531, l. 57, 59, 61.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko M. Gedvilo rašto L. Berijai, šis A.<br />
sniečkų (galbūt, dar ką nors iš sovietinių <strong>Lietuvos</strong> vadovų, tikėtina, A. Guzevičių)<br />
priėmė rugsėjo 14 d. L. Berija pažadėjo spręsti lietuviškos divizijos formavimo<br />
klausimą 18 .<br />
Apie įvykusį susitikimą pas L. Beriją bylotų ir kitas A. sniečkaus ir <strong>Lietuvos</strong><br />
ssR nKVD komisaro A. Guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. jam rašytas<br />
raštas, kuriame buvo plačiai pagrindžiamas lietuviškos šaulių divizijos steigimo<br />
būtinumas ir politinis tikslingumas: mobilizacija Lietuvoje <strong>karo</strong> pradžioje nespėta<br />
įvykdyti, šaukiamojo amžiaus evakuotieji iš <strong>Lietuvos</strong> iki šiol neįtraukti į<br />
Raudonosios armijos gretas, <strong>Lietuvos</strong> komunistų partijos, komjaunimo ir tarybų<br />
valdžios aktyvistai išblaškyti daugelyje sovietų sąjungos sričių, savo laiškuose<br />
jie esą teisėtai reikalauja įtraukti juos į šalies aktyvią gynybą, evakuotų <strong>Lietuvos</strong><br />
ssR gyventojų siekių ignoravimas, jų nevisavertis panaudojimas vietose, o kartais<br />
ir reiškiamas jiems nepasitikėjimas keliąs jų nepasitenkinimą.<br />
<strong>Lietuvos</strong> ssR piliečių įtraukimas į Raudonąją armiją galimas dviem būdais<br />
– pagal bendrąją tvarką arba suformuojant „specialią diviziją“ iš Tarybų <strong>Lietuvos</strong><br />
gyventojų (lietuvių, žydų, rusų ir netgi asmenų, laikinai dirbusių Lietuvoje).<br />
„Mes pasisakome už lietuviškos divizijos organizavimą“, – pabrėžiama rašte.<br />
A. sniečkaus ir A. Guzevičiaus siūlymu, divizija turėjo būti suformuota iš<br />
trijų pagrindinių žmonių grupių (rašte pateikti apytiksliai jų kontingentai): a) buvusio<br />
lietuviško korpuso likučių (kiek jų buvo, duomenų neturėta, tik pažymėta,<br />
kad jie išblaškyti, o kursuose prie Maskvos yra 50–60 buvusio korpuso vadų); b)<br />
evakuotų <strong>Lietuvos</strong> gyventojų, tinkamų karinei tarnybai (netiksliais duomenimis,<br />
3200 žmonių); c) <strong>Lietuvos</strong> ssR nKVD milicijos darbuotojų (1100 žmonių). Be<br />
to, pažymėta, kad yra Vilniaus pėstininkų <strong>karo</strong> mokyklos 200 kursantų ir 100<br />
žmonių, besimokiusių politiniuose kursuose Vilniuje. Įdomu pažymėti, kad, nepaisant<br />
greitai besikeitusios karinės padėties, siūlyta suformuotą diviziją panaudoti<br />
<strong>Lietuvos</strong> teritorijos prieigose ir pačioje Lietuvoje 19 .<br />
Kadangi lietuviškos divizijos formavimo klausimu iš L. Berijos, matyt, nesulaukta<br />
tvirtų garantijų, sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai nutarė kreiptis ir į patį staliną.<br />
A. sniečkaus ir <strong>Lietuvos</strong> ssR Liaudies komisarų tarybos (LKT) pirmininko<br />
M. Gedvilo raštas stalinui datuotas 1941 m. rugsėjo 22 d. data. stalinui trumpai<br />
nurodyti kontingentai (šaltiniai), iš kurių būtų galima sudaryti lietuvišką diviziją.<br />
18<br />
a. sniečkaus ir m. gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas l. Berijai, ten pat, b. 170, l. 11.<br />
19<br />
lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir lietuvos ssr nkvd komisaro a.<br />
guzevičiaus 1941 m. rugsėjo 15 d. raštas sssr nkvd generaliniam komisarui, valstybės gynimo<br />
komiteto nariui l. Berijai, ten pat, l. 5–6.<br />
299
00<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Kalbant apie lietuviško šaulių korpuso likučius, pažymėta, jog jų gausumas nėra<br />
žinomas, esą jie išblaškyti įvairiose sąjungos vietose. stalinui priminta, kad lietuviškos<br />
divizijos suformavimui 1941 m. rugsėjo 1 d. pritarė VKP(b) cK sekretoriai<br />
Andrejevas ir ščerbakovas. „Galutiniam klausimo sprendimui Andrejevas „mus<br />
nukreipė pas drg. Beriją“, bet „dėl neaiškių mums priežasčių drg. Berija delsia<br />
spręsti šį klausimą“, – rašoma šiame laiške. A. sniečkus ir M. Gedvilas stalino<br />
prašė teigiamai spręsti „lietuviškos karinės dalies“ sudarymo klausimą 20 .<br />
Tačiau neskubėjo ir pats stalinas: iš jo sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai negavo<br />
jokių žinių, net nebuvo aišku, ar jų rašytas raštas (laiškas) pasiekė staliną. A.<br />
sniečkus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštu vėl kreipėsi į VKP(b) cK sekretorių A.<br />
Andrejevą, aiškino jam, kad divizijos formavimo klausimą L. Berija uždelsė,<br />
kad buvo kreiptasi ir į „draugą staliną“, tačiau ir iš jo jokio atsakymo negauta.<br />
A. sniečkus prašė A. Andrejevo pagalbos paspartinti ant lietuviškos divizijos<br />
kūrimo klausimo sprendimą.<br />
1941 m. spalio 13 d. sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai jau minėtu laišku kreipėsi<br />
į L. Beriją. Jam priekaištauta: „Jūs žadėjote išspręsti šį klausimą, bet iki<br />
šiol jis neišspręstas.“ Toliau sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai L. Berijai aiškino, kad,<br />
neišsprendžiant lietuviškos divizijos formavimo klausimo, lieka neaiški padėtis<br />
<strong>Lietuvos</strong> ssR nKVD darbuotojų lageryje /Gorkyje – R. z./: esą padėtis jame<br />
kasdien blogėjanti. nieko neveikimas, darbuotojų /milicininkų – R. z./ panaudojimas<br />
ne pagal paskirtį gresiąs pasekmėmis, dalies jų demoralizavimusi.<br />
„Manome, kad mes turime teisę gauti vienokį ar kitokį atsakymą į mūsų iškeltą<br />
lietuviškos divizijos klausimą. Mes primygtinai prašome šį klausimą išspręsti<br />
teigiamai“ 21 , – rašė L. Berijai sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai.<br />
sssR Valstybės gynimo komitetas 1941 m. lapkričio 13 d. priėmė nutarimą formuoti<br />
Vidurinės Azijos, Kazachstano, Baškirijos, Kabardino–Balkarijos, Kalmukijos ir<br />
Čečėnijos–Ingušijos sąjunginių ir autonominių respublikų nacionalinius junginius 22 . o<br />
sovietinės vadovybės sprendimo lietuviško junginio steigimo klausimu vis nebuvo.<br />
Kaip savo <strong>karo</strong> metų dienoraštyje rašė A. sniečkaus sekretorius R. šarmaitis<br />
23 , <strong>Lietuvos</strong> KP(b) cK darbuotojas, 1941 m. lapkričio 16 d. (sekmadienį) į<br />
20<br />
lietuvos kp(b) Ck pirmojo sekretoriaus a. sniečkaus ir lietuvos ssr lkt pirmininko m. gedvilo<br />
1941 m. rugsėjo 22 d. raštas „draugui j. v. stalinui“, ten pat, l. 9.<br />
21<br />
a. sniečkaus 1941 m. rugsėjo 30 d. raštas vkp(b) Ck sekretoriui a. andrejevui, ten pat, l. 10; a.<br />
sniečkaus ir m. gedvilo 1941 m. spalio 13 d. raštas l. Berijai, ten pat, l. 11.<br />
22<br />
Н. А.Кирсанов, В боевом строю народов–братьев, с. 61.<br />
2<br />
r. šarmaitis, sunkiais didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> metais (1941–1944): dienoraštis (neskelbtas<br />
rankraštis), lya, f. 17635 (r. šarmaičio fondas), ap. 1, b. 12, l. 7–8.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
viešbutį Kuibyševe (čia iš Maskvos artėjant vokiečiams evakavosi sovietinė vadovybė)<br />
atvyko sssR Aukščiausiosios Tarybos kurjeris su rašteliu J. Paleckiui, kuriam<br />
liepta nedelsiant atvykti į K. Vorošilovo sekretoriatą. J. Paleckis ir A. sniečkus pas K.<br />
Vorošilovą nuvyko tuoj pat, R. šarmaičio iškviesti iš teatro, net nebaigę žiūrėti spektaklio.<br />
K. Vorošilovas jiems pranešęs, kad lietuviškos divizijos formavimo klausimas<br />
išspręstas teigiamai. A. sniečkus ir A. Paleckis K. Vorošilovui apgailestavo, kad divizijos<br />
formavimo klausimas per ilgai vilkintas: dabar esą daug žmonių išsiskirstė,<br />
nKVD lageris Gorkyje paleistas, sunku būsią surinkti žmones ir kt.<br />
J. Paleckis savo <strong>karo</strong> metų dienoraštyje 1941 m. lapkričio 16 d. įrašė: „Taigi<br />
divizija bus! Tai ilgai lauktas laimėjimas.“ 24<br />
sovietinių <strong>Lietuvos</strong> vadovų atkaklios pastangos 1941 m. lapkritį susilaukė<br />
sėkmės, sutikimas formuoti lietuvišką diviziją pagaliau buvo gautas. Jų požiūriu,<br />
šio kūrimo klausimo sprendimą „vilkino“ L. Berija. ne tik L. Berijos, bet ir kitų<br />
aukščiausios sovietinės vadovybės pareigūnų jis vilkintas, matyt, dėl jau minėto<br />
politinio nepasitikėjimo lietuviais, – „senosios“ <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkais.<br />
Kita vertus, sovietinė vadovybė, matyt, visai pagrįstai abejojo, ar užteks<br />
žmonių lietuviškai divizijai suformuoti: sovietmečio spaudoje buvę liudijimų<br />
apie A. sniečkaus ir J. Paleckio sunkumus įrodyti stalinui, kad buvo pakankamai<br />
patikimų žmonių lietuviškai divizijai suformuoti 25 . Buvo ir įvairių kitų su<br />
tuo susijusių divizijos formavimo problemų ir sunkumų. Vienas iš jų – divizijos<br />
potencialus „žydiškumas“. Didelę daugumą pasitraukusių iš <strong>Lietuvos</strong> žmonių<br />
sudarė žydai, jie veržėsi į kovą ir su entuziazmu atsiliepė į divizijos formavimą.<br />
Tačiau ne dėl kokių nors antisemitinių, o grynai dėl politinių motyvų sovietiniai <strong>Lietuvos</strong><br />
vadovai norėjo, kad divizija būtų lietuviška, o ne žydiška. Tai matyti iš R. šarmaičio<br />
<strong>karo</strong> meto dienoraščio. Anot jo, jei lietuviško korpuso „liekanos“ bus „surastos“, jos labai<br />
„pagerins“ būsimos divizijos padėtį, antraip jos sudėtis būsianti „per daug žydiška“. Taigi<br />
lietuviško korpuso, apie kurio likimą sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai beveik nieko nežinojo,<br />
reikėjo „ieškoti“ ne dėl karinių sumetinų – sėkmingo divizijos suformavimo, bet ir dėl<br />
politinių priežasčių – noro pagerinti nacionalinę divizijos sudėtį.<br />
24 j. paleckis, pergalės saliutas, p. 17; lya, vienoje iš j. paleckio fonde saugomų bylų yra lapelis,<br />
jame rašoma: „drg. paleckiui, jūs esate skubiai kviečiamas į drg. vorošilovo sekretoriatą. sssr<br />
a/ukščiausiosios/ t/arybos/ atsakingas darbuotojas a. lebedevas, 1941 11 16“. prie šio dokumento<br />
j. paleckis 1967 m. balandžio 12 d., matyt, atiduodamas savo asmeninę medžiagą į archyvą, parašė<br />
pastabą: „šis raštelis reikšmingas, nes tuomet drg. vorošilovas iškvietė pasitarti dėl lietuviškos divizijos<br />
kadrų“, žr. lya, f. 17541 (j. paleckio fondas), ap. 1, b. 3, l. 58–59.<br />
klimentijus vorošilovas (1881–1969) – sssr valstybinis ir karinis veikėjas, sssr maršalas. nuo 1940<br />
m. buvo sssr liaudies komisarų tarybos (lkt) pirmininko pavaduotojas ir 1941 m. birželio 30 d.<br />
sudaryto sssr valstybės gynimo komiteto pirmininkas, vėliau jo narys.<br />
25 s. kancedikas, prisiminkite mus jaunus, tiesa, 1989, gegužės 9.<br />
301
02<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Priesaika 16–ojoje LŠD 1942 m. pavasarį Gorkio srityje. Iš dešinės: V. Karvelis, K. Preikšas,<br />
J. Vaišnoras, V. Vitkauskas, A. Sniečkus, M. Gedvilas, J. Macijauksas, F. Baltušis–Žemaitis,<br />
J. Paleckis. Priesaiką skaito M. Šumauskas.<br />
Lietuviškos divizijos formavimas. Pasiekus principinį sutikimą formuoti<br />
lietuvišką diviziją, jos organizavimo reikalai į priekį judėjo lėtokai. R. šarmaitis<br />
1941 m. gruodžio 12 d. savo dienoraštyje rašė, kad divizijos reikalai vis dar<br />
„pirmykštėje stadijoje“. Vis dėlto sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai intensyviai dirbo<br />
parengiamuosius divizijos formavimo darbus, rinko duomenis apie „kadrus“, iš<br />
kurių divizija turėjo būti formuojama ir kt.<br />
1941 m. lapkričio pabaigoje apie žmones, galinčius sudaryti diviziją, buvo<br />
turimi tokie duomenys:<br />
1. evakavęsi iš <strong>Lietuvos</strong> komunistai, komjaunuoliai, nepartiniai, gimę 1901–<br />
1923 m., – iš viso apie 4,5 tūkst. žmonių. 1941 m. rugsėjį, kai buvo vykdoma evakuotų<br />
iš <strong>Lietuvos</strong> gyventojų registracija, jie kompaktiškai gyveno Penzos, Gorkio,<br />
Jaroslavlio, Ivanovo, Kirovo, Kuibyševo, saratovo, Tambovo, Čeliabinsko ir kitose<br />
Rusijos srityse bei autonominėse respublikose. Tačiau artėjant žiemai, neturėdami šiltų<br />
rūbų, ieškodami darbo ir dėl kitų priežasčių daugelis evakuotų <strong>Lietuvos</strong> gyventojų<br />
persikėlė į Vidurinės Azijos respublikas – Taškento, Alma–Atos, frunzės apylinkes.<br />
Žmonių migracija labai apsunkino jų apskaitos ir divizijos organizacinius darbus.<br />
2. <strong>Lietuvos</strong> ssR nKVD darbuotojai – iš viso apie 1,5 tūkst. žmonių. 1941<br />
m. rugsėjį jie buvo įvairiuose lageriuose (Gorkyje – 900, Riazanėje – 200, Kostromoje<br />
– 200 žmonių). Išformavus šiuos lagerius ir paleidus žmones, Gorkyje
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
liko apie 500 žmonių, kitų lagerių žmonės dar labiau išsisklaidė – dirbo miško<br />
darbus, išvyko į Vidurinę Aziją.<br />
3. Buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai. Buvo žinoma, kad po<br />
daugkartinių apsupimų ir kovų išliko 179–osios šaulių divizijos apie 800 karių,<br />
rugsėjo pabaigoje jie dirbo Kalinino apylinkėse. Apie lietuvius artileristus, <strong>karo</strong><br />
išvakarėse išsiųstus į sssR „perginklavimui“, nieko nebuvo žinoma. Turimais<br />
duomenimis, 400 Vilniaus pėstininkų <strong>karo</strong> mokyklos kursantų buvo stalinske,<br />
kursuose „Vystrel“ – 72 buvusio lietuviškojo korpuso vadai, tobulinimosi kursuose<br />
Maskvoje Raudonosios armijos generalinio štabo akademijoje – buvęs<br />
lietuviškojo korpuso vadas gen. ltn. V. Vitkauskas, gen. mjr. Čepas, gen. mjr.<br />
Vl. Karvelis. (Buvo nurodoma, kad šie lietuviai generolai, o taip pat 11–osios armijos<br />
vadas gen. ltn. Morozovas, buvęs korpuso Ypatingojo skyriaus viršininkas<br />
plk. J. Bartašiūnas gali suteikti duomenų apie lietuvišką korpusą.)<br />
Pažymėta, kad dalis evakavusių <strong>Lietuvos</strong> ssR gyventojų stojo savanoriais į<br />
Raudonąją armiją, taip pat ir į latvių diviziją, naikinamuosius būrius, kai kur (Rževe,<br />
Tambove) jie buvo mobilizuoti. Mobilizuoti buvo lietuviai, nuo seniai gyvenę<br />
sssR 26 . Taigi lietuviškos divizijos perspektyvos nebuvo aiškios ir džiuginančios.<br />
sssR Valstybės Gynimo komitetas nutarimą formuoti lietuvišką diviziją priėmė<br />
1941 m. gruodžio 18 d. 27 Ją formuoti įpareigoti <strong>Lietuvos</strong> KP(b) cK ir <strong>Lietuvos</strong><br />
Liaudies komisarų taryba (LKT) bei Maskvos karinės apygardos <strong>Karo</strong> taryba. sssR<br />
Gynybos liaudies komisaro pavaduotojo e. ščadenkos gruodžio 19 d. pasirašyta direktyva<br />
Maskvos Karinės apygardos <strong>Karo</strong> tarybai, divizija turėjo būti pradėta formuoti<br />
1941 m. gruodžio 25 d. ir suformuota iki 1942 m. vasario 10 d., jos formavimo<br />
vieta – Gorkio sritis Gidrotorfo gyvenvietė, divizijoje turėjo būti 11 618 karių 28 .<br />
Visuose 1941 m. pabaigos dokumentuose apie diviziją jos komplektavimo<br />
šaltiniai nurodyti tokia tvarka: 1) buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso kariai;<br />
2) nKVD darbuotojai, milicininkai, komunistų partijos ir sovietų valdžios<br />
darbuotojai; 3) kiti evakavęsi <strong>Lietuvos</strong> ssR piliečiai. eilinių ir jaunesniųjų vadų<br />
bei viršininkų sudėtis visų pirma turėjo būti komplektuojama iš patikrintų partijai<br />
ir sovietų valdžiai ištikimų lietuvių tautybės piliečių.<br />
26<br />
lietuvos ssr aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko j. paleckio, lkp(b) Ck sekretoriaus kadrų<br />
reikalams n. gridino 1941 m. lapkričio 23 d. pažyma apie lietuviškosios karinės dalies kadrus, lya,<br />
f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 31–32. iš esmės tokius pat duomenis (su kai kuriais patikslinimais) a. sniečkus<br />
1941 m. gruodžio 13 d. rašte pateikė ir sssr gynybos liaudies komisaro pavaduotojui e. ščadenkai,<br />
jame nurodyta, kad evakuotųjų lietuvos piliečių, gimusių 1896–1923 m., yra 4764, ten pat, l. 33–34.<br />
27<br />
sssr valstybės gynimo komiteto 1941 m. gruodžio 18 d. nutarimas, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 1.<br />
28<br />
žr.: lietuvos liaudis didžiajame tėvynės kare, p. 43; lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 12–15; ten pat,<br />
f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 45.<br />
0
04<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
16 LŠD vadas F. Baltušis–Žemaitis stebi divizijos dalinių paradą: žygiuoja prieštankininkų<br />
būrys, 1942 m. pavasaris, Balachna (Gorkio sr.).<br />
Pagaliau užvirė divizijos formavimo darbas. Kartu su Raudonosios armijos atstovais<br />
iš Kuibyševo į <strong>karo</strong> apygardas išvyko LKP(b) cK ir <strong>Lietuvos</strong> ssR LKT atstovai:<br />
M. šumauskas ir s. filipavičius – į Maskvos, e. Bilevičius – į Vidurinės Azijos, J. Paleckis<br />
– į Pavolgio, n. Gridinas – į uralo, M. Kučinskas – į Pietų uralo apygardas 29 . R.<br />
šarmaičio tvirtinimu, 1941 m. gruodžio 18–29 d. iš Maskvos „į visas puses“ lėktuvais<br />
ir traukiniais išvyko apie 20 žmonių ieškoti išblaškytų „kadrų“ divizijai. Matyt, jis<br />
turėjo galvoje paskirtus LKP(b) cK ir <strong>Lietuvos</strong> ssR vyriausybės įgaliotinius srityse.<br />
Anot R. šarmaičio, iš karto kilo daug neaiškumų, nesklandumų ir nesusipratimų:<br />
kai kur į diviziją ėmė tik lietuvius iš <strong>Lietuvos</strong>, o nepriėmė žydų, kitur<br />
– tik tarnavusius kariuomenėje, ne jaunesnius kaip 20 m. amžiaus. „Į visas puses“<br />
skriejo telegramos, buvo taisomos klaidos, buvusio lietuviško korpuso karių<br />
ieškota darbo batalionuose ir atsarginiuose daliniuose.<br />
Matyt, dėl kilusių neaiškumų LKP(b) cK parengė instrukciją, kurios pastaboje<br />
nurodoma, kad į diviziją šaukiami visi <strong>Lietuvos</strong> ssR gyventojai – lietuviai,<br />
žydai, rusai, kitų tautybių gyventojai, mokantys lietuvių kalbą; lietuviai, gyveną<br />
sssR; ir tik itin retai asmenys, <strong>karo</strong> išvakarėse komandiruoti darbui į Lietuvą. Į diviziją<br />
galėjo būti imamos savanorės moterys, turinčios medicininį išsilavinimą 30 .<br />
Greitai paaiškėjo, kad iki nustatyto laiko divizija nebus suformuota. 1942 m.<br />
29<br />
ten pat, l. 29.<br />
0<br />
instrukcija lkp(b) Ck ir lietuvos ssr įgaliotiniams srityse dėl lietuviškos divizijos formavimo,<br />
ten pat, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 39–40.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
sausio 10 d. R. šarmaitis savo dienoraštyje pažymėjo: „sniečkus nervingas“ 31 .<br />
Kad ir trūko žmonių, vis dėlto į lietuvišką diviziją nebuvo šaukiami 1941<br />
m. tremtiniai iš <strong>Lietuvos</strong>, išbuožinti ir priešiškai tarybų valdžiai nusiteikę lietuviai,<br />
seniai gyvenę sssR (apie tai turėjo būti sprendžiama iš nKVD bylų).<br />
LKP(b) cK sekretorius, LKP(b) cK įgaliotinis divizijoje K. Preikšas 1942<br />
m. sausio 18 d. laiške A. sniečkui rašė, jog naujienos „kol kas nekokios“, į formuojamą<br />
diviziją buvo atvykę 1470 žmonių, tarp jų nKVD pareigūnų ir milicininkų<br />
buvo 1076, buvusio korpuso karių tik 446. Taigi enkavedistai ir milicininkai<br />
į diviziją rinkosi sparčiausiai, bet ir jie dar toli gražu buvo ne visi: K. Preikšo<br />
nuomone, mažų mažiausiai dar 500 „kažkur turėjo būti“.<br />
sovietinių <strong>Lietuvos</strong> vadovų įsitikinimu, atvykusieji iš buvusio 29–ojo korpuso<br />
sudarė tik mažą dalį būsimojo korpuso karių. Daugiausia korpuso karių buvo atvykę<br />
iš Vologdos srities. K. Preikšo pastebėjimu, jie buvo „baisiai išvarginti žmonės“: vienoje<br />
atvykusių grupių buvo 45 žmonės, 25 iš jų buvo taip suvargę, kad „ant kojų blogai<br />
stovėjo“, juos teko paguldyti į ligoninę. Atvykusių karių nuotaika buvusi „gana<br />
bloga“, anot jo, jie buvo, „matyt, priešų gerai apdirbti“. K. Preikšas kaltino ne rūsčią<br />
sovietinio užnugario realybę, sunkų, žmones fiziškai nualinusį darbą ir sunkias gyvenimo<br />
sąlygas, o įžvelgė kažkokių tarybų valdžios priešų veiklą 32 .<br />
Mobilizuoti iš darbo batalionų ir komandų, išsekinti fiziškai ir palaužti<br />
dvasiškai buvę <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės kariai įtariai, su nepasitikėjimu, nerimu<br />
ir baime žvelgė į savo tarnybos perspektyvą formuojamoje divizijoje. „Ką čia<br />
dabar su mumis darys? Ar negresia mums kas nors?“, – apie <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />
karininkų nuotaikas rašė R. šarmaitis ir taip pat stebėjosi: „nejaugi<br />
žmonės vis dar taip nejaukiai jaučiasi?“ R. šarmaitis apie plk. A. šurkų (vėliau<br />
divizijos 249 šP vadą) atsiliepė kaip apie malonų ir visų pulke mylimą karininką,<br />
tačiau jį neva nustebinę „tik vienas dalykas“: esą pulkininkas nežinojo,<br />
kad su Vokietija kariauja ir Amerika, jis buvo nusiminęs, kad nėra galimybių<br />
pasiųsti į Lietuvą laiško 33 .<br />
Lėta ir sunki 16 LšD formavimo eiga atsispindi įvairaus pobūdžio dokumentuose.<br />
e. ščadenka 1942 m. sausio 29 d. rašte kai kurių karinių apygardų<br />
viršininkams nurodė, kad, nepaisant savo sausio 16 d. rašto apie netinkamą žmonių<br />
atrinkimą į lietuvių ir estų divizijas, ir toliau lūžio nėra. Jis dar kartą įsakė<br />
nedelsiant imtis energingų priemonių, kad visi karinei tarnybai tinkami vyrai<br />
31 r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17 635, ap. 1, b. 12, l. 11.<br />
2 k. preikšo 1942 m. sausio 18 , kovo 1 d. laiškai a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 2, 5–6.<br />
r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap.1, b. 12, l. 28.<br />
05
306<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
– <strong>Lietuvos</strong> ir estijos ssR piliečiai iki 45 m. amžiaus – būtų pašaukti į šias nacionalines<br />
divizijas 34 .<br />
LKP(b) cK ir sovietinės <strong>Lietuvos</strong> vyriausybės įgaliotinis Kirovo srityje ch.<br />
Aizenas A. sniečkui 1942 m. vasario 24 d. rašė apie šios srities karinių komisariatų<br />
nepaslankumą ir priešiškumą evakuotų žmonių iš <strong>Lietuvos</strong> mobilizavimui į diviziją:<br />
beveik visuose srities rajonuose žmones teko „jėga“ išreikalauti, trukdė ir srities partijos<br />
atstovai. Iš viso iš Kirovo srities iki 1942 m. vasario 20 d. į 16 LšD pašaukta 360<br />
žmonių: 160 lietuvių, 163 žydų, 37 rusai. Iš jų dėl moralinių politinių motyvų nuo<br />
mobilizacijos atleisti 4 žmonės, dėl sveikatos problemų – 20 žmonių 35 .<br />
Iš 16 LšD formavimo dokumentų matyti, kad 1942 m. sausio 9 d. divizijoje<br />
buvo 499, sausio 14 d. – 1372, sausio 29 d. – 2309 žmonės. Įdomu pažymėti, kad<br />
absoliuti jų dauguma nurodyti kaip lietuviai 36 , taigi žydų stojimas į diviziją iš pradžių<br />
arba buvo pristabdomas, arba žydai užrašomi lietuviais. Pirmiausiai buvo suformuota<br />
po 2 156–ojo ir 167–ojo šaulių pulkų kuopas, 224–ojo artilerijos pulko 1 baterija.<br />
numatyti divizijos formavimo terminai sužlugo. <strong>Lietuvos</strong> KP(b) cK biuro<br />
1942 m. vasario 17 d. posėdyje (jame dalyvavo 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis)<br />
buvo konstatuota, kad divizijoje tėra apie 5 tūkst. karių, daug žmonių dar neišaiškinta<br />
ir nemobilizuota. LKP(b) cK biuro duomenimis, į diviziją neva nepašaukti<br />
apie 3 tūkst. buvusio 29–ojo teritorinio šaulių korpuso karių, kurie tarnauja įvairiuose<br />
Raudonosios armijos inžineriniuose, pionierių, statybos batalionuose, nKVD darbo<br />
kolonose ir kitur (vargu ar tai buvo tiesa), pažymėta, kad divizijai trūko daug įvairių<br />
specialybių karių. LKP(b) cK nutarė prašyti e. ščadenkos „rusų karinių dalių“<br />
divizijai skirti 3 tūkst. apmokytų karių, 100 viduriniosios grandies vadų iš iki kovo<br />
10–15 d., aprūpinti diviziją ginkluote, transportu, padėti surasti ir mobilizuoti 29–ojo<br />
korpuso karius, <strong>Lietuvos</strong> gyventojus, dirbusius sssR nKVD sistemoje ir kt. 37<br />
Kalbant apie realią padėtį, divizija pirmiausia formuota iš <strong>Lietuvos</strong> piliečių<br />
(lietuvių ir žydų), pasitraukusių <strong>karo</strong> pradžioje į sssR. Politiniu moraliniu aspektu<br />
divizijos branduolį sudarė nKVD, milicijos, kompartijos ir sovietų valdžios<br />
evakavęsi aktyvistai. Trūkstant <strong>Lietuvos</strong> gyventojų, svarbiu divizijos komplektavimo<br />
šaltiniu buvo kariai iš kitų Raudonosios armijos dalinių ir mobilizuotų<br />
4<br />
e. ščadenkos 1942 m. sausio 29 d. raštas leningrado, šiaurės vakarų, tolimųjų rytų, užbaikalės<br />
karinių apygardų viršininkams, lCva, f. r–754, ap. 13, b. 2, l. 2–4.<br />
5<br />
lietuvos kp(b) Ck ir lietuvos ssr vyriausybės įgaliotinio kirovo srityje Ch. aizeno 1942 m. vasario<br />
24 d.ataskaita a. sniečkui apie siuntimą žmonių į 16 lšd, lya, f. 1771, ap. 5, b. 117, l. 1.<br />
36<br />
16 lšd formavimo dokumentai, sssr gynybos ministerijos Centrinis <strong>archyvas</strong>, f. 1079, ap. 1, b.<br />
4, l. 3, 4, 10.<br />
7<br />
lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, lya,<br />
f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 15–16.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
sssR piliečių, nieko bendra su Lietuva neturėjusių.<br />
Buvusio 29–ojo lietuviško teritorinio šaulių korpuso kariai sudarė nežymią<br />
divizijos karių dalį, dar menkesnę jos karių dalį sudarė buvusios <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />
kariai. Taigi ir Raudonosios armijos lietuviškos divizijos sąsajos su<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomene buvo tokios pat menkos.<br />
16 LšD vadu paskirtas senas kadrinis Raudonosios armijos karininkas, gen.<br />
mjr. f. Žemaitis (dėl jo paskyrimo buvo delsiama) 38 , divizijos vado pavaduotoju<br />
– gen. mjr. V. Karvelis, komisaru – pulko komisaras J. Macijauskas, politinio<br />
skyriaus viršininku – M. šumauskas, štabo viršininku – pplk. V. Motieka, vėliau<br />
– plk. V. Kiršinas, artilerijos viršininku – plk. J. Žiburkus.<br />
156–ojo šP vadu paskirtas mjr. s. staškevičius (Raudonosios armijos karininkas<br />
lietuvis), 167–ojo šP vadu sssR didvyris kpt. L. Buberis, vėliau – plk. A. urbšas, pplk.<br />
V. Motieka (nuo 1942 m. gegužės 1 d.), 249–ojo šP vadu – plk. A. šurkus, 224–ojo AP<br />
vadu – mjr. V. Pioravičius (nuo 1942 m. gegužės 16 d. – mjr. P. Petronis 39 ).<br />
sovietinė karinė vadovybė lietuvišką diviziją, nors ji dar nebuvo galutinai<br />
sukomplektuota, 1942 m. gegužės mėnesį planavo pasiųsti į frontą. Gegužės 1 d.<br />
jos kariai prisaikdinti. K. Preikšas 1942 m. gegužės 9 d. laiške A. sniečkui rašė<br />
kad gautas įsakymas divizijoje įvesti kovinę parengtį, per keletą dienų užbaigti<br />
jos komplektavimą, pašalinti visus trūkumus. Jo žodžiais, „į naują vietą“ divizijai<br />
teks keltis apie gegužės 20 d. 40<br />
Apie išvykimą į frontą bylotų ir divizijos vadovybės 1942 m. gegužės 20<br />
d. iškilmingas, su dideliu patosu parengtas raportas sovietiniams <strong>Lietuvos</strong> vadovams<br />
A. sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. Jame tvirtinta, kad divizija visiškai<br />
suformuota, puikiai apginkluota ir aprūpinta, visiškai įvaldžiusi gautą karinę<br />
techniką ir pasiruošusi šiuolaikinėms sudėtingoms kautynėms, kad ji trokšta kuo<br />
greičiau įsijungti į „generalinį mūšį“ su „niekingais“ lietuvių tautos ir kitų sovie-<br />
38<br />
1941 m. gruodžio pabaigoje laikinu divizijos vadu paskirtas plk. Česnakovas, F. žemaitis divizijos<br />
vado pareigas taip pat laikinai ėjo, matyt, nuo 1942 m. sausio mėn. tačiau jį oficialiai paskirti divizijos<br />
vadu buvo delsiama. k. preikšas 1942 m. kovo 28 d. laiške a. sniečkui rašė, kad F. žemaičio paskyrimo<br />
klausimas „vis tęsiamas”, divizijos vadu jis nepatvirtinamas. anot k. preišo, susidaro įspūdis, kad<br />
dėl jo paskyrimo „ten viršuj“ (t. y. aukščiausioje sovietinėje politinėje ir karinėje vadovybėje – r. Z.)<br />
abejojama. k. preikšas patarė a. sniečkui daryti viską, kad F. žemaičiui būtų suteiktas generolo majoro<br />
karinis laipsnis, nes esą bus nenormalu, jei jau paskirtas jo pavaduotojas (gen. mjr. v. karvelis)<br />
bus generolas, o divizijos vadas be (tokio) laipsnio, žr.: lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 13. taigi, galbūt, F.<br />
žemaitį paskirti divizijos vadu delsta dėl generolo laipsnio suteikimo jam procedūros, tačiau, matyt,<br />
svarstytos ir kitos divizijos vado kandidatūros, visų pirma buvusio 29–ojo teritorinio (lietuviškojo)<br />
korpuso vado gen. ltn. v. vitkausko kandidatūra.<br />
9<br />
j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, p. 46.<br />
40<br />
k. preikšo 1942 m. gegužės 9 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 36–37.<br />
07
308<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
tų sąjungos tautų pavergėjais. sutelkusi savo gretose geriausius lietuvių tautos<br />
atstovus, divizija yra pasirengusi įvykdyti bet kokią užduotį. <strong>Lietuvos</strong> sovietinė<br />
vadovybė informuota, kad kreiptasi į sssR Gynybos liaudies komisaro pavaduotoją<br />
e. ščadenką ir Maskvos Karinės apygardos <strong>Karo</strong> Tarybą, kad jie tarpininkautų<br />
diviziją kuo greičiau pasiunčiant į frontą 41 .<br />
Raudonosios armijos Aprūpinimo komiteto pirmininko A. Mikojano 1942<br />
m. balandžio 14 d. įsakymu divizijai išimties tvarka pagerintas maitinimas (pagal<br />
sssR Gynybos Liaudies komisariato (GLK) įsakymo nr. 312 normą nr. 2). A.<br />
sniečkus ir M. Gedvilas 1942 m. gegužės 22 d. jam rašė, kad buvo manoma, jog<br />
divizija gegužės pabaigoje pajudės į frontą, tačiau „turbūt ji pasiliks vietoje dar<br />
kurį laiką iki liepos mėnesio“. A. sniečkus ir M. Gedvilas prašė A. Mikojano<br />
nepabloginti divizijos maitinimo normos (nepervesti į normą nr. 3), nes tai esą<br />
būtų netikslinga prieš išvykimą į frontą 42 .<br />
Taigi nėra aišku, kokios priežastys ir aplinkybės lėmė, kad lietuviškoji divizija<br />
1942 m. gegužę nebuvo pasiųsta į frontą, ten ji nepasiųsta ir liepos mėnesį<br />
(fronte ji atsidūrė tik 1943 m. vasario antroje pusėje).<br />
svarstant klausimą, kodėl sovietinė karinė vadovybė neskubėjo lietuviškos<br />
divizijos pasiųsti į frontą, įdomūs yra duomenys ir faktai, paminėti K. Preikšo 1942<br />
m. gegužės 26 d. laiške A. sniečkui. Jis rašė, kad gegužės 25 d. į diviziją jos apžiūrai<br />
buvo atvykęs Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas. Per pasikalbėjimą<br />
Artemjevas iškėlė „divizijos išplėtimo“ – korpuso organizavimo klausimą.<br />
K. Preikšas atsakęs, jog vargu ar dabar iš lietuvių būtų galima sudaryti korpusą, tai<br />
esą bus galima padaryti (išvaduotoje) Lietuvoje. Artemjevas kalbėjo, kad korpusą<br />
būtų galima sudaryti iš latvių ir rusų, tačiau šią mintį K. Preikšas vertino skeptiškai.<br />
Jie kalbėjo ir apie dar vieną variantą: Kalinino fronte veikia buvusio lietuviškojo<br />
korpuso 179–oji šaulių divizija. nors joje lietuvių ir nėra, „savo pagrindu“ ji esanti<br />
iš <strong>Lietuvos</strong>. sujungus 16–ąją ir 179–ąją šaulių divizijas, „šį tą sukrapščius atsargos<br />
batalione“, anot K. Preikšo, gal ir būtų galima sudaryti, „taip sakant, lietuvišką<br />
korpusą“. Artemjevas tai palankiai priėmė 43 .<br />
sunku daryti kokius nors platesnius apibendrinimus iš šių faktų. Kaip ten<br />
41<br />
lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 1–2.<br />
42<br />
a. sniečkaus ir m. gedvilo 1942 m. gegužės 22 d. raštas sssr lkt biuro nariui a. mikojanui,<br />
lCva, f. r–754, ap. 13, b. 2, l.5.<br />
4<br />
k. preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 61–63. savotiškai<br />
įdomias mintis k. preikšas savo laiške dėstė bendro lietuvių ir latvių korpuso sudarymo klausimu: jis<br />
buvo prieš tokio korpuso sudarymą, nes latviai esą „žiūri į mus iš viršaus“. jo nuomone, geriau jau pasilikti<br />
su viena divizija, negu turėti korpusą su latviais, ten pat, l. 63. tai rodo, kad sovietiniai lietuvos<br />
veikėjai maskvoje bijojo žymiai įtakingesnių latvių kolegų konkurencijos.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
bebūtų, lietuviškoji divizija buvo komplektuojama toliau. 1942 m. gegužės pabaigoje<br />
Balachnoje pradėtas formuoti 2–asis atskirasis šaulių batalionas. 1942<br />
m. liepos pradžioje divizijoje iš viso buvo 12942 žmonės (1123 vyresniosios ir<br />
viduriniosios grandies vadai, 2145 jaunesnieji vadai, 9674 eiliniai kariai).<br />
sssR Liaudies gynybos komisaro pavaduotojo e. ščadenkos 1942 m. rugpjūčio<br />
7 d. direktyva nr. 14556 divizijos sudėtyje palikti 10 374 kariai, kiti perkelti<br />
į 2–ąjį atsargos šaulių batalioną ir į kitus Raudonosios armijos junginius.<br />
Apibendrinamieji duomenys apie 16 LšD organizacinę struktūrą, jos svarbiausių<br />
sudėtinių dalių – šaulių pulkų (šP) ir artilerijos pulko (AP) – formavimo<br />
eigą, vadovaujančio personalo (karininkų, politinių vadovų, karinių viršininkų)<br />
skaičių, nacionalinę sudėtį, ginkluotę pateikti lentelėse nr. 1–5. Iš lentelės<br />
nr. 1 matyti, kad jau 1942 m. kovo–balandžio mėnesiais karinei tarnybai tinkančių,<br />
evakuotų ir kitaip su Lietuva susijusių žmonių „resursai“ baigėsi, nuo tol divizija<br />
buvo baigiama komplektuoti kariais iš kitų Raudonosios armijos dalinių.<br />
Iš lentelėse pateikiamų duomenų matyti, kokią didelę lietuviškosios divizijos<br />
karių dalį sudarė žydai, ypač tarp eilinių karių dalį, daugiau kaip 40 proc. Taigi nacionaliniu<br />
aspektu diviziją tik sąlygiškai galima vadinti „lietuviška“. 16 LšD vadinta<br />
(ir tokia ji buvo iš tikrųjų) „pačia žydiškiausia“ Raudonosios armijos divizija.<br />
Reikia pastebėti, kad sovietiniai duomenys apie divizijos nacionalinę sudėtį<br />
buvo formalūs, juos reikia vertinti kritiškai, atsargiai. Joje buvo nemažai karių,<br />
ypač karininkų, kurie pagal savo asmens dokumentus buvo lietuviai, tačiau Lietuvoje<br />
nebuvo buvę, lietuviškai nemokėjo, buvo nutautėję, jų tarnyba lietuviškojoje<br />
divizijoje kėlė nemažų sunkumų 44 .<br />
44 k. preikšo 1942 m. liepos 9 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, ap. 5, b. 46, l. 90.<br />
09
16 LšD komplektavimo eiga ir jos karių nacionalinė<br />
sudėtis 1942 m. vasario – balandžio mėn.<br />
310<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Lentelė N. 1.<br />
Data Lietuvių Žydų Rusų Kitų tautybių Iš viso<br />
1942 02 09<br />
02 13<br />
02 19<br />
02 24<br />
03 09<br />
03 15<br />
03 20<br />
03 25<br />
03 30<br />
04 05<br />
04 10<br />
04 20<br />
2 282<br />
2 331<br />
2 565<br />
2 793<br />
3 475<br />
3 588<br />
3 685<br />
3 741<br />
3 799<br />
3 752<br />
3 830<br />
3 923<br />
660<br />
1 188<br />
1 596<br />
1 850<br />
2 078<br />
2 210<br />
2 300<br />
2 348<br />
2 383<br />
2 452<br />
2 510<br />
2 556<br />
545<br />
572<br />
622<br />
660<br />
712<br />
751<br />
770<br />
785<br />
794<br />
796<br />
812<br />
1 436<br />
71<br />
87<br />
69<br />
78<br />
86<br />
99<br />
106<br />
108<br />
109<br />
110<br />
113<br />
214<br />
3558<br />
4178<br />
4852<br />
5381<br />
6351<br />
6648<br />
6861<br />
6982<br />
7085<br />
7110<br />
7265<br />
8129<br />
Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1,<br />
b. 4, l. 14–41.<br />
Lentelė Nr. 2.<br />
Karių skaičius 16 LšD šaulių ir artilerijos pulkuose<br />
1942 m. vasario – balandžio mėn.<br />
Data 156 ŠP 167 ŠP 249 ŠP 224 AP<br />
1942 02 09<br />
02 13<br />
02 19<br />
02 24<br />
03 04<br />
03 09<br />
03 15<br />
03 20<br />
03 25<br />
03 30<br />
04 05<br />
04 10<br />
04 15<br />
1 301<br />
1 413<br />
1 582<br />
1 584<br />
1 661<br />
1 698<br />
1 741<br />
1 750<br />
1 750<br />
1 751<br />
1 749<br />
1 744<br />
1 742<br />
870<br />
1 129<br />
1 118<br />
1 126<br />
1 178<br />
1 653<br />
1 609<br />
1 578<br />
1 509<br />
1 590<br />
1 643<br />
1 675<br />
1 728<br />
97<br />
112<br />
486<br />
1 037<br />
810<br />
806<br />
1 383<br />
1 541<br />
1 507<br />
1 586<br />
1 561<br />
1 550<br />
1 536<br />
387<br />
450<br />
438<br />
425<br />
578<br />
587<br />
584<br />
651<br />
706<br />
709<br />
704<br />
705<br />
735<br />
Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap.1,<br />
b. 4, l. 14–38.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Lentelė Nr. 3.<br />
16 LšD organizacinė struktūra ir jos dalių ir dalinių sukomplektavimas<br />
1942 m. balandžio 10 d. duomenimis<br />
Pavadinimas Etatai Buvo karių<br />
Divizijos štabas<br />
156 šP<br />
167 šP<br />
249 šP<br />
224 AP<br />
78 tiekimo automobilių kuopa<br />
39 ryšių batalionas<br />
148 štabo (zenitinė) baterija<br />
18 motorizuota žvalgų kuopa<br />
181 minosvaidžių batalionas<br />
282 prieštankinis batalionas<br />
93 pionierių batalionas<br />
80 medicinos sanitarijos batalionas<br />
23 priešcheminės gynybos kuopa<br />
62 <strong>karo</strong> lauko kepykla<br />
965 Veterinarijos ligoninė<br />
Karantinas (neišskirstyti kariai)<br />
198 (178)<br />
138 (93)<br />
185 (178)<br />
68 (62)<br />
121 (112)<br />
213 (200)<br />
151 (241)<br />
241 (228)<br />
113 (103)<br />
58 (54)<br />
102 (96)<br />
12 (11)<br />
Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1,<br />
b. 4, l. 56.<br />
Lentelė Nr. 4.<br />
182<br />
193<br />
176<br />
65<br />
104<br />
202<br />
113<br />
167<br />
104<br />
28<br />
26<br />
7<br />
166<br />
16 LšD įvairios grandies vadų, politinių vadovų, viršininkų ir eilinių<br />
nacionalinė sudėtis (1942 m. balandžio 15 d. duomenimis)<br />
Karių kategorijos Lietuviai Rusai Žydai Kitų tautybių<br />
Vyriausieji vadai<br />
Vyriausieji politiniai vadovai<br />
Vyriausieji viršininkai<br />
2<br />
1<br />
1<br />
Vyresnieji vadai<br />
28<br />
1 1<br />
4<br />
Vyresnieji politiniai vadovai<br />
19<br />
1 1<br />
2<br />
Vyresnieji viršininkai<br />
27 11 22<br />
5<br />
Viduriniosios grandies vadai 186 47 31<br />
12<br />
Politiniai vadovai<br />
109 24 35<br />
–<br />
Viršininkai<br />
51 44 17<br />
23<br />
Jaunesnieji vadai<br />
732 95 93<br />
6<br />
eiliniai<br />
2713 603 2307<br />
62<br />
Iš viso<br />
3869 826 2507<br />
114<br />
Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap. 1, b. 4, l. 38.<br />
311<br />
–<br />
–<br />
–<br />
–<br />
–<br />
–<br />
–<br />
–<br />
–
16 LšD ginkluotė (1942 m. balandžio 20 d. duomenimis)<br />
Eil. Nr. Ginklų rūšys Skaičius<br />
1.<br />
2.<br />
3.<br />
4.<br />
5.<br />
6.<br />
7.<br />
8.<br />
9.<br />
10.<br />
11.<br />
12.<br />
13.<br />
14.<br />
šautuvai ir karabinai<br />
Automatiniai ir snaiperių šautuvai<br />
Pistoletai ir revolveriai<br />
Pistoletai kulkosvaidžiai PPš<br />
Rankiniai kulkosvaidžiai<br />
sunkieji kulkosvaidžiai<br />
Prieštankiniai šautuvai<br />
signaliniai pistoletai<br />
Minosvaidžiai 50 mm<br />
Minosvaidžiai 82 mm<br />
Minosvaidžiai 120 mm<br />
Pabūklai 45 mm<br />
Pabūklai 76 mm<br />
Haubicos 122 mm<br />
312<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
9 940<br />
80<br />
405<br />
8<br />
10<br />
15<br />
281<br />
150<br />
76<br />
76<br />
18<br />
30<br />
34<br />
12<br />
Lentelė Nr. 5<br />
Lentelė sudaryta remiantis sssR Gynybos ministerijos centriniu archyvu, f. 1079, ap.<br />
1, b. 4, l. 41.<br />
nuo 1942 m. kovo 13 d. 16 LšD dislokavosi Gorkio srityje: divizijos vadovybė<br />
ir specialiosios dalys – Balachnoje, šaulių pulkai – Pravdinsko, Gorodeco,<br />
Gidrotorfo gyvenvietėse.<br />
1942 m. rugpjūčio 15 d. divizija perdislokuota į Tulos sritį, Jasnaja Poliana, spalio<br />
20 d. – į patį Tulos miestą, gruodžio 27 d. – į Černės miestelio sukmanovo kaimo apylinkes<br />
(čia divizija įjungta į Briansko fronto kariuomenės operatyvinės grupės sudėtį).<br />
1943 m. sausio 19 d. divizija įjungta į 2–osios tankų brigados sudėtį ir perkelta<br />
į Glebovo kaimo Polevyje Lokotcy (10 km. į šiaurę nuo Rossošnoje) apylinkes.<br />
1943 m. vasario 14 d. 16 LšD išskirta iš 2–osios tankų armijos sudėties<br />
ir perkelta į Briansko fronto vado rezervą. Vasario 17 d. divizija gavo įsakymą<br />
įsijungti į 48–osios armijos sudėtį 45 .<br />
1943 m. vasarį divizija buvo gavusi įsakymą vykti į Kalinino frontą ir net<br />
buvo visiškai tam pasirengusi – sutalpinta vagonuose. Tačiau netikėtai buvo gau-<br />
45 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, p.60; 16 lšd vadovybės 1943 m.<br />
balandžio 16 d raportas 48–osios armijos štabo karinės parengties skyriaus viršininkui, lya, f. 3377,<br />
ap. 58, b. 262, l. 45–46.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
tas įsakymas išvykti į Briansko frontą, į generolo P. Romanenkos vadovaujamą<br />
šio fronto kariuomenės 48–ąją armiją 46 .<br />
Taigi ilgą laiką formuota 16 LšD buvo laikoma rezerve, kilnota iš armijos į<br />
armiją, jos neskubėta mesti į mūšius. Kodėl? Turint galvoje K. Preikšo išdėstytus<br />
faktus, galbūt kariniais ir politiniais sumetimais puoselėti planai suformuoti<br />
dar didesnį lietuvišką junginį – korpusą. Tačiau galima kelti ir visai kitokio pobūdžio<br />
klausimą – galbūt daug kartų diviziją tikrinusios komisijos matė jos kovinės<br />
parengties nemažų trūkumų ir spragų, kita vertus, atsižvelgiant į divizijos nacionalinę<br />
sudėtį, karių politines ir moralines nuotaikas, ja ne visiškai pasitikėta.<br />
R. šarmaitis savo dienoraštyje 1942 m. spalio pabaigoje pažymėjo, kad iš Maskvos<br />
atvažiavę tikrintojai generolai divizijos pasirengimą vertino „visiškai gerai“,<br />
o vienas iš jų netgi pasakęs, kad jis dar nematęs taip gerai pasiruošusios divizijos.<br />
Tačiau R. šarmaitis pažymėjo ir „kontrrevoliucines nuotaikas“ divizijoje: vienas seržantas<br />
esą ruošęsis sušaudyti savo vadus ir pabėgti pas vokiečius, kitas karys mėginęs<br />
kompromituoti komjaunuolius, pasitaikę ir dezertyrų. Jis pateikė įdomų faktą:<br />
pasirodžius vokiečių lėktuvams, kažkas šaudė raketomis, esą dar neaišku, ar tai daro<br />
lietuviškosios divizijos kariai, ar vokiečių agentai iš vietinių gyventojų 47 .<br />
Vargu ar realiai galima kalbėti apie gerą 16 LšD karinį pasirengimą. J.<br />
Dobrovolskas apie jį pateikia prieštaringus apibendrinamus duomenis: šaudymų<br />
pratimai, taktikos užsiėmimai ir pratybos parodė, kad divizijos karių absoliuti<br />
dauguma buvo gerai pasiruošusi mūšiams, tačiau nurodo, kad 1942 m. pabaigoje<br />
divizijoje buvo (tik ) 1458 kariai, kurie buvo dalyvavę kovose fronte, 36 proc.<br />
karių (eilinių – 42,8 proc.) buvo apskritai netarnavę kariuomenėje, 86,3 proc.<br />
karių, prieš siunčiant juos į frontą, reikėjo specialiai parengti 48 .<br />
Apie vieną divizijos karinės parengties patikrinimą, kurį 1942 m. gegužės<br />
25 d. vykdė minėtasis Maskvos Karinės apygardos viršininkas Artemjevas,<br />
laiške A. sniečkui rašė K. Preikšas. Jis pažymėjo, kad divizijoje rasta nemažai<br />
trūkumų: geriau įvertinti tik jos karių gynybos pratimai, puolimas įvertintas „nekaip“<br />
(šį žodį K. Preikšas pavartojo keletą kartų): kariai blogai atliko perbėgimų<br />
pratimus, nemokėjo prisitaikyti prie vietovės (maskuotis?), „nekaip“ mokėjo<br />
šliaužti, pulti kautynių rikiuote, „nekaip“ mėtė granatas į taikinius, „nekaip“ pasirodė<br />
surengtame parade. Jo manymu, divizijos dalys pasirodė blogiau, negu iš<br />
tikrųjų sugeba 49 .<br />
46<br />
lya, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272.<br />
47<br />
r. šarmaičio dienoraštis, ten pat, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 28.<br />
48<br />
j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, p. 50, 59.<br />
49 k. preikšo 1942 m. gegužės 26 d. laiškas a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 59–60.<br />
313
314<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
nors iki 1943 m. vasario (kai divizija stojo į pirmąjį mūšį) padėtis pagerėjo,<br />
buvo stengiamasi pašalinti išaiškintus trūkumus, vis dėlto divizijos karių<br />
karinis profesionalus parengimas dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių<br />
išliko menkas. Iš pradžių apmokomiems kariams trūko avalynės, todėl apie 800<br />
karių buvo apmokomi kareivinėse 50 , vėliau praktinių pratybų su ginklais ir kt.<br />
Karinė parengtis, be abejo, buvo svarbiausias, esminis dalykas, nulėmęs divizijos<br />
karinės veiklos rezultatus, tačiau ne mažiau svarbūs buvo politiniai, moraliniai,<br />
psichologiniai, o atsižvelgiant į tai, kad divizija buvo daugiatautė, – ir<br />
tautinių santykių klausimai. Visa tai lėmė divizijos karių nuotaikas ir būseną.<br />
16 LŠD išvyksta į frontą, 1942 m. rugpjūtis.<br />
Pasitraukusių į sovietų sąjungą ir patekusių į diviziją lietuvių ir žydų santykiai<br />
nebuvo blogi, tačiau archyvinėje medžiagoje galima rasti užfiksuotų atskirų lietuvių<br />
antisemitizmo faktų: „sistemingai šmeižė žydus“, „skatino nacionalinę neapykantą<br />
žydams“ ir pan. Žydai „šmeiždavo“ <strong>Lietuvos</strong> ssR vyriausybę, pareikšdavo apie<br />
nenorą tarnauti lietuviškoje divizijoje, jiems esą geresni lentų daliniai ir kt. 51<br />
sovietmečiu divizijos stiprybės šaltiniai, ją vieniję ir konsolidavę veiksniai<br />
buvo įvardijami jos karių priklausymas partijai (prieš išvykstant į frontą kas trečias<br />
karys buvo komunistas ar komjaunuolis), socialinė sudėtis (daugiau kaip pusė<br />
divizijos karių buvo darbininkų klasės atstovai), net ir divizijos daugiatautiškumas<br />
50<br />
lietuvos kp(b) Ck biuro 1942 m. vasario 17 d. nutarimas „apie 16 lšd formavimo eigą“, ten pat,<br />
f. 3377, ap. 58, b. 836, l. 16.<br />
51<br />
ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 91, l. 7–8; ap. 5, b. 55, l. 37.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
(joje buvo daugiau kaip 30 tautybių karių) 52 . Pabrėžiama karių ištikimybė komunistų<br />
partijai ir jos deklaruojamiems kovos idealams, „tarybinis patriotizmas“, internacionalizmas,<br />
„tautų draugystė“, neapykanta priešui ir kt. Iš tikrųjų kai kurie<br />
šie veiksniai buvo mažareikšmiai, prieštaringi savo poveikiu ar net lėmė divizijos,<br />
kaip kovinio vieneto, politinį ir moralinį silpnumą, pažeidžiamumą, nestabilumą,<br />
politinį tarpusavio ir sovietinės vadovybės nepasitikėjimą ir kt.<br />
Divizijos karių politinei moralinei būsenai, ypač antisovietinėms nuotaikoms,<br />
stebėti ir kontroliuoti sukurtas plačiai išsišakojęs, didelius įgaliojimus turėjęs politinis<br />
ir represinis aparatas. Divizijoje veikė Ypatingasis skyrius (viršininkas plk.<br />
J. Bartašiūnas), <strong>Karo</strong> tribunolas ( pirmininkas K. stasiulis, karinis prokuroras M.<br />
Mickevičius), vėliau, 1943 m., divizijoje įsteigtas „smeršo“ kontržvalgybos skyrius<br />
(viršininkas pplk. J. Čebelis). „smeršas“ kiekviename dalinyje turėjo savo<br />
įgaliotinius – etatinius karininkus, apsaugos būrį 53 . (Divizijos Ypatingasis skyrius<br />
apie jos karius surinko gausią kompromituojamo pobūdžio medžiagą, kurios detalesnė<br />
analizė galėtų būti atskiro specialaus tyrimo objektas.)<br />
16 LšD sudarė į sovietų sąjungą evakavęsi <strong>Lietuvos</strong> gyventojai (jų buvo<br />
dauguma) ir pačios sovietų sąjungos gyventojai. nekalbant apie ne savo noru<br />
(prievarta) į sovietų sąjungą evakuotus ir į diviziją mobilizuotus žmones, šias<br />
abi žmonių kategorijas stipriau ar silpniau vienijo simpatijos sovietų sąjungai,<br />
sovietų valdžiai, komunizmo idėjoms, ryžtas kovoti su okupantais vokiečiais.<br />
Gen. ltn. V. Vitkauskas ragino sovietinės <strong>Lietuvos</strong> vadovus pasitikėti pasitraukusiais<br />
29–ojo teritorinio korpuso kariais, nes, anot jo, „kas buvo priešingas Tarybų<br />
Lietuvai ar norėjo išsaugoti savo kailį, turėjo progų pasišalinti ir pasišalino“ 54 .<br />
Vis dėlto šios dvi divizijos žmonių kategorijos buvo subrendusios skirtingomis<br />
istorinėmis sąlygomis, skirtingo identiteto. Pasitraukę <strong>Lietuvos</strong> gyventojai sovietų<br />
sąjungoje vis dėlto buvo svetimšaliai, kurių daugumai buvo nelengva prisitaikyti<br />
prie sunkios sovietinės <strong>karo</strong> metų tikrovės.<br />
Galima konstatuoti gana dažną ir būdingą politinį reiškinį: daugelio pasitraukusių<br />
<strong>Lietuvos</strong> žmonių (lietuvių ir žydų), net ir komunistų, buvusių sovietų<br />
valdžios Lietuvoje 1940–1941 m. aktyvistų, nKVD pareigūnų pasaulėžiūroje<br />
įvyko lūžis. Iš arti pažinę sovietų sąjungos konkrečias gyvenimo realijas, jie<br />
nusivylė šia šalimi, sovietine santvarka ir išpažintomis komunistinėmis idėjomis,<br />
52<br />
j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, p. 49, 50, 54.<br />
5<br />
k. varašinskas, lietuvos kariuomenės katastrofa, politika: visuomenės ir politikos žurnalas, 1990,<br />
nr. 4, p. 21.<br />
54<br />
gen. ltn. v. vitkausko 1941 m. lapkričio 19 d. laiškas lietuvos kp(b) Centro komitetui ir lietuvos<br />
ssr liaudies komisarų tarybai, lya, f. 1771, ap. 2, b. 170, l. 106.<br />
315
316<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
gailėjosi pasitraukę į sovietų sąjungą, nenorėjo kariauti, prasitardavo apie ketinimus<br />
progai pasitaikius perbėgti pas vokiečius, kritikavo sovietinės santvarkos<br />
negeroves ir kt. 55<br />
Kartais į sovietų sąjungą pasitraukusius <strong>Lietuvos</strong> gyventojus buvo žvelgiama<br />
kaip į „smulkiaburžuazinės“ ideologijos skleidėjus 56 .<br />
Tikrą politinę padėtį divizijoje atspindi archyvinių šaltinių medžiaga apie dezertyravusius<br />
karius. K. Preikšas 1942 m. kovo 31 d. laiške A. sniečkui rašė apie<br />
„naują nemalonų“ įvykį divizijoje: iš 167 šP dezertyravo Joselis nachimavičius,<br />
fotografas iš šiaulių, kitame, gegužės 9 d., laiške dezertyravimą iš divizijos jis vadino<br />
„nesiliaujančiu blogiu“: dezertyrų jau 21 (iš jų 15 <strong>Lietuvos</strong> ssR piliečiai) 57 .<br />
1942 m. spalio 30 d. „<strong>Lietuvos</strong> ssR piliečių dezertyrų ir 16–osios lietuviškosios<br />
šaulių divizijos <strong>Karo</strong> tribunolo nuteistųjų sąraše“ – 118 kariai. Kitame, – iki 1942 m.<br />
spalio pabaigos <strong>Karo</strong> tribunolo „realiai nuteistų karių“ sąraše, – 72 žmonės 58 .<br />
Per 1943 m. pirmąjį pusmetį iš 16 LšD dezertyravo apie 40 karių 59 .<br />
Divizijos karių politines nuotaikas ir padėtį divizijoje atspindi ne tik dezertyrų,<br />
įvairiomis bausmėmis nubaustųjų sąrašai. Divizijos „Ypatingasis skyrius“<br />
ir jo padaliniai prevenciškai sudarinėjo „politiškai nepatikimų“, „karių, kuriuos<br />
reikia pašalinti“, ir kitaip pavadintus sąrašus. „156 šP jaunesniųjų vadų ir eilinių,<br />
kuriuos reikia pašalinti, sąraše“, sudarytame 1942 m. rugpjūčio 9 d., įrašytos 29<br />
karių pavardės, 1942 m. (tikslesnė data nenurodyta) 224 AP karių, kuriuos reikia<br />
pašalinti sąraše – 14 pavardžių. Iš 148–osios atskirosios zenitinės artilerijos<br />
55<br />
apie tai galima pateikti daugybę pavyzdžių, kai kurie jų labai „pikantiški“. antai joniškėlio partorgas<br />
adomas jurėnas (g. 1910 m.) labai nusivylęs tuo, ką pamatė sovietų sąjungoje kalbėjo: „dabar rusai<br />
mūsų jau daugiau neapgaus. mes pamatėme, kas dedasi „tarybiniame rojuje“. nėra dėl ko mums kariauti“,<br />
lya, f.1771, ap. 5, b. 56, l. 59; Buvę šakių apskrities aukšti sovietų valdžios pareigūnai „šmeižė“<br />
sovietinę santvarką ir komunistų partiją, kuri juos lietuvoje apgaudinėjo. sovietų sąjungoje komunistų<br />
partija mirusi – seni bolševikai sušaudyti, o šeimininkauja žulikai ir karjeristai. vienas buvęs Tiesos.<br />
laikraščio žurnalistas neva kalbėjęs, kad geriau sėdėti „fašistiniame /lietuvos/ kalėjime“ negu dirbti<br />
sovietų sąjungoje, ten pat, b. 55, l. 19. vienas 167–ojo šp karys 1942 m. po j. paleckio politinės paskaitos<br />
divizijoje psreiškė, kad netiesa, jog vokiečiai dabar persekioja lietuvius, tiesa tai, kad j. paleckis<br />
/1941 m./ lietuvius trėmė į sibirą, ten pat, ap.5, b. 56, l. 50. galima pateikti divizijos karių (lietuvių<br />
ir žydų), buvusių komunistų, komunistinio („revoliucinio“) pogrindžio dalyvių daugybę pasisakymų,<br />
kritikuojančių įvairias gyvenimo sovietų sąjungoje (ypač kolchozinės santvarkos) negeroves.<br />
56<br />
antai iš raudonosios armijos vyriausiosios politinės valdybos atvykęs pranešėjas 156–ojo šp politinių<br />
vadovų susirinkime 1942 m. liepą nurodydamas politinio darbo divizijoje trūkumus pareiškė, kad<br />
ne tik divizijos politiniai vadovai, bet net ir kai kurie lietuvos kp(b) Ck sekretoriai dar nėra atsikratę<br />
„smulkiaburžuazinės“ galvosenos, žr.: v. niunkos 1942 m. liepos 10 d. laiškas a. sniečkui „apie kai<br />
kuriuos faktus, patirtus lankant diviziją“, lya, f. 1771, ap. 5, b. 55, l. 33.<br />
57<br />
k. preikšo 1942 m. kovo 31 d.ir gegužės 9 d. laiškai a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 5, b. 46, l. 9, 38.<br />
58<br />
ten pat, b. 57, l. 14–17, 20–21.<br />
59<br />
16 lšd dezertyrų per 1943 m. pirmąjį pusmetį sąrašas, ten pat, ap. 6, b. 91, l. 10–11.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
baterijos, kaip politiškai nepatikimi, pašalinti 7 kariai. Ypač „politiškai nepatikimas“<br />
buvo 2–asis atsargos batalionas, nepatikimų karių sąraše net 128 pavardės<br />
(iki 1943 m. pabaigos iš jo dezertyravo apie 30 karių) 60 .<br />
Visuose šiuose sąrašuose vyrauja lietuviai, tačiau yra ir žydų karių.<br />
sunku apibendrintai vertinti pateiktus duomenis apie dezertyravimo iš 16<br />
LšD mastą, jos karių politines nuotaikas ir padėtį. Tam reiktų palyginamojo pobūdžio<br />
duomenų šiais aspektais kituose Raudonosios armijos junginiuose. Tačiau<br />
galima daryti prielaidą, kad sovietinė politinė ir karinė vadovybė divizijos<br />
nelaikė politiškai patikimu, kovingu nacionaliniu junginiu. Įdomu pažymėti, kad<br />
KGB organai kaip antisovietinius gandus fiksavo kalbas apie tai, kad „draugas<br />
stalinas neduoda leidimo <strong>Lietuvos</strong> divizijai vykti į frontą“ 61 .<br />
Matyt, tai buvo viena iš priežasčių, kad jokia kita suformuota Raudonosios<br />
armijos divizija <strong>karo</strong> meto sąlygomis taip ilgai nebuvo siunčiama į frontą.<br />
1943 m. vasarį 16 LšD pagaliau gavo įsakymą iki vasario 19 d. ryto susitelkti<br />
Rusijos oriolo srities Pokrovskojės rajono Aleksejevkos, zolotoj Rogo,<br />
Troicko, Protasovo kaimų apylinkėse. Čia 16 LšD pagaliau stojo į „Didžiojo<br />
Tėvynės <strong>karo</strong>“ <strong>karo</strong> mūšius.<br />
Lietuviškosios divizijos įsijungimo į mūšius, kaip istorinio įvykio, jos kovos<br />
„krikšto“, be abejo, sėkmingo, laukė sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai, dauguma<br />
divizijos karių. nors divizijos formavimas buvo susijęs su įvairiais sunkumais ir<br />
problemomis, nuotaikos joje tuo metu turėjo būti džiaugsmingos. Raudonoji armija<br />
ir visa „tarybinė liaudis“ gyveno 1943 m. vasario pradžioje prie stalingrado<br />
pasiektos istorinės pergalės euforija. Divizijos žygį fronto link lydėjo įvairios<br />
propagandinės akcijos. Iš Tulos ją išlydėjo <strong>Lietuvos</strong> komunistų partijos ir sovietinės<br />
vyriausybės atstovai, Tulos „darbo žmonės“, šio Rusijos miesto visuomeninių<br />
organizacijų atstovai, A. sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą ir kt.<br />
Paminėtina ir dar viena politinio propagandinio pobūdžio akcija. 1943 m.<br />
vasario pradžioje LšD vadas gen mjr. f. Žemaitis siūlė divizijos pulkams suteikti<br />
lietuviškus pavadinimus: 156–ąjį šaulių pulką pavadinti „156 Žalgirio šaulių<br />
pulku“, 167–ąjį šP – Vilniaus, 249–ąjį šP – Žemaičių, 224–ąjį artilerijos pulką<br />
– Kauno pulku. savotiškai įdomiai jis motyvavo Žemaičių pulko pavadinimo<br />
politinį tikslingumą: Žemaitija – tai <strong>Lietuvos</strong> regionas prie Baltijos jūros ir Rytų<br />
Prūsijos, žemaičiai šimtmečius atlaikė vokiečių šunų–riterių veržimąsi ir gynė<br />
lietuvių tautos vientisumą, jie išaugino daug „liaudies didvyrių“, kurie išaukš-<br />
60 ten pat, ap. 5, b. 56, l. 68–69, 28–30, 97, 87–89; ap. 6, b. 91, l. 1–5.<br />
61 ten pat, f. 1, ap. 1, b. 47, l. 22.<br />
317
318<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
tinti liaudies padavimuose ir dainose, 1905–1917 m. nemažai žemaičių kovojo<br />
su Rusijos carizmu, Pilietinio <strong>karo</strong> metais veikė Raudonosios armijos Žemaičių<br />
pulkas /jam f. Žemaitis vadovavo– R. z./, kuris kovėsi su vokiečių okupantais<br />
ir lietuvių buržuaziniais nacionalistais 62 . Tačiau lietuviški pavadinimai divizijos<br />
pulkams nebuvo suteikti.<br />
16 LŠD mūšiai prie Aleksejevkos 1943 m.<br />
vasario 21 d. – kovo 22 d.: tragiškų įvykių kronika<br />
Taigi gauti pirmąjį kovos krikštą ir pradėti savo kovos kelią 16 LšD buvo<br />
lemta ne <strong>Lietuvos</strong> teritorijos prieigose, kaip <strong>karo</strong> pradžioje planavo A. sniečkus,<br />
o toli nuo <strong>Lietuvos</strong>, Rusijos pietuose, oriolo srityje, Briansko fronto 48–osios<br />
armijos sudėtyje. Tačiau tai buvo svarbus ir garbingas Rytų fronto baras: Raudonoji<br />
armija po istorinės pergalės prie stalingrado stūmė vokiečius į vakarus,<br />
tačiau 1943 m. vasario antroje pusėje jos puolimas ėmė strigti, <strong>karo</strong> veiksmų<br />
situacija komplikuotis. Atrodytų, kad ne tik sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai, bet ir<br />
sssR karinė vadovybė iš ilgai komplektuotos, mūšiuose dar nedalyvavusios,<br />
taigi šviežios, neišvargintos divizijos tikėjosi sėkmingų puolamųjų veiksmų.<br />
fronto bare, kuriame divizijai teko pulti, gynėsi vermachto /17–osios armijos–?/<br />
45–osios divizijos likučiai, aviadesantinės divizijos 101–ojo pulko ir 501–ojo<br />
minosvaidžių pulko daliniai 63 .<br />
Deja, 16 LšD puolamieji mūšiai 1943 m. vasarį – kovą prie Aleksejevkos<br />
kariniu požiūriu buvo beviltiškai nesėkmingi. Per mėnesį trukusius mūšius divizija<br />
juos baigė ten, kur buvo pradėjusi, praktiškai nė žingsnio nepasistūmėjusi<br />
į priekį, tačiau patyrusi didžiulių žmonių aukų, ginkluotės ir kito karinio turto<br />
nuostolių. Tokius jos kovinės veiklos rezultatus galima vertinti kaip tikrą karinę<br />
katastrofą ir mūšiuose dalyvavusių žmonių tragediją. šią tragediją gilino ir pratęsė<br />
divizijos karių karinę garbę ir žmogiškąjį orumą žeminanti savųjų – Raudonosios<br />
armijos vadovybės aštri, neigiama, žeidžianti reakcija į nesėkmingus<br />
62 ten pat, f. 3377, ap.58, b. 262, l.3; įdomu pažymėti, kad k. preikšui nelabai patiko „kauno“ ir ypač<br />
„žemaičių“ pavadinimų suteikimas divizijos pulkams, jo nuomone, „senovėje“ žemaičiai atkakliai kovojo<br />
su vokiečiais, bet vėliau jie „niekuo nepasižymėjo“. 249 šp jis siūlė pavadinti „249 saulės šaulių<br />
pulku“ (1236 m. įvykusio saulės mūšio „garbei“). tačiau k. preikšas nežinojo, kaip šiuo atveju į rusų<br />
k. versti žodį „saulė“: vertinys „sauleskij polk“ buvo neaiškus, nevykusiai asocijavosi su „solnečnyj<br />
polk“ („saulėto pulko“) pavadinimu. jis pažymėjo, kad šį pulką siūlyta pavadinti „margirio“ pulku,<br />
žr.: lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l.83.<br />
63 j. dobrovolskas, lietuviai kariai didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, p. 61.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
mūšių rezultatus, atrodytų, nepelnyta, neadekvati divizijos karių „kaltei“ dėl to,<br />
kas įvyko, kritika ir vertinimas.<br />
sovietinėje istoriografijoje lietuviškosios divizijos mūšių prie Aleksejevkos<br />
eiga, tikrieji rezultatai, priežastys ir aplinkybės iš esmės liko nutylėti, į šiuos<br />
dalykus nebuvo gilinamasi, jie paminėti tik bendromis, trafaretinėmis frazėmis,<br />
dažnai iškreiptai, pagražintai. Todėl remdamiesi oficialiais divizijos kovos veiksmų<br />
dokumentais pabandykime divizijos mūšių prie Aleksejevkos eigą, įvykius<br />
ir faktus atskleisti nuosekliai chronologiškai, pažvelgti į divizijos patirtos nesėkmės<br />
tikrąsias priežastis ir aplinkybes.<br />
1943 m. vasario 18 d. 48–osios armijos vadas išsikvietė gen. mjr. f. Žemaitį<br />
ir jam iškėlė tokią kovos užduotį: 16 LšD kartu su priskirtomis dalimis (543<br />
prieštankiniu pulku, 1007 lengvuoju artilerijos pulku, 324 reaktyvinių minosvaidžių<br />
(„Katiušų“) daliniu iki vasario 19 d. ryto susitelkti Aleksejevkos, zolotoj<br />
Rog, Troickio, Protasovo kaimų apylinkėse.<br />
Vykdydamas gautą armijos vado įsakymą ir vadovaudamasis gauta iš jo<br />
informacija apie padėtį kovos veiksmų rajone (apie tai, kad „priešas sumuštas<br />
ankstesniuose mūšiuose ir priešinasi tik atskiruose pasipriešinimo punktuose“),<br />
divizijos vadas įsakė į puolimo susitelkimo rajoną žygiuoti dviem maršrutais:<br />
167 šP iki vasario 19 d. 7.00 val. ryto susitelkti Aleksejevkos kaimo šiaurinėje ir<br />
vidurinėje dalyje, 156 šP – Protasovo ir Troickio apylinkėse, 249 šP – Aleksejevkos<br />
pietinėje dalyje ir zolotoj Rog apylinkėse.<br />
Kaip matyti iš divizijos kovos veiksmų žurnalo, toks įsakymas nebuvo realus,<br />
divizijos pulkai ir kiti daliniai nesugebėjo laiku pasiekti nurodytų susitelkimo<br />
rajonų, ypač vėlavo 156 ir 167 šP. nebuvo kelių, žmonės ir arkliai pavargo,<br />
teko sustoti poilsio, žmonėms ir arkliams nebuvo maisto ir pašarų. naktį divizijos<br />
kolonoms judėti į priekį trukdė sniege įstrigusios automobilių kolonos ir<br />
pūga. Visas transportas, divizijos, jai priskirta sustiprinimo artilerija dėl gilaus<br />
sniego (pusnynų) ir degalų stokos atsiliko. Divizijos maršas nuo Pokrovskojės<br />
iki Aleksejevkos vyko giedrą /vasario 19/ dieną. Divizijos kolonos judėjimą visą<br />
dieną stebėjo ir apšaudė vokiečių žvalgybinis lėktuvas, tačiau nuostolių nebuvo.<br />
Tuo tarpu iš 48–osios armijos štabo buvo gaunami įsakymai, tačiau jie<br />
buvo nevykdomi: vasario 18 d. vėlai vakare atėjo įsakymas iki vasario 19 d.<br />
12.00 val. išskleisti vieną pulką puolimui kartu su 143 ir 6 gvardijos šaulių divizijomis;<br />
divizijai kartu su priskirtomis dalimis įsakyta iki vasario 20 d. 1.00 val.<br />
būti pasiruošusioms zmijevkos ruože pulti bendra oriolo kryptimi. Vasario 19 d.<br />
rytą divizijai įsakyta „dienos metu toliau Aleksejevkos nesirodyti“, į mūšį stoti<br />
tik vokiečiams priartėjus prie Aleksejevkos, kautis „vienu pulku ir technika“.<br />
319
20<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Vasario 19 d. 16.00 val. 167 šP buvo Protasovo, 156 šP – zubkovo apylinkėse,<br />
249 šP dėl žmonių ir arklių nuovargio buvo dar toliau atsilikęs. Divizija tuo<br />
laiku užėmė Protasovo, Ivanovkos, zubkovo ruožą. Vasario 19 d. divizijoje jokių<br />
vykių nebuvo: rinkosi atsilikusios gurguolės ir padaliniai.<br />
Vasario 20 d. auštant vokiečių aviacija bombordavo 167 šP pozicijas. 1<br />
karys žuvo, 2 buvo sužeisti 64 .<br />
Tuo laiku apie priešą buvo žinoma tai, kad jis ginasi stolbeckoje – nižniaja<br />
sergejevka – nagornyj – choroševskyj – Volnyj Trud – stepnaja Dačia ruože.<br />
Divizijos puolimo ruožo flanguose Jemeljanovkoje ir choroševskyje buvo du<br />
gerai įtvirtinti vokiečių atramos mazgai, iš jų buvo galima gerai stebėti ir apšaudyti<br />
visą puolimo ruožą. Buvo įžvelgiamas pavojus, kad įsiveržus į vokiečių<br />
gynybos gilumą, šie iš jų gali lengvai atkirsti puolančiuosius nuo užnugario.<br />
Divizijos kaimynai (dešiniajame sparne – 143 šD, kairiajame 6 gvardijos<br />
šD) buvo negausūs, išsekinti ankstesnių mūšių, jie vykdyti aktyvių puolamųjų<br />
mūšių buvo nepajėgūs.<br />
Todėl, kaip tvirtinama 16 LšD kovos veiksmų žurnale, divizijos vadas gen.<br />
mjr. f. Žemaitis prašė 48–osios armijos vado pakeisti divizijos puolimo ruožą: vietoj<br />
pagrindinės puolimo krypties nagornas – Borisovka leisti pulti nataljino – Jegorjevkos<br />
kryptimi, pirmiausiai likviduoti choroševskio pasipriešinimo mazgą,<br />
kad toliau puolant nebūtų pavojaus bent vienam divizijos sparnui. Į tokį divizijos<br />
vado pasiūlymą 48–osios armijos vadas atsakė: „Vykdykite gautą įsakymą“ 65 .<br />
o 48–osios armijos vado žodinis įsakymas, duotas vasario 20 d. naktį, buvo<br />
toks: 16 LšD iki vasario 20 d. 24.00 val. pakeisti 143 šD 800–ojo šP dalinius<br />
ir 6 gvardijos šD ir būti pasiruošus pulti zmijevkos geležinkelio stoties bendra<br />
kryptimi ruože dešinėje Jemeljanovka – kairėje choroševskis, Bogorodickoje,<br />
Kuračevo. Dienos užduotis – užimti zmijevką. Puolime turėjo dalyvauti ir minėtų<br />
kaimyninių divizijų dalys.<br />
Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turujo pulti 167 ir 156 šP, skiriamoji<br />
riba tarp jų aukštuma 250.2. 249 šP turėjo pulti antrajame ešelone paskui<br />
156 šP, šie divizijos pulkai kartu su 6 gvardijos šD užimti choroševskį.<br />
Vasario 21 d. naktį iki 5.00 val. siaučiant pūgai ir esant labai blogam matomumui<br />
divizijos 167 ir 156 šP pakeitė 800–ąjį šP ir 6–osios gvardijos šaulių divizijos kai<br />
kuriuos padalinius. 249 šP susitelkė į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo Aleksejevkos.<br />
64 Čia (ir toliau) remiamasi duomenimis, pateiktais dokumente „išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų<br />
1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. laikotarpiu žurnalo“, lya, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 2–4. tačiau šiame<br />
dokumente divizijos kovos nuosekliai aprašomas tik iki kovo 1 d.<br />
65 ten pat, l. 4–5.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Vasario 21 d. ankstyvą rytą 6.00 val. 48–osios armijos vadas žodžiu įsakė<br />
būti pasiruošus puolimui 10 val. Divizijos vadas 7.10 val. papildomai patikslinino<br />
puolimo užduotis: pulkams užėmus stepanovkos, Borisovkos, Krasnyj Majak,<br />
Bogorodickoje, choroševskio gyvenvietes, įsitvirtinti ir būti pasiruošusiems<br />
atremti vokiečių kontratakas.<br />
Tuo tarpu 224 AP vasario 20 d. vakare iš susitelkimo rajono Judinkos, Muchorovo<br />
rajone, per pūgą ir gilų sniegą pajudėjo link Aleksejevkos, pulko pirmieji<br />
artileristai jos apylinkėse pasirodė tik vasario 21 d. apie 10.00 val. (kai turėjo<br />
prasidėti divizijos puolimas). Iš jų pranešimų paaiškėjo, kad artilerijos divizionas<br />
dar už 10 km. iki Aleksejevkos, jis judėjo į priekį labai sunkiai, o haubicų baterija<br />
dėl degalų trūkumo dar labiau buvo atsilikusi ir stovėjo vietoje. Matyt, dėl šios<br />
priežasties 48–osios armijos vadas puolimo pradžią nukėlė į antrąją dienos pusę.<br />
šaulių pulkams įsakyta įsitvirtinti užimamose pozicijose, vykdyti kovinę žvalgybą<br />
(167 šP – iki dviejų sustiprintų kuopų, 156 šP – sustiprinto būrio jėgomis) siekiant<br />
nustatyti priešo ugnies taškus ir paimti priešo <strong>karo</strong> belaisvių.<br />
167 šP žvalgybos būrys prie nagorno kaimo priartėjo per 200–500 metrų ir<br />
buvo vokiečių minosvaidžiais ir kulkosvaidžiais apšaudytas iš nagorno, Jameljanovkos,<br />
choroševskio rajonų. Mūšis truko keletą valandų ir nebuvo sėkmingas,<br />
būrys patyrė didelių nuostolių ir buvo priverstas trauktis į išeities pozicijas. 156 šP<br />
žvalgybos būrį vokiečiai stipriai apšaudė iš aukštumos 242.7 ir choroševskio.<br />
Iš vasario 21 d. žvalgybos mūšių rezultatų darytos, atrodytų, teisingos išvados:<br />
jose pažymėta, kad Jemeljanovka ir sergejevka yra pavojingi priešo pasipriešinimo<br />
mazgai divizijos dešiniajame sparne, gilus sniegas apsunkina puolančių karių<br />
judėjimą į priekį, puolę be baltų maskuojamųjų chalatų kariai gerai matomi priešui,<br />
be stiprios artilerijos ugnies paramos pralaužti priešo gynybos neįmanoma 66 .<br />
Vasario 21 d. 9.25 val. iš 48–osios armijos štabo divizijai atėjo šifruotas<br />
įsakymas: „Būti pasiruošusiems puolimui 18.00val. Apie puolimo pradžią bus<br />
pranešta papildomai“. Tačiau iki va<strong>karo</strong> įsakymo pulti negauta. Vokiečiai visą<br />
dieną minosvaidžiais apšaudė divizijos kovines pozicijas, jas žvalgė, apšaudė<br />
kulkosvaidžiais, numetė keletą bombų vokiečių žvalgybinis lėktuvas.<br />
Visą vasario 21 d. prie Aleksejevkos artėjo divizijos ir priskirtos jai artilerijos dalys.<br />
Va<strong>karo</strong>p Aleksejevkos apylinkėse kovines pozicijas užėmė 224 AP dvi baterijos.<br />
Vasario 21 d. divizijos nuostoliai – 11 žuvusiųjų ir 53 sužeistieji 67 .<br />
Vasario 22 d. rytą iš 48–osios armijos vadovybės buvo gautas žodinis pra-<br />
66<br />
ten pat, l. 6.<br />
67<br />
ten pat, l. 6.<br />
321
22<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
nešimas, kad tą dieną armija pradės puolimą, divizijos užduotys nepasikeitusios,<br />
artilerijos paruošimo pradžia 11.30 val., atakos pradžia 12.00 val., vėliau ji atidėta<br />
iki 14.00 val. ir galiausiai nukelta į vasario 23 d. rytą.<br />
Divizijai įsakyta per tą laiką komplektuoti, rinkti atsilikusius padalinius,<br />
rūpintis šaudmenų, maisto ir pašarų papildymu. Atidėliojant puolimo laiką, visą<br />
dieną divizijos pulkai buvo išeities puolimui pozicijose. Vokiečiai stipria kryžmine<br />
minosvaidžių ir artilerijos ugnimi iš sergejevkos ir choroševskio rajonų, kaip pasakyta<br />
divizijos kovos veiksmų žurnale, „naikino“ 167 ir 156 šP kovines rikiuotes.<br />
Atsakomoji ugnis dėl sviedinių trūkumo buvo labai silpna. Apie 11 val. iš pradžių<br />
9, vėliau 10 vokiečių lėktuvų atliko apie 10 antskrydžių virš abiejų pulkų pozicijų<br />
ir vakarinės Aleksejevkos dalies, jie mėtė bombas ir šaudė kulkosvaidžiais: vokiečių<br />
lakūnai skraidė drąsiai, „skutamaisiais“ skrydžiais. Armijos pavaldumo zenitinės<br />
artilerijos nebuvo, šauliai „nedrąsiai“ šaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių.<br />
16 LšD artilerija toliau lėtai telkėsi Aleksejevkos apylinkėse. Per visą vasario<br />
22 d. iš viso buvo iššauti 58 sviediniai 68 .<br />
Apie katastrofiškai nesėkmingą divizijos kovų pradžią prie Aleksejevkos<br />
byloja ne tik kovos veiksmų žurnalas. 167 šP vadas pplk. V. Motieka dokumente<br />
„Mūšio nagorno rajone aprašymas“ pažymėjo, kad jo pulko kariai visą vasario<br />
21d. praleido išeities pozicijose atvirame lauke, pusiau apsikasę sniege, vokiečių<br />
apšaudomi iš minosvaidžių. Vakare divizijos vado įsakymu pulkas turėjo priartėti<br />
per 600–700 m. iki vokiečių priešakinų gynybos linijų. 167 šP 1 ir 2 kuopos<br />
pavėlavo įvykdyti šį įsakymą ir jį vykdydamos artėjo prie vokiečių pozicijų vasario<br />
22 d., jau prašvitus.<br />
V. Motieka mini įdomią detalę: tuo metu iš pulko stebėjimo punkto buvo<br />
matyti, kad vokiečiai pradėjo atitraukti savo prieštankinius pabūklus, jo nuomone,<br />
„galbūt, turėdami tikslą vilioti mūsų padalinius judėti į priekį ir įtraukti juos<br />
į ugnies maišą“. Jis raportavo apie tokius priešo veiksmus divizijos vadui ir gavo<br />
iš jo įsakymą toliau išeities puolimui pozicijų nepulti, dviejų kuopų jėgomis vesti<br />
žvalgybą mūšiu. Ją vykdė 1 ir 5 kuopos.<br />
V. Motiekos liudijimu, vasario 22 d. ypač didelių nuostolių patyrė 167 šP<br />
1–asis batalionas, netekęs daugiau kaip 50 proc. karių, žuvo ir šio bataliono<br />
vadas bei jo pavaduotojas. Iš viso vasario 21–22 d. 167 šP neteko 235 karių. Vasario<br />
22 d. temstant divizijos vado įsakymu pulkas atitrauktas į išeities pozicijas,<br />
į aukštumos 250.2 rajoną 69 .<br />
68<br />
ten pat, l. 6–7.<br />
69<br />
167 šp vado v. motiekos 1943 m. kovo 5 d.„mūšių nagorno rajone aprašymas“, ten pat, f. 3377,<br />
ap. 58, b.262, l. 38–40.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Iš viso vasario 22 d. divizijos karių nuostoliai buvo<br />
273 žmonės – tiek buvo sužeistų ar žuvusių karių. Pplk.<br />
V. Motiekos paminėtas tą dieną žuvęs 167 šP 1 bataliono<br />
vadas, vyr. ltn. stanislovas Vaznelis buvo pirmasis<br />
divizijoje žuvęs <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkas (g.<br />
1908 m., tarnavo šarvuočių rinktinėje) 70 .<br />
Vasario 23 d. 5.40 val. iš 48–osios armijos štabo<br />
gauta šifruotė, kad artilerijos parengimas prasidės<br />
11.30 val., puolimas – 12.30 val., jo uždaviniai tie patys<br />
– pasiekti neručio upės ribą.<br />
Vasario 23 d. naktį divizijai priskirti 4 tankai, rytą<br />
dar 3 tankai. Jie turėjo remti 167 šP puolimą nagorno,<br />
Borisovkos, stepanovkos kryptimi. 156 šP turėjo pulti aukštumos 242.7, Krasnyj<br />
Majak, Iljinskio kryptimi, kartu su 6 gvardijos šD likviduoti choroševskio<br />
pasipriešinimo mazgą.<br />
6.00 val. pulkai užėmė išeities pozicijas puolimui. Ataka turėjo prasidėti<br />
12.10 val., tačiau 11.20 val. 48–osios armijos vado žodiniu įsakymu atidėta iki<br />
ypatingojo įsakymo. 14.00 val. įsakyta per likusį dienos laiką ir vasario 24 d.<br />
naktį šaudmenų atsargas padidinti iki 1–1,5 kovinio komplekto, maisto ir pašarų<br />
atsargas sukaupti 5 paroms, degalų – 3 įpylimams (rus. zapravka). Vykdyti žvalgybą,<br />
būtinai paimti į nelaisvę „kontrolinių belaisvių“.<br />
šaudmenų, maisto ir pašarų, degalų atsargos papildytos nebuvo, nes nebuvo<br />
transporto, o tiekimo bazės buvo toli, žvalgyba taip pat jokių rezultatų nedavė.<br />
Vokiečiai visą dieną iš minosvaidžių ir artilerijos pabūklų apšaudė abiejų<br />
pulkų kovines pozicijas.<br />
Vasario 23 d. divizijos nuostoliai – 164 nukauti ir sužeisti kariai 71 .<br />
nepaisant to, kad šaudmenų ir kiti materialiniai resursai papildyti nebuvo,<br />
vasario 24 d. rytą 9.30 val. po silpnos artilerijos ugnies (trūko sviedinių)<br />
divizijai įsakyta pulti: 167 šP, remiamas 7 tankų, iš pietvakarių puolė nagorno<br />
kaimą. Į kaimo pakraštį įsiveržė tik tankai, pulko šauliai nuo jų atsiliko, įsiveržti<br />
į kaimą neįstengė. Remiamas tų pačių tankų ugnimi, 156 šP ryžtinga ataka,<br />
patirdamas didelių nuostolių, išstūmė vokiečius iš aukštumos 242.7, tačiau dėl<br />
70<br />
karininkų metraštis 1939 m., kaunas, 1939, p. 136; 16–osios lietuviškosios divizijos karių atmintis,<br />
p. 310. vasario 22 d. taip pat žuvo 167 šp politinis vadovas kap. s. žolneris, šio pulko būrio vadas jaun.<br />
ltn. Br. kaminskas, 156 šp būrio vadas jaun. ltn. k. Baltrušaitis ir kt., ten pat, p. 32, 130, 333.<br />
71<br />
išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d.žurnalo, lya, f. 1771, ap. 2, b.<br />
180, l. 9.<br />
2<br />
Vyr. ltn. Stanislovas<br />
Vaznelis
24<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
vokiečių ugnies iš nagorno ir choroševskio buvo priverstas ją palikti 72 . (Reikia<br />
pažymėti, kad ši aukštuma buvo vienintelė divizijos užimta vietovė per visą jos<br />
mūšių laikotarpį prie Aleksejevkos –R. z.)<br />
Vasario 24 d. divizijos nuostoliai – 426 žmonės 73 .<br />
Po vasario 24 d. mūšių divizijos vadovybė padarė apibendrinamąsias išvadas<br />
apie divizijos mūšius. Jose pažymėta, kad divizija puolė 4 km frontu, priekyje<br />
buvo vokiečių įtvirtintas nagorno kaimas su aukštuma 242.7, sparnuose<br />
– stipriai įtvirtinti pasipriešinimo mazgai: dešinėje – sergejevka, Jemeljanovka,<br />
kairėje – choroševskis. Iš šių pasipriešinimo mazgų visą divizijos puolimo ruožą<br />
buvo galima apšaudyti iš kulkosvaidžių ir minosvaidžių kryžmine ugnimi. (nustatyta,<br />
kad priešais diviziją veikė 3 vokiečių toliašaudės artilerijos baterijos, 5–6<br />
minosvaidžių baterijos, apie 20 sunkiųjų kulkosvaidžių. Iš vokiečių ugnies jėgos<br />
buvo daroma prielaida, kad prieš diviziją veikia ne mažesnės kaip sustiprinto pulko<br />
dydžio vokiečių jėgos 74 .) nepakankamas artilerijos parengimas ir jos parama<br />
leido priešui efektyviai panaudoti visas turimas ugniavietes ir ugnies priemones.<br />
Kaimynai aktyvių veiksmų nevykdė, puolanti divizija pateko į „ugnies maišą“.<br />
Gilus sniegas neleido pulti sparčiau, lėtas puolimo tempas didino nuostolius.<br />
Buvo daroma išvada, kad divizijos kariai – eiliniai ir vadai – „drąsiai veržėsi<br />
pirmyn“, patirdami didžiulių nuostolių, nepaisydami to, kad keletą parų negavo<br />
maisto. Pažymėta, kad pirmojo ešelono karių savavališko pasitraukimo atvejų<br />
iš užregistruota nebuvo, tam tikras karių skaičius palydėdavo sužeistuosius į<br />
užnugarį ir tuoj pat grįždavo atgal 75 .<br />
48–osios armijos vadas vasario 24 d. vakare, 23 val., divizijai įsakė vasario<br />
25 d. nuo 1.00 val. nakties tęsti puolimą ir naktį įvykdyti duotą užduotį: 167 šP<br />
įsakyta užimti nagorną, 156 šP –pulti choroševskio kryptimi. Tačiau naktinės<br />
atakos rezultatų nedavė.<br />
Vasario 25 d. divizijos vadas davė įsakymą iki va<strong>karo</strong> užimti zmijevkos<br />
geležinkelio stotį, kaip „artimiausias uždavinys“ divizijai iškėlė tikslą – užimti<br />
neručio upės ribą.<br />
167 šP kartu su 249 šP 2–uoju batalionu (jis naktį išvestas į aukštumos<br />
242.7 rajoną) smūgiu iš pietvakarių pusės turėjo užimti nagorno kaimą, įsitvirtinus<br />
jame ir aukštumoje į šiaurės vakarus nuo nagorno, pereiti į gynybą, o priešo<br />
72<br />
ten pat, l. 9–10.<br />
7<br />
ten pat, l. 10.<br />
74<br />
sssr gynybos ministerijos <strong>archyvas</strong>, f. 1079, ap. 1, b. 8, l. 99.<br />
75<br />
išvados apie mūšius 1943 m. vasario 24 d., lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 8; išrašas iš 16 lšd kovos<br />
veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, ten pat, f. 1771, ap.6, b. 180, l. 10–11.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
traukimosi atveju jį persekioti; 156 šP (kartu su 6 gvardijos šaulių divizija) įsakyta<br />
pulti choroševskio šiaurinę dalį, iki vasario 25 d. ryto jį užimti, toliau pulti Krasnyj<br />
Majako, nachlestovo kryptimi ir užimti zmijevką. 249 šP turėjo pulti aukštumos<br />
250.2 pietinės pašlaitės, toliau Borisovkos kryptimi, būti pasiruošęs atremti galimą<br />
vokiečių išpuolį iš sergejevkos rajono, „plėtoti sėkmę“ 167 šP puolimo ruože 76 .<br />
Divizijos pulkai laiku užėmė pozicijas ir buvo pasiruošę puolimui.<br />
Tačiau vasario 25 d rytą iš 48–osios armijos štabo atėjo pranešimas, kad<br />
divizijai ruošiama nauja užduotis. 9.30 val. divizija ją gavo: prisidengus vienu<br />
pulku nuo Verchniaja sergejevka, nagornas, Kurkinas, Dubovy, kelio nagornas–choroševskis,<br />
kitais dviem pulkais ir priskirtomis pastiprinimo dalimis pulti<br />
Berezovkos, Borisoglebskojės, Pyrožkovo kryptimi.<br />
Divizijos vado sprendimu pirmajame ešelone turėjo pulti 156 ir 249 šP,<br />
smūgiu iš šiaurės ir pietų turėjo būti apeitas choroševskio pasipriešinimo mazgas,<br />
toliau Berezovkos, Preobraženskojės ir kitos gyvenvietės.<br />
156 šP turėjo pulti aukštumos 242.7, Bogorodickojės, 1 Pozdnevo kryptimi<br />
ir iki dienos pabaigos išeiti į novaja Derevnia ir aukštumos į pietvakarius nuo<br />
jos rajoną. 249 šP išeities pozicijas puolimui turėjo užimti Volnyj Trud rajone,<br />
apeiti choroševskį iš šiaurės, iki dienos pabaigos užimti Konstantinovkos rajoną.<br />
167 šP įsakyta užimti pozicijas gynybai kalvose į šiaurę nuo Aleksejevkos, į<br />
šiaurę ir šiaurės vakarus nuo aukštumos 250.2.<br />
Tai buvo puolimas nauja kryptimi. Kaip teigiama divizijos dokumentuose,<br />
2/3 divizijos jėgų reikėjo pergrupuoti, pakreipti į vakarus 90 laipsnių kampu. 249<br />
šP nuo vokiečių priešakinių linijų buvo per 8 km, šio pulko 2–asis batalionas<br />
– nagorno rajone, jį dienos metu atitraukti buvo labai sunku. Puolimas turėjo<br />
prasidėti 11.00 val., taigi iki jo pradžios buvo likę 1,5 val. Laiku pradėti puolimą<br />
buvo neįmanoma. Divizijos vado prašymu 48–osios armijos vadovybė leido jį<br />
atidėti 2 kartus: iš pradžių iki 12 val., vėliau – iki 14 val.<br />
Tačiau 167 šP persitvarkė į gynybą tik į dienos pabaigą: esą kai kuriuos<br />
padalinius teko perkelti iš vieno sparno į kitą, išilgai fronto linijos vokiečiams intensyviai<br />
apšaudant iš minosvaidžių ir kulkosvaidžių. 167 šP perkėlus į gynimosi<br />
pozicijas, iškilo grėsmė 156 šP dešiniajam sparnui ir užnugariui nuo nagorno<br />
pusės ir aukštumų į šiaurės vakarus nuo jo.<br />
249 šP į Volnyj Trud rajoną išėjo laiku. Puldamas pulkas kentėjo nuo vokiečių<br />
minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš choroševskio. Baigiantis dienai 249<br />
šP vienas batalionas išėjo į Krestjankos rajoną ir kovėsi su priešu sandrovkos<br />
76 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų 1943 m. vasario 20 – kovo 19 d. žurnalo, 11–12.<br />
25
326<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
rajone. Kitas batalionas ir pulko vadavietė įsikūrė Jegorjevkoje. 249 šP 2 batalionas<br />
nakčiai atitrauktas į Aleksejevką 2–jų valandų poilsio, po to pasiųstas į<br />
Jegorjevką, į pulko vado dispoziciją.<br />
156 (taip pat ir 249) šP veiksmai bandant manevruoti, pulti nauja kryptimi<br />
buvo „neryžtingi ir nesėkmingi“ 77 . Vokiečiai visą dieną intensyviai minosvaidžiais<br />
ir kulkosvaidžiais juos apšaudė iš nagorno, Krasnyj oktiabrj, choroševskio,<br />
sandrovkos, aukštumos 235.0.<br />
Vasario 25 d. abiejų pulkų žmonių nuostoliai – 572 kariai 78 .<br />
Vasario 25 d. vėlai vakare, 24.00 val., divizijos štabas gavo 48–osios armijos<br />
<strong>Karo</strong> tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimą nr. 8 „Dėl priemonių stiprinant<br />
16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, jame<br />
buvo pareikšta apie 16 LšD nepasirengimą kovoms (rus. „о небоеспособности<br />
16 литовской стрелковой дивизии“) 79 . Kaip matyti iš 16 LšD vado gen. mjr.<br />
f. <strong>Žemaičio</strong> 1943 m. balandžio 23 d. raporto, 48–osios armijos <strong>Karo</strong> tarybos<br />
narys gen. mjr. Istominas šiek tiek vėliau įvykusiame visos armijos dalių vadų<br />
susirinkime diviziją pavadino „persišovėlių divizija“ (rus. „объявил дивизию<br />
самострелщиками“), o dar aukštesnės karinės vadovybės instancijos – Briansko<br />
fronto <strong>Karo</strong> tarybos įsakyme divizija paskelbta “suteršusia savo vardą (rus.<br />
„опозорившейся“, „покрывшейся себя позором“) Tėvynės <strong>karo</strong> frontuose“. J.<br />
Paleckio liudijimu, tokiam Briansko fronto vadovybės vertinimui neprieštaravo<br />
ir sssR aukščiausioji karinė vadovybė (stavka) 80 .<br />
48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės neapsiribojo kategoriškais,<br />
diviziją įžeidžiančiais ir niekinamais pareiškimais. Vasario 25 d. į 16 LšD užnugarį<br />
atsiųstas 48–osios armijos užtveriamasis būrys nr. 1 81 . Armijų užtveriamieji<br />
būriai buvo pradėti steigti 1942 m. (ir veikė iki <strong>karo</strong> pabaigos) vykdant sssR<br />
Gynybos Liaudies komisariato 1942 m. liepos 28 d. liūdnai pagarsėjusiame<br />
įsakyme nr. 227 numatytas priemones „nė žingsnio atgal“: kiekvienoje armijoje<br />
suformuoti 3–5 „užtveriamuosius būrius“, kiekviename iš jų turėjo būti apie<br />
200 žmonių. šie būriai buvo dislokuojami nepatikimų („moraliai nepastovių“)<br />
77<br />
ten pat, l. 13.<br />
78<br />
ten pat, l. 14.<br />
79<br />
ten pat, l. 14; 48–osios armijos <strong>karo</strong> tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarimas „dėl priemonių<br />
stiprinant 16–osios lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą ir discipliną“, žr. ten pat, f. 3377, ap. 58,<br />
b. 808, l. 7–8.<br />
80<br />
gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, ten pat, l. 15–16; j.<br />
paleckio 1943 m. neaišku kam rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 269.<br />
81<br />
ten pat, l. 12.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
divizijų užnugaryje, jų pareiga buvo panikos ir savivališko ar netvarkingo<br />
atsitraukimo iš fronto atvejais šaudyti vietoje panikierius, bailius ir tokiu būdu<br />
„padėti sąžiningiems kariams“ vykdyti „savo pareigą Tėvynei“ 82 . (Be armijų<br />
„užtveriamųjų būrių“, tokie būriai (iki bataliono dydžio) veikė ir prie divizijų<br />
Ypatingųjų skyrių, juos taip pat steigė nKVD teritoriniai organai.)<br />
Viena iš priežasčių, lėmusių armijos „užtveriamojo būrio“ atsiuntimą, galėjo<br />
būti ir tai, kad vokiečiai, sužinoję, jog prieš juos kovoja nacionalinė (lietuviška)<br />
divizija, pradėjo varyti išskirtinę antisovietinę propagandą ir agitaciją. 16<br />
LšD veteranas A. Krasauskas savo atsiminimuose rašo, kad mūšiuose prie<br />
Aleksejevkos vokiečiai nešaudė į 167 šP „budinčius šaulius“, atvirkščiai, kone<br />
visą naktį „solidžiai“ agitavo juos iš kelių radijo ruporų, lietuviškai perdavinėjo<br />
visokius „monus“, kvietė pereiti pas juos, viliojamai žadėdami už tai kone<br />
rojų, garantuodami laisvę ir aprūpinimą. Pauzių tarp mūšių metu vokiečiai per<br />
garsiakalbius grodavo plokštelių muziką – tai „nuostabias klasikines melodijas“,<br />
esą visai „nefašistines“, tai populiarių šokių margumynus ar šiaip „linksmiausius<br />
variantus“, „jaudinančias lietuviškas liaudies dainas“, netgi maironiškąją „už<br />
Raseinių ant Dubysos“, taip pat kalbėjo „perėjėliai“ (perbėgėliai) iš divizijos 83 .<br />
Taigi per keletą labai nesėkmingų mūšių prie Aleksejevkos dienų lietuviškoji<br />
divizija 48–osios armijos vadovybės pradėta laikyti nekovingu, kariškai<br />
nepasirengusiu, nepatikimu, susikompromitavusiu junginiu. Galima pastebėti,<br />
kad 1943 m., po istorinės pergalės prie stalingrado, pasitaisius padėčiai fronte,<br />
82 Приказ Народного комиссара обороны Союза ССР n 227, 28 июля 1942 г. įsakymas kaip<br />
dokumentų priedas paskelbtas: m. Cукнев Записки командира штрафбата: Воспоминания<br />
комбата, 1941–1945, Москва, с. 235–241.<br />
83 a. krasauskas, kelias atgal…, p. 68–69. vokiečių propagandą prieš lietuviškąją diviziją patvirtina<br />
ir sovietiniai archyviniai šaltiniai. lkp(b) Ck atstovas divizijoje m. kučinskas a. sniečkui rašė apie<br />
tai, kad divizijos karius veikia vokiečių varoma apitacija per ruporus garsiakalbius), žr. jo 1943 m.<br />
liepos 3 d. laišką a. sniečkui, lya, f. 1771, ap. 6, b. 47, l. 1. galima manyti, kad tokia agitacijos forma<br />
buvo pagrindinė. tačiau buvo skleidžiami ir rotoprintu spausdinti agitaciniai lapeliai.viename iš<br />
tokių lapelių, pavadintame „draugai lietuviškosios divizijos kariai!“ ir parašytame divizijos kario<br />
martinkaus vardu, rašoma apie lietuvos tarnautojų, darbininkų ir kitų pasitraukusių į rusiją žmonių<br />
čia pamatytą „badą, skurdą ir vargą“, nusivylimą „raudonąja stalino valdžia“.<br />
toliau divizijos kariai taip agituojami: „dabar, kada lietuvos divizija dalyvauja fronte, yra jums, broliai<br />
lietuviai, proga atitaisyti savo klaidą. draugai lietuviai! jūs liejate savo kraują visai be reikalo. kurie<br />
dar esate gyvi, meskite ginklus ir perbėkite į vokiečių pusę. nemažas skaičius jau perbėgo. vokiečiai<br />
atbėgusius lietuvius priima kuo geriausiai, aprūpina ir leidžia grįžti lietuvon. tai patyriau aš pats,<br />
kada mane sužeistą išgabeno iš kovos lauko. taigi visi lietuviai, be skirtumo partiniai ar bepartiniai,<br />
meskite ginklus ir dezertyruokit vokiečių pusėn. tada jums karas bus baigtas ir važiuosite mylimon<br />
lietuvon. martinkus, /iš/ 93–iojo pionierių bataliono“. lapelio pabaigoje patariama: „kada prieisite<br />
vokiečių linijas, iškelkite rankas aukštyn ir šaukite „stalin kaput“. tuomet į jus nešaudys ir būsite<br />
priimti”, ten pat, b. 52, l. 7.<br />
27
328<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Raudonajai armijai pradėjus perimti iš vokiečių strateginę iniciatyvą, „užtveriamieji<br />
būriai“ jau retai naudoti. Tačiau toks būrys buvo dislokuotas lietuviškos divizijos<br />
užnugaryje ir, be abejo, tai buvo nemenkas divizijos karių elgseną lėmęs veiksnys:<br />
priekyje buvo priešas, už nugarų – savųjų kulkosvaidžiai.<br />
Kovinės užduotys divizijai ir toliau nesikeitė. Vasario 26 d. naktį (1.10 val.)<br />
48–osios armijos vadas davė divizijai įsakymą nuo 5.00 val. tęsti kovos veiksmus<br />
vykdant ankstesnę užduotį. 156 šP vienam batalionui įsakyta pulti choroševskio<br />
mokyklos, kitiems šio pulko batalionams – Berezovkos kryptimi; 249 šP – vienam<br />
batalionui pulti Vesiolaja Roščia kryptimi turint užduotį likviduoti vokiečių<br />
pasipriešinimo mazgą choroševskyje, kitiems pulko batalionams – Krestjankos,<br />
sandrovkos kryptimi. naktį 249 šP paskirti 7 tankai, divizijos vadovybė informuota,<br />
kad sovietinė aviacija bombarduos Machovoje ir Verchniaja sergejevka.<br />
Abu divizijos pulkai puolimą pradėjo įsakyme numatytu laiku – 5.00 val.<br />
rytą. 156 šP pasistūmėjo kelis šimtus metrų į priekį, bet stiprios vokiečių ugnies<br />
iš tų pačių ugnies krypčių buvo sustabdytas. 249 šP 1–asis batalionas, puldamas<br />
aukštumas šiauriau sandrovkos, papuolė į „ugnies maišą“, patyrė didelių žmonių<br />
ir ginkluotės nuostolius ir taip pat sustojo. 249 šP 3–iasis batalionas, remiamas<br />
tankų, priartėjo prie Vesiolaja Roščia pietinės dalies per 300 metrų, tačiau vokiečių<br />
kryžmine ugnimi iš giraitės prie choroševskio ir nuo bevardės aukštumos taip<br />
pat buvo sustabdytas. 5 tankai (iš 7–ių) buvo pamušti, 2 iš jų sudegė 84 .<br />
Divizijos vadas vasario 26 d. 11.00 val. nusprendė pakartotinai pulti<br />
choroševskį ir jį užimti. Visų divizijos pulkų puolimas prasidėjo vienu laiku –<br />
15.00 val.: 156 šP puolė choroševskio šiaurinės dalįes, 249 šP 3–asis batalionas<br />
– Vesiolaja Roščia, 2–asis batalionas – choroševskio giraitės pietinės dalies,<br />
167 šP 1–asis batalionas – choroševskio rytinės dalies kryptimis. 249 šP 1–asis<br />
batalionas turėjo „sukaustyti“ priešo veiksmus sandrovkos kryptimi. Į mūšį<br />
mestas ir mokomasis batalionas, jam įsakyta staigiu puolimu (šuoliu) iš Volnyj<br />
Trud atakuoti choroševskį –2.<br />
Mokomojo bataliono ir 249 šP bataliono kariai pasiekė vokiečių spygliuotų<br />
vielų užtvaras, kurios buvo už 200–250 metrų nuo jų gynybinio sniego pylimo,<br />
ir pradėjo jas ardyti, kiti batalionai šliauždami artėjo prie priešo gynybos linijų.<br />
Tačiau vasario 26 d. įsakymas atakuoti choroševskį nebuvo gautas. Puolantys<br />
pulkai patyrė didelių nuostolių dėl priešo snaiperių ir minosvaidžių ugnies.<br />
Vasario 26 d. divizijos nuostoliai – 615 žmonių 85 .<br />
84 išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų žurnalo, lya, f. 1771, ap. 6, b. 180, l. 15.<br />
85 ten pat, l. 15– 16.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Vasario 26 d. vakare (18.20 val.) divizijos vadovybė gavo šifruotę divizijai<br />
būti pasiruošusiai puolimui vasario 27 d. rytą, 8.00 val. Divizijos vadas įsakė<br />
palikti užimtame ruože sustiprintą kovinę saugą, kitus karius atitraukti apšilimui.<br />
Vasario 26 d., 20.00 val., gauta šifruotė 16 LšD su priskirtomis dalimis<br />
(539–uoju haubicų artilerijos pulku, 423–iuoju reaktyvinių sviedinių „Katiušų“<br />
daliniu, 543–iuoju prieštankiniu artilerijos pulko 4–iomis baterijomis) pulti<br />
Preobraženskojės, neručio upės kryptimi, į dienos pabaigą pasiekti Pirožkovo<br />
– Alenovkos liniją. Prieš puolimą turėjo būti 10 min. artilerijos parengimas,<br />
dešinėje turėjo pulti 143 šD, kairėje – 6 gvardijos šD.<br />
16 LšD vado sprendimai buvo tokie patys, kaip ir vasario 26 d. tik<br />
su nežymiais pakeitimais: 156 šP turėjo iš pradžių sukaustyti priešą prie<br />
choroševskio, po to, kai 249 šP užims choroševskio giraitę–2, abu pulkai turėjo<br />
atakuoti ir užimti choroševskį. 167 šP įsakyta susitelkti Aleksejevkoje ir būti<br />
pasiruošusiam pulti paskui 249 šP. (16 LšD dešinėje puolė 143 šaulių divizija<br />
kairėje – 6 gvardijos šaulių divizija.)<br />
Divizijos pulkai laiku užėmė išeities pozicijas puolimui. Mokomasis<br />
batalionas ir 249 šP 2–asis ir 3–asis batalionai buvo nukelti į atakos priekinę<br />
liniją, kur laukė signalo pulti. Bet šio signalo, kaip pasakyta divizijos kovos<br />
veiksmų aprašyme, „visą parą nesulaukta“ 86 . Išeities pozicijose 249 šP ir<br />
mokomasis batalionas patyrė didelių nuostolių. Temstant mokomajam batalionui<br />
įsakyta palikti pozicijas ir susitelkti Volnyj Trud kaime. 249 šP pagrindinės jėgos,<br />
išskyrus paliktą sustiprintą kovinę saugą, atitrauktos į Jegorjevką.<br />
Vasario 27 d. nuostoliai – 266 žmonės 87 .<br />
Vasario 27 d. vėlai vakare, 22.00 val., 16 LšD vadą išsišaukė 48–osios<br />
armijos vadas, kuris davė žodinį įsakymą. Divizijai įsakyta vykdyti naują<br />
kovos uždavinį: vasario 28 d. naktį divizija (su priskirtu 1007 lengvuoju AP)<br />
turėjo susitelkti į Jegorjevkos, ekonomičino, Jasnyje Poliany, Aleksejevkos<br />
rajone ir pakeisti 6 gvardijos šD Krestjankos – Maslovkos upės ruože, turint<br />
tolesnį uždavinį pulti Pozdnejevo–2 – Borisoglebskojės kryptimi. Artimiausias<br />
uždavinys – neručio upė.<br />
249 ir 167 šP pakeitė 6 gvardijos šD dalis, prasidėjus puolimui, jie turėjo<br />
pulti pirmajame ešelone, smogdami priešui kairiuoju flangu. Artimiausias<br />
uždavinys šiems pulkams – aukštuma 235.0 – nikitovka. 156 šP gavo įsakymą<br />
susitelkti Aleksejevkoje.<br />
86<br />
ten pat, l. 16.<br />
87<br />
ten pat, l. 17.<br />
29
0<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Vasario 28 d. divizijos kovos veiksmų aprašyme pažymėta: Vasario 28<br />
d. divizijos vadas su savo grupe, pulkų bei padalinių vadai vykdė vietovės<br />
rekognuoskuotę 88 ir organizavo kariuomenės sąveiką vietovėje. Divizijos vadas ir<br />
artilerijos viršininkas su raportais apie rekognoskuotės ir sąveikos organizavimo<br />
rezultatus 15 val. turėjo atvykti į Petrovskį į 48–osios armijos vadavietę?– R.z.<br />
Vasario 28 d. nuostoliai – 341 žmogus 89 .<br />
16 LšD kovos veiksmų žurnale pažymėta, kad vasario 28 d. baigėsi pirmasis<br />
divizijos mūšių etapas 90 . Divizija per tą laiką (iki vasario pabaigos) neteko 2721,<br />
daug ginkluotės ir kito materialinio turto, kuris paliktas nagorno, choroševskio,<br />
sandrovkos ir aukštumos 242.7 prieigose. šios aukštumos laikinas užėmimas<br />
buvo vienintelė divizijos kovinė sėkmė.<br />
Kovo 1 d. divizija jokių kovos veiksmų nevykdė. Kariai stiprino užimamų<br />
pozicijų gynybą. Buvo stebimas priešas ir jo užimama teritorija. naujose pozicijose<br />
bandomuosius šaudymus atliko artilerija. Vokiečiai visą dieną iš artilerijos ir<br />
minosvaidžių apšaudė 167 ir 249 šP, kurie buvo išeities pozicijose puolimui.<br />
Kovo 1 d. nuostoliai – 15 žmonių 91 .<br />
Kovo 2 d. divizija kovos veiksmų nevykdė. Kai kurie batalionai keisti<br />
poilsiui: 249 šP – 1–ąjį batalioną pakeitė 3–asis batalionas; 167 šP – 2–ąjį<br />
batalioną pakeitė 1–ojo bataliono dvi kuopos.<br />
Kovo 2 d. nuostoliai – 12 žmonių 92 .<br />
Kovo 2 d. vakare divizija gavo kovinį įsakymą pulti, divizijos vadas<br />
parengė kovinį įsakymą. Tačiau netrukus, 21.00 val., iš 48–osios armijos štabo<br />
gauta šifruotė įvykdyti žvalgybą mūšiu (iki bataliono dydžio jėgoms), turint<br />
tikslą užimti aukštumą 235.0 ir paimti belaisvių. Puolimui vykstant sėkmingai<br />
– užimti aukštumą „Jaico“ („Kiaušinis“), o visai divizijai – pasiekti neručio upės<br />
ribą ir joje įsitvirtinti.<br />
Žvalgybą mūšiu vykdė 249 šP 2–asis batalionas. Kovo 3 d., 6.30 val., jis puolė<br />
235.0 aukštumą. 12.00 val. 6–oji kuopa, vėliau ir didesnės bataliono jėgos, įsiveržė<br />
88<br />
rekognuoskuotė (išžvalgymas) – regimasis priešo pozicijų ir vietovės išstudijavimas. išžvalgoma<br />
rengiant kovos veiksmus, kariuomenės judėjimą ir išdėstymą, parenkant išdėstymo vietas, vadavietes<br />
ir kt.vadas asmeniškai vykdo išžvalgymą patikslinti pagal žemėlapį priimamam ar priimtam operacijos<br />
(mūšio) vykdymo sprendimui ir kt.,žr.: a. smetona, karybos žodynas, vilnius, 1995, p. 100.<br />
89<br />
ten pat, l. 18.<br />
90<br />
ten pat; 16 lšd vado plk. a. urbšo ir štabo viršininko rakovo 1944 m. spalio 24 d. pasirašyta<br />
trumpa charakteristika, sssr gynybos ministerijos <strong>archyvas</strong>, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4.<br />
91<br />
16 lšd kovos veiksmai nuo 1943 m. kovo 1d. vientisai atsispindi kitame išraše iš jos kovos veiksmų<br />
žurnalo, žr.,lya, f. 3377, ap. 58, b. 262, l. 19.<br />
92<br />
ten pat, l. 19.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
į rytines jos pašlaites, bet buvo vokiečių minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies iš jų<br />
gynybos gilumos ir nuo aukštumos 235.0 sustabdytos. Puolimas vyko esant stipriai<br />
pūgai, dėl gilaus sniego jis buvo lėtas, dėl sviedinių stokos jį silpnai parėmė artilerija,<br />
sovietinė artilerija ir minosvaidžiai šaudė netaikliai. Puolantį 249 šP batalioną<br />
vokiečiai kontratakavo: iš sandrovkos 40–ties „automatininkų“ grupė, iš nikitovkos<br />
– taip pat grupė vokiečių „automatininkų“. Abi vokiečių atakos atmuštos. 16.00 val.<br />
batalionas atitrauktas į išeities pozicijas. Belaisvių ir jokių trofėjų nepaimta.<br />
Kovo 3 d. nuostoliai – 120 žmonių 93 .<br />
Kovo 4 d. 48–iosios armijos vadas divizijų vadams įsakė savo puolimų<br />
ruožuose paimti į nelaisvę vokiečių „kontrolinių“ belaisvių. 16 LšD jų paimti<br />
įsakyta bevardėse aukštumose į šiaurę nuo nikitovkos. Žvalgyba vykdyta<br />
mažomis karių grupėmis. Keliose kryptyse nustatytos priešo ugnies pozicijos.<br />
Tačiau nė vieno belaisvio ir kitų trofėjų nepaimta.<br />
Kovo 4 d. nuostoliai – 88 žmonės, daugiausiai žuvusiųjų nuo minosvaidžių<br />
ugnies 94 .<br />
Kovo 4 d. vakare 48–osios armijos vadas divizijai įsakė: kovo 5 d. iki 3.00<br />
val. užimti išeities pozicijas puolimui. Kovo 5 d. naktį įsakyta keliais laikotarpiais<br />
vykdyti artilerijos parengimą, taip pat ir reaktyvinių minosvaidžių („Katiušų“) salvėmis,<br />
paimti belaisvių, prieš puolimą „patikrinti“ priešo pajėgas, veikiančias priešais<br />
diviziją. Divizijos vadas įsakė visus artilerijos pabūklus išstumti šaudymui tiesiu<br />
taikymu, išeities pozicijose apsikasti ir gerai užsimaskuoti, papildyti šaudmenų,<br />
maisto, pašarų, degalų atsargas. Tai buvo nauji motyvai vadų įsakymuose. šaulių<br />
atakos pradžia numatyta 8.30 val., tačiau įsakymo pulti visą dieną negauta.<br />
Kovo 5 d. nuostoliai – 16 žmonių 95 .<br />
Kovo 5 d., 17.00 val., iš 48–osios armijos štabo gauta šifruotė iki kovo 6 d.,<br />
5.00 val., užimti išeities pozicijai puolimui. Artilerijos parengimą vykdyti 7.50<br />
– 8.30 val. Artilerijos parengimui skiriama sviedinių – 0,25 kovinio komplekto,<br />
mūšiams priešo pozicijų gilumoje užimant neručio upės ribą – 0, 1 kovinio komplekto<br />
(taigi sovietinės artilerijos ugnis ir toliau buvo menka).<br />
48–osios armijos štabo įsakymu virš Verchniaja sergejevka, choroševskio,<br />
Preobraženskojės turėjo būti paskleista dūmų uždanga, o choroševskis tuo pačiu<br />
laiku ir sudegintas (tačiau šios priemonės realiai nebuvo įvykdytos).<br />
Kovo 6 d. divizijos ataka po artilerijos parengimo prasidėjo 8.30 val. Iki<br />
9<br />
ten pat, l. 20.<br />
94<br />
ten pat, l. 21.<br />
95<br />
ten pat, l. 22.<br />
331
2<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
10.30 val. pulkai lėtai, patirdami didelių nuostolių, judėjo į priekį: 167 šP prie<br />
nikitovkos pietinių pakraščių priartėjo per 100 m., 249 šP (visi 3 batalionai) – iki<br />
aukštumos 235.0 šiaurinių pašlaičių – per 100–150 m. nuo vokiečių priešakinių<br />
pozicijų. Tačiau dėl vokiečių ugnies abiejų pulkų puolimas tuo ir baigėsi, jų<br />
kariai sugulė. (156 šP buvo užėmęs išeities pozicijas puolimui Jasnyje Poliany.)<br />
12.40 val. 167 šP „kovinę rikiuotę“, ekonomičino kaimą, kairėje puolusių kaimynų<br />
pozicijas pradėjo bombarduoti 8 vokiečių lėktuvai, 249 šP pozicijas – 3 lėktuvai.<br />
nuo 15.00 val. abiejų pulkų karius bombardavo 5 vokiečių bombonešiai, taip pat<br />
juos vokiečiai apšaudė minosvaidžiais iš sandrovkos, choroševskio rajonų.<br />
16.30 val. į mūšį pajudėjo ir 156 šP, bet ir jis taip pat buvo sustabdytas vokiečių<br />
vokiečių kulkosvaidžių ir minosvaidžių ugnimi. Divizijos vado sprendimu<br />
temstant 156 šP patrauktas arčiau priekinės linijos, jam įsakyta naktine ataka iš<br />
pietų pusės pulti ir užimti nikitovką. Ją pulti įsakyta ir 167 šP, 20.00 val. šis<br />
pulkas sustiprintas 156 šP 2–uoju batalionu.<br />
Kovo 6 d. nuostoliai – 329 žmonės 96 .<br />
Kovo 7 d., 4.00 val., pradėtas naktinis nikitovkos puolimas, jis taip pat<br />
nebuvo sėkmingas. 167 ir 249 šP neįstengė pajudėti į priekį, patyrė didelių<br />
nuostolių. 6.50 val. 156 šP įsakyta pasiruošti puolimui. Mokomasis batalionas<br />
įsakymo pulti laukė Jasnyje Poliany.<br />
Iki 14.00 val. divizijos pajėgos buvo pergrupuojamos pakartotinam puolimui.<br />
Jį 16.00 val. pradėjo 156 ir 249 šP. Pergrupuojant jėgas, 167 šP perkeltas<br />
į kitą atakos ruožą, todėl puolimą pradėjo pusvalandžiu vėliau. Pulkai, pasiekę<br />
išvakarėse užimtą ruožą, toliau pajudėti neįstengė, buvo priversti sugulti.<br />
Kovo 7 d. nuostoliai – 457 žmonės 97 .<br />
Kovo 8 d., 1.00 val., vėl pabandyta pulti, tačiau nesėkmingai. 6.00 val.<br />
48–osios armijos vadas įsakė puolimą atidėti iki 12.00 val., papildyti šaudmenų<br />
atsargas, pergrupuoti pulkus.<br />
12.00 val. pulkai užėmė pozicijas puolimui, jo tikslai buvo tie patys. Tačiau<br />
puolimas Briansko fronto kariuomenės vado įsakymu atidėtas iki 14.30 val.<br />
14.30 val. visi 3 pulkai pradėjo puolimą.<br />
Kap pažymėta divizijos kovos veiksmų žurnale, „visi pulkai ankstesniuose<br />
mūšiuose neteko daug karių, ir naujas puolimas nebuvo sėkmingas, pasislinkę į<br />
priekį 100 – 200 m., pulkai sugulė ir nesugebėjo toliau pulti dėl stiprios priešo<br />
96<br />
ten pat, l. 24.<br />
97<br />
ten pat, l. 25.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
minosvaidžių, artilerijos, kulkosvaidžių ugnies“ 98 . Divizijos vado įsakymu 19.00<br />
val. 156 šP kairiajame sparne į mūšį mestas mokomasis batalionas. Jo kariai,<br />
nepasiekę nikitovkos per 150–200 m., sugulė, toliau pulti neįstengė, patyrė didelių<br />
nuostolių.<br />
Kovo 8 d. nuostoliai – 173 žmonės 99 .<br />
Įnirtingi mūšiai tęsti kovo 9 d. naktį, tačiau jie jokių rezultatų nedavė, divizijos<br />
3 pulkų ir mokomojo bataliono karių puolimas baigėsi per 100–150 m.<br />
nuo nikitovkos pakraščių.<br />
Kovo 9 d. nakties mūšių nuostoliai – 224 žmonės 100 .<br />
Kovo 9 d., 6.00 val., iš 48–osios armijos štabo atėjo įsakymas įsitvirtinti<br />
„pasiektose pozicijose“ ir pereiti į gynybą. 249 šP įsitvirtino įrengtuose atsparos<br />
punktuose aukštumoje 235.0; 167 šP – bevardės aukštumos vakarinėse pašlaitėse<br />
į šiaurę nuo Maslovkos upės; 156 šP – 500 m. į pietvakarius nuo nikitovkos ir<br />
kitame įrengtame atsparos punkte, įrengtame aukštumoje 700.0 į šiaurės vakarus<br />
nuo n/aujojo/ ekonomičino. Įrengtuose pasipriešinimo mazguose buvo po dvi<br />
– tris 45 mm patrankas, dvi 76 mm patrankas, du 8 mm minosvaidžius, tris 50<br />
mm minosvaidžius, tris prieštankinius šautuvus, tris sunkiuosius kulkosvaidžius,<br />
15 šaulių. Kiti divizijos kariai atitraukti papildymui: 249 šP – į Jegorjevką, 167<br />
šP – į ekonomičiną, 156 šP – į naująjį ekonomičiną. Kovo 9 d. dienos metu<br />
vykusiuose mūšiuose divizija nedalyvavo.<br />
Kovo 9 d., 23.30 val., divizija (su jai priskirtais 1007–uoju lengvosios artilerijos<br />
pulku, 479–uoju minosvaidžių pulku) gavo kovinę užduotį pralaužti vokiečių<br />
gynybą nikitovkos ruože ir užimti neručio upės vakarinį krantą tarp Pozdnejevo–2<br />
ir Jasnaja Poliana ir iki kovo 10 d. pabaigos užimti Bogorodickojės<br />
– Borisoglebskojės ruožą, toliau pulti chliupino – Aleksandrovkos kryptimi.<br />
Kovo 10 d., 7.00 val., divizija išvesta į pozicijas puolimui. Tačiau aukštesniosios<br />
karinės vadovybės planai keitėsi. 48–osios armijos vadas puolimą atidėjo<br />
iki 14.45 val., o Briansko fronto kariuomenės vadas – iki ypatingo nurodymo.<br />
Visą dieną divizija išbuvo išeities pozicijose pasiruošusi puolimui. nuo 13.30<br />
val. vokiečiai metodiškai artilerijos pabūklais ir minosvaidžiais iš choroševskio<br />
ir nikitovkos rajonų apšaudė ekonomičino stotį ir Jasnaja Polianą. 21.00 val. 50<br />
proc. divizijos karių atitraukta sušilimui.<br />
98<br />
ten pat, l. 25–26.<br />
99<br />
ten pat, l. 26.<br />
100<br />
16 lšd kovos veiksmų aprašymas nuo 1943 m. kovo 1 d. iki kovo 15 d.: 1943 m. kovo 20 d.užrašė<br />
iš dokumentų ir kovos veiksmų žurnalo kap. Ceplinskis, ten pat, ap. 6, b. 180, l. 26.
4<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Kovo 10 d. nuostoliai – 31 žmogus 101 .<br />
Kovo 11 d. divizijai vykdė 48–osios armijos vado įsakymą smulkiomis grupėmis<br />
naikinti priešo ugnies taškus. Priešas buvo aktyvus, šaudė iš minosvaidžių<br />
ir kulkosvaidžių.<br />
Kovo 11 d. nuostoliai – 15 žmonių 102 .<br />
Kovo 12 d. divizija kovos veiksmuose nedalyvavo. Kariai iš eilės vesti<br />
sušilti, džiovino aprangą, papildė šaudmenų atsargas, gabeno maistą ir pašarus.<br />
Kovo 12 d. nuostoliai – 45 žmonės 103 .<br />
Kovo 13 d. 48–osios armijos vadas divizijai įsakė persigrupuoti: susitelkti<br />
Aleksejevkoje ir užimti pozicijas gynybai, įrengti pasipriešinimo mazgus, iškasti<br />
tranšėjas. 167 šP įsakyta savo užimamą ruožą perduoti 249 šP ir kovo 14 d. naktį<br />
persikelti į Aleksejevką, čia užimti žiedinę gynybą; 249 šP – be savo gynybos<br />
ruožo perimti gynybos ruožą iš 167 šP ir organizuoti naują pasipriešinimo mazgą<br />
aukštumoje prie Maslovkos upės apie 600 m. nuo nikitovkos; organizuoti Jegorovkos<br />
žiedinę gynybą. 156 šP įsakyta pasilikti savo gynybos ruože, kartu įsakyta<br />
kasti tranšejas apeinant nikitovką iš pietų pusės, išeiti 300 m. į žemumą ir<br />
į pietvakarius nuo nikitovkos įrengti pasipriešinimo mazgą. Kitą pasipriešinimo<br />
mazgą įrengti 500 m. nuo nikitovkos pietinio pakraščio. Trečią pasipriešinimo<br />
mazgą įrengti aukštumoje 400 m. į šiaurės vakarus nuo senojo ekonomičino.<br />
senojo ir naujojo ekonomičino kaimuose organizuoti žiedinę gynybą 104 .<br />
Kairėje nuo 16 LšD žemumoje į šiaurę nuo Pesočnaja tokias pat tranšėjas<br />
kasė ir įrenginėjo pasipriešinimo mazgus 6 gvardijos šD.<br />
16 LšD pulkams įsakyta „varginti“ priešą jį apšaudant. 224 AP turėjo<br />
apšaudyti Goliatichą Pozdnejevą, 249 ir 156 šP – nikitovką ir aukštumoje<br />
235.0 įsitvirtinusius vokiečius. Pulkai užėmė naujas dislokacijos vietas, stiprino<br />
gynybos linijas, kasė sniego pylimus, tranšėjas, susisiekimo apkasus.<br />
Kovo 14 d. naktį vokiečiai buvo visiškai „ramūs“, dieną periodiškai šaudė<br />
iš ankstesnių krypčių.<br />
Kovo 13d. nuostoliai – 28, kovo 14 d.–19 žmonių 105 .<br />
Kovo 15 d. vokiečiai divizijos karius apšaudė iš šautuvų ir kulkosvaidžių,<br />
jų artilerija apšaudė Jegorjevką, aviacija įvykdė 6 antskrydžius puldama<br />
101<br />
ten pat, l. 27.<br />
102<br />
ten pat.<br />
103<br />
ten pat.<br />
104<br />
ten pat l. 28.<br />
105<br />
ten pat.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Aleksejevką, Jegorjevką, ekonomičiną, 17.15 val. vokiečių lėktuvas fV numetė<br />
4 bombas ant Jasnyje Poliany.<br />
Kovo 15 d. nuostoliai – 63 žmonės (11 žuvo, 46 sužeisti, 6 prapuolė be<br />
žinios) 106 .<br />
Kovo 15 d. vakare divizija (kartu su priskirtomis dalimis – 1007 lengvuoju AP,<br />
479 MP) gavo 48–osios armijos vado užduotį pralaužti vokiečių gynybą nikitovkos –<br />
Pesočnajos ruože. Divizijai įsakyta būti pasiruošusiai puolimui kovo 16 d., 18.00 val.<br />
Dieną vykdytas vietovės rekogniskavimas. Vokiečiai apšaudė divizijos pozicijas.<br />
Vėliau duotas įsakymas kovo 17 d. naktį išdėstyti pabūklus šaudymui tiesiu<br />
taikymu, iki 5.00 val. užimti išeities pozicijas puolimui per 400 m. nuo vokiečių<br />
priešakinės gynybos linijos. Puolimą numatyta pradėti 8.00 val., jame dalyvavo<br />
visi 3 šaulių pulkai.<br />
156 šP puldamas iš pat pradžių patyrė didelių nuostolių, neteko sunkiojo<br />
kulkosvaidžio. Kovos veiksmų aprašyme pažymėta esą 6.00 val. jau buvo visiškai<br />
šviesu, kariai neturėjo maskuojamų chalatų, vokiečių buvo pastebėti vos pradėję<br />
ataką. Pulkas vokiečių sustabdytas prie jų gynybinio sniego pylimo nikitovkos<br />
pietiniame pakraštyje. 249 šP pasiekė žemumą, buvusią į rytus nuo nikitovkos<br />
centrinės dalies, bet joje vokiečių sustabdytas šautuvų ir kulkosvaidžių ugnimi iš<br />
šiaurinės ir centrinės nikitovkos dalių. 167 šP puolė antrajame puolimo ešelone<br />
Jasnyje Poliany – nataljino rajone.<br />
106 ten pat, l. 29.<br />
5
16 LŠD mūšiuose prie Aleksejevkos, 1943 m. žiema.<br />
336<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Vokiečiai įnirtingai priešinosi, apšaudydami puolančią diviziją kulkosvaidžiais<br />
ir minosvaidžiais iš sandrovkos, nikitovkos, artilerijos ugnimi – iš Preobraženskojės.<br />
Puolančių pulkų kariai sugulė ir bandė apsikasti. Tolesnis puolimas numatytas<br />
12.00 val., vėliau atidėtas iki 14.00 val., dar vėliau – neribotam laikui. Divizijos vadas<br />
iššauktas į 48–osios armijos štabą.<br />
Kovo 17 d. vakare, 22.00 val., 249 ir 156 šP buvo įsakyta tęsti puolimą, 167 šP<br />
užimti gynybą naujojo ir senojo ekonomičino rajone, kaip rezervui būti pasiruošusiam<br />
tęsti kitų dviejų divizijos pulkų sėkmingą puolimą.<br />
Kovo 18 d. divizijos puolimas buvo nesėkmingas. Dėl didelių nuostolių šaulių<br />
padaliniuose divizijos vadas pulkų vadams įsakė iki 12.00 val. papildyti kulkosvaidininkų<br />
ir šaulių kuopas kariais iš aptarnaujančių padalinių po 150–200 žmonių.<br />
12.00 val. divizijai įsakyta užimame ruože pereiti į „atkaklią gynybą“ vienu pulku,<br />
kitus 2 pulkus išvesti į Aleksejevkos, Jasnaja Poliana, nataljino rajoną.<br />
Kovo 18 d. nuostoliai – 50 karių nukauti, 75 sužeisti 107 .<br />
Kovo 19 d., 2.00 val., divizijai įsakyta užimti gynybą Jegorjevkos – senojo ir naujojo<br />
ekonomičino – Aleksejevkos ruože. naktį vykdytas pulkų perdislokavimas, pradėta<br />
ruoštis gynybai. Kovos veiksmų nebuvo. Vokiečiai vedė kontrolinę periodinę ugnį.<br />
Kovo 20 d. toliau buvo rengiamasi gynybiniams veiksmams. Vokiečiai<br />
107 ten pat, l. 32.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
naktį apšaudė naująjį ir senąjį ekonomičiną.<br />
Kovo 21 d. naktį divizijos pulkai pradėti išvedinėti į 48–osios armijos<br />
antrąjį ešeloną.<br />
Kitą, kovo 22 d. naktį, 16 LšD galutinai pakeitė Raudonosios armijos 399 šaulių<br />
divizijos dalys. Kovo 21 d., 23.30 val., divizijos vadas gen. mjr. f. Žemaitis, vykdydamas<br />
48–osios armijos vado įsakymą, atidavė paskutinįjį įsakymą (nr. 22) divizijai, pagal kurį<br />
ji buvo pervesta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną ir sutelkta Kubanės, zalipajevkos, fedorovkos<br />
rajone, kur turėjo įsitvirtinti ir būti pasiruošusi „smogti kontrsmūgį“ Aleksejevkos,<br />
Verchniaja sergejevkos, Kubanės, Petrovkos, Krasnaja slobodos kryptimi 108 .<br />
Taip baigėsi 16 LšD 1943 m. žiemos mūšiai oriolo srityje prie Aleksejevkos<br />
kaimo. Jie buvo beviltiškai nesėkmingi, jų rezultatai skaudūs ir tragiški daugeliu<br />
aspektų. Divizija neįvykdė nė vienos jai aukštesniosios karinės vadovybės<br />
keltos kovinės užduoties, puldami jos kariai nepasistūmėjo nė žingsnio į priekį,<br />
nepaėmė nė vieno vokiečių belaisvio ir kt. 109<br />
Be abejo, skaudžiausi patirti nuostoliai buvo žmonių netektys – žuvę, sužeisti<br />
(tapę invalidais), dėl kitų priežasčių išėję iš rikiuotės kariai. Apibendrinamieji<br />
divizijos karių nuostoliai ilgokai skaičiuoti, todėl archyviniuose šaltiniuose<br />
jie šiek tiek įvairuoja. 16 LšD vado pavaduotojo gen. mjr. V. Karvelio netrukus<br />
po 1943 m žiemos mūšių (tiksli data nenurodyta) pasirašytoje suvestinėje per<br />
1943 m. vasario 20 d. – kovo 24 d. laikotarpį pateikiami tokie skaičiai:<br />
Eil.<br />
Nr.<br />
1.<br />
2.<br />
3.<br />
4.<br />
5.<br />
Nuostolių rūšis<br />
nukauti, mirę nuo žaizdų kariai<br />
sužeisti, kontūzyti, apdegę ir<br />
pan.<br />
susirgę<br />
Apšalę<br />
Tikslinama buvimo vieta<br />
Iš viso nuostolių<br />
šaltinis: LYA, f. 1771, ap. 6, b. 42, l. 3.<br />
Vyresnieji<br />
vadai<br />
83<br />
283<br />
1<br />
2<br />
6<br />
374<br />
7<br />
Jaunesnieji<br />
vadai<br />
283<br />
850<br />
10<br />
7<br />
44<br />
1194<br />
Eiliniai Iš viso<br />
803<br />
2142<br />
40<br />
57<br />
255<br />
3296<br />
1169<br />
3275<br />
51<br />
66<br />
305<br />
4864<br />
108 ten pat, l. 32.<br />
109 rusų istorikas n. kirsanovas, atskleisdamas sovietinių tautų nacionalinių junginių kovos kelią<br />
didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> frontuose, įžvelgė bene didžiausius 16 lšd kovinius nuopelnus prie aleksejevkos<br />
(tiesa, neaišku, kokiais šaltiniais remdamasis). jis rašė, kad iki 1943 m.vasario 24 d. divizijos<br />
156 šp užėmė vyraujančią aukštumą prie nagorno, 167 šp du kartus užėmė šio kaimo pakraščius, bet<br />
buvo priverstas pasitraukti. jis pažymi, kad priešo gynybą pavyko sugriauti tik iš dalies, priešo nuostoliai<br />
buvo nedideli: išblaškytas ir sunaikintas maždaug būrys vokiečių pėstininkų, nagorne sunaikinta<br />
vokiečių gurguolė, Choroševskyje nuslopinta kulkosvaidžio, minosvaidžių baterijos ir pavienio pabūklo<br />
ugnis, žr.: Н. А. Кирсанов, В боевом строю народов – братьев, с. 185.
338<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
16 LšD trumpojoje charakteristikoje nurodomi tokie mūšių per 1943 m.<br />
vasario 20 d. – kovo 20 d. laikotarpį nuostoliai: nukauti – 1328, sužeisti – 3275,<br />
dingę be žinios – 159, susirgę, apšalę –122 kariai, iš viso – 4884 žmonės.<br />
Be abejo, mūšiuose labiausiai nukentėjo šaulių (pėstininkų) pulkai. Yra liudijimų,<br />
kad po mūšių prie Aleksejevkos kai kuriose šaulių kuopose buvo likę vos<br />
po 12–15 karių.<br />
Vėlesniuose sovietiniuose šaltiniuose divizijos žmonių nuostoliai nurodyti dar<br />
didesni. nuostolių skaičiaus padidėjimas gali būti susijęs su sunkiai sužeistų karių<br />
mirtimi. <strong>Lietuvos</strong> KP(b) cK karinio skyriaus 1943 m. pabaigos duomenimis, divizijos<br />
1943 m. vasario 21d. – kovo 24 d. nuostoliai siekė 5218 žmonių, iš jų 4064<br />
buvo <strong>Lietuvos</strong> piliečiai, 1154 – „kitų tautybių“, t. y. ne <strong>Lietuvos</strong> ssR piliečiai 110 .<br />
Fotodokumentai sovietinės propogandos tarnyboje sovietmečiu išleistame foto–albume<br />
„Kovų keliais“ pateikti kaip epizodai iš divizijos mūšių prie Aleksejevkos laikotarpio. Kairėje<br />
sniegu prausiasi 16 LŠD kariai, dešinėje, sušalusių, paimtų į nelaisvę vokiečių grupelė.<br />
Iš tikrųjų per visą mėnesį trukusius mūšius prie Aleksejevkos 16 LŠD nepaėmė į nelaisvę<br />
nė vieno vokiečio.<br />
nuo 1943 m. vasario 20 d. iki metų pabaigos lietuviškojoje divizijoje žuvo<br />
3422 kariai, iš jų 881 lietuvis, 772 žydai, 1618 rusų, 151 kitų tautybių karys 111 .<br />
110 lietuvos kp(b) Ck karinio skyriaus vedėjo jakovlevo pažyma (be datos) apie 16 lšd sudėtį 1943<br />
m. vasario 20 – lapkričio 11 d, lya, f. 3377, ap. 58, b. 809, l. 9.<br />
111 lietuvos kp(b) Ck karinio skyriaus vedėjo p. jakovlevo pažyma apie 16 lšd žuvusius karius nuo<br />
1943 m. vasario 20 d. iki 1943 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, ten pat, f. 1771, ap. 7, b.312, l. 2.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
LšD oficialiuose dokumentuose nurodomi ir kiti patirti materialiniai, ginkluotės<br />
nuostoliai. Jos trumpojoje charakteristikoje nurodoma, kad mūšiuose prie<br />
Aleksejevkos netekta iš viso 498 arklių: iš jų 147 užmušti, 72 krito, 47 sužeisti,<br />
220 susirgo, 7 dingo be žinios.<br />
Divizija neteko 2160 šautuvų, 118 rankinių kulkosvaidžių, 44 sunkiųjų kulkosvaidžių,<br />
381 kulkosvaidžių pistoletų (PPš), 35 – 50 mm kalibro minosvaidžių,<br />
7 – 82 mm kalibro minosvaidžių, 12 pistoletų TT, 50 binoklių ir kt. 112<br />
16 LŠD katastrofos prie Aleksejevkos<br />
priežasčių ir kaltininkų aiškinimasis<br />
Lietuviškosios divizijos nesėkmė mūšiuose prie Aleksejevkos buvo tikra<br />
karinė katastrofa ir tragedija jos kariams, didelis smūgis ji buvo ir sovietinės <strong>Lietuvos</strong><br />
vadovybei Maskvoje. Dėl patirtų didžiulių nuostolių lietuviškasis junginys<br />
kariniu požiūriu tapo neveiksmingas, iš esmės išvestas iš rikiuotės, o papildyti<br />
jį „lietuviškais kadrais“ rezervų beveik nebuvo. Taigi žlugo sovietinės <strong>Lietuvos</strong><br />
vadovybės atkaklių pastangų ir ilgo, sunkaus darbo rezultatai jį formuojant, politinės<br />
ambicijos turėti „Didžiojo Tėvynės <strong>karo</strong> frontuose“ nacionalinį junginį, kuris<br />
būtų ne politinis, propagandinis įrankis, o tikra, reali karinė jėga, garbingai<br />
reprezentavusi lietuvių tautą tarp kitų sovietinių tautų nacionalinių formuočių,<br />
planai jį plėsti ir stiprinti. Dar vykstant divizijos agonijai prie Aleksejevkos J.<br />
Macijauskas 1943 m. kovo 4 d. A. sniečkui rašė, kad jam labai nemalonu rašyti<br />
laišką, kuriame negali nieko gero pranešti, o tik blogas naujienas 113 . J. Paleckis<br />
vėliau rašė, kad divizijos nuostoliai buvo tokie dideli, kad vietoj pulkų liko tik<br />
jų likučiai, papildyti kariais iš užnugario dalinių. „Didžiuliu moraliniu smūgiu“<br />
jis vadino tai, kaip sovietinė karinė (Briansko fronto ir kt.) vadovybė vertino<br />
divizijos veiksmus 114 . 1943 m. balandžio 16 d. įvyko <strong>Lietuvos</strong> KP(b) cK biuro<br />
posėdis, jame buvo išklausytas divizijos vado gen. mjr. f. <strong>Žemaičio</strong> ir J. Macijausko<br />
informacinis pranešimas apie divizijos mūšius. Posėdžio protokole nieko<br />
nepasakyta apie šio pranešimo turinį, tik pažymėta, kad jis „priimtas žiniai“.<br />
sovietiniams <strong>Lietuvos</strong> vadovams atsirado naujų didžiulių problemų ir rūpesčių:<br />
Biuras apsvarstė politinio masinio darbo priemones su sužeistais kovotojais ir<br />
112<br />
16 lšd trumpoji charakteristika, sssr gynybos ministerijos <strong>archyvas</strong>, f. 1079, ap. 1, b. 1, l. 4–5.<br />
113<br />
j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, ap. 6, b. 46, l. 130.<br />
114<br />
j. paleckio 1943 m. rašyto rašto juodraštis, ten pat, f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 268–269.<br />
9
40<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
vadais, įpareigojo <strong>Lietuvos</strong> ssR LKT sudaryti komisiją, kuri rūpintųsi sužeistųjų<br />
(tapusių invalidais) įdarbinimu ir visa jų socialine globa 115 . Kalbant apibendrintai,<br />
sovietiniams <strong>Lietuvos</strong> vadovams Maskvoje iškilo rūpestis išsaugoti diviziją,<br />
kaip nacionalinį (lietuvišką) junginį.<br />
nuoskaudą dėl lietuviškos divizijos katastrofiškos nesėkmės, nors ir netiesiogiai,<br />
gilino palyginti sėkminga ir garbinga suformuotų latvių ir estų junginių<br />
kovinė veikla <strong>karo</strong> frontuose 116 .<br />
nesėkmingi divizijos mūšiai prie Aleksejevkos, turėję įtakos puolamosios operacijos<br />
sužlugdymui, buvo nemaloni nesėkmė ir 48–osios armijos Briansko fronto<br />
kariuomenės vadovybei. Todėl jau mūšių metu prasidėjo divizijos karinio pasirengimo<br />
priežasčių ir jos nesėkmių kaltininkų aiškinimasis, kas kaltas dėl beviltiškai<br />
stringančio (galiausiai visai sužlugusio) puolimo, didžiulių patirtų nuostolių.<br />
oficialiuose divizijos dokumentuose (kovos veiksmų žurnale, raportuose ir<br />
kt.), rašytuose divizijos karininkų ir atspindėjusių jų požiūrį, nurodomos tokios<br />
mūšių prie Aleksejevkos išvados ir nesėkmių priežastys: 1) divizija padarė vokiečiams<br />
daug nuostolių (tikrųjų jie buvo abejotini – R.z.), priešas buvo priverstas<br />
pritraukti stiprius rezervus ir panaudoti aviaciją; 2) divizija stojo į mūšį tiesiai iš<br />
maršo atsilikus techninėms ir aprūpinimo dalims, o priešo jėgos buvo neįvertintos,<br />
vokiečiai turėjo gerai parengtą gynybos sistemą, sumaniai manevravo savo<br />
rezervais; 3) divizijos puolimą silpnai rėmė artilerija, buvo mažai tankų, nebuvo<br />
aviacijos ir zenitinės artilerijos ir jų paramos, nebuvo normalaus aprūpinimo<br />
maistu ir pašarais, ypač pirmosiomis dienomis, kai visai divizijai teko badauti, o<br />
ir vėliau padėtis nedaug pasikeitė; 4) sunkios ir nepalankios gamtinės, klimatinės<br />
sąlygos: stiprūs šalčiai, gilus sniegas, pūgos, visiškai atvira, gerai priešui matoma<br />
ir patogi gynybai vietovė; 5) kaimyninės divizijos (143 šD ir 6 gvardijos šD)<br />
buvo negausios, neaktyvios, išsekintos mūšių, jų parama buvo mažai veiksminga<br />
ir efektyvi; 6) pačios divizijos mūšių metu išryškėjusios klaidos ir trūkumai:<br />
priešas pultas pernelyg tirštomis (tankiomis) gretomis, nemokėjimas greitai apsikasti<br />
ir blogas maskavimasis, neturėjimas maskuojamųjų chalatų; divizijos karių<br />
nepakankamas mokėjimas panaudoti pėstininkų ginklus, toli nuo priešo gynybos<br />
115<br />
išrašas iš lietuvos kp(b) Ck biuro 1943 m. balandžio 16 d. posėdžio protokolo, ten pat, f. 1771,<br />
ap. 190, b. 2, l. 57.<br />
116<br />
201–oji latviškoji šd buvo pirmasis raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis savo kovos<br />
kelią pradėjo1941 m.gruodžio 20 d., pasižymėjo puolamuosiuose mūšiuose prie maskvos naro–Fominsko<br />
rajone, apsupant ir likviduojant vokiečių demjansko grupuotę ir kitur. 1942 m. pabaigpje už<br />
kovinius nuopelnus ji pavadinta 43 gvardijos šd. estų 8–asis korpusas (7 ir 249 šd) buvo pats didžiausias<br />
raudonosios armijos nacionalinis junginys, jis kovas pradėjo 1942 m. gruodį kalinino fronte,<br />
sėkmingai dalyvavo likviduojat apsuptą vokiečių grupuotęvelikije lukų apylinkėse.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
linijos užimamos išeities pozicijos puolimui, lėtas puolimo tempas, baimė eiti į<br />
durtuvų kautynes, blogas sąveikavimas su artilerija, šaulių (pėstininkų) pasyvumas<br />
(nejudėjimas į priekį) artilerijos parengimo metu ir kt. 117<br />
šiuose teiginiuose, išreiškiančiuose daugiausia pačios divizijos vadovybės<br />
požiūrį, yra nemažai tiesos apie divizijos nesėkmių prie Aleksejevkos priežastis,<br />
jos plačiai aptartos ir aprašytos sovietinių autorių ir divizijos veteranų atsiminimuose.<br />
(Kaip minėta, šiuo požiūriu vertingi Atgimimo spaudoje pasirodę divizijos<br />
veteranų atsiminimų fragmentai, divizijos veiksmų komentarai ir kt. 118 .)<br />
Koks buvo Raudonosios armijos aukštesniosios vadovybės požiūris į 16<br />
LšD kovinius veiksmus ir jos nesėkmių priežastis prie Aleksejevkos? Iš karto<br />
tenka pažymėti, kad jis smarkiai skyrėsi nuo pačios divizijos vadovybės, iki šiol<br />
kai kurių jos veteranų propaguojamų teiginių.<br />
Jau minėtame 48–osios armijos <strong>Karo</strong> Tarybos 1943 m. vasario 25 d. nutarime<br />
„Dėl priemonių stiprinant 16–osios Lietuviškosios šaulių divizijos kovingumą<br />
ir discipliną“, skelbusiame jos nepasirengimą mūšiams, buvo tvirtinama, kad<br />
16 LšD per dvi mūšių dienas parodė labai žemą kovingumą ir discipliną. Buvo<br />
pažymima, kad, nepaisant ilgo buvimo užnugaryje ir turėtų galimybių organizuoti<br />
karių apmokymą, divizija nemokėjo organizuoti pėstininkų kovinės rikiuotės,<br />
dėl ko patyrė nepateisinamų nuostolių, patirti nuostoliai turėjo įtakos karių<br />
moralinei būsenai. esą divizijos 167 šP du kartus be įsakymo paliko užimamas<br />
pozicijas, svarbiausia, savavališkai paliko užimtą nagorną. Dėl blogos maskuotės<br />
ir nemokėjimo panaudoti šautuvų, kulkosvaidžių, prieštankinių šautuvų divizija<br />
pačią pirmąją susitelkimo mūšiui dieną patyrė žymių nuostolių (žuvo apie<br />
400 žmonių). Dėl blogos disciplinos pulkuose buvo mūšio lauko palikimo atvejų<br />
(sužeistųjų palydėjimo į užnugarį ir kitais pretekstais). Keliai į dalis priešakinėse<br />
pozicijose buvo valomi blogai, tai ir stabdė šaudmenų ir maisto tiekimą į priešakines<br />
pozicijas ir labai apsunkino normalų sužeistųjų evakavimą. Priešo aviacijos<br />
smūgiai į gurguolių susitelkimo vietas, sanitarijos įstaigas pakenkė visos<br />
divizijos kovinei moralei, galėjo sukelti paniką, kuri galėjo apimti ir priešakines<br />
pozicijas. Divizijos užnugaris buvo išsibarstęs, maisto produktai atsiliko, medicinos<br />
sanitarijos batalionas neatvyko, haubicų artilerija, šaudmenys atsiliko, jų<br />
artilerijos padaliniuose buvo neleistinai mažai. Priemonių įvesti griežtą tvarką<br />
nebuvo imtasi, niekas dėl pasipiktinimą keliančių dalykų nebuvo nubaustas, o tai<br />
117<br />
išrašas iš 16 lšd kovos veiksmų žurnalo, ten pat, b. 262, l.33–34; ap. 6, b. 180, l. 20 ir kt.<br />
118<br />
žr.: a. martnionis, pakirsti ąžuolai aleksejevkoje, tiesa, 1989, nr. 14121; k. varašinskas, dimisijos<br />
gen. mjr. pr. petronis, pirmosios lietuviškosios divizijos kautynės, gimtasis kraštas, 1988 balandžio<br />
28 – gegužės 5 d. ir kt.<br />
341
42<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
sudarė sąlygas reikštis dar didesniam vadų ir politinių darbuotojų neatsakingumui,<br />
politinis darbas divizijoje buvo dirbamas netinkamai.<br />
savo vasario 25 d. priimtame dokumente 48–osios armijos <strong>Karo</strong> taryba<br />
nutarė 16 LšD vadą, gen. mjr. f. Žemaitį įspėti, kad jis ne visiškai atitinka užimamas<br />
pareigas, divizijos užnugario viršininką plk. Gudelį, kaip praradusį kontrolę<br />
užnugario daliniams ir už divizijos neaprūpinimą maistu ir šaudmenimis,<br />
pašalinti iš pareigų ir atiduoti teismui, divizijos vado pavaduotojui, brigados<br />
komisarui J. Macijauskui (dokumente jo pavardė rašoma – Macijevkas) už blogai<br />
organizuotą politinį darbą paskelbti įspėjimą. 48–osios armijos prokurorui<br />
ir Ypatingojo skyriaus viršininkui nedelsiant išvykti į diviziją ištirti aplinkybių,<br />
kodėl buvo paliktas nagornas, kaltus atiduoti teismui. Armijos štabo viršininkui<br />
nedelsiant į divizijos susitelkimo ruožą nusiųsti užtveriamąjį būrį nr. 1., kad būtų<br />
sulaikomi savavališkai paliekantys mūšio lauką ir šaudomi bėgantys iš jo.<br />
Divizijos vadui ir jo pavaduotojui J. Macijauskui įsakyta per 3 dienas divizijos<br />
dalyse įvesti griežtą tvarką (surinkti, arčiau priešakinių pozicijų pritraukti<br />
užnugario dalis, išmėtytus šaudmenis ir kt.), sustiprinti discipliną, organizuoti<br />
divizijos kovingumą stiprinantį politinį darbą.<br />
už visų priemonių stiprinant divizijos kovingumą ir discipliną joje realizavimą<br />
atsakingais buvo paskirti 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos<br />
pavaduotojai plk. /K./ Kolganovas ir plk. Jakovlevas.<br />
šis nutarimas turėjo būti paskelbtas divizijos karininkams ir viršininkams<br />
iki batalionų vadų imtinai 119 .<br />
Ant dokumento užrašyta Briansko fronto kariuomenės vado gen. ltn. M.<br />
Reiterio ir gen. mjr. I. susaikovo rezoliucija: „Jeigu Žemaitis divizijoje neįves<br />
tvarkos, teks jį pakeisti“.<br />
Reikia pažymėti, kad 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo nemažai<br />
teisingos kritikos, teiginių ir priekaištų apie nepakankamą divizijos karinį pasirengimą,<br />
tai buvo priversti pripažinti ir divizijai vadovaujantys asmenys. Antai J. Macijauskas<br />
minėtame 1943 m. kovo 4 d. laiške A. sniečkui rašė apie tai, kad tenka<br />
pripažinti, jog „iš mūsų pusės“ buvo daug didelių trūkumų: visų pirma pasirodė,<br />
kad divizija buvo nepakankamai paruošta pagal naujausią Raudonosios armijos<br />
<strong>karo</strong> statutą, ji puolė pernelyg tankiomis, tirštomis karių gretomis, dėl ko turėjo<br />
didelių nuostolių, kariai atsilikdavo nuo tankų, apšaudomi iš minosvaidžių, užuot<br />
veržęsi pirmyn, suguldavo, šauliai nemokėjo šaudyti į priešo aviaciją, šlubavo dis-<br />
119 ten pat, b. 808, l. 7–8.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
ciplina, vadai ne viską padarydavo, kad būtų įvykdyti kovos įsakymai ir kt. 120<br />
Kita vertus, 48–osios armijos vadovybės dokumente buvo realios tiesos neatikusių,<br />
melagingų ar net šmeižikiškų 16 LšD karių atžvilgiu teiginių: nagorno<br />
divizijos kariai nebuvo užėmę ir iš jo savavališkai nepasitraukė; dėl kai kurių<br />
nesėkmės aplinkybių kaltę turėjo prisiimti ir pati 48–osios armijos vadovybė.<br />
Dar nepasibaigus mūšiams prie Aleksejevkos, 1943 m. kovo 10 d., 16 LšD<br />
vadas gen. mjr. f. Žemaitis, matyt, nujausdamas virš jo galvos pakibusią grėsmę,<br />
parašė raportą 48–osios armijos vadui gen. ltn. P. Romanenkai. f. Žemaitis prašė<br />
tarpininkauti, kad jo raportas patektų sssR Vyriausiajam karinių pajėgų vadui<br />
stalinui, reikalavo paskirti komisiją, kuri ištirtų jam patikėtos divizijos „didžiulių<br />
negarbingų nuostolių per tokį trumpą laiką“ priežastis.<br />
savo raporte jis rašė, kad nuo 1943 m. vasario 20 d. iki kovo 9 d. divizija<br />
neteko per 4 tūkst. žmonių, jo žodžiais, tai sudarė maždaug pusę į frontą atvykusios<br />
divizijos. f. Žemaitis konstatavo, kad, patyrusi tiek nuostolių, divizija tapo<br />
nekovinga, ji galėsianti dalyvauti Tėvynės kare tik papildyta vadais ir kariais.<br />
Į diviziją esą buvo surinkti „geriausi“ lietuvių tautos atstovai ir „visas Tarybų<br />
<strong>Lietuvos</strong> partinis ir tarybinis aktyvas“. Jis pažymėjo, kad divizija buvo pasiųsta į<br />
Briansko frontą visiškai sukomplektuota, aprūpinta visais reikalingais ištekliais.<br />
Tačiau atvykusi į Briansko frontą, divizija sunaudojo visas atsargas ir iki šiol aprūpinama<br />
visiškai nereguliariai. Dar neturėjusi kovos patyrimo divizija esą gavo<br />
„nepaprastai didelę ir atsakingą užduotį, kurios įvykdyti neįstengė“. Jo nuomone,<br />
nesėkmės priežastis buvo ne tik kovinio parengimo trūkumai – svarbiausia,<br />
nebuvo priemonių užduočiai įvykdyti. Į pirmąjį mūšį divizija buvo mesta alkana,<br />
pavargusi, turėjo labai mažai šaudmenų, beveik nebuvo jokios sustiprinimo priemonių<br />
paramos. f. Žemaitis pabrėžė, kad divizija „pirmuosius didžiulius nuostolius<br />
patyrė dar nepriartėjusi prie priešo: užėmusi išeities pozicijas puolimui<br />
dvi dienas jos kariai praleido atviroje vietoje, apšaudomi priešo minosvaidžių,<br />
artilerijos, aviacijos“. f. Žemaitis primygtinai prašė ateityje divizijai teikti organizuotą<br />
pagalbą sustiprinimo priemonėmis.<br />
f. Žemaitis drąsiai kritikavo 48–osios armijos vadovybę: „Jūsų žmonių, štabo<br />
ir Vadovybės pagalba kol kas nedavė divizijai jokios naudos, priešingai, trikdo<br />
man patikėtos divizijos vadovybę. Jūsų pavaduotojo pulkininko Kolganovo nesibaigiantys<br />
„matai“ ir priekaištai mažina mūsų darbingumą. Vienas faktas tiesiog<br />
demoralizavo divizijos štabo darbuotojus. Pakeliui į štabą pulkininkas Kolganovas<br />
gavo visai netikrus ir neteisingus duomenis, neva lietuvių batalionas bėga iš fronto.<br />
120 j. macijausko 1943 m. kovo 4 d. laiškas a. sniečkui, ten pat, f. 1771, ap. 6, b. 46, l. 130–134.<br />
4
44<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Atėjęs į mano štabą draugas Kolganovas niekam nepasakęs nė žodžio iškvietė telefonu<br />
6–osios gvardijos divizijos vadą ir garsiai, kad girdėtų visas štabas, liepė jam<br />
tuoj pat iš dviejų sunkiųjų kulkosvaidžių apšaudyti kaimyninį lietuvių batalioną.<br />
šis ir kiti panašūs faktai demoralizavo mano štabo ir dalių vadovybę.“ f. Žemaitis<br />
prašė „peržiūrėti“ armijos štabo vadovavimo divizijai būdus.<br />
Toliau f. Žemaitis pripažino, kad divizijos pastangos pralaužti priešo gynybą<br />
buvo bevaisės, ji patyrė didžiulių nuostolių. Tačiau, jo manymu, 48–osios armijos<br />
<strong>Karo</strong> tarybos narys gen. mjr. Istominas visos armijos dalių vadų susirinkime, pavadino<br />
diviziją persišovėlių divizija „be jokio pagrindo, neturėdamas jokių faktų“.<br />
f. Žemaitis tvirtino, kad oficialiai iki šiol nustatyta ne daugiau kaip 10 persišovimų<br />
atvejų, tai esą neduoda pagrindo visą diviziją vadinti persišovėliais.<br />
f. Žemaitis savo raporte nesutiko ir su Briansko fronto kariuomenės <strong>Karo</strong><br />
Tarybos pareiškimo vertinimu, kuriame skelbta, kad divizija suteršė savo vardą<br />
/Didžiojo/ Tėvynės <strong>karo</strong> frontuose. ši išvada, jo nuomone, padaryta remiantis<br />
faktu, kad divizija neįvykdė jai iškeltų uždavinių.<br />
f. Žemaitis rašė: „Manau, kad taip vadinti diviziją yra visiškai neteisinga, skubota,<br />
nepelnyta. Kariai ir vadai nekalti, kad neįvykdė skirtos užduoties. Jie vyriškai<br />
bandė ją įvykdyti, daugelis žuvo prie vokiečių įtvirtinimų arba visam gyvenimui<br />
liko invalidai. nebuvo nė vieno atvejo, kad divizijos dalis ar padalinys atsisakytų<br />
pulti priešą. nė karto jokia dalis ar karių, vadų grupė savavališkai nepasitraukė<br />
atgal, niekas, net ir nedidelė karių ar vadų grupelė, neperbėgo į priešo pusę.“<br />
f. Žemaitis primygtinai prašė pranešti apie jo raportą stalinui, suteikti galimybę<br />
divizijai „normalioje aplinkoje įrodyti savo ištikimybę socialistinei Tėvynei,<br />
su dideliu ryžtu dalyvauti triuškinant vokiečių fašistus – lietuvių tautos<br />
amžinus priešus“ 121 .<br />
48–osios armijos vadovybė f. <strong>Žemaičio</strong> raportą pasiuntė Briansko fronto<br />
vadui, kuris, kaip ir f. Žemaitis, prašė sudaryti tyrimo komisiją. Kartu su f. <strong>Žemaičio</strong><br />
raportu Briansko fronto vadas gavo ir 48–osios armijos vadovybės ilgą<br />
raportą 16 LšD kovinės veiklos klausimais.<br />
Jame pažymima, kad 16 LšD, būdama „giliame užnugaryje“, buvo visiškai<br />
sukomplektuota žmonėmis, ginkluote, arkliais ir autotransportu. Į 48–ąją armiją<br />
ji įsijungė 1943 m. vasario 16 d., į susitelkimo rajoną atvyko vasario 19 d. Divizija<br />
atvyko labai neorganizuotai, jos kolona išsitęsė, rinkosi keletą dienų, haubicų<br />
artilerija atvyko tik kovo pradžioje, divizija iš užnugario atvyko be maisto, pašarų,<br />
degalų ir šaudmenų atsargų. Divizijos kariai neturėjo su savimi netgi jiems<br />
121<br />
gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui, ten pat, f. 3377, ap.<br />
58, b. 808, l. 15–16.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
priklausiusio davinio parai.<br />
Per 1943 m. vasario 20 d. – kovo 8 d. laikotarpį divizija neįvykdė ne vieno<br />
iš 3 kovos uždavinių, per visą tą laiką puldama toliau išeities pozicijų beveik nepažengė,<br />
nors esą visais atžvilgiais tiek gyvąja jėga, tiek technika divizija turėjo<br />
didžiulį pranašumą prieš vokiečius.<br />
nuo vasario 20 d. iki 24 d., t. y. 4 dienas, divizijos puolimas buvo atidėliojimas<br />
dėl materialinio neaprūpinimo ir dėl divizionų ir pulkų artilerijos atsilikimo.<br />
Pirmą divizijos atvykimo dieną jai buvo išduota duonos 6–osios gvardijos<br />
šD sąskaita. „Tik 16 LšD vadovybės aplaidumu galima aiškinti divizijos atvykimą<br />
į frontą be jokių atsargų, juo labiau, kad divizija atvyko per /Briansko/ fronto<br />
ir 48–osios armijos aprūpinimo bazes bei stotis“, – pabrėžiama raporte. Divizijos<br />
materialinis aprūpinimas (maisto produktais, pašarais, šaudmenimis, degalais)<br />
iki šiol nesutvarkytas, nepaisant to, kad armija divizijai ne kartą padėjo armijos<br />
autotransportu, o ir pati divizija turinti pakankamai automobilių ir arklių.<br />
Karių maitinimas ir arklių šėrimas divizijoje, net praėjus beveik 3 savaitėms<br />
po jos atvykimo, vyksta nereguliariai, su dideliais pertrūkiais.<br />
Divizija mūšiuose pasirodė nepakankamai stabili. 48–osios armijos vadovybė<br />
tai iliustravo tokiais faktais: iš pozicijų fronte savavališkai pasišalino 156<br />
šP 3–asis batalionas (bataliono vadas nuteistas sušaudyti); kovo 7 d. naktį 156<br />
šP 2–asis batalionas įsiveržė į nikitovkos pietinį pakraštį, bet tuoj pat atsitraukė<br />
kažkokiam provokatoriui ir išdavikui sukomandavus „Atgal“; 167 šP dalis<br />
padalinių vasario 26 d. mūšyje priartėjo prie nagorno pietinio pakraščio, bet<br />
be pateisinamų priežasčių tuoj pat atsitraukė į išeities pozicijas; kovo 8 d. naktį<br />
156 šP 1–asis batalionas puldamas turėjo apeiti nikitovką iš pietų, tačiau vos tik<br />
sutemo neliko pusės karių: jie, užuot toliau puolę, sugrįžo į užnugarį.<br />
Mūšiai parodė, kad 16 LšD kovinė parengtis ir mokėjimas drauge kovoti<br />
yra žemo lygio, vadai silpnai paruošti, menkai bendradarbiauja kovoje su artilerija<br />
ir tankais, visų grandžių vadų ir štabų vadovavimas mūšyje blogas. Divizijos<br />
dalys neryžtingai veikia, nė karto nebuvo pakeltos į ataką. net kovo 6 d., kai<br />
artilerija, minosvaidžiai ir reaktyviniai minosvaidžiai („Katiušos“ – R.z.) stipriai<br />
apšaudė nikitovką, kai esą buvo visos galimybės užimti kaimą beveik be jokio<br />
priešo pasipriešinimo, 167 šP nebuvo pakeltas ryžtingam šuoliui pirmyn. Pulkas,<br />
kaip ir kitos dalys, pragulėjo vietoje iki va<strong>karo</strong>.<br />
16 LšD kariai ir vadai per visą mūšių laikotarpį labai skausmingai ir iškreiptai<br />
reagavo į priešo ugnį ir parodė nemokėjimą naikinti priešo ugnies taškų. Divizijos<br />
rajono iki kovo 9 d. priešas masiškai neapšaudė iš artilerijos ir minosvaidžių.<br />
Iš esmės nebuvo ir intensyvios kulkosvaidžių ugnies. Priešas paprastai šaudė iš<br />
45
346<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
dviejų artilerijos ir dviejų minosvaidžių baterijų, 6–8 sunkiųjų kulkosvaidžių. „To,<br />
pasirodo, užteko, kad padaliniai gulėtų ir nejudėtų iš vietos, o motyvas tam visada<br />
buvo vienas ir tas pats – „stipri priešo ugnis“, – pažymima raporte.<br />
Divizijai būdingi masiniai rankų riešų susižeidimų atvejai. Iki kovo 10 d. iš<br />
2745 sužeistųjų apie pusė buvo sužeisti į ranką.<br />
Disciplina divizijoje menka. Vieną sužeistąjį į užnugarį lydi 2–3 sveiki kariai.<br />
Per laikotarpį nuo vasario 20 d. iki kovo 8 d. divizija paliko mūšio lauke<br />
daugybę ginklų, o teritorijos, kurioje kovojo divizija, priešas nebuvo užėmęs.<br />
Trys pulkai paliko mūšio lauke paliko 1577 nesurinktų šautuvų, 265 PPš, 104<br />
rankinius kulkosvaidžius, 34 sunkiuosius kulkosvaidžius, 30 mm minosvaidžius,<br />
13 82 mm minosvaidžių, 65 prieštankinius šautuvus.<br />
48–osios armijos vadovybė dėl visų divizijos nesėkmių kaltino jos vadą gen.<br />
mjr. f. Žemaitį ir jo pavaduotoją, brigados komisarą J. Macijauską, abu jie esą<br />
parodė visišką nesugebėjimą kovos sąlygomis jai vadovauti. Armijos vadovybė<br />
tvirtino, kad jiems vadovaujant divizija negalės atstatyti savo kovinio pajėgumo<br />
net ir šiuo tikslu išvesta į užnugarį.<br />
Raporto pabaigoje išvardintos pagalbos priemonės, kurių ėmėsi 48–osios<br />
armijos vadovybė, taisydama padėtį divizijoje: buvo pakeistas divizijos užnugario<br />
viršininkas, maisto ir pašarų aprūpinimo viršininkas, divizijoje visą laiką<br />
dirbo armijos vadų ir politinių darbuotojų grupė, divizija sustiprinta vyresniaisiais<br />
ir vidurinės grandies vadais, priimtas armijos <strong>Karo</strong> tarybos nutarimas dėl<br />
tvarkos įvedimo divizijoje, jis buvo patvirtintas fronto vado. su šiuo nutarimu<br />
supažindinti visi divizijos karininkai 122 .<br />
Be 16 LšD vado gen. mjr. f. <strong>Žemaičio</strong> 1943 m. kovo 10 d. raporto, archyvuose<br />
yra išlikęs ir jo tų pačių metų balandžio 27 d. raportas, parašytas gen. mjr.<br />
sviridovui. Raportas parašytas pastarojo įsakymu, todėl galbūt gen. mjr. sviridovas<br />
buvo sudarytos komisijos vadovas ar narys. šį raportą f. Žemaitis rašė jau<br />
pašalintas iš divizijos vado pareigų, jame jis taip pat plačiai atskleidė divizijos<br />
kovinę veiklą ir aiškino jos nesėkmių priežastis. f. Žemaitis pažymėjo, kad du<br />
mėnesius 16 LšD buvo mėtoma iš vienos puolimo krypties į kitą: iš pradžių ji<br />
buvo priskirta /Briansko fronto/ 3–ajai armijai 123 , vėliau – gen. ltn. novoselskio<br />
grupei (t. y. šio fronto kariuomenės operatyvinei grupei – R.z.), dar vėliau<br />
2–ajai tankų armijai ir pagaliau 48–ajai armijai. Per visą šį laiką divizija nebuvo<br />
122 48–osios armijos vadovybės (gen. ltn. p. romanenkos, armijos <strong>karo</strong> tarybos nario gen. mjr. istomino,<br />
armijos štabo viršininko pavaduotojo plk. dolgovo) raportas (be datos) Briansko fronto vadui<br />
pasiunčiant 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. kovo 10 d. raportą, ten pat, l. 11–14.<br />
123 tai įvyko 1942 m. gruodžio 27 d., žr.: j. dobrovolskas, lietuviai kariai…, p. 60.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
pasiųsta į mūšius, o tik „marširavo“ iš Tulos apylinkių į oriolo apylinkes, per du<br />
mėnesius nužygiavo apie 400 km., beveik visą laiką pagal aliarmo komandą. šių<br />
žygių metu divizija labai pavargo: kariai nebuvo normaliai maitinami, negaudami<br />
pakankamai pašarų arkliai nusilpo ir sunkiai traukė techniką. Pirmosiomis<br />
dienomis atvykus į Briansko frontą, šio fronto štabas paėmė iš divizijos pusę<br />
sunkvežimių, tai dar labiau apsunkino divizijos aprūpinimą.<br />
1943 m. vasario pradžioje divizija, būdama 50 km. nuo Jefremovo miesto, gavo<br />
įsakymą būti pasiruošusi lipti į ešelonus 124 , vykdant šį įsakymą žymi dalis divizijos<br />
turto buvo pasiųsta į geležinkelio stotis, bet netikėtai po kelių dienų divizija buvo<br />
pakelta pagal aliarmo komandą ir per 4 valandas pasiųsta visai kita kryptimi.<br />
Išsiskleidusi Aleksejevkos apylinkėse, divizija iškart pateko į stiprią artilerijos<br />
ir minosvaidžių ugnį ir patyrė didelių nuostolių. numatytą puolimui dieną<br />
divizijos pozicijas bombardavo 19 priešo bombonešių, jie atliko 10 antskrydžių,<br />
dar nesusikovusi su priešu divizija neteko apie 2 tūkst. žmonių. Per mėnesį trukusius<br />
mūšius divizija iš viso neteko apie 5 tūkst. žmonių.<br />
f. <strong>Žemaičio</strong> nuomone, per šiuos mūšius 16 LšD pasirodė labai gerai: a) nebuvo<br />
nė vieno pasitraukimo atvejo: kuopos ir batalionai žuvo nuo priešo ugnies,<br />
bet atgal nesitraukė; b) tik vienas seržantas perėjo į priešo pusę; c) kariai vyriškai<br />
kentė visus sunkumus ir tęsė puolimą; d) kariai ir vadai puikiai laikėsi, demonstruodami<br />
tikro vyriškumo ir didvyriškumo pavyzdžius.<br />
Kovo 19 d. divizija atitraukta į 48–osios armijos antrąjį ešeloną, todėl šios<br />
armijos puolamoji operacija baigėsi nesėkme. Priešo frontas nebuvo pralaužtas.<br />
Baigdamas savo raportą f. Žemaitis rašė, kad jam, kaip buvusiam 16 LšD<br />
vadui, nepareikšti jokie kaltinimai, jam kol kas nežinomos jo nušalinimo iš pareigų<br />
priežastys 125 .<br />
Aiškinantis divizijos nesėkmės priežastis ir kaltininkus būtina paminėti vieną<br />
1974 m. dokumentą, tarsi pratęsusį <strong>karo</strong> metų „diskusiją“ tuo klausimu. Tais<br />
metais grupė buvusių karininkų ir politinių vadovų – 16 LšD veteranų (J. Macijauskas,<br />
Vl. Karvelis, J. Žiburkus, f. Bieliauskas, A. Randakevičius, Pr. Petronis,<br />
V. Motieka, V. Počikajevas, e. Jacovskis) parašė ir įteikė Partijos istorijos institutui<br />
pareiškimą, kuriame tvirtino, kad apie 48–osios armijos 1943 m. vasario 25<br />
d. nutarimą jie sužinojo tik 1973 m., tvirtino, kad 1943 m. divizijos vadovybė su<br />
124<br />
divizija turėjo pasikrauti į vagonus lobanovo ir jefremovo geležinkelio stotyse, žr.: 16 lšd štabo<br />
viršininko 1943 m. vasario 7 d įsakymą dalių (pulkų) vadams, sssr gynybos ministerijos <strong>archyvas</strong>, f.<br />
1079, ap. 1, b. 7, l. 76. divizija turėjo išvykti į kalinino frontą.<br />
125<br />
Buvusio 16 lšd vado gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. balandžio 27 d. raportas gen. mjr. sviridovui,<br />
lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 15–16.<br />
47
348<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
juo nebuvo supažindinta. Apie tai, kad divizijos buvę vadai nieko nežinojo apie<br />
šį ir kitus su juo susijusius dokumentus, galima stipriai abejoti: kaip minėta, jis<br />
užfiksuotas divizijos kovos veiksmų žurnale, apie jį žinojo net civiliai sovietiniai<br />
<strong>Lietuvos</strong> pareigūnai sovietiniame užnugaryje 126 .<br />
Divizijos veteranai savo pareiškime rašė, kad tas dokumentas juos nustebino ir<br />
įžeidė, jo turinį vertino kaip divizijos karių šmeižtą, iškreipti ir sugalvoti faktai apie<br />
dalių ir dalinių dezertyravimą iš kovos lauko, pasitraukimą iš nagorno. Kaip visiškai<br />
išgalvotą faktą jie vertino 156 šP 3–iojo bataliono pasitraukimą iš fronto ir jo vado<br />
nuteisimą sušaudyti. (Beje, įdomu pažymėti, kad 16 LšD karys, sssR didvyris G. užpolis<br />
savo atsiminimų knygoje, išleistoje 1997 m. Izraelyje, šį faktą mini kaip tikrą.)<br />
„Pagrindinę dalį jos /divizijos – R. z./ karių, politinių darbuotojų ir vadų<br />
sudarė komunistai ir komjaunuoliai, kovoję už komunistų partijos reikalą buržuazinėje<br />
Lietuvoje, pogrindininkai, jaunos Tarybų valdžios aktyvistai 1940–1941<br />
m. ir kiti asmenys, savanoriškai išėję į Tarybinę armiją ginti Tarybų valdžios nuo<br />
vokiškųjų grobikų. Argi jie kalti, kad 48–osios armijos vadovybė juos pasiuntė<br />
į mūšį be artilerijos parengties, be tankų, be zenitinės priedangos, be maisto ir<br />
šaudmenų ir kad jie, nepralaužę parengtos priešo gynybos, vyriškai mirė sniegeo<br />
esant 20 laipsnių šalčiui“, – piktinosi divizijos veteranai. Jų nuomone, 48–osios<br />
armijos vadovybė dėl nepavykusio puolimo visą kaltę stengėsi suversti 16 LšD.<br />
Divizijos veteranų tvirtinimu, nė vienas 48–osios armijos štabo grasinimas<br />
nebuvo realizuotas, niekas nebuvo atiduotas teismui, pasiųstas į drausmės batalioną.<br />
Divizijoje kaltų nerasta 127 .<br />
Tik f. Žemaitis, tarpininkaujant ir reikalaujant 48–osios armijos vadovybei,<br />
buvo pašalintas iš 16 LšD vado pareigų, atleistas iš pareigų ir užnugario tarnybos<br />
viršininkas plk. Gudelis 128 . Divizijos vadu paskirtas gen. mjr. Vl. Karvelis.<br />
126<br />
antai r. šarmaitis rašė apie fronto štabo vadovybės telegramą, kuri „apjuodino” 16 lšd. jis aiškino,<br />
kad štabe dirbo žmogus, nekenčią „pabaltijo žmonių”, nes „dėl kažko“ 1940–1941 m. buvo ten<br />
nukentėjęs, žr. r šarmaičio dienoraštį, lya, f. 17635, ap. 1, b. 12, l. 81 (i. susaikovas buvo pabaltijo<br />
ypatingosios <strong>karo</strong> apygardos vado pavaduotojas – r. Z); j. paleckio fonde yra jo rašyto dokumento<br />
juodraštis, jame minima armijos štabo telegrama, pasirašyta gen. plk. m. reiterio ir gen. mjr. i. susaikovo.<br />
su šia telegrama buvo supažindinti visi divizijos vadai iki kuopos vadų. dokumente teigiama,<br />
kad vėliau pokalbiuose su a. sniečkumi ir j. paleckiu i. susaikovas esą pripažinęs, kad jis neįsigilino į<br />
aplinkybes, pripažino divizijos karių narsą, telegrama esą tik siekęs paskatinti divizijos vadą F. žemaitį<br />
„atviram pokalbiui“ ir kt., žr. f. 17541, ap. 1, b. 13, l. 272.<br />
127<br />
lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 2–5.<br />
128<br />
48–osios armijos vadovybė F. žemaičiui pateikė daugybę kaltinimų ir priekaištų. Be karinės kompetencijos<br />
dalykų, jis kaltintas būdo minkštumu, silpnu reiklumu pavaldiniams, nekritiškumu, neryžtingumu<br />
ir t. t., žr.: 48–osios armijos vadovybės 1943 m balandžio 3 d. rašytinis pareiškimas apie<br />
gen. mjr. F. žemaitį–Baltušį Centrinio fronto <strong>karo</strong> tarybai, ten pat, l. 9–10.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
Vis dėlto kokios buvo 16 LšD katastrofos prie Aleksejevkos priežastys ir kas<br />
buvo tikrieji kelių tūkstančių jos karių žūties kaltininkai?<br />
Pateikti faktai rodo, kad kaltės dalis tenka ir Briansko fronto kariuomenės, ir<br />
jos 48–osios armijos, ir pačios 16 LšD vadovybei. Be nepagrįstų, neteisingų teiginių<br />
apie divizijos karių pasitraukimą iš užimto vokiečių įtvirtinto nagorno kaimo,<br />
viso bataliono perbėgimą pas vokiečius (tokio fakto nebūtų nutylėjusi vokiečių<br />
propaganda), masinį pobūdį įgavusius tyčinius rankų susižeidimus ir kai kurių kitų,<br />
netikrų, divizijos karių garbę ir orumą įžeidžiančių faktų, vis dėlto kaip visiškai<br />
nepagrįstos negalima atmesti 48–osios armijos ir Briansko fronto vadovybės kritikos<br />
16 LšD atžvilgiu dėl jos karių nepakankamo karinio pasiruošimo.<br />
Kalbant apie 16 LšD nesėkmes ir didžiulius patirtus nuostolius, reikia pažymėti,<br />
kad jų priežastys ir aplinkybės buvo kur kas gilesnės ir sudėtingesnės.<br />
Aiškinantis lietuviškosios divizijos nuostolius nereikia pamiršti, kad Raudonoji<br />
armija ir jos vadai apskritai kariavo nemokšiškai, negailėdami žmonių, nevertindami<br />
jų gyvybių. Vokiečiai, sustabdyti prie Maskvos, Leningrado, Rostovo<br />
ir kitur, apskritai nugalėti kare gynybiniuose ir puolamuosiuose mūšiuose, – ne<br />
karinio profesionalumo ir meistriškumo dėka, o milijoninių aukų kaina. 16 LšD<br />
didžiuliai nuostoliai ir netektys šiuo požiūriu nebuvo jokia išimtis.<br />
Aiškinantis divizijos nesėkmių priežastis visų pirma reiktų akcentuoti ne<br />
gamtines, o divizijai labai nepalankias mūšių prie Aleksejevkos karines, psichologines<br />
ir kitas sąlygas. Po mūšių ir istorinės pergalės prie stalingrado, pasiektos<br />
1943 m. vasario pradžioje, sovietinę vadovybę, Raudonąją armiją buvo apėmusi<br />
didžiulė euforija, pakili kovinė dvasia, „veržliai“ puolant stengtasi iš vokiečių<br />
atsiimti kuo daugiau jų okupuotų teritorijų, nustumti juos kuo toliau į vakarus.<br />
Manyta, kad stalingrado mūšio baigties priblokšti vokiečiai ir toli trauksis nerodydami<br />
atkaklaus pasipriešinimo. net tikėtasi, kad greitai prasidės Baltarusijos<br />
išvadavimas. (1943 m. kovo 7 d., kaip įvykdęs savo užduotis, nereikalingas<br />
buvo likviduotas centrinis partizaninio judėjimo štabas (cPJš), tačiau netrukus,<br />
balandžio 17 d., jis vėl buvo atkurtas.)<br />
Likvidavus vokiečių stalingrado grupuotę, Raudonosios armijos žygis į<br />
vakarus iš pradžių iki 1943 m. vasario vidurio iš tikrųjų buvo triumfo žygis:<br />
Briansko ir Voronežo frontų kariuomenė žygiavo į vakarus vos ne maršo kolonų<br />
greičiu 129 : sausio 25 d. išvaduotas Voronežas, vasario 2 d. – Kurskas, vasario 9 d.<br />
– Belgorodas, vasario 16 d. – charkovas ir kt.<br />
Tačiau nuo 1943 m. vasario antros pusės padėtis pradėjo radikaliai keistis.<br />
129<br />
А. Исаев, Когда внезапности уже не было: история ВОВ, кокорую мы не знали, Москва,<br />
2006, с. 362.<br />
49
50<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
Vokiečiams pavyko sutelkti pakankamai jėgų, skubiai permetus jas iš kitų <strong>karo</strong><br />
veiksmų rajonų, kad būtų sustabdytas Raudonosios armijos puolimas tarp Kaukazo<br />
ir Voronežo, užlopyti spragas sutrumpėjusioje fronto linijoje 130 . Vokiečiai<br />
stabilizavo frontą, dar daugiau – vasario 19 d. pradėjo charkovo puolamąją operaciją,<br />
kurios metu Raudonoji armija patyrė skaudų pralaimėjimą, jos junginiai<br />
atblokšti toli atgal, vokiečiai atsiėmė visus išvardytus miestus.<br />
Galima manyti, kad 16 LšD pradinis kovos kelias būtų susiklostęs visai kitaip,<br />
gerokai sėkmingiau, jeigu ji būtų įsijungusi į kovas šiek tiek anksčiau, kai Raudonoji<br />
armija sparčiai veržėsi į priekį, beveik nesutikdama vokiečių pasipriešinimo.<br />
Lietuviškoji divizija tapo staigiai pasikeitusios karinės situacijos Pietų fronte<br />
savotiška auka, kurios rezultatas buvo jos karinė katastrofa prie Aleksejevkos.<br />
Gavusi įsakymą vykti į Briansko frontą, į 48-osios armijos sudėtį, divizija buvo<br />
orientuota į tai, kad priešas rimto pasipriešinimo neparodys, o atvykusi į Aeksejevkos<br />
apylinkes pateko į labai sudėtingas kovos sąlygas, sutiko atkaklų, jai<br />
neįveikiamą vokiečių pasipriešinimą.<br />
Mūšiuose nedalyvavusi, jokių kovinių nuopelnų dar neturėjusi, ilgai formuota<br />
ir pafrontės keliais klajojusi lietuviškoji divizija, jos vadai, politiniai vadovai,<br />
dauguma karių psichologiškai veržėsi į kovą ir siekė joje pasižymėti, to<br />
labai troško ir sovietiniai <strong>Lietuvos</strong> vadovai.<br />
f. Bieliauskas savo atsiminimų knygoje „Liaudies žygdarbis nemirtingas“<br />
rašo apie mūšių prie Aleksejevkos išvakarėse įvykusį telefoninį pokalbį tarp 16<br />
LšD vado gen. mjr. f. <strong>Žemaičio</strong> ir 48–osios armijos vado gen. ltn. P. Romanenkos.<br />
neva divizijos vadas armijos vadui aiškino, kad dėl užpustytų kelių divizijai<br />
nepristatyta degalų, šaudmenų, maisto, atsiliko artilerija ir kt., dėl visų šių priežasčių<br />
divizija dar nepasiruošusi puolimui, prašė atidėti puolimo pradžią. Tačiau<br />
divizijos komisaras J. Macijauskas paėmė iš divizijos vado telefono ragelį ir pareiškė,<br />
kad divizija puolimui pasiruošusi ir įsakymą įvykdysianti 131 .<br />
su visomis problemomis ir sunkumais, kurie aprašyti 16 LšD oficialiuose<br />
dokumentuose ir jos veteranų atsiminimuose, susidūrė ir visi kiti Raudonosios<br />
armijos junginiai: iš geležinkelio stočių į susitelkimo rajonus žygiuota pėsčiomis,<br />
užpustytais keliais, gilų sniegą sunkiai įveikė net vidutiniai ir sunkieji tankai,<br />
trūko transporto, degalų, šaudmenų, maisto, buvo puolama sulaukus ne visų<br />
dalinių ir kt. 132 Tokiomis sąlygomis išryškėdavo junginių mobilumas, organizuo-<br />
130<br />
Б. Мюллер–Гиллебранд, Сухопутная Армия Германии 1933–1945 г.г., Москва, 2002, с. 373.<br />
131<br />
F. Bieliauskas, liaudies žygdarbis nemirtingas, p. 81–82.<br />
132 А. Исаев, Когда внезапности уже не было, с. 365.
RAUDONOSIOS ARMIJOS 16–OJI LIETUVIŠKOJI ŠAULIŲ DIVIZIJA: KELIAS NUO<br />
SUFORMAVIMO IKI KATASTROFOS PRIE ALEKSEJEVKOS (1941 – 1943 M. VASARIS – KOVAS)<br />
tumas, karinis pasirengimas.<br />
Kaip savo rašė raporte 16 LšD vadas gen. mjr. f. Žemaitis, 1943 m. vasario<br />
antroje pusėje oriolo apylinkėse 16 LšD įsijungus į 48–osios armijos sudėtį,<br />
šios armijos junginiai dar persekiojo besitraukusius vokiečius, tačiau ties neručio<br />
upės riba jie nustojo trauktis ir pradėjo įnirtingai priešintis. Tik 48–osios<br />
armijos 6-oji gvardijos šD sugebėjo pasiekti zmijevkos rajoną, bet čia patyrė<br />
pralaimėjimą. Prieš 16 LšD atvykimą į Aleksejevkos rajoną vokiečiai organizavo<br />
ištisą fronto liniją. 16 LšD buvo įsakyta pakartoti šios divizijos puolimą tame<br />
pat ruože ir ta pačia kryptimi, turint beveik tuos pačius kovos uždavinius 133 .<br />
Taigi 16 LšD mūšių pradžia sutapo su vokiečių traukimosi pabaiga, fronto linijos<br />
stabilizavimusi šiame Pietų fronto bare. ši aplinkybė divizijai objektyviai tapo<br />
svarbiausia nepalankiai jai susiklosčiusių mūšių ir patirtų nuostolių priežastimi.<br />
Kaip nesėkmės priežastis reikia paminėti ir tai, kad divizijoje nebuvo patyrusių<br />
vadų. Raudonosios armijos karininkai gen. mjr. f. Žemaitis ir plk. J. Macijauskas<br />
turėjo tik Rusijos 1918–1920 m. pilietinio <strong>karo</strong> patyrimą, kaip kariniai<br />
veikėjai, mąstė pasenusiomis kategorijomis, kariavo pasenusia taktika. Buvę<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės karininkai taip pat neturėjo kovos patyrimo, jiems buvo<br />
nepažįstama Raudonosios armijos valdymo, aprūpinimo ir tiekimo sistema, jos<br />
gyvenimo normos ir tvarka. nepaisant daugumos 16 LšD karių simpatijų sovietų<br />
sąjungai, daugelio divizijos karių (lietuvių, žydų ir kitų tautybių karių) drąsos<br />
ir ryžto kautis su vokiečiais, vis dėlto šių savybių nepakako: lėmė nepakankamai<br />
karinis pasirengimas ir profesionalumas.<br />
16 LšD ilgai rengta „giliame“ užnugaryje, palyginus su kitomis šaulių divizijomis<br />
(kuriose buvo po 5–6 tūkst. karių), buvo gerai sukomplektuota ir apginkluota.<br />
Todėl, matyt, aukštesnioji karinė vadovybė iš jos nemažai tikėjosi.<br />
Divizijos nesėkmingas pasirodymas mūšiuose, vilčių nepasiteisinimas lėmė priešiškumą,<br />
kategorišką, labai nepagarbią, netgi niekinamą aukšto rango 48–osios<br />
armijos ir kitų vadų reakciją į 16 LšD. Bent iš dalies tam įtakos galėjo turėti ir<br />
divizijos nacionalinė sudėtis (jos lietuviškumas ir žydiškumas).<br />
Mūšių prie Aleksejevkos padariniai sovietinės <strong>Lietuvos</strong> perspektyvai buvo<br />
skaudūs ne tik kariniu, bet ir politiniu aspektu. Prie Aleksejevkos žuvo visas<br />
„žiedas“ geriausių <strong>Lietuvos</strong> komunistų partijos ir sovietų valdžios pareigūnų.<br />
Divizijos nesėkmė nulėmė ir nepasitikėjimą lietuviais, pokarinį nelietuviškų<br />
„kadrų“ atvykimą į Lietuvą. Todėl vėl teko siekti paties stalino užtarimo, prašyti<br />
diviziją papildyti kitų tautybių kovotojais ir kt.<br />
133 gen. mjr. F. žemaičio 1943 m. raportas gen. mjr. sviridovui, lya, f. 3377, ap. 58, b. 808, l. 17.<br />
351
52<br />
Dr. Rimantas ZIZAS<br />
1943 m. birželį divizijoje buvo apie 9,5 tūkst. žmonių, dar 1,5 tūkst. karių<br />
buvo 2–ajame atsargos šaulių batalione, taigi iš viso daugiau kaip 11 tūkst. karių 134 .<br />
1943 m. vasarą 16 LšD maždaug iš tų pačių apylinkių prie Aleksejevkos pratęsė<br />
savo kovos kelią. nors patyrė ir nemažų nuostolių, divizija daug sėkmingiau dalyvavo<br />
mūšiuose prie Kursko, Baltarusijoje, Lietuvoje ir Latvijoje (Kurše).<br />
Po tragedijos prie Aleksejevkos ir kitur patirtų nuostolių ėmė blėsti A.<br />
sniečkaus noras matyti diviziją priešakinėse fronto linijose, svarbiausiose puolimų<br />
kryptyse. Jis dėjo pastangas „taupyti“ diviziją, išsaugoti nuo žūties nacionalinius<br />
kadrus, kurie buvo reikalingi darbui „išvaduotoje“ Tarybų Lietuvoje. Kaip<br />
niekada lietuviška savo sudėtimi divizija tapo 1944 m. ją papildžius „išvaduotos“<br />
<strong>Lietuvos</strong> vyrais. Kartu ji kaip niekada tapo politiškai nepatikima. siekiant užkirsti<br />
kelią masiniam karių dezertyravimui, viešai prieš rikiuotę buvo šaudomi<br />
sugauti dezertyrai, divizija po mūšių vaduojant Lietuvą 1944 m. – 1945 m. buvo<br />
perkelta į Kuršą, kur ir sulaukė <strong>karo</strong> pabaigos. 1944 m. rudenį mėginta suformuoti<br />
antrą lietuvišką junginį – 50–ąją atsargos šaulių diviziją, bet dėl masinio<br />
dezertyravimo jos taip ir nepavyko suformuoti.<br />
16 LšD buvo vienintelis lietuviškas frontinis karinis junginys, kovojęs Vokietijos<br />
– sssR <strong>karo</strong> frontuose. okupantams vokiečiams analogiško junginio<br />
okupuotoje Lietuvoje nepavyko suformuoti. Deja, Raudonosios armijos lietuviškosios<br />
divizijos sunkus, didelių išbandymų ir daug aukų pareikalavęs kovos<br />
kelias nevedė į <strong>Lietuvos</strong> laisvę – artino naują sovietinę okupaciją.<br />
134 lietuvos ssr lkt 1943 m. birželio 3 d. duomenys apie raudonosios armijos lietuviškuosius<br />
dalinius, lCva, f. r–754, ap. 10, b. 26, l.1.
5<br />
Vertimas iš rusų kalbos<br />
lietuvos liaudies armijos<br />
reorganiZavimo į 29-ąjį teritorinį<br />
raudonosios armijos šaulių pulką<br />
istorija 1940–1941 m.<br />
Aleksandr ČAPENKO<br />
Istorijos mokslų kandidatas,<br />
Murmansko valstybinio pedagoginio universiteto<br />
Visuotinės istorijos katedros docentas<br />
1940 m. vasarą Baltijos šalys – estija, Latvija ir Lietuva – neteko nepriklausomybės<br />
ir, kaip gavusios sąjungos Respublikos, įėjo į ssRs sudėtį. 1940<br />
m. birželio viduryje Lietuvoje į valdžią atėjo prosovietinė vyriausybė, kuriai<br />
vadovavo rašytojas Justas Paleckis. naujoji Vyriausybė pradėjo iš esmės „laužyti“<br />
visus ankstesnio, buržuazinio valstybės aparato elementus. Turėjo keistis<br />
ir <strong>Lietuvos</strong> ginkluotosios pajėgos. Jos buvo pervadintos į <strong>Lietuvos</strong> liaudies armiją,<br />
o paskui, kai Lietuva inkorporuota į ssRs sudėtį, buvo pradėta <strong>Lietuvos</strong><br />
liaudies armiją integruoti į Darbininkų ir valstiečių Raudonąją armiją.<br />
oficialiai apie tai buvo pranešė 1940 m. rugpjūčio 17 d. ssRs gynybos<br />
liaudies komisaras, sovietų sąjungos maršalas s. K. Timošenka (direktyva<br />
nr. 0/2/105022). Vykdyti šią direktyvą buvo nurodyta Pabaltijo ypatingajai<br />
karinei apygardai („PriboVo“), kuri buvo sukurta trijose Pabaltijo respublikose.<br />
Jau 1940 m. rugpjūčio 20 d. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos<br />
vadas, generolas pulkininkas A. D. Loktionovas, specialiu įsakymu apygardai<br />
pareikalavo nedelsiant vykdyti gynybos liaudies komisariato direktyvą<br />
nr. 0/2/105022. Pirmiausia iš visų trijų reorganizuojamų Liaudies armijų štabų<br />
buvo pareikalauta iki rugpjūčio 22 d. pateikti apygardos štabui apdorotus<br />
duomenis apie žmonių skaičių karinėse dalyse, ginkluotę bei karinių dalių<br />
dislokavimą ir perduoti Raudonosios armijos apsaugai visus Liaudies armijų<br />
gyvenamojo fondo objektus ir nekilnojamąjį turtą. Paskui darbą turėjo pradėti<br />
specialios komisijos, kurios nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 10 d. aprašė ir<br />
priėmė visą karinį turtą.
54<br />
Aleksandr ČAPENKO<br />
Pagal Gynybos liaudies komisaro nurodymą, buvo numatyta reorganizuoti<br />
visų trijų Pabaltijo respublikų Liaudies armijas į tris teritorinius Raudonosios<br />
armijos šaulių korpusus. <strong>Lietuvos</strong> Liaudies armija buvo performuojama<br />
į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą (TšK), kuris įėjo į Pabaltijo ypatingosios<br />
karinės apygardos sudėtį.<br />
nuo rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 5 d. buvo planuojama <strong>Lietuvos</strong> Liaudies<br />
armijos dalį iš naujo suformuoti korpusų junginius pagal patvirtintus etatus,<br />
o paskui nuo rugsėjo 5 d. iki 10 d. įgyvendinti asmeninės sudėties, arklių ir<br />
materialinės dalies korpuso perdislokavimą į naujus nuolatinės dislokacijos<br />
punktus, kuriuos nustatydavo Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos štabas.<br />
Po to, rugsėjo 10–14 d. speciali komisija, vadovaujama 11-osios armijos<br />
štabo viršininko pavaduotojo, apžiūrinėjo suformuotus 29-ojo TšK junginius,<br />
vertindama jų komplektiškumą, išdėstymą ir aprūpinimą.<br />
užbaigti visų trijų teritorinių šaulių korpusų formavimo procesą buvo<br />
numatyta 1940 m. rugsėjo 15 d. Direktyvoje oficialiai pareikšta, kad teritoriniai<br />
šaulių korpusai yra laikinosios formuotės ir turi egzistuoti tiktai vienerius<br />
metus. Per tą laikotarpį jie turi būti išvalyti, pašalinant nepatikimus elementus,<br />
kariai turi išmokti rusų kalbą ir persikvalifikuoti pagal Raudonosios<br />
armijos programą ir įstatus.<br />
Vertinant reikia pažymėti, kad jeigu 1941 m. birželio 22 d. nebūtų prasidėjęs<br />
Didysis tėvynės karas, nubraukęs visą tolesnę trijų teritorinių šaulių<br />
korpusų istoriją, tai jau 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. jie būtų paversti<br />
paprastais eksteritoriniais Darbininkų ir valstiečių Raudonosios armijos<br />
(DVRA) šaulių korpusais.<br />
nurodytu terminu formavimas nebuvo baigtas. Kaip pažymėta Pabaltijo<br />
ypatingosios karinės apygardos nutarime, pagrindinė priežastis buvo „apygardos<br />
valdybų ir štabo skyrių viršininkų, taip pat TšK vadų nusišalinimas<br />
nuo to darbo“. Galutinis teritorinių šaulių korpuso kūrimo baigimas pagal šią<br />
direktyvą buvo nukeltas 1941 m. sausio 1 d.<br />
Dėl ssRs gynybos liaudies komisaro direktyvoje nr. 0/2/105022 numatytų<br />
etatų: kiekvieną TšK, kartu 29-ąjį, sudarė korpuso valdyba, dvi šaulių<br />
divizijos, korpuso artilerijos pulkas, korpuso zenitinės artilerijos divizionas,<br />
korpuso ryšių batalionas, korpuso išminuotojų batalionas ir korpuso oro eskadrilė.<br />
Iš viso taikos metu korpuse buvo 15142 žmonės. Latvijos ir <strong>Lietuvos</strong><br />
korpusuose be šių etatų dar buvo pridėtas ir kavalerijos pulkas. Įdomu tai,<br />
kad etatai <strong>karo</strong> metu įsakyme nustatyti ir nurodyti nebuvo.
LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ<br />
TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.<br />
Teritorinio šaulių korpuso etatai pagal SSRS GLK 1940 m. rugpjūčio 17 d.<br />
direktyvą Nr. 0/2/105022<br />
Korpuso valdyba 53 žm.<br />
Kavalerijos pulkas 1175 žm.<br />
Korpuso artilerijos pulkas 1594 žm.<br />
Korpuso zenitinės artilerijos divizionas 350 žm.<br />
Korpuso ryšių batalionas 358 žm.<br />
Korpuso išminuotojų batalionas 579 žm.<br />
Korpuso oro eskadrilė 208 žm.<br />
Iš viso korpuso valdyboje 4217 žm.<br />
šaulių divizijos valdyba 69 žm.<br />
Trijų šaulių pulkų valdyba, kiekvienoje iš jų: 1410 žm.<br />
Lengvasis artilerijos pulkas 436 žm.<br />
Haubicų artilerijos pulkas 673 žm.<br />
Žvalgybos batalionas 95 žm.<br />
Ryšių batalionas 130 žm.<br />
Išminuotojų batalionas 148 žm.<br />
Prieštankinių pabūklų divizionas 92 žm.<br />
zenitinės artilerijos divizionas 94 žm.<br />
Pristatymo automobilių kuopos ir medicinos ir sanitarijos<br />
bataliono kadrai<br />
55<br />
33 žm.<br />
Iš viso vienoje šaulių divizijoje 6000 žm.<br />
Iš viso dviejose šaulių divizijose 12000 žm.<br />
Iš viso teritoriniame šaulių korpuse 16317 žm.<br />
Dar norėtųsi pabrėžti, kad kol korpusai buvo kaip teritoriniai korpusai, jie<br />
turėjo būti išlaikomi iš Respublikos biudžeto. su 22-uoju (estijos) ir 27-uoju<br />
(Latvijos) korpusu taip ir įvyko. <strong>Karo</strong> priemonių aprūpinimą iš Raudonosios armijos<br />
jie pradėjo gauti nuo 1941 m. sausio 1 d. o <strong>Lietuvos</strong> 29-asis TšK <strong>karo</strong>
356<br />
Aleksandr ČAPENKO<br />
priemonėmis ir maistu aprūpinamas iš DVRA dar nuo 1940 m. rugpjūčio 20<br />
d. Tačiau iki to laiko, kol Vokietija užpuolė sovietų sąjungą, korpusas negavo<br />
naujos sovietinės ginkluotės – buvo naudojami ginklai, technika, amunicija ir<br />
kitas turtas, atitekęs kaip palikimas iš Liaudies armijos. Be to, visi 1941 m. pavasarinio<br />
šaukimo šauktinio amžiaus <strong>Lietuvos</strong> gyventojai buvo siunčiami tarnauti į<br />
29-ąjį teritorinį šaulių korpusą.<br />
ssRs gynybos liaudies komisaro direktyva visuose trijuose korpusuose<br />
buvo išlaikyta Liaudies armijų aprangos forma, kuri iš principo mažai kuo skyrėsi<br />
nuo nacionalinės armijos aprangos. nuo uniformų buvo nuimti ankstesni<br />
skiriamieji ženklai ir apskritai nenaudojami antpečiai. Prie kepurių pradėtos tvirtinti<br />
raudonosios žvaigždės – DVRA emblemos, buvo siuvami antsiuvai ir ant<br />
rankovių tvirtinami skiriamieji ženklai, naudojami Raudonojoje armijoje. Pagal<br />
Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado įsakymą aprangos forma turėjo<br />
būti pakeista iki 1940 m. rugpjūčio 29 d. Ankstesnė aprangos forma teritoriniuose<br />
šaulių korpusuose išliko ne dėl noro išlaikyti kokį nors tęstinumą iš Liaudies ir<br />
nacionalinės armijos, o tai lėmė tik utilitariniai sumetimai. svarbu tai, kad karių<br />
perrengimui sovietiniais kariniais drabužiais reikėjo milžiniškų lėšų, o 1940 m.<br />
korpusai buvo išlaikomi iš estijos, Latvijos ir <strong>Lietuvos</strong> ssR biudžeto, vadinasi,<br />
buvo neįmanoma greitai visų karių perrengti. Be to, apygardos sandėliuose buvo<br />
gana daug kario aprangos, likusios iš Pabaltijo kariuomenės, kurios nepanaudoti<br />
nebuvo prasmės, tuo labiau, kaip buvo pažymėta dokumentuose, „daiktinis turtas<br />
[buvo] geros būklės“. Generalitetas, taip pat iš DVRA atvykę politiniai darbuotojai,<br />
iki 1941 m. buvo visiškai perrengti sovietine karine uniforma. Daugelis<br />
vadų ir eilinių karių baigė dėvėti senų armijų aprangą. Korpusuose, sprendžiant<br />
iš gausių nuotraukų, išliko ir ankstesnių armijų šalmai – 29-ajame <strong>Lietuvos</strong> teritoriniame<br />
korpuse buvo dėvimi vokiškojo pavyzdžio šalmai.<br />
Korpusuose pradėti studijuoti Raudonosios armijos įstatai ir programos, išverstos<br />
į estų, latvių ir lietuvių kalbas. Be to, buvo vykdomas darbas rengiant<br />
teritorinių korpusų karius karinei priesaikai. Pradėtas įgyvendinti ir ideologinis<br />
naujų Raudonosios armijos kariškių parengimas.<br />
Iš tiesų kartu su karinių dalių performavimu buvo atliekamas ir <strong>karo</strong> prievolininkų<br />
apskaitos ir šaukimo organų reorganizavimas. Taline, Rygoje ir Kaune buvo<br />
sukurti respublikiniai kariniai komisariatai, o respublikų apskrityse (rajonuose)<br />
pradėtas rajoninių karinių komisariatų kūrimas. Jie buvo kuriami remiantis Pabaltijo<br />
šalyse nepriklausomybės laikotarpiu egzistavusių vietos kariniu valdymu.<br />
Kiekvienoje iš nacionalinių armijų egzistavusios <strong>karo</strong> mokyklos buvo performuotos<br />
į pėstininkų DVRA mokyklas, skirtas rengti armijos vadus specialiai
LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ<br />
TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.<br />
teritoriniams šaulių korpusams. Lietuvoje <strong>karo</strong> mokykla iš pradžių buvo Kaune,<br />
o paskui ją perkėlė į Vilnių. Pėstininkų mokykloje buvo numatyta turėti vieną<br />
batalioną <strong>Lietuvos</strong> 29-ojo teritorinio šaulių korpuso armijos vadams rengti.<br />
1940 m. rugsėjį batalionų skaičius buvo padidintas iki dviejų (kiekviename – po<br />
tris kuopas). Mokyklos viršininku tapo pulkininkas Kiršinskas, o politiniu vadu<br />
– Povilavičius.<br />
nors <strong>Lietuvos</strong> 29-ojo TšK karių skaičius buvo mažesnis negu nepriklausomo<br />
laikotarpio <strong>Lietuvos</strong> kariuomenėje, o ir pačių karinių dalių korpuse buvo<br />
mažiau, atsirado rimtų problemų dėl gyvenamojo fondo ir parkų technikai. Daugiausia<br />
tai buvo susiję su tuo, kad didžiąją karinių objektų, anksčiau priklausiusių<br />
estijos kariuomenei, užėmė 1940 m. įvestos į Lietuvą 1 DVRA dalys. Tačiau<br />
ir šiuo klausimu situacija 29-ajame korpuse buvo geresnė negu 22-ajame ir 24ajame<br />
– kareivinėse gyveno 90 proc. karių, tačiau labai trūko arklidžių, sandėlių<br />
ir automobilių garažų.<br />
Taigi 29-ojo teritorinį šaulių korpusą sudarė buvusios <strong>Lietuvos</strong> Liaudies armijos<br />
kariai, ginkluotė, transportas, amunicija, karinė apranga ir iš dalies – jos<br />
gyvenamasis fondas. Karinio turto perteklius, likęs pasibaigus formavimui, buvo<br />
perduodamas pagal aktus į Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius,<br />
buvusius estijos, Latvijos ir <strong>Lietuvos</strong> teritorijoje.<br />
Pagrindinės organizacinės priemonės, performuojant <strong>Lietuvos</strong> liaudies armiją į<br />
29-ąjį teritorinį šaulių korpusą iki galo įgyvendintos 1940 m. rugpjūčio 21 d. Vadinasi<br />
reikėjo dar papildomai 20708 žmonių iš Liaudies armijos ir Karinės ministerijos.<br />
Vykstant formavimui, Gynybos liaudies komisaro direktyva patvirtinti 29ojo<br />
teritorinio šaulių korpuso etatai buvo keičiami keletą kartus didinant tų etatų<br />
skaičių. Pagal 1940 m. rugpjūčio 19 d. 29-ojo TšK organizavimo planą buvo<br />
numatyta korpuso valdyboje ir visose korpusui pavaldžiose dalyse turėti 4108<br />
žmones, 179-ojoje teritorinėje šaulių divizijoje – 6002 žmones, 184-ojoje teritorinėje<br />
šaulių divizijoje – 6013 žmonių, iš viso – 16977 žmonių. Galutinai patvirtinti<br />
29-ojo teritorinio šaulių korpuso etatai atrodė taip: korpuso valdyba ir<br />
korpusui pavaldžios dalys – 4318 žmonių, 179-oji ir 184-oji šaulių divizijos – po<br />
6004 žmones, pėstininkų mokykloje – 1654 žmonės, iš viso korpuse – 17980<br />
žmonių. Galimas daiktas, asmeninės sudėties etatų skaičiaus padidinimas buvo<br />
susijęs su tuo, kad formuojant 29-ąjį TšK liko gana didelis visai šiuolaikiškos<br />
karinės technikos perteklius, kurį buvo nuspręsta ne atiduoti į sandėlius, o panaudoti<br />
papildomų karinių dalių formavimui. Taigi zenitinės artilerijos pulko ir<br />
1 taip nurodyta originale – vert. pastaba.<br />
57
358<br />
Aleksandr ČAPENKO<br />
<strong>Lietuvos</strong> karinių ginkluotųjų pajėgų turto pertekliaus sąskaita virš etatų prie 29ojo<br />
TšK buvo sukurtas antrasis zenitinės artilerijos divizionas ir dvi naikintuvų<br />
eskadrilės, kurias buvo planuojama panaudoti vietinių objektų priešlėktuvinei<br />
oro gynybai užtikrinti.<br />
Be karinės mokyklos, 1940 m. rugsėjo 18 d. karių skaičius korpuso padaliniuose<br />
buvo toks: štabas ir korpuso dalys – 3813 žmonių, 179-oji teritorinė<br />
šaulių divizija – 5123 žmonės, 184-oji teritorinė šaulių divizija – 4623 žmonės.<br />
nebuvo galvojama apie tai, kad, išformavus Liaudies armiją, buvo karių<br />
skaičiaus perteklius, 1940 m. rugsėjo 21 d. 29-asis teritorinis korpusas buvo ne<br />
visiškai sukomplektuotas ir trūko kariškių. Korpuso vadų buvo tik 67 proc., jaunesniųjų<br />
armijos vadų – 70 proc. 29-ojo TšK eilinių užteko. Apskritai kariai<br />
sudarė 89 proc. nuo visų etatų reikiamo žmonių skaičiaus – tai buvo daugiau<br />
palyginti su 22-uoju (estijos) TšK (67 proc.), bet mažiau negu 24-ajame (Latvijos)<br />
korpuse.<br />
Ypač trūko politinių darbuotojų, artilerininkų ir techninių karinių pajėgų<br />
specialistų. 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse tarnauti iš DVRA buvo paskirti<br />
272 žmonės, jie sudarė 11 proc. visų reikalingų vadų etatų.<br />
Palyginti su estijos ir Latvijos korpusais 29-asis teritorinis korpusas turėjo<br />
daugiausia arklių. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos duomenimis,<br />
1940 m. rugpjūčio 21 d. arklių korpuse buvo 100 proc. reikiamo skaičiaus,<br />
be to, keletas arklių buvo perduotas į 22-ąjį (estijos) TšK. <strong>Lietuvos</strong> korpuse<br />
lengvųjų ir krovininių automobilių buvo tiek, kiek turėjo būti pagal etatų sąrašą.<br />
Patrankų buvo 85 proc., haubicų – 91 proc. Geriau už 22-ąjį ir 24-ąjį TšK<br />
<strong>Lietuvos</strong> korpusas turėjo ir sunkiosios pėstininkų ginkluotės – batalionų minosvaidžių<br />
buvo reikiamas 100 proc. 29-ojo teritorinio šaulių korpuso valdyba<br />
ir štabas buvo formuojamas iš <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos štabo, korpuso ryšių<br />
batalionas – Estijos 2 iš Liaudies armijos ryšių bataliono, korpuso išminuotojų<br />
batalionas – iš <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos 1–ojo ryšių bataliono karių. Korpuso<br />
artilerijos pulkas buvo suformuotas iš <strong>Lietuvos</strong> armijos 3-ojo ir 4-ojo artilerijos<br />
pulkų, korpuso zenitinės artilerijos divizionas suformuotas iš <strong>Lietuvos</strong> armijos<br />
zenitinės artilerijos būrio. 26-asis korpuso kavalerijos pulkas buvo sukurtas<br />
reorganizavus Liaudies armijos 1-ąjį ir 2-ąjį kavalerijos pulkus. Iš <strong>Lietuvos</strong><br />
karinių ginkluotojų pajėgų padalinių buvo sukurta korpuso oro eskadrilė. Korpuso<br />
štabas įsikūrė Kaune, čia buvo dislokuotos ir visos korpusui pavaldžios<br />
dalys, tik artilerijos ir kavalerijos pulkai buvo Vilniuje.<br />
2 taip originale – vert. pastaba.
LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ<br />
TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.<br />
179-oji teritorinė šaulių divizija buvo formuojama Vilniaus ir Joniškio rajone<br />
<strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos 1-osios pėstininkų divizijos pagrindu, o kuriant 184-ąją<br />
teritorinę šaulių diviziją buvo pritraukti <strong>Lietuvos</strong> armijos 2-osios ir 3-osios pėstininkų<br />
divizijų junginiai. Divizijos buvo kuriamos rajone utena–Biržai–zarasai.<br />
šaunamoji ir artilerinė ginkluotė, gauta 29-ojo teritorinio šaulių korpuso<br />
ginklavimui, kaip pažymėta dokumentuose, buvo „pačių įvairiausių tipų“ „seno<br />
pavyzdžio [...] gerokai susidėvėjusi“. Tačiau tokie teiginiai didesne dalimi taikytini<br />
estijos ir Latvijos armijoms. <strong>Lietuvos</strong> armijos šaunamoji ginkluotė buvo<br />
šiuolaikiškų pavyzdžių. 29-ojo TšK karių šautuvai ir karabinai buvo vieno tipo ir<br />
kalibro –7,92 mm Vokietijos firmos „Mauzer“. 1898 m. ir 1924 m. pavyzdžio. Iš<br />
viso iš <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos pagal žiniaraščius buvo priimta įvairių sistemų<br />
117567 šautuvų ir karabinų. Iš jų 10839 išskirti korpuso dalims apginkluoti, o<br />
likę – aiduoti į sandėlį.<br />
Rankiniai kulkosvaidžiai, naudoti korpuso dalyse, visi buvo pagaminti Čekoslovakijoje,<br />
zB–26 (priėmimo aktuose šis modelis kažkodėl buvo pažymėtas<br />
kaip „Bris“). Visi 853 <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos turėti zB–26 buvo panaudoti<br />
kariams apginkluoti o senesni rankiniai kulkosvaidžiai MG–08/15 ir kiti – atiduoti<br />
į sandėlius. sunkieji kulkosvaidžiai buvo vieno modelio ir kalibro –7,92<br />
mm MG–08 (vokiškas garsiojo kulkosvaidžio „Maksim“ variantas su pavažiniu<br />
lafetu). Iš 828 tokių kulkosvaidžių. priimtų pagal aktą iš <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos,<br />
korpusas gavo 384.<br />
Pėstininkai kaip sunkiuosius ginklus naudojo Brandto prancūziškojo modelio<br />
81 mm minosvaidžius. Priėmimo akte šie minosvaidžiai vadinami „suomiškais“.<br />
Galimas daiktas, kad jie iš tikrųjų buvo pagaminti suomijoje pagal<br />
prancūzų licenciją ir įsigyti <strong>Lietuvos</strong>. Kariuomenei perduoti 42 minosvaidžiai,<br />
o 69 atiduoti į sandėlį. Ten pat atsidūrė ir vienintelis 120 mm minosvaidis, kurį<br />
anksčiau turėjo <strong>Lietuvos</strong> liaudies armija.<br />
Artilerinė ginkluotė buvo labai marga. Į artilerijos ir haubicų pulkus buvo<br />
perduotos 76 mm rusiškos 1902 m. pavyzdžio lauko patrankos (16 vnt.), 75 mm<br />
prancūziškojo pavyzdžio (84 vnt.) ir angliški 83,8 mm lauko pabūklai (9 vnt.), 105<br />
mm šneiderio sistemos 1936 m. pavyzdžio haubicos (68 vnt.). Visos kitos artilerinės<br />
sistemos, daugiausia – pasenusios konstrukcijos, buvo atiduotos į sandėlius.<br />
Prieštankiniai šaulių divizijų divizionai ir šaulių pulkai gavo 92 vnt. 20 mm<br />
pabūklų, pagamintų šveicarijos firmos „erlikon“.<br />
Korpuso zenitinės artilerijos divizionų ir analogiškų šaulių divizijų junginių<br />
ginklavimui buvo numatyta daugiausia naudoti 124 iš <strong>Lietuvos</strong> armijos gautus<br />
20 mm vokiškus pabūklus „BsV“. Tačiau dokumentuose užfiksuotas tik, kad<br />
59
360<br />
Aleksandr ČAPENKO<br />
perduota vienuolika tokių pabūklų į korpusą. Galimas daiktas, vėliau į formuojamas<br />
dalis buvo perduotas papildomas tokių patrankų skaičius. Įdomu tai, kad tarp<br />
ginkluotės, perduotos iš <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos, nepažymėti <strong>Lietuvos</strong> armijos<br />
turėti zenitiniai pabūklai – penki 40 mm ir devyni 75 mm. Remiantis dokumentų<br />
analize sunku pasakyti, ar tos artilerijos sistemos buvo perduotos korpusui, ar jas<br />
taip pat atidavė į sandėlį.<br />
Išformavus <strong>Lietuvos</strong> liaudies armiją DVRA atiteko 54 pavyzdžio šarvuotoji<br />
technika – 44 lengvieji tankai (12 „Reno“ fT–17 ir 32 „Vikkers–Karden–Lloid“)<br />
ir 10 šarvuotųjų automobilių (4 šiuolaikiški „Landsverk“, pirkti švedijoje, 2<br />
„Vensk–Merseda“ ir 4 „Daimler“). Korpuso junginiams iš jų buvo perduoti tik 6<br />
tankai „Vikkers-Karden-Lloid“ ir 6 šarvuotieji automobiliai, be to 29-ajam TšK<br />
perduota 190 lengvųjų, 361 krovininis ir 47 specialieji automobiliai. Visa kita<br />
šarvuotoji technika, transporto priemonės, motociklai ir dviračiai buvo atiduoti į<br />
Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos sandėlius.<br />
Vertinant 29-ojo TšK sukomplektavimą ginklų ir technikos atžvilgiu, apskritai<br />
reikia pažymėti, kad palyginti su estijos ir Latvijos korpusu jis buvo apginkluotas<br />
geriau. Iš dalies šaunamoji ginkluotė buvo pati šiuolaikiškiausia (ypač<br />
kulkosvaidžiai ir pistoletai) ir vieno kalibro. Pati opiausia problema buvo tai, kad<br />
trūko artilerijos traktorių ir vilkikų sunkiesiems pabūklams gabenti. Kiekvienas<br />
teritorinio korpuso artilerijos pulkas privalėjo turėti 45, o kiekvienas haubicų artilerijos<br />
pulkas teritorinėje šaulių divizijoje – po 21 vikšrinį traktorių, tačiau TšK<br />
615-ajame korpuso artilerijos pulke 1940 m spalio 12 d. buvo tik du iš numatytų<br />
pagal etatus traktorių. o divizijos haubicų artilerijos pulkuose turėjo būti po 21<br />
traktorių pulkui, tačiau nebuvo nė vieno. nekomplektiškumui likviduoti buvo<br />
nusiųsta paraiška DVRA Vyriausiajai šarvuotųjų automobilių ir tankų valdybai,<br />
tačiau ji nebuvo patenkinta – šių mašinų labai trūko ir kitose Raudonosios Armijos<br />
dalyse. Dėl to 615-ajame korpuso artilerijos pulke ir divizijų haubicų artilerijos<br />
pulkuose technikai vilkti teko naudoti arklius. Mechaninių priemonių nekomplektiškumas<br />
gana smarkiai buvo jaučiamas ir prieštankiniuose divizionuose bei<br />
179-ojoje ir 184-ojoje teritorinėse šaulių divizijose – dėl tokios pabūklų vilkimo<br />
technikos stygiaus tuose junginiuose faktiškai sužlugdavo karinis parengimas,<br />
Korpuso kariniai vadai buvo atrenkami po visapusio patikrinimo ir konsultacijų<br />
su naujų Pabaltijo sovietinių respublikų vyriausybėmis iš pačių patikimiausių<br />
<strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos generolų ir karininkų, anksčiau tarnavusių<br />
nacionalinėje <strong>Lietuvos</strong> kariuomenėje.<br />
29-ojo teritorinio korpuso vadu(e. p.) buvo paskirtas divizijos generolas V.<br />
I. Vitkauskas. Visi kiti vadai ir politiniai darbuotojai taip pat oficialiai figūravo
LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ<br />
TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.<br />
dokumentuose kaip „einantys pareigas“. eiti korpuso vado pareigas paskirtas<br />
DVRA generolas majoras Anatolijus nikolajevičius Rozanovas, korpuso štabo<br />
viršininko – generolas Žemaitis. 29-ojo teritorinio korpuso komisaro pareigas<br />
Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos vado 1940 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu<br />
nr. 0010 buvo paskirtas politinis darbuotojas, atvykęs iš DVRA, brigados<br />
komisaras A. V. cariovas. 26-ajam kavalerijos pulkui vadovavo pulkininkas<br />
stanislavas Gudelis, 615-ajam korpuso artilerijos pulkui – pulkininkas Vladas<br />
Bernardovičius sidzikauskas.<br />
Vadovauti 179-ajai šaulių divizijai paskirtas divizijos generolas s. I. Pundzevičius,<br />
jo pavaduotoju – majoras Aleksandras Josifovičius ustinovas (iš<br />
DVRA). Divizijos šaulių pulkų vadais buvo paskirti: 215-ojo – pulkininkas Antonas<br />
Adamovičius šurkus, 234-ojo – generolas Albinas stanislavovičius Čapauskas–Čapas,<br />
259-ojo – pulkininkas leitenantas Antonas Vikentjevičius špokevičius.<br />
Vėliau 1940 m. gruodžio 13 d., 29-ojo TšK vado įsakymu generolas<br />
Pundzevičius buvo išleistas į atsargą, o divizijai ėmė vadovauti 234-ojo šaulių<br />
pulko vadas generolas Čapauskas–Čapas. 234-ąjį šaulių pulką priėmė pulkininkas<br />
Riackas. Vadovauti 618-ajam artilerijos pulkui buvo pavesta majorui Antonui<br />
Adamovičiui Dabkui, 619-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkui Adamui<br />
Ivanovičiui Janavičiui.<br />
eiti 184-osios šaulių divizijos vado pareigas pradėjo brigados generolas V.<br />
karvelis, jo pavaduotoju tapo pulkininkas Matvejus Ivanovičius Vinogradovas<br />
(iš DVRA). Divizijos štabui vadovavo pulkininkas Kiršinas, o politinio skyriaus<br />
viršininku buvo bataliono komisaras Berežinskis. šios divizijos 262-ajam šaulių<br />
pulkui vadovavo pulkininkas leitenantas Josifas Matvejevičius Listopadskis,<br />
294-ajam – pulkininkas Antonas fomičius Breinelis, 297-ajam – pulkininkas<br />
Adolfas Ivanovičius urbšas. Vadovauti 616-ajam artilerijos pulkui ėmė pulkininkas<br />
Petras Josifovičius Daukšys, 617-ajam haubicų artilerijos pulkui – pulkininkas<br />
Alfonsas Kiprijanovičius sklerys.<br />
nors jau po 1940 m. rugpjūčio 29 d. pagal Pabaltijo ypatingosios karinės<br />
apygardos Karinės tarybos nutarimą visi šie kariškiai turėjo Raudonosios Armijos<br />
laipsnius ir nešiojo jos skiriamuosius ženklus, oficialiai sovietiniai generolų<br />
laipsniai 29-ojo TšK vadams buvo suteikti tiktai ssRs gynybos liaudies komisaro<br />
1940 m. gruodžio 29 d. sprendimu.<br />
<strong>Generolo</strong> leitenanto laipsnį gavo tik 29-ojo teritorinio korpuso vadas Vincas<br />
Josifovičius Vitkauskas. Raudonosios Armijos generolais majorais tapo korpuso<br />
štabo viršininkas Jonas Kazimirovičius Černius ir 179-osios šaulių divizijos<br />
vadas stanislavas Juozas Pundzevičius, 184–osios šaulių divizijos vadas Vla-<br />
361
362<br />
Aleksandr ČAPENKO<br />
dislavas Karvelis, 234-ojo šaulių pulko vadas Albinas stanislavovičius Čapauskas–Čapas.<br />
Intendantinės tarnybos generolu majoru tapo zenonas Jonas Gerulaitis,<br />
korpuso tiekimo viršininkas, artilerijos generolo majoro laipsnį gavo Vincas<br />
Jonas Gerulaitis, korpuso artilerijos viršininkas.<br />
Vertinant <strong>Lietuvos</strong> liaudies armijos reorganizavimo į 29-ąjį teritorinį šaulių<br />
korpusą procesą reikėtų pažymėti, kad nepaisant visų pastangų, kurias dėjo vadovybė<br />
ir asmeninė sudėtis, TšK taip ir netapo visiškai pasirengusiu kovoti Raudonosios<br />
Armijos junginiu. Visą antrąją 1940 m. pusę pati svarbiausia užduotis iš<br />
tiesų buvo korpuso dalių ir junginių organizavimas bei sąlygų normaliai kovinei<br />
ir politiniai parengčiai sudarymas. Tačiau sumanyto mokymo korpusas 1940 m.<br />
taip ir nepradėjo, nes nebuvo išverstų į rusų kalbą 3 Raudonosios Armijos įstatų<br />
ir mokymo priemonių – jos pasirodė tik 1940 m. spalio mėn. 1941 m. pradžioje<br />
ši problema apskritai jau buvo išspręsta, dalys gavo įstatus ir mokymo priemones<br />
estų 4 kalba, 1941 m. vasario 23 d. kariai priėmė priesaiką. 184-ojoje šaulių<br />
divizijoje pirmasis priesaiką davė jos vadas generolas majoras V. Karvelis, kuris<br />
paskui asmeniškai priimdavo divizijos vadų priesaikas.<br />
1941 m. gegužės mėn. korpuso dalys buvo išvestos į vasaros stovyklas.<br />
Prasidėjo aktyvus kovinis mokymas, atrodytų, buvo sukurtos sąlygos geriau parengti<br />
ir fiziškai ir pagerinti kovos žinias, tačiau tuo metu, nuo 1941 m. birželio<br />
mėn., prasidėjo masinio 29-ojo TšK vadų iš buvusių <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės<br />
karininkų ir generolų arešto banga. Ir tai buvo daroma ne tiesiogiai korpuse, o<br />
pasinaudojant ta dingstimi, kad jie siunčiami mokytis į Raudonosios Armijos<br />
<strong>karo</strong> akademijas. nors 29-ojo teritorinio šaulių korpuso vadas išvengė daugelio<br />
<strong>Lietuvos</strong> karininkų ir generolų likimo, mokytis į akademiją jis vis dėlto išvyko,<br />
perdavęs savo pareigas 1941 m. birželio 13 d. generolui majorui A. G. samochinui,<br />
su kuriuo korpusas ir sulaukė Didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> pradžios. 1941 m.<br />
birželio 14 d. Pabaltijo respublikas užgriuvo košmariška gyventojų deportacijos<br />
banga. Artėjančio <strong>karo</strong> su Vokietija sąlygomis tokia trumparegiška ssRs politika<br />
Pabaltijo respublikose sužlugdė normalų kovinį mokymą, paskatino antisovietinių<br />
nuotaikų stiprėjimą teritoriniuose šaulių korpusuose ir gerokai susilpnino<br />
discipliną. šie veiksniai, kartu su šiuolaikiškos ginkluotės trūkumu ir ikikarinių<br />
mobilizacinių priemonių neparengimu Pabaltijyje tiesiogiai paskatino, kad teritoriniai<br />
šaulių korpusai prieš pat prasidedant Didžiajam tėvynės karui taip ir<br />
netapo gerai parengtais ir apmokytasis Raudonosios Armijos junginiais.<br />
taip originale – vert pastaba.<br />
4 taip originale – vert pastaba.
LIETUVOS LIAUDIES ARMIJOS REORGANIZAVIMO Į 29–ĄJĮ<br />
TERITORINĮ RAUDONOSIOS ARMIJOS ŠAULIŲ PULKĄ ISTORIJA 1940–1941 M.<br />
29-ojo (<strong>Lietuvos</strong>) teritorinio šaulių korpuso pavyzdys yra akivaizdus. Jau 1941<br />
m. birželio 23 d. korpuso padaliniai neįstengė susidoroti su kovine užduotimi – pridengti<br />
Vilnių. Dėl to 29-asis TšK greitai atsidūrė apsuptyje ir daugelis karių dezertyravo.<br />
Iš apsupties išsiveržė tik korpuso štabas (veikiausiai, ten buvo kadriniai vadai iš<br />
DVRA), atskiros karių grupės ir dvi prieštankinės artilerijos diviziono baterijos.<br />
1941 m. birželio 25 d. buvo priimtas sprendimas – nacionalinių korpusų dėl<br />
asmeninės sudėties nekomplektiškumo ir „pavojaus, kad gali pasireikšti kontrrevoliuciniai<br />
elementai“ į kovą nesiųsti, o papildomo sukomplektavimo dingstimi<br />
išvesti į RsfsR teritoriją. 1941 m. birželio 26 d., vykdydamas šiaurės Vakarų<br />
fronto vado įsakymą, korpusas pasitraukė į Veličės rajoną.<br />
Mobilizacijos Lietuvoje nepavyko įvykdyti, nes vokiečiai greitai ją užgrobė.<br />
Dėl to lietuvių tautybės karių korpuse liko labai mažai – daugiausia tai<br />
buvo eiliniai ir jaunesnieji <strong>karo</strong> vadai. Vykstant į naujas pozicijas buvo gautas<br />
netikėtas ir nesuprantamas <strong>karo</strong> meto sąlygomis įsakymas – demobilizuoti tuos<br />
korpuso karius, kurie buvo <strong>Lietuvos</strong> ssR piliečiai. šis žingsnis buvo motyvuotas<br />
nerišliu pareiškimu apie Pabaltijo respublikų piliečių dezertyravimą iš teritorinių<br />
šaulių korpusų.<br />
Taigi jau 1941 m. liepos pradžioje 29-asis TšK faktiškai buvo kovai nepasirengęs<br />
junginys. Jis galutinai išformuotas 1941 m. rugpjūtį ryšium su laikinu<br />
korpusų grandies likvidavimu Raudonoje Armijoje.<br />
Naudoti šaltiniai ir literatūra:<br />
Rusijos valstybinis karinis <strong>archyvas</strong> (RVKA). – f. 36396, 35007, 37848.<br />
centrinis Gynybos ministerijos <strong>archyvas</strong> (cGMA). – f. 221.<br />
Kova už sovietinį Pabaltijį Didžiajame tėvynės kare 1941–1945 m. – Pirmoji<br />
knyga. – Ryga, 1966.<br />
Latvių tautos kova Didžiojo tėvynės <strong>karo</strong> metais, 1941–1945 m. – Ryga, 1970.<br />
Pabaltijo karinės apygardos istorija. 1940–1967 m. – Ryga, 1968.<br />
Kiaupa z., Miaesalu A., Pajur A. straube G. Baltijos šalių istorija. –<br />
„Avita“, 1999.<br />
Petrov B. n. Pabaltijo karinės formuotės prieš prasidedant Didžiajam tėvynės<br />
karui ir jo pradžioje // Karinis istorinis <strong>archyvas</strong>. – 10 leid. – M., 2000.<br />
363
dokumentai pasakoja<br />
lietuvos kariuomenės vyriausiojo štaBo<br />
viršininko plk. k. škirpos lietuvos<br />
kariuomenės vystymo planas<br />
Dokumento tęsinys<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
Vytauto Didžiojo <strong>karo</strong> muziejus<br />
4/ Teritorialės kariuomenės dalių mobilizacinis išsiplėtimas. /koeficientas/.<br />
Vaizdą, apie tai ant kiek taikos meto kariuomenės teritorialės dalys turės<br />
prasiplėsti mobilizaciją paskelbus, galima sau sudaryti palyginus jų taikos meto<br />
karininkų kadrą ir kareivių sudėtį su karininkų ir kareivių skaičiais mobilizuotų<br />
dalių. Bet toks palyginimo santykis bus tik apytikris, nes taikos meto teritorialių<br />
dalių kareivių sudėtis nėra pastovi: ji mažėja ar didėja atsižvelgiant kiek yra<br />
didelis ikmetinis vyrų skaičius, šaukiamų karinei prievolei atlikti. Tuo tarpu, kai<br />
<strong>karo</strong> meto dalių /t.y. mobilizuotų/ kalbamam palyginimui imama teoretinė /etatinė/<br />
sudėtis. Gauname sekantį palyginamąjį santykį:<br />
Padaugėja pėstin. dalyse: karininkų - 4 kartus: kareivių - 6,5 kartus;<br />
Kavalerijos dalyse: kar-kų-3, 5 kartus; kareivių- 6 kartus;<br />
Lengv.artiler. “ 4 “ “ 6,5 “<br />
sunk.artilerijos “ 3,5 “ “ 6 “<br />
Priešorl.artiler. “ 3 “ “ 6 “<br />
Diviz.ir korpuso<br />
pionierių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “<br />
Armijos pion.pont. “ 3,5 “ “ 6,5 “<br />
Ryšių dalyse “ 3 “ “ 5,5 “<br />
šarvuočių rinktinėje “ 4,5 “ “ 5 “<br />
Geležinkeliečių “ 4 “ “ 8 “<br />
Automobilistų “ 3 “ “ 7 “<br />
Dalių, kurios nesimobilizuoja, o tiktai pasipildo, būtent, sienų priedangos dalių,<br />
364
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
aviacijos ir armijos ryšių bataljono neminime, nes jų taikos meto karininkų kadras<br />
artimas <strong>karo</strong> meto sudėčiai, o kareivių sąstatas, mobilizaciją paskelbus, prasiskiečia,<br />
palyginant, labai nedaug.-Paduoti aukščiau palyginamieji santikiai taip pat parodo ant<br />
kiek turės būti didelė, pašaukta į tas dalis, rezervo karininkų proporcija, palyginus juos<br />
su taikos meto karininkų kadru. Mes matome, kad kalbamoji proporcija svyruoja tarp<br />
3-4,5. Ji yra gana didoka, bet jos nėra ko bijoti. Ji gavosi tokia todėl, kad sulig siūloma<br />
kariuomenės organizacija, paskelbus mobilizaciją, numatoma pašaukti didesnį žemesnių<br />
laipsnių rezervo karininkų /leitenantų / skaičių, tuo tarpu kai svarbiausias taktikos<br />
atžvilgiu vadų kadras t.y. nuo kapitono ir aukščiau, yra pakankamame skaičiuje paslėptas<br />
taikos meto kariuomenėje. Kad šį išmokslintą, aktyvios tarnybos karininkų kadrą<br />
karinės jierarchijos atžvilgiu, kaipo militarinei vertingesnį, pastatyti aukščiau už numatomus<br />
pašaukti rezervo karininkus, tai, mobilizaciją paskelbus, reikėtų aktyvios tarnybos<br />
karininkus, ištarnavusius sekantį aukštesnį laipsnį, ypač jaunesniuosius karininkus,<br />
pakelti į ištarnautą laipsnį automatiškai, nes liuosų vietų pakėlimui į sekantį aukštesnį<br />
laipsnį, kariuomenę mobilizuojant, susidarys pakankamai.<br />
Ant galo dar pora žodžių apie bendrą visos mobilizuotosios armijos koeficientą,<br />
palyginus ją su taikos meto kariuomene. Ji naudinga išvesti tam, kad gauti apytikrę<br />
bazę karininkų ir puskarininkų mokyklų produkcijai taikos metu ir bendrai, kad<br />
nustatyti davinius, kurie bus vėliau reikalingi išaiškinimui per kiek metų galėtume<br />
užsibrėžtą organizuoti ginkluotą mūsų tautos pajėgą atsiekti. Kalbamam koeficientui<br />
nustatyti, reikia palyginti siūlomos taikos meto kariuomenės karininkų, puskarininkų<br />
ir kareivių sudėtį /žiūr. priedus nr. 2a ir 4a / ir ją palyginti su mobilizuotos armijos<br />
karininkų, puskarininkų ir kareivių sudėtimi / žiūr. priedą nr. 8 ir davinius puslap.<br />
110-111. Rezultate tokio palyginimo gauname sekančias 2 lenteles:<br />
a./ karininkų koeficientai:<br />
sulig. maksim. programa sulig. variant. organizacija<br />
Laipsniai<br />
Taikos <strong>karo</strong> koefici- Taikos <strong>karo</strong> koefici-<br />
metu metu entas metu metu entas<br />
Armijos generolų - 1 1 - 1 1<br />
Korpuso generolų 1 4 4 1 4 4<br />
Divizijos generolų 4 19 5 4 16 4<br />
Brigados generolų 9 13 1,4 9 13 1,4<br />
Pulkininkų 40 114 3 36 96 2,7<br />
Pulkininkų<br />
94 213 2,3 79 189 2,4<br />
leitenantų<br />
Majorų 205 777 3,8 182 669 3,7<br />
Kapitonų 665 2323 3,5 549 1903 3,5<br />
Leitenantų 1110 3494 3,2 889 2864 3,2<br />
Viso 2096 6968 3,3 1749 5755 3,3<br />
365
sulig kokia<br />
programa<br />
sulig. maksimale<br />
programa<br />
Puskarininkų kareivių<br />
Taikos<br />
metu<br />
<strong>karo</strong><br />
metu<br />
366<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
b/ Puskarininkų ir kareivių koeficientai.<br />
koeficient.<br />
Taikos<br />
metu<br />
<strong>karo</strong><br />
metu<br />
koeficient.<br />
6838 25986 3,8 27464 196525 7,3<br />
sulig varianto 5217 21102 4 20135 156577 7,9<br />
Paduotose aukščiau lentelėse išvestieji santikiniai koeficientai yra labai<br />
apytikri, nes, kaip jau buvo nekartą minėta, šio ekspose prieduose nėra apskaitliuota<br />
taikos meto dirbtuvių ir sandėlių personalas ir <strong>karo</strong> meto karininkai, puskarininkai<br />
ir kareiviai armijos tarnybose. Bet ir taip apytikriai išvesti koeficientai<br />
daug ką parodo: jie parodo, kad mobilizaciją paskelbus, karininkų kadras turės<br />
padidėti 3 - 4 kartus, o kareivių sąstatas 7-8 kartus. Be to, remiantis kareivių<br />
mobilizacinio padidinimo koeficientais ir priimant domėn normalų suaugusių<br />
vyrų mirtingumo %, mūsų krašte /apie 2100 vyrų į metus 20-45 metų amžaus<br />
/ ir priskaičius atatinkamą kiekį rezervistų, kurį absorbuotų veikiančios armijos<br />
tarnybų aparatais, galima padaryti išvadą, kad užsibrėžtą atsiekti tautos ginkluotą<br />
pajėgą, pavyktų realizuoti maždaug 12-15 metų, su sąlyga, jei griežtai laikytumėmės<br />
visuotino, privalomo piliečių karinio apmokymo, bet ne taip, kaip dabar<br />
daroma, kai vos apie 40-50 % naujokų kontingento tepaimame <strong>karo</strong> tarnybai, t.y.<br />
kariniam apmokinimui taikos meto kariuomenėje. Išvadą, kurią tik ką padarėme,<br />
yra grynai teiretinė. Jei užskaityti rezervistus, karinei apmokintus sulig dabar<br />
esama ginkluotų pajėgų organizavimo sistema, tai paminėti metų skaičiai atitinkamai<br />
sutrumpės. Apie tai ant kiek jie sutrumpės, bus kalba vėliau paskutiniame<br />
šio ekspose skyriuje, kuomet palyginsime siūlomos naujos kariuomenės organizavimo<br />
sistemą su esamąja.<br />
5/Mobilizuotos <strong>karo</strong> pajėgos ginklų rūšių santikis.<br />
santikis tarp įvairių ginklų rūšių <strong>karo</strong> meto kariuomenėje gautųsi sekantis:
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
Ginklų –<br />
Ginklų rūšys Mobilizuotoje sulig<br />
maksimal. programa<br />
%%<br />
367<br />
Organizuotoje sulig variantine<br />
organizacija<br />
%%<br />
Pėstininkų 61,3 % 57,3 %<br />
artileristų 16,6 % 17 %<br />
kavaleristų 5,55 % 6,6 %<br />
pionierių 5, 9 % 6,4 %<br />
ryšininkų 4, 65 % 4, 7 %<br />
dviratininkų 2,49 % 5,2 %<br />
aviacijos 1,04 % 1,4 %<br />
automobilistų 1,04 % 1,2 %<br />
šarvuotininkų 0,82 % 1,2%<br />
geležinkeliečių 0,62 % 1.0 %<br />
Viso 100 % 100 %<br />
Taigi matome, kad pėstininkai sudarytų daugiau negu pusę visos kariuomenės:<br />
sulig maksimale programa - 61,3 % ir sulig variantine organizacija - 57,3 %.<br />
Tai yra daugiau, negu kitose vakarų europos moderninėse kariuomenėse. Toks<br />
didelis % pėstininkų gaunasi todėl, kad projektuojamoje kariuomenėje numatyta<br />
labai ekonomingai artilerijos, kavalerijos, aviacijos, šarvuočių ir automobilistų.<br />
šios pastarosios ginklų rūšys yra labai brangus dalykas ir prie mūsų krašto neturtingumo,<br />
nežiūrint geriausio mūsų noro, nepajėgtume jų daugiau įsigyti. Lauko<br />
artilerijos numatyta maždaug tiek, kiek didžiosios valstybės turėjo kariuomenės<br />
vienetose 1914 metų <strong>karo</strong> pradžioje. Kadangi šiuo metu ir to neturime, tai turėtume<br />
būti labai patenkinti, jei numatytą, labai apribotą, artilerijos kiekį pavyktų<br />
įsigyti. Antra, būtų labai reikalinga turėti ir daugiau kavalerijos. Bet ir čia, iš<br />
priežasties lėšų stokos, tenka apsiriboti minimumu, nes kavalerijos užlaikymas<br />
kainuoja dvigubai brangiau, kaip pėstijos: arklio užlaikymas maždaug tiek pat<br />
atseina, kaip žmogaus. Kad šiek-tiek atsverti numatomos kavalerijos nepakankamumą,<br />
siūloma įvesti vdiratininkų dalis: po bataljoną kiekvienai kavai, brigadai<br />
ir, be to, atskirą dviratininkų pulką <strong>karo</strong> vadovybės dispozicijoje. Dviratininkų<br />
dalys, kaip pagalbinė priemonė, jau daug kur Vakarų europoje yra naudojamos.<br />
Tiesa, mūsų klimato sąlygose, kuomet žiemos keliai būna užpustyti, dviratininkus<br />
tektų žiemos metu laikinai nuo dviračių nusodinti ir juos naudoti, kaip
368<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
paprastus pėstininkus. Bet žiemos metu <strong>karo</strong> veiksmai, bendrai imant, atslūgsta<br />
ir karai dažniausia prasideda ir vyksta pavasarį, vasarą ir rudenį. Per šį ilgiausį ir<br />
<strong>karo</strong> pavojaus atžvilgiu realiausį metų laikotarpį dviratininkus ir mūsų sąlygose<br />
pilnai būtų galima naudoti.<br />
6/ Priemonės mobilizacijos pravedimui pagreitinti.<br />
Greitas ir sklandus mobilizacijos pravedimas priklauso nevien nuo vispusiško,<br />
tinkamo ir labai apgalvoti mobilizacinių planų parengimo taikos metu,<br />
bet ir nuo sugebėjimo, energijos ir atsidavimo tam darbui karininkų, kuriems<br />
tuos planus teks įgyvendinti ir nuo geros valios ir patriotizmo civilės valdžios ir<br />
savivaldybinių įstaigų, kurios prie to didelio darbo bus pritrauktos. Kaip mobilizaciniai<br />
planai turi būti parengiami ir kokie jie turėtų būti mūsų sąlygose, čia<br />
neliesime, nes tai išeina iš šio expose ribų ir mus verstų padaryti antratiek platų<br />
darbą, kaip ši studija. Čia apsiribosime kaikuriais bendrais samprotavimais apie<br />
teritorialės kariuomenės dalių, greitą mobilizacinį išvystymą.<br />
Jau pati taikos meto kariuomenės organizacija ant teritorialio pamato duoda greitos<br />
mobilizacijos pravedimui didelių pirmenybių, prieš kariuomenę, organizuotą neprisilaikant<br />
teritorialio dėsnio. Teritorialė kariuomenės dalis mobilizuojasi iš žmonių<br />
ir arklių, kurie nuolat, t.y. taikos metu, randasi tos dalies teritorialėje srityje. Dalies<br />
vadas, žinodamas kokių rajonų, rezervistai ir arkliai, ištikus mobilizacijai, bus pirmon<br />
eilėn sunaudoti jo vadovaujamos dalies užpildymui, jausis suinteresuotas, kad visi jos<br />
dalies mobilizaciniai planai ir sudėties sąrašai būtų nuolat laikomi tvarkoje: juos dažnai<br />
tikrins, pats asmeniškai prižiūrės jų sudarymą ir laikymą, ir, pagalios , per savo dalies<br />
rezervistų pakartotinus mokymus, ypač mokymus mobilizacinėje sudėtyje, turės geros<br />
progos realiai pakontroliuoti jo dalies mobilizacinių planų tikslumą ir laiku pataisyti<br />
juos, jei gyvenimas parodytų, kad juose kai kas yra netaip, kaip turėtų būti.<br />
Antra, ir rezervistai, kaip karininkai, taip ir kareiviai, žinodami taikos metu<br />
į kurią dalį jie turės stoti paskelbus mobilizaciją, jausis su ta kariuomenės dalimi<br />
idejinei nuolat surištais ir <strong>karo</strong> atsitikime daugelis jų, net nelaukdami formalaus<br />
paraginimo stoti į kariuomenę, žinos ką daryti ir į kur kreiptis.<br />
Kad teritorialė dalis galėtų, susimobilizuoti kuo-trumpiausiu laiku, reikia,<br />
kad jau taikos metu būtų visa, kas jos mobilizaciniam išsivystimui yra reikalinga,<br />
iš kalno parengta:<br />
1/ Visi mobilizuotos dalies ginklai su atatinkama municijos atsarga, laikomi teritorialės<br />
dalies sandėliuose, po šios pastarosios priežiūra ir apsauga: pėstininkams:<br />
- lyd. pabūklai, sunk.ir lengvieji kulkosvydžiai, šautuvai, pistoletai ir tt.;
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
- artileristams: - karabinai, artil. pabūklai, taikymo ir sekimo prietaisiai ir tt.;<br />
- pionieriams: šautuvai, lopetos, kirviai ir kitoks pionierių turtas;<br />
- ryšininkams: - šautuvai, telefono ir radio aparatai, kabelis ir tt. ;<br />
- kavaleristams: - kavalerijos ginklai, balnai ir tt.<br />
- šarvuočiams: - šautuvai, tankai, šarv. automobiliai, bensino atsarga, ir tt. ir tt.<br />
vienu žodžiu, - visoms ginklų rūšims ir specialybėms savo<br />
ginklai ir savo technikinis turtas.<br />
2/ atatinkamas kiekis drabužių, apavo ir šarvų, sunumeruotų, ir pritaisytų<br />
kiekvienam rezervistui laike rezervistų pakartotinų mokymų, taip, kad mobilizaciją<br />
paskelbus, beliktų tik juos išdalinti kam, kas priguli.<br />
3/ Taip pat iš kalno turi būti parengta ir visa numatomams mobilizuoti dalims<br />
gurguolė: vežimai ir pakinktai laikomi teritorialių dalių sandėliuose, o arkliai,<br />
rekvizuotini mobilizaciją paskelbus, - taikos metu suregistruojami, kasmet<br />
tikrinami ir jiems pritaikomi pakinkiai. Taip pat kasmet turi būti registruojamos<br />
ir tikrinamos technikiniu atžvilgiu privatiškų savininkų auto-priemonės, numatomos<br />
rekvizuoti kariuomenės reikalams karui ištikus.<br />
4/ Taikos metu teritorialės kariuomenės dalių sandėliuose turi būti laikoma<br />
nuolatinė maisto ir pašaro atsarga tokio didumo, kad jos užtektų mobilizuotai dalei<br />
bent kokiai 10 dienų, nes Armijos tiekimo aparatas vargu ar galės greičiau to laiko<br />
susikurti, suimti iš krašto ir laiku pristatyti maisto ir pašaro, kur kiek bus reikalinga<br />
kariuomenei besimobilizuojant. Jei visi paminėti aukščiau pagrindiniai reikalavimai<br />
taikos metų būtų skrupulingai išpildyti, tai galima būtų tikėtis, kad teritorialės<br />
dalys susimobilizuotų į 2-3 dienas laiko. Kiek daugiau dienų užimtų mobilizavimas<br />
tokių dalių, kurių teritorialė sritis apima po kelis apskričius arba net visą<br />
kraštą, nes tokių dalių rezervistai turi gaišinti daug laiko kol atvyksta į rinkimos<br />
punktus ir kol iš šių pastarųjų atgabianami į mobilizuojamąją dalį. Kiek, būtent,<br />
dienų prisieitų tokių dalių mobilizavimui skirti, neturint konkretiškų davinių, sunku<br />
ir pasakyti: spejame, kad apie 3-5 dienas. Tokį laiką priseitų numatyti dalims,<br />
neįneinančioms į <strong>karo</strong> apygardų organinę sąstatą, kaip, pavyzdin, sunkiosios artil.<br />
pulkui, pion-pontonierių pulkui ir kt. Bet jei ir šias pastarasias būtų galima taikos<br />
metu garnizonuoti tokiose vietose, iš kur jos galėtų vietoje rasti joms mobilizuoti<br />
reikalingų specialybių rezervistus ir reikalingą kiekį atatinkamo tipo arklių /pavyzdin,<br />
sunk. artilerijai/, tai tų dalių mobilizavimos laiką būtų galima taip pat žymiai<br />
sutrumpinti, nes tuomet atpultų reikalas gaišti laiką rezervistų ir arklių surinkimui<br />
į rinkimosi punktus ir atpultų daug pašalinių transportų: rezervistai ir rekvizuoti<br />
arkliai patektų betarpiai į kariuomenės dalį, be jokių tarpinių instancijų.<br />
369
V. Ginklų ir municijos klausimas.<br />
70<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
<strong>Lietuvos</strong> karinei-politinė padėtis ginklavimos atžvilgiu stoto mums sekančias<br />
dvi pagrindines sąlygas:<br />
1/ spiria mus reikalingus mobilizuotosioms mūsų pajėgoms ginklus įsigyti<br />
iš kalno, nes, kilus <strong>karo</strong> konfliktui, nėsame užtikrinti, kad juos ant greitujų iš kur<br />
nors galėtume gauti;<br />
2/ Taip pat iš kalno turime parūpinti municijos atsargą bent pirmiesiems 2-3<br />
karp veiksmų mėnesiams.<br />
Kiek yra reikalinga ginklų ir municijos sulig maximale mūsų tautos pajėgų<br />
mobilizacija ir sulig variantine organizacija parodyta žemiau paduotose<br />
dviejose lentelėse, kuriose apskaitliavome tik pagrindinius ginklus;<br />
a/ Pagrindiniai ginklai /apytikriai/<br />
Ginklų pavadinimai<br />
Kaina vieno<br />
pabuklo<br />
litais<br />
Sulig. maxim. progr. Sulig. varianto<br />
Skaičius<br />
ginklų<br />
Vertė litais<br />
Skaičius<br />
ginklų<br />
Vertė litais<br />
Pajūrio apsaugos artil. 500 000 12 6 000 000 9 4 500 000<br />
Priešorl. artilerija 180 000 36 6 480 000 27 4 860 000<br />
Priešorl. artilerija<br />
taikymo komplektai<br />
450 000 12 5 400 000 9 4 050 000<br />
sunk. lauko gaubicos 250 000 36 9 000 000 27 6 750 000<br />
sunk. lauko kanuolės 250 000 36 9 000 000 27 6 750 000<br />
Lengv. gaubicos 150 000 156 23 400 000 120 18 000 000<br />
Lengv. kanuolės 100 000 312 31 200 000 240 24 000 000<br />
Pėst. lydim. artilerija<br />
/minasvydžiai/<br />
50 000 248 12 400 000 194 9 700 000<br />
Prieštank.- priešorl.<br />
kulkasvydžiai<br />
20 000 341 6 820 000 269 5 380 000<br />
sunk. kulkasvydžiai 5 000 1 071 5 355 000 828 4 140 000<br />
Lengv. kulkasvydžiai 2 500 3 510 8 775 000 2 745 6 862 500<br />
šautuvai ir karabinai 250 250 000 62 500 000 190 000 47 500 000<br />
Lengv. tankai 150 000 75 11 250 000 60 9 000 000<br />
Tankėtė 90 000 150 13 500 000 120 10 800 000<br />
šarvuoti automobiliai 130 000 48 6 240 000 36 4 680 000<br />
naikintuvai 200 000 48 9 600 000 36 7 200 000<br />
Žvalg. orlaiviai 80 000 84 6 720 000 72 5 760 000<br />
Bombonešiai 120 000 24 2 880 000 12 1 440 000<br />
Hodroplanai 120 000 12 1 440 000 8 960 000<br />
Išviso 237 960 000 182 332 500
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
b/ Municijos apskaitliavimas<br />
Amunicijos<br />
pavadinimas<br />
Kaina<br />
litais<br />
Po kiek<br />
vienam<br />
ginklui<br />
371<br />
Sulig maxim.<br />
programa<br />
Kiek<br />
municijos<br />
Vertė<br />
litais<br />
Sulig varianto<br />
Kiek<br />
municijos<br />
Vertė<br />
litais<br />
Krantų artil.<br />
sviedinių<br />
500 500 6 000 3 000 000 4 500 2250000<br />
Priešorl. artil.<br />
sviedinių<br />
250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000<br />
sunk.lauko gaubicos<br />
sviedinių<br />
250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000<br />
sunk.lauko kanuolės<br />
sviedinių<br />
250 1000 36 000 9 000 000 27 000 6750000<br />
Lengv. gaubicos<br />
sviedinių<br />
150 2000 312 000 46800000 240 000 36000000<br />
Lengv. kanuolės<br />
sviedinių<br />
100 2000 624000 62400000 480 000 48000000<br />
Lydim. pabuklų<br />
munic.<br />
Prieštank.-priešo<br />
50 3000 744 000 37200000 582 000 29100000<br />
rl. kulkasvydžio<br />
šovinių<br />
20 3000 1392000 27840000 1095000 21900000<br />
sunk. kulkasvydžio<br />
šovinių<br />
0,2 20000 33120000 6624000 25760000 5162000<br />
Lengvojo kulkasvydžio<br />
šovinių<br />
0,2 10000 35100000 7020000 27450000 5490000<br />
šautuvo šovinių 0,2 1000 250000000 59000000 190000000 38000000<br />
Rankinių granatų 10<br />
5granatos<br />
1250000<br />
kareivių<br />
12500000 950000 9500000<br />
Aviacijos bombų<br />
25lt.<br />
kilogr.<br />
4000kg.<br />
bombonešiui<br />
96000kg 2400000 48000kg. 1200000<br />
Išviso 282 784 000 206 842 000<br />
Iš paduotų aukščiau apskaitliavimų matome, kad įsigijimas vien reikalingiausių<br />
pagrindinių ginklų kainuotų:<br />
- sulig maximale programa - 237 960 000 litų,<br />
- sulig. variantine organizacija - 182 332 500 litų.<br />
Prie šių cifrų reikėtų dar pridėti sumas, kurias absorbuotų<br />
įsijimas visų kitų smulkesnių ginklų: pistoletų, kardų, raketničių, dujokaukių<br />
ir tt. o taip pat visas pionierių ir ryšių turtas. Visa tai, spėjame, pareikalautų
72<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
kokius 80.000.000 litų, sulig maximale programa ir kokius 50.000.000 litų sulig<br />
variantine kariuomenės organizacija.<br />
Kai dėl municijos, tai, kaip iš lentelės “b” matyti, ji kainuotų nemažiau, kaip<br />
ginklai: sulig maximale programa -282 784 000 litų. sulig variantine organizacija<br />
- 206 842 000 litų.<br />
Taigi matome, kad ginklų ir reikalingiausios jiems municijos įsigijimas<br />
kainuotų milžiniškas sumas, mūsų nedidelei ir neturtingai valstybei sunkiai pakeliamas,<br />
net jei apsiriboti vien ginklų ir municijos įsigijimu, reikalingų tautos<br />
pajėgai, mobilizuotai sulig variantine organizacija.<br />
Bet neturime pamiršti, kad ginklavimos problema yra sunki našta netik mažoms,<br />
bet ir didžiosioms valstybėms, turinčioms nuosavą <strong>karo</strong> industriją. Antra,<br />
nuo to, ar laiku parūpinsime ginklų ir municijos, priklausys netik būsinčios,<br />
veikiančios mūsų armijos pasisekimas <strong>karo</strong> lauke, bet ir, plačiai imant - mūsų<br />
valstybinės nepriklausomybės likimas. Taip žiūrint į ginklavimos klausimą, neturėtume<br />
varžytis jokiomis priemonėmis, byle tik įsigytume visą, kas yra reikalinga<br />
mūsų tautos militarinei pajėgai stiprinti, nes sunkiausiu <strong>Lietuvos</strong> valstybei<br />
momentu ne į ką kitą, kaip į mobilizuotų mūsų tautos pajėgą teks sudėti viltys<br />
sunkiai įgytai laisvei ir nepriklausomybei apsaugoti. Atrodo, kad iki šiol šito, iš<br />
esmės labai aiškaus dalyko, mūsų valstybinės politikos vairuotojai, kokias tik<br />
politines sroves jie neatstovavo, nesuprato, ar, jei jį ir suprato, - neturėjo savyje<br />
pakankamai gilaus įsitikinimo ir reikalingo valios tvirtumo, kad padaryti iš to<br />
sekančias išvadas. Kad mūsų tautos ginkluotų pajėgų stiprinimu buvo iki šiolei<br />
rūpinamasi permažai, parodo, pavyzdin, kad ir biudžeto %, kuris per 15 metų<br />
mūsų valstybės gyvenimo minėtam reikalui buvo skiriamas. Žemiau paduodame<br />
%% lentelę už 1921-1932 metus, kurioje vienkart palyginame kokį biudžeto %<br />
skirė kariuomenės reikalams mūsų artimiausieji kaimynai - Latvija ir Lenkija,<br />
susikūrę, kaip ir Lietuva, 1914 - 18 metų <strong>karo</strong> pasekoje.<br />
Valstybė<br />
Metai<br />
1921 1922 1923 1924 1925 1926 1927 1927 1929 1930 1931 1932<br />
Lietuva 57,7 42,3 33,8 24,06 19,5 17,22 17,41 17,32 17,8 17,51 16,56 16,89<br />
Latvija 30,7 27,8 24,1 30,6 29,5 27,3 25,7 24,01 22 22,1 20,9 22,6<br />
Lenkija 37,7 36,4 43,1 41,2 34,5 39,7 38 34,3 34,6 32,5 32,6 35,3<br />
Iš paduotos lentelės matome, kad mūsų <strong>karo</strong> biudžetas, pradedant nuo 1921<br />
metų, buvo radikališkai mažinamas, kol nestabilizavosi maždaug ant 17 %; 1931-<br />
32 metais net buvo nusileidęs žemiau 17 %. Latvijos <strong>karo</strong> biudžetas, - po kovų už
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
nepriklausomybę taip pat sumažintas, bet ne taip drakoniškai, kaip mūsų, — stabilizavosi<br />
maždaug ant 20-22%. užvis didesni biudžeto % skirė ginkluotos pajėgos<br />
reikalams Lenkija. Jis nuo pat 1921 metų pasilieka labai didelis ir vidutinei<br />
sudaro 35% bendro valstybės išlaidų biudžeto. Taigi matome, kad įvairios, per<br />
minėtą laikotarpį mūsų kraštą valdžiosios Vyriausybės, skirdavo mūsų ginkluotų<br />
pajėgų reikalui daug mažesnį bendrų valstybės išlaidų %, kaip paminėtieji mūsų<br />
du kaimynai: To pasekmė yra ta, kad Latvija, o ypač Lenkija, ginklavimos srityje<br />
pažengė daug toliau už mus, męs gi atsilikome.<br />
šiandiena jau visiems, ir nekariškiems, turi būti paaiškėję, kad iki šiol skiriamų<br />
17% <strong>karo</strong> biudžeto buvo per-mažai, atsižvelgiant į pavojų, kurie mums<br />
gresia ir didelių mūsų tautos idealų - Vilniaus ir kitų mūsų protėvių žemių vadavimo,<br />
- kurie lieka dar nerealizuoti. skirtų iki šiol Krašto Apsaugos Ministerijai<br />
ikmetinių biudžetinių sumų teužtekdavo taikos meto kariuomenės užlaikymui ir<br />
turimų nuo seniau ginklų pataisymui.<br />
naujų ginklų bei municijos atsargos sudarymui likdavo visai mažai ir todėl<br />
mes nuo mūsų kaimynų atsilikome.<br />
Jei, pavyzdin, per praėjusį mūsų nepriklausomo valstybinio gyvenimo<br />
laikotarpį būtume skirę ginkluotos pajėgos reikalams nors po 25-30% bendrų<br />
ikmetinių valstybės išlaidų, tai sunki mūsų valstybės yždui ginklavimos problema<br />
būtų jau dabar buvusi gerokai įpusėta ir šiandiena, kada išoriniai pavojai vis<br />
daugiau tvinksta, neturėtume aimanuoti ir imtis abiem rankom už galvos, statant<br />
sau klausimą iš kur mes, biedni, imsime milžiniško didžio pinigų sumas, mūsų<br />
paduotas šio expose puslapiuose.<br />
Puošnumo ir geresnio gyvenimo instinktų pagauti, mes iki šiolei skubėjome<br />
puošti mūsų mažą valstybinį rūmą iš vidaus, lig nematydami ar nenorėdami matyti,<br />
kad jo sienos, kartą jau skaudžiai priešo kardo apkapotos, dar nėra tinkamai nuo<br />
išorinių pavojų apsaugotos. Kariška logika liepia daryti atvirkščiai: Visų pirma<br />
laiduoti valstybės rūmo sienas nuo išorinių pavojų, ir tik po to jau rūpintis jo vidaus<br />
puošimu. Padarėme klaidą, kurią turime skubėti atitaisyti, kol dar nepervėlu.<br />
Apart didesnio valstybės išlaidų % skirimo <strong>karo</strong> biudžetui praeityje, buvo<br />
dar viena kietokia, atsitiktina, priemonė didesniam mums reikelingų ginklų kiekiui<br />
įsigyti, bet, gaila, ta proga iš mūsų rankų, turbūt jau bus išslydusi. 1926<br />
metais, pasirašius su sov. Rūsija draugingumo sutartį, buvo kilęs sumanymas<br />
už mišką, kuri sov. Rusija yra Lietuvai skolinga sulig 1920 metų taikos sutartimi,<br />
paimti ginklais, tekusiais sov. Rūsijai iš Kolčako, Denikino ir kitų, buvusių<br />
baltujų rūsų armijų. Tos armijos buvo dalinai apginkluotos vakarų europos -<br />
prancūzų ir anglų - artilerija, kuri sov.Rūsijai, turinčiai nuosavą <strong>karo</strong> industriją,<br />
7
74<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
nebuvo reikalinga ir gulėjo sandeliuose, šio expose autoriui, ėjusiam 1926 metais<br />
vyriausiojo štabo viršininko pareigas, teko asmeniškai padaryti sąmatą ginklų<br />
/daugiausia artilerijos/, kuriuos buvo tikėtasi nurodytu būdu gauti. Tuo tikslu,<br />
pasinaudojant gerų tarp sov. Rūsijos ir <strong>Lietuvos</strong> santikių užsimezgimu ir realiu<br />
sov.Rusijos noru palaikyti Lietuvą prieš Lenkiją, buvo pradėtos derybos su sov.<br />
Rūsijos vyriausybė ir gautas šios pastarosios principinis sutikimas paminėtų ginklų<br />
dalį perleisti Lietuvai. Bet likimas šią laimingą progą nuo mūsų nukreipė.<br />
Iš priežasties 17 gruodžio įvykių Lietuvoje, politiniai sov.Rūsijos santikiai su<br />
Lietuva pašlijo, ir kada gruodžio 20 dieną šio exposė autorius, parduodamas jo<br />
portfelyje likusius, į sukilelių rankas nepatekusius, slaptus, dokumetus, užsiminė<br />
naujam Krašto Apsaugos Ministeriui p. Merkiui apie paminėtą ginklams įsigyti<br />
galimybę, tai p. Merkys tik iškėtė rankas, tuomi lig duodamas suprasti, kad tas<br />
sumanymas, atsižvelgiant to, kas gruodžio 17 dieną atsitiko, nebėra realus. Ar<br />
po to, kai santikiai su sov.Rūsija, praėjus nekuriam lauikui, vėl pasitaisė, dar<br />
buvo kalbamu reikalu kas nors bandoma - šio expose autoriui nėra žinoma. Teko<br />
jam, jau esant Berlyne, girdėti, buk sunkiosios artilerijos pabuklus /prancūziškus/<br />
sov.Rūsija 1928-29 metais perdavusi Turkijai. Ar visi minimi ginklai buvo<br />
parduoti ar jų dalis dar ir šiandieną tebeguli sov.Rūsijos sandeliuose - teišaiškina<br />
mūsų naujas <strong>Karo</strong> Attache maskvoje. Politinės aplinkybės dabar, rodos, yra itin<br />
palankios, kad kalbamu klausimu naujai susidomėti.<br />
Jei mūsų jau visai pavėluota ir minimų ginklų sov.Rūsija nebeturi, tai tenka<br />
jieškoti kitų priemonių, kaip įsigyti numatomoms mobilizuoti mūsų tautos jėgoms<br />
reikalingus ginklus ir municijos atsargą. Kokios tos priemonės galėtų būti?<br />
Aišku, kad tokį didelį ginklų ir municijos kiekį, koks mūsų buvo apskaitliuotas<br />
šio expose puslapiuose, kad ir atskaičius tai, ką de fakto turime, neįmanoma įsigyti<br />
į metus - kitus laiko, nes jų vertė prilygsta net dviejų metų mūsų ne didelės<br />
valstybės išlaidų biudžetui. Todėl tenka numatomas dideles išlaidas padalinti pirmyn<br />
tarp ilgesnio metų skaičiaus, griežtai prisilaikant tam tikros ginklavimosi<br />
programos; suderintos su bendru mūsų ginkluotų pajėgų organizacijos vykdymu.<br />
Mes minėjome, kad užsibrėžtą suorganizuoti ginkluotą pajėgą atsiektume:<br />
a/ sulig maximale mobilizacija - į 15 metų<br />
b/ sulig. variantinė organizacija - į 12 metų.<br />
Per tuos tai metų skaičius turėtume realizuoti ir ginklų bei amunicijos įsigijimo<br />
programas, būtent:<br />
a/ per 15 metų- maximale programą<br />
b/ per 12 metų - variantinę.<br />
skaitlinėmis tai reiškia, kad turėtume ginklų ir amunicijos įsigijimui
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
skirti kas met<br />
pirmu atvėju:<br />
a/ ginklams įsigyti - 18 850 000 litų<br />
b/ municijai įsigyti - 21 190 000 litų<br />
kartu: 40 040 000 litų<br />
antru atvėju:<br />
a/ ginklams įsigyti - 19 360 000 litų<br />
b/ municijai įsigyti - 17 230 000 litų<br />
kartu: 36 590 000 litų<br />
Prie ginklų įsigijimo sumų pridėta ir išlaidos, kurios apitikrai būtų reikalingos<br />
smulkesnių ginklų, pistaletų, kardų dujokaukių ir t.t., o taip pat ryšių ir<br />
pionierių turtui įsigyti. Atskaičius vertę ginklų ir municijos, kurias jau turime<br />
dabar minėtos aukščiau sumos šiek-tiek sumažės, bet neperdaugiausiai, nes tai,<br />
ką mes de fakto turime, yra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, kas mums dar yra<br />
reikalinga įsigyti. Apie šį skirtumą plačiau paliesime specialiame šios studijos<br />
skyriuje.<br />
Taigi matome, kad vien ginklų ir municijos atsargai įsigyti būtų reikalinga skirti<br />
antratiek lėšų, kiek dabar išviso yra kasmet skiriama ginkluotų pajėgų reikalams.<br />
Kitaip sakant, Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetas turėtų būti padvigubintas,-<br />
padidintas maždaug iki kokių 33-35% bendro valstybės išlaidų biudžeto.<br />
Toks mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžeto padidinimas nėra<br />
fantastinis. Jei tokį biudžeto % <strong>karo</strong> reikalams gali skirti mūsų pietinis kaimynas<br />
- Lenkija, tai kodėl to negalėtų sau pavėlyti Lietuva? Biudžeto % nėra absoliutinė<br />
ginkluotų pajėgų reikalui skiriama lėšų suma, o tik tam tikras rodyklis valios, kurią<br />
valstybė parodo savo ginkluotų, pajėgų stiprinimo atžvilgiu. Juo daugiau lėšų<br />
tam reikalui skiriama, tuo vaizdžiau valstybė parodo, kad ji daugiau brangina<br />
savo laisvę bei nepriklausomybę. Mums netik gręsia išoriniai pavojai, bet mes<br />
dar nėsame pilnai viso to atsieke, ko norėjome: dabar turimoji nepriklausomybė<br />
tėra lig pereinamasis laiptas į pilną <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybę su sostine Vilniuje,<br />
kurį mūsų tauta trokšta atvaduoti. Iš to seka, kad skirimas dvigubai didesnio<br />
valstybės išlaidų %, t.y. 35% ginkluotų pajėgų stiprinimo reikalams, būtų visai<br />
logiškas reiškinys, atsižvelgiant didelių tikslų, kuriuos yra sau pastačiusi atsiekti<br />
mūsų valstybės politika.<br />
svarbiausia kliūtis, padidinti Krašto Apsaugos Ministerijos išlaidų biudžetą<br />
gludi ne tame, kad tuomet prisieitų apkarpyti užsimojimus kitų ministerijų bet<br />
tame, kad prisibijoma kad Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymai užsienyje gali<br />
paliesti mūsų valiūtos pastovumą. šiam pavojui išvengti tėra dvi priemones:<br />
75
376<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
1/ nukreipti mūsų Krašto Apsaugos Ministerijos užsakymus į kurią nors vieną,<br />
didžiųjų valstybių, politinei suinteresuotą nepriklausomos <strong>Lietuvos</strong> “buvimu,<br />
išsiderant iš jos už tai, kaipo kompensaciją, galimybę Lietuvai eksportuoti į tą<br />
valstybę savo ūkio produktus.<br />
2/ įsteigti atatinkamas fabrikas ir gaminti reikalingus mūsų kariuomenei<br />
ginklus ir municijos atsargą patiems, savo krašte.<br />
Abi tos priemones, žinoma, gali būti panaudotos drauge. Pirmai priemonei<br />
tinkamiausiu kontr-agentu, atrodo, galėtų dabar būti sovietų Rusija, kuri yra suinteresuota<br />
<strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybe ir kuri turi galimybės ir reikalo leisti mums<br />
importuoti į jos kraštus didesnius mūsų ūkio produktų kiekius. Kai dėl antros priemonės<br />
pavartojimo, tai ji finansiniu atžvilgiu yra patogesnė, kaip nuolatinis ginklų ir<br />
municijos pirkimas užsienyje, visų pirma jau todėl, kad už ginklus ir municiją, pirktus<br />
užsienyje, priseina brangiai mokėti aukso valiuta: ginklų fabrikos už užsakymus iš<br />
užsienio ima kartais po 100 % pelno, ypač už skubius užsakymus. Antra, - įkūrus savas<br />
ginklų ir municijos gamyklas, pasidarytume nepriklausomesni nuo užsienio mūsų<br />
armijos ginklais ir municija aprūpinimo atžvilgiais <strong>karo</strong> metu. Trečia, - nemažas mūsų<br />
krašto darbininkų ir metalo meisterių skaičius gautų tose fabrikose nuolatinio darbo.<br />
Dalį valiutos ir turint savas ginklų ir municijos fabrikas, vistiek turėtume išmesti į<br />
užsienius, būtent, pirkimui ginklams ir municijai gaminti reikalingų pusiaufabrikatų:<br />
žario, plieno, geležės ir tt., o taip pat tokių dalykų, kaip pavyzdin, parakas, kapsuliai ir<br />
tt., kurių gamyba yra labai komplikuota ir mums jos imtis neapsimokėtų.<br />
Bet nuosavų fabrikų ginklams ir municijai gaminti įsteigimas tik tada būtų<br />
racionalus dalykas, jei mūsų Krašto Apsaugos Ministerija galėtų savo užsakymais<br />
suteikti toms fabrikoms nuolatinio darbo, nes iš užsienio vargu ar užsakymų .jos<br />
susilauktų. šiuo atveju mums atrodo, kad pavyzdin, vargu ar apsimokėtų steigti artil.<br />
pabūklų fabriką, kurios pastatymas labai brangiai atseitų ir kuriai užsakymų galėtume<br />
duoti, palyginant, visai nedaug. Atrodo, kad artilerijos pabūklus paprasčiau<br />
vistiktai pirkti užsienyje, nors tai ir reikalauja valiutos išmetimo iš savo krašto.<br />
Visai kitaip tenka žiūrėti į lengvųjų ginklų -šautuvų su kulkasvydžiais, ir municijos<br />
gamybą. Lengvųjų ginklų, ypač municijos mums yra reikalingi tokie kiekiai,<br />
kurių pagaminimui, manome, pilnai apsimokėtų mums įsteigti atatinkamas savo fabrikas,<br />
tuo labiau, kad moderninės ginklų ir municijos gaminimo mašinos yra visai<br />
nesudėtingos ir jų kaina, palyginant, nėra labai aukšta. Jei, padarius reikiamus piniginius<br />
apskaitliavimus, pasirodytų, kad visų minėtų specialių fabrikų įsteigimas Lietuvai<br />
vienai būtų finansinei artimiausiu laiku nepakeliamas dalykas, tai manytume,<br />
kad būtų galima bandyti tuo reikalu susitarti su kitoms dviem Pabaltės valstybėmis<br />
- Latvija ir estija, kurios ginklavimos srityje turi panašius sunkumus, kaip Lietuva.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
siūlomas susitarimas galėtų būti vien komercinio pobūdžio, kad sujungtomis jėgomis<br />
siekti bendro tikslo. Pavyzdin, kiekviena susitarusių valstybių turėtų pasižadėti<br />
per tam tikrą laiką, sutartyje fiksuotą, pastatyti kurią nors iš reikalingiausių, jai pavestų<br />
statyti fabrikų, kurios, kiekviena sulig savo specialybe, turėtų gakinti ginklus<br />
bei municija visoms trims valstybėms, fabrikos kaina, t. y. nesiekiant jokio pelno. Atlikus<br />
tų trijų valstybių užsakymus, paminėtos fabrikos, žinoma, galėtų, pasipelnymo<br />
tikslu, priiminėti ir užsakymus iš kitur, jei tik tokie susirastų.<br />
VI. Karinei - dvasinis ginkluotos pajėgos stiprinimas.<br />
sulig modernine sąvoka apie tautos ginkluotas pajėgas, - kariuomenė yra<br />
neatskiriama tautos dalis. Apie kokią tai karišką kastą todėl netenka kalbėti. Kariuomenė<br />
yra tokia, kokia yra tauta. Juo tauta kulturinei aukščiau pakilusi, tautinei<br />
daugiau susipratusi ir tvirčiau persiėmusį pasiryžimu siekti savo idealus, tuo<br />
dvasinei bus stipresnė jos sudarytoji ginkluotoji pajėga. Iš to seka, kad kariuomenės<br />
dvasia nukalama ne kareivinėje, kaip tai buvo prieš 100 metų, bet pačioje<br />
tautoje, o kareivinė, per trumpa aktyvios tarnybos laiką, tesuteikia kareiviams<br />
technikinių žinių kaip vartoti ginklą ir veikti su juo <strong>karo</strong> lauke. Atsižvelgiant<br />
šios išvados, yra visai suprantama kodėl visos valstybės, kurios tik jaučia išorinį<br />
pavojų, ar turi užsibrėžusios sau kokį didesnį ekspansijos idealą, imasi visų<br />
įmanomų priemonių skiepyti plačiuose tautos sluoksniuose, kurie mobilizaciją<br />
paskelbus sudaro ginkluotų pajėgų daugumą, - karinę dvasią ir meilę prie ginklo.<br />
Visas tas karinei-dvasinio tautos parengimo darbas skiriamas į dvi dalis:<br />
a/ Karinį jaunuomenės paruošimą;<br />
b/ palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje<br />
rezervistuose.<br />
Karinis jaunuomenės parengimas, plačiau į tą dalyką žiūrint, turi prasidėti<br />
nuo pat mažens, nes jis rišasi su priaugančios kartos auklėjimu valstybės pageidaujama<br />
kriptimi.<br />
Pirma_jo_faze tat yra - tinkamas vaikų auklėjimas šeimose.<br />
Antra faze - karinei-sportinis jaunimo parengimas mokyklose;<br />
Trečia faze - karinis paruošimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą,<br />
t.y. maždaug nuo 16 iki 20 metų. Pirmoje fazėje ypač didelė rolė tenka motinoms,<br />
nes tai, ką jos savo vaikams per auklėjimą šeimoje įskiepija, sudaro pamatą<br />
geroms ar blogoms mūsų tautos prieauglio savybėms.<br />
Karimu atžvilgiu begal svarbu, kad vaikai nuo pat jų gyvenimo pradžios<br />
būtų auklėjami tėvynės meilės ir jai pasiaukavimo dvasioje. Motinos, kurios to<br />
77
378<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
nesilaiko, daro didelės žalos valstybei ir tuo pačiu tėvams, kurių gerbuvis senatvėje<br />
priklauso nuo jų augintinių sugebėjimo apsaugoti valstybę, kuri yra viso<br />
krašto gerybių aukščiausias šeimyninkas.<br />
Visų priemonių, kurių būtų galima imtis tam, kad paskatinti motinas auklėti<br />
savo vaikus valstybei ir ginkluotoms pajėgoms pageidaujamoje dvasioje, čia neskaitliuosime.<br />
Paminėkime tik viena, kuri mūsų supratimu yra racionališkiausia,<br />
- tai karinei-patriotinėje dvasioje auklėti ir, ant kiek galima, karinei parengti mergaites,<br />
- būsiančias motinas ir mūsų tautos prieauglio kūrėjas. Todėl jaunuomenės<br />
karinis paruošimas turi apimti netik vaikinus bet ir merginas.<br />
Antroje jaunuomenės karinio parengimo faze - karinei -sportinis mokymas<br />
mokyklose, duodasi lengvai sutvarkomas, ypač tose valstybėse, kuriose yra įgyvendintas<br />
visuotinas, privalomas, pradinis mokymas. šitoje fazėje visa jaunuomenės<br />
karinei-sportinio parengimo našta uždedama ant liaudies mokytojų sulig<br />
tam tikrų programų, kurias Krašta Apsaugos ir švietimo Ministerijos nustato<br />
sutartinai;<br />
Trečioji faze - karinis parengimas jaunuomenės, apleidusios mokyklos suolą, -<br />
yra jau vien Krašto Apsaugos Ministerijos kompetencijos dalykas. Vienose valstybėse<br />
jis yra visuotinas ir privalomas, o kitose, - kas dažniausiai būna, - neprivalomas.<br />
Kai dėl karinių žinių ir karinės dvasios palaikymo atitarnavusiuose kariuomenėje<br />
rezervistuose, tai šiai problemai spręsti jokio šablono nėra: įvairiose valstybėse<br />
jis vykdomas įvairiai. Dažniausiai pasitenkinama vien rezervistų pakartotinais<br />
mokymais, sistematiškai vykdomais sulig priimto toje valstybėje karinės<br />
prievolės įstatymo.<br />
šiame expose mums rūpi tai, kaip organizuoti karinį jaunuomenės paruošimą<br />
ir atitarnavusių kariuomenėje rezervistų karinei-dvasinį stiprinimą Lietuvoje. Kadangi<br />
tai yra dvi skirtinos problemos, tai jas paliesime vieną nuo kitos atskirai.<br />
I. Karinis jaunuomenės paruošimas.<br />
šis reikalas ir Lietuvoje jau nebenaujas. Apie karinį mūsų jaunuomonės paruošimą<br />
jau buvo nemažai rašyta spaudoje ir tartasi Krašto Apsaugos Ministerijoje.<br />
Bet, dėja, iki šiolei neprieita prie jokio konkretaus to klausimo išsprendimo.<br />
Laikas gi metai po metų slinksta, ir męs, kaip kitose ginkluotos pajėgos organizavimo<br />
srityje, taip ir karinio jaunuomenės paruošimo srityje, atsiliekame- nuo<br />
kitų valstybių.<br />
Reikia, pagalios, ant ko nors apsistoti ir imtis pozityvaus darbo, vieton<br />
bergždžių kalbų ir straipsnių rašymo spaudoje.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
Būtų idealas, jei galėtume pravesti visuotiną, privalomą, mūsų priaugančios<br />
kartos karinį paruošimą. Bei; tai yra susiję su dideliais organizaciniais ir<br />
psichologiniais sunkumais. Miestuose, tiesa, tai butų nesunku realizuoti, bet kas<br />
kita valsčiuose, kur jaunuomenė plačiai išsisklaidžiusi po kaimus. Kaip ją visą<br />
iš kaimų surinkti kariškoms mankštoms, į kur ją surinkti, po kiek žmonių ir kiek<br />
kartų į savaitę ? Iš kur imti toms mankštoms vesti vietose reikalingą, savo dalyką<br />
išmanantį, kadrą, ir kiek jo būtų reikalinga? Ar šaukiamas į kariškas mankštas<br />
jaunimas ir jo mokymo kadras turi už tai gauti piniginį atlyginimą, po kiek ir<br />
kokiu bendrų išlaidų visuotinas jaunuomenės karinis paruošimas pareikalautų iš<br />
valstybės ir ar tai perdaug neapsunkintų Krašto Apsaugos Ministerijos biudžeto?<br />
Jei versti jaunuomenę dalyvauti karinėse mankštose be atlyginimo už sugaištą<br />
laiką, tai ar tos mankštos su laiku ne-įgrįs pačiai jaunuomenei ir ypač jos tėvams<br />
ir darbdaviams? Ar, taip atsitikus, privalomas karinis jaunuomenės mokymas nepavirs<br />
biurokratiaku šablonu ar neiššauks kaimo gyventojuose nepasitenkinimo<br />
valdžia ir neapykantos tai idėjai, kad ir iš esmės labai kilniai? ....štai kokia daugybė<br />
klausimų tuojau kyla, kai peržvelgi visuotino, privalomo karinio jaunuomenės<br />
pa-ruošimo realaus vykdymo galimybės. Atsižvelgiant į visą tai, mums atrodo,<br />
kad prie tos, ginkluotoms pajėgoms taip svarbios problemos, reikia eiti palaipsniui<br />
ir su dideliu atsargumu; apeliuojant daugiau jaunuomenės jautrias sielas, į<br />
jos gerą valią ir patriotizmą, bet ne iškarto taikant jai priverstinumo dėsnį.<br />
Taip nusistačius, pažiūrėkime, kuriai iš esamų mūsų karinei- patriotinių organizacijų<br />
būtų galima pavesti telkti apie save priaugančiąja mūsų tautos kartą<br />
kariniam pasiruošimui. Tokių organizacijų turime išviso tik dvi: <strong>Lietuvos</strong> šaulių<br />
sąjungą ir <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungą, Jos abidvi turi gilias<br />
kovų už <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybę tradicijas, yra nepartinės ir turi į savo eiles<br />
suspietusios geriausį mūsų tautos elementą, aukavusį gyvybę Tėvynės-<strong>Lietuvos</strong><br />
išlaisvinimui. Tad jos abi paminėtam svarbiam darbui pilnai, visais atvejais, tinka.<br />
Klausimas tik kuriai iš judviejų tą darbą pavesti. šis klausimas betgi tuojau<br />
atpuola, prisiminus, kad dar turime kitą, irgi svarbų karinei-politinį darbą, tai<br />
palaikymą karinių žinių ir karinės dvasios atitarnavusiuose kariuomenėje rezervistuose,<br />
apie kurį bus kalba vėliau. Abu tuodu darbu yra labai platūs ir skirtini.<br />
Jų sujungti negalima. Atrodo, kad būtų visai racionalu vieną jų pavesti <strong>Lietuvos</strong><br />
kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai, o kitą - <strong>Lietuvos</strong> šaulių sąjungai.<br />
Manytume, kad karinį jaunuomenės paruošimą būtų loginga pavesti <strong>Lietuvos</strong><br />
kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungai ir štai kodėl. Kaip žinome, 1914—18<br />
metų <strong>karo</strong> pradžioje, kai ties susikovusių didžiųjų valstybių sienomis sutrenkė<br />
pirmieji patrankų šūviai, kiekvienoje tų valstybių ūmai susirado šimtai tūkstan-<br />
79
380<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
čių patriotinei nusistačiusių jaunuolių, kurie, nelaukdami jokio raginimo iš šalies,<br />
laisvu noru stojo į kariuomenės eiles. Tas skaistus jaunimas veržte - veržėsi į<br />
frontą, į kovą su priešu, kad savo jaunutėle pajėga ir jautria siela parodyti pavyzdį<br />
kitiems, kaip tėvynę ginti. Bet kadangi jis iš kalno karinei nebuvo paruoštas, tai<br />
jo didelė dalis tragingai žuvo pirmose kautynėse. Mūsų kariuomenės užuomazgą<br />
sudarė irgi ne kas kitas, kaip savanoriai - šaunioji moksleivija ir patriotiškai<br />
nusiteikusi mūsų kaimo jaunuomenė. ši jautriausioji mūsų tautos dalis pirma<br />
stvėrėsi ginklo kovai už Tėvynės-<strong>Lietuvos</strong> išlaisvinimą, o jos didvyrišką pavyzdį<br />
pasekė visi kiti. Dabar tie mūsų pirmieji karžygiai, atlikę minėtą aukščiausio<br />
patriotizmo uždavinį ir iškovoję Lietuvai valstybinę nepriklausomybę, yra susispietę<br />
į savo sąjungą, kad toliau būti jų krauju iškovotos laisvės sargyboje. Bet<br />
laikas bėga ir jų eilės ima retėti. Kad jų kovose už <strong>Lietuvos</strong> išlaisvinimą sukurtas<br />
idejinis turtas pamažu neišdiltų, reikia jį sistematingai, organizuotai, perduoti<br />
priaugančiai mūsų tautos kartai, ant kurios gula pareiga baigti įkūnyti pirmųjų<br />
mūsų kariuomenės kūrėjų - savanorių svajonę - išlaisvinti iš svetimo jungo likusias,<br />
dar neatvaduotas, mūsų tautos gyvenamas žemes ir jas sujungti po baltojo<br />
<strong>Lietuvos</strong> Vyties globa. Tuo tikslu reikėtų prie <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės savanoriųkūrėjų<br />
sąjungos formuoti jaunųjų savanorių skyrius, į kuriuos, neabejojame, būtų<br />
galima greitai suburti visus tuos mūsų jaunuolius, patriotinei nusiteikusius, kurie<br />
yra pasiryžę eiti mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų pradėtu keliu.<br />
Kadangi savanorių, ideja tebėra labai populiari, o dabar vėl gyvename laikus su<br />
išorinių pavojų užtvenkta atmosfera, tai jaunųjų savanorių organizavimas tikrai<br />
sužadintų kiekvieną jautresnę sielą: susirastų daug jaunuolių, kurie, atidėję šalį<br />
visus partinius skirtumus, skubėtų į jaunųjų savanorių eiles, kad čia, nuošalyje<br />
nuo visokių mūsų tautos vidaus politikos negalavimų, ruoštis ginti Tėvynę-Lietuvą<br />
nuo išorinio pavojaus. Tuo būdu į jaunųjų savanorių organizaciją pirmiausiai<br />
susispiestų visi tie, patriotinei nusistatę, miestų ir kaimų jaunuoliai, kurie dar<br />
nėra partinei-politinio fanatizmo apsvaiginti, kurie valstybės saugumo reikalą,<br />
bendrą visai tautai, moka statyti ankščiau už savo asmeninius interesus ir paskirą<br />
partinei-politinę pasaulėžvalgą. Toksai mūsų jaunuomenės geriausios dalies<br />
atrinkimas į jaunųjų savanorių eiles ir būtų ta tvirta pradžia, kuria pasiremiant<br />
jau būtų galima statyti jaunuomenės karinio pasiruošimo rūmą, pagrįstą giliomis<br />
pirmųjų mūsų kariuomenės savanorių-kūrėjų kilniomis idėjomis ir kovų už <strong>Lietuvos</strong><br />
nepriklausomybę karžygiška dvasia.<br />
suprantama, kad jaunuomenės karinis paruošimas, nurodyta prasme suprastas,<br />
iš pradžios būtų laisvo pobūdžio. Paskiau gi,- kuomet bedirbant praktišką<br />
darbą išsidirbtų jaunųjų savanorių vadų kadras, - jau būtų galima galvoti apie
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
kalbamo darbo praplėtimą ir palaipsninį perėjimą prie visuotino ir privalomo<br />
karinio paruošimo visos mūsų priaugančios kartos, nes tuomet, galima manyti,<br />
jokio psichologinio pavojaus nebebūtų jį platesniuose gyventojų sluoksniuose<br />
kompromituoti... siūlomas jaunuomenės karinio paruošimo organizavimo būdas<br />
yra dar ir tuo atžvilgiu tikslus, kad jis neardo kitų, jau veikiančių, mūsų jaunuomenės<br />
organizacijų, pavyzdin, skautų, jaunalietuvių, moksleivių korporacijų ir<br />
t.t. šių organizacijų nariai galėtų, jei jiems tai patinka, pasilikti ir toliau kalbamų<br />
organizacijų nariais ir vienkart prisidėti prie jaunųjų savanorių ...<br />
Kai dėl jaunuomenės karinio paruošimo programos, tai ji, atsižvelgiant mokomųjų<br />
jaunuolių amžiaus ir fizinio subrendimo laipsnio, labai plati negali būti.<br />
Trumpai sakant, ji turėtų apimti šiuos dalykus:<br />
1/ suprastintos rikiuotės - grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur galima,<br />
kuopos, - mankštas;<br />
2/ elementariškus veiksmus šautuvu:-taikinių suradimas, atstumo įvertinimas<br />
ir taikymas; jaunesnių metų jaunuomenei- mediniais arba šratiniais šautuvais,<br />
o vyresnių metų- tikrais ginklais;<br />
3/ šaudymą: iš pradžios šratais, o paskui, - į mokymo galą,- ir iš kovos<br />
šoviniais;<br />
4/ supažindinimų iš pradžios su mediniu kulkosvydžiu, medine granata;<br />
paskiau - su tikru kulkasvydžiu ir tikra granata.<br />
5/ <strong>Karo</strong> drausmės, vidaus ir lauko statutų pagrindinių dėsnių mokymą ir<br />
6/ karišką sportą su elementariškais lauko pratimais: prisitaikymą prie vietos,<br />
apkasų kasimą, sargybos nešimą, patruliavimą, žvalgimą ir kautynių veiksmas<br />
sudėtyje grupės, kautynių skyriaus, būrio ir, kur susirinktų reikalingas dalyvių<br />
skaičius,- kuopos sudėtyje.<br />
7/ Paminėti kariniai pratimai,-mankštos, pamokos, sportas ir t.t. - daromi,<br />
prisitaikant prie vietos sąlygų, bent porą kartų į savaitę, patogiausia šeštadieniais,<br />
sekmadieniais ir šiaip šventadieniais, kad juose dalyvaujančio jaunimo perdaug<br />
neatitraukti nuo ikdienio jo užsiėmimo bei darbo.<br />
Kadangi jaunuomenės karinis mokymas yra daugiau militarinio, kaip sportinio<br />
pobūdžio, tai jis turi būti organizuojamas prisilaikant <strong>karo</strong> organizacijos principų:<br />
<strong>karo</strong> drausmės, subordinacijos ir vadovaujančio asmens valios. Bet tuojau<br />
kyla klausimas, kaip su tuo suderinti dabartinę <strong>Lietuvos</strong> kariuomenės savanorių<br />
- kūrėjų sąjungos organizaciją, kurioje minėti principai nėra pravesti. Mums atrodo,<br />
betgi, kad didelio prieštaravimo visai nėra. Priseina tik suderinti tos sąjungos<br />
visuomeninį pobūdį su jai numatomais pavesti militariniais reikalavimais.<br />
<strong>Lietuvos</strong> kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjunga iš esmės tėra organizacija,<br />
381
382<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
kurios vyriausias tikslas - išlaikyti ir perduoti priaugančiai kartai kilnias kovų už<br />
<strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybę idejas. Ji jau yra konsoliduota ir turi sudariusi savo<br />
tradicijas. Jos organizaciją iš pagrindų keisti būtų rizikinga, kad jos nesuardyti<br />
arba nepakeisti jos sveikos dvasios. Todel ją vertėtų palikti maždaug tokia, kokia<br />
ji dabar yra, o pasitenkinti tik kaikuriais korektyvais. Būtent, prisilaikant visoms<br />
ginkluotosiom pajėgoms bendro principo, reikėtų papildant kalbamos sąjungos<br />
statutą, pravesti sekančius dėsnius:<br />
1/ Vyriausiuoju savanorių vadu skaityti valstybės galvą -. <strong>Lietuvos</strong> Respublikos<br />
Prezidentą;<br />
2/ Militarinei savanorių sąjungos priežiūrai skirti inspektorių tikrosios tarnybos<br />
karininką, vieną iš mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų, kuris<br />
būtų subordinuotas Vyriausiajam Kariuomenės inspektoriui;<br />
3/ Apskrityse skiriami savanorių apskričių inspektoriai iš savanorių atsargos<br />
karininkų tarpo, o skyriuose - skyrių inspektoriai, būriuose - būrių inspektoriai<br />
ir t.t. sulig karinės hierarchijos principo, žemesnių savanorių padalinių inspektoriai<br />
priklauso aukštesnės padėties inspektoriams.<br />
4/ Dabartiniai savanorių sąjungos kolektyviniai organai: centro valdyba,<br />
skyrių ir būrių valdybos ir t.t. pasilieka, kaip ik šiol buvo, t.y. rinktinos, tik su tuo<br />
skirtumu, kad jose dalyvautų ir paminėtieji, skirtini, savanorių inspektoriai;<br />
5/ savanorių inspektoriai vietose, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros<br />
tikslais, subordinuojami atatinkamiems teritorinės kariuomenės dalių vadams,<br />
kurie daugiau, negu kas kitas, yra suinteresuoti tuo, kaip bus karinei ruošiama<br />
jaunuomenė jų vadovaujamos dalies teritorialėje srityje.<br />
savanorių inspektoriai be p. 2/ paminėtos bendros savanorių sąjungos veikimo<br />
militarinės priežiūros, kuri tėra antraeilė jų pareiga, turi sekantį pagrindinį<br />
uždavinį: kurti jaunųjų, savanorių organizaciją, vykdyti jaunuomenės karinį<br />
paruošimą ir juo vadovauti. Tokiu tai būdu manome, būtų atsiektas savanorių<br />
sąjungos visuomeniškumo ir net demokratiškumo suderinimas su kariniu jaunuomenės<br />
paruošimu, organizuojamu daugiau militariniais pamatais.<br />
Kai del paties karinio jaunuomenės paruošimo praktiško vykdymo, tai mes<br />
jį vaizduojamės sekančiai:<br />
1/ Karininkui, kuris numatomas skirti savanorių sąjungos inspektorium,<br />
pavedama paruošti visus jaunųjų savanorių organizavimo plenus, jaunuomenės<br />
karinio mokymo programas ir parinkti kandidatus į savanorių apskričių, skyrių<br />
ir būrių inspektorius, o taip pat į numatomų organizuoti jaunųjų savanorių dalių:<br />
bataljonų, kuopų, būrių ir t.t. vadus.<br />
2/ Paruoštus organizacijinius plenus ir mokymo programas peržiūri Genera-
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
linis štabas, esant reikalui jas pataiso, suderina su kariuomenės mokymo programomis<br />
ir duoda Vyriausiam Kariuomenės Inspektoriui aprobuoti;<br />
3/ Kuomet p.p. 1-2 paminėti paruošiamieji darbai bus atlikti, šaukiamas visuotinas<br />
savanorių sąjungos atstovų suvažiavimas, atatinkamai pakeičiamas tos<br />
sąjungos statutas ir skiriamas jos inspektorius, o šis pastarasis skiria jam subordinuotus<br />
apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektorius, o taip pat numatytų<br />
pirmoje eilėje formuoti jaunųjų savanorių dalių: bataljonų, kuopų, būrių ir t.t.<br />
vadus ir juos visus atatinkamai instruktuoja.<br />
4/ Vienkart išvystoma per spaudą ir žodžiu atatinkama karinei - patriotinė<br />
propaganda jaunuomenės tarpe, kad stotų į jaunųjų savanorių eiles. Prie to jaunųjų<br />
savanorių verbavimo darbo pritraukiama visa savanorių sąjunga, kad tuo<br />
būdu jaunųjų savanorių organizacija, nuo pat jos gyvenimo pradžios, idėjinei pakreipti<br />
mūsų kariuomenės pirmųjų savanorių - kūrėjų nueitu kovos už <strong>Lietuvos</strong><br />
nepriklausomybę keliu.<br />
5/ Ginklus ir municiją, reikalingus jaunesniųjų savanorių mokymui, teks<br />
skolinti iš kariuomenė arba sąjungos dalių. Po pamokos jie grąžinami daliai šaulių<br />
iš kurios jie buvo paskolinti. Provincijoje, kur jokios karinės dalies nėra, tie<br />
ginklai laikomi pas vietinę policiją<br />
Kad suteikti galimybės stojusiems į jaunųjų savanorių eiles išoriniai kuo<br />
nors skirtis nuo kitų, kurie prie to karinei - patriotinio darbo nebus prisidėję,<br />
reikia įvesti jaunesniems savanoriams uniformą, panašią į tą, kurią dėvėjo mūsų<br />
kariuomenės pirmieji savanoriai - kūrėjai kovose už <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybę.<br />
savaime suprantama, kad uniforma turi būti galimai pigesnė, kad ją kiekvienas,<br />
kas turi tam teisę, galėtų įsigyti už savo lėšas. Be to, suteikt: organizuotoms jaunųjų<br />
savanorių dalims atatinkamas vėliavas su dalies pažymėjimu, provincijos,<br />
miesto ar miestelio ženklu arba gerbu, jei toksai yra, ir su atatinkamais litais<br />
patriotiniais lozungais ...<br />
Karinis jaunuomenės paruošimas, kaip ir kiekvienas darbas, savaime suprantama,<br />
pareikalaus tam tikrų lėšų. Juo jų daugiau tam svarbiam reikalui būtų<br />
skiriama, tuo būtų galima susilaukti didesnių rezultatų. Bet esame neturtingi ir<br />
mūsų Krašto Apsaugos Ministerija vargu ar galės tam, nors jai ir labai svarbiam<br />
reikalui, skirti didesnes sumas. svarbu betgi yra padaryti pradžią, o po to jau pats<br />
gyvenimas parodys, kaip toliau elgtis, Kalbant tuo tarpu tik apie jaunuomenės<br />
karinio paruosimo pradžią, manytume, kad reikėtų surasti lėšų:<br />
1) algoms:<br />
- Imitacinius, t.y. medinius ginklus galėtų jaunieji savanoriai patys pasigaminti.<br />
383
384<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
1/ algoms:<br />
- savanorių sąjungos inspektoriui,<br />
- jo adjutantui ir<br />
- jo štabo personalui, pavyzdin: 1 mašinistei ir 2 raštininkam;<br />
2/apie 80.-100.000 litų atlyginimui apskričių, skyrių ir savanorių būrių inspektoriams<br />
ir jaunųjų savanorių vadams už darbą ir padengti įvairioms išlaidoms:<br />
mokymo priemonėms įsigyti, vėliavoms pasisiūdinti, kelionėms apmokėti ir t.t.<br />
3/apie 20.000 litų subsidijoms del tų jaunųjų savanorių, kurie savo lėšomis<br />
uniformos nepajėgtų įsigyti.-<br />
Bendrai sakant, reikėtų asignuoti apie 100-150.000 litų, neskaitant užlaikymo<br />
savanorių sąjungos inspektoriams ir jo štabo personalo, kurie turėtų būti<br />
etatiniai, nuolatiniai. Manome, kad nurodytoji suma Krašto Apsaugos Ministerijos<br />
biudžeto perdaug neapsunkintų ir pradžiai darbo turėtų jos užtekti. Ji, tiesa,<br />
yra per daug kukli, bet, manome, kad kuriamoji jaunųjų savanorių organizacija,<br />
kaipo idėjinė, savo darbui suras kitokių, didesnių pajamų iš visuomenės pusės,<br />
pavyzdin, už paskaitas, vaidinimus, vakarėlius, gegužines, karinei - sportines<br />
rungtynes, sportinį šaudymą, laisvas rinkliavas ir t.t.<br />
Aukščiau męs gana plačiai palietėme karinį paruošimą, turėdami daugiausiai<br />
galvoje vaikinus. Kai dėl merginų karinio paruošimo, tai jo programos turėtų<br />
būti pritaikintos šių pastarųjų fiziniam pajėgumui ir jų numatomai paskirčiai karui’<br />
ištikus, būtent:<br />
1/ slauginimas sužeistų, lankymas ligonių ir globa <strong>karo</strong> invalidų;<br />
2/ gaminimas kareiviams maisto;<br />
3/ siuvimas kariuomenei drabužių, ypač baltinių;<br />
4/ paruošimas butų ir kitokių patalpų kareivių poilsiui laike žygio;<br />
5/ priešo agentų sekimas;<br />
6/ palaikymas gyventojuose vilties ir pasiryžimo, bei kova su byle kuriuo<br />
nusiminimu ir dvasiniu pakrikimu fronto užpakalyje ir t.t.<br />
Tik ką išvardytieji uždaviniai yra visai specifiniai. Be to, manytume, kad<br />
merginoms taip pat būtų naudinga dalyvauti kariniame sporte: lauko žvalgyboje,<br />
patruliavime, sargyboje, smulkių vienetų veiksmuose, maršuose ir rikiuotės<br />
mankštose. nes visa tai yra netik sausas kariškas drilis, bet tikros priemonės<br />
skiepymui supratimo apie aukštą kario pašaukimą, užgrūdijimui valios, didinimui<br />
fizinio atsparumo ir gilinimui vidujinės disciplinos. o visa tai yra reikalinga<br />
ne tik vaikinams, bet ir merginoms — būsinčioms mūsų tautos prieauglio kūrėjoms<br />
- motinoms.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
2. Palaikymas karinių žinių ir kariškos dvasios rezervistuose.<br />
nuolatinis karinių žinių ir kariškos dvasios palaikymas atitarnavusiuose kariuomenėje<br />
rezervistuose, bendro ginkluotų pajėgų organizacijos ir jų karui paruošimo<br />
atžvilgiais, yra nemažiau svarbus, kaip karinis jaunuomenės auklėjimas.<br />
Praktika parodė, kad kareiviai, atitarnavę kariuomenės eilėse aktyviai tarnybai skirtą<br />
laiką, bebūdami atsargoje, greitai vėl pamiršta, ką aktyvioje tarnyboje išmoko.<br />
Be to, pasinėrę privataus gyvenimo rūpesniuose ir patekę įvairių ginkluotų pajėgų<br />
sveikimui dažnai žalingų, pašalinių, veiksnių įtakoms, visai atsipalaidoja nuo byle<br />
kokio ryšio su kariuomene ir nustoja kariškos dvasios ir pasiryžimo ginkluotai kovai.<br />
Pakartotinį rezervistų mokymai, nors ir dažniau daromi, aktyviosios tarnybos<br />
neatstoja, nes jie, visų pirma, - būna labai trumpi, o antra, - iš priežasties didelių<br />
su jais sisijusiu išlaidų, - visur daromi, palyginant, vistik retokai. Visos valstybės,<br />
kurios net skrupulingai, nesigailėdamos didesnių išlaidų, vykdo rezervistų pakartotinus<br />
mokymus, jaučia, kad jų vien neužtenka. Tuo labiau mažosios valstybės,<br />
kurioms dažnas rezervistų šaukimas į pakartotinus mokymus yra nepakeliama našta<br />
finansiniu atžvilgiu, turi suprasti, kad jų rezervistų militarinė vertė, tuo žemiau<br />
krinta, juo rečiau jie šaukiami pakartotiniems mokymams, ir bendrai tariant, juo<br />
mažiau rūpinamasi iš viršaus palaikyti juose karines žinias, karišką dvasią ir ryšį<br />
su kariuomenę. Kaip šiuos neigiamus reiškimus ištaisyti, yra problema, kuri rūpina<br />
visas valstybes. Ypač gi tuo turėtų susirūpinti maža valstybe skaitlingos, su ilgu aktyvios<br />
tarnybos laiku, kariuomenės išlaikyti finansinei nepajėgia ir visas viltis savo<br />
nepriklausomybei laiduoti deda ant ginkluotos pajėgos, kurią numazome, ant greitųjų<br />
sumobilizuoti <strong>karo</strong> pavojai gręsiant. Mums atrodo, kad atitarnavę kariuomenėje<br />
ir išėję į atsargą kariai tik tuomet ryšio ne su katiuomenę nenutrauks ir nenustos<br />
jaustis; kariais, kuomet jie, perėję į atsargą, neliks palaidi kaip dabar, bet bus<br />
atatinkamai organizuojami, sulig kariuomenės dalimis ir ginklų rūšimis, kuriosna<br />
numatoma juos sunaudoti mobilizaciją paskelbus. šiame expose apibudinta<br />
teritorialės kariuomenės organizaciją, tokiam pageidavimui labai atatinka. Jau<br />
buvo minėta, kad sulig tokia organizacija, numatomos mobilizuoti kariuomenės<br />
dalįs pasipildo jų teritorialių sričių rezervistais ir kad šie pastarieji pakartotinus<br />
mokymus atlieka tose taikos meto kariuomenės dalyse, kuriose jie turės tarnauti<br />
<strong>karo</strong> metu. Tuomi jau yra daug atsiekta įdėjinio ryšio palaikymui tarp rezervistų<br />
ir businčios <strong>karo</strong> meto kariuomenės mobilizacinių branduolių. Lieka tik dar surasti<br />
atatinkamą formą, kad jie /rezervistai/ netik idėjiniai, bet ir organizaciniai<br />
jaustųsi papildą taikos meto kariuomenę. Kitaip sakant, reikia organizuoti ką tai<br />
tokio pagelbinio, stovinčio greta taikos meto kariuomenės, nuolat plastančio šios<br />
385
386<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
pastarosios pulsu, ir organinei jaučiančio drauge su šia pastaraja gyvą reikalą<br />
budėti <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės sargyboje. Klausimo sprendimas žymiai palengvėja,<br />
nes męs jau turime <strong>Lietuvos</strong> šaulių sąjungą, kurią, mūsų manymu,<br />
tam atsakingam darbui lobai lengvai būtų galima pritaikyti. Ji, kaip ir <strong>Lietuvos</strong><br />
Kariuomenės svavanorių-kūrėjų sąjunga, kuriai męs numatėme pavesti jaunuomenės<br />
karinio paruošimo darbą, turi jau nusistovėjusiams savo tradicijas, paremtos<br />
jos nuopelnais kovose už <strong>Lietuvos</strong> išlaisvinimą. faktinai, jau ir iki šiolei ji<br />
dirbo didelei naudingą mūsų ginkluotoms pajėgoms stiprinti darbą, sutelkdama į<br />
savo eiles geriausiąją, valstybės įdealams atsidavusią dali mūsų tautos, - vyrus ir<br />
moteris. Pratindama juos kaip apseiti su ginklu, ji prisidėjo ir iki šiol prie karinės<br />
dvasios ir ginkluotos pajėgos popularizavimo plačiuose gyventojų sluoksniuose.<br />
Tas šaulių sąjungos kūrybinis darbas, dėja, nebuvo suderintas su bendra, ginkluotų<br />
pajėgų organizacija. Iš tos priežasties kildavo -tarp kariuomenės ir šaulių<br />
sąjungos apgailėtinų nesusipratimų ir net konfliktų, užnuodijusių judviejų gerus,<br />
santikius. nustačius aiškias šaulių sąjungos funkcijas bendrame ginkluotų pajėgų<br />
kūrimo darbe, pašliję santikiai tarp kariuomenės ir šaulių sąjungos savaime<br />
turės išsilyginti.<br />
funkcijos, kurias numatome šaulių sąjungai pavesti sulig nauja, šiame expose<br />
apibudinta, mūsų ginkluotų pajėgų organizacija, galėtų būti sekančios:<br />
1/ jungti į šaulių rinktines, pulkus, batai jonus, kuopas, baterijas, eskadronus<br />
ir t.t. atlikusius aktyviąją <strong>karo</strong> tarnybą ir išėjusius į kariuomenės atsargą karininkus,<br />
puskarininkus ir kareivius;<br />
2/ rūpintis toliau palaikyti rezervistuose <strong>karo</strong> mokslo žinias, karinę dvasią,<br />
<strong>karo</strong> discipliną ir pasiryžimą ginkluotai kovai.<br />
Tais tikslais:<br />
a/ rengti <strong>karo</strong> pamokas, <strong>karo</strong> žaidimus ir pratimus ant žemėlapių, smėlio<br />
dėžėse ir lauke;<br />
b/ praktikuotis šaudyme iš įvairių ginklų;<br />
c/ organizuoti ir vykdinti priešdujinę apsaugą;<br />
d/ organizuoti įvairiausių rūšių <strong>karo</strong> sportą;<br />
e/ organizuoti ir patiems dalyvauti visokiose karinei- patriotinėse iškilmėse,<br />
apeigose ir paraduose;<br />
f/ prižiūrėti karių kapus ir rūpintis pasižymėjusiems kariams ir kare žuvusiems<br />
paminklų statymu, ir<br />
g/ platinti atsargos karių tarpe karinę ir karinei-patriotinę spaudą.<br />
3/ nuolat, visomis įmanomais priemonėmis, skiepyti savo narių tarpe ir<br />
plačiuose visuomenės sluoksniuose meilę prie kariuomenės, patriotizmą, reika-
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
lingumą be paliovos budėti dėl <strong>Lietuvos</strong> nepriklausomybės ir pasiryžimą žut-būt<br />
atsiekti dar nebaigtus realizuoti mūsų tautos įdealus;<br />
4/ Taikos metu padėti valdžios ir savivaldybių organams kovoti su įvairiais<br />
valstybei kenkiančiais apsireiškimais: su priešo šnipais, žmogžudžiais, vagimis,<br />
gaisrais, potviniais ir tt.<br />
5/ <strong>Karo</strong> metu, pagelba likusių nuo mobilizacijos šaulių, organizuoti tiltų,<br />
kelių, telefonų ir telegrafo linijų <strong>karo</strong>, sandelių ir <strong>karo</strong> transportų apsaugą; vesti<br />
neužimtose kariuomenės fronto dalyse ir priešo užpakalyje partizaninę kovą;<br />
sekti priešo špijonų veikimą fronto užpakalyje; rinkti žinias apie priešo kariuomenę;<br />
rūpintis suteikti pagelbos mobilizuotų karių šeimoms, jų ūkiams ir <strong>karo</strong><br />
invalydams; padėti intendantūros organams suimti iš gyventojų veikiančiai armijai<br />
reikalingus maisto produktus ir pašarą; kovoti byle, su kokiuo nusiminimu,<br />
ūpo nupuolimu bei panika gyventojų tarpe ir skleisti juose jų viltį, pakantrumą ir<br />
pasiryžimą toliau kovoti skatinančias žinias.<br />
Vykdant <strong>Lietuvos</strong> šaulių sąjungos uždavinius, paminėta aukščiau prasme<br />
suprastus, greta taikos meto kariuomenės susidarytų, kita, irgi teritorialiais pamatais<br />
ir sulig ginklų rūšių sukurta, tik pusiau-karinė organizacija, kuri būtų lig<br />
tam tikra pirmosios, t.y. taikos meto kariuomenės tąsa, - gyvas, kariškai galvojantis,<br />
kariškai jaučiantis ir karinei paruoštas rezervoaras? iš kurio, mobilizaciją<br />
paskelbus, mūsų tautos ginkluotosios pajėgos semtų sau karius, tvirtai pasiryžusius<br />
ginkluotai kovai.<br />
Priklausimas prie šaulių sąjungos turėtų būti laisvo pobūdžio, nes kitaip,<br />
- pavartojus priverstinumo principą, - sutektume į jos eiles vienkart daug tokio<br />
elemento, kuris jausdamas prievartą, niurzgėtų ir iš esmės gal tik trukdytų tos<br />
organizacijos darbą; rezultate - galėtų kilti įvairių nesusipratimų pačios organizacijos<br />
viduje, kurie slopintų jos dvasią ir gali net privesti iki sumišimų, ardančių<br />
netik pačią organizacijų, bet ir paliečiančių valstybės vidaus ramumą. Ginkluotų<br />
pajėgų organizavimo atžvilgiu nėra taįp jau svarbu, kad būtinai visi rezervistai<br />
prie šaulių sąjungos priklausytų. svarbu tik, kad į jos eiles būtų sutraukta mūsų<br />
tautos atranka, - geriausiejijos sūnus, kurie ištikrųjų yra pasiryžę, esant reikalui,<br />
aukuoti savo gyvybę už Tėvynės - <strong>Lietuvos</strong> politinę nepriklausomybę ir už mūsų<br />
tautos idealus, t.y., kurie bendrus valstybei ir tautai reikalus stato aukščiau byle<br />
kokių partinių bei asmeninių interesų.<br />
Istorija rodo, kad tautos likimu vairuoja ne bendras jos skaičius, bespalvė<br />
masė, bet aktyvesnieji jos nariai, kuriuos mes pavadinsime tautos atranka. Kalbant<br />
apie mūsų ginkluotas pajėgas, yra, taigi, svarbu, kad šaulių sąjunga sutrauktų į<br />
savo eiles geriausiuosius mūsų tautos sūnus, - geriausi jį rezervistų, elementą, - ir<br />
387
388<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
jį išlaikytų karinio pasirengimo atžvilgiu tinkamoje aukštumoje, nes, mobilizaciją<br />
paskelbus, ne bendras mobilizuotųjų skaičius, o tik tas, parinktasis, elementas<br />
sudarys veikiančios armijos cementą ir jos viduinę energiją kovos lauke. Bendra<br />
mobilizuotųjų masė eis ten, į kur ją ves tas, ką tik paminėtas, patriotinei ir karinei<br />
daugiau pasiryžusis rezervistų elementas. Kiek daug rezervistų pavyks į šaulių<br />
sąjungos dalis liuosu noru sutraukti, pereis nuo tos organizacijos vadų energijos,<br />
iniciatyvos ir sugebėjimo, o taip pat nuo bendro tautinio ir valstybinio rezervistų<br />
susipratimo. Juo mūsų tauta bus kultūrinei aukščiau pakilusi ir tautinei giliau susipratusi<br />
tuo didesnis skaičius karių, atlikusių privalomą aktyviąją <strong>karo</strong> tarnybą<br />
taikos meto kariuomenėje ir išėję į atsargą, skaitys sau už pareigą stoti į šaulių<br />
sąjungos eiles, kad ten toliau būti Tėvynės i sargyboje.<br />
Kad susitelkę į šaulių sąjungą rezervistai, - laisva valia pasiėmę ant savęs<br />
sunkią bet ir garbingą Tėvynės sargybinių į pareigą, galėtų viešame gyvenime<br />
tuomi pasididžiuoti ir išorinei skirtis nuo tų, kurie tos patriotinės pareigos vengia,<br />
reikia jiems ir toliau palikti jų skirtiną uniformą, vėliavas ir garbės ženklus. Kai<br />
dėl paties dabartinės šaulių sąjungos pertvarkymo, ir jos pritaikymo paminėtiems<br />
aukščiau uždaviniams vykdyti tai, manytume, kad pagrindinių jos nuostatų<br />
liesti nereikėtų. Gyvenimo praktikos jie jau yra pakankamai išbandyti, nusistovėję<br />
ir tikslus. Taip pat jie protingai suderina tos, pusiau karinės, organizacijos<br />
visuomeninį pradą su militariniais tikslais. Jų palietimas galėtų tik sudrumsti organizacijos<br />
viduinę rimtį ir net pakenkti jos sveikai dvasiai. Bet vistik jos rikiuotės<br />
dalių organizaciją reiktų pertvarkyti, būtent:<br />
l/pravesti principą šaulių padalinimo į ginklų rūšis, kaip tai yra kariuomenėje;<br />
2/šaulių vienetas pavadinti kariuomenėje priimta terminologija: skyriais,<br />
būriais, kuopomis, baterijomis, eskadronais, bataljonais ir pulkais, o įvairių šaulių<br />
ginklų rūšių junginius vadinti rinktinėmis.<br />
3/ punkte 2 paminėtas šaulių dalis pritaikyti prie taikos meto kariuomenės<br />
dalių teritorialių sričių;<br />
4/ šaulių vietų ir rinktinių vadus, mokymo ir, bendrai, karinės priežiūros<br />
tikslais, subordinuoti atatinkamiems teritorialės kariuomenės dalių vadams, kurie<br />
jug, sulig projektuojama teritoriale kariuomenės organizacija, bus daugiau,<br />
negu kas kitas, suinteresuoti, kaip sutelktieji į šaulių sąjungos padalinius rezervistai,<br />
iš kurių mobilizaciją paskelbus, jų dalys turės pasipildyti, vietose mokinami<br />
ir dvasinei auklėjami.<br />
Be viso to, kaip jau buvo minėta, kalbant apie savanorių organizaciją, turėtų<br />
būti ir šaulių sąjungos atžvilgiu pravesta doktrinalė ginkluotų pajėgų aukščiau-
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
sios subordinacijos idėja, būtent, kad vyriausiuoju šaulių Vadu skaitosi Valstybės<br />
galva - <strong>Lietuvos</strong> Respublikos Prezidentas. Jo valios vykdymui šaulių organizacijoje,<br />
skiriamas, kaip ir dabar, šaulių sąjungos viršininkas, - tikrosios tarnybos<br />
karininkas, - karinės jierarchijos atžvilgiu priklausąs betarpiai Vyriausiam<br />
Kariuomenės Inspektoriui. Iš savo pusės, šaulių sąjungos Viršininkui priklauso<br />
šaulių rinktinių vadai, šiems gi pastariesiems - šaulių pulkų, atskirų batalionų,<br />
artil. grupių, kaval. divizionų ir kitų padalinių vadai. Visi šaulių padalinių vadai<br />
yra skiriami. Karinio mokymo ir drausmės atžvilgiais jie yra absoliutus jiems<br />
pavestų šaulių padalinių viršininkai. Greta šaulių sąjungos vadų karinės jierarchijos,<br />
atsižvelgiant jau įgyto patyrimo ir sukurtų tradicijų, paliekami ir kolektyviniai<br />
šios organizacijos organai: centro valdyba, rinktinių skyrių ir būrių valdybos,<br />
kaipo šaulių padalinių vadų pagelbiniai organai kultūrinio ir visuomeninio<br />
veikimo srityje.<br />
Ginklų klausime, manytume, kad šaulių organizacijoje būtų galima nueiti<br />
toliau, kaip jaunųjų savanorių ginklavime. Visų pirma todėl, kad šauliai yra subrendę<br />
vyrai; antra<br />
- jie jau apmokinti kaip su ginklu reikia apseiti, ir trečia<br />
- jų pagrindinė užduotis - būti kiekvienu momentu pasirengusiems ginti<br />
valstybę ginklo pagelba. Todėl dalį ginklų, netik būtų galima, bet stačiai reikalinga<br />
duoti šauliams į rankas, bent tiems, kurie savo turtu, savo rimtumu ar savo<br />
visuomenine bei tarnybine padėtimi teikia pilną garantiją, kad turimo ginklo nepanaudos<br />
kito, niekuo nekalto, asmens gyvybei atimti ar šiaip prieš valstybę ir<br />
jos įstatymais nustatytą vidaus tvarką. Bet, kol šaulių sąjunga su naujais, jei pavestais<br />
uždaviniais ir pertvarkymu pilnai dar nebus susipratusi ir sukūrusi naujų<br />
pastovių tradicijų, atsargumo dėlei, patartina į rankas atskiriems šauliams duoti<br />
pradžioje tik minimalį ginklų skaičių; visus gi kitus, šaulių rezervistų mokymui<br />
reikalingus ginklus ir municiją - laikyti kariuomenės dalių sandeliuose, arba, kur<br />
tokios galimybės nėra, - vietinės policijos žinioje. Mobilizaciją paskelbus, šauliai,<br />
turį nuosavus ginklus, stotų į kariuomenę su savo ginklais. Todėl šaulių ginklai<br />
taikos metu turi būti technikiniu atžvilgiu tinkamai užlaikomi, sistematinei,<br />
sulig kariuomenėje veikiančių taisyklų, tikrinami ir, esant reikalui, nemokomai<br />
pataisomi Krašto Apsaugos Ministerijos ginklų dirbtuvėse<br />
Baigiant apie šaulių sąjungos darbą, pridėsime porą žodžių apie šaules -<br />
moteris. Jų uždaviniai ir karinis pasiruošimas panašus į tuos, kurie buvo paminėti,<br />
kuomet palietėme jį mergaičių karinį paruošimą. Todėl jų čia nei nekartosime.<br />
Pasakysime tik tiek, kad moterys - šaulės, kaipo suaugusios ir vaikų motinos<br />
turi kitą svarbią paskirti - pačioms tinkamoje dvasioje auklėti savo vaikus ir<br />
389
90<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
visokiais būdais, netik pagalba propagandos per spaudą ir specialei suruoštas<br />
paskaitas, bet, ir tai svarbiausia, gyvų pavyzdžių ir karštų žodžių paveikti į visas<br />
kitas, prie šaulių neprisidėjusias, motinas, kad jos savo vaikus auklėtų tėvynės<br />
meilės dvasioje, ir duoti joms šiuo atveju draugiškų patarimų.<br />
Išlaidų klausimas. Aišku, kad kaip kariniam jaunuomenės paruošimui, taip ir<br />
šaulių sąjungos reikalams, kaip jie nebūtų ginkluotų pajėgų stiprinimo atžvilgiu<br />
svarbus, daug lešų skirti mūsų Krašto Apsaugos Ministerija negali, nes jas reikia<br />
taupyti kitiems, dar svarbesniems tikslams. Todėl vargu ar šaulių sąjunga gali<br />
laukti iš vyriausybės pusės didesnės piniginės paramos, negu iki šiol gaudavo.<br />
Bet ir su tomis, palyginant, labai apkarpytomis sumomis, mūsų nuomone, butų<br />
galima daugiau nuveikti, negu dabar, jei jos būtų tiksliau sunaudojamos, šaulių<br />
sąjunga, kaipo karinei-visuomeninio pobudžio organizaciją, turi be to galimybės<br />
ir privalo surasti sau pagelbinių lėšų iš plačiosios visuomenės. Krašto Apsaugos<br />
Ministerijos skiriamojį subsidiją turėtų būti sunaudojama vien tik pozityviniam<br />
kūrybiniam darbui: apmokėjimui šaulių padalinių vadams už kariškas pamokas<br />
šauliams; padengimui, su tuo susijusių kelionės išlaidų, <strong>karo</strong> mokslo įrankiams<br />
įsigyti ir tt., bet jokiu būdu ne biūrokratinio šaulių sąjungos aparato, - valdybų ir<br />
raštinių užlaikymui, kaip, rodos, dabar yra daroma.<br />
VII. Projektuojamos ginkluotų pajėgų organizavimo sistemos palyginimas<br />
su esamąją kariuomenės organizacija.<br />
Žemiau paduodamus palyginimus ir išvadas mes išskiriamė į atskirą šios studijos<br />
dalį, kad slaptų davinių apie dabartinę mūsų kariuomenę plačiau nenaudoti.<br />
Kad sudaryti sau šiokį-tokį vaizdą apie tai, kokion padėtim dabartinė mūsų<br />
ginkluotų pajėgų organizaciją yra atsidurusi ir ką mums žada nauja, siūlomoji,<br />
kariuomenės organizavimo sistema, šioje apžvalgoje, remiantis esamais apie dabartinę<br />
kariuomenę daviniais, pasistengsime įvertinti šią pastarają <strong>karo</strong> prievolės<br />
įstatymo, mobilizacinio pasirengimo ir ginklavimo atžvilgiais.<br />
Veikiantis dabar kare prievolės įstatymais neva yra pagrįstas visuotinos,<br />
privalomos <strong>karo</strong> tarnybos principu. Bent tokį įspudį jis daro išoriniai, kuomet jį<br />
skaitai. Bet jei pažiūrėti į to įstatymo pastraipsniui giliau ir, ypač jei priimti domėn<br />
praktiškas jo vykdymo išdavas, tai pamatysime, kad jis ant tiek toli atsilieka<br />
nuo <strong>karo</strong> prievolės visuotinumo principo, kad tenka tik nusišypsoti, kuomet girdi<br />
kalbant, kad mus veikia visuotina, privalomą <strong>karo</strong> prievolė.<br />
Kalbamas įstatymas, visų pirmą, rezervuoja laisvę Ministerių Kabinetui<br />
kasmet nustatyti skaičių naujokų, paimtinų į kariuomenės eiles tikrajai tarnybai.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
Kitaip sakant jis nustato, kad nevienas ikmetinis naujokų kontingentas turi būti<br />
paimamas. Tuomi jau nusikalstama <strong>karo</strong> prievolės visuotinumui, mes, taupume<br />
sumetimais, politinės instancijos visados yra linkusios imti galimai mažesnį naujokų<br />
skaičių.<br />
Antra, minėtas įstatymas numato eilę lengvatų, pavizdin, kare tarnybon stojime<br />
atidėjimo dėl šeimyninių aplinkybių, ūkio bei įmonės vedimo reikalams,<br />
profesijos ir specialybės tikslais, mokslo baigimui, dvasiškijai ir t.t. Apart viso<br />
to, dar, ir tai labai plačiai, praktikuojamas karinės prievolės atlikimo atidėjimas<br />
del taip vadinamo fizinio nesubrendimo.<br />
Visų tų lengvatų pasekmėje, kariuomenei faktinai patenka tik dalis naujokų<br />
kontingento - tam tikra jų atranka. Likusioji gi dalis į kariuomenės eiles visai<br />
nepatenka, t.y. neimama ir kur tai ištirpsta. . . .<br />
Koksai didelis skirtumas, faktinai susidaro tarp neva priimto pas mus <strong>karo</strong> tarnybos<br />
visuotinumo ir jo praktiško realizavimo išdavų, vaizdžiausiai parodys sekantis<br />
pavyzdys. 1933 metais buvo išviso pašaukta karinei prievolei atlikti 30 521 vyras,<br />
kurin skaičių įeina apie 4 500 tokių, kuriems karinės prievolės atlikimas jau jau buvo<br />
prieš metus atidėtas. Pažiūrėkime, kaip pašauktieji naujokai buvo sunaudoti:<br />
a/ tapo atleisti nuo <strong>karo</strong> tarnybos dėl nesveikatingumo - 1585<br />
b/ atleista nuo karinės prievolės atlikimo kitais motyvais - 234<br />
Tame skaičiuje: - 56 specialistai,<br />
- 125 dvasininkai ir<br />
- 53 kitokie.<br />
c/ <strong>karo</strong> tarnybos atlikimas tapo atidėtas - 7457<br />
Tame skaičiuje: - 3314 dėl fizinio nesubrendimo,<br />
- 3402 dėl šeimyninės padėties,<br />
- 635 mokslų ėjimui,<br />
- 15 turto valdymui ir<br />
- 11 kitokių.<br />
d/ nestojo naujokų ėmimo komisijos - 697<br />
Tame skaičiuje : - 232 dėl nežinamų priežasčių,<br />
- 75 dėl teisėtų priežasčių,<br />
- 67 dėl neteisėtų priežasčių,<br />
- 50 mirusių,<br />
- 38 dėl ligų ir<br />
- 235 kaip jau tarnaują kariuomenėje savanoriais.<br />
e/ priimta tikrojon tarnybon vos - .................. 11 227<br />
391
92<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
Iš paduotų aukščiau oficialių mūsų Vyriaus. štabo organizacijos skyriaus žinių<br />
matome, kad tik trečdalis visų pašauktųjų tapo priimtas kariuomenei. Išskyrus 1585,<br />
nuo karinės prievolės atlikimo atleistų dėl nesveikatingumo, kas sudaro apie 5,2%<br />
bendro minėtais metais pašauktųjų skaičiaus, - visi kiti paliuosavimai ir karinės prievolės<br />
atlikimo atidėjimai, ypač atidėjimas 3402 dėl šeimyninės padėties ir 3314 dėl<br />
neva fizinio nesubrendimo, - yra visai nepateisinamas <strong>karo</strong> prievolės visuotinumo<br />
atžvilgiu reiškinys. Jis tą principą visai iškraipo ir faktinai paverčia į nieką.<br />
Blogiausia betgi yra tai, kad nepriimtieji lieka karinei neapmokinti. Tiesa,<br />
veikiantis <strong>karo</strong> prievolės įstatymas neva numato, kad vyrai, sveikatos atžvilgiu<br />
tinką, bet į kariuomenę nepaimti, turi būti užskaitomi į taip vadinamą naujokų<br />
rezervą, kur jie turėtų išeiti tam tikrą, sutrumpintą karinį mokymą:<br />
a/ pagrindinį - 3 mėnesių ir<br />
b/ pakartotiną - po 6 sąvaites, kas tretį metai.<br />
Bet tas, sutrupintas, mokymas egzistuoja tik ant poperio - teorijoje. Tikrumoje gi<br />
- jo niekas nevykdo. Priskaitoma iki sausio 1934 metų naujokų rezerve apie 75 000<br />
vyrų, kurie, išėjus visą karinei prievolei atlikti tinkamumo koštuvą ir pripažinti <strong>karo</strong><br />
tarnybai tinkamais, - faktiniai lieka karinei visai nepamokinti. Tuo būdu dirbtinai padarytas<br />
mūsų ginkluotoms pajėgoms skaudus nuostolis, kurį sunku būtų ir beatitaisyti.<br />
Vienu žodžiu sakant, tie iš naujokų, kurie yra apsukresni, kurie sugeba pritaikyti<br />
sau byle kokią paminėtų aukščiau lengvatų, imtinai užskaitymą į naujokų<br />
rezervo burbulą, visai nesuderinamą netik su ligybės, bet ir karinės prievolės<br />
visuotinumo principu, ir moderninės kariuomenės organizavimo atžvilgiu stačiai<br />
žalingu, - visi tokie naujokai, ištikruųjų, karinės prievolės atlikimo išvengia, bei<br />
nuo jos išsisuka, ir lieka karinei neparuošti. Tas reiškinys, nekalbant jau apie<br />
tai, kad jis ir veikiančiam kare prievolės įstatymui yra priešingas, - jis yra stačiai<br />
skandalingas moraliu atžvilgiu: aukščiau, paminėtomis, kiekvieną, kas nori<br />
<strong>karo</strong> tarnybos išvengti, viliojančiomis lengvatomis, męs faktinai patys tvirkiname<br />
mūsų naujokų kontingentą, pakertame piliečiuose pasitikėjimą lygybe prieš<br />
įstatymus ir iš pagrindų ardome mūsų ginkluotųjų pajėgų sistemą.<br />
Praeities praktika parodo, kad, vidutinei imant, apie 40-50% ikmetinio<br />
mūsų naujokų kontingento pasilieka nuošalyje nuo karinės prievolės atlikimo ir<br />
lieka karinei visai neapmokinta.<br />
Metus žvilgsnį atgal, su didele širdgėla priseina konstatuoti, kad kuo ne<br />
pusė visų vyrų, tinkama <strong>karo</strong> tarnybai amžiaus, sveikų ir mylinčių mūsų mažą<br />
Tėvynę-Lietuvą, karui ištikus pašauktini prie ginklo, - nėra paruošti, kaip tą ginklą<br />
vartoti mylimo krašto laisvai ir politinei nepriklausomybei ginti.<br />
skaitant apytikriai, kad tik apie 50% naujokų patenką į taikos meto kariuo-
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
menės eiles ir įgija karinį apmokinimą, pasiremdami <strong>Lietuvos</strong> statistikos Metrasčio<br />
daviniais apie esamą mūsų krašte vyrų skaičių 20-45 metų amžiaus, gauname<br />
sekančią palyginamąją lentelę:<br />
Viso 1932 m. buvo<br />
vyrų 20-45 metų<br />
Atmetus 8% netinkamų<br />
sveikatos<br />
atžvilgiu<br />
9<br />
Turėtų būti karinei<br />
pamokintų<br />
Lieka karinei<br />
nepamokintų<br />
a/ nuo 20 iki 34 metų imtinai /maždaug I- os rūšies atsarga/<br />
237 699 264 684 132 342 132 342<br />
b/ nuo 34 iki 45 metų amžiaus / II- os rūšies atsarga/<br />
93 306 90 902 45 451 45 451<br />
386 505 355 586 177 793 177 793<br />
Paduotos šioje lentelėje teoretinės cifros apie apmokintų bei kariuomenėje<br />
atitarnavusių rezervistų skaičių maždaug supuola su mūsų Vyriausiojo štabo<br />
organizacijos skyriaus daviniais. Butent, 1934 m. sausio 1-mai buvo skaitoma<br />
rezervistų:<br />
I-os rūšies atsargoje /nuo 21 iki 35 metų / - 121 246 vyrai,<br />
II-os rūšies atsargoje /nuo 35 iki 45 metų / - 22 780 vyrai.<br />
Prie pastarujų, faktinai turimų, rezervistų skaitlinių reikėtų dar pridėti atsargos<br />
karininkus /apie 3200 vyrų/, tikros tarnybos karininkus - 1310 vyrų, taikos<br />
metų kareivių 14 031 ir be to, dar priimti domėn, kad į II-ros rūšies atsargą tepriskaityti<br />
vyrai iki 40 metų amžiaus, t.y. tie, kurie tarnavo rusų kariuomenėje tik<br />
Didžiojo <strong>Karo</strong> metu ir <strong>Lietuvos</strong> kariuomenėje laike kovų už nepriklausomybę.<br />
Pridėjus visą tai, męs kaip tik gausime apmokintų /faktinai turimų/ vyrų tokį<br />
pat skaičių, kaip anksčiau gavome teoretinėje išvadoje, padarytoje pasiremiant<br />
<strong>Lietuvos</strong> statistikos Metrasčio daviniais. Antra tiek gi /apie 180 000 lieka karinei<br />
nepamokinti ir sudaro mūsų ginkluotoms pajėgoms gryną nuostolį. Tai<br />
vaizdžiausiai, kaip kas kitas, parodo prie ko mus privedė nesilaikymas karinės<br />
prievolės visuotinumo principo ir neturėjimas tvirtos mūsų ginklotom pajėgoms<br />
organizuoti sistemos.<br />
Tuomi dar pasakėme ne viską. Tariamai karinei pamokintieji vyrai - tarnavusieji<br />
taikos meto kariuomenėje, ar karinei pasimokinę betarnaujant laike<br />
kare rusų ar mūsų pačių kariuomenėse, - šiandiena skaitomi mūsų rezervistų sąrašuose,<br />
- militariniu atžvilgiu nėra aukštos vertės medžiaga. Tame irgi esame<br />
męs patys kalti, o ne kas kitas. Dėka esamai mūsų ginkluotų pajėgų sistemai,<br />
atitarnavę kariuomenėje ir išėję į atsargą kriai, nustoja byle kokie ryšio su kariuomene<br />
ir pamiršta gana greitai visą tą, ką jie būdami kariuomenės eilėse išmoko.
94<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
Pakartotinų rezervistų mokymų, karinės prievolės įstatymu numatytų, mes taip<br />
pat sistematingai nevykdome, kaip nesilaikome pareigos karinei pamokinti visus<br />
mūsų krašto piliečius, jei neskaityti vieno - antro atsitiktino rezervistų pašaukimo<br />
pakartotiniam mokymui. Kalbamą klaidą męs darome daugiausiai iš tos priežasties,<br />
kad veikiantis <strong>karo</strong> prievolės įstatymas ir rezervistų pakartotino mokymo<br />
atžvilgiu nėra griežtas. Jis sako, kad rezervistai gali būti šaukiami pakartotinam<br />
mokymui tik sulig Ministerių Kabineto nutarimo. Kadangi tokį nutarimą susijusį<br />
su nemažomis išlaidomis, nelengva gauti, tai visas pakartotinas rezervistų mokymas<br />
pasidaro prigulinčių nuo politikos asmenų malonės ir geros valios. Įstatymo<br />
normos galė faktinai jau nieko nebereiškia ir mūsų <strong>Karo</strong> Vadovybei rankos<br />
rezervistų mokymui pasidaro surištos: joks sistematingas rezervistų paruošimas<br />
yra nebeįmanomas.<br />
Prie ko mus tai veda, aišku kiekvienam, kas moka pažvelgti pirmyn į mūsų<br />
ginkluotos pajėgos ateitį. Paskelbus visuotiną mobilizaciją, dabartinė mūsų ginkluotų<br />
pajėgų paruošimo sistema duotų mums ne rimtą ginkluotą pajėgą, bet<br />
atsilikusių nuo <strong>karo</strong> mokslo ir be reikiamo vidujinio cemento rezervistų rinkinį,<br />
kurį, prieš siunčiant į frontą, priseitų dar pakartotinai mokinti, kaip šaudyti iš<br />
šautuvo, nebekalbant jau apie šaudymą iš sudėtingesnių ginklų - kulkasvydžio<br />
ir artilerijos pabuklo, ir atlikti nemažą skaičių pratimų lauke, kad priminti taip<br />
surinktiems rezervistams apie pagrindinius moderninės taktikos veiksmus.<br />
Lygiagrečiai su nevykdymu visuotino piliečių karinio apmokymo, kaip to<br />
pasekmė, - atsiliekame ir mobilizacinio pasirengimo atžvilgiu. stačiai yra nesmagu<br />
ir užsiimti, kad po 15 metų nepriklausomo, valstybinio, gyvenimo tėsame<br />
pasirengę, karui ištikus, mobilizuoti vos 4 divizijas. Tokį divizijų skaičių Lietuva<br />
jau buvo sukurusi 1920 metų pabaigoje, kuomet kovojome su lenkų generolo<br />
Želigovskio smurtu. Tiesa, tai ką męs tada turėjome, nebuvo jokios moderninės<br />
divizijos. Tai buvo kariuomenė improvizacijos keliu, paskubomis, suorganizuota,<br />
menkai apmokinta ir menkiau apginkluota. Bet ir mūsų priešai tuomet dar<br />
nebuvo geriau už mus organizuoti ir geriau apginkluoti. šiandieną jau turime<br />
kitą padėtį. Jau mes su eventualiais mūsų priešais lygintis nebegalime: jie savo<br />
ginkluotų pajėgų organizavime nužengė toli pirmyn, męs gi atsilikome, ir, deja,<br />
net nerodome didesnes energijos juos nors kiek pasyvyti ir bendrai, militarinei<br />
stiprintis, kuomet mums vėl gresia nauji, labai rimti pavojai.<br />
netik kad numatyta mobilizuoti labai mažas divizijų skaičiaus- kaip<br />
minėjome, - vos 4 divizijos bet ir šių divizijų mobilizacinis paruošimas neatitinka<br />
strateginėms sąlygoms, kuriose męs esame. Jei neklįstame, minėtų<br />
divizijų sumobilizavimas sulig dabartinių mobilizacinių plenų reikalauja
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
mažiausiai 8-10 dienų laiko. Tai yra del tokios mažos pajėgos itin daug. Toks<br />
ilgas mobilizavimo laikas gavosi tik todėl, kad mūsų kariuomenės mobilizavimo<br />
tvarka paimta iš didelės, prieškarinės, vokiečių ginkluotos pajėgos<br />
mobilizavimo pavyzdžio, kuris, kaipo mažai valstybei, toli gražu nevisai pritaikintinas.<br />
Antra, jei skaityti, kad mūsų mobilizacinių plenų principai dar<br />
nėra taip blogi, tai jų pritaikymas gyvenime, jų realizavimas, yra reikalingas<br />
didelių patobulinimų. Jei mūsų kariuomenė būtų organizuota mūsų auksčiau<br />
nurodytais teritorialės sistemos pagrindais, tai minėtą, ilgoką, mobilizavimo<br />
laiką būtų galima daugiau, kaip dvigubai, sutrumpinti...<br />
strateginės gi sąlygos yra mums labai nepalankios. Męs turime kaimynus,<br />
kurio jau taikos metu laiko <strong>Lietuvos</strong> pasieniuose tiek kariuomenės, kad su ja gali<br />
mus kiekvienu momentu pulti, jei tik panorėtų, be jokios pas save mobilizacijos<br />
paskelbimo. ši aplinkybe stačiai diktuoti - diktuoja mūsų ginkluotoms pajėgoms<br />
sunkiai patenkinamą sąlygą sugebėti susimobilizuoti žaibo greitumu, t.y. kol<br />
priešas nespėjo didesnėmis pajėgomis įsibrauti į mūsų teritorijos gilumą, nes,<br />
pavykus priešui, pavyzdin, pagelba kavalerijos, - įsibrauti į mūsų kariuomenės,<br />
besimobilizuojančios,- užpakalį ir sutraukius jos užpakalinius ryšius ir susekimo<br />
priemones, mums gręsia didžiausias pavojus savo mobilizacijos nesuspėti<br />
pravesti ir iš viso, - to pasekmėje, - nei nebesuspėti pareikšti priešui organizuotą<br />
pasipriešinimą pirma, negu jo kavalerija, ar kita paslankioji priešo jėga, mūsų<br />
valstybinę nepriklausomybę bus paglemžusi.<br />
Kad nuo tokio, staugaus, priešo užpuolimo apsisaugoti, reikalinga turėti<br />
nors šiokią- tokią sienų apsaugą, jau taikos metu pasirengusią kiekvienu<br />
momentu karinėms veiksmams. Deja, ir sienos priedangos problema esamoje<br />
mūsų ginkluotų pajėgų organizacijoje nėra užtikrinta. 1926 metais sudarytieji,<br />
vadinamieji, sienos priedangos pulkai /1,5,9 ir 7 p.p./, po to toliau nebuvo<br />
tam reikalui baigti parengti. Jie ir po šiai dienai pasipildo naujokais,<br />
kuriuos turi mokinti, ir kuri naudojami kaip branduoliai naujų, mobilizuotų,<br />
dalių kūrimui, arba privalo dalį karininkų ir puskarininkų išskirti kitų dalių<br />
mobilizaciniams tikslams. nesunku yra iš kalno numatyti, kas su tokiais, tariamai<br />
sienos priedangos, pulkais pasidarytų, jei priešas staigiai juos pultų.<br />
Jokios abejonės negali būti, kad jie rimtesnio pasipriešinimo puolančiam nei<br />
negalėtų pareikšti; vieton to, kad tučtuojau imtis už ginklų, jie, atsižvelgiant<br />
esamais mobilizaciniais plenais uždėtų ant jų pareigų, turėtų patys pasipildyti<br />
rezervistais, išsiskirti dalį savo karininkų ir puskarininkių kadru ir jį, vieton<br />
to, kad siųsti pirmyn, - gabentų atgal, kam tai juos perduotų ir t.t. Jei priešo<br />
puolimas pataikintų kaip tik tuo laiku, kai minėtos dalys gauna, arba turi ga-<br />
95
396<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
vusios naujokų, tai, greičiausiai, jose kiltų paniką ir pilnas tų dalių suirimas.<br />
Tokia sienos apsauga, kaip jį dabar yra numatyta, mūsų nusimanymu, savo<br />
užduoties neatliks ir tik bergždžiai mūsų <strong>Karo</strong> Vadovybė deda į ją viltį. Ji<br />
tos užduoties nepajėgs atlikti tik todėl, kad jos veikimo laisvė jau iš kalno<br />
yra paralyžuota visokiais pašaliniais jos atveju, mobilizaciniais ir naujokų<br />
mokymo reikalais...<br />
Grįžtant prie bendros ginkluotos pajėgos, kurią musų nedidelė valstybė, teoretinei<br />
imant, turėtų pajėgti suorganizuoti, apie kurią męs plačiai kalbėjome<br />
šio expose ankstyvesniuose skyriuose, matome, kad esamoji kariuomenės organizacija<br />
nei organizaciniu, nei mobilizaciniu, nei pagalios, sienos priedangos<br />
atžvilgiu, absoliutiškai nepalyginama su mūsų siūlomaja sistema. Turimų dabar,<br />
neva pamokintų, rezervistų skaičiaus - 121 246, netik neužtenka mūsų numatytai<br />
armijai, mobilizuotai sulig maximale programa, bet ir jos variantinei organizacijai.<br />
šiai pastarajai, kaip nurodėme pslp.110-111, būtų reikalinga turėti 183 543<br />
rezervistus, prie kurio skaičiaus reikia dar pridėti apie 50 000 rezervistų, gal kiek<br />
senesnių metų, - sienos uždangai /paminėtai pslp.46-47/, gelžkelių telegrafo - telefono<br />
linijų ir tiltų apsaugai, ir armijos užpakalio tarnyboms papildyti. Drauge<br />
paėmus, tai sudarytų 233543 vyrus. Palyginus šią cifrą su tuo, kiek mes dabar<br />
turime rezervistų faktinai, priseina konstatuoti didelį trūkumą - 112 297. Tas trūkumas<br />
nedaug tesumažėja, jei ir 22 780 rezervistus senesnių metų /nuo 35 iki 40<br />
m./ priskaitytume.<br />
Taip pat truksta ir daug karininkų. sulig variantinė mūsų ginkluotos pajėgos<br />
organizacija būtų reikalinga turėti:<br />
a/veikiančiai armijai - 5755 karininkai, ir<br />
b/ armijos tarnyboms - apie 800 karininkų<br />
--------------------<br />
Viso : 6555 karininkai.<br />
Dabar gi teturime:<br />
a/ aktyvioje tarnyboje - 1310 karininkų ir<br />
b/ atsargoje - 3280 karininkų<br />
-------------------<br />
Viso 4590 karininkų.<br />
Atrodo, kad truksta apie 2000. faktiniai betgi truksta daug daugiau, nes iš<br />
esamų atsargoje daugelis <strong>karo</strong> tarnybai nebetinka ir tik yra įtraukti į atsargos ka-
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
rininkų sąrašus delto, kad jiems dar nesuėjo metai išeiti į dimisiją. Antra vertus,<br />
jų tarpe yra daug tokių, kurie kaip karininkai yra kompromituoti, arba ant tiek<br />
nuo <strong>karo</strong> dalykų ir <strong>karo</strong> mokslo atsilikę, kad juos pašaukus kariuomenėn, jokios<br />
iš jų naudos nebūtų. Pagalios, į atsargos karininkų sąrašus įtraukta 280 karininkų,<br />
kurie mūsų kariuomenėje niekad ne tarnavo. Kas tai dar karininkai, sunku juos<br />
ir apibudinti. Greičiausiai tai bus visokie svetimtaučiai: lenkai, rusai arba buvusi<br />
raudonarmiečiai ....<br />
Tikslių žinių apie tai, kiek iš paminėtų 3280 atsargos karininkų dar tiktų<br />
<strong>karo</strong> tarnybai, neturime. spėjame, kad būtų galima atrinkti iš jų maximum kokius<br />
2000 karininkų. Priėmus tai domėn, manome, kad neperdaug apsiriksime, jei<br />
skaitysime turį išviso /su aktyviosios ir atsargos/ apie 3500 karininkų. Truksta,<br />
taigi, apie 3000 karininkų, reikalingų tam, kad galėtume mobilizuoti ginkluotą<br />
pajėgą, numatytą sulig variantine programa.<br />
Paduoti auksčiau kareivių-rezervistų ir karininkų dideli trųkumai vaizdžiausiai<br />
parodo, kaip nepaprastai męs esame atsilikę realybėje nuo ginkluotos pajėgos,<br />
kurių teoretinei imant galėtume suorganizuoti. Taip atsitiko daugiausiai<br />
tik todel, kad ginkluotos pajėgos organizavimo srityje, nebuvome pastatę sau<br />
aiškaus tikslo, ką norime atsiekti ir neturėjome tam dideliam organizaciniam<br />
darbui reikalingo, konkretaus, pleno ir nesilaikėme jokios sistemos.<br />
Kaip iš susidėjusios padėties išbristi, reiktų labai ir labai rimtai pagalvoti.<br />
Iš esmės, tėra tik dvi galimybės kaip išlyginti konstatuotus karinei pamokintų<br />
kareivių ir karininkų trūkumus:<br />
1/tuojau imtis reikalingų priemonių karinei pamokinti visus, kurie nuo <strong>karo</strong><br />
prievolės tuo ar kitu būdu išsisukė, arba,<br />
2/ atidėjus p. 1/ paminėtus atsilikelius visai į šalį, - palikti spręsti tą klausimą<br />
laikui, griežtai vykdant ateityje visuotinos <strong>karo</strong> prievolės principą, t.y. visus,<br />
kas tik gali ginklą valdyti ir sveikatos atžvilgiu <strong>karo</strong> tarnybai tinka, - imti į kariuomenę<br />
ir juos rimtai pamokinti.<br />
Jei nebūtume atsilikę ginklavimos srityje, apie ką bus kalba vėliau, tai būtų<br />
racionališkiau pavartojus pirmą galimybę. Kadangi reikia skaitytis su faktu, kad<br />
truksta ginklų, tai nėra prasmės minėtų atsilikėlių mokymui mėtyti pinigus, kurie<br />
mums yra reikalingi svarbiasniam, - ginklų įsigijimo, - reikalui.<br />
Taigi paminėtų atsilikelių mokymą atidedame ir rezervistų trūkumą išlyginti<br />
paliekame laikui. Taip nusistačius, kila klausimas per kiek metų, vykdant<br />
97
398<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
griežtai visuotiną naujokų ėmimo kariuomenėn dėsnį, galėtume kalbamą trūkumą<br />
išlyginti? Kadangi iki šiol tebuvo imama apie 50 proc. naujokų kontingento,<br />
tai, imant ateityje visus, kurie tik sveikatos atžvelgiu <strong>karo</strong> tarnybai tinka, susidariusį<br />
per 15 metų, mūsų valstybinio gyvenimo karinei pamokintų vyrų trūkumą<br />
galėtume išlyginti maždaug per kokius 10 metų, skaitant, kad per tą laiką dalis<br />
dabar turimų rezervistų iš <strong>karo</strong> prievolės ribų spės išeiti arba naturaliai pranyks:<br />
mirs, emigruos į užsienį ir t.t.<br />
Ginklų ir amunicijos klausimas. Kiek ir kokių ginklų ir municijos męs faktinai<br />
dabar turime ir koks susidaro skirtumas su tuo, kas būtų reikalinga apginklavimui<br />
armijos, organizuotos sulig mūsų siūloma variantine programa, seka iš<br />
šios lentelės:<br />
Ginklų pavadinimas<br />
Yra reikalinga Faktinai turime Trūksta<br />
ginklų municjos ginklų munic-os ginklų Municijos<br />
Krantų art. 9 4500 - - 9 4500<br />
Priešorl. art 27 27000 9 9000 18 18000<br />
Taik. priet. 9 - 3 - 6 -<br />
sunk.gaubic 27 27000 2 2000 25 25000<br />
sunk.kanuel. 27 27000 1 1000 26 26000<br />
Lengv.gaub 120 24000 30 30000 90 210000<br />
Leng.kanuel. 240 480000 80 80000 160 4000000<br />
Pest.lyd.pb. 194 582000 - - 291 582000<br />
Tank.zenit.<br />
kulk.<br />
269 1095000 150 150000 119 945000<br />
sunk.kulk. 828 25760000 400 428<br />
Lengv.kulk. 2745 27450000 1700 60000000 1045 183210000<br />
šaut.karab. 190000 190000000 75000 115000<br />
Lengv.tank. 60 12 48<br />
Tanketes 120 - 12 108<br />
šarv.auto 36 10 26<br />
naikintv. 36 12 24<br />
Žvlg.aprt. 72 48 24<br />
Bombonešių 12 12<br />
Bombų kg 48000 - 8000 40000<br />
Hidroplan 8 8<br />
Rank.grant. 950000 - 50000 900000<br />
Trūkstamų ginklų ir amunicijos vertė /apytikriai/:
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
a/ginklų - 127 672 500 liktų,<br />
b/ amunicijos - 156 542 000 litų.<br />
Prie sumos už ginklus reikia dar pridėti apie 30 000 000 litų įsigijimui trukstamų<br />
smulkesnių ginklų: pistaletų, kardų, dujokaukių ir trūkstamo ryšių turto.<br />
Apskritai imant, visų trukstamų ginklų, municijos ir technikinio turto įsigijimui<br />
būtų reikalinga apie 300 000 000 litų. Taigi gaunasi milžiniška suma, kurioje<br />
turimų ginklų vertė paskęsta, kaip lašas jūroje. Mūsų atsilikimas ginklavimosi<br />
srityje yra toks pats didelis, kaip ir organizaciniu atžvilgiu . . .<br />
Puslp. 169 nurodėme, kad karinio mūsų tautos apmokinimo trukumus,<br />
vykdydami ateityje griežtai visuotinos <strong>karo</strong> prievolės dėsnį, pajėgtume išlyginti<br />
maždaug į kokius 10 metų, kad prieiti prie ginkluotos pajėgos dydžio, teoretinei<br />
galimo, kurį męs ankstyvesnės šios studijos skiltyse nupiešeme. Reikėtų<br />
dėti visas pastangas, kad per nurodytą metų skaičių įsigytume ir visus, mums<br />
trūkstamus ginklus ir amunicijos atsargą. Tuo tikslu reikia, pagalios, vieną kartą<br />
rimtai apsistoti ties atatinkamu ginklavimosi plenu, išdėstytu ilgesniam laukui /<br />
10 metų/, kurio ir griežtai laikytis. Mėtantis, kaip dabar, iš vienos pusės į kitą,<br />
mes ir brangiau už perkamus ginklus ir amuniciją sumokome, ir jų nepajėgiame<br />
įsigyti. nustačius ginklavimo plenų, pavyzdin, 10 metų, turėtume kasmet ginklavimos<br />
reikalams skirti po 30 000 000 litų. Kadangi dabar tiems reikalams yra<br />
skiriama, maždaug, apie 5 - 7 000 000 litų, tai seka , kad dabartinį mūsų Kr.Aps.<br />
Ministerijos biudžetą turėtume padidinti kas met apie 23 - 25 000 000 litų.<br />
Paduotos auksčiau sumos dar nėra joks ginklavimos plenas. Jas paduodant<br />
mes tik norėjome parodyti ant kiek męs ginklavimos atžvilgiu esame atsilikę ir<br />
kokion sunkion padėtin, per musų pačių klaidą, - nesistematingumą, nesugebėjimą<br />
laikytės kokios nors ginklavimos pleno ir stoką griežtos valios, - pastatėme<br />
<strong>Lietuvos</strong> valstybės gynimo problemą.<br />
Ar paduotos čia didelės sumos, reikalingos mūsų ginkluotasias pajėgas iš<br />
esamos padėties gelbėti, - butų mūsų krašto ukiui pakeliamos finansinių atžvilgiu,<br />
- nesiimame spręsti. Teatsako į tai mūsų finansų ir ūkio sąlygų žinovai. Jei<br />
kas nors iš jų drįstų tvirtinti, kad męs reikalaujame ginklavimos reikalui perdaug,<br />
- finansinei per didelių aukų, tai į tokį užmetimą mes atsakome tais pačiais<br />
žodžiais, kuriais šį mūsų expose pradėjome: valstybės nepriklausomybei ginti<br />
jokios aukos nėra per didelės!! Jei už tą didelį idealą aukuojama žmonių gyvybė,<br />
tai to labiau tam idealui neturėtų butu gailiama pinigų. Mes dvigubai nusidėsime,<br />
jei, taupydami valstybės lėšas įvairiems kitiems, kartais net puošnumo, tikslams,<br />
laiku neparupinsime musų ginkluotosioms pajėgoms reikalingiausių ginklų ir<br />
municijos, ir, kilus karui, pasiųsime jas į frontą beginklius, be pakankamos muni-<br />
99
400<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
cijos atsargos, kad musų tautos geriausieji sunus - Tėvynės gynėjai - žūtų kovose<br />
su galingesniu už juos ir geriau už juos apginkluotu priesu, be vilties laimėti. Juo<br />
ilgiau užtęsime reikalingų mūsų tautos ginkluotai pajėgai ginklų ir municijos<br />
įsigijimą, tuo ilgiau jos bus persilpnos apginti Lietuvą nuo išorinių pavojų, kurie<br />
jai gręsia ir tuo daugiau rizikuojame nustoti valstybinės nepriklausomybės, giliai<br />
nusikalstant prieš <strong>Lietuvos</strong> istoriją ir busiančias mūsų tautos kartas, kurios laukia<br />
iš mūsų rimto valstybinio darbo ir gražaus paveldėjimo - stiprios, savo jėgoms<br />
pasitikinčios ir amžinai laisvos <strong>Lietuvos</strong> valstybės!!<br />
Baigiant šią mūsų studiją, dar apsistosim trumpai ties metodu, kaip nuo<br />
dabartinės, pakrikusios, mūsų ginkluotų pajėgų sistemos ir organizacijos, pereiti<br />
prie tobulesnės, mūsų auksčiau nupieštos, teritorialiais pamatais pagrįstos,<br />
ginkluotų pajėgų organizacijos,- galimai daugiau išvengiant rizikos, kad laike<br />
numatomų pertvarkymų, nebūti priešo užkluptiems nepasirengus sutikti jį ir jam<br />
pasipriešinti, nors su dabar faktinai turimais, kad ir nepakankamame kiekyje,<br />
ginklais….<br />
Jei mūsų siūlomoji teritorialė ginkluotų pajėgų organizavimo sistema rastų<br />
<strong>Karo</strong> Vadovybės pritarimą, tai jos realizavimą reikėtų padalinti į sekančias fazes:<br />
Pirma faze - pertvarkymai, kurie nėra susiję su esamų dabar mobilizaciniu<br />
plenų pagrindiniu pakeitimu.<br />
Antra faze - pertvarkymai, susiję su minėtų plenų keitimu, ir<br />
Trečia faze - palaipsninis kariuomenės stiprinimas, suderintas su ginklavimos<br />
programa.<br />
Pirma faze<br />
Pirmoji faze apimtų <strong>karo</strong> prievolės ir kitų įstatymų atatinkamą pakeitimą, Kr.<br />
Aps-gos Ministerijos centro organų pertvarkymą ir sienos priedangos sudarymą.<br />
Ypač yra svarbus sienos priedangos sudarymas. Kol šis klausimas nėra tinkamai<br />
išspręstas ir kol faktinai neturime sudarę militarinėj patikimos sienos priedangos,<br />
atsižvelgiant, kad Lietuvai gresia aktualus išoriniai pavojai,- būtų, mūsų<br />
nuomone, stačiai rizikinga imtis gilesnių esamos mūsų kariuomenės pertvarkymų,<br />
susijusių su veikiančių jos mobilizacinių plenų pakeitimais.<br />
Kaip turėtų būti sienos priedanga mūsų sąlygose organizuojama, jau esame<br />
nurodę / žiūr. puslp. 46-49/. Čia dar pastebėsime, kad pirmąją šios problemos<br />
dalį - sienos užtvarą - galima organizuoti kiekvienu momentu, nes ji visai nepriklauso<br />
nuo tokios, ar kitokios kariuomenės organizavimo sistemos. Antroji sienų<br />
priedangos problemos dalis - apsaugos rinktinių sudarymas - jau sudėtingesnis<br />
dalykas, nes paliečia esamąją kariuomenę. Bet vistiek ne ant tiek, kad esamąją
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
kariuomenės organizacija keisti iš pagrindų. faktinai eina kalba tik apie tam tikrą<br />
žmonių pergrupavimą esamos kariuomenės ribose, t.y. jos viduje: sutelkimo į numatomas<br />
sienos apsaugos rinktinėms sudaryti kariuomenės padalinius pamokintų<br />
kareivių, išėjusių naujokų mokymą kitur ir atpalaidavimą sienos priedangos<br />
dalių nuo mobilizacinio ir naujokų mokymo apsunkinimų.<br />
Atsižvelgiant, kad šiuo metu, dėl stokos ginklų, ir prie mūsų geriausio noro<br />
daugiau, kaip 4 divizijas, nenumatome mobilizuoti, tai sienos apsauga dargi galėtų<br />
būti mažesnė, kaip kad mes nurodėme šios studijos teoretinėje dalyje. Ypač<br />
esame priversti daboti kuo didesnės ekonomijos atžvilgiu, kurios užlaikymas<br />
taikos metu yra labai brangus ir kurios mes turime labai mažai. Manytume, kad<br />
vieton kaval. divizjonų, būtų galima laikinai pasitenkinti priduodant apsaugos<br />
rinktinėms po vieną atskirą eskadroną, sustiprintą sunk. kulk. būriu. sienos priedangos<br />
eskadronai mobilizaciją paskelbus, pasidaro automatiškai mobilizuotų<br />
divizijų žvalgomaisiais organais. šis momentas yra labai svarbus taktikos atžvilgiu,<br />
nes tuo būdu jau pradžioje eventualus ginkluoto konflikto, mobilizuojamos<br />
divizijos turėtų žinių betarpiai iš savo žvalgomųjų eskadronų apie tai, kas dedasi<br />
rajonuose, kur <strong>karo</strong> veiksmai užsimezgė. sienos apsaugos rinktinių skaičius pasilieka<br />
toks, kaip mūsų šios studijos pradžioje buvo paminėta, t.y. išviso - trys,<br />
sekančios sudėties : po 1 pėst. pulką, plius po 1 lengv. art. grupę ir plius po 1<br />
atsk. kaval. eskadroną. Jų sienos saugojimo barai:<br />
a/ ukmergės baras:<br />
su centrine pozicija rajone ukmergės;<br />
b/suvalkijos baras:<br />
su centrine pozicija linijoje Marijampolė - Vilkaviškis, ir 1 - nu batalionu-<br />
rajone Kaišedorių;<br />
c/Žemaitijos baras:<br />
su centrine pozicija rajone Tauragės;<br />
Kai dėl pajūrio apsaugos, tai priseitų formuoti naują kariuomenės - atsk.<br />
dviratininkų bataljoną Klaipėdoje.<br />
Apsaugos rinktinių prieš Latviją, su kuria yra normalus, draugiški santikiai,<br />
manytume, kad nebūtų reikalinga, nes iš čia staigaus puolimo vargu ar priseina<br />
laukti. Bet ir iš šios pusės būtų naudinga apsisaugoti nors pagalbą sienos užtvaros,<br />
kurios tikslas būtų aklai užtverti sieną, kad nepraleisti Lietuvai nedraugingų<br />
kaimynų /pav. Lenkijos su Vokietija/ . . .<br />
sudarytą mūsų čia nurodytą, kiekvienu momentu pasirengusią ginkluotam<br />
veikimui, sienos priedangą, mūsų <strong>Karo</strong> Vadovybė jau galėtų su ramesnia nuo-<br />
401
402<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
taika imtis galesnio mūsų kariuomenės pertvarkymo, susijusio su mobilizacinių<br />
plenų pagrindiniais pakeitimais, kuris reikalauja nemažo laiko, ypač kol naujoji<br />
kariuomenės organizacija ir nauji mobilizaciniai planai nesistabilizuos . . .<br />
Antra faze.<br />
Antroji faze apima esamosios kariuomenės rikiuotės dalių pertvarkymą,<br />
naujos <strong>karo</strong> organizacijos pravedimą gyveniman, paruošimą ir realizavimą naujų<br />
mobilizacinių plenų, pagalios <strong>Lietuvos</strong> šaulių ir <strong>Lietuvos</strong> savanorių sąjungų<br />
pritaikymą naujos <strong>karo</strong> organizacijos reikalams, kaip mūsų buvo nurodyta pslp.<br />
141-159. Visa tai yra tokios rūšies dalykai, nuo kurių gero ar blogo išsprendimo<br />
prigulės netik tolesnis naujos <strong>karo</strong> organizacijos sistemos sklandus vykdymas,<br />
bet ir mūsų ginkluotų pajėgų ateitis. sprendžiant kalbamus klausimus, turėtų būti<br />
griežtai atsižvelgiama to, ką mes jais norime atsiekti, t.y. prie kokios organizacijos<br />
einame. Jei neturėtume aiškaus plano, kaip atlikus esamos kariuomenės<br />
pertvarkymą, toliau mūsų ginkluotąsias pajėgas vystyti, tad geriau jokių pertvarkymų<br />
nei nedaryti, nes neapgalvotų, neplaningų, esamos kariuomenės pertvarkymų<br />
pasekoje prieitume ne prie ką nors geresnio, bet prie dezorganizacijos.<br />
Ką mes siūlomais žemiau esamos kariuomenės pertvarkymais norime atsiekti ir<br />
kokie galėtų būti tolesni plenai mūsų ginkluotoms pajėgoms vystyti, bus kalba<br />
sekančioje fazėje /trečioje/.<br />
Kalbant tuo tarpu tik apie faktiną esamosios kariuomenės pertvarkymą ir<br />
perėjimą prie teritorialinės <strong>karo</strong> organizacijos, turime visų pirma konstatuoti, kad<br />
siūlomas pertvarkymas nėra joks idealis dalykas, bet skaudi pasekmė to, ką mes<br />
šiandien faktinai turime, t.y. jis pereina nuo to, kiek faktinai turime karininkų ir<br />
puskarininkių, kiek faktinai turime pamokintų rezervistų ir svarbiausia,- nuo to,<br />
kiek faktinai turime ginklų, ir amunicijos ir kitokio kariuomenės turto. Būtų visai<br />
nerealus dalykas paruošti labai skaitlingos kariuomenės mobilizavimo projektus,<br />
jei tai kariuomenei apginkluoti neturime ginklų.<br />
Mes jau minėjome, kad, atsižvelgiant turimų ginklų skaičiaus, realiai imant,<br />
tegalėtume šiandieną šiaip-taip apginkluoti vos 4 divizijas. šį tai divizijų skaičių<br />
ir priseina imti kaipo išeities bazę tolesniam mūsų ginkluotų pajėgų stiprinimui ir<br />
su tuo susijusiom esamos, taikos meto, kariuomenės atitinkamam pertvarkymui.<br />
Atsižvelgiant tokios, tiesa sakant, labai skaudžios išvados, bet tikros realybės,<br />
manytume, kad būtų galima perėjimui prie sekančio mūsų ginkluotųjų pajėgų<br />
tobulinimo šuolio, priimti čia paduodamą naują taikos meto kariuomenės organizaciją,<br />
kad ir labai apkarpytą, bet duodančią galimybę ateityje, palaipsniui,<br />
sistemingai, progresuoti pirmyn.<br />
I. Kr.Aps-os Min-ja ir <strong>Karo</strong> Vadovybė
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
Paminėta pslp.27-42<br />
II. sienų priedanga<br />
Paminėta pirmoje fazėje<br />
III. Teritorialo kariuomenė<br />
Padalinta į trys <strong>karo</strong> apygardas, kaip dabar, plius kariuomenės padaliniai,<br />
neįeina į organizacinę <strong>karo</strong> apygardų sudėtį.<br />
A. <strong>Karo</strong> Apygardų taikos meto buveinės<br />
I- os <strong>Karo</strong> Apygardos - Panevėžyje<br />
II- os „ „ - Panemunėje/prie Kauno<br />
III- os „ „ - šiauliuose<br />
B. <strong>Karo</strong> Apygardų organizacinės sudėties dalys<br />
I- ma <strong>Karo</strong> Apygarda<br />
a/Pėstija.<br />
2 terit.pėst.pulkų štabai<br />
2 terit.pėst.puskarininkių mokyklos<br />
6 terit.pėst.bataljonai<br />
b/Artilerija<br />
1 lengv.artil.terit.pulko štabas<br />
1 artil.puskarininkių mokykla<br />
2 terit.artil.grupės<br />
c/Kavalerija<br />
1 terit.kaval.pulko štabas<br />
40
1 kaval.puskarininkių mokykla<br />
2 terit.kaval.divizijonai<br />
d/Pionieriai<br />
1 atsk.terit.pionierių kuopa<br />
e/Ryšininkai<br />
1 atsk.terit.ryšių kuopa<br />
r/Žandarmerija<br />
1 <strong>karo</strong> žandarų būrys prie <strong>Karo</strong> Apyg. štabo<br />
II- ra <strong>Karo</strong> Apygarda<br />
Tokios pats sudėties, kaip I-ma<br />
III- čia <strong>Karo</strong> Apygarda<br />
Tokios pat sudėties, kaip I-ma<br />
IV. Dalys, neįeinančios į <strong>Karo</strong> Apygardų esminę sudėtį<br />
404<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
1 aviacijos pulkas /kaip dabar/.<br />
1 mišrus artil.pulkas, susidedąs iš:<br />
- 1 prieš.artil.grupės<br />
lengv.artil. /kiek liks suformavus teritorial.ir sienos priedangos art.grupes/<br />
- sunk.artil.užuomazgos.<br />
1 šarvuočių rinktinės, susidedančios iš:<br />
- 1 tankų kuopos<br />
- 1 šarv.aut.būrio.<br />
1 pion-pontonierių bataljonas,<br />
- prie jo - 1 pionierių eskadronas,<br />
1 radio-ryšių bataljonas,<br />
- prie jo - 1 rait.ryšių eskadronas
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
1 geležinkelių kuopos<br />
1 auto-motociklų kuopos<br />
V. Kadro mokyklos<br />
1 <strong>Karo</strong> Akademija<br />
1 <strong>Karo</strong> Mokykla, susidedanti iš:<br />
- pirmo skyriaus - bendro visoms ginklų rūšims,<br />
- specialių skyrių: pėstininkams, artileristams, kavaleristams, pionieriams<br />
ir ryšininkams.<br />
1 Aviacijos mokom.eskadrilė su lakūnų mokykla prie aviacijos pulko.<br />
1 sanit.puskarininkių mokykla, <strong>Karo</strong> sanit.Virš-ko žinioje,<br />
1 Veterin.puskarininkių ir kalvių mokyklos, <strong>Karo</strong> Veterinarijos Viršininko<br />
žinioje,<br />
1 Ginklininkų mokykla, Ginklavimos Viršininko žinioje.<br />
V. Kauno įgulos štabas<br />
Vienas - Kaune,<br />
1 sargybų bataljonas iš 3-jų pėst.kuopų, paeiliui paimamų iš sienos priedangos<br />
pėst.pulkų 4 mėnesiams,<br />
1 <strong>karo</strong> žandarų kuopa /dabartinė <strong>karo</strong> polic.kuopa/.<br />
Iš paduotos anksčiau schemos, matome, kad priseitų:<br />
a/ naujai suformuoti:<br />
1 dvirat. bataljoną pajūrio apsaugai,<br />
2 terit. Kavalerijos divizijons,<br />
3 atsk. terit. pionierių kuopas,<br />
405
3 atsk. terit. ryšių kuopas,<br />
1 pionierių eskadroną prie pion. - pont. bataljono,<br />
1 rait. ryšių eskadroną prie radijo ryšių bataljono,<br />
3 <strong>karo</strong> žandarų būrius prie <strong>Karo</strong> Apygardų štabų.<br />
b/ išskirti iš esamos kariuomenės dalių:<br />
6 terit. pėst. pulkų štabus,<br />
6 terit. pėst. puskarininkių mokyklas,<br />
18 terit. pėst. bataljonų,<br />
3 terit. art. pulkų štabus,<br />
3 artil. pusk-kų mokyklas,<br />
6 terit. artil. grupes,<br />
3 terit. kaval. pulkų štabus,<br />
3 kaval. pusk-kų mokyklas,<br />
4 terit. kaval. divizijonus,<br />
ir 3 kaval. eskadronus sienų priedangai.<br />
406<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
Taikos metu kariuomenės, nurodytu būdu perorganizuotos, užlaikymas, atsižvelgiant<br />
anksčiau padaryto piniginio apskaitliavimo, brangiau turbūt neatsieitų,<br />
kaip dabar, nes tuo tarpu mes dar nesiūlome įvesti apygardose atskiras dviratininkų<br />
kuopas, ir be to, vieton pionierių ir ryšių batalijonų, tuo tarpu būtų galima<br />
pasiteirauti priduodant <strong>Karo</strong> apygardoms tik po pionierių ir ryšių kuopas. Atidėta<br />
ateičiai krantų baterijos sudarymas, esamos aviacijos padidinimas ir terit. rait.<br />
art. terit.baterijų įvedimas. Kai dėl naujos kariuomenės dislokacijos - išskirstymo
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
sulig teritorialėmis, mūsų anksčiau nurodytomis, sritimis, tai, manome, kad tai<br />
nenugalimų kliūčių nesudarys. Visų pirma, II-ros <strong>karo</strong> apygardos srityje turime<br />
ikvaliai kareivinių, užsilikusių nuo rusų laikų, išskyrus gal tik Kaišedorys ir šakius.<br />
Bet ir čia, jei neklystame, patalpų klausimą būtų galima išspręsti grąžinus<br />
Kr. Aps-gos Ministerijai kareivinę straveninkuose ir, rodos, naumiestyje. Kiek<br />
sunkiau būtų su kitų dviejų <strong>Karo</strong> apygardų dalių sutalpinimu. III-je <strong>karo</strong> apygardoje<br />
butų galima atgauti buv. kareivines Raseiniuose, Varniuose ir rodos dar<br />
Jurbarke. Bet I-je <strong>karo</strong> apygardoje, rodos nuo rusų laikų jokių kareivinių neužsiliko,<br />
jei neskaityti vokiečių pastatytų barakų Kūpiškyje. Kareivinių stoka I-je<br />
ir III-je <strong>karo</strong> apygardose betgi neturėtų mus bauginti ir varžyti mūsų sumanymų<br />
kariuomenei pertvarkyti naujais, teritorialiais, pamatais. Kai kurias atskiras teritorialės<br />
dalis minėtų apygardų būtų galima laikinai patalpinti drauge, t.y. po<br />
keletą esamose Panevėžyje, šiauliuose ir kt.areivinėse. Antra, būtų kaikur galima<br />
kareivinių reikalui pritaikyti dvarų centrų ir kitkias privatiškas ar valdiškas<br />
patalpas, tuo labiau, kad teritorialių dalių žmonių sudėtis yra visai nedidelė ir<br />
jai sutalpinti daug vietos nei nereikia. svarbu nors provizorinei jas kur padėti,<br />
galimai arčiau prie savo teritorialių sričių, kol nebus joms speceliai pastatydintos<br />
kareivinės, pavyzdin, kad ir mūsų paminėtu būdu /žiūr.puslp.103-104/. Jei,<br />
pagalios, pageidaujamoje srityje jokiu būdu nebūtų galima surasti tos srities teritorialei<br />
dalei tinkamų patalpų, tai tokią dalį tektų patalpinti laikinai kiek toliau<br />
nuo jos teritorialės srities centro, su sąlyga, kad ji vistiek bus papildoma savo srities<br />
naujokais, pakartotinus rezervistų mokymus ves su savo srities rezervistais<br />
ir, kad jos mobilizaciniuose planuose bus numatyta papildymas paminėtais, t.y.<br />
kalbamos dalies teritorialės srities rezervistais. Tai, žinoma. Mobilizacijos pravedimą<br />
kiek pailgintų, bet šis reiškinys bus išimtino pobūdžio ir su laiku, pastačius<br />
tokiai dalei kareivines, savaime atpuls.<br />
Mobilizacinis paruošimas. savaime suprantama, kad lygegrečiai su taikos<br />
meto kariuomenės pertvarkymu, turi eiti ir jos mobilizacinis paruošimas sulig<br />
naujų mobilizacijos plenų, pritaikintų naujai kariuomenės organizavimo sistemai.<br />
Kaip mūsų aukščiau paduota taikos meto kariuomenė turėtų išsivystyti į<br />
<strong>karo</strong> meto kariuomenę yra visai nesudėtingas dalykas, nes mobilizuojame vos<br />
nedidelę <strong>karo</strong> pajėgą. Tuo tikslu būtų galima numatyti sekantį mobilizacinį išvystymą:<br />
Vyriaus. <strong>Karo</strong> Vadovybė - kaip nurodyta puslp. 105 ir 113/,<br />
<strong>Karo</strong> apyg. štabai - pavirsta mobilizuotų divizijų štabais,<br />
Kauno įgulos štabas - Kauno įtvirtinto rajono divizijų štabu,<br />
Kaval. Inspekcija - Kavalerijos divizijos štabu,<br />
407
408<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
Pėstininkų dalys:<br />
6 terit. pėst. pulkų štabai - sudaro 6 mobil. pėst. pulkų štabus,<br />
13 terit. batalionų pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
5 sienos priedangos pulkai pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
6 pėst. pusk-kų mokyklos sudaro branduolius 6 atsarg. batalionų.<br />
Artilerijos dalys:<br />
3 terit. art. pulkų štabai - sudaro 3 mobil. at.pulkų štabus<br />
6 terit. Art. Grupės - pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
3 sien. Pried. Art. Grupės - pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
1 mišr. Art. Pulkas - pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
3art. Pusk - kų mokyklos - sudaro branduolius 3 art. Ats. Grup.<br />
Kavalerijos dalys:<br />
3 terit. Kaval. Pulkų štabai - sudaro 3 mobil kal. Pulkų štabus,<br />
6 terit. Kav. Divizionai - pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
3 atsk, sienos pried. eskadronai - pavirsta mobil. Div-jų žvalg. eskadronais<br />
3 kav. Pusk-kų mokyklos - sudaro branduolius 3 kav. Ats. Div-jon,<br />
Pionieriai:<br />
Pion.-pont. Batalionas - padidinamas iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
3 atsk. Terit. Pion. Kuopos - padidinamos į 3 diviz. Pion-rių batalionus<br />
1 kaval. Pion-rių kuopas - padidinama į divizioną.<br />
Ryšininkai:<br />
Radio- ryšių batalionas - pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
3 terit ryšių kuopos - padidinamos į 3 diviz. Ryšių batalionus.<br />
Kav. Ryšių eskadronas - padidinamas į kav div. Ryšių div-ną,<br />
Dviratininkai:<br />
Atsk. Dviratininkų batalionas - padidinamas į dvirat. Pulką.<br />
Aviacija:<br />
Aviacijos pulkas - padidinamas iki <strong>karo</strong> meto etatų
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
šarvuočiai:<br />
šarv. Rinktinė - pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų.<br />
Be to, formuojamas šarv. Traukinių batalionas<br />
Gelžkeliečiai:<br />
Gelžk. Kuopa - padidinama į gelžkelių batalioną,<br />
Auto-motociklai<br />
Auto-moto kuopa - padidinama į autobatalioną ir motociklistų kuopą.<br />
<strong>Karo</strong> žandarai:<br />
<strong>Karo</strong> žand kuopa prie Kauno įgulos štabo padvigubinama (viena tų kuopų<br />
- <strong>karo</strong> vadovybės būstinei)<br />
3 <strong>karo</strong> žandarų būriai prie <strong>Karo</strong> Apyg. - paverčiami į kuopas.<br />
Tarnybos:<br />
Armijos tiekimo aparatas pasipildo iki <strong>karo</strong> meto etatų,<br />
Divizijų tarnybų organai formuojasi mobilizaciją paskelbus.<br />
Mobilizaciją įvykdžius, turėtume armiją, susidedančią iš:<br />
3 divizijų turinčių po<br />
3 pėst. pulkus<br />
1 artil. Pulką<br />
1 pionierių batalioną<br />
1 ryšių batalioną<br />
1 raitų žvalgų eskadroną<br />
1 <strong>karo</strong> žandarų kuopą, ir<br />
Atitinkamas divizines tarnybas<br />
1 kaval. Diviziją iš:<br />
3 kaval. Pulkų kiekviename po 2 divizionus<br />
1 kaval. Pionierių divizioną<br />
1 rait ryšių diviziono, ir<br />
Atatinkamų divizijinių tarnybų.<br />
1 dviratininkų pulką, kurį būtų galima priduoti kaval. Divizijai kaipo smūgio<br />
elementą,<br />
sekančių dalių, neįeinančių į kariuomenės vienetų sąstatą:<br />
1 aviacijos pulką<br />
409
1 mišr artil. Pulką<br />
1 šarvuočių rinktinę<br />
1 pion.-pont. Batalioną,<br />
1 radio-ryšių batalioną.<br />
1 gelžkelių batalioną<br />
1 auto batalioną<br />
1 motociklistų kuopą, ir<br />
1 <strong>karo</strong> žandarų kuopą prie <strong>Karo</strong> vadovybės.<br />
410<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
4-ji divizija - Kauno įtvirtinto rajono divizija - būtų suvestinė. Jai taikos<br />
metu nėra mobilizacinių branduolių. Paskelbus mobilizaciją, ji sudaroma ant<br />
greitųjų iš sostinės valdininkijos, karinei - patriotinių organizacijų, sargybų bataliono<br />
ir eventualiai sutraukiant atsargos batalionus į vieną vietą.Artilerija šiai<br />
divizijai priduodama iš mišraus atr. Pulko; pionieriai - iš pion.-pont. Bataliono,<br />
pavyzdin išplečiant kurį nors vieną to bataliono kuopų. Tuo pat metodu sudaromas<br />
ir tos divizijos ryšių batalionas.<br />
Kadangi kone visos teritorialės kariuomenės dalys tik pasipildo iki <strong>karo</strong><br />
meto etatų, bet nesimobilizuoja, t.y. labai neturės prasiplėsti, - ir pagrindinis karininkų<br />
ir puskarininkių kadras maždaug liktų savo vietose, tik kiek sustiprintas,<br />
tai galima tikėtis, kad prie visų teritorialės sistemos mobilizacinių patogumų,<br />
paduota ankščiau nedidelė armija galėtų susimobilizuoti labai greitai. Bent 3 pirmos<br />
linijos divizijos turinčios turėtus mobilizacinius branduolius taikos metu, ir<br />
branduolys ketvirtoji divizija Kaune, nei kiek neabejojama, kad į dvi-tris dienas<br />
tikrai suspėtų susimobilizuoti, jei, žinoma, jų mobilizaciniai plenai bus tiksliai<br />
paruošti ir tinkamai įgyvendinti.<br />
ši maža armija absorbuotų, skaitant su armijos tarnybomis, maždaug apie<br />
93000 kareivių - rezervistų ir apie 2800 karininkų. Reiškia liktų dar apie 28000<br />
rezervistų nesunaudota. Bet, deja, jų nėra kaip mobilizuoti, nes jų apginklavimui<br />
neturime reikalingų ginklų.<br />
numatytas kariuomenės pertvarkymas turėtų būti skubiai paruoštas ir įgyvendintas<br />
ne vėliau kaip iki sekančių metų/1935/pavasario, nes paprastai, atėjus<br />
pavasariui, padidėja įvairūs išoriniai pavojai, kurių atrėmimui reikia būti visados<br />
pasirengusiems. Antra, kiekvienas, didesnis kariuomenės pertvarkymas visados<br />
įneša kariuomenėje laikinos netvarkos, kuri pranyksta tik po tam tikro laiko,<br />
kada pertvarkyta kariuomenė vėl susigužėja, kada jos viršininkai ir žemesnieji<br />
vadai susipranta su savo naujomis pareigomis ir nauja aplinka. šį, visai naturalų,<br />
reiškinį neprivalome pamiršti, užsimojant naują kariuomenės pertvarkymą, tuo
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
labiau, kad visokių jos pertvarkymų iki šiol jau yra nemažai buvę, tik deja nevisados<br />
pateisinamų.<br />
Kartu su taikos meto kariuomenės pertvarkymu, turi vykti ir mūsų pusiaukarinių<br />
organizacijų - <strong>Lietuvos</strong> savanorių sąjungos ir <strong>Lietuvos</strong> šaulių sąjungos,-<br />
pertvarkymai ir pritaikymai toms dviem organizacijom mūsų sumanytų pavesti<br />
svarbių mūsų ginkluotos pajėgos stiprinimo uždavinių. Ypač svarbu, kad skubiai<br />
būtų pertvarkyta <strong>Lietuvos</strong> šaulių sąjunga, kuri, prisitaikius prie naujos mūsų<br />
kariuomenės, teritorialės, sistemos, turėtų globą ant mūsų rezervistų, apie kurios<br />
didelę karinę reikšmę męs jau pakankamai plačiai nušvietėme studijos 151-159<br />
pslp.<br />
Tikslas būtų atsiektas, jei šaulių sąjunga, taip pat, kaip kariuomenė, iki sekančių<br />
metų pavasario sugebėtų sutraukti į savo rikiuotės dalis bent gariausiuosius<br />
rezervistų, kurie dabar yra palaidi ir nuo kariuomenės perdaug atitolę.<br />
Trečia fazė<br />
ši fazė apima eilę etapų - šiuolių, - kuriais mūsų ginkluotasias pajėgas turėtume<br />
sistemingai stumti pirmyn stiprinimo ir, bendrai, progreso linkme.<br />
Bet pirm negu tuos šuolius užsibrėžti, tenka dar baigti išlyginti trūkumus<br />
numatomų dabar mobilizuoti divizijų. /4/ apginklavimui. Tuo tikslu reikėtų dėti<br />
visas pastangas, kad per ateinančius metus /1935 m./ įsigytume sekančius dalykus<br />
:<br />
- Pabuklus vienai sunk. Artil. Grupei,<br />
- Pabuklus vienai rait. Artil. Grupei,<br />
- Trukstamų dalį pabuklų 4-tos diviz. Artil. apginklavimui,<br />
- Pėst. Lydimuosius pabuklus visų 4 divizijų pėst. pulkams,<br />
- Dasipirkti 3 lengv. tankus ir 23 tanketes /vienam bataljon/<br />
- Dasipirkti 2 šarv. automobilius,<br />
- Vieną hidroplanų eskadrilę,<br />
- Trukstamų dalį pionierių ir ryšių turto,<br />
Dapirkti trūkstamas mašinas:<br />
a/ pėstininkų milicijai/ sautuvų ir kulkasv/ gaminti,<br />
b/ šautuvams ir karabinams fabrikuoti.<br />
Į 1935 metų galą, kai reikalingi ginklai bus gauti, padaryti organizacijos<br />
srityje štai ką:<br />
Artilerija:<br />
Mišr. artil. pulko padaryti šiuos pakeitimus:<br />
411
412<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
- sudaryti vieną sunk.artil.grupę,<br />
- priešorlaiv.artil.grupę palikti, kaip buvo,<br />
- sudaryti vieną lengv.artil.grupę ir<br />
- vieną rait.artil.bateriją.<br />
numatyti to mobil. pulko plane:<br />
- lengvartil.grupės išplėtimą į artil.pulką 4 - tai div - jai<br />
- rait.art.baterijos - į rait.artil.grupę.<br />
Pėstija:<br />
sudaryti sienos pried.pėst.pulkuose pėst. lydim. pabuklų kuopai ir atsk.terit.<br />
pėstin.bataljonuose - lydim.pabuklų būrius.<br />
Kavalerija:<br />
sudaryti teritor.kaval.divizijonuose lydim. Pabuklų būrius.<br />
šarvuočiai:<br />
numatyti mobil. Plenuose išplėtimą:<br />
- tankų kuopos - į tankų bataljoną,<br />
- šarv.auto būrio - šarv.auto kuopą.<br />
Aviacijai:<br />
suformuoti hidroplanų eskadrilę Klaipėdoje.<br />
Išlyginus paminėtus čia aktualiausius trūkumus, jau būtų galima prie tolesnio,<br />
sistemingo, mūsų ginkluotų pajėgų didinimo, suderinto su atatinkamos ginklavimosi<br />
programos vykdymu. Tuo tikslu, pavydin, galima numatyti sekančią<br />
trimečių eilę:<br />
1 - as trimetis.<br />
(1936, 1937 ir 1939m.)<br />
tikslas - padidinti mobilizuotumą armiją iki 55 divizijų.<br />
Įsigytini ginklai:<br />
- pabuklai vienam lengv.artil.pulkui,<br />
- pabuklai vienai sunk.artil.grupei,<br />
- pabuklai vienai priešorl.artil.grupei,<br />
- Lydin. pabūklai 3 pėst. ir 1 kaval. pulkui,<br />
- Priešt. -priešorl. kulkasv. vienai divizijai,<br />
- sunk. ir lenv. kulkasv. vienai divizijai,<br />
- Lengv. tankų 20 ir tankečių 40- vienam tankų batalionui<br />
- šarv. automobiliai, 12- vienai šarv. autokuopai<br />
- Vieną bombonešių eskadrilę,<br />
- Vieną tolim. žvalg. eskadrilę,<br />
- Vieną artim. žvalg. eskadrilę,
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
- Atatinkamą pionierių ir ryšių turtą, ir<br />
- Mašinas artil. ir pėstin. lydim. pabūklų municijai gamint<br />
Pasigaminti:<br />
- šautuvus vienai divizijai,<br />
- Karabinus vienam kaval. pulkui ir artilerijai,<br />
- Atatinkamą artil. ir pėstin. municijos atsargą,<br />
- Visą dangą ir rangą vienai divizijai, naujoms art. dalims, naujam kaval.<br />
pulkui ir t.t.,<br />
- Gurguolės vežimus, lauko virtuves ir t.t.,<br />
- sanitarijos ir veterinarijos turtą.<br />
organizaciniai klausimai:<br />
Kai reikalingi ginklai bus gauti, reikėtų padaryti štai ką:<br />
a/Pėstijas<br />
Mobil plenuose vienos iš <strong>karo</strong> apygardų, kuriai išorinis pavojus tuo metu<br />
būtų aktualesnis, numatyti terit. batalionų /6/ praplėtimą į pulkus/6/, terit. pulkų<br />
štabų/2/ - į divizijų štabus/2/.<br />
b/Artilerija:<br />
punkte a/ paminėtos <strong>karo</strong> apygardos artil. pulkų papildyti viena sunk. artil.<br />
Baterija ir pulko mobilizaciniuose planuose numatyti išplėtimą:<br />
terit. lengv. artil. grupių/2/ - į lengv. artil. pulkus /2/, sunk. artil. baterijos- į<br />
sunk. artil. grupę.<br />
Priešorl. artil grupę išskirti iš mišraus artil. pulko į savystovią, atskirą priešorl.<br />
artil. grupę, kurios mobil. plenuose numatyti jos išplėtimą priešorl. artil.<br />
pulką, laikinai iš 8-jų grupių.<br />
c/Pionieriai: punkte a/ paminėtos <strong>karo</strong> apygardos atsk. pionierių kuopą<br />
Performuoti į terit. pionier. bataljoną, susidedantį iš 2-jų pionierių kuopų ir<br />
1-mos pion. - pont. Kuopos. To bataliono mobil. plenuose numatyti minėtų kuopų<br />
išplėtimų: į 2 pion. batalionus mobil. dviem divizijom ir į 1-mą pion. - pont.<br />
413
414<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
Batalionų korpuso pionierių.<br />
Ryšiai:<br />
Punkte a paminėtos <strong>karo</strong> apygardos atsk. ryšių kuopą performuoti į ryšių<br />
batalionų iš 3-jų kuopų, kurias, mobil. atsitikime, praplėsti į 2 ryšių batalionus<br />
mobil. 2 divizijom ir į 1-mą ryšių batalioną korpuso ešelone.<br />
Kavalerija:<br />
Punkte a paminėtos <strong>karo</strong> apygardos sienos priedangos atsk. kaval. eskadroną<br />
performuoti į kaval. divizijoną iš 2-jų eskartonų, kurie, mobilizaciją paskelbus,<br />
taptų mobil. divizijų dviejų raitų žvalgų eskadronais.<br />
Kalbamos <strong>karo</strong> apygardos mobil. planuose numatyti terit. kaval. divizijonų<br />
2-jų išplėtimų į du kaval. pulkus, o terit. kaval. pulko štabą - į kaval. brigados<br />
štabą.<br />
šarvuočiai:<br />
šarv. auto būrį performuoti į šarv. auto kuopą, o tankų kuopą į tankų batalioną.<br />
numatyti mobil. planuose pirmosios išvystymą į šarv. auto batalioną iš 2-jų<br />
kuopų ir antrojo - į tankų pulką iš 2-jų tankų batalionų.<br />
Aviacija:<br />
Padaryti aviacijos pulke organizacinius pakeitimus šio pobudžio:<br />
suformuoti papildomai 1 bombon., 1 tolim. žvalg. Ir 1 artim. žvalg. eskadriles.<br />
2-ras<br />
Tikslas: - padidinti mobilizuotinią armijų iki 6 divizijų.<br />
Įsigyti ginklai:<br />
- pabuklai vienam lengv. artil. pulkui,<br />
- pabuklai dviem maž. artil. grupėm.<br />
- Pabuklai vienai rait. Artil. Grupei,<br />
- Pabuklus 3 pėst. Ir I kaval. Pabuklui,<br />
- Priešt. Ir priešor. Kulkosv. Vienai divizijai,<br />
- suak. Ir lengv. Kulkasvaidžius vienai divizijai,<br />
- Lengv. tankų - 20 ir tankečiu - 40 - vienam batalijonui,<br />
- šarv. auto 12 - vienai kuopai,<br />
- 1 naikintuvų eskadrilę,<br />
- 1 artim. Žvalg. eskadrilę,<br />
- atatininkų pionierių ir ryšių turtą.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
Pasigaminti:<br />
- šautuvus vienai divizijai<br />
- Karabinus vienam kaval. Pulkui ir artilerijai,<br />
- Atatininkų artil. Ir pėstin. municijos atsargų,<br />
- Atitinkamą dangos ir rangos kiekį,<br />
- Gurguolės vežimus, lauko virtuvės ir t.t.<br />
- sanitarijos ir veterinarijos turtą ir t.t.<br />
organizaciniai klausimai:<br />
Kai reikalingi ginklai bus įgyti, ar pagaminti, - padaryti sekančius organizacinius<br />
papildymus:<br />
A/Pėstija: - analogija su 1 - ojo trimečio organ. Papildymais, tik kitoje, sekančioje<br />
iš eilės, <strong>karo</strong> apygardoje.<br />
B/Artilerija: -<br />
- teritor. artilerijos atžvilgiu - analogija su 1- mu trimečiu<br />
- vien, iš naujai įsigytų sunk. Artil. pabuklų grupių pavesti sunk. artil.<br />
pabuklų grupių pavesti sunk. artil. atskirai grupei / armijos/, kurią atsitikus mobilizacijai<br />
išplėsti į sunk. artil. pulką, laikinai iš 2 - ųjų grupių,<br />
- kitos suak. artil. grupės pabuklus pavesti artil. pulkui, tos <strong>karo</strong> apygardos,<br />
kuri stiprinama. Tuo tikslu taikos metu sudaryti tame pulke vien terit. sunk.<br />
artil. bateriją, kurią mobilizaciją paskelbus, išplėsti į sunk. artil. bateriją, kurią,<br />
mobilizaciją paskelbus, išplėsti į sunk. artil. grupę.<br />
- Rait. Artil. grupės pabuklus padėti <strong>karo</strong> apygardos artil. pulko, prie kurie<br />
suformuoti vieną rait. artil. teritor. bateriją, kurią, paskelbus mobilizaciją, išplėsti<br />
I rait. artil. grupę.<br />
c/ Prioritetai: - analogija su 1 - u trimečiu,<br />
D/ Ryšiai: - analogija su 1 - u trimečiu,<br />
e/ Kavalerija: - analogija su 1 - trimečiu,<br />
f/ šarvuočiai: numatyti šarvuočių mobil. Planuose išplėtimą:<br />
- tankų bataljono - 1 pulką jau nebe iš 2 - ųjų, bet iš 3 - ųjų bat.<br />
- šarv. auto kuopos - į bataljoną iš 3 - ųjų kuopų.<br />
G/ Avijacija:<br />
Papildomai formuoti 1 naikint. eskadrilę, 1 artim. žvalg. eskadrilę.<br />
3 - čias trimetis<br />
/1942, 1943 ir 1944 m./<br />
tikslas: - padidinti mobilizuotą armiją iki 8 divizijų. Minime ne 7 bet 8 divizijas,<br />
nes įvykdžius visose trijose <strong>karo</strong> apygardose aukščiau nurodytus mobilizacinius<br />
padvigubinimus, gautume 6 divizijas, plius Kauno įtvirt. rajono diviziją,<br />
415
416<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
plius vieną diviziją, suvestą iš sienos pried. pėst. Pulkų ir artil. grupių, nes tos<br />
dalys nesimobilizuoja.<br />
Įsigytini ginklai:<br />
- pabuklai vienam lengv. artil. pulkui,<br />
- pabuklai vienai sunk. artil. grupei,<br />
- pabuklai vienai priešor. Artil. grupei,<br />
- pabuklai vienai rait. artil grupei,<br />
- Pabuklai 3 pėst. pulkam ir 1 kaval. pulkui,<br />
- priešorl. Prieštank. Kulkosvydžiai vienai divizijai,<br />
- sunk ir lengv. kulkosvydžiai vienai divizijai,<br />
- 1 naikint. eskadrilė,<br />
- 1 bombardavimo eskadrilė,<br />
- 1 tolim. Žvalg. eskadrilė,<br />
- atatinkamą pionierių ir ryšių turtą,<br />
Pasigamintini:<br />
- šautuvai vienai divizijai,<br />
- karabinai vienam kaval. pulkui ir artilerijai,<br />
- atatinkama artil ir pėstin. municijos atsarga,<br />
- atatinkamas dangos ir rangos kiekis,<br />
- gurguolės vežimai, lauko virtuvės vienai divizijai,<br />
- atatinkamas sanitarijos ir veterinarijos turtas ir t.t.<br />
organizaciniai klausimai:<br />
A/ Pėstija: analogija su 1 - ju trimečiu.<br />
B/ artilerija:<br />
- lengv. artil. atveju - analogija su 1 - ju trimečiu,<br />
- sunk. artil. grupės atveju - “ “ “<br />
- rait. artil. grupės atveju - analogija su 2 - ju trimečiu,<br />
- priešorl.artilerija: taikos meto priesorl.artil.grupės mobilizacinį praplėtimą<br />
numatyti į pulką vieton 2- jų iš 3 - jų grupių.<br />
c/ prioritetai: - analogija su 1 - ju trimečiu,<br />
D/ ryšiai: - analogija su 1 - ju trimečiu,<br />
e/ kavalerija: - analogija su 1 - ju trimečiu,<br />
G/ aviacija: papildomai formuojamos 1 naik. eskadrilė, l bombardavimo<br />
eskadrilė ir 1 tolim. Žvalg. eskadrilė.\<br />
4 - as trimetis<br />
tikslas - baigti padidinti mobilizuotiną armiją iki 9 divizijų ir įsigyti dar<br />
likusį, neįsigytą, per pirmuosius tris trimečius, turtą.
LIETUVOS KARIUOMENĖS VYRIAUSIOJO ŠTABO<br />
VIRŠININKO PLK. K. ŠKIRPOS LIETUVOS KARIUOMENĖS VYSTYMO PLANAS<br />
Įsigytini ginklai:<br />
- pabuklai vienam lengv. pulkui,<br />
- pabuklai vienai sunk.artil grupei,<br />
- pabuklai vienai krantų artil. grupei,<br />
- lydin. Pabuklai 3 pėstin.pulkam,<br />
- prieštank. - priešorl.kulkosvydžiai vienai divizijai,<br />
- sunk.ir lengv.kulkosvydžiai vienai divizijai,<br />
- pontonai sunk.pontonų bataljonui,<br />
- atatinkamas pionierių ir ryšių turtas.<br />
Pasigamintini:<br />
- šautuvai vienai divizijai ir 3 dvirat. Bataljonam,<br />
- atatinkamas artil.ir pėstin.municijos atsarga,<br />
- atatinkamas dangos ir rangos kiekis,<br />
- gurguolės vežimai, lauko virtuvės ir t.t.,<br />
- sanitarijos ir veterinarijos turtas.<br />
organizacijos klausimai:<br />
A/ pėstininkija:<br />
formuojamos atsk.dviratininkų kuopos kiekvienoje <strong>karo</strong><br />
apygardoje po vieną, kurios, mobil. paskelbus, paverčiamos dviratininkų<br />
batalionais kavalerijos brigadų sustiprinimui. Kaipo, palyginant, gana pigios dalys,<br />
dviratininkų kuopos galėtų būti ir anksčiau suformuotos.<br />
Kaipo mobilizaciniai branduoliai 9-tai divizijai, imamos visos teritorialinių<br />
ir sienos priedangoas pulkų xxxxxx mokyklos, kurių iš viso taikos metu yra 9.<br />
Jos paskelbus mobilizaciją, paverčiamos batalionais, šie pastarieji suvedami į<br />
pulkus, o pulkai į devintą diviziją.<br />
b/artilerija:<br />
Mobil. Branduoliu devinto artilerijos pulkui sudaro taikos meto artiler.<br />
pusk-kų mokyklos, iš viso trys, keturios, mobilizaciją paskelbus, paverčiamas<br />
artilerijos grupėmis, šios gi - suvestos į vieną - sudaro 9 artil. Pulką.<br />
c/Pionieriai:<br />
numatyti armijos pion. ponton. Bataliono mobil. Plenuose išskyrimą vieno<br />
bataliono 9-tai divizijai.<br />
d/Ryšiai:<br />
Armijos ryšių bataliono mobil. Planuose numatyti išskyrimą vieno bataliono<br />
9-divizijai.<br />
e/Kavalerija:<br />
Raitų žvalgų eskadronas dėl 9-tos divizijos imamas iš kurio nors kaval. pul-<br />
417
418<br />
Dr. Jonas VAIČENONIS<br />
ką mobilizaciją paskelbus.<br />
f/Armijos pontonieriai:<br />
pion.-pont. Batalionas mobil. paskelbus paverčiamas pion.-pont. pulku.<br />
g/sunk. Artilerija:<br />
- sunk. artil. grupė pabūklai pavedama taikos meto sunk. artil. Grupei,<br />
kuri, paskelbus mobilizaciją, praplečiama į 3-jų grupią sunk. ariler. pulką armijos<br />
vado dispozicijoje.<br />
- formuojama viena taikos meto krantų apsaugos baterija, kuri mobil.<br />
paskelbus, pasidaro grupe. Tą bateriją būtų galima ir greičiau fortifikuoti, bet<br />
tada tektų duoti jai laikinai paprastas sunkios artil. Kanuoles, kurios yra pigesnės<br />
už krantų kanuoles. sumanymas įsygyti šias pastarasias pirm. sunkiosios lauko<br />
artilerijos pabūklų vargu ar būtų tikslus, nes krantų kanuolės yra labai sunkios,<br />
jų mūsų tiltai greičiausiai negalėtų pakelti ir tada mes jų niekur kitur negalėtume<br />
panaudoti, kaip tik krantų apsaugai, kas prie mūsų valstybės neturtingumo būtų<br />
tam tikras jau prdidelis malonumas.<br />
Įvykdžius aukščiau atpasakotas ginklavimos ir organizacines programas,<br />
mes realizuotume tai, ką šioje studijoje pavadinome variantine organizacija. siekiant<br />
dar toliau, t.y. maximalio mūsų tautos militarinio pajėgumo, - tektų jau<br />
taikos meto kariuomenę padidinti, kaip mūsų iš pradžios buvo nurodyta, įvedant<br />
po tris teritorialius pulkus kiekvienoje <strong>karo</strong> apygardoje. <strong>Karo</strong> apygardų pionierių<br />
ir ryšių batalionai jau turėtų būti padidinti kiekvienas iki ė kuopų ir t.t.
PARTICULARITéS DE L’ART<br />
MILITAIRE BALTE à L’ÂGE DU FER<br />
RéCENT (V-I S. AV. J.C.)<br />
Dr. Manvydas VITKŪNAS,<br />
Université de Vilnius<br />
L’Âge du fer était marqué par l’abondance de différents conflicts militaires.<br />
cela démontre les vestiges d’installations fortifiés. L’aménagement des châteaux<br />
assez forts, des sites dans les îles artificielles exigeaient de grands ressources<br />
du travail. cela démontre qu’il y avaient des dangers suffisamant sérieux – des<br />
sociétés pouvaient être attaquées par des autres sociétés de la même famille et<br />
même par des guerriers des ethnies étrangères.<br />
à l’Âge du fer récent dans les territoires baltes on poursuivait des traditions<br />
de l’Âge du fer ancien. à côté des châteaux fortifiés par les barrages de bois et<br />
de la pierre il y avaient des sites mal fortifiées. cela déterminait la dimention du<br />
danger pour la société et le potentiel économique et défensif.<br />
à l’Âge du fer récent les armes principales des guerriers de tribus étaient des<br />
lances terminées par un os ou une corne, des poignards, des arcs et des flèches,<br />
des haches et des manches de poignards. Les armes surtout rares et chères étaient<br />
des haches et des épées en bronze ou en fer. on utilisait peu d’armes en métal.<br />
Les armes en métal étaient les symboles particuliers des commandants.<br />
à l’Âge du fer récent on exploitait des chevaux pour le chevauchement. Les<br />
tribus du nord à cette époque avaient déjà des chars mais leur exploitation dans<br />
les actions militaires est douteuse. Pour le transport par la voie d’eau on utilisait<br />
des embarcations. Les tributs du littoral, on espère, avaient des barques convenables<br />
pour la navigation du large de la mer.<br />
à l’Âge du fer récent il y avait des troupes de guerriers de métier mais on ne<br />
les distingait pas. La défense était le soucis de toute la société.<br />
Les conflits militaires avaient lieu entre les sociétés baltes ethniquement<br />
proches. Les tribus qui habitaient à l’extrémité confrontaient des guerriers des ethnies<br />
étrangères. Les tribus baltes du sud subissaient des attaques des nomades.<br />
419
LA GUERRE ET LA PAIX DANS LA<br />
PRINCIPAUTé DE BIRŽAI.<br />
(FIN XVI e –MILIEU XVII e SIèCLES)<br />
Dr. Deimantas KARVELIS,<br />
Université pédagogique de Vilnius<br />
Dans l’article on analyse les aspects différents de l’histoire militaire (fin<br />
du xVIe – milieu du xVIIe siècles) dans la propriété Biržai – Dubingiai de<br />
la filiation des grands seigneurs Radvila. on évite consciemment des répétitions<br />
de l’historiographie pour présenter le nouveau matériel retrouvé dans les<br />
archives et le mettre en circulation scientifique. on utilise de nombreux sources<br />
primaires qui n’étaient jamais vues dans l’historiographie et qui n’étaient jamais<br />
publiées. elles sont conservées à Varsovie, à Petersboug, à Minsk. Dans ce texte<br />
la plus grande attention est destinée à un objet militaire le plus important qui<br />
existaient dans la principauté de Biržai – c’est la forteresse de Biržai. en se<br />
référant à la correspondance et les documents historiques abondants de l’époque<br />
on la caractérise comme nationale-stratégique, familiale-résidentielle, nationalestratégique,<br />
locale-défensive et administrative. Dans l’historiographie militaire<br />
on analyse l’aspect rare de l’histoire antropologique – c’est la communauté de<br />
forteresse (l’équipe, le nombre et le personnel de service, leur structure et leurs<br />
fonctions dans la forteresse). on caractérise le groupe professionnel d’officiers,<br />
les particularités de leur statut social, des officiers étrangers (irlandais, anglais,<br />
écossais) et leur intégration dans la communauté locale (les relations avec le<br />
château, l’installation dans la principauté, l’obtention de la propriété terrienne).<br />
on analyse la vie de la société locale après les actions militaires en Livonie<br />
et dans le territoire du grand-duché de Lituanie. on marque quelques périodes<br />
quand des actions militaires ont directement touché la vie de la communauté (les<br />
années 1600-1601, 1617-1618, 1621-1622, 1625-1627). Les nouveaux sources<br />
historiques représentent en détails la période suédoise au nord de la Lituanie: la<br />
formation de l’organisation de la défense en 1625, les circonstances de la perte<br />
du château, le comportement le l’armée suédoise avec le peuple locale, la question<br />
du destin des canons de l’arsenal, le quotidien de la garnison suédoise dans<br />
le château en 1626-1627 et les efforts de Kristupas II Radvila pour le reprendre.<br />
420
Les annales empyriques dévoilent qu’au xVIIe siècle le château de Biržai était<br />
le centre militaire, la base militaire intermédiaire de logement pour des unités<br />
militaires, le lieu de recensement militaire et le camp de prisonniers de guerre,<br />
le stoc d’approvisionnement, le lieu de la protection de la société en cas d’alerte,<br />
une de plus grande base d’artillerie du grand-duché de Lituanie.<br />
421
PERTES DE LA LITUANIE PENDANT<br />
LA GUERRE DE 1812<br />
Dr. Virgilijus PUGAČIAUSKAS,<br />
Académie militaire de la Lituanie, Institut d’histoire<br />
Pendant la guerre de 1812 entre la Russie et la france, la Lituanie comme<br />
une alliée de la dernière dont les hommes politiques et la société aspiraient à<br />
la restauration de la puissance, était engagée dans la zone des actions militaires.<br />
Donc, ses habitants ont subi toutes les dificultés de la guerre et des actions<br />
militaires. D’abord, dans le territoire de la Lituanie il n’y avait pas de fortes<br />
confrontations avec des adversaires, mais au début de la guerre la Lituanie a subi<br />
des grands dégâts à cause du comportement inadmissible de la Grande Armée,<br />
surtout à cause des maraudeurs dont la fureur a obtenu le caractère général. Le<br />
résultat de ces actions c’était la propriété de la population et les constructions<br />
publiques brulées et ravagées, les victimes civiles de violence devait atteindre<br />
jusqu’à 200 personnes. Deuxième facteur qui exigeait de grandes dépenses matérielles<br />
c’était la réquisition des provisions, du fourrage et du transport destinée<br />
à la grande armée retirée à la profondeur de Russie. à l’époque française la<br />
population lituanienne a effectué 4 grandes réquisitions et plusieurs du caractère<br />
différant. La plupart n’était pas complétement effectuée à cause de dépassement<br />
du potentiel économique du pays (la construction des équipements défensifs, la<br />
traction des bateaux dans la rivière la neris). Après un fort accroissement des<br />
dépenses militaires, la commission provisoire du pouvoir a élargi la base des impots,<br />
en introduisant de nouvelles taxes supplémentaires qui devaient être payés<br />
par toute la population sans aucune exeption quoique soit leur classe, réligion ou<br />
la nationalité. enfin, à la fin de la guerre le peuple du pays a subit des pertes énormes<br />
à cause des confrontations des unités militaires adversaires, des réquisitions<br />
forcées et du comportement inadmissible de deux armées.<br />
17 000 hommes pouvaient faire le service militaire dans les régiments de<br />
cavalérie et d’infanterie des forces armées d’active et dans les autres unités déployées<br />
dans le grand territoire. Les hommes mal armés et instruits participaient<br />
dans 4 batailles contre les russes et dans les coolisions au bord de Berezina. Le<br />
nombre de morts et blessés pouvait être entre 1000 et 2000 hommes, la même<br />
quantité était fait prisonniers et ceux qui ne voulaient pas combattre à l’extérieur<br />
422
se sont retirés avec des unités de la grande armée.<br />
Les conséquences de la guerre et des dégâts matériels, ont ralenti le dévéloppement<br />
de la Lituanie – l’agriculture, le stimulant essentiel du potentiel économique<br />
du pays, a perdu environ 50% de capacité du potentiel économique et<br />
aussi a empiré la situation démographique.<br />
42
LES LITUANIENS DANS LES UNITéS<br />
DE CHASSEURS LETTONS, DANS LES<br />
FORCES ARMéES LETTONNES ET<br />
DANS LES UNITéS LETONNES AU SEIN<br />
DE L’ARMéE ALLEMANDE (1915-1945)<br />
Dr. Eriks JEKABSONS,<br />
Université de la Lettonie<br />
à la fin du 19 e siècle et au début du 20 e siècle dans le territoire actuel de<br />
la Lettonie le nombre de lituaniens a bien augmenté. D’abord, c’était dans les<br />
centres industriels de Riga et de Liepaja qui attiraient des ouvriers lituaniens<br />
de la province de Kaunas. Le nombre de lituaniens a augmenté aussi dans les<br />
campagnes, surtout à la frontière Kuršiai-Kaunas. selon le recencement de 1897<br />
dans le territoire de la Lettonie habitaient 24 507 lituaniens, en 1913 seulement<br />
à Riga 34 982. Après la Première guerre mondiale, après la fondation des états<br />
indépendants baltes en 1925 il y avait 23 193, en 1930 – 25 885 et en 1935 – 22<br />
843 lituaniens qui sont entrés harmonieusement dans toutes les domaines de la<br />
vie nationale et sociale en maintenant leur identité nationale et en composant la<br />
minorité suffisamment grande et loyale.<br />
Les lituaniens participaient aussi dans les formations militaires. Pendant la<br />
Première guerre mondiale dans les unités lettones de chasseurs et dans les forces<br />
armées lettonnes en 1918-1940 un grand nombre de lituaniens faisait le service<br />
militaire, la plupart était des officiers. Pour le héroïsme dans les forces armées<br />
lettonnes en 1918-1920 huit lituaniens étaient décorés d’un ordre de la guerre<br />
Lašplesis. Plusieurs officiers d’origine lituanienne aux rangs des forces armées<br />
lettonnes avaient des fonctions et des grades supérieurs. cela démontre l’activité<br />
de la minorité lituanienne et dans cette domaine de la vie de l’état de Lettonnie.<br />
Pendant l’occupation allemande les lituaniens faisaient leur service et dans les<br />
unités de police, à partir de 1943 – dans la Légion lettonne et avaient subi une<br />
étape tragique dans l’histoire de la Lettonie.<br />
424
LES OFFICIERS DES FORCES ARMéES<br />
LITUANIENNES ET LE MOUVEMENT<br />
SCOUT EN 1918-1940<br />
Giedrius GLOBYS,<br />
Université de Šiauliai<br />
en Grande Bretagne, en Pologne, en Russie, en Lettonie et en Lituanie le<br />
mouvement scout a été fondé par des officiers. en Lituanie le scoutisme était<br />
organisé par Petras Jurgėla, Vsevolodas šenbergas, aussi Izidorius Kraunaitis,<br />
Aloyzas Valušis, Antanas Mačiuika, Mikas Kukutis qui avaient commencé leurs<br />
activités scoutes en Russie, ensuite Mykolas Kalmantas, Juozas šarauskas etc.<br />
P.Jurgėla a fondé une base methodologique de mouvement scout en Lituanie<br />
mais il n’a pas participé en formant la structure de l’organisation.<br />
Après le coup d’état de 1926 les forces armées et le pouvoir nationaliste<br />
(tautininkai) faisaient tous leurs efforts pour rapprocher le peuple à l’armée.<br />
Dans ce but on a édité plusieurs acts juridiques mais la loi de mouvement scout<br />
était la plus importante. selon le président Antanas smetona, chef d’union scoute,<br />
le but de ce mouvement était la formation d’un citoyen moral, loyal envers<br />
son pays et le gouvernement connaîssant son histoire et son passé.<br />
Après le coup d’état sous la protection des nationalistes (tautininkai)<br />
l’image d’un officier – enseignant – chef était réalisé partiellement. Les officiers<br />
constituaient une petite partie parmi les dirigeants, mais ils étaient décorés plus<br />
souvent que les dirigeants civils.<br />
Les officiers participant dans les organisations scoutes étaient divisé en 2 groupes:<br />
ceux qui étaient membres de l’organisation et exerçaient les fonctions et des autres qui<br />
participaient dans les activités scoutes de temps en temps. Les officiers supérieurs de la<br />
Lituanie étaient les plus actifs dans les actions scoutes. Dans la 4 e décénie on accordait<br />
aux officiers le grade de scouts ou on les nommait chef d’unité de scouts.<br />
Pendant la période de service militaire cpt. Petras Jurgėla était apprécié<br />
différamment. ses chefs concidéraient sceptiquement son activité scoute. Dans<br />
les dossiers de sevice des autres officiers, l’activité scoute est reflétée par des<br />
fragments. quoique la coopération des unités militaires et le mouvement scouts<br />
était soutenus par les réglements polytiques, sa réalisation appartenait souvent<br />
des personnes concrètes et de la situation.<br />
425
PROVOCATIONS POLONAISES DANS<br />
LA ZONE NEUTRE EN 1921-1923<br />
Dr. Vytautas LESČIUS<br />
sous la pression de l’union nationale la responsabilité assumée par le<br />
pouvoir polonais n’a pas assuré le dévéloppement de bonnes relations internationales.<br />
c’était l’avanture militaire de Žiligovski contre la Lituanie, le traité<br />
d’armistice à Kaunas le 29 novembre 1920 et l’établissement de la zone neutre<br />
entre les deux états. Les ambitions blessées concernant la défaite près de širvintos<br />
et Giedraičiai, la répugnance de reconnître les particularités nationales<br />
lituaniennes et le fonctionnement du pays indépendant, les privilèges de l’union<br />
nationale accordées à la Pologne, stimulaient les couches sociales, gouvernant<br />
d’alors, à renoncer aux buts agressifs contre la Lituanie.<br />
La zone neutre établie par la commission de contrôle de l’union nationale<br />
est devenue prétexte pour renforcer l’influence polonaise en rassemblant des<br />
grandes unités militaires, en créant de différentes organisations militaires, c’està-dire,<br />
pour défendre la population locale contre les attaques, mais en réalité<br />
c’était pour provoquer des accrochages avec les forces mentionnées et anexer<br />
non seulement la zone neutre mais aussi de nouveaux territoires lituaniens. Dans<br />
ce but-là, tous les moyens de propagande étaient dirigés vers la Lituanie.<br />
Les actions provocatrices contre les lituaniens dans la zone neutre se déroulaient<br />
en trois directions essentielles – suvalkija du nord, la zone de chemin de<br />
fer Valkininkai-Rūdiškės et dans le territoire de širvintos-Giedraičiai. à l’aide<br />
des attaques souvent très cruelles et des pillages on faisait tout possible pour briser<br />
la résistance de la population et annexer à la Pologne plusieurs territoires qui<br />
étaient prévus déjà jusqu’à la signature de l’Accord suvalkai.<br />
L’attaque polonaise planifiée depuis longtemps dans la zone de chemin de<br />
fer Valkininkai-Rūdiškės était accélérée par quelques circonstances: a) l’envie<br />
d’avoir sous son pouvoir la zone mentionnée pour utiliser sans obstacles la ligne<br />
Gardinas-Vilnius, b) la situation internationale défavorable pour la Lituanie<br />
depuis le début de 1923 après l’occupation de la région de Klaipėda par des<br />
insurgés et après la dispute du gouvernement avec les pays d’entente (d’abord<br />
la france) qui supportaient ouvertement la Pologne, c) on avait une information<br />
sûre que les forces armées à la frontière ne pouront pas longtemps résister à<br />
426
l’action militaire polonaise bien préparée.<br />
Les plans révanchistes et les actions cruelles des autorités militaires polonais<br />
d’alors, leurs organisations militaires et les partisans (en réalité – des bandes<br />
pilleuses) avaient une grande importance dans le point le plus chaud širvintos-<br />
Giedraičiai, parfois pénétrant dans les territoires lointains contrôlés par les forces<br />
armées lituaniennes.<br />
à cause des circonstanes mentionnées la voix des autorités lituaniens dans<br />
l’union nationale n’était pas bien entendue mais ils faisaient tout leur possible<br />
pour dévoiler au monde la politique hypocrite de la Pologne, des actions<br />
agressives contre l’état de Lituanie et ses efforts pour mettre en échec l’accord<br />
d’armistice du 29 décembre 1920. à son tour, à la frontière de la zone neutre les<br />
forces armées lituaniennes, pas nombreuses – les tireurs et les partisans, sous<br />
le soutien de la population locale, ont riposté avec dévouement et persévérance<br />
pour défendre l’indépendance territoriale du pays et la sécurité du peuple.<br />
427
éTAT DE GUERRE EN qUESTION AU<br />
SEIMAS (PARLEMENT) (1919-1927)<br />
Modestas KUODYS,<br />
Université Vytautas le Grand de Kaunas<br />
Dans l’article on analyse les débats par suite de l’état de guerre au seimas<br />
lituanien en 1920-1927 entre les partis principaux de ce temps-là – le bloc de<br />
chrétiens-démocrates de Lituanie, union populaire des paysans et le parti sociaux-démocrates,<br />
leur position concernant ce problème, leur argumentation et la<br />
formation de l’opinion publique par l’intermédiaire de la presse.<br />
L’état de guerre en Lituanie a duré presque 2 décennies entre les deux guerres.<br />
cet aspect de la phase extraordinaire, destinée pour la préparation de l’état à<br />
la défense contre les menaces extérieures et les forces hostiles intérieures, exerçait<br />
une influence sur la vie de l’état. Dans le pays les droits et les libertés civiques<br />
étaient limités, la peine de mort était mise en vigueur, l’administration militaire<br />
et les tribunaux militaires étaient munis de larges pouvoirs. ces restrictions de la<br />
vie sociale existaient en Lituanie au début de la 3 e décennie du xxe siècle sous<br />
la sanction du seimas élu démocratiquement et de la constitution démocratique<br />
de 1922. cette situation paradoxale était conditionnée par le danger extérieur et<br />
intérieur que la Lituanie a confronté depuis la déclaration de l’indépendance. Au<br />
début de la fondation de l’état, l’élite lituanien, représentant des partis différents,<br />
a solidairement déclaré l’aspiration au régime démocratique, mais, malgrès ça,<br />
il comprenait différemment le niveau de réalisation des libertés démocratiques.<br />
surtout cela se révélait au parlement, en prenant des résolutions concernant<br />
l’état de guerre qui limitait l’expression de la société. Pendant les premières 5<br />
années les chrétiens-démocrates dominaient en Lituanie et ils étaient pour l’état<br />
de guerre comme un moyen le plus éficace pour protéger le pays des forces destructives<br />
à l’intérieur et repousser les dangers de l’extérieur. Leurs opposants les<br />
partis gauches, d’abord, les sociaux-démocrates critiquaient une telle position et<br />
exigeaient catégoriquement des libertés démocratiques et de la justice sociale. Ils<br />
accusaient la majorité gouvernante de l’ampleur de la dictature, de l’utilisation<br />
des moyens de contrôle social particuliers à l’état de guerre. Au seimas les sociaux-démocrates<br />
profitaient de chaque occasion pour répandre le comportement<br />
inadmissible de l’administration militaire, ils proposaient des projets de démo-<br />
428
cratisation. à son tour les partis de droite accusaient les sociaux-démocrates de<br />
la trahison des intérêts de l’état et de la défense de la force antinationale – des<br />
communistes (parfois sans raison). en 1926 après avoir fait une coalition avec les<br />
minorités nationales les partis de gauche ont remporté la victoire aux élections,<br />
ont commencé à réaliser la politique de démocratisation en supprimant l’état de<br />
guerre et des autres lois adoptés par les chrétiens-démocrates. L’affaiblissement<br />
remarquable du contrôle militaire-policier a soulevé les troubles du peuple, a<br />
stimulé le parti nationaliste (tautininkai) non parlementaire et les chrétiens-démocrates.<br />
Ils ont profité de l’état de guerre, du soutien des militaires et du peuple<br />
appuyant des partis de droite et ont effectuer le coup d’état du 17 décembre<br />
en mettant en vigueur un régime autoritaire, soutenu par les forces armées. Les<br />
protestations du seimas contre l’interdiction des libertés démocratiques n’ont pas<br />
donné de résultats et dans quelques mois après le coup d’état en avril 1927 le<br />
président A.smetona a dissous l’institution de promulgation des lois. L’état de<br />
guerre en Lituanie était la forme la plus rigoureuse qui était utilisée pour la persécution<br />
des opposants est resté jusqu’à 1940 – la perte de l’indépendence.<br />
429
LA 16 e DIVISION LITUANIENNE DE<br />
CHASSEURS (ŠAULIAI) DE L’ARMéE<br />
ROUGE: LA VOIE DE FORMATION<br />
JUSqU’à LA CATASTROPHE PRèS<br />
D’ALEKSEJEVKA<br />
(FéVRIER-MARS 1941-1943)<br />
Dr. Rimantas ZIZAS,<br />
Institut de l’histoire de Lituanie<br />
à l’époque de la guerre Germano-soviétique (1941-1945) dans les buts politiques<br />
propagandistes et militaires, au sein de l’armée rouge on formait des<br />
unités soviétiques nationales. Les autorités lituaniens du pouvoir et du parti communiste,<br />
retirés à l’uRss à la fin de décembre 1941 dans la région de Gorki, faisaient<br />
des efforts pour former un détachement militaire national – la 16 e division<br />
lituanienne de chasseurs.<br />
Au début les autorités lituaniens avaient des difficultés à convaincre staline<br />
et des autres fonctionnaires de l’uRss de la suffisance d’hommes pour la formation<br />
de la division lituanienne. ensuite, il y avait vraiment une insuffisance de<br />
lituaniens retirés en uRss (à peu près 20 milles personnes, la moitié parmi eux<br />
– les juifs) et la communauté lituanienne n’existait pas. Au début de la guerre<br />
on n’a pas parvenu à faire la mobilisation militaire et le 29 e corps territorial de<br />
chasseurs a été réformé, les hommes repressés et dispersés.<br />
La 16 e division était commencé à former des citoyens réfugiés en uRss<br />
(des lituaniens et des juifs) et de la population locale originaire de la Lituanie. Le<br />
noyau était constitué des membres du parti communiste, des autorités soviétiques,<br />
n.k.v.d., des fonctionnaires de police, des militaires du 29 e ex-corps territorial<br />
de chasseurs, les autres – des corps d’armée rouge et des citoyens soviétiques<br />
mobilisés en uRss. c’est pourquoi la structure nationale de la division était<br />
multiple. Les juifs faisaient 40% de militaires du rang. La 16 e division était la<br />
plus «juive» des unités de l’armée rouge. La 16 e division lituanienne définitivement<br />
a été formée au printemps 1942. à cause de l’insuffisance de l’instruction<br />
militaire, la division était en reserve ou déplacée d’un corps à l’autre. en février<br />
4 0
1943 elle participait dans les batailles de la région oriol dans le cadre de 48 e<br />
corps de Briansk.<br />
Les premières batailles offensives près d’Aleksejevka étaient catastrophiques<br />
pour la 16 e division. elle n’était pas capable d’enfoncer les positions défensives<br />
allemandes, a subit des pertes énormes des hommes (5 mille), de l’armement<br />
et du matériel militaire. Les raisons étaient du caractère militaire et psychologique:<br />
les attaques en hiver, un faible appui d’artillerie, la précipitation sans attendre<br />
une résistence persévérante des allemands etc.<br />
Le facteur démoralisant la division et humiliant la dignité des combattants<br />
était la réaction des autorités du 48 e corps et du front de Briansk à la perte près<br />
d’Aleksejevka. Le 23 février 1943 le conseil militaire a déclaré une inaptitude de<br />
la division aux batailles et a proclamé que la division avait déshonoré son nom<br />
dans le front de la Grande Guerre nationale etc.<br />
Après la perte des milliers de combattants lituaniens et juifs près<br />
d’Aleksejevka, la division a perdu le sens national. ces évenements ont déterminé<br />
l’insufisance des «cadres» d’après-guerre.<br />
complétée par les militaires des autres nationalités, la 16 e division des chasseurs<br />
continuait son chemin dans les fronts Germano-soviétiques.<br />
431
REFORMATION DES FORCES ARMéES<br />
LITUANIENNES AU CORPS MILITAIRE<br />
TERRITORIAL DE L’ARMéE ROUGE<br />
A. ČEPENKO<br />
en été 1940 la Lettonie également la Lituanie et l’estonie sont devenues<br />
membres de l’union soviétique en acquérant le statut des Républiques indépendantes<br />
de l’uRss. Après la réorganisation de toutes les structures de l’état, les<br />
forces armées de ces trois pays Baltes ont fait partie de l’armée rouge de l’uRss.<br />
Les forces armées lituaniennes ont été reformées au 29 e corps militaire d’armée<br />
rouge. Durant une année ce corps territorial militaire provisoire devait être reformé<br />
au corps militaire exterritorial de standard. D’après le planing sur la base<br />
du 29 e corps militaire devait fonctionner deux divisions et des unités militaires<br />
où seulement les appelés de la Lituanie et les militaires de l’ex-forces armées<br />
lituaniennes devaient faire leur service. La tenue était gardée la même en ajoutant<br />
les insignes de l’armée rouge. L’armement et le matériel étaient aussi empruntés<br />
à l’ex-forces armées lituaniennes. Le 29 e corps est resté sous la subordination<br />
des généraux et des officiers de l’ex-forces armées lituaniennes. La formation<br />
du corps mentionné a duré longtemps et elle n’était pas encore teminée en 1941,<br />
comme c’était prévu. Après la prestation de serment militaire à l’armée rouge le<br />
23 février, les officiers et les soldats de ce corps étaient envoyés au camps d’été.<br />
Au début de juin 1941, avant les attaques allemandes contre l’uRss, presque<br />
tous les commandants des forces armées lituaniennes avaient subi des repressions.<br />
Le 14 juin 1941 plusieurs citoyens de la Lituanie étaient déportés. A la<br />
suite de ces événements la formation militaire était arrêtée, les militaires démoralisés.<br />
Pour cette raison le 29 e corps territorial n’est pas devenu un vrai corps<br />
militaire. Au début de la Guerre mondiale en juin 1941 il a été réformé, les corps<br />
de l’armée rouge provisoirement dissous.<br />
4 2
4<br />
„<strong>Karo</strong> archyvo“ <strong>XXII</strong> tomo<br />
straipsnius recenzavo<br />
dr. romas Batūra,<br />
dr. liudas glemža<br />
dr. valdas rakutis<br />
dr. pranas janauskas<br />
dr. vytautas lesčius<br />
dr. aleksandras luchtanas<br />
dr. gintautas surgailis<br />
dr. gintautas Zabiela