Tomas Kavaliauskas: Savo knygoje „Tapimo eu - Kultūros barai

Kultūros ir meno 

mėnesinis žurnalas. 

Eina nuo 1965 m. 

Vyriausioji redaktorė 

Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 

Rengia 

Almantas SAMALAVIČIUS 

(kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 

Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ 

(teatras) 2 62 38 61 

Rūta GAIdAMAVIČIŪTĖ 

(muzika) 2 62 38 61 

Kęstutis ŠAPOKA 

(dailė) 2 62 38 61 

Tadas GINdRĖNAS 

(dailininkas) 2 61 05 38 

Kristina SABUKIENĖ 

(kompiuterininkė) 2 61 05 38 

dalia MEČKAUSKAITĖ 

(korektorė) 

Irena ŽAGANEVIČIENĖ 

(buhalterė) 2 62 31 04 

Redakcinė kolegija 

Vytautas BERENIS 

Endre BOjTáR (Vengrija) 

Alfredas BUMBLAUSKAS 

Pietro U. dINI (Italija) 

Carl Henrik FREdRIKSSON (eurozine) 

Vita GRUOdYTĖ (Prancūzija) 

Tomas KIAUKA 

Algis MICKŪNAS 

Liana RUOKYTĖ (Skandinavija) 

Vygantas VAREIKIS 

Kazys VARNELIS jr. (jAV) 

Redakcijos adresas 

Latako g. 3, 01125 Vilnius 

el. paštas: kulturosbarai@takas.lt, 

kulturosbarai@gmail.com 

Faksas: 2 62 38 61 

© Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 

Remia 

SRTRF įsipareigoja 

2011 m. Kultūros 

barų projektui 

suteikti 180 000 litų finansinę paramą. 

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų 

straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę 

Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine 

partneris. www.eurozine.com 

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 

KULTŪROS BARAI 

Rūpesčiai ir lūkesčiai 

Skaidra TRILUPAITYTĖ. Apie kietą ir minkštą nusileidimą, arba Muziejai „krizės“ kultūroje / 2 

Problemos ir idėjos 

Algis MICKŪNAS. Lietuviškos kalbos pasaulis / 6 

Zecharia PLAVIN. Apie pagiežą ir bendradarbiavimą tarp kultūrų / 11 

Pro publico bono 

Mantas LIESIS. Eutanazija diskusijų spąstuose / 16 

Europos istorijos 

Georg FRANCK. Garsenybės: medijų visuomenės elitas / 23 

Technologijos ir žiniasklaida: pokyčiai ir kultūros mitai. 23-iasis Europos kultūros žurnalų 

susitikimas Lince / 31 

Paveldas ir paminklai 

Algimantas GRAŽULIS. Vertybės, išmetamos į sąvartynus / 34 

Nuomonės apie nuomones 

Vladas BALKEVIČIUS. „Kitaip manantis tai dar ne slibinas.“ Ar Vincas Kudirka buvo 

bedievis? / 42 

Kūryba ir kūrėjai 

Vaidas jAUNIŠKIS. Publika? Tegul užeina... Teatro sezono apžvalga / 50 

Šarūnė TRINKŪNAITĖ. Aktoriaus atsitraukimai, arba Rolandą Kazlą skandinantis Mobi 

dikas / 59 

Raimonda BITINAITĖ-ŠIRVINSKIENĖ. Nauji Prahos kvadrienalės įvaizdžiai / 64 

Vlada KALPOKAITĖ. Žaidimas vyšnių kauliukais. Naujosios dramos akcija’11 / 67 

Kęstutis ŠAPOKA. Ugniaus Gelgudos (ne)kriminaliniai peizažai / 71 

Kristina CIVINSKIENĖ. Pasiklydusios kartos atradimai / 73 

Kristina STANČIENĖ. Akvilė Zavišaitė: hedonizmo nuodėmė ir laikinumo kančia / 75 

Violeta jUŠKUTĖ. Ten, už horizonto. Vytauto Pakalnio kūryba / 77 

Meno ir mokslo sandūroje. In memoriam Algimantui Galiniui / 79 

Aušra ROŽANKEVIČIŪTĖ, Gajane LEONENKO. Žakas Lipšicas žemiečiams / 80 

donata Wenders – fotografė filmavimo aikštelėje / 85 

George MIKELL / jurgis MIKELAITIS. Kodėl Zsa Zsa pasakiau „Ne, ne“ / 89 

Kaimynystė 

Baltijos šalių posovietinė kaita ir dilemos: vykti ar nevykti, išlikti ar išnykti? Su Maria 

Mälksoo kalbasi Tomas Kavaliauskas / 91 

Tomas MANUSAdŽIANAS. Ar julija Tymošenko taps Ukrainos Morta Boreckaja? / 96 

Istorijos puslapiai 

Marius ŠČAVINSKAS. Mindaugo krikštas ir jo reikšmė / 104 

Petras STANKERAS. Ispanijos pilietinis karas – generalinė didžiojo pasaulinio karo 

repeticija / 113 

Apie knygas 

Vytautas BERENIS. Modernusis šimtmetis ir žydai / 123 

Visai nejuokingi skaitiniai 

Krescencija ŠURKUTĖ. Streso testas / 126 

Summaries / 127 

Viršelio 1 p.: 

4 p.: 

Vytautas PAKALNIS. Atlanto kvapas. 2001. drobė, aliejus; 190x150 

Vytautas PAKALNIS. Žirafa ir kometa.1997. drobė, aliejus; 177x135 

Iš parodos VdA „Akademijos“ galerijoje. Antano Lukšėno reprod. 

1

Rūpesčiai ir lūkesčiai 

Skaidra TRILUPAITYTĖ 

Apie kietą ir minkštą nusileidimą, 

arba muziejAi „krizės“ kultūroje * 

Kai kalbama apie ekonomikos būklę, paprastai 

nepasikliaujama vien sausa statistika, remiamasi 

vaizdingais palyginimais, – anot populiariosios sąmonės, 

ekonomika auga/bliūkšta, pučiasi/sproginėja 

kartu su finansiniais burbulais ir toli gražu ne visada 

juda tomis kryptimis, kurias numato racionalieji 

strategai. Savo ruožtu tokie dalykai kaip šalies raidos 

greitis ar „pavaros“ siūlo palyginimus ne su spontaniškais 

gamtos reiškiniais, o greičiau jau su sudėtingais 

mechanizmais. Modernieji šamanai – ekspertai, 

kalbėdami apie krizės, infliacijos ar panašių negandų 

„suvaldymą“, nuolat primena būtinybę užsitikrinti 

minkštą nusileidimą, perspėdami, kad jis gali būti 

ypač kietas. 

Apžvalgininkų ne sykį jau aptarta oficialioji šalies raidos 

strategija visuomenės ateitį sieja ne su kokiais nors 

tradicinės industrijos sektoriais, bet su trim milijonais 

kūrybiškų piliečių. Taigi nedviprasmiškai galima įvardyti 

ir esminį naujosios ekonomikos variklį – tai visuomenė, 

drąsiai nugalinti finansinių krizių ir panašius „drakonus“, 

savarankiška ir gebanti „pasirūpinti savimi“, 

o ne tradicinė valdžia, prisiimanti atsakomybę už 

savo veiksmus. Banalybe tapusi frazė, kad gyvename 

* Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santaros-Šviesos suvažiavi- 

me 2011 m. birželio 24–26 d. Alantoje, Molėtų rajone. 

postindustriniame kūrybos amžiuje arba kūrybinės 

ekonomikos laikais, net pačią krizę paverčia kažkuo 

„įdomesniu“ – mat iššūkių nebijantiems žmonėms 

sunkmečiai suteikia „naują šansą“. Į šalį kukliai pasitraukusi 

(tradicinė) kultūra neoliberalistinės kūrybiškumo 

doktrinos šviesoje irgi turi įrodyti savo 

gebėjimą kurti pridėtinę vertę. 

XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje Ronaldo Reagano 

suformuluota doktrina, kurią vėliau išplėtojo 

jo paties, Margarethos Thatcher ir kitų Vakarų 

valstybių vadovų administracijos, šiandien, ko gero, 

jau reikalautų išsamesnio aptarimo. Tačiau minint 

lietuviškąsias analogijas, užtenka įsisąmoninti bent 

tai, kad viskas keičiasi ir progresuoja neapsakomai 

greitai. Todėl, pavyzdžiui, automobilio – bene populiariausios 

susisiekimo priemonės ir prestižo, bent 

jau lietuviams, ženklo 1 – metafora ekonomikai, kuri 

yra atvira globalizacijos iššūkiams, nebetinka. Investicijų 

fast forward režimu skatinimą įkūnija skriejančio 

lėktuvo įvaizdis. 2010 m. lapkritį ūkio ministras, 

kalbėdamas apie tai, kaip sekasi skatinti ekonomiką, 

sakė: „Dabar skrendame tik su vienu varikliu, o kitas 

pamažu pradeda suktis.“ Pirmasis variklis – tai 

pramonė ir eksportas, antrasis – vidaus vartojimas. 

Ministras, kiekviena proga užsimindavęs ir apie būtinybę 

investuoti į pažangiausias technologijas, tąsyk 

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

paminėjo kol kas bene perspektyviausią lietuviškosios 

kūrybos sritį, kuri „sugebėjo atsitiesti ir tempia 

mūsų ekonomiką į priekį“ – tai, žinoma, statybų 

verslas („statybų bendrovės nustojo skųstis“). 

Statybų verslo tapatinimas su kūryba čia neturėtų 

būti suprastas kaip klaidinga vieno ar kito ministro 

pasisakymų interpretacija. Net ir nepašiepiant Vyriausybės 

noro pritraukti žinomas užsienio bendroves 

kurti slėniams, plėtoti inovacijoms ir aukštosioms 

technologijoms (vargu ar kas iš principo prieštarautų 

tokiems tikslams!), tenka pripažinti: oficialių vizijų 

prognozuojamus naujosios (žinių) ekonomikos 

proveržius dažnai pristabdo vien tai, kad jie verčiami 

paklusti „plėtros per statybas“ logikai. Ne tik minėtąsias 

sritis, bet ir meno sektorių dažnai bandoma 

stimuliuoti investicijomis į naujus pastatus. 

Sunku pasakyti, ar nekilnojamasis turtas iš tikrųjų 

yra veržliausia šalies ekonomikos sritis, tačiau būtent 

šis neoficialus prioritetas gerokai komplikuoja 

rimtesnes diskusijas (dažnu atveju vis dar hipotetines) 

tarp Kultūros ir Ūkio ministerijų. Nė viena iš jų 

kol kas neapsibrėžė savo kompetencijos nei meno inkubatorių, 

nei kūrybinių industrijų ir panašių sričių 

skatinimo atžvilgiu, nepaisant kadaise parašytų strategijų. 

Tokie objektai kaip Valdovų rūmai ar Tūkstantmečio 

šventei ketintas pastatyti Nacionalinis 

stadionas – tai tik du ryškesni pavyzdžiai, rodantys, 

kad tikraisiais miesto kultūros strategais tampa statybos 

trestai ir panašios bendrovės. Jau nė nekalbant 

apie tai, kad kūrybiškumas Lietuvoje (ir ne tik) apskritai 

gali būti traktuojamas kaip gebėjimas lengvai 

įsisavinti „europinius pinigus“, nesukuriant jokios 

ypatingos vertės (kuruoti šiuos pinigus pavedama, 

aišku, ne Kultūros ministerijai). 

Bet akivaizdi ir priešinga tendencija – tai retorikos 

be jokio „kietesnio“ turinio plėtra. Šią tendenciją 

puikiai iliustravo programa „Vilnius – Europos 

kultūros sostinė 2009“. Spontaniškumas, kurį įkūnijo 

žalsva VEKS „organiškosios kultūros“ molekulė, 

buvo pabrėžiamas ir paraiškoje Europos Sąjungos 

atsakingoms institucijoms – čia piešti gana įspūdingi 

Vitality and Creativity vaizdai. Pagrindinė progra- 


mos koncepcija Culture Live (Kultūra gyvai) turėjo 

parodyti, kad „kultūra yra integrali kasdieninio gyvenimo 

dalis, o jos kūrime dalyvauja kiekvienas“. Vis 

dėlto programa tapo ne demokratinės kultūros platforma, 

o keistu savadarbiu „lėktuvu“ (ši metafora 

tinka ne tik verslo veržlumui apibūdinti). 

Nelygiateisis statybų ir meno sektorių dialogas 

lėmė, kad ir kultūros regeneracija buvo ne itin sėkminga, 

nors duris atvėrė bent du tais metais pabaigti 

objektai – Nacionalinė dailės galerija ir Vilniaus 

dailės akademijos „Titanikas“. Vis dėlto žvelgiant retrospektyviai, 

bene įsimintiniausias buvo nuolatinis 

ir neabejotinai „vitališkas“ VEKS reorganizavimas. 

Programą be paliovos keičiant, optimizuojant, ypač 

trumpinant, buvo įgyvendinti toli gražu ne visi net 

ir 2009-aisiais „popieriuje“ surašyti projektai. Besikeičiantys 

VEKS vadovai, Vilniaus merai, kultūros 

ministrai ne vienus metus kalbėjo apie reikšmingą 

progą atnaujinti kultūros infrastruktūrą (o du aukščiau 

minėti objektai vos atvėrę duris buvo sutapatinti 

su VEKS „sėkme“), bet argi kas nors imsis rimčiau 

matuoti VEKS rezultatus pagal nuolat besikeičiančių 

„planų“ retoriką? 

Simptomiška, kad tuo pat metu kai kuriuos plėtros 

projektus ėmė kuruoti Ūkio ministerija ir tai pasėjo 

nereikalingą įtampą tarp VEKS programos vykdytojų 

ir jos finansuotojų (čia nekalbu apie trumpalaikius 

skandalus ar „sąmokslo teorijas“). Buvęs kultūros 

ministro patarėjas Liudas Šukys viešai apgailestavo 

dėl lietuviškų statybos tradicijų ir statybininkų diktato 

politikams, jo pateikti palyginimai aiškiai bylojo 

ne kultūros naudai. Mat žiniasklaida tuo metu 

dūzgė dėl VEKS programai „netikėtai“ nubrauktų 

25 mln. Lt., nors Ūkio ministerija meno inkubatorių 

programai, tiksliau – statybos darbams, ramiausiai 

skyrė daugiau kaip 60 mln. Lt. 

Politikai, neretai demonstruojantys susidvejinusią 

sąmonę (realybė sau, viešieji ryšiai – sau), neslėpė ir 

neneigė, kad 2009-aisiais bankrutavo lietuviškas oro 

vežėjas, tačiau šio žodžio atkakliai vengė kalbėdami 

apie VEKS (patys šios įstaigos vadovai nesėkmes 

pripažino kur kas lengviau). Vilniaus vicemeras ir 

3

VEKS valdybos pirmininkas Gintautas Babravičius 

desperatiškai kartojo, kad tai buvo „labai labai sėkmingas 

projektas“, bet kartu pripažino, esą suvaldyti 

pakrikusią organizaciją ir programą, „kad šitas 

bombonešis su degančiais varikliais nusileistų 

saugiai ant žemės, nesitėkštų į ją“, kainavo begalę 

pastangų. Kone jėga bandomą išspausti „oficialųjį 

optimizmą“ ir gyrimąsi neapsakoma VEKS sėkme 

nesunku paaiškinti: juk kultūra (priešingai nei kokia 

nors UAB) iš principo negali bankrutuoti, nepaisant 

institucijų fiasko, finansinės atsakomybės stygiaus 

ar net įžūlaus politikų spaudimo. Demokratinėje visuomenėje 

visada būna tokių, kurie užsiima meno 

kūryba ar tiesiog daro tai, kas jiems patinka, kad ir 

kaip tą vadintume. 

Įdomu, kad net ir VEKS „saugumo reikalavimai“ 

atliepė globalų naujojo tūkstantmečio nerimą. Prieš 

2008-ųjų sutikimą miesto meras siekė sudrausminti 

fejerverkų mylėtojus ir apsaugoti Katedros aikštę, 

kuri Naujųjų metų naktį anksčiau visada virsdavo 

šiukšlynu. O artėjant 2009-iesiems ir kone intuityviai 

nujaučiant „nekultūringų“ sausio 16-osios riaušių 

grėsmę, ryžtingai siekta suvaldyti minias, užplūsiančias 

būsimąją kultūros sostinę. Iš anksto pareikšta, 

kad Naujųjų metų naktį bus imtasi neregėtų saugumo 

priemonių: Vilniuje bus sutelktos policijos pajėgos iš 

visos Vilniaus apskrities, patruliuos net kariuomenė. 

Senamiestyje ir jo prieigose bus uždarytas eismas, 

pėsčiųjų perėjose stovės kontrolės postai. Anot mero 

Juozo Imbraso, „į Katedros aikštę eisime kaip į lėktuvą: 

jokių gėrimų, sprogmenų ar petardų. Negalime 

leisti, kad būtų sugadinta šventė.“ 

Kartu su pirmaisiais 2009-ųjų nakties fejerverkais 

prasidėjusį skrydį Rūta Vanagaitė (viena iš buvusių 

VEKS vadovių) vėliau, neslėpdama apmaudo, pavadino 

lietuvių noru „iššokti aukščiau bambos“. Gal į 

tokius palyginimus nereikėtų kreipti dėmesio ir šį 

skrydį optimistiškai sieti su žavia jaunos šalies ambicija? 

Deja, 2009-aisiais vietoj pasiskraidymų tam 

pritaikytais orlaiviais orą dažniau drebino retoriniai 

palyginimai. Nors ir ne lakūnas, tačiau ekstremaliu 

sportu aktyviai užsiimantis vicemeras Babravičius 

2009 m. balandį pripažino: „Ketinta skristi su boingu, 

tai atitinkamai buvo ir įranga, ir visi kiti dalykai. 

Kai paaiškėjo, kad galimybių tam nėra, tenka perdarinėti.“ 

Tuo pat metu šis naujasis VEKS lėktuvo su 

dviem degančiais varikliais pilotas, pasidžiaugęs, 

kad orlaivį „net tokiomis aplinkybėmis pavyko nutupdyti 

saugiai“, keleiviams gana įkyriai rekomendavo 

persėsti į utopinį Guggenheimo laivą (įspūdingų 

gabaritų Zahos Hadid projektą žiniasklaida vadino 

ir upe atplaukusiu, ir kosminiu laivu). Matyt, dar 

gerokai prieš 2009-uosius politikai suvokė, kad vien 

VEKS „boingo“ menamam visos Lietuvos skrydžiui į 

pasaulio dėmesio orbitą nepakaks. Todėl dešiniajame 

Neries krante imta projektuoti Ermitažo-Guggenheimo 

muziejų, nors fakto, kad šis „kosminis laivas“ iš 

tikrųjų nutūps Vilniaus krantinėje, greičiausiai niekas 

neplanavo. 

Iš įsivaizduojamo „boingo“ mėginta persėsti į dar 

sunkiau įsivaizduojamą kosminį laivą, bet jokiu būdu 

nenorėta prisipažinti, kad net ir tas „boingas“ nebuvo 

konstruojamas. Blogiausia, kad nepasirūpinta net 

paprasčiausio orlaivio įranga. Žinoma, negalima sakyti, 

kad VEKS programai įgyvendinti ar Ermitažui- 

Guggenheimui atsirasti apskritai nebuvo rengiamasi. 

Vis dėlto pasitvirtino bent dvi senos tiesos: norėta 

kaip geriau, bet išėjo kaip visada, nes kairė ir vėl nežinojo, 

ką daro dešinė, arba atvirkščiai. Hipotetinio 

muziejaus turinys – Fluxus – yra pernelyg tąsus ir neapibrėžiamas 

įprastais meno kriterijais. Kai kuriuos 

politikus hipnotizavusi būsimojo daugiafunkcinio 

centro galimybių studija buvo sudurstyta iš pernelyg 

skirtingų audinių skiaučių – pasaulinio lygio ekspozicijų, 

vietinio (eksperimentinio?) avangardo, Litvakų 

kultūros centro, Jono Meko centro, kino bei kitokio 

pobūdžio salių ir t. t. Todėl meninė muziejaus 

vizija atrodė ne mažiau fiktyvi negu ekonominio pagrindimo 

„modeliai“, apskaičiuojantys į Vilnių neva 

atskrisiančių užsienio turistų naudą. Beje, projekto 

„krikštatėviai“ tiek ekonomikos kilimo metus, tiek 

sunkmetį vadino „pačiu geriausiu laiku“ globaliam 

muziejui Vilniuje nutūpti, ir tai nenuostabu – juk 

svajonėms nebūna tinkamo ar netinkamo meto. 

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Ne viešųjų ryšių erdvėje, o realiame miesto gyvenime 

kietoji forma (infrastruktūra) ir minkštasis 

turinys (kultūra) kelia nemažai „suderinamumo“ 

problemų. Deja, nėra jokios vienareikšmės, esą „Bilbao 

patikrintos“, formulės, kaip šiuos dalykus reikėtų 

„teisingai“ suderinti. Todėl ir užmojis įkurti naują 

Moderniojo meno centrą Vilniuje, dešiniajame Neries 

krante, sulaukia ne tik sveikinimų, bet ir abejonių, 

ar verta investuoti į dar vieną naują pastatą. 

MMC vadovai, kalbantys apie gyvą ir atraktyvų šeimos 

kultūros centrą, tuo neabejoja. Danguolė Butkienė, 

būsimojo muziejaus direktorė, teigia: „Kiekviena 

nauja parodų, koncertų ar teatro salė, atsiradusi 

mieste, pritraukia daugiau publikos. Matome, kaip 

suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, atidarius Nacionalinę 

dailės galeriją ir Dailės akademijos „Titaniką“. 

Vilniuje, lyginant su kitų Europos šalių sostinėmis, 

vis dar trūksta parodinių erdvių, ypač didesnių.“ 

Tokiems svarstymams galima pritarti arba ne, 

pavyzdžiui, man atrodo, kad miesto gyvybingumą 

(bent kol kas) sėkmingiau skatina ne tiek prestižiniai 

urbanistiniai projektai per se, kiek traukos taškais 

tapusios viešosios erdvės (tarp jų ir kai kurios 

ekspozicijos). Atšilus orams, dešiniojo Neries kranto 

pievas jau natūraliai užlieja įvairios poilsio bei 

pramogų iniciatyvos, net be didesnių pastangų „iš 

viršaus“. Akivaizdu ir tai, kad intervencinė politika 

(tai traktuoju ne vien kaip dotacijas, bet ir kaip 

pozityvius valingus sprendimus) kultūros laukui 

reikalinga labiau nei gležnai Lietuvos ekonomikai, 

anot kai kurių analitikų, žaliuojančiai „tartum žolė 

pavasarį“. 2 Nauji kultūros statiniai šioje situacijoje 

gali tapti rizikingi vien todėl, kad beveik neįmanoma 

prognozuoti, kaip jų funkcionavimą ir išlaikymą 

ateityje paveiks kitų, jau egzistuojančių ar dar tik 

planuojamų kultūros centrų veikla, juk, pavyzdžiui, 

niekur nedingo ir idėja įkurti daugiafunkcinį kultūros 

centrą ant Tauro kalno! Ne ką lengviau nuspėti 

oficialias kultūros politikos kryptis. Išoriškai mažiau 

efektingų, ypač nedidelių, miesto muziejų veiklai 

savivaldybė didesnės paramos kol kas nežada, 

vis dar nededama pastangų plačiau populiarinti ir 


Fluxus kolekciją, įsigytą 2007 m. Antra vertus, pavyzdžiui, 

miestui priklausantis Energetikos ir technikos 

muziejus, turintis veiklią vadovybę, puikiai 

funkcionuoja ir jau tapo patraukliu centru. 

Lietuvoje labai mėgstama ir lengviau sekasi kurti 

strategijas ir dalyti pažadus. Sostinės vadovų svajonės 

apie virtualius kosminius laivus ar bent transatlantinius 

lainerius sutapo ir su žemiškesniais statybų sektoriaus, 

taip pat su viešbučių ir restoranų lūkesčiais. 

Jau egzistuojančios kultūros institucijos nesunkiai 

apibrėžia savo misiją, surašo veiklos nuostatas ar reglamentus, 

pagal kuriuos viešumoje pateikiami įvairūs 

gražūs duomenys. Vis dėlto „minkštasis“ kultūros 

turinys turėtų būti suvokiamas ne vien naršant 

po virtualią erdvę ar tyrinėjant ataskaitas – jį reikėtų 

„apčiuopti“ stebint ir dalyvaujant, lankantis renginiuose 

ir bendraujant. Šiuo atžvilgiu verslininkų 

Danguolės ir Viktoro Butkų apsisprendimas kurti 

privatų muziejų, kuris pristatys Lietuvos, o ne pasaulio 

dailę, ko gero, gali tapti pozityviu trečiuoju keliu. 

Juk renkama reali meno kolekcija ir investuojama 

konkrečiame Lietuvos meno lauke. Belieka tikėtis, 

kad būsimas rezultatas leis praktiškai pajusti, kaip 

veikia iki šiol tik populiarinta, tačiau kol kas taip ir 

„nepatikrinta“ viešojo ir privataus sektorių partnerystė, 

siekiant tvarios miesto kultūros plėtros. 

1 Galima pritarti Ryčio Zemkausko minčiai apie Lietuvos galingųjų vaizduotės 

skurdą, mat pastariesiems, jei pavyksta būti išrinktiems į Seimą, 

norisi „pirmiausia pasirūpinti už mokesčių mokėtojų pinigus... gauti 

„prabangų“ automobilį. „Prabangos“ viršūne pas mus laikomi „bemsai“, 

„mersai“ ir „džipai“. Lygiai kaip Rusijoje, neslėpsime. Mažai kam kilo mintis 

būti originaliam – įsigyti pavažinėtą automobilį ar bent jau hibridą: 

Vakaruose ir JAV jie labai populiarūs tarp žaliuosius ir socialiai atsakingus 

vaizduojančių politikų bei verslininkų.“ Žr.: R. Zemkauskas. Kokie 

mes vargšai, www.alfa.lt, 2009-10-02. 

2 Šis Gitano Nausėdos poetinis palyginimas siūlo protingo sodininko „nematomos 

rankos“ įsikišimą, o tai gerokai skiriasi nuo veržlaus lėktuvo su 

narsiu pilotu įvaizdžių. Žr.: Š. Černiauskas, G. Nausėda: Lietuvos ekonomika 

– tartum žolė pavasarį, www.delfi.lt, 2011-06-01. 

5

Problemos ir idėjos 

Algis MICKŪNAS 

Kalba ir tiesioginė pasaulio patirtis 

lietuViškos kAlBos pAsAulis * 

Tęsdami svarstymus, kaip galėtume atsakyti į Kanto 

klausimą, kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai, 

prisiminkime, kad lietuvių kalba išreiškia labai konkrečią 

tautos patirtį ir atidų įsiklausymą į savo sielą. Šis įsiklausymas 

nebuvo teorinis, jis atsirado tiesiogiai bendraujant 

su gamta, jaučiant jos pulsą, kai viskas matuojama gamtos 

įvykiais ir ženklais. Ilgiausia metų diena buvo švenčiama 

kaip Saulės deivės sugrįžtuvės, visi darbai buvo planuojami 

pagal gamtos ciklus. Žirniai būdavo sėjami praėjus 

mėnesiui (vienam mėnuliui) po saulės dienos pavasarį, 

kai diena ir naktis susilygina. Tuoj po saulės dienos būdavo 

sėjami linai, o avižos – vyšnioms žydint. Rugius 

pjaudavo po žolių šventės (rugpjūčio 15 d.), o sėdavo 

per rudens lygiadienį. Net mėnesių pavadinimai susiję 

su gamtos ypatybėmis arba su darbo pobūdžiu. Gruodį 

žemę sukausto gruodas, rugsėjį sėjami rugiai, balandis – 

tai paukščio balandžio mėnuo. Vadinasi, pasaulio samprata 

laiko požiūriu yra cikliška, sukasi ratu, nes viskas 

kartojasi ir kartodamasis atsinaujina. Net žodis pasaulis 

yra konkreti gyvenimo po saule, užsiklojus dangumi, išraiška. 

Gyvendamas po saule, žmogus supranta laiką kaip 

nenutrūkstamą pasikartojantį saulės ciklą – ji pateka, 

pakyla ir nusileidžia. Saulei patekėjus, pasaulis nušvinta 

ir pražysta, šviesoje lietuvis švenčia savo gyvenimo dieną. 

Įdomu, kad pasaulį žmogus išvysta tik saulės apšviestą, 

todėl saulė yra šventa. Jos šviesa gamtiška, todėl joje viskas 

judru, gyva, viskas teka – ir saulė teka, ir upės teka, ir 

* Tęsinys iš nr. 6. Pabaiga. Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santa- 

ros-Šviesos suvažiavime 2011 m. birželio 24–26 d. Alantoje, Molėtų rajone. 

mergaitės išteka, nešamos gyvenimo srovės. Nors laikas 

yra ratas, viskas tame rate sukasi gyvybiškai. Tai leidžia 

suprasti konservatyvų pasaulio pasikartojimą (palyginkime 

su amžinu Nietzsche’s beveik tapatumo kartojimusi) 

ir pajusti gyvybingą pasaulio judrumą. 

Šiame pasaulio pasikartojime ir tekėjime viskas yra 

surišta ir suausta. Žemyna Motinėlė visus kantriai nešioja 

ir visiems dosniai dovanoja savo turtus. Nors ji juoda, 

bet joje slypi visos gėlynų spalvos. Ji visko yra turtinga. 

Pavyzdžiui, midus buvo aukojamas Patrimpui, gamtos 

dovanų dievui, ir Medeinei, deivei turtų, randamų giriose, 

ežeruose ir upėse. Bet Medeinė yra ir žemės medžių 

deivė, o medis – šventas, nes jis senesnis už kitus gyvuosius 

ir yra arčiau kūrybos, arčiau žemės, kuri dovanoja 

žmogui gyvybę. Žmogus yra susietas su žeme ir jos dosnumu, 

todėl artojas, ardamas pirmą vagą, įardavo gabalą 

duonos, pats žodis duona yra kilęs iš senovinio duonia 

(duoklė) – žmogus artojas davė žemei auką, duonią. 

Lietuvis palaikė gamtos pusiausvyrą: gaudamas duonią 

iš gamtos, žmogus turi duonią atiduoti/grąžinti gamtai. 

Pusiausvyra išreiškia ritmišką gamtos reiškinių pasikartojimą. 

Vienos jėgos sustiprėjimas suardo pusiausvyrą, 

gamta išmušama iš savo ritmo, o tai blogai, nes žmogus 

pats priklauso šiai pusiausvyrai ir šiam ritmui, juos suardžius, 

žmogus nukenčia. 

Pasak Vinco Vyčino, ši pusiausvyra ir ritmas yra realistinė 

gamtos samprata, ji neperkrauta technikų ir 

teorijų, pagrįstų vien žmogaus norais ir pažiūromis, ji 

nėra antropocentrinė, remiasi pagarba gamtos jėgoms. 

Vyčinas argumentuoja, kad lietuvių filosofija, atsiradusi 

iš jų patyrimo, kuris įsikūnijo kalboje, yra pranašesnė už 

modernių laikų filosofijos kryptis, pritariančias gamtos 

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

kontrolei ir išnaudojimui, kai nepaisoma nei jos ritmo, 

nei pusiausvyros. Šios kryptys padaro žmogų įstatymų 

steigėju, subjektu be gamtinių ypatybių, nes pasikliaujančiu 

vien teorijomis. Toks žmogus – tai grynas, transcendentinis, 

monistinis padaras, kuris žvelgia į gamtą kaip į 

objektą (Gégenstand), kaip į kažką, esantį prieš žmogų, 

tarsi pats žmogus gamtai nepriklausytų. Lietuvių filosofija, 

įsigyvenusi į kalbą, teigia, kad žmogus yra pasaulyje 

ir priklauso pasaulio vyksmui, jo jėgoms ir ritmui. Lietuvis 

suprato gamtą iš vidaus, o ne kaip objektą, esantį šalia 

jo, ne kaip išorinį, ne kaip svetimą, ne kaip alienus, iš kurio 

Vakarų filosofija išrutuliojo žmonių susvetimėjimą ir 

svetimumą tiek sau, tiek gamtai. Lietuvišką pasaulio kaip 

ritminės pusiausvyros sampratą išreiškia, pavyzdžiui, 

Krivio vaidmuo. Jo aukščiausias tikslas buvo pasiaukoti 

ir įžengti į laužą, sukrautą iš ąžuolo šakų – tokia auka 

būdavo reikalinga gamtos pusiausvyrai atkurti tada, kai 

gamta ją prarasdavo. 

Lietuvių kalba savitai išreiškia sampratą įvykių, turinčių 

savyje gyvybės principą. Toks principas kalboje 

išreiškiamas refleksyviomis veiksmažodžių formomis, 

atskleidžiančiomis visapusiškus ryšius. Pavyzdžiui, 

„žmonės susisėdo už stalo“. Tasai si parodo, kad įvykis 

įvyko pats iš savęs, iš savo pajėgų, o ne vien dėl išorinės 

įtakos. Įvykiai būna surišti vienas su kitu, bet jie turi 

ir savo vidinę dermę, kuri nėra pažeidžiama. „Prieš pat 

lietų susibūrė debesys“ – jie patys susibūrė iš savo vidinių 

jėgų. Taigi lietuviai pasaulio sąryšius supranta kitaip 

negu modernioji Vakarų filosofija arba Artimųjų Rytų 

kultai. Tai, kad įvykiai įvyksta patys savaime, rodo net ir 

kai kurių morfologinių formų galūnės: „Saulutė patekėjusi 

apžėrė visą pasaulį savo spinduliais.“ Ji pati įstengė 

patekėti. Ši išraiška yra arčiau klasikinės aristoteliškos 

graikų filosofijos, pagal kurią kiekvienas dalykas turi 

savo vidinius principus, savo physis, savo prigimtį. Bet 

ne kiekvienas įvykis gali be jokios atodairos paveikti kitus 

įvykius. Akmens pirštu neperkirsi. Ši filosofinė žiūra 

leidžia išskirti visų dalykų prigimtį, jų ryšį su kitais 

dalykais, atsižvelgiant, kas, nuo ko ir kodėl priklauso. 

Karvių neganysi smėlynuose. Toks pasaulio supratimas 

lemia lietuvių būdo pastovumą, suvokimą, kad ne viskas 

su viskuo dera, vienas dalykas gali būti tik su jam 


tinkančiais kitais dalykais. Jei sutampa su jais, jis su jais 

sutinka ir į juos įtinka. Tarp įtikusių dalykų atsiranda pusiausvyra 

ir harmonija – o tas lietuviui patinka. Lietuvis 

nenori per daug viršauti, jis nori sutikti, t. y. susitikti, būti 

kartu ir pritikti, nori gyventi taikingai, neperžengdamas 

gamtos pusiausvyros ribų. 

Šios ribos yra įžvelgiamos net aukščiausioje dvasinėje 

plotmėje, kai kalbame apie pasaulio sutvėrimą. Sutverti 

reiškia dalykams suteikti tvarumą. Tvėrinys, konkrečiai 

sakant, turi savo tvorą ir yra apribotas, be tvorų, kurios 

aptveria daiktus, dalykus, pasaulis būtų palaida bala. 

Iš šio tvarumo, iš sampratos, kad įvykiai žino natūralią 

savo vietą, lietuvis išsiugdė senovinę dorovę, paremtą 

dalia. Žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo 

ribas ir jų paisydama veikia savo viduje. Ši veikla negali 

būti visiškai laisva, nes negalima peržengti natūralių 

savo ribų. Žmogus, būdamas pasaulio dalis, kantriai priėmė 

ir savo dalią. Žmogaus elgesys yra geras, jeigu jis 

atitinka savo ribas ir prigimtį, paklusdamas savo daliai. 

Tokia dalios samprata artima senovės graikų dorovės 

sampratai. Aptarkime, pavyzdžiui, graikų deivės Atėnės 

vaidmenį Trojos kare. Hektoras turi stoti į dvikovą su 

Achilu. Žinodamas, kad Achilas yra nenugalimas, Hektoras 

išsigąsta ir nori pasitraukti iš mūšio lauko. Bet jam 

pasirodo Atėnė ir pažada, kad atsiųs pagalbininką. Stojęs 

į kovą Hektoras pamato, kad jokios pagalbos jam nėra. 

Mums, išpažįstantiems modernią moralę, atrodytų, kad 

Atėnė pamelavo. Bet pagal ankstyvąjį filosofinį graikų 

supratimą, kiekvienas įvykis turi savo physis, savo prigimtį, 

taigi savo dalią, kurios negalima išvengti. Atėnė 

nukreipė Hektorą atlikti tai, kas lemta jo dalios, todėl 

yra neišvengiama. Jis ne tik susitinka savo dalią, bet ir 

sutinka su ja, t. y. priima ją. Tame žmogus randa tikėjimą 

ir tikrumą – jis yra tikras, nes neišduoda savo prigimties. 

Tikrumas susijęs su tikėjimu, kuris yra ne religija, 

bet susitaikymas su pasaulio tverties ribomis. 

Ši dalios samprata yra susijusi su vidine savo kelio ir jo 

krypties nuojauta. Radęs teisingą kryptį, žmogus randa 

tiesą. Pasak Kazimiero Būgos, tiesa, teisybė, teismas yra 

atėję iš tiesumo. Tiesus susijęs su teise, taisymu, tiesumu. 

Kas tiesus, ištiestas, tas yra ir teisus, teisingas, o kas yra 

kumpas, sulenktas, tas yra neteisus, blogas. Blogis yra nu- 

7

krypimas nuo tiesumo, teigia Būga, juk ir žodis žala yra 

kilęs iš šaknies zvel, kuri reiškia būti kreivam, lenktam, 

palyginkime: pažvilęs, palinkęs, įžulnus, nukrypęs nuo 

tako. Išvesti mergaitę iš tiesaus (doros) kelio yra nusikaltimas 

prieš Mildą, meilės deivę. Jaunuolis nebuvo tiesus, 

jis nukrypo nuo meilės esmės, todėl padarė žalą. Tiesa 

susijusi su tiesiogine patirtimi ir yra tiesioginė šios patirties 

išraiška. Kaip minėta, lietuvių dainos rodo, kad jie 

turėjo „aštrią akį“, matė daiktus paprastai ir tiesiogiai, tokius, 

kokie jie yra tiesiame kelyje, suvokdami savo dalią 

ir ribas. Atrodo, kad lietuvių elgsena ir papročiai yra kilę 

ne iš antropocentriškos savivalės, bet atėję iš sampratos, 

kad pasaulis turi ribas, savo vidinius įvykius, kurie neatsiejami 

nuo konkrečios vietos ir kitų įvykių. Ši samprata 

lemia, kad lietuvių papročiai susiję su jų aplinka, 

be kurios tie papročiai neturi galios. Žmogus yra dalis 

tos aplinkos ir tų kelių, iš kurių nukrypti neteisinga ir 

žalinga. 

Peršasi išvada, kad lietuvių kalba perteikia ekologinę 

filosofiją, kuri siekia dalykų dermės, laikosi pusiausvyros, 

skatina patirto pasaulio supratimą ir žmogaus 

susipratimą pasaulyje. Tas su(si)pratimas gali būti susijęs 

su papratimu, pripratimu. Tai ypač aišku iš lietuvių 

žemdirbystės papročių – jaučiamas artimas ryšys tarp 

įvairių gyvūnų ir žmogaus. Jis tuos gyvūnus prisipratina 

ir jie pripranta prie jo. Nenustelbdamas, nepažeisdamas 

jų prigimties, neatimdamas jų savigarbos žmogus pri(si) 

pratina juos savo ir jų naudai. Vadina juos ne abstrakčiais 

numeriais, bet vardais, kildinamais iš jų būdo ir 

ypatybių: margis, pilkis, beragė, žalutė ir t. t. 

Gamtos evoliucija nėra procesas, nulemtas priežastingumo 

ryšių, kiekvienas dalykas turi savo užuomazgą – tai 

daigas, iš kurio išauga konkretus dalykas ir atskleidžia 

savo esmę. Pasaulis yra gyvas, viskas jame tarpsta iš 

daigų. Gamta yra moteriškos lyties, nes viskas gimsta iš 

jos. Kiekvienas dalykas turi savo būdą, ir tas būdas nėra 

primestas žmogaus. Tikrovė turi savo takus, kuriais teka 

gyvybė. Pasaulio tvarka atsiranda iš to, kad kiekviena būtybė 

laikosi savo tako ir išlaiko savo būdą. Tokią tvarkos 

sampratą galima palyginti su klasikine graikų filosofija, 

pagal kurią kiekvienas dalykas turi ribas (peras). Vystymasis 

buvo suprantamas kaip ėjimas į tikslą, į pabaigą, 

ir ta pabaiga (telos) reiškė, kad pasiekta riba (peras). Tas 

pats pasakytina ir apie formą – kiekvieną dalyką apriboja 

jo forma ir tos formos nebegalima pakeisti, nes ji sudaro 

to dalyko physis, jo prigimtį. Pagal pasaulio (kosmos) 

tvarką niekas negali peržengti savo paties ribų. Kai subrandinami 

vaisiai, gamta vėl viską pradeda iš naujo, iš 

daigų vėl išauga nauja gyvastis, paveldėjusi savo pirmtakų 

savybes. Paveldėjimas suteikia valdžią – visus gamtos 

dalykus valdo tai, ką jie paveldi iš pirmtakų. Nėra jokios 

savivalės, visi dalykai turi savo formą ir savo paveldą, kuris 

glūdi juose kaip prigimties dalis. Tvarka yra išlaikoma, 

radikalių pasikeitimų nėra. Viskas sukasi cikliškai. 

Žmogaus tvarka: visuomenė 

Tokia pasaulio samprata lietuviai grindžia ir bendruomeninę 

arba visuomeninę tvarką. Žodžio visuomenė šaknis 

viš leidžia suprasti, kad pasaulis suvokiamas kaip visata, 

kaip tai, kas vieša ir atvira. Net ir dievybė buvo pavadinta 

viešpačiu. Viešybė reiškia priklausymą visatai ir kartu 

žmogaus priklausymą viešumai, laikantis paveldėtos 

tvarkos, suvokiant, kad gyvenimas teka ratu. Viešumoje, 

atvirume lietuviai kūrė savo gyvenimą. Aiškiai matyti 

ryšys su ugnimi, ugnies garbinimas. Prieš saulės dieną 

visos ugnys būdavo užgesinamos, iš ąžuolo šakų krivis 

užkurdavo/sukurdavo naują ugnį Perkūno garbei. Iš to 

laužo žmonės nešdavosi nuodėgulius namo, kad įkurtų 

namų židinį, namų ugnį, kuri atspindėdavo saulės šviesą, 

jos šventę, jos šventumą. Ugnis buvo šventa, taigi ir žmonių 

sukurta šeima turėjo būti šventa, gyvenanti ugnies ir 

saulės šviesoje. Sukurti šeimą, vesti, reiškė užkurti namų 

židinį, atnaujinant ugningą gyvenimo aistrą. Ta aistra 

negalėjo būti nuodėminga, nes žmogus buvo gimęs ne 

iš Adomo nuodėmės, jis buvo paveldėjęs gyvybės daigą, 

kuris pražysdavo puoselėjamas šeimos, jausdamas artimųjų 

meilę. Artimas yra tas, kuris arti gyvena, šis artumas 

ir artimo meilė skamba ir vokiečių, ir anglų kalbose: 

žodžiai Náchbar ir Neighbour reiškia arti gimusius. Ir lietuviams 

artimieji yra jų giminės, gimę iš to paties daigo 

ir siejami panašaus gyvenimo būdo. 

Tas artimasis, kuris ne giminė, – tai kaimynas, gyvenantis 

tame pačiame arba netolimame kaime. Jei jis vedė 

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

dukterį – išvedė iš tėvų namų į savo namus, vadinasi, 

susiejo abejus namus giminyste, sumaišė jų daigus, sukūrė 

naują šeimos židinį. Tai šventa šventė, išreiškiama 

vestuvių puota, dainomis ir aistringais šokiais. Išsipildė 

tai, ko taip ilgėtasi, kai ilgais vakarais jaunos mergaitės 

dainuodavo ilgesio dainas. Bet kas gi yra ilgesys? Jis apima, 

kai nutolsta tas, kas buvo labai arti. Dainos išreiškia 

mylimojo – artimiausio žmogaus – nutolimą. Bet štai ilgesys 

išsisklaido, nes jaunamartė išeina su tuo, kas išveda 

ją vestuvėse, per kurias ji išpildo savo dalią, atlieka tai, 

kas skirta prigimties: mergaitė tampa moterimi. Žodis 

moteris yra iš bendros šaknies su motina. Lietuviai turi 

Laimą, kuri visada yra tiesi, nenukrypstanti, ji prižiūri, 

kad viskas klotųsi pagal dalią, todėl neša tvarką ir taiką. 

Moteris tampa namų ponia, plg. graikų potnia, sanskrito 

patni ir lietuvišką pati. Išėjusi į pačias, ji turi teisę su savo 

pačiu važiuoti į viešnages, būti viešnia, būti viešumoje. 

Moteris yra lietuviškų namų simbolis, o tie namai – 

tai gimtinė, puoselėjama iš kartos į kartą. Pasak Juozo 

Ereto, lietuvė moteris yra namų dvasia. Ji kursto namų 

židinį, aplink namus žydi jos pasodinti ir prižiūrimi gėlynai, 

ji augina naujas kartas nuo mažutėlio iki didelio, 

nuo daigelio iki gėlės, nuo avinėlio iki avino. Mažybinis 

kalbos vainikas, anot Ereto, irgi yra sukurtas lietuvės 

moters, kurios jautrumas aplinkai leidžia jai pajusti ir 

sutapti su daugybe gyvybinių skirtumų ir skirtumėlių, 

įpinant juos į kalbą ir į dainas. Lietuvė moteris yra nenuilstanti 

lietuviško gyvenimo audėja. Jos rankų darbo 

audiniuose sutelktas visas pasaulis: saulelėje vešintys gėlynai, 

rugiuose glūdinti žemės duonia, dangaus ir žemės 

spalvos. Ji yra lietuviško pasaulio audėja – panašiai iš 

linų saujelės atsiranda balinta drobė, – ir jame gimusio 

žmogaus dalios lėmėja. Ji įaudžia ne tik spalvas, bet ir 

dainų ritmus, ir savo sielą. Lietuvė moteris, atrinkdama 

lino siūlus, įpindama lauko gėlynus, pasaulio spalvas ir 

ritmą, kaimo gryčioje tyliai nuaudė vieną iš seniausių 

pasaulio sampratų. 

Daugelyje senųjų tradicijų dainius, žynys (sage-saga) 

buvo savo žmonių dalios audėjas. Jis žinojo tos audnos 

siūlus ir tai, kaip kiekvienas yra supintas su kitu, t. y. 

kaip suausti pasaulio takai. Pavyzdžiui, Ohura Mazda, 

sudėjusi šaknis men (turėti dvasinę aistrą) ir dhe (sukur- 


ti ir tverti), turėjo galią siūlų audnoje atrasti pasaulio 

takus. Pasaulį į poeziją, į dainas įaudė poetes, vateos, 

iš to atsirado vipra (virpėti, dainos aistra) ir kartu vat 

(supratimas). Vedose dainius paruošia audną (taks) su 

savo aidu, balsu (taks-vacamsi), taip atsiranda žodis 

tekstas. Graikai šlovino mūzas, įkvepiančias kūrybos 

aistrą, ir vadino jas techtonarchos (pirmapradėmis audėjomis). 

Graikų kalbos žodžiais – priešistorinis žynys 

ir dainius – olenos – buvo pavadintas originalus tekstas 

(archi-tektas): arche – pagrindas, techtos – audna). Lotynų 

kalboje ordo, ordior reiškia tą patį: stropų siūlų 

išskirstymą audnoje. Indoeuropiečių literatūroje 

gausu audimo metaforų. Vedos maldoje rašoma: kad 

man takas nebūtų paprastas, kai aš audžiu dainą. Odino 

mįsles įmenantis milžinas Vafprudnir yra stiprus 

(prudr) audime, anglosaksų vodcraeftum-vaef reiškia 

tą patį: suaudžia dainą su galia. Senovės Islandijoje 

audna yra dalios audėja. Šioje audnoje įaustas žmonių 

supratimas apie pasaulio takus. Sagė, saga, žynys, 

dainius, kuris supranta pasaulio audną, jo tekstą, jo 

„architektūrą“. 

Lietuvė moteris savo rankomis yra įaudusi jos patirtą 

pasaulį ir net žmonijos atmintį – jos audna yra 

lietuviškai apdainuotas pasaulis. Ji yra ne vien biologinė 

mūsų motina, ji nuaudė mūsų gimtinę, mūsų 

pasaulį, kuriame esame gimę. Ji pina pintines iš karnų 

ir vytelių, įpindama į jas aplinkos ritmus, mergaičių 

dainas ir šokius. 

Bet ir jis yra prisidėjęs prie pasaulio audnos. Jis yra 

pats, šeimininkas, kuriantis įrankius, kurie pritinka rankai. 

Jis stato pasaulį savo rankomis ir joms pritaikytais 

įrankiais. Jis įrengia pastogę sau ir jai, ir visiems gyvūnams, 

kurie atsiduria po ta pastoge. Čia samprata yra 

tiesioginė ir susieta su tiesioginiais veiksmais, su ranka 

ir su galva, nes jis apgalvoja, ką reikia daryti, kokį 

grūdą kokiam laukui parinkti, kokį putojančiam alui, o 

kokį – duonai. Sukūrę šeimos židinį, jie abu (senovinis 

žodis mudu) savo rankomis sukuria savo pasaulį, eidami 

paveldėtais takais ir jais nukreipdami po gimtinės stogu 

tekantį gyvenimą. 

Lietuviai nebuvo egocentrikai, viską kildinantys vien 

iš savęs. Jie dar yra sutapę su gamta ir jos įvykiais, dar 

9

nėra nutolę nuo pasaulio, nuo žemės ir nuo kitų, dar 

gyvena visuomenėje, jai priklauso ir yra jos dalis. Jų 

veiksmai yra ne privatūs, bet vieši, visų matomi ir visų 

veikiami. Jiems pasaulis nėra „objektas“, nuo kurio jie atsitraukę 

ir kurį išnaudoja savo „laimei“ ir troškimams. Jų 

troškimai vis dar yra susieti su gamta, su jos troškimais, 

su jos pusiausvyra. Jie yra tikri demokratai, nes leidžia 

visatos gyvenimui tekėti jam įprastais takais. 

Būdami atviri, priklausomi (klausa) nuo giminės ir 

kaimynystės, lietuviai yra vaišingi, nes to reikalauja dosnioji 

motina žemė. Lietuvių kalba tiesiogiai ir tyrai išreiškia 

viską, apie ką yra kalbama. Bet tos kalbos reikia 

išmokti klausytis, kad per ją mums bylotų pasaulis ir mes 

bylotume jam. 

Pastabos apie „svetimpročius“ 

Ką gi mums, visų bangų išeiviams, veikti, atradus 

arba pažinus lietuvišką pasaulį, supratus jo kalbą? Mes 

gyvename laisvi, bet ar tos laisvės sampratą gavome iš 

lietuviškos žemės, iš lietuviško žodžio? Laisvė juk reiškia 

leisti sau būti tuo, kas esi, ir leisti visiems kitiems 

būti tokiems, kokie jie yra. Bet tai nereiškia, kad laisvė 

yra daryti ką užsimanius, tai jau būtų nebe laisvė, o 

paleistuvystė, išklydimas iš gyvenimo tėkmės takų, iš 

pasaulio audnos, iš lietuvio dalios. 

Lietuviai savo nelaimei yra per daug prisiskolinę 

„svetimpročių“. Jie kovoja už svetimžodžius, jau sulinkę 

nuo tų žodžių naštos, ir daro žalą lietuvybei, 

nukrypsta nuo tiesos, nuo tiesaus lietuviško tako. Jie 

nebesu(si)tinka tuose takuose, o ir susitikę nebeturi 

tarpusavy darnos. Jie nebesijaučia įausti į lietuvės motinos 

audną, į jos kalbos siūlus, į tuose siūluose įaustą 

Lietuvos ritmą, dainas, spalvas ir melodijas. Jie didžiuojasi 

įsiaudę į kitus pasaulius, nesuprasdami, kad 

jų pačių pasaulis, esantis ir atrandamas jų kalboje, yra 

pats gyvybiškiausias, patrauklus net svetimšaliams. 

Jie pamiršta, o gal niekada nežinojo, kad jų kalba išreikšta 

pasaulio samprata yra tokia pat tobula, o gal 

net gilesnė ir sudėtingesnė už daugybę kitų sampratų. 

Jų kalbos gelmės saugo dar beveik „nekaltą“ visos indoeuropiečių 

kultūros patirtį. 

Argi nebūtų maloniausia ir kilniausia tuos pramintus 

takus prisiminti, tuose gimtinės takuose susitikti, 

kad atrastume vidinę pusiausvyrą ir tarpusavio darną? 

Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės moks- 

lo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Individo so- 

cialinis ir kultūrinis tapatumas“. 

Literatūra 

K. Būga, Rinktiniai raštai, 1 tomas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės lite- 

ratūros leidykla, 1958. 

S. K. Chatterji, Balts and Aryans in their Indo-European background. Simla: In- 

dian Institute of Advanced Study, 1968. 

M. Durante, Ricerche sulla preistoria della lingua poetica greca. La terminologia 

relativa alla creazione poetica. Roma: Rendiconti, Classe di scienze morali, 

storiche, critiche e filologiche, 15, 1960, p. 231 249. 

A. Landsbergis & C. Mills, The Green Linden: Selected LithuanianFolk-Songs. New 

York: Voyages Press, 1964, from the Introduction by M. Gimbutas. 

M. Heidegger, “Bauen, Wohnen, Denken” in Vortraege und Aufsaetze. Pfullingen: 

Neske, 1954, p. 145–163. 

V. Jungfer, Litauen, Antlitz eines Volkes. Leipzig: Breitkopf & Härtel, 1938. 

K. Kerenyi, “Was ist Mythologie?” in Europaeische Revue. Leipzig: [s.n.], 15 Juni 

1939, p. 7ff. 

O. Kratins, An Unsung Hero: Krišjānis Barons and His Lifework in Latvian Folk 

Songs. Western Folklore, Oct., 1961, vol. 20, no. 4, pp. 239-255. 

A. Maceina, Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija, 

1978, p. 57ff. 

S. G. Oliphant, “Sanskrit dhénā= Avestan daenā = Lithuanian dainà” in Journal 

of the American Oriental Society, Dec., 1912, vol. 32, no. 4, p. 393–413. 

W. F. Otto, Die Gestalt und das Sein. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 

1974. 

A. Landsbergis & C. Mills, The Green Linden: Selected LithuanianFolk-Songs. New 

York: Voyages Press, 1964, from the Foreword by R. Payne. 

P. Thieme, “Die Wurzel Vat” in Asiatica. Festschrift Friedrich Weller, Leipzig: [Otto 

Harrassowitz], 1954, p. 656–666. 

K. H. Volkmann-Schluck, Einfuehrung in das philosophische Denken. Frankfurt 

(am Main): Klostermann, 1965, p. 54ff. 

V. Vycinas, Our Cultural Agony. The Hague: M. Nijhoff, 1973, p. 66f. 

S. Vydunas, Litauen in Vergangenheit und Gegenwart, Tilsit : Verlag der Buchdruckerei 

Lituania, 1916, p. 87f. 

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


Zecharia PLAVIN 

Apie pAGieŽą ir BendrAdArBiAVimą 

tArp kultūrŲ 

Kaune, Vytauto gatvėje, šalia remontuojamo namo 

statybininkai užtvėrė šaligatvį, palikę tik jo bordiūrą. 

Tokiomis sąlygomis žmogus, gerbiantis pėsčiųjų 

eismo taisykles, todėl nenorėdamas eiti gatve, turi parodyti 

tikrą ekvilibristo meistriškumą, nes ant bordiūro 

telpa vos viena koja. Kruopščiai paisydama taisyklių, 

tuo kelkraščiu ėjo jauna moteris, susilenkusi, vesdama 

už rankos mažą vaiką, kuris vis klimpo į purvą, žlegsintį 

po aptvaro lentomis. Kartais abu neišlaikydavo 

pusiausvyros ir įbrisdavo į šalia kliokiantį purviną vandenį. 

Smarkiai lijo. Moteris negalėjo išskleisti skėčio, 

nes trukdė aukšta statybininkų tvora. Staiga ji pamatė 

mudu su žmona – pasiėmę skėčius ir ratuotus lagaminus, 

linksmai žygiavome į autobusų stotį pačiu Vytauto 

gatvės viduriu (tą ketvirtadienio rytą mašinų beveik 

nebuvo). Piktai žvilgtelėjusi į mus, moteris apkeikė 

savo vaiką ir šiurkščiai ištempė jį iš purvo. 

Neturėjau jokios galimybės tam vaikui padėti – šią 

akimirką buvau jo mamos kosminis priešas, velnio pasiuntinys 

Žemėje. Tai buvo tikra, nors ir kukli, pagiežos 

apraiška. Būtent apie šitą reiškinį, vadinamą prancūzų 

kalbos žodžiu ressentiment, buvau pakviestas kalbėti 

Pasaulio lietuvių simpoziume Kaune. 

Kodėl moteris įniršo? Kodėl ji taip šiurkščiai elgėsi 

su niekuo dėtu savo vaiku, pamačiusi, kaip kiti žmonės, 

užuot kankinęsi, laviruodami užtvertu šaligatviu, 

smagiai žingsniuoja gatve? Moters pagiežą interpretuoju 

taip: ji dorai laikosi valstybėje priimtų ir gerbiamų 

taisyklių, todėl eina šaligatviu, kad ir kiek mažai jo būtų 

likę. Valstybė (šiuo atveju statybininkai) šią moterį nuskriaudė, 

priversdama ją ir jos vaiką nepatogiai kerėplinti 

kelkraščiu, bristi per purvą, nes eidami gatve jie 

nusižengs taisyklėms. Du lengvabūdžiai, šiai valstybei 

neįsipareigoję užsieniečiai akiplėšiškai nesilaikė tų privalomų 

taisyklių ir būtent toji nepagarba leido jiems 

likti sausesniems ir jaustis patogiau. Tai akivaizdi košmariška 

neteisybė. Kas beliko daryti tai moteriai? Bejėgišką 

pyktį, pagiežą „visam pasauliui“ ji išliejo rėkdama 

ant nekalto, nuo jos priklausomo vaiko, nekantriai ir 

šiurkščiai tempdama jį tolyn. 

Akivaizdu, kad moteris nekaltino valstybės (tų statybininkų, 

nors būtent jie privertė ją kabarotis ant bordiūro). 

Moteris kaltino mus, pažeidžiančius taisykles, 

taigi negerbiančius jai brangios šalies. Kas užmokėjo 

už šitą jos nuoskaudą? Vaikas, kuris mūsų, piktadarių 

pažeidėjų, net nematė. 

Daug metų buvau šventai įsitikinęs, kad pyktis, ieškant 

teisingumo, yra gėrio varomoji jėga. Tai man atrodė 

ypač svarbu Izraelyje, kur gyvenu ir praktikuoju 

savo paties visuomeninį pilietiškumą. Dabar taip jau 

nebemanau. 

Viskas prasidėjo nuo tada, kai 1978–aisiais, antraisiais 

mano buvimo Izraelyje metais, mokslo įstaigos, 

kurioje mokiausi, pianistų konkurso žiuri skyrė man 

pirmąją premiją. Pagal konkurso sąlygas gavau teisę su 

tos įstaigos orkestru groti savo paties pasirinktą kūrinį. 

Šventinis laureato benefisas turėjo įvykti po dešimties 

dienų. Priėjęs prie orkestro dirigento, prisistačiau ir 

11

džiugiai pranešiau, ką ketinu groti. Dirigentas pasakė, kad 

studentų orkestras gali su manimi groti tik Bacho koncertą 

d–moll, kurį jie išmoko dar prieš pianistų konkursą. 

Šį koncertą grojo mergina, dalyvavusi konkurse ir gavusi 

antrąją vietą. Talentinga pianistė (dabar mes draugaujame 

šeimomis) tada mokėsi pas Patį Svarbiausią Profesorių. 

Pirmoji premija turėjo būti paskirta, aišku, jai, * bet į žiuri 

tais metais pakviestas studentų atstovas sumaišė kortas ir 

jo balsas lėmė, kad premija teko man (po to įvykio studentų 

atstovai daugiau niekada į žiuri nebebuvo kviečiami). 

Jeigu viskas vyktų šiandien, gal vargais negalais išmokčiau 

tą Bacho koncertą ir, apsimovęs įžūliai raudonomis 

kojinėmis, iš gaidų jį pagročiau. Bet tada buvau 

drovus jaunuolis, labai nenorėjau lipti į sceną su protesto 

jausmu širdyje (šiuo atžvilgiu buvau visiškai teisus – apimtas 

protesto įkarščio, kažin ar tinkamai pagrosi sudėtingą 

partitūrą). Bacho koncerto aš atsisakiau ir su tos 

įstaigos orkestru negrojau niekada. 

Mano pilietinė sąžinė sukilo, ėmiau įdėmiai sekti, kur 

kokios neteisybės vyksta, savo pasibaisėjimą jomis liedamas 

draugams ir artimiesiems. Mano širdį užplūdo 

pilietinis pasididžiavimas – juk atvirai baisiuosi vis didėjančiu 

neteisybių kiekiu! Neteisybės labai greitai užpildė 

visą mano horizontą, daug metų nemačiau nieko, išskyrus 

jas. Laikiau save didvyriu. Nekreipiau dėmesio į tai, 

kiek žmonių įžeidžiau, nė sekundės dėl to nesikrimsdamas. 

(Kadaise užgauti žmonės tik pastaruoju metu ėmė 

man priminti, ko „pasiekiau“ tarpusavio bendravime tuo 

„totalinio baisėjimosi“ laikotarpiu.) 

Apimtas švento įniršio, galėjau skaityti tik tokią literatūrą, 

kuri energingai liejo įtūžį dėl neteisybių ir kurios 

meninis metodas buvo arba arši košmariška distopija 

arba makabriškas groteskas. Niekaip negalėjau 

suprasti, kodėl dauguma Izraelio rašytojų romanus ir 

apysakas rašo ramiu tonu. 

* Kokia komiška ir užgauli būna „išankstinio žinojimo“, kas nugalės, išraiška, 

pademonstravo pasaulio jaunimo (iki 19 m.) krepšinio čempionatas Rygoje. 

Per apdovanojimo ceremoniją, skambant Lietuvos himnui, iš viršaus 

pasipylė… Serbijos vėliavos spalvų balionai! Matyt, čempionato rengėjai 

latviai neabejojo, kad pasaulio čempionais taps ne lietuviai, o serbai. – 

Red. pastaba. 

Ėmiau neapkęsti ir Izraelio rašytojų. 

Bet taip susiklostė likimas, kad susipažinau su rašytoju 

Danu Tsalka, gimusiu 1936 m. Varšuvoje. (Jis, deja, 

mirė vėžiu 2005–ųjų birželį.) Danas padovanojo man 

keletą savo knygų, kurių tada irgi negalėjau skaityti, nes 

jose buvo per mažai įtūžio. 

Mane užvaldęs pyktis reiškė nepaliaujamą kovą su 

neteisybėmis, todėl emocinė pusiausvyra atrodė prilygstanti 

moralinei išdavystei. Danas suprato mano 

būseną ir keletą kartų pakvietė susitikti. Iš jo tada (o 

tai buvo 9-ojo dešimtmečio pati pradžia) pirmąkart 

išgirdau prancūzišką sąvoką ressentiment (pagieža, 

kerštingumas). Danas šį terminą vartojo panašiai kaip 

Nietzsche, tvirtinęs, kad Tikras Žmogus (Antžmogis) 

neįsileis ressentiment nuodų į savo sielą. 

Tada nelabai gilinausi į Dano žodžius. Tik praėjus 

daugeliui metų pagaliau suvokiau šios sąvokos reikšmę 

ir žlugdantį ressentiment poveikį. Ėmiau žvelgti į Izraelio 

visuomenę, analizuodamas jos ressentiment. Bet man artimesnė 

ne Nietzsche’s, o Maxo Schelerio (1874–1928) šios 

sąvokos samprata. 2007–2010 m., remdamasis Schelerio 

metodologija, parašiau didelį tekstą apie Izraelio bėdas. 

Prieš mėnesį man buvo pranešta, kad ši studija – su pataisymais 

– iš principo priimta ir bus spausdinama. 

Apie visa tai mąsčiau vykdamas į Lietuvą, kur buvau 

pakviestas pasidalyti mintimis apie žmogišką bėdą ar 

ydą, prancūzų vadinamą ressentiment. 

Simpoziume kalbėjau taip: 

Terminą ressentiment vartojo ir Sørenas Aabye 

Kierkegaard’as (Two Ages: A Literary Review), ir 

Friedrichas Nietzsche (On The Genealogy of Morals 

§§ 10–11), bet aš remiuosi gerokai platesniu socialiniu 

psichologiniu šio reiškinio aprašymu, kurį pateikė 

įžymus visuomenės tyrinėtojas Maxas Scheleris 

studijoje Ressentiment (1912). Pasak jo, tai „bejėgiškas 

pasipiktinimas, patiriamas žmogaus, kurio garbę 

pažemino, fizinei gerovei smarkiai pakenkė stipresnis 

žmogus arba stipresnių žmonių grupė. Bejėgiškas pasipiktinimas 

pamažu užvaldo jo sielą ir pripildo ją 

neapykantos, kuri smurto ir pažeminimo veiksmais 

nukreipiama prieš niekuo nekaltus silpnesnius asme- 

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

nis, dažniausiai prieš artimuosius, priklausomus nuo 

jo.“ 

Ressentiment yra baisi griaunamoji jėga, kurios aukų 

neįmanoma numatyti ir kuri išardo žmonių santykius, 

atima galimybę gyventi kartu. 

Ressentiment ypač klesti nepritekliaus ir tironijos sąlygomis, 

kai režimas, siekdamas dominuoti, jėga verčia 

žmones elgtis prieš savo moralinius įsitikinimus ir teisingumo 

supratimą. 

Taip pat ressentiment atsiranda kaip neišvengiamas 

netinkamos metaideologijos arba klaidingo tapatinimosi 

padarinys, nes netinkama metaideologija 

skatina socialinės sistemos autoritarizmą ir antihumaniškumą, 

o tai sukelia sunkias ressentiment bangas 

visuomenėje. 

Nuo 1992 m. dažnai lankausi Lietuvoje. Man pasisekė 

– turiu čia artimų vaikystės draugų, o jūsų atgautos 

Nepriklausomybės metais įgijau keletą naujų brangių 

bičiulių. Per šią nuoširdžią draugystę man atsiveria 

Lietuva, graži šalis su problemomis, kurios – nustebau 

tą suvokęs – labai panašios į reiškinius, giliai ir sunkiai 

žeidžiančius Izraelį. Nors mūsų šalių visuomenės 

labai skiriasi, istorinės ir socialinės aplinkybės 

irgi skirtingos, bet atmosfera, deja, ir vienur, ir kitur 

pritvinkusi vienodai bejėgiško pykčio, kuris dažnai 

nukreipiamas į silpnesniuosius, paverčiant juos be 

kaltės kaltais. 

Maža šalis, neturinti strateginių gamtos išteklių, persekiojama 

nuolatinės baimės dėl galingų kaimynų grobuoniškų 

užmačių, neišsilaisvinusi iš slegiančios istorinės 

tremčių, žudančių okupacijų patirties, nemokanti 

tvarkytis pagal socialinės demokratijos principus, išugdžiusi 

palyginti nedaug žmonių, kurie ramiai jaustųsi 

ir sėkmingai dirbtų, perpratę Vakarų liberalizmo schemą, 

yra patogi dirva vešėti visuomenės disharmonijai 

ir ressentiment. Šalies valdžia – neneigiu nuoširdžių jos 

pastangų ir akivaizdžiai dorų siekių – po tarptautiniu 

„efektyvaus globalizmo“ skėčiu neįstengs sukurti sąlygų, 

kurios padėtų visuomenei greitai persitvarkyti 

ir harmoningai gyventi. Tačiau atsiranda galimybė 

tam tikram kiekiui žmonių, gerai perpratusių siste- 


mą, greitai praturtėti ir atsiskirti nuo daugumos. Tai 

lemia, kad politika suskyla į dvi dalis: viena atsigręžia 

į įtakingus prasisiekėlius, kita – į daugumą, kurią 

traktuoja kaip „masę“, bet ne kaip pavienius žmones. 

O tada atsiveria gilus tautinės pagiežos (ressentiment) 

krateris. 

Perpildydama sielą, pagieža paralyžiuoja santykius 

tarp žmonių, naikina jautrumą, skatina būti plėšriais 

savanaudžiais ir visiškai atšaldo norą įsijausti į kitų 

emocines būsenas. Kiaulystė (teatleidžia man niekuo 

dėtos kiaulės) kitų atžvilgiu tampa norma ir yra priimtinas 

tramplinas kiekvienam, turinčiam energijos 

siekti karjeros. Alisos Rozenbaum (Ayn Rand) ir Miltono 

Friedmano įteisintą „efektyvų egoizmą“ globalizacija 

pavertė religija, kuri ideologiškai pagrindžia 

nejautrumą ir nepagarbą eiliniams žmonėms. Taip 

masiškai platinami ressentiment nuodai. Žmonės bėga 

iš savo valstybės. Matau šį skaudų reiškinį ir Lietuvoje. 

Tyrinėdamas ressentiment aptikau du būdus, kaip 

jį neutralizuoti – transcendentalų hierarchinį ir profesionalų 

tarpkultūrinį. 

Pirmąjį būdą romane „Vargdieniai“ genialiai aprašė 

Victoras Hugo. Pamenate, Žanas Valžanas, 19 metų 

kalėjęs už tai, kad pavogė duonos kepalą badaujančiai 

savo motinai pamaitinti, išėjęs į laisvę neapkenčia 

viso pasaulio, nes ir pats yra jo nekenčiamas, neturi 

nei kur pernakvoti, nei ką valgyti. Mirtinai nusikamavęs, 

jis atsiduria vyskupo Bienveniu namuose, ten yra 

pavaišinamas ir gauna nakvynę. 

Naktį pabudęs, pavagia sidabrinius šaukštus ir pabėga. 

Policija jį nutveria ir atveda pas vyskupą akistaton. 

Valžanas apstulbsta, išgirdęs vyskupą sakant, 

kad šis padovajonęs tuos šaukštus paleistam kaliniui, 

gaila, pamiršęs atiduoti dar ir sidabrines žvakides. Po 

to vyskupas tyliai paliepia Valžanui, kad parduotų ką 

pavogęs ir už tuos pinigus susikurtų tokį gyvenimą, 

kad siela džiaugtųsi, – tai būsianti didžiausia dovana 

Dievui. 

Sukrėstas vyskupo poelgio, Valžanas patiria sielos 

atpirkimą – nuo tada jis gyvena visiškai kitaip, spinduliuodamas 

meile ir jautrumu artimiesiems. 

13

Mūsų laikais šis „Vargdienių“ epizodas dažnai 

praleidžiamas, tarsi audringai romantiško romano 

kontekste būtų neesminis, bet iš tikrųjų jis parodo 

labai taurų, deja, labai retai taikomą būdą, kaip išgydyti 

sielą nuo bejėgiško pykčio ir velniškų jo nuodų, 

dažniausiai nukreipiamų į dar silpnesnį nekaltąjį. 

Šis išlaisvinimas yra Pasaulio Teisuolių kelias, bet jis 

pažįstamas gal tik tiems, kurie augo su meile širdyje 

arba besąlygišką meilę patyrė vėliau. Šiuo atveju patarti 

ką nors, būtų tolygu auklėti žmogų, kad jis taptų 

Leonardo da Vinci’u arba Mozartu. Unikalią transcendentinę 

dovaną suteikia ne auklėjimas ir, žinoma, 

ne turtai, o tik besąlygiška meilė ir įkvėpimas, todėl 

prikelti naujam gyvenimui tą, kurį apnuodijusi neapykanta, 

gali ir neturtingas, šlovės spinduliuose nesimaudantis 

žmogus. 

Yra ir antras būdas, kaip išgydyti sielą nuo pykčio, – 

tai atrandama „pakeliui“, t. y. dirbant vienoje srityje ir 

randant „bendrą kalbą“ arba turint bendras profesines 

vertybes su bendradarbiais. Profesinė – bet kurios srities 

– edukacija yra transcendentalumo apraiška. Profesijos 

viršūnė – tai žmogiškoji kūryba, kurios horizontas 

yra tai, kas dar nepažinta. Kiekvienas žmogus, 

ilgai mokęsis tam tikros disciplinos ir investavęs į ją 

savo pastangas, žino, kad egzistuoja pasakiška galimybė 

priartėti arčiau jos horizontų. Daugelis, iš tolo pajutę 

tokią perspektyvą studijų metais, vėliau atitolsta 

ir gyvena inertiškai, neperžengdami profesijos nustatytų 

ribų. Tokius žmones kamuoja rutinos nuobodulys, 

apima bejėgiškas nepasitenkinimas ir kyla grėsmė 

apsinuodyti ressentiment. 

Bet transcendentali šviesa gali įsižiebti net vėlyvame 

amžiuje, net dirbant nepalankiomis sąlygomis, net 

jaučiant moralinį ir materialinį nepriteklių. Tai gali 

įvykti, kai panašios profesinės užduoties imasi skirtingų 

kultūrų žmonės ir dirba kartu. Nesvarbu, ar tai 

būtų pradinės mokyklos mokytojai, vaikų darželio auklėtojai, 

ar menininkai ir filosofai. 

Kiekviena kultūra skirtingai apvaisina konkrečią 

profesiją ir pasiekia savitų rezultatų. Susidūręs su kitos 

kultūros atstovu, įdomiai sprendžiančiu savo pro- 

fesinę užduotį (sakykim, jis naudojasi tautosaka, o gal 

valstybine patirtimi arba taiko savitą metodologiją), 

žmogus tarsi atsibunda: jo žinios, iki šiol atrodžiusios 

nuobodžios ir netekusios perspektyvos, staiga atgyja 

ir įgauna naują pritaikymo galimybę. Kitos kultūros 

trauka ne tik sužadina norą eiti pirmyn profesijos 

horizonto link, bet ir sukuria kūrybingą, geranorišką 

atmosferą. Tai praturtina abi puses. 

Iš to gali daug pasisemti ir mokiniai, ir įvairių sričių 

profesionalai, nes tai yra ne hierarchiškas, bet 

kolegialus augimas. 

Geranoriškas profesinis ryšys tarp kultūrų kreipia 

suvokti savo tautos kultūrą ne kaip nuobodų įsipareigojimą 

puoselėti sustabarėjusias apeigas. Kiekviena 

nauja patirtis leidžia kultūrai atsinaujinti. Atmesdami 

tai, kas pasenę ir persunkta ressentiment nuodais, išlaisviname 

kūrybinę energiją. 

Toks bendravimas yra regioninis, kolegialus, o ne 

hierarchinis, kai siekiama, kad visi paklustų vienam 

autoritetui. Tai padeda suvokti, kad pavienis žmogus 

yra kartu ir visas pasaulis, leidžia įžvelgti absoliučią jo 

sielą, „išgirsti“ tai, ką konstruktyvaus ir įdomaus, net 

gyvybiškai svarbaus, jis sako savo pakeleiviui (fellowtraveler). 

Aš esu už regioninį profesinį bendradarbiavimą, už 

kolegiškas regionines profesines konferecijas, kuriose 

dalijamasi patirtimi, kaip siekti transcendentalumo 

nepritekliaus sąlygomis, suvokiant ressentiment pavojų. 

Mažų šalių žmonės, ypač jeigu jie yra kūrybiški, 

galėtų sėkmingai dalyvauti tokiuose regioniniuose 

renginiuose, kad kartu ieškotų ir rastų būdą, kaip atkurti 

geranorišką dialogą tarp žmonių ir kaip „kalibruoti“ 

politiką, kad ji padėtų siekti šito tikslo. Tada 

šalies mažumas nebus jos trūkumas, esminis nepriteklius. 

Baigęs kalbėti, pažvelgiau į klausytojų veidus – atrodė, 

kad susidraugavome (o gal įaudrinti jausmai 

man melavo…), bet aiškiai pajutau: mintis apie regioninį 

profesinį bendradarbiavimą nebuvo suvokta 

kaip praktinis pasiūlymas, nors būtent tai sudaro 

mano samprotavimų esmę. Man atrodo svarbu rengti, 

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

pavyzdžiui, pradinių, vidurinių mokyklų mokytojų 

konferencijas Sedoje, Biržuose, Turmante, Daugpilyje, 

Liepojoje, Tartu, Viljandyje ir t. t., kad lietuvių, latvių 

ir estų mokytojai nuolatos dalytųsi patirtimi, kaip 

ugdyti mokinių smalsumą mokslams ir humanistikai, 

įžiebti jų kūrybingumą, remiantis skirtinga šių šalių 

tautosaka ir savaip suformuotomis vertybėmis. Esu 

įsitikinęs, kad tautosakos ir vertybių sąveika, pažintinis 

kultūrų tarpusavio ryšys yra brangios dovanos, 

praturtinančios žmonių gyvenimą. 

Toks pat kultūrinis bendradarbiavimas galėtų vykti 

ir tarp akademikų, pavyzdžiui, istorikų, kurie nuolat 

lygintų skirtingose šalyse okupacijų paliktus randus, 

primestos ideologijos interpretacijas, prisitaikymo 

ir pasipriešinimo modelius… Ekonomikos sritis irgi 

šaukiasi kultūros bangomis transliuojamų interpretacinių 

palyginimų. Kiekviena įžvalga padeda mums 

palypėti bent vienu laipteliu aukštyn, kad toliau matytume 

ir geriau suprastume įvairius reiškinius, – tai 

išlaisvina iš bejėgiškumo pančių. 

Net žvelgiant iš šalies, plika akimi matyti, kad regioninis 

tarpkultūrinis Baltijos šalių bendradarbiavimas 

yra nepakankamas, pagrindinės pastangos yra 

nukreiptos į Lietuvos ryšio su išeiviais stiprinimą, 

kuris grindžiamas hierarchine Tėvynės pirmumo sąvoka. 

Tai atbaido nemažai emigrantų, nes didina jų 

nuoskaudas, jų ressentiment, nors ir atmieštą ilgesiu. 

O puoselėti geranorišką vietinį bendradarbiavimą 

tarp kultūrų stinga ir entuziazmo, ir impulsų. 

Dabar norėčiau pridėti ilgą post scriptum apie susitikimą 

Laisvės alėjoje. 

Prie fontano mane užkalbino vyriškis, kuris klausėsi 

mano pranešimo simpoziume: 

– Jūs sakėte, kad ressentiment dažnai apima tada, kai 

visuomenę valdo netinkama „pagrindinė idėja“, ar taip? 

– Būtent taip, – atsakiau. 

– Ar galėtumėte įvardyti tą negerą „pagrindinę 

idėją“, – paklausė. 

– Mano manymu, tai etninės tautinės vienybės 

idėja, – atsakiau. – Žmonės skatinami dirbti, atsidėti 


ir aukotis „tautos vienybei“, savaisiais pripažįstami tik 

etninės grupės atstovai. 

– O vietnamiečiai, gyvenantys Pavilnyje, tokiais nepripažįstami… 

– Būtent taip. 

– Tai ką, laisvės dėlei jūs siūlote suardyti šalį? 

– Mano vizija būtų tokia: kiekvienas žmogus galėtų 

gyventi ir klestėti iš vidaus, savo širdies vedamas, 

puoselėdamas savo gabumus ir vertybes, kurių jam 

nereikėtų atsisakyti, paklūstant valdžios ar įtakos 

grupių raginimams aukotis „vienybės“ dėlei, t. y. jam 

nereikėtų dėl to griauti savo ir savo artimųjų gyvenimo. 

Ir valdžiai, ir visuomenei derėtų suvokti, kad kiekvienas 

žmogus ir jo siela – tai ištisas pasaulis, kuris 

turi teisę skleistis savaip. Tada širdyse nebus pykčio 

(arba jo bus gerokai mažiau), neskriausime silpnesnių 

už save, nes kiekvienas galės aistringai pasinerti į jam 

įdomių idėjų paieškas. 

– Supratau: agituojate už anarchiją… 

– Sakykite, ar daug yra žmonių, kaltinančių valdžią 

dėl skriaudų, kurias jie patiria? – paklausiau. 

– Daug, bet kokią tai turi reikšmę? 

– O ar daug yra žmonių, kaltinančių valdininkus, 

kad šie nedorai praturtėjo? 

– Daug, bet jie iš tikrųjų nėra nekalti. 

– Ar daug yra efektyvių protestų? 

– Kaip čia jums pasakius… Bet kaip jie susiję su 

mūsų pokalbiu apie anarchiją? 

– O aš apie anarchiją ir nekalbu, – atsakiau, – kalbu 

apie išsivadavimą iš paralyžiuojančio pykčio. Tai leistų 

žmonėms (taip pat ir valdžios atstovams) pakeisti 

savo požiūrį vieniems į kitus, revizuoti savo jausmus 

ir dirbti, paisant vienas kito lūkesčių. Tada subtiliau 

derintume veiksmus, stengdamiesi sukelti kuo mažiau 

tarpusavio rietenų ir pykčio, ieškotume efektyvių politinių 

alternatyvų… 

– Aš vis tiek manau, kad be vienybės toli nenueisim, 

– pasakė pašnekovas ir atsisveikino. 

Pradėjo smarkiai lyti. Scena su moterimi, tempiančia 

vaiką Vytauto gatve, įvyko kitą rytą. Lietaus, atrodo, 

lyta be paliovos… 

15

Pro publico bono 

Mantas LIESIS 

eutAnAzijA diskusijŲ spąstuose 

Meilė ir mirtis yra pagrindinės, svarbiausios žmogaus 

egzistencijos temos. Erotas ir Tanatas – tai 

du banginiai, ant kurių laikosi žmogiškasis pasaulis. 

Gyvenimo esmė yra erotas, kurį visi tapatina su meile. 

Žmogus stokoja meilės, todėl visą gyvenimą trokšta 

mylėti ir būti mylimas. Tačiau eroto sąvoka yra žymiai 

platesnė. Erotas simbolizuoja pamatinę stoką, stygių, 

glūdintį žmogaus prigimtyje. Žmogus iš prigimties yra 

erotiška, kitaip tariant, stokojanti būtybė, jis jaučia ne 

tik meilės, bet ir įvairių daiktų stoką. Žmogui būtina 

vartoti, kad patenkintų elementarius, buitinius savo 

poreikius. Teisingas lietuviškas posakis, kad žmogus 

gyvas, kol valgo. Apie mirusį sakoma: „Padėjo šaukštą.“ 

Taigi, vartoti – reiškia gyventi. 

Dalis žmonių jaučia nenumaldomą kūrybos stoką – 

jiems būtina kurti. Kurti tai, ką vartotų kiti. Vadinasi, 

kurti – taip pat reiškia ir gyventi. Vartodamas, kurdamas, 

mylėdamas žmogus gyvena. Kas nebekuria ar bent 

jau nebevartoja, kas tampa nebemylimas, tas atsiduria 

prie mirties. 

Gyvenimas yra mirties neigimas. Žmonės nenori kalbėti 

apie ligas, mirtį. Ir tai normalu, nes mirtis slegia, 

vargina, gąsdina nebūtimi. Mąstyti apie nebūtį žmonėms 

nepakeliama, todėl jie svaiginasi gyvenimu – vieni daug 

dirba, kiti aistringai kuria, treti atsideda šeimai, ketvirti 

visa tai sėkmingai derina. Žmonės trokšta įprasminti beprasmę 

būtį, teigdami gyvenimą ir bėgdami nuo mirties. 

Visi, dar pajėgiantys kurti, vartoti, mylėti, nori gyventi. 

Justinas Marcinkevičius, būdamas solidaus am- 

žiaus, švęsdamas gimtadienį, ištarė eilutę iš savo eilėraščio: 

„Gyvenau, ir dar noriu!“ Jaunystė, sveikata, poezija, 

pavasaris – visa tai visomis išgalėmis neigia mirtį. „Čia 

nebus mirties“, – tarsi pažadą šnabžda gyvenimas. 

Kalbėdami apie mirtį iš tikrųjų kalbame apie gyvenimą. 

Juk žmonės neturi mirties patirties. Yra žmonių, 

patyrusių „klinikinę mirtį“, tačiau tikrosios mirties 

nepažįsta niekas. Kai žmogus sako: „Aš noriu mirti“, 

iš tikrųjų tai reiškia: „Noriu gyventi, bet noriu gyventi 

KITAIP.“ Kuo jaunesnis, kuo sveikesnis žmogus, tuo su 

didesniu patosu jis kalba apie mirtį. Jauni, sveiki, gražūs 

dažniausiai pasisako ir už eutanazijos įteisinimą. 

O tie, kurie atsiduria ant mirties slenksčio, nutyla. Jie 

nėra girdimi. Nes mirtis yra anapus gyvenimo, kartu 

ir už kalbos ribų. Sunkiai sergantis žmogus apie mirtį 

paprastai nekalba, juo labiau nekalba apie savo teisę 

numirti. Apie teisę mirti kalba sveiki žmonės, bet jų 

žodžiai apie mirtį skamba kaip naivus flirtas, kaip užkalbėjimas. 

Kita vertus, tai neišvengiama, nes žmogus 

yra kalbanti būtybė, kurios gyvenimą reguliuoja kalba 

išreikštos teisės normos. 

„Gyvybė – tai judėjimas“, – teigė tiek Sokratas, 

tiek Schopenhaueris. Kas juda, tas gyvas. Gyvas tas, 

kas juda. Kiekvienoje žmogaus kūno kertelėje viskas 

be perstojo juda kruta. Ir jis pats turi nuolat judėti, 

kad išlaikytų savo gyvastį. Gyvendamas žmogus turi 

nuolat kovoti su ligomis, su senėjimu – jis turi judėti, 

sportuoti, būti gryname ore, nepasiduoti skausmui ir 

nevilčiai. 

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Gyvenimas nėra amžinasis gėris, kartu jis labai žiaurus, 

pirmiausia todėl, kad laikinas. Žmogus miršta palikdamas 

besidžiaugiantį, besišypsantį – gyvą gyvenimą. 

Merdėjimo procesas gali užsitęsti, atnešdamas didžiules 

kančias. Kenčiantis žmogus gali nuoširdžiai norėti 

mirties, ypač greitos ir lengvos – eutanazijos. 

Apie 523 m. baltų kraštuose galiojusiame Brutenio 

teisyne buvo rašoma: „Jei žmogus yra apsunkintas sergančiais 

artimaisiais ar jei jis pats sirgtų, tai mes leidžiame 

juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų 

tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis.“ Tomas Moras, 

Katalikų bažnyčios šventasis, garsiajame 1515 m. veikale 

„Utopija“ rašė: apie žmogų, kuris „negalįs atlikti 

jokių gyvenimo uždavinių, kitiems tapęs nemalonus, 

našta sau, taip sakant, pragyvenęs savo mirtį, tai jis turįs 

nebetęsti savo pražūties ir vargų ir, jeigu jam gyvenimas 

kančia, ryžtis mirti. Jis turįs arba pats išsilaisvinti, arba 

laisvu noru sutikti, kad būtų kitų išvaduotas.“ 

Filosofiniai klausimai, t. y. klausimai, į kuriuos nėra 

atsakymų, labai svarbūs. Jie padeda suvokti mūsų santykį 

su gyvybe ir su mirtimi. Filosofiškai galima diskutuoti, 

dėstyti įvairius požiūrius, kas yra gyvybė, kas yra 

mirtis, bet teisiškai pateikiamas labai konkretus atsakymas, 

kas yra gyvas, o kas – miręs. 

Teisė labai aiškiai apibrėžia, iki kada laikomas 

gyvu, – iki visų smegenų mirties momento. Tik mirus 

visoms smegenims: tiek smegenų žievei, tiek kamienui, 

žmogus pripažįstamas mirusiu. Ir čia kyla klausimas, ar 

nejudantis žmogus – pavyzdžiui, tas, kuris yra pastovios 

vegetacinės būsenos ir kurio smegenų žievė, atsakinga 

už mąstymą, yra mirusi, o funkcionuoja tik smegenų 

kamienas, palaikantis kvėpavimą, – vis dar gyvas. 

Pagal galiojančias teisės normas toks žmogus laikomas 

gyvu. Formali baudžiamoji teisė žmogaus gyvybę saugo 

nuo jo gimimo iki visų smegenų mirties. Todėl bet 

kuris asmuo, atėmęs gyvybę žmogui, net ir beviltiškai 

sergančiam, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn 

už nužudymą. 

1968 m. Harvarde sudaryta medikų, juristų, etikos 

specialistų ir teologų komisija apibrėžė smegenų mirties 

kriterijus. Tiesa, mirties kriterijai, nustatyti teisės 

aktais, ateityje gali būti koreguojami, antai mirtis gali 


būti siejama vien su smegenų žievės žūtimi. Dabar 

mirties kriterijus koreguojamas, t. y. mirties momentą 

galima paankstinti, teismo sprendimu. Teisėjų, kaip ir 

didžiosios visuomenės dalies, logika paprasta: niekada 

iš komos nepabusiantis pacientas, kurio smegenys 

negrįžtamai pažeistos, nors jis kvėpuoja savarankiškai, 

neturėtų būti laikomas gyvu žmogumi. Labai garsi byla, 

kai Anglijos Lordų Rūmai, aukščiausia teisminė instancija, 

žongliruodami teisinėmis sąvokomis pripažino, 

kad savarankiškai kvėpavusiam vegetacinės būsenos 

pacientui buvo teisėtai nutrauktas dirbtinis maitinimas 

ir skysčių skyrimas. Pacientas mirė. Taigi, nors Vakarų 

teisės aktai mirties momentą tapatina su visų smegenų 

mirtimi, teismo sprendimu mirties momentą galima 

paankstinti. 

Ev ir thanatos – iš dviejų graikų kalbos kilmės žodžių 

sudarytas eutanazijos terminas. Ev – geras, thanatos – 

mirtis. Eutanazija – tai gera mirtis. O kas nenori geros 

mirties? Žmonės maldose prašo: „Duok, Dieve, lengvą 

smertį.“ Eutanazijos idealas yra lengva, graži, neskausminga 

mirtis. Mirti be kančių, be skausmo, nugyvenus 

prasmingą gyvenimą, apsuptam mylimų ir mylinčių 

žmonių – šito trokšta visi. Deja, daugelis miršta patirdami 

didžiules kančias. 

Eutanazija pateikia gyvybės vertinimą – ar ji gera, 

ar bloga. Geros lengvos mirties esmė ir yra gyvenimo 

vertinimas. 

Dabartiniais laikais eutanazijos samprata nutolo nuo 

pirminės šio žodžio reikšmės. Gyvenimo kokybės kriterijus 

išliko, tačiau dabar eutanazija suprantama ne 

tiesiog šiaip gera, lengva mirtis, o tokia mirtis, kurią 

paspartina, prie kurios prisideda kitas žmogus, paprastai 

gydytojas. Mūsų dienomis eutanazija suprantama 

kaip medikalizuota mirtis ligoninėje, pacientas pasirašo 

dokumentus, kad prašo padėti jam numirti, nes 

serga labai sunkia liga. Moderni eutanazijos samprata į 

mirties procesą įtraukia kitą asmenį – jis arba pats savo 

veiksmais atima gyvybę sunkiai sergančiam pacientui 

(tai vadinama eutanazija), arba suteikia priemonių, 

kad kenčiantis žmogus pats sau atimtų gyvybę (tai vadinama 

padėjimu nusižudyti). Gyvybės atėmimas pastovios 

vegetacinės būsenos pacientams, kurie negali 

17

išsakyti savo valios, taip pat priskirtinas prie eutanazijos, 

vis dėlto dabar eutanazija dažniausiai suvokiama 

kaip mirtis paties asmens prašymu. Tai siauroji ir pati 

populiariausia samprata, dar vadinama savanoriška eutanazija. 

Lietuvos teisės aktuose eutanazijos sąvokos nėra. 

Jei eutanazijos terminą išverstume į teisinę kalbą, turėtume 

apibrėžti du skirtingus polius: eutanaziją kaip 

nužudymą ir eutanaziją kaip teisėtą veiklą. Viename, 

neigiamame, poliuje, eutanazijos sąvoką keičia neteisėto 

tyčinio gyvybės atėmimo (kitaip sakant, nužudymo) 

sąvoka; kitame, teigiamame, poliuje – eutanazijos 

sąvoką keičia paciento teisė savo valia atsisakyti jam 

nepriimtino gydymo, net jeigu tai sukeltų jo mirtį. Jei 

eutanaziją suvokiame kaip gydytojo veiksmus, kai jis 

suleidžia mirtiną vaistų, stabdančių širdies veiklą, dozę, 

Lietuvoje tai būtų traktuojama kaip neteisėtas gyvybės 

atėmimas ir gydytojas būtų traukiamas baudžiamojon 

atsakomybėn, nes padarė nusikaltimą. Aktyvi eutanazija 

Lietuvoje yra nusikalstama. 

Bet jeigu pacientas pareiškia, kad atsisako bet kokio 

gydymo, net ir galinčio pailginti gyvenimą, gydytojas 

neprivalo tokio paciento gydyti. Tokia eutanazija, dar 

vadinama pasyviąja, bus teisėta. Gydytojas, kuris, nors 

ir galėjo išgelbėti pacientą nuo mirties, bet jo negelbėjo, 

nes pacientas atsisakė gydymo, nebus traukiamas baudžiamojon 

atsakomybėn. 

Visa diskusijų apie eutanaziją esmė – ribų klausimas. 

Svarbiausia nustatyti, kur brėžti ribą tarp neteisėtos eutanazijos, 

kuri turi būti pripažįstama nusikaltimu, ir 

tarp teisėtos eutanazijos, kuri pripažįstama lengva gera 

mirtimi. Apskritai, protingiausia būtų vengti eutanazijos 

sąvokos, nes žmonės, diskutuodami apie, atrodytų, 

tą patį reiškinį, jį įsivaizduoja ir supranta labai skirtingai. 

Eutanazijos sąvoka labiau maskuoja su gera lengva 

mirtimi susijusias problemas, negu jas sprendžia. 

Būtų geriausia kalbėti ne apie abstrakčią eutanaziją, 

bet diskutuoti konkrečiais klausimais: pavyzdžiui, 

apie paciento teisę atsisakyti gydymo, apie tai, kada 

gydytojas gali nutraukti pastovios vegetacinės būsenos 

pacientų gydymą, arba kaip galima sumažinti fizinį 

mirštančiojo skausmą… 

Lietuvos Baudžiamojo kodekso nusikaltimų žmogaus 

gyvybei skyriuje yra straipsnis, nustatantis atsakomybę 

už padėjimą nusižudyti beviltiškai sergančiam 

asmeniui, už tai gali būti skirta laisvės atėmimo iki ketverių 

metų bausmė. Kadangi eutanazijos nusikaltimai 

labai latentiški, juos sunku įrodyti, o minėto straipsnio 

formuluotė gana neaiški, iki šiol nėra nė vieno apkaltinamojo 

nuosprendžio pagal BK 134 straipsnį „Padėjimas 

nusižudyti“, nors kodeksas galioja jau aštuonerius 

metus. 

Lietuvoje, kaip ir daugumoje valstybių, aktyvi eutanazija, 

kai gydytojas savo veiksmais atima gyvybę 

pacientui, yra neteisėta ir nelegali, o ją atlikę asmenys 

traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau yra valstybių, 

kurios priėmė specialius įstatymus, nustatančius, 

kad eutanazija teisėta, jei ji vykdoma laikantis visų procedūrinių 

reikalavimų, jei ją atlieka medikai tiksliai pagal 

įstatymą. Olandija yra pirmoji Europos valstybė, kuri 

2002 m. įteisino eutanaziją ir padėjimą nusižudyti. Jos 

pavyzdžiu pasekė Belgija. JAV Oregono valstijoje, kuri 

pagal gyventojų skaičių panaši į Lietuvą, nuo 1997 m. 

galioja Orios mirties įstatymas. Čia yra įteisintas tik 

padėjimas nusižudyti, kai sergančiam žmogui suteikiamos 

priemonės, kuriomis galima atimti sau gyvybę. 

Medikas negali suleisti pacientui mirtinos vaistų dozės, 

jei tai padarytų, būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. 

Oregono valstijoje praėjusiais metais dėl padėjimo 

nusižudyti mirė apie 60 pacientų, suvartojusių 

medikų paskirtą mirtiną vaistų dozę, ir tai sudaro labai 

nedidelį visų mirčių procentą. 

Vienos valstybės nedaro skirties tarp eutanazijos ir 

padėjimo nusižudyti, kitos, kaip antai JAV Oregono 

valstija, įžvelgia čia didelį moralinį ir teisinį skirtumą. 

Atseit, kai asmuo, nors ir su mediko pagalba, pats 

sau atima gyvybę, yra pateisinama, o kai gyvybę savo 

veiksmais atima kitas žmogus (medikas) – nepateisinama. 

Nors Šveicarijoje nėra specialaus įstatymo, kuris 

įteisintų padėjimą nusižudyti, baudžiamasis kodeksas 

nedraudžia tokios pagalbos, jei ji suteikiama iš gerų, 

nesavanaudiškų paskatų. Taigi šioje šalyje legali yra ne 

eutanazija, o padėjimas nusižudyti, ir tai daroma pa- 

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

prastai ne ligoninėse, to imasi visuomeninės organizacijos, 

viena iš tokių yra „Dignitas“. 

Apie šią organizaciją ir apie 93 metų ponios Alisos 

kelionę į Šveicariją gražiai numirti neseniai išleistoje 

pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ rašo Vanda Juknaitė. 

Alisa švenčia savo gimtadienį ir netikėtai telefonu 

gauna pasiūlymą savo noru pasitraukti iš gyvenimo, jai 

žadama tokia mirtis, apie kokią galima tik svajoti. Poniai 

Alisai siūloma protingai rinktis, „nes tik rinkdamasis 

suteiki prasmę gyvenimui“, savanoriška mirtis, anot 

organizacijos „Dignitas“ atstovų, padeda racionaliai 

išspręsti gyvenimo pabaigos sunkumus. Šioje pjesėje 

keliami klausimai nėra tušti ir beprasmiai. Apie juos rašoma 

ir mokslo knygose, juos svarsto žymiausi teisės filosofai. 

Antai Ronaldas Dworkinas knygoje „Gyvenimo 

viešpatavimas“ (Life’s Dominion) teigia, kad valstybės, 

varžančios žmogaus laisvę apsispręsti, ar jam gyventi, 

ar ne, yra totalitarinės. Dworkino mintį galima pratęsti 

ir taip: žmogaus laisvė pasiekia aukščiausią tašką tada, 

kai jis yra laisvas padaryti patį kardinaliausią veiksmą – 

atimti sau gyvybę. Dworkino logika sako, kad nusižudydamas 

žmogus parodo, esą viskas priklauso tik nuo 

jo valios ir pasirinkimo. 

Suabsoliutinama ir žmogaus laisvė, ir pasirinkimo 

iliuzija. Pamirštama, kad žmogus nėra ir nenori būti laisvas. 

Jis nori, kad juo rūpintųsi, kad iš jo neatimtų vilties 

pasveikti. Tradicinę hipokratiškąją medicinos tradiciją, 

kuri grindžiama rūpinimusi pacientu, jo gerove, keičia 

nauja – laisvės tradicija, kuri remiasi sudėtinga technika, 

vadyba, efektyvumu ir teisės aktais. Antai Civilinio 

kodekso 6.727, 6.729 straipsniai nustato, kad kiekvienai 

procedūrai reikia paciento sutikimo, kad būtina pacientui 

suteikti visą informaciją apie jo ligos eigą, prognozes, 

gydymo būdus. Tikroji priežastis, kodėl tapo privalomas 

asmens sutikimas dėl medicininių intervencijų, buvo 

noras apsisaugoti nuo tokių barbarybių, kokios vykdytos 

Antrojo pasaulinio karo metais. Bet dabar šios teisės 

normos pasidarė vos ne savo pačių karikatūra, nes dėl 

kiekvieno medicininio veiksmo poliklinikoje ar ligoninėje 

pacientas turi dėti savo parašą. Susidaro įspūdis, 

tarsi ir dabar gydytojai, kaip eutanazinės nacių praktikos 

laikais, stengtųsi savo pacientus nuvaryti į kapus. 


Labai retas žmogus nori žinoti, kad jis serga sunkia 

nepagydoma liga, tiksliau sakant, nenori išgirsti tokios 

tiesos, kuri atima svarbiausią dalyką, gyvenimui 

suteikiantį prasmę, – tai viltis. Paciento teisė žinoti 

ligos eigą ir prognozes dažnai tampa vadinamosios 

jatrogenijos – tai liga, kylanti dėl netinkamo gydytojų 

elgesio, – priežastimi. Kai ligoniui tiesiai, racionaliai, 

mediciniškai pasakoma, kuo jis serga, kad jam liko 

tiek ir tiek laiko gyventi, tai paveikia ligonio psichinę 

būseną, ir jau ne liga, o teisinė informacija atima viltį 

pasveikti, net viltį gyventi. 

Minėtas vienas žymiausių šių laikų teisės filosofų 

Ronaldas Dworkinas savo knygoje aprašo senutę Margo, 

kuri serga vėlyvos stadijos Alzheimerio liga. Nors 

pati visiškai nebesugeba pasirūpinti savimi, Margo, 

iš šalies žiūrint, yra laimingiausias kada nors matytas 

žmogus. Nepaisant to, teisės filosofas prieina prie išvados: 

jei Margo toliau bus gydoma arba jei nebus atimta 

jos gyvybė, pažeisime Margo autonomiją, tai yra pažeisime 

kažkada buvusios sveikos Margo nenorą būti 

tokia sunkia ligone, kokia ji dabar yra. 

Nauja laisvės ideologija veda ne prie ko kito, bet prie 

eutanazinės politikos, nacių vykdytos prieš septynis 

dešimtmečius. Nacistinėje Vokietijoje buvo žudomi 

blogai išsivystę naujagimiai, psichiniai ligoniai, sergantieji 

tuberkulioze, sifiliu, nusenę, homoseksualūs asmenys 

– tai yra visi, kurie „neverti gyventi“. Gydytojai, 

kurie tą darė, atseit tiesiog „vykdė savo pareigą“, „gydė“ 

nesveikas vokiečių tautos kūno vietas. Medicininiam 

mąstymui – neva tai „gydymas“, o ne žudymas – buvo 

teikiama didelė propagandinė reikšmė. Skandinavų kriminologas 

Nilsas Christie’s, psichologas Erichas Frommas 

savo veikaluose, sociologas Zygmundas Baumanas 

knygoje „Modernybė ir holokaustas“ atskleidžia, kad 

koncentracijos stovyklose darbavosi savo profesines 

pareigas atliekantys specialistai bendradarbiaudami su 

biurokratija. Tai dėsningas vadybos, racionalizavimo, 

biurokratizavimo, formalizavimo, atsakomybės išskaidymo 

principų taikymas. 

Spekuliacija mirtimi mūsų laikais tapo gyvenimo 

kasdienybe. Todėl, įteisinus eutanaziją, neabejotinai 

prasidėtų užmaskuotas žmonių žudymas dėl pinigų, 

19

dėl turto, teisiškai tariant, iš savanaudiškų paskatų. Nereikia, 

pasak filosofo Arvydo Šliogerio, mokslinių tyrimų 

ten, kur viskas aišku kiekvienai kaimo močiutei, 

labai blogai, kad mokslininkai nesupranta tų elementarių 

tiesų ir bando atrasti ne realiam gyvenimui, o šaltai 

mokslinei erdvei tinkamas teorijas. Mokyti autoriai – 

akademinės visuomenės elitas – neįžvelgia jokios (nei 

juridinės, nei socialinės) priežasties, dėl kurios žmonių 

naikinimą reikėtų laikyti nusikaltimu ir už tai bausti. 

Kalbėdami apie eutanazijos įteisinimą, galime prisiminti 

ir Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“: kai žmonės 

myli, yra mylimi ir sveiki, jie mano, kad taip visada 

ir bus, kad nei jie, nei jų mylimieji niekada nemirs. Bet 

neapsirinka tik „graboriai“. Ir tik „graboriai“ žino, koks 

verslas niekada nebankrutuos... 

Manytume, Šveicarijos padėjimo nusižudyti ir Olandijos 

eutanazijos ir padėjimo nusižudyti praktika, teisės 

aktais instituciniu lygmeniu įteisinusi laisvę numirti ir 

numarinti, nuėjo per toli. Šveicarijos teisės aktai nereikalauja, 

kad tas, kam padedama nusižudyti, būtų mirštantis 

ar sirgtų sunkia nepagydoma liga. Šveicarijoje 

teisėta padėti nusižudyti net ir nesunkiai sergančiam 

asmeniui, svarbu tik, kad viskas būtų vykdoma kilniais, 

o ne savanaudiškais tikslais, ir kad būtų pareikšta norinčiojo 

mirti valia. Olandijoje, kur įteisinta eutanazija 

ir padėjimas nusižudyti, keliama tokia esminė sąlyga: 

turi būti „savanoriškas paciento, kuris kenčia nepakeliamas 

kančias ir nėra perspektyvos, kad paciento būklė 

pagerėtų bei tai būtų vienintelė protinga išeitis iš minėtos 

būklės, prašymas“. Taigi, svarbūs du kriterijai: pirma, 

kad kančios nepakeliamos, antra, kad nėra galimybės 

tų kančių palengvinti. Olandijoje taip pat nereikalaujama, 

kad pacientas būtų mirštantis, – nustatyta sąlyga, 

kad pacientas turi būti kenčiantis. Tos kančios gali būti 

ne tik fizinės, bet ir psichinės. Todėl sunkiomis psichinėmis 

ligomis sergantys pacientai, kurių kančių nebeįmanoma 

palengvinti kitomis medicininėmis priemonėmis, 

taip pat gali prašyti eutanazijos. 

2001 m., dar prieš įsigaliojant Olandijos įstatymui, 

legalizuojančiam eutanaziją ir padėjimą nusižudyti, 

JTO Žmogaus teisių komitetas išdėstė kai kurias kritines 

pastabas: atkreipė Olandijos dėmesį, kad būtina 

užtikrinti žmonių teisę į gyvybę, išsakė susirūpinimą dėl 

galimos eutanazijos rutinizacijos ir pernelyg liberalaus 

eutanaziją įteisinančių sąlygų aiškinimo. Nemažai priekaištų 

išsakyta dėl nepakankamai efektyvios eutanazijos 

ir padėjimo nusižudyti kontrolės, kuri pagal įstatymą iš 

esmės vykdoma tik po to, kai eutanazija jau atlikta. 

Kritikuodami tokį eutanazijos įteisinimą, kaip tai 

padaryta, pavyzdžiui, Olandijoje, visiškai neatmetame 

eutanazijos galimybės. Eutanazija – kaip mirties 

paspartinimas – išimtiniais atvejais gali būti taikoma. 

Antai, jau minėtas pavyzdys su pastovios vegetacinės 

būsenos pacientu Anglijoje – nors ne visos jo smegenys 

buvo mirusios, bet funkcionavo tik kamienas, 

palaikantis kvėpavimą. Eutanazijos taikymas jam, 

manytume, yra pateisinamas, nes toks pacientas niekada 

nepasveiks, jam niekada negrįš mąstymas, kalba, 

emocijos, jis niekada nevaikščios, nereaguos į aplinką, 

savarankiškai jis gali tik kvėpuoti, o gyvastį palaiko 

dirbtinis maitinimas. 

Kokie dar eutanazijos atvejai gali būti pateisinami? 

Bene vienintelė Lietuvos spaudoje aprašyta eutanazijos 

byla, kai 1998 m. motina labai stipriai apdegusiam savo 

sūnui, jo paties prašymu, suleido mirtiną vaistų dozę. 

Dėl patirtų nudegimų (apdegė 35% kūno, virtusio ištisa 

pūliuojančia žaizda) jis kentė nepakeliamus skausmus. 

Motina, pati būdama medikė, suprato, kad sūnaus būklė 

beviltiška, o kančios beprasmės, ir po pusę metų 

darytų nerezultatyvių operacijų suleido jam mirtiną 

vaistų dozę. 

Įvykus šiam nelaimingam atsitikimui, buvo iškelta 

baudžiamoji byla dėl nužudymo, ir ne dėl paprasto, 

o dėl vadinamojo kvalifikuoto, t. y. pačios sunkiausios 

rūšies, nužudymo. Vėliau motinos veiksmai buvo 

perkvalifikuoti kaip paprastas nužudymas, galiausiai 

baudžiamoji byla buvo nutraukta, pripažinus motiną 

nepakaltinama, kitaip tariant, konstatavus, kad savo 

sūnaus gyvybę ji atėmė dėl psichikos sutrikimo, kuris 

neleido jai tinkamai suvokti savo veiksmų. Tokia 

praktika, kai eutanaziją atlikę asmenys pripažįstami 

nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taikoma 

ir kitose valstybėse arba naudojamos kitos, tik teisės 

specialistams suvokiamos sąvokos, kuriomis žongli- 

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

uojant užtikrinama, kad asmuo, atlikęs eutanaziją, 

nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, išvengs 

bausmės. 

Kodėl taip atsitinka? Kodėl įstatymo raidė lyg ir sako 

viena, o pasielgiama priešingai? Kodėl eutanaziją atlikę 

žmonės pripažįstami nepakaltinamais, jiems neskiriamos 

bausmės? Juk baudžiamoji teisė saugo bet kokio, 

net ir mirštančio, asmens gyvybę. Teisininkai, taikantys 

teisės normas, mato: jei pažodžiui vykdys įstatymo 

raidę ir nužudymu laikys bet kokį gyvybės atėmimą, 

padarys teisiškai logišką, tačiau nieko bendra su realiu 

gyvenimu ir problemų sprendimu neturinčią išvadą. 

Joks žmogus, sužinojęs apie minėtos šeimos tragediją, 

nepasmerktų motinos, juo labiau nereikalautų kelti jai 

baudžiamosios bylos ir skirti bausmės už nužudymą. 

Teisinga, kad motina išvengė baudžiamosios atsakomybės, 

tačiau diskutuotina, ar tikrai reikėjo pripažinti 

ją nepakaltinama. Manytume, buvo galima rasti ir kitų 

baudžiamosios teisės instrumentų, kaip antai pasitelkti 

Baudžiamajame kodekse įtvirtintą būtinojo reikalingumo 

normą, kurią išaiškinus plačiau, nei dabar ją aiškina 

baudžiamosios teisės doktrina, būtų sudaryta galimybė 

šį ir kitus išimtinius eutanazijos atvejus pripažinti teisėtais. 

Visuomenė pradeda diskutuoti apie eutanaziją po to, 

kai žiniasklaida aprašo ypač sukrečiančius atvejus, – tada 

visi įsitraukia į diskusiją, net valstybių vadovai ir parlamentarai. 

Taip jau yra nutikę tiek Prancūzijoje, tiek 

JAV, toks sujudimas buvo ir Lietuvoje 1998 m. – daugelis 

žmonių ir dabar prisimena minėtą eutanazijos bylą. 

Kita eutanazijos byla gerai žinoma visai Europai, ypač 

teisinei bendruomenei. Ji žymi tuo, kad šią eutanazijos, 

tiksliau padėjimo nusižudyti, bylą nagrinėjo ir 2002 m. 

sprendimą priėmė Europos Žmogaus Teisių Teismas. 

Tai ponios Pretty byla prieš Jungtinę Karalystę. 43 metų 

moteris sirgo nepagydoma degeneracine nervų sistemos 

liga, kai protinės funkcijos išlieka nepakitusios, 

tačiau atrofuojasi raumenys. Diana Pretty buvo paralyžiuota 

nuo kaklo srities, jos kalba dėl raumenų atrofijos 

pasidarė nebesuprantama, ji buvo maitinama per 

vamzdelį. Kai kančios tapo nepakeliamos, o ji pati nebegalėjo 

nusižudyti, Pretty pradėjo siekti, kad jos vyras, 


kuris pritarė jos norui, padėtų jai nusižudyti. Dėl to jiedu 

kreipėsi į prokuratūrą, prašydami patvirtinimo, kad 

tuo atveju, jei Pretty vyras padės žmonai nusižudyti, jis 

nebus baudžiamas pagal Anglijoje galiojantį įstatymą, 

užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę už padėjimą nusižudyti. 

Prokuratūra, o vėliau ir aukščiausia Jungtinės 

Karalystės teisminė instancija – Lordų Rūmai šį prašymą 

atmetė. Tada Pretty kreipėsi į Europos Žmogaus 

Teisių Teismą, teigdama, kad buvo pažeistos jos teisės, 

tarp jų ir teisė į privataus gyvenimo gerbimą. 

Teismas, aiškindamas 8 straipsnį (teisė į privataus 

gyvenimo gerbimą) pirmą kartą savo jurisprudencijoje 

suformulavo žmogaus teisės apsispręsti dėl savo likimo 

principą, taip pat asmens autonomijos principą. Teismo 

nuomone, teisė apsispręsti dėl savo likimo, teisė pačiam 

žmogui subjektyviai (vadovaujantis asmeniniais motyvais) 

vertinti savo gyvenimo kokybę yra teisės į privatų 

gyvenimą sudedamoji dalis. Teismas pabrėžė neatmetantis 

galimybės, kad įstatymai, draudžiantys Pretty 

vyrui padėti žmonai nusižudyti, pažeidžia Pretty teisę 

į privatų gyvenimą, bet padarė išvadą, kad 8 straipsnis 

nebuvo pažeistas. Kaip suprasti tokią teisinę abrakadabrą? 

Esmė ta, kad konvencijos 8 straipsnis, turi dvi dalis. 

Pirmoje nustatyta, kad turi būti gerbiamas žmogaus 

privatus gyvenimas. Antra dalis numato, kad valdžia 

gali kištis ir riboti asmens privatų gyvenimą, „kai tai 

būtina demokratinėje visuomenėje siekiant užkirsti kelią 

teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų 

sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms 

apsaugoti“. 

Taigi nors teismas neatmetė, kad nuspręsti nebegyventi 

yra ponios Pretty teisė į privatumą, vis dėlto visas 

straipsnis kaip visuma nebuvo pažeistas, nes privatus 

Pretty gyvenimas buvo varžomas, siekiant apsaugoti 

kitų visuomenės narių, kurie yra silpni ir pažeidžiami, 

gyvybę. 

Visuomenėje diskusijas sukelia tik garsiausi atvejai, 

kai gyvybė atimama sunkiai sergančio asmens prašymu 

arba jam suteikiama pagalba nusižudyti. Tačiau tai 

tik ledkalnio viršūnė, nes po vandeniu slepiasi kitas eutanazijos, 

kaip reiškinio, fenomenas, kuris pagal savo 

mastą turėtų būti žymiai aktualesnis. Tai nuskausmi- 

21

nimas, su nuskausminamųjų vaistų perdozavimu susijusios 

problemos, o kartu ir mirties paspartinimas. 

Eutanazija ir padėjimas nusižudyti, pavyzdžiui, Olandijoje 

sudaro vos kelis procentus, o opijaus preparatų 

perdozavimas – keliasdešimt procentų visų mirčių. Ši 

problema kur kas aktualesnė nei aktyvi eutanazija ar 

padėjimas nusižudyti. 

Lietuvoje turėtume kalbėti ne apie eutanazijos ir padėjimo 

nusižudyti įteisinimą, o apie efektyvų nuskausminimą, 

kad ligoniai nekentėtų ir mirtų be kančių. 

Realybė yra tokia, kad mūsų šalyje vyrauja negatyvus 

požiūris į nuskausminimą. Nepagrįsta opiofobija lėmė, 

kad pas mus opioidų skiriama iki šimto karto mažiau 

negu išsivysčiusiose šalyse, – teigia knygą apie skausmą 

ir jo malšinimą parašiusi, 1994 m. pirmąją Skausmo 

kliniką Vilniuje įkūrusi gydytoja Janė Baublienė. Pasak 

jos, „religiniai įsitikinimai dar ir šiandien kartais kliudo 

malšinti skausmą“. Katalikų bažnyčia priešinasi nuskausminimo 

liberalizavimui, nes, pagal jos mokymą, 

kančia yra prasminga. Todėl ragina „priešintis mirštančiųjų 

ligonių sąmonės prislopinimo taktikai“. Bažnyčios 

dokumentuose rašoma, kad kančiose mirštantis ligonis 

dalijasi Kristaus kančią. Kristus neprašė Dievo geros, 

lengvos mirties, t. y. eutanazijos. Kristus mirė kančiose. 

Katalikybė kančioje mato prasmę, todėl žmogų, kuris 

sąmoningai sutinka mirtį kančiose, laiko tokiu pat kankiniu 

kaip Kristus. Nors katalikų mokymas pateisina 

terminaliniams ligoniams taikomą nuskausminamąjį 

gydymą, vis dėlto „Popiežiškoji Taryba ragina priešintis 

mirštančių ligonių sąmonės prislopinimo taktikai“. 

Ką tai reiškia praktiškai? Itin sunkiais atvejais, kai 

skausmas žmogui nepakeliamas, yra du keliai: arba leisti 

mirti kančiose arba malšinti skausmą bet kuriuo atveju, 

net susitaikant, kad dėl tokio nuskausminimo pacientas 

mirs. Yra trys anesteziologijos pakopos: pirma – 

sedacija, antra – nesąmoningumas, trečia – anestezija. 

Katalikų bažnyčios mokymas pritaria tik sedacijai, kuri 

leidžia pacientui išlikti sąmoningam ir kęsti skausmus. 

Net ir esant antrajai pakopai – nesąmoningumui – sunkiai 

sergantis pacientas jaučia stiprų skausmą. Ir tik 

esant anestezijai pacientas nebejaučia jokio skausmo, 

anestezuotas jis gyvena neilgai, tačiau miršta be kan- 

čių. Teisė į terminalinę anesteziją, kai nėra galimybės 

kitaip pašalinti skausmo, turi būti pripažinta visuotine 

kiekvieno žmogaus teise. 

Tarpukario laikais Lietuvos katalikų bažnyčios etikas, 

hierarchas Adomas Jakštas teigė, kad tas, kuris nėra 

ragavęs kentėjimų, amžinai liks naivus vaikas, nors ir 

būtų pražilęs išminčius. Šeštos klasės gimnazistė Elzė 

iš Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ taip 

pat sako: „Tik tada žmogus supranta, kas yra laimė, kai 

būna patyręs kančią.“ Tačiau mirštantis žmogus kenčia 

paskutiniu savo gyvenimo tarpsniu. Panaudoti kentėjimo 

patirties jis nebegalės. Skausmo slopinimas, naudojant 

visas įmanomas priemones, net susitaikant su tuo, 

kad pacientas dėl anestezijos gali mirti, o ne beprasmė 

kančia, turėtų būti laikomas dievišku dalyku. 

Žmogaus kančią išmatuoti labai sunku: 

Ar skausmas didelis? – 

Nežinau. 

Ar džiaugsmas didelis? – 

Nežinau. 

Žinau, kokio didumo ašara. 

Taip eilėraštyje rašo medikas ir poetas Algimantas 

Jasulaitis. Kiekvieno kančia individuali. 

Straipsnis pavadintas „Eutanazija diskusijų spąstuose“, 

nes kartu tai ir pasaulėžiūros problema. Nuo 

kertinių žmogaus pasaulėžiūros taškų – požiūrio į 

mirtį, kančią, ligą, laisvę priklauso ir eutanazijos vertinimas. 

Pacientai ir dabar turi teisę atsisakyti gydymo, todėl, 

jei labai sunkus ligonis nusprendžia, kad jis nenori gydytis 

ir tęsti savo kančių, gydytojai, nutraukę gydymą, 

turi daryti viską, kad likusią gyvenimo dalį žmogus 

praleistų nejausdamas skausmo. Alzheimerio liga sergantys, 

net ir vėlyvųjų stadijų, pacientai, lygiai kaip ir 

apsigimę naujagimiai yra žmonės ir jais privalu rūpintis. 

Eutanazija turi būti laikoma ne kuo kitu, bet tokių 

žmonių žudymu. Eutanazija ir padėjimas nusižudyti 

gali būti teisėti tik pačiais išimtiniausiais, sunkiausiais 

atvejais. Antraip mirtis taps verslu, o eutanazija virs nacių 

krematoriumų atitikmeniu. 

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


Georg FRANCK 

Medijų visuomenės aristokratija – tai įžymybės. 

Šis teiginys nelaikytinas drąsiu. Kur kas drąsiau 

būtų teigti, kad įžymybės ir yra medijų elitas. Vis dėlto 

kur kas teisingesnis būtų požiūris, kad medijų rodomos 

įžymybės yra ne kas kita, o tarpstančio populizmo produktas. 

Ar medijų, kitaip sakant, mūsų visuomenė apskritai 

dar turi elitą? Jam paprastai priklauso tie, kurie kokioje 

nors svarbioje srityje yra sukūrę ar kuria ką nors nepaprasta. 

Bet kas yra tas nepaprasta? Kas turi galią tai nustatyti? 

Kuo matuojamas atstumas tarp to, kas normalu 

ir kas nepaprasta? Kalbos apie elitą remiasi problemiška 

prielaida, esą įmanoma įsivaizduoti, kad egzistuoja kažkas 

panašaus į visuomenės piramidę – tai sluoksniuotas 

statinys su plačiu pamatu ir kyšančiu smaigaliu. 

Medijų visuomenė vieno smaigalio neturi – čia jų 

yra daugybė. Nesama ir visiems privalomų normų, 

kaip siekti nepaprastumo. Vertinant minėtą daugybę 

smaigalių ir dalinių nepaprastumų, į akis krinta tik žinomumo 

mastas. Jei šiais laikais dar atpažįstamą elitą 

galima apibūdinti kokiu nors bendru vardikliu, tai tas 

vardiklis yra įžymybė. Tačiau iš to anaiptol nedarytina 

išvada, kad įžymus tampa tik tas, kuris kokioje nors 

svarbioje socialinėje srityje daro kažką nepaprasta. 

Medijų visuomenės įžymybe tampa tas, kurį medijos 

tokiu padaro. Medijos disponuoja kanalais arba pačios 

yra sistema kanalų, leidžiančių manipuliuoti masių dė- 

Europos istorijos 

GArsenYBės: medijŲ Visuomenės elitAs 

mesiu, o šis maitina gausų dėmesio turtuolių sluoksnį. 

Aišku, medijos nėra labdaros organizacijos. Jos turi 

verslo interesų ir gamina vien tai, kas didina dėmesio 

prieaugį. Įžymybių aristokratais medijos padaro tuos, 

kuriuos populiarindamos populiarėja ir pačios. 

Įžymybių gamybos sferoje medijų produktyvumą 

apibūdina sąvoka „garsenybės“. Medijos, pirmiausia 

televizija, be paliovos ieško talentų ir ugdo tuos, kurie 

tinka atrakcijai. To rezultatas – jau sodriai suvešėjęs 

dėmesio turtuolių sluoksnis, kuriam priklauso ne vien 

akivaizdžiai populiarių sričių „žvaigždės“, – tas sluoksnis 

persmelkia visą kultūrinį gyvenimą. Norint pakilti į 

dėmesio turtuolių luomą, ir vaizduojamojo meno atstovui, 

ir dirigentui, net poetui būtina prisikasti iki savotiškos 

popžvaigždės rango, kitaip sakant, būtina tapti garsenybe. 

Nepakanka vien rengti parodas, koncertuoti ar 

rašyti knygas – pirmų pirmiausia reikia būti matomam 

televizijos ekrane. Tu turi pasidaryti medijoms toks įdomus, 

kad jos į tave investuotų eterio laiką ir plotą. 

O gal vis dėlto pernelyg drąsu teigti, kad šios medijų 

rodomos aukštosios kultūros įžymybės yra tik paprasčiausias 

suvešėjusio populizmo produktas? Ar ne teisingesnis 

būtų požiūris, kad kategorijos, kitados padėjusios 

sisteminti kultūrinį gyvenimą, dabar susijaukė? 

Gal prasidėjo kultūros virsmo tarpsnis, kuris driekiasi 

toliau nei jį apibūdinantis lūžis tarp modernybės ir 

postmodernybės? 

23

Pierre’o Bourdieu* kultūros nuosmukio sociologija 

Elitiškumo ir populiarumo priešpriešą kultūrinio 

gyvenimo sociologija vis dar laiko svarbiausia sąvokų 

pora. Pierre’o Bourdieu plataus užmojo studijos 

„Subtilūs skirtumai“ 1 (1979), „Nematomi galios mechanizmai“ 

2 ir „Meno taisyklės“ 3 (1992) atskleidžia 

klasinės visuomenės kultūrinio gyvenimo panoramą, 

kur aukštoji kultūra yra turtingojo elito kultūra. 

Šis elitas turi priemonių nubrėžti socialinės skirties 

brūkšnį tarp savęs ir gausaus neprivilegijuotųjų 

sluoksnio. Elito rankose sutelkti ne tik medžiaginiai, 

bet ir – o tai svarbiausia – nemedžiaginiai turtai. 

Pastaruosius Bourdieu vadina simboliniu kapitalu, 

kuris reiškiasi dviem pavidalais: kaip kultūrinis ir 

kaip socialinis kapitalas. Kultūrinį kapitalą sudaro 

švietimo gėrybės, parankios tiems, kurie turi galią 

duoti toną aukštajai kultūrai, o socialinis kapitalas 

yra tai, kuo disponuoja tie, kurie turi reikiamus ryšius. 

Studijoje „Subtilūs skirtumai“ Bourdieu aprašo, 

kaip šitos priemonės veikia. Turtas teikia prestižą, o 

turtuoliai nustato socialinį atstumą tarp savęs ir neturtingųjų, 

telkia tuos, kurie gali sau leisti artimus 

asmenis rinktis pagal prestižą. Priemones, padedančias 

visa tai įgyvendinti, Bourdieu vadina kapitalu, 

nes jomis galima atsiseikėti dalį pridedamosios 

vertės. Ši vertė sukuriama dėl asimetriškų sociumo 

mainų. Tie, kurie duoda toną, taria savo žodį net 

ir tais atvejais, kai jie nėra pokalbio dalyviai. Savo 

ruožtu, jei nori, kad tavęs paisytų, visai nebūtina fiziškai 

dalyvauti. Tie, kurie turi tinkamus ryšius, laiko 

rankose geresnes kortas, kai žaidžia dėl rango ir 

vardo. Jie yra aukštinami, jiems ne visko reikia siekti 

savo jėgomis. Be to, jiems yra lengviau negu kitiems 

* Pierre Bourdieu (1930–2002) – žymus prancūzų sociologas. Jo plėto- 

jamos socialinės erdvės, socialinio lauko, kapitalo ir klasės sąvokos 

padėjo pamatą vadinamajai praktikos teorijai. Nuo 2005 m. Ženevoje 

veikiantis Pierre’o Bourdieu fondas tarptautiniu mastu skatina ir koordinuoja 

mokslinius ir politinius debatus, įvairių sociologijos ir humanistikos 

sričių tyrimus. (Vert. past.) 

plėsti ryšių tinklą. Tie, kurie gali daryti įspūdį išprusimu, 

akademiniais laipsniais ir vardais ar meno 

kūrinių kolekcionavimu, pelno ne tik prestižą, bet ir 

gauna privilegiją gausinti tai, kas lengvai įgyta. Turintieji 

ryšius disponuoja ir vešančiais talentais. 

Bourdieu parodo, kaip nematerialusis turtas atgamina 

save ir kaip nepaliaujamai jis veikia. Kadangi 

žmonės apskritai linkę šlietis prie tų, kurie 

geriau apsirūpinę, nei prie žemesnio visuomenės 

sluoksnio, ryškėja tendencija kurti hierarchines uždarų 

klubų sistemas. Su literatūriniu įžvalgumu ir 

empiriniu kruopštumu Bourdieu atskleidžia, kokią 

įtaką priklausymas tokiems klubams daro savimonei 

ir savo vertės pajautai. Jis piešia praeito amžiaus 

7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Paryžiaus subtiliosios 

visuomenės paveikslą: tai klasinė visuomenė, kuri 

generuoja tipišką skirtumą tarp stambiosios ir 

smulkiosios buržuazijos skonių. Sociologas išsamiai 

gvildena kultūros vartojimą ir įtikinamai išaiškina, 

kad kultūrinio skonio tipologijos neįmanoma nustatyti 

be dviejų kategorijų – tai nematerialusis turtas 

ir jo kaupimo priemonės. Ekonominiai santykiai 

irgi labai svarbūs, vis dėlto šiai problemai spręsti jų 

nepakanka. 

Populiarioji kultūra šiame paveiksle yra kultūra 

tų, kurie privilegijuoti ne pagal išprusimą ir aukštesnį 

išsilavinimą. Tai ne šiaip žemojo sluoksnio 

kultūra, o tokia, kuri prieinama be būtino kultūrinio 

kapitalo, įgyjamo kartu su aukštesniu išprusimu. Tai 

lengvai vartojama kultūra, tokią siūlo masinės medijos 

ir techninių reprodukcijų rinka. Nei Bourdieu, 

nei jo vaizduojamam elitui nebūtų nė į galvą atėję 

teigti, kad populiariosios srities protagonistai kada 

nors galės kėsintis į privilegijuotą įžymybių poziciją, 

paverždami ją iš aukštosios kultūros atstovų, 

juo labiau negalėtų net įsivaizduoti, kad aukštosios 

kultūros kūrėjai įstengs prasimušti į aukštumas tik 

tarnaudami masinėms medijoms. 

Čia kyla keletas klausimų. Ar Bourdieu požiūris 

į kultūros ekonomiką iš tikrųjų yra pasenęs? Ar toji 

ekonomika laikytina tipišku moderniu padėties suvokimu, 

kai nebeužčiuopiamas perėjimas į postmoder- 

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

nybę? Arba gal jo sąvokų sistemoje esama tam tikrų 

vietų, kurios iškraipo naujausių pokyčių vertinimą? 

Senosios ir naujosios medijos 

Bourdieu teorija nepaaiškina, kuo iš tikrųjų matuojama 

kultūrinio ir socialinio kapitalo vertė. Ar 

tai yra pajamos, kurias toks kapitalas padeda gauti, 

ir kapitalo vertė nustatoma pagal jas, ar tai su 

pajamomis nesusijusi vertė, nuo kurios priklauso 

pajamų dydis? Ekonomikos teoretikai (tarp jų ir 

Marxas) sako, kad kapitalo vertę nustato lūkestinių 

pajamų srautas, apskaičiuojamas pagal dabartinę 

vertę. Tačiau Bourdieu turi galvoje kitką. Jis tylomis 

apeina klausimą, kaip matuoti pridedamąją vertę, 

kurią įgyti suteikia galimybę kapitalas. 

Pagal Bourdieu teoriją viskas atrodo taip, tarsi 

pajamų, įgyjamų iš simbolinio kapitalo, prigimtis 

irgi būtų simbolinė. Pridedamąją vertę sudaro simbolinė 

socialinio nuotolio vertė. Kuo ši vertė matuojama? 

Bourdieu neaiškiai apibrėžta kapitalo sąvoka 

turi silpnąją vietą, nes, pasak jo, garsenybės gauna 

pajamas, kurias galima visiškai tiksliai išmatuoti. 

Todėl jos spjauna į bet kokius socialinius nuotolius. 

Tiesa, iš pradžių jos taip pat vaikosi ne pinigų, bet 

vis dėlto pajamų, kurios kvalifikuojamos ir registruojamos. 

Garsenybės daug uždirba kaip tik iš to, 

kuo išsiskiria Bourdieu elitas, – iš prestižo, reputacijos 

ir garsaus vardo. O šios jų pajamos – vadinkime 

jas kaip norime, – toli gražu nėra tik simbolinės. Jos 

matuojamos tokiais vienetais kaip prisijungimų kiekis, 

tiražas, lankytojų skaičius. 

Prisijungimų kiekis, tiražas, lankytojų skaičius apibūdina 

dėmesį, kurį įgyja tie, kuriuos rodo medijos. 

O jos, pajamas semiančios iš įžymybių, namų ūkiams 

tiekia informaciją, panašiai kaip tiekiamas vanduo 

ir elektra, kad surinktų dėmesio skatikus, mokamus 

už recepciją. Kadangi medijos finansuoja save, šią 

atrakcijos paslaugą parduodamos reklamai, joms savo 

ruožtu svarbu tiksliai matuoti patraukiamo dėmesio 

lygį. Medijos gamina tai, kas maksimaliai didina prisijungimų 

kiekį, tiražą ar lankytojų skaičių. 


Ekonomikos požiūriu medijos yra informacijos 

rinka. Taip jas traktuojant išryškėja skirtumas, apie 

kurį Bourdieu tik polemizavo, bet analitiškai detaliau 

to nenagrinėjo. Vis dėlto čia iškyla skirtumas 

tarp senųjų ir naujųjų medijų. Senosios medijos yra 

tokia rinka, kur informacija tradiciškai parduodama 

už pinigus, pavyzdžiui, knygos, spauda, kino filmai, 

koncertai ir teatro spektakliai. Naujosios medijos 

atsisako įprastinio modelio, kai prekės parduodamos 

už pinigus. Tokios medijos kaip komercinė televizija 

ir internetas informaciją klientams stačiai 

brukte bruka. Privačioje televizijoje vartojimas yra 

laisvas, o internete pinigų cirkuliuoja juokingai mažai, 

palyginti su informacijos srautais. Pavyzdžiui, 

informacinė sistema Google labai brangią paslaugą 

teikia veltui. Ji kainuoja tik truputį dėmesio, kuris 

atkreipiamas į reklamos eilutę. Vienu žodžiu, naujosios 

medijos informaciją tiesiogiai išmaino į dėmesį. 

Čia teikiama atrakcijos paslauga. Iš pajamų už šią 

paslaugą finansuojama informacijos pasiūla. 

Matydamas, kaip įsitvirtina naujosios medijos, 

Bourdieu neįžvelgė jose nieko daugiau, išskyrus 

degradaciją. Jei palyginsime, kaip detaliai, giliai ir 

subtiliai jis nušvietė kultūrinį modernybės ir postmodernybės 

gyvenimą, suprasime, kad jo pateiktas 

televizijos vertinimas yra lėkštas ir miglotas: veikale 

„Apie televiziją“ 4 sociologas kritikuoja maksimalių 

skaičių vaikymosi blogybę ir nepasako nieko esmingesnio, 

išskyrus bendrą moralizavimą ir iš pačios 

televizijos žinomus nusiskundimus, kaip žemai yra 

smukę žurnalistų papročiai. Knygoje neanalizuojami 

vertinimo mechanizmai, glūdintys manipuliacijose 

ir populizme, kuriuos diegia masinės medijos. 

Bourdieu paskaitos apie televiziją po 1996 m. rodo, 

kad naujųjų medijų plėtra išslysta iš jo šiaip jau 

įžvalgios analitikos. 

Dėmesio kapitalizavimas 

Naujosios medijos išsiskiria dar ir tuo, kad nieko 

negaili siekdamos maksimizuoti rodiklius, bet 

ne vien tuo. Jos turi kaip niekada galingą kanalų 

25

sistemą informacijai teikti ir dėmesiui atkreipti, o 

ypač efektyvūs yra būdai patrauklumui didinti ir atkreiptam 

dėmesiui matuoti. Visa tai sudaro naujosios 

turtuolių klasės gyvavimo pamatą. Negana to, 

naujosios medijos perėmė ir tas dėmesio ekonomikos 

funkcijas, kurias pinigų ūkyje atlieka bankai ir 

biržos. 

Pritraukiamo dėmesio matavimas atitinkamais 

vienetais, tokiais kaip, tarkime, prisijungimų arba 

lankytojų skaičius, reiškia, kad šios mokėjimo priemonės 

įgyja valiutos funkciją. Nors dėmesys pats 

savaime anaiptol nėra valiuta, t. y. individualaus ir 

asmeniško atsiskaitymo priemonė, bet tada, kai yra 

matuojamas, virsta homogenišku ir tinkamu atsiskaityti, 

nes jo vienetai yra skaičiuojami kaip ir visi 

kiti. Procentinis vienokio dėmesio rodiklis skiriasi 

nuo kitokio taip, kaip, pavyzdžiui, euras skiriasi nuo 

kitos valiutos, tačiau jų esmė vis tiek yra vienoda. 

Tokios valiutos atsiradimas teikia galimybę kitaip 

pažvelgti į turtus, kurie sudaro įžymybių egzistavimo 

pamatą. Matuojamo ir dokumentuojamo dėmesio 

turtų nereikėtų traktuoti nei vien metaforiškai, 

nei laikyti kapitalo forma, kokią jie gali įgyti, o 

vertinti tik simboliškai. Čia kaip tik ir atsiskleidžia 

pamatinis Bourdieu nematerialaus kapitalo sąvokos 

silpnumas. Kultūrinis ir socialinis kapitalas pagal 

Bourdieu sistemą yra tik prestižo, reputacijos, garsaus 

vardo priežastis, bet pats nėra grindžiamas dėmesio 

turtais. 

Bourdieu teorijai svetima dėmesio ekonomika, jis 

nekalba apie nemedžiagines pajamas, kurias būtų 

galima išmatuoti, – jam žinomos tik priemonės, 

vargais negalais tinkamos socialiniam nuotoliui 

apibūdinti. Jo elitas – tai viršutinis sluoksnis, kuris 

gali nuo plačiųjų masių atsiriboti todėl, kad turi tam 

reikiamas priemones. Bourdieu vartojamos kapitalo 

sąvokos – bent jau kaip termino – nederėtų suprasti 

paraidžiui. Išskirtinumą, kurį monopolizuoja 

turtingųjų klasė, jis vadina kapitalu tik dėl gražios 

analogijos su medžiagine nuosavybe. 

Ši paprasta ir ganėtinai netiksli „kapitalo“ samprata 

atkeršija, kai reikia apibūdinti į turtuolių rangą 

prasimušusias įžymybes. Ta naujoji turtuolių klasė 

aukštumas pasiekia ne dėl kokio nors ypatingo savo 

išskirtinumo, ne dėl estetinio skonio, kuris būdingas 

aukštajai kultūrai. Naujieji turtuoliai yra ypač turtingi 

tik dėl išmatuoto ir dokumentuoto dėmesio. Tokios 

rūšies pajamomis Lady Gaga yra turtingesnė už 

Anną Netrebko [rusų sopranas, vadinamoji „XXI a. 

operos Diva“, – red.]. Tai, kad ji veikia ne aukštojoje, 

o populiariojoje kultūroje, šiuo atveju nesvarbu. 

Ir nors Lady Gaga nėra tokia išskirtinė kaip Anna 

Netrebko, vis tiek ji turtingesnė už aną tiek pagal 

kultūrinį, tiek pagal socialinį kapitalą. 

Kodėl? Todėl, kad turtus, kurie sukaupiami iš 

prestižo ir garsaus vardo, sudaro dėmesio pajamos. 

Lady Gaga disponuoja tokiais „aktyvais“, kurie teikia 

didesnį prestižą, geresnę reputaciją ir garsesnį 

vardą nei kruopštus muzikinis pasirengimas, vertinga 

meno kūrinių kolekcija ar skambus akademinis 

titulas. Būdama minėtų turtų savininkė, ji turi reikiamus 

ryšius, būtinus, kad išsilaikytų „žvaigždžių“ 

padangėje. O priežastis, kodėl šie jos turtai tampa 

paraidžiui suprantamu kapitalu, yra ta, kad jie rentabilūs, 

kad už juos mokami procentai. 

Kas susilaukia daug dėmesio ir turėdamas šį turtą 

tampa žinomas, tas jau vien dėl šios priežasties 

dar labiau traukia dėmesį, nes žmonės yra girdėję, 

esą jis priklauso dėmesio elitui. Niekas taip nežavi 

žiūrinčios ir klausančios publikos kaip demonstruojami 

dėmesio turtai. Todėl ir nutiko taip, kad 

įžymybės pasirodymas tapo medijų išmėginta priemone 

prisijungimų kiekiui, tiražams arba lankytojų 

skaičiui didinti. 

Dar niekada nėra buvę tiek daug įžymybių kaip 

šiais laikais. Naujųjų medijų atėjimas susijęs su kvapą 

gniaužiančiu garsenybių daugėjimu. Priežastis ne 

vien ta, kad naujosios medijos turi nepaprastai galingas 

priemones dėmesiui pritraukti, o veikiau kaip 

tik ta, kad, norint plėtoti masinių atrakcijų verslą, 

reikia kuo didesnio įžymybių tunto. Kadangi naujosios 

medijos specializuojasi šiame versle, jos išmoko 

kapitalizuoti dėmesio turtą. Ką reiškia turto kapitalizavimas? 

Tai reiškia taip aktyvuoti turtą, kad jis 

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

duotų pelną. Dėmesio turtai pradeda būti pelningi, 

kai pats jų savininkas ima traukti dėmesį todėl, kad 

tiek daug uždirba. 

Kaip matome, dėmesio turtų kapitalizavimas yra 

santykinis dalykas. Turtas pats ima traukti dėmesį, 

kai pasiekia kritinę masę. Naujosios medijos yra 

linkusios jį kaupti todėl, kad disponuoja reikiamu 

skirstymo tinklu ir skaičiavimo įranga. Iš tikrųjų 

vaidmuo, kurį jos kaip „finansų šaka“ vaidina dėmesio 

ekonomikoje, yra kur kas didesnis. Jei norima 

sukaupti tiek dėmesio, kad šis pradėtų duoti pelną, 

reikia kreditorių, kurie finansuotų plėtrą. Kitaip 

tariant, reikia agentūros, galinčios suteikti avansą, 

kuris būtinas išugdyti dėmesio įžymybei. Tas avansas 

– demonstravimo plotas ir laikas – turi laiduoti 

lūkestines pajamas. 

Tokį avansą gali suteikti tik medijos, nes tik jos 

disponuoja demonstravimo plotu ir laiku. Medijos 

įstengia garantuoti, kad pasirodymas tam tikroje 

laidoje tam tikru laiku generuos reikiamą matuojamo 

dėmesio porciją. Medijos investuoja į demonstravimo 

plotą ir laiką norėdamos patraukti, surinkti 

dėmesį, ir ši investicija reiškia, kad rodomiems 

asmenims užtikrinamas dėmesio avansas. Kreditą 

medijos suteikia todėl, kad iš dėmesio, kurį ši investicija 

pritrauks, jos uždirbs taip pat, kaip bankas 

uždirba iš paskolų. 

Be medijų teikiamo kredito bemaž neįmanoma 

įgyti tokių dėmesio turtų, kad šie patys duotų pelną. 

Verslas, kuriuo medijos verčiasi kaip kreditorės, 

aišku, yra dvipusis. Medijas pirmiausia domina 

ne asmens, imančio kreditą, pajamos, o tos, kurias 

gaus kreditorius. Vadinasi, medijos investuos tik į tą 

asmenį, kuris galimai išsaugos ar padidins jų pačių 

patrauklumą. Medijoms reikia darbinių arklių, o šie 

gatvėje nesigano, todėl jos pačios turi juos užveisti. 

Dar kartą pabrėžiu: plėtojant masinių atrakcijų verslą, 

medijoms būtina tuntais štampuoti garsenybes. 

Tas, kuris nori sėkmingai suktis šiame versle, iš 

pradžių neturėtų būti pernelyg išrankus. Asmenų, 

kovojančių dėl pasirodymo medijose ploto ir laiko, 

aikštingumas prilygtų niekuo nemotyvuotai aro- 


gancijai. Atsisakyti masių prielankumo reikštų, kad 

medijų įžymybė elgiasi snobiškai. O būdami išrankūs, 

kaip siūlo Bourdieu, jie rizikuotų tuo, kas jiems 

brangiausia, – savo populiarumu. 

Na, o tas, kuriam pavyko susikrauti turtus, jau yra 

pasimokęs ir supranta, ką šiame versle reiškia profesionalumas. 

Čia svarbu ne prakilniai elgtis, o suvokti, 

kad medijos veikia ne vien kaip bankai, bet ir kaip 

biržos. Medijos investuoja demonstravimo plotą ir 

laiką, o susirenka dėmesį. Ir viena, ir kita – išlaidos 

ir pajamos – yra suskaičiuojamos ir paskelbiamos. 

Medijos skelbia savo investicijas, nes tarpusavyje jos 

yra lyginamos pagal sklaidą, t. y. pagal dėmesio pajamas, 

– taip nustatomas jų akcijų kursas. [1] Atsiranda 

skirstymo galimybė: įžymybių parade medijos 

rikiuojasi pagal turtų svarumą, kitaip sakant, pagal 

kapitalo dydį. Į jų akcijų kursą orientuojasi tie, kurie 

konkuruoja dėl vietos medijose. 

„Garsenybėmis“ siūlau laikyti tuos pažįstamus 

veidus, kurie disponuoja biržoje registruotu dėmesio 

kapitalu. Pirmutinis jų rūpestis yra žiūrėti, kad 

nekristų šito kapitalo akcijų kursas. Šioms garsenybėms 

nelemta mėgautis tokia nepriklausomybe, kokią 

turėjo senasis elitas, galėjęs jaustis ramus, nes jo 

luomui negrėsė laikinumas. Dabartinėms garsenybėms 

neduoda ramybės mintis, kad jų akcijų kursas 

gali kristi. Jos ima nervintis, jei sumažėja interviu 

ėmėjų ir paparacų, o įvykus menkiausiam nesklandumui 

puoselėja viltį vėl išdidžiai grįžti į aukštumas. 

Jos žino, kas yra priklausomybė nuo dėmesio 

narkotikų, o mes žinome, kokia sunki ši liga. 

Naujosios medijos, jei laikysime jas informacijos 

rinka, yra ne kas kita, o išplėtotas kapitalizmas. Yra 

valiuta, veikia bankai ir biržos, yra turtuolių klasė, 

kurios turtai gausėja patys (turtas, dauginantis 

turtą, kaip sakė Marxas). Klasinėje dėmesio visuomenėje 

garsenybės yra ta turtuolių klasė, kuri dėl 

savo pajamų kapitalizavimo įgyja kur kas daugiau 

dėmesio, nei galėtų jo pelnyti asmeniškai. Medijų 

vaidmuo čia toks pats, kokį pinigų kapitalizme vaidina 

finansinė oligarchija. Naujosios medijos padovanojo 

mums net savotišką turbokapitalizmą. Tapo 

27

įmanoma prasimušti į aukščiausią įžymybių rangą, 

neturint jokių nuopelnų pagal klasikinį supratimą, 

o tik apsukriai manipuliuojant šiokiu tokiu savo jau 

įgytu dėmesiu. Pavyzdžiui, Paris Hilton nereikėjo 

nieko daugiau, tik būti didžiulio turto paveldėtoja, 

kuri susuka pornografinį filmuką ir iškart atsiduria 

biržoje registruotų firmų viršūnėje. Vokietijos padangėje 

minėtinas Veronos Feldbusch vardas: vieno 

mėnesio santuokos su pirmo rango įžymybe pakako, 

kad ji pati atsidurtų tarp garsenybių. 

Garsenybės: ar tai jau postelitas? 

Taigi vėl grįžtame prie elito. Ar gali būti, kad 

dėmesio birža yra ta medijų visuomenės vieta, kur 

vyksta elito atranka? Ar išvis įmanoma taip pigiai 

nusipirkti vietą viršutinėje klasėje? Atsakymas aiškesnis 

negu aiškus: nieko panašaus. Išgirdęs tokius 

klausimus, Bourdieu apsiverstų karste, nors pirmiausia 

jis norėjo tik vieno – savaip išplėtota kapitalizmo 

kritika demistifikuoti senąjį elitą. Būtų 

pernelyg ironiška teigti, kad sustabarėjusių santykių 

negali išjudinti niekas kitas, išskyrus naujo tipo kapitalizmą. 

Bet argi ne Bourdieu nuolat kartojo, kad 

visuomenės apatinis ir viršutinis sluoksniai atsiranda 

dėl ekonominių santykių? Ar ne jis pabrėžė, kad, 

kalbant apie socialinę padėtį, būtina neišleisti iš akių 

atrankos metodų? Pagaliau, argi istorija nerodo, kad 

visuomeninio turto skirstymas visada nustumia į 

šalį asmens nuopelnus ir savybes? 

Jei turbokapitalizmą sudarytų tik šou verslas, elito 

klausimas kaipmat dingtų iš darbotvarkės. Tačiau 

naujųjų medijų verslo modeliui būdinga tai, kad jis, 

pirma, turi galios stipriai spausti tradicinę elitinę 

kultūrą, antra, būtent jo paties šaknys glūdi senojoje 

kultūroje. Kapitalistinės dėmesio ekonomikos modelis 

pirmiausia ir idealiai tipiškai susiformavo mokslo 

srityje. Mokslas, kaip jį dabar suprantame, pradėjo 

telktis į specialius darbo barus iš klajojančių mokslo 

ragavusių žmonių, jie turėjo arba tarnauti kunigaikščiams, 

arba tikėtis mecenatų paramos. Tuose 

baruose atsirado pradinės specializuotos gamybos 

linijos, kurios teikė produkciją kitoms specializuotoms 

linijoms. Susiformavusias linijas vienija rinka, 

vadinama moksline komunikacija – vieni gamintojai 

aprūpina kitus gamintojus savo sukurta informacija. 

Komponuojant ją su nauju dėmesiu atsiranda naujas 

žinojimas, kuris savo ruožtu pasirodo mokslinės komunikacijos 

rinkoje kaip išankstinis produktas, tinkamas 

būsimoms žinojimo gamybos stadijoms. 

Toks darbo pasidalijimas funkcionuoja kaip uždara 

dėmesio ekonomika. Mokslinės informacijos 

rinkoje siūlytojai investuoja savo dėmesį tam, kad 

patrauktų kitų mokslininkų dėmesį. Jie veltui dalija 

per vargus sukauptą informaciją, t. y. skelbia savo 

tyrimų rezultatus, turėdami vieną tikslą – atkreipti 

recipientų, ypač tų, kurie šią informaciją toliau 

naudos kaip gamybos priemonę, dėmesį ir tai dokumentuoja 

cituodami. Citavimu yra matuojamas 

dėmesys, panašiai kaip jis matuojamas, pavyzdžiui, 

kompiuteriniais prisijungimais. Mokslininkai brukte 

bruka informaciją suinteresuotai publikai, kad 

patrauktų jos dėmesį. Citavimą jie maksimizuoja 

panašiai kaip medijų verslininkai maksimizuoja 

prisijungimus. Ir ką manote: čia taip pat atsiranda 

didėjančių dėmesio turtų fenomenas. 

Nuo tada, kai citavimo procesą imta stebėti ir 

statistiškai apdoroti, ėmė į akis kristi savotiškai iškreiptas 

citavimų pasiskirstymas, kurį Robertas 

Mertonas pavadino Mato efektu: „…kas turi, tam 

bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio 

bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 13,12). Šio iškreipto 

pasiskirstymo nelieka, kai analizuojamas publikacijų 

skaičius. Iš publikacijų skaičiaus aiškėja, kad 

daugiausia uždirbantieji nėra visų darbščiausi. Toli 

gražu ne. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas čia būtų 

toks: daugiausia uždirbantieji cituojami todėl, kad jie 

jau yra žinomi, kitaip sakant, kad jų sukauptas dėmesio 

kapitalas duoda pelną. [2] Vadinasi, mokslininkams 

atlyginama ne tik už produktyvumą, bet ir už 

garsų vardą, kuris leidžia ypač daug uždirbti. Jie, kaip 

daugiausia uždirbantys, susižeria perviršio pelną. 

Mokslo įžymybės taip pat yra klasė turtuolių, 

kurių turtai duoda pelną. Kas ginčys elitinį statusą 

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

to, kuris yra Nobelio premijos laureatas arba apdovanotas 

Fieldso medaliu? Su finansinėmis dėmesio 

rinkomis susiduriame ne vien moksle. Užkrėstas yra 

ir visas kultūrinis gyvenimas, kuris taip pat jaučia 

naujųjų medijų spaudimą. Mes visi, kurie darbuojamės 

šioje srityje, neišvengiame naujojo kapitalizmo 

nagų. Nebepakanka – ypač humanitarinių profesijų 

žmonėms – vien gerai dirbti. Kas užsimojęs kuo nors 

tapti, turi imtis dėmesio patraukimo verslo. Mes 

jaučiamės skatinami – patyliukais ar viešai – kuo 

aktyviau pardavinėti save žemesnėmis kainomis, 

nesvarbu, ar smulkiojoje prekyboje, t. y. socialinėse 

svetainėse (Facebook, Twitter), ar plačiu mastu. t. y. 

pasirodydami per televiziją. 

Dabar jau senamadiška laukti, kol kas nors susidomės 

tavo darbu, – šiuolaikiška yra pardavimą imti 

į savo rankas, tiksliau tariant, planuoti iš anksto. Be 

tokio poveikio nieko nebus. Praėjo tie laikai, kai 

intelektualinis diskursas buvo keitimasis argumentais. 

Mūsų dienomis pirmiausia veikia rinka, kurioje 

siūloma informacija, galinti patraukti kuo daugiau 

dėmesio. Argumentų svarumas matuojamas pajamomis 

tų, kurie juos pateikia. Anksčiau lemdavo argumentų 

įtikinamumas, dabar – gradacija. [3] Susiduriame 

su nauju visuomenės, siekiančios nuomoti 

Zaha HADID. Guggenheimo–Ermitažo muziejaus projektas – lyg mistinis erdvėlaivis šalia Neries 


savo dėmesį, tipu. Šiokią tokią užuovėją ir atokvėpį 

nuožmioje kovoje dėl visuomenės dėmesio suteikia 

tik be pastangų įgyjamos pajamos, kurios suplaukia 

kaip jau sukaupto dėmesio procentai. Papildomos 

pajamos, kurias turi užsitikrinti kiekvienas, norintis 

tapti tikrai turtingas, kaupiasi todėl, kad vienaip ar 

kitaip veikia minėtasis evangelisto Mato efektas. 

Filosofams, literatūros ir meno žmonėms taip pat svarbu 

dėmesio bankų kreditavimo rinkoje ir medijų vykdomo 

kategorizavimo biržoje siekti sėkmės. Jei jie nori iškilti 

į pačias dėmesio aukštumas, jų moksliniai diskursai 

ir profesinė kritika turi įsilieti į masines medijas, pereiti 

į tokius formatus kaip filosofų ir literatų kvartetai, pokalbių, 

diskusijų kultūros ir meno klausimais šou. Vaizduojamajame 

mene ir architektūroje vietoj radikaliųjų avangardistų 

naujaisiais kelrodžiais tapo dabitiškos popžvaigždės. 

Tokių menininkų kaip Jeffis Koonsas ar Damienas Hirstas 

ir tokių architektų kaip Zaha Hadid ar Remas Koolhaasas 

tikrai radikali yra tik medializacijos strategija. 

Kai kas tokį išėjimą į viešumą sveikina kaip ankstesnės 

elitinės kultūros demokratizavimą – juk dabar 

visi gali tarti žodį kaip žiūrovų apklausos dalyviai. 

Vis dėlto būtų pernelyg naivu tą veržimąsi į medijas 

painioti su socialiniu angažuotumu. Rimčiau atrodytų, 

jei kalbėtume apie savotišką refeodalizavimą. 

29

Medijos, kaip veiksmingiausios kultūrinio gyvenimo 

„žaidėjos“, turi galią iškelti ką nors į įžymybių 

aristokratus. Visas tas procesas yra ne kas kita, kaip 

pastangos tapti tos aristokratijos dvarininkais, o tą 

tvarko būtent medializacijos strategija. 

Tad į klausimą, ar garsenybės vadintinos medijų 

visuomenės elitu, atsakyti trumpai – taip arba ne – 

negalima. Kaip minėta, bendrasis mūsų laikais dar 

atpažįstamo elito vardiklis yra įžymybė, tačiau kad 

taptum įžymybe, jau nebūtina itin nusipelnyti kokioje 

nors svarbioje srityje. Dėmesio finansų rinkoje 

kovodamos dėl investuotojų malonės susitinka ir susimaišo 

anksčiau buvusių neabejotinai atskirų kultūros 

sričių – aukštosios ir populiariosios – atstovai. 

Kol investicija apsimoka, pati sritis investuotojams 

neturi reikšmės. Konkurencija dėmesio finansų rinkoje 

nesiekia išrinkti elito, ji tam net netinka. Visus 

kitus selekcijos mechanizmus ji pranoksta tik savo 

galia už tai atlyginti. 

Ką visa tai reiškia elito sampratai? Tai reiškia, kad 

šios sąvokos turinys, ypač perspektyvos požiūriu, tapo 

priklausomas nuo subjekto asmeninės ir socialinės padėties. 

Elito sąvoka jau nebetinka socialiniam statusui 

apibūdinti. Empiriškai išsikristalizavusi garsenybių 

klasė yra tai, kuo tapo elitas, jei ši kategorija apskritai 

kada nors buvo sociologiškai objektyvi. Tradiciškai suprantamo 

elito ieškojimas veikiau iškraipo naujosios 

situacijos vaizdą. Skiriamasis postmodernios visuomenės 

bruožas yra ne tik susidvejinusi visuomeninio turto 

sistema (tą įžvelgė jau Bourdieu), bet ir itin išplėtota 

kapitalistinė dviejų lygmenų – medžiaginio ir nemedžiaginio 

– ekonomika. 

Bourdieu norėjo parodyti, kad nemedžiaginė ekonomika 

ne tik primena kapitalizmą, bet ir yra tikrų 

tikriausias kapitalizmas. Medijų visuomenė pateikia 

iš esmės pakitusį kultūros ir komercijos santykį. Greta 

medžiaginės gamybos, kurią komercija yra kiaurai 

persmelkusi, dabar gyvuoja jau ne šiaip kultūros produktų 

gamyba, kur komercijos principai tarsi neveikia, 

– ši gamyba yra tokia pat komerciška, tiesiog čia 

cirkuliuoja visai kitokia valiuta. Naujųjų medijų perteikiama 

kultūra nėra tikslas savaime – tai priemonė 

generuoti dėmesio pajamas. Pačios medijos veikia 

kaip rinka su sava valiuta ir sava finansų pramone. 

Ši įžvalga nuteikia anaiptol ne optimistiškai. Tačiau 

ji padeda suprasti neapsakomą naujųjų medijų užsikrėtimą 

komercija ir pajusti jų tarsi džinas iš butelio 

paleistą jėgą generuoti turtus. Tai koreguoja naivų 

manymą, neva naujosios medijos yra ne kas kita, o 

skaitmeninės technologijos. Norint suprasti medijų 

visuomenę, reikia pirmiausia įsisąmoninti, kas yra 

naujoji informacijos rinka ir nemedžiaginės gamybos 

turbokapitalizmas. Tada į dienos šviesą iškils šis tas 

daugiau nei alternatyvus naujosios ekonomikos vaizdas. 

Tada pamatysime, kad įvyko savotiška kultūrinė 

ekonomikos revoliucija, nušlavusi senąjį elitą. 

1 Pierre Bourdieu, Die feinen Unterschiede. Kritik der gesellschaftlichen 

Urteilskraft, Surkamp, Frankfurt a. M., 1982: La distinction. Critique sociale 

du jugement, Paris, 1979. (Vert. past.) 

2 Pierre Bourdieu, Die verborgenen Mechanismen der Macht. Schriften 

zur Politik und Kultur 3, Bd.1. Hrsg. von Margarete Steinrücke, VSA, 

Hamburg, 1992. (Trumpų tekstų rinkinys. Vert. past.) 

3 Pierre Bourdieu, Regeln der Kunst. Genese und Struktur des literarischen 

Feldes, Surkamp, Frankfurt a. M., 1999: Les régles de l’art. Genése et 

structure du champ litteraire, 1992. (Vert. past.) 

4 Pierre Bourdieu, Über das Fernsehen, Suhrkamp, Frankfurt a. M. 1998: 

Sur la télévision, Paris, 1996. (Vert. past.) 

[1] Plg. Georg Franck, Mentaler Kapitalismus, München: Hanser, 2005, 4 skyrius. 

[2] Plg. Georg Franck, Scientific Communication – A Vanity Fair? In: Science, 

Bd. 286, Nr. 5437 (1. Oktober 1999); The Scientific Economy of Attention. 

In: Scientometrics, Bd. 55, Nr. 1 (2002). 

[3] Plg. Markus Joch ir kt. (Hrsg.) Mediale Erregungen? Autonomie und 

Aufmerksamkeit im Literatur- und Kulturbereich der Gegenwart. Tübingen: 

Niemeyer, 2009. 

Iš vokiečių kalbos išvertė 

Alfonsas TEKORIUS 

Versta iš: Merkur 4/2011 

© Georg Franck / Merkur 

© Eurozine 

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Europos kultūros žurnalų asociacijos, kurią vienija 

portalas Eurozine, 23-ioji konferencija, gegužės viduryje 

surengta Lince (Austrija), buvo skirta aptarti, kaip 

naujosios technologijos keičia žiniasklaidos formas ir turinį. 

Lentos meno muziejuje, įsikūrusiame ant Dunojaus 

kranto, keletą dienų diskutavo daugiau kaip šimtas Europos 

kultūros leidinių redaktorių, leidėjų ir viešųjų intelektualų. 

Buvo bandoma prognozuoti žurnalistikos ateitį, 

aptarta intelektualinės nuosavybės apsauga, laisvo žodžio 

sklaidos peripetijos. Nenuostabu, kad žurnalistikos pokyčius 

aptarė atstovai iš kultūros žurnalų – juk būtent jų 

puslapiuose ieškoma naujų idėjų, perspektyvių koncepcijų, 

dėstomas platus, gilus ir kritiškas požiūris į šių dienų 

aktualijas, pateikiama skvarbių įžvalgų apie socialinius ir 

kultūrinius ateities procesus. 

Pasaulio žiniasklaidos dėmesį šiemet prikaustė arabų 

šalys, kuriose vilnija kruvinos pilietinių neramumų bangos, 

ši tematika išsamiai nagrinėjama ir portale Eurozine, 

todėl 23-iąjį Europos kultūros žurnalų susitikimą pradėjo 

Khalebas Hroubas, Kembridžo Arabų žiniasklaidos projekto 

vadovas, pranešime analizavęs sąsajas tarp arabų 

visuomenės sociopolitinių pokyčių ir žiniasklaidos. Pasak 

pranešėjo, pastaruoju metu išryškėjo raidos projektuose 

koduotos priešpriešos, tie, kas atidžiau seka arabų 

žiniasklaidą, suvokia, kad šioje pasaulio dalyje vyksta esminiai 

pokyčiai. Nuo to laiko, kai regione pradėjo veikti 

TV stotys, priklausančios Al Jazeera tinklui, tapo akivaizdu 

– nepaisant regioniškumo ir konjunktūros, prasidės 

žiniasklaidos bumas. Taip ir įvyko. Hroubas teigia: „Tabu 


technoloGijos ir ŽiniAsklAidA: 

pokYčiAi ir kultūros mitAi 

23-iasis Europos kultūros žurnalų susitikimas Lince 

politikoje buvo sulaužyti jau gerokai prieš 2011-ųjų įvykius, 

tačiau valstybinės valdžios monopolis ir atotrūkis 

nuo vadinamosios ketvirtosios valdžios neleido užtikrinti 

žodžio laisvės. Arabų revoliucijos yra unikali galimybė 

įveikti prarają tarp arabų pasaulio ir Vakarų. Visuotinis 

nusivylimas Obamos neryžtingumu Egipte rodo, kad tą 

padaryti pavyks tik tuo atveju, jei pasaulio lyderiai žengs 

regiono pokyčių priešakyje, užuot ėję jiems iš paskos.“ 

Programoje, skirtoje žurnalistikos ateičiai aptarti, medijų 

analitikė Tamara Witschge teigė: žurnalistai iki šiol 

mano, kad žinias „sukuria“ ekspertai, o skaitytojai ir žiūrovai 

yra tik vartotojai, kurių reakcija naudinga tiek, kiek 

padeda susivokti, koks naujienų turinys laikomas reikšmingu. 

Kitas pranešėjas, internetinio žurnalo Berliner Gazette 

leidėjas Krystianas Woznickis aiškino, kad jo leidinio 

principas – radikalus skaidrumas, todėl ir skaitytojų komentarai, 

ir redaktorių papildymai integruojami vizualiai. 

Jo nuomone, tai atspindi žurnalistų ir auditorijos bendradarbiavimą, 

kuris neleidžia įsigalėti mitui, kad tiesioginis 

žinių šaltinis yra minia. Norvegų dienraščio Aftenposten 

kultūros skyriaus redaktorius Knutas Olavas Åmåsas gynė 

tradicinės žurnalistikos vertybes. Jo nuomone, kol kas per 

anksti prognozuoti šio pobūdžio žiniasklaidos saulėlydį, 

ateitis ne tokia niūri, kaip teigia pesimistiškai nusiteikę 

medijų analitikai ir skaitytojai. Kas teikia pagrindą reliatyviam 

optimizmui? Åmåsas pabrėžia: „Geriausi leidiniai jau 

suvokė, kad turi mąstyti ir veikti kaip tinklinės organizacijos, 

yra ko jiems pasimokyti iš naujųjų socialinių medijų, 

o šios savo ruožtu turi semtis patirties iš „tradicininkų“. 

31

Didžioji tradicinė žiniasklaida nacionalinę ir tarptautinę 

skaitytojų auditoriją aprūpina pirmarūše žurnalistika. Ji 

iki šiol daro didžiulį poveikį, keisdama žmonių kasdienybę. 

Kodėl? Todėl, kad būtent ji sukuria didžiąją dalį geros 

kokybės žurnalistikos, o kokybiška žurnalistika turi didelę 

paklausą. Šiandieniniai skaitytojai yra išsilavinę labiau nei 

kada nors anksčiau ir jie darosi vis reiklesni klientai ir piliečiai.“ 

Tokiems skaitytojams, pranešėjo nuomone, reikia 

patikrintų žinių, kuriomis jie galėtų remtis ir pasitikėti. 

Pastebima tendencija, kad Skandinavijos regione mažėja 

susidomėjimas sensacijų besivaikančia žiniasklaida, didėja 

aukštos prabos žurnalistikos poreikis. Åmåso negąsdina 

teiginiai, kad tradicinė spauda atgyveno savo amžių, kad 

prasideda internetinė era. Remdamasis savo darbo patirtimi 

(redaguoja tiek „popierinį“ laikraštį, tiek internetinę 

jo versiją), norvegų redaktorius tikino nepastebintis jokių 

spaudos nykimo požymių: tradicinės spaudos tiražai ateityje 

galbūt kiek sumažės, tačiau ji vis tiek išliks gyvybinga 

ir reikalinga, suprantama, jei įstengs šį tą perimti iš naujųjų 

medijų. Laikraščius skaito įvairių kartų žmonės, nereikėtų 

nuvertinti tų, kuriems šiandien yra per penkiasdešimt – 

tradicinės „popierinės“ spaudos jie veikiausiai neišsižadės 

ir sulaukę garbaus amžiaus. Skandinavijoje būtent senjorai 

yra atidžiausi ir reikliausi skaitytojai… Beje, teiginiai, kad 

„rimtas“ turinys praranda auditoriją, yra niekuo nepagrįstas 

mitas. Tai Åmåsas iliustravo tokiu pavyzdžiu: prieš keletą 

metų Aftenposten žurnalistai pradėjo leisti mėnesinį 

žurnalą, skirtą analitinei publicistikai. Patys nustebo, kad 

per keletą mėnesių jis taip smarkiai išpopuliarėjo – šiuo 

metu žurnalo tiražas jau perkopė 30 000 egzempliorių ir 

leidinys ėmė uždirbti pinigus. Aftenposten šiemet pradėjo 

leisti kultūrai skirtą žurnalą. Ir vienas, ir kitas leidžiami 

tradiciniu būdu, o jų tiražai auga… Pasak norvegų redaktoriaus, 

jei dalis tradicinės žiniasklaidos išnyks, tai tik tie 

leidiniai, kurie nebus imlūs naujovėms ir nesirūpins tekstų 

kokybe. 

Kita susitikimo tema – intelektualinės nuosavybės apsauga. 

Atsiradus internetui ir kitoms technologijoms, ji 

kelia vis daugiau rūpesčių autoriams, leidėjams ir vartotojams. 

Europos rašytojų tarybos pirmininkė Pirjo Hiidenmaa 

apgailestavo, kad iki šiol nėra susiklosčiusi tinkama 

atlygio autoriams sistema, kuri pranoktų ydingą dabartinę 

autorių teisių apsaugą. Ji atmetė pasiteisinimus, neva tam 

trukdo naujosios technologijos: tai, kas techniškai įmanoma, 

turi būti ir legalu. Berlyno laisvojo universiteto tyrėjas 

Leonhardas Dobuschas pabrėžė, kad dabartinė sistema 

įteisina nelygų mokesčio už autorių teises paskirstymą, 

iš to pelnosi labiausiai pasiturinti mažuma. Jis priminė: 

8-ajame dešimtmetyje Europoje klestėjo įsitikinimas, esą 

namudiniai įrašai sužlugdys muzikos verslą (ir, beje, anuomet 

tai buvo nelegalu). Bet tie nuogąstavimai nepasitvirtino, 

priešingai – tokie įrašai atnešė didžiulius pelnus būtent 

toms kompanijoms, kurios reikalavo juos uždrausti. 

Dobuschas apeliavo į naujausius Harvardo mokslininkų 

tyrimus – jų duomenimis, nepaisant sparčios skaitmeninių 

technologijų plėtros (o veikiau kaip tik dėl jos) kino 

filmų, muzikos įrašų ir knygų skaičius ne tik nesumažėjo, 

bet gerokai išaugo. Pavyzdžiui, 2000–2007 m. laikotarpiu 

sukurta 30 proc. daugiau vaidybinių filmų, įrašyta 

50 proc. daugiau muzikos albumų, išleista 66 proc. 

daugiau knygų. Taigi naujausi tyrimai leidžia tvirtinti, kad 

žmonės, priešingai nei manyta, kūriniams įsigyti išleidžia 

tiek pat ar net daugiau pinigų. 

Anglijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad dabartinė 

autorių teisių apsaugos sistema nėra labai palanki 

kūrėjams. Abiejose šalyse 60 proc. profesionalių rašytojų 

(jais laikomi tie, kurie skiria kūrybai pusę savo laiko) 

privalo turėti papildomą darbą, kad išgyventų, nes pagal 

galiojančią autorių teisių sistemą didžiausia pajamų dalis 

atitenka labai mažai kūrėjų grupelei. Panaši situacija 

yra susiklosčiusi tiek muzikos, tiek kino filmų industrijoje. 

Didžiosios kūrėjų dalies pajamas lemia ne autorių 

teisių apsauga, bet kontraktų sistema ir gebėjimas derėtis 

su leidėjais, tad mėginimas sustiprinti autorių teisių 

apsaugą nepadės išspręsti problemų, o toliau didins 

nelygybę. Ciuricho (Šveicarija) universiteto dėstytojas 

ir tyrėjas Felixas Stalderis aptarė naujus reiškinius, rodančius, 

kad autorių teisių apsauga silpnėja. Kita vertus, 

nuomonė, esą kuo stipriau įtvirtintos autorių teisės, 

tuo kūrėjai turi daugiau naudos, yra menkai pagrįsta. 

Dabar taikomas autorių teisių modelis naudingas tik 

privilegijuotiesiems – perkamiausių kūrinių autoriams 

ir leidėjams. Leidėjai, įgiję monopolines teises į kūrinį, 

dažnai reikalauja už jį nepagrįstai didelio mokesčio arba 

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

iš viso neleidžia juo naudotis, be to, dažnai sunku nustatyti 

asmenį ar instituciją, kuriam priklauso teisė į kūrinį, 

ypač kai kalbama apie knygas, išleistas Europoje po 1859 

metų. Dėl šios priežasties leisti autoriaus teisių požiūriu 

„rizikingą“ kūrinį dažniausiai ryžtasi mažos nežinomos 

leidyklos, galerijos ar agentūros, dėl to nukenčia potencialūs 

vartotojai. Autorių teisių apsaugos stiprinimas pažeidžia 

būtent šį sektorių. Skaitmeninės eros nereikėtų 

baimintis, tikino Stalderis, nes kultūros sričiai ji nedaro 

esminio poveikio, ypač kai kalbame apie materialius 

objektus ar atlikėjų meną: geros kokybės ar prabangiai 

išleisto spaudos leidinio niekada nenurungs elektroninė 

jo kopija, o gyvo koncerto – skaitmeninis įrašas… Užuot 

bet kokia kaina stiprinus autorių teisių apsaugą, kurios 

poveikis įvairioms kūrėjų ir vartotojų grupėms yra labai 

skirtingas, derėtų verčiau susitelkti į bendro mokesčio 

už naudojimąsi internetu įvedimą, kaip jau yra taikoma 

parduodant tuščius CD, spausdintuvus ir kopijavimo mašinas, 

o pinigus, gautus iš tinklo mokesčio, perskirstyti 

kūrėjams ir autorių teisių subjektams. Tokiam modeliui 

pritarė žalieji visoje Europoje, o pastaruoju metu svarstomi 

nacionalinio masto sprendimų projektai Vokietijoje, 

Austrijoje ir kitur. To naudą suvokia ir muzikos industrija, 

nes paversti vartotojus priešais, su kuriais tenka bylinėtis 

dėl pinigų, yra ne kažin kokia alternatyva. Panašu, kad autorių 

teisių apsauga ateityje bus rimtai reformuojama. 

„Žodžių svoris toks didelis, tačiau jie niekada nebuvo 

tokie pigūs, kokie tapo internete“, – sakė buvusi Index 

on Censorship redaktorė Judith Vidal-Hall, pristatydama 

pranešėjus, gvildensiančius žodžio laisvės Europoje temą. 

Buvęs vengrų savilaidos leidėjas, o dabar Vengrijos parlamento 

liberaliojo sparno deputatas, architektas László 

Rajkas papasakojo, kokia situacija klostosi Vengrijoje. Pasak 

prelegento, valdančioji Fidesz partija ėmė darkyti du 

dešimtmečius sėkmingai veikusią šalies konstituciją. Šios 

partijos strategija dvilypė: žiniasklaida depolitizuojama, 

tuo pat metu apribojant jos laisvę. Europos Sąjunga taip 

pat skatina pusiau viešus, pusiau privačius medijų finansavimo 

modelius, kurie nuslepia valstybės kišimąsi į žodžio 

laisvę, – teigė Rajkas, – todėl kol kas per anksti tvirtinti, 

esą besivienijančioje Europoje spaudos ir išraiškos laisvė 

jau užtikrinta … 


Jauna baltarusių leidėja ir redaktorė Iryna Vidanava 

papasakojo, kaip jos šalyje gniaužiama spaudos laisvė ir 

kaip nepriklausomi leidėjai grumiasi už demokratiją, priešindamiesi 

režimui, nepripažįstančiam žodžio ir išraiškos 

laisvės. Apibūdindama situaciją Baltarusijoje, pranešėja 

vartojo sąvoką „informacinis karas“, kuris jau pareikalavo 

nemažai aukų. Šalies valdžia, naudodama gerai apgalvotą 

spaudimo taktiką, atliko kratas keliolikoje redakcijų ir 

leidinių redaktorių namuose. Per kratas seniausias Baltarusijos 

dienraštis Naša Niva prarado keturiasdešimt kompiuterių, 

kuriuos redakcijai buvo padovanoję skaitytojai. 

Nepaisant persekiojimų, šalyje, kurioje didžiausias auditorijas 

anksčiau valdė valdžiai ištikimi oficioziniai leidiniai, 

stiprėja nepriklausomų laikraščių ir žurnalų įtaka, o nepriklausomų 

naujienų ir informacijos agentūrų, veikiančių 

internete, vartotojų skaičius pernai išaugo 82 proc. Iš viso 

šalyje yra pusketvirto milijono internautų. Šie ir daugelis 

kitų faktų liudija, kad valstybinė propagandos mašina neveikia 

taip efektyviai kaip anksčiau, ir Baltarusija jau nėra 

atskirta nuo pasaulio geležine informacijos blokavimo 

siena. Ypač aktyviai internetu naudojasi jaunimas. Nors 

dauguma interneto svetainių yra nedidelės, jos padeda 

sklisti naujoms idėjoms ir sutelkia vis didesnę savarankiškai 

mąstančių žmonių auditoriją. Vis dėlto situacija tebėra 

labai sudėtinga: Baltarusijos įstatymai draudžia leidiniams 

pasitelkti laisvai samdomus autorius ar komentatorius, todėl 

nemažai perspektyvių jaunų žurnalistų ieško galimybės 

profesinę karjerą tęsti Ukrainoje ar Rusijoje. 

Tarptautinio spaudos instituto (IPI) direktorė Alison 

Bethel McKenzie pabrėžė: nors pasaulio dėmesys prikaustytas 

prie konflikto zonose dirbančių ir žūstančių korespondentų, 

gausu žurnalistų, kurie, būdami mažiau pastebimi, 

sąžiningai dirba savo darbą – kasdieninės jų grumtynės už 

žodžio laisvę yra nepaprastai svarbios, nes pasiaukojamai 

ir nesavanaudiškai ginamas viešasis interesas. 

Tradiciniame kasmetiniame Europos kultūros žurnalų 

susitikime buvo svarstoma ir daugiau medijų ateičiai aktualių 

temų, diskutuota ir apie tai, kaip savo erdvę galėtų 

toliau plėtoti Eurozine partneriai ir rėmėjai. 

Parengė Marius GAUČYS 

33

Paveldas ir paminklai 

Algimantas GRAŽULIS 

VertYBės, išmetAmos į sąVArtYnus 

Vilniaus regionas (apie Vilniaus miestą čia nekalbėsiu) 

vis dar labai turtingas ne tik Lietuvai, 

bet ir Europai svarbaus, išskirtinai vertingo kultūros 

paveldo. Jis galėtų tapti ypatinga kultūrinio turizmo 

mėgėjų traukos vieta, tačiau istoriškai susiformavęs 

kultūrinis kraštovaizdis kaip reta apleistas, tvarkomi 

tik kai kurie jo fragmentai. Archeologinis, sakralinis 

paveldas yra negailestingai žalojamas, senosios kaimo 

gyvenvietės ir dvarų sodybos sparčiai nyksta. Šimtai 

Vilniaus regione iki šių dienų išlikusių senųjų dzūkiškų 

ir aukštaitiškų kaimo gyvenviečių byloja apie 

tautos ištakas, etninį savitumą, pabrėžia ir įprasmina 

regioninius, subregioninius, net atskirų apylinkių 

skirtumus ir ypatumus, turtindamos kraštovaizdį. 

Beveik visos šios gyvenvietės yra ir Lietuvos dvarų 

paveldo dalis. Tačiau Kultūros vertybių registre yra 

vos 43 ar 38 Lietuvos senojo kaimo gyvenvietės (vadinamieji 

etnografiniai kaimai), nė viena iš jų iki šiol 

nebuvo pripažinta saugoma valstybės ar bent savivaldybės. 

Valdininkai teigia negalintys užtikrinti net tų 

„sąrašinių“ kaimo gyvenviečių apsaugos, sako, gal užtektų 

išsaugoti po vieną (!) kiekviename regione. Taip 

kryptingai formuojama viešoji opinija, kad didžioji 

vertingo nacionalinio paveldo dalis esą dėl finansinio 

valstybės nepajėgumo pasmerkta pražūčiai. Taigi savo 

pačios pragaištingą aplaidumą, nesugebėjimą grūdų 

atskirti nuo pelų valdžia pateikia tarsi kažkokią nenugalimą 

jėgą, tiesiog force majeure… 

Valstybės fiskalinė monetarinė politika irgi vykdoma 

ta pačia linkme – autentiško kultūros paveldo priežiūrai, 

tvarkymui ir tinkamam (tausojamajam) naudojimui 

iš valstybės biudžeto nubyra menki skatikai, 

nes valdžia vadovaujasi išdidžia nuvorišų nuostata: ko 

pritrūks, patys pasistatysime, kaip antai statome Valdovų 

rūmus, taikydami pažangias šiuolaikines statybos 

technologijas, medžiagas ir gaminius. Kuo greičiau 

autentiškas kultūros paveldas sunyks, tuo mažiau bus 

vargo dėl jo apsaugos, o kartu neliks tautos ir Valstybės 

tapatumo problemų, nes tapatintis nebeturėsime su 

kuo… Antai per du nepriklausomybės dešimtmečius 

neatsirado lėšų net pirmojo Lietuvos Prezidento Antano 

Smetonos dvaro sodybai sutvarkyti. Visiškas valstybės 

abejingumas itin svarbiems kraštovaizdžio paveldo 

segmentams – seniesiems kaimams ir dvarų sodyboms, 

nesirūpinimas jų likimu (Kultūros ministerija su Aplinkos 

ministerija neįsteigė nė vienos saugomos dvarų paveldo 

kompleksų teritorijos) verčia klausti: ar šalis tokia 

vargana, ar toks varganas valdžios mentalitetas? 

Ar reikia priminti, kad Vilniaus regione yra Lietuvos 

valstybingumo ištakas, jo raidą menančio kultūros 

paveldo reikšmingiausia, vertingiausia ir didžiausia 

sankaupa? Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame 

plane yra nustatytas šio ir kito kultūros paveldo 

funkcinis teritorinis ir erdvinis stuburas, apimantis ir 

trijų istorinių Lietuvos sostinių – Kernavės, Vilniaus, 

Trakų su istorinėmis jų jungtimis – paveldą. Lietuvos 

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Kernavės piliakalniai – ne tik Lietuvos, bet Europos ir pasaulio kultūros vertybė 

istorinio valstybingumo požiūriu tai reikšmingiausias 

arealas, viena iš pagrindinių valstybės istorijos paveldo 

erdvinio stuburo dalių (LR teritorijos bendrasis planas, 

3 brėžinys „Kultūros paveldo teritorijos“). Deja, nei nacionaliniai 

paveldosaugos interesai, nei tarptautiniai 

įsipareigojimai, nei teisėti piliečių reikalavimai nesutrukdė 

būtent šiame areale (Elektrėnų savivaldybėje, 

greta Kazokiškių gyvenvietės) įrengti Vilniaus apskrities 

komunalinių atliekų sąvartyno, kuris pagal parengtus 

ir patvirtintus planus turėjo tapti didžiausiu strateginiu 

tokio pobūdžio objektu Lietuvoje. Numatyta, kad jis aptarnaus 

apie 1 mln. gyventojų. Atsižvelgiant į migracijos 

tendencijas, suplanuotą Vilniaus ir Kauno dipolį (žr. LR 

teritorijos bendrojo plano p. 9), buvo prognozuojama, 

kad ateityje šis skaičius labai padidės. 

Šio sąvartyno statybos istorija – tipiškas valdžios institucijų 

požiūrio į Lietuvos kultūros paveldą ir jo apsaugą 

atspindys. Išskirtinis gal tik jos mastas, trukmė, 

net valdininkų cinizmo ir įžūlumo laipsnis, nors tuo 

jau sunku ką nors nustebinti… Be to, ši istorija vis dar 

tęsiasi, todėl būtina panagrinėti ją nuosekliau. 

Išskirtinė absurdo istorija 

Aplinkos ministerija 2002-06-12 priėmė sprendimą 

(raštas Nr. 01-24-3257) „Dėl planuojamos ūkinės 

veiklos leistinumo poveikio aplinkai požiūriu“ (įsiga- 


liojo nuo 2002-06-27, Informaciniai pranešimai, 2002, 

nr. 51), kuriuo pritarė Vilniaus apskrities sąvartyno 

įrengimui Kazokiškėse (Elektrėnų sav.) pagal pateiktą 

poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą su vos dviem 

papildomomis sąlygomis. Planuojamos ūkinės veiklos 

poveikio aplinkai analizė buvo atliekama nesiremiant 

jau parengtais LR teritorijos bendrojo plano (esminiai 

sprendiniai tuo metu buvo jau suderinti su valstybės 

valdymo institucijomis, tačiau Seimas planą patvirtino 

šiek tiek vėliau – 2002-10-29) ir kitų valstybės strateginio 

planavimo dokumentų sprendiniais bei nuostatomis. 

Neatlikta planuojamos ūkinės veiklos poveikio 

kultūros paveldui ir istoriškai susiformavusiam kultūriniam 

kraštovaizdžiui analizė. Nesilaikyta LR planuojamos 

ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 

5 straipsnio reikalavimų. Ignoruota visuomenės 

(bendruomenės) nuomonė. Pažeistos žmonių teisės. 

Rengiant šį dokumentą, nebuvo objektyviai išnagrinėta 

sąvartyno ir jo infrastruktūros neišvengiamai neigiama 

įtaka čia pat esančiam Valstybiniam Kernavės kultūriniam 

rezervatui ir Neries regioniniam parkui kultūrinio 

turizmo, paveldosaugos ir ekologijos požiūriais. Kaip 

visiškai nereali atmesta net tikimybė, kad milžiniškos 

apimties sąvartynas padarys neatitaisomą žalą Kernavės 

kultūriniam rezervatui, (2004 m. jis buvo įrašytas 

ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą), vizualiai užterš 

su rezervato aplinka susijusį kultūrinį kraštovaizdį. Tuo 

35

metu rengtuose dokumentuose sąvartyno kaupo aukštis 

virš žemės paviršiaus (nulinė altitudė) buvo nurodytas 

30 metrų, o kaupo plotas – 27,1 ha. Įsivaizduokime 

100 m pločio ir 2710 m ilgio kaupą. Tikimybė, kad 

sąvartyno kaupas gana greit išaugs iki vieno kilometro 

ilgio ar net daugiau, buvo labai reali. Prognozuota, kad 

sąvartynas užims apie 50 ha plotą. Planuojamos ūkinės 

veiklos poveikio aplinkai vertintojai neatsižvelgė ir į tai, 

kad panaikinus dalį vienintelio istorinio kelio, nuo Kernavės 

vedančio kitapus Neries, labai sumenkės piliakalnių 

komplekso eksponavimo, apžvalgos galimybės. 

Vėliau buvo parengtas kaip reta nekokybiškas sąvartyno 

šalia Kazokiškių gyvenvietės detalusis planas, tačiau 

Elektrėnų savivaldybės taryba vis tiek jį patvirtino. 

2005 m. sausio 19 d. pradėta rengti sąvartyno techninį 

projektą ir tai sukėlė dar didesnę įtampą... Įkyriai, 

arogantiškai, kietakaktiškai brukamo sąvartyno itin 

nemokšiškas planavimas ir statybos procesas ilgainiui 

virto tarptautiniu skandalu – pasiekė tarptautinius 

Strasbūro ir Ženevos teismus. 

Kodėl vieta komunalinių atliekų sąvartynui įrengti 

buvo parinkta būtent Lietuvos valstybingumo ištakų 

(paveldo) areale, tarsi nuosekliai laikantis sovietmečiu 

primestų principų ir įpročių žaloti, menkinti išskirtinės 

vertės kultūros paveldą? Antai sovietmečiu netoli 

Trakų, vos už 8 km nuo miesto centro, kuris irgi yra 

istorinis Lietuvos valstybingumo simbolis, 1987 m. 

(galima sakyti, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 

išvakarėse!) buvo įrengtas ir iki 2008 m. veikė Vilniaus 

apskrities komunalinių atliekų Kariotiškių sąvartynas, 

kurio smarvė pasiekdavo net greitkelį Vilnius–Kaunas. 

Tiesa, tada viešų protestų nebuvo, bet nebuvo ir Lietuvos 

Respublikos su jos teritorijos bendruoju planu, 

nebuvo nustatytas Lietuvos nekilnojamojo kultūros 

paveldo erdvinis funkcinis stuburas su pažymėtomis jo 

ribomis, naudojimo kryptimis ir strategija. Dabar visa 

tai yra, bet įpročiai nesikeičia. Antai net nesivarginta 

objektyviai įrodyti, kodėl būtent Kazokiškės pasirinktos 

Vilniaus apskrities sąvartyno statybai. Planas nebuvo 

analizuojamas ir paveldosaugos požiūriu – jo sprendiniai 

nebuvo derinami su Kultūros vertybių apsaugos 

departamentu, neįvertinta numatomos ūkinės veiklos 

neigiama įtaka Kernavės kultūriniam rezervatui, jo 

kraštovaizdžiui ir kultūriniam turizmui, nors buvo 

akivaizdu, kaip tokio sąvartyno kaimynystė pakenks 

tarptautinės reikšmės kultūrinio turizmo maršrutui 

Vilnius–Trakai–Kernavė. 

Nesilaikyta Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo 

plano (2002) sprendinių – šioje teritorijoje įrengus sąvartyną 

buvo pažeista vientisa funkcinė teritorinė ir erdvinė 

istorinių valstybingumo centrų ir ašių struktūra. 

Lietuvos piliečių, paveldosaugos, aplinkosaugos ir 

kitus viešuosius interesus sąvartyno „buldozeriai“ (turiu 

omenyje ne tik mašinas), vaizdžiai tariant, išmetė į 

šiukšlių dėžę. LR Vyriausybė, Vilniaus apskrities viršininko 

administracija, Aplinkos ir Kultūros ministerijos 

nekreipė jokio dėmesio į Valstybinės paminklosaugos 

komisijos išvadą, kad toje vietoje tokio objekto statyti 

negalima. 

2002-10-29 LR Seimas patvirtino LR teritorijos bendrąjį 

planą, o 2003-09-11 Vyriausybės nutarimu Nr. 

1160 buvo patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi 

strategija. Sąvartyno steigimo procesas glaudžiai susijęs 

su šių strateginių dokumentų sprendiniais ir strateginėmis 

nuostatomis, todėl prisiminkime keletą esminių 

klausimų, kurie buvo užduoti tuomečiam aplinkos 

ministrui Arūnui Kundrotui ir bent kelioms Vyriausybėms, 

kurios įžūliai „stūmė“ Kazokiškių projektą 

(ypač jį rėmė premjeras Algirdas Brazauskas, sugebėjęs 

numalšinti net Prezidento Valdo Adamkaus įkarštį sustabdyti 

neleistinas statybas. Būtų įdomu sužinoti, kokie 

argumentai lėmė pirmojo valstybės asmens, garsaus 

ekologo, atsargų atsitraukimą…) Taigi štai klausimai, į 

kuriuos nei atsakingi asmenys, nei oficialios institucijos 

iki šiol taip ir neatsakė: 

1. Kodėl sąvartynas suplanuotas istorinio valstybingumo 

požiūriu prioritetinėje kultūros paveldo teritorijoje, 

„vientisoje istorinių valstybingumo centrų bei ašių 

teritorinėje erdvinėje struktūroje“ (žr. LR teritorijos bendrojo 

plano 16 psl. 24 p. (Žin. 2002, Nr. 110–4852) ir šio 

plano brėžinį Nr. 3 „Kultūros paveldo teritorijos“)? 

Juk LR teritorijos bendrajame plane ir Teritorijų 

planavimo įstatyme nurodyta, kad jis yra „privalomas 

dokumentas Valstybės valdymo institucijoms, priiman- 

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

čioms LR lygmens sprendimus, susijusius su šalies teritorijos 

naudojimu, tvarkymu bei apsauga; dokumentas, 

nustatantis valstybės institucijų rengiamų LR lygmens 

specialiųjų planų, ilgalaikių programų bei strategijų pagrindines 

planavimo sąlygas […] Bendruoju planu privalo 

remtis ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijos, kiti 

valstybės institucijų rengiami strateginiai planai ir programos“ 

(ten pat, p. 4). 

2. Kodėl buvo ir vis dar yra ignoruojama LR Valstybinės 

kultūros paveldo komisijos 2004-12-17 sprendimo 

Nr. 107 „Dėl komunalinių atliekų sąvartyno steigimo 

šalia Kazokiškių gyvenvietės“ (Žin. 2004 m., Nr. 184– 

6833) 1 punkto nuostata, kurioje nurodyta: „Vilniaus 

apskrities komunalinių atliekų sąvartynui parinkta vieta 

šalia Kazokiškių gyvenvietės yra nepagrįsta, o paveldosauginiu 

požiūriu netinkama?“ 

3. Kodėl nei parenkant vietą, nei atliekant poveikio 

aplinkai vertinimą, nei svarstant ir derinant detalųjį 

planą, nei statant šį sąvartyną nebuvo laikomasi ir iki 

šiol nesilaikoma Specialiųjų žemės ir miško naudojimo 

sąlygų (LR Vyriausybės 1992 m. nutarimas (Žin. 1992, 

Nr. 22–652) Nr. 343 ir 1995 m. LR Vyriausybės nutarimo 

Nr. 1640 (Žin. 1996, Nr. 2–43) 203, ir 203.3 punktų 

reikalavimų, kuriais nustatyta: „Įrengti kietųjų buitinių 

atliekų sąvartynus draudžiama [...] miškuose ir arčiau 

kaip per 25 metrus nuo jų“? Kodėl sąvartynas buvo suplanuotas 

ir statomas miške? 

Turbūt siekiant „atitolinti“ mišką nuo sąvartyno 

buvo iškirsta nemažai brandžių, vertingų rūšių medžių. 

Statant sąvartyną, įrengiant jo infrastuktūrą taip pat iškirsta 

dalis miško, planuojama jį kirsti ir ateityje. 

Akivaizdu, kad valstybės institucijos, atsakingi jų 

pareigūnai, „prastūmę“ ydingus ir labai žalingus sprendimus, 

iki šiol taip ir nesuprato, ką pridirbo. Todėl 

būtina aiškiai įvardyti: sąvartynas pastatytas reikšmingiausiame 

kultūros paveldo areale, kurio centrinę dalį 

riboja jungtys tarp istorinių Lietuvos sostinių (Trakai– 

Kernavė–Vilnius). Čia sukoncentruoti kultūros paveldo 

objektai, turintys išskirtinę urbanistinę, architektūrinę, 

archeologinę, etninę ir kraštovaizdinę vertę ir reikšmę 

Lietuvai, Europai, pasauliui. Sąvartynas pastatytas ant 

Lietuvos istorinių sostinių Kernavė–Trakai jungties 


miško teritorijoje. Taigi tenka klausti, ar Lietuvoje dar 

galioja Europos kraštovaizdžio, Europos architektūros 

paveldo apsaugos konvencijų ir Konvencijos dėl teisės 

gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant 

sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos 

klausimais (Orhuso konvencija) principai? 

Vilniaus apskrities regioninio komunalinių atliekų 

sąvartyno statyba greta Kazokiškių dar labiau pablogino 

labai prastą paveldosaugos ir ekologijos būklę šiame 

areale – nors Kariotiškių sąvartynas jau uždarytas, 

ekotarša dar ilgai išliks, o ką ir kalbėti apie subjaurotą 

kraštovaizdį. Naujo sąvartyno statyba pažeidė valstybės 

ilgalaikės raidos strategijos principus (Žr. LR Seimo 

2002-11-12 nutarimą Nr. IX–1187), Nacionalinės darnaus 

vystymosi strategijos ir jos įgyvendinimo nuostatas 

(Žr. 2003-09-11 Vyriausybės nutarimą Nr. 1160), 

nes didelės apimties sąvartyną leista statyti istoriniame 

Lietuvos valstybingumui reikšmingiausiame areale. 

Kazokiškių sąvartynas jau veikia. Tiesa, jo apimtis kol 

kas mažesnė, nei planuota. Tačiau ši istorija dar nesibaigė, 

nerimsta ir net aštrėja visuomenės protestai, vis dar laukiama 

tarptautinių institucijų išvadų. Bet nejaugi klaidas 

taisysime tik tada, kai kas nors „iš viršaus“ jas nurodys? 

Reikia konstruktyviai ir ryžtingai siekti, kad Lietuvos 

piliečių teisės, tarp jų – žmonių ir tarptautinės 

bendruomenės teisė į kultūros paveldo pažinimą, gyvenamosios 

aplinkos kokybę, būtų įtvirtintos ir realizuotos. 

Kazokiškių ir jų apylinkių, kaip ir kitų vietų 

gyventojai turi teisę į estetišką ir ekologišką gyvenamąją 

aplinką. Būtina užtikrinti LR teritorijos bendrojo 

plano sprendiniais nustatytos vientisos funkcinės 

teritorinės struktūros – kultūros paveldo erdvinio stuburo 

išsaugojimą ir palaikymą atkuriant ir atgaivinant 

vertingiausius ir reikšmingiausius jo elementus. Turi 

būti įtvirtintas Lietuvos tapatumą lemiančio kultūros 

paveldo ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio racionalus 

panaudojimas, apsauga, palaikymas, vertingų 

ir reikšmingų kultūros paveldo elementų atkūrimas, 

jų atgaivinimas. Šios nuostatos laikytinos svarbiausiu 

prioritetu. Būtina išsaugoti Lietuvos valstybingumo 

ištakų istorinės aplinkos ir kultūrinio kraštovaizdžio 

paveldo fragmentus. 

37

Kad ateityje išvengtume panašių ydingų sprendimų 

ir šiurkščių klaidų, Seimas turėtų šiuo klausimu priimti 

prevencinį nutarimą ir sudaryti komisiją, kuri įvertintų 

Kazokiškių sąvartyno planavimo ir statybos procesą, pateikdama 

objektyvias išvadas. Kol nebus įtvirtintos strateginės 

nuostatos ir reikalavimai, kad apskričių (regionų) 

komunalinių atliekų sąvartynai – valstybinės reikšmės 

objektai – apskritai negali būti planuojami ir statomi 

kultūros paveldo erdvinio stuburo teritorijoje, kaip yra 

nustatyta Bendrajame plane, tol persekios grėsmė, kad 

istorinėse vietose ir vėl išdygs koks nors monstras. 

LR Vyriausybei jau derėtų užsakyti sąvartyno greta 

Kazokiškių gyvenvietės konversijos galimybių studiją, 

o kartu su Savivaldybių asociacija apsvarstyti alternatyvius 

atliekų surinkimo, sandėliavimo ir apdorojimo 

būdus. Vilniaus regiono komunalinių atliekų sąvartynui 

(jeigu jis yra iš tikrųjų neišvengiamas) reikia parinkti 

tinkamesnę vietą, kuri nesikirstų nei su paveldosaugos, 

nei su ekologijos reikalavimais. Bet gal ir vėl 

nugalės buldozerinė logika ir mankurtų psichologija, 

kai nemąstoma, gyvenant tik šia diena, o paveldas akiplėšiškai 

naikinamas, nes nesuvokiami pragaištingi tokio 

vandalizmo padariniai… 

Logiška ir nekeista, kad Kazokiškių sąvartyno istorija 

atvėrė tokias mentaliteto ir savivokos smegduobes, 

tokį šiukšliną valdininkų santykį su tauta, jos istorija, 

jos savastimi… 

Ukmergės viltys ir neviltys 

Aptarę skaudžiausią ir vis dar kraujuojančią Vilniaus 

regiono (Vilniaus miesto problematikos šiame straipsnyje, 

kaip minėjau, nenagrinėsiu) žaizdą, pasižvalgykime 

plačiau, juoba kad čionykštės urbanistinio paveldo 

apsaugos ydos būdingos visai Lietuvai. Tiesa, čia nėra 

tokių „Maximų“ ar „Akropolių“ kaip Telšių senamiestyje, 

kaip Kaune, greta Karmelitų bažnyčios, kaip Marijampolės 

istorinėje dalyje, greta marijonų vienuolyno, 

nėra ir tokių „dangoraižių“ kaip Klaipėdos senamiestyje 

Taikos g. 4 arba kaip viešbutis „KD“ istorinėje jos dalyje 

ir pan. Urbanistines vietoves – valstybės saugomą 

Ukmergės senamiestį su Piliakalniu ir Pilies kalnu, dvi 

istorines Eišiškių miestelio dalis stengiamasi tvarkyti, 

laikantis paveldosaugos reikalavimų, čia neplanuojami 

nauji pastatai, siekiama išsaugoti istorinius namus ir gatvių 

tinklą, istorinį užstatymą. Jau parengtas Ukmergės 

senamiesčio specialusis teritorijos ir apsaugos zonos 

ribų planas, tačiau nėra ypač reikalingo paveldotvarkos 

plano. Ukmergės senamiestis dar turi saugomo ir atkurto 

akmens grindinio, tačiau esama ir istorinei miesto 

daliai nebūdingos gatvių ir šaligatvių dangos, pvz., 

aikštė prie savivaldybės (Kęstučio g.) išgrįsta geltonomis 

trinkelėmis, kitose vietose – pilkomis betoninėmis… 

Stinga senamiesčio polichromijos koncepcijos, 

pagrįstos istorine analize ir tyrimais, apstu atsitiktinių 

spalvinių sprendimų. Daug plastikinių vitrinų, langų 

rėmų, durų. Užrašai ir reklamos margos, dažnai neskoningos. 

Nedaug, tačiau vis dėlto esama naujų pastatų, 

priestatų, antstatų, kurie istorinės struktūros ir aplinkos 

atžvilgiu laikytini tikrais svetimkūniais. Stinga paveldosauginių 

senamiesčio tyrimų. Labai fragmentiški 

istorinės miesto dalies istoriniai, urbanistiniai, architektūriniai, 

archeologiniai tyrimai. Menkai ištyrinėtas 

Pilies kalnas. 

Eišiškėse, kurias sudaro dvi atskiros dalys (pirmoji 

– tai bažnyčios valdai priklausęs Jurzdikos kaimas prie 

bažnyčios, ilgainiui prijungtas prie Eišiškių), yra daug 

plastikinių langų, kai kurių senųjų pastatų fasadai apkalti 

plastikinėmis lentelėmis, spalvos ne itin suderintos. 

Miestelio ypatumas – sudvejinti namų frontonai, atsukti 

į gatvę. Tai išradingas ir įdomus architektūrinis urbanistinis 

sprendimas, Lietuvoje reta tradicija. 

Neblogai prižiūrimas Šešuolių miestelis, žinomas 

nuo XV a. pirmosios pusės. Originali planinė struktūra 

su tiesiog švytinčia, įspūdinga medine bažnyčia ir varpine 

prie trapecijos formos aikštės siaurojo pagrindo 

buvo suformuota XIV a.–XIX a. pab. Toks urbanistinis 

sprendimas optiškai padidina, sureikšmina bažnyčios 

ir varpinės tūrius, be to, yra itin retas, nes Lietuvos 

miesteliuose bažnyčios dažniausiai buvo statomos prie 

plačiojo trapecijos pagrindo (Rytų Lietuva, II t., 1998, 

p. 115–116). 

Ukmergės rajono savivaldybei priklausančioje teritorijoje 

jau beveik nėra senųjų kaimo gyvenviečių, tačiau gau- 

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

su vertingo archeologinio ir sakralinio paveldo, dar yra išlikusių 

vertingų dvarų sodybų ar jų fragmentų (į Kultūros 

vertybių registrą įrašytos 24, tačiau yra ir neįrašytų). Be to, 

čia palyginti gerai prižiūrimas reikšmingas memorialinis 

kultūros paveldas: Laisvės paminklas Kęstučio a. Ukmergėje, 

Baro konfederacijos koplyčia Vepriuose ir kt. 

Paminėtinos Taujėnų, Siesikų, Užugirio, Leonpolio 

dvarų sodybos. Savita bokšto forma išsiskiria Siesikų 

miestelio bažnyčia, tačiau kadaise renesansinės (vėliau 

rekonstruota) Siesikų bažnyčios fasadai aptriušę, tinkuotas 

plytų mūras kai kur išbyrėjęs. Šios originalios 

bažnyčios fasadus būtina restauruoti. 

Pakeliui į Siesikų dvaro sodybą driekiasi registrinė, 

bet apleista, griūvanti, kaip ir daugelis kitų, šeimininko 

neturinti Lokinės dvaro sodyba – 7 pastatai, 

11,2 ha teritorija nyksta akyse. Deja, tai ne vienintelė 

merdėjanti dvaro sodyba Ukmergės rajone. Neprižiūrimus 

originalios planinės erdvinės struktūros 

Leonpolio dvaro sodybos rūmus (savininkas UAB 

„TYMBERPAK“) jau pradėta plėšti ir ardyti. Išluptos 

metalinės autentiškų keraminės glazūros židinių durelės, 

nulupinėti arba sudaužyti kai kurie kokliai. Filinginės 

(įsprūdinės) durys, langų rėmai, langinės, kiti 

vertingi autentiško interjero elementai kol kas išlikę. 

Ypač didelio diametro, geros kokybės 

grindų ir pastogės perdangų sijos jau 

atidengtos. Jei nebus užtikrinta apsauga, 

ilgapirščiai išlups ir jas. Apmaudu, 

kad prieš kurį laiką, beje, pasinaudojus 

ir valstybės lėšomis, buvo sužalota 

stogo ir pastogės konstrukcija, kai kur 

pakeista jo forma ir danga. Apgadinta 

net pastogės dūmtraukių sistema. Neprižiūrimi, 

netvarkomi prie centrinių 

rūmų išlikę želdyno fragmentai ir augmenija. 

Į atskiras valdas suskaidyta 

sodyba ir jos aplinka prarado funkcinį 

vientisumą. Ilgainiui ji neteks ir kompozicinio 

– planinio erdvinio – vientisumo. 

Tokio nuosmukio požymių 

esama jau dabar. O juk vertingi ne tik 

centriniai šio dvaro originalios archi- 


tektūros rūmai (kadaise buvusi, vėliau išsprogdinta pilaitė), 

turtinga ir šio dvaro istorija, susijusi su Radvilų 

gimine. Leonpolio dvaras buvo dalis (palivarkas?) Radviloms 

priklausiusio milžiniško Taujėnų dvaro. 

Neprivažiavus Siesikų dvaro sodybos centrinės dalies, 

kitapus kelio tarsi vaiduoklis stūkso šio dvaro kumetyno 

griuvėsiai. Siesikų dvaro sodyba (kai kurie tyrinėtojai 

vadina ją pilimi) įspūdinga tiek savo architektūra, tiek 

istorija. Dvaras minimas nuo XIII a., siejamas su legendiniu 

Kęstučio bendražygiu Daumantu. Sodyba apipinta 

legendomis, kurios byloja apie kunigaikščių Radvilų 

gyvenimą, romantišką meilę. Renesansinė, su aiškiai 

matomais gynybiniais elementais Siesikų dvaro sodyba 

yra valstybės saugomas kultūros paminklas. Ji išnuomota 

privačiam asmeniui 99 metams. Kadaise kompleksą 

sudarė net 19 pastatų. 1997–2004 m. kai kurie iš jų 

buvo nugriauti. Pastaraisiais metais dvaro sodyba, ypač 

centriniai rūmai, yra kokybiškai, laikantis tradicinių 

technologijų restauruojama ir konservuojama. Privatus 

savininkas naudojasi sukaupta patirtimi, pasitelkia 

kvalifikuotus specialistus. Restauruotos renesansinės 

rūmų langų angos, įstatyti mediniai langų rėmai (na, gal 

tik stiklas pagamintas ne pagal to meto technologijas). 

Numatyta eksponuoti vertingus autentiškus renesansi- 

Apleisti ir neprižiūrimi, neužsandarinti originalūs Leonpolio dvaro centriniai rūmai 

(Ukmergės rajonas) skendi vešlioje augmenijoje. 2010 m. birželio mėn. 6–8 d. 

39

LR Prezidento Antano Smetonos Užugirio dvaro sodyba prižiūrima Ukmergės 

rajono savivaldybės pastangomis, centriniai rūmai (aut. F. Vizbaras) ir kiti 

pastatai užsandarinti, tačiau juos būtina konservuoti, restauruoti ir tinkamai 

naudoti. 2010 m. birželio mėn. 6–8 d. 

nio laikotarpio grindų fragmentus, jau atidengta istorinė 

altitudė su jų elementais ir t. t. Taikomos tradicinės 

autentiškos ar artimos joms medžiagos, gaminiai ir statybos 

darbų technologijos. Pvz., renesansinis tinkas restauruojamas 

ir atkuriamas taip: iš natūralaus lietuviško 

molio su atitinkamais natūraliais priedais be cemento 

pagaminta masė klojama rankomis, lyginama teptukais. 

Pasak savininko, nenaudojamos nei mentės, nei kitokie 

įrankiai. Medžio dirbiniai vaškuojami, impregnuojami, 

apdirbami laikantis anų laikų technologijų ir t. t. Dirbama 

nuosekliai, metodiškai, siekiama bent iš dalies 

ištaisyti ar sumažinti ankstesnių tvarkytojų padarytas 

klaidas ar pažeidimus (pvz., anksčiau įrengtos gelžbetoninės 

perdangos „slepiamos“ po medinėmis sijomis 

ir lubomis). Tvarkoma ir prižiūrima sodybos aplinka 

(išvalyti, restauruoti tvenkiniai, jų šlaitai apželdinti autentiška, 

plačialape dvarų tvenkinių augmenija, atkurti 

ar restauruoti kai kurie kiti elementai (šoniniai pylimai). 

Bravoras restauruotas ir pritaikytas gyventi. 

Milžiniško Taujėnų dvaro, valdyto Radvilų (jiems 

priklausė iki 1939 m.) sodyba pastaraisiais metais buvo 

sutvarkyta ir pritaikyta įvairiems renginiams, pobūviams, 

vestuvėms, turizmui ir t. t. Rūmų vidaus auten- 

tiška planinė erdvinė struktūra nebuvo atkuriama. 

Tvarkant siekta išsaugoti rūmų ir medinio 

svirno fasadus, jų dekorą, kitus autentiškus išorės 

ir vidaus funkcinius, konstrukcinius, dekoro 

elementus. Vertingosios savybės nesumenkintos, 

tačiau kai kur ir neatskleistos: pvz., nesiimta 

rūmų fasadų ar planinės struktūros akademinio 

restauravimo ir atkūrimo, abejonių kelia fasadų 

spalviniai deriniai, daug kur neatitinkantys 

klasicizmo architektūrai būdingų polichromijos 

kanonų ir t. t. Taujėnų dvaro parkas, nepaisant 

kai kurių diskutuotinų sprendinių, šiuo metu 

Lietuvoje yra vienas iš geriausiai sutvarkytų ir 

prižiūrimų privačių dvaro parkų. Žvelgiant iš 

centrinės rūmų dalies ar nuo jų lauko terasos 

atsiskleidžia akiai maloni, estetiška, daugiaplanė 

parko erdvė su tvenkiniais, medžių ir krūmų 

guotais, gerai prižiūrima veja, gėlynais ir mažosios 

architektūros akcentais. 

Ateityje reikėtų dar atidžiau pažvelgti į vieno garsiausių 

klasicizmo architektų Pietro de Rossi’o suprojektuotus 

Taujėnų dvaro centrinius rūmus (užsakovas 

LDK sekretorius, Marijos Radvilaitės vyras Benediktas 

Marikonis) – atlikti papildomus architektūros ir polichromijos 

tyrimus, įvertinti praradimus ir tęsti jau 

pradėtus darbus, kur įmanoma – atkurti planinę anfiladinę 

šių rūmų struktūrą. Restauravimo ir atkūrimo 

linkme reikėtų pratęsti ir šio architekto suprojektuoto 

peizažinio parko, kuris kadaise buvo vienas gražiausių 

visoje LDK, tvarkymą. 

Antano Smetonos Užugirio dvaro sodybos, kurią 

prižiūri Ukmergės rajono savivaldybė, centriniai rūmai 

(aut. Feliksas Vizbaras) ir kiti pastatai užsandarinti. 

Pastatų ir želdinių būklė patenkinama. Yra ir 

geros būklės statinių, tačiau vienas iš jų kuo skubiau 

tvarkytinas. Savivaldybė suformavo ir siekia įteisinti 

80 ha dvaro žemėvaldą, parengė projektą „Užugirio 

(A. Smetonos) dvaro pritaikymas turizmo reikmėms“, 

kurį Ūkio ministerija (VĮ Lietuvos verslo paramos 

agentūra), kaip minėjau, atmetė (2010-02-05 raštas 

Ukmergės rajono savivaldybei Nr. R4-1670(1.9)), esą 

dvaras yra „mažai lankomas, nes iki šiol nepritaikytas 

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

lankymui, nėra sukurtos infrastruktūros“. Agentūra 

nurodo, kad valstybės saugoma Užugirio dvaro sodyba 

„neturi galimybės tapti nacionalinės reikšmės turistiniu 

objektu“, kad „Užugirio (A. Smetonos) dvaras tiek 

kultūrine, tiek turistine prasme yra vietinės svarbos, 

kuris galėtų būti svarbus ne atvykstamajam turizmui, 

bet vietiniam turizmui“. 

Taigi tarpukario Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną 

primenanti, apie spalvingus ir sudėtingus tarpukario 

laikus bylojanti autentiška dvaro sodyba, kurią 

Prezidentui kaip pagarbos ženklą padovanojo Lietuvos 

visuomenė, Ūkio ministerijai atrodo objektas, 

nevertas valstybės globos ir lėšų. Kita vertus, savivaldybės 

pateiktas projektas yra tobulintinas, kad atitiktų 

paveldosaugos reikalavimus, nes dvaro sodybos kompleksas 

yra nacionalinės reikšmės ir vertės kultūros 

paveldo objektas. Beje, ši dvaro sodyba kadaise buvo 

Taujėnų dvaro palivarkas. 

Ukmergės rajono savivaldybė skiria per mažai dėmesio 

kultūros paveldo administravimui ir priežiūrai. 

Buvo patvirtintas Ukmergės rajono savivaldybės teritorijos 

bendrasis planas, kurio kultūros paveldo dalies 

sprendiniai nekokybiški ir nepakankami. Jie neužtikrina 

kultūros paveldo tinkamos apskaitos, apsaugos, 

tausojamojo naudojimo. Neparengti funkcinės planinės 

ir erdvinės kultūros paveldo struktūros palaikymo, 

atskleidimo kraštovaizdyje, apsaugos, panaudojimo, 

pritaikymo ir pan. sprendiniai rajono mastu, 

atsižvelgiant į LR teritorijos bendrąjį planą. Nepažymėtos 

Kultūros vertybių registre esančios dvarų sodybos 

(pvz., Krikštėnų, Šližių ir kt.), o jų ir kitų kultūros 

paveldo objektų (vietovių) teritorijų ribos plano brėžiniuose 

apskritai nepažymėtos. Neparengta Ukmergės 

senamiesčio apsaugos strategija. Dvarų paveldo 

fizinė būklė blogėja, nors yra keli geri dvarų paveldo 

tvarkymo (Siesikai), pritaikymo (Taujėnai) pavyzdžiai. 

Ypač opi problema – dvarų sodybų vientisumo 

išsaugojimas, fizinės jų būklės palaikymas, nuolatinė 

pastatų priežiūra ir apsauga. Kompleksinės dvarų paveldo 

išsaugojimo, priežiūros, tinkamo panaudojimo 

sistemos Ukmergės rajono savivaldybės mastu nėra. 


Autentišką, originalų istorinio pastato fasado, dekoruoto plytų mūru, 

fragmentą būtina restauruoti (Ukmergės senamiestis, Savivaldybės 

aikštė). 2010 m. birželio mėn. Kęstučio Mikšio nuotr. 

Savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas ilgai 

nesiėmė veiksmų, kad užtikrintų neūkiškai laikomų 

ar apleistų dvarų sodybų priežiūrą, bent minimalią 

apsaugą (pvz., Leonpolio dvaro centriniai rūmai, Veprių 

(priklausė Lietuvos turto fondui), Lokinės dvaro 

sodyba ir kt.), pagerintų fizinę jų būklę. 

Nesilaikoma vertingųjų savybių nustatymo ar papildymo 

procedūrų, kaip nurodo Nekilnojamojo kultūros 

paveldo apsaugos įstatymas. Tipiškas pavyzdys – privačios 

Krikštėnų dvaro sodybos teritorijos tvarkymas 

ir centrinių dvaro rūmų rekonstrukcija. Čia didelė lėšų 

dalis buvo panaudota ne vertingosioms dvaro sodybos 

savybėms atskleisti, t. y. ne jos teritorijai, centrinių 

rūmų fasadams, planinei struktūrai restauruoti ir atkurti, 

bet paveldui žaloti. 

Prioritetiniams, nacionalinės reikšmės objektams 

(kompleksams) pritaikyti ir panaudoti neskiriama ES 

lėšų. Kaip minėta, Ūkio ministerija atmetė savivaldybės 

paraišką, kaip pritaikyti ir panaudoti dalį Užugirio 

dvaro sodybos komplekso. Šį projektą reikėtų tobulinti 

ir papildyti kitais Antano Smetonos gimtinės komplekso 

objektais – tai Užulėnio (Lėno) dvare (palivarke) 

1933 m. pastatyta mokykla, giminės kapai, objektai iš 

gimtosios sodybos vietos… 

Tęsinys kitame numeryje 

41

Nuomonės apie nuomones 

Vladas BALKEVIČIUS 

„kitAip mAnAntis tAi dAr ne sliBinAs“ 

Ar Vincas Kudirka buvo bedievis?..“ – tokiu sta- 

„ 

čiokiškai suformuluotu klausimu dr. Aldona 

Kačerauskienė pavadino straipsnį, išspausdintą bernardinų 

laikraštyje XXI amžius (nr. 95). Pabandykime 

atsakyti į šį klausimą, remdamiesi ne kokia nors subjektyvia 

nuostata, o paties Vinco Kudirkos žodžiais. 

Priešdėlis „be“ žmogaus atžvilgiu paprastai reiškia 

kokį nors jo trūkumą („beširdis“, „begėdis“, „benamis“, 

„beprotis“), o kartu išduoda ir skeptišką požiūrį į tokią 

„deformuotą“ asmenybę. Atgrasiai skamba ir „bedievio“ 

sąvoka, vis dar tapatinama su amoralumu, bolševizmu, 

piktadarybėmis, o fanatikų požiūriu – su paties 

šėtono pinklėmis. Juk „bedieviai“ esą trypia tai, kas tikintiesiems 

brangiausia ir švenčiausia... 

Tai ar galėjo būti bedievis iškiliausias XIX a. lietuvių 

tautos atgimimo veikėjas, aistringas patriotas, kovotojas 

už prigimtinę tautos teisę gyventi savarankiškai, laisvę 

kalbėti savo kalba, turėti savo spaudą? Juk dėl savo 

tautos, kovodamas už jos laisvę, už tiesą ir teisingumą, 

Kudirka sudegė ant tėvynės altoriaus kaip žvakė! Net ir 

Varpas – jo įsteigto laikraščio pavadinimas – yra krikščionių 

Bažnyčios šauklio dvasiškai pakilti simbolis... 

Be to, tais laikais valstietiška lietuvių tauta, sukaustyta 

rusų carizmo retežiais, buvo labai religinga. Tai ar galėjo 

išsiskirti tautos ir to, kuris taip aistringai ją žadino, 

kad prabustų ir atgimtų, keliai? 

Religinės pasaulėjautos žmogui tokie klausimai yra 

gana sunkūs. Vincą Kudirką, brangų, savą pagal politinę 

ideologiją, didžiulį autoritetą, lietuvių kultūros ugdytoją, 

krikščionims norisi priartinti prie savęs ir bendrosios 

pasaulėžiūros atžvilgiu. 

Man, vienam iš Respublikinės Kudirkaičių organizacijos 

steigėjų (1988 m. gruodį padėjau Vidai Balkevičienei 

– pirmajai jos vadovei – parengti organizacijos 

įstatus, o 1993 m. išleidau laikraščio Varpo gausmas 

numerį, skirtą moksleivių patriotiniam ugdymui), buvo 

įdomu sužinoti, kaip Didžiojo Varpininko pasaulėžiūrą 

traktuoja XXI amžius – šis gana solidus, į objektyvumą 

ir net savotišką pasaulietiškumą pretenduojantis krikščionių 

vienuolių spaudos organas. Tuo labiau kad kasdien 

eteryje skambančios „Tautiškos giesmės“, virtusios 

Valstybės himnu, autoriaus bendroji pasaulėžiūra per 

20 nepriklausomybės metų taip ir nebuvo išsamiau aptarta. 

Keista, nesuvokiama, net bauginanti yra toji tyla... Ne 

tik apie Vinco Kudirkos, bet ir apie kitų Lietuvos šviesuolių 

laisvamaniškas pažiūras žiniasklaidoje nerasime 

beveik nė žodžio. Pasaulėžiūros klausimais apskritai 

nediskutuojama, todėl viešoji mintis šiais klausimais 

tapo silpniausia dvasinės kultūros grandimi. Vertybinė 

orientacija pakrikusi, visuomenė iš esmės neturi jokių 

aiškesnių strateginių savo egzistencijos tikslų. Tai palikta 

ne tik tradicinės Bažnyčios, bet ir netradicinių sektų, 

būrėjų, magų, ekstrasensų, parapsichologų, net raganų, 

žiniuonių, „aiškiaregių“ ir mistikų nuožiūrai. Kai nesama 

viešo keitimosi skirtingomis nuomonėmis, skirtingų 

pažiūrų kūrybinės sąveikos, pasaulėžiūra archajiškai 

vegetuoja, nors tai ryškiai nesiderina su sekuliarizuotu 

dvasiniu ES klimatu. 

Kartojasi XIX a. situacija, kai, Kudirkos žodžiais 

tariant, „mūsų sanlygose, neduodančiose viską aiškiai 

rašyt […] intelektualai ant ilgo laiko sulenda į užpečkį“ 

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

(Varpas, 1896, nr. 1). Kokie tokios „užpečkinės“ psichologijos 

padariniai? Daug žmonių ilgai kankinasi, 

sunkiai suvokdami katalikiškosios mistikos esmę, savarankiškai, 

stichiškai vaduodamiesi iš „viešpatavimo“ 

ideologijos varžtų, primestų jiems nuo mažens, ieškodami 

tikrovei adekvačių pasaulėžiūrinių sprendimų, 

kol nusivylę suvokia karčią ir paradoksalią tiesą, kad 

amžinas yra tik laikinumas... 

Vis dėlto per Kudirkos gimimo 150-ies metų jubiliejų 

(2008 m. gruodžio 31 d.) apeiti jo pasaulėžiūros, 

požiūrio į katalikybę ir Bažnyčią buvo jau neįmanoma. 

Teko norom nenorom apie tai prabilti... Tačiau žmonės, 

kurie yra skaitę Kudirkos „Tėvynės varpus“ jo redaguojamame 

laikraštyje Varpas, jo laiškus bendraminčiams, 

buvo gerokai nustebinti to, kas pasakyta. 

Straipsnio „Ar Vincas Kudirka buvo bedievis?“ autorė 

cituoja prof. Reginos Koženiauskienės pranešimo, 

skaityto mokslinėje konferencijoje, skirtoje Vinco 

Kudirkos 150-osioms gimimo metinėms, fragmentus. 

Pasak profesorės, Kudirkos „pasaulėžiūrą geriausiai atspindi 

darbai“. Kokie? Gal jo publicistika – mintys apie 

dvasininkiją, vienuolynus ir pačią katalikybę? Ne. Esą 

„V. Kudirka mielai spausdino kunigų straipsnius Varpe 

ir ne kartą barė savo bendraamžį Joną Šliūpą, užpuldinėjantį 

kunigus“. Be to, „V. Kudirka rūpinosi lietuvių 

sielų išganymu, sielvartavo, kad uždaromos lietuviškos 

bažnyčios, kad tautiečiai neturi kur eiti išpažinties, ne 

vieną kartą gynė reikalą, kad vaikai būtų mokomi tikėjimo 

tiesų, žinoma, lietuviškai...“ Ir apskritai: „Jo kūryboje 

jaučiamas pomėgis kalbėti Šventojo Rašto tekstų 

metaforomis, alegorijomis ir parabolėmis...“ 

Kokia išvada daroma iš šių „faktų“? 

Kadangi Kudirkos raštuose, pasak straipsnio autorės, 

„jaučiamas giluminis suartėjimas su šventaisiais 

tekstais, o jo gyvenimo ir kūrybos nuostatos atitiko 

krikščioniškosios moralės normas bei principus, be to, 

jis gyvenime nesielgė kaip bedievis nihilistas, tai ir neturėtume 

jį vadinti bedieviu“. Kačerauskienė pabrėžia: 

„Iš V. Kudirkos raštų galima spręsti, kad jo tikėjimas 

buvo tylus, nedemonstruojamas, toks, kaip moko tikėti 

ir melstis Šventasis Raštas, – sakė konferencijoje prof. 

R. Koženiauskienė.“ 


Toks iškreiptas, švelniai tariant, Kudirkos pasaulėžiūros 

traktavimas – ne naujiena. Apie jo požiūrį į pasaulį, 

į visuomenę ir į religiją nemažai rašyta JAV lietuvių. 

Čikagoje po karo buvo leidžiamas neperiodinis 

žurnalas Varpas dažnai gvildendavęs ne tik ideologines 

Kudirkos pozicijas, bet ir bendrąją jo pasaulėžiūrą. Pavyzdžiui, 

Vytautas Bagdonavičius Kudirką vadino „tradicinės 

krikščioniškosios dorovės atstovu“. O filosofas 

Vincas Vyčinas tvirtino, kad savo tautiniu atsivertimu 

„Kudirka įėjo į dvasinį ryšį su savo tautos ‘kosmine’ pasąmone 

[…]. Ir šita prasme jis buvo religingas asmuo“ 

(Varpas, nr. 24). 

Publicistas Aleksandras Merkelis monografijoje 

„Didysis varpininkas Vincas Kudirka“ pripažįsta, kad 

santykiai su dvasininkija nuolatos „aštrėjo bei blogėjo, 

ir jis pats buvo apšauktas bedieviu“. Tačiau į savo paties 

klausimą „Ar iš tikrųjų V. Kudirkos veikloje esama 

to, kas galima būtų pavadinti bedieviškumu, kova su 

religija, krikščionybės griovimu lietuvių tautoje?“ šis 

autorius irgi atsako: „Anaiptol, nė mažiausio šešėlio. 

„Tėvynės varpai“ yra nesugriaunamas įrodymas, kad 

XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Vincas Kudirka 

yra vienas iš didžiausių ir energingiausių katalikybės 

gynėjų prieš besiveržiančią į Lietuvą pravoslaviją. 

Jei jis būtų bedievis ar bent netikintis […] žmogus, tai 

kuriems galams jis būtų gynęs katalikybę nuo pravoslavijos?“ 

Net ir nežinant, ką Kudirka rašė apie katalikybę ir 

dvasininkus, yra aišku, kad šis argumentas nepakankamas 

paneigti skeptiškam jo požiūriui į katalikybę, o tuo 

labiau – įrodyti tariamą religingumą. 

Rimtesnę, gilesnę jo pasaulėžiūros analizę išeivijoje 

pateikė Vytautas Kavolis studijoje „Žmogaus genezė. 

Psichologinė Vinco Kudirkos studija“. Tačiau ir šis autorius 

tvirtino, kad Kudirkos „tikėjimas yra griežtai individualistinis, 

nereikalaująs išorinių formų, kritiškas, 

nesentimentalus; ir dėl šių savybių savotiškai ‘protestantiškas’“. 

Bet jeigu tikėjimas yra kritiškas, nesentimentalus 

(paremtas ne „širdimi“, kuria, anot Šventraščio, „surandamas 

Dievas“) ir netgi „protestantiškas“, tai kažin ar 

toks protestas prieš katalikybę išvis yra religinis. O jeigu 

43

jis neturi „išorinių formų“, yra „griežtai individualus“, 

„nedemonstruojamas“, tai iš kur galima žinoti, koks jis 

iš tikrųjų yra ir ar apskritai „jis“ yra? Ar tai nėra tiktai 

bandymas, suvokiant Kudirkos autoriteto įtaką lietuvių 

kultūrai ir žinant, kad Varpo publicistiką nedaug kas 

skaitęs, pavaizduoti jį katalikybės šalininku? O gal daugelis 

jo straipsnius Varpe skaito tarpais užsimerkdami 

ir nematydami, kas ten parašyta? 

Nepriklausomybės metais vienintelis kiek objektyvesnis 

bandymas aptarti Kudirkos pasaulėžiūrą yra dr. 

Irenos Buckley (VDU) internetinis straipsnis, pavadintas 

„Vincas Kudirka: krikščioniškųjų ir tautinių vertybių 

jungtis“. Ar autorė surado tą „jungtį“ Kudirkos kūryboje? 

Buckley pripažįsta: „V. Kudirkos nuostatos yra priešingos 

maironiškajam teocentrizmui, pagrįstam garbinimo, 

baimės ir Dievo meilės retorika.“ Tačiau daro 

išvadą: „Tautinės inteligentijos dvasinė diferenciacija 

XIX a. pabaigoje nesukėlė griežtos konfrontacijos. […] 

V. Kudirka derino liberalizmo, tolerancijos idėjas su 

giliai suvoktomis, nedeklaruojamomis krikščioniškomis 

vertybėmis. […] V. Kudirkos darbai rodo, kad dažniausiai 

šias jungtis lemia ne sąmoningas nusiteikimas, 

o pasąmonės klodai.“ 

Čia vėl išnyra tas pats tendencingo spėliojimo metodas: 

Kudirka „nedeklaravo“ tokios jungties, nes ji glūdėjo 

„giliai pasąmonėje“, nepaisant jo paties viešai pareikštos 

nuomonės. Bet ar tokia „giluminė“ Kudirkos 

sąmonės įžvalga neprasilenkia su jo paties „sąmoningu 

nusiteikimu“? Ar tai iš tikrųjų objektyvi, o ne voliuntaristinė 

jo pasaulėžiūros analizė? 

Tiesa, ir pats Didysis Varpininkas kurį laiką bandė 

suvienyti pasauliečių ir tikinčių inteligentų pastangas 

bendrai kovai už carinės priespaudos sąlygomis svarbiausią 

tikslą – lietuvių tapatumo sutvirtinimą. Kudirka 

rašė: „Tėvynei naudą gali atnešt darbuotojai įvairių 

pažvilgių, ne tik kunigijos užtvirtintų […]. Mūsų rūpestis 

ne kelti vaidus tarp ‘netikinčiųjų’ ir tikinčiųjų, o 

kelti lietuvystę. […] Rodos, nebūtų ko bijotis, susipratus, 

kad kitaip manantis tai dar ne slibinas, kad ir su priešingomis 

nuomonėmis galima greta gyventi be drebėjimo, 

vaidų ir išvien tarnauti viešiems reikalams […]. Kol bus 

tarp mūsų nors viena partija, išsiskyrusi nuo visų, su 

savo nuopelnais ir nuodėmėmis apsisupusi lukštu, ir lyg 

sugedęs kiaušinis graudens norintiems prisiartinti: nejudink 

– pasmirs! – tol, nors ir visi, žiūrint iš šalies, eitume 

į pagelbą tėvynei […], stovėdami prie tėvynės altoriaus 

[…], užmiršime sudėti ant to altoriaus priderančias aukas“ 

(Varpas, 1894, nr. 1). 

Tačiau tautos žadintojo kilnios pastangos vienyti inteligentus, 

kad visi kartu siektų gyvybiškai svarbaus lietuvių 

tautai tikslo, nedavė vaisių. Inteligentija suskilo, anot 

Kudirkos, į „liberalus bedievius“ ir „klerikalus davatkas“, 

nes vieni rūpinosi tautos švietimu, esamos tikrovės supratimu 

ir geresniu medžiaginiu žmonių būviu, o „antri 

su plaukais iš baimės pasišiaušiojusiais šaukia: kame yra 

to viso cementas ir papėdė? Vieniems regis, kad be to cemento 

galės apsieiti, kiti per nevalią nori aną brukti – ir 

štai, palikę šalyje pamatinį dalyką – apšvietimą, pjaunas 

apie reikalingumą ar ne krikščioniško tikėjimo“ (Varpas, 

1896, nr. 8). 

„Tolesniame laike, – rašo Kudirka, – viena lietuvių 

dalis, dvasiškija, atsiskyrė nuo „Varpo“. Teisybę pasakius, 

tai du gaivalu, kurių vienas turėjo pilną liuosybę manymo 

ir kritikos, kitas gi – suvaržytą per nevalią mintį ir 

labai siaurus kritikos rubežius, tokiu, sakau, du gaivalu 

ilgai eiti išvien negalėjo“ (Varpas, 1898, nr. 6). 

Turbūt nereikia aiškinti, kurioje „barikadų“ pusėje 

stovėjo pats Kudirka: „Nereikėjo brukt per nevalią to cemento, 

– rašė jis, – nes ir cementas ne prie kiekvieno darbo 

tinka ir dar neprityrusiose rankose gali sugest ir likt 

be naudos.“ Dvasininkai, pasak jo, „būgnija vien apie 

‘reikalingumą tikėjimo’, aiškindami tą reikalingumą ne 

su pagelba mokslo ir logikos, o tik su pagelba iškeikimų 

bedieviais, su pagelba intrigų ir kitų panašių įrankių, nes 

‘krikščioniška idėja turi būt ant pirmos vietos’“. Laisvamaniams 

„netikėliams“ jie išvis nenorėjo palikti vietos. 

Katalikiškas laikraštis Tėvynės sargas prie „paleistuvių“, 

„didžiausių neprietelių“, prie „išgamų lietuvių“ priskyrė 

ir bedievius: „Į pirmą eilę išgamų pagal programą pastatytas 

„Varpas“ (Varpas, 1896, nr. 8). 

„Nereikalingas ir be matomo pamato buvo tas pasišiaušiojimas 

plaukų, – aiškino Kudirka, – nelogiškas ir 

labai netaktiškas anas brukimas per nevalią reikalingu- 

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

mo tikėjimo į darbus tų vyrų, kurie apie nereikalingumą 

tikėjimo niekad neužsiminė ir tuo klausimu nebuvo užsiėmę 

[…]. 

Aniems neklausant, pradėjo dergt, o pagalios ir išdavinėt“ 

(Ten pat). 

Išdavysčių, skundų (denunciantišką) taktiką polemikos 

įkarštyje Kudirka laikė ypač bjauria. Čia nereikia 

įrodymų ar argumentų, čia gana parodyti pirštu į 

„neištikimą“ gaivalą (rašytoją ar laikraštį) ir pagąsdinti, 

„kad susirišimas su tokiais gaivalais nugramzdina 

žmogų į prapultį su kūnu ir dūšia“, tada žmonės 

„klausys rodų, gelbiančių dūšią. Galingas tai įrankis, 

bet ir atsakymas už niekingą jo vartojimą yra didelis! 

[…] Tokią denunciantišką polemiką gimdo didelis fanatizmas, 

taip didelis, kad jisai nustelbia visai ir protą, 

ir sąžinę“ (Varpas, 1898, nr. 3). Toks fanatizmas lėmė, 

kad kai kurie dvasininkai išvis draudė žmonėms skaityti 

lietuviškus laikraščius, jeigu pirmiau neparodo jų 

kunigui: „Aišku, užgina skaityti tik tamsuoliai, kurie 

nežino, ką darą“ (Ten pat). 

Tai kas yra kaltas dėl to meto lietuvių inteligentijos 

susiskaldymo ir konfrontacijos? 

Tik pradėjęs leisti Varpą ir Ūkininką, Kudirka gavo 

įspėjimų ir kaltinimų, esą „mūsų laikraščiai bedieviški: 

vienas sakė – dėl to, kad „Varpo“ nepradėjome nuo „Vardan 

Dievo Tėvo“; kitas – kad per retai minime laikraščiuose 

žodį „Dievas“; trečias – kad tame pat numeryje, 

kur aprašytas mėšlas, yra paminėtas Dievas ir t. t.“ (Varpas, 

1896, nr. 8). 

Nesunku suprasti, kodėl katalikų dvasininkai dilemą 

„Dievas ar Tėvynė“ visada sprendė Bažnyčios naudai. Jų 

pasaulėžiūra pagrįsta „Viešpaties“, t. y. Absoliuto, idėja, 

jie yra įtikėję, kad turi teisę viešpatauti visuomenės gyvenime, 

be to, pirmiausia žiūri, aišku, Bažnyčios interesų. 

Katalikų laikraštis Tėvynės sargas yra atvirai pareiškęs: 

„...Niekada neaukokime katalikybės dėl gero tėvynės.“ 

Kudirka labai piktinosi tokia katalikiškosios inteligentijos 

laikysena: „Turime teisę paabejoti, ar pati 

katalikystė būtų taip pasakiusi. Ji būtų atsiminusi, kad 

nepriguli prie prigimtų lietuvių tautos ypatybių, kad ji 

yra tiktai ateivė […]. Nesusilaikė tačiau katalikystės tarnai 

nuo pastatymo akis į akį katalikystės su tėvyne, ne- 


susilaikė nuo ištarimo prieš tėvynę vardan katalikystės 

žodžių, atsiduodančių mirties kvapu […]. Kaip išdrįsta 

šis laikraštis vadinti save tėvynės sargu? Tegul vadinasi 

‘Katalikystės sargas’“ (Varpas, 1896, nr. 8). 

Jau vien ši Varpo polemika su Tėvynės sargu, vien 

tai, kad katalikų tikėjimą Kudirka laikė svetimkūniu 

lietuvių tautos dvasinėje kultūroje, verčia suabejoti, ko 

vertos pastangos Kudirkos pasaulėžiūrą užtempti ant 

katalikiško kurpalio. Kartu darosi aišku, ir kodėl nesusiformavo 

derama „krikščioniškųjų ir tautinių vertybių 

jungtis“. Tokią jungtį žlugdė klerikalų pretenzijos dominuoti 

tautiškų vertybių sąskaita, siekis monopolizuoti 

visą dvasinį tautos gyvenimą: „Tokiu būdu ir pavedimas 

tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas 

būtų tėvynei didei pavojingas, nes iš pusės katalikystės 

rastų smarkią konkurenciją“ (Ten pat). 

Gal leiskime ir pačiam Kudirkai pasisakyti klausimu, 

kurį iškėlė bernardinų laikraštis, – „Ar Vincas Kudirka 

buvo bedievis?“ 

Pirmiausia, koks buvo jo požiūris į katalikų dvasininkus? 

„Mūs kunigai visgi perdaug aiškiai išskiria save 

iš tarpo visų draugijos sąnarių, per daug ypatingų reikalauja 

privilegijų […], skaito save už nedasilytėtinus ir 

verčia, kad net jų paklydimų niekas neišdrįstų patėmyti. 

Per tai kitaip manančius vadina savo priešais […] argi 

iš tikrųjų, galint „užkabinėti“ visus kitus mirtingus žmones, 

negalima užkabinėti kunigus, taipgi mirtingus žmones?“ 

(Varpas, 1894, nr. 1). 

„Tėvynės varpuose“ ir Kudirkos laiškuose bendraminčiams 

esama nemažai tokių „užkabinėjimų“ – aštrių 

epitetų kunigų adresu: „manekenai, išmankyti su kūnu 

ir dvasia ant svetimo kurpalio“ (Varpas, 1892, nr. 5), 

„magikai“ (Varpas, 1898, nr. 5), „tamsuoliai“ (Varpas, 

1898, nr. 3), „apkvaitusios nuo fanatizmo garų ypatos“ 

(Varpas, 1894, nr. 7), „išlamdyti šventeivos“, „kvailo įsitikinimo 

fanatikai“ (1880 m. gegužės 15 d. laiškas Pranciškui 

Adomaičiui), „juodieji pranašai“ (Varpas, 1896, 

nr. 4), „savimylos, kuriems rūpi tiktai savo nauda“, „fanatizmo 

junkeriai“, „Kunigų idealai: storas pilvas, pilnas 

kišenius ir riebi gaspadinė“ (Varpas, 1897, nr. 1). 

Tokių „dvasiškiesiems piemenims“ (dar vienas Kudirkos 

epitetas) negailestingų charakteristikų motyvai 

45

uvo ne tik žema, apmaudą ir pasipiktinimą kelianti 

lietuvių intelektualinė kultūra (dalį kaltės dėl to turėtų 

prisiimti Katalikų bažnyčia), bet ir natūralus atoveiksmis 

tiems, kurie, užuot ieškoję argumentų, vien keikė, 

plūdo, šmeižė „bedievius“. Patį Kudirką davatkos ir kunigai 

buvo apšaukę ne tik „bedieviu“, bet ir paleistuviu, 

net žmogžudžiu... Bet „aš nepabūgsiu! Nes tolimas tam 

purvui, kuriuo mane teršia rėksmingi valkatūnai“, – rašė 

jis laiške Pranciškui Adomaičiui 1880 m. gegužės 15 d. 

Pasigilinus į ideologinę XIX a. atmosferą, nevertėtų 

stebėtis, kad katalikų dvasininkams rašytojas taiko 

tokias „sutirštintų spalvų“ charakteristikas. Pasak Kudirkos, 

dvasininkai „ne argumentais kovoja, o tiktai 

siundymu savo priešininko ir skelbimu pramanyto pavojaus 

dėl trempiamų šventenybių […]. Polemikas, kurių 

argumentai neturi nieko bendro su apsvarstomu dalyku, 

kurių siekis ne išaiškinimas teisybės, o tik apdrabstymas 

priešininko kad ir bjauriausiais purvais, semtais iš bet 

kokios balos, reiktų apstabdyti. […]. Kadangi panašios 

polemikos išeina tankiausiai iš kunigų laikraščių, tai 

tegul kunigai prisideda prie įvesdinimo į polemiką reikalaujamos 

etikos“ (Varpas, 1898, nr. 5). Be to, nepamirština, 

kad Kudirkai būdingas kritiškas literatūrinis 

mąstymas, su mistikos neprotingumu, su neteisybe jis 

kovojo ir kandžia satyra: „Žinomas daiktas, kad išjuokimas 

silpnų, papeiktinų pusių greičiaus galima pataisyti 

nekaip pamokslas.“ 

Kudirka pats sau nusižengia, tvirtindamas, kad išjuokimas 

„turi pasiekti silpną žmogystos pusę, tik neužgauti 

ir nenuskriausti pačią žmogystą“, bet vis dėlto 

neiškęsdamas ir aštriu satyros žodžiu pliekdamas dvasininkus. 

Galima suabejoti tokiomis apibendrintomis, 

pernelyg negatyviomis dvasininkijos charakteristikomis. 

Jokie žmogiškieji sprendimai ir vertinimai nėra 

tobuli, absoliučiai neklaidingi. Nederėtų ir Kudirkos 

pernelyg garbinti, bandant pateisinti kiekvieną jo poelgį, 

pavyzdžiui, antisemitinius pareiškimus. Tačiau derėtų 

suprasti, kodėl jis užėmė tokią aršią poziciją. Ne 

tik pats Kudirka asmeniškai buvo puolamas. Naudodamiesi 

kaimo gyventojų tamsumu, kai kurie dvasininkai 

gąsdino parapijiečius, kad šie neskaitytų „bedieviškos 

spaudos“: „Pargabentus jau į Lietuvą laikraščius ir kny- 

gas degino tie patys lietuviai dėl to, kad esą nuodėmė 

tuos raštus skaityti, nors visai nežinojo turinio tų raštų“ 

(Varpas, 1898, nr. 3). Be to, Katalikų bažnyčia tuo metu 

iš esmės užėmė lietuvių lenkinimo poziciją. 

Ar esant tokiai situacijai Kudirka galėjo dvasininkų 

atžvilgiu būti tolerantiškas ir mandagus? Tolerancija 

tokiam obskurantizmui pati būtų buvusi tamsuoliška. 

Kai atvirai paminamos prigimtinės tautos teisės, kai 

nesiliauja šmeižikiški išpuoliai prieš šių teisių gynėjus, 

„negali žmogus iškęsti nepaspyręs lojiką su koja ir neriktelėjęs: 

šelauk!“ Varpas, 1893, nr. 7). 

Žodį „bedieviai“ ir net sąvokas „tikintieji“, „netikintieji“ 

Kudirka dažnai rašo kabutėse, nes, anot jo, „Kas 

yra bedievis ir katrą žmogų galima gryna sąžine pavadint 

bedieviu, o katrą ne, – sunku būt „Tėvynės sargui“ 

atsakyt, nes tame dalyke jo išmanymas tikrai taip toli 

nesiekia“ (Varpas, 1896, nr. 8). 

„‘Tikėliai’ užsispyrė išnaikinti netikėlius. […]. Europoje 

užvedė inkviziciją, o Amerikoje – anatemą“ (Varpas, 

1894, nr. 7). Toks primityvus, nepakantus, nehumaniškas 

žmonių rūšiavimas į dvi priešingas stovyklas, prisiimant 

sau arbitrų ir teisėjų vaidmenį, nepriimtinas dar ir 

todėl, kad Dievo sąvoka yra labai plati, neapibrėžta, neaiški 

(to, kas pramanyta, neįmanoma išaiškinti). Protingas 

žmogus net ir pats sau neskuba atsakyti į klausimą, ar 

jis religingas. Juk kas yra Dievas? Kūrėjas? Teisėjas? Baudėjas? 

Tvarkdarys? Meilė? Karalius? (Visa tai – netašytas 

antropomorfizmas...) O gal „Naikinanti ugnis“? Pabaisa? 

Vampyras, reikalaujantis kruvinų aukų? Ar atvirkščiai – 

„atpirkėjas“, pats tapęs „kruvina auka“? O gal Dievas, 

kaip tvirtina patys teologai, – tai „paslapčių paslaptis“, 

t. y. nežinomybė? Be to, juk ir katalikas yra „bedievis“, 

sakykim, Krišnos, Mitros, Dzeuso, Perkūno ir kitų dievų 

atžvilgiu. Musulmonai ir net judėjai visus krikščionis irgi 

laiko „bedieviais“. Filosofų Dievas, skirtingai nuo primityviai 

įsivaizduojamų antropomorfinių būtybių, gali būti 

išvis ne asmenybė, o neapibrėžtas kosminis protas, būties 

tikslingumas, visatos esmė, visuotinio tapsmo jėga... 

Ar tokie mąstytojai – irgi „bedieviai“? Todėl beatodairiškai 

klijuoti žmogui paties Kudirkos sarkastiškai vartotas 

neadekvačias „tikėlio“ ar „netikėlio“ etiketes, kaip tą darė 

ir tebedaro katalikiškoji spauda, yra ne tik nesubtilu, bet 

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

ir nekorektiška. Kudirkos pasaulietiškai pasaulėžiūrai 

nusakyti netinka priešdėlis „be“, reiškiantis trūkumą. 

Atvirkščiai, jam būdingas konstruktyvus blaivumas, realizmas, 

dalykiškumas, pasaulietiškumas, drąsa kovoti su 

blogiu – ne tik su politine ar ekonomine, bet ir su dvasine 

priespauda, su obskurantizmu. Tai iš tikrųjų nuosekli, 

vientisa pasaulėžiūra. 

Bernardinų „oficiozas“ Kudirkos žodžius apie vienuolynus, 

aišku, irgi nutyli. Kai vienas kunigas ėmė 

kviesti lietuvaites, kad vyktų į JAV, taptų ten steigiamo 

vienuolyno „seserimis“, nes tada galės ateityje religiškai 

šviesti Lietuvos vaikus, Kudirka rašė: „Man rodosi, kad 

kur kas naudingiau ir garbingiau būtų tą laiką, kurio 

daug išeis, bekuriant klioštorių [taip pašaipiai jis vadino 

vienuolyną, – V. B.], viduramžinę mums visai nereikalingą 

instituciją, pašvęst mokinimui vaikų […]. Kam dar 

čia su kokiu ten klioštorium darkyt lietuvaites?“ (Varpas, 

1895, nr. 4). Tokio vienuolyno steigėjams vietoj jaunų 

lietuvaičių jis siūlė kviesti į JAV... davatkas: „Įsteigtume 

emigracijos komitetus ir iš kiekvienos parapijos galėtume 

pristatyt jų po keliolika vagonų.“ Beje, davatkas Kudirka 

vadino „visuomenės piktšašiais“, „žmonijos kora“, „liežuvautojomis“, 

nes patriotiškai nusiteikusius inteligentus 

pasauliečius jos ne tik šmeižė, bet kartais vykdė ir 

„žemesnės paslaptinės policijos“ funkcijas – skųsdavo, 

išduodavo caro policijai. Todėl jų „nesinorėtų priskirti 

prie žemesniųjų sutvėrimų, o prie žmonių – lyg ir šlykštu“ 

(Varpas, 1891, nr. 8). Davatkystė, kaip ir kunigystė, 

gali išmaitinti, visai nieko nedirbantį. Davatkos – tai 

dievobaimingumu prisidengusios „valkatos šventabezdės“: 

„Nekaltinkite mane už taip triviališką žodį: žmogystai, 

paverstai į triviališką esybę, pritinka tik triviališkas 

vardas“ (Varpas, 1892, nr. 7). 

Laisvamanišką Kudirkos pasaulėžiūrą geriausiai nusako 

jo požiūris į pačią katalikybę. 

„Nesuprantame lietuviams kitokio tikėjimo, kaip tik 

katalikišką“, – rašė vienas religinis JAV išeivijos laikraštis. 

(„Tai tuojaus matyt, kad ‘nesupranta’“, – pakomentavo 

Kudirka skliausteliuose.) Pasaulietišką inteligentų 

susivienijimą minėtas laikraštis vadino „Asilų Draugija, 

prie kurios priguli keli veršiai“, išleidę knygelę apie 

ūkininkavimą ir dorovinį elgesį be religinės mistikos. 


Kudirkos nuomone, katalikybė yra „pavirtusi į gryną 

popiežystę“ (Varpas, 1895, nr. 12). Kodėl jis buvo prieš tai 

nusistatęs? 1894 m. popiežius Leonas XIII paskelbė encikliką 

Lenkijos vyskupams. Tais pačiais metais Varpe (nr. 

7) Kudirka išspausdino šios enciklikos įžangą, kurioje 

teigiama: „Viernai tarnaujant Dievui ir Ciesoriui, reikia 

mokyti Dievo baimės prasčiokėlius tamsiuosius […] ir išpildymo 

šventos religijos nuo pat kūdikystės, idant iškaloje 

neskaitytų knygų, kurių Bažnyčia nepatvirtina, ir saugotųsi 

nuo draugystės su bedieviais, bet kuo didesnį gauna 

mokslą, kad tada didesnę turėtų Dievo baimę ir paklusnybę 

Bažnyčiai šventai“. Pacitavęs tekstą, Kudirka klausė: 

„Skaitytojau, kaip Tamstai patinka šitoji prakalba?“ 

Enciklikoje popiežius neskyrė lietuvių nuo lenkų ir gyrė 

politinį Aleksandro III „teisingumą“, nepaisant to, kad šis 

caras persekiojo Lietuvoje katalikybę, okupacinė jo valdžia 

surengė kruvinas Kražių skerdynes. „Man kražiečių kraujas 

yra brangesnis už Vatikano diplomatiją, – rašė Kudirka, 

apibūdindamas ją kaip „lapės dorą“. – Nė koks autoritetas 

nenubaidys manęs nuo išreiškimo atvirų nuomonių vardan 

to kraujo ir neprivers būti apsimetėliu. […]. Geriau 

su teisybe laimėt priešininką, nekaip su melu – draugą“ 

(Varpas, 1895, nr. 3). 

Religija iš esmės teigia sielos nemirtingumą. Kaip 

Kudirka traktavo sielos santykį su kūnu? 

Kritikuodamas šiuo klausimu JAV leidžiamą katalikų 

laikraštį Rytas, kuriame buvo rašoma, kad „dūšia 

gali būti be kūno ir daryt viską, kas prie jos priguli“, 

Kudirka pašaipiai rašė: „Jeigu dūšia gali būti be kūno, tai 

gal gali patekt skyrium nuo kūno ir policijos priežiūrai? 

Ir jeigu gali būti mislys, atsitraukusios nuo kūno, tai ar 

negalima būtų tokią mislį sugriebt ir patalpint į laikraštį?“ 

(Varpas, 1896, nr. 1). Jis tiesiog išjuokia šio laikraščio 

tvirtinimą, esą „dūšia prasideda pirm susivienijimo 

kūnų nėščioje moteries“, šmaikščiai pridurdamas: „Tu 

man ištirk“... Tokią „dvasišką akušeriją“, aiškinančią 

žmogaus sielos pradžią, jis vadino netgi „šlykščia“... 

Pasaulėžiūros požiūriu įdomus jo pasisakymas dėl 

meilės jausmo prigimties: „Nerūgaukite ant manęs tie 

filosofai, kurie meilės pradžios ieškote ne žemėje, o ore, – 

jeigu pasakysiu, kad tą „traukutį“ dėdienė gamta suteikė 

ne tik žmonėms...“ (Varpas, 1891, nr. 2). Meilės jausmo 

47

pagrindą Kudirka įžvelgė ne mistiniame dvasingume, o 

biologinėje žmogaus prigimtyje, jo instinktuose: „Žmogus 

pyksta ant mokslo nurodymų, kad jis esąs tik visos 

gyvūnijos evoliucijos „paskutinis laipsnis“, negalintis paneigti 

giminystės su gyvuliais“ (Varpas, 1889, nr. 10). 

Net ir patriotizmo jausmo ištakas Kudirka įžvelgia 

grupiniame tautos savisaugos instinkte ir nurodo, kad 

tie, kurie kovoja su šiais gamtos suformuotais instinktais, 

„su prigimtais žmogaus jausmais, greičiau ar vėliau 

turi pralaimėt“ (Varpas, 1895, nr. 12). Ši gili lietuvių 

tautos savarankiškos ateities įžvalga, kaip žinome, kelis 

kartus ryškiai pasitvirtino jau XX amžiuje. 

Skirtingai net ir nuo šiuolaikinės, reformuotos katalikiškosios 

teologijos, kuri vis dar svyruoja kreacionizmo 

ir evoliucijos santykio klausimais, painiojasi vertindama 

darvinizmą, Kudirka jau XIX a. suprato mokslinį 

evoliucijos teorijos pobūdį, kovos už būvį dėsnio gyvojoje 

gamtoje vaidmenį ir gynė darvinizmą nuo tamsuoliškų 

išpuolių, esą šis „naujasis mokslas“ kaltas dėl 

žmonių nedorovingumo, žiaurumo, nusikaltimų: „Būk 

tai prieš Darviną žmonės gyveno kaip aniolai, o tik Darvinui 

ištarus: „kova už būvį“, svietas paklausė ir pradėjo 

pjautis“ (Varpas, 1891, nr. 10). 

Kudirka apgailestavo, kad Lietuvoje tiek nedaug inteligentų, 

o išsilavinimo lygis toks žemas: „Mūsų žmonelės 

mato visą laimę iš mokslo tiktai tame dalyke, kai 

mokslas duoda įstoti į kunigus“, į universitetinio lygio 

inteligentus žiūri iš pasalų, šnairuoja, mato jų raštuose 

„kilpą, užtaisytą ant jūsų nekaltybės“ (Ten pat). Dėl to 

buvo kalta ir Bažnyčia, diegusi tikintiesiems skeptišką 

požiūrį į mokslą ir jaunimo išsilavinimą. Kudirka Varpe 

(1891, nr. 9) citavo tokį vieno katalikiško laikraščio 

teiginį: „Šio svieto mokslai ir mandrybės Dievo akivaizdoje 

yra pusgalvystė…“ 

Ar tiesa, kad Kudirka katalikybę gynė nuo stačiatikybės? 

Ne, ne tiesa. „Ne mano dalykas, – rašė jis, – kaip 

sulaikyti lietuvius prie katalikų bažnyčios, o atginti nuo 

cerkvės“ (Varpas, 1889, nr. 9). Jis nesipainiojo į vienos 

krikščioniškosios konfesijos rietenas su kita, tik gynė 

lietuvių teisę atlikti religines apeigas gimtąja kalba. 

Ar tiesa, kad jis buvo krikščioniškosios moralės atstovas? 

Ne, ne tiesa. Dr. Irena Buckley pati rašo: „Žmo- 

giškasis moralumas, poeto manymu, stiprus ir tikras, 

kada jis yra neprimestas, o grindžiamas laisva valia, 

giliai suvokiamas.“ Dorovė yra visos žmonijos kūrinys, 

todėl ji, kaip bendražmogiškoji vertybė, nėra kokios 

nors vienos religinės srovės nuosavybė. 

„‘Tikintieji’ absoliutiškai sprendžia, kad ‘netikintieji’, – 

rašė Kudirka, – negali būti gerais žmonėmis. Tikrai galima 

atrasti ‘netikinčių’ žmonių, kurie savo elgesiu, gerais 

darbais visai nenusiduoda aplenkti ‘tikintiesiems’.“ Jis nurodo, 

kad ir vieni, ir kiti turi savus, skirtingus doro elgesio 

pamatus, todėl nedera šnairuoti vieniems į kitus „ir 

per prievartą siūlyti savuosius pamatus“. Juk „tikėjimas 

tai dalykas ne prievartos, o sąžinės“ (Varpas, 1893, nr. 5). 

Katalikiški laikraščiai, pasak jo, „priversti yra pripažinti, 

kad tikėjimas jau taip neteko kredito, kad iš geros valios neima 

jo, o tik reikia jį siūlyti, kišti į akis, naudotis iš kiekvienos 

vietos, kur galima kaip kokį pirkinį brukti, kad tik kas imtų“ 

(Ten pat). Tarp kitko, toks katalikiškosios mistikos „brukimas“ 

ir piršimas „iš kiekvienos vietos“ dar yra išlikęs, nors 

situacija net ir kaime dabar jau visai kitokia. 

Ar tiesa, kad Kudirka „ne kartą barė J. Šliūpą, užpuldinėjantį 

kunigus“? Ne, netiesa. Atvirkščiai, gynė jį nuo 

agresyvių dvasininkų išpuolių ir vertino kaip bebaimį 

kovotoją už tiesą: „Jo raštai skaitytoją patraukia nesulaikoma 

drąsa sakyti į akis teisybę nuogą.“ Tardamasis 

su Šliūpu dėl Varpo idėjinės krypties, jis rašė: „Kad laikraštis 

neturės pažiūrų „Tamsos“ – tfu! norėjau pasakyti 

„Šviesos“ [religinės krypties, – V. B.] – tai kiekvienam išmintingam 

žmogui aišku […] Su radikališkomis pažiūromis 

reikia saugotis ir atsargiai elgtis: dar per drūčiai juoda 

ranka jėzuitų (kunigijos), liūdna pamislyti, laiko už keteros 

Lietuvą ir ją vadžioja. Tik užkabink kunigą – tai joks 

laikraštis nepasieks į rankas žmonių. Atsimename, tokiu 

būdu dingo „Aušra“. […] Tegul tik jie paleidžia žmones 

priprasti prie skaitymo, o tada...“ – rašė jis laiške Jonui 

Šliūpui 1888 m. kovo 28 d. 

Tačiau dėl dvasininkų siekio „neprileisti ‘netikėlių’ 

prie tautos gaivinimo darbo“ Kudirka vėliau buvo priverstas 

atsisakyti laukimo taktikos ir stipriai „užkabinti“ 

ne tik kunigiją, bet ir patį katalikų tikėjimą. Protas ir sąžinė, 

asmenybės taurumas ir aistra kovoti už tiesą net ir 

labai sunkiomis sąlygomis lėmė, kad nepripažino jokių 

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

kompromisų mokslo ir tėvynės sąskaita ne tik su tamsios 

„šviesos“ apaštalais, bet ir su „užsilikusiais prietarais“ 

(Varpas, 1892, nr. 11), „kvailu įsitikinimu“ (Laiškas Pranciškui 

Adomaičiui 1880 m. gegužės 15 d.), „aprioristiškais 

svajojimais“ (Varpas, 1894, nr. 1), „kurstymu emigracijos į 

rojų“ (Varpas, 1892, nr. 11), tiesiog „niekais“ (Ten pat). 

Ar tokie Kudirkos, jo paties prisipažinimu, „kaip pasaulietiško 

žmogaus“ (Laiškas Pranciškui Adomaičiui 

1880 m. gegužės 15 d.) žodžiai apie katalikybę yra įrodymas, 

kad jis buvo „tylus tikintysis, toks, kaip moko 

tikėti ir melstis Šventasis Raštas“? Pašalintas iš kunigų 

seminarijos „už pašaukimo stoką“, Kudirka ne tik niekada 

nesimeldė, bet ir nelankė bažnyčios. 

Abstrakčių pasaulėžiūros problemų jis nesprendė – 

niekur neanalizuoja Dievo idėjos, nesigilina į materializmo 

ar idealizmo problematiką. Todėl nėra pagrindo 

priskirti jį prie idealistų, nes jo „idealizmas“ buvo ne filosofinis, 

o praktinis, pagrįstas didele patriotinių idealų 

realizavimo viltimi. Netinka jo vadinti ir materialistu, 

nes jis ne tik nepriskyrė savęs šiai filosofinei krypčiai, 

bet ir neanalizavo neaiškių, spekuliatyvių, todėl vengtinų 

„medžiaginės pasaulio esmės“ problemų. 

Kudirka, kaip išmintingas intelektualas, matyt, suvokė 

ne tik emocinio-psichologinio lygmens mistikos 

neprotingumą, bet ir abejotiną abstrakčių teorinių spėliojimų 

vertę. Jo pasaulėžiūrą galima apibūdinti kaip 

realistinę, pozityvistinę, mokslu pagrįstą „sveiko proto“ 

poziciją, nukreiptą daugiausia į konkrečių gyvenimo 

problemų sprendimą ir į tikros, be mistikos apnašų, 

lietuvių dvasinės kultūros ugdymą. Buckley pati 

sau prieštarauja, straipsnyje darydama išvadą: „V. Kudirka 

– vientisa XIX a. asmenybė, kurios dvasinį turinį 

lemia tautinės ir krikščionybės suformuotos vertybės, 

perteiktos liberalaus pasauliečio.“ Jeigu jis – vientisai 

„liberalus pasaulietis“, vadinasi, jį suformavo ne krikščionybė, 

tuo labiau netinka vadinti jo „krikščioniškųjų 

vertybių perteikėju“. Savo dvasine jėga, blaiviu protu ir 

istoriniu įžvalgumu jis pats formavo lietuvių tautos kelią 

ir darė įtaką jos pasaulėžiūrai. Jo skelbta visapusiškai 

laisvos lietuvių tautos idėja net ir po šimtmečio išliko 

labai aktuali. Ji ir dabar gyva, nepaisant visų globalizmo 

vėjų ir demografinės krizės. 


Tai kaip vis dėlto derėtų atsakyti į klausimą, pateiktą 

bernardinų laikraštyje? Vargu ar apskritai verta stengtis į 

jį atsakyti, nes toks klausimas nedaug ko vertas. Komentarai, 

interpretacijos, vertinimai čia nelabai reikalingi. Kudirka, 

kaip matome, laikė save „pasaulietišku žmogum“, 

liberalu, laisvosios minties, kuriai nepriimtinas kaustantis 

katalikiškas dogmatizmas, atstovu. Be to, klerikalizmas su 

savąja „viešpatavimo“ ideologija privertė jį neigiamai vertinti 

ir katalikų dvasininkus, ir pačią katalikybę. 

Gaila, kad lietuvių tautos idėjinį XIX a. švyturį mažai 

kas suprato ir tinkamai įvertino. Dirbti pogrindinį, 

nors kilnų ir labai reikšmingą darbą jam buvo sunku 

ne vien dėl carinės priespaudos, bet ir dėl Lietuvos 

žmonių tamsumo, dėl „dangiškojo viešpatavimo“ ideologų 

arogantiškų pretenzijų ir trukdymų, dėl daugumos 

net ir pasaulietiškos orientacijos inteligentų 

inertiškumo, abejingumo gyvybiniams prislėgtos ir 

atsilikusios tautos interesams. Be to, šią iškilią, talentingą 

asmenybę aklas likimas tragiškai nuskriaudė – 

jis susirgo sunkia liga, kurią įveikti to meto medicina 

dar buvo bejėgė. 

Savo vos įpusėtą gyvenimą jis baigė pakirstas džiovos, 

vienišas (anot jo, „atskirtas nuo viso pasaulio“) varganoje 

lūšnoje, net į kapus jį palydėjo visai nedidelis 

būrelis žmonių (beveik tiek pat buvo ir žandarų). Nebūta 

nei pamokslų, nei prakalbų, nors dalyvavo moterų 

šiaip ne taip priprašytas kunigas. 

Kudirka, jei prisikeltų iš kapo, turbūt ir šiandieniniams 

Lietuvos dvasininkams pasakytų, kad daugelio iš 

jų protas ir sąžinė laisvamanybės atžvilgiu (nepaisant net 

Vatikano II Susirinkimo nutarimų) vis dar yra „šventai“ 

suakmenėję. Jeigu sąžinė yra „Dievo balsas žmoguje“, tai 

ar autoriai, priskiriantys Didįjį Varpininką prie katalikiškų 

avelių, kartais nepametė šios „Dievo dovanos?“ 

Dvasinė kultūra nėra privati kokios nors religinės 

konfesijos ar politinės partijos nuosavybė. Demokratinė 

visuomenė tarsi ozonu kvėpuoja skirtingų nuomonių 

išlydžiais. O kas bijo net Vinco Kudirkos, kam atrodo, 

kad kartoti „bedieviškas“ jo mintis yra nuodėmė, tie, 

kai eis pro akmeninį Didžiojo Varpininko paminklą 

Vilniaus centre, beje, pastatytą medikų iniciatyva, 

turėtų persižegnoti… 

49

Kūryba ir kūrėjai 

Vaidas jAUNIŠKIS 

puBlikA? teGul uŽeinA... 

Pasvarstymai apie teatrinius virsmo ritualus 

Siekiamybė ir imperatyvas, vertybinė gairė ir misija. 

Ši frazė, kurią meno pasaulis perskaitė 1938 

m., gali pretenduoti į rekordininkes – ją ypač dažnai 

cituoja romantiškai nusiteikę teatro kūrėjai ir tokio 

teatro vertintojai. Nors poetiškai pamišęs „šventasis 

kankinys“ Artaud ir ugningi jo teiginiai anaiptol nėra 

praktinis vade mecum, o tik puikus inspiracijų šaltinis, 

tačiau žongliruojantiems retorika kitko nė nereikia. Paradoksas: 

kankinystės adoracija mene, bene ryškiausiai 

sutviskusi XIX a. pabaigoje ir turėjusi sulaukti logiško 

finalo sulig futuristų eksperimentais, perskrodė ne tik 

visą XX a., bet tęsia savo kelionę ir šiandien. Vis dėlto 

tuo stebėtis nereikėtų, jei turėsime omeny, pavyzdžiui, 

literatūrinį metodą, kurį naudojo vienas garsiausių mesianizmo 

išpažinėjų, melodramatiškų detektyvų (anot 

Nabokovo) kūrėjas Dostojevskis: tiek melodrama, tiek 

detektyvas užima daugiausia vietos populiariosios kultūros 

lentynose, nes siūlo skaitytojams ramybę ir tikėjimą, 

kad pažeista visuomeninė tvarka ir sudrumsta 

dvasinė harmonija bus atkurtos. O XX amžius suteikė 

aibes tragiškų progų griebtis raminamosios kultūros. 

Teatras pagal savo prigimtį negali apsieiti be ženklų, 

„...reikia būti kankiniais, kurie deginami siunčia ženklus nuo savo laužų.“ 

Antonin Artaud, „Teatras ir jo antrininkas“ 

tačiau šiandien stebina ne tiek Artaud frazės gajumas, 

kiek visiškai tiesmuki – net jei nesąmoningi – bandymai 

perkelti ją į sceną, kūrėjams suteikiant (ir patiems 

prisiimant) kankinių aureoles. Laužai, kaip rodo geriausi 

lietuvių teatro pavyzdžiai, scenoje dega gražiai ir 

prasmingai. 

Gražina Mareckaitė puikioje studijoje „Romantizmo 

idėjos lietuvių teatre“ pateikia tokią citatą: „...vertingas 

yra pavyzdys lietuviško pasakoriaus, kuris apsieina 

visiškai be dekoracijų, nebent uždega ryšulėlį žabų, kai 

jo pasakojime pasirodo ugnies paukštė. O kai jis kalba 

apie stiklo kalną, nejučiomis praveria duris ir atlapoja 

klausytojams žvaigždėmis žėruojantį dangų.“ 1 Jei ne 

kiek senstelėjęs stilius, pamanytum, kad kalbama apie 

Eimunto Nekrošiaus ar Beno Šarkos teatrą, apie režisūrinę 

išmonę, matomą Algirdo Latėno „Ledi Makbet“ 

ar Rimo Tumino „Mistre“. Pastarasis pavyzdys būtų 

arčiausiai tiesos, nes cituojama ištrauka yra iš Adomo 

Mickevičiaus paskaitos, 1843 m. skaitytos College de 

France. Tumino ir Mariaus Ivaškevičiaus „Mistre“ lietuviai 

vienam Paryžiaus bare kumščiais gina savo tapatumą 

tautų ir kalbų maišalynėje. Epizodas netyčia 

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

tampa autoteminis, nes prabyla apie patį teatrą, patyrusį 

svetimas doku-dramų, britų brutalizmo, naujojo 

sentimentalizmo pagundas, šiek tiek grybštelėjusį net 

performanso ir postdramos formų, bet užsispyrusiai 

vėl grįžusį prie savo ištakų ir besipriešinantį europietiškos 

vertybių valiutos vilionėms. 

Minėtoje studijoje apie lietuviškąjį romantizmą tarpais 

juntama ir lengva autorės ironija, ypač kai kalbama 

apie mėgėjų teatrus, ir rimta tarpukario teatro, 

kuris blaškėsi tarp įvairių formų, kritika. Tačiau knygos 

pabaigoje Mareckaitė lyg ir ima apgailestauti, kad 

šiandien mūsų teatras jau nutolęs nuo romantizmo per 

šviesmečius, nors pripažįsta: „Kalbėti apie romantinės 

tradicijos tęstinumą lietuvių scenoje būtų visiškas anachronizmas.“ 

2 Sutikti su abiem teiginiais būtų galima tik 

studijos, nagrinėjančios daugiausia dramaturgines romantizmo 

apraiškas, kontekste. O sceninė raiška, kuri 

šioje knygoje beveik netyrinėjama, leidžia toliau kalbėti 

apie akivaizdžias romantines tendencijas. Ne vėl staiga 

atgimusias, nes jos nuolatos buvo ir yra kurstomos 

mūsų teatro vaidilų ir vaidilučių, neleidžiančių abejoti, 

kad esame paskutiniai Europoje scenos pagonys. 

Pastarųjų keleto teatrinių sezonų ženklas iš tikrųjų 

yra liepsnojantys kūrėjai su romantiškais savo pasauliais. 

Žinoma, juos lydi ir melodramos, bet šios, pasak 

Peterio Brookso, yra supaprastintas aiškiai poliarizuotų 

moralinių konfliktų paaiškinimas, į XIX a. atėjęs iš ikirevoliucinės 

Prancūzijos ir teikęs tvarkos iliuziją. 3 Daugėja 

ir komercinių produktų pagal nuolatinių Lietuvos ir visos 

Vidurio Europos komediografų Ray Cooney & Eric- 

Emmanuel Schmitt receptus, bet jų funkcija paprasta ir 

nusipelno tokio pat dėmesio kaip ir vakaras su vidutinio 

svorio lietuvių popžvaigždute. Dabartinė teatro ideologija 

yra sunkusis romantizmas, demonstruojantis 

„tikrąsias“ sceninės raiškos vertybes, iš kurių ryškiausios 

– gestų patetika ir ženklų pabrėžtinumas. Tos 

visuomenės dalies, kuri ilgisi tvirtos rankos, teatre laukia 

katarsis. O jei pritarsime Hansui Robertui Jaussui, kad 

menines kūrinio savybes publika suvokia pagal atstumą 

tarp jos lūkesčių ir kūrinio teikiamos patirties horizontų, 

4 tai šiandienos teatre svarbiausia tampa intonacija, su 

kuria režisierius ištaria: „Publika? Tegul užeina...“ 


Neįpareigojanti atmintis 

Įrodyti, kad tęsiama tarpukario, o ypač stagnacijos 

laikų, tradicija (suformuota tų spektaklių, kurie yra tapę 

mūsų teatro emblemomis), pakaktų ir pasirenkamos 

dramaturgijos: peržvelgę teatrų repertuarus, aptiktume 

tarsi ir pakankamą tiek žanrų, tiek stilių įvairovę, bet 

jau medžiaga, o ypač režisūriniai akcentai, stipriai niveliuoja 

tekstus ir ištarmes – tai, apie ką, teatrų manymu, 

šiandien būtina kalbėti. 

O šiandien kalbama apie vakar. Atminties tema jau 

mažiausiai dešimtmetį populiari visoje Europoje, ir ne 

tik praeities palikimą inventorizuojančiose posttotalitarinėse 

šalyse, – ji egzotiškai patraukli ir saugiuose kraštuose, 

bandančiuose ieškoti savo traumų. Vienų atmintis 

yra su nostalgijos potekste („anksčiau buvo geriau“), 

kitiems ji – tai motyvas įvertinti. Todėl režisieriai šią 

temą rutulioja pagal savo nuostatas: pvz., Valerijus Jevsejevas 

(„Visada Tavo. Anna Frank“) ją suvokia kaip autonominę 

ir tik universaliai susietą su žiūrovais; Agnius 

Jankevičius („Prakeikta meilė“) sovietinės praeities 

niuansus pateikia kaip apibendrintą vaikystės „filmą“. 

Dar prieš „atminties bumą“ nostalgiškai, bet skaudžiai 

rakinėdamas praradimo žaizdas ją akcentavo Rimas 

Tuminas („Nusišypsok mums, Viešpatie“). Kristianas 

Smedsas „Vyšnių sode“ nykstančią atmintį ir kultūrą 

fiksuoja pasitelkdamas dar gyvų kultūros „medžių“ 

bendruomenę. Alvis Hermanis tikras latvių istorijas 

perteikia kaip fikciją, bet tam naudoja realybės tyrimo 

metodus („Ilgas gyvenimas“, „Latvių istorijos“, „Sound 

in Silence“). O Krzysztofas Warlikowskis „(A)Polonijoje“ 

aštriai ir be kompromisų atveria konkrečiai tautai 

nemalonius istorijos puslapius, universalizuodamas 

visa tai per antiką, atmintį, jos paklaidas ir apsivalymą. 

Jono Jurašo ir Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonė 

Sibire“ taip pat supina antiką su mūsų tautos tragedijomis, 

ir šiuo požiūriu tai išskirtinis lietuvių dramaturgijos 

ir teatro atvejis, toks dažnas svetur, ypač lenkų 

scenoje, kai spektaklis paverčiamas laboratorija: vieną 

kūrinį pratęsia kitas, net nebūtinai fikcija – tai gali būti 

ir filosofijos traktatas ar biografinė drama. Pagal kūrybos 

metodą „Antigonė Sibire“ verčia prisiminti „Smėlio 

51

Iš lietuvių scenos gestų katalogo: „Publika“ (režisierius – Gintaras 

VARNAS) ir „Mistras“ (režisierius – Rimas TUMINAS) 

klavyruose“ atrastą „atminties archeologijos“ principą, 

tačiau patetiški mostai ir poetinė publicistika, tas 7-8 

dešimtmečių scenos įdagas, verčia suklusti: ar publikai 

vėl atėjo laikas patriotiškai skiemenuoti, o režisieriams 

skautiškai budėti? Tiesmukos paralelės tarp antikos ir 

dabarties, nesupriešinamos nei vaizdu, nei vaidyba, sustabdo 

dramaturginę įtampą pačioje pradžioje ir veda į 

akligatvį pagrindinę mintį: kas mums yra istorija, jei ji 

pasirodo negyva jau scenoje? 

Istorija ir jos interpretavimo galimybės Tumino ir 

Ivaškevičiaus „Mistre“ kur kas įdomesnės nei konkretus, 

kad ir mitologizuotas, poeto gyvenimo epizodas, bet ir 

jame glūdi (į)tikėjimo, iš(si)trėmimo misijos aspektai. 

Vis dėlto pabandęs pastišo potėpiais sugrįžti prie „Madagaskaro“ 

krantų Tuminas apsigavo: ironija nebeveikia, 

nes neaiškus jos taikinys, o naujos pjesės veikėjai, pateikti 

kaip dvimačiai televiziniai personažai, 5 nekelia nei 

nostalgijos, nei graudulio, kuris buvo toks ryškus Pokšto 

kelionėse. Akivaizdžiausias dramaturgo flirtas su „pusiau 

lietuviško“ romantizmo šaknimis ar, kaip įvardijo 

Małgorzata Litwinowicz-Droździel, – „neįpareigojantis 

romanas“ su lenkų romantine tradicija 6 scenoje nevirto 

rimtesniu istorijos ar kultūros mitų apmąstymu. 

Kolektyvinė atmintis, net šiandieniniai nesklandumai 

su lenkais atgaivina Vilniaus ir jo mito svarbą 

tarpukario teatre, mūsų sceninio romantizmo apogėjuje, 

tačiau dabar veidrodis, regis, apsisuko, ir istorinė 

sostinė matoma per „prarastojo Kauno“ mitologiją. Tą 

liudija ir ankstesni Herkaus Kunčiaus, Mariaus Ivaškevičiaus 

kūriniai, prikeltas Petras Vaičiūnas ir šį sezoną 

prisimenami Albinas Herbačiauskas (Gyčio Bernardo 

Padegimo „JAH“), Unė Babickaitė (Birutės Mar „Unė“), 

Kazys Binkis (Tomo Jašinsko „Keturiais vėjais“). Tik 

kai kada alogiškai prasiveržia senojo teatro ikonos, ir 

poetai futuristai basi, pasiraitoję kelnes žirglioja po lietuvišką 

(scenos) dirvą, bet ne Laisvės alėjos šaligatviais. 

Prie tos pačios ikonografijos, tik jau pagrįstos „apčiuopiama 

žeme“, šliejasi Cezario Graužinio „Nutolę toliai“. 

Į sceną grąžindamas chrestomatines Pauliaus Širvio eiles 

(jaunystės harmonijos ištroškusiems), režisierius su 

savo grupe bando išsiaiškinti ne tiek konkretaus poeto, 

kiek ištisos pokario kartos pasaulėžiūros fenomeną: 

nesutirštinta nostalgija ir dar mažiau ironijos suteikia 

poezijai egzistencinės dramos skambesį. 

Pavyzdinis XX a. vidurio romantizmas, nuaustas iš 

tarpukario Lietuvos vertybinių gijų, netikėtai prasiver- 

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

žė Jono Griniaus pjesės „Barbora ir Žygimantas“ 

inscenizacija, kurią Jonas Vaitkus dar labiau sustiprino 

antilenkiškais (Lietuvos teatrui stereotipiniais) 

juokeliais. Romantiškasis siužetas apie 

mūsų Romeo ir Džuljetą perkeltas ir į šokio sceną, 

bet Anželikai Cholinai už lenkų ir lietuvių 

rūmų peripetijas daug svarbesnė meilės istorija 

(ir, pripažinkime, paprastesnė šokio kalbai). 

Būtent toks akcentas, tik gaila, kad atsiradęs 

ne ideologinės dramos, o dekoratyvinio pobūdžio 

scenoje, išskiria šį siužetą iš kitų variantų: 

jis primena Radvilaitės istorijos ankstesnių 

interpretatorių romantines nuostatas, kai žodis 

„myliu“ turėdavo vienintelį įmanomą adresatą – 

Lietuvą. To šaknys glūdi XX a. pradžios mėgėjų 

teatre, Mareckaitės gražiai sugretintame su Vakarų romantizmu: 

šio herojai individualiai kenčia nerasdami 

gyvenimo prasmės, o Lietuvoje „viskas […] siejasi su 

tautinio judėjimo idėjomis“. 7 

Jonas Vaitkus neatsisako savo temos, pasirinktos dar 

garsiuoju Kauno laikotarpiu, bet puolimo objektą – mankurtų 

ir veidmainių visuomenę – pakeitė teatrališkumas, 

akcentuotas ir Kauno (2001), ir Sankt Peterburgo 

(2011) „Žuvėdroje“, o dar labiau išryškintas 

režisuojant Leonido Andrejevo 1922 m. parašytą itin 

romantiško turinio pjesę „Tas, kuris gauna antausius“. 

Bet tai, kas galėjo skambėti kaip demaskuojanti 

parabolė greta „perestroikos“ metais išpopuliarėjusių 

Jevgenijaus Švarco pasakų, šiandien atrodo 

ne vien anachronizmas, bet ir režisieriaus 

pasiklydimas tarp intencijų ir siužeto, ataidinčio 

jau iš absurdiškai toli. Traktuodamas teatrą 

kaip dirbtinę kultūrinę konstrukciją, režisierius 

nebemato (neranda?) išeities iš totalaus 

dirbtinumo ir pats jam paklūsta, užsidėdamas 

dvigubo teatrališkumo kaukę ir pamiršęs, kad 

pirmosiomis akimirkomis pjesės herojus Dirigentas 

(Eduardas Murašovas) teigė laisvę kaip 

„nevaidybą“. 

Tai iš dalies primena dvi Gintaro Varno „Publikos“ 

versijas – pastatytoji 1997 m. teigė neįmanomybę 

ištrūkti iš teatro, bet tai kilo iš meilės 


„Barbora ir Žygimantas“. Artūro Šimonio rankos (režisierius – Jonas VAITKUS) 

ir aistros scenai, o 2010 m. „Publikos“ teatrališkumą 

sustiprino autocitatos iš paties režisieriaus kūrybinės 

„retrospektyvos“, tačiau meilę teatrui pakeitė drąsiau, 

įnirtingiau eksponuojama homoerotinė meilė, nes teatru 

iš esmės – ir itin teatrališkai – nebetikima. Iš čia 

kyla bergždžia poezijos patetika, nes sunkiai šifruojamus 

García Lorcos kodus (jie ir buvo kuriami kaip 

protestas prieš buržuazinį „iššifravimą“) dar sykį užrakina 

romantiški vaizdai ar kančios užlaužti balsai. 

Pirmosios „Publikos“ azartas kurti ir keisti virsta rezignacija, 

gražiausiu (ir sceniškai aktyviausiu) teatrinės 

mandalos laikinumu. 

„Barbora Radvilaitė“. Mariaus Jacovskio veidai (režisierė – Anželika CHoLINA) 

53

Atleidimo ir susitaikymo receptus siūlantis gydytojas 

Čechovas išmainomas į revoliucingesnį Gorkį: ar tai 

turėtų reikšti, kad scena radikalėja? Bet Aido Giniočio 

„Vasarotojai“ atrodo kaip dar viena Čechovo interpretacija, 

ir vietoj antausio beveidei, prisitaikėliškai inteligentijai 

(o tai būtų itin aktualu!) pasitenkinama režisūrinėmis 

žaismėmis. Peršasi analogija su pjesę rašančiu 

sutrikusiu Gorkiu: „Jaučiu, kad ore sklando nauja pasaulėžiūra, 

demokratiška pasaulėžiūra, bet sugauti to 

negaliu, nemoku. O ji sklando ir bręsta.“ Naują pasaulėžiūrą 

sublimuoja scena, todėl Vaitkaus studentų „Paskutiniuosius“ 

galima vertinti tik pedagoginiais matais 

(nors korumpuotos ir visiškai supuvusios visuomenės 

veidrodis – akivaizdus), o štai Oskaras Koršunovas 

„Dugne“ žengia visiškai kitokios revoliucijos link. 

Kalbos negalia 

Retrospektyviai atsekti dabarties šaknis nėra sunku, 

bet adekvačiai vertinti praeitį trukdo iškreipta atmintis 

ir psichologinio atstumo stoka. Pakeitus žvilgsnio rakursą, 

galima sėkmingai išvengti šališkumo – tai suvokti 

padėjo pavyzdys iš kitos meno sferos. Šių metų Kino 

pavasaryje demonstruotas Irano režisieriaus Mohammado 

Rasoulofo filmas „Baltosios pievos“ (2009) toli 

gražu nėra išskirtinis kino meno kūrinys, bet jis įdomus 

praeities tyrinėjimo aspektu. Režisierius su operatoriumi 

Jafaru Panahi, abu nuteisti kalėti už tai, kad kėlė Iranui 

aštrius moterų lygybės, žmogaus teisių klausimus, 

filme seka parabolę apie renkamas nuskriaustųjų ašaras, 

kuriomis plaunamos šalies valdovo kojos. Vizualiai 

išraiškingos poetinės pasakos fabula gerokai šlubčioja, 

bet kažin ar tai lemia egzotiškos Irano poetikos 

įmantrumas. Juosta kiek primena užšifruotą ezopinę 

sovietmečio kino kalbą, pavyzdžiui, „Kin-dza-dza“, Paradžanovo 

estetiką, galima įžvelgti keletą citatų iš „To 

paties Miunhauzeno“, o balsvai mėlyni peizažai, personažai 

su drobiniais marškiniais, ritualizuotos scenos, 

trumpi skurdoki dialogai primena 8–9 dešimtmečių 

lietuvių teatrą. Sutrikimas – būtent ta reakcija, kuri išduoda, 

kad žvelgi jau iš kitos geležinės uždangos pusės: 

tikriausiai taip užsieniečiai anuo metu žvelgė į Lietuvos 

kiną, o ypač į teatrą. Savo praeities kultūros negalime 

tyrinėti visiškai atsietai (trukdo asmeninis dalyvavimas 

ir puikiai įvaldyta metaforų kalba), bet Irano kūrėjų 

pavyzdys suteikė tą „atsiribojimo efektą“, – čia nėra jokių 

referencijų, kurios būtų pavaldžios mūsų estetinei 

patirčiai, galime kliautis tik minimaliu tolimos šalies 

istorijos išmanymu ir universaliomis epo schemomis. 

Toks „turistinis žvilgsnis“ į performatyvųjį meną iš esmės 

leidžia dėti lygybės ženklą tarp totalitarinių valstybių 

scenos meno ir pirmiausia konstatuoti, kad itin 

šlubuoja gebėjimas pasakoti istorijas, todėl – ne vien 

dėl cenzūros draudimų – griebiamasi poetinės kalbos. 

Išnykus totalitarinei ideologijai, neliko ir argumentų, 

kuriais būtų galima teisintis, tačiau tiek originalūs kino 

scenarijai, tiek svetimšalių pjesės iki šiol „renka ašaras“. 

Ta istorinė-poetinė drama, išaugusi „į režisūros poreikį 

vis aktyviau ieškoti įtaigaus neverbalinio atitikmens dramaturginiam 

tekstui“, 8 šiandien kelia „šalutinį efektą“. 

Europos scenoms kurį laiką buvo įdomus lietuvių režisūrinės 

kalbos rafinuotumas, bet vėliau teatras, bandydamas 

vizualią poeziją išskelti iš menkiausio skiemens 

ir drauge ignoruodamas dramos tekstą, ėmė smarkiai 

mikčioti. Jis užsikerta ties pirmuoju skiemeniu ir – tiesiog 

adekvačiai logopedinėms pratyboms – bando gelbėtis 

dainuodamas, lyg ideologiškai mėgintų grąžinti 

visuomenei dainuojančios revoliucijos laikus. (Beje, 

tokią retorikos pergalę prieš ratio šiandien regime daugelyje 

su populus susijusių lygmenų.) 

Gal būtų kiek nepagrįsta reikalauti, kad vyresnės 

kartos režisieriai keistų kadaise atrastąjį stilių, kuris 

tapo skiriamuoju jų bruožu. Bet žiūrovams pateikiamas 

déjà vu anaiptol nėra režisūriškai suplanuotas. Atsiriboję 

nuo dramos lauko, regime, kaip vis dažniau sceną 

užplūsta 8–9 dešimtmečių vizualioji kalba ir konfliktai: 

jautri asmenybė prieš gaują žiaurių prisitaikėlių ar pasaulio 

valdovų (anksčiau partinių, dabar mafiozų) su 

juodais kostiumais; abstraktūs kubai, sunkios materijos, 

plastiko kostiumai, verčiantys jaunesnės kartos scenografus 

Artūrą Šimonį ir Agnę Kuzmickaitę painioti 

su Jonu Arčikausku ir jo atradimais 9–10 dešimtmečiais 

(Nacionaliniame dramos teatre atgaivinti senesni 

spektakliai tuos panašumus tik patvirtina). Scenogra- 

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

finė samplaika iš keleto materijų, netekusi režisūrinės 

dramaturgijos, daro abejotino skonio eklektikos įspūdį. 

Scenos tamsa ir prastas apšvietimas kaip keleto dešimtmečių 

senumo Lietuvos teatro emblema. Sustingusią 

režisūrinę mintį bandoma gaivinti „moderniai“ naudojamomis 

technologijomis... Tik Adomas Jacovskis 

demonstruoja klasikinę kokybę, „Mistre“ pateikdamas 

tarsi nefunkcionalią, bet statiškai orią dekoraciją 

ir scenografijos menui sugrąžindamas deramą svorį. 

Dėl vizualinės atakos kartais net sunku susivokti, kur 

krypsta dramos fabula – režisūros ženklai tokie sodrūs 

ir taip pabrėžtinai eksponuojami, kad ši narciziška tuščiakalbystė 

tampa tobulu nesugebėjimo – ir nenoro – 

pasakoti istorijas pavyzdžiu (Jono Vaitkaus „Mergaitė, 

kurios bijojo Dievas“, „Tas, kuris gauna antausius“, Sauliaus 

Varno „Kai mes mirę nubusim“, Algirdo Latėno 

„Ledi Makbet“...). 

Keisčiausia, kad tokią pat metaforišką liniją, spaudžiami 

režisūrinės tradicijos presingo, tęsia ir jaunieji 

kūrėjai. Sureikšmintų nepsichologizuotų pozų 

ir eksponuojamos režisūros melodrama be svaresnės 

minties jau ne vieną spektaklį pavertė baletu ant 

ledo – gražu, ir to pakanka, o story tampa bulvariniu 

vodeviliu (Artūro Areimos „Prakeiktieji“, tęsiantys 

„Laimingųjų“ sceninį piešinį). Galbūt siekiama parodijuoti 

kičą, norima šokiruoti (Vydūno skaitymai 

milžiniško falo paunksmėje), bet scena be etinių pamatų 

ir intelektualinio svorio tampa tikriausia kičo 

propaganda, o „modernaus“ teatro „interakcijos“ ir 

ketvirtos sienos griovimas – tai dar vienas porceliano 

servizas miesčioniško teatro sekcijoje (Areimos 

„Amfitrionas“). Ingmaro Bergmano psichologinė 

drama pateikiama kaip kokteilis Bergman on the 

Beach – tuščios gražių aktorių pozos prie „privalomos“ 

vaizdo projekcijos (Agnės Dilytės „Persona“). 

Justino Marcinkevičiaus ir Henriko Radausko eilės 

pateikiamos taip patetiškai, lyg būtų atriedėjusios 

geležiniais BAM’o bėgiais kartu su tipine agitpropo 

estetika, entuziastingais mostais ir maršo ritmais 

(„Trupės liūdi“ poezijos spektaklis „Kokia čia teisybė?“) 

– komjaunuoliški montažai universalūs, nes 

patrauklūs savo (pa)prastumu? 


Pagrindinė teatro kryptis šiandien siūlo atmintinai 

išmoktą seno sukirpimo estetiką (galima būtų sudaryti 

katalogą iš pozų, gestų, scenografijos detalių ir 

reikšmių) – svarbiausia čia yra režisūros diktatūra ir 

intensyvi išdidintų ženklų ataka. Bet negalima nematyti 

evoliucijos: operetiniai gestai, depersonalizuotos, 

psichologiškai nemotyvuotos, geriausiu atveju socialinės, 

išreiškiančios vien statusą, pozos logiškai paverčia 

scenos veiksmą primityviausia antagonistų dvikova. 

Paradoksalu, bet režisūrinio teatro presingas, „atsisveikinant 

su Stanislavskiu“, skatina ne keliauti pirmyn, o 

grįžti į ikirežisūrinį teatrą – sceninių judesių arsenalas 

atrodo nusižiūrėtas iš XVIII a. knygų su kodifikuotomis 

pozomis (Johanno Jacobo Engelio Ideen zu einer 

Mimik, 1785, vėlesnio Henry Siddonso Illustrations of 

Gesture and Action, 1807) ar net pasiskolintas iš commedia 

dell’arte amunicijos. O pabrėžtinė vienprasmių 

ženklų transliacija ir nepaliaujamas jų kartojimas ima 

kelti ne tik pasipriešinimą, – norisi atvirkščiai negu 

Artaud, kuris pagrįstai laikomas vienu iš postdraminio 

teatro pradininkų, sušukti: kada gi šie kankiniai liausis 

siuntę ženklus nuo įsivaizduojamų savo laužų? Nepaisant 

ženklų nykimo/neigimo postdraminėje scenoje, 

teatras iš esmės negali be jų apsieiti, tačiau būdami 

vienprasmiai ir vienaplaniai, akcentuojantys vien fikciją 

ir jos interpretavimą, jie tik išduoda kūrėjų mąstymo 

ribas. 

Teatro teorijų pamirštas kraštas! Čia niekas negirdėjo 

nei apie pakitusią teatro vietos sampratą, nei apie ekonomines 

ir simbolines jos galias, 9 nei apie aktoriaus/atlikėjo 

kūną ir dvigubą – socialinę ir draminę – jo reprezentaciją, 

biografinį kūną, naująją mimezę (Arntzen 10 ). Niekas 

čia jau seniai neeksperimentuoja netradicinėse erdvėse, 

„neįvietina“ meno, nes laiko tai tiesiog paauglių žaidimu. 

O gal teisingiau būtų sakyti, kad tai kraštas, kur 

niekas nesidomi dabartine teatro situacija ir (galimu) 

dialogu su žiūrovais? 

Būtent tokią teatro ir jo kalbos padėtį nagrinėja du 

spektakliai – „No Theatre“ trupės „Telefonų knyga“ (režisierius 

Vidas Bareikis) ir OKT „Dugne“, kurį režisavęs 

Oskaras Koršunovas ypač ryškiai ir vizualiai brėžia ribą 

tarp romantiškų šūkių (scenos gale, „dugne“, bėgančia 

55

eilute tablo šviečia garsiosios Gorkio frazės apie žmogų), 

realistinės fikcijos (užstalės dialogai, mikroskopiški, 

itin niuansuoti psichologiniai veikėjų portretai, 

jų veiksmai) ir performanso interakcijos (šiapus stalo, 

arčiau žiūrovų). Šios trys zonos nusako ir spektaklio 

tikslus: Gorkio pjesė, redukuota iki ketvirtojo veiksmo, 

yra tik pre-tekstas: užuot kalbėjus apie siužeto sąsajas 

su šiomis dienomis, aktorių/personažų, scenos „bomžų“, 

kurie kabinėjasi prie žiūrovų, veiksmais provokuojamas 

kitoks santykis su scenos kūriniu. Juolab kad ir 

pats siužetas čia paneigiamas, fabula miglotai nuspėjama. 

Frazė „Kas nori išgerti su Satinu, kurį vaidina Dainius 

Gavenonis?..“ nusako ir paties kūrinio principą: 

aiškiai atskirti dvi sferas – fikciją ir realybę – bandant 

laviruoti tarp jų, finale įterpiant ir už-spektaklinę (bet 

ne už-OKT-teatrinę) „Hamleto“ viziją. Aiškus dviejų 

(fikcijos ir realybės) sluoksnių atskyrimas ir transcendentinis 

„Hamletas“ kelia nemažai klaustukų dėl intelektualinės 

ir emocinės kūrinio sugestijos: viena sfera 

neigia kitą, bet, jei šiuo „teatriniu performansu“ norėta 

suvedžioti ir pamesti žiūrovus, – tai tikslas pasiektas, 

nes būtent čia tyrinėjamas aktorių ir žiūrovų buvimas 

bendroje erdvėje. Trupė nesimaivo ir kviečia ne į reprezentacines 

erdves, o į kūrybos – repeticijų – kambarį. 

„Labas vakaras, jums skambina Elzė Gudavičiūtė...“ 

– realiai išėjusi iš scenos ir iš vaidmens „Telefonų 

knygos“ atlikėja, kaip ir kelios kitos, spektaklio kulminaciją 

pasiekia ne veiksmo dramaturgijos, o realybės 

plotmėje: kas bus, jeigu abonentas neatsakys, jeigu piktai 

reaguos, jeigu?.. Viskas čia tinka, nes realybė intencionaliai 

įterpiama į scenos kūrinį, o scena apleidžiama 

tam, kad nepamirštume, kur iš tikrųjų esame (konkrečiame 

laiko, teatro kontekste), kokia yra (kitur ir čia, 

vakar ir dabar) aktorių vaidyba, koks aktorių/atlikėjų 

vaidmuo, pagaliau kokia paties teatro reikšmė. Spektaklio 

fabulos linija irgi miglota, nelygi, iš fikcinės, todėl 

trafaretinės, interakcijos (vienas iš žiūrovų virsta aktoriumi) 

pereinanti į realią (skambučiai telefonu į užteatrines 

erdves, išplečiantys scenos erdvę), o siužetą – analogiškai 

kaip ir hamletiškas pasažas „Dugne“ – paverčianti 

fantazija (įsprausta į klasikinę dėžutę pati scena maištauja 

ir tampa keršijančiu voragyviu). Tačiau, jei reikia 

tradicinio teatro, – „No Theatre“ nariai pateikia ir jį 

(„įtikinama“ Dovydo Stončiaus nusišovimo scena). Ne 

parodijuodami, bet visa jėga įrodydami šios estetikos 

pajėgumą, jie kartu atsisveikina su ja, nes kūrėjams 

neabejotinai svarbesnė yra nuostata laikyti žiūrovus 

aktyviais partneriais, o spektaklį leisti suvokti gerokai 

platesniame už scenos meną kontekste. 

Kaip rašyti istoriją? 

Nespėjęs keistis taip sparčiai, kaip keitėsi visuomenė, 

teatras nebesusigrąžino būtosios šlovės. „Iš tikrųjų 

tūkstantmečiui baigiantis teatras kaunasi su užmarštimi, 

atsigręždamas į istorinę atmintį, kurdamas įvairias teatrines 

atsiminimų erdves. Teatras pats ima rašyti istoriją“, 

– konstatavo vokiečių teatro filosofė Christel Weiler 

1999-aisiais. 11 Prieš 20 metų suteikta saldi galimybė 

ne tik dalyvauti kuriant, bet ir kurti istoriją dabar likusi 

tik atminties archyvuose. O vien teatro teorijos knygos 

ir naujos akademinės įžvalgos vargu ar pajėgs atgaivinti 

teatrą – dirbtinis jų taikymas dažniausiai būna 

iliustratyvus ir bevaisis, tą aiškiai liudija, pavyzdžiui, 

Slovėnijos teatro seni ir nauji pavyzdžiai. 12 Esminis, 

ontologinis dabarties ir visuomenės kaitos suvokimas/ 

nagrinėjimas galėtų būti kelias, vedantis į bendravimą 

su ja – būtent virsmo analizė įrodo Alvio Hermanio, 

Tiito Ojasoo, Kristiano Smedso teatrų reikalingumą. 

Jau kuris laikas akcentuojamas vartotojų visuomenės 

„materializmas“ (ir teatro „dvasinė“ atsvara) yra ne 

tik viena iš paviršinių temų, eksponuojamų per visas 

medijas, – ji atsisuka prieš patį scenos meno vaidmenį: 

teatro „brendas“ tampa reklama jį vartoti. O gal sugrįžtantys 

svarstymai individas vs visuomenė aktualūs kaip 

tik dabar, kai ji vėl apimta stagnacijos, susiskaldžiusi ir 

valdžios suvedžiota? Tačiau, net jei būtų tokia teatro 

reakcija, tektų pripažinti, kad jam mažiausiai rūpi kalbėjimo 

būdas. 

Bristolio universiteto socialinė antropologė Vieda 

Skultans studijoje, tiriančioje posttotalitarinės visuomenės 

atmintį, lygina, kaip pasikeitė žmonių gebėjimas 

perteikti patirtą skausmą ir jo suvokimas 1991–1992 

ir 2006–2007-aisiais. Tyrimas parodė, kad pirmaisiais 

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Latvijos nepriklausomybės metais asmeninės 

netektys buvo suvokiamos kaip 

nacionalinio tapatumo manifestacija, 

grindžiama biblinėmis, literatūrinėmis 

analogijomis (ši kultūrinė atmintis ir 

guodė žmones – jie nesijautė vieniši, ir 

buvo „apreiškimo akimirka“). Po 16 metų 

kultūrinė atmintis išblėso, nauja neoliberali 

visuomenė skausmą ar ligas interpretuoja 

jau kaip fizinį individo neįgalumą 

ar valios stoką. Pati kalba keitėsi stulbinamu 

greičiu: nors bendros atminties fazėje 

„daugelis pasakotojų sakėsi niekada 

anksčiau nepasakoję apie savo gyvenimą, 

jų istorijos skambėjo lyg surepetuotos, pasitelkiant 

tautosakos struktūras ir „nuotykių“ 

temas […], lyg išsigalvojimai, paremti fikcija“. 

13 Po keliolikos metų skausmas išliejamas 

medicininiais, ekonominiais ir psichiatriniais 

terminais: „Balsai pasigirsta, 

pranyksta ir vėl išnyra tokiomis formomis, 

kad patys kalbėtojai gali pasijusti nepatogiai 

ir jų nebeatpažinti.“ 14 

Antropologė mini Arnoldą van Gennepą 

ir jo aptartus „perėjimo ritualus“ (itin 

dažnai pasitelkiamus posttotalitarinių 

valstybių studijose), fiksuojančius virsmą: 

praradę ankstesnį statusą, liminaliniu 

(slenksčio) laikotarpiu subjektai yra 

priversti paklusniai tylomis laukti naujų 

instrukcijų. Tai galioja ir didelėms žmonių 

grupėms, ir valstybėms. Jei teatras (kaip 

kūrėjų grupė) yra subjektas, patiriantis iniciaciją, turėtume 

atkreipti dėmesį į van Gennepo išskirtą sakralinio 

apsivalymo fazę, privalomą preliminaliniu laikotarpiu. 15 

Gal būtent dvasinės, o ne biurokratinės, liustracijos teatrui 

(visuomenei?) ir pristigo, todėl šiandien jam (jai) iš 

paskos velkasi praeities ženklų ir elgsenos šešėlis? 

Tačiau čia pat reikėtų stabtelėti ir paklausti, ar toks 

teatro sudvasinimas, visuomeninis sureikšminimas nėra 

iš romantizuotų praeities laikų, kai – grįžkime prie pradžios, 

– pasak Zbigniewo Raszewskio, „pirmąją XIX a. 


Virvių raštai: „Faustas“ (režisierius – Eimuntas NEKRoŠIUS) ir „Ledi Makbet“ (režisierius – 

Algirdas LATėNAS) D. Matvejevo ir M. Aleksos nuotr. 

pusę buvo galima pervažiuoti visą žemyną, nuo Madrido 

ligi Peterburgo, ir visur į akis krito tie patys reiškiniai: 

milžiniškas teatro prestižas ir žymė, kurią jam įspaudė 

Romantizmas“. 16 Nors čia neabejotinai kalbama apie 

miesto, nacionalinį, valstybės teatrą, šios institucijos 

svarba kito tiek, kiek keitėsi pati visuomenė, kuriai, 

kaip konstatavo Czesławas Miłoszas, „romantizmas ir 

nacionalizmas yra du to paties reiškinio sparnai“. 17 Nors 

troškimai išsipildė arba tapo nebe tokie aktualūs, pagrindiniai 

teatro kūrėjai vis tiek neskuba atsisakyti už- 

57

imamos padėties ir priimti kaitos kaip naujo iššūkio. 18 

Taigi, atsisako pratęsti/rašyti istoriją. Netgi priešingai – 

nors romantiškas polėkis iš esmės turėtų būti neatsiejamas 

teatro kūrėjų bruožas, būtent jis šiandien virsta visiškai 

pragmatiškais institucijos ar individo veiksmais, 

pagrįstais tokiomis moralinėmis vertybėmis, kurios 

padeda išlaikyti status quo: nuolankumas ir kankinystė 

vietoj mąstymo ir politikos. Visuomenei būdingą tvirtos 

valdovo rankos ilgesį pratęsia/kompensuoja teatrinė 

Rūpintojėlio/kankinio autodafė, kur aiški transcendentinė 

vertikalė ignoruoja materialiuosius socialinius 

ryšius, nes šie esą neverti aukštojo meno dėmesio. 19 Tai 

suteikia visuomenei itin efektyvų raminamosios kultūros 

pagrindą, o drauge skatina nepakantumą bet kokiam 

įsiveržimui „iš šalies“, drumsčiančiam proto miegą 

ant ezoterinės psichiatro kušetės. Kai tokie teatro 

kūrėjų gestai bus pripažinti (dėl jų bus prisipažinta?!) ir 

demitologizuoti, žiūrovai galės eiti į teatrą pasikalbėti, 

o ne pasyviai tūnoti liminalinės būsenos tyloje. 

1 Gražina Mareckaitė, Romantizmo idėjos lietuvių teatre, Vilnius: KFMI, 2004, 

p. 230. 

2 Ten pat, p. 24. 

3 Peter Brooks, The Melodramatic Imagination, Imitations of Life - a reader on 

film & television melodrama, ed. by Marcia Landy, Detroit: Wayne State University 

Press, 1991, p. 58. 

4 Cituojama pagal: Rasa Vasinauskaitė, Laikinumo teatras, Vilnius: KFMI, 2010, 

p. 20–21. 

5 Kultūrologės Małgorzatos Litwinowicz-Droździel manymu, ne tik Mickevičiaus 

ir Mistro duetas, bet ir Paryžiaus bohemos personažai svarsto tapatumo 

klausimą, išreiškiamą net per literatūrinius žanrus: „George Sand mato 

lietuviškus prietarus, Balzacas – romaną, Chopinas – tragišką biografiją, 

Margaret Fuller – reportažą“. Žr.: Małgorzata Litwinowicz-Droździel, Mesjaze 

- towar eksportowy, Dialog, 2011 Nr. 6, p. 50. 

6 Ten pat, p. 49. 

7 Mareckaitė, op. cit., p. 36. 

8 Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Scena/Kultūros 

barai, 2002, p. 18. 

9 Plačiau apie tai žr.: Edgaras Klivis, Perrašomos vietos: topografija, identitetas 

ir politika šiuolaikiniame Lietuvos teatre, Meno istorija ir kritika 4, VDU, 

Kaunas, 2008, p. 171–184. 

10 „Naujosios mimezės veidrodį apibrėžčiau kaip erdvę, esančią už tradiciškai 

ar klasikiniu būdu suvokiamos veiksmo reprezentacijos, susijusią su virtualumu 

ir su vizualaus pobūdžio dramaturgija, taip pat ir su realiuoju laiku 

[…] tekstas jau yra nebe re-prezentatyvus, o prezentatyvus, jis teigia sąveikaudamas 

dialogu (it presents statements in a dialogic interaction). Žr.: Knut 

Ove Arntzen, Reflections On New-Mimesis: Playing With Irony And Simulation, 

Meno istorija ir kritika, VDU, Kaunas, 2006, p. 7. 

11 Christel Weiler, Am Ende / Geschichte (Кристель Вайлер, В конце/История), 

Театроведение Германии. Система координат, Санкт Петербург, 

Балтийские сезоны, 2004, с. 140. 

12 Ramunė Balevičiūtė, Slovėnijos teatras šiandien: laikas publikai, Menų 

faktūra, 2010 10 28 - http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=63916, 

žiūrėta 2011-06-22. 

13 Vieda Skultans, Voices Found and Lost. Illness as Metaphor in Post Soviet 

Latvia in: The Poetics of Memory, Post-Totalitarian Narration, ed. Johanna 

Lindbladh, – CFE Conference Papers Series No. 3, Lund 2008, p. 55. 

14 Ten pat, p. 67. Beje, tyrinėtojos paminėta tautosakos ar biblinės struktūros 

kelia dar vieną svarbų klausimą: ar šlovingoji ezopinė teatro kalba, jei nenagrinėsime 

akivaizdžių draudimų ir bandymų juos apeiti, nebuvo tiesiog imanentiškas 

mūsų teatro kalbėjimo būdas, taip pat atėjęs iš romantizmo laikų? 

Bet tai nusipelno atskiros studijos, kurios pradžia, beje, jau padaryta – kalbu 

apie Balio Sruogos 1930 m. parašytą straipsnį „‘Šarūnas’ Valstybės teatre“. 

15 Арнольд ван Геннеп, Обряды перехода, Москва: Восточная литература, 

1999, с. 24 

16 Cituota iš: Gražina Mareckaitė, op. cit. p. 16. 

17 Ten pat, p. 21. 

18 Šiuo atveju nesigilinu į socialinį tokios situacijos aspektą, kur medijos ir valdžia 

kūrėjams veidmainiškai vis dar teikia didžiulius pasitikėjimo kreditus – 

tą rodo skambios antraštės, premijos ir privalomi koncertai per valstybines 

šventes, bet tuoj pat ir keršija – padidina mokesčius, apkaltina lėšų švaistymu, 

nesilaiko UNESCO priimtų rekomendacijų dėl menininko statuso. Beje, 

tai idealiai atitinka XIX a. pabaigos visuomenės požiūrį į aktorius kaip metafizinius 

kūrėjus, kaip antipodą vartotojiškumui, kuris socialiai ir materialiai 

buvo visiškai ignoruojamas. Materialinė aktorių padėtis kiek pasikeitė, bet 

principas – sudievintos misijos ir realaus gyvenimo išsiskyrimas – išliko. 

19 Pagal tokias nuostatas analogiškai turėtų būti ignoruojamas ar apsaugomas ir 

pačių kūrėjų „materializmas“, paliekant jiems tik demiurgų ar mesijų vaidmenį, ir 

nevertėtų kreipti dėmesio į „bulvarinės spaudos“ keliamas bangas, visiškai nesusijusias 

su menu (Žr. rašinį apie Jono Vaitkaus peripetijas su sodybos kaimynais 

„Garsus kūrėjas kaime tampa įnirtingu kariu“, Lietuvos rytas, 2011-06-03). 

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Savarankišką teatro menininko karjerą aktorius 

Rolandas Kazlas pradėjo 2009 m. gražiu individualių 

kūrybos projektų pažadu. Garsiai nuskambėjusi 

Vlado Šimkaus poezijos inscenizacija – monospektaklis 

„Geležis ir sidabras“, atrodė, atvers įdomią 

perspektyvą. Atsiras teatras, sukurtas iš netikėtų 

literatūrinių pasirinkimų, talentingos vaidybos, išlavinto 

sceninio skonio ir sodraus, turtingo intelektualinio 

akiračio dermės. 

Tačiau viskas klostosi ne taip, kaip tikėtasi. Kazlas 

tarytum bando atsikratyti savito teatrinio tembro 

„apnašų“, atsiranda vis akivaizdesnių analogijų su 

tipiškomis režisuojančių aktorių ambicijomis. Kauno 

dramos teatre Kazlo režisuota Antono Čechovo 

„Palata nr. 6“ (2009), Jaunimo teatre pastatytas 

Hermano Melville’o „Raštininkas Bartlbis“ (2010) 

tiesiog verste verčia, kad patrauklią temą apie drąsų 

aktoriaus iššūkį pakeistų sena ir, tiesą sakant, jau 

kaip reikiant įgrisusi diskusija apie aktorinės režisūros 

nesklandumus. 

Kita vertus, Kazlo atvejis šią diskusiją, regis, praturtina 

naujais aspektais. Visų pirma, jis gerokai ją 

pagilina, atverdamas gluminantį menininko sąmonės 

nenuspėjamumą ar keistumą. Pats Kazlo po- 


Šarūnė TRINKŪNAITĖ 

AktoriAus AtsitrAukimAi, arba 

rolAndą kAzlą skAndinAntis 

moBi dikAs 

Amerikiečių rašytojas Hermanas Melville’is 1851 m. Mobi Diku pavadino 

prestižinę, nors gyvybiškai pavojingą, jūreivių svajonę sumedžioti didįjį 

baltąjį banginį. Mobi Dikas tapo drąsaus ir 

pragaištingo įsisvajojimo sinonimu. 

sūkis į režisūrą yra paradoksalus – režisieriumi jis 

tapo ne dėl vaidmenų bado, tai būtų įprasta ir savaip 

pateisinama, bet priešingai – iš sceninės pilnatvės, 

t. y. būdamas pačioje aktorinės šlovės viršūnėje ir 

tarsi neturėdamas jokios motyvacijos keisti profesinį 

profilį. 

Kas nutinka menininkui, kai jis ryžtasi pasitraukti 

iš sėkmės tako, rizikuodamas eiti nauju, neišbandytu, 

nebūtinai vedančiu į sėkmę keliu? Kategoriškai 

atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Galime tik spėlioti, 

nujausdami, kad viena iš hipotezių – ko gero, 

pati gražiausia – galėtų būti vienaip ar kitaip susijusi 

su psichologiniais romantizmo kontekstais. Netikėtas 

Kazlo potraukis režisūrai primena pasakotojo 

Izmaelio iš romano „Mobi Dikas, arba Banginis“ 

potraukį pavojingiems vandenims: „Aš mėgstu plaukioti 

po uždraustas jūras ir išlipti negyvenamuose 

krantuose.“ 1 

Kazlo romantizmas ypač išryškėja kitų teatro aktorių, 

taip pat pasukusių nepriklausomų menininkų 

keliais, pragmatiškos laikysenos fone. Daugeliui iš jų 

nepriklausomybė reiškia dalyvavimą komerciniuose 

TV projektuose, vaidybą serialuose, lėkštuose, bet 

pelninguose prodiuseriniuose spektakliuose ir t. t., 

59

o Kazlui ji – priešingai – reiškia galimybę režisuoti 

Šimkų, Čechovą, Melville’į. 

Tas „negyvenamų krantų“ ilgesys tvinkčioja kaip 

vidinis nerimas, kūrybinę Kazlo biografiją praturtinantis 

herojiškai romantiškais gestais. Šiuo požiūriu 

ryžtas priimti režisūros iššūkį nuosekliai pratęsia 

nuolatinius jo iššūkius pačiam sau – „Viengungių melodijų“ 

lyderis ryžosi suvaidinti Rotmistrą Åugusto 

Strindbergo dramoje „Tėvas“, režisuotoje Jono Vaitkaus 

(1997), televizinių šou „žvaigždė“ valingai apsisprendė 

atsidėti vien teatrui, nepranokstamas komedijinis 

aktorius pasinėrė į Albert’o Camus „Kaligulą“ 

(2004) ir pan. Nepaisydamas pavojų, kurie tyko prie 

„negyvenamų krantų“, Kazlas tarsi malšina herojinės 

dramos troškimą, poreikį, kurio, regis, neturėjo galimybės 

realizuoti vaidindamas, – režisieriai, o ypač 

sėkmingiausias bendrakeleivis Jonas Vaitkus, valingai 

primetė jam groteskiškai tragikomiško nevykėlio 

amplua ir, beje, būtent čia sutviskėjo aktorinis Kazlo 

unikalumas, atsiskleidė asmenybės charizma. 

Tai, kad Vaitkaus spektakliuose žybtelėjo aštriausios 

Kazlo talento briaunos, yra ne tik logiškas vienas 

kitą suprantančių, vienas kitam atitariančių kūrėjų 

susitikimo padarinys, bet ir svarus „įkaltis“, bylojantis, 

kad Kazlui būtina režisieriaus parama – tiksli akis 

ir tvirta ranka. O turint omenyje, kad tada, kai tenka 

griebtis autorežisūros, Kazlas dažnai atsitrenkia į 

seklokų sprendimų dugną (tai liudija, pavyzdžiui, jo 

vaidmenys Igno Jonyno spektakliuose), režisūrines 

aktoriaus intencijas galima suvokti kaip pavydėtinai 

ekstremalų, beatodairišką savęs įveikimą. 

Kazlas visada garsėjo tuo, kad skaito daug ir išskirtinai 

geros literatūros. Pirminį impulsą pasukti į 

režisūrą, matyt, suteikė asmeniniai literatūriniai atradimai, 

aistringas noras viešai pasidalyti savo kaip 

skaitytojo susižavėjimu. Orientuojamasi iš esmės į 

klasiką, tačiau su polėkiu „pravėdinti“ literatūros 

archyvus, atgaivinant juose sugulusius tekstus – 

Šimkaus poeziją ar Melville’o prozą. 

Savaip simboliška, kad režisūros Kazlas ėmėsi būtent 

po Vaitkaus „Patriotų“ (2008) – spektaklio, ku- 

ris daugiau ar mažiau įtikinamai parodė teatro galią 

„apdulkėjusius“ literatūros veikalus paversti gyvosios, 

aktualiosios kultūros dalimi. 

Akivaizdu, kad teatrinės savo „literatūrologijos“ 

Kazlas neatsieja, neatidalija nuo literatūrinės kūrybos 

intencijų. Teatre jis atvirai ieško erdvės rašytojiškam 

savo azartui išlieti. Ieško jos tiek rinkdamasis 

poezijos ar prozos kūrinius, tiek juos inscenizuodamas, 

nes jo autorystės pėdsakai aiškiai pastebimi. 

Ir, regis, jaučiasi vis drąsesnis, laisvesnis. Pradžioje 

(„Geležis ir sidabras“, „Palata nr. 6“) jis apsiribojo tik 

keleto tekstų komponavimu, o „Raštininką Bartlbį“ 

išplėtė savarankiškos kūrybos epizodais – išplėtojo 

Melville’o užuominas, įterpė su jo novele visiškai nesusijusių 

tekstų… 

Tikriausiai režisūra traukia Kazlą kaip galimybė 

realizuoti platesnius meninius savo polinkius. Šis 

kūrybinio universalumo siekis leidžia gerokai praplėsti 

teatrinį aktoriaus patyrimą. Tačiau visa tai nekompensuoja 

režisūrinių įgūdžių stokos ir kainuoja 

pernelyg brangiai, nes norom nenorom „įsteigiamas“ 

privatus literatūrinis-teatrinis salonas. 

Tiesa, Kazlas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad 

taip neatsitiks. Spektakliu „Geležis ir sidabras“ subtiliai 

atgaivinęs Šimkaus poeziją, jis, regis, galėjo 

kliautis savąja literatūros pagava tarsi patikimu režisūros 

vedliu. Gaila, bet po Šimkaus atradimo sekė 

Čechovo subanalinimas ir, tiesą sakant, visiškas 

Melville’o prozos ištuštinimas. 

„Geležis ir sidabras“ nuo vėlesnių Kazlo spektaklių – 

„Palatos nr. 6“, „Raštininko Bartlbio“ – visų pirma skiriasi 

tuo, kuo monoteatras skiriasi nuo „daugiafigūrio“ 

teatro arba autorežisūra nuo režisūros. 

Žinoma, autorežisūra yra paslankiausias ir aktoriams 

daugeliu atvejų lengviausiai įveikiamas „žanras“, 

matyt, todėl, kad ji priklauso ne tik nuo režisūrinės 

prabos, bet ir – ko gero, netgi labiau – nuo 

kuriančios asmenybės energetikos, intelektualumo, 

sceninės įtaigos ir pan. Iškalbingai tą liudija „Geležis 

ir sidabras“ – spektaklis, kuriame apstu režisūros 

„duobių“, įkyraus tuščių režisūrinių ornamentų 

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

pertekliaus, tačiau viską neutralizuoja sugestyvi turininga 

Kazlo vaidyba. 

Čia galėtume prisiminti ir Valentino Masalskio 

monoteatrą, kuris nuo „Geležies ir sidabro“ skiriasi 

tiek, kiek skirtingos yra kūrybinės Masalskio ir Kazlo 

individualybės, bet kuris lygiai taip pat įtikinamai 

liudija monologiniams teatro pavidalams lemiamą – 

o gal net vienintelę reikšmingą – asmenybės galią. 

Monoteatro forma Kazlui, regis, ypač tinka, nes 

suteikia puikią galimybę maksimaliai atverti ir išnaudoti 

monologinę jo kūrybos prigimtį. Šį aspektą 

pats aktorius galingai išpažino benefisais laidose 

„Nekenčiu reklamos“, neabejotinai priklausančiose 

televizinio humoro „aukso fondui“. Išpažino tai ir 

teatre – visų pirma su neslepiamu pasimėgavimu kurdamas 

spalvingą Fomos Opiskino monospektaklį Vaitkaus 

„Stepančikovo dvare“ (1998), o paskui – atvirkščiai 

– su beveik berniukišku nuoširdumu Eimunto 

Nekrošiaus „Otele“ (2000) „reketuodamas“ visų dievinamo 

generolo (Vladas Bagdonas) dėmesį – Jagas 

kone maldavo būti pamatytas ir pagaliau išgelbėtas, 

nes būti nepastebėtam jam yra tiesiog nepakeliama. 

Egocentriškas (pačia geriausia šio žodžio prasme) 

Kazlo vaidybos būdas persikelia ir į jo režisūrą, todėl 

dirbti su kitais – su aktorių trupe – jam labai 

nelengva. „Raštininkas Bartlbis“ – tai akivaizdus 

Kazlo darbo su aktoriais, tiek su jam puikiai pažįstamais 

„jaunimiečiais“, tiek su Bartlbio vaidmeniui 

specialiai pasikviestu Artūru Sužiedėliu, tiek su pačiu 

savimi, fiasko. 

Tą rodo ne tik stulbinamai neįdomūs vaidmenys, 

bet ir iškreiptas, „sužalotas“ Melville’is, nes režisierius 

išbraukė svarbiausią jo temą – susidūrimą su 

kita, absoliučiai kitoniška sąmone. Novelės protagonistą, 

apgaubtą nepaaiškinamo, neperprantamo 

keistumo aura, Kazlas pavertė tuščia, nieko nesakančia 

scenos rekvizito dalimi. Režisierius ne tik 

neieško, neformuluoja jokios alternatyvios koncepcijos, 

bet, atrodo, ignoruoja ir savo paties padarytą 

kupiūrą, todėl Teisininką, Volstrito kontoros savininką, 

kurį, pasak Melville’o, sutrikdė ir smalsauti 

paskatino Bartlbio keistumas, Kazlas vaidina nepa- 


„Geležis ir sidabras“. Režisierius ir aktorius – Rolandas KAZLAS 

prastai intensyviai reaguodamas į neįprastybę, nors 

scenoje jos paprasčiausiai nėra. 

Kitaip sakant, melviliškoji išskirtinumo ir ordinarumo 

kaktomuša „Raštininke Bartlbyje“ virsta beveik 

komiška tuštumos ir aklumo trintimi. O iš jos 

konstruojamas sceninis pasakojimas logiškai tampa 

paviršutiniška „daug triukšmo dėl nieko“ inscenizacija, 

kurios banalus moralas būtų toks: kai stokojama 

režisūrinio „matymo iš šalies“, numarinamos 

visos prasmės. 

Beje, tarytum nujausdamas, kad Bartlbio ir Teisininko 

akistata prarado melvilišką keistumą, Kazlas 

„apkamšo“ ją keistomis intermedijomis. Keisčiausia 

iš jų, ko gero, yra finalinė „Raštininko Bartlbio“ 

61

atkarpa – kalėjimo virėjas (Andrius Bialobžeskis) 

scenoje veikia, kategoriškai atsisakęs to santūrumo, 

kuriuo jį apdovanojo Melville’is, todėl maivosi tarsi 

cirko konferansjė. Kai jis, virdamas kaliniams maistą, 

išsitraukia šautuvą ir nušauna varną, kuri garsiai 

pliumpteli į katilą, vertą „Makbeto“ raganų, norom 

nenorom tai verčia suklusti ir sunerimti dėl netikėtai 

lėkštos režisūrinės Kazlo humoro jausmo išraiškos. 

Bandydamas nuslėpti prasminę „Raštininko Bartlbio“ 

tuštumą, Kazlas „prikemša“ sceną įvairaus kontorinio 

rekvizito, apkrauna galingais įvairių XVIII–XX a. 

Europos kompozitorių muzikos svarmenimis, „papuošia“ 

operetinių kontoros gyvenimo scenų pantomima 

ir pan. Šis fasadinis perteklius neužpildo – negali užpildyti 

– vidinės tuštumos, kuri rėžia akį, nes yra Kazlui 

absoliučiai netinkamas dalykas, kūrybinės jo biografijos 

nepuošiantis faktas. 

Iškart po „Raštininko Bartlbio“ premjeros 

facebook’e užvirė karšta diskusija, kurios pagrindinė 

intonacija buvo apgailestavimas, kad Kazlas „bėga 

nuo savo prigimties“. Bėga, – visi vieningai dėl to sutarė, 

– nuo komedijinio savo talento. „Et, geriau jau 

jis bėgtų atgal į televiziją...“ – apmaudžiai atsiduso 

vienas iš internautų. 

Tokie nuosprendžiai yra pernelyg kategoriški. 

Visų pirma, ignoruojama tai, ką Kazlas pats yra ne 

kartą sakęs, – jo talentas įvairiažanris, ne tik komedijinis. 

Perdėtai dramatizuojamas ir jo troškimas 

neva išsižadėti humoro. 

Vis dėlto įžvalgose, kad aktorius bėga „nuo savo prigimties“, 

ko gero, esama tiesos. „Raštininkas Bartlbis“ 

sustiprino įspūdį, esą Kazlas stengiasi radikaliai transformuoti 

sceninį savo įvaizdį, kuris, atrodė, yra susikūręs 

taip organiškai, kad be išlygų vadintinas ryškiausiu 

meninės jo prigimties ypatumu. Kitaip tariant, aktorius 

vis akivaizdžiau naudojasi režisūra kaip galimybe viešai 

atsiriboti nuo įdomiausių savo herojų – kvailokų nevykėlių, 

kurie iki ašarų juokingai kliūva už kiekvieno 

sudėtingesnio žodžio ar įmantresnės minties, ir stoti į 

vieną gretą su protingais, giliais, „egzistenciškais“ vyrais 

iš Šimkaus, Čechovo ar Melville’o istorijų. 

Tam tikru atžvilgiu Kazlas pradėjo savotišką 

savęs reabilitavimo procesą. Tai nereiškia, kad jis 

tvirta mūro siena atsitvėrė nuo humoro. Veikiau tai 

rodo, kad dabar vertingiausiu dalyku jis laiko ne 

įvairias juoko formas, o tai, apie ką užsiminė dar 

ryždamasis „Kaligulai“, – tai teatro kaip erdvės, būtinos 

egzistencinei savivokai, gynyba, ontologinės 

pasaulėžiūros „diegimas“ – būtiškosios kūrėjo, intelektualo 

ar paprasto kontoros klerko patirties refleksija. 

Juokas čia irgi prasirėžia, bet yra atribotas 

nuo ryškios ekscentriškos kazliškosios satyros, parodijos 

ar klounados. 

Ko gero, būtent bandymas nuo jų atsiriboti, tiksliau 

tariant, pakeisti jas kitokiu, matyt, tariamai intelektualesniu 

juoku, yra „kalčiausias“ dėl daugybės keistai 

nejuokingo juoko scenų, kurios verčia svarstyti, kas 

paskatino Kazlą maištui prieš humorą. Bet greičiausiai 

jis tiesiog dar nežino, kuo galėtų užpildyti komiškąjį 

savo teatro „degalų baką“, atsisakęs viso to, kas 

laikoma firminiu kazliškojo humoro ženklu. 

Žinoma, šitame Kazlo persivertime per galvą esama 

daug gražaus kilnumo, tačiau galima įžiūrėti ir lygiai tiek 

pat daug nesusipratimų, kažkokį lemtingą susipainiojimą. 

Kad ir kokia teisinga atrodytų kazliškoji teatro ontologinio 

įprasminimo idėja, vis tiek akivaizdu – Kazlo 

satyra buvo gerokai ontologiškesnė negu jo egzistencializmas. 

Joje sutelkti įvairialypiai žmogiškosios egzistencijos 

paradoksai buvo aštresni ir gilesni negu „tikrosios“ 

egzistencinės akistatos, kurios neretai – ypač spektaklyje 

„Raštininkas Bartlbis“ – virsta tuščia, net kažkokia mokykline 

retorika. 

Dėl to nederėtų kaltinti neva prastos dramatizmo 

nuovokos – Rotmistras spektaklyje „Tėvas“ arba 

„Otelo“ Jagas ir daugelis kitų Kazlo vaidmenų liudija, 

kad toji nuovoka yra net labai neprasta. Tik, 

matyt, ne taip lengva iš aktorinės raiškos perkelti ją 

į režisūrinę plotmę. Išskyrus, žinoma, „Geležį ir sidabrą“, 

kur dramatiškoji akistata – nerimo, kūrybos 

kančių, meilės ilgesio, vienatvės skausmo ir pan. minisiužetai 

neatrodė taip negailestingai atkirsti nuo 

žmogiškojo jautrumo, o kartu ir nuo sceninės organikos 

„kanalų“. Tai lėmė ne tik aktorinė Kazlo įtaiga, 

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

„Raštininkas Bartlbis“. Režisierius – Rolandas KAZLAS. Spektaklio scena Nuotr. iš Valstybinio jaunimo teatro ir teatro „Lėlė“ archyvų 

bet ir – regis, labiausiai – jo suinteresuotumas Šimkaus 

eiles paversti asmenine savo istorija. 

Tačiau po „Geležies ir sidabro“ šito suinteresuotumo 

nebeliko. Priešingai – atradęs teatrą kaip vietą, 

kur pildosi noras papasakoti apie save, perteikti 

savąjį pasaulio supratimą, Kazlas nuo jo nusisuko, 

vis atkakliau transliuodamas tariamai objektyvias 

„žinias“. „Raštininkui Bartlbiui“ režisierius suteikė 

gana tvarkingą pseudoautentiško Volstrito kontoros 

gyvenimo išorę – stropiai parinko rekvizitą ir aprangos 

stilių, tačiau nepasirūpino užmegzti kokius 

nors vidinius, emocinius to XIX a. „vaizdelio“ ryšius 

su pačiu savimi, su teatru ir jo publika. 

Kitaip tariant, Kazlas neatsakė į klausimą, kam 

teatrui, publikai ir net jam pačiam reikia „Raštininko 

Bartlbio“. Jeigu tik tam, kad būtų primintas 

XIX a. gyvenęs įdomus rašytojas Melville’is, be kita 

ko, parašęs ir novelę „Bartlbis“, tada kyla pavojinga 

pagunda klausti, ar teatras, kuris yra tik trumputės 

ir nuobodokos literatūros enciklopedijos eilutės 


iliustracija, turi šansų išsaugoti nors kiek sceninės 

savigarbos... 

Kadaise aiškindamas motyvus, kodėl nebedirbs 

televizijoje, Kazlas rėmėsi nepaprastai gražia metafora: 

teatras – tai juvelyro rankų darbas. 

Ir tuo įtikino. Bet kai leidosi į režisūrinę mobi diko medžioklę, 

tapo juvelyru, kurio produkcija yra „brokuota“. 

Aišku, Kazlas būtų absoliučiai teisus, jei visus 

priekaištus dėl nepagrįstų režisūrinių ambicijų atremtų 

paties Melville’o žodžiais: „Geriau patirti pralaimėjimą 

ką nors naujai sumanius, nei įgyti pasisekimą 

mėgdžiojant.“ 2 

Tačiau, ak, kaip apmaudu, kai talentingi žmonės 

pralaimėjimą renkasi savo noru!.. 

1 Hermanas Melvilis, Mobi Dikas, arba Banginis. – Vilnius: Vaga, 1987, p. 28. 

2 Herman Melville, Moby Dick: An Authoritative Text. Reviews and Letters 

by Melville. Analogues and Sources. Criticism. – New York, 1967, p. 545. 

63

Raimonda BITINAITĖ-ŠIRVINSKIENĖ 

nAuji prAhos kVAdrienAlės įVAizdŽiAi 

Visas pasaulis yra teatras“, – kažkas ranka užrašė ant 

„ 

vieno iš Prahos scenografijos kvadrienalės paviljonų. 

Iš tikrųjų visas pasaulis dešimčiai dienų įsikūrė Veletržni palace 

– didžiulėje Nacionalinėje galerijoje. Milžiniška paroda 

kas ketverius metus vyksta birželio 16–26 dienomis ir jau 

dvyliktą kartą ji priviliojo stipriausias scenografijos pajėgas 

iš 62 pasaulio šalių. Prahos kvadrienalė pagal „svorį“ dažnai 

lyginama su Venecijos vaizduojamosios dailės bienale. 

Scenografijos profesionalų, studentų ir teatro architektūros 

paroda šiemet pasikeitė – jauni scenografai, įtraukti į organizacinį 

komitetą (šios parodos komisaras yra pernykštės 

parodos laureatas Borisas Kudlička), nusprendė ją konceptualizuoti. 

Koncepcijos pagrindas – amžinas moderniosios 

scenos klausimas, kaip plastinę išraišką susieti su atlikimo 

menu, su žiūrovais, kaip užmegzti organišką jų dialogą, 

o vizualumui „įpūsti“ gyvą dvasią. XX a. teatras išgyveno 

mimezės, pasakojimo mirtį, vizualinio meno atstovai teatre 

eksploatavo teatrinius elementus, kad sukurtų naujas 

meno formas ir žanrus. Geriausi šiuolaikiniai atlikimo 

menai (performansai) yra pagrįsti vizualiniais elementais, 

o įdomiausi šių dienų laikinio meno atlikėjai yra erdvinio 

meno atstovai. Todėl PQ nuo šiol bus vadinama performansų 

dizaino ir erdvės paroda, kuriai svarbiausia susieti 

kuo daugiau meno disciplinų ir žanrų. 

Šių metų paroda pabrėžia įvairių šalių meninių idėjų ryšius, 

kurių nevaržo nei geografinės, nei žanrų ribos. Šalia 

Japonijos įsikuria Britanija, šalia Australijos – Lietuva, šalia 

Estijos – Gruzija, šalia JAV – Serbija. Jos ieško bendrų sąlyčio 

taškų, bendrų vertybių, kad patirtų buvimą kartu „čia 

ir dabar“. Scenografija aprėpia šou ir teatro spektaklius, 

gatvės ir elitinį meną, scenovaizdį ir kostiumą (Extreme 

kostiumų ekspozicija), šiuolaikinėmis technologijomis 

atgaivina XX a. pradžios reformas (jas prisiminti padėjo 

Edwardo Gordono Craigo ekspozicija Prahos senamiestyje, 

Jaroslavo Fragnerio galerijoje). Scenografines istorijas 

dailininkai pristatė ne tik įprastiniuose ekranuose, bet ir 

keisčiausiose vietose, ekranais virto ir mokyklinė lenta, ir 

namo langas, net kibiro vidus. Bandymas išreikšti teatrą 

namo įvaizdžiu rodo, kad scenografai teatrą laiko namais, 

nuolatos laukiančiais svečių, t. y. žiūrovų. 

Teatro kaip nebaigto statyti namo metaforą pasitelkę italai 

ragina žiūrovus įsitraukti į kūrybos procesą. Juolab kad 

nebaigtas statyti namas buvo be durų. Žiūrovai vaikščiojo 

aplink namą, ieškodami įėjimo, bet jo neradę ėmė žvilgčioti 

pro langus. Pasidavę teatrinei provokacijai, reflektavo 

keliaujančio, įsikuriančio bet kur teatro idėją – ji sklido iš 

nerūpestingai numesto kelioninio apsiausto, praverto lagamino, 

išskleistų knygų, ant sienos nubraižytų žemėlapių. 

Siauri uždari su aukštais dvišlaičiais stogais tarsi dvyniai 

yra Islandijos ir Latvijos teatro įvaizdžiai. Balta spalva 

nudažytą namą su balta tvorele ir pabrėžtinai aiškia atvirų 

vartelių vieta sukūrė žinomi Islandijos teatro kūrėjai – režisierė 

ir scenografė Rebeka A. Ingimundardóttir su medijų 

meistru Annia Hare. Viduje balti baldai ir baltas maistas 

ant stalo, baltai apsirėdžiusi aukštaūgė intelektuali panelė 

su knyga rankose padeda suprasti teatro savitumą ir teikiamus 

malonumus. Latvijos dvišlaičio namo vidus juodas, 

suanglėjęs medis skleidžia degėsių kvapą ir intriguoja me- 

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Brazilijos ekspozicija pelnė Auksinę trigą 

Graikija. Aukso medalis už geriausią teatro architektūros ir performanso 

erdvės sprendimą 

Nathaniel MELLORS. Didysis valkata. Trečioji scena (animatronika). 2008

Pat OLESZKO. Keistenybės. Bahia jūros odisėja 

Eloise KAZAN. Karalienė Tamara. Iš kostiumų kolekcijos Extreme 

Meksika. Aukso medalis už geriausią teatro architektūros ir performanso 

erdvės sprendimą

džiagiškumu – jauno scenografo Reinio Suchanovo, kylančios 

latvių „žvaigždės“, konceptualus mąstymas atskleidžia, 

kaip blėsta mažosios kultūros didžiųjų apsuptyje. 

Naująjį teatro miestą senojo pavyzdžiu steigia Mongolija 

ir Filipinai. Jurta – specifinio būsto motyvas padeda 

mongolams išsaugoti savo tapatumą. Filipinietiškas namelis 

suręstas iš bambuko, apjuostas mažytėmis margaspalvėmis 

tautiniais rūbais aprengtomis lėlėmis, papuoštas 

ryškiais gaidžiais. Vis dėlto įprasti, gerai žinomi motyvai 

nesustabdo žiūrovų, abejingų nacionalinėms vertybėms. 

Panašiai abejingai lankytojų minios ėjo pro tuščias ekspozicijų 

erdves su neatvykusių šalių pavadinimais. Būtų likusi 

nepastebėta ir Lietuvos tuščia ekspozicija, bet lietuvių scenografai, 

kurių projektai nuolat ignoruojami, šiemet ir vėl 

negavę valstybės finansinės paramos, nusprendė viešai ir 

garsiai protestuoti. Ant tuščių Lietuvos ekspozicijai skirtos 

erdvės grindų patiesė tentą su tekstu, paaiškinančiu, kodėl 

lietuviai kvadrienalėje nedalyvauja. Žiūrovai šįkart nesiskirstė, 

kaip atsitinka, kai pranešama apie atidėtą spektaklį, 

jie būriavosi, fotografavo ir dėjo parašus ant tento, pritardami 

protestui prieš kultūros skurdinimą, vieningai įsitraukė 

į socialinio solidarumo akciją. Ji įgavo platesnį mastą, nes, 

vos atsidarius parodai, ėmė streikuoti Prahos transportininkai. 

Nepatogumus pajutę parodos lankytojai ir dalyviai, 

vieningai pulkeliais pėsčiomis traukė per miestą, būriavosi 

prie Veletržni palace, vykdydami nesurežisuotą meno kūrėjų 

ir žiūrovų bendrystės misiją. 

Triukšmingo miesto metaforą pasitelkę JAV teatralai, 

kaip ir pridera, apaugino jį supermenų įvaizdžiais. Lingavo 

pripučiami vienas kitą ryjantys monstrai, sienas puošė įdėmus 

prezidento žvilgsnis, o raumeningi pasaulio galingieji 

apsistojo Extreme kostiumų ekspozicijoje. Plakatiška, sociopolitiškai 

angažuota, agitacinė JAV scenografijos paroda 

pristatė ryškiausius universalius menininkus, scenografus 

ir režisierius – Achimą Freyerį, Kewiną Cunninghamą, 

Angelle Hebert… Jų kūriniuose apstu vartotojiškos kultūros, 

nuolatinės kovos, atkaklaus kliūčių įveikimo ženklų. 

Vokietija išsiskiria stipriu naujo-seno atradimo jausmu, 

atgaivina tai, nuo ko prasidėjo modernus, avangardinis teatras. 

Maxo Reinhardto didieji teatro projektai, Bauhauzo 

mokyklos eksperimentai naujai prabyla šiuolaikinių scenografų 

Wolfgango Gussmano, Jaume Plensa kūriniuose. 


Atvira intensyvių statybų aikštelė tapo ne vienos šalies 

teatro veržlumo simboliu. Namų karkasai, nuogos konstrukcijos 

stūkso Meksikos, Naujosios Zelandijos, Didžiosios 

Britanijos paviljonuose. Dominuoja statiniai su bokštais, 

kreipiančiais žvilgsnį aukštyn. Tūriai ir erdvės vietomis 

suskamba tarsi polifoninė muzika. 

Architektūrinės transformacijos, namo/baldo įvaizdžiai 

sutrikdo žiūrovus Korėjos paviljone. Iš pažiūros kompaktišką 

dėžę primenantis statinys nekelia didelio susidomėjimo, 

tačiau intriguoja jo sienose įvairiomis kryptimis įtaisyti 

stalčiai, stalviršiai, durelės. Neištraukęs, nepravėręs jų, 

netenki malonumo, kurį teikia galimybė atskleisti teatro 

paslaptis. 

Triukšmingoje čekų ekspozicijoje matome daugiabutį 

su parduotuvių vitrinomis, kirpykla pirmajame aukšte ir 

butais virš jų su pravertais langais ir balkonais. Čia vyksta 

intensyvus gatvės gyvenimas. 

Brazilijos ekspozicijoje buto vaizdinys išreiškia ne užsisklendimą, 

uždarumą, o išsiveržimą, išsilaisvinimą. Europiečiams 

neįprasti objektai, motyvai, spalvos sužadina 

svajones apie egzotiškus kraštus. Interjerai nudažyti ryškia 

rožine spalva, sienos nukabinėtos paveikslais, įvairiais 

objektais, lėlėmis. Ryški gyvybinga kūrybinė dvasia atgaivina 

stiprias krašto tradicijas. Išradingas dizainas, ryškios 

universalios asmenybės – Fernando Mello da Costa, Flavui 

Graffas, Bia Lessa… Brazilija pristatė ir solidų leidinį, skirtą 

šalies teatro dailės istorijai, šiuolaikinėms scenografijos 

tendencijoms. Brazilijos paviljonui žiuri skyrė pagrindinį 

PQ apdovanojimą – Auksinę trigą. 

Japonijos ekspozicijoje nuolat vyko pasirodymai su 

jautriais paprastučiais vizualiniais pasakojimais apie 

japonus ištikusias katastrofas, neaplenkusias ir teatro. 

Keista patalpa su nesvetingai atsuktomis muliažų 

nugaromis ir nemaloniai lipniais šiaudais Portugalijos 

ekspozicijoje bylojo apie emocinius išbandymus, 

tykančius teatre. Vengrų paviljone telkšojo vanduo, 

erdvė buvo užtvindyta garų eksponatai demonstruojami 

ekrane, kuris pritvirtintas prie lubų ir labai nepatogu 

į jį žiūrėti. Kilo įvairių asociacijų, susijusių su 

teatro dailininko darbo specifika. Socialinis kūrybos 

aspektas sužavėjo žiuri – Vengrija apdovanota Aukso 

medaliu. Atmintyje iškilo ankstesnės PQ nugalėtoja – 

65

Rusija, kuri taip pat siūlė žiūrovams pabraidžioti po 

vandenį. Plagiatas čia nebuvo įžiūrėtas. 

Teatrinio miesto gatvėmis bilda traukinys, jungiantis 

Ankarą, Stambulą ir Prahą. Kelionės įspūdį sustiprina 

traukinio viduje pro langus pralekiantys vaizdai su scenografijos 

motyvais, spektaklių ištraukomis. Danijos vežimas, 

apvirtęs gatvėje, pasakoja apie netikėtumus, kurie ištinka 

keliaujančio vaikų teatro trupę. Ispanijos paviljonas įsikūrė 

ant riedutininkų tramplino, užsimindamas apie nuolatinę 

svaiginančią teatro kūrėjų riziką. 

Pamatėme, kokius gigantiškus statinius renčia Austrijos 

ir Vokietijos scenografai. Kranai kelia monumentalias 

skulptūras, auga pastoliai, styro ramsčiai – naujos statybos 

susipina su griuvėsiais Austrijos operų pastatymuose po 

atviru dangumi, pribloškiančiuose neįtikėtina fantazija. 

Žiemą jie vyksta kalnuose – tada scenovaizdžiai kuriami 

iš sniego, o vasarą plūduriuoja ant vandens. Bodeno ežeras 

Bregence su didžiausia pasaulyje plaukiojančia scena 

pritraukia begales žiūrovų ne tik įspūdingais muzikiniais 

spektakliais, bet ir tuo, kad leidžia gėrėtis ne mažiau teatrališku 

scenovaizdžių kūrimo procesu – ant didžiulių plaustų 

kyla galingos konstrukcijos, kurios virsta neįtikėtino dydžio 

skulptūromis. Antai scenografas Davidas Fieldingas 

XVIII a. dailininko Jacques’o Louis Davido paveikslo „Marato 

mirtis“ herojų iš vonios perkėlė į ežerą, pasakodamas 

tragišką poeto istoriją. 

Eugene’o Delacroix „Laisvę barikadose“, chrestomatinį 

romantizmo dailės kūrinį, Makedonijos scenografai revoliucingai 

sukūrė iš statybinės armatūros, įvairių atliekų. 

Sudėtingas erdvinis piešinys pradingsta paveikslo reprodukcijos 

fone, žiūrovams suteikdamas galimybę dalyvauti 

žaidime „surask panašumus ir skirtumus“. 

Witoldo Gombrowičiaus „Ivona – Burgundo kunigaikštytė“ 

rumunų scenografus suviliojo tuo, kad emocijas 

čia galima išlieti dažais. Scenos sienas jie ištapė 

savo kūnais – sunkūs net fiziškai pavojingi „dažytojų“ 

veiksmai perteikia vidinę ir išorinę įtampą. Lenkijos 

ekspozicijoje atvirkščiai – stiklinės sienos buvo nudažytos 

baltai, o žiūrovams įteikti gremžtukai ir pasiūlyta 

„dekoruoti sienas“. Atsirado ne vienas norintis išbandyti 

savo talentą. Lenkų paviljonas visada buvo pilnas 

žmonių, aplipusių ir gremžiančių sienas. Kaip čia pra- 

leisi galimybę palikti savo pėdsaką šalia pasaulio scenografijos 

meistrų? 

Robotai, naujosios technologijos leidžia scenografams 

imtis drąsių eksperimentų. Norvegijos, Latvijos, Kroatijos 

ir Brazilijos ekspozicijos primena garsiuosius XX a. I pusės 

avangardistus Filippo Marinetti, Enrico Prampolini, 

skelbusius teatro be aktoriaus erą. Įstabi ir graudi norvegų 

Verdensteatret „Kalbančio orkestro“ istorija, kurioje veikia 

tik robotai ir šešėliai. Tai „animacijos mašina“, elektromechaninė 

konstrukcija, audiovizualinis menas. Viską valdo 

kompiuteris. Instaliacija neįtraukia žiūrovų tiesiogiai, tačiau 

magiškas scenos veiksmas prikausto dėmesį. 

Aukso medalį už naujų technologijų išradingą taikymą, 

transformuojant erdves, už paprastų, elementarių 

ir sudėtingų veiksmų derinius žiuri skyrė Kroatijos 

scenografams. Robotai muzikiniai instrumentai atlieka 

vaidmenis ir Latvijos teatro muzikiniame numeryje. 

Skambčiojantys varpeliai, lašantis vanduo nepatiklius 

lankytojus skatino patikrinti, ar skambesys natūralus, ar 

įrašytas. Ant Brazilijos paviljono sienos kabo paveikslas, 

kurio rėmas turi rankenėlę – ją pasukęs kiekvienas 

tampa spektaklio veikėju, nes iešmo principu veikianti 

medinių plokštelių kompozicija pakinta, paveiksle atsiranda 

naujas vaizdas. Panašiai kaip brazilas Jorge Fonseca 

kuria ir lietuvių dailininkė Irma Balakauskaitė. Lietuvius 

prisiminiau ir Extreme ekspozicijoje – čia esama 

kostiumų, sukurtų iš medžiagų, neturinčių nieko bendro 

su audiniais. Šiuolaikinės valdovės įvaizdį pabrėžia suknelė 

iš šovinių, paplūdimio gražuolė skrajoja su skraiste 

iš balionėlių, primenančių krūtis. Dailininkė Emma 

Ransley iš Naujosios Zelandijos už kostiumų paprastumą 

ir kūrybiškumą buvo įvertinta Aukso medaliu. Bandžiau 

įsivaizduoti, kaip šioje ekspozicijoje būtų įsikomponavę 

Julijos Skuratovos kostiumai kaukės iš Claudio 

Monteverdi’o operos „Nuodėmingųjų šokis“ (2008)… 

Parodoje buvo įdomu palyginti, kokius teatrinius miestus 

stato pasaulio scenografai. Statyti, konstruoti spektaklį 

siūlę XX a. I pusės avangardistai nė neįsivaizdavo, kokį 

mastą konstravimas pasieks XXI a. pradžioje. Šių metų 

Prahos kvadrienalė, prie kurios kasų driekėsi ilgos eilės, 

įtaigiai liudija, kad scenografams pavyko realizuoti savo 

ambiciją tapti pagrindiniais spektaklių autoriais. 

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Šių metų Naujosios dramos akcija ėjo šešiais žingsniais 

ir dygsniavo „pamušalinį“ festivalio koncepcijos 

„Atviras ir prieštaringas tikrovės tyrimo teatras“ 

kontrapunktą: kiekvienas iš čia pristatytų reiškinių 

skleidėsi tarsi atsispirdamas nuo to, koks (kaip, kur ir 

net kas) jis neva turėtų būti. Tam tikra įtampa, susidaranti 

tarp realaus ir numanomo kreipinio, regis, gerokai 

paveikė spektaklį kaip teatro menininkų ir žiūrovų 

bendros kūrybos rezultatą. 

Turiu omeny ne (tik) netikėtą estetinį sprendimą, 

teatrinės kalbos pasirinkimą, kitaip tariant, spektaklio 

išraiškos būdą, formą, kuri keltų nuostabą ar provokuotų 

nesusikalbėjimą. Tai greičiau pasiūlymas peržiūrėti 

susiklosčiusius žiūrovų bendravimo su scena modelius. 

Pabandyti išsiaiškinti, kokie jie yra, iš kur kilo, kokios 

patirtys juos suformavo, ar tie modeliai yra universalūs, 

ar individualūs, subjektyvūs, todėl nedaro įtakos (?) bendram 

prasmių laukui. 


Vlada KALPOKAITĖ 

ŽAidimAs * VYšniŲ kAuliukAis 

Naujosios dramos akcija’11 

* Žaidimo sąlygos: žaidžia dvi komandos, viena veikia, kita stebi, t. y. veikia 

neveikdama. Pirmoji komanda gerai žino, ką nori padaryti ir pasakyti. 

Arba – ko daryti ir sakyti nenori. Antroji idealiu atveju turėtų nieko nesitikėti, 

ateiti švari ir pasirengusi, kad ją pripildys autentiškas turinys (be to, gerai 

suprasti kalbą, kuria pirmoji komanda su ja bendrauja). Antrajai komandai 

pravartu sugebėti vienu metu pamiršti ir prisiminti. O pirmajai – susitaikyti 

su tuo, kad viską, ką ji pasakė ar ko nepasakė, antroji gali suprasti visai ne 

taip, kaip reikia. Ir priimti tai kaip sėkmingą žaidimo pabaigą. Beje, antroji 

komanda gali staiga susigriebti, kad tai ne jos žaidimas. Ir kad atėjo visai ne 

ten. Bet tai taip pat galima laikyti žaidimo tikslu. 

Pirmas žingsnis tuo pat metu yra ir šeštas. Žaidimas 

prasideda nuo pabaigos. Dėmesio centre – aktorius, 

bendruomenė ir jų utopijos. 

Paskutinis NDA’11 programos punktas – Kristiano 

Smedso „Vyšnių sodo“ transliacija iš Vienos priemiesčio 

Makondo, kuriame gyvena emigrantai iš Somalio, 

Pietų Afrikos, Čečėnijos, kitų šalių. Šis įvykis, dvidešimčia 

dienų nutolęs nuo pagrindinės akcijos renginių 

„apkabos“, geografiškai atribotas nuo konkrečios festivalio 

vietos, be to, pradėtas 2009-aisiais, taigi tarsi praradęs 

naujumo ir netikėtumo „masalą“, netikėtai konceptualiai 

apibendrino visą šių metų Naujosios dramos 

akciją, išryškino tam tikrus teatro judesius, nukreiptus 

į perspektyvą. 

Atsietas nuo pirminės savo vietos (tai buvo Audronio 

Liugos vasarnamis tarp Vilniaus užmiesčio 

pušų), šis „Vyšnių sodas“, išbandęs emigranto dalią, 

prakalbo apie labai konkrečią kultūrinę atmintį. 

Anksčiau šio projekto-proceso formuluojami klausimai 

„apie kūrybos prasmę, atminties vertę ir vertybių 

kaitą“ skambėjo sentimentalokai, vos ne romanso 

intonacijomis – galbūt tą lėmė stipri bendro 

buvimo „Vyšnių sodo“ erdvėje magija. Kitoks nei 

emocinis santykis čia vargu ar buvo įmanomas – iš 

nuotraukų ant sienos ir iš amžinybės žvelgiančios 

Laimono Noreikos, Gintaro Beresnevičiaus, Dalios 

Tamulevičiūtės, Vytauto Kernagio, Juozo Miltinio ir 

kitų akys skatino visus tapti bendruomene, kontempliuojančia 

savo praradimus. 

67

Šįkart susirinkę emigranto iš Čilės Ramono namelyje, 

kurio sienas dailininkė Jūratė Paulėkaitė vėl nusėjo 

lietuvių kultūrai gyvybiškai svarbiais žvilgsniais (tiesa, 

Makondo koliažą papildė ratlankiai ir t. t.), „Vyšnių 

sodo“ gyventojai virto savo ir mūsų laiko – skirtingų 

jo tarpsnių, lūžių ir punktyrų, viršūnių ir nuopuolių – 

liudytojais. Juozas Budraitis, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, 

Vytautas Anužis, Virginija Kelmelytė, Aldona 

Bendoriūtė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Paulius 

Budraitis, Irina Lavrinovič, Benas Šarka – kiekvienas 

tuo pat metu yra ir asmuo, ir personažas. Dalijasi 

su žiūrovais savo praeitimi, žiūrinčia iš dabarties akių 

dugno, skambančia balsuose, intonacijose, gestais brėžiančia 

savo regimus kontūrus, ir ateitimi, kurią sunkiausia 

įkūnyti ir įgarsinti. 

Visa ši daugialypė ir daugiasluoksnė tikrovė tikrai 

buvo anapus Antono Čechovo „Vyšnių sodo“, 

nors jis egzistavo net ir materialiai, kaip tomeliai aktorių 

ir kai kurių žiūrovų rankose. Pjesės tekstas čia 

atliko svarbų medijos 

ar mediumo vaidmenį, 

bet buvo ne tiek 

prasmės priežastis ir 

sąlyga, kiek įrankis, 

savotiška „transporto 

priemonė“ keliauti 

įvairiomis kryptimis 

per meninę ir asmeninę, 

istorinę ir istorijų 

tikrovę. Kameros 

akis, transliacijos 

ekranas Gedimino 

prospekte, priešais 

Nacionalinį dramos 

teatrą, kompiuterio 

ekranas, garsiakalbiai 

ir ausinės – lygiai tokia 

pati „transporto“ 

priemonė. Įvyko paradoksalus 

dalykas: 

labiausiai nutolęs 

spektaklis, privertęs 

bendrauti pasitelkiant modernias ryšių technologijas, 

todėl turėjęs visiškai suvirtualėti, tiesiog pražūti, 

tapo stipriausia NDA’11 patirtimi. Tarsi replika 

fiziškai pernelyg priartėjusiam, prisiplojusiam, už 

gerklės paėmusiam, bet vis tiek beviltiškai tolimam 

teatrui. 

„Vyšnių sodas “ Makonde. Režisierius Kristianas SMEDSAS. Spektaklio scena Giedrės Liugaitės nuotr. 

Antras, trečias ir ketvirtas žingsniai. Atgal ir pirmyn 

į naująją dramą. Iššūkis ir atsakas. Abi komandos 

turi vienu metu judėti abiem kryptimis. 

Šiuolaikinei dramaturgijai NDA’11 atstovavo vieno 

iš populiariausių rusų dramaturgų Jurijaus Klavdijevo, 

vadinamo „haliucinogeniniu ir kislotnu realistu“, 

pjesė „Aš, kulkosvaidininkas“, kurią pristatė Maskvos 

muzikos ir teatro studija „SounDrama“, prancūzų dramaturgo 

Joëlio Pommerat pjesė „Šitas vaikas“, kurią 

aktorė ir pedagogė Viktorija Kuodytė, aktoriai Adrija 

Čepaitė ir Dainius Gavenonis repetuoja su Lietuvos 

muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso aktoriais 

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

(vadovas – Jonas Vaitkus), ir suomių dramaturgo Juhos 

Jokelos „Fundamentalistai“, kuriuos Jonas Vaitkus stato 

su Rasa Samuolyte ir Povilu Budriu. 

Tai trys skirtingos teatrinės kūrybos stadijos, 

skirtingi bendravimo su žiūrovais ir tarpusavyje 

modeliai. „Aš, kulkosvaidininkas“ – išbaigtas režisieriaus 

Vladimiro Pankovo ir jo bendražygių, aktorių-muzikantų 

pasisakymas, kuriam suteikta muzikinė, 

griežtai ritminė, daugiasluoksnė struktūra 

(tokį sceninės kūrybos metodą šie rusų menininkai 

vadina soundrama – tai naujas, jų pačių išrastas žanras). 

Trupė pasirinko karštligišką, vos kelių puslapių 

Jurijaus Klavdijevo „iššautą“ monologą – bachūriukas 

pasakoja apie tai, kad susiruošė poilsiauti ir viskas 

atrodė tobula, bet nelemtas chebros skambutis 

lėmė, kad jis buvo įmestas į kruviną mėsmalę. Šios 

patirties fone jo senelio kulkosvaidininko išgyventas 

karas (nors toks pat beprasmis ir mėšlinas) virsta 

universaliu žmogaus moralės ir vertės matu. Šią 

temą spektaklio kūrėjai karpo, miksuoja, kuria begalines 

tekstines, vaizdines ir veiksmines variacijas. 

Muzikinis spektaklio kodas – Hotel California melodija, 

kurią netikėtai atpažįstame pabrėžtinai rusiškame, 

folkloriniame aktorės Anastasijos Syčevos 

dainavime pirmoje spektaklio scenoje. Roko baladė, 

skambanti iš archetipinės Motinos Rusijos lūpų, kai 

su ritualine neviltimi ji pasitinka iš karo grįžtantį 

savo kulkosvaidininką, opozicijas Rytai vs Vakarai, 

praeitis vs dabartis pinte supina tarpusavyje, bet tarsi 

ne tam, kad pabrėžtų, esą karas ir smurtas visais 

laikais kelia vienodą skausmą. Veikiau išryškina dabarties 

prasmių kakofoniją: viena su kita vis labiau 

suartėjančios vakarykštės opozicijos traiško pasaulį 

gal net baisiau negu kadaise, kai dalijosi jį tarpusavyje. 

Jaunasis kulkosvaidininkas (Aleksej Černych) 

užaugo klausydamasis sodrių, matu sustiprintų savo 

senelio (Andrej Zavodiuk) pasakojimų apie kruviną 

karą ir žiūrėdamas filmą Point Break (pirmieji 

rusų videopiratai, nelegaliai įgarsindavę filmus užspaustomis 

nosimis, vadino jį „На гребне волны“), 

pasakojantį apie banglentininkus bankų plėšikus, 

kurie „dirbti“ eidavo su silikoninėmis buvusių JAV 


prezidentų kaukėmis... Ar jis galėjo išvengti savojo 

žiauraus ir beprasmiško karo? 

Laiptuota kelių pakopų struktūra su raudonomis 

draperijomis primena sovietmečio ir dabarties politikų 

tribūnas, lunaparko tirą, viduramžiško aikščių 

teatro platformą (scenografas – Maksimas Obrezkovas). 

Čia išnyra kostiumuotos šiuolaikinio politinio 

teatro petruškos su lateksinėmis pasaulio lyderių 

kaukėmis. Strykt – putinas, strykt – tymošenko, sarkozy, 

obama, merkel, hillary clinton, saakašvilis... Jie 

grūmoja, „šaudo“ žodžių salvėmis, žybčioja raudonomis 

mikrofonų švieselėmis, kurios labai primena 

optinių taikiklių „akis“. Kulkosvaidininko salvė juos 

tik trumpam numuša nuo tribūnų – bet kada jie vėl 

gali iššokti, o jeigu ir bus nukauti, vis tiek liks portretas 

ir kabės greta Stalino su Mao. 

Režisierius Vladimiras Pankovas spektaklio aptarime 

sakė, kad „SounDrama“ nekėlė sau tikslo 

sukurti aštrų politinį spektaklį. Veikiau rūpėjo forma 

ir sąžiningas pokalbis apie tai, kas jiems svarbu. 

Galbūt todėl spektaklis „Aš, kulkosvaidininkas“ ir 

atrodo kaip naujas šiuolaikinės dramaturgijos inscenizavimo 

estetikos posūkis. Tai nėra receptas, padėsiantis 

dabarties teatrui vaduotis iš komplikuotų, 

nykaus natūralizmo permelktų santykių su naująja 

drama, bet net ir pavienė sėkmė vis dėlto įkvepia. 

Įdomu, kaip „SounDramos“ grupė pastatytų 

šiuolaikinio suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesę 

„Fundamentalistai“? Iš skaitymo, kurį NDA’11 

pristatė režisierius Jonas Vaitkus su aktoriais Rasa 

Samuolyte ir Povilu Budriu, sunku nuspėti būsimo 

spektaklio estetiką, bet panašu, kad intensyvaus, 

psichologiškai niuansuoto, intelektualiai aistringo 

dviejų žmonių bendravimo akcentas išliks. Įdomu, 

ar išliks bendravimas su publika kaip kolektyviniu 

subjektu, kuriam buvęs pastorius Markusas (Povilas 

Budrys) pasakoja apie savo kelią nuo tvirto įsitikinimo 

iki abejonės, klaidų pripažinimo ir atgailos? 

Šis vaidmuo atrodo tarsi aktoriaus dialogas su 

ankstesne jo kūryba (ypač Jono Jurašo spektaklyje 

„Dvejonė“, Eimunto Nekrošiaus „Fauste“ ir kt.). 

Rasos Samuolytės kuriama Heidė irgi „kalbasi“ su 

69

aktorės anksčiau įkūnytais personažais. Sustingusio 

žvilgsnio dogmatikė persiima fundamentalistinėmis 

pažiūromis ir gyvenimo būdu, nes daugiau neturi už 

ko laikytis. Jau kitoje scenoje ji – naivi mergaitė, su 

„pionierišku“ įkarščiu giedanti giesmę senelių namų 

gyventojams. Įsimylėjusi jauną pastorių, ji atranda 

savyje moterį ir palūžta nuo to atradimo. Aktorių 

duetas meistriškai susitvarko su ilgokais filosofinio, 

teologinio, psichologinio teksto pasažais, kaitaliodami 

„fundamentalių“ sąvokų turinį, kitaip dėliodami 

akcentus. Žiūrovai turėtų pasirengti rimtam 

intelektualiam darbui ir būti ypač jautrūs, jei nori 

užmegzti adekvatų ir lygiavertį santykį su tokia scenine 

tikrove. 

Joëlio Pommerat „Šitas vaikas“ orientuojasi į jausminę 

plotmę – remiamasi bendra (galbūt) scenos ir 

salės patirtimi. Tikros skausmingos šeimų iš Normandijos 

priemiesčių istorijos, aprašytos pjesėje, 

aktorinio meistriškumo studentams tapo pretekstu 

papasakoti savąsias. Koks bus šis spektaklis, kol kas 

nežinia, tačiau ir „Fundamentalistai“, ir „Šitas vaikas“ 

grąžino intensyvaus pjesių skaitymo laikus, galimybę 

stebėti, kaip aktorius kuria – bando perprasti 

savo būsimą personažą, artėja prie jo arba tolsta… 

Penktas žingsnis. Pasikėsinimai į... Komandos apsimeta, 

kad žaidžia ne tarpusavyje. 

Du šių metų Naujosios dramos akcijos renginiai – 

spektaklis meninė akcija „Optimizmo antologija“ ir 

spektaklis paskaita „Mažasis pasakojimas“ – nuskambėjo 

kaip bandymas kvestionuoti visas pamatines mūsų 

„sutarčių“ su scenos menais sąvokas. 

Belgų rašytojo Pieterio De Buysser ir kanadiečių rašytojo, 

ekscentriškų performansų kūrėjo Jacobo Wreno 

„Optimizmo antologija“ – kaip reta konceptualus ir 

įdomus projektas, labai darniai, protingai, tiesiog tobulai 

sugalvotas, tačiau beveik visiškai nesulaukęs publikos 

atsako. Atsitrenkęs į visiško nesuvokimo (kad ir 

mandagaus) sieną, „kritinis optimizmas“ vėso ir neteko 

jame koduotų prasmių. Ar nebūtų geriau, jei tokio turinio 

renginys atsirastų akademinėje aplinkoje, tarkime, 

studentų filosofų sambūryje? Gal mūsų teatrinei publi- 

kai iš tikrųjų labai sunku priimti kitokį kalbėjimą, o teatrinių 

pasakojimų prisigėrusi NDT Mažoji salė tiesiog 

savo sienomis atstumia ilgus, neva mokslinio disputo 

metodais sukonstruotus „dialogus“ apie „kritinį optimizmą“ 

ir „nekritinį pesimizmą“? O gal autoriams, surinkusiems 

įvairių pasaulio menininkų, mokslininkų, 

politikų ir verslininkų mintis apie optimizmą, tiesiog 

pritrūko ryžto eiti iki galo ir daryti arba paskaitą, arba 

visiškai crazy meninį performansą? Atrodo, jie ieškojo 

vidurio tarp šių dviejų kalbėjimo formų, bet nerado. 

Wojtekas Ziemilskis su savo „Mažuoju pasakojimu“ 

apskritai nesikreipė į auditoriją, kalbėjo tarsi sau, retai 

pakeldamas akis. Bet jo istorija – labai asmeniškas 

pasakojimas apie savo senelį, Wojciechą Dzieduszyckį 

(žymų lenkų kultūros veikėją, kuris, kaip paaiškėjo, 

daug metų buvo slaptųjų tarnybų informatorius) – prašneko 

tiesiai į klausytojus. Tai, kaip autorius bandė suvokti, 

ištirti savo senelio istoriją, aiškėja iš nuotrupų, 

minčių fragmentų. Čia galėjo lengvai atsirasti sentimentalus 

„pagraudenimas“, bet Ziemilskis nuėjo priešingu 

keliu ir sukūrė tokią bendravimo erdvę, kurioje, 

išvengiant emocijų, užsimezgė ryšys su žiūrovais ir atsirado 

tarpusavio supratimas. 

Šeštas žingsnis. Žaidimas baigtas. Visi eina suptis 

margaspalvėje gyvenimo karuselėje. 

„Vyšnių sodui“ baigiantis, Lopachinas (Jonas Vaitkus) 

ramiu, bet tvirtu naujojo žemės savininko balsu 

paprašo visus išeiti. Ori Vienos festivalio publika skirstosi 

vangiai, į aktyvesnius raginimus kažkuris atrėžia: 

„Mokėjau pinigus, niekur neisiu.“ Ir štai visi, regis, 

išėjo, vartai užsidarė. Tada mikrofoną pasiima Ramonas, 

emigrantas iš Čilės, tikrasis šio Makondo sodo 

sklypo šeimininkas. Ir ima audringai kalbėti apie tai, 

kad valdininkai uždėjo drakoniškus mokesčius sklypų 

savininkams ir tarsi kokie lopachinai varo juos iš ten, 

kur jie gyvena jau 20 metų ir viską yra sukūrę savo rankomis... 

Tada kviečia visus atgal – niekas neturi teisės 

uždaryti vartų. Tikrovė ir teatras kartu geria šampaną, 

Čechovas merkia akį Ramonui, duoda jam pasaugoti 

savo pensnė, o „Vyšnių sodo“ komanda eina žaisti futbolo 

su Somalio rinktine. 

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Ugniaus Gelgudos pristatyti nereikia, nes šis menininkas 

– vienas iš oficialių mūsų jaunojo šiuolaikinio 

meno ambasadorių, mainstreamo atstovas (žinoma, 

nebūtinai finansiniu atžvilgiu). Taip yra todėl, kad Ugnius, 

viena vertus, naudoja Vakarų kolegų išbandytas taktikas 

(sakykime, „Gravitacijos“ ciklą galima lyginti su Wolfgango 

Tillmanso 9-ojo dešimtmečio pabaigos – 10-ojo pradžios 

house, klubinę ar apskritai jaunimo (sub)kultūrą fiksavusiais 

ciklais, net konkrečiomis nuotraukomis), antra 

vertus, jis viską daro taip pat kokybiškai kaip ir vakariečiai, 

o Lietuvoje tai dar nėra masinis reiškinys. Nepriekaištinga 

formali Gelgudos kūrinių kokybė visada atperka déjà 

vu įspūdį. Išsaugodamas tarptautinei galerinei rinkai (ar 

mentalitetui) suprantamus, patrauklius elementus, jis nevengia 

ir autentiškų lietuviškų ar asmeninių prieskonių. 

Apskritai Gelgudą galima iš dalies lyginti su Antanu 

Sutkumi – abu fotografai, nors priklauso skirtingoms kartoms, 

puikiai jaučia, kaip ir kokiomis formomis įgyvendinti 

savo idėjas, kad fotovaizdai taptų populiarūs, moka derinti 

formalią kokybę, aktualų turinį ir platesnės publikos ar 

oficialios sistemos poreikius. Kitaip sakant, sugeba išlaikyti 

aukso vidurį (šiuo atveju tai – komplimentas), nepasiduoda 

nevaržomai avangardo anarchijai, bet ir nenusileidžia 

iki komercinio kičo ar atviro pataikavimo publikai. 

Prisiminkime Gelgudos fotografijų seriją apie netradicines 

šeimas, telpančią į teisingos temos, t. y. oficialios 

EU žmogaus teisių doktrinos, rėmus, bet Lietuvoje sukėlusią 

skandalą, taigi tapusią lyg ir avangardu... Arba visų 

tokią mėgstamą, šmaikščią „Žalgirio mūšio“ parafrazę. 

Kriminalinių peizažų ciklas remiasi taip pat gerai patikrinta, 

bet gelgudišką atspalvį įgavusia paradoksų kūri- 


Kęstutis ŠAPOKA 

uGniAus GelGudos 

(ne)kriminAliniAi peizAŽAi 

mo taktika. Menininkas gilinasi į spaudos (reportažinės, 

o tiksliau – kriminalinės) fotografijos kontekstualumą, 

kitaip sakant, į absurdą, kuris slypi po natūraliomis (iš 

pažiūros) prasmėmis ir jų pateikimo būdais. Pasirodo, 

masinio informavimo priemonės, apsimetančios objektyviomis, 

dažnai taiko prasmių „darymo“ iš nieko taktiką, 

todėl tai, kas mums atrodo tikra, viso labo yra tekstinių 

ir vaizdinių abstrakcijų deriniai. 

Gelguda šį kontekstą, viena vertus, radikalizuoja, redukuodamas 

į konceptualiai aiškias absurdo schemas 

(jas tarsi apnuogina, išgrynina, ištraukdamas iš aktualaus 

spaudos konteksto), antra vertus, estetizuoja, perkeldamas 

į „meninės“ fotografijos sritį. 

Tokios taktikos jis laikosi perkurdamas ir perfotografuodamas 

tariamai kriminalines scenas. Didžiulių 

formatų nuotraukos funkcionuoja kaip savarankiški 

(anti)pasakojimai – jose (beveik) niekas nevyksta arba 

personažų „veiksmai“ reikalauja paaiškinimo (pavadinimo, 

antraštės), tačiau, kai jį perskaitai, prasmė lieka tokia 

pat neapibrėžta. Vaizdo ir teksto sąveika (arba tai, kad 

jos nėra) sukuria antiprasmių grandinę – galime juos suvokti 

tik kaip paradoksą arba bandyti rutulioti menamos 

istorijos tęsinius, nors vizuali fotografijų „fabula“, kurią 

tariamai nupasakoja ar apibūdina pavadinimai/antraštės, 

yra tarsi „įstrigusi“ – neaišku, ar tai įvykio pradžia, 

vidurys ar pabaiga, nežinia, iš kieno – įvykio dalyvio, 

įvykį fiksuojančio fotografo ar tiesiog abstraktaus „pasakotojo“ 

– pozicijos reikėtų tą fotografiją suvokti. 

Kai kurie vizualūs ženklai su pavadinimu/antrašte 

beveik nesusiję, nebent netiesiogiai ar metaforiškai 

(antai nufotografuotas skiriamosios juostos gabaliu- 

71

Ugnius GELGUDA. Kriminaliniai peizažai. Užsilikusi petarda tapo nelaimės priežastimi 

Iš parodos „Vartų“ galerijoje 

kas, įstrigęs medyje, sukuria paradoksalią analogiją su 

„riba, trimis sekundėmis skyrusia gyvenimą nuo mirties“). 

Todėl bendras įspūdis labiau primena sapną negu 

realybę, o reportažas atsiskleidžia kaip vienas iš tikrovės 

klastojimo būdų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Gelgudai 

labiau rūpi sapniškoji, estetinė šio prasminio/vizualaus 

absurdo pusė, o ne socialinė ar diskurso kritika. Ir 

šiuo atveju tai, ko gero, yra jo kūrinių privalumas. 

Dalį tariamai reportažinių nuotraukų Gelguda palieka 

be pavadinimų arba siūlo, kad patys parodos lankytojai 

sudėliotų patinkantį vaizdą, projektoriuje kaitaliodami 

skaidres, ir sugalvotų jam antraštę – 10-ajame 

dešimtmetyje Gintaras Makarevičius tokiu pačiu būdu 

siūlė iš skirtingų dalių sudėlioti žmonių (nusikaltėlių?) 

veidus. Šis ciklas, kalbantis apie modeliuojamą, simuliuojamą 

tikrovę, statistams skirtus vaidmenis, ir vėl 

paradoksaliai suartėja su XX a. 7–8 dešimtmečių lietuvių 

fotografijos mokykla – Antano Sutkaus, Romualdo 

Rakausko, Aleksandro Macijausko nuotraukomis, kur 

tikrovė ir žmogus (kaip simbolis) taip paryškinami, metaforizuojami, 

hiperbolizuojami, idealizuojami, fiksuojant 

net neidealizuotinus dalykus (beje, tai irgi iš dalies 

susiję su spaudos fotografija – ideologiniu 

tikrovės apipavidalinimu), 

kad tikrovė, atrodo, ima vaidinti pati 

save. Katarsis toks įtaigus, koks būna 

tik sapne. Panašiai elgiasi ir Gelguda, 

bet jo kūriniai suteikia ne katarsį, o 

daro melancholiško, baugaus sapnų 

labirinto, sutampančio su šiuolaikinio 

pasaulio kontūrais, įspūdį. 

Parodoje demonstruojamas ir 

videofilmas. Gelguda filmavo Ševčenkos 

gatvę – gamyklų ir pramonės 

įmonių (sovietmečio žargonu, 

„partizankės“) rajoną, tampantį loftų 

kvartalu, ir pritaikė Jono Meko 

1990 m. sukurto filmo „A Walk“ 

(pasivaikščiojimas po Wooster gatvę 

Niujorko SoHo kvartale) garso takelį. 

Sunku pasakyti, ar Gelguda rimtai 

bando rasti analogijų tarp Mačiūno 

įkurtos menininkų kolonijos Niujorke ir buvusio proletariško 

Vilniaus rajono, kurį sparčiai privatizuoja 

naujasis (meno) elitas, ar tas sąsajas ironizuoja, o gal 

šiuos kontekstus sugretina visiškai formaliai. Iš paties 

filmo tai nepaaiškėja. 

Vis dėlto filmą išgelbsti nuotaika, kurią sukuria kiek 

teatrališkas garso takelis ir specifinis filmavimo būdas – 

videokamera, ant „gervės“ iškelta į kelių metrų aukštį, 

filmuojama (turbūt) lėtai važiuojant mašina. Žiūrovams 

neįprastas rakursas, aukštis ir žvilgsnis, tarsi negyvai, 

mechaniškai „slystantis“ loftų kvartalu (žmonių čia beveik 

nėra, atsitiktiniai praeiviai šmėsteli tik retkarčiais), 

puikiai dera su monologu už kadro. Filmas irgi primena 

baugų sapną. Pamiršti, kokia tikroji jo prasmė, tačiau 

nuotaikos pagautas gali žiūrėti keletą kartų iš eilės 

tarsi kokybišką videoklipą. 

Vis dėlto ilgainiui suskamba ir prasmės: pramoninė 

„partizankės“ dalis, į kurią vaikystėje ar paauglystėje retai 

teužklysdavau, nors gyvenau netoliese, atsiskleidžia 

kitaip ir byloja apie besikeičiantį miestą – fiksuojama 

tarpinė būsena: kvartalas dar turi sovietmečio bruožų, 

bet jau yra beveik neatpažįstamai pasikeitęs. 

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Pastaruoju metu vis labiau populiarėja jaunųjų 

tapytojų (Andriaus Zakarausko, Monikos Butyrinaitės, 

Adomo Danusevičiaus, Indrės Ercmonaitės, 

Mildos Gailiūtės, Lino Jusionio, Eglės Karpavičiūtės, 

Jolantos Kyzikaitės, Alinos Melnikovos, Astos Stasionytės) 

kūryba. Tai karta, gimusi jau laisvėjančioje 

Lietuvoje (1985–1987), absorbavusi kitokį 

meno suvokimą. 

Pavadinčiau ją naiviaisiais optimistais, 

tikinčiais tradicinės tapybos galia ir vengiančiais 

didelių eksperimentų. Priešingai 

nei dešimtmečiu vyresni (Eglė Rakauskaitė, 

Svajonė ir Paulius Stanikai, Valdas Ozarinskas), 

drąsiai atsisakę tradicijos ir pasirinkę 

kitas medijas, arba jauniausioji karta, ryškiai 

išsiskirianti kitokia tapybos stilistika, jie yra 

labai artimi savo mokytojams ir tęsia nežymiai 

transformuotą jų tapybos tradiciją. 

Jovita Aukštikalnytė ir Agnė Deveikytė 

nusprendė tapti tapytojomis tuo metu, 

kai Lietuvoje imta garsiai kalbėti apie tapybos 

mirtį – iki tol buvusi naujų stilių 

ir tendencijų pranašė atsidūrė ant išnykimo 

slenksčio. Tiesa, jos populiarumas 

labiau smuko Vilniuje, o Kaune, turinčiame 

gilias ekspresionistines tradicijas ir 

aktyvius tapytojus – Alfonsą Vilpišauską, 

Eimutį Markūną, Arūną Vaitkūną, Aušrą 

Barzdukaitę, Eleną Balsiukaitę, Aušrą 


Kristina CIVINSKIENĖ 

pAsiklYdusios kArtos AtrAdimAi 

Jovitos Aukštikalnytės ir Agnės Deveikytės-Liškauskienės tapyba 

Andziulytę, Laimą Drazdauskaitę, Audronę Petrašiūnaitę, 

– jai ir toliau buvo skiriamas deramas dėmesys. 

Ko gero, tai lėmė ir panevėžietės Jovitos Aukštikalnytės 

apsisprendimą studijuoti Kauno dailės institute, o 

raudondvariškei Agnei Deveikytei nė svarstyti daug 

nereikėjo… 

Agnė DEVEIKyTė-LIŠKAUSKIENė. Keturios sienos. 2011. Išvirkščia drobė, akrilas 

73

Jovita AUKŠTIKALNyTė. Visada tavo. 2011. Drobė, aliejus 

Aukštikalnytės kūrybos pradžia – „Paribio portretai“, 

tapyti psichiatrinėje ligoninėje. Diplominio darbo 

temą dailininkė tęsia ir po studijų. Deveikytė-Liškauskienė 

irgi toliau plėtoja tai, ką pradėjusi, labiausiai ją 

domina gamta, o konkrečiau – pievos, laukai, žemė 

ir jų kaita skirtingais metų laikais. Pasak autorės, jai 

įdomi paties augalo filosofija. Abstraktūs, iš atskirų 

drobės gabalų susiūti, sudygsniuoti, dažniausiai monochrominiai 

darbai – skiriamasis Deveikytės-Liškauskienės 

bruožas. 

Abi tapytojos fiksuoja ribines būsenas. Aukštikalnytė 

nesiremia tiesioginiais realybės vaizdais, nors 

gilinasi į tam tikrus gamtos procesus (gėlės vytimas), 

tapo konkrečią figūrą (Rūpintojėlis). Nuotaiką, 

emocinę būseną ji perteikia tvarkingais, ramiais potėpiais, 

monochrominėmis žemės spalvomis – švie- 

siai ir tamsiai pilka, gelsva, rusva, dar keliais 

pasteliniais atspalviais. Deveikytės-Liškauskienės 

paveiksluose konkretybių – pievos, lauko, 

žemės, lysvės – irgi nematyti, koncentruoti 

vaizdiniai pereina į geometrines figūras 

ar ornamentinius raštus („Lysvių miksai“, 

2008). 

Jų tapyba poetiška, lyriška, meditatyvi, 

minimalistinė, be socialinių provokacijų, be 

politinės kritikos, be kišimosi į visuomeninį 

gyvenimą. Viskas asmeniška, subjektyvu. Net 

ir Jovitos „Paribių portretai“ iš psichiatrinės 

ligoninės arba Agnės dalyvavimas parodoje 

„Socialus“ (2007) labiau susiję su vidine, o 

ne su išorine refleksija. Tapyba joms – tam 

tikra minčių forma. Kai nėra galimybių tapyti 

– braukoma grafitu (Aukštikalnytės „Iš 

natūros“, 2011), dygsniuojama (Deveikytės- 

Liškauskienės išsiuvinėti, susiūti „Horizontalūs 

lopai“). 

Nutapytus, sudygsniuotus ar subrūkšniuotus 

jausmus autorės eksponuoja netradiciškai 

– drobių sujungimai, pailginimai, 

ištempimai sukuria naujas geometrines formas, 

o paveikslų dėlionė sustiprina nuotaiką, 

kurią norima perteikti. 

Jovita tapyti mokėsi iš ekspresyviojo Arūno Vaitkūno, 

kuris kiekviename motyve įžvelgdavo spalvų 

žaismo prasmę. Spalvų ekspresija jai labai artima kaip 

galimybė išreikšti emocines būsenas. Agnė – kur kas 

santūresnės Laimos Drazdauskaitės mokinė, išlikusi 

stilistiškai savarankiškesnė, iš savo mokytojos perėmusi 

nebent ramų, meditatyvų, nostalgišką reflektyvumą. 

Agnės paveikslai visiškai abstraktūs, tai labiau 

sudvasintas daiktų ir motyvų pasaulis, tiesiantis tiltą 

tarp praeities ir dabarties. Agnė naudoja ir išvirkščius 

drobės lopus, derindama juos vieną su kitu („Dualumas“, 

išvirkščia drobė. 2010). 

Abi autorės palaiko tapybą kaip meno rūšį, atradusios 

sau artimą išraišką ir nuosekliai ją puoselėdamos. 

Jų paroda „Duetai“ Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“, 

veiks iki vasaros pabaigos. 

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Akvilė Zavišaitė (1962–1991) – tragiško likimo 

menininkė, išėjusi į nebūtį pačioje jaunystėje. 

Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ 2011 m. birželį 

surengta paroda „Tarp Vilniaus ir Sidnėjaus: po 20 

metų“ (šiuo metu veikia Nidoje, Virginijos ir Kazimiero 

Mizgirių gintaro galerijos Menininkų namuose) 

dar kartą priminė įdomią, netipišką jos kūrybą. 

Akvilė troško tapti dailininke, bet į Vilniaus dailės 

institutą įstoti jai nepasisekė, Pedagoginiame institute 

studijavo anglų kalbą. 1983 m. gavo leidimą išvykti 

į Australiją, kur jau buvo įsikūrusi jos motina, 

žurnalistė Rita Baltušytė. Tais pačiais metais Akvilė 

įstojo į Niukaslio dailės kolegiją, o ją baigusi – į aspirantūrą 

Hunter Institute of Higher Education ir gavo 

aukštesnio laipsnio dailininkės diplomą. 

Jos paveikslų personažus – striptizo šokėjas, pabrėžtinai 

seksualias barų merginas, kurių gundantys 

kūnai kaitina vyrų vaizduotę, derėtų vadinti užribio 

personomis, bet ne dėl išankstinių puritoniškų nuostatų. 

Juk „moralumas“ tebėra labai svarbus, o atviras 

gundymas dažniausiai „praneša“ apie ištvirkimą, kūniškų 

aistrų tenkinimą, kurį tapatiname su „žemu“, 

„blogu“ elgesiu. Net ir šiais tariamo pliuralizmo, liberalizmo, 

moralinės devalvacijos laikais, kai apsinuoginama, 

turint tikslą greitai ir garantuotai išpopuliarėti, 

popkultūros „žvaigždės“ vis tiek atkakliai teisinasi, 

neva erotinės nuotraukos paviešintos be jų žinios… 

Šiuolaikinės kurtizanės iš Akvilės paveikslų tokiu 

apsimestiniu dorovingumu nesistengia manipuliuoti. 

Net jaunatviško šėlsmo, koketiškumo įvaizdžiai 

čia byloja apie sunkiai nusakomą tarpinę būseną. 


Kristina STANČIENĖ 

AkVilė zAVišAitė: hedonizmo 

nuodėmė ir lAikinumo kAnčiA 

Jauna, savęs ieškanti moteris drąsiai demonstruoja 

dailų kūną – tai atvirumo pasauliui ir sau pačiai 

ženklas, tačiau ji tarsi dar neapsisprendusi, laukianti 

iniciacijos. Utriruotas, kartu drovus ar net naivus 

kūniškumas kalba apie jaunystės iššūkius. Juntama 

smelkianti laikinumo nuojauta, kurią sustiprina 

tamsūs paveikslų fonai. Dar atviresni dvasinio 

skausmo, nerimo, vienišumo pavidalai, fantasmagoriškai 

perkreipti veidai piešiniuose, kompozicijose 

su vaikiškais žaislais. Atsiveria slogi, fatališka, niūri, 

nejauki egzistencijos pusė, sutrikusio, vienišo individo 

jausena. 

Kita vertus, vargu ar kas galėtų užginčyti, kad Akvilės 

paveikslus nuo kičo, dekoratyvios saloninės kūrybos 

skiria tik plonytė linija. O ir ji dailininkės valia 

kartais visai išnyksta... Sąmoningai išryškinamas seksualumas, 

manieringas, vingrus siluetas, dekadanso 

dvasia, drąsiai naudojami banalūs simboliai ir mistinės 

personažų transformacijos (kėdė, virstanti gyvate, 

kryžiai ir t. t.) kartais atrodo kaip atėję iš tatuiruočių, 

komiksų ir panašios vaizdinijos. Viso to moko vengti 

tarsi ugnies klasikinė dailės mokykla, tą laiko „grožiu“ 

tik miesčionys, neturintys skonio ir meninės nuovokos. 

Akvilės kūrybos maniera, stilius asocijuojasi 

su daugybe XIX a. pabaigos – XX a. dailės krypčių. 

Tai „naujasis daiktiškumas“ su Otto Dixu, Georgu 

Groszu, Maxu Beckmannu priešakyje (tiesa, Akvilė 

taip stipriai nedeformuoja savo personažų, daugeliu 

atveju jai svetimos ir socialinės, politinės kūrybos 

potekstės), dramatiškų aktų kūrėjas Egonas Schiele, 

ekspresionizmo klasikai, galbūt Gustavas Klimtas 

75

Akvilė ZAVIŠAITė. Susirūpinimas. 1988. Popierius, anglis, pastelė; 230x150 

su žaismingomis tapybinėmis savo „mozaikomis“, 

trykštančiomis hedonizmu, nuodėmingieji Henri 

de Toulouse-Lautrecko personažai... Užsisklendimas, 

vienatvė, infantilumas, bejėgiškumas individui 

priešiškame pasaulyje, mistiniai įvaizdžiai, regimi 

Akvilės paveiksluose, dvelkia romantizmo, simbolizmo 

dvasia. O kur dar minėtasis „žemosios“ kultūros 

sluoksnis... Štai kad ir vienas garsiausių Akvilės paveikslų 

„Nuotaka“ (1989), kuriame dailininkė seka 

tikrą siaubo pasaką: jaunoji čia virsta tarsi pasmerktąja 

myriop ar pačios Mirties sužadėtine. Ją kviečia 

ar gviešiasi sučiupti iš keistų erdvių kyšantys nematomų 

šmėklų pirštai... Argi tas vaizdinys neprimena 

naivių vaikiškų istorijų, kurias jau ūgtelėję pasakodavome 

vienas kitam, – apie kažin kokią Juodąją ran- 

ką, Pikų damą... Jų besiklausant, pašiurpdavo oda, 

o tuščiuose namuose kiekvienas krebždesys tamsoje 

primindavo, kad blogio jėgos tūno čia pat, šalia... 

Kad ir kaip būtų, reikia pripažinti: šitas įvairių 

stilių, išraiškų, mergaitiško naivumo ir didelės vidinės 

jėgos, profesionalumo ir „mėgėjiškos“ kūrybos, 

dailės istorijos parafrazių ir gatvės slengo kokteilis 

dažniausiai veikia svaiginamai stipriai. 

Nors plačiau išsiskleidusi toli nuo Lietuvos, Akvilės 

Zavišaitės kūryba pas mus yra palyginti neblogai 

žinoma. Tyto alba yra išleidusi knygos „Akvilė. 

Paveikslai. Laiškai. Atsiminimai“ du leidimus (1997 

ir 1998 m.), šiemet rudenį išeis trečias, papildytas. 

Lili Kopač 1998 m. sukūrė dokumentinį filmą apie 

dailininkę. 

Įdomus, jau istorija tapęs faktas – 1989 m. Lietuvos 

dailės muziejuje buvo surengta personalinė jos paroda, 

dalyvavo ir autorė. „Akvilės jaunystė, jos šelmiška 

drąsa ir laisvės – būsimos mums, o jos Australijoje jau 

įkvėptos – gūsiai svaigino žiūrovus“, – 7 meno dienose 

rašė dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, 2006-aisiais 

surengusi pomirtinę dailininkės parodą „Akademijos“ 

galerijoje. Ji užsiminė ir apie tai, kuo Lietuvos 

jaunoji karta gyveno 9-ąjį dešimtmetį, – laisvės 

troškimas, vadavimasis iš suvaržymų, ryškėjanti 

undergroundo kultūra skatino prasiveržti į viešumą 

erotiškumui, ilgai slėptam kūniškumui, seksualumui 

dailėje, literatūroje... 

Akvilės Zavišaitės kūryba šiandien vertintina ne 

tik kaip autonomiškas, uždaras fenomenas, įdomu 

pažvelgti į ją per nūnai populiarią erdvėlaiko prizmę. 

Dailininkės požiūris į savo personažus (turiu omenyje 

moterų atvaizdus) yra tipiška vyriško žvilgsnio 

projekcija, skirtingai nuo daugelio šiuolaikinių menininkių 

moterų, sąmoningai formuluojančių savo 

kūrybos tikslus. Tačiau toks dvilypumas jos kūryboje 

nėra pats svarbiausias, nes paveikslų motyvus 

ir temas vienija bendražmogiška patirtis – nutrūktgalviška 

jaunystė, skaidrus džiaugsmas ir kankinanti 

vienatvė, viską persmelkiantis egzistencinis nerimas… 

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


Violeta jUŠKUTĖ 

ten, uŽ horizonto 

Vytauto Pakalnio kūryba 

Miestas negyvena be žmonių, jei žmonės pasitraukia 

iš miesto, jis tampa vaiduokliu, užmaršties 

smėlis užkloja jo dievus, didvyrius ir genijus. Kiekvienas 

miestas turi veidus, be kurių yra sunkiai įsivaizduojamas. 

Vilnius irgi turėjo ir turi tokių asmenybių, 

kurios neatsiejamos nuo jo gatvių, skverų, nuo kultūros 

kasdienybės. Be jų miestas netenka dalies savo spalvų ir 

šarmo. Vienas iš tokių Vilniaus žmonių buvo Vytautas 

Pakalnis – aukštas, todėl matomas iš toli, išraiškingas, 

išsiskiriantis iš minios ir toks kasdieniškai savas. Visų 

vadinamas Vytuku. Turėjo praeiti daug laiko, kol susitaikėme 

su mintimi, kad daugiau niekada nebepamatysime 

jo silueto, nešnektelsime atsitiktinai susitikę. Jo 

tapyba, teatras, performansai buvo užtvindę miestą lyg 

tasai svaigus ir savas liepų kvapas pavasarį… 

Dabar galime susitikti jau tik su jo tapyba. Džiaugsmas 

kaskart neišmatuojamas. Ir laikui bėgant vis daugėja 

atradimų. 

Liepos 14–25 d. VDA „Akademijos“ galerijoje vyko 

Vytauto Pakalnio tapybos paroda, trečioji pomirtinė. 

Išsamiausia retrospektyva „Pasaka be galo“ buvo parodyta 

2008-aisiais Vilniaus kongresų rūmuose (kuratorė 

Vaidilutė Brazauskaitė). Nors rūmų erdvė nėra ideali 

paveikslams eksponuoti, šį trūkumą kompensavo gali- 

mybė pamatyti beveik visą dailininko tapybos kolekciją. 

Kartu su paroda „Akademijos“ galerijoje buvo pristatytas 

albumas „Vytautas Pakalnis. VYTUX“. (Sudarytoja 

Vaidilutė Brazauskaitė, redaktorė Teresė Valiuvienė, 

dailininkas Martynas Gintalas, fotografas Antanas 

Lukšėnas. Išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla.) 

Albumų leidyba reikalauja didžiulio, kruopštaus ir 

profesionalaus visos komandos darbo. Tai nekasdieniškas 

kultūrinio gyvenimo įvykis. Aptariamasis albumas 

yra idealaus A4 formato, palyginti nedidelės apimties 

(150 puslapių), bet visa Vytauto Pakalnio kūryba, išskyrus 

literatūrinę, yra aprėpta. Tapyba ir teatras. 

Knygą malonu liesti – knygos viršelis, atspaustas 

ant faktūrinio popieriaus, primena paties dailininko 

autentiškos drobės fragmentą. Įdėta paveikslo 

„Skrydis dirbtuvėje“ (1999 m.) reprodukcija, 

kurioje matome patį Vytuką – per atlapotas duris 

į dangaus žydrynę jis leidžia popierinį lėktuvėlį, 

skraidindamas ir mus į ornamentinį savo alijošių, 

balerinų, alyvų, paukščių pėdelių pasaulį. Neįmanoma 

nepaklusti. Kai atsiverčiame pirmą puslapį, 

jis vėl pasitinka mus su kalija rankoje – mažėlis 

spindinčiomis akimis. 

77

Vytautas Pakalnis 

Albumo moto yra eskizas „Žirafa ir paukštis“, lyg 

vaiko ranka nupiešti mylimi vaikystės personažai: 

žirafa, paukštis ir visada vienišas žmogutis – Aš, pasiklydęs 

tarp dviejų medžių (monotipija „Medžiaižmonės“, 

p. 7) ar lietui pliaupiant einantis keliu priešinga 

kryptimi, nei rodo kompasas (monotipija „Kur 

ėjai per lietų?“, p. 8). Vėliau juos matysime daugelyje 

dailininko paveikslų. Po Vytuko albumą keliaukime jo 

sukonstruotu popieriniu „autobusu“ (p. 9). Pirma stotelė 

– Vaidilutės Brazauskaitės straipsnis apie kūrybą ir 

menininką, žmogų, draugą. 

Skyriaus „Dailė“ anotacijoje sudarytoja pristato jį 

kaip asmenybę. Kruopščiai parinktos nuotraukos iliustruoja 

ir papildo šiltą, bet nesentimentalų, pasakojimą. 

Neperkrauta ir informatyvu. Menotyrinė analizė 

yra pagrįsta puikiu dailininko kūrybos išmanymu, 

todėl nepaskęsta tirštame spėlionių rūke ir 

atskleidžia dėsningumus, padedančius suvokti jo 

meninį mąstymą. „Iš pirmų lūpų“ girdėtos paties 

autoriaus interpretacijos suteikia dailėtyrininkei 

teisę aptarti paveikslų reikšmes ir simbolius, koncepcijų 

kilmę ir raidą. Pakalnio tapybos sąlyginę 

realybę labai aiškiai apibrėžia literatūrinė siužeto 

fabula, leidžianti imtis praktinės semiotikos. Menininkas 

duoda orientyrus – ženklus ir reikšmes, 

o Brazauskaitė plastinę kalbą išverčia į natūraliąją, 

aptardama kūrybos evoliucijos etapus. 

Reprodukcijos, kaip ir dera klasikinio stiliaus 

albume, pateikiamos chronologiškai, 

atvartuose jos ne konkuruoja, bet papildo 

viena kitą spalvų deriniais, detalių sąskambiais, 

ženklų asociatyvumu. Ciklai neišskaidyti, 

metrika tiksli. Kataloge nurodomi ir 

kūrinių savininkai. Paskutinis Vytauto Pakalnio 

paveikslas „Choro repeticijos pertrauka“ 

(2004) yra paskutinis ir reprodukcijų albume 

(p. 100), kurio kompozicija profesionali, konceptuali 

ir jautri. 

Vaidas Jauniškis apžvelgia Vytauto Pakalnio 

teatrinę kūrybą. Anotacijoje „Švelnios mūsų 

dramos“ teatro kritikas iš juslinių nuotrupų 

prustiškai dėlioja efemeriškus, tik keliolikoje 

nuotraukų ir scenarijuose, tik asmeninėje atmintyje 

fiksuotus spektaklius. Nors dailininko sukurtos sceninės 

mandalos smiltis jau išpustė atšiaurūs kultūros 

skersvėjai, jo įkurti teatrai („U“ su Irma Balakauskaite, 

„Karman“), pastatytos pjesės buvo svarbi meninės 

raiškos dalis. „Teatras Vytukui visuomet buvo žaidimas, 

liūdnas ar linksmas, bet visuomet kviečiantis 

kurti kartu“, – pabrėžia Jauniškis. 

„Kas ten, už horizonto, kur veda takelis, kiek pakopų 

[…] laiptuose į dangų? Pasižiūrėkime į Vytauto Pakalnio 

paveikslus ir gal kiekvienas iš mūsų ras savo atsakymą...“ 

– ragina Vaidilutė Brazauskaitė (p. 19), nors 

popierinis Vytuko „autobusas“ nudardėjo Vilniaus 

grindiniu jau senokai... 

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Vardai palieka darbus, lygiai taip pat galima pasakyti, 

kad vardus sukuria darbai. Algimanto biografijai 

tinka abu šie atvejai, bet mes norime ir galime 

aptarti tik tą jos dalelę, kur mums teko su Juo susidurti. 

Pridursime, kad tai kūrybinė biografija. Ir mokslas, ir 

menas yra kūryba. Vienur kuriama mąstant, kitur pajuntant. 

Jausmas nėra pojūtis, bet ar galima tarp jų nubrėžti 

aiškią ribą? O tada galima sakyti, kad vargu ar 

surasime tokią ribą tarp sąvokų „pajusti“ ir „suprasti“. 

Herbertas G. Wellsas, palikęs gal ir prieštaringai vertinamus, 

bet kartu niekaip nepamirštamus romanus 

greta „Trumposios pasaulio istorijos“, nėra vienintelis 

kūrėjas, pasireiškęs literatūros mene ir istorijos moksle, 

juk istorijos mūzą randame tarp kitų meninės kūrybos 

žanrų globėjų. O ką jau sakyti apie štai tokius Theodoro 

Mommseno žodžius apie Cezarį: „Jei šioje tobulai susikūrusioje 

prigimtyje apskritai įmanoma surasti vienintelę 

pusę, kurią galėtume iškelti kaip būdingiausią, tai ji 

būtų tokia, kad jis nepripažino jokios ideologijos ir nieko, 

kas fantastiška. Savaime suprantama, kad Cezaris 

buvo aistringas žmogus, nes be aistrų nerasime jokio 

genialumo, tačiau jo aistros niekada nebuvo stipresnės 

už jį patį.“ 

Ko šioje charakteristikoje daugiau: supratimo ar pojūčio, 

žinių ar tikslumo, pagaliau – mokslo ar meno? 

Istorijos mokslo klasikas taip apibūdino žmogaus santykį 

su gyvenimo jam pateikiamais iššūkiais. Algimantui 

gyvenimas pateikė juos televizijos teatro ir istorijos 

mokslo sankirtoje. 


meno ir mokslo 

sAndūroje 

In memoriam Algimantui Galiniui 

Algimantas Galinis 

Tokia sankirta buvo „Būtovės slėpinių“ laida. Tai buvo 

meno mūzų valda, kurią sudarė „rampos komanda“ ir jos 

„sargyba“. Atsiprašome, kad nevardijame pastarosios kolegų 

– paprasčiausiai bijome kurį nors praleisti (jų buvo 

daug ir kai kurie keitėsi), geriau jau maža anoniminė 

skriauda negu didelė individuali. Tai netrukdo pareikšti 

jiems pelnytos padėkos. „Rampos komandą“ sudarė vadovas 

režisierius (juo buvo Algimantas), redaktorius ir du 

„aktoriai“ (jų greitai atsirado daugiau atskiruose epizoduose). 

Šie buvo ne meno, o mokslo mūzos valdiniai. Čia 

ir glūdėjo svarbiausias iššūkis. Klėjos tarnai „nepripažino 

jokios ideologijos ir nieko, kas fantastiška“, o laidos vadovas 

privalėjo „būti aistringas žmogus, nes be aistrų nerasime 

jokio genialumo“. Ir Algimantas surado tokią aistrą (o 

gal tokį jį surado režisūros aistra): „Ginčas, ginčas ir jokių 

kalbančių galvų!“ Istorikams teko gerokai paplušėti, kad 

surastų ginčo kabliukus ten, kur jiedu daugiausia buvo 

vienminčiai, o režisierius kaip kempinė (aistringai!) siurbė 

mokslo žinias. Mokėmės visi, į polilogą įsitraukdavo ir 

„sargyba“. Suprakaituodavome du kartus – kai rengdavomės 

laidai ir kai ją filmuodavome. Išeidavome nuvargę, 

bet tai buvo malonus nuovargis. 

Algimantas Galinis visada buvo aistringas. Kitoks jis 

ir negalėjo būti, nes tai buvo profesinė aistra. Jis buvo 

savo vietoje. 

Alfredas Bumblauskas 

Edvardas Gudavičius 

Albertas Žostautas 

79

Aušra ROŽANKEVIČIŪTĖ, Gajane LEONENKO 

ŽAkAs lipšicAs ŽemiečiAms 

Skulptoriaus gimimo 120-osioms metinėms 

Dar ano amžiaus pradžioje rašytojas Robertas Musilis, 

apibūdindamas moderniąją minėjimų kultūrą, ironizavo: 

jei norime kažką užmiršti, pastatykime tam „kažkam“ 

paminklą. 1 

Dabartinė atminimo politika, kad ir kokia intensyvi, 

kryptinga ji būtų, dažnai neatspindi kolektyvinės atminties 

procesų, nedaro įtakos mentaliteto pokyčiams. Jubiliejinės 

sukakties proga nepakanka atidengti paminklą, atidaryti 

memorialinį muziejų ar parodą, kad atsirastų įtaigesnis 

emocinis ryšys tarp atmenamos asmenybės ir dabartinės 

visuomenės. 

Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė pasaulinio garso 

skulptorius litvakas Žakas Lipšicas, minimos ir M. K. 

Čiurlionio 135-osios gimimo metinės. Graži simbolinė 

paralelė – Druskininkuose, atkampiame anuomet carinei 

Rusijai priklausiusiame kurortiniame miestelyje, dvi kaimynystėje 

gyvenusios šeimos išaugino du iškilius menininkus, 

kurie savo kūryba skleidė universaliąsias tiesas. Tačiau 

Druskininkai ir šiandien suvokiami tik kaip Čiurlionio atminties 

vieta, šis menininkas yra pagrindinė kolektyvinės 

atminties figūra. Viena vertus, tai natūralu, turint omenyje 

jo įtaką nacionalinei kultūrai ir vis dar ryškiai vyraujančią 

izoliacionistinę etnolingvistinę nuostatą, kad kitų etninių 

grupių istorija ir paveldas – vien jų pačių reikalas. Antra 

vertus, įdėmiau pažvelgę į oficialią atminimo politiką, nors 

ir deklaruojančią dialogą tarp kultūrų, matysime, kad retorika 

iš esmės nepasikeitė nuo tarpukario laikų, be to, yra 

išlaikiusi suprimityvintą, net groteskišką formą, įdiegtą 

sovietmečiu. Pažymint iškilios asmenybės sukaktį, pirmiausia 

susitelkiama į tai, ką svarbaus ir reikšmingo ji davė 

Lietuvai, nevengiama ir pritemptų, dirbtinių sugretinimų, 

skambių su(si)reikšminimų. 

Šio straipsnio tikslas – į Žaką Lipšicą pažvelgti iš kitokios 

perspektyvos, akcentuojant ne tiek pagarbų santykį 

„per atstumą“ su iškiliu menininku, o pirmiausia ieškant 

emocinio ryšio, remiantis Emanuelio Levino etikoje išplėtotu 

bendrabūvio vaizdiniu. 

Skulptoriaus kūrybą yra išsamiai aptarę įvairių 

šalių – Prancūzijos, JAV, Izraelio – menotyrininkai. 

Lietuvoje tokių tyrinėjimų kol kas negausu. 2 Naujausia 

tendencija – menotyros tekstuose remtis paties 

skulptoriaus mintimis iš susirašinėjimų su artimaisiais, su 

bičiuliais – garsiais menininkais, su parodų kuratoriais. 3 

Laiškuose šalia dalykinių klausimų Lipšicas dažnai svarstydavo 

apie kūrybos prasmę, menininko likimą. Kaip rodo 

susirašinėjimas su Lietuvos menininkais intelektualais Vytautu 

Landsbergiu, Vladu Vildžiūnu, 4 pokalbiai su išeiviu 

iš Lietuvos – skulptoriumi Adomu Raudžiu-Samogitu, ne 

mažiau svarbus jam buvo tapatumo ir šaknų klausimas. 5 

„Mielas žemieti...“ – taip šiltai, jausmingai Lipšicas laiškuose 

kreipiasi į Vildžiūną ir Landsbergį. Nors į lietuvių 

kalbą (susirašinėta rusiškai) kreipinį милый земляк įprasta 

versti mielas kraštieti, tačiau žodį „kraštas“ pernelyg nublukino, 

subanalino sovietmečio poezija, o iš senųjų LDK 

teisynų ataidintis žemietis turi kur kas jaukesnes konota- 

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Jacques 

LIPchITZ 

Litografija 

Iš Valstybinio 

Vilniaus 

Gaono žydų 

muziejaus 

rinkinių

Jacques LIPchITZ. Litografijos. Iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių

cijas, atribojančias nuo etninės, konfesinės, 

lingvistinės priešpriešos, pranašumo jausmo. 

Pasak filosofo Tomo Kavaliausko, žemiečiai 

yra tiesiog „saviakai“ – su jais ne konkuruojama, 

o būnama, kalbamasi, išgeriama, į talką 

susiburiama... 6 

Žemietis geriausiai atspindi Lipšico santykį 

su Lietuva. Skulptoriui, mene ieškojusiam bendražmogiškų 

idėjų, gimtoji šalis nėra itin svarbi 

kaip politinis subjektas – juk jis gimė carinės 

imperijos provincijos miestelyje, vėliau iš Prancūzijos 

parvykdavo į gimtinę, virtusią Lenkijos 

„kresu“, o gyvenimo saulėlydyje susirašinėjo su 

sovietinės Lietuvos kultūros ir meno veikėjais. 

Skirtingai negu kitam žymiam menininkui, 

geram bičiuliui Neemijai Arbit Blatui, užaugusiam 

Kaune ir aktyviai dalyvavusiam tarpukario 

Lietuvos kūrybiniame gyvenime, Lipšicui 

svarbesnis vaikystės prisiminimų gaivinamas 

poetizuotas, kone pastoralinis ryšys su gimtine. 

Geležinė uždanga nutraukė išorinius ryšius 

su Lietuva, bet vidiniai tik dar labiau sustiprėjo. 

Lipšicas bendravo su dailininkais litvakais, 

padėdavo lietuvių menininkams išeiviams. 

Keletas laiškų iš Lietuvos, gautų paskutiniaisiais skulptoriaus 

gyvenimo metais, netiesiogiai skatino jį būti orientyru 

tiems lietuvių menininkams, kurie nenorėjo paklusti socrealizmo 

kanonams. Atsitiktinumas, pačiam Lipšicui atrodęs 

neįtikėtinas, kad 1972-aisiais jis kone tuo pat metu gavo 

du laiškus iš Lietuvos – jam parašė Vytautas Landsbergis ir 

Vladas Vildžiūnas, nežinoję apie vienas kito iniciatyvą. Juos 

visus simboliškai siejanti gija buvo Čiurlionis – vienas apie 

jį rašė, kitas dedikavo jam savo skulptūras, todėl kartu su 

laiškais siuntė Lipšicui įvertinti naujus šios tematikos veikalus, 

skulptūrų nuotraukas, Čiurlionio kūrinių katalogus. 7 

Oficialioji sovietinė menotyra Lipšico kaip ir daugelio 

siurrealistų ir konceptualistų kūrybą ignoravo, išimtis, 

patvirtinanti taisyklę, buvo taikoma tik Pablui Picasso, 

Henry’ui Moorui, dar vienam kitam „idėjiškai parankiam“ 

menininkui. Trumpame modernaus meno istorijos kurse, 

kuris buvo dėstomas Vilniaus dailės institute, Lipšico 

pavardės ilgą laiką nebuvo, o ir vėliau apie jo kūrybą už- 


Žakas Lipšicas dirbtuvėje. Italija. 1970 

Iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių 

simindavo vos keliais sakiniais. Sužinoti apie skulptorių 

kiek daugiau buvo įmanoma nebent iš privačių pokalbių 

su dėstytojais, kurie dirbo institute nuo tarpukario laikų. 8 

Apie Lipšico kūrybą galėjo plačiau papasakoti tie menotyrininkai, 

kurie studijavo ar stažavosi didžiuosiuose metropolijos 

universitetuose, nes ten bibliotekų fondai buvo 

gausesni ir atviresni. 9 

Kiek labiau Lipšicu susidomėta 8-ajame dešimtmetyje, 

kai Kultūros barai paskelbė jo susirašinėjimo su Vladu Vildžiūnu 

ištraukas, o kiek anksčiau – trumpą Vytauto Landsbergio 

publikaciją. Pagrindinis šių publikacijų akcentas 

buvo ne skulptoriaus asmenybė ir kūryba, o jo pažintis su 

Čiurlioniu, mintys apie lietuvių liaudies meną. 

Pirmaisiais nepriklausomybės metais, minint Lipšico 

gimimo 100-ąsias metines, Vaidotas Daunys esė „Proveržiai 

ir atradimai“ palietė ne tiek estetinius skulptoriaus 

kūrybos, kiek egzistencinius – tada ypač aktualius – aspektus. 

10 

81

Nors Lipšico laiškuose vyrauja nostalgiškas, net 

sentimentalus santykis su gimtine, tačiau, kaip pats 

prisipažįsta, jaunytėje jo būta kur kas sudėtingesnio. 

Dar aštuoniolikos nesulaukęs Chaimas Jakobas slapta 

nuo tėvo, gavęs kuklią motinos paramą (auskarus 

su brangakmeniais), iš gimtųjų Druskininkų išvyko į 

Paryžių ir tapo Jacques’u, 11 sugriaudamas jam numatytą 

ramią ir sočią provincijos architekto ar statybų 

inžinieriaus ateitį. Jaunuolio maištas buvo individualus, 

tačiau kartu atspindėjo Lipšicų giminės, apdovanotos 

išskirtiniais gabumais ir didelėmis ambicijomis, 

charakterį... 

Maištingais bėgliais jaunystėje teko pasijusti ir skulptoriaus 

tėvams – Abraomui ir Rachelei Lipšicams. Abiejų 

šeimos – viena pasiturinčių Gardino pramonininkų, kita 

neturtinga, bet labai religinga – nepritarė vedyboms. Tik 

po Rachelės tėvo mirties, bet prieš Abraomo giminių 

valią, jie susituokė ir išsikėlė gyventi į Druskininkus, 12 

kurių, kaip ir daugelio kitų buvusių LDK miestelių, išskirtinis 

bruožas – konfesijų ir kultūrų įvairovė. Ženklią 

miestelio gyventojų dalį sudarė žydai, o vasarą kurorto 

gydyklas užplūsdavo poilsiautojai, dažniausiai atplaukdavę 

garlaiviu iš Gardino. Naujakuriai Lipšicai 

vietos bendruomenėje greitai pritapo, gyveno pasiturimai. 

Abraomas Lipšicas, dirbęs statybų rangovu, 

gaudavo ir privačių asmenų, ir carinės administracijos 

užsakymų Druskininkuose ir kitur. Jakobo tėvas 

neturėjo specialaus išsilavinimo, tačiau, būdamas labai 

gabus, svariai prisidėdavo kuriant ar koreguojant architektūrinius 

ir inžinerinius brėžinius. Druskininkuose 

išlikę du Abraomo Lipšico statyti objektai: viešbutis 

„Central“ ir vila „Linksmoji“ prie Druskonio ežero (dabar 

– Druskininkų miesto muziejus). 

Skulptorius laiškuose iki smulkmenų atgaivina savo vaikystės 

atminties vietų kartografiją: „Einant nuo stačiatikių 

cerkvės Druskonio ežero kryptimi, dešinėj pusėj, maždaug 

trečioje gatvelėje, stovi mums priklausęs pastatas, buvęs centrinis 

viešbutis, vėliau pertvarkytas į ligoninę ir gydytojų butus 

[…], o jeigu nuo Čiurlionių eitumėte bažnyčios kryptimi, tai 

prie pat ežero, ant kalvos, išvystumėte mano tėvo kažkokiam 

ponui statytą vilą... Tai tėvo architektūros pavyzdys. Tėvas 

buvo ne tik statytojas, greičiau – architektas be diplomo.“ 13 

Abraomui Lipšicui buvo sunku susitaikyti su mintimi, 

kad gabus vyriausiasis sūnus, užuot įgijęs praktišką profesiją 

ir padėjęs jam plėtoti statybų verslą, pasirinko skulptūrą. 

Vis dėlto ilgainiui atlyžo ir rėmė Jakobo studijas. 

Nepaisant skirtingų ateities vizijų ir kitų nesutarimų, tėvas 

skulptoriui buvo ir liko didelis autoritetas, kuriuo remdavosi 

ir užklupus kūrybinei krizei: „Mano tėvas ima plytas 

ir stato iš jų namą; o aš pastatytą namą išskaidau į plytas. 

O norėčiau statyti...“ 14 

Menininko brolių ir seserų likimas klostėsi panašiai kaip 

daugelio Rytų Europos pasiturinčių žydų šeimų palikuonių: 

Europos didmiesčiuose įgiję aukštąjį išsilavinimą, jie 

nebegrįžo į gimtuosius Druskininkus. Kita vertus, sudėtingi 

XX a. pirmosios pusės politiniai procesai ir represiniai 

mechanizmai išblaškė šeimos narius, jiems teko kaitalioti 

gyvenamąją vietą, vardus ir pavardes. Šiuos modernios 

tapatybės procesus taikliai nusako jau minėto Roberto 

Musilio apibūdinimas – „žmogus be savybių“. Šalia jo būtų 

galima pridėti – „ žmogus be vietos“, kaip neišvengiamą 

praėjusio šimtmečio kataklizmų duotybę. 

Ambicingą menininką vargino dvilypumas: Paryžiuje 

ir kituose didmiesčiuose Žakas tarp laisvamaniškų bičiulių 

jautėsi išeivis iš konservatyvios provincijos, o grįžęs į gimtinę 

patirdavo, kad jau yra svetimas ir čia. Laiške Landsbergiui 

jis guodėsi: „Ar teko kada saulėtą žiemos dieną matyti 

priešistorinę lietuvišką dūminę pirtį? Tarp aukštų tiesių pušų 

skendintį tylų viduramžišką miestelį? Ir staiga – Paryžius – 

didelis pasaulis, įžymūs žmonės, vėliau Amerika, Italija... 

Visa tai patirti savo kailiu. Ir jaustis atitrūkusiam, susvetimėjusiam 

su saviškiais...“ 15 Šią skulptoriaus būseną atspindi 

ir ankstyvųjų jo darbų herojus – jūreivis su gitara ar 

mandolina. Jūreiviams lemta klajoti tarp svetimų krantų. 

Pasak skulptoriaus, polinkis kurti griežtas geometrizuotas 

formas, ilgainiui sukėlęs kūrybinę krizę, buvo kartu ir siekis 

save sukultūrinti, atsikratyti gamtos prieglobsty augusio 

provincialo bruožų. To „atsikratęs“ netrukus pajuto, kad 

praranda jam itin svarbų ryšį su gamta: „Lygiavausi į tobulą 

kristalo geometriją, tačiau ilgainiui supratau nebenorįs kurti 

neorganinės gyvybės...“ 16 Ilgainiui Lipšicas atsisakė griežtų 

linijų, rinkdamasis ekspresyvias, viena kitą užklojančias 

formas, kurios, ypač herojinės kūrybos periodu, tapo kone 

barokinės ir tarsi atkartojo skulptoriaus gimtinės reljefą su 

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

kalvomis ir žemyninėmis kopomis, upių ir upelių išraizgytais 

slėniais. Tyliai ošiančių pušynų ilgėjimąsi rodo ir 

skulptoriaus sprendimas įkurdinti savo dirbtuves atokiau 

nuo šurmuliuojančio Paryžiaus centro, ūksmingose Bulonės 

pakrantėse. 

Tiesiogiai bendrauti su Mikalojumi Konstantinu 

Čiurlioniu skulptoriui neteko, nors abi šeimos gyveno 

netoliese ir buvo pažįstamos: „Manau, kad su Čiurlionio 

tėvu susipažinau savo motinos dėka. Nors su juo 

pačiu bendrauti neteko, bet matydavau jį vaikštinėjantį: 

visada vienišą, apsigaubusį tamsia pelerina, kas man, 

vaikui, darydavo didelį įspūdį.“ 17 „Paskutinį kartą su 

Čiurlionio tėvu kalbėjausi viešėdamas Druskininkuose 

1912 metais, jau po Konstantino mirties. Pamenu, kaip 

kartą senasis Čiurlionis užėjo su mano motina į kambarį, 

kuriame aš lipdžiau galvą vienai skulptūrai, ir tarė: 

„Uždrauskite jam šitą darbą, nes baigs gyvenimą kaip 

mano sūnus...“ 18 

Laimei, niūri pranašystė neišsipildė, tačiau simbolinių 

sąsajų su Čiurlioniu esama, antai memorialinis Lipšico 

muziejus įkurtas viloje, kuri kadaise priklausė gydytojui 

Jozefui Markevičiui – būtent jis pirmasis pastebėjo ir skatino 

atsiskleisti jaunojo Čiurlionio talentą. 

Kita Lipšicui reikšminga jaunystės atminties vieta – Vilnius, 

į kurį mokytis jis atvyko 1906 m., palikęs pogromų 

baimės kaustomą Bialystoką. Keletas metų, praleistų Vilniuje, 

sustiprino jaunojo Jakobo apsisprendimą dėl profesijos. 

Tėvų pageidavimu iš pradžių studijavęs inžineriją, 

ėmė vis daugiau dėmesio skirti dailės studijoms Ivano Trutnevo 

piešimo mokykloje, kuri kartu su Vitebsko mokykla 

padarė didžiausią įtaką modernistinio meno raidai LDK 

kultūrinėje erdvėje. 19 

Lipšico estetinėms nuostatoms svarbus Vilniaus bažnyčių 

poveikis: „Aš gi Vilniaus bažnyčiose skulptūros išmokau. 

Jos tebestovi mano akyse.“ 20 Ypač dažnai jis prisimindavo 

Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurioje lankydamasis grožėdavosi 

stiuko lipdyba: „Ir skulptūra tada man būtinai turėjo 

būti balta.“ 21 

Czesławas Miłoszas Vilniaus kultūrinėje sąrangoje 

įžvelgė konfesinių ribų kūryboje nepaisančią dvasią, būdingą 

seniesiems genijams – tokiems, kaip Jonas Kristupas 


Glaubicas ar Markas Antokolskis… Lipšicas pokario metais 

irgi sukūrė keletą įstabių sakralinių skulptūrų Europos 

bažnyčioms: „Dievo Motiną“ (1946) Notre Dame de Toute 

Grace bažnyčiai Aukštutinėje Savojoje, Prancūzijos Alpėse, 

ir to paties pavadinimo skulptūrą (1953) Argilo abatijai 

Škotijoje. Ant vienos iš jų postamento, tarsi norėdamas 

suartinti skirtingų religinių konfesijų žmones, skulptorius 

įrašė: „Jacques Lipchitz, žydas, ištikimas savo protėvių religijai, 

sukūrė šią „Dievo motiną“ siekdamas paskatinti dvasinį 

gyvenimą, stiprinantį žmonių tarpusavio supratimą.“ 

Lipšičas labai vertino lietuvių liaudies meną. Prašydavo, 

kad Vildžiūnas atsiųstų liaudies dirbinių nuotraukų, dažnai 

sakydavo: „Tai daugiau negu liaudies menas...“ „Turėdama 

tokį potencialą, Lietuva galėtų tarti savo universalųjį žodį 

skulptūroje. Labai to norėčiau“, – rašė laiške Vildžiūnui. 22 

Su Adomu Samogitu dalydavosi įspūdžiais apie tautodailę: 

„Lietuviai gi skulptorių tauta. Lietuvos pakelėse kas kilometras 

stovi po kryžių, kurie apdėlioti tokios nuoširdžios išraiškos 

ir apibendrintų formų statulėlėmis.“ Ir pridurdavo: „ Jeigu 

ten būtum pasilikęs, būtum tapęs smūtkelių drožėju.“ 23 

Nors mėgo kartoti, kad be lietuviškų šaknų nebūtų sukūręs 

„didžiųjų gyvenimo medžių“, tačiau pabrėždavo, kad dažnas 

gręžiojimasis atgal tinka nebent tradicijas saugančiam 

amatininkui, o menininkui gali tapti kūrybiniu stabdžiu. 

Lipšicas domėjosi Lietuvos menininkų kūryba, buvo 

itin reiklus kritikas. „Mano manymu, atsidūrėte kryžkelėje 

tarp savo šaknų ir estetinės nebrandos. Pavojinga padėtis. 

Laisvę reikia pelnyti, ji niekam netenka kaip dovana. O jeigu 

ji gaunama veltui, be mūšio, tai visų pavojingiausia ir nuveda 

į gryniausią fantaziją arba į niekį – saugokitės šito. Jūs 

pernelyg galvojate apie savo šaknis, o aš manau, kad apie 

jas galvoti neverta, jos ir taip su mumis, be jų išdžiūtume.“ 24 

Šalia meninio išprusimo, Lipšicas ypač vertino kryptingumą 

ir užsispyrimą: „Ar matei Lietuvoje arklius, tempiančius 

sunkius vežimus? Prisimeni, ką jie turėjo ant brizgilų prie 

akių? Turėjo tokias lyg akių ausines, kad mieste nesibaidytų, 

nešokinėtų. Taigi, įsivaizduok, kad tu kaip ir tie arkliai turi 

tokius akidangčius... Tam, kad galėtum eiti į priekį, iš visų 

jėgų į vieną tikslą ir visą laiką jaustum, kad skulptūra – tavo 

gyvenimas, tu šioje žemėje esi tam, kad šiame seniausiame 

pasaulio mene tartum savo žodį.“ 25 

83

Laiškuose diskutuodamas apie M. K. Čiurlionio kūrybą, 

Lipšicas neslėpė ir pats esąs intuityvistas: „Menas – tai 

visų pirma pažinimas, bet ne protu, o kažkokiomis kitomis 

galiomis. Pats žmogus yra savo vidinio ir išorinio patyrimo 

sintezė, ir kuo ji intensyvesnė, tuo daugiau jis turi galių matyti 

ir veikti.“ 26 

Adomas Raudys-Samogitas taip apibendrina Lipšico 

įtaką jo kūrybai: „ Paryžiaus dailės akademijoje meno specialistai 

mane kaltino „lipšicizmu“. Bet aš buvau patenkintas, 

radęs kas man prie širdies, radęs ką iš gimtojo krašto. Ar 

blogai, jei kas įkvepia?“ 27 

Vladui Vildžiūnui su savo įkvėpėju ir kritiku susitikti, 

deja, neteko. Tačiau po keleto meto įvyko simbolinis 

abiejų menininkų susitikimas – Franklino D. Murphy 

Skulptūrų sode stovi dvi Lipšico skulptūros ir viena Vildžiūno. 

Žako Lipšico memorialinis muziejus Druskininkuose 

ir nuolatinė ekspozicija atnaujinami remiantis šiuolaikinės 

muzeologijos gairėmis – akcentuojama muziejaus kaip aktyvios 

kūrybinės laboratorijos idėja, atsisakant tradicinės 

pasyvios muziejaus kaip šventovės koncepcijos. 28 Svarbi 

ne tik eksponatų dokumentinė ir estetinė vertė, bet ir tai, 

kokį ryšį muziejus užmegs su lankytojais, su vietos bendruomene. 

Atnaujinamoje ekspozicijoje siekiama informatyvumą 

ir edukaciją derinti su atraktyvumu ir komunikacija. 

Įgyvendinti parodos tikslus padės eksponatais praturtėjęs 

fondas. Planuojama eksponuoti Lipšicų šeimos dovanotas 

menininko litografijas, eskizus, žinomų dailininkų ir 

artimų Lipšico bičiulių sukurtus jo šeimos portretus. Lankytojai 

galės susipažinti su gausia skulptoriaus korespondencija: 

laiškais artimiesiems, bičiuliams menininkams, 

dalykiniu susirašinėjimu su galerijomis. 

Atsižvelgiant į kurortinę Druskininkų specifiką, bus pasitelkiamas 

atraktyvumas, kad muziejuje būtų įdomu skirtingų 

interesų lankytojams. Bus pristatoma ne tik menininko 

kūryba, bet ir jo mintys apie meną, meilę, santykius 

tarp žmonių, visuomenės būklę. Praskleisime skulptoriaus 

kūrybos užkulisius: ryšius su ryškiomis meno pasaulio 

asmenybėmis, su galerijomis, su užsakovais. Papasakosi- 

me apie kūrinių likimą, jų vertinimus. Išsamiai pristatysime 

Lipšico gyvenimą ir kūrybą. Kuriant ekspoziciją, bus 

atsižvelgiama ir į turistų norą geriau pažinti skulptoriaus 

vaikystės ir jaunystės laikų Druskininkus, žydų bendruomenės 

aplinką. 

Rengsime edukacinius užsiėmimus, atgaivinsime gražią 

skulptoriui dedikuotų plenerų idėją. Tikimės, kad muziejus 

stiprins ir kurs naujas Žako Lipšico sąsajs su žemiečiais. 

1 Robert Musil, Mémoires presposthumes, Paris: Seuil, 1965. 

2 Naujausias leidinys: Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė l‘école de Paris aplinkoje, 

Vilnius, 2008. 

3 Ryškiausias pavyzdys: Lipchitz : Les années françaises de 1910 à 1940, Paris, 2004. 

4 Dovanotos šių laiškų kopijos saugomos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muzie- 

jaus (toliau – VVGŽM) fonduose. 

5 Adomas Samogits, Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu, Vilnius, 2010. 

6 Tomas Kavaliauskas in : http://vz.lt/straipsnis/2011/01/07/KOMENTARAS_ekono- 

mines_ydos_ir_dorybes2 

7 Pokalbis su Vladu Vildžiūnu, 2011, balandžio 28 d. 

8 Pokalbis su Adomu Raudžiu-Samogitu, 2011 m. gegužės 5 d. 

9 Pokalbis su Antanu Andrijausku, 2011 m. balandžio 4 d. 

10 Vaidotas Daunys, Proveržiai ir atradimai, Krantai, 1991, Nr. 35/36, p. 67–69. 

11 Eвгения Липщиц, Родословная, 1990, p. 9. 

12 Ten pat. 

13 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. lapkričio 28 d. VVGŽM. 

14 Portrait of artist Jacques Lipchitz. Dokumentinis kino filmas, 1977 m. 

15 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. lapkričio 28 d. VVGŽM, 

16 Portrait of artist Jacques Lipchitz. Dokumentinis kino filmas, 1977 m. 

17 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. lapkričio 28 d. VVGŽM. 

18 Ten pat. 

19 Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė, p. 32. 

20 Adomas Samogits, Mano dienos… Op. cit., p. 60. 

21 Ten pat, p. 47. 

22 Žako Lipšico laiškas Vladui Vildžiūnui, 1972 m., VVGŽM. 

23 A. Samogits, Mano dienos… Op. cit., p. 161. 

24 Žako Lipšico laiškas Vladui Vildžiūnui, 1972 m., VVGŽM. 

25 A. Samogits, Mano dienos… Op. cit. 

26 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. VVGŽM. 

27 Adomas Samogits, Mano dienos… Op. cit., p. 9. 

28 François Mairesse, Pasaulio muziejinimas, in: http://www.bms.edu.lv/resources/ 

2Muziejinimas-prancuz-LT.pdf 

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


DOnATA WenDeRS – fOTOgRAfė 

fILmAvImO AIKšTeLėje 

Vokiečių fotografės Donatos Wenders darbai neatsiejami 

nuo kinematografijos. Daugiausia ji dirba 

filmavimo aikštelėje, fotografuodama filmų scenas. Su 

savo vyru, režisieriumi Wimu Wendersu yra išleidusi 

keletą fotografijos knygų (The Heart Is A Sleeping Beauty 

ir Buena Vista Social Club), dalyvauja fotoparodose. 

Pasak jos, fotografo darbas yra stebėti, bandant portretuose 

perteikti asmenybę per nesuvaidintus gestus, 

mimiką, kūno kalbą. 

Paulius Petraitis: Gal pradėkime nuo to, kaip pasukote 

į kūrybą. 

Donata Wenders: Kai buvau vaikas, sekmadieniai 

būdavo skiriami menui ir nuotykiams. Tėvai, vietoj 

bažnyčios, nors religija vaidino svarbų vaidmenį šeimos 

gyvenime, vesdavosi sesę ir mane į muziejus, teatrą, 

parodas, skaitymus ir koncertus. Užaugau įsitikinusi: 

menas bus esminis mano gyvenime. 

Jūsų, kaip fotografės, darbas glaudžiai susijęs su filmais. 

Kas patraukė pirmiau: kinas ar fotografija? Ir ką 

laikytumėte savo tikrąja profesija? 

Prieš pažintį su Wimu septynetą metų dirbau operatoriaus 

asistente. Apšvietimo įgūdžiai, kompozicija, 

formato ir juostos parinkimas filmui – šios praktikoje 

įgytos žinios, be abejo, padarė įtaką asmeniniam fotografavimo 

stiliui. Dabar laikau save fotografe. 

Kas yra sudėtingiausia fotografuojant filmavimo 

aikštelėje? 

Bandau perteikti įspūdingiausias filmo scenas, pasitelkdama 

perspektyvą, vaizdo gilumą, spalvas, ir, ži- 

noma, aktorius. Diena iš dienos, scena po scenos atspindėti 

filmo atmosferą visais minėtais aspektais yra 

didelis iššūkis. 

Aš mieliau fotografuoju per filmavimą negu prašau 

aktorių, kad pakartotų sceną vėliau. Visų pirma, filmo 

kūrimo laikas yra brangus ir nesinori užlaikyti komandos 

dėl nuotraukų. Antra, aktorių ekspresija yra tikresnė 

ir intensyvesnė, kai jie vaidina prieš kino kamerą, negu 

kai pozuoja fotografijoms. Todėl fotokamerą įtaisau į dėžutę, 

pavadintą „dirižablis“ (blimp), kad jos veikimo garsas 

sumažėtų iki minimumo. Turiu prieiti kiek įmanoma 

arčiau operatoriaus, jei noriu rasti „teisingiausią“ matymo 

kampą. Vien tai kartais būna tikras iššūkis, ypač kai 

kamera įsodinta į steady-cam įrenginį arba kraną. Vietos 

aplink operatorių dažniausiai labai nedaug, tad tenka įsisprausti 

į kampą, kad likčiau nepastebėta. 

Kaip sutikote Wimą Wendersą? 

1992-aisiais Berlyne Wimas kūrė filmą „Toli, taip 

arti!“ (In weiter Ferne, so nah!). Jürgenas Jürgesas buvo 

operatorius, o aš – jo asistentė. 

Kaip režisierius Wimas kėlė pasigėrėjimą. Visi 

jautėme jam didžiulę pagarbą, nes matėme, kaip puikiai, 

iki menkiausių detalių jis išmano savo profesiją. 

Visi stengėsi dirbti dėl Wimo, nes jis vertina sunkų 

darbą ir nepriima to kaip savaime suprantamo dalyko. 

Vertindamas kiekvieno indėlį Wimas – jam tas 

būdinga – sukuria atvirumo, humoro ir entuziazmo 

sklidiną atmosferą. 

Į filmavimo aikštelę jis ateidavo pirmas, išeidavo paskutinis. 

Kai 6 mėnesius drauge kuriamas filmas, visi 

gali labai gerai pažinti vienas kitą. Per filmavimą mudu 

85

nenujautėme bendros ateities. Tik po pabaigtuvių vakarėlio, 

kai abu staiga supratome, kad kasdien jau nebesimatysime, 

pajutome, kokie įsimylėję esame. Pirmiausia 

aš gerbiau Wimą kaip režisierių ir tik po to pamilau 

kaip savo gyvenimo vyrą. 

Koks režisierius yra Wimas? Gal galėtumėte papasakoti 

plačiau apie darbą filmavimo aikštelėje? 

Iki smulkmenų suprasdamas kiekvieną filmo kūrimo 

detalę, ar tai būtų garsas, kamera, dekoras, ar vaidyba, 

Wimas jau po kelių darbo dienų žino, kuo gali 

pasikliauti, o kam reikia vadovauti, norint pasiekti 

reikiamo rezultato. Wimo, kaip režisieriaus, darbas sukoncentruotas 

ne į jį patį, bet į komandos narių artimiausias 

užduotis. 

Nuo pat pradžių jis atlieka mažus ritualus su filmavimo 

grupės nariais: ar tai būtų kavos gėrimas tuo pačiu 

būdu su tuo pačiu žmogumi kiekvieną rytą, ar tam 

tikros temos plėtojimas per pokalbius su kitu asmeniu, 

ir tai tęsiasi iki pat filmavimo pabaigos. Jis sugalvoja 

taiklias pravardes savo komandos nariams, kai kuriuos 

žmones apkabina rytais… Visada per filmavimą vyksta 

daugybė mažų ritualų, su kiekvienu komandos nariu 

Wimas randa ypatingą bendravimo būdą. 

Turėjote progą dirbti su daugybe garsių aktorių: nuo 

Melo Gibsono ir Millos Jovovich (The Million Dollar 

Hotel) iki Timo Rotho (Don’t Come Knocking) ir Den- 

Filmuojant „Milijono dolerių viešbutį“ (rež. Wim Wenders). Donatos WENDERS nuotr. 

niso Hoperio (Palermo Shooting). Ar jie yra reiklesni fotografams, 

dirbantiems filmavimo aikštelėje, pavyzdžiui, 

gal pageidauja, kad būtų išlaikytas tam tikras jų įvaizdis? 

Visi (be išimties) aktoriai nori tinkamai atrodyti 

nuotraukose. Kai kurie bando kontroliuoti kiekvieną 

mygtuko spustelėjimą ir yra lengvai išmušami iš vėžių, 

jei negauna pakankamai laiko pasirengti pozavimui. 

Kiti suteikia daugiau laisvės ir pasitiki fotografu, stengdamiesi 

dirbti drauge su juo, kad išreikštų dalelę savęs. 

Viską lemia asmeninis jų tarpusavio santykis. 

Pavyzdžiui, Milla Jovovich man atrodo mažiausiai 

tuščiagarbiška iš aktorių ir modelių, kuriuos esu sutikusi. 

Ji pasitiki fotografu, o savo mimika ir gestais 

išreiškia tiek pat, kiek ir žodžiais. Esu stebėtoja, o ne 

režisuojanti ir įsakinėjanti fotografė, todėl atvirus „fotopokalbius“ 

su aktoriais vertinu daug labiau nei suvaidintas 

ar surežisuotas pozas. 

Prisidėjote prie Wenderso filmo „Už debesų“ (Beyond 

the Clouds), statyto kartu su Michelangelu Antonioni’u. 

Koks ryšys buvo tarp dviejų režisierių ir kokį Jūs atsimenate 

Antonioni? 

Knygoje „Laikas, praleistas su Antonioni’u“ Wimas 

dienoraščio forma atskleidžia kasdieninius sunkumus 

filmavimo aikštelėje. Antonioni’s patyrė insultą ir galėdavo 

pasakyti vos tuziną žodžių. Tai nėra itin daug režisieriui, 

norinčiam kurti pilnametražį filmą. Prodiuseriai 

paprašė, kad Wimas būtų vadinamasis atsarginis režisierius 

ir jis tapo tarpininku tarp komandos ir 

Antonioni’o. Prieš filmavimą kiekviena scena 

turėdavo būti aptarta, kartais tai trukdavo 

net kelias valandas. Wimas ir Michelangelas 

gerbė vienas kitą, abu elgėsi itin disciplinuotai. 

Filmavimo aikštelėje pasitaikė visko – ir 

laukinio nevaldomo juoko protrūkių, ir staigaus 

pykčio priepuolių. Situacijos, kai laikas 

yra pinigai, kartais tampa labai įtemptos. Išdidžiam 

ir gerbiamam italui nebuvo lengva 

susitaikyti su tuo, kad kažkas kitas atsidurs 

dėmesio centre. Wimas tapo atsidavusiu 

Antonioni’o padėjėju, bet jam teko sugerti 

nemažai senojo meistro frustracijų. 

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

„Pina“ (rež. Wim Wenders) © Neue road movies GmbH, Donatos WENDERS nuotrauka 

Vis dėlto jie liko draugai iki pat Michelangelo mirties. 

Kuriuos Wimo filmus labiausiai mėgstate ir kodėl? 

Šiuo metu tai „Pina“, filmas apie Wimui įdomią asmenybę 

– Piną Bausch. Tai, kaip jis pasakoja apie šokio 

choreografę, yra subtilu ir nuostabiai įtaigu, puiki dermė 

tarp vaizdų ir poetinių vietų. Įstabų Pinos Bausch 

darbą Wimas perkėlė į kino ekraną – apie tai jie abu 

svajojo daugelį metų. 

Be šio, mėgstu daugelį jo filmų, ypač ankstyvuosius. 

„Pina“ nufilmuota naudojant 3D technologiją. 

Wendersas yra vienas iš pirmųjų legendinių režisierių 

(kitas – Werneris Herzogas), naudojančių šią 

techniką. Ką Jūs apie tai manote ir kaip technika paveikė 

filmą? 


Wimas visada domėjosi naujomis technologijomis, 

ypač audiovizualinėje srityje, ir ne kartą buvo šio lauko 

pionierius. Bet ne technologija atvedė Wimą prie Pinos 

Bausch. 3D buvo atsakymas į klausimą, kuris tvyrojo ore 

maždaug du dešimtmečius, nuo tada, kai Wimas ir Pina 

nusprendė kurti filmą kartu. Wimas paprasčiausiai nežinojo, 

kaip galingą Pinos Bausch šokio teatro kalbą perkelti 

į kino ekraną. Kai išvydo pirmąjį 3D filmą Kanuose 

2008-aisiais, suprato, kad trūkstamas elementas – trečioji 

ekrano dimensija. Noras rasti tinkamą išraišką atvedė 

jį prie šios technologijos. Filme „Pina“ šokį matome ne 

tik naujai, nes tai juk 3D, bet apskritai pirmąkart šokis 

kino ekrane yra pilnakraujis, o ne primena liūdną savo 

paties šešėlį. Mano manymu, tai šedevras, o kartu meilės 

laiškas choreografei Pinai Bausch ir jos šokėjams, bylojantiems 

gražia ir subtilia kūno kalba. 

87

Esate minėjusi, kad mieliau fotografuojate moteris, 

nes jos yra labiau „permatomos“, labiau linkusios atskleisti 

save negu vyrai. Kodėl taip yra? 

Taip nesakiau! Mano nuomone, jos labiau geba tapti 

„permatomomis“! 

Kai žiūri į moterį, daug pasako tai, kaip ji juda, kokia 

jos šukuosena, kaip ji kalba… Iš to nesunku suprasti, 

kokios ji nuotaikos, ką galvoja arba ko trokšta. Vyrai 

dažniau išreiškia save darbu nei kasdieniniais gestais, 

apranga ar plaukų kirpimo stiliumi, nebent tie, kurie 

yra truputėlį moteriški. Man labai patinka fotografuoti 

vyrus! Sekėsi užtikti juos „permatomus“ – tuo metu, 

kai jie pasinėrę į darbą arba į šiaip kokį nors veiksmą. 

Iš ko susideda įprastinė Jūsų diena? 

Mano įprastinė diena kas kartą yra vis kitokia, nė viena 

nebūna tokia kaip praėjusi. Jei esame Berlyne, pasirūpiname 

augalais, nemačiusiais mūsų ilgą laiką, pasimatome 

su šeima, su kaimynais ir draugais, parašome laiškus, 

stengiamės pasirengti ateinančiai kelionei. Wimas ir aš 

dažnai keliaujame – reikia dalyvauti įvairiuose projektuose, 

filmuoti ar pristatyti filmą, fotografuoti, ieškoti 

filmavimo vietų ar surinkti komandą, todėl kasdieninės 

užduotys priklauso nuo to, kuo esame užsiėmę. 

Bandome rytą pradėti mažu ritualu – skaitome ištraukas 

iš knygų, kurias branginame. 

Ar galėtumėte išvardyti, pavyzdžiui, penkis Jums labiausiai 

patinkančius Berlyno bruožus? 

Berlynas yra sužeistas miestas. Kiek siekia atmintis, visada 

žiojėjo tarpai tarp namų – atviros erdvės, likusios po Antrojo 

pasaulinio karo. Šios properšos nuteikia mąstyti apie 

žmogaus gyvenimą, kuris nėra idealiai tvarkingas ir gražus. 

Tuo atžvilgiu Berlynas man atrodo labai žmogiškas miestas. 

Tą dieną, kai šios neišreikštos, apleistos erdvės bus sutvarkytos, 

miestas, ko gero, praras dalį savo stiprybės. 

Berlynas apsuptas ežerų, miestiečius siejančių su 

gamta, jame daug medžių, laikau juos tarsi gerais draugais. 

Berlyniečiai yra atviri ir tiesūs, kartais net iki skausmo. 

Kaip susiklostė šis jų charakterio bruožas, man pačiai 

knieti sužinoti. 

Berlynas yra palyginti plokščias, viską galima pasiekti 

dviračiu ir perdaug nepervargsi. Berlyniečiui nelabai 

reikalingas automobilis, manau, tai yra puiku ir labai 

šiuolaikiška. 

Berlynas yra tarsi tavo jausmų veidrodis ir kartu suteikia 

galimybę būti tokiam, koks esi. 

Pastaraisiais dešimtmečiais Berlynas smarkiai keitėsi. 

Ar miestas, kuriame gyvenate, dar primena tą, kuriame 

užaugote? 

Aštuntajame dešimtmetyje Berlynas buvo revoliucingas 

ir smarkus – skubėjo išbandyti naujus dalykus, 

visuomenė keitėsi, veikiama meno ir atsirandančių 

naujų nuomonės reiškimo būdų. Tuo pat metu Berlynas 

buvo atsipalaidavęs. Prisimenu sekmadienius 

be automobilių! Kaip nuostabu tiek seniems, tiek 

jauniems žmonėms. Parkuose vykdavo piknikai. Nusikalstamumo 

lygis buvo itin žemas – siena neleido 

ginklams patekti vidun. Man nebuvo baisu augti 

Berlyne. Jauni vyrukai, kurie nenorėjo tarnauti kariuomenėje, 

iš visos Vokietijos vykdavo į šį miestą. 

Berlynas atrodė sklidinas taikos. Kiekvienas čia buvo 

laukiamas – nesvarbu, blaiviai galvojantis, ramus, 

audringas ar pamišęs. 

Šiandieninis Berlynas kvepia kitaip. Jis tapo internacionaliniu 

didmiesčiu. Niekada anksčiau čia negyveno 

tiek žmonių iš įvairių šalių. Miestas pilnas jaunimo… 

Kiek nerimaudama kartais klausiu savęs, kur dingo 

seni žmonės? Jie mums reikalingi taip pat kaip ir jaunimas. 

Berlynas jaučiasi tarsi jaunas medis, pasodintas 

į istorinę žemę. Kas iš to išsirutulios ir kokią įtaką tai 

darys miesto raidai, parodys ateitis. 

Jei nebūtumėte fotografė ir galėtumėte rinktis kitą profesiją, 

kas Jus domintų? 

Turiu daug interesų, mėgstu studijuoti Bibliją, siūti 

drabužius, eksponuoti kitų menininkų kūrinius… Bet 

kita profesija? Sunku išsirinkti. Jei savyje atrasčiau kitą 

talentą, naudingą aplinkiniams, norėčiau jį pritaikyti. 

Kol kas neatradau. 

Dėkoju už pokalbį. 

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


George MIKELL / jurgis MIKELAITIS 

kodėl zsA zsA pAsAkiAu „ne, ne“ 

Pamenu, viename Romos viešbutyje ilsėjausi po 

varginančio filmavimo Egipte. 

Tai buvo La Dolce Vita – saldaus gyvenimo viršūnė. 

Filmas „Navaronės ginklai“, kuriame vaidinau 

kankintoją sadistą SS kapitoną Seslerį, ir „Didysis 

pabėgimas“, kuriame įkūnijau kitą sadistinių polinkių 

nacį, turėjo didžiulį pasisekimą. Režisierius Johnas 

Sturgesas leptelėjo, atseit vaidmenį „Didžiajame 

pabėgime“ gavau tik todėl, kad nepavyko rasti nacio 

Vokietijoje. 

Atvykau į Romą, ką tik baigęs vaidinti italų vesterne 

„Sacharos avantiūristas“, kuriame atlikau pagrindinį 

vaidmenį, – septynias savaites buvo filmuojama 

įvairiose Egipto vietose. Sunkus darbas. Vaidinau 

po dykumas klajojantį anglakalbį nuotykių ieškotoją. 

Pagrindinį moters vaidmenį atliko anglė, buvusi 

Blue Belle šokėja Paryžiuje, ištekėjusi už italo. Dirbome 

penkias dienas per savaitę, nuo saulėtekio iki 

saulėlydžio. Dienomis pragariškai kaitino. Naktimis 

spaudė stingdantis šaltis. 

Į mano kambario duris kažkas pabeldė. 

Atnešė telegramą iš Helgos Moray, garsios romanistės, 

su kuria dirbau rašydamas filmų scenarijus. 

Perskaičiau: „Mielas George’ai, ar galėtum greičiau 

grįžti namo? Zsa Zsa Gabor bus Londone dešimtą 

dieną, o George’as Sandersas man sakė, kad ji 

norėtų su tavim susitikti. Daugiau naujienų pranešiu, 

kai grįši. Myliu. Helga.“ 

Anuomet Zsa Zsa buvo šlovės viršūnėje, suvaidinusi 

keturiose dešimtyse filmų ir beveik tiek pat 

televizijos šou. Žinoma, pagrindinė šios milžiniškos 

šlovės priežastis buvo ta, kad ji yra Zsa Zsa Gabor. 

George’as Sandersas buvo vienas iš jos vyrų. Nepamenu, 

trečias ar ketvirtas. 

Nedelsdamas nusiunčiau Helgai trumpą telegramą 

– pranešiau laiku atvyksiąs į Londoną susitikti 

su legendine Zsa Zsa. 

Nė nenutuokiau, kodėl ji geidžia pasimatyti su 

manimi. 

Asmeniškai jos nepažinojau. Bendravau su jos 

seserimi Eva. Praėjusiais metais ji buvo atvykusi į 

Londoną ir mudu vakarieniavome Baltojo dramblio 

klube Curzono gatvėje kartu su jos reklamos agentu 

Warrenu Cowanu, kuris gyveno Los Andžele, ir jo 

atstove Londone Margareta Gardner. 

Apie Zsa Zsa žinojau tiek, kiek teko skaityti laikraščiuose. 

Ji buvo garsi. Turtinga. Kino „žvaigždė“. 

Mano galvoje dūzgė jaudinančių minčių spiečius. 

Vos grįžęs į Londoną, paskambinau Helgai. Jos 

nebuvo namie. Atsiliepė George’as Sandersas. Jis 

buvo apsistojęs Helgos bute Albert Hall Mansions. 

Jiedu artimai bendravo nuo jaunystės Holivude laikų. 

89

„Sacharos avantiūristas“. Robertas Sardena – George MIKELL. Filmo kadras 

Paklausiau George’o, kodėl Zsa Zsa nori su manimi 

susitikti. Bet George’as Sandersas neišduodavo paslapčių. 

„Zsa Zsa pati tau pasakys per vakarienę Ritze“, – 

atsakė. Ir pranešė, kurią dieną ir valandą turime susitikti. 

Nieko daugiau. 

Atėjo ta diena. Ir ta vakarienė. Zsa Zsa spinduliavo 

žavesiu ir, žinoma, stačiai varvėjo briliantais. Jos 

riešą puošė kasteto dydžio apyrankė, kurią pardavęs 

galėčiau visą gyvenimą misti vien ikrais, užgerdamas 

juos šampanu. 

„Prašau, vadink mane Zsa Zsa, – švelniai tarė ji, vos 

tik susitikome. – Kreipinys ponia Gabor skirtas svetimiems.“ 

Vakarienei baigiantis ji staiga surimtėjo. 

„George’as sakė, kad parašei filmo scenarijų pagal 

garsųjį Helgos romaną „Mylėk tą valandą“. Jam patiko. 

Sveikinu. Paskambink rytoj. Apie dešimtą ryto, 

branguti. Norėčiau pasikalbėti.“ 

Ir išbėgo. 

Sutrikęs svarsčiau, 

ko gi jai iš manęs reikia. 

Kitą dieną paskambinau. 

Zsa Zsa vėl 

tryško žavesiu. Pasakė, 

kad norėtų su manimi 

bendradarbiauti, nes 

dabar rašanti pjesę, 

kurios „žvaigždė“, suprantama, 

bus ji pati. 

Draugiškai paplepėjome. 

Pasiūlymas atrodė 

įdomus. Pasiteiravau 

apie atlyginimą. 

Nuostabos pritvinkusi 

pauzė. 

„Branguti, ką pasakei?“ 

– paklausė jau ne 

taip meiliai. 

Pakartojau klausimą. 

„Branguti, – šūktelėjo ji į telefoną, – tu dirbsi 

man! Garsiajai Zsa Zsa Gabor! Susitiksi su žymiais 

žmonėmis.“ 

„Ne, ne, Zsa Zsa, – atsakiau suirzęs. – Turiu mokėti 

už butą. Turiu kažkaip gyventi...“ 

Ji griežtai mane nutraukė. 

„Juk tau tai puiki proga, branguti! – suspigo. – Aš 

tave išgarsinsiu!!!“ 

„Turiu užsidirbti pragyvenimui, – atkakliai pakartojau. 

– Pagalvokite apie tai.“ 

Pasakiau jai savo telefono numerį. Jaučiau, kad ji 

nė nesivargina jo užsirašyti. 

Su Zsa Zsa daugiau kalbėtis neteko. 

Negirdėjau, kad ji būtų parašiusi tą pjesę ir joje 

suvaidinusi. 

Iš anglų k. vertė Inga TULIŠEVSKAITĖ 

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


BAltijos šAliŲ posoVietinė kAitA 

ir dilemos: VYkti Ar neVYkti, 

išlikti Ar išnYkti? 

Tomas Kavaliauskas: Savo knygoje „Tapimo europiečiu 

politika: Lenkijos ir Baltijos post-šaltojo 

karo saugumo vaizduotė“ (The Politics of Becoming 

European: A Study of Polish and Baltic post-Cold 

War Security Imaginaries) be kita ko aptariate ir 

požiūrius į karą Irake. Ar vertėjo Vilniaus dešimtukui 

jį paremti? Juk pokomunistinės šalys šį karą palaikė 

ne dėl moralinių priežasčių, o pragmatiniais sumetimais 

– kad būtų lengviau įstoti į NATO. Makiaveliškas 

Naujosios Europos žingsnis... 

Maria Mälksoo: Baltijos šalių sprendimą paremti 

karą Irake laikau ganėtinai liūdnu ir apgailėtinu pokomunistinės 

istorijos puslapiu. Estijos prezidentas 

Lennartas Meri’s manė, kad „tarptautinė teisė – tai 

mūsų (mažų valstybių) atominė bomba“, ir ji turėjo 

būti susprogdinta pragmatiniais tikslais – siekiant 

„būti su amerikiečiais jiems reikiamą valandą“, mat 

senųjų europiečių nuokrypis į Rusiją yra įtartinas. 

Tad natūralu, kad bendras politinis klimatas, sukurtas 

JAV prezidento George’o Busho administracijos 

Kaimynystė 

Su Maria MäLkSoo, Estijos Tartu universiteto Vyriausybės ir politikos instituto 

vyresniąja tyrinėtoja, kalbasi Tomas kAVALIAuSkAS 

retorikos („karas su terorizmu“, „tie, kurie ne su 

mumis, tie prieš mus“), trukdė Baltijos trijulei priimti 

niuansuotą sprendimą dėl invazijos į Iraką. 

2003-iaisiais NATO struktūra sudrebėjo. Rusija 

netgi siūlosi dalyvauti kuriant globalinį saugumą, tiesa, 

Wikileaks pateikė informacijos, kad JAV planuoja 

naują gynybos programą Baltijos šalyse, nukreiptą 

prieš potencialią Rusijos grėsmę. To imtasi iškart po 

Rusijos ir Gruzijos konflikto. Vokietija tokiems planams 

nepritarė, ir tai verčia prisiminti liūdnai pagarsėjusį 

1939-ųjų paktą. Vladimiras Piontkovskis, prieš 

trejetą metų skaitydamas viešą paskaitą VDU Politikos 

mokslų ir diplomatijos fakultete, sakė: jei Rusija 

būtų viena prieš vieną su Europa, rusai laimėtų. Piontkovskis 

turėjo omenyje ne karinę „vienas prieš vieną“ 

situaciją, greičiau realpolitik žaidimus, naudojant ekonomines 

priemones. Ar sutinkate su tokia pozicija? 

Esu įsijautusi į Baltijos šalių polinkį labai dramatiškai 

žvelgti į saugumo perspektyvą, nors ir esame 

91

tarpatlantinio aljanso nariai. Bet taip pat įtariu, kad 

tokie svarstymai gali būti nesveikai perdėti – norėčiau 

tikėti (prisiminkime Foksą Mulderį iš paslaptingųjų 

X-Files!), kad Piontkovskis yra pernelyg 

radikalus pesimistas. Baltijos valstybėms išeitų į 

naudą turėti omenyje, kad NATO, bent vieną savo 

sąjungininkę palikusi likimo valiai, pasirašytų aljanso 

mirties nuosprendį. Tai, žinoma, nereiškia, kad 

šiuolaikinė saugumo politika neturi nieko bendra 

su sukta Clausewitzo strategija, kai „karas tęsiamas 

kitomis priemonėmis“, tarp jų ir ekonominėmis, tai 

ypač akivaizdu Rusijos santykiuose su Latvija. 

Tragedija Smolenske – vis dar itin jautri tema. Ar 

Lenkija nebuvo pernelyg atsipalaidavusi, manydama, 

kad Katynė dukart neįvyksta, ypač po 70 metų? Ar 

nesklandė mistinė dvasia virš Smolensko oro uosto? 

Shakespeare’o Hamletas po susitikimo su tėvo šmėkla 

neprarado budrumo… „Dūmai virš Katynės“ (skolinuosi 

Jósefo Mackiewicziaus sukrečiančios esė pavadinimą), 

deja, vis dar neišsisklaidė… 

Galite tai vadinti estišku nejautrumu, bet, mano 

nuomone, Smolensko katastrofa tiesiog parodė 

siaubingas paprasčiausios nesėkmės proporcijas. 

Palyginusi, kas apie „Katynę–2“ rašyta Baltijos šalyse, 

pastebėjau, kad paslėptų prasmių ir įvairių sąmokslo 

teorijų intensyvumas didžiausias Lietuvoje. 

Pavyzdžiui, Estijoje nerasime Vytautui Landsbergui 

prilygstančio politiko, kuris taip spekuliuotų užuominomis 

apie „tikrąjį“ Smolensko katastrofos kaltininką. 

Mano vaizduotė šios tragedijos atžvilgiu taip 

pat ne tokia laki kaip jūsiškė: manau, kad apokaliptinio 

spektaklio scenas primenančios nelaimės kartais 

tiesiog ima ir įvyksta. 

Studijavote Kembridže. Kokia tai buvo patirtis? Ar 

ji padeda siekti objektyvumo? 

Manau, kiekvienas, kuriam tenka laimė metus 

ar daugiau praleisti izoliuotame akademiniame 

Oxbridge’o rojuje, pritars teiginiui, kad ši vieta unikali, 

išskirtinai tinkama akademiniam darbui, bet 

kartu dusinanti, nes esi visiškai atitrauktas nuo „re- 

alaus pasaulio“. Ketveri metai Kembridže man tikrai 

padėjo įgyti labai reikalingą distanciją su Baltijos 

šalių ir Lenkijos saugumo vaizdiniais, o nuostabi 

universiteto biblioteka paskatino universaliau vertinti, 

kaip Baltijos ypatumai atitinka postkolonializmo 

sindromą. Kita vertus, faktas, kad disertaciją 

parašiau Kembridže, o ne Briuselyje, Paryžiuje ar 

Londone, taip pat prisidėjo, kad empirinę žiūrą išstūmė 

teorinė. Įsitikinau: jei nori pamatyti daiktus 

iš arčiau, reikia nuo jų atsitraukti. 

Na, tai pabandykime iš atstumo pažvelgti į 2010-ųjų 

gegužės 9-ąją. Maskvos Raudonąja aikšte 65-ųjų metinių 

proga žygiavo 10 500 Rusijos kareivių su istorinėmis 

uniformomis. Kai kurie nešė transparantus 

su Stalino portretu, su kūju ir pjautuvu, su užrašu 

„Sovietų Sąjunga“. Paradą stebėjo Vokietijos kanclerė 

Angela Merkel (beje, JAV Prezidentas Barackas Obama 

iškilmėse nedalyvavo), Estijos prezidentas Toomas 

Hendrikas Ilvesas, Latvijos prezidentas Valdis Zatleras 

(Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės Maskvoje 

nebuvo). Ar toks Estijos ir Latvijos diplomatinis 

elgesys nekoreguoja ir požiūrio į Ribbentropo–Molotovo 

slaptuosius protokolus, o gal net savotiškai išduoda 

sakralią 1989-ųjų išsivadavimo iš okupacijos 

prasmę? 

Visų pirma Estijoje ir Latvijoje, skirtingai nei 

Lietuvoje, totalitarizmo simboliai įstatymiškai nėra 

uždrausti. Estijoje įstatymo projektą, kuris būtų uždraudęs 

demonstruoti Sovietų Sąjungos ir nacistinės 

Vokietijos vėliavas, kitus šių režimų simbolius, parlamentas 

atidėjo 2007 m., ir nors ši tema vis iškildavo, 

trūko politinės iniciatyvos baigti svarstymus. 

Kodėl nesutapo Baltijos šalių požiūris į dalyvavimą 

Antrojo pasaulinio karo metinių minėjime 

2010-aisiais Maskvoje? Manau, reikėtų aptarti kelis 

svarbius aspektus. Pirma, pasikeitė Estijos prezidentūros 

dinamika. Tas pats klausimas, ar Baltijos 

prezidentams vykti į Maskvos paradą, ar ne, buvo 

karštai diskutuojamas ir 2005-aisiais. Tada viena 

iš trijų Baltijos valstybių „pakišo kiaulę“ – Latvijos 

prezidentė Vaīra Viķe-Freiberga nusprendė daly- 

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

vauti. Estijos Prezidentas Arnoldas Rüütelis (kuris 

Europos „išvadavimo“ iškilmėms Maskvoje teoriškai 

turėjo būti mažiau jautrus dėl komunistinės savo 

praeities, palyginti su Toomasu Hendriku Ilvesu, 

įsitikinusiu antikomunistu) ir Lietuvos Prezidentas 

Valdas Adamkus liko namuose. Nors ontologinio 

saugumo požiūriu Baltijos lyderių nenoras prisijungti 

prie pompastiško ir nesavikritiško „pergalės 

prieš blogį“ šventimo Maskvoje 2005-aisiais yra visiškai 

suprantamas, Viķe-Freibergos žygis į Maskvą 

pasirodė kur kas vaisingesnis negu pasyvi Estijos ir 

Lietuvos pozicija. 1 

Kalbant iš esmės, požiūris į Ribbentropo–Molotovo 

paktą ir tragiškas jo pasekmes Baltijos šalims 

tikrai nesikeičia. Gal tik atsirado daugiau pragmatizmo, 

bent jau Estijoje ir Latvijoje, palyginti su 

ideologiškai atkaklia Lietuvos laikysena politinės 

atminties atžvilgiu. Nederėtų pamiršti, kad Rusijos 

prezidento Dmitrijaus Medvedevo politinės atminties 

linija bent jau taktiškai yra švelnesnė, negu buvo 

Vladimiro Putino pozicija, labiau atsižvelgianti į 

kitų kančias ir linkstanti ieškoti kompromisų. Tad 

Estijos ir Latvijos prezidentų dalyvavimas Antrojo 

pasaulinio karo pergalės iškilmėse, be kitų dalykų, 

atspindi ir norą pripažinti šį retorinį posūkį. 

Ilvesas dar 2005-aisiais, kai vyko karšti ginčai 

„vykti ar nevykti“ į Maskvą, nepritarė prezidento 

Rüütelio apsisprendimui nevykti. Jis argumentavo 

tuo, kad estai (galbūt ir baltai plačiąja prasme) 

turėtų pripažinti faktą: jų kančios sovietų okupacijos 

metais nebuvo unikalus reiškinys, palyginti su 

kitomis Vidurio Rytų Europos tautomis (istorikas 

Timothy’s Snyderis šį regioną jausmingai pavadino 

Antrojo pasaulinio karo „kraujo žemėmis“). 2 Ilvesas 

pabrėžė, kad bet kuri Vidurio Rytų Europos šalis 

galėtų laikytis griežtos pozicijos: „Mes į Maskvą nevyksime!“, 

nes išvadavimą iš nacių pakeitė sovietų 

okupacija ir represijos. Pasak Ilveso, reikėtų vengti 

neigiamai išsiskirti iš kitų Europos šalių, nors ir 

sunku nepripažinti, kad Baltijos šalys – tai išskirtinis 

atvejis Antrojo pasaulinio karo, nacių ir sovietų 

okupacijų kontekste. Vis dėlto istorinių kančių ir 


kankinystės nereikėtų stengtis paversti kapitalu, istorinės 

tragedijos neturėtų tapti instrumentais, kuriais 

tvarkomi dabarties užsienio politikos reikalai. 

Ilvesas 2005-aisiais glaustai suformulavo: 

„Mūsų kančios yra mūsų pačių reikalas... Niekam 

kitam jos nerūpi taip, kaip mums, niekas, išskyrus 

lenkus, tinkamai nepasirūpins žudynių Katynės 

miške atminimu. [...] Mums reikia modernaus naratyvo. 

Jei priklausome Vakarams, turime elgtis atitinkamai.“ 

3 

Taigi sprendimas vykti į Maskvą 2010-aisiais buvo 

labai pragmatiškas pasirinkimas, siekiant neišsiskirti 

plačioje Europos kanvoje, netapti „ypatingu atveju“, 

nors pats Antrojo pasaulinio karo kontekstas Baltijos 

valstybes ir paverčia tuo ypatingu atveju... Ilveso 

oficialūs argumentai, kodėl jis vyksta į Maskvą, buvo 

pagrįsti suderinamumo principu (iš dalies tai toks 

pats rezonansas, kaip ir Rusijos oficialiosios atminimo 

politikos pokytis, įvykęs po lėktuvo katastrofos 

Smolenske). Estijos prezidentas sąmoningai vengė 

sovietų atsakomybės temos ir susitelkė ties aukomis, 

o ne ties karo laimėtojais ir pralaimėtojais. 

Konceptualiame lygmenyje keltinas klausimas, kokiu 

laipsniu Estijos ir Latvijos perspektyva vis dėlto 

skiriasi nuo Rusijos išvadavimo/okupavimo diskurso? 

Estijos, Latvijos ir Lietuvos Antrojo pasaulinio karo 

vertinimas fundamentaliai skiriasi nuo oficialaus 

Rusijos požiūrio į karo tikslus, padarinius ir prasmę. 

Nepaisant Estijos ir Latvijos prezidentų pragmatiško 

sprendimo patvirtinti Baltijos šalių „normalų europietiškumą“, 

t. y. Europos Antrojo pasaulinio karo 

aukas paminėti Maskvoje, komunistinio palikimo 

vertinimai Baltijos šalyse ir Rusijoje yra visiškai 

skirtingi, nes skirtingas ontologinis jų pamatas. Antrasis 

pasaulinis karas suvaidino esminį vaidmenį, 

formuojant modernų Rusijos ir Baltijos šalių tapatumą, 

todėl atminties tema esmiškai svarbi jų egzistenciniam 

(arba tapatumo) saugumui. 

Kaip minėjau, totalitarizmo simboliai nėra oficialiai 

uždrausti nei Estijoje, nei Latvijoje, todėl, kalbant 

93

formaliai, čia nėra jokio paradokso. Kitas klausimas: 

ką Baltijos šalių lyderiai išpeš, jei ir toliau ignoruos 

paneuropietiškus minėjimus? Manau, Viķe-Freibergos 

2005-aisiais pasirinkta taktika diplomatiniu 

požiūriu buvo produktyvesnė nei virimas savo istorinių 

kančių sultyse. Diplomatiškai žvelgiant, prasmingiau 

viską ir visur aktyviai aiškinti, pasiunčiant 

Baltijos žinutę, negu iš visur save eliminuoti. Manau, 

kalbame apie tai, ką bendra turime su Europa, 

ką bendra turėjome karo metais ir kas mus vis dar 

skiria. Diplomatinis pranešimas – žodžiu ar kūno 

kalba – turi būti atitinkamai nušlifuotas ir tikslingai 

nukreiptas. Paprasčiausiai likti nuošalėje ir pasyviai 

pripažinti kieno nors kito (o jis nebūtinai mums 

draugiškas) kalbėjimą nėra labai išmintinga. Taigi 

mūsų pasirinkimas toks: mėginame visai Europai ir 

Rusijai aiškinti savo istoriją ir ypač sudėtingą padėtį 

Antrojo pasaulinio karo fone. Manau, informacijos 

amžiuje tylėjimas ir atsiskyrimas nėra tinkamiausia 

laikysena. 

Kokią įtaką Estijos ir Latvijos sprendimams dėl 

kelionės į Maskvą švęsti „išvadavimo“ padarė gausi 

rusakalbių populiacija šiose valstybėse? 

Nematau esminio skirtumo, tik stilistinį. Nei 

Estijoje, nei Latvijoje nekvestionuojamas sovietų 

okupacijos faktas, tačiau įdomu tai, kad atsirado 

įvardijimas „okupacijos naratyvas“ arba „okupacijos 

teorija“, kuris kartais vartojamas akademiniuose 

tekstuose, oficialiose diskusijose. Pavyzdžiui, teisėjas 

Myersas kontroversiškoje Europos Žmogaus Teisių 

Teismo byloje 2008-aisiais patenkino „raudonojo 

partizano“ Vasilijaus Kononovo ieškinį Latvijai: 

už taikių gyventojų žudymą Antrojo pasaulinio karo 

metais jis buvo nuteistas neva nepagrįstai [vėliau 

Latvija įteikė apeliaciją ir ankstesnis nuosprendis 

buvo panaikintas, – red.]. 

Nemanau, kad reliatyvus rusakalbių skaičius lemia 

vidinę Baltijos dinamiką, apsisprendimą, vykti 

ar nevykti į Maskvą. Tai labiau susiję su besikeičiančia 

vidaus politika, kuri kartais būna gluminanti – 

Rusijai draugiškas buvęs komunistas Rüütelis, atro- 

dytų, kur kas tinkamesnis kandidatas dalyvavauti 

pergalės parade 2005-aisiais nei proeuropietiškas 

atlantistas Ilvesas, bet vis dėlto atsitiko atvirkščiai. 

Pragmatiškam ir į rezultatus orientuotam Ilvesui 

teko nevaisingai ir vis iš naujo aiškinti „Baltijos šalių 

Antrojo pasaulinio karo istoriją“ platesnei, bet ne 

itin susidomėjusiai Europos bendruomenei. Trumpai 

tariant, po to, kai Viķe-Freiberga savo dalyvavimu 

Maskvoje 2005-aisiais nusiuntė „Baltijos žinutę“, 

tapo natūralu, kaip išsitarė Ilvesas, „tą dieną būti su 

europiečiais“. 

Lietuva atkakliai (kai kam atrodo užsispyrusiai) 

reikalauja Rusijos, kaip Sovietų Sąjungos paveldėtojos, 

politinio atsiprašymo dėl sovietinės okupacijos. 

Tai tikriausiai susiję su „įgimtu politiniu stiliumi“ 

[native political style], kai (reliatyviai) remiamasi istorine 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtimi 

šiame regione, nekreipiant dėmesio į tai, kad dabar 

ji yra maža, nereikšminga ir subordinuota valstybė, 

kaip ir Estija su Latvija, nors lietuvių populiacija vis 

dėlto didesnė. Visi gerai žinome, kad Lietuva pasirinko 

skirtingą stilių ir atsiskirdama nuo Sovietų 

Sąjungos 9-ojo dešimtmečio pabaigoje–10-ojo pradžioje, 

tačiau kažin ar kas nors nesutiks, kad visos 

trys Baltijos valstybės pasiekė to paties, nors jų keliai, 

kuriais eita į politinį tikslą, ir atminimo politika 

santykiuose su Rusija šiek tiek skyrėsi. 

Bronzinio sovietų kareivio istorija Taline 2007-aisiais, 

dėl to kilusios protesto riaušės atvėrė dramatišką 

plyšį tarp dviejų interpretacinių perspektyvų. 

Manyčiau, jei paminklas būtų perkeltas 1989-aisiais, 

vargu ar nors vienas Estijos rusakalbis būtų tam priešinęsis. 

Šiuo atžvilgiu laiko poveikis paradoksalus – 

užuot mažinęs, jis didina „idėjinį“, nes etniniu jo nepavadinsi, 

jautrumą… 

Sutinku. Šiuo atžvilgiu 1990-aisiais (gal net 

ir 1989-aisiais) Bronzinio kareivio iškeldinimas 

techniškai, diplomatiškai ir emociškai būtų buvęs 

daug paprastesnis. Kitas variantas: buvo galima 

atidėti tai vėlesnei ekspozicijai, pasakojančiai 

apie komunizmo nusikaltimus Estijoje, turiu 

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

omenyje Talino Okupacijos muziejų. Prisiminkime 

garsiąją Marko Soosaaro, meno kolekcininko ir 

dokumentinių filmų režisieriaus, instaliaciją „Sudie, 

XX amžiau!“ – vietoj Lenino galvos jis uždėjo blyksinčią 

šviesą. 

Esmė ta, kad vėlesni mėginimai rekonceptualizuoti 

ir praplėsti semiotinį Bronzinio kareivio prasmių 

landšaftą, siekiant apimti skirtingas ir prieštaringas 

interpretacijas, buvo nesėkmingi. Konfliktas 

2006–2007 m. augo, tempėsi. Nepamirškime ir to, 

kokia skirtinga buvo Rusijos atminimo politika 

1990-aisiais ir 2000-aisiais. Taigi Bronzinio monumento 

problema turėjo būti išspręsta. Iškeldinimo 

procesas buvo skausmingas, Estijos vyriausybė galėjo 

visa tai padaryti geriau, tačiau sprendimas iškelti 

monumentą į karių kapines galiausiai pasirodė 

teisingas. 

Politiniai monumentai iškeldinami, bet Dauguva 

visada tekės tarp Latvijos ir Rusijos, Nemunas – 

tarp Lietuvos ir Baltarusijos, o ežeras Peipsi-Pihkva 

liks didžiausiu ežeru/siena tarp ES ir Rusijos. Kokiu 

laipsniu riaušės dėl Aliošos Taline buvo geopolitinis 

veiksmas? Ar tikrai tai tik „vienos nakties įvykis“ be 

geopolitinių padarinių? 

Mano supratimu, Bronzinio kareivio perkėlimas 

nėra geopolitinis įvykis. To siekiant, reikėtų iškeldinti 

Talino geopolitinį simbolį – rusų ortodoksų 

Aleksandro Neviškio cerkvę Toompea, stovinčią 

priešais Estijos parlamentą… Tikriausiai neverta 

perdėti Bronzinio kareivio dramos reikšmės. Juk kas 

ten viso labo buvo? Protestas dėl Bronzinio kareivio 

perkėlimo pademonstravo nebent esamą geopolitinę 

sieną tarp valstybių, o tai tinka ir kitoms Baltijos 

šalims… 

Neseniai girdėjau pajuokavimą: „Lietuvių emigracija 

į Vakarų Europą baigėsi, prasideda evakuacija.“ 

Turimas omenyje spartus populiacijos mažėjimas. 

Kyla išnykimo pavojus. Estija dar mažesnė negu Lietuva. 

Ar pas jus taip pat svarstomas galimas estų išnykimas? 

Ar Estijos liberalų ir nacionalistų pozicijos 


šiuo klausimu sutampa? Kaip Jūs vertinate estų, latvių 

ir lietuvių migraciją globalizacijos procesų kontekste? 

Estų egzistencinė baimė, kad tauta išmirs, yra 

nuolatinė ir gerai reflektuojama. Tą rodo priimami 

įstatymai, tokie kaip „tėvų algos“, bandant skatinti 

gimstamumą. Turime programą „Talentai, grįžkite 

namo!“ – ji skirta daugiausia jauniems į užsienį 

išvykusiems talentingiems žmonėms, kurie jaučiasi 

pernelyg kvalifikuoti, kad galėtų dirbti Estijoje. 

Ši iniciatyva, viliuosi, dar duos vaisių. Kampanijos 

kritikai – taip pat ir žmonės, ieškantys gilesnių 

priežasčių, dėl kurių vertėtų rinktis savo šalį vietoj 

svetimos – problemą įžvelgia ne tiek dėl to, kad Estijoje 

sunku įsidarbinti, kiek dėl visuomenės uždarumo, 

slogios nepakantumo kitiems ir kitokiems 

atmosferos. Naujausia 30 turtingiausių pasaulio 

valstybių [joms priklauso ir Estija, – red.] Ekonominio 

bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 

(OECD) ataskaita, rodo, kad estų netolerancija didėja 

– pats faktas, kad OECD sąraše Estija yra visų 

netolerantiškiausia šalis, daug kam atvėrė akis. Bet 

tik laikas parodys, ar ši liūdna statistika atvers akis 

ir politikams. 

Dėkoju už pokalbį. 

Pokalbis iš ciklo, rengiamo vykdant projektą „Podoktorantūros (post doc) 

stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje”, finansuojamą Europos Sąjungos struktūrinių 

fondų. 

1 Maria See Mälksoo, (2007) ‘The First Lady of the Baltic „Memory Offensive“‘, 

Diplomaatia no 47 (August); available at http://www.diplomaatia.ee/index. 

php?id=242&L=1&tx_ttnews[tt_news]=292&tx_ttnews[backPid]=310&cHash 

=9f2314765d. 

2 Timothy Snyder, (2010) Bloodlands: Europe between Hitler and Stalin. New 

York: Basic Books. 

3 Toomas Hendrik Ilves, (2005) Külm rahu [Cold peace], Diplomaatia no 20 

(May). 

95

Tomas MANUSAdŽIANAS 

Ar julijA tYmošenko tAps 

ukrAinos mortA BoreckAjA? 

Toks klausimas gali pasirodyti sunkiai suvokiamas dėl 

tolimos ir miglotos paralelės tarp dviejų žymių moterų 

– rytų slavų erdvės politinių figūrų. Morta Boreckaja 

suvaidino svarbų vaidmenį XV a. Rusijos istorijoje, o Julija 

Tymošenko yra ryški šiuolaikinės Ukrainos politikė. Kas 

galėtų jas sieti? 

Apie Mortą Boreckają ne daug kas iš lietuvių yra girdėjęs. 

O gaila. Turint omenyje, kaip glaudžiai mūsų istorija 

susijusi su Rusija, reikėtų žinoti pagrindinius istorinius kaimynų 

veikėjus. Juo labiau kad Morta Boreckaja tiesiogiai 

susijusi ne tik su laisvės1 likimu rytų slavų erdvėje (bent 

jau maskoliškoje jos dalyje), bet ir su Lietuva. Tai aptarsime 

vėliau, o dabar tik paminėkime, kad Morta Boreckaja buvo 

stambi Didžiojo Naugardo žemvaldė ir politinė veikėja. 

Tuo metu Naugardas buvo valdomas demokratiškai, svarbiausius 

nutarimus priimdavo večė – tam tikra liaudies susirinkimo 

atmaina. XV a. II pusėje kilus Maskvos grėsmei, 

Morta tapo bene pagrindine Naugardo savarankiškumo 

gynėja. Vėliau rašytojai pavertė Mortą rusiškos laisvės, kurią 

įkūnijo Naugardo večės varpas, simboliu. Po 1478 m. 

miesto užkariautojai išvežė jį Maskvon „su kitais varpais 

skambėti“. 

Apie Juliją Tymošenko greičiausiai yra girdėjęs kiekvienas 

lietuvis. Iš kitų šiuolaikinių Ukrainos politikų 

Tymošenko ryškiai išsiskiria ne tik savo moteriškumu, 

bet ir energija, radikalumu, polinkiu į reformas, į populizmą 

ir šou blizgesį. Pradėjusi savo kelią kaip smulki 

Dnipropetrovsko verslininkė, Julija padarė svaiginamą 

karjerą, perėjusi į Ukrainos dujų sektorių ir kuriam laikui 

jį, galima sakyti, monopolizavusi, tapdama vienintele 

moterimi oligarche ne tik Ukrainoje, bet ir visoje 

buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje. Žurnalistų teigi- 

mu, XX a. pabaigoje ji galėjo kontroliuoti apie 20 proc. 

Ukrainos bendrojo nacionalinio produkto 2 arba apie 

25 proc. Ukrainos ekonomikos 3 (sic!). 

Politinės karjeros pradžioje Tymošenko tapo Viktoro 

Juščenko 4 vyriausybės vicepremjere, 1999–2001 m. rūpinosi 

kuro ir energijos sektoriumi, du kartus – 2005 m. 

ir 2007–2010 m. – buvo premjerė. Per 2010 m. Ukrainos 

prezidento rinkimus ši politikė antrame ture nežymiai 

nusileido Viktorui Janukovyčiui (45,47 proc. prieš 

48,95 proc.). Ji vadovauja partijai Batkivščina (Tėvynė) 

ir Julijos Tymošenko blokui (JTB). Suvaidinusi svarbų 

vaidmenį, kai 2001 m. įsiplieskė protestai dėl žurnalisto 

Heorhijaus Gongadzės nužudymo, Tymošenko per 

Oranžinę revoliuciją 2004–2005 m. tapo viena iš pagrindinių 

Juščenko sąjungininkių kovoje su prezidento Leonido 

Kučmos režimu ir rinkimų klastojimu. Būdama 

vykdomojoje valdžioje pasižymėjo ne tik populizmu, bet 

ir bandė reformuoti ekonomiką. 5 Tymošenko ne kartą 

buvo kaltinama įvairiais ekonominiais nusikaltimais. 

Kaltinimai ypač sustiprėdavo, kai politikė tapdavo neparanki 

valdžiai. 2001 m. atleista iš vicepremjerės pareigų ir 

įsitraukusi į kampaniją prieš prezidentą Leonidą Kučmą, 

ji kelis mėnesius praleido kalėjime. Nauji kaltinimai dėl 

įgaliojimų viršijimo, būnant premjere, iškelti po pralaimėtų 

prezidento rinkimų. Dėl spalvingos verslo ir politinės 

karjeros žurnalistai sugalvojo Juliai (taip familiariai 

ji vadinama) įvairiausių pravardžių – dujų princesė, ledi 

Ju, Ukrainos Žana d‘Ark, geležinis Maidano angelas... 

Aiškumo dėlei apsibrėžkime, kas laikytina rytų slavų 

erdve. Tai trijų tautų – ukrainiečių, rusų ir baltarusių – 

gyvenamos teritorijos. Šioje erdvėje IX a. susikūrusią (ar 

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

variagų sukurtą) rytų 

slavų valstybę paprasčiausia 

būtų vadinti 

taip, kaip ji pati save 

vadino – Rusia (Русь). 

Ar yra skirtumas 

tarp Rusios ir Rusijos 

(Россия)? Nesigilindami 

į šią problemą, 

kurios iki šiol nėra 

galutinai išsprendę 

nei istorikai, nei politikai, 

pažymėkime, 

kad Rusios ir Rusijos 

tapatinimas nėra savaime 

suprantamas 

dalykas. Neatmestina 

galimybė, kad Rusios ir Rusijos santykis yra panašus (bet 

ne tapatus!) į Frankijos (t. y. frankų valstybės; pr. Francie) 

ir Prancūzijos (France) santykį. Sutapatinti Frankijos 

ir Prancūzijos neleistų tai, kad iš frankų kilo mažiausiai 

dvi tautos (ir valstybės), t. y. prancūzai ir vokiečiai. Todėl 

neįmanoma atmesti Vokietijos teisių į Frankijos paveldą. 

Ir ne tiek svarbu, kad pakitęs frankų vardas perėjo prancūzams. 

Panašiai senojo Rusios vardo sugraikintą variantą 

perėmė Maskvos valstybė. Nors šalies ar tautos vardas 

yra labai reikšmingas požymis, tačiau vien jo perėmimas 

nerodo tiesioginio tęstinumo. Juk estų niekas nelaiko 

baltų palikuonimis, nors jie perėmė senąjį aisčių vardą. 

Ir atvirkščiai – tai, kad ukrainiečiai ir baltarusiai istorijos 

būvyje pakeitė savivardį, nepaneigia Ukrainos ir Baltarusijos 

teisių į senosios Kijevo Rusios paveldą (kaip ir Vokietijos 

teisių į Frankijos palikimą). 6 Nesiveldami į šią (Kijevo) Rusios/Rusijos koliziją, toliau 

kalbėdami apie bendrą trijų tautų valstybę visiškai atsisakysime 

rus- šaknies, apsiribodami neutralesne Kijevo valstybės 

sąvoka. Mums rūpimos politinės figūros veikia jau 

po Kijevo valstybės suirimo XII a. pradžioje, todėl mums ir 

prireiks rytų slavų erdvės apibrėžimo, apimančio visą istorinę 

šių trijų tautų (ukrainiečių, baltarusių, rusų) raidą tiek 

erdvės, tiek laiko požiūriu. 

Vėl grįžkime prie dviejų iškilių moterų. Kas tarp jų bendra, 

išskyrus tai, kad tiek Boreckaja, tiek Tymošenko savo 

gyvenamuoju laiku viena buvo, kita yra ryškiausios moterys 

politikės visoje rytų slavų erdvėje? 

Pirmiausia jas sieja dar vienas formalus požymis – pasakiški 

turtai. Apie Tymošenko turtus, kurių realus dydis yra 

spėlionių objektas, jau užsiminėme, o Boreckiams ir Mor- 

Tą turėjo galvoje žymusis tai, po vyro mirties likusiai našle ir giminės vyriausiąja, pri- 

ukrainiečių istorikas Michailo Hruševskis rašydamas ne klausė nesuskaičiuojamos žemės valdos Naugardo impe- 

Ukrainos, bet Ukrainos-Rusios istoriją. Ir, matyt, instinktyrijos šiaurėje. Boreckiai buvo bene pirmaujanti Naugardo 

viai tą jaučia baltarusiai, kurie savo šalį vadina Baltąja bojarinų 

Rusia (Беларусь). Taigi po Sovietų Sąjungos išardymo 

sovietiškai rusišką Baltarusiją (Белоруссия) neatsitiktinai 

pakeitė išdidžiai skambanti Baltosios Rusios Respublika 

(Республика Беларусь) – toks oficialus rusiškas šios 

valstybės pavadinimas. Gaila, kad lietuvių kalbos strategai 

nepastebėjo šio reikšmingo niuanso. 

7 Morta Posadnikė. Klavdijaus Lebedevo 

paveikslo „Naugardo večės sunaikinimas“ 

(1889) fragmentas 

Julija Tymošenko 

giminė, kolonizavusi Š. Dvinos žemes. Boreckių 

turtų ir galios šaltinis buvo šiaurinės žemės. Naugardui ne 

vieną kartą teko dėl Dvinos kovoti su Maskva. Suprantama, 

siekis šiaurines Naugardo žemes ir savo latifundijas 

apginti nuo augančio Maskvos apetito, buvo vienas iš pagrindinių 

antimaskvietiškos Boreckių ir kitų Naugardo 

bojarinų laikysenos motyvų. Tačiau materialinio dėmens 


97

nereikėtų pervertinti. Laisvė buvo naugardiečių kraujyje ir 

neturtingieji ją gynė dar atkakliau negu daugelis bojarinų, 

vėliau apsigavusių, nes patikėjo netikromis Ivano III garantijomis, 

kad jų tėvonijos nebus liečiamos, todėl sutikusių 

atsisakyti večės ir tapti didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. 

Lenkų tarpukario istoriko Felikso Koneczny’o manymu, 

laisvės šūkiai, skambėję Naugardo gatvėse XV a. pabaigoje, 

atėjo ne iš Vakarų Europos, bet buvo dar senųjų skandinavų 

IX a. į Naugardą atneštos laisvės sampratos apraiška. 8 

Būtent su Morta Boreckaja siejami didžiausi protestai večėje 

1470 ir 1471 m. sandūroje, programinis jų šūkis buvo: 

„Nenorime Maskvos didžiojo kunigaikščio, nei vadintis jo 

tėvonija – esame laisvi žmonės, Didysis Naugardas […], bet 

norime Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio 

Kazimiero.“ 9 Kad apjuodintų tokių „išsišokimų“ organizatorę, 

„papirkinėtoją“ ir „klastingiausią moterį“ Mortą, 

Maskvos metraštininkui prireikė vos ne viso biblinių neigiamų 

moteriškų epitetų arsenalo – nuo Samsono žudikės 

Dalilos iki karalienės Erodiadės, prisidėjusios prie šv. Jono 

Krikštytojo nukirsdinimo. 

Palyginkime miestus, kuriuose veikė ar veikia aptariamos 

moterys. Spindinčią sostinę – „auksabokštį“ Kijevą 

tik iš pirmo žvilgsnio sunku lyginti su Didžiuoju Naugardu, 

tapusiu dabartinės Rusijos provincija prie Ilmenio ežero, 

kažkur Sankt Peterburgo prieigose. Kijevą ir Naugardą 

nuo žilos senovės sieja daugybė saitų. Šios paralelės ir 

svaigina, ir gąsdina. Naugardas – pirmoji Kijevo valstybės 

sostinė 10 (iš kurios variagai savo centrą netrukus perkėlė į 

Kijevą, užkariautą 882 m.) – suvaidino milžinišką vaidmenį 

rytų slavų tautų istorijoje, pradedant politika, baigiant 

raštija ir menais. Ankstyvuoju rytų slavų istorijos periodu 

Naugardas, antrasis Kijevo valstybės centras, stebuklingai 

išvengė mongolų totorių nuniokojimo XIII a. ir tarsi 

išsaugojo nenutrūkstamą senąją tradiciją. Būtent Naugarde 

atsirado ir subrendo rytų slavų senovinės demokratijos 

atmaina – večės respublika, kuri buvo tiesiog akį rėžiantis 

kontrastas besiformuojančiai Maskvos 

didžiųjų kunigaikščių (vėliau carų) 

patvaldystei ir jų valdinių „cholopų“ 

vergijai. XV a. Vladimiro ir Maskvos 

didieji kunigaikščiai pagal tradiciją 

buvo renkami ir Naugardo valdovais. 

Ši vidinė įtampa negalėjo ilgai tęstis. 

1471 m. Maskvos didysis kunigaikštis 

Ivanas III pradėjo totalinį puolimą prieš 

laisvąjį miestą. Beje, nereikėtų manyti, 

kad Didysis Naugardas buvo bejėgė 

auka. Nors miestas buvo valdomas demokratiniais 

principais, tačiau panašiai 

kaip ir antikinė Roma jis valdė bekraštę 

imperiją nuo Livonijos iki Obės Užuralėje, 

nuo Kolos pusiasalio iki Didžiųjų 

Lukų netoli Polocko. Net įvertinus tai, 

kad šie dideli plotai buvo retai apgyventi, 

sutikite – tai įspūdingos erdvės. 

Nenuostabu, kad apie Didžiojo Naugardo 

turtus sklido legendos. Šioje 

dramatiškoje kovoje, tarsi atkartojančioje 

Atėnų ir Spartos dvikovą antikos 

laikais, susigrūmė du istoriniai rytų 

98 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

slavų pradai – večė ir kunigaikštis. Susigrūmė ir dvi politinės 

tradicijos, viena besiremianti laisvės principu, kaip minėta, 

naugardiečiai laikė save „laisvais žmonėmis“ (вольные 

люди), o kita – valdovo ir valdinystės idėja. 

Trumpoje 1471–1478 m. dramoje ryškiai sušvito Mortos 

„posadnikės“ 11 žvaigždė. Morta Boreckaja tapo pagrindine 

laisvės gynėja, aplink ją susibūrė vadinamoji prolietuviška 

grupuotė, kuri vienintele galimybe išsaugoti laisvę 

laikė sąjungą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Pagal 

naugardiečių projektą Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras 

Jogailaitis turėjo tapti naujuoju Naugardo valdovu 

ir miestą valstybę apginti nuo Maskvos. Sẽnosios Naugardo 

laisvės ir stačiatikybė turėjo būti neliečiamos. Maskva 

apšaukė naugardiečius išdavikais ir tikėjimo laužytojais. Po 

to sekusius du karus laimėjo Maskva, nes Kazimieras taip 

ir nestojo ginti Didžiojo Naugardo. Maskoliai ne tik susidorojo 

su prolietuviška grupuote, bet ir atėmė išdidžiųjų 

Naugardo bojarinų (tarp jų ir promaskvietiškai nusiteikusių) 

žemes, ištrėmę juos saulės tekėjimo kryptimi. 

Ši tragedija asmeniškai palietė Mortą Boreckają. Vyresnysis 

jos sūnus Dmitrijus buvo nukirsdintas 1471 m. po 

pralaimėto Šelonės mūšio, 12 sūnus Teodoras 1475 m. buvo 

suimtas ir išvežtas į Maskvą, pati Morta 1478 m. po Naugardo 

kapituliacijos su anūku Vasilijum Teodoraičiu buvo 

suimti ir išvežti į rytus, tolesnis jų likimas nežinomas. Neaprėpiamas 

bene stambiausios Naugardo žemvaldės valdas 

Maskva, žinoma, konfiskavo. Buvo sunaikintas beveik visas 

Naugardo visuomenės elitas, ne tik bojarinai, bet ir smulkesni 

žemvaldžiai, pirkliai. Kad galutinai išrautų večės prisiminimus 

ir palaužtų Naugardo dvasininkiją, puoselėjusią 

senas tradicijas, pirmasis Maskvos caras Ivanas Rūstusis surengė 

iki tol nematytas kraują stingdančias skerdynes Naugarde 

1570 m. Anot legendos, nuo visų baisybių net baltasparnis 

balandis ant Šv. Sofijos katedros suakmenėjo… 

Naugardo išskirtinumas buvo visiškai sunaikintas. Įdomus 

sutapimas – Naugardas galutinai kapituliavo 1478 m. 

sausio 13-ąją... Večės varpas, pasak liaudies padavimo, taip 

ir nepasiekė Maskvos – pakeliui, nutraukęs pančius, jis 

įkrito į Valdajaus 13 daubą ir sudužo – taip atsiradę skardžiabalsiai 

Valdajaus varpeliai... 

Paskutiniai Naugardo večės varpo dūžiai žymėjo politinės 

ir pilietinės laisvės esmingą susitraukimą didžiarusių 


žemėse ir pirmąją rimtą būsimųjų Maskvos patvaldžių pergalę. 

Didžiojo Naugardo žemių prisijungimas kone dvigubai 

padidino Maskolijos potencialą. Milžiniški konfiskuotos 

žemės plotai, atsidūrę Maskvos didžiųjų kunigaikščių 

rankose, leido jiems suformuoti naują, nuo valdovo stipriai 

priklausomą sąlyginį žemėvaldos tipą – pomestijas. 

Pomestijos po truputį išstūmė senąsias tėvonijas, o privalomos 

tarnybos supančioti paklusnūs dvarininkai pakeitė 

senuosius Maskvos bojarinus. Valdovas darėsi vis stipresnis, 

laisvė vis labiau traukėsi – Rusijoje įsigalėjo patvaldystė. 

Visa tai vyko, deja, pasyviai stebint vakarykščiam Maskvos 

varžovui Rytų Europos erdvėje – Lietuvos didžiajam 

kunigaikščiui. Tokią laikyseną iš dalies galima paaiškinti 

tuo, kad pasikeitė Lietuvos užsienio politikos prioritetai. 

Tuo metu Kazimierui (valdė 1440–1492 m.) labiau rūpėjo 

plėsti savo įtaką Vidurio Europoje, siekiant savo sūnums 

Vengrijos ar Čekijos sostų. Trumpam laikui net pavyko 

sukurti tai, ką vėliau istorikai išdidžiai pavadino Jogailaičių 

Europa. Tačiau nepamirškime, kad dominuoti Vidurio 

Europoje pirmiausia buvo suinteresuota Lenkijos Karūna, 

o Lietuvai pasyvi Rytų politika buvo fatališkai pavojinga. 

Pasekmių nereikėjo ilgai laukti – jau Kazimiero brolis 

Aleksandras už neveiklumą Rytuose sumokėjo pirmaisiais 

pasienio teritorijų praradimais XV a. pabaigoje. Valdant 

vėlesniems įpėdiniams, Lietuva patyrė dar rimtesnius 

smūgius – Smolensko kritimą XVI a. pradžioje, priverstinę 

Liublino uniją 1569 m., pirmąją per visą istoriją Vilniaus 

okupaciją 1655 m., būtinybę nebyliai susitaikyti su Rusijos 

protektoratu 1717 m., galiausiai pirmosios mūsų valstybės 

sunaikinimą. Ar ne per didelė kaina? Pačiai Rusijai večės 

varpo nutildymas reiškė riedėjimą vos ne azijinio despotizmo 

kryptimi, lydimą prievartos ir tremčių. 

Kijevas, pirmosios rytų slavų valstybės sostinė, 14 per 

savo ilgą istoriją buvo nesantaikos obuolys tarp Černigovo, 

Smolensko, Haličo-Voluinės ir Suzdalės-Vladimiro Riurikaičių 

dinastinių atšakų, tapo mongolų totorių antpuolių 

auka, turėjo priverstinai nusilenkti buvusiems duoklininkams 

lietuviams. Vėliau, po Lietuvai nesėkmingos Liublino 

unijos, Kijevas pateko į Lenkijos valdžią, po kazokų sukilimų 

tapo hetmonų valstybės sostine, kol po truputį virto 

Rusijos imperijos pakraščio – Mažosios Rusijos provinciniu 

centru. Nors Kijevas buvo nepriklausomos Ukrainos 

99

Liaudies Respublikos sostinė 1918–1920 m., tačiau bolševikinės 

Ukrainos SSR centru tapo Charkovas. Vis dėlto pagrindiniam 

stalinizmo architektui nebuvo svetima tam tikra 

istorinė logika – jis ne tik grąžino lietuvių tautai istorinę 

sostinę Vilnių, bet ir Ukrainos sostinę perkėlė į natūralų jos 

centrą – Kijevą. Šiais dviem veiksmais žinomiausias visų 

laikų gruzinas, gal to visai nenorėdamas, pakirto didžiarusiškosios 

imperijos šaknį, nes lietuviškos LDK ir Ukrainos- 

Rusios idėjoms tai potencialiai suteikė antrą kvėpavimą. 

Dabar Kijevas – pirmosios rytų slavų valstybės politinis 

ir idėjinis centras – yra nepriklausomos Ukrainos sostinė. 

Užtenka paklausyti Vladimiro Žirinovskio kalbų, pabendrauti 

su eiliniais rusais, kad suvoktum, kaip giliai rusų 

tautinę savimonę užgavo „jaunesniojo brolio“ nepaklusnumas 

ir savarankiškumas. Menkinti ukrainiečius pradedama 

nuo esą „juokingos“ jų kalbos ir baigiama Ukrainos 

valstybinės tradicijos neigimu. Reikalą dar labiau komplikuoja 

tai, kad jaunesnysis brolis, jei jam apskritai pripažįs- 

tama teisė egzistuoti, anksčiau iš esmės buvo vyresnysis, 

nes Kijevo valstybės laikais ne Volgos ir Okos tarpupis 

(Maskvos valstybės branduolys) buvo tikroji Rusia. Pirmine 

ir siaurąja prasme Rusia tada buvo Vidurio Dniepro 

kraštas su pagrindiniais centrais Kijeve, Černigove ir Rusios 

Perejaslaulyje (dab. Chmelnyckio Perejaslavas). Taigi 

galutinio ukrainiečių atsiskyrimo iššūkis neišvengiamai 

turėjo stipriai sukrėsti prie Sovietų imperijos horizonto jau 

įpratusią tautinę didžiarusių savimonę. 

Dar skaudžiau ambicijas žeidžia tai, kad Ukraina strategiškai 

labai svarbi Rusijai. Zbigniewas Brzezinskis abiejų 

šalių santykį 1994 m. apibrėžė taip: „Negalima teigti, kad 

be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, tačiau papirkusi 

ir pavergusi Ukrainą Rusija savaime taps imperija.“ 15 

Tai kažkiek primena geopolitinę situaciją Rytų Europoje 

XV a. II pusėje. To amžiaus I pusėje Maskva, dar neužvaldžiusi 

Naugardo resursų, buvo pakliuvusi į iškiliausio 

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto protektoratą 

100 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

(1427–1430), o šimtmečio pabaigoje (1494 m. taika) Lietuva 

neteko pirmųjų teritorijų rytuose. Mūsų laikais tai, 

ar Ukraina, didžiarusių niekinamai vadinama pakraščiu 

(окраина), išliks, ar neišliks savarankišku faktoriumi Rytų 

Europos politiniame žemėlapyje, lems geopolitinę regiono 

ateitį. Todėl Lietuva neturėtų nusisukti nuo Kijevo (kaip ir 

Tbilisio) realijų, šiuo atžvilgiu prezidentas Valdas Adamkus 

dabartinės prezidentės užsienio politiką, manyčiau, ne 

be pagrindo vadina katastrofa. 

Beje, Ukraina etimologiškai iš tikrųjų reiškia kazokų gyvenamą 

pakraštį, tačiau ne Didžiosios Rusios (t. y. Rusijos), 

kaip norėtų Maskvos ideologai, o Abiejų Tautų Respublikos 

Rusios (arba rusėnų gyvenamos teritorijos) pakraštį. 

Taigi su Maskva Ukraina turi kur kas mažiau bendro, negu 

atrodo iš pirmo žvilgsnio. 

Vėl grįžkime prie laisvės. XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo 

parašytas įdomus kūrinys, atspindintis gimstančią nacionalinę 

politinę ukrainiečių mintį. „Rusų arba Mažosios Rusijos 

istorija“ – tai pirmoji politinė Ukrainos istorija, parašyta 

savotiška politinio pamfleto forma. Šiame kūrinyje yra įdomus 

epizodas. 1650 m. Padnieprio kazokams išsivadavus iš 

Abiejų Tautų Respublikos ir įtvirtinus savo valstybę, valdomą 

hetmono, buvęs sušauktas seimas, kuriame svarstyta, su 

kuria valstybe jungtis – su Maskva, su Turkija ar Lenkija. 

Linkstant prie sąjungos su vienos tikybos ir kilmės Maskva, 

tam ryžtingai pasipriešinę jaunieji kazokų atstovai. Jų 

kontrargumentai buvo tokie: „Maskvos tautoje viešpatauja 

negarbingiausia vergovė ir didžiausia nelaisvė, pas juos be 

Dievo ir caro nieko nuosavo nėra ir negali būti. Žmonės, jų 

manymu, ateiną į pasaulį tik tam, kad jame nieko neturėtų, 

o tiktai vergautų.“ 16 Taigi laisvės ribų ir jos suvokimo 

skirtumai Ukrainoje ir Rusijoje egzistavo nuo seno. Vertėtų 

pasvarstyti, ar Oranžinė revoliucija galėjo kilti atsitiktinai ir 

ar Maidano 17 idealai (o ypač aistringas jų gynimas) nebuvo 

sudėtingos istorinės Ukrainos raidos rezultatas? Kita vertus, 

turbūt istorinė raida lėmė ir tai, kad Rusijoje spalvotoji revoliucija 

nekilo, nors daug kas prognozavo tokią galimybę. 

Su vidinės laisvės klausimu XXI amžiaus Ukrainoje ypač 

glaudžiai susijusi Julija Tymošenko. Julija Vladimirovna 

Grigian/Telegina (ukrainietiškai Julija Volodymyrivna 

Hryhian/Telehina) yra kilusi iš Dnipropetrovsko – tai Leonido 

Brežnevo gimtasis miestas Ukrainos viduryje. Sovie- 


tmečiu Dnipropetrovskas (beje, taip pavadintas ne Petro I, 

o bolševiko Grigorijaus Petrovskio, vieno iš holodomoro 

organizatorių, garbei) buvo stambus sovietų karinio pramoninio 

komplekso centras, čia projektuotos ir gamintos 

kovinės balistinės ir kosminės raketos. Leonidas Iljičius 

nepamiršo savo gimtojo miesto, nemažai dnipropetrovskiečių 

pasiėmė į Kremlių, o ir „deficitų“ jie gaudavo netgi 

dažniau negu maskviečiai. Didelė dalis naujojo Ukrainos 

politinio elito atėjo būtent iš Dnipropetrovsko – antruoju 

Ukrainos prezidentu tapo Leonidas Kučma, buvęs 

stambiausios miesto gamyklos „Južmaš“ (įkurtos, kai 

sričiai vadovavo Brežnevas) direktorius. Tymošenko 

nuo kitų Dnipropetrovsko „klano“ atstovų skiriasi tik 

tuo, kad yra kilusi ne iš nomenklatūros, o iš eilinės šeimos, 

gyvenusios paprasčiausioje „chruščiovkėje“. Išsiveržti 

iš šio lygmens Julijai padėjo sena kaip pasaulis 

pelenės istorija – simpatiška mergina ištekėjo už vidutinio 

lygmens Dnipropetrovsko funkcionieriaus sūnaus. 

Su vyro šeima susijusi tiek jos verslo pradžia, tiek 

pirmoji pažintis su ukrainiečių kalba. Tarp kitko, Dnipropetrovsko 

sritis per pastaruosius rinkimus balsavo 

taip, kaip rytinė prorusiška šalies dalis, taigi prieš savo 

kraštietę Julią (už oranžinius balsuoja vakarai su Lvovu 

ir centras su Kijevu). Verslą pradėjusi nuo vaizdajuosčių 

nuomos ir roko koncertų organizavimo, paskui 

persikėlusi į dujų sektorių, didžiausio pakilimo metais 

Tymošenko, kaip minėta, kontroliavo gal net ketvirtadalį 

Ukrainos ekonomikos. Beje, žurnalistai pavadino 

ją газoba принцесса, iš pradžių turėdami galvoje ne 

dujas, o šilkinį permatomą audinį (gaz 18 ), iš kurio buvo 

kuriama Julijai skirta madų kolekcija. 

Tačiau ne ekonomikos magnato ar oligarcho padėtis 

Juliją Volodymyrivną daro išskirtine figūra Ukrainos 

politikos padangėje. Tokių magnatų Ukrainos politikoje 

daug, galima būtų net rizikingai teigti, kad visi svarbesni 

Ukrainos politikai yra magnatai (ar bent jų statytiniai). 

Tymošenko sugebėjo pasinaudoti ne tiek savo turtais, kiek 

asmeniniais gabumais, kad taptų viena pagrindinių Oranžinės 

revoliucijos veikėjų, kai kas ją laiko netgi tikruoju 

revoliucijos varikliu. Pasyvus Juščenko valdymas ir fiasko 

per pastaruosius Ukrainos prezidento rinkimus rodytų, 

kad aktyviausia oranžinė figūra visąlaik buvo ukrainietiš- 

101

koji Žana d’Ark, kaip ją pakrikštijo vokiečių žurnalistai. 

Ne tiek svarbu, kokie yra Tymošenko motyvai, svarbiau 

tai, kad ji gina demokratijos principus ir turi individualių 

idėjų. Viena iš jų – sukurti ukrainietišką gerovės valstybę, 

antra – reprivatizavimas, priverčiant savininkus sumokėti 

realią kainą. Nors tai skamba gana utopiškai, vis dėlto 

2005 m. Tymošenko pavyko reprivatizuoti keletą įmonių, 

didžiausią sensaciją sukėlė pakartotinis plieno liejyklos 

„Kryvorižstal“ aukcionas – ji buvo parduota šešis kartus 

brangiau, palyginti su pirmuoju statymu. Pažymėtinas ir 

Tymošenko santykis su ukrainiečių kalba. Nuo gimimo 

rusakalbė (beje, svarstomos rusiškos, latviškos, žydiškos, 

armėniškos Julijos etninės kilmės šaknys), ji ne tik išmoko 

ukrainietiškai (perėjo prie šios kalbos būdama 36-erių), 

bet dabar oficialiai nebevartoja rusų kalbos ir gina ukrainiečių 

kalbos pozicijas Ukrainoje. Jeigu Tymošenko būtų 

svarbūs tik pinigai, ji seniai būtų pasirinkusi saugų Boriso 

Berezovskio kelią – emigraciją. Dabar atrodo, kad ji eina 

Michailo Chodorkovskio takais. Išties darosi įdomu, kuo 

baigsis kaltinimai Tymošenko, nes dabar kalbama jau ne 

apie vieną, o apie tris teismines bylas, 19 kurias buvusiai 

premjerei iškėlė Janukovyčiaus valdžia. Tai labai panašu į 

bandymą susidoroti su politiniu konkurentu. 

Manyčiau, Tymošenko bylos baigtis parodys, ar Ukrainos 

demokratija išlaikė brandos egzaminą. Pasodinti už 

grotų pagrindinę opozicijos figūrą būtų didelė Janukovyčiaus 

pergalė, bet ar tai būtų ir Ukrainos pergalė? Taip klostantis 

įvykiams, matyt, būtų labai realus putiniškas valdomos 

demokratijos scenarijus. Matėme, kuo baigėsi Mortos 

Boreckajos kova dėl laisvės varpo XV a. Ne tokia kruvina 

(vis dėlto gyvename XXI a.), bet iš esmės panaši baigtis ištiko 

Michailo Chodorkovskio demokratinės Rusijos viziją. 

Tikėkimės, Ukrainoje neatsitiks taip, kaip Rusijoje, ir laisvė 

(o vėliau ir nepriklausomybė) nebus užgniaužta. 

Tačiau signalai, sklindantys iš Ukrainos, nuvilia – 

demokratijos ir informacinės laisvės erdvė (ypač televizijoje) 

traukiasi, mažiau kontroliuojamas yra tik 

internetas. Į tai jau sureagavo tarptautinė visuomenė. 

Štai nevyriausybinė organizacija Freedom House, 

kuri vertina politinių teisių ir pilietinių laisvių padėtį 

pasaulio valstybėse, nustatydama jų „laisvės statusą“, 

2011 m. paskelbtoje kasmetinėje ataskaitoje Ukrainą 

nužemino nuo „laisvos“ šalies, kokia ji buvo vos 5-erius 

metus (2006–2010), iki „iš dalies laisvos“. Paryžiuje įsikūrusios 

tarptautinės nevyriausybinės organizacijos 

„Reporteriai be sienų“, vertinančios spaudos laisvės 

lygį įvairiose pasaulio valstybėse, duomenimis, 

2010 m. Ukraina nusirito į 131-ąją vietą iš prieš metus 

užimtos 90-osios (iš viso vertintos 178 šalys) ir 

priartėjo prie Rusijos (140) ir Baltarusijos (154), nuo 

kurių prieš tai buvo jau gerokai atsiplėšusi. Galėtume 

pasidžiaugti, kad Lietuva šiame sąraše užima garbingą 

11/13-ąją vietą, o Estija – net 9-ąją. Ukrainoje 2010 m. 

rugpjūtį dingo (greičiausiai buvo nužudytas) apie korupciją 

rašęs žurnalistas Vasylis Klymentjevas. Tai 

primena Heorhijaus Gongadzės nužudymą 2000 m. ir 

yra pirmoji žurnalisto žūtis Ukrainoje po 2004 m. 

Šiame kontekste politizuotos bylos, iškeltos opozicijos 

lyderiams – buvusiam vidaus reikalų ministrui Jurijui Lucenko 

(nuo 2010 m. gruodžio laikomas kalėjime) ir ekspremjerei 

Julijai Tymošenko yra bloga lemiantis ženklas. 

Lenkai turi tokį posakį: Musi to na Rusi, a w Polsce jak kto 

chce („Privalu Rusijoje, o Lenkijoje – kaip kas nori“). Panašu, 

kad ukrainiečiai bus priversti rinktis vieną iš dviejų 

variantų. Palinkėkime jiems lenkiškojo. 

Ką savo kaimynų laisvės labui galime nuveikti mes, 

Ukrainos žemių senųjų valdovų palikuonys? Neužmirškime 

likimo brolių ukrainiečių (taip pat ir gruzinų), atstatykime 

aktyvią Rytų politiką, nes antrosios „Kazimiero klaidos“ 

istorija gali ir neatleisti. 

1 Turima omenyje vidinė laisvė, skirstoma į politinę ir pilietinę. Politinė laisvė – tai 

piliečių teisė daryti įtaką valdžios sudarymui ir dalyvauti valdyme. Pilietinė lais- 

vė – tai garantuotos piliečių socialinės laisvės ir teisės, išskyrus teisę daryti įtaką 

valdžios sudarymui. Išorinė laisvė – tai politijos (valstybinio darinio) nepriklauso- 

mybė nuo kitų politijų. Naugardiečiai (tiksliau, Naugardo aukštesnieji sluoksniai) 

mėgavosi visomis laisvės atmainomis. 

2 Matthew Brzezinski, Casino Moscow: A Tale of Greed and Adventure on 

Capitalism’s Wildest Frontier, 2001. Cit. pgl. James Meek, “The millionaire revolutionary,” 

The Guardian (26/11/2004), http://www.guardian.co.uk/world/2004/ 

nov/26/ukraine.gender 

3 Dmitrij Popov, Ilja Milštein, Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis. Vil- 

nius, Kitos knygos, 2006, p. 108. 

102 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

4 Lietuvių kalboje įsigalėjusi forma Juščenka keistina į Juščenko, nes ukrainiečių 

kalba, skirtingai nuo rusų ir baltarusių, yra „okuojanti“, t. y. išlaikanti o tarimą visose 

(ir nekirčiuotose) pozicijose. Taigi turėtų būti Viktoras Juščenko, bet Aleksandras 

Lukašenka. 

5 Tymošenko, 1999 m. Kijevo nacionaliniame ekonomikos universitete apgynusi 

disertaciją, tapo ekonomikos mokslų daktare (kandidate), yra paskelbusi daugiau 

kaip 50 straipsnių. 

6 Prancūzų ir vokiečių istorikų ginčas dėl Karolio Didžiojo tautybės sprendžiamas 

gana paprastai: jis nebuvo nei vokietis, nei prancūzas, jis buvo frankas. Panašiai 

vertintinas ir žymusis Kijevo kunigaikštis Volodymiras/Vladimiras Šventasis 

„Raudonoji Saulelė“. Laikyti jį vien ukrainiečiu tiek pat anachronistiška, kiek ir 

vien rusu. Manyčiau, visi sutiksime, kad violetinė spalva nėra nei mėlyna, nei 

raudona. Tačiau šių trijų spalvų ryšys akivaizdus. 

7 Bojarinai (didbajoriai) – uždaras Naugardo žemvaldžių sluoksnis, turėjęs išskirtines 

politines teises, Naugardo aristokratija. Manoma, bojarinai buvo kilę iš senosios 

gentinės Ilmenio slovėnų diduomenės. 

8 Feliks Koneczny, Litwa a Moskwa w latach 1449–1492. Wilno 1939. S. 83–84. 

9 Никаноровская летопись, Полное собрание русских летописей, т. XXVII, М.- 

Лен. 1962, с. 129. 

10 „Būtųjų laikų pasakojime“, ankstyviausiame rytų slavų metraščių sąvade 

(XII a. pr.), pasakojama, kad trys variagų kunigaikščiai, 862 m. atvykę į būsimąją 

Naugardo žemę, įsikūrė Ladogoje, Belozere ir Izborske. Po dvejų metų dviem iš 

jų mirus, vyriausiasis Riurikas persikėlė iš Ladogos (dabar Senoji Ladoga) prie 

Ilmenio, kur įkūrė naująją sostinę – Naugardą (paraidžiui „Naujoji pilis“). Naugardo 

I metraštis Riuriką „įkurdina“ iškart Naugarde. Archeologų tyrimai koreguoja 

šį metraščių pasakojimą: Naugardo teritorijoje IX a. archeologinių 

sluoksnių neaptikta, matyt, centras čia persikėlė X a. Archeologų teigimu, 

Naugardo pirmtakas buvo Riuriko Piliakalnis (2 km į pietus nuo Naugardo 

ties pačiomis Volchovo ištakomis). Esmės tai nekeičia – besiformuojančios 

Kijevo valstybės pradinis placdarmas buvo Naugardo žemė. Pirmuoju 

Naugardo paminėjimu oficialiai laikomi 859 m., tačiau tai grindžiama vėlyvu 

XVI a. šaltiniu (Nikono metraščiu). 

11 Posadnik – aukščiausias večės renkamas Naugardo pareigūnas, miesto 

galva. Posadnikas buvo Mortos vyras Izaokas Boreckis (užėmė šias pareigas 

1439 ir 1463 m., mirė 7-ajame deš.) ir sūnus Dmitrijus 1471 m. Pati 

Morta niekada nebuvo miesto galva, tai vėlesnė legenda, kurią išpopuliarino 

rusų istorikas ir rašytojas Nikolajus Karamzinas, 1802 m. parašęs 

apysaką „Morta posadnikė, arba Naugardo nukariavimas“. Metraštininkas, 

kuris Naugardo IV metraštyje mini 1477 m. sudegusius įstabius Mortos 

posadnikės rūmus, greičiausiai turėjo omenyje tai, kad Morta buvo posadniko 

našlė, o galbūt ir didžiulę jos įtaką Naugarde. Morta traukė rusų 

menininkų dėmesį, pvz., 1914 m. poemą jai skyrė Sergejus Jeseninas. 


12 Zenonas Norkus knygoje „Nepasiskelbusioji imperija“ (Vilnius, Aidai, 2009) rašo, 

kad 1471 m. liepos 14 d. įvykęs Šelonės mūšis, kuriame Maskva sutriuškino Naugardo 

pajėgas, „strateginės Rytų Europos tarppolitijinės sistemos pusiausvyrai 

turėjo tokių pat lemtingų pasekmių, kokių Vidurio Europos istorijos eigai turėjo 

prieš 61 metus (be vienos dienos) Žalgirio pergalė. Užvaldęs Naugardo žemes 

[…] Ivanas III pakeitė jėgų santykį savo naudai“ (p. 377). Pasyvią LDK užsienio 

politiką Didžiojo Naugardo atžvilgiu autorius laiko didvalstybinės politikos (net 

trigubu – 1456, 1470–71 ir 1480 m.) fiasko, dėl kurio atsakinga tiek Lietuvos 

ponija, tiek ir Ldk Kazimieras. Norkus taip vertina paskutinę galimybę įsikišti 

1480 m.: „Jungtinės lietuvių ir totorių kariuomenės pergalė buvo beveik garantuota. 

Nugalėjus visai nesunku būtų buvę atkurti ką tik likviduotą Didžiojo Naugardo 

respubliką. Iš tremties grįžę gyvi likę Naugardo bajorai ir kiti respublikos 

piliečiai niekada nebūtų pamiršę ir atleidę maskvėnams skriaudos ir būtų tapę 

atskira rytų slavų tauta“ (p. 378). 

13 Valdajus – miestas netoli Naugardo. 

14 Kijevas vadintas „Rusios miestų motina“ – tai vertinys iš graikų kalbos, graikiškai 

sostinė μητρόπολις (metropolis), paraidžiui miestas motina. 

15 Zbigniew Brzezinski, „The Premature Partnership“, in Foreign Affairs 73, 1994, 

Nr. 2, p. 80. Cit. pgl Serhy Jekelčyk, Ukraina. Modernios nacijos gimimas, Vilnius, 

Baltos lankos, 2009. 

16 История русов или Малой России, M., 1846., c. 98. 

17 Maidan – ukr. aikštė. Kijevo Nepriklausomybės aikštę, kurioje vyko pagrindiniai 

Oranžinės revoliucijos įvykiai, pradėta vadinti tiesiog Maidanu. Maidanas didžiąja 

raide po Oranžinės revoliucijos reiškia būtent šią aikštę tiesiogine ir perkeltine 

prasme. 

18 Rusų ir ukrainiečių kalbomis газ yra ir audinys, ir dujos. 

19 Viktoras Janukovyčius buvo inauguruotas Ukrainos prezidentu 2010 m. vasario 

20 d., Tymošenko antroji vyriausybė krito kovo 3-iąją. Jau gegužės 12 d. 

buvo atnaujinta baudžiamoji byla Tymošenko dėl Aukščiausiojo teismo teisėjų 

papirkinėjimo, iškelta dar 2004 m., o 2010 m. gruodžio 15 d. jai iškelta 

nauja byla, esą lėšas, gautas pagal Kioto protokolą, ji neteisėtai panaudojo 

pensijoms mokėti. 2011 m. sausio 27 d. pateikti kaltinimai dėl naudojimosi 

greitosios pagalbos automobiliais per 2010 m. prezidento rinkimų kampaniją. 

Trečioji byla pradėta 2011 m. balandžio 10 d. dėl įgaliojimų viršijimo 

Ukrainos ir Rusijos 2009 m. ginče dėl dujų. Tymošenko visus kaltinimus atmeta 

kaip sufabrikuotus. 2011 m. gegužės 24 d. Tymošenko buvo iškviesta 

į apklausą, ketinta ją areštuoti, tačiau valdžia vis dėlto nesiryžo to griebtis. 

Birželio 24 d. prasidėjęs teismas subūrė Julijos Tymošenko šalininkų minią ir 

sulaukė atgarsio Vakaruose. JAV Valstybės departamentas išplatino pareiškimą, 

kuriame reiškia įtarimus, kad tai – politiškai motyvuotas procesas, o Europos 

Sąjungos ambasadorius Ukrainoje teismo posėdžio sąlygas pavadino 

„nežmoniškomis“. 

103

Istorijos puslapiai 

Marius ŠČAVINSKAS 

mindAuGo krikštAs ir jo reikšmė 

lietuVos christiAnizAcijos poŽiūriu 

Skiriama Mindaugo krikšto 760-osioms metinėms 

Nesuklysime sakydami, kad karalius Mindaugas 

senosios Lietuvos istorijoje yra visuomenės ir 

istorikų dėmesio labiausiai nusipelniusi asmenybė po 

Vytauto Didžiojo. Ir neatsitiktinai. Su Mindaugu siejame 

Lietuvos valstybės susidarymą – tą ypač sudėtingą 

procesą, dėl kurio jau ne viena istorikų karta mokslo 

dvikovose sulaužė krūvas plunksnakočių. Su Mindaugu 

siejame ir pirmuosius krikščionybės žingsnius Lietuvoje. 

XIII a., kai ir gyveno Mindaugas, krikščioniškoji 

Europa jautė nepaprastą kultūrinį ir ekonominį pakilimą. 

Vakarų Europos miestai rungtyniavo tarpusavyje, 

kuris iš jų pastatys aukštesnę ir puošnesnę katedrą. 

Prie katedrų veikiančiose mokyklose buvo studijuojami 

žymiausių viduramžių teologų traktatai, antikiniai 

kūriniai, o universitetuose vykstančiuose disputuose 

pretendentas į bakalauro laipsnį turėjo visiems įrodyti, 

kad ne tik klausėsi dėstytojo, kruopščiai užsirašinėjo, 

ką jis sakė, bet daug laiko skyrė ir savarankiškoms 

studijoms. Du žymiausi XIII a. valdovai – Frydrichas 

II Hohenštaufenas ir Liudvikas IX Šventasis – rodė 

pavyzdį kitiems monarchams, kaip galima sėkmingai 

valdyti karalystes, mokslą derinant su tikėjimu. Du 

žymiausi XIII a. popiežiai – Inocentas III ir Inocentas 

IV – tvirtai laikydami rankose universaliosios galios 

simbolius, krikščioniškajam pasauliui garantavo 

valdžios pusiausvyrą, o šimtai pasišventusių vienuolių 

drąsiai skelbė Gerąją Naujieną įvairioms tautoms 

ir gentims nuo Maroko iki pat Kinijos. Du didžiausi 

XIII a. teologai – Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, 

– Aristotelio mokslą derindami su šv. Augustino 

mokymu, savo traktatais pagrindė, kaip galima 

protu pažinti Dievą. 

Nuostabūs gotikiniai portalai paprastiems viduramžių 

žmonėms ne tik teigė Dievo visagalybę jo sukurtai kūrinijai, 

apsakė Paskutiniojo teismo baisumus, bet ir teikė gyvenimo 

džiaugsmą. Miestų valdantysis elitas, pavargęs nuo 

visuomeninių ir kitokių darbų, jau tada galėjo maloniai 

leisti vakarus su knyga rankose, o ne vien žaisdami azartinius 

žaidimus, prie kurių buvo priskiriami ir šachmatai. 

Turtingose Šampanės lygumose, tarp Reino ir Mozelio 

skardžių, iki pat vandenis ramiai plukdančios Arno upės, 

zujo daugybė pirklių ir piligrimų. Vieni, krikščioniškąjį 

pamaldumą derindami su noru praturtėti, siūlė pirkti, kiti, 

geisdami sielos išganymo, buvo pirkėjai. Ir vieniems, ir kitiems 

grėsė pakliūti į nagus kelių plėšikams, apgavikams, 

apsimetėliams varguoliams ir kitokiems perėjūnams, kurių 

išganymu rūpinosi tokie pat keliauninkai – elgetaujantys 

vienuoliai. Štai su tokia kontroversiška krikščioniškąja Europa 

susidūrė Mindaugas, savo valdomą valstybę nusprendęs 

pakylėti iki karalystės rango. 

Nors Mindaugo epocha traukė daugelį tyrinėtojų, 1 iš 

šešių istoriko Zenono Ivinskio suformuluotų Mindaugo 

laikų problemų kai kurios taip ir liko neišspręstos. Su 

krikštu yra susijusi penktoji problema – ar Mindaugas liko 

krikščionis iki mirties. 2 Bet pradėkime nuo pradžių, t. y. 

nuo sumanymo krikštytis ir paties krikšto. 

104 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Mindaugo krikšto aplinkybės 

Trumpai pristatykime sudėtingas politines aplinkybes, 

įvykių raidą – kaip kilo sumanymas krikštytis (ir karūnuotis), 

kodėl Mindaugas dėl krikšto kreipėsi būtent į Livonijos 

ordiną. Pradėjęs vienyti Lietuvos valstybę, Mindaugas 

susidūrė su giminaičių ir valdančiajai šeimai artimų asmenų 

pasipriešinimu. Giminės, kurios pradininkas, deja, nėra 

žinomas, viršūnėje Mindaugas įsitvirtino apie 1238 m., nes 

kaip tik tada Ipatijaus (Hipatijaus) metraštis užsiminė esant 

„Mindaugo Lietuvą“. 3 Apie tuos metus vyresnysis Mindaugo 

brolis Dausprungas jau buvo miręs (greičiausiai sava 

mirtimi). Manoma, kad Dausprungas palikęs mažamečius 

vaikus Tautvilą ir Edivydą, kurie vėliau buvo įvardyti kaip 

Mindaugo brolėnai. Sulaukę pilnametystės, jie buvo pasiųsti 

kariauti į Rusią, konkrečiau – į Smolenską (1248 m.). Tai 

rodo, kad giminės valdžią iš Dausprungo ir jo vaikų perėmė 

jaunesnysis dėdė Mindaugas. Žinoma, tokia padėtis 

netenkino Dausprungaičių. Mindaugas tapo savo sūnėnų 

globėju, taigi ir jų paveldėtų žemių siuzerenu. Globoti mažamečius 

Dausprungaičius galbūt siekė ir Vykintas, nes jo 

sesuo buvo Tautvilos ir Edivydo motina, bet vargu ar Mindaugas, 

Dausprungo brolis, perleido globą Vykintui (iš esmės 

net ne valdančiosios giminės atstovui). Tad per dešimt 

metų (nuo 1238 m. iki 1248 m.) Mindaugas įtvirtino savo 

valdžią kaip giminės ir šeimos galva. Siekti valdžios padėjo 

vedybos su gretimų kunigaikštysčių valdovais – Haličo kunigaikštis 

Danielius vedė Mindaugo seserį (greičiausiai tai 

įvyko dar iki 1238 m., nes kaip tik tada Danielius prašė, kad 

Mindaugas padėtų kovoti su Mozūrijos kunigaikščiu Konradu). 

4 Neužmirškime, kad vėliau Mindaugas savo dukterį 

išleido už Danieliaus sūnaus Švarno, to paties, kuris po 

Mindaugo nužudymo tapo Lietuvos valdovu. Paveldėtos 

žemės ir disponavimas globojamų sūnėnų žemėmis Mindaugui 

sudarė prielaidą kurti Lietuvos valstybę. 

Brolėnų ir jų dėdės (iš motinos pusės) Vykinto išsiuntimas 

kariauti į Rusią rodo, kad Mindaugas jau diktavo savo 

sąlygas giminaičiams, o šie nebuvo pajėgūs pasipriešinti. 

Dausprungaičiai, jei ir vylėsi susigrąžinti valdžią tėvui priklausiusiose 

žemėse, tokių užmojų turėjo atsisakyti. Vykinto 

išsiuntimas į karą rodo, kad valdžios troškę Dausprungaičiai 

labiau rėmėsi savo motinos, o ne tėvo giminaičiais. 


Ko gero, kitaip nė negalėjo būti – iki 1248–1249 m. įvykių 

Mindaugui jau buvo pavykę gerokai išplėsti savo domeną ir 

valdžią. Mindaugo mėginimas po Saulės mūšio įsitvirtinti 

Kurše ir gretimose žemėse puikiai atskleidžia, kokia lemtis 

laukė Vykinto, jo sąjungininkų ir (greičiausiai) giminaičių 

Bulionių valdų, jei tokie planai bus įgyvendinti. Nalšios ir 

Deltuvos kunigaikščiai aptariamuoju laikotarpiu jau buvo 

pripažinę Mindaugo valdžią (tą patvirtina Eiliuotoje Livonijos 

kronikoje aprašyta Mindaugo seserėno Lengvenio 

pergalė prieš vietos kunigaikščius). Anot Ipatijaus metraščio, 

Mindaugas sūnėnams sakęs: jeigu sugebėsite užkariauti 

Rusios žemes, galėsite jas ir valdyti. 5 Tautvilai, Edivydui, 

o vėliau ir Vykintui išvykus kariauti, Mindaugas užgrobė 

brolėnų žemes. Tas pats grėsė ir Vykinto valdoms – jas 

Mindaugas bandė užimti, o Vykinto sąjungininkus kunigaikščius 

Bulionius nužudė, kad įsivirtintų jau ne tik 

giminės domene, bet ir už jo. Susidorojęs su Bulioniais, 

Mindaugas antrąkart vedė – tai buvo būsimoji karalienė, 

po krikšto gavusi Mortos vardą. Iki vedybų su Mindaugu ji 

buvo, jeigu tikėsime Ipatijaus metraščiu, vieno iš Bulionių – 

Vismanto – žmona. 

Dausprungaičiams Rusioje nesisekė, jie buvo sumušti, o 

kariuomenė išsklaidyta. Tiesa, iš pradžių jiems pavyko nugalėti 

Maskvos kunigaikštį Mykolą, bet 1249 m. pradžioje 

jo broliai sumušė Mindaugo brolėnus ir jų dėdę. Pralaimėję 

Dausprungaičiai ir Vykintas negrįžo į Lietuvą, pabėgo pas 

Haličo kunigaikštį Danielių ir jo brolį Vasilką. 6 Mindaugas 

reikalavo bėglius išduoti, tačiau Danielius nepakluso. Sunku 

pasakyti, kodėl (juk Danielius buvo susigiminiavęs su 

Mindaugu, kita vertus, jis buvo ir Dausprungaičių svainis). 

Greičiausiai Danielius norėjo pasinaudoti Lietuvos politinėje 

viršūnėje kilusiu vaidu ir įtvirtinti savo siuzerenitetą 

sritims, besiribojančioms su Lietuva. Ipatijaus metraštis, 

pasakodamas apie Mindaugo pagalbą Danieliui 1238 m., 

minėjo ir Naugarduko kunigaikštį Iziaslavą, nors negalime 

tvirtai teigti, kad jau tada jis buvo Mindaugo vasalas. Tačiau 

netrukus jo vietą užėmė vyriausiasis Mindaugo sūnus 

Vaišvilkas (Vaišelga). Taigi Danieliui knietėjo užvaldyti 

Naugarduką ir aplinkines žemes (dėl jų, beje, buvo su Lietuva 

kovojama ir vėliau). 

Danieliui atsisakius išduoti bėglius, ir Mindaugas, ir 

Dausprungaičiai suvokė, kad dabar konfliktą teks spręsti 

105

karo lauke. Danielius kreipėsi pagalbos į artimiausius Lenkijos 

kunigaikščius, tačiau šie riejosi tarpusavyje. Kreiptasi 

ir į gretimas baltų žemes – pirmiausia Jotvą. Dėl jos jau 

anksčiau susikryžiavo Mindaugo, Danieliaus, Mozūrijos 

kunigaikščio ir Vokiečių ordino interesai, tad ir Jotvos diduomenė 

buvo susiskaldžiusi. Nenuostabu, kad Vykintas, 

jeigu tikėsime Ipatijaus metraščiu, buvo pasiųstas su dovanomis, 

kad papirktų svyruojančius ir pamalonintų tuos, 

kurie buvo nusiteikę prieš Mindaugą. 7 Iš Jotvos Vykintas 

su dovanomis nuskubėjo į Žemaitiją. Kartu čia jis bandė 

atkurti savo valdžią šeimos domene, kurį siekė užvaldyti 

Mindaugas. Taigi Žemaitija taip pat nebuvo politiškai vieninga. 

Dalis diduomenės greičiausiai buvo linkusi palaikyti 

Mindaugą, tačiau dalis vėl atsigręžė į Vykintą. Pasiuntiniai 

su dovanomis buvo pasiųsti ir į Livoniją. Santykius su ordinu 

Danielius buvo užmezgęs jau anksčiau (dėl bažnytinės 

unijos). Tačiau į Dausprungaičių kovą su Mindaugu dėl 

tėvo žemių susigrąžinimo Livonijos ordinas pirminiame 

etape nesikišo. 

Kad Dausprungaičiai siekė atkovoti Mindaugo užgrobtą 

tėvoniją, o Danieliui rūpėjo Naugardukas, rodo pirmojo 

jų kovos etapo geografija. Pirmiausia (apie 1249 m. vidurį) 

žygiuota į Naugarduką, tačiau užimti jo ir gretimų sričių 

nepasisekė. Danieliaus ir Dausprungaičių kariauna siekė 

ir paties Mindaugo domeną. Lygia greta Vykintas pradėjo 

siaubti Mindaugo ir jam pavaldžių didikų žemes Žemaitijoje. 

Vykintui, ko gero, pirmiausia rūpėjo įtvirtinti prarastas 

pozicijas tėvonijoje, tad ir jo kariuomenė vargu ar 

pasiekė buvusią Dausprungaičių arba Mindaugo teritoriją. 

Greičiausiai sąjungininkų tikslas buvo ne tik atkovoti užgrobtąsias 

žemes, bet ir vietoj Mindaugo į valdžios viršūnę 

iškelti Tautvilą. Tad kova dėl tėvonijos iš esmės virto kova 

dėl dominavimo šeimoje ir šeimai priklausančiose žemėse, 

kurios jau buvo vieno asmens – Mindaugo – rankose. 

Dausprungaičiai ketino pasielgti su Mindaugu taip, kaip jis 

pasielgė su jais. 

Tačiau įsitvirtinti Lietuvoje 1249 m. Tautvilai su 

haličėnų kariuomene nepavyko, tų pačių metų pabaigoje 

jis pasitraukė į Livoniją, į Haličą negrįžo. Ar 

tai buvo derinta su Danieliumi, nelabai aišku, nes 

pabėgdamas į Livoniją Tautvila išslydo iš Danieliaus 

įtakos. Vis dėlto pasiuntinių su dovanomis kelionė į 

Livoniją ir tolesnis Danieliaus bendradarbiavimas su 

Tautvila rodo, kad šis pabėgimas laikytas neišvengiama 

būtinybe, net jei su Haliču jis ir nebuvo derinamas. 

Kita vertus, Danieliaus nesėkmės vertė Tautvilą 

ieškoti galingesnio sąjungininko, į kovą įtraukiant ir 

Livonijos ordiną. 

Rygoje Tautvila buvo priimtas kaip asmuo, nukentėjęs 

nuo Mindaugo tironijos. Greičiausiai 1250 m. pradžioje 

(arba iki vidurio) Tautvila buvo iškilmingai pakrikštytas. 

Iškart po krikšto Livonijos ordinas ėmė rengtis karo žygiui 

į Lietuvą. Taip prasidėjo antras kovos dėl valdžios etapas, 

turint aiškų tikslą – į Lietuvos sostą pasodinti Tautvilą. Taigi 

į Lietuvą jau žiūrėta ne kaip į atskirų žemių konfederaciją, 

o kaip į vieno asmens valdomą teritoriją. 8 

Į šią teritoriją buvo galima patekti per Mindaugui pavaldžią 

Nalšios kunigaikštystę. Jos niekas negynė, tad manytina, 

kad nalšėnai buvo Mindaugo domene, kur ir turėjo 

spręstis Lietuvos likimas. Eiliuotoji Livonijos kronika 

rašo, kad Livonijos magistro Andriaus Štirlando (Andrês 

von Stîrland) vadovaujama kariuomenė, surinkta iš visų 

Livonijos kampelių, kaip niekada toli įsiveržė į Mindaugo 

žemes. 9 Mindaugas užsidarė anoniminėje pilyje, kurios Livonijos 

ordino kariuomenė nešturmavo. Pasitenkinęs tuo, 

kad nusiaubė Lietuvą, Štirlandas greičiausiai grįžo atgal ir 

nieko nelaukęs dar kartą įsiveržė į Mindaugui paklusnias 

žemes. Tiesa, šį kartą vyko ne į Mindaugo domeną, bet nusiaubė 

jam palankių didikų žemes Žemaitijoje (tai pagalba 

Vykintui). 

Buvo aišku, kad Dausprungaičių konfliktas su Mindaugu 

virto karu su kita valstybe – Livonijos ordinu. Tokiam 

karui Mindaugas nebuvo pasirengęs, be to, iš pietų jam 

grasino Haličo kunigaikštis Danielius. Mindaugas buvo 

apsuptas priešų, 10 bet politinis jų svoris buvo nevienodas. 

Susivieniję lyg ir dėl vieno tikslo, kiekvienas turėjo savų 

egoistinių siekių. Tautvilos įsitvirtinimas Lietuvoje Danieliui 

rūpėjo tiek, kiek jo paties įsitvirtinimas Naugarduke 

ir gretimose žemėse, o Livonijos ordinui – tiek, kiek jis 

lems Tautvilos paklusnumą. Žinoma, tokio paklusnumo 

tiesioginė išraiška – žemės, kuriomis Tautvila atsilygins 

savo sąjungininkams. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, 

Mindaugui reikėjo arba tęsti karą, arba išardyti trapią savo 

priešų sąjungą. Buvo pasirinktas antrasis variantas. 

106 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Tuo tikslu Mindaugas, anot Ipatijaus metraščio, slapta 

nusiuntė pasiuntinius su dovanomis pas Livonijos magistrą, 

ragindamas nužudyti Tautvilą. Tačiau Štirlandas pasiūlė 

Mindaugui kitą planą – pačiam krikštytis ir prašyti iš 

popiežiaus karališko vainiko. 11 Livonijos magistras norėjo 

turėti rankose ir Tautvilos kortą, ir pririšti prie savęs Mindaugą, 

kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėtų 

pasinaudoti tiek vienu, tiek kitu. Reikia manyti, magistras 

laikė Mindaugą rimta politine figūra, su kuria galima ir 

verta derėtis. Tautvilos valdžios įtvirtinimas Lietuvoje atrodė 

mažiau perspektyvus, sunkiau realizuojamas ir brangiau 

kainuojantis. 

Štai tokios sudėtingos aplinkybės lėmė, kad Mindaugas 

ryžosi priimti krikštą. Tai išsprendė daug problemų: buvo 

išardyta Livonijos magistro, Haličo kunigaikščio ir Vykinto 

sąjunga, ordinas liovėsi rėmęs Tautvilą – iš Rygos šis netrukus 

paspruko pas dėdę Vykintą, dar bandė tęsti kovą, 

vis dėlto galiausiai pasidavė, taip ir neatgavęs savo tėvo žemių. 

Bet svarbiausia – krikštas atvėrė galimybę Mindaugui 

įtvirtinti savo valdžią tarptautiniu lygmeniu, šeimą padaryti 

valdančiąja dinastija. Taip baigta kurti valstybę. 

Mindaugo krikštas 

Mindaugas sutiko su Livonijos magistro pasiūlymu apsikrikštyti. 

Pradėtos aukščiausio lygio derybos – į Mindaugo 

domeną atvyko pats Štirlandas. Per puotą buvo sutarta: 

kai Mindaugas priims krikštą, Livonijos ordinas neberems 

Tautvilos, o atvirkščiai – palaikys Mindaugą. Mainais už 

šias paslaugas Mindaugas, gavęs karūną, pažadėjo perleisti 

Livonijos ordinui kai kurias žemes. Žinoma, magistro vizitas 

tik apvainikavo jau iš anksto suderėtus dalykus. Derybos 

dėl krikšto (ir karūnacijos) greičiausiai prasidėjo dar 

1250 m. rudenį, 12 nes katechumeno ir artimiausių jo giminaičių 

parengimas Krikšto sakramentui užtrukdavo kelis 

mėnesius. Tarp dvasininkų, tuo tikslu atvykusių iš Rygos, 

greičiausiai buvo ir Livonijos ordino kunigas Kristijonas, 

vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos vyskupu. 13 

Bažnytinė viduramžių liturgija reikalavo, kad suaugęs 

asmuo būtų krikštijamas arba Jėzaus Krikšto dieną (sausio 

pradžioje), arba per Velykas (pavasarį). Mindaugo ir Livonijos 

ordino pasiuntiniai pas popiežių Inocentą IV atvyko 


1251 m. liepos mėnesį. Popiežiaus ir pasiuntinių susitikimas 

įvyko Milane, kur popiežius apsistojo pakeliui į Romą 

po priverstinės tremties Lione (Prancūzija). Savo bulėse, 

skirtose Mindaugui, Inocentas IV pamini valdovo krikštą 

ir ketinimus statyti katedrą. 14 1251 m. vasario pabaigoje, 

dar Lione aprobuodamas Vokiečių ordino ir Livonijos 

arkivyskupo sutartį, popiežius užsimena apie pagonis, 

norinčius apsikrikštyti, greičiausiai turėdamas omenyje 

būtent Mindaugą ir jo aplinką. 15 Taigi, 1251 m. vasario pabaigoje 

Mindaugas jau buvo katechizuojamas ir rengiamas 

krikštui. Tad didžiausia tikimybė, kad jis pakrikštytas per 

Velykas, kurios 1251 m. buvo balandžio 16 d. Iškilminga 

pasiuntinybė, savo kelionę pradėjusi iš Rygos, Mindaugo 

laiškų popiežiui surašymas ir Livonijos magistro tarpininkavimas 

tarp jo ir popiežiaus taip pat užėmė nemažai laiko. 

Be to, pasiuntiniai tiksliai nežinojo, kurioje Italijos dalyje 

jie užtiks popiežių. Mat mirus nuo Bažnyčios atskirtam 

Šv. Romos imperatoriui ir Sicilijos karaliui Frydrichui II 

Hohenštaufenui (1250 m. pab.), Inocentas IV iš Liono, kur 

buvo priverstas reziduoti, įsiplieskus konfliktui su imperatoriumi, 

ruošėsi grįžti į Romą. Tačiau Frydricho II įpėdinio 

Konrado IV faktinis atstovas Italijoje Manfredas vis 

dar kėlė grėsmę popiežiaus valdžiai, Italiją drebino gvelfų 

ir gibelinų kovos, todėl grįžti į Romą Inocentui IV pavyko 

ne iš karto. 

Šaltiniai labai lakoniškai užsimena apie Mindaugo 

krikštą. Eiliuotoji Livonijos kronika krikštą ir vėliau įvykusią 

karūnaciją apskritai suplaka į vieną įvykį. Spėjama, kad 

Mindaugą krikštijo Livonijos ordino kunigas Kristijonas. 

Jis greičiausiai vadovavo ir Mindaugo kartu su jo artimaisiais 

katechizacijai. Nėra duomenų, kad Mindaugo katechizacija 

būtų rūpinęsis ir valdovą krikštijęs aukštesnio 

rango dvasininkas. Vėlesnė, Lenkijos dominikonų įtvirtinta 

tradicija sako, esą Mindaugą krikštijo dominikonas 

pal. Vitas, vėliau gavęs lietuvių (bet ne Lietuvos!) vyskupo 

šventinimus, tačiau esami šaltiniai to nepatvirtina. 

Per katechizaciją paprastai aiškinamos svarbiausios 

krikščionių tikėjimo dogmos, simbolių reikšmė, aptariamas 

krikščioniškas gyvenimo būdas ir kiti svarbūs dalykai. 

Mindaugas atstovavo senajai, ikikrikščioniškai religijai, 

kuri buvo politeistinė. Taigi turėjo įvykti ir vidinis Mindaugo 

persilaužimas, kad galėtų nuo politeistinės religijos 

107

Popiežius Inocentas IV siunčia pranciškonus ir dominikonus misijoms 

į totorių kraštus. XV a. prancūzų miniatiūra 

pereiti prie monoteistinės. Kartu su Mindaugu buvo katechizuojami 

artimiausi jo aplinkos žmonės. Tiesa, vargu 

ar laikotarpiu nuo 1250 m. rudens iki 1251 m. balandžio 

buvo katechizuota ir Morta. Jos krikštas, kaip manoma, 

įvyko vėliau – 1251 m. rudenį ar žiemą, t. y. tada, kai ji tapo 

Mindaugo žmona (jos pirmasis vyras Vismantas žuvo greičiausiai 

tų pačių metų antroje pusėje, todėl per Mindaugo 

krikštą dvare jos dar nebuvo). 16 

Kaip rodo popiežiaus Inocento IV bulės ir Eiliuotoji 

Livonijos kronika, į Mindaugo dvarą vykdyti katechizacijos, 

be Kristijono, atvyko ir daugiau dvasininkų. Vėlesniuose 

įrašuose, Mindaugo karūnacijos aktuose minimi 

pranciškonai ir dominikonai. 17 1251 m. liepos 26 d. bule 

Inocentas IV įpareigojo Livonijos vyskupus, kad šie padėtų 

Mindaugui christianizuoti visą valstybę, t. y. siųstų 

dvasininkus į Mindaugo žemes. Mortos aplinkoje būta ne 

vieno dvasininko, Eiliuotoji Livonijos kronika kai kuriuos 

mini vardais, pvz., Mortos nuodėmklausį Zivertą iš Tiuringijos. 

Popiežiaus bulės rodo, kad misijos turėjo apimti 

ne tik Mindaugo domeną, bet visą karalystę su Mindaugo 

nukariautomis Rusios žemėmis. 18 Tą patvirtina Descriptiones 

terrarum („Pasaulio aprašymas“), kurio autorius anonimas 

sakėsi bendravęs su Rusioje misijas vykdančiais elgetaujančio 

ordino broliais. 19 Vadinasi, Lietuvos karalystės 

evangelizacijai buvo mestos nemenkos jėgos. 20 Dvasininkai 

pirmiausia ėmė naikinti pagonių artefaktus ir aiškinti 

krikščioniškąsias tiesas, nes to nepadarius neįmanomas 

nei atsivertimas, nei krikščionybės plėtra. 

Kur vyko Mindaugo krikštas, deja, nežinome. Iš karūnacijai 

skirtų popiežiaus bulių aiškėja, kad bažnyčią Mindaugas 

dar tik ketino statyti, tad pirmoji bažnyčia Lietuvoje, 

jeigu ir buvo pastatyta, tai jau po karūnacijos arba prieš 

pat ją. Krikštas galėjo vykti vienoje iš Mindaugo pilių, tam 

pašvęstoje vietoje įrengus koplyčią. Tiesa, pranciškonai ir 

dominikonai buvo iš Apaštalų Sosto gavę teisę Krikšto sakramentą 

teikti nebūtinai bažnyčioje ar koplyčioje. Taip jie 

galėjo elgtis stepėse ir kitose vietose, kur nesama krikščioniškų 

centrų ar pastatų. Tačiau Mindaugo rangas vis dėlto 

verčia manyti, kad krikštas įvyko specialioje vietoje su visomis 

apeigomis. 

Šaltinių palikti ir istoriografijos siūlomi įvaizdžiai 

Ipatijaus metraštis, labai trumpai apibūdinęs Mindaugo 

krikštą, su nepasitikėjimo ar net pagiežos gaidele priduria, 

kad Mindaugo krikštas buvęs netikras: „Tačiau jo krikštas 

buvo apgaulingas. Slapta aukojo savo dievams [...] ir savo 

pagonybės atvirai laikėsi.“ 21 Dalis tyrinėtojų tai vertina 

kaip įrodymą, kad Mindaugas buvo „prastas“ krikščionis 

arba kad visa Lietuva liko skendėti pagonybės ūkanose. 

Žinoma, tvirtinti, kad Mindaugo valdomoje Lietuvoje 

suklestėjo krikščionybė, būtų per drąsu. Galima 

kalbėti tik apie vadinamąją taškinę christianizaciją. 

Neabejotina, kad Mindaugo dvare krikščionybė buvo 

išpažįstama. Taip, beje, buvo visoje X a. pabaigos–XI a. 

pirmosios pusės Naujojoje Europoje: krikščionybė įsigalėdavo 

tik valdovo dvare ar svarbiausiuose centruose, 

abejotina, ar ji buvo „nusileidusi“ iki paprastų žmonių. 

Centruose buvo statomos bažnyčios arba koplyčios. 22 

Mindaugas nuolatinės rezidencijos arba sostinės neturėjo, 

todėl nebuvo apsispręsta, kur statyti misijinės 

vyskupijos katedrą. Dvaras keliaudavo (kieminėdavo) 

108 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

iš vienos vietovės į kitą, dvasininkai visur vykdavo kartu 

su karalium, gabendami nešiojamuosius suveriamus 

altorius, liturginius daiktus, knygas. Jie atlikdavo ne tik 

liturginius patarnavimus dvarui, bet ir dirbdavo, pvz., 

raštininkais, todėl neįtikėtina, kad Mindaugas slapta 

nuo jų būtų aukojęs seniesiems dievams. 

Apskritai klaidinga manyti, kad konvertitai buvo pusiau 

pagonys, pusiau krikščionys. Kartais įrodinėjama, esą po 

krikšto pradėtas garbinti krikščionių Dievas tapo vienu iš 

daugelio pagoniškų dievų. Krikščionybė neleido šalia Dievo 

garbinti ko nors kito. Iš konvertitų ar net prima signatio 

priėmusių asmenų iškart buvo reikalaujama laikytis privalomo 

krikščioniško gyvenimo būdo ir visų ritualų. Taigi, 

reikėjo arba įtikėti, arba netikėti, kito kelio paprasčiausiai 

nebuvo. Mindaugas pasirinko įtikėjimą. 

Kitos religijos priėmimas neabejotinai reikalavo ir psichologinio 

(apsi)sprendimo. Kaip Mindaugas priėmė 

krikščionybę ir kaip jis ja įtikėjo, nežinome. Nežinome, ir 

koks buvo ikikrikščioniškas Mindaugo tikėjimas, tad negalime 

pasakyti, ar priimti monoteistinį Dievą jam buvo psichologiškai 

sunku. Remdamiesi analogijomis su kitais kraštais, 

galėtume daryti prielaidą, kad lietuvių pagonybė XIII a. 

jau buvo perėmusi kai kuriuos krikščionybės bruožus, nors 

nėra jokių įrodymų, kad būtent XIII a. pagonių religijoje 

atsirado aukščiausiasis dievas. Lenkija, Skandinavijos šalys, 

Paelbio slavų regionas, prieš oficialiai tapdami krikščioniškais 

kraštais, patyrė tam tikras pagonybės transformacijas 

(atsirado trigalviai arba triveidžiai stabai – akivaizdi aliuzija 

į krikščionių Dievo trejybę, bažnyčių pavyzdžiu pradėta 

statyti arba įrenginėti šventyklas, pagonių dievams buvo 

suteikiama krikščionių Dievo galia ir pan.). 23 Manoma, 

kad Lietuvoje greičiausiai XIII a. iškilo kariauninkų dievas 

Perkūnas, 24 tiesa, Ipatijaus metraščio pateiktame dievų sąraše 

jis nėra minimas, bet paminėtas XIII a. antrojoje pusėje 

Jono Malalos sudarytame kronikos intarpe. Kai kurie 

tyrinėtojai yra linkę manyti, kad lietuviai be Perkūno turėję 

ir aukščiausiąjį dievą. 25 Šventaragio mitas, jeigu juo tikėsime, 

nes jis pateiktas vėlyvoje Bychov(e)co kronikoje, rodo, 

kad šis aukščiausiasis dievas turėjo akivaizdžių sąsajų su 

krikščionių Dievu. Pavyzdžiui, pagal Šventaragio mitą šis 

aukščiausiasis dievas, lygiai kaip ir krikščionių Dievas, teis 

mirusiųjų sielas. 26 


Vertėtų prisiminti ir Descriptiones terrarum užuominą, 

kad lietuviai buvo auklėjami krikščionių auklių. 27 Čia turima 

omenyje diduomenė. Pirmosios krikščioniškos misijos 

Lietuvoje įsikūrė dar iki Mindaugui apsisprendžiant priimti 

krikščionybę. Antai kronikininkas Henrikas Latvis kelis 

kartus mini dvasininkus, vykusius pamokslauti į Lietuvą, 

arba tokiais dvasininkais tapusius lietuvius. 28 Žinoma, tai 

buvo pavieniai atvejai, bet akivaizdu, kad lietuviai turėjo 

galimybių susipažinti su krikščionių tikėjimu. 

Taigi priimti krikščionybę Mindaugui, ko gero, nebuvo 

psichologiškai sunku. Tik nereikėtų visko supaprastinti 

teigiant, esą vienas ar kitas pagoniškas dievas buvo tiesiog 

iškeistas į krikščionių Dievą, arba kad Mindaugo širdyje 

krikščionių Dievas užėmė tam tikrą kertelę šalia kitų dievų. 

Ipatijaus metraštininkas, taip pagiežingai aprašęs Mindaugo 

krikštą, neabejotinai vykdė metraščio užsakovo – Haličo 

kunigaikščio – politinę valią. Labai panašiai Lenkijos, 

Vengrijos ar Čekijos valdovus krikščionis XI a. apibūdino 

vokiečių kronikininkai. Tokiais „blogais“ krikščionimis 

buvo vadinami ir Paelbio slavų, Pamario kunigaikščiai XII 

ir XIII a. Todėl Ipatijaus metraštininko teiginių dėl slaptos 

Mindaugo pagonybės neturėtume suprasti pažodžiui. 

Kad Mindaugas stengėsi savo dvare palaikyti krikščionybę, 

liudija ne tik Eiliuotoji Livonijos kronika, bet ir 

popiežių bulės. Antai 1255 m. kovo 6 d. popiežiaus Aleksandro 

IV bulėje, skirtoje Mindaugui, kalbama apie „pagonybės 

klystkelyje“ esančių pagonių (ir ne tik) pajungimą 

Kristaus tikėjimui. 29 Vargu ar tai buvo tik įprasta popiežiaus 

kanceliarijos klišė, nes naracinėje dalyje popiežius 

mini paties Mindaugo laišką dėl pagonių atvertimo. Tapęs 

krikščioniu, Mindaugas buvo suinteresuotas, kad krikščionybė 

plistų Lietuvoje, nes per tai skleidėsi jo paties, kaip 

valdovo krikščionio, galia ir valdžios legitimacija. Net jei 

pritarsime istoriografijoje vyraujančiai nuomonei, kad 

Mindaugas apsikrikštijo grynai politiniais sumetimais, vis 

tiek samprotavimai, esą Mindaugas ir toliau liko pagonis 

arba pusiau pagonis, neturi pagrindo. Mindaugas puikiai 

suvokė krikščionybės teikiamą galią, tą rodo ir jo prašymas, 

kad popiežius leistų karūnuoti įpėdinį. Jeigu Mindaugas 

iš tikrųjų būtų dviveidiškai ir toliau aukojęs pagonių 

dievams, popiežius tokio leidimo nebūtų davęs. Įpėdinio 

karūnavimas rodo ir kitą dalyką – jis turėjo būti katalikas, 

109

o Mindaugo dinastija – katalikiška. Be to, popiežius priėmė 

Lietuvą į Apaštalų Sostą, pripažindamas, kad ji lygiavertė 

su kitomis krikščioniškomis valstybėmis (teoriškai visos 

jos buvo šv. Petro lenai). Siekdamas, kad Lietuvos vyskupija 

būtų subordinuota tiesiogiai Apaštalų Sostui, 

o ne Rygos arkivyskupijai, Mindaugas negalėjo tik 

apsimetinėti esąs uolus krikščionis. Tai buvo jo, kaip 

valdovo, teisė ir pareiga. 

Pavaldiniai irgi nereiškė didelio nepasitenkinimo 

tuo, kad Mindaugas ir jo šeima apsikrikštijo. Jeigu tikėsime 

Eiliuotąja Livonijos kronika, žemaičiai, praėjus 

dešimčiai metų po krikšto, sakė mylintys karalių. 30 

Taigi, valdovo religijos pakeitimas nesumažino pavaldinių 

ištikimybės. Kita vertus, Mindaugas, priėmęs 

krikščionybę, vargu ar dairėsi į aplinkinius, svarstydamas, 

ką pasakys žmonės. Atvirkščiai, jo pavyzdys 

turėjo užkrėsti pavaldinius. 

Atkreiptinas dėmesys, kad Eiliuotoji Livonijos kronika 

gana palankiai vertina Mindaugą, aprašydama įvykius po 

krikšto (iki Lietuvos karo su Livonijos ordinu). Kronika 

buvo rašoma praėjus nemažai laiko po Mindaugo nužudymo, 

tačiau anoniminis autorius, skirtingai negu Ipatijaus 

metraštininkas, nevadina Mindaugo apsimetėliu 

krikščioniu. Mindaugas puikiai suvokė bent jau politinę 

krikšto svarbą, o kokia buvo psichologinė valdovo nuostata, 

galime tik spėlioti. 

Tiesa, Eiliuotoji Livonijos kronika labai gražiai apibūdina 

Mindaugo žmonos Mortos psichologinį nusistatymą 

krikščionybės atžvilgiu. Kadangi priimant kai 

kuriuos politinius sprendimus dalyvaudavo ir ji, darydama 

įtaką savo vyrui karalienė vadovaudavosi, pasak 

kronikos, krikščioniška morale. Todėl neatmestina, kad 

krikščioniškoji moralė buvo nesvetima ir Mindaugui. 

Be to, Morta pavaizduota kaip ypač uoli krikščionė. Istorija 

pateikia daug pavyzdžių, kai konvertitai, pradedant 

valdovais ir jų žmonomis, baigiant paprastais mirtingaisiais, 

tapdavo ypač uolūs krikščionybės gynėjai 

ir skleidėjai. Tai patvirtina ir archeologinė medžiaga iš 

artimiausių kraštų – Lenkijos, Skandinavijos. 31 Kronikos 

eiliuotojas, nors ir sutirštindamas spalvas, stengėsi 

pateikti kiek įmanoma tikslesnį psichologinį Mortos 

paveikslą. Juo keisčiau skamba mintis, kad sutuoktinis, 

kuris žmonos klausė, ją gerbė ir greičiausiai mylėjo, 

buvo pusiau pagonis arba krikščionis „dėl akių“. 

Mindaugo apostazės klausimas 

Krikštą lydėjo valdovo karūnacija – to paties proceso 

sudėtinė ir neatsiejama dalis. Apie ją pastaruoju metu 

jau ne kartą rašyta, todėl plačiau ties tuo nesustosiu. 

Lietuvos vyskupijos steigimo peripetijos, vyskupo Vito 

paskyrimas taip pat buvo Mindaugo krikšto pasekmė. 

Kita problema – Mindaugo apostazė. 

Teodoras Narbutas XIX a. suabejojo, ar tikrai Mindaugas 

grįžo į pagonybę. Pasak jo, karalius dar 1262 m. 

esą vykęs į Romą pas popiežių, gavęs jo atleidimą, o grįžęs 

uoliai platino krikščionybę, todėl ir buvo nužudytas. 

Lenkų tyrinėtojas Julijus Latkowskis XIX a. pabaigoje 

taip pat teigė, kad Mindaugas iki gyvenimo pabaigos 

buvo krikščionis, nors dauguma to meto tyrinėtojų ir 

rašytojų įrodinėjo priešingai. 32 Tiesa, dokumentais nepatvirtintus 

Narbuto teiginius apie Mindaugo kelionę į 

Romą Latkowskis atmetė. 

Dabartinė lietuvių istoriografija vieningos nuomonės 

dėl Mindaugo apostazės neturi, tačiau vis dažniau 

pasigirsta balsų, kad Mindaugą atskalūnu pavertė Livonijos 

ordino propaganda. Juozapas Stakauskas, iš 

lietuvių istorikų bene plačiausiai tyrinėjęs apostazės 

klausimą, logiškai dėliodamas argumentus „už“ ir 

„prieš“, priėjo prie išvados, kad Mindaugas neatsisakė 

krikščionybės. Stakauskas labai aiškiai atskyrė Mindaugo 

įsitraukimą į karą prieš Livonijos ordiną nuo 

asmeninio krikščionybės išlaikymo. Tai du skirtingi 

dalykai, kuriuos istoriografija, remdamasi Eiliuotąja 

Livonijos kronika, suplakė į vieną. Joje pateiktas gana 

ilgas žemaičių dialogas su Mindaugu – po pergalingo 

Durbės mūšio jie reikalavo, kad karalius įsitrauktų į 

karą prieš Livonijos ordiną. 33 Tą pokalbį, reikia manyti, 

bus išgalvojęs pats eiliuotojas – juk kronika parašyta 

praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po įvykių! 

Stakauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kaip laisvai kronikininkas 

prikergia apostato etiketę kitiems Mindaugo 

šeimos nariams, pasak jo, Vaišvilkas pagoniškų papročių 

laikėsi net tada, kai jau buvo įkūręs vienuolyną, ku- 

110 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

iame gyveno. 34 Taigi pernelyg sureikšminti kronikoje 

aprašyto pokalbio, pateikiant jį kaip akivaizdų Mindaugo 

apostazės įrodymą, nereikėtų. 

Istorikai, pasisakantys „už“ Mindaugo apostazę, remiasi 

ne tik kronika, bet ir Ipatijaus metraščio žinute 

apie tai, esą karalius slapta atlikdavo pagoniškas apeigas. 

Šios žinutės patikimumą jau aptarėme. Kiti šaltiniai arba 

pakartoja minėtų šaltinių informaciją, arba iš jų net nėra 

aišku, ar kalbama būtent apie Mindaugą. 

Dėliodamas argumentus „prieš“, Stakauskas ypač pabrėžė 

popiežiaus Klemenso IV 1268 m. sausio 20 d. bulę, 

kurioje užsiminta apie šviesaus atminimo Mindaugą. Beje, 

šioje bulėje, skirtoje Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II, 

trumpai pristatyta ir Mindaugo biografija, akcentuojant tris 

svarbiausius įvykius – Mindaugo krikštą, karūnaciją, sankcionuotą 

Apaštalų Sosto, ir karaliaus nužudymą. Žudikai 

vadinami „pragaišties sūnumis“. 35 Taigi popiežius buvo 

informuotas apie sąmokslą, kurio auka tapo karalius Mindaugas. 

Iš tikrųjų, jeigu manysime, kad paklausęs žemaičių 

pasiuntinių ir paveiktas Treniotos žodžių Mindaugas atkrito 

į pagonybę, tai kodėl visi šie asmenys, karštai prisiekinėję 

meilę valdovui, staiga susimokė prieš jį ir jo sūnus, tarp kurių 

greičiausiai buvo ir sosto įpėdinis? Juk Mindaugas sutiko 

su jų keliamomis sąlygomis. Į šį klausimą Stakauskas atsakė 

taip: sąmokslininkų taikinys buvo katalikiškoji dinastija, į 

sostą jie norėjo pasodinti visai kitą žmogų. Taigi, pagoniškai 

reakcijai atstovavo sąmokslininkai, o ne Mindaugas. Tą 

įvertindamas Klemensas IV ir užsiminė apie Lietuvos karalių, 

kaip apie krikščionį, nužudytą netikinčiųjų, t. y. apostatų. 

Žinant tragiškas Mindaugo nužudymo aplinkybes, 

nevertėtų abejoti Apaštalų Sosto žodžiais. 

Tiesa, kyla kitas klausimas, į kurį Stakauskas irgi bandė 

atsakyti. Iš kur popiežius sužinojo, kad Mindaugas 

žuvo būtent nuo atskalūnų ir pagonių rankos? Šią žinią į 

Laterano rūmus Romoje atnešė Livonijos ordino pasiuntiniai 

ir dvasininkai, pabėgę iš Lietuvos, į kurią jie buvo 

nusiųsti, kad apsikrikštijusiam karaliui padėtų evangelizuoti 

valstybę. Apie tragiškus įvykius greičiausiai buvo 

informuotas ir pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas, 

kuris 1259 m. rudenį išvyko į Vokietiją ir Lietuvon nebegrįžo. 

Kadangi 1268 m. sausio 20 d. bule popiežius 

Klemensas IV kreipėsi į Čekijos karalių, žinia apie Min- 


daugo nužudymą turėjo pasiekti ir tą kraštą. Čekija, kaip 

ir Lenkija, XIII a. viduryje ėmėsi iniciatyvos steigti misijines 

vyskupijas Lietuvos karalystės pašonėje, čekų ir 

lenkų misionieriai palaikė ryšius tiek su Vokiečių ordino 

ir gretimų šalių dvasininkais, tiek su Apaštalų Sostu, 

popiežius Klemensas IV galėjo tiesiai iš jų gauti išsamią 

informaciją apie įvykius Lietuvoje. Beje, popiežiaus bulė 

yra chronologiškai ankstyviausia žinutė apie Mindaugo 

nužudymą. Eiliuotoji Livonijos kronika ir Ipatijaus 

metraštis buvo parašyti jau XIII a. pabaigoje. Ypač atsižvelgtina 

į aplinkybes, kuriomis buvo rašoma Eiliuotoji 

Livonijos kronika – vyko Livonijos ordino ir Rygos 

arkivyskupo ginčas dėl žemių ir teisinės subordinacijos, 

todėl Vokiečių ordinas buvo suinteresuotas Mindaugą 

vaizduoti kaip atskalūną, atmetant kaltinimus, kad dėl 

nužudymo kaltas pats. Visa tai verčia manyti, kad Mindaugas 

vis dėlto neatskilo nuo krikščionybės. 

Krikšto reikšmė, arba Vietoj išvadų 

Oficialiai Mindaugo krikštas buvo pirmas bandymas 

įvesti krikščionybę valstybės lygmeniu. Mindaugas, kaip 

ir kiti Naujosios Europos valdovai, po krikšto buvo karūnuotas 

ir tapo lygiaverčiu valdovu krikščioniu. Bet, 

skirtingai nuo X a. pab.–XII a. Naujosios Europos valdovų, 

Mindaugas krikštą priėmė ne per vedybas, bet gavo 

iš keisto valstybinio darinio – Livonijos ordino, kuris po 

Saulės mūšio tapo Vokiečių ordino dalimi, – rankų. Todėl 

dinastinė sąjunga buvo neįmanoma, o dažna magistrų 

kaita, Livonijos politinio elito susiskaldymas negarantavo 

gerų ilgalaikių santykių. Nepaisant to, Mindaugui vis dėlto 

pavyko užmegzti ryšį su magistru ir gauti tarptautinį 

savo valstybės pripažinimą. Tai pirma. 

Antra, Mindaugui pavyko, kaip ir kitiems Naujosios 

Europos valdovams, apsikrikštyti savarankiškai, o ne būti 

apkrikštytam. Nors už suteiktą pagalbą teko kai kurias žemes 

perleisti Livonijos ordinui, tačiau jo vasalu Mindaugas 

netapo. Statusas, kurį popiežius Inocentas IV suteikė dar 

iki karūnavimo, garantavo Mindaugui visišką savarankiškumą. 

Toks savarankiškumas buvo suteiktas ir Lietuvos 

vyskupijai. Deja, po Mindaugo nužudymo viską vėl reikėjo 

pradėti nuo pradžių ir jau visai kitokiomis sąlygomis. 

111

Zenonas Ivinskis karaliaus veiklą įvertino taip: Mindaugas 

savo krikštu nubrėžė politinę valdovų liniją – priimti 

Vakarų, o ne Rytų Bažnyčios krikščionybę. Gediminaičių 

dinastija tokią programą kaip tik ir siekė realizuoti (galiausiai 

tą įvykdė Jogaila). Mindaugo įkurtoji valstybė nežlugo, 

net ir netekusi karaliaus. Nors daugiau kaip šimtą metų Lietuva 

buvo pagoniška (išskyrus prisijungtąsias Rusios žemes, 

kur įsitvirtino Rytų apeigų Bažnyčia), aplinkinių valstybių 

valdovai krikščionys buvo priversti susitaikyti su tokiu jos 

statusu. Ivinskis padarė ir dar vieną nepaprastai svarbią išvadą: 

jeigu katalikas Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas, 

jo įpėdiniai būtų išlaikę ir karaliaus karūną, taigi krikštas ir 

karalystės statusas būtų įgijęs tęstinumą. 36 Deja, Treniota su 

kitais sąmokslininkais nepaliko Lietuvai pasirinkimo – su 

Mindaugu buvo nužudyta visa katalikiškoji dinastija, o kartu 

su ja prarastas ir karalystės statusas. Atgaivinti krikščionybę, 

tiesa, Rytų apeigų, bandė Mindaugo sūnus iš pirmosios 

santuokos Vaišvilkas, tačiau nužudytas buvo ir jis... 

1 Iš naujesnių studijų patartina pasidomėti – Edvardas Gudavičius, Mindaugas, Vil- 

nius, 1998; Mindaugas karalius (sud. V. Ališauskas), Vilnius, 2008. Aktualumo nėra 

praradusi ir Juozapo Stakausko knyga Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje, 

Kaunas, 1934. 

2 Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 

1978, p. 156. 

3 Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių (sud. D. Antanavičius, 

D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas), Vilnius, 2005, p. 109. 

4 Gudavičius, op. cit., p. 200–201. 

5 Mindaugo knyga, p. 110. 




9 Mindaugo knyga, p. 246, eil. 3349. 

10 Gudavičius, op. cit., p. 221. 



13 Z. Ivinskio manymu, per Mindaugo krikštą Kristijonas buvo Vokietijoje. Ivinskis, 

op. cit., p. 171. 


15 Stakauskas, op. cit., p. 78–80. 



18 Ibid., p. 78. 

19 Ibid., p. 89. 

20 Plačiau apie vykdytas misijas – Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų 

kultas XIV–XX a. [Studia Franciscana Lithuanica/4], Vilnius, 2010, p. 51–58. 

21 Mindaugo knyga, p. 111–112. Istorikas Darius Baronas pagrįstai suabejojo metraštininko 

žodžiais, kad Mindaugo krikštas „buvo apgaulingas“, plačiau žr.: Darius 

Baronas, „Katalikiška ir stačiatikiška Lietuva XIII a.“, In: Lietuvos valstybės susikūrimas 

europiniame kontekste (sud. R. Petrauskas), Vilnius, 2008, p. 253–254. 

22 Europinis kontekstas pateiktas straipsnių rinkinyje Christianization and the Rise 

of Christian Monarchy: Scandinavia, Central Europe and Rus’ c. 900–1200 (ed. N. 

Berend), Cambridge, 2007. 

23 Apie tai plačiau žr.: Henryk Łowmiański, Religia słowian i jej upadek (w VI– 

XII), Warszawa, 1979; Stanisław Rosik, Interpretacja chrześcijańska religii pogańskich 

Słowian w świetle kronik niemieckich XI–XII wieku (Thietmar, Adam z 

Bremy, Helmold), Wrocław, 2000. 

24 Nijolė Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istoriniuose 

šaltiniuose, Vilnius, 1996, p. 55–71. 

25 Išsamiau žr.: Gintaras Beresnevičius, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, 

Vilnius, 2001, p. 79–81, 

26 Išsamesnę Šventaragio mito interpretaciją žr.: Gintaras Beresnevičius, Baltų religinės 

reformos, Vilnius, 1995, p. 135–181. 


28 Heinrichs Livländische Chronik, Scriptores rerum Germanicarum (ed. L. Arbusow, 

A. Bauer), Hannover, 1955, Lib. III, cap. 9, §4, p. 28: „Referebat sacerdos quidam, qui 

tunc in Lethonia captivus tenebatur, Iohannes nomine [...]“. Ibid., Lib. III, cap. 15, §9, 

p. 99: „Erat autem Philippus idem de gente Lettonum et in curia episcopi enutritus et 

adeo fidelis effectus, ut interpres ad keteras gentes docendas mitteretur [...]“. 

29 Mindaugo knyga. p. 78. 

30 Mindaugo knyga, p. 288, eil. 6401. 

31 Marian Rębkowski, Chrystianizacja Pomorza Zachodniego. Studia archeologizcne, 

Szczecin, 2007, s. 144–159; Anne Sofie Gräslund, The Christianization of Central 

Sweden from a Female Perspective, Rom und Byzanz im Norden. Mission und 

Glaubenswechsel im Ostseeraum während des 8–14 Jahrhunderts (ed. M. Müller– 

Wille), Stuttgart, 1997, Band I, p. 313–329. 

32 Išsamiau apie lenkų istorikų tyrimus, skirtus Mindaugui XIX a. pab.–XX a., žr.: Jan 

Jurkiewicz, „Mindaugas Lenkijos XIX ir XX a. istoriografijoje“, Lituanistica, 2003, 

nr. 4 (56), p. 4–8. 

33 Mindaugo knyga, p. 288–289, eil. 6363–6430. 

34 Stakauskas, op. cit., p. 197–198; Plg. Mindaugo knyga, p. 300, eil. 7204–7206. 


36 Ivinskis, op. cit., p. 195. 

112 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Tarptautinė pagalbos revoliucionieriams organizacija 

(MOPR) 1936 m. rugsėjo 23 d. išplatino 

atsišaukimą, kviesdama viso pasaulio darbininkus 

rengti demonstracijas, mitingus, siųsti solidarumo telegramas 

Ispanijos Respublikos vyriausybei. MOPR’as 

mažiausiai rūpinosi nemokamos sriubos ar padėvėtų 

drabužių dalijimu revoliucinių kovų veteranams. Tai 

buvo tarptautinis sambūris, kuris finansavo revoliucinę 

propagandą, ginkluotas akcijas ir nelegalius kovos 

su vyriausybėmis metodus visame pasaulyje. Pagrindinis 

finansavimo šaltinis buvo Maskvos Kremlius, 

„tarptautinių pagalbininkų“ veiklai vadovavo aukšti 

NKVD pareigūnai. 1936 m. rugsėjį Komunistų internacionalas 

pritarė interbrigadų Ispanijoje kūrimui 

(pirmieji kovotojai į būsimą savo bazę atvyko spalio 

viduryje). Spalio 22 d. Ispanijos Respublikos vyriausybė 

paskelbė dekretą apie kovinių interbrigadų steigimą 

šalia Ispanijos Liaudies armijos. 

Prieš pasirodant fronte pirmajai interbrigadai – tai 

buvo italų liberalsocialistų judėjimo Giustizia e Liberti 

(Teisingumas ir laisvė) kovotojai, už respublikonus 

jau kovėsi nemažai atvykėlių iš užsienio. Tarp 1936 m. 

spalio–1937 m. liepos buvo suburtos aštuonios interbrigados, 

kurios kovėsi lemiamuose Ispanijos pilietinio 

karo frontuose. 42 tūkstančiai savanorių iš 54 pasaulio 

šalių buvo pasirengę kautis ir mirti už kraštą, 

apie kurį dauguma tikriausiai žinojo tik iš mokyklinių 

* Tęsinys iš nr. 6. Pabaiga. 


Petras STANKERAS 

ispAnijos pilietinis kArAs – GenerAlinė 

didŽiojo pAsAulinio kAro repeticijA * 

vadovėlių ar atlasų. Dauguma iš jų buvo idealistai, tikėjo 

šviesiu rytojum, žmonijos aušra, visuotine laime, 

neabejojo didžiule, svarbia darbininkų ir valstiečių 

valstybės misija. 

Interbrigados sudarė 15 proc. ispanų Liaudies armijos. 

Anglų istorikas Hugh Thomasas apskaičiavo: 

tarp interbrigadų kovotojų buvo apie 10 000 prancūzų, 

5000 vokiečių ir austrų, 5200 lenkų ir ukrainiečių 

[iš jų 3200 žuvo – P. S.], 3350 italų, 2800 amerikiečių, 

2000 britų, 1500 jugoslavų, 1500 čekų, 1000 vengrų, 

1000 skandinavų ir kt. Sakoma, kad buvo apie 7000 

savanorių žydų. 2–3 tūkstančius rusų iš Sovietų Sąjungos 

vargu ar galima laikyti savanoriais. Kovodami 

su nacionalistais, Ispanijoje žuvo, mirė nuo žaizdų, 

dingo be žinios ir buvo sužeista apie 20 000 internacionalistų 

– nukauta 2000 vokiečių, 1000 prancūzų, 

900 amerikiečių, 500 anglų… 

Interbrigados nepriklausė Ispanijos Respublikos 

reguliariosios kariuomenės daliniams. Visa karinė ir 

politinė jų vadovybė buvo komunistų rankose, o savanorius 

karius kruopščiai tikrindavo sovietų saugumo 

agentai. Brigadų šūkiai buvo: „Ispanija – Europos fašizmo 

kapo duobė“, „No pasaran!“ („Jie nepraeis!“) ir 

„Adelante!“ („Į priekį!“). 

Internacionalistų vadai neturėjo karinės patirties. 

Vyriausiasis karinis patarėjas pulkininkas Karolis 

Swerczewskis (Valteris) buvo lenkų karininkas, dirbęs 

sovietų saugumo tarnyboms. Generaliniai brigadų 

inspektoriai ir vyriausieji politiniai vadai buvo italų 

113

komunistai. Svetimšaliai savanoriai laikėsi nepaprastai 

drąsiai. Kariai gyveno ir kovojo sunkiomis sąlygomis, 

drausmė buvo be galo griežta – už menkiausią nusižengimą 

grėsė mirties bausmė. Internacionalistams 

buvo pavesta ne tik kautis frontuose, bet ir brutalia 

jėga slopinti socialistus ir anarchistus – buvusius komunistų 

bendražygius. 

Interbrigados Ispanijoje – vienas ryškiausių to meto 

demokratinių jėgų tarptautinio solidarumo pavyzdžių. 

Paradoksas tas, kad joms dirigavo tikrai nedemokratinis 

Kremlius, tik 1938 m. pabaigoje pažadėjęs, kad interbrigados 

bus išvestos iš Ispanijos. Spalio 24 d. 12 000 

savanorių karių užsieniečių paliko fronto liniją (kaip 

tik tuo metu vyko aršūs mūšiai prie Ebro). Jie atsidūrė 

demobilizacijos stovyklose, kur jų laukė griežta Tautų 

Sąjungos patikra. Tie, kurie turėjo galimybę grįžti 

į Tėvynę, greitai išvyko iš Ispanijos. Interbrigadų kariai 

lenkai (Lenkijos vyriausybė atėmė iš jų pilietybę 

ir atgal į šalį neįsileido), vokiečiai ir italai neturėjo kur 

dėtis, laukė galimybės išvykti į Meksiką – tai vienintelė 

šalis, sutikusi juos priimti. Tų, kurie bandė pasislėpti 

Sovietų Sąjungoje, likimas buvo siaubingas. Maskvoje 

juos sutiko kaip didvyrius, leido žygiuoti per Raudonąją 

aikštę, sveikinant minioms, o vėliau visus išvežė į 

Sibirą. Stalinui Maskvoje didvyrių nereikėjo. Toks atpildas 

laukė brolžudiško karo herojų… 

Franco pusėje irgi kovėsi kelios dešimtys tūkstančių 

užsienio savanorių: portugalų, prancūzų, rumunų, airių, 

rusų ir kitų. Tarp rusų buvo nemažai vadinamųjų 

„baltagvardiečių“, prieglobstį nuo bolševikų teroro radusių 

laisvojoje Europoje. Būtent jie Prancūzijos oro 

uoste sudegino respublikonų nupirktus lėktuvus, paruoštus 

skristi į Ispaniją. Rusų generolas majoras Anatolijus 

Fokas, nacionalistų armijoje gavęs leitenanto 

laipsnį, kreipdamasis į savo karius pasakė: „Tie iš mūsų, 

kurie kovos už nacionalinę Ispaniją prieš III Internacionalą, 

kitaip sakant, prieš bolševikus, kartu atliks ir savo 

pareigą baltajai Rusijai.“ Rusų baltagvardiečių elitinės 

kuopos karių uniformos skiriamasis ženklas buvo raudona 

beretė. Kuopa kovėsi karščiausiuose fronto ruožuose. 

Tarp karių buvo dešimt Georgijaus Kryžiaus kavalierių, 

trys – apdovanoti vardiniu Georgijaus ginklu, 

vienas – Šventojo Georgijaus ordino kavalierius. Po 

karo visi rusų baltosios gvardijos kariai gavo Ispanijos 

pilietybę, pergalės parade Valensijoje šalia Ispanijos 

vėliavos jie nešė ir Rusijos trispalvę. 

Didžiausias savanorių karinis dalinys, kovojantis 

nacionalistų pusėje, buvo portugalų legionas. Portugalijos 

vadovas António de Oliveira Salazaras į kaimyninę 

šalį nusiuntė 20 tūkstančių kareivių. Legionas buvo 

įsteigtas 1936 m. rugsėjo 16 d. kaip savanorių dalinys, 

turintis karinę struktūrą, jo tikslas buvo „kova su revoliucinėmis 

doktrinomis, ypač su komunizmu ir anarchizmu“. 

Generolo Franco pusėn stojo 700 Airijos fašistų, 

būriui vadovavo generolas Eoina O’Duffy’s. Ispanijoje 

jis išsilaipino 1936 m. gruodžio 25 d. ir kovojo iki 

1937 m. birželio 18 d. Per tą laiką 67 airiai žuvo. 

Nei vienos, nei kitos pusės savanoriai nebuvo samdiniai, 

jie nesiekė asmeninės naudos, kovėsi iš idėjos, 

gynė savo tiesą: vieni nuoširdžiai tikėjo, kad gelbsti 

Europą nuo plintančio stalininio komunizmo, kiti 

vylėsi, kad išvaduos Europą nuo fašizmo grėsmės. 

Respublikonų pusėje kovoję vakariečiai jautė dideles 

simpatijas darbininkų ir valstiečių valstybei, tačiau 

nenoromis pylė vandenį ant Stalino, kuris bandė Europos 

Vakaruose sukurti placdarmą revoliucijos eksportui, 

malūno. 

Pradedant XVIII a., Rusija nuolatos aktyviai kišosi 

į europinius konfliktus. Vienintelė valstybė, ideologiniais 

ir politiniais sumetimais atvirai rėmusi Ispanijos 

Respubliką, buvo Rusija, tuometinė Sovietų Sąjunga, 

nuo 1936 m. rugsėjo dosniai, nors ne visai oficialiai, 

siuntusi žmones ir medžiagas. 

Rugsėjo pabaigoje į Ispaniją atvyko 200 sovietų lakūnų 

savanorių. Iš SSRS respublikonams buvo gabenami 

475 koviniai lėktuvai, bet dalis jų sulaikyta Prancūzijoje. 

Tik per vieną 1936 m. spalio mėnesį Sovietų 

Sąjungoje buvo surinkta 47 milijonai rublių Ispanijos 

kovotojams. SSRS laivai nugabeno į Ispaniją tūkstančius 

tonų krovinių, nupirktų už šiuos pinigus. Atgal 

laivai atvežė daugybę Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo 

kovodami su frankistais – pirmas toks „vaikų laivas“ 

atplaukė iš Valensijos 1937 m. pavasarį, liepos mėnesį 

114 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

atplukdyta į Kronštatą dar pusantro tūkstančio našlaičių. 

Iš viso į Sovietų Sąjungą atgabenta beveik 3000 

ispanų nuo 3 iki 16 metų amžiaus. SSRS jiems įsteigta 

15 vaikų namų. Vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo 

metais Sovietų Sąjungos pusėje kovojo 800 ispanų, 151 

žuvo, 15 dingo be žinios. 

Per visą pilietinį karą Sovietų Sąjunga ispanų respublikonams 

suteikė apčiuopiamą pagalbą: 806 lėktuvus 

(daugiausia naikintuvus), 362 tankus, 120 šarvuočių, 

1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 granatsvaidžių, 

15 113 kulkosvaidžių, 20 486 sunkiuosius 

kulkosvaidžius, 340 minosvaidžių, 500 tūkstančių granatų, 

110 tūkstančių aviacinių bombų, 3,4 milijono 

sviedinių, 862 milijonus šovinių, 1500 tonų parako, 

nemažai torpedinių katerių, priešlėktuvinių prožektorių, 

automobilių, radijo stočių, torpedų, kuro… 

Tai nemažas karinis turtas, bet ne visą jį respublikonai 

gavo. Karinę techniką nugabenti į paskirties 

vietą buvo labai sunku ir rizikinga. Ispanijos krantus, 

oro erdvę blokavo vokiečių ir italų laivai ir lėktuvai. 

1937 m. pavasarį „nežinomi“ piratai Viduržemio 

jūroje užpuolė sovietų transporto laivus, du iš jų – „Timiriazev“ 

ir „Blagojev“ – nuskandino. Iki gegužės 4 d. 

frankistų povandeniniai laivai 86 kartus atakavo sovietų 

prekybinius laivus, 3 iš jų nuskandino, 4 sulaikė ir 

nulydėjo į nacionalistų kontroliuojamus jūrų uostus. 

SSRS tiekė respublikonams ir kitas prekes, ypač 

maisto produktus. Vien 1937 m. atsiuntė 457 904 tonas 

įvairių prekių už 92 444 000 rublių. 

Manoma, kad Ispanijos pilietiniame kare dalyvavo 

3 tūkstančiai vadinamųjų „savanorių“ iš Sovietų 

Sąjungos. Naujausi Rusijos šaltiniai nurodo, kad Ispanijos 

mūšių laukuose kovojo 2065 sovietų kariai, 

tarp jų – 772 lakūnai, 351 tankistas, 222 kariniai patarėjai 

ir instruktoriai, 77 jūrininkai, 100 artileristų, 

156 ryšininkai, 52 kitų sričių kariniai specialistai, 

130 inžinierių ir aviacijos pramonės darbuotojų, 204 

vertėjai. Vienu metu Ispanijoje būdavo nuo 600 iki 

800 rusų savanorių. Apie sovietų nuostolius tikslių 

duomenų nėra, manoma, kad žuvo nuo 157 iki 200 

karių. Pagal Rusijos šaltinius mūšiuose žuvo 189 kovotojai, 

59 už kovas Ispanijoje gavo Sovietų Sąjungos 


didvyrio vardą. Nustatyta, kad žuvo kas šeštas lakūnas 

ir tankistas. 

Giedrame Ispanijos danguje ypač pasižymėjo 

sovietiniai naikintuvai I-16, respublikonai vadino 

juos „asiliukais“, o frankistai – „žiurkėmis“ (rata). 

Dangaus platybes raižė beveik 300 šių „padarų“. I-16 

suartėdavo su priešo eskadrile skrisdamas pažeme, 

o tada netikėtai atakuodavo iš apačios. Frankistams 

tai priminė velniškas žiurkes, iššokančias tiesiog iš 

po kojų. Įdomu, kad sovietinių karo lėktuvų uodegas 

puošė ne raudonos žvaigždės, o mikimauzai. 

Pilietinio karo metais respublikonų aviacija laimėjo 

345 oro mūšius (iš jų 213 – sovietiniai lakūnai), o 

frankistų aviacija – 695. 

Stalininė Rusija padėti respublikonų Ispanijai nusprendė 

pragmatiniais sumetimais. Dalis Ispanijos 

Respublikos rezervinio aukso (510 tonų – du trečdaliai 

centrinio banko aukso atsargų, kurios buvo ketvirtos 

pagal dydį pasaulyje) 1936 m. spalio 26 d. buvo išsiųsta 

saugoti į Odesą ir deponuota SSRS valstybiniame banke. 

Tuo metu šio aukso vertė buvo 500 milijonų dolerių 

(2008 m. ekvivalentas – 14 400 mln. USD). Iki tol auksas 

buvo saugomas parako urvuose karinio jūrų laivyno 

bazėje Kartachenoje. Sovietų Sąjungos atstovybės 

atašė, NKVD rezidentas Aleksandras Orlovas gavo šifruotą 

nurodymą pasirūpinti aukso atsargų pristatymu 

į SSRS. Aukso luitus tris naktis į uostą vežė rusų tankai 

Respublikono anarchisto Federiko Borrello Garsija mirtis 

Garsi Roberto Kapos nuotrauka 

115

T-26 su išjungtomis šviesomis, koloną vairavo patikimi 

rusų instruktoriai. Toliau Ispanijos auksą plukdė sovietiniai 

laivai: „Kubanj“ – 2000 dėžių, „Neva“ – 2697 

dėžes, „Kim“ – 2100 dėžių ir „Volgoles“ – 983 dėžes. 

Netrukus bolševikų oficiozas Pravda pranešė, kad vyresnysis 

saugumo majoras Nikolskis (vienas iš Orlovo 

pseudonimų) apdovanotas Lenino ordinu už svarbios 

vyriausybinės užduoties įvykdymą. 

Ispanijos Respublika tapo priklausoma nuo Stalino 

valios. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, 

sovietai pagrasino, kad nutrauks pagalbos teikimą. 

Jis buvo atnaujintas 1938 m. rudenį – Sovietų Sąjunga 

suteikė Ispanijos vyriausybei 85 milijonų dolerių 

kreditą. Ispanijoje likusi aukso dalis buvo naudojama 

ginklams įsigyti laisvojoje rinkoje, daugiausia Prancūzijoje 

ir JAV. 1956 m. Ispanijos vyriausybė pareikalavo, 

kad Sovietų Sąjunga grąžintų auksą, tačiau gavo neigiamą 

Nikitos Chruščiovo atsakymą: visas auksas panaudotas 

kariniams tiekimams į Ispaniją apmokėti. Be 

to, generalinis sekretorius pareiškė, kad Ispanija liko 

skolinga Rusijai 50 milijonų dolerių. 

Ispanijos pilietinio konflikto atžvilgiu įdomią poziciją 

užėmė Lenkijos vyriausybė. Kaip rašo lenkų 

publicistas Bogusławas Wołoszańskis, Lenkija, nors 

oficialiai buvo neutrali, tylomis pardavė respublikonams 

ginklų už solidžią – daugiau kaip 118 milijonų 

zlotų sumą. Į Ispaniją iškeliavo 110 tūkstančių kulkosvaidžių, 

290 patrankų, 2393 sunkieji kulkosvaidžiai, 

64 seni tankai Renault R-17, 515 tūkstančių artilerijos 

sviedinių, daug kitokio karinio inventoriaus. Šiek 

tiek ginkluotės buvo parduota ir sukilėliams – už 22 

lėktuvus PWS 10 ir RWD 13, kulkosvaidžių šovinius, 

artilerijos sviedinius gauta 2,7 milijono zlotų. Pardavimo 

sandoriai neoficialiai vyko per Baltijos (Estija) ir 

Lotynų Amerikos šalis. 

Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietuvos 

žmonės. 1936 m. lapkričio 16 d. valstybės laikraštis 

Lietuvos aidas rašė: „Kaunas labai domisi Ispanijos 

įvykiais. Vieno knygyno lange išstatytą Ispanijos karo 

veiksmų žemėlapį seka ypač vyrai. Pasitaiko, kad kuris 

nors iš jų, įbėgęs į knygyną, apibara savininką, kam vis 

dar netiksliai pažymėjo karo jėgų pasiskirstymą, ir pa- 

ėmęs žemėlapį pats pataiso. Būna ir taip, kad sukilėlių 

ir vyriausybininkų šalininkai pradeda kautynes prie vitrinos 

lango.“ 

Respublikonų pusėje kariavo apie 100 kairiųjų pažiūrų 

asmenų, kilusių iš Lietuvos. Atskiro karinio 

dalinio jie nesudarė. Daugiausia jų buvo XIII ir XV 

interbrigadose, Abrahamo Lincolno ir Adomo Mickevičiaus 

batalionuose. Nemažai Lietuvos vyrų amžiams 

liko šioje Pietų Europos šalyje – žuvo arba dingo be 

žinios. Tarp jų – Edvardas Slavinas, XIII interbrigados, 

vėliau 45-osios divizijos smogiamojo bataliono karys, 

žuvęs mūšyje prie Ebro upės, Adolfas Pivoriūnas ir 

kiti. 1938 m. balandžio pradžioje Aragono fronte, kovodamas 

129-ojoje tarptautinėje Georgijaus Dimitrovo 

brigadoje, žuvo jaunas lietuvių rašytojas Aleksas Jasutis-Julmis. 

Pilietinio karo Ispanijoje dalyvis Andrius 

Bulota prisiminimuose rašė: „Vienuoliktoji brigada per 

vieną mėnesį iš 1900 vyrų neteko apie 900 sužeistais 

bei užmuštais... Dvyliktoji brigada, atvykusi Madridan, 

[...] iš 1500 vyrų per trumpą laiką neteko apie 800 užmuštais 

ir sužeistais.“ 

Į pagalbos Ispanijos Respublikai fondą Lietuvoje 

buvo surinkta 14 000 litų. 

Ispanijoje pagarsėjo Rokiškyje gimęs SSRS kariškis 

Jakovas Šmuškevičius, slapyvardis Generolas Duglas 

– jis buvo respublikonų aviacijos vyr. patarėjas. Respublikonų 

pusėje kovojo Vilniaus karaimų šeimoje gimęs 

sovietų išorinės žvalgybos agentas Josifas Grigulevičius. 

Jis likviduodavo idėjinius respublikonų priešus, 

trukdžiusius Ispanijos kompartijai, ypač komunistų 

nekenčiamus, bet darbininkų šlovinamus, anarchistus. 

Ispanijos pilietiniam karui buvo lemta sugriauti 

anarchizmą ir kartu itin padidinti iki tol palyginti nereikšmingą 

komunistų įtaką. Britų istorikas Normanas 

Daviesas rašo, kad fašistų propagandos vaizduotas košmaras 

1938–1939 m. virto tikrove – liberaliąją Ispanijos 

vyriausybę pakeitė socialistų ir komunistų koalicija. 

Tą padaryti nebuvo sunku, juo labiau kad Stalinas į 

pilietinio karo draskomą šalį siuntė ne tik ginklus, bet 

ir instruktorius su NKVD komisarais. 

Ispanijos komunistų partija, vadovaujama respublikonų 

vyriausybės vyriausiojo patarėjo nacionalinio 

116 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

saugumo klausimais, NKVD rezidento Orlovo (slapyvardis 

Švedas), 1937 m. gegužės 15 d. nuvertė premjerą 

socialistą Franciscą Largo Caballero, kuris labai nepatiko 

Stalinui, nes turėjo autoritetą, buvo savarankiškas ir 

remiamas profsąjungų. 1937 m. gegužės 17 d. Ispanijos 

premjeru tapus daktarui Juanui Lópezui Negrínui, viršų 

paėmė komunistai – kietos linijos šalininkai, o valstybinę 

saugumo agentūrą SIM (Karinių tyrimų tarnyba) 

ėmė tiesiogiai kontroliuoti sovietų GPU. Priešingai 

negu Caballero, Negrínas buvo intelektualas be politinio 

užnugario, pagal Lenino apibrėžimą, – „naudingas 

idiotas“. Jis tapo Stalino marionete, valdoma Sovietų 

Sąjungos NKVD rezidento Ispanijos Respublikoje 

Orlovo. Įsisiautėjo komunistinis teroras. Negrínas 

tylomis leido komunistams, vykdantiems Maskvos 

nurodymą, susidoroti su vadinamaisiais „priešais iš 

kairės“: buvo išžudyti visi anarchistinės ir trockistinės 

pakraipos politiniai veikėjai, daugelis kairiosios nekomunistinės 

milicijos vadų ir net eilinių kareivių. Todėl 

nemažai intelektualų ir rašytojų, iš pradžių kovojusių 

respublikonų pusėje, tarp jų ir George’as Orwellas, 

tapo antikomunistais. Negrínas, daug laiko praleisdavęs 

užsienyje, palikdamas valdžią komunistų rankose, 

irgi yra atsakingas už komunistų įvykdytus nusikaltimus. 

1938 m. balandžio 5 d. socialistas Indalecio Prieto 

pasitraukė iš gynybos ministro posto, matydamas, 

kad negali sustabdyti komunistų ir sovietinių patarėjų 

įtakos armijoje stiprėjimo. 

Respublikonai, nors gavo nemažą pagalbą, iš pat 

pradžių vedė gynybinius, ariergardinius mūšius, stengdamiesi 

nutolinti pralaimėjimą. Šiandien aišku, kad jie 

taip darė dėl savo silpnumo. Nacionalistai turėjo vieną 

karinę ir politinę vadovybę, o respublikonai buvo 

politiškai susiskaldę ir, nepaisant komunistų indėlio į 

šį reikalą, nesugebėjo suformuoti vienos karinės doktrinos 

ir strategijos. Jiems pavykdavo tik retkarčiais atmušti 

potencialiai lemtingus priešininkų puolimus ir 

tai pratęsdavo karą, kuris kuo puikiausiai galėjo baigtis 

1936 m. lapkritį Madrido paėmimu. 

Kovos tęsdavosi ilgai, vyko su pertraukomis, dažnai 

be tvarkos. Padrikų ir įnirtingų susirėmimų būta daugiau 

nei parengtų kampanijų ar gerai suplanuotų mū- 


šių, – rašo Normanas Daviesas. Užnugaryje abi pusės 

žudė belaisvius ir civilius gyventojus. Frankistai, įsitvirtinę 

palei Portugalijos sieną, dėl respublikonų pėstininkų 

ir tankistų nesusikalbėjimo užėmė itin svarbią 

Toledo tvirtovę, pamažu apsupo vyriausybės citadeles 

šiaurinėje pakrantėje. Frankistų kariuomenė įsikūrė 

Burgose, jos štabas – Salamankoje, o vyriausybė – Valensijoje. 

Nacionalistai metus laikė apsiautę Ovjedą, 

1938 m. vyko veržlios operacijos, siekiant kontroliuoti 

Ebro pakrantes ir Teruelio tvirtovę. Sausio 8 d. Teruelį 

užėmė respublikonai, tačiau baiminosi, kad nebūtų 

apsupti. Vasario 22 d. frankistai šią tvirtovę atsiėmė. 

Vien šiuose mūšiuose nuo 1937 m. gruodžio 15 d. iki 

1938 m. vasario 22 d. respublikonų nuostoliai siekė iki 

60 000 žuvusių, sužeistų ir patekusių nelaisvę, o nacionalistai 

prarado 50 000 karių. 

1938 m. balandžio 15 d. frankistų pajėgos pasiekė 

Viduržemio jūrą ir padalijo Respubliką į dvi dalis. Liepos 

24 d. respublikonai, kuriems jau akivaizdžiai grėsė 

pralaimėjimas, surengė didelį puolimą ties Ebro upe. 

Čia įvyko didžiausias Ispanijos pilietinio karo mūšis. 

Respublikonų Liaudies armijos generalinio štabo 

aukštas karininkas išdavikiškai nusiuntė tankų brigadą 

į pelkes, kur sunkios mašinos tapo neveiksmingos, 

o jų ekipažai buvo iššaudyti. Nacionalistų artilerija 

ir ištikimi sąjungininkai vokiečiai, su pikiruojančiais 

naikintuvais Ju-87 surengę oro ataką, palaužė Liaudies 

armijos pasipriešinimą ir lapkričio 15 d. respublikonai 

buvo priversti atsitraukti nuo Ebro. Abiejų pusių nuostoliai 

sunkiai suskaičiuojami. Liaudies armija prarado 

nuo 10 000 iki 30 000 karių, nuo 20 000 iki 34 000 buvo 

sužeista, 19 563 kareiviai ir karininkai pateko į nelaisvę, 

sunaikinta 70 lėktuvų. Generolo Franco ginkluotosios 

pajėgos prarado 6500 karių, 30 000 buvo sužeista, 

5000 pateko į nelaisvę, numušta 50 lėktuvų. 

1939 m. sausio 26 d. neatlaikiusi apgulties kapituliavo 

Barselona, kur nuo 1937 m. spalio 31 d. posėdžiavo 

komunistuojanti respublikonų vyriausybė. Ji pasitraukė 

į Figerasą, kur premjeras Negrínas bandė priešintis 

toliau. Netrukus visa Katalonija pateko į Franco rankas. 

450 000 ispanų respublikonų armijos karių pabėgo 

į Prancūziją, kur buvo internuoti. Vasario 14 d. 

117

atsistatydino antras ir paskutinis Ispanijos Antrosios 

Respublikos prezidentas Manuelis Azaña y Diazas. 

Madride vis dar vyko aršūs mūšiai tarp komunistų 

ir nacionalistų. Susiklosčius katastrofiškai padėčiai 

fronte, kai sostinė jau buvo apsupta Franco pajėgų, 

pulkininkas Segismundas Casado 1939 m. kovo 5 d. 

Madride, respublikonų zonos viduje, surengė valstybinį 

perversmą, nukreiptą prieš premjerą Negríną. Tai 

tapo galutine respublikonų kapituliacijos priežastimi. 

Kovo 29 d. generolo Franco kariuomenė įžengė į 

Ispanijos sostinę. Liaudies fronto Gynybos tarybos likučiai 

pasmerkė komunistus. Pergalės parade Franco 

paskelbė šūkius: Hay orden en el pais („Šalyje tvarka“) 

ir España, una, grande, libre („Ispanija viena, didi ir 

laisva“). Kovo 31 d. frankistai užėmė visą Ispanijos teritoriją. 

1939 m. balandžio 1 d. pilietinis karas oficialiai 

baigėsi. Pergalės proga Trečiojo Reicho kancleris 

Hitleris padovanojo kaudiljui Franco įspūdingą šešių 

ratų šarvuotą automobilį Mercedes. 

Treji kančių metai (986 dienos) baigėsi triuškinančiu 

kairiųjų jėgų pralaimėjimu: respublikonai nesugebėjo 

sutelkti vieningos ir veiksmingos demokratijos. Kai 

kurių istorikų teigimu, Ispanijos Respublika pralaimėjo 

1936–1939 pilietinį karą todėl, kad JAV, Didžioji 

Britanija ir Prancūzija liko neutralios, o Vokietija ir 

Italija generolui Franco suteikė didelio masto pagalbą. 

Pagrindinių fašistinių Europos valstybių pagalba 

nacionalistinei Ispanijai buvo iš tikrųjų įspūdinga. 

Remiantis oficialia statistika, paskelbta Romoje 1940 m., 

Italija frankistams perdavė 1930 pabūklų, 1426 minosvaidžius, 

3504 sunkiuosius kulkosvaidžius, 5255 lengvuosius 

kulkosvaidžius, 240 747 šautuvus, 7 606 000 artilerijos 

sviedinių, apie 325 milijonus šovinių, 500 tūkstančių 

kariškų mundurų, daugiau kaip 1000 tonų sprogstamųjų 

medžiagų, 7668 sunkvežimius ir lengvuosius 

automobilius, 6105 cisternas, 931 radijo stotį, 3871 

telefono aparatą ir stotį, apie 1000 lėktuvų, 1414 lėktuvų 

variklių, 16 720 tonų aviacinių bombų, 950 tankų, 

75 500 tonų kitų medžiagų. Karinis jūrų laivynas 

gavo 92 transportinius laivus. Frankistų pusėje, nuolat 

keisdamiesi, kovojo 300 000 italų (keturių divizijų savanorių 

korpusas). Italų aviacija įvykdė 86 420 kovinių 

skrydžių, išbuvo ore 135 265 valandas ir atliko 5318 

bombardavimų. Italų nuostoliai buvo 6 tūkstančiai 

žuvusių ir daugiau kaip 11 tūkstančių sužeistų. Italijai 

intervencija į Ispaniją kainavo 14 milijardų lirų (apie 

70 milijonų tuometinių dolerių). 

Vokiečių pagalba kuklesnė už italų, bet irgi įspūdinga. 

Yra žinoma, kad pirmame karo etape, iki 

1938 m. birželio, vokiečiai perdavė frankistams (be 

tos ginkluotės, kuri buvo legiono Condor žinioje) 650 

lėktuvų, 200 tankų, 700 artilerijos pabūklų, 1800 automobilių, 

5 torpedinius katerius. Vien išlaikyti legioną 

Condor (50 tūkstančių kariškių) atsiėjo 230 milijonų 

reichsmarkių. O visa intervencija Vokietijai kainavo 

daugiau kaip 500 milijonų reichsmarkių (apie 200 milijonų 

tuometinių dolerių). 1939 m. Ispanija buvo skolinga 

Trečiajam Reichui 225 milijonus dolerių. Franco 

valdžia skolą sumokėjo 1943 m., tiekdama strategines 

medžiagas. 

Britų istorikas Ericas Hobsbawmas rašo, kad tarptautiniu 

aspektu Ispanijos pilietinis karas – tai miniatiūrinė 

karo tarp fašistinių ir komunistinių Europos 

valstybių versija. Vakarų demokratijoms nerūpėjo niekas, 

išskyrus jų pačių neutralumą. Be to, tame kare dešinieji 

telkėsi ir veikė kur kas efektyviau už kairiuosius. 

Svarių laimėjimų frankistai pasiekė diplomatijos srityje. 

Jau 1939 m. vasario 27 d. Franco režimą pripažino 

Prancūzija ir Anglija, prieš tai nutraukusios diplomatinius 

santykius su Ispanijos Respublikos vyriausybe. Vasario 

28 d. naują vyriausybę pripažino Lietuva. Balandžio 1 d. 

tai padarė JAV. Balandžio 7 d. Ispanija prisijungė prie 

Antikominterno pakto, o gegužės 8 d. išstojo iš Tautų 

Sąjungos. 

Ispanijos pilietinis karas suteikė pagreitį antikomunizmui, 

o kairiosios partijos susiskaldė. Antai buvę 

interbrigadų kovotojai, internuoti Prancūzijoje, pageidavo 

kovoti Suomijos pusėje 1939/1940 m. kare su 

komunistine Sovietų Sąjunga. 

Gegužės 29 d. legionui Condor grįžus į Vokietiją, 

Hitleris kalbėdamas reichstage pareiškė: „Vokiečių tauta 

sužinos, kaip garbingai kovojo jos sūnūs dėl kilnios 

tautos laisvės, o galiausiai dėl Europos civilizacijos išgelbėjimo.“ 

Liuftvafės vyriausiasis vadas Hermanas Goe- 

118 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

ingas, sutikdamas legionierius 

Hamburge, sušuko: „Tegul dedasi 

kas nori, viena aišku: įrodėte, 

kad esate nenugalimi!“ Ir 

jis buvo teisus – legiono Condor 

lakūnai savanoriai Ispanijoje 

1936–1939 m. iš viso numušė 

277 (kitais šaltiniais 314) 

priešo lėktuvus, savų neteko 96 

(iš jų 56 – dėl nelaimingų atsitikimų). 

Didžiausias vokiečių 

aviacijos laimėjimas tas, kad 

Ispanijoje buvo apmokyti ir 

naujausiam karui parengti 405 

lakūnai. 

Dar ilgiau Ispanijoje užsibuvo 

italai: evakuoti savo karinius 

dalinius jie pradėjo 1939 m. gegužės 

31-ąją, o baigė birželio 23 d. 

Nors Vokietija ne kartą oficialiai skelbė, kad jos kariniai 

junginiai Ispanijoje nekariauja, 1939 m. birželio 

6 d. Hitleris Berlyne prie Brandenburgo vartų priėmė 

20 tūkstančių legionierių, kovojusių Franco pusėje, 

paradą. Po to prasidėjo aštuonių dienų Pergalės festivalis. 

Už nuopelnus Ispanijai fiureris apdovanojo 26 

tūkstančius vokiečių legionierių. 

Legiono statusas buvo pusiau oficialus, todėl jo 

kareiviai ir karininkai negalėjo būti apdovanojami 

Vokietijos valstybiniais pasižymėjimo ženklais. 

Tuo tikslu dar 1939 m. balandžio 14 d. buvo įsteigtas 

keturių laipsnių Ispaniškas Kryžius (Spanienkreuz). 

Bronzinis ir sidabrinis skirstėsi į dvi klases: 

su kalavijais ir be kalavijų, o auksinis ir auksinis 

su brangakmeniais buvo tik su kalavijais. Jame pavaizduotas 

Maltos kryžius, kurio centre – apvalus 

medalionas su svastika. Tarp kryžiaus spindulių – 

keturi liuftvafės ereliai, naguose nešantys svastikas. 

Tai duoklė vokiečių lakūnams, kurie sudarė 70 proc. 

legiono karių. Sidabriniai kryžiai buvo gaminami 

iš 800-osios prabos sidabro arba iš pasidabruotos 

bronzos, auksiniai – iš paauksuoto 800-osios prabos 

sidabro. Kryžius su brangakmeniais buvo iden- 


1939 m. birželio 6 d. A. Hitleris Berlyne prie Brandenburgo vartų priėmė 20 tūkstančių legionierių, 

kovojusių Ispanijoje, paradą. Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo 

tiškas auksiniam, tik aplink svastikos ženklą turėjo 

14 deimantų. Šį apdovanojimą gavo tik 28 vokiečiai, 

daugiausia legiono Condor lakūnai. Kryžių su kalavijais 

gaudavo kariai, kovoję priešakinėse fronto 

linijose. Bronziniu Ispanišku Kryžiumi be kalavijų 

buvo apdovanoti 7869, sidabriniu – 327, bronziniu 

su kalavijais – 8462, sidabriniu su kalavijais – 8304, 

auksiniu su kalavijais – 1126 asmenys. 

Buvo įsteigtas ir Legiono Condor Garbės Kryžius, 

kurį gavo šeimos karių, žuvusių, dingusių be žinios ar 

mirusių nuo žaizdų. Iš viso įteikta 330 tokių kryžių. 

Legiono Condor tankistai buvo apdovanoti specialiu 

oficialiu ženklu (Panzertruppenabzeichen), 

įsteigtu jau po Ispanijos įvykių 1939 m. liepos 10 d. 

Jis buvo bronzinis ir sidabrinis. Iš viso išdalyta 415 

šių ženklų. Ypatingas auksinis ženklas buvo įteiktas 

tik legiono tankistų vadui pulkininkui Vilhelmui 

von Thoma. 

Visi vokiečių savanoriai, kovoję legione Condor, 

gavo ispanų ordinus ir medalius. Labiausiai paplitęs 

apdovanojimas – medalis „Už dalyvavimą kampanijoje“. 

Oficialiai skelbta, kad jį gavo 14 982 kariai (ne tik 

vokiečiai). Trečdaliui užsieniečių, padėjusių generolui 

Franco, įteiktas Raudonasis Karinis Kryžius, 986 kariai 

119

gavo Karinį Kryžių, o 70 – Karinį Medalį, teikiamą už 

ypatingus nuopelnus. 

Pilietiniame kare nugalėtojų nebūna, jis – nacionalinė 

tragedija. Cezaris yra sakęs: „Vienas pilietinis 

karas kainuoja nacijai tiek, kiek šimtas išorinių 

karų.“ Ispanų tauta už savo vidinę priešpriešą sumokėjo 

labai brangiai – iš abiejų pusių žuvo 500 000 

žmonių, iš jų 200 000 krito mūšio lauke: 90 tūkstančių 

Franco šalininkų ir 110 tūkstančių respublikonų 

kareivių. Taigi, žuvo 10 proc. bendro karių skaičiaus. 

Adolfas Paulius, remdamasis istoriku K. Dufo, rašo, 

kad per karą žuvo 450 tūkstančių tiesioginių jo dalyvių 

ir daugiau kaip pusė milijono civilių gyventojų, 

kuriuos pakirto kulkos, badas ir ligos. Pusė milijono 

politinių pabėgėlių ispanų liko tremtyje. Šimtai 

tūkstančių žmonių buvo nuteisti ilgus metus kalėti. 

Franco neleido jiems taikyti amnestijos – 1941 m. 

kalėjimuose vis dar buvo beveik ketvirtis milijono 

žmonių. 

Per pilietinį karą Ispanija prarado 3,3 proc. gyventojų, 

7,5 proc. buvo sužalota. Kai kurie šaltiniai nurodo, 

kad jau po karo Franco įsakymu buvo sušaudyta apie 

100 000 jo priešininkų, dar 35 000 žuvo koncentracijos 

stovyklose. 

Frankizmo ideologai teigė, kad marksizmo vėžį nuo 

ispanų tautos kūno reikia pašalinti kruvina operacija, 

kuri gali paliesti net trečdalį šalies vyrų. Franco, kaip ir 

Stalinas, tikėjo politinių valymų utopija. Po formalios 

pergalės 1939 m. balandžio 1 d. per radiją jis pareiškė: 

„Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį 

priešą vyksta toliau.“ 

Italijos užsienio reikalų ministras grafas Galeazzas 

Ciano dienoraštyje rašė, kad 1939 m. vasarą Madride 

kasdien būdavo sušaudoma 200–250 žmonių, Barselonoje 

– 150, net Sevilijoje, kuri nuo pat pilietinio 

karo pradžios buvo frankistinė, – po 80 asmenų per 

parą. Kunigai dažnai atsisakydavo duoti pasmerktiesiems 

paskutinį patepimą, o kai kada – kaip atsitiko 

Safroje – sušaudydavo nuteistuosius patys. Sovietų pavyzdžiu 

Franco režimas įsteigė 194 koncentracijos stovyklas, 

kuriose buvo laikoma 400 tūkstančių kalinių. 

Jie kaip vergai buvo verčiami sunkiai dirbti, bandyta 

perauklėti juos patriotizmo dvasia. 

Praėjus tam tikram laikui po pilietinio karo generolas 

Franco pareiškė, kad nėra blogų ar gerų ispanų, 

yra tik ispanai, ir visus žuvusiuosius palaidojo vienose 

kapinėse. Faleno upės slėnyje netoli Madrido (Cuevas 

de Moros) buvo pastatytas generalisimo mauzoliejus – 

milžiniška požeminė bazilika, į kurią patenkama granite 

iškaltu tuneliu. Jo šonuose – žuvusiųjų pilietiniame 

kare kapai. Bazilikos eksterjere – didžiausias kada nors 

pastatytas krikščionybės simbolis: 150 metrų aukščio 

ir 181 tonos svorio akmeninis kryžius. 

Per Antrąjį pasaulinį karą Ispanija, kaip ir Šveicarija, 

Švedija, Portugalija, oficialiai laikėsi neutraliteto. Protingas 

ir pragmatiškas Franco laviravo tarp Vokietijos ir 

Sąjungininkų, nuolat pabrėždamas savo antibolševizmą. 

1940 m. spalio 23 d. Handajuje susitikęs su Vokietijos 

kancleriu, Franco, nors simpatizavo fašistams, nesutiko, 

kad Ispanija oficialiai paremtų Trečiąjį Reichą kovoje 

su Anglija ir kad ispanų kariuomenė dalyvautų Hitlerio 

suplanuotame Gibraltaro šturme (operacija Felix), neleido, 

kad uostas būtų atakuojamas iš Ispanijos teritorijos. 

„Geriau sutikčiau leisti išrauti du ar tris savo dantis, negu 

patirti tai dar kartą“, – derybomis su Franco piktinosi 

Hitleris. Po karo amerikiečių analitikai viena iš svarbiausių 

Vokietijos pralaimėjimo priežasčių laikė tai, kad vokiečiai 

nepaėmė Gibraltaro 1940 ar 1941 m. 

Franco pasisekė, kad Ispanija nenuėjo kariauti Hitlerio 

pusėje, nors per visą Antrąjį pasaulinį karą Vokietijai 

ir Italijai ji teikė smulkias, tačiau labai svarbias 

paslaugas: eksportavo metalų rūdas, ypač volframą, 

reeksportavo amerikiečių degalus ir maisto produktus 

iš Lotynų Amerikos, leido vokiečiams naudotis uostais, 

demonstravo moralinį palaikymą. Vis dėlto net 

didžiausios vokiečių sėkmės metais Franco nenutraukė 

ryšių su JAV ir Anglija, o į ministrų postus skirdavo 

žinomus anglofilus. 

Tačiau į mūšį veržėsi jo partijos bendražygiai, provokiškai 

nusiteikusi armijos karininkija. Nepasitenkinimas 

nesikišimo politika augo, ir tai sudarė rimtą 

karinę opoziciją generalisimui. Franco rado išeitį – po 

120 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

pusmečio visi, kurie reiškė nepasitenkinimą 

Ispanijos neutralitetu, 

atsidūrė sniego pusnyse 

prie Leningrado. 

1941 m. birželio 22 d. Ispanijos 

vadovas pareiškė, kad yra 

pasirengęs kovoti prieš „rusiškąjį 

komunizmą“. Kaudiljo negalėjo 

atleisti Sovietų Sąjungai, kad per 

pilietinį karą ši kišosi į Ispanijos 

vidaus reikalus, ir nutarė atsidėkoti 

tuo pačiu. Kariuomenėje ir 

tarp falangistų pradėta verbuoti 

savanorius į Rytų frontą. Norinčiųjų 

atsirado dešimtys tūkstančių, 

buvo galima suformuoti net 

kelias divizijas. Franco pasiuntė į 

Rytų frontą vadinamąją Mėlynąją 

diviziją (Division Azul) – pavadinimas 

atsirado pagal falangistų 

nešiojamus mėlynus marškinius. Divizijos įsteigimo 

iniciatorius buvo Ispanijos užsienio reikalų ministras 

Ramónas Serrano-Súneras – Franco žentas. „Rusija 

yra atsakinga už pilietinį karą ir mūsų patirtas kančias, 

o Rusijos sunaikinimas atneš Europai tiktai naudą“, 

– pabrėžė jis, sakydamas kalbą, pavadintą „Rusija 

kalta“. Savanorių divizija buvo suformuota per 

mėnesį. 

Ispanų lakūnai susibūrė į Mėlynąją eskadrą (Esquadra 

Azul), kad paremtų vokiečių liuftvafę. Per 28 kovų 

mėnesius ispanų lakūnai atliko 5500 kovinių skrydžių, 

dalyvavo 606 oro mūšiuose, iš kurių 158 laimėjo. 12 

ispanų lakūnų žuvo, 6 buvo sužeisti, 7 dingo be žinios, 

1 pateko į nelaisvę, o vienas savanoris kapitonas perėjo 

sovietų pusėn ir kovėsi Raudonosios Armijos gretose. 

Iš 96 ispanų lakūnų 12 tapo asais, t. y. numušė daugiau 

kaip po penkis lėktuvus. 

Šie koviniai daliniai tik formaliai buvo pavaldūs 

kaudiljui, oficialiai – ne. Mėlynosios divizijos vadu 

Franco paskyrė užkietėjusį nacionalsocialistą, 45-erių 

metų generolą Agustíną Muñozą Grandesą. Šis kariškis 

pilietinio karo metais sėkmingai vadovavo korpusui, 


Generolo F. Franco karinė opozicija ir visi nepatenkinti Ispanijos neutraliteto politika atsidūrė 

rusų sniego pusnyse prie Leningrado. Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo 

buvo Falangos generalinis sekretorius. 1962–1967 m. 

jis ėjo Ispanijos pirmojo viceprezidento pareigas. 

1941 m. liepą ispanų Mėlynoji divizija atvyko į Grafenvėro 

poligoną Bavarijoje. Po apmokymų ji gavo 

vokiečių vermachto 250-osios pėstininkų divizijos 

numerį, turėjo 18 693 karius, tarp jų 641 karininką ir 

2272 puskarininkius. Divizijos artilerijos daliniai ir 

pagalbinės tarnybos buvo sukomplektuotos iš Ispanijos 

reguliariosios armijos karių. Geležinkeliu permesti 

į Suvalkus, rugpjūčio 29 d. ispanai pradėjo varginantį 

žygį Vitebsko (Baltarusija) link. Divizija neturėjo motorizuoto 

transporto, be to, jai buvo skirti patys blogiausi 

arkliai. Spalio mėnesį ispanai pasiekė Vitebską 

ir įsiliejo į vokiečių XVIII armijos korpusą. 

Vėlyvą rudenį Mėlynoji divizija buvo permesta į Leningrado 

frontą prie Volchovo. Pripratę prie karštos 

pietų saulės ispanai pajuto, ką reiškia rusiški šalčiai. 

Divizijos kovotojai neturėjo karo belaisvių statuso, nes 

Ispanija oficialiai nebuvo kariaujanti šalis. 1941 m. per 

Kalėdas sovietų kariai užėmė vieno ispanų grenadierių 

būrio pozicijas. Netrukus ispanai atkovojo savo apkasus 

ir pašiurpo pamatę, kaip raudonarmiečiai elgiasi 

121

su belaisviais – „mėlynųjų“ lavonai buvo nurengti ir 

išniekinti, rankos jų pačių durtuvais prikaltos prie įšalusios 

žemės. Dvi įniršusių ispanų kuopos pakilo į atsakomąją 

ataką ir sutriuškino rusų batalioną. 

1943 m. spalį Franco pakartotinai paskelbė, kad Ispanija 

šiame kare yra neutrali. Neutralios valstybės neturi 

teisės padėti kuriai nors iš kariaujančių šalių, todėl 

spalio 20 d., spaudžiamas Anglijos ir JAV, Ispanijos vadovas 

atšaukė savo diviziją namo. Tačiau keli tūkstančiai 

ispanų tęsė tarnybą vokiečių Waffen SS daliniuose. 

Jie įsteigė paskutinį užsieniečių legioną, kovojantį vokiečių 

pusėje – Legion Española de Voluntarios, plačiau 

žinomą kaip Mėlynasis legionas (Legion Azul). Po pusmečio, 

1944 m. kovo 15 d., šis karinis dalinys buvo išformuotas. 

Kai Mėlynasis legionas grįžo namo, šimtai 

jaunų ispanų slapčiomis pereidavo Pirėnus, kad galėtų 

įstoti į Waffen SS. Kai kurie iš jų ieškojo nuotykių, tačiau 

dauguma buvo falangos auklėtiniai ir norėjo dalyvauti 

antikomunistinėje kovoje. Dar daugiau savanorių 

atsirado tarp dešimčių tūkstančių darbininkų, anksčiau 

Franco pasiųstų į Vokietiją. Iš šių paskubomis apmokytų 

ispanų buvo suformuotos dvi grupės – Spanische 

Freiwilligen Kompanie der SS Nr. 101 ir 102, kurios kovėsi 

su Raudonąja Armiją Rumunijoje, vėliau Šiaurės 

Italijoje ir Jugoslavijoje. Daugiau kaip šimtas ispanų savanorių 

įstojo į 28-ąją tankų grenadierių diviziją Wallonien. 

1945 m. gegužės 7 d. Ispanija nutraukė diplomatinius 

santykius su faktiškai jau nebeegzistuojančiu 

Trečiuoju Reichu, likę gyvi ir į priešo nelaisvę nepatekę 

ispanai išvyko namo. Paskutiniai 296 savanoriai iš sovietų 

nelaisvės grįžo į Ispaniją 1954 m. balandį. 

Generolas Emilio Estebanas Infantesas y Martínas, 

nuo 1942 m. gruodžio vadovavęs ispanų divizijai, knygoje 

„Mėlynoji divizija. Savanoriai Rytų fronte“ rašo 

apie ispanų nuostolius: Volchovo fronte žuvo 14 tūkstančių, 

Leningrado fronte – 32 tūkstančiai karių. 

1944 m. sausio 3 d. Ispanijos vyriausybė įsteigė ispanų 

savanorių garbės medalį. Jame buvo pavaizduotas 

vokiškas šalmas, du skydai su germanų Reicho ereliu ir 

falangistų ženklu. Apačioje – svastika. Medalio reverse 

buvo tekstas „DIVISION ESPAÑOLA DE VOLUNTA- 

RIOS EN RUSSIA“. Visi ispanų savanoriai buvo apdo- 

vanoti atminimo medaliais su užrašu „Rusia 1941“. 

Barselonoje yra gatvė, pavadinta Mėlynosios divizijos 

vardu, likę gyvi divizijos nariai turi karo veteranų statusą, 

veikia Mėlynosios divizijos draugija. 

Iškart po Antrojo pasaulinio karo Franco pareiškė: 

Ispanija dalyvavo ne viename, o trijuose karuose: išlaikė 

neutralitetą kare tarp Vakarų šalių ir Vokietijos, palaikė 

karą su SSRS (nors formaliai jo nepaskelbė) ir buvo antihitlerinės 

koalicijos pusėje kare su militaristine Japonija. 

Karo metais Franco netrukdė ispanų pasieniečiams, 

kurie per valstybės sieną už pinigus praleisdavo žydus, 

bėgančius iš vokiečių okupuotos Europos. Be to, 

jis atsisakė priimti antisemitinius įstatymus. Netrukus 

Franco išleido dekretą, kuriuo visiems žydams, pabėgusiems 

iš užimtų Europos šalių, suteikė Ispanijos 

pilietybę. Buvo išgelbėti ir Ispanijoje rado prieglobstį 

46 000 žydų, ispanai neišdavė vokiečių nacionalsocialistams 

nė vieno iš jų. Ispanija priglausdavo ir antihitlerinės 

koalicijos lakūnus, numuštus virš Prancūzijos 

ir sugebėjusius pereiti Pirėnus. 

Ispanijos pilietinis karas nelaikytinas pirmuoju Antrojo 

pasaulinio karo etapu, o generolo Franco pergalė 

jame neturėjo reikšmingų globalinių pasekmių. Tačiau 

tai buvo didžiausias karinis konfliktas tarp Pirmojo ir 

Antrojo pasaulinių karų. Ispanijos tragedija po keturiasdešimties 

metų baigėsi tuo, ką daugelis vadina 

„politiniu stebuklu“ – reformomis ir Jono Karolio I 

konstitucine monarchija. Paradoksas tas, kad vargu ar 

tai būtų įvykę be Franco. Jis valdė iki mirties 1975 m. 

ir padėjo šalies modernizacijos pamatus, kurie padarė 

Ispaniją išsivysčiusia europine valstybe. 

Po Franco Ispanija pradėjo demokratinės raidos etapą. 

Ispanijos pilietinės santarvės sutartis, vadinamasis 

Manklos paktas, atleido nuo atsakomybės už milijonus 

žuvusiųjų pilietiniame kare, už šimtus tūkstančių 

nukankintų frankistiniuose kalėjimuose. Ir komunistai, 

ir fašistai, ir prokurorai, ir teisėjai, ir mokytojai, ir 

mokiniai pradėjo naują gyvenimą. Visi buvo kviečiami 

grįžti į Tėvynę, išeiti iš pogrindžio ir lygiomis teisėmis 

prisidėti prie demokratinės Ispanijos kūrimo. Susitaikymas 

tapo geriausia išeitimi. 

122 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Vytautas BERENIS 

Su knygos „Žydų šimtmetis“ autoriumi Jurijumi 

Slezkinu lietuvių skaitytojai šiemet susitiko Vilniaus 

knygų mugėje. Iš Sovietų Sąjungos į JAV išvažiavęs 

1983 m., dabar jis yra Kalifornijos (Berklio) universiteto 

profesorius, o ši jo monografija, išversta į kelias 

užsienio kalbas, sukėlė nemažą ir ganėtinai kontroversišką 

susidomėjimą. 

Apibrėžti jos žanrą sunku: šalia akademinio istorinės 

ir literatūrinės medžiagos dėstymo esama plačių filologinių 

ekskursų, taiklių, metaforiškų išvadų, froidistinių 

psichologinių apibendrinimų. Pagrindinė tema – žydų 

tautos modernizavimosi procesai Naujaisiais ir Naujausiais 

amžiais. Tyrinėtojo atramos taškas yra dvi nesociologinės 

sąvokos – apolonininkai ir merkurininkai. 

Apolonininkai (sociologas Ernestas Gellneris vadina 

juos ruritaniečiais) – tai patriarchalinė valstiečių bendruomenė, 

puoselėjanti natūrinį ūkį, primityvius 

prekių mainus. Merkurininkai – tai išsilavinusios socialinės 

grupės amatininkai, judrūs prekeiviai, kurie 

nepaiso uždarų sienų, skiriančių bendruomenes ir 

valstybes, nuolat migruoja tarp jų praturtindami save 

nauja patirtimi. Tarp tokių merkurininkų ypač daug 

buvo žydų. Žodžiais „visi mes esame žydai“ knygos autorius 

tarsi nori pasakyti, kad globalizacija nemažą dalį 

įvairių tautybių žmonių pavertė „nomadais“. Juk norėdami 

sėkmingai įsikurti ar įleisti šaknis svetur, žmonės 

dažnai turi atsisakyti savo gyvenimo būdo, įpročių, kurie 

paprasčiausiai trukdys gyventi. 

„Modernioji epocha yra žydų epocha, o ypač dvidešimtas 

amžius yra žydų šimtmetis. Modernizacijai būdinga 

masinė urbanizacija, mobilumas, raštingumas, in- 


modernusis šimtmetis ir ŽYdAi 

Yuri Slezkine. Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame 

pasaulyje,Vilnius: Tyto alba. Iš anglų kalbos 

vertė Laimantas Jonušys. P. 422. 

telektualinis sudėtingumas, fizinis lepumas ir profesinis 

lankstumas. Jai būdinga puoselėti žmones ir simbolius, o 

ne laukus ir bandas“ (p. 11). 

Išskirtinį dėmesį žydai skyrė švietimui, nes jo nepamesi, 

jo niekas iš tavęs neatims, jį, kaip vieną iš priemonių, 

kuriančių kapitalą, galima panaudoti įvairiose srityse. 

Slezkinas cituoja motinos žodžius, dažnai kartotus 

savo atžaloms: „Mokykis, – staiga taria jinai su aistra, – 

mokykis, tu pasieksi visko – turtų ir šlovės. Tu turi žinoti 

viską. Visi puls ir žeminsis prieš tave. Tau turi visi pavydėti. 

Netikėk žmonėmis. Neturėk draugų. Neduok jiems 

pinigų. Neduok jiems širdies“ (p. 151). 

Dalis žydų, pasak istoriko Yehudos Bauerio, mano, 

kad jie neturi istorijos, tik martirologiją. Viduramžiais 

žydai nustatė savo kančių chronologiją, pradėdami nuo 

Antrosios šventyklos sugriovimo. Žydų persekiojimai 

Europoje buvo pavadinti TaTNU ir TaTKU, primenant 

žudynes per pirmąjį (1096 m.) ir antrąjį (1146 m.) 

kryžiaus žygius; TaTKLA – žydų žudynės Blua mieste 

Prancūzijoje (1171 m.), o TaHveTat – Ukrainoje ir 

Baltarusijoe per Bogdano Chmelnickio kazokų sukilimą 

prieš Abiejų Tautų Respubliką (1648–1649 m.). 

Per arabų sukilimą, įvykusį 1929 m. Palestinoje, vykdytos 

žydų žudynės vadinamos me , ora , ot TaRPaT, o 

Holokaustą judaistinė tradicija įvardija kaip der driter 

khurbm – Trečiąjį šventyklos sugriovimą. 

Žydų emancipacijos pradžia laikytini 1781 m., kai 

Habsburgų imperijoje jie gavo lygias teises su kitais gyventojais. 

Naujieji „emancipuoti“ ir „asimiliuoti“ žydai 

skleidė laisvės, lygybės, brolybės idealus puoselėdami 

viešojo gyvenimo „neutralias erdves“. „Žydai įkūnijo ne 

123

tik Protą ir Švietimą – jie buvo vieni iš aktyviausių ir 

ištikimiausių jų gynėjų“ (p. 76). 

XIX ir XX a. išsikristalizavo trys žydų emancipacijos 

strategijos: grįžti į istorinę tėvynę Eretz Israel, asimiliuotis 

vietinėmis sąlygomis arba surasti Eldoradą, 

visų pirma JAV, Pietų Amerikoje ar Pietų Afrikoje. 

Rašytiniu atžvilgiu šias strategijas išreiškė Senasis Testamentas, 

Karlo Marxo „Kapitalas“ ir Zygmundo Freudo 

psichoanalizė su liberalizmo ideologija. „Sionizmas 

buvo radikaliausias ir revoliucingiausias iš visų nacionalizmų. 

Dėl savo pasaulietiškumo jis buvo religingesnis 

už bet kokį kitą sąjūdį, išskyrus socializmą – pagrindinį 

sąjungininką ir varžovą“ (p. 115). 

Sėkmingą asimiliacinę žydų politiką Habsburgų imperijoje 

nutraukė šios valstybės žlugimas po Pirmojo pasaulinio 

karo. Vidurio ir Rytų Europoje susikūrusios nacionalinės 

valstybės tęsė XIX a. tautinę ideologiją, pagrįstą 

skirtimi „savas versus svetimas“. Emigracija iš Vidurio ir 

Rytų Europos augo. Rusijos revoliucija suteikė viltį, kad 

bus diegiami Prancūzijos revoliucijos principai. 

Knygoje išsamiai aptariamas žydų dalyvavimas Rusijos 

revoliuciniame judėjime, Spalio perversme ir sovietų 

valstybinėse struktūrose. Iki 1917 m. žydai gyveno 

vadinamojoje Sėslumo zonoje, tai trukdė jiems plėtoti 

prekybinius ryšius, jie neturėjo teisės apsigyventi stambiuose 

miestuose, jiems buvo leista įsikurti tik penkiolikoje 

Rusijos imperijos gubernijų, daugiau kaip pusėje 

Sėslumo zonos kaimiškų vietovių jiems buvo draudžiama 

plėtoti tam tikrą veiklą. Sėslumo zonai priklausė ir 

vakarinės Rusijos imperijos gubernijos, t. y. buvusios 

LDK žemės. Tokią padėtį galėjo pakeisti revoliuciniai 

veiksmai, kurie, autoriaus teigimu, buvo brutalūs modernistiniai 

procesai, sudarę sąlygas žydams atsisakyti 

žydiškumo (judaistinės tradicijos, uždaro gyvenimo 

būdo, nuolatinio nepritekliaus) ir dalyvauti revoliucijoje, 

kuriant naują socialinę sanklodą. 

Tyrinėtojui, nagrinėjančiam tokią jautrią istorinę 

temą kaip antisemitizmo raida, dažnai kyla vulgarizavimo 

pagunda, kai vieną iš pusių imama ginti arba 

kaltinti. O juk, pavyzdžiui, kad suprastume lietuvių ir 

žydų santykių (priešiškumo, sugyvenimo, abejingumo) 

raidą istorijoje reikia solidaus teorinio pasirengimo, 

plačios erudicijos, tarpdalykinio išmanymo. Tarpukario 

Lietuvoje dėl žydų dominavimo prekybos ir kitų 

paslaugų sferoje, nors jis kasmet mažėjo, tautinė publicistika 

dažnai kaltino pačius lietuvius: „Tuo tarpu jų 

galvas trenka žydė, frizuoja žydė, antakius skuta žydė, 

lūpas teplioja žydė, manikiūrą daro žydė, pedikiūrą 

tvarko žydė, masažą atlieka žydė.“ Ir daroma išvada: 

„Mes nebegalime vien žemę knisti – būti Dungervolk“ 

[mėšlina tauta – V. B]. 1 Šis antisemitinis teiginys rodo 

įtampą, tvyrojusią tarp Lietuvoje gyvenusių apolonininkų 

ir merkurininkų. 

Slezkinas pateikia daug duomenų apie žydų dalyvavimą 

Rusijos, Vokietijos, Vengrijos, Bavarijos revoliucijose 

ir paaiškina to priežastis. „Revoliuciniai ir šviečiamieji 

žydų tinklai – žmonių, knygų, pinigų ir informacijos – 

buvo panašūs į tradicinius komercinius tinklus. Kartais jie 

sutapdavo – tarkim, kai studentai revoliucionieriai kirsdavo 

sienas ir apsistodavo savo dėdžių verslininkų namuose, 

kai amerikietis muilo (Naptha) milijonierius Josephas 

Felsas finansavo RSDDP penktąjį suvažiavimą arba kai 

Aleksandras Parvus (Gelfandas), pats revoliucionierius ir 

milijonierius, 1917 m. organizavo Lenino sugrįžimą į Rusiją“ 

(p. 168). 

Žydas porevoliucinėje Rusijoje galėjo kilti karjeros laiptais 

tik atsisakydamas žydiškumo, tapdamas komunistu, 

komjaunuoliu, sovietiniu menininku ar vadovu. Kitų tautų 

atstovai turėjo laikytis tokių pat nuostatų, bet atsisakyti 

savo tautiškumo jiems nereikėjo. Tarp išauklėtų žydų paauglių 

XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo populiari Aleksandros 

Bruštein knyga „Kelias eina į tolį…“ – autobiografinis 

pasakojimas apie jauną žydaitę iš inteligentiškos 

šeimos, užaugusią ikirevoliuciniame Vilniuje. Knygoje 

schematiškai aprašomi žmonių tipai; rūpestinga motina, 

doras tėvas, kvaila mokytoja vokietė, idėjiški revoliucionieriai, 

bjaurūs pramonininkai. „Antisemitizmo 

daug (kartu su kitomis neteisybėmis), yra ir inteligentija, 

ištikima visuotinės lygybės idealui, bet žydų nėra, nes dauguma 

žydų priklauso rusų inteligentijai, o dauguma rusų 

inteligentų – žydai. Toks tautybės „ištirpinimas“ nebuvo 

nei apgaulė, nei būdas kažką apgauti – veikiau galimybė 

užimti deramą vietą poimperinės Rusijos naujoje socialinėje 

struktūroje“ (p. 357). 

124 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Nors nemažai žydų 1937 m. buvo represuota, tačiau 

geras jų išsilavinimas, gebėjimas administruoti planinį 

socialistinį ūkį leido jiems kaip etninei grupei išvengti 

masinių represijų, kokias patyrė, pavyzdžiui, latviai – 

„raudonųjų šaulių“ palikuoniai. 

Padėtis pasikeitė, kai po Antrojo pasaulinio karo, 

1948 m., susikūrė Izraelio valstybė. Iš pradžių Sovietų Sąjunga 

į tai žiūrėjo palankiai, slapta siuntė ginklus ir karo 

specialistus kovoti su arabais. Tačiau, kai pamatė, kad Izraelis 

orientuojasi į Vakarus, visų pirma į JAV, sovietų 

valdžios kerštas buvo greitas ir žiaurus. Spaudoje pasipylė 

antisemitiniai straipsniai, buvo sukurpta „medikų nuodytojų“ 

byla, nužudytas režisierius Solomonas Michoelsas. 

Prasidėjo tiesioginės represijos, nukreiptos prieš žydus. 

„Baisiausia buvo tai, kad „budrieji čekistai“, kovojantys 

su blogio jėgomis, patys pasirodė esą vilkolakiai. 

Specialus saugumiečių atliktas saugumo patikrinimas 

atskleidė platų sionistinį sąmokslą ir beviltišką draugų 

supainiojimą su priešais. Levas Švarcmanas, pasižymėjęs 

tardytojas, Babelio prisipažinimo bendraautoris, dabar 

parašė prisipažinimą ir jame teigė priklausęs žydų 

teroristinei organizacijai bei turėjęs lytinių santykių su 

savo sūnumi, dukterimi, buvusiu valstybės saugumo ministru 

V. S. Abakumovu ir Britanijos ambasadoriumi. 

N. I. Eitingonas, organizavęs Trockio (ir daugelio kitų) 

nužudymą, buvo apkaltintas planavęs nužudyti Sovietų 

Sąjungos vadovus; L.R. Raichmanas, vadovavęs Žydų 

antifašistinio komiteto narių sekimui, buvo areštuotas 

kaip žydų nacionalistas“ (p. 315). 

Žlugus Sovietų Sąjungai, sužlugo ir „sovietinio žmogaus“ 

kūrimo projektas, bet naują žmogaus tipą toliau 

kuria ne tik JAV melting-pot, kuriame lydosi įvairios 

pasaulio tautybės, bet ir aiškių kontūrų dar neįgavęs 

europietiškasis tapatumas. 

Perestroikos laikais sovietinėje spaudoje istorikai, 

žurnalistai, literatai paskelbė nemažai tekstų, kurie turėjo 

užpildyti „baltas dėmes“, – siekta kuo plačiau atskleisti 

ir naujai nušviesti nutylimus arba falsifikuotus 

praeities faktus. Šioje ideologinėje pervartoje aktyviai 

dalyvavo žymus istorikas Michailas Gefteris, parašęs 

daug aštrių poleminių straipsnių prieš stalinizmą. Tačiau 

mažai kas žinojo, kad XX a. 4-ajame dešimtmetyje 


jis aktyviai dalyvavo represijose prieš tuos rusų ir žydų 

tautybės komjaunuolius, kurie atsisakydavo pasmerkti 

savo tėvus kaip „liaudies priešus“. Tokią savo laikyseną 

jis pagrindė racionaliai. „Žurnalisto paklaustas, ar būdamas 

Maskvos komjaunuolis „tikėjęs režimu“, Gefteris 

pateikė atsakymą, kuriuo galėtų didžiuotis sociologinės 

Frankfurto mokyklos atstovai: „Jeigu atsakyčiau taip, tai 

būtų jei ne tiesioginis pasmerkimas, tai bent kažkas absurdiška. 

Tikėti režimu? Ar gali kalinys tikėti grotomis? 

O jeigu tiki, tai ar dėl to, kad aklas, ar nesuvokiamai 

prilipo prie jų siela ir protu? Šiandien tai pavadinčiau 

kafkiška situacija. Tačiau tas „aš“, kuris prisiminimais 

grįžta į jaunystę, atmeta dabartinius žodžius. Tai, kas 

jums „režimas“, jam – gyvenimo sankloda“ (p. 413). 

Trumpai reikėtų paminėti liberalizmo doktriną, kuri 

glaudžiai susijusi su trečiąja žydų emancipacijos strategija. 

XX a. 6-ajame dešimtmetyje pasirodžiusi JAV filosofo 

Lionelio Trillingo knyga „Liberalioji vaizduotė“ pakeitė 

ankstesnę šioje šalyje apsigyvenusių išeivių iš Sovietų 

Sąjungos ir kitų Europos šalių ideologiją. Nors Herberto 

Marcuse’s ir Frankfurto mokyklos adeptų mokymas 

buvo dar gana populiarus, jį palaipsniui išstūmė individualistinė 

teorija ir praktika. Trumpai tariant, kosmopolitinė 

socialinė erdvė sudaro visas sąlygas kiekvienam 

individui realizuoti save ( arba ne) pagal asmeninius gebėjimus. 

Individualumas nėra kuriamas, jis tampa duotybe 

kiekvienam asmeniui, atvykusiam į JAV. 

Knygos pabaigoje Slezkinas apžvelgia Sovietų Sąjungos 

žydų dalyvavimą disidentiniame judėjime. Kaip 

žinome, žydų disidentai aktyviai rėmė lietuvių ir kitų 

tautų nepriklausomybės aspiracijas, todėl jų indėlis kovojant 

prieš komunistinę sistemą yra ypač svarus. 

Šia trumpa apžvalga recenzentas nuoširdžiai rekomenduoja 

perskaityti šią įdomią knygą – ji padės ne tik geriau 

suprasti žydų tautos modernią istoriją, jų mąstymo bei 

gyvenimo būdą, bet ir atsisakyti antisemitinių nuostatų, 

įsisenėjusių prietarų, nuodijančių tarpusavio santykius. 

1 Vytautas Berenis. Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių 

dinamika XIX–XX a. pirmojoje pusėje, Lithuanian Historical Studies, 2005, 

vol. 10, p. 159. 

125

Visai nejuokingi skaitiniai 

Lietuvos šalies žmonių padavimai. XCII 

streso testAs 

Mano būrimo salonas Dura necéssitas, paakintas TV 

serialo „Kas nori nužudyti Mią“ sėkmės (mat, tą 

padaryti norėjo VISI!), nusprendė irgi sukurti bent kelis – 

melodramą „Zvonkės BUNKERIS“, veiksmo filmą „Gazpromo 

KAULAI“ ir politinį trilerį „Tovarišč GOLOVA“. 

Melodramos turinys griežtai slepiamas ir yra visiškai nesusijęs 

su jos pavadinimu. Kol kas žinoma tik tiek, kad ji 

bus nacionalinė pagal formą ir globalinė pagal turinį. Bus 

parodyta Angelina, pavyduliaujanti savo sutuoktinio Brado, 

Angela, Berlyne (už uždarų durų) net 7 valandas (sic!) 

flirtavusi su Nicolas iš Eliziejaus laukų, ir Carla, už tą flirtą 

tam Nicolas skyrusi viduramžiško žiaurumo bausmę – liepusi 

perskaityti 7 klasikinius prancūzų romanus ir pažiūrėti 

tiek pat senų (sako, kai kurie iš jų ne tik nespalvoti, bet ir 

nebylūs!) filmų. Fone matysime lietuvišką idilę: svajonių 

našlė Kristina sumes klumpes su svajonių ubagu Vytautu, 

kuris, tos našlės teigimu, „niekuo nesiskiria nei nuo 

socialdemokratų, nei nuo konservatorių“. O Tščeslavijus 

pamokys, kaip visai pigiai pakurstyti šeimos židinį: bulvarinio 

laikraščio V. Ž. duomenimis, geriausias kuras – už 

valdiškus pinigus (jie dar vadinami reprezentacinėmis lėšomis) 

nupirktos knygos, ypač gerai dega tos, kuriose apie 

Seimo patriarchą nieko nerašoma ir netgi neįdėta nė viena 

jo karikatūra. 

Daug sudėtingesnis yra veiksmo filmas „Gazpromo 

KAULAI“: Kostinas, rusų literatūros profesorius, sovietų 

žvalgybininko sūnus, lietuvių dujininkų strateginis konsultantas, 

draugams ir sugėrovams slapta skaito paskaitą 

apie Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ pirmąją 

pusę (antroji nieko nedomina). Parodoma, kad vakarėlis 

užsitęsia, ir profesorius ryte nepajėgia įlipti į lėktuvą, 

skrendantį Maskvon, kur laukia derybos su „Gazprom“. 

„Durdom“, – neatsakingu strateginio konsultanto elgesiu 

piktinasi Viktoras U. ir išskrenda vienas, bet, pasak jo, ne 

Maskvon, o Urdomon, к мамочке родной. Sužlugus deryboms, 

klausimas, kas pirmas nustvers „Gazpromo“ numes- 

tą kaulą, nejaukiai pakimba ore. Ir ten kabės tol, kol Seimas 

priims darbiečio Gapšio siūlomas įstatymo pataisas: pagal 

jas dirbti su dujomis legaliai galės tik Darbo partija. 

Politinis trileris „Tovarišč GOLOVA“ bus 3D formatu 

filmuojamas Austrijoje. Slidus (Maskvos slidinėjimo federacijos 

prezidentas!) KGB atsargos pulkininkas žvaliai 

išlipa iš lėktuvo Vienoje su Sosnovskio barščių puokštele 

ir dujiniu pistoletu rankose. Staiga sušokę pasienio pareigūnai 

jį apieško, apžiūri, paima pirštų ir dantų atspaudus, 

išmatuoja ūgį ir pasveria. Įsitikinę, kad Golova(tov) priklauso 

tai pačiai svorio kategorijai, kaip ir Putinas Raudonasai, 

be to, yra artimas, t. y. kadrinis, jo draugas (tovarišč), skubiai 

išvynioja raudoną kilimą ir buvusį „Alfos“, pasidarbavusios 

Vilniuje, prie TV bokšto, dabar tapusį „Omegos“, besidarbuojančios 

nematomame skaldymo ir valdymo fronte, 

vadą iškilmingai išlydi Kremliaus kryptimi. Stambiu planu 

parodoma, kaip austrų čakras užvaldo rusų dujos, ir jie, apduję 

net 60 proc., rodo špygą Lietuvos pusėn. Lietuviams 

toks politinio streso testas tapo galvosūkiu ir galvosopiu. Iš 

nevilties jie visi kaip vienas susibūrė ant Parnidžio kopos 

pasiklausyti, kaip viena parapsichologė barškina krištoliniais 

puodais: esą pagavusieji neįprastų krištolinių bangų 

dažnį patys pradeda vibruoti ir pajunta vidinę harmoniją 

su visata. Reikia harmonizuotis bent su ja, jei jau nesiseka 

su VIENA apdujusia ES valstybe… 

Kol tauta vibravo, valdininkai atkrito į sovietmetį – nusprendė 

įvykdyti LSSR AT Prezidiumo 1986 m. įsaką ir panaikinti 

30 kaimų (vien Šiaulių rajone!) pavadinimus. Matyt, 

jie ne tokie gražūs, kaip Registrų centrui norėtųsi. Ir tai 

suprantama: antai raudonmečiu buvo griežtai kovojama su 

visomis, ypač nepadoriomis, užuominomis viešose vietose. 

Todėl kaimas, nešvankiai vadintas „Minkštpaučiai“, gavo 

absoliučiai tikslų pavadinimą „Ramučiai“… 

Tiesiai iš Ramučių kaimo 

Krescencija ŠURKUTĖ 

126 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8


kultūros barai 

2011. 7 / 8 (559 / 600) 

DOMAINS OF CULTURE 

THE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ART 

editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ 

editorial address: 

Latako st. 3 

01125 Vilnius 

Lithuania 

E-mail: kulturosbarai@takas.lt 

SuMMaRIES 

Skaidra TRILUPAITYTĖ. About Hard and Soft Landing or Museums in the 

Culture of “Crisis”. There is much more energy in Lithuania for the creation 

of various strategies and giving promises than for implementing them 

in practice. Already existing institutions of culture have no problems in 

defining their missions, writing guideliness for themselves according 

to which nice data is provided. However, the “soft” content of culture 

should be understood not only navigating in virtual space of reading 

activity reports – it should be experienced by attending the activities 

organized by these institutions (page 2). 

Algis MICKŪNAS. The World of Lithuanian Language. Let us try to find 

an answer to Kant’s question what philosophy world would be in care it 

spoke Lithuanian. This question should be expanded: what is the world 

of Lithuanian language? Philosopher’s essay (page 6). 

Zecharia PLAVIN. On Ressentiment and Intercultural Cooperation. The 

regional cooperation between the Baltic states in various professional fields, 

especially in pedagogy and humanitarian thought is still visibly lacking. 

Most of the government efforts are directed toward strengthening ties with 

Lithuanians in exile‚ based on the primacy of the concept of Motherland. 

However, numerous recent emigrants have left the country with acute 

feeling of ressentiment towards various governments of the country of their 

birth. This dissociates many emigrants, despite their nostalgia. The essay 

explores the nature of ressentiment in terms of Max Sheler (1874 – 1928) on 

personal and interpersonal level and explores ideas of melting this negative 

experience in form of professional intercultural colaboration. It includes a 

short paper given by the author at the Symposium of Lithuanians of the 

World in Kaunas in july 2011 (page 11). 

Mantas LIESIS. Euthanasia Entrapped in Discussions. Euthanasia is also 

the problem of world outlooks. The evaluation of euthanasia is based 

on the essential point sof human outlook – toward death, suffering, 

illness and freedom. Euthanasia and someone’s assistance in suicide can 

be legal only in exceptional and hardest cases. Otherwise human death 

will become business and euthanasia will become a sort of Nazi gas 

chamber, claims the author, specialist in law (page 16). 

Georg FRANCK. Celebrities: The new cultural elite? Attention is the 

currency of the new media, which like any other asset is profitable only 

when possessed in sufficient quantity, writes Georg Franck. There is 

nothing democratic about celebrity culture, where the media have the 

sole power to appoint the new elite (page 23). 

Marius GAUČYS. Technologies and Media: Changes and Cultural Myths. 

An overview of 23 rd meeting of cultural journal of Europe in Linz, 

organized by Eurozine network (page 31). 

Algimantas GRAŽULIS. Values Thrown into Dumps. Vilnius region is 

still rich in cultural heritage and important not only to Lithuania, but 

Europe as well. It could become a place that attracts a lot of cultural 

tourism, however, its historical countryscape is neglected and remains 

fragmentary (page 34). 

Vladas BALKEVIČIUS. “The One Who Thinks in a Different Way is Not a 

Monster”. Was Vincas Kudirka a godless? – this was a blunt title of the 

article written by Aldona Kačerauskienė published in the newspaper XXI 

amžius, issue no 95. The author attempts to provide his answer to this 

question, based on the writings on the theme by Vincas Kudirka himself 

(page 42). 

Vaidas jAUNIŠKIS. The audience? Let it Come… Meditations on the 

rituals of theatre’s liminality. Though a strife toward romanticism should 

be a part of theatre’s creators, it becomes extremely pragmatic actions 

of institutions or individual based on those moral values that allow to 

maintain status quo: submissiveness and martyrdom instead of thinking 

and politics. An overview of theatrical season (page 50). 

Šarūnė TRINKŪNAITĖ. The Retreat of an Actor or Moby Dick Drowning 

Rolandas Kazlas. Actor Rolandas Kazlas started his individual activities 

two years ago with a lot of ambitious promises. However, what we see is 

something else. Charismatic actor as if attempts to give up his previous 

individuality but more and more his work starts to remind typical 

ambitions of actors who turned into directing (page 59). 

Raimonda BITINAITĖ-ŠIRVINSKIENĖ. New Image of Prague Quadriannual 

2011. Vanguardists who suggested construction of play in the first half of 

the last century did not even imagine to what degree constitution will 

flourish in the beginning of the XXIst century. Exhibition PQ11 attended 

by crowds of people shows that stage designers manage to become 

authors of staged plays (page 64). 

Vlada KALPOKAITĖ. A Game with Cherry Stones. New drama Action 11’. 

This year the New drama Action shifted toward unusual aesthetics 

and choice of theatrical language that fosters perplexion and lack of 

communication. An overview (page 67). 

Kęstutis ŠAPOKA. (Non)Criminal Landscapes. Ugnius Gelguda is one of 

official ambassadors of young Lithuanian art, representing its mainstream. 

The author reviews his exhibition in Vartai Gallery (page 71). 

Kristina CIVINSKIENĖ. Findings of Lost Generation. About the painting 

of young artists jovita Aukštikalnytė and Agnė deveikytė-Liškauskienė 

(page 73). 

Kristina STANČIENĖ. Akvilė Zavišaitė: the Sin of Hedonism and Pain of 

Provisionality. Akvilė Zavišaitė (1962-1991) an artist of tragic fate, who 

died young. Gallery Kunstkamera arranged an exhibition of her works in 

june, titled “Between Vilnius and Sidney: After 20 Years”. At the moment 

the exhibition was moved to Nida (page 75). 

Violeta jUŠKUTĖ. There Beyond the Horizon. The art of Vytautas Pakalnis. 

This july Akademia Gallery presented an exhibition of the artist, painter 

Vytautas Pakalnis (1972-2004). This was the third posthumous exhibition 

of his works (page 77). 

Between Art and Scholarship. In memoriam Algimantas Galinis. Names 

leave works and names are made by works. Algimantas Galinis was always 

passionate. It could not be other way because it was professional passion, 

write historians Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius and Albertas 

Žostautas, co-authors of famous TV talk show on historical themes Būtovės 

slėpiniai that was directed by Algimantas Galinis (page 79). 

127

Aušra ROŽANKEVIČIŪTĖ, Gajane LEONENKO. Jacques Lipchitz to his 

fellow countrymen. This year we celebrate 120 th anniversary of the 

birth of internationally renown sculptor litvak jacques Lipchitz born in 

druskininkai (page 80). 

Donata Wenders – Photographer in the Shooting Site. The artist mostly 

worked in film photography. She mostly works with her husband Wim 

Wenders with whom she co-authored several books on photography 

and takes part in exhibitions. According to her the work of photographer 

is to watch trying to spot in the portraits gestures and body language. 

Paulius Petraitis interviews donata Wenders (page 85). 

George MIKELL/jurgis MIKELAITIS. Why I Said No No to Zsa Zsa. Actor’s 

full story (page 89). 

Postsoviet Shift and Dilemmas of Baltic States: To Be or Not to Be? 

Tomas Kavaliauskas interviews Maria Mälksoo, senior researcher at Tartu 

university, Institute of Governance and Politics (page 91). 

Tomas MANUSAdŽIANAS. Will Julija Tymoshenko Become Ukraine’s 

Morta Boreckaja? Such a question might seem hardly plausible because 

of an old and shady paralel between two eminent women – political 

figures of Eastern Slavs. Morta Boreckaja played an important part in 

Russian history of the XVth century (Lithuanian Grand duke Kazimieras 

then did not come to aid her in defending free city Novgorod), meanwhile 

Tymoshenko is a contemporary Ukrainian politician. What can we, 

ancestors of the Grand duchy who ruled Ukrainian lands in the past, do 

to aid our eastern neighbors today? - asks the author, who suggests that 

we can hardly make a historical mistake twice (page 96). 

Marius ŠČAVINSKAS. Christanization of Mindaugas and its Meaning to 

Lithuania. It would hardly be an exaggeration to say that Mindaugas is next 

ruler to Vytautas according to historian’s point of view. And it is understandable, 

since we relate Mindaugas to the making of Lithuanian state – an issue that 

was fiercely discussed by opposing historians. Mindaugas is also related to the 

first steps of Christianization in Lithuania (page 104). 

Petras STANKERAS. Spanish Civil War – A Rehearsal of Great World 

War. After Franco Spain had undergone a period of democratic 

development. The peace agreement called Mankla Pact parodned for 

millions who persihed in the civil war and thousands who were tortured 

in Franco’s prisons. Communists, fascists, prosecutors and judges, pupils 

and teachers started a new life. Everyone was asked to come back 

to the Motherland and to take part in creating a democratic Spain. 

Peace agreemend proved to be the best solution, writes the author. 

Continuation from No 6 (page 113). 

Vytautas BERENIS. Modern Century and the Jews. About the book by Yuri 

Slezkine A jewish Century. jews in Contemporary World (Žydų šimtmetis. 

Žydai šiuolaikiniame pasaulyje). Translated into Lithuanian by Laimantas 

jonušys. Vilnius: Tyto alba, 2011. A review (page 123). 

Krescencija ŠURKUTĖ. The Test of Stress. Ironical essay on Lithuania’s 

cultural and political life (page 126). 

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com 

Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius 

Tiražas 2300 egz. 

Kaina – 4,99 Lt 

KULTŪROS BARAI 

Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas 

Some Kultūros barai articles 

and translations in eurozine 

(www.eurozine.com): 

Violeta dAVOLIŪTĖ, Ugur Ümit ÜNGöR 

Genocides? (En) (Lt) 

An interview with historian Ugur Ümit Üngör 

The comparison of genocides is neither a crude equation nor an 

equivalence of evil, argues historian Ugur Ümit Üngör. Rather, comparative 

study enhances understanding of individual cases and counters political 

manipulation of genocide under hierarchies of uniqueness. 

Boris KAPUSTIN, Tomas KAVALIAUSKAS 

In search of a post-communist future (En) (Lt) 

How was it possible in too many post-communist countries that 

incredible riches accumulated in the hands of the parasitic few? Why is 

political power so often fused with wealth? Two philosophers search for 

an answer as to what went wrong in the post-communist world after 

1989. 

Vasilijus SAFRONOVAS 

Rewriting history in Kaliningrad: Facts on the ground (En) (Lt) Ru) 

Why is the Orthodox Church of Russia reclaiming the castles and 

churches in the Russian enclave of Kaliningrad? The question is posed by 

a Lithuanian “outsider” in the light of recent changes in the ownership of 

important heritage sites in Kaliningrad. 

Anna KARPENKO 

Kaliningrad’s architectural heritage: An insider’s view (En) (Lt) Ru) 

What is the threat implied in the handover of the symbolically significant 

architectural heritage of the Kaliningrad region to the Orthodox Church 

of Russia? Local historian Anna Karpenko examines the social and cultural 

aspects of the conflict. 

Almantas SAMALAVIČIUS 

The vanishing genius loci of Vilnius (En) 

ARCHITECTURE Vilnius’s Baroque and Gothic urban heritage was once 

a rallying point for Lithuania’s independence movement following the 

architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new 

onslaught from local finance capital – and no one seems to care. 

dalia LEINARTĖ 

On emotions (En) (Lt) 

The correspondence between Algirdas julius Greimas and Aleksandra 

Kašuba, 1988-1992 

The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. 

Anthony Giddens opens for negotiation and change. dalia Leinarte finds 

Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence 

between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. 

Tomas VENCLOVA 

Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) 

Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that 

inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature 

makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it 

close to Prague, Trieste or Sarajevo. 

Kazys VARNELIS 

The meaning of network culture (En) (Lt) 

As digital computing meshes with mobile networking technology, society 

is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric 

of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this 

mean for the democratic public sphere? 

128 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8

Tomas Kavaliauskas: Savo knygoje „Tapimo eu - Kultūros barai

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?