Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje ...

VILNIAUS UNIVERSITETAS 

Aušra Gavėnaitė 

BAUSMĖS SAMPRATA IR FUNKCIJOS POZITYVISTINĖJE IR 

KRITINĖJE 

KRIMINOLOGIJOS TRADICIJOSE 

Daktaro disertacija 

Socialiniai mokslai, sociologija (05 S) 

Vilnius, 2008 

1

Disertacija rengta 2004 – 2008 metais Vilniaus universitete 

Mokslinis vadovas: 

prof. dr. Aleksandras Dobryninas (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, 

sociologija – 05 S) 

2

TURINYS 

ĮVADAS ........................................................................................................................... 4 

I. BAUSMĖS AIŠKINIMAS POZITYVISTINĖS IR KRITINĖS KRIMINOLOGIJOS 

KONTEKSTUOSE ......................................................................................................... 14 

I.1. Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje kriminologijoje .......................... 14 

I.1.1. Nusikaltimas ir bausmė klasikinėje kriminologijos teorijoje ........................ 17 

I.1.2. Bausmės interpretacija pozityvistinėje kriminologijos teorijoje ................... 25 

I.2. Bausmės samprata ir funkcijos kritinėje kriminologijoje..................................... 54 

I.2.1 Kritinė kriminologija: pagrindinės idėjos ir abolicionizmo srovė.................. 54 

I.2.2 Bausmė kaip galios demonstravimo ir disciplinavimo priemonė M.Foucault 

teorijoje ................................................................................................................... 60 

I.2.3 Niels Christie apie skausmo seikėjimą ir nusikaltimų kontrolės pramonę ..... 66 

I.3. Davido Garlando „kontrolės kultūros“ samprata vėlyvojo modernizmo 

visuomenėje ................................................................................................................ 85 

I.3.1. D.Garlando bausmės teorija .......................................................................... 86 

I.3.2. D.Garlandas apie „kontrolės kultūros“ ypatumus ir jos susiformavimo 

prielaidas vėlyvojo modernizmo visuomenėje ....................................................... 93 

II. POZITYVISTINĖS IR KRITINĖS KRIMINOLOGIJOS BAUSMĖS ASPEKTAI 

LIETUVOS BAUDŢIAMOJOJE POLITIKOJE ......................................................... 104 

II.1. Baudţiamosios politikos tendencijos pasaulyje, Europoje, Lietuvoje .............. 104 

II.2. Lietuvos baudţiamosios politikos ypatumai ..................................................... 123 

II.3. Bausmės paskirtis ir tikslai baudţiamojo kodekso kūrėjų poţiūriu: realybė ir 

siekiamybė ................................................................................................................ 155 

II.4. Baudţiamojo įstatymo kūrimo „mechanizmas“ ................................................ 175 

II. 5. Baigiamoji diskusija ......................................................................................... 191 

III. APIBENDRINIMAI IR DARBO IŠVADOS ......................................................... 196 

LITERATŪRA ............................................................................................................. 202 

PRIEDAI....................................................................................................................... 210 

3

ĮVADAS 

Bausmė egzistuoja nuo seniausių ţmonijos laikų. Visose epochose ir visose 

visuomenėse buvo ir yra praktikos, kuriomis baudţiami nusiţengę sociumo 

nariai. Taigi bausmės klausimas neišvengiamai siejasi su nusikaltimo ar 

nusiţengimo problematika. Tačiau nusikaltimo ir bausmės ryšys nėra tiesioginis 

ir lengvai paaiškinamas. Tai, kaip aiškinamas nusikaltimas ir jo kilmė, gali lemti 

ir pačią bausmės sampratą bei jai keliamus tikslus ir numatomas funkcijas. 

Pavyzdţiui, bausmę galima analizuoti valstybės teorijos kontekste. Valstybė 

visuomenės vardu turi teisę bausti paţeidėją uţ pasikėsinimą į jos saugomus 

gėrius. Bausmės klausimas plačiai analizuojamas ir moralės filosofijoje. 

Išskiriamos konsekvencionalistinė ir retributyvistinė tradicijos. Pirmosios 

atstovai bausmę pateisina jos pasekmėmis 1 : ji gali uţkirsti kelią būsimiems 

nusikaltimams ir uţtikrinti visuomenės saugumą. Antrosios atstovai laikosi 

nuostatos, jog bausmė yra natūrali nusikaltimo pasekmė - atpildas 2 . Individas 

pats uţsitraukė sau bausmę padarydamas nusikaltimą. Bausmės klausimą taip 

pat nagrinėja baudţiamoji teisė, penologija, sociologija ir kriminologija. 

Baudţiamojoje teisėje vartojamas toks bausmės apibrėţimas: „Kriminalinė 

bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju 

nuosprendţiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojanti nuteistojo teises 

ir laisves visuomenės labui.“ [Abramavičius 1998; 343] 3 . Tai moderniųjų laikų 

normatyvinis apibrėţimas, kuris suponuoja, jog egzistuoja tam tikra 

„nusikalstama veika“ ar „nusikaltimas“, kuris tarnauja kaip kriterijus įvardinant 

vieną ar kitą asmenį „nusikaltėliu“ ir skiriant jam bausmę. Kita siaura teisės 

mokslų šaka apie bausmes, nusikaltimų prevenciją ir kalėjimus – penologija. 

Kaip ir baudţiamoji teisė ji remiasi prielaida, kad egzistuoja apibrėţtos, visiems 

bendros normos, kurių pagrindu vieną ar kitą veiką galima įvardinti 

nusikalstama ir uţ ją taikyti bausmę. Penologijos studijos yra taikomojo 

1 Consequence angl. –padarinys, rezultatas. 

2 Retribution – angl. atpildas, pelnyta bausmė. 

3 Pagal dabar galiojantį LR baudţiamąjį kodeksą, „Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama 

teismo nuosprendţiu nusikaltimą ar baudţiamąjį nusiţengimą padariusiam asmeniui.” BK, VII sk., 41 

str. 1 d. 

4

pobūdţio. Jų paskirtis – vertinti baudţiamosios justicijos sistemos institucijų 

darbą ir teikti rekomendacijas jo tobulinimui. Šios srities mokslininkai 

nekvestionuoja institucijų, kurias jie vertina [Duff 1994; 21]. 

Skirtingai sociologai, bausmės problematiką patalpina į platesnį 

visuomeninių santykių lauką. Jie kelia fundamentalų klausimą: iš kur kyla galia 

bausti, kaip bausmės formas lemia kiti socialiniai institutai. Apskritai bausmę 

suvokia ne kaip nekintančią aistorinę duotybę, bet kaip priklausančią nuo 

konkretaus socialinio, politinio ir ekonominio konteksto. Bausmė – socialinis 

institutas, atliekantis apibrėţtą funkciją bendroje sistemoje [Duff 1994; 28]. 

Sociologai nemėgina pateisinti bausmės, ją legitimuoti, bet ieško paaiškinimo, 

kodėl konkrečioje visuomenėje įsitvirtina būtent tokios, o ne kitokios bausmių 

praktikos. 

Bausmę aiškina ir kriminologija. Tarpdalykinė šio mokslo prigimtis leidţia 

integruoti baudţiamosios teisės, sociologijos, psichologijos, biologijos, 

antropologijos ir kitų socialinių bei gamtos mokslų ţinias ir paţvelgti į bausmę 

įvairiais lygmenimis: matyti ją tiek kaip baudimo priemonę siaura penologine 

prasme, tiek kaip socialinį bei kultūrinį faktą ar institutą platesniame 

socialiniame kontekste. 

Nors klausimai apie bausmę lygiagrečiai su klausimais apie nusikalstamo 

elgesio prigimtį kriminologijoje buvo keliami nuo šio mokslo atsiradimo 

pradţios (XVIIIa.), tačiau aktualiausi jie tampa socialinių pokyčių metu. 

Bausmės efektyvumas nemaţa dalimi priklauso ir nuo socialinio bei kultūrinio 

konteksto kuriame ji taikoma. Todėl pastarajam pasikeitus, reikalinga surasti 

naujus deviacijos ir nusikaltimų problemų sprendimo bei konformizmo 

uţtikrinimo būdus. Tuomet ir prireikia mokslinių ţinių, kaip spręsti nusikaltimų 

problemą. 

Kriminologijos teorijos, aiškindamos nusikaltimų prigimtį tik siūlo šios 

problemos sprendimo būdus. Tačiau, kiek į mokslininkų rekomendacijas bus 

atsiţvelgiama praktikoje, priklauso nuo politinės valios. Kaip pastebi Barbara 

Hudson, kriminologija nagrinėja ir ieško ryšių tarp dviejų, iš paţiūros skirtingų, 

5

fenomenų: bausmės ir kontrolės. Anot jos, skirtingais laikotarpiais šie du 

fenomenai suaugdavo į bendrą „nusikaltimų kontrolės“ fenomeną [Maguire 

2002; 233]. 

Bausmės studijos kriminologijoje, skirtingai nei baudţiamojoje teisėje ar 

penologijoje, leidţia referuoti į bendresnes kontrolės struktūras ir nagrinėti 

platesnius socialinės kontrolės aspektus. Šiam tikslui pasitelkiama socialinė 

teorija, kuri nusikaltimą aiškina platesniame deviacijų, o bausmę – kontrolės 

kontekste. Atskiros kriminologijos teorijos bei mokyklos skirtingais laikotarpiais 

buvo, o ir dabar yra, naudojamos kaip baudţiamąją politiką ar atskiras baudimo 

praktikas pagrindţianti teorija – tarnavo/ auja kaip darbinė ideologija. 

Kriminologijoje skiriamos dvi vyraujančios paradigmos, kurių pagrindu ar 

kritikuojant kurias, kūrėsi naujos mokyklos, teorijos ar išryškėdavo srovės, 

sudarančios dabartinių kriminologinių aiškinimų visumą. Tai klasikinė ir 

pozityvistinė kriminologijos paradigmos. 

Klasikinėje kriminologijos paradigmoje bausmė paremta retribucijos 

principu. Ji aiškinama kaip automatinis atsakas į nusikaltimą, kurį įvykdė 

sąmoningas ţmogus. Laisva valia – tai išeitinis klasikinės paradigmos principas, 

remiantis kuriuo, aiškinama ir nusikaltimo kilmė, ir bausmės funkcijos. 

Klasikinė paradigma nekvestionuoja įstatymo, kuris suvokiamas kaip materiali 

visuomeninės sutarties išraiška. 

Skirtingai, pozityvistinė paradigma remiasi determinuoto individo vaizdiniu. 

Todėl bausmės funkciją aiškina ne kaip atpildą uţ nuo individo valios 

nepriklausantį nusiţengimą, bet kelio uţkirtimą būsimiems nusikaltimams. 

Pataisymas, korekcija, reabilitacija, o kraštutiniu atveju izoliacija ar 

eliminavimas – pagrindinės bausmės funkcijos. Ir visa tai vardan visuomenės 

saugumo uţtikrinimo. 

Chronologiškai XVIII a. susiformavusią klasikinę paradigmą, kurios pradţią 

ţymi Č.Bekarijos darbai, XIXa. pabaigoje pakeitė pozityvistinė. Pozityvistinė 

kriminologija, kurios iškiliausi autoriai Č.Lombrozo, E.Ferri ir kt., moksliniame 

diskurse vyravo iki XXa. vidurio. Baudţiamosios politikos poţiūriu, šį laikotarpį 

6

galima vadinti korekcijos ir reabilitacijos era. Tuo metu vyravusios korekcinės 

reabilitacinės praktikos rėmėsi pozityvistinių kriminologijos teorijų idėjomis. 

Bausmė buvo aiškinama ne kaip asmens nubaudimas, bet siekis jį pataisyti, jam 

padėti ir reintegruoti į visuomenę. Tačiau XXa. viduryje šis „reabilitacinis 

projektas“ ţlugo, paaiškėjus, jog įprastinės baudimo praktikos daugiau 

nebepadeda kontroliuoti nusikaltimų. XXa. 6 dešimtmetyje JAV ir Vakarų 

Europoje atgijus represyvioms baudţiamosios politikos tendencijoms, atgaivinta 

klasikinės kriminologijos mokyklos atpildo teorija ir jos retribucinis poţiūris 

[Garland 2002; 53 – 72]. 

Tačiau neoklasicizmas pasireiškė ir kitu nauju – kritinės kriminologijos – 

pavidalu. Kritinė, radikalioji arba dar vadinama naujoji kriminologija, 

pasitelkdama klasikinės mokyklos prielaidas, sukritikavo pozityvistinės 

mokyklos teiginius apie determinuotą nusikaltimo prigimtį, objektyvius 

nusikaltėlio bruoţus ir bausmę kaip pagalbą jam bei visuomenės saugumo 

uţtikrinimo priemonę. Tačiau, skirtingai nei klasikinės mokyklos atstovai, 

kritiniai kriminologai į nusikaltimą ir bausmę paţvelgė platesniame – galios 

santykių – kontekste. 

Kritinė kriminologija kritikavo ir kritikuoja tiek pačią pozityvistinę mokyklą, 

tiek po jos patirtos krizės atsiradusias praktikas, skirtas „kovai su 

nusikalstamumu“. Kalbant apie jas, būtina paminėti „administracinės“ arba 

„vadybinės“ kriminologijos mokyklą, kuri formavosi ne kaip opozicija 

pozityvistiniams aiškinimams, bet kaip mėginimas papildyti jų silpnas vietas ir 

spręsti pozityvistinei kriminologijai neišsprendţiamas problemas. Vadybinės 

kriminologijos tikslas – uţtikrinti baudţiamosios justicijos efektyvumą, 

neatsisakant pačios baudţiamosios justicijos sistemos. Tačiau efektyvumo 

didinimas lėmė pačios sistemos augimą ir vis didesnį jos skverbimąsi į socialinę 

sritį (kriminalizacijos procesai, augantys įkalinimo skaičiai ir pan.). Tai sukėlė 

kritinių kriminologų reakciją. Reaguodami į tai, kritinės mokyklos atstovai 

(H.Bianchi, W.Bonger, D.Melossi, N.Christie, T.Mathiesen, ir kt.) siūlė 

palaipsniui atsisakyti baudţiamųjų priemonių ir nusikaltimą spręsti kaip socialinį 

7

konfliktą [Swaaningen 1997; 3]. Tačiau iš pradţių (XX a. VI – VII deš.) iškėlę 

savo radikalias idėjas, vėliau (XXa. pab.) kritiniai kriminologai ne taip aktyviai 

reiškėsi. XXI a. pradţioje kritinė kriminologija vėl atgauna savo aktualumą. 

Pati kritinė kriminologija nėra vienalytė. Ji turi kelias atšakas: kairysis 

realizmas, neoliberalistinė kritinė kriminologija, komunitarizmas, kultūrinė 

kriminologija ir kt. Kultūrinė kriminologija (jos pradininku laikomas prancūzų 

filosofas ir sociologas Michele Foucault) iš esmės oponuoja administracinei 

kriminologijai ir atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė kriminologija yra kontrolės 

aparato dalis, nes ji turi reikalą su kontrolės studijomis. Jei ortodoksinės 

kriminologijos studijų objektas yra vien tik kriminaliniai veiksmai ir atvejai, tai 

kritinė kriminologija atkreipė dėmesį į nusikaltimą priespaudos ir kontrolės 

kontekste. Ji siekia suprasti pačios bausmės ir kontrolės prigimtį modernioje 

visuomenėje. Be to, kritiniai kriminologai pirmieji kvestionavo nusikaltimo ir 

bausmės ryšį: ar bausmė yra būtina ir neišvengiama reakcija į nusikaltimą 

[Swaaningen 1997; 116]. 

Tačiau teorijos yra idealieji tipai, siūlantys savo pasaulio matymą. Kiek jos 

priimtinos ir kiek jų nuostatos taikomos baudţiamojoje politikoje ir praktikoje, 

priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, politinių, kultūrinių veiksnių. 

Mokslininkų įţvalgos gali turėti didelę, maţą ar apskritai jokios įtakos 

baudţiamajai politikai. Todėl bausmės teorijas reikia suvokti tik kaip orientyrus, 

kurie gali pateikti rekomendacijas baudţiamajai praktikai, su sąlyga, jog 

sutinkama su jų postuluojamomis išeitinėmis prielaidomis. Tiesa, egzistuoja 

bandymai apjungti kelias, kartais viena kitai prieštaraujančių mokyklų idėjas, ir 

sukurti meta teoriją. Kaip pavyzdį galima paminėti ţymaus JAV sociologo ir 

penologo D.Garlando sintetinę bausmės teoriją, kurioje jisai apjungia 

pozityvistinius ir kritinių kriminologų bausmės aiškinimus. 

Teorijos taip pat sudaro normatyvinį pagrindą, remiantis kuriuo, galima 

vertinti praktiką. Taigi politikų uţduotis (ne pareiga) pasirinkti savo darbinę 

ideologiją – bausmės teoriją – kuria vadovausis. Neretai konkreti baudţiamoji 

politika realizuoja skirtingų poţiūrių ir teorijų principus, kartais net vienas kitam 

8

prieštaraujančius. Tad dar kartą reikia pabrėţti, jog nors baudţiamosios politikos 

ir mokslinio diskurso ryšys yra netiesioginis, kryptingai baudţiamajai politikai 

naudingas šių teorinių bausmės aiškinimų išmanymas, nesvarbu, kiek jomis bus 

remiamasi praktikoje. 

Disertacijos tema Lietuvoje ir uţsienyje atlikti tyrimai 

Lietuvoje bausmės instituto analizei skiriama maţai dėmesio. Daugiau 

gilinamasi į baudţiamosios politikos, bausmių vykdymo ar atskirų bausmės 

rūšių taikymo aspektus. Nors prieš 18 metų atgavusi nepriklausomybę Lietuva 

turėjo galimybę pati iš naujo formuoti savo baudţiamąją politiką, gilesnei pačios 

bausmės, jos sampratos ir funkcijų analizei mokslininkai beveik neskyrė 

dėmesio. Bausmės problematiką giliau analizavo Jurijus Bluvšteinas. Savo 

darbuose jis atkreipė dėmesį į deklaruojamas ir latentines bausmės funkcijas. 

S.Kuklianskis aptarė nusikaltimų kontrolės Lietuvoje mokslinę koncepciją. 

Galima teigti, jog nuodugnesnės studijos buvo atliktos tik vienos bausmės rūšies 

– mirties bausmės. Čia paminėtini R.Drakšo, A.Vaišvilos, V.Andriulio darbai. 

Taip pat svarbus A.Dobrynino kartu su S.Katuoka parengtas darbas „Mirties 

bausmė Lietuvoje“. Iš kritinės perspektyvos baudţiamosios politikos, o taip pat 

ir bausmės temą nagrinėja G.Sakalauskas. 

Skirtingai, uţsienyje bausmės klausimas kriminologiniame diskurse yra 

gana aktualus. Galima išskirti net mokslininkų grupes, nagrinėjančias bausmės 

institutą. Aktyviausios mokslinės diskusijos apie bausmę vyksta Jungtinėse 

Amerikos Valstijose, vakarų Europos valstybėse: Didţiojoje Britanijoje, 

Nyderlanduose, Vokietijoje, Norvegijoje, Suomijoje ir kt. 

Daug dėmesio bausmei ir „baudimo visuomenės“ formavimuisi skiria JAV 

sociologas ir penologas D.Garlandas. Kritinės kriminologijos perspektyvoje 

bausmę, baudţiamąją justiciją analizuoja tokie Vakarų Europos autoriai kaip: 

D.Melossi, J.Youngas, S.Cohenas, F.Sackas, R.Swaaningenas. Šioje mokykloje 

išsiskiria abolicionistų srovė, kurios kūrėjai ir ţymiausi atstovai: N.Christie, 

T.Mathiesenas, L.Hulsmanas. Bausmės diskurso lauke išryškėja atskira kalėjimų 

tema (N.Christie ir T.Mathiesenas yra paskyrę atskirus darbus kalėjimų kritikai). 

9

Bausmių problemą nagrinėja ir daugelis kitų mokslininkų: A.Duff, 

B.Hudson, F.Allen, G.Beaumont, D.Beyleveld, R.Brown, F.T. Cullen, 

P.Dickens, B.Fine, R.Kinsley, S.Picciotto, L.Taylor ir kiti. 

Darbo tikslas: 

Aptarti bausmės sampratą ir funkcijas pozityvistinėje ir kritinėje 

kriminologijos tradicijose bei parodyti šių idėjų įgyvendinimo galimybes 

Lietuvos baudţiamojoje politikoje. 

Darbo uţdaviniai: 

1. Aptarti klasikinės kriminologijos mokyklos siūlomą nusikaltimo ir 

bausmės sampratą; 

2. Parodyti, kokią bausmės sampratą ir jai priskiriamas funkcijas lemia 

pozityvistinis poţiūris į paţeidėją ir pozityvistinis deterministinis 

nusikaltimo aiškinimas; 

3. Aptarti kritinės kriminologijos ištakas, pristatyti jos pagrindines idėjas ir 

kritinių kriminologų įvardijamas bausmės funkcijas bei kriminalinės 

justicijos paskirtį; 

4. Pristatyti abolicionizmo tradiciją kritinėje kriminologijos mokykloje ir 

išryškinti jos pagrindines idėjas; 

5. Aptarti „kontrolės kultūros“ sampratą, remiantis Davido Garlando 

darbais; 

6. Atskleisti Lietuvos baudţiamosios politikos ypatumus ir identifikuoti 

pamatines kriminologines idėjas apie bausmę, kuriomis ji remiasi. 

Disertacijoje yra ginami šie teiginiai: 

1. Klasikinėje kriminologijoje postuluojamas imanentinis nusikaltimo ir 

bausmės ryšys neleidţia numatyti kitos reakcijos į nusikaltimą kaip tik 

bausmė ir įteisina skausmo suteikimą. 

2. Postuluodama perskyrą tarp normos ir patologijos pozityvistinė 

kriminologija sudaro mokslinį pagrindą baudţiamojoje praktikoje 

pateisinti intervencijas į ţmogaus kūną bei psichiką, o baudţiamosios 

10

politikos kontekste legitimuoti ţmogaus teisių paţeidimus ir taikyti 

prievartą. 

3. Pozityvistinė kriminologija performuluodama nubaudimą į 

resocializaciją, reabilitaciją ir pataisymą baudţiamą asmenį eliminuoja iš 

sociumo, iš pilnateisio piliečio paversdama jį socialinės inţinerijos 

objektu, kuriam negalioja lygios su visais pilietinės teisės. 

4. Kvestionuodami nusikaltimo ir bausmės ryšio būtinumą, kritiniai 

kriminologai parodo, jog reakcija į nusikaltimą nebūtinai turi būti 

bausmė. Šis atradimas atskleidţia prievartinį ir primestinį baudţiamosios 

justicijos sistemos pobūdį ir parodo, kad be deklaruojamų nusikaltimų 

prevencijos tikslų egzistuoja ir latentinis jos tikslas – kontrolė. 

5. Bausmė nėra nepriklausoma baudimo idėjos realizacija, bet daugelio 

veiksnių sąveikos rezultatas, kurio pobūdį lemia socialiniai, ekonominiai, 

kultūriniai ir politiniai veiksniai. 

6. Lietuvos baudţiamoji politika remiasi klasikinės kriminologijos 

mokyklos prielaidomis ir iškelia atpildo ir bendrosios prevencijos 

bausmės funkcijas į pirmą vietą, kai pozityvistinėje kriminologijoje 

akcentuojami pataisymo ir resocializacijos tikslai yra įgyvendinami tik 

epizodiškai. Kritinės kriminologijos idėjos baudţiamosios politikos 

formuotojų suvokiamos kaip baudţiamosios politikos ir praktikos kritikos 

pagrindas, bet ne tinkamos teorinės prielaidos baudţiamajai politikai 

formuoti. 

Tyrimo metodai: 

Mokslinės literatūros analizė taikoma, siekiant išnagrinėti klasikinę, 

pozityvistinę ir kritinę kriminologijos tradicijas ir išryškinti pagrindines idėjas, 

lemiančias jų bausmės epistemologiją. 

Dokumentų analizė Aptariant atskirus baudţiamosios/bausmių politikos 

aspektus, tekste pateikiami atskirų šalių ir Lietuvos statistiniai duomenys apie 

nusikaltimų būklę ir baudţiamosios politikos pobūdį. 

11

Antrinė duomenų analizė Darbe cituojami kitų autorių ar organizacijų 

atlikti tyrimai bei jų rezultatai, kurie padeda apibūdinti pastarųjų dešimtmečių 

baudţiamosios politikos tendencijas Europoje ir Lietuvoje. 

Giluminiai struktūruoti interviu su ekspertais Giluminiai interviu buvo 

atlikti su ekspertais – baudţiamojo įstatymo kūrimo darbo grupių nariais 4 . Jie 

leidţia įvertinti, kokios kriminologinės idėjos buvo įtvirtintos Nepriklausomos 

Lietuvos baudţiamajame kodekse, kuris nubrėţia gaires egzistuojančiai 

baudţiamajai praktikai. Taip pat ekspertų nuomonė padėjo kritiškai įvertinti 

Lietuvos baudţiamąją politiką. 

Mokslinis darbo naujumas: 

Darbe aptariama bausmės samprata ir jos funkcijos plačiame 

kriminologijos teorijų kontekste: nuo klasikinės ir pozityvistinės iki kritinės 

kriminologijos teorijų. Pristatoma vieno iškiliausių šiuolaikinio sociologo bei 

penologo Davido Garlando socialinė bausmės samprata ir jo „kontrolės 

kultūros“ koncepcija. Iš kritinės kriminologijos prieigos aptariama kriminalinės 

justicijos sistema. 

Teorinė ir praktinė darbo reikšmė: 

Teorinė: šis darbas – tai sociologinis kriminologinis indėlis į Lietuvos 

penologiją, kurioje iki šiol vyravo baudţiamosios teisės mokslininkų ir ekspertų 

aiškinimai. 

Praktinė: darbas sudaro galimybę iš kritinės kriminologinės perspektyvos 

įvertinti Lietuvos baudţiamąją politiką ir praktiką. 

Darbo turinio apţvalga: 

Darbą sudaro įvadas, dvi dalys ir išvados. 

Pirmoji dalis skirta bausmės sampratos ir jos funkcijų analizei 

pozityvistinėje ir kritinėje kriminologijos tradicijose. 

Pirmajame skyriuje pateikiama bausmės problemos interpretacija 

pozityvistinėje prieigoje. Pozityvistinių bausmės aiškinimų specifika 

4 Naujasis nepriklausomos Lietuvos Baudţiamasis kodeksas buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 26d., 

įsigaliojo nuo 2003 m. geguţės 1 d. 

12

išryškinama lyginant pozityvistines prielaidas su klasikinės kriminologijos 

mokyklos idėjomis. Skyriuje daugiausia dėmesio skiriama 

antropologiniams/biologiniams Čezarės Lombrozo bausmės sampratos ir jos 

funkcijų aiškinimams bei sociologinei Emilio Durkheimo bausmės teorijai. 

Antrajame skyriuje nagrinėjamos kritinės kriminologijos idėjos ir šios 

mokyklos autorių darbai apie bausmę ir kriminalinę justiciją. Pagrindinis 

dėmesys skiriamas M.Foucault idėjoms apie disciplinarinę visuomenę ir Niels 

Christie komunitaristinei abolicionizmo tradicijai: jo mintims apie 

nebaudţiamuosius socialinių konfliktų sprendimo būdus ir nusikaltimų kontrolę 

kaip pramonę. 

Trečiajame skyriuje apjungiamos pozityvistinė ir kritinė kriminologijos 

mokyklos pristatant JAV sociologo ir penologo Davido Garlando darbus. 

Skyriuje analizuojama jo socialinė bausmės teorija ir aptariama autoriaus 

„kontrolės kultūros“ koncepcija, apibūdinanti baudţiamosios politikos pobūdį 

vėlyvajame modernizme. 

Antroji darbo dalis skirta Nepriklausomos Lietuvos baudţiamosios 

politikos analizei. Aptarus Lietuvos baudţiamosios politikos tendencijas 

pasaulio ir Europos kontekstuose, tolimesniuose skyriuose mėginama 

identifikuoti, kokie pozityvistinės ir kritinės kriminologijos bausmės aspektai yra 

įgyvendinami Lietuvos baudţiamojoje politikoje. Empirinio tyrimo duomenų 

pagrindu, darbe analizuojami Lietuvos politikos ypatumai, šios politikos 

formuotojų poţiūris į bausmės institutą bei atkreipiamas dėmesys, kaip 

organizaciniai ir administraciniai įstatymo kūrimo aspektai įtakoja baudţiamojo 

įstatymo turinį. 

Darbo pabaigoje pateikiami apibendrinimai ir išvados. 

13

I. BAUSMĖS AIŠKINIMAS POZITYVISTINĖS IR KRITINĖS 

KRIMINOLOGIJOS KONTEKSTUOSE 

I.1. Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje kriminologijoje 

Kriminologija apima platų mokyklų, krypčių ir teorijų ratą. Tačiau, 

ţvelgiant į šio mokslo ištakas, pirmosios, nuo kurių ar kritikuojant kurias, 

prasidėjo kriminologijos mokslo plėtra, buvo dvi mokyklos: klasikinė ir 

pozityvistinė. Klasikinė mokykla iškilo Šviečiamajame amţiuje (XVII – XVIII 

a.). Ji nusikaltimo ir bausmės aiškinimui pasitelkė tuometines paţangias idėjas 

apie visuomeninę sutartį ir ţmogaus pasirinkimo laisvę. Pozityvistinė 

kriminologijos mokykla susiformavo vėliau – XIX a. Ji vystėsi lygiagrečiai su 

besikuriančia moderniąją visuomene. Jos atsiradimą lėmė tiek klasikinės 

mokyklos prielaidų kritika, tiek tuo metu beįsivyraujantis gamtamokslinis 

aiškinimo būdas. Pozityvistai vertino nusikaltimą kaip visuomenės patologijos 

padarinį. Ţvelgiant į šių kriminologijos mokyklų/paradigmų raidą, matyti, jog 

XXa. jos visuomet egzistavo greta – tai viena, tai kita įsivyraudamos 

moksliniame diskurse ir tapdamos nusikaltimų kontrolės bei prevencijos 

praktikas pagrindţiančiomis filosofijomis. 

Klasikinė mokykla įtvirtino pora svarbių principų, kurie ligi šiol 

egzistuoja baudţiamojoje teisėje. Pirmasis: bausmė turi būti proporcinga 

padaryto nusikaltimo sunkumui, o antrasis lygybės prieš įstatymus principas: 

įstatymas uţ tą patį nusikaltimą turi būti vienodai taikomas visiems. Klasikai 

rėmėsi racionalaus, turinčio laisvą valią ir todėl galinčio rinktis bei atsakyti uţ 

savo veiksmus, ţmogaus samprata. Tačiau, anot pozityvistų, tokia prieiga uţvėrė 

galimybes suţinoti, kas lemia nusikalstamą elgesį. „Racionalus ţmogus“, jų 

manymu, tėra teorinis konstruktas, neįrodomas empiriškai. Todėl pozityvistai 

pakeitė tyrinėjimų kryptį nuo nusikaltimo prie nusikalstamo elgesio prieţasčių. 

Pozityvistinės mokyklos iškilimas kriminologijoje buvo logiškas gamtos mokslų 

suklestėjimo kontekste. Gamtamoksliniai tyrimų metodai, buvo manoma, gali 

duoti pagrįstas ir patikimas mokslines ţinias, nes jų tyrimo objektas – 

14

apčiuopiami ir išmatuojami faktai. Todėl jie buvo pradėti taikyti ir socialinei 

sričiai aiškinti, nusikaltimo problemai – taip pat. 

Kadangi abi mokyklos remiasi skirtingomis prielaidomis apie nusikaltimą 

ir nusikalstamą elgesį, skiriasi ir jų bausmės aiškinimai. Klasikinė 

kriminologijos mokykla teigia, jog pagrindinis bausmės tikslas yra atpildas 

paţeidėjui uţ jo padarytą ţalą visuomenei. Nusikaltimas jau automatiškai 

uţtraukia bausmę. Kitaip, pozityvistinės mokyklos atstovai mano, jog bausmė 

yra skiriama tam, kad galima būtų reformuoti, reabilituoti ar tiesiog perdaryti 

paţeidėją taip, kad jis nekartotų savo elgesio ateityje. Kraštutiniu atveju, jei 

reabilitacija neįmanoma, iš paţeidėjo reikia atimti galimybę nusikalsti arba jį 

eliminuoti iš visuomenės. Tačiau šios skirtingos pozicijos turi gilesnes 

filosofines ištakas, kurias galima trumpai aptarti. 

Pati bausmė pagal apibrėţimą, reiškia, jog ja sąmoningai ir tikslingai 

ţmogui suteikiamas skausmas. Fiziniai kankinimai, laisvės atėmimas ar kitokios 

rūšies bausmės, visos jos baudţiamajam neišvengiamai suteikia skausmą: fizinį 

ar dvasinį. Ir jeigu visi sutinka, kad bausmė jau a priori yra skausmo suteikimas, 

tai bendro sutarimo, ar bausmė yra „blogis“ ar ne, nėra [Duff 1994; 2]. Taip ir 

pats bausmės legitimavimas aiškinamas skirtingai. 

Bausmės filosofijoje egzistuoja dvi fundamentalios prieigos: retribucinė ir 

utilitarinė, kurios skirtingai paaiškina, iš kur kyla bausmė ir kokiu tikslu ji 

taikoma. 

Retribucinės arba kitaip atpildo prieigos atstovai teigia, kad bausmė nėra 

blogis pati savaime. Kerštas yra blogis, nes jo varomoji jėga yra pyktis ir įtūţis, 

kurio metu gali būti padaromas dar didesnis nei patirtas blogis. Tačiau kerštas 

nėra bausmė. Atpildas yra bausmė. Jis reiškia, jog baudţiant yra atstatomas 

balansas visuomenėje. Atpildas yra beasmenis ir baudţiama yra tik tiek, kiek 

reikia paţeistai daiktų tvarkai atstatyti – nė trupučio daugiau [Duff 1994; 13]. 

Retribucinė bausmės kaip atpildo samprata skamba taip: visuomenė turi teisę 

bausti paţeidėją, nes jis sulauţė jos nustatytą įstatymą. Ir čia prieinama prie dar 

fundamentalesnės – visuomeninės sutarties – prielaidos. Ši idėja, gimusi senovės 

15

Graikijoje, buvo išplėtota XVII- XVIII a. Švietimo laikotarpyje. Ji reiškia, jog 

visuomenės nariai laisvai ir niekieno neverčiami susitaria laikytis bendrų ir 

visiems privalomų taisyklių. Susitardami dėl šių taisyklių laikymosi jie tuo pačiu 

sutinka, kad uţ jų sulauţymą jiems bus taikoma bausmė. Taigi visuomeninė 

sutartis yra bausmės pagrindas, remiantis ja, visuomenė iškeliama virš individo 

[Pollock 1997;. 5]. Tai vardan jos visuomenės nariai sutinka paaukoti dalį savo 

laisvių ir teisių, sutinka derinti savo individualius interesus prie visuomeninių. Ši 

idėja yra patraukli ir tuo, kad leidţia aiškiai pagrįsti bausmę ir valstybės teisę 

priţiūrėti visuomeninių normų laikymąsi. Kitaip tariant, jos stiprybė yra jos 

teoriniame paprastume ir aiškume. 

Tačiau visuomeninės sutarties idėja yra daugiau hipotezė nei empirinis 

faktas. Kritiniai klausimai, kurie ją pakerta yra šie: ar iš tiesų visi visuomenės 

nariai sutaria dėl bendrų normų laikymosi, ar įtvirtintos normos atspindi visos 

visuomenės interesus? Sutinkant su tuo, kad visuomenė yra heterogeniška, 

galima prieiti išvados, jog tie, kuriems bendros normos nėra priimtinos, jie 

tiesiog priverčiami laikytis taisyklių, dėl kurių jie nesitarė ir gauna bausmes uţ 

elgesį, kuris paţeidţia visuomenės, kurios nariais jie savęs nelaiko, interesus. 

Taigi, trumpai tariant, retribucinė prieiga išlaiko savo aiškinamąją galią tik su 

sąlyga, jog nekvestionuojama jos pamatinė prielaida apie visuomeninę sutartį. 

Antras svarbus momentas atpildo teorijoje – tai nediferencijuojantis 

poţiūris į paţeidėją arba jo pripaţinimas lygiaverčiu visuomenės nariu. 

Remiantis tuo, jog paţeidėjas yra visuomenės narys su visomis jam 

priklausančiomis teisėmis ir pareigomis, bausmės netaikymas jam nusikaltimo 

atveju būtų tolygus jo nepripaţinimui visuomenės nariu. Tai būtų jo laikymas 

nelygiu kitiems piliečiams. Jeigu jis yra šios visuomenės, šio sociumo narys, jis 

turi teisę būti traktuojamas lygiai su visais. Retribucinė prieiga suvokia paţeidėją 

kaip normalų, racionaliai mąstantį, turintį pasirinkimo laisvę, asmenį. Jis ţino, 

kad uţ normų paţeidimą jo laukia bausmė. Ir tai jo pasirinkimas – nusikalsti ar 

ne. 

16

Taigi atpildo teorija teigia, jog natūrali daiktų tvarka yra tokia, kad 

visuomenė turi teisę bausti, o paţeidėjas turi teisę būti nubaustas, kai tik 

paţeidţiama bendru susitarimu priimta norma. 

Utilitarinė prieiga bausmę traktuoja kitaip. Visų pirma, ji teigia, jog 

bausmė yra blogis pati savaime. Tačiau šio blogio taikymą pateisina tuo, kad jis 

leidţia išvengti ar uţkirsti kelią dar didesniam blogiui [Pollock 1997; 7 – 10]. 

Taigi toks naudingumo ar utilitarizmo principas reiškia, jog kartais galima daryti 

bloga, jeigu tik tai sustabdys dar didesnį blogį ir atvers kelią gėriui. Tada bausmė 

tampa gėriu. Bausmė gali pasireikšti kaip visuomenės įbauginimas, kaip 

atėmimas galimybės paţeidėjui daryti kitus paţeidimus arba kaip reabilitacija. Ir 

visa tai vardan gerų tikslų. 

Utilitarizmo prieigoje, aiškinant bausmę, taip pat remiamasi visuomenės 

sutarties idėja. Tik čia akcentuojamas kitas aspektas: visuomenė turi būti apginta 

nuo nusikaltimų. Teisė bausti kyla iš pareigos ginti visuomenę. Visuomenės 

saugumas tampa bausmės legitimacijos pagrindu. 

Taigi retribucinė arba atpildo prieiga yra retrospektyvinė – bausmė yra 

paţeistų normų pasekmė. Priešingai, utilitarinė prieiga yra perspektyvinė: 

bausmės tikslas – uţkirsti kelią būsimiems paţeidimams. Nuo paprasto keršto 

abejais atvejais bausmę skiria tai, kad bausmė suvokiama kaip minimalus 

būtinas skausmo kiekis, kuris negali būti viršytas. Bausti reikia tiek, kad būtų 

atstatytas balansas arba bausmės teikiamas skausmas tik šiek tiek viršytų tą 

gėrį/malonumą, kurį gali suteikti nusikalstamas elgesys. 

I.1.1. Nusikaltimas ir bausmė klasikinėje kriminologijos teorijoje 

Prieš leidţiantis į gilesnes pozityvistinės kriminologijos studijas, reikia bent 

trumpai apţvelgti klasikinės mokyklos teoriją apie nusikaltimą ir bausmę. Šios 

mokyklos susiformavimas ţymėjo baudţiamosios teisės persilauţimą – posūkį 

nuo barbariškų ir chaotiškai taikomų bausmių prie civilizuotos, aiškiomis 

taisyklėmis grįstos baudţiamosios praktikos. Klasikinės mokyklos paţangumą 

17

įrodo vien tas faktas, kad jau trys šimtmečiai baudţiamoji teisė remiasi būtent 

klasikinės mokyklos suformuluotais kanonais. 

Klasikinė mokykla, skirtingai po ją sekusios pozityvistinės, visą dėmesį 

sutelkė į nusikaltimą, bet ne į paţeidėją/nusikaltėlį [Ball 1995; 15]. Nusikaltimas 

buvo traktuojamas kaip laisvanoriškas, protaujančio ir racionalaus asmens, 

galinčio atsakyti uţ savo elgesio pasekmes, poelgis. Šių švietimo amţiaus idėjų 

įdiegimas į kriminologiją priklauso šios mokyklos pradininkui ir įkūrėjui italų 

filosofui, matematikui ir ekonomistui Čezarei Bekarijai (1738 – 1794 m.) 

(Cesare Beccaria). Jo veikalo „Apie nusikaltimus ir bausmes“ (1764) 

pasirodymas yra istorinis įvykis, ţymintis naujos epochos pradţią, po kurios 

baudţiamoji teisė tapo subalansuota ir aiški. 

Č.Bekarija rėmėsi ir visuomeninės sutarties idėja, ir utilitariniu principu. 

Bausmė, anot jo, turi būti tokia, kad padarytų kuo stipresnį ir ilgai išliekantį 

įspūdį, suteikdama kuo maţiau skausmo. Tik tiek, kiek būtina ir ne daugiau. 

Bausmės suteikiamas skausmas tik šiek tiek turi persverti nusikaltimo teikiamą 

malonumą ir naudą. Taip mąstydamas, visų pirma jis rėmėsi prielaida, kad, 

pirma, ţmogus yra protingas, supranta, ką daro, o antra, jis gali rinktis. Ir jeigu 

jis pasirinko paţeisti įstatymą, vadinasi, jam taip elgtis buvo naudingiau. 

Bausmės tikslas – persverti galimą nusikalstamo elgesio naudą gresiančiais 

nuostoliais. Bausme galima modeliuoti ţmogiškąjį elgesį. Ji turi atstatyti jei ne 

buvusią padėtį, tai bent balansą. 

Veikalas „Apie nusikaltimus ir bausmes“ gimė kaip atsakas į anų laikų 

praktiką. Č.Bekarijos XVIII a. Europos valstybėse vyravo teisinis chaosas: 

įstatymai abstraktūs ir neaiškūs, jie arba nevykdomi, arba jų nuostatos 

interpretuojamos subjektyviai ir normos taikomos selektyviai, diskriminuojant 

atskirus socialinius sluoksnius, neribota policijos galia spręsti ne tik 

kriminalinius atvejus, bet ir moralės klausimus ir pan. [Bekarija 1992; 7]. 

Nebuvo jokių aiškių kriterijų, uţ ką ir kokia bausmė turi būti taikoma. Visa buvo 

palikta teisėjų valiai, o neretai ir savivalei. Kaip teigia Radzinowicz, ano meto 

reţimas (ypač Prancūzijoje) veikė taip, kad jis greičiau „sunaikindavo“ pilietį nei 

18

įvykdydavo teisingumą [Ball 1995; 16]. Todėl Č.Bekarija siūlė visų pirma 

sutvarkyti įstatymus ir aiškiai juose apibrėţti pagrindinius principus: visų lygybę 

prieš įstatymą ir bausmės neišvengiamumą. 

Savo ţymiajame veikale italų mąstytojas išdėstė vienuolika principų, kurie 

nuo to laiko tapo atskaitos tašku visiems baudţiamosios teisės kūrėjams [Ball 

1995; 16 – 17]: 

Pirmas: kad visuomenėje būtų uţtikrinta tvarka ir išvengta karo visų prieš visus, 

visuomenės nariai savanoriškai turi paaukoti dalį savo laisvių ir susitarti dėl 

bendrų taisyklių ir įsipareigoti jų laikytis; 

Antras: kadangi baudţiamasis įstatymas riboja ţmonių laisves, jis turi būti labai 

aiškus ir uţdrausti tik aiškius dalykus, bet netarnauti kaip moralinių vertybių 

sergėtojas; 

Trečias: nekaltumo prezumpcija turi būti pagrindinis principas teisingumo 

administravime ir visose baudţiamojo proceso pakopose turi būti ginamos abiejų 

pusių teisės; 

Ketvirtas: baudţiamasis įstatymas turi būti aiškus ir baigtinis – su pilnu 

nusikaltimų ir bausmių sąrašu, kad visuomenė iš anksto ţinotų, kad jų teisės yra 

saugomos. 

Penktas: bausmė turi būti pagrįsta atpildo (retribucijos) principu: bausmė uţ tai, 

kad paţeidėjas pasikėsino į kito asmens teises; 

Šeštas: bausmės grieţtumas turi būti ribotas ir neviršyti minimalaus bendrajai 

prevencijai reikalingo kiekio; 

Septintas: bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumą ir būti taikoma prie jo, bet 

ne prie paţeidėjo; 

Aštuntas: bausmė turi būti neišvengiama ir taikoma nedelsiant; 

Devintas: bausmė turi tarnauti kaip pavyzdys kitiems. Jos tikslas nėra pataisyti 

paţeidėją. 

Dešimtas: paţeidėjas turi būti suvokiamas kaip racionaliai mąstantis, kuris 

ţinojo, kokios pasekmės jo laukia, padarius nusikaltimą. Jis turėjo lygiai tokias 

pat pasirinkimo galimybes, kaip ir tas, kuris nepadarė nusikaltimo; 

19

Vienuoliktas: bausmės tikslas turi būti prevencija, o ne nubaudimas. 

Taigi Č.Bekarija rėmėsi visuomenine sutartimi: „Įstatymai yra sąlygos, 

kuriais laisvi ir nepriklausomi ţmonės susivienija sukurdami visuomenę. 

Visuomenės nariai paaukoja dalį savo laisvės ir apriboja savo interesus vardan 

kitų tam, kad gyventų taikoje ir ramybėje.“ [Manheim 1973; 40]. Iš to išplaukia 

bausmės paskirtis – priţiūrėti, kad būtų neperţengtos įstatymo ribos. Č.Bekarija, 

sekdamas L.Monteskjė, teigia, kad bet kokia viršyta bausmė automatiškai yra 

tironiška. Tik valstybė ir tik įstatymas gali nustatyti bausmę, nes įstatymas 

įkūnija visų bendrą sutarimą. Vadovautis reikia tik juo, o ne teisėjo subjektyviu 

supratimu. Prieš įstatymą turi būti visi lygūs. Įstatymo leidėjas, nustato bendro 

pobūdţio įstatymus, kurie yra pritaikomi visiems. 

Anot klasiko, bausmės būtinumas išplaukia iš bendro visuomenės sutarimo 

gyventi drauge ir laikytis bendrų taisyklių. Kadangi ţmonės iš prigimties yra 

savanaudţiai, reikia surasti būdą, kaip juos priversti laikytis bendrabūvio 

taisyklių. Tas būdas yra bausmė. Č.Bekarija manė, jog galutinė bausmės 

paskirtis – uţtikrinti visuomenės tęstinumą. Šią mintį vėliau plėtojo prancūzų 

sociologijos klasikas Emilis Durkheimas. Italų mąstytojas manė, jog bausmės 

dydis ir kiekis priklauso nuo agresoriaus padaryto blogio – kiek stipriai jis 

pasikėsino į visuomenės egzistavimo pagrindus. Bausmė turi būti proporcinga 

visuomenei padarytam blogiui. Ji išreiškia pačios visuomenės interesą – uţkirsti 

kelią nusikaltimams. 

Nusikaltimo pavojingumo, o tuo pačiu bausmės grieţtumo matas – 

visuomenei padaryta ţala. Č.Bekarija išskiria tris nusikaltimų kategorijas: pirma 

– sunkiausieji (ypač prieš valstybę- nes jie grasina visai visuomenei), antra – 

maţiau sunkūs nusikaltimai, grasinantys individualių ţmonių gyvybei ir 

nuosavybei ir trečia lengviausių nusikaltimų kategorija – elgesys, trikdantis 

visuomenės ramybę [Manheim 1973; 44]. 

Galutinis bausmės tikslas, anot klasiko, ne kankinti paţeidėją ar sugrąţinti 

ankstesnę padėtį prieš nusikaltimą (nes tai jau neįmanoma), bet uţkirsti kelią 

kitiems nusikaltimams ir sustabdyti tiek esamus paţeidėjus, tiek visą visuomenę 

20

nuo panašių veikų ateityje. Svarbiausia, anot jo, parinkti tokią bausmę, kuri 

turėtų didţiausią poveikį, taikant minimalų skausmo kiekį. Kad ji būtų 

veiksminga, bausmė turi būti taikoma iš karto ir neišvengiamai ir visiems 

vienoda tokiems pat nusikaltimams. Bausmė turi atlikti edukacinę funkciją. 

Todėl svarbus ne bausmės ţiaurumas ar grieţtumas, bet jos neišvengiamumas 

[Manheim 1973; 44]. 

Kita paţangi Č.Bekarijos mintis – kuo įmanoma labiau sutrumpinti 

baudţiamojo proceso trukmę. Procesas pats savaime yra skausmingas. O bet 

koks skausmas negali būti suteikiamas, kol nėra teismo paskirtos bausmės. 

Skausmo suteikimas iki nuosprendţio yra automatiškas jo perviršis. (Šioje 

vietoje galima būtų susimąstyti apie teismo nuosprendţio laukiančius 

suimtuosius, kurių dalis tarp visų kalinčiųjų Lietuvoje per nepriklausomybės 

laikotarpį svyravo nuo 20% iki 12%.) Be to, kad paţeidėjas suprastų ir turėtų 

pamoką, bausmė turi sekti kuo greičiau po nusikaltimų padarymo. Kad paţeidėjo 

sąmonėje uţsifiksuotų sąsaja tarp nusikaltimo ir bausmės. Bausmės efektyvumas 

glūdi šioje asociacijoje [Manheim 1973; 44]. 

Remdamasis savo prielaida, jog bausmė turi būti proporcinga nusikaltimui, 

Č.Bekarija abejojo tuo, kad ţmonių sodinimas į kalėjimus uţ smulkius 

nusikaltimus yra teisingas ir gali turėti kokios nors naudos. Per grieţtos bausmės 

sukelia paţeidėjo pasipiktina ir gali kaip tik paskatinti kitiems nusikaltimams. 

Tai gerai nusako ši paties klasiko mintis: 

„Bausmės neišvengiamumas, net jeigu ji [bausmė] yra švelni, visada 

padarys didesnį įspūdį nei dar grieţtesnės bausmės baimė, jeigu tik bus viltis, 

kad bausmės galima išvengti, todėl kad ţmonės labiau bijo neišvengiamo blogio, 

net jei jis nėra toks didelis. Be to, grieţta bausmė gali paskatinti tolesniems 

nusikaltimams, su tikslu išvengti bausmės.“ [Manheim 1973; 45]. 

Vertindamas mirties bausmę, Č.Bekarija teigė, kad ji nėra nei teisėta, nei 

būtina. Ţmonės susitardami gyventi kartu, neperleido valstybei galimybės 

svarstyti jų teisės į gyvenimą. Mirties bausmė yra nelogiška, nes visuomenė tam 

ir susibūrė, kad uţtikrintų kiekvieno nario kuo geresnes gyvenimo sąlygas. 

21

Gyvybė yra didţiausia vertybė ir niekas neatiduoda niekam teisės spręsti apie jos 

reikalingumą. Jeigu bausmės tikslas – atbaidyti nuo nusikaltimo, tuomet mirties 

bausmė beprasmė, nes po jos nelieka paties ţmogaus. Mirties bausmė paţeidėjui 

yra beprasmė, o visuomenei – tai tik momentinis siaubas, neduodantis jokios 

pamokos. Mirties bausmė yra nelogiška ir kita prasme. Net jei ji legali, tai yra 

ţiaurumo ir barbariškumo demonstravimas. Tai atsakymas ţiaurumu į ţiaurumą 

[Manheim 1973; 46]. 

Klasikinės mokyklos atstovas beveik pirmasis suformulavo mintį, kad 

„geriau uţkirsti kelią nusikaltimams, nei uţ juos bausti“. Tam, jo manymu, 

reikia aiškių ir paprastų įstatymų, kuriuos galima vienodai pritaikyti visiems 

ţmonėms. Reikia, kad ţmonės bijotų įstatymo, o ne pareigūnų, kurie jį taiko. 

Įstatymai turi būti aiškūs tiek, kad nereikėtų spėlioti, o būtų ţinoma iš anksto, 

kas laukia uţ konkretų nusikaltimą. Pirmas valdţios tikslas – uţtikrinti, kad 

įstatymo būtų laikomasi, o ne bausti uţ jų paţeidimus. 

Apskritai Č.Bekarija manė, jog geriausia nusikaltimų prevencija yra 

visuomenės švietimas, o ne jos bauginimas: „Taigi, kad bausmė nevirstų 

prievartos aktu vieno prieš kitą, svarbu, kad ji būtų vieša, greita ir 

neišvengiama, kiek įmanoma minimaliai grieţta duotomis aplinkybėmis, 

proporcinga nusikaltimui ir apibrėţta įstatymais.“ [Manheim 1973; 48]. 

Reikia dar kartą atkreipti dėmesį, jog atpildo teorijoje nesiekiama sugrąţinti 

buvusios daiktų tvarkos tiesiogine prasme. Sugrąţinti padėtį iki nusikaltimo 

tiesiog neįmanoma. Tai, ko siekiama – atstatyti balansą. Uţ paţeistą 

visuomeninę sutartį, visuomenė turi teisę bausti. Antras momentas – uţtikrinti, 

kad tai nepasikartotų ateityje. Tai yra specialioji prevencija. Ir šioje vietoje 

pasitelkiama socialinė inţinerija: kaip paskaičiuoti ir sumodeliuoti tokią bausmę, 

kad sveiko proto ţmogui tiesiog nekiltų noro nusikalsti. Trečia – bendroji 

prevencija. Ja parodoma visuomenei, kad įstatymai yra vykdomi, o tai reiškia 

visuomeninės vertybės yra saugomos ir nusikaltimo atveju bausmė yra 

neišvengiama. 

22

Taigi, jei bendrosios prevencijos atveju svarbiausia įstatymų vykdymas ir 

bausmės neišvengiamumas, tai specialiosios – socialinė inţinerija. Vienas 

socialinės inţinerijos pavyzdys – panoptikonas, kurio autorystė priklauso anglų 

filosofui ir juristui Dţeremiui Bentamui (1748 – 1832) (Jeremy Bentham). Prieš 

detaliau aptariant panoptikono idėją, reikia priminti filosofo prielaidas. Ţmogus, 

anot jo, yra malonumų ir skausmo pojūčių valdoma būtybė. Todėl bausmėje turi 

būti tiek skausmo, kad jis nusvertų galimą nusikaltimo teikiamą malonumą. Jo 

manymu, dauguma ţmonių norėtų pasinaudoti tais malonumais, kuriuos leidţia 

patirti nusikalstamas elgesys, jeigu tik to nusikaltimo nelydėtų jį sekantis 

skausmas [Manheim 1973; 54 – 58]. 

Anglų filosofas pateikė keturias galima sankcijų rūšis: fizinės, politinės, 

moralinės ir religinės. Joms paaiškinti pateikė girtavimo pavyzdį. Jeigu ţmogui 

po išgertuvių labai skauda galvą, tai pasireiškia fizinė sankcija; jeigu jį miesto 

valdţia pasodina į areštinę – tai jau politinė sankcija; o jeigu kaimynai atsisako 

su juo bendrauti – moralinė. Jeigu šis girtuoklis yra musulmonas, jis gali bijoti 

Dievo pykčio, nes nesilaikė Korano mokymo. Ir čia jau bus religinė sankcija. 

Politinėms sankcijoms, anot jo, turi būti taikomi socialinės inţinerijos principai, 

nes tik taip lengviausia paskaičiuoti malonumo – skausmo balansą [Manheim 

1973; 59]. Kaip ir Č.Bekarija jis manė, kad įstatymas turi ne legitimuoti kerštą 

uţ nusikaltimą, bet uţkirsti kelią nusikaltimui. 

Dţ.Bentamas teigia, kad, jeigu mirties bausmė taikoma neturint 

visuomenės palaikymo, ateityje galima tikėtis tokių pasekmių [Manheim 1973; 

60]: 

1. Valdţia praras savo moralinį veidą, demonstruodama savo ţiaurumą; 

2. Sukels nepagarbą įstatymams, nes taps aišku, jog jie nevykdomi; 

3. Baudţiamojo proceso neaiškumas veiks kaip padrąsinimas paţeidėjams. 

Dţ.Bentamo laikais (XVIIIa.) laisvės atėmimas (taigi ir įkalinimas) nebuvo 

pagrindinė bausmė. Jo sukurtas panoptikono architektūrinis projektas buvo 

pasiūlymas palyginus naujai bausmės rūšiai – laisvės atėmimui. Jis apėmė du 

svarbius aspektus: pirma, neįprastą architektūrinį sprendimą ir, antra, naują 

23

institucijos administravimo būdą. Kalėjimas turėjo būti pastatytas kaip 

apskritimas, o per visą jo perimetrą turėjo būti atidalintos celės. Jos turėjo būti 

perregimos iš visų pusių, kad bet kuriuo paros metu galima būtų stebėti, ką 

veikia kaliniai. Apskritimo vidury, kieme – bokštas, kuriame budi sargybinis. Jis 

galėtų stebėti visus panoptikono kalinius, pats tuo pat metu išlikdamas 

nematomas. Idėja buvo ta, kad kaliniai jaustųsi nuolat stebimi ir ilgainiui patys 

pradėtų save disciplinuoti. Anot G.Geis, panoptikono projektas – tai istorija apie 

„veiksmo ekscentriškumą“ arba asimetriją [Manheim 1973; 63]. 

Antras panoptinio projekto ypatumas yra tas, kad pagrindinis veikėjas 

kalėjime turėjo būti jo administratorius. Jis turėjo organizuoti kalinių darbą ir 

taip jiems sudaryti sąlygas įgyti darbinių įgūdţių, o jų sukurtą pridėtinę vertę/ 

pelną galėjo pasiimti sau. Tuo pačiu jis buvo įpareigotas rūpintis kalinių 

gyvenimo sąlygomis ir sveikata. Pavyzdţiui, jeigu koks kalinys mirtų, jis turėtų 

uţ jį sumokėti valstybei [Manheim 1973; 64]. 

Panoptikonas turėtų būti šalia miesto centro, kad primintų visiems, kas 

laukia uţ nusikaltimą. Jo viduje turėtų būti kovojama su blogiu, kaliniai mokomi 

pelningo amato. Kaliniai turėtų būti atskirti pagal savo klases, taip pat būtų 

sudarytos sąlygos tenkinti savo religinius poreikius. Dţ.Bentamas buvo 

įsitikinęs, kad panoptikonas padės sugrąţinti nusikaltusius asmenis į visuomenę. 

Jis tikėjosi visų geriausiųjų panoptikono rezultatų: kalinių moralė pakeista, 

sveikata pataisyta, pramonė klesti, našta visuomenei sumaţinta [Manheim 1973; 

64]. Taigi panoptikonas tiesiog išsprendţia, o ne sunaikina visas problemas. 

Kaip pastebi G.Geis, pati idėja buvo kur kas labiau įdomi nei jos praktinis 

įgyvendinimas buvo sėkmingas. Panoptikono idėja nebuvo priimtina nei 

Dţ.Bentamo tėvynėje, nei kitose Europos šalyse. Tiesa, buvo kai kurie bandymai 

panoptikoną realizuoti Prancūzijoje ir Airijoje, tačiau greitai to buvo atsisakyta. 

Panoptinis projektas iš dalies buvo realizuotas Jungtinėse Amerikos valstijose. 

1826 m Pitsburge (tačiau 1833m. perstatytas) ir Statevillio kalėjime 1926 - 35 m. 

[Manheim 1973; 65]. 

24

Tačiau šiuo atveju svarbi ne tiek panoptikono praktinė sėkmė, bet 

Dţ.Bentamo reformatoriškos idėjos, kurias jis siekė įgyvendinti. Mokslininkas 

siūlė atsisakyti barbariškų papročių ir bausmėse kuo labiau atsisakyti ţiaurumo. 

Įkalinimo filosofija turėjo orientuotis į pataisymą, sekant gerais pavyzdţiais, 

turėjo būti tobulinamas teisėjų darbas, nepaliekant erdvės savivalei ir pan. 

Taigi klasikų bausmės kaip atpildo samprata remiasi vienu pagrindinių 

Šviečiamojo amţiaus postulatų – pagarba ţmogui ir jo teisėms. Bausmė – tai 

parodymas, jog paţeidėjas yra laikomas visuomenės nariu. Minimaliai būtina 

bausmė – tai parodymas, jog smurtauti prieš asmenį nepagrįstai – nepateisinama. 

Taigi šios klasikų idėjos apie bausmės sampratą ir jos funkcijas buvo 

nuosekli Šviečiamojo amţiaus minties tąsa. Kitas klausimas, kiek tokia filosofija 

pritaikoma praktikoje. Kiek, pavyzdţiui, specialioji ar bendroji prevencija realiai 

veikia? Ar visuomet ţmogiškąjį elgesį valdo racionalus protas ir egzistuoja 

pasirinkimo galimybė? Šių klausimų neaprėpia klasikinė kriminologijos 

mokykla, bet jiems visą dėmesį sutelkia pozityvistinė paradigma. 

I.1.2. Bausmės interpretacija pozityvistinėje kriminologijos teorijoje 

Pozityvistinė kriminologijos paradigma susiformavo XIXa. II 

dešimtmetyje. Skirtingai nei prieš tai vyravusi klasikinė kriminologijos mokykla, 

ši dėmesio objektą pakeitė nuo nusikaltimo (veiksmo) prie nusikaltėlio (asmens). 

Pozityvistinės mokyklos atstovų manymu, reikia klausti, ne kas yra nusikaltimas 

ir kaip reikia bausti, bet išsiaiškinti, kokios yra nusikaltimo prieţastys, kas lemia 

deviantinį elgesį. Pozityvistinė kriminologijos mokykla kriminologijoje vyravo 

nuo XIX iki XXa vidurio. Šiuo metu, XXIa. pradţioje, jos mintys vėl tampa 

aktualios. Atkreiptinas dėmesys, kad pats bausmės klausimas pozityvistinėje 

tradicijoje nebuvo akcentuojamas. Jis nebuvo pagrindinis. Kaip elgtis, ką daryti 

su nusikaltėliu, buvo sprendţiama tik identifikavus nusikalstamo elgesio 

prieţastis. Pozityvizmo studijos turėjo fundamentalios įtakos baudţiamajai 

politikai. Pozityvistinių idėjų įgyvendinimas baudţiamojoje praktikoje įgavo tiek 

25

genocidą primenančių nuveiksminimo, neįgalinimo praktikų, tiek globojančių 

reabilitacinių iniciatyvų formas [Ball 1995; 78]. 

Taigi pozityvistinė kriminologija vietoj veiksmo į pirmą vietą iškeldama 

veikėją, mano, jog nusikaltimas apskritai yra „kitokių“ – nenormalių ţmonių 

problema. Todėl nusikaltimo, o tuo pačiu ir bausmės klausimus ji nagrinėja ne 

normalių visuomeninių santykių plotmėje, bet ligos, beprotybės – socialinės 

patologijos srityje. Kadangi ţmonės, darantys nusikaltimus, yra determinuoti 

vidinių ar išorinių veiksnių ir neturi pasirinkimo laisvės, su jais negalima elgtis 

kaip su pilnateisiais visuomenės nariais. Kadangi jie neturėjo galimybės/ teisės 

rinktis, teisė (arba teisinė pasekmė) būti nubaustam taip pat neiškyla. Su jais 

reikia elgtis kitaip. Jie yra problema, nuo kurios reikia apsaugoti visuomenę, 

problema, kurią reikia išspręsti. Geriausiu atveju, reabilituoti, pagydyti, o jei 

nepavyksta – atimti galimybę dar kartą nusikalsti arba apskritai eliminuoti. 

Pozityvistinė kriminologijos tradicija ieško nusikalstamo elgesio 

prieţasčių, išskaidydama tyrimo objektą: nuo individo biofiziologinės ir 

anatominės sandaros iki socialinės, ekonominės bei kultūrinės aplinkos. 

Analizės laukas nuo mikro iki makro lygmens, nuo individo iki aplinkos, kurioje 

jis gyvena. Taigi šioje paradigmoje bausmės klausimas, netiesiogiai, bet 

keliamas taip: ką daryti su asmenimis, kurie dėl savo biologinių, anatominių, 

psichologinių savybių, prastos socializacijos ir neigiamos aplinkos įtakos elgiasi 

nusikalstamai. Pozityvistai atmeta laisvos valios principą, todėl individualios 

atsakomybės klausimas netenka prasmės. Tokiu būdu ir klasikų bausmei keltas 

įbauginimo (deteracijos) arba bendrosios prevencijos tikslas, pozityvistinės 

kriminologijos poţiūriu, yra beprasmis. 

Pozityvistinė kriminologijos paradigma apima teorijas nuo biologinių 

antropologinių iki socialinės dezorganizacijos ir kontrolės teorijų. Toliau 

skyriuje aptariamos pagrindinės pozityvistinės kriminologijos prielaidos, 

sudariusios pagrindą įvairioms baudimo praktikoms. 

26

I.1.2.1 Bausmės tikslai ir funkcijos individualistinėje pozityvistinėje 

prieigoje: nuo korekcijos iki eliminavimo 

Kaip elgtis su asmeniu, kuris dėl savo prigimtinių biologinių, anatominių ar 

patologinių psichologinių savybių padarė nusikaltimą? Kaip aiškinti kaltę to, 

kuris laisva valia nepasirinko nusikalstamo elgesio? Ar galima apeliuoti į sveiką 

protą ir moralę asmens, kuris nevaldo į nusikaltimą jį pastūmėjusių veiksnių ir 

apskritai neturi moralinio jausmo? Tokius klausimus kėlė individualistinės 

krypties atstovai pozityvistinėje kriminologijoje. Jų nuomone, klasikinės 

kriminologijos bausmės teorija yra nepagrįsta, nes nusikaltimas yra nuo asmens 

nepriklausančių jį determinuojančių veiksnių pasekmė, todėl bausmė turi būti 

orientuota ne į kaltės išpirkimą, atpildą ar įbauginimą. Jos tikslas – šalinti 

nusikaltimą sukėlusias prieţastis arba uţkirsti kelią bet kokiam jų pasireiškimui. 

Tokios pamatinės prielaidos sudarė pozityvistinės kriminologijos bausmės 

teorijos pagrindą. Individualistinė pozityvistinės kriminologijos kryptis į 

bausmės teoriją įvedė tokias idėjas kaip: gydymas/ reabilitacija, izoliacija ir 

eliminavimas. Pagal šias teorines prielaidas buvo formuojama ir baudţiamoji 

praktika, apėmusi bausmes nuo reabilitacijos ir gydymo programų iki laisvės 

atėmimo bei mirties bausmės. Šios priemonės, atsiradusios XIXa. pabaigoje, 

gyvuoja iki dabartinių laikų (su kai kuriomis išimtimis) ir yra taikomos 

nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityje. 

Didţiausią įtaką individualistinės pozityvistinės minties susiformavimui 

padarė ir jos pagrindus padėjo italų antropologinė kriminologijos mokykla, 

kurios kūrėju laikomas Čezarė Lombrozo (1835 – 1909) (Cesare Lombroso). Šis 

XIXa. italų klinikinės psichiatrijos, kriminalinės antropologijos profesorius dar 

vadinamas moderniosios pozityvistinės kriminologijos tėvu. Nors Č.Lombrozo 

kūrė tuo metu, kai moksliniame diskurse vyravo klasikinės kriminologijos 

mokyklos idėjos apie laisvą ţmogaus valią, jis pasirinko socialinio darvinizmo 

kryptį. Pagrindinis ir pirmasis Č.Lombrozo studijų objektas buvo psichinė liga 

(apsigynė daktaro disertaciją apie kretinizmą). Č.Lombrozo kaip mokslininkui 

daugiausia įtakos turėjo prancūzų pozityvizmo tradicija (A.Comte), vokiečių 

27

materializmas ir anglų evoliucionizmas (C.Darwin) [Manheim 1973; 234]. Prie 

nusikalstamo elgesio studijų italų kriminologas priėjo nuosekliai, studijuodamas 

psichinės ligos apraiškas ir jų formas, dalis kurių, jo manymu, galėjo paskatinti 

nusikalstamą elgesį. 

Č.Lombrozo nagrinėjo nusikaltimo problemą, pasirinkęs ne socialinę, bet 

gamtamokslinę prieigą. Sukaupęs nemaţai biologijos, medicinos ir psichiatrijos 

ţinių, jis klausė, kokios anatominės ar fiziologinės disfunkcijos atsiranda 

ţmogaus organizme, kad jis pradeda daryti nusikaltimus. Mokslininkas visiškai 

nekėlė klausimo apie socialines deviacinio elgesio prielaidas. Studijuodamas 

sergančius pelagra, nepilno proto, genijus ir kitus klinikinius „nenormalumo“ 

atvejus, italų kriminologas norėjo surasti esminius biologinius/ anatominius ar 

psichinius skirtumus tarp „normalių“ ir „nenormalių“ individų. Tai buvo pirmas 

ţingsnis, nuo kurio nusikaltimo problema pradėta nagrinėti per „normalumo“ 

prizmę pozityvistinėje kriminologijoje. Č.Lombrozo norėjo įvardinti objektyvius 

kriterijus, kurie leistų skirti asmenis į „normalius“ ir „nenormalius“. Pirmieji 

Č.Lombrozo darbai, kaip pavyzdţiui, „Ţmogus nusiklatėlis“ („L„Uomo 

delinquente“ 1876), rėmėsi kraštutiniu determinizmu. Ignoruodamas socialinių 

veiksnių įtaką (šeima, socialinė aplinka, auklėjimas ir pan.) ţmogui, italų 

mokslininkas teigė, jog anatominė kūno sandara fundamentaliai nulemia 

asmenybę. Kiek vėliau, sukritikuotas, jis pripaţino, jog ir socialinės bei 

ekonominės sąlygos gali lemti ţmogiškąjį elgesį. 

Didţiausias Č.Lombrozo indėlis į pozityvistinę kriminologiją – jo atavizmo 

teorija. Ši teorija rėmėsi prielaida, kad nusikaltėliai iš esmės skiriasi nuo ne 

nusikaltėlių. Skirtumai – tai atavistinės ir degeneratyvios kilmės anomalijos. 

Atavizmo koncepcija reiškė, kad ţmogus turi bruoţų, būdingų primityviam 

ţmogui. Tai tiek fiziniai, tiek morfologiniai (kūno sandaros) bruoţai, būdingi 

beţdţionėms, ţemesniems primatams ar šiuolaikinio pasaulio necivilizuotų 

genčių nariams. Taigi atavistinis ţmogus turi anatominių savybių, kurios, 

remiantis evoliucijos teorija, būdingos ţemesnėse išsivystymo pakopose 

esantiems primatams. Tokio atavistinio tipo ţmogaus elgesys neišvengiamai 

28

prieštarauja modernaus civilizuoto pasaulio normoms. Vėliau šiuos aiškinimus 

Č.Lombrozo papildė degeneracijos teorija. Joje teigė, jog nusikalstamą elgesį 

lemia ţmogaus patologija, liga. Degeneracija, anot Č.Lombrozo, tai genų 

paveldimumas. Degeneratams būdingi rudimentiniai fiziniai ir psichiniai 

primityvaus ţmogaus bruoţai. 

Atavizmo idėją ir Č.Lombrozo mintis apie grįţimą į ankstesnį išsivystymo 

lygmenį tinkamai apibendrina paties Č.Darvino (Charles Darwin), kuriuo jis 

rėmėsi, ţodţiai: „kai kurie patys blogiausi ţmogiškojo elgesio polinkiai, kurie 

atsitiktinai, be jokios aiškios prieţasties, pasireiškia šeimose, gali būti suvokiami 

kaip grįţimas į laukinio/ primityvaus ţmogaus pakopą, iš kurios mes negalėsime 

sugrįţti per dar daug ateinančių kartų. Tai iš tiesų atrodo patvirtina liaudies 

patarlę apie juodą avį bandoje“ [Manheim 1973; 247] 5 . 

Perskyra tarp normalaus ir nenormalaus, buvo Č.Lombrozo studijų 

metodologinis pagrindas. Atavistinis tipas buvo koncepcija, kuria remdamasis jis 

studijavo kriminalinį elgesį. Daugybė tyrimų kariuomenėje ir kalėjimuose sudarė 

Č.Lombrozo teorijų empirinį pagrindą. Kriminologas gyvai domėjosi ţmonėmis, 

kuriuos tyrė. Pavyzdţiui, susipaţinęs su savo laikų garsiausiu banditu Vilelalu, 

jis priėjo išvados, kad tai išskirtinio judrumo, cinizmo ir pagyrūniškumo 

ţmogus. Po Vilelalo mirties Č.Lombrozo buvo leista padaryti jo skrodimą. 

Prisiminęs šį savo gyvenimo momentą, Č.Lombrozo pasakojo:“Tai nebuvo tik 

idėja, bet atsivėrimas. Ţiūrėdamas į kaukolę, aš staiga supratau 

nusikaltėlio prigimties problema - atavistinė būtybė, kuri ţmogaus asmenybėje 

reprodukuoja ţemesnių gyvūnų ir primityvios visuomenės laukinius instinktus. 

Didelis apatinis ţandikaulis, išsišokę skruostikauliai, išraiškingi reljefiški 

antakiai, išsišakojusios delnų linijos, išskirtinio dydţio akiduobės, ausys be 

išraiškingų spenelių, laukiniai ir beţdţionės, nejautrūs skausmui ypatingai gero 

regėjimo, tatuiruoti, dideli tinginiai, mėgstantys orgija ir neatsispiriantys blogio 

pagundai, trokšta ne tik pakenkti aukai, bet ir suluošinti jos kūną, išplėšti mėsas 

ir gerti jos kraują.“ [Manheim 1973; 248]. Ši citata, kuri šiandieniniame 

5 Citatos originalus šaltinis: Darwin, Descent of Man, 2nd ed. 1881, 137. 

29

nemoksliniame diskurse atrodytų kaip ištrauka iš siaubo romano ar tabloidinio 

straipsnio, apibendrina XIXa. mokslinį atradimą: nusikaltėlis yra atavistinė 

būtybė, turinti ankstesnės išsivystymo pakopos ţmogaus bruoţų. 

Č.Lombrozo pateikė detalią klasifikaciją, kaip galima skirstyti asmenis nuo 

kraštutinio iki lengviausio patologinio atvejo. Į šį kontinuumą įėjo ir jo 

nagrinėtieji psichiniai ligoniai, ir nusikaltėliai. Degeneracija, anot kriminologo, 

yra bendras epileptiko, bepročio ir nusikaltėlio bruoţas. Č.Lombrozo buvo 

įsitikinęs, kad nusikaltėlis – tai nėra normalaus ţmogaus variacija, o didesnis ar 

maţesnis nukrypimas nuo normos. Nusikaltėlis yra kokybiškai kitokia ţmogaus 

rūšis, besiskirianti fizinėmis bei psichinėmis charakteristikomis. Nusikaltėliai 

nuo normalių ţmonių skiriasi ne tik fiziniais duomenimis, bet ir kitais bruoţais 

[Manheim 1973; 251]: 

1) sensorinės ir funkcinės ypatybės: nusikaltėliai labiau nejautrūs skausmui ir 

lytėjimui, turi geresnį regėjimą, yra abirankiai – išsivysčiusi ir įgudusi ne tik 

dešinioji, bet i kairioji galūnė; 

2) moralinio jausmo trūkumas: nusikaltėliams nebūdinga atgaila, jie nepatiria 

sąţinės grauţaties, vadovaujasi vien veidmainiškais motyvais, yra cinikai, 

klastingi, tuščiagarbiai, impulsyvūs, kerštingi ir ţiaurūs; 

3) kiti bruoţai: vartoja kriminalinį ţargoną, yra tatuiruoti. 

Vėliau Č.Lombrozo buvo sukritikuotas, kad daugelis nusikaltėliams 

būdingų anomalijų nėra atavistinės prigimties. Atsakydamas į tai Č.Lombrozo 

pradėjo dar nuodugnesnes studijas ir priėjo išvados, kad ţmogaus patologiją, 

ypatingai centrinės nervų sistemos, lemia epilepsija. Anot jo, visi nusikaltėliai 

yra epileptoidai, bet ne visi epileptoidai yra nusikaltėliai. Epilepsija padeda 

išsilaisvinti iš ţmogaus elgesį varţančių ir reguliuojančių moralinių saitų. Taigi 

„nusikaltėlis iš prigimties“ nėra vien tik atavistinio tipo ţmogus, jis dar ir 

epileptoidas [Manheim 1973; 252]. Nusikalstamus polinkius lemia ne tik 

prigimtis, bet ir progresuojanti liga. Taip Č.Lombrozo apjungė atavizmą ir 

degeneraciją savo „nusikaltėlio iš prigimties“ etiologijoje. 

30

Č.Lombrozo mokinys Enriko Ferri (1856 – 1929) (Enrico Ferri) kiek 

praplėtė savo mokytojo teoriją tardamas, kad nusikaltimas kaip ir bet koks kitas 

ţmogaus veiksmas yra daugybės prieţasčių pasekmė. Anot jo, nusikalstamą 

elgesį lemia ne tik individualūs antropologiniai ar biologiniai, bet ir socialiniai 

veiksniai [Manheim 1973; 271]. Antropologiniai veiksniai yra: lytis, amţius, 

piliečio statusas, uţsiėmimas, gyvenamoji vieta, socialinė klasė, išsilavinimo 

lygis, organinė ir psichinė sandara. Fiziniai veiksniai: rasė, klimatas, derlius, 

dirvoţemis, sezoniškumas, meteorologiniai reiškiniai, temperatūra; socialiniai 

veiksniai: populiacijos didėjimas arba maţėjimas, migracija, viešoji nuomone, 

papročiai, religija, šeimos forma, politinis, finansinis ir komercinis gyvenimas, 

ţemės ūkio ir pramonės produkcija, saugumo viešasis administravimas, 

švietimas ir gerovė, baudţiamieji ir civiliniai įstatymai. 

Skirtingai nei jo mokytojas, E.Ferri siūlė nagrinėti nusikaltimo problemą 

atsiţvelgiant ir į socialinius veiksnius. Anot jo, įstatymo leidėjui būtina suvokti 

ir socialinius pokyčius, kad suprastų nusikaltimo raiškos pagrindus. Pastebėtina, 

kad tuo metu kaimyninėje Prancūzijoje ţymiai išaugo nusikaltimų skaičius ir tai 

E.Ferri mėgino sieti su ten vykstančiais tiek politiniais, o taip pat ir socialiniais 

pokyčiais [Manheim 1973; 368]. 

E.Ferri vienas iš pirmųjų pabrėţė, jog nusikaltėlius reikia klasifikuoti tam, 

kad lengviau galima būtų parinkti bausmę. Nors pats pripaţino, jog tokia 

klasifikacija gali būti tik bendro pobūdţio, nes kiekvienas ţmogus turi daug 

individualių bruoţų. Mėgindamas klasifikuoti, E.Ferri atskyrė nusikaltėlius, 

kurie padaro nusikaltimus motyvuotai ir tokius, kai nusikalstama dėl 

neatsargumo ar neapsiţiūrėjimo. Pavyzdţiui, reikia atskirti ţudikus, nes jų 

padarytas veiksmas byloja apie išskirtines asmenybės disfunkcijas, kurioms 

reikalingas specialus gydymas ar specialios priemonės skirtingai nuo kitų. 

Nors individualistinė pozityvistinė tradicija didţiausią dėmesį koncentravo 

ties nusikaltėlio asmenybe, dėmesys buvo atkreiptas ir į patį nusikaltimą. 

Teigiant, kad nusikaltėlis turi išskirtinių nusikalstamos asmenybės bruoţų, 

reikėjo apibrėţti, kas yra pats nusikaltimas. Toks klausimas kilo kitam italų 

31

mokslininkui Rafaeliui Garofalo (1851 – 1934) (Raffaelle Garoffalo). Jis teigė, 

jog teisinis nusikaltimo apibrėţimas, jog tai yra veiksmai, uţ kuriuos įstatymas 

numato bausmę, nėra pakankama, nes ji neapima socialinio nusikaltimo turinio. 

Anot jo, reikia studijuoti „natūralų nusikaltimą“ [Manheim 1973; 320 – 324]. 

„Natūralus nusikaltimas“, anot jo, yra toks, kuris nėra susitarimo reikalas 

(konvencinis). Tai veikos, kurios yra smerkiamos visose visuomenėse, 

nepriklausomai nuo esamos epochos sąlygų ir poreikių, nuo įstatymų leidėjų 

poţiūrio. „Natūralų nusikaltimą“ sudaro elgesys, kuris paţeidţia bazinius 

moralinius sentimentus. Šie sentimentai – tai gailestis (skausmo sukėlimas 

kitam) ir sąţinė (pagarba kitų nuosavybės teisėms). Jie egzistuoja kiekvienoje 

visuomenėje, nes jie yra būtini bendrabūvio uţtikrinimui. R.Garofalo neatsisakė 

ir teisinio nusikaltimo apibrėţimo. Jis net teigė, jog kiekvienas, nusikaltęs 

įstatymui, nusipelno bausmės. Tačiau „natūralaus nusikaltimo“ koncepcija jam 

leido uţčiuopti esmingiausius nusikaltimo bruoţus. Natūralaus nusikaltimo 

sąvoka leido R.Garofalo identifikuoti tikrąjį nusikaltėlį, prieš kurį turi būti 

taikoma socialinės gynybos priemonės – kuris turi būti baudţiamas. Tikrasis 

nusikaltėlis yra tas, kuriam trūksta pagrindinių moralinių sentimentų, arba kurie 

jame yra neišsivystę. 

R.Garofalo iš esmės pritarė Č.Lombrozo ir E.Ferri prielaidoms, kad tikrieji 

nusikaltėliai skiriasi ir savo anatominiais, antropologiniais ypatumais nuo 

normalių ţmonių. Nors socialiniai nusikalstamą lemiantys faktoriai taip pat 

svarbūs, bet pirmenybę teikė individualiems. 

Taigi, apibendrinant galima tarti, jog Č.Lombrozo prielaidos apie 

nusikaltėlį kaip objektyviai besiskiriantį nuo „normalaus“ ţmogaus, su kai 

kuriomis modifikacijos, įsitvirtino individualistinėje pozityvistinėje 

kriminologijoje. Nusikaltėlių skirstymas pagal jų prigimtines disfunkcijas, ligos 

pakopas ir pan. sudarė prielaidas bausmių individualizavimui – arba individualių 

pataisymo priemonių parinkimui. 

Individualistinė pozityvistinė kriminologijos mokykla oponavo klasikinei 

kriminologijai. Priešingai nei pastaroji, teigdama, jog nusikaltimas yra 

32

determinuotas ir nuo ţmogaus valios nepriklausantis padarinys, ji teigė, jog 

kaltės išpirkimas nėra ir negali būti bausmės pagrindas. Pagrindinis ir pirmutinis 

bausmės tikslas, anot jų, yra visuomenės saugumo uţtikrinimas. Visuomenė turi 

teisė gintis nuo tų, kurie kėsinasi į jos vertybes ir gėrius, todėl ji tuo pačiu turi 

teisę ir bausti tuos, kurie paţeidţia jos įstatymus. Tai ir yra teisingumas. 

Teisingumas yra daugumos valia. Kaip teigė E.Ferri, „Kai institucijos nori 

dauguma piliečių, nes ji būtina viešajam gėriui, tai yra – ir vien dėl to - tai yra 

teisinga.“ [Manheim 1973; 366]. 

Nusikalstamo elgesio prieţastis lokalizuodami individo viduje, pozityvistai 

teigė, jog visuomenė turi teisę ir privalo gintis nuo agresorių, nesvarbu, pastarieji 

kalti ar ne dėl savo padarytų veiksmų. Č.Lombrozo manė, jog bausmėje yra 

svarbiausias socialinio teisingumo principo įgyvendinimas. Jis pripaţino, jog 

nusikaltimai yra neišvengiami ir jų bus visada, todėl visuomenė visuomet turi 

uţsitikrinti savo saugumą. Ši prielaida ir sudaro pagrindą bausmės teorijai 

individualistinėje pozityvistinėje kriminologijoje. 

R.Garofalo pastebėjo, jog klasikinės mokyklos įbauginimo (deteracijos) ar 

bendrosios prevencijos principas yra visiškai nepagrįstas. Jis sutiko, jog galbūt ir 

yra tikimybė, kad bausmės, taikomos konkrečiam nusikaltėliui, gali paveikti 

plačiąją visuomenę, tačiau yra visiškai neaišku, kokio dydţio turi būti bausmė, 

kad ji darytų poveikį [Manheim 1973; 335]. Taigi bausti reikia todėl, kad 

visuomenė būtų apsaugota, o ne norint atgrasinti nuo nusikaltimo potencialius 

paţeidėjus. 

Baudţiamojo įstatymo paskirtis, anot Č.Lombrozo, – apginti visuomenę 

nuo nusikaltimų. Turėdama teisę gintis nuo agresorių, visuomenė turi tokią pat 

teisę bausti. Tai sudaro teisingumo pagrindą. Šioje vietoje išryškėja jo nuostatų 

panašumas su klasikinės mokyklos pradininku Č.Bekarija, kuris taip pat teigė, 

jog bausmės turi saugoti visuomenines vertybes Tačiau, skirtingai nuo klasiko 

Č.Bekarijos, pozityvistas Č.Lombrozo visiškai atmetė atpildo (retribucijos) 

principą. Anot Č.Lombrozo, bausmė negali būti taikoma įbauginimui arba 

33

endrajai prevencijai. Bendroji prevencija tėra teorinė prielaida, kuri praktiškai 

neįgyvendinama. 

Pozityvistinės mokyklos bausmės idėjas gerai atspindi E.Ferri formuluotės. 

Savo knygoje „Baudţiamojo įstatymo principai“ (1928) (it. “Principii di diritto 

criminale“) jis įvardino septynis pagrindinius principus, kuriais turi būti 

vadovaujamasi įstatyme : (1) baudţiamajame įstatyme neturi būti apeliuojama į 

laisvą valią; (2) baudţiamojo teisingumo tikslas – socialinė gynyba/ saugumas; 

(3) nusikaltimą lemia trys faktorių tipai; (4) nusikaltėliai turi būti klasifikuojami 

į penkias klases; (5) baudţiamosios priemonės turi tarnauti kaip netiesioginės 

socialinės gynybos pakaitalai; (6) sankcijų pagrindas turėtų būti baudţiamojo 

asmens motyvacija, o ne nusikaltimas, kurį jis padarė; (7) celių principu 

suprojektuotas kalėjimas turėtų pakeisti bendrojo tipo atviras kolonijas 

[Manheim 1973; 361]. Šiuose jo principuose įtvirtintos idėjos, kurios vėliau ir 

dabar yra įgyvendinamos baudţiamojoje praktikoje. 

Pozityvistinė kriminologija aiškina teisingumą kitaip nei klasikinė. Kadangi 

asmuo neturi laisvos valios, jis yra visiškai determinuotas savo prigimties, 

auklėjimo, ar socialinės aplinkos, teisingumas realizuojamas tuo pagrindu, kad 

visuomenė turi teisę gintis nuo agresorių. Visuomenė turi teisę gintis nuo tų, kas 

kėsinasi į jos ar jos narių prigimtinius ar socialinius gėrius. Taigi baudimo 

funkcija neišnyksta, ji tik kitaip interpretuojama. Negalima keršyti ar apeliuoti į 

moralinę sąmonę asmens, kuri nėra jam pačiam pavaldi arba kurios jis visai 

neturi. 

Bausmė reikalinga dėl pačios visuomenės, kurią reikia saugoti. Kaip elgtis 

su nusikaltėliais – atskiras klausimas. Pozityvistai pakeičia dėmesio objektą nuo 

nusikaltimo prie nusikaltėlio. Baudţiamosios teisės terminais tariant, nuo 

objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės (kokia objektyvi veika padaryta), prie 

subjektyvaus elemento (kaltės) – kodėl asmuo taip pasielgė. Čia išryškėja 

fundamentali pozityvistinio poţiūrio prielaida: reikia studijuoti individą. 

Skirtingai nuo klasikinės mokyklos, kuri tarsi apeliuoja į sveiką protą ir moralinę 

34

sąmonę nediferencijuotos masės, pozityvistinėje tradicijoje tampa svarbi 

diferenciacija ir individualizacija. 

Kadangi „laisva valia“ yra fikcija, tad ir laisvos valios koncepcija grįsta 

„moralinė atsakomybė“ yra fikcija. Tačiau bet kuris ţmogus, kadangi yra 

visuomenės narys, jis yra socialiai atsakingas. Jis yra atsakingas dėl to, kad yra 

visuomenės narys, bet ne dėl to, kad įvykdė neteisėtą aktą. Nusikaltimas nėra 

socialinis poreikis, bet jis yra neišvengiamas visuomenėje. Bet lygiai taip pat 

neišvengiamas yra įstatymas, nes visuomenė tiki, jog bausmės yra būtinos ir 

neišvengiamos visuomenei apginti. 

Taigi, įvardijus, jog bausmės turi būti tokios, kad kuo geriau apsaugotų 

visuomenę nuo agresorių, galima buvo formuluoti pačius bausmių pasiūlymus. 

Pastebėtina, jog individualistinės krypties pozityvistiniai kriminologai visiškai 

atsisakydami atpildo idėjos, tarsi sudarė sąlygas humanizmo raiškai. Anot jų, 

bausmė turi būti tik tokia ir tiek jos, kiek yra būtina, kad visuomenė būtų 

apsaugota. Tai primena Č.Bekarijos postulatą, jog bausmė turi atitikti 

nusikaltimo sunkumą ir jokiu būdu negali būti viršyta. Tačiau tokia jo nuomonė 

buvo paremta visai kitu poţiūriu į ţmogų, nei jį turėjo pozityvistai. Klasikas 

Č.Bekarija nusikaltėlį laikė iš esmės normaliu ţmogumi, turinčiu moralinį 

jausmą. T.y. jo sampratoje nusikaltėlis lygiai toks pats ţmogus kaip ir kiti, kurie 

nepadarė nusikaltimo. Todėl ir turi būti gerbiamos jo kaip ţmogaus teisės. Tai 

buvo pagrindas humanistinėms Č.Bekarijos prielaidoms. 

Pozityvistinių kriminologų poţiūris fundamentaliai skiriasi. Visų pirma, 

„nusikaltėlio“ jie nelaikė normaliu ţmogumi. Tai buvo kokybiškai kitoks asmuo: 

ligonis, stokojantis moralinio jausmo, degeneratas, atavistinė būtybė ir pan. 

Todėl negalima kalbėti apie pagarbą jo teisėms. Toks asmuo – tai klinikinis 

atvejis. Visų pirma reikia įvertinti jo būklę, o po to spręsti, ką daryti. Priemonės 

gali būti nuo gydymo ar pataisymo iki visiško sunaikinimo. Taigi humanizmas 

pozityvistine prasme pasireiškia tuo, kad „nusikaltėlis“ traktuojamas kaip 

pataisymo/ gydymo, o ne atpildo objektas. 

35

Kaip minėta, bausmės siūlymai priklausė nuo to, koks yra nusikaltėlio 

sugedimo laipsnis. Pozityvistų nuomonė dėl nusikaltėlių iš prigimties arba tų, 

kurie jau nebepataisomi buvo vieninga – juos reikia eliminuoti. Geriausias tam 

būdas – mirties bausmė. Anot Č.Lombrozo, mirties bausmė suteikia visuomenei 

galimybę apsiginti nuo nepataisomų individų. Natūralios atrankos jėgos, anot jo, 

gali ir būti papildytos apgalvotais socialinės atrankos būdais. Tokių praktikų 

tikslas – eliminuoti iš visuomenės asocialius ir pavojingus asmenis. Č.Lombrozo 

laikė, jog mirties bausmė yra kraštutinė priemonė (it. „estrema selezione“), kai 

kitos priemonės neveikia [Manheim 1973; 279]. Anot jo, nors ir netaikoma 

daţnai arba išvis niekada, ji turi išlikti. Ji turi kabėti „kaip Damoklo kardas“ virš 

ţiauriausių nusikaltėlių galvų. Mokslininkas manė, kad nusikaltėlių iš prigimties 

reabilitacija ir švietimas, gali atnešti daugiau ţalos nei naudos, kadangi taip gali 

būti „gaminami“ tik dar labiau išsilavinę recidyvistai. Įkalinimas iki gyvos 

galvos jiems taip pat netinka, kritinės masės, kuriai būdingi nusikalstami 

polinkiai, uţdarymas į vieną bendrą erdvę, gali paskatinti nusikalstamų 

susivienijimų kūrimąsi ir didesnį recidyvizmą [Manheim 1973; 279]. 

Taip pat ir R.Garofalo teigė, jog mirties bausmė yra vienintelė priemonė 

nepataisomiems asmenims. Tokiems, kurie iš prigimties neturi būtinų moralinių 

sentimentų, reikalingų gyvenant visuomenėje. Anot jo, bausmės pagrindas – 

visuomenės saugumo uţtikrinimas, o ne kaltės išpirkimas. Tikras nusikaltėlis 

neturi moralinių savybių, todėl ir nejaučia kaltės, kurią galėtų išpirkti. Savo 

bausmės teorijoje R.Garofalo rėmėsi socialiniu darvinizmu. Anot jo, valstybė 

turi imti pavyzdį iš gamtos. Visuomenėje evoliucijos eigoje vyksta natūralioji 

atranka. Neprisitaikiusius organizmus gamta tiesiog numarina – jie ţūsta. Todėl 

tie asmenys, kurie nesugeba prisitaikyti prie esamų visuomenės sąlygų ir negali 

konformistiškai elgtis, analogiškai turi būti eliminuoti iš visuomenės. Ir tai turi 

padaryti valstybė. Tikras nusikaltėlis, kuris neturi arba stokoja moralinių 

sentimentų, tiesiog parodo, kad jis nesugeba adaptuotis šiuolaikinėje 

visuomenėje. Eliminacija yra pagrindinė bausmės paskirtis, o potencialių 

36

paţeidėjų įbauginimas ir nusikaltėlių reformacija gali būti kaip antraeilis 

bausmės tikslas [Manheim 1973; 329 – 332]. 

Taigi socialinis darvinizmas tarnauja kaip pagrindţianti ideologija, kuria 

remdamasi, valstybė turi teisę eliminuoti nusikaltėlius. Eliminuoti iš visuomenės 

reikia tuos, kurie dėl savo moralinės anomalijos ir nesugebėjimo adaptuotis 

nesugeba gyventi visuomenėje. Patikimiausia ir efektyviausia eliminacijos forma 

– mirtis. Mirties bausmės taikymą R.Garofalo numatė tiems, dėl kurių nėra 

vilties, kad jie kada nors pasitaisys. Anot kriminologo, nėra pavojaus, jog mirties 

bausmė bus pritaikyta jos nenusipelnusiam. Jo teigimu, bendras moralinis 

jausmas labai gerai atrenka, kokiam asmeniui skirtina mirties bausmė. 

Tačiau mirties bausmė buvo suvokiama tik kaip kraštutinė priemonė – 

nepataisomiems asmenims. Visus kitus, kurie dar gali būti reabilituoti, juos 

reikia gydyti ir taisyti. Savo bausmės teorijoje Č.Lombrozo teigė, jog po 

visuomenės saugumo uţtikrinimo, antrasis svarbus bausmės tikslas – pataisyti 

nusikaltusius asmenis ir juos grąţinti į visuomenę [Manheim 1973; 277]. Jis 

manė, jog nusikaltėlis gali būti taip perdarytas, kad atliktų visuomenei naudingas 

funkcijas. Antropologai, jo manymu, turi studijuoti nusikaltėlius ir prognozuoti 

jų galimą elgesį, kad galėtų jį nukreipti socialiai teigiama linkme. Č.Lombrozo 

tikėjo, kad modernioje visuomenėje yra visos galimybės pataisyti asmenį jeigu 

tik jis nėra nusikaltėlis iš prigimties. Kriminologas daugiau akcentavo 

nusikaltimų prevenciją nei bausmę. Jis įvardijo tokias prevencijos priemones 

kaip: prieglaudos bepročiams nusikaltėliams, atskirų celių sistema įkalinimo 

įstaigose, resocializacija taikant darbo terapiją bei kitos priemonės, galinčios 

uţkirsti kelią nusikalstamiems polinkiams nuo pat ţmogaus gimimo. 

Reabilitacijos ir gydymo idėjos logiškai seka iš Č.Lombrozo atavizmo ir 

degeneracijos teorijų. Bausmę kaip gydymą ar perauklėjimą Č.Lombrozo siūlė 

tiems, kurie dar yra pataisomi. Italų kriminologas savo paţiūromis buvo 

humanistas. Mokslininko manymu, jeigu ţmogų galima pataisyti – tai ir turi būti 

daroma. Jis turi būti studijuojamas, analizuojamas kaip tyrimų objektas, 

nustatomos individualios jo nusikalstamą elgesį lėmusios prieţastys, kurios turi 

37

ūti šalinamos gydymo metu. Baudimo, arba tiksliau reabilitacijos praktikų 

tikslas – grąţinti pataisytą asmenį į visuomenę tokį, kad jis gebėtų elgtis 

konformistiškai. 

Panašiai teigė ir R.Garofalo. Asmenims, kurie dar turi tikimybę pasitaisyti, 

tačiau dar negali būti laikomi visuomenėje, jis siūlė įkalinimą iki gyvos galvos 

arba tremtį. Tai turėtų būti taikoma tiek saugumo, tiek humaniškumo 

sumetimais. Kitos priemonės – tai asmens atskyrimas nuo aplinkos, kuri jam 

daro blogą įtaką. R.Garofalo numatė ir tai, kad nusikaltėlis savo darbu gali 

kompensuoti ţalą, padarytą aukai arba valstybei. 

Fundamentalus principas, kurį įtvirtino aptariami autoriai – bausmės 

individualizavimo. Č.Lombrozo tvirtino, kad reikia studijuoti ne abstraktų 

„nusikaltimo“ terminą, bet patį realų nusikaltėlį. Kiekvienam nusikaltėliui 

individualiai turi būti parenkama bausmė ar gydymas. Bausmė turi atitikti 

nusikaltėlį ir jo sugedimo laipsnį, o ne nusikaltimo sunkumą. Visada reikia 

atsiţvelgti, anot jo, ar turimas reikalas su nusikaltėliu iš prigimties, atsitiktiniu 

nusikaltėliu, ar nusikaltėliu iš aistros. XXa. pirmojoje pusėje šis Č.Lombrozo 

įvardintas principas buvo plačiai taikomas Jungtinėse Amerikos valstijose, kai 

buvo paskiriamos vadinamos „neapibrėţtos bausmės“ (angl. indeterminate 

sentences) [Conklin 1981; 440]. Jos reiškė, jog iš pradţių paskirta bausmė jos 

atlikimo eigoje gali būti keičiama: pavyzdţiui, ilginamas ar trumpinamas laisvės 

atėmimo terminas, skiriamos papildomos reabilitacijos priemonės ir pan. 

Bausmės keitimas priklausė nuo to, kokią paţangą padarė nubaustasis asmuo. Ši 

Č.Lombrozo prielaida apie bausmės individualizaciją ir su tuo susijusį individo 

stebėjimą ir tyrimą, sudarė pagrindą ekspertų galiai. Teismo medikai ir 

psichiatrai buvo tie asmenys, kurie turėjo nustatyti individo „sugedimo“ laipsnį 

ir padėti teismui parinkti tinkamiausią bausmę. 

Individualistinė pozityvistinė kriminologija XIXa. didţiausią įtaką turėjo 

vakarų Europos šalyse. Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje susiformavo tradicija 

aiškinti nusikalstamą elgesį per paveldimumą ar remiantis biologiniais/ 

antropologiniais argumentais. To pasėkoje populiarėjo klinikiniai tyrimai 

38

endokrinologijos, psichologijos ir teismo psichiatrijos srityse [Manheim 1973; 

284]. 

Anapus Atlanto, Jungtinėse Amerikos valstijose individualistiniai 

nusikaltimų aiškinimai nebuvo populiarūs. Ten daugiau dominavo ekologinis 

poţiūris, akcentavęs socialinių aplinkos faktorių įtaką nusikalstamam elgesiui. 

Tačiau XXa. pirmoje pusėje, išvertus Č.Lombrozo darbus į anglų kalbą, italų 

modernioji kriminologijos mokykla padėjo susiformuoti radikaliajai 

kriminologinei linijai, teigusiai, jog nusikaltimas – iš prigimties prastesnių rasių, 

tautų ar socialinių sluoksnių problema. JAV kriminologijoje dominavo 

sociologinis poţiūris į nusikaltimą ir nusikaltėlį. Nusikaltimo problema buvo 

aiškinama per kultūrų konfliktus, subkultūrų, anomijos ir deviacijos sampratas. 

Tačiau šis poţiūris skolingas italų moderniajai kriminologijai tai, kad buvo 

pakeistas dėmesio objektas nuo metafizinių abstrakčių aiškinimų link realių 

faktų nagrinėjimo. Būtent Č.Lombrozo pirmasis pastebėjo, jog reikia detaliai 

studijuoti patį nusikaltėlį ir sąlygas, kurioms esant padaromas nusikaltimas. 

Taigi tradicija, skirti nusikaltėlius nuo ne nusikaltėlių, tęsiasi nuo Č.Lombrozo 

laikų. 

Modernioji pozityvistinė kriminologija į bausmės aiškinimus įvedė keletą 

aspektų, kurie yra svarbūs ir jais remiamasi iki šiol: 

1. Nusikaltimo aiškinimas ir bausmės parinkimas, remiantis faktais, o ne 

metafiziniais argumentais; 

2. Bausmės individualizavimas – bausmė turi atitikti ne nusikaltimo sunkumą, 

bet nusikaltėlį; 

3. Bausmė kaip reabilitacijos ir pataisymo priemonė asmenims, kurie dėl savo 

individualių veiksnių įvykdė nusikaltimą; 

4. Bausmė kaip izoliacija ir eliminacija „nepataisomiems“ nusikaltėliams. 

Šiomis pagrindinėmis prielaidomis rėmėsi pozityvistiniai kriminologai 

aiškindami bausmės paskirtį ir tikslus. Skirtingai nuo klasikinės mokyklos, kuri 

kalbėjo apie laisvą valią, pozityvistai teigė, jog ţmogiškąjį elgesį galima 

racionaliai paaiškinti. Nusikalstamą taip pat. Nusikaltimas padaromas ne dėl 

39

metafizinių blogio paskatų, bet dėl objektyvių individą veikiančių veiksnių. Jo 

prigimties, psichinės ligos ar neigiamos aplinkos įtakos. Iš dalies, pozityvistinės 

kriminologijos atstovus galima vertinti kaip humanistus. Nors jie tiesiogiai 

neakcentavo ţmogaus teisių ir pagarbos jiems, bet savo prielaidomis teigė, jog 

visų pirma reikia ţiūrėti į patį individą, o ne jo padarytą nusikaltimą. Bausmė 

turi atitikti ne nusikaltimo sunkumą, o patį nusikaltėlį. 

Pozityvistai atskirdami nusikaltėlius nuo „normalių“ ţmonių kaip kokybiškai 

kitokius, laikėsi dviejų pozicijų. Pirmoji: jeigu yra tikimybė, jog asmuo gali 

pasitaisyti, jį reikia gydyti ir taikyti individualizuotas bausmes. Negali būti 

visiems vienodų bausmių uţ tą patį nusikaltimą. Ir, antra, kraštutiniu atveju, 

jeigu individas yra nepataisomas, jį reikia izoliuoti arba eliminuoti iš 

visuomenės. Izoliacijos ir eliminavimo tikslas – ne padėti individui, kuris jau 

nebepataisomas, bet apsaugoti pačią visuomenę. 

Kalbant apie individualistinės pozityvistinės kriminologijos pasekmes 

baudţiamajai politikai XXa. ir jos prielaidų įdiegimą praktikoje, reikia įvertinti 

tuometinį tiek mokslinį, tiek socialinį kontekstą. XIXa. pabaigoje – XXa. 

pradţioje didţiausią įtaką turėjo Čarlzo Darvino evoliucijos teorija. Ji paveikė ne 

tik gamtos, bet ir socialinius mokslus. Č.Darvino idėjų atkartojimo socialiniuose 

moksluose, vadinamojo socialinio darvinizmo, pasekmės buvo fundamentalios, 

nes paveikė net to meto filosofiją ir pasaulio suvokimą [Ball 1995; 32]. 

Evoliucijos ir natūralios atrankos teiginiai vedė prie išvados, jog valstybė kuo 

maţiau turi kištis į natūralų visuomenės vystymąsi. Kovoje uţ būvį turi išlikti 

patys geriausi, „kokybiškiausi“ visuomenės nariai. Tokiame kontekste socialinės 

valstybės reformos tarsi nebuvo priimtinos. Tačiau, nepaisant to, valdantysis 

elitas vykdė reformas. Ne išimtis ir nusikaltimų kontrolės sritis. Tai buvo 

„moksliškai pateisinamos“ kontrolės priemonės, kurios turėjo eliminuoti 

nusikaltimus. Tos pačios dvi, dar nuo Č.Lombrozo laikų suformuotos, 

individualistinės pozityvistinės kriminologijos kryptis, - reabilitacija/pataisymas 

ir eliminavimas – buvo taikomos baudţiamojoje politikoje. 

40

Viena vertus, individualistinė pozityvistinė prieiga eliminavo iš nusikaltimų 

kontrolės ir prevencijos srities emocinį elementą. Remiantis prielaida, kad 

nusikaltėlis yra kitokios prigimties ar tiesiog ligonis, jis nenusipelno atpildo. 

Vadovaujantis šaltu racionaliu protu, tokius asmenis siekta „perdaryti“ ar 

pagydyti. Tačiau, antra vertus, toks medicininis – antropologinis poţiūris į 

asmenį vėliau buvo panaudotas kaip pagrindţianti filosofija subtilioms, 

rafinuotoms, bet tuo pačiu vienoms represyviausių ir brutaliausių kada nors 

naudotų nusikaltimų kontrolės ir prevencijos priemonių: nuo intervencijos į 

ţmogaus kūną iki neleidimo jam daugintis. Tokių priemonių taikymas sietinas su 

eugenikos mokslo plėtra XXa. pradţioje Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 

Europoje [Ball 1995; 33]. 

Atkreiptinas dėmesys, jog XIX – XXa. sandūroje JAV vyko spartūs 

ekonominiai ir socialiniai pokyčiai. Visuomenė keitėsi iš ţemdirbiškos į 

pramoninę. Neigiamos socialinių pokyčių pasekmės skaudţiausiai palietė 

ţemiausius socialinius sluoksnius: sunkios darbo ir gyvenimo sąlygos, nuolatinis 

nepriteklius ir socialinių garantijų nebuvimas stūmė juos į nusikaltimus. Deja, 

eugenikos mokslo atradimų šviesoje šie nusikaltimai buvo aiškinami prastesne 

šių ţmonių (juodaodţių, imigrantų ir kt.) prigimtimi. Anot eugenikų, 

nusikalstamas elgesys yra uţkoduotas šių ţmonių genuose ir jo pakeisti 

negalima [Ball 1995; 33]. To pasėkoje nuo 1911m. iki 1930m. daugiau nei 

trisdešimtyje valstijų buvo įdiegta sterilizacijos bausmė. Jos tikslas – neleisti 

daugintis iš prigimties pavojingiems asmenims. Sterilizacija neaplenkė ne tik 

nusikaltėlių, bet ir alkoholikų, tariamai ištvirkusių, linkusių į išţaginimus bei 

silpnapročių ir kt.. Skaičiuojama, jog per tą laikotarpį buvo sterilizuota apie 

64000 asmenų [Ball 1995; 34]. Be sterilizacijos buvo taikomos ir kitokios 

intervencijos į ţmogaus kūną. Populiariausios buvo chirurginės smegenų 

operacijos – frontalinė lobotomija. Nors tuo metu tai nebuvo įvardijama, bet iš 

šiandienos perspektyvų galima teigti, jog tai buvo ne kas kita, bet „civilizuotas“ 

ţemiausių, labiausiai nuo spartaus kapitalizmo vystymosi nukentėjusių, 

socialinių sluoksnių genocidas. 

41

Idėja apie prastesnį genetinį fondą atsispindėjo ne tik baudţiamojoje, bet ir 

socialinėje politikoje. Pavyzdţiui, siekiant uţkirsti kelią „genų maišymuisi“, 

buvo draudţiamos mišrios juodųjų ir baltųjų santuokos. Grieţti imigracijos 

įstatymai, nustatant kvotas atskiroms tautoms rėmėsi tomis pačiomis 

pamatinėmis prielaidomis – kuo labiau išvengti baltųjų amerikiečių genofondo 

uţteršimo [Ball 1995; 34]. Pastebėtina, kad nors eugenikos mokslo populiarumas 

vėliau sumaţėjo, sterilizacija atskiroms asmenų grupėms kai kuriose JAV 

valstijose (Virdţinijoje, Kalifornijoje) buvo taikomos iki 1970 ųjų. Dabar 

kriminologai pastebi, kad tai buvo ne kas kita, bet viduriniojo ir aukštesniojo 

(vietinių baltaodţių) JAV visuomenės sluoksnių susidorojimas su ţemiausiuoju 

(imigrantų, juodaodţių ir pan.) sluoksniu [Ball 1995; 34]. Reikia paminėti ir tai, 

kad eugenikos mokslas buvo vystomas Harvardo universitete, kuriame studijavo 

būtent aukštesniųjų JAV visuomenės sluoksnių atstovai. 

Praţūtingos eugenikos mokslo idėjų taikymo pasekmės neaplenkė ir 

Europos. Būtent eugenikos argumentais Adolfas Hitleris grindė savo politinę 

„tautos išvalymo“ programą. Vokiečius įvardijus išrinktąja arijų tauta, buvo 

nuosekliai naikinami ţydai kaip prastesnės prigimties rasė. 

Tokias groteskiškas ir ţmogiškumą ţeminančias praktikas įtaigiai savo 

romane „Prisukamas apelsinas“ (Clock work orange), 1971 m. aprašė Anthony 

Burgess. Jame vaizduojamos brutalios intervencijos į ţmogaus organizmą ir 

sąmonę, o nusikaltimas pateikiamas kaip nesveikos psichikos padarinys. 

Pagrindinio veikėjo Alekso personaţas įkūnija psichopato nusikaltėlio idėją. 

Tačiau pabrėţtina tai, kad ne pati individualistinė pozityvistinė kriminologija 

ar jos autoriai, ir ne eugenikos mokslo atstovai atsakingi uţ jų idėjų pritaikymą 

praktikoje. Tai, kokį pritaikymą praktikoje, gavo mokslo idėjos priklausė nuo 

daugelio tuo metu susiklosčiusių veiksnių. Individualiosios pozityvistinės 

kriminologijos pasekmė yra ta, kad ji padėjo pagrindus baudţiamajai politikai, 

kuri iš esmės buvo reformuojanti, o ne baudţiančioji [Ball 1995; 35]. Ji pirmoji 

pasiūlė individualizuoti bausmės ir įvertinti kiekvieną nusikaltimo padarymo 

atvejį, kad galima būtų suprati nusikaltimo motyvus ir parinkti tinkamą bausmę. 

42

Tačiau, kaip minėta aukščiau, individualizmas buvo tik viena iš krypčių 

pozityvistinėje kriminologijoje. Nuo XXa. išaugo socialinių teorijų reikšmė ir 

jos ilgam laikui uţgoţė individualistinius nusikaltimų aiškinimus. XXa. 

pradţioje JAV prabilta apie tai, jog ne vidiniai, bet išoriniai veiksniai lemia 

nusikalstamą individo elgesį. Tai sociologinė pozityvistinės kriminologija. Ji 

sudarė alternatyvą antropologiniams biologiniams nusikalstamo elgesio 

aiškinimams. Reikia pabrėţti, kad jeigu individualistinės kriminologijos ištakos 

yra tokie gamtos mokslai kaip medicina, biologija, psichiatrija ir antropologija, 

tai socialinei pozityvistinei kriminologijos mokyklai didelę įtaką turėjo 

sociologinė paradigma ir ypač – prancūzų sociologijos mokykla. XIXa. prancūzų 

sociologijos klasiko Emilio Durkheimo sociokultūrinę nusikaltimų teoriją galima 

vadinti tuo metodologiniu branduoliu, aplink kurį formavosi teoriniai aiškinimai, 

jog nusikaltimai – tai visuomenės sąrangos, o ne individualios prigimties 

pasekmė. 

I.1.2.2. E.Durkheimo sociologinė bausmės teorija 

Socialinę Emilio Durkheimo (1858 – 1917) (Émile Durkheim) bausmės 

teoriją šiame darbe svarbu aptarti todėl, kad jo darbai buvo sociologinės 

kultūrinės kriminologijos pagrindas. Tai buvo visai kitas poţiūris, nei 

antropologinių biologinių teorijų, kuris nusikaltimo prieţastis lokalizavo pačioje 

visuomenės sąrangoje, o ne individo viduje. Bausmės problema sociologijos 

klasiko E.Durkheimo darbuose atsiranda iš bendrųjų jo visuomenės studijų. 

Nagrinėdamas socialinio solidarumo klausimą – kas laiko visuomenės narius 

drauge ir uţtikrina jų konformistinį elgesį – sociologas lygiagrečiai nagrinėjo 

nusikaltimo ir bausmės klausimus. 

E.Durkheimo socialinės bausmės koncepcijos negalima paaiškinti be 

bendrųjų jo socialinės teorijos prielaidų aptarimo. Visų pirma, jo dėmesio 

objektas buvo pati visuomenė, o ne atskiras individas. Visuomenė jam buvo ne 

paprasta individų visuma – agregatas- paaiškinama per jo dalies, atskiro individo 

savybes. Priešingai, visuomenė E.Durkheimui buvo turinti savo realybę „sui 

43

generis“ ir savo objektyvų faktiškumą demonstruojanti savo prievartine galia 

individui. Anot, E.Durkheimo, tai, kas vieną kartą buvo sukurta individų 

(moralinės normos, taisyklės ir pan.) ilgainiui atsiskiria ir nebepriklauso savo 

kūrėjams, jos pradeda savo nepriklausomą gyvenimą [Durkheim 1999; 26 – 52; 

Valantiejus 2004; 569]. 

Klasikas rėmėsi organine visuomenės samprata. Visuomenę suvokė kaip 

harmoningą visumą, sudarytą iš tarpusavyje funkciškai susijusių ir integruotų 

dalių. Todėl bet kokį visuomenėje egzistuojantį faktą, fenomeną ar institutą 

galima paaiškinti per jo atliekamas funkcijas. Jeigu keičiasi kuris nors 

visuomenės institutas, paskui keičiasi ir kitos ją sudarančios ir funkciškai su ja 

susijusios dalys, kol nusistovi pusiausvyra. 

E.Durkheimas savo bausmės teorijoje pasiūlo būdą aiškinti nusikaltimą, o 

kartu ir bausmę, kaip funkcines visuomenės dalis, kurios yra būtinos ir 

neišvengiamos. Savo sociologijos taisyklėse kalbėdamas apie „socialinius 

faktus“, E.Durkheimas parodo, kad apie faktų tipiškumą ir būtinumą galima 

spręsti iš to, kiek jie yra paplitę ir būtini [Durkheim 2001; 27-36]. Nusikaltimai 

yra visose visuomenėse. Vadinasi jie yra būtini ir neišvengiami. Nusikaltimas 

kyla iš pačios visuomenės prigimties. Jis yra ne transcendentinis, bet imanentinis 

visuomenės bruoţas [Ball 1995; 390]. 

E.Durkheimas bausmės teoriją sukūrė nagrinėdamas solidarumo ir tvarkos 

klausimą. Bausmė jo teorijoje yra neatsiejama nuo nusikaltimo. Jie yra vienas 

kito prieţastis ir pasekmė ir paaiškinami per vienas kitą. E.Durkheimas 

analizuoja bausmę kaip abstrakciją atsiribodamas nuo jos formų įvairovės. Tai 

leidţia jam uţčiuopti bendruosius ir nekintančius bausmės bruoţus. 

Esminis E.Durkheimo bausmės teorijos elementas – kolektyvinė sąmonė. 

Anot sociologo, ji apima visuomenės jausmus ir sentimentus, kurie yra labiausiai 

išreikšti ir glaudţiai susiję su to meto svarbiausiomis vertybėmis. Šie jausmai 

yra išplitę po visą visuomenės kūną – t.y. būdingi kiekvienam visuomenės 

nariui. Bet koks pasikėsinimas į šias vertybes ar su jomis susijusių jausmų 

paţeidimas automatiškai sulaukia emocionalios reakcijos. Ši reakcija, 

44

formalizuota ir taikoma per tarpinį organą ir yra bausmė [Breathnach 2002; 26]. 

Jos pasireiškimas geriausiai ir gryniausia forma matomas tradicinėje 

homogeniškoje mechaninio solidarumo visuomenėje, kurios narius vienija 

bendri įsitikinimai. Bausmė kyla kaip gynybinė reakcija prieš paţeidėją 

[Breathnach 2002; 25]. Sociologas pastebi, kad pats kolektyvinės sąmonės 

turinys keičiasi, tačiau ji pati kaip tokia egzistuoja visada. 

Kolektyvinė sąmonė – tai visuomenės moralės išraiška. Empiriškai ją 

galima uţčiuopti analizuojant teisės aktus ir baudţiamuosius įstatymus, kuriais 

kriminalizuojamos veikos, besikėsinančios į svarbiausias visuomenės vertybes 

(gyvybę, sveikatą, laisvę, nuosavybę ir pan.). Bausme visuomenė apsigina nuo 

tų, kurie kėsinasi į šias jos vertybes. 

E.Durkheimo teorijoje išskiriamos šios pagrindinės bausmės funkcijos: (1) 

atpildas uţ paţeistą tvarką ir padarytą blogį; (2) visuomenės moralinio jausmo 

suaktyvinimas; (3) visuomenės solidarumo uţtikrinimas. Bausmės mechanizmas 

atrodo taip: nusikaltimas suţadina kolektyvinę sąmonę. Kolektyvinės sąmonės 

reakcija pasireiškia kaip bausmė. Bausdama visuomenė iš naujo apsibrėţia ir 

patvirtina sau, kas jai svarbu, kas turi būti saugoma. Bausmė sustiprina 

visuomenės narių solidarumo jausmą, suvienydama ją prieš paţeidėją. Bausmė 

padeda atstatyti paţeistą tvarką (nubausti nusiţengėlius) ir dar labiau uţtvirtinti 

bendrąsias normas ir jomis išreikštas vertybes. 

Taigi nusikaltimas ir bausmė – neatskiriamos koncepcijos E.Durkheimo 

teorijoje. Apibrėţdamas nusikaltimą. E.Durkheimas išskiria esmingiausias ir 

nekintančias nusikaltimų savybes, kurias galima atrasti visose visuomenėse. 

Anot jo, nusikaltimas yra veiksmas, kuris paţeidţia stiprias ir aiškias 

kolektyvinės sąmonės pakopas. Visiems nusikaltimams yra būdingos šios 

savybės [Breathnach 2002; 20 – 22]: 

1. nusikaltimas paţeidţia tuos jausmus, sentimentus, kurie yra būdingi 

visiems normaliems bet kokios visuomenės individams; 

2. nusikaltimu paţeidţiami sentimentai yra stiprūs; 

3. nusikaltimu paţeidţiami sentimentai yra apibrėţti. 

45

Analogiškai visoms pasaulyje egzistuojančioms bausmės būdingi šie bendri 

bruoţai: 

1. Bausmė yra graduoto intensyvumo ūmi ir emocionali reakcija; 

2. Bausmė kaip emocionali reakcija kyla iš visuomenės; 

3. Bausmė taikoma per tarpinį organą. 

E.Durkheimas paaiškino kiekvieną šį būtinąjį bausmės elementą: 

(1) Bausmė yra graduoto intensyvumo ūmi ir emocionali reakcija 

Anot E.Durkheimo, bausmės branduolyje glūdi emocijos 

[Breathnach 2002; 26]. Bausmė pilnai realizuojama, kai šios emocijos galutinai 

išsisemia. Tradicinėje mechaninio solidarumo visuomenėje, kur individuali 

sąmonė yra „ištirpusi“ kolektyvinėje, emocionali bausmės prigimtis pasireiškia 

aiškiausiai. Dar M.Foucault aprašytos viduramţių kūno bausmės ir viešųjų 

egzekucijų metu kylančios aistros aiškiai iliustruoja emocionalią bausmės 

prigimtį. E.Durkheimo teigimu, kuo visuomenė labiau tradicinė, tuo bausmė 

emocionalesnė ir maţiau apgalvota. Ir priešingai, kartu su civilizacija baudimo 

praktikos tampa nuosaikesnės ir labiau formalizuotos, emocinė bausmės 

prigimtis vis labiau uţgniauţiama. 

Savo prigimtimi bausmė nėra utilitarinė, todėl ji nėra taikoma nei teisingai, 

nei naudingai. Ypač neutilitarinė bausmės prigimtis gerai pasireiškė 

viduramţiais, kai bausmė pasireikšdavo kaip kerštas. Tuo metu nebuvo 

susimąstoma apie bausmės perviršį – baudţiama buvo taip, kad būtų 

realizuojama visa susikaupusi energija (emocija). Moderniaisiais, civilizuotais 

laikais, bausmės emocionali prigimtis prislopinama ir apvaldoma. Ţmonijai 

įţengus į racionaliąją pozityvizmo erą, bausmė tapo ne visuomenės kerštu, bet 

savigynos priemone. Šioje vietoje E.Durkheimas pakartoja E.Ferri mintį apie 

socialinį teisingumą. Prancūzų klasikas aiškino bausmę kaip normų įtvirtinimo ir 

standartų įdiegimo priemonę. Jo nuomone, visų pirma, bausmės tikslinė grupė 

yra plačioji visuomenė – stebintieji, o tik paskui pats paţeidėjas. Per bausmę 

visuomenei turi būti parodyta, kokių normų reikia laikytis ir kokios yra 

46

dominuojančios vertybės. Taigi bausmė atlieka ir įbauginimo – bendrosios 

prevencijos funkciją. 

Bausmių kitimą nuo ekspresyvių ir ţiaurių keršto protrūkių iki civilizuotų ir 

humaniškų priemonių E.Durkheimas aiškina tik kaip bausmės formų kaitą. Anot 

jo, bausmės prigimtis ir jos sudedamieji elementai išlieka tie patys. Prancūzų 

sociologas pateikia funkcinį bausmės aiškinimą. Per bausmę realizuojamas 

kerštas nėra betikslė mechaniška reakcija. Bausmės tikslas – sunaikinti grėsmę 

visuomenei. Kerštą sudaro tikras gynybos aktas, nors ir instinktyvus bei 

nereflektuotas. Keršydama visuomenė ginasi nuo to, kas jai padarė bloga ar 

sukėlė grėsmę. Kerštas yra visuomenės savisaugos instinktas. Antrasis bausmės 

elementas - kaltės išpirkimas. Tai iliustruoja paties E.Durkheimo mintis: „tos 

skrupulingos atsargumo priemonės, kurių imamės nustatydami bausmę, kad ji 

kuo geriau atitiktų nusikaltimo sunkumą; jos būtų nepaaiškinamos, jei mes 

netikėtume, jog kaltininkas turi išpirkti savo kaltę ir kentėti, nes jis padarė 

blogį“ [Breathnach 2002; 27]. 

Ieškodamas atsakymo, kokia yra tikroji ir pirminė bausmės paskirtis, 

E.Durkheimas svarsto, kad jeigu visuomenės gynyba o ne kaltės išpirkimas, būtų 

pirminis bausmės motyvas, tada bausmė būtų atmatuojama taip, kad atitiktų 

nusikaltėlį. Tuomet vagis, kuris vagia lygiai taip pat intensyviai kaip ţudikas 

ţudo, susilauktų tokios pat bausmės. Tada nereikėtų skirstyti bausmių pagal 

padaryto nusikaltimo sunkumą. Tačiau, kol galioja atpildo principas, tai neturi 

prasmės. Visgi būtent nusikaltimas lemia paskirtos bausmės grieţtumą. Taigi 

pagrindinė bausmės paskirtis yra kaltės išpirkimas. Nusikaltėlis baudţiamas uţ 

tai, kad pasityčiojo iš visuomenės moralės – normų, kurios yra ginamos 

įstatymo. Tai iš esmės klasikinės mokyklos nuostata – bausmė kaip atpildas uţ 

padarytą nusikaltimą. Skirtingai pozityvistinėje tradicijoje buvo daugiau 

remiama ta pozicija, kad bausmė turėtų tarnauti kaip visuomenės gynyba. Ji 

turėtų ją saugoti nuo tų, kurie kėsinasi į jos gėrius ir vertybes. Tokiu būdu turėtų 

būti atsiţvelgta į paties nusikaltėlio pavojingumą – kiek jis kaip asmuo yra 

pavojingas, o ne kokį nusikaltimą jis padarė. 

47

(2) Bausmė kaip emocionali reakcija kyla iš visuomenės 

Tai antrasis E.Durkheimo teiginys apie bausmę. Šį teiginį E.Durkheimas 

postulavo kaip nekeliantį abejonių. Bausmė kyla iš visuomenės [Breathnach 

2002; 28]. Ar ji būtų palikta kaip privatus reikalas „delicta privata“ (vendeta, 

šeimų karai ir pan.), ar jos vykdymas būtų perduotas į valstybinių institucijų 

kompetenciją, visada yra baudţiama visuomenės vardu. Pasikėsindamas į 

individą ar jam priklausantį gėrį nusikaltėlis tuo pačiu pasikėsina į visuomenę. 

Net ir tradicinėse visuomenėse, kur nusikaltimai buvo suvokiami kaip 

nusikaltimai prieš Dievą, tai vis tiek buvo nusikaltimai prieš visuomenę. Anot 

E.Durkheimo, religija arba Dievas yra aukščiausio laipsnio pačios visuomenės ir 

jos moralės sublimacija ir įkūnijimas. Taigi ar baudţiama Dievo, suvereno/ 

valdovo, ar valstybės vardu – po visais šiais subjektais slypi visuomenė. 

(3) Bausmė taikoma per tarpinį organą. 

E.Durkheimas teigia, kad išskirtinis teisinių represijų bruoţas, skiriantis jas 

nuo kitų kontrolės formų, yra tas, kad jos yra organizuotos. Organizuotumas 

reiškia, kad bausmės administravimas yra perduotas konkrečiam socialinės 

kilmės organui [Breathnach 2002; 29]. Šis organas yra tarpininkas tarp 

nusikaltėlio ir visuomenės. Toks bausmės vykdymo funkcijų perdavimas 

apibrėţtam organui nereiškia, jog kolektyvinė sąmonė ar sentimentai, kurie yra 

paţeisti įvykdytu nusikaltimu, yra lokalizuoti tik siaurame individualių sąmonių 

(bausmės vykdytojų) rate. Priešingai, tai kad bausmės vykdymas yra 

organizuotas ir institucionalizuotas tik įrodo, jog kolektyviniai jausmai yra 

aiškiai išreikšti ir apibrėţti, o ne išskydę. 

E.Durkheimo teorijoje yra glaudţiai susiję trys sąvokos: kolektyvinė sąmonė, 

nusikaltimas ir bausmė (1.pav). Tai nuoseklus E.Durkheimo sociologijos tęsinys, 

besiremiantis jo sociologijos metodo taisyklėmis [Breathnach 2002; 30]. 

48

Paveikslas 1. Visuomenė: kolektyvinė sąmonė, nusikaltimas ir bausmė 

Taigi E.Durkheimas pasiūlo schemą, kaip aiškinti nusikaltimo ir bausmės 

ryšį. Bausmės ir nusikaltimo jungiamoji grandis yra kolektyvinė sąmonė. Tai tie 

sentimentai, kuriuos suţadina nusikaltimas ir iš kurių kyla bausmė. Kolektyvinę 

sąmonę sudaro sentimentų/jausmų visuma, bendra tos pačios visuomenės 

nariams. Šie sentimentai pasklinda po visuomenę ir sukuria savo atskirą realybę. 

Kolektyvinė sąmonė nepriklauso nuo individualių sąmonių, tačiau gali būti 

realizuota tik per jas. Kadangi nusikaltimai paţeidţia intensyvius sentimentus- 

„pačius universaliausius, kokie tik gali būti“ [Breathnach 2002; 38] – 

kolektyvinė sąmonė tiesiog negali jų toleruoti. Visuomenė, kad išsaugotų save, 

sukyla prieš paţeidėją. 

Pateikęs tokią savo bausmės sampratą, E.Durkheimas sukūrė savo sankcijų 

teoriją, kuri paaiškina ryšį tarp nusikaltimo ir bausmės. Analizuodamas įvairias 

moralines taisykles, jis parodė, kuo skiriasi švelnesni moraliniai priesakai, 

reglamentuojantys ţmogaus elgesį visuomenėje, ir kriminalinės bausmės, kurios 

grieţčiausiai baudţia uţ normų paţeidimą. E.Durkheimas atskyrė analitines ir 

sintetines sankcijas, ţvelgdamas į tai, kokias pasekmes sukelia šių sankcijų 

paţeidimai. Abi sankcijų rūšis prancūzų sociologas paaiškino taip [Breathnach 

2002; 33-34]: 

VISUOMENĖ 

Kolektyvinė sąmonė 

Nusikaltimas Bausmė 

49

(1) Analitinės sankcijos kyla automatiškai – vos padarius paţeidimą. Kaip 

pavyzdţiui, higienos taisyklių, kurios liepia vengti infekcijos ţidinio, paţeidimas 

automatiškai baigiasi liga. Kitaip tariant, analitinė sankcija reiškia, kad ţinant 

veiksmą, automatiškai ţinoma ir jo pasekmė. Tai yra smulkiausia sankcijos 

dalis. Pasekmės negali nebūti, taip pat ji negali būti vienokia ar kitokia. Ji 

visuomet būtina ir ta pati. 

(2) Sintetinės sankcijos nėra nuspėjamos iš paţeidţiančio veiksmo. 

Pavyzdţiui, nuţudymo atveju, iš paties nuţudymo veiksmo dar nėra aiškios jo 

pasekmės. Pačiame veiksme nėra uţkoduotų automatinių bausmės ar kaltės 

pasekmių. Uţ ţudymą asmuo gali būti pripaţintas kaltu, bet gali ir nebūti. Jis uţ 

tai gali būti baudţiamas arba ne. Čia ryšys tarp veiksmo ir pasekmės yra 

sintetinis. 

Ši distinkcija tarp skirtingos prigimties sankcijų paaiškina E.Durkheimo 

postuluojamą ryšį tarp nusikaltimo ir bausmės. E. Durkheimas pasekmes, 

susijusias su paţeidimu sintetiniais ryšiais, vadino tiesiog sankcijomis. Sankciją 

jis apibrėţė taip: „veiksmo pasekmė, kuri nekyla iš fakto turinio, bet iš iš anksto 

sukurtų taisyklių paţeidimo akto“ [Breathnach 2002; 34]. Tokiu būdu jis priėjo 

išvados, kad nusikaltėlis nėra baudţiamas dėl to, kad padarė vieną ar kitą 

veiksmą. Kitaip sakant, sankcija nėra vidinė nusikaltimo savybė. Greičiau 

nusikaltėlis baudţiamas dėl to, kad paţeidė taisyklę, draudţiančią tą veiksmą. 

Vienas ir tas pats veiksmas, pavyzdţiui, ţmogţudystė, taikos metu gali būti 

pasmerkta ir skatinama karo metu. 

E.Durkheimas akcentavo, kad nusikaltimas atsiranda tik tada, kai 

paţeidţiamos apibrėţtos taisyklės. Anot jo, pirmiausia būtinai turi būti taisyklės, 

kurias paţeidęs asmuo galėtų būti įvardintas nusikaltėliu. Veiksmai, kurie 

atitinka taisykles, yra gerbiami, kaip ir asmenys, kurie elgiasi konformistiškai, 

yra gerbiami. Sankcija, ar ji būtų pozityvi, ar negatyvi, kyla ne iš paties veiksmo, 

bet iš to, kiek paisoma ar paţeidţiama taisyklė. 

„Darbo pasidalinime“ (1893) palyginęs mechaninio ir organinio solidarumo 

visuomenes, jis parodė skirtumus tarp pirmojoje taikomų represyvių, o antrojoje 

50

– restitucinių įstatymų. E.Durkheimas atskyrė dvi sankcijų rūšis: represines 

baudţiančiąsias ir restitucines atstatančiąsias paţeistą tvarką. Civilinės 

restitucinės sankcijos išreiškia labiau išvystyto organinio solidarumo poreikius 

modernios visuomenės, pagrįstos darbo pasidalijimu. Kuo daugiau visuomenėje 

represinių baudţiančiųjų, o ne restitucinių atstatančiųjų sankcijų, tuo labiau 

visuomenė atitinka tradicinį socialinį tipą, tuo labiau ji priartėjus prie tradicinės 

mechaninio solidarumo visuomenės [Breathnach 2002; 43]. 

Taigi aukščiau pavaizduota nusikaltimo, bausmės ir kolektyvinės sąmonės 

ryšių schema yra dinamiška. Vienas veiksmas iššaukia kitus. Kiti svarbūs 

aspektai, į kuriuos E.Durkheimas atkreipė dėmesį aiškindamas bausmę yra 

[Breathnach 2002; 38 – 41]: (1) kaip nustatomas proporcija tarp nusikaltimo ir 

bausmės; (2) bausmės socialinis naudingumas; ir (3) religinė bausmės kilmė. 

(1) Bausmės proporcingumas nusikaltimui 

Konkretus veiksmas įvardijamas kaip nusikaltimas dėl to, kad jis paţeidţia 

kolektyvinę sąmonę, bet neatvirkščiai. Visuomenė nepritaria nusikaltimui ne dėl 

to, kad jis yra nusikalstamas veiksmas, bet jis yra nusikalstamas dėl to, kad jam 

nepritariama. E.Durkheimas pastebi: „šiuolaikinė psichologija vis labiau grįţta 

prie Spinozos idėjos, pagal kurią, dalykai yra geri, nes mes juos mėgstame, o ne 

mėgstame dėl to, kad jie yra geri.“ [Breathnach 2002; 39]. Konkretaus 

nusikaltimo sunkumas priklauso nuo paţeisto sentimento gyvybingumo. 

Kolektyvinė sąmonė nevienodai reaguoja į įvairius paţeidimus. Pavyzdţiui, 

plėšimas ir blogas tonas paţeidţia tą patį – pagarbos sentimentą. Tačiau uţ 

plėšimą baudţiama kriminaline bausme, o uţ blogą toną – ne. Taip yra todėl, 

kad visuomenei didesnę ţalą padaro plėšimas. Kolektyvinė sąmonė ne taip 

intensyviai reaguoja į blogą skonį kaip į plėšimą. Taigi proporcingumas tarp 

nusikaltimo ir bausmės atsiranda spontaniškai. 

(2) Socialinis naudingumas 

Bausmės prigimtis yra socialinė, nes ji kyla iš visuomenės pasipiktinimo 

nusikaltimu. Nusikaltimas tarsi suţadina kolektyvinį moralinį jausmą ir aistras 

bei išjudina tas galias, kurios laiko visuomenę drauge. Taigi nusikaltimas yra 

51

socialiai naudingas, nes leidţia visuomenei dar kartą prisiminti, kas jai svarbu, 

kokias vertybes ji įtvirtino. Nusikaltimas tarsi leidţia atsinaujinti visuomenės 

solidarumui. Sutelkia jos narius prieš bendrą priešą – paţeidėją. Taigi bausmė 

saugo visuomenės koegzistencijos gyvybingumą. Bausmė – tai socialinė gynyba, 

pasireiškianti per formalizuotą socialinę kontrolę. 

(3) Religinė bausmės kilmė 

E.Durkheimas nagrinėdamas religijos kilmę, atkreipė dėmesį, jog ji kyla iš 

pačios visuomenės, tik ilgainiui atsiskiria ir pradeda nepriklausomą gyvenimą. 

Šventi daiktai atskiriami nuo pasaulietinių. Ir nors pirmųjų kilmė yra socialinė, 

vėliau tai pamirštama. Dievas – tai ta pati visuomenė. Garbindami Dievą, 

visuomenės nariai garbina pačią visuomenę, o Dievo priesakai yra tos taisyklės, 

kurios uţtikrina visuomenės bendrabūvį. Per kolektyvinę sąmonę, būdamas jos 

nešėju, kiekvienas visuomenės narys tampa to totalumo dalimi. Todėl bausmė – 

tai kolektyvinėje sąmonėje per amţius įsitvirtinusių vertybių gynimas. Taigi 

baudţiant Dievo vardu, iš tiesų baudţiama visuomenės vardu. Todėl nors 

baudţiamasis įstatymas iš esmės yra socialinės kilmės, jis visada turi religinį 

atspalvį. Bausmę apgaubia šventumo jausmas. Diurkheimiškąja prasme, šis 

šventumo jausmas yra socialinės kilmės. Bausmės religinis elementas yra būtina 

ir neišvengiama iliuzija, kuri turi augti „kol atsiranda represinė sistema“. 

Pakeisdama transcedentinį Dievą, visuomenės kolektyvinė sąmonė, kad išvengtų 

visuomenės dezintegracijos turi bausti paţeidėjus. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad E.Durkheimo teorijoje ir apskritai 

pozityvistinėje kriminologijoje dėmesys sutelkiamas į nusikaltimo prieţastis: 

kodėl asmuo nusikalsta. Todėl pats „nusikaltimas“ nepatenka į analizės lauką. 

Klausiant, kodėl ţmogus elgiasi nusikalstamai, neklausiama, o kas apibrėţia 

konvencinį arba nusikalstamą elgesį. Kas yra atskaitos kriterijus? E.Durkheimo 

nuomone, nusikaltimas yra neišvengiama ir imanentinė visuomenės savybė. 

Skirtingai nuo vėliau kūrusio kito prancūzų sociologijos klasiko M.Foucault, 

E.Durkheimas neįţvelgia galios raiškos kriminalizacijos procese. Nusikaltimas, 

anot jo, kyla natūraliai, nes tai yra sudedamoji ir neišvengiama visuomenės dalis. 

52

Bausmė šiame kontekste iškyla kaip deviantinio elgesio reguliatorius ir 

visuomenės solidarumo uţtikrintoja. Impulsyvi ir emocinė bausmės prigimtis 

byloja apie visuomenę vienijančių normų ir vertybių gyvybingumą. Tol, kol 

visuomenė yra linkusi bausti uţ tam tikrų normų paţeidimą, tol tos normos dar 

yra svarbios ir sudaro vyraujančios moralės pagrindą. 

53

I.2. Bausmės samprata ir funkcijos kritinėje kriminologijoje 

I.2.1 Kritinė kriminologija: pagrindinės idėjos ir abolicionizmo srovė 

Klasikinė ir pozityvistinė kriminologijos mokyklos dominavo XXa. 

kriminologiniame diskurse, ypač pirmoje pusėje. Pasikeisdamos, jos ilgą laiką 

buvo tos dominuojančios paradigmos, kurios pagrindė baudţiamąją politiką. 

Pastaroji svyravo nuo reabilitacijos iki į atpildą orientuotų praktikų ir atvirkščiai. 

Klasikinės ir pozityvistinės mokyklos idėjos nepraranda savo svarbos ir 

šiandien. Tačiau skirtingai nuo jų atsiradimo pradţios, dabar yra susikūręs jai 

oponuojantis ir ją kritiškai revizuojantis diskursas, tai – kritinė kriminologija. 

Nors ši kriminologijos mokykla daţnai kritikuojama kaip mokanti puikiai kelti 

klausimus, bet retai kada pasiūlanti praktinius problemos sprendimus, dėmesys 

šiomis dienomis jai nuolat auga. Kritinės kriminologijos mintis uţgimė apie 

1960uosius ir iki 1970ųjų išgyveno „aukso amţių“. Vėliau, nuo 1970ųjų iki 

XXa. devintojo dešimtmečio kritinė kriminologija buvo kiek primiršta. 

„Grįţimas prie normalaus“ – taip 1973 – 1990ųjų laikotarpį įvardijo olandų 

kriminologas R.Swaaningenas. Tačiau apie 1990uosius akademiniame diskurse 

vėl pradėta kalbėti apie kritinės minties atgaivinimo reikalingumą. 

Kritinė kriminologija literatūroje vadinama įvairiai: kritinė, radikalioji, 

naujoji kriminologija [Gavėnaitė 2007; 44]. Tai nėra vienalytė mokykla, 

uţgimusi vienoje sociopolitinėje erdvėje. Priešingai, kalbant apie šios mokyklos 

atsiradimą ir vystymąsi, galima išskirti tris geografines erdves. Tai Šiaurės 

Amerika (Jungtinės Amerikos valstijos, Kanada), anglosaksiškoji Europa 

(Didţioji Britanija) ir ţemyninė Europa (Olandija, Vokietija, Prancūzija, Italija 

ir kt.) 

JAV kritinės kriminologijos mintis išsivystė iš tuo metu (XXa. 5-6 

dešimtmetyje) vyravusios etikečių teorijos kritikos [Tierney 1996; 176]. 

Amerikietiškosios kritinės minties pradininkai buvo konflikto teorijos atstovai, 

kurie neturėjo nieko bendro su marksistine kriminologija. Jie prabilo apie 

konstruojamą įstatymo prigimtį, selektyvų jo taikymą ir galios santykius, 

54

apibrėţiant, kas yra „nusikaltimas“. Paprastai tariant, jie atkreipė dėmesį, kad ir 

elitas lygiai taip pat kaip ir vargšai daro nusikaltimus, tačiau jis beveik 

nepakliūna į teisėsaugos institucijų akiratį, nes turi galią kurti taisykles ir 

įtvirtinti visiems privalomas, bet jų vertybes atitinkančias normas. O tokia 

situacija automatiškai lemia ţemiausiojo socialinio sluoksnio kriminalizaciją ir 

stigmatizaciją. 

Skirtingai nei JAV, kritinė kriminologija Didţiojoje Britanijoje – tai 

marksistinės kriminologijos sinonimas [Tierney 1996; 182]. Pradţioje ji dar 

buvo vadinama naująja kriminologija. Tačiau britų kriminologams turėjo įtakos 

ir JAV kolegų nagrinėjama tematika: deviacija ir galia bei deviacijos 

politizavimas. 

Kritinė mintis ţemyninės Europos kriminologijoje taip pat rėmėsi 

marksizmo idėjomis. Tiksliau – jų konflikto perspektyva. Ţemyninės Europos 

kritiniai kriminologai, analizuodami nusikaltimų problemą, prabyla apie 

valdančiųjų sluoksnių vaidmenį nusikaltimų apibrėţimų konstravimo procese. 

Jie meta iššūkį ne tik įstatymo paţeidėjams, bet ir jų kūrėjams. Kvestionuojama 

valstybės teisė į represyvių priemonių monopoliją. Pagrindinis dėmesys 

sutelkiamas į galią, kuria disponuoja valstybė kontroliuojanti nusikaltimo 

apibrėţimą, selektyvią kriminalinės justicijos sistemą ir jos polinkį ginti 

galingųjų interesus. Šioje perspektyvoje nusikaltimas matomas ne kaip individo 

problema, bet kaip socialinio ir istorinio proceso, susijusio su kapitalizmu, 

pasekmė. Kitaip tariant, baudţiamasis įstatymas suvokiamas kaip kapitalistų 

arba burţuazijos priemonė išlaikyti esamą status quo. Šiuo poţiūriu, kritiniai 

kriminologai priešpastatė save pozityvistinei tradicijai ir atsisakė bet kokių 

deterministinių ir ypač individualistinių nusikaltimo aiškinimų. 

Kritinės kriminologijos pradininkai pastebėjo, kad dominuojančios 

kriminologijos tradicijos redukuoja nusikaltimo problemą iki „blogų individų“ ir 

taip netiesiogiai gina konvencinę socialinę tvarką bei visai nekvestionuoja 

valstybės vaidmens nusikaltimų kontrolės srityje. Tokiu būdu, nekvestionuoja ir 

valstybės taikomos prievartos – bausmės. Jie akcentavo, jog reikia studijuoti ne 

55

nusikaltimą kaip „problemą“, bet visų pirma būtina atkreipti dėmesį, kas yra 

apibrėţiama kaip „norma“ ir „deviacija“. Atkreipė dėmesį į politinę nusikaltimo 

prigimtį ir pačią „nusikaltimo“ sąvoką. Skvarbus kriminologo ţvilgsnis buvo 

nukreiptas į valstybę ir visą baudţiamosios justicijos sistemą. Pirmą kartą buvo 

„pastebėta“, jog oficialioji nusikaltimų statistika rodo ne ką kitą, bet tik 

ledkalnio viršūnę. Be to, egzistuoja daugybė „nusikaltimų“, kuriuos įvykdo 

valstybė (ţmogaus teisių paţeidimai) ar dar E.Sutherlando įvardintosios 

„baltosios apykaklės“ (korporacijų nusikaltimai). Taigi egzistuojantys 

„nusikaltimo“ ir „deviacijos“ apibrėţimai yra selektyvūs. 

Apie 1970uosius kritinėje kriminologijoje išryškėjo srovė, kurios 

pradininkai tiesiogiai kritikavo penologinę praktiką, o ypač ją pagrindţiančias 

ortodoksines teorijas. Ši srovė – abolicionizmas. Tikraisiais abolicionizmo 

Europos kriminologijoje tėvais laikomi norvegai Niels Christie ir Thomas 

Mathiesenas bei olandai Hermanas Bianchi ir Loukas Hulsmanas. Tai buvo 

pirmosios kartos kriminologai, subrandinę abolicionizmo idėją. Bendrąja 

prasme, abolicionizmas pasisako prieš, kad į nusikaltimą automatiškai būtų 

atsakoma bausme. Priešingai, siūlo, jog atlygis uţ padarytą nusikaltimą 

kiekvieną kartą būtų nuodugniai išdiskutuotas ir aptartas [Swaaningen 1997; 

116]. Sprendţiant, kaip reaguoti į nusikaltimą, turi būti vadovaujamasi 

atlyginimo, kompensavimo ir socialinio teisingumo principais. 

„Abolicionizmo“ terminą europiečiai perėmė iš Šiaurės Amerikos judėjimo 

prieš – kalėjimus (anti – prison). Čia Kanados kvakeriai (angl. quakers), šio 

judėjimo idėją paveldėjo dar iš tų laikų, kai buvo kovojama prieš vergovę. Anot 

kvakerių, kalėjimo institucija atlieka tą pačią socialinę funkciją, kurią XIX a. 

atliko vergovė. Tačiau Europos kriminologų perspektyva turi kiek kitas ištakas ir 

orientaciją. Palyginus su Vakarų Europa, Šiaurės Amerikos abolicionizmas yra 

greičiau pagrįstas religiniu įkvėpimu nei racionalia baudţiamojo teisingumo 

analize. Priešingai, Europos autoriai, atlikę tokią analizę, pamatė, jog baudimo 

sistema duoda visiškai priešingus rezultatus nei iš jos tikimasi. Taip pat 

Š.Amerikoje abolicionizmo idėjos greičiau plito tarp eilinių ţmonių nei tarp 

56

akademikų, jie daugiau kalbėjo apie kalėjimų reformas nei apie bausmės 

alternatyvas ar socialinės kontrolės efektyvinimą bendrąja prasme [Swaaningen 

1997; 117]. Kiek kitaip buvo Vakarų Europoje. Čia abolicionizmo idėją plėtojo 

akademiniai sluoksniai, turėję kalinių sąjungų ir kitų radikalių judėjimų paramą. 

Kitaip tariant, abolicionizmas Europoje įgavo teorinį pavidalą. 

Nors tiesioginė paţodinė angliškojo veiksmaţodţio „abolish“ reikšmė yra 

„panaikinti“, visgi europietiškas abolicionizmas negali būti suprastas šia 

tiesiogine prasme. Abolicionistai nesiūlo visiškai atsisakyti policijos ar teismų. 

Jų mintis greičiau yra ta, kad „nusikaltimas“ negali būti atskirtas nuo kitų 

nekriminalizuotų socialinių problemų kaip kokybiškai kitokia problema. Taip 

pat ir nusiţengėlių socialinė atskirtis (pavyzdţiui, įkalinimas) kaţin, ar gali 

išspręsti nusikaltimų problemą. Priešingai, ji turi būti sprendţiama tame 

socialiniame kontekste, kur iškilo, todėl reikia imtis priemonių, skatinančių 

deviantų socialinį įtrauktumą į visuomenę. Abolicionistai neneigė socialinės 

kontrolės bendrąja prasme, nes be jos būtų neįmanoma socialinė tvarka. Jie 

problemą įţvelgė poţiūryje „iš viršaus į apačią“, t.y. – represyvioje, nelanksčioje 

baudţiamosios kontrolės prigimtyje. Kaip alternatyvą šiam poţiūriui siūlė 

neformalų, refleksyvų ir dalyvaujantį teisingumą. Jie taipogi kėlė klausimą, kiek 

morali pati valstybė, kuri sąmoningai ir sistemiškai suteikia skausmą savo 

piliečiams. Pastebėjo, jog baudţiamojo teisingumo sistema yra problematiška ne 

tik moraline prasme, bet ir disfunkcinė, kalbant apie jos galutinius tikslus. 

Abolicionizmas apima tiek pozityvų, tiek negatyvų aspektus. Negatyvus 

aspektas yra tas, kad abolicionistai kritikuoja esmines baudţiamojo įstatymo, 

kuris turėtų realizuoti socialinį teisingumą, ydas. Teigiamas aspektas – siekiama 

socialinėmis priemonėmis uţkirsti kelią ar kontroliuoti kriminalizuotas 

problemas. 

S.Cohenas šiuos aspektus perfrazuoja taip: neigiama prasme, abolicionizmas 

pasireiškia kaip „destrukciniai judėjimai“: dekarceracija (prieš įkalinimą), 

įvairovė (toliau nuo institucijų), dekategorizacija, delegalizacija (toliau nuo 

valstybės) ir deprofesionalizacija (toliau nuo ekspertų). Pozityviąja prasme, 

57

abolicionizmas gali būti suprastas kaip alternatyvus būdas suprasti nusikaltimą ir 

bausmę ir kaip veikimo būdas – t.y. radikalus poţiūris į bausmių reformą 


Pirmieji abolicionistų depenalizacijos bandymai pasireiškė kalėjimų 

sistemos kritika apie 1970uosius metus. Nuo 1980 – ųjų prasidėjo diskusijos dėl 

alternatyvių (ne laisvės atėmimo) bausmių taikymo. Kilo abejonių, ar ne geriau 

vietoj alternatyvių bausmių tinklo išplėtimo būtų apskritai redukuoti 

baudţiamosios justicijos sistemą [Swaaningen 1997; 118]. 

Abolicionisto olandų kriminologo Louko Hulsmano manymu, baudţiamasis 

įstatymas – tai ne socioetinio kodekso išraiška, bet viena iš socialinės kontrolės 

priemonių. Nusikaltimas nuo kitų socialinių problemų skiriasi tik tuo, kaip jis 

techniškai apibrėţiamas ir kokios yra to apibrėţimo pasekmės. Vietoj 

baudţiamojo įstatymo taikymo tobulinimo, jo manymu, galima ieškoti kitų 

socialinės kontrolės priemonių, ypač jeigu jos gali būti efektyvesnės. 

L.Hulsmanas teigia, jog optimali sankcija – tai minimali sankcija [Swaaningen 

1997; 124]. Baudţiamasis įstatymas turi būti taikomas vadovaujantis 

ekonomiškumo kriterijumi. Kriminologas kritikuoja, atpildu paremtą, metafizinį 

bausmės legitimavimą. Kadangi individuali ţmogaus kančia negali būti 

išmatuota, nėra teisinga visiems taikyti vienodas bausmes. Atpildas gali būti 

priemonė, bet ne tikslas. Sankcijų tikslas – įtakoti nepageidautiną elgesį. 

Intervencijos ribas nubrėţia etika ir praktinės galimybės. Savo darbuose terminą 

„bausmė“ L.Hulsmanas vartoja tik neinstitucionalizuotoms pataisymo formoms 

pavadinti. Priešingai, anoniminės baudţiamosios reakcijos, anot jo, neturi tokio 

poveikio, kuris reikalingas, norint įtakoti ţmogaus elgesį [Swaaningen 1997; 

124]. 

L.Hulsmanas mano, jog valstybės intervencija gali būti pateisinama tik 

tuomet, kai ji yra akivaizdţiai veiksminga ir prisideda prie bent kokios rūšies 

gerbūvio, susitarimo ar padėties atstatymo. Jis įspėja, jog taikant įstatymą, į 

socialinės kontrolės lauką neturėtų patekti vien tik ekonomiškai ţemesni 

sluoksniai [Swaaningen 1997; 125]. Grieţtai pasisako prieš probacijos paslaugų 

58

profesionalizavimą, nes tokiu būdu jos tampa įstatymo taikymo instrumentu, o 

ne gerovę saugančia institucija. Apskritai L.Hulsmanas pasisako uţ „švelnias 

priemones“ ir siūlo kiek įmanoma vengti baudţiamųjų sankcijų. Anot jo, turi 

būti sudaromos sąlygos diskusijoms dėl atskirų normų ar vertybių turinio, bet ne 

a priori teigiama, kad viena vizija yra „teisinga“, o kita „klaidinga“. Jis siūlo 

atsisakyti bereikalingų konfliktų, kurie neduoda jokios naudos. Vietoj to – 

rinktis dekriminalizacijos ir depenalizacijos kelią: nelabai ţalingus ar 

nepavojingus veiksmus įstatyme vertinti nuosaikiau. 

Kriminologas pastebi paradoksalų faktą: baudţiamasis įstatymas yra tik gana 

nereikšmingas socialinės kontrolės instrumentas. Neretai jis veikia 

disfunkcionaliai, priešingai, savo skelbiamiems tikslams. Priešingai, pati 

visuomenė, jo manymu, geba kur kas efektyviau uţkirsti kelią nusiţengimams 

nei baudţiamasis įstatymas. Bendruomenėje veikia neformalūs savireguliaciniai 

socialinės kontrolės mechanizmai [Swaaningen 1997; 126]. L.Hulsmanas į 

kriminalinės justicijos sistemą ţiūri kaip į socialinę problemą pačią savaime. 

Anot jo, kriminalinės justicijos sistema yra labai uţdara, organizuotą pagal savą 

logiką. Kriminologas teigia, jog efektyvi baudţiamosios sistemos reforma gali 

būti tik tokia, kuri prasideda „iš apačios į viršų“, bet ne „iš viršaus į apačią“ 


Apibendrindamas savo stebėjimus, L.Hulsmanas padarė išvadą, kad 

kriminalinė justicijos sistema egzistuoja dėl kitų, bet tikrai ne dėl racionalių 

prieţasčių, todėl ją geriau būtų panaikinti. „Nusikaltimas“ tėra etiketė, 

selektyviai klijuojama socialinėms problemoms. Be to, jis fundamentaliai 

nesiskiria nuo kitų nekriminalizuotų socialinių problemų. Taigi „nusikaltimas“ 

yra ne kas kita, o netinkama socialinė konstrukcija. 

Šios L.Hulsmano mintys – tai tik dalis abolicionistinio diskurso, kurį pradėjo 

kritiniai kriminologai, nagrinėdami bausmės institutą. Be abejo, šis diskursas 

neprasidėjo vakuume. Kritinės minties kriminologijoje uţgimimui nemaţą įtaką 

padarė prancūzų filosofo ir sociologo M.Foucault darbai, kuriuose išsakytas 

mintis verta aptarti nuodugniau. 

59

I.2.2 Bausmė kaip galios demonstravimo ir disciplinavimo priemonė 

M.Foucault teorijoje 

Vienas iš autorių, kurio darbus galima laikyti kritinės kriminologijos 

minties pradţia, buvo prancūzų filosofas ir sociologas Michele Foucault (1926 – 

1984) (Michele Foucault). Jo analizuojamų temų laukas platus: nuo moralės, 

seksualumo, psichinės ligos iki bausmės. Tačiau pagrindinį dėmesį jis skyrė 

galiai. Skirtingai nuo marksistų, galia M.Foucault darbuose anoniminė. Ji 

nesusieta su konkrečiais socialiniais sluoksniais ar politinėmis interesų 

grupėmis. Ji reiškiasi per dominavimo ir subordinacijos formas, per asimetrinį 

ţinojimą. Ji įsiskverbia į tarpusavio santykius ir reiškiasi įvairiuose santykių 

laukuose. Galios tikslas – valdyti kūną ir paversti jį paklusniu. 

Bausmė – viena iš politinės galios raiškos formų. Ji yra politinė taktika, 

patalpinta į bendrąjį galios santykių lauką. Viename fundamentaliausių savo 

veikalų „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ (1975) analizuodamas 

bausmes, M.Foucault remiasi trimis pamatinėmis sąvokomis: galia, ţinojimas ir 

kūnas. Kaupdama ţinias, o pati išlikdama anonimiška nematoma galios ranka 

gali valdyti kūną. Šią metodologiją jis taiko viduramţių ir moderniųjų laikų 

baudimo praktikų analizei. Ja remiantis galima paaiškinti, kodėl skirtingais 

istoriniais laikotarpiais egzistuoja: deginimas ant lauţo, ketvirčiavimas, 

lauţinimas ratu, giljotina, įkalinimas ir pan.. Šias skirtingas bausmių formas 

M.Foucault sieja su pasikeitusiu galios veikimo objektu. Viduramţiais viešais 

kankinimais buvo veikiamas kūnas, moderniaisiais laikais įkalinimu mėginama 

pasiekti kaltininko sielą. 

Viešosios egzekucijos viduramţiais turėjo savo prasmę. Jų metu 

kankinamojo nusikaltėlio kūnas tarnavo kaip scena, kurioje susirinkusiai miniai 

rodoma, kas laukia to, kuris išdrįs paţeisti įstatymą [Foucault 1998; 9 – 23]. 

Įstatymas įasmenino jį išleidusį suvereną – valdovą/ karalių. Taigi viešos kūno 

bausmės turėjo pademonstruoti valdovo galią. Dar akivaizdţiau ji pasireikšdavo, 

kai pačios egzekucijos metu suverenas parodydavo savo malonę ir atleisdavo 

60

nusikaltėlį nuo bausmės. Kaltės įrodymas tuo metu buvo slaptas procesas. 

Uţdaras teisėjų ratas, taikydamas inkvizicinius metodus, išgaudavo kaltės 

prisipaţinimą. 

Moderniaisiais laikais kaltės įrodymas ir baudimas susikeičia vietomis: 

kaltė įrodinėjama viešai teismo salėje, o bausmės vykdymas paslepiamas nuo 

visuomenės akių. Taip pat keičiasi ir pačios bausmės: iš kūno kankinimų į 

laisvės atėmimą. Tačiau galios veikimo principas išlieka tas pats – rinkti 

informaciją ir valdyti kūną. Modernybėje galia reiškiasi ne per kūno kankinimus, 

bet per disciplinavimą. Disciplina – skiriamasis moderniųjų laikų bruoţas 

[Foucault 1998; 165 – 168]. Ji taikoma visur: kariuomenėje, mokykloje, 

ligoninėje, darbo vietose ir pan. Jos pagalba siekiama paversti kūną paklusniu ir 

naudingu. Paklusnumas įdiegiamas nuolatos stebint, renkant informaciją apie ir 

jos pagrindu valdant kūną. Baudimo sistemoje geriausias disciplinarinio modelio 

pavyzdys – kalėjimas. Jame disciplina pasireiškia gryniausia forma. Stebima ir 

reguliuojama viskas: nuo kalinio dienotvarkės iki smulkiausių kūno judesių. 

Tiesioginis disciplinarinių praktikų taikinys – ne kūnas, bet siela. Kūnas yra tik 

sielos buveinė. Siela jį įdvasina ir valdo. Disciplinos pagalba siela taip 

paveikiama ir transformuojama, kad veikdama iš vidaus ji valdo ir paverčia kūną 

paklusniu [Foucault 1998; 167]. 

Taigi esminis M.Foucault bausmės teorijos elementas – anoniminė galia. 

Kaip minėta, ši M.Foucault teorija turėjo įtakos vėliau iškilusiai kritinės 

kriminologijos mokyklai. Jeigu tradicinėje pozityvistinėje kriminologijos 

paradigmoje nusikaltimas suvokiamas kaip objektyviai egzistuojantis faktas, 

kuris savo ruoţtu iššaukia bausmę, tai apie VI – ąjį XXa. dešimtmetį kritiniai 

kriminologai buvo pirmieji, kurie prabilo apie tai, kad ne deviacija suaktyvina 

socialinės kontrolės lauką, bet pati socialinė kontrolė sukuria tai, kas vadinama 

deviacija ar „nusikalstamumu“ 6 . 

6 Kritiniai kriminologai paprastai vengia vartoti terminą „nusikalstamumas“. Vietoj jo kalba apie 

„nusikaltimus“, jų skaičių. „Nusikalstamumo“ termino vartojimas suponuoja, jog pripaţįstama, jog 

61

Tačiau kas yra galios egzistavimo pagrindas? Prisiminus, jog M.Weberis 

galią apibrėţia kaip asmenų ar grupių gebėjimą vykdyti savo veiksmus net prieš 

kitų valią, galima teigti, jog tai yra legitimumo klausimas. Suverenas ar ekspertų 

grupė turi galią tol, kol ji yra pripaţįstama kitų visuomenės narių ir jai 

paklūstama. Tą akimirką, kai suabejojama tokios galios teisėtumu, jos pagrindai 

susvyruoja. Tuomet anksčiau buvusi teisėta galia virsta savivale. M.Foucault, 

iliustruodamas tokius atvejus istoriniais faktais, primena XVIII pabaigą ir 

Didţiosios Prancūzijos Revoliucijos laikus [Foucault 1998; 14 – 18]. Kaip rašo 

sociologijos klasikas, XVIIIa. pabaigoje viešos egzekucijos vis daţniau būdavo 

nutraukiamos pasipiktinusios ir įtūţusios minios. Viešai demonstruojami 

kankinimai tiesiog buvo netoleruojami, nes tai vis labiau virsdavo nevaldomo 

smurto akcijomis, o ne teisingumo vykdymu. Minia labiau palaikydavo 

nuteistąjį, o ne suvereną. M.Foucault pastebi, kad stiprėjant burţuazijos 

sluoksniui, silpnėjanti karaliaus valdţia kurį laiką mėgino demonstruoti savo 

galią viešomis bausmėmis, bet ilgainiui šios praktikos pradėjo išsigimti ir 

sulaukdavo priešiškos reakcijos. Tai rodė karaliaus/ suvereno valdţios nykimą. 

Reikėjo naujos galios, naujos ideologijos [Foucault 1998; 15]. 

„Nusikalstamumo“ gamyba – tikrasis kalėjimo tikslas 

Kalėjimą M.Foucault pavadino moderniosios kriminalinės justicijos 

simboliu. Tai ryškiausias disciplinarinės visuomenės artefaktas – jos 

kulminacija. Jis tobulai pritaikytas individo stebėjimui ir kontrolei 7 . Aptardamas 

kalėjimą, M.Foucault analizuoja du aspektus: pirma, disciplinavimo praktikas, 

atliekamas šios institucijos viduje ir, antra, pačią kalėjimo paskirtį i tikslą 

šiuolaikinėje modernioje visuomenėje. M.Foucault teigia, kad XVIIIa. pab. – 

egzistuoja objektyvus faktas, turintis savo ištakas ir turinį. Tačiau kritinėje kriminologijoje apskritai 

abejojama nusikaltimo faktiškumu. Daugiau kalbama apie jo konstruojamąją prigimtį. 

7 Ir pastaruoju metu XXIa. pradţioje be kalėjimo neįsivaizduojama baudţiamoji justicija, nepaisant to, 

kad atskiros šalys (Rusija, Baltarusija, Ukraina, Estija, Latvija, Lietuva, Gruzija, Moldova ir kt.) imasi 

iniciatyvos maţinti sąrašą veikų, uţ kurias baudţiama laisvės atėmimo bausme. Kaip parodė 2006m. 

Lietuvoje atliktas viktimologinis tyrimas („Tarptautinis viktimologinis tyrimas Lietuvoje“ (2006), atliko 

Teisės institutas, bendradarbiaudamas su Jungtinių Tautų narkotikų ir nusikaltimų prevencijos biuru, 

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centru „Vilmorus”) netgi eiliniai visuomenės nariai laisvės 

atėmimą linkę suvokti kaip vienintelę „tikrą“ bausmę. 

62

XIXa. pr. įkalinimas buvo logiška tos disciplinarinės etikos tąsa, kuri po truputį 

įsigalėjo visuomenėje [Foucault 1998; 272]. Kalėjime buvo visos sąlygos: 

klasifikuoti, paskirstyti, stebėti, kontroliuoti ir tokiu būdu disciplinuoti kalinį. 

Tam buvo pritaikoma ne tik kalėjimo architektūra, bet ir nustatomos specialios 

taisyklės ir pan. Kalėjime galima totali kontrolė: laiko, erdvės, kūno padėties, 

veiksmų. Kruopščiai aprašydamas disciplinavimo procedūras: nuo kūno padėties 

stebėjimo kiaurai peršviečiamoje celėje iki tikslaus įkalintojo dienos grafiko 

sudarymo, M.Foucault parodo, jog tai tobula institucija kontrolei uţtikrinti. 

Nepaisant šių kalėjimo privalumų, teigia M.Foucault, jis nuo pat savo 

atsiradimo pradţios 8 buvo pasmerktas nesėkmei [Foucault 1998; 321]. Nuo 

XIX a. pradţios nepraėjo daug laiko, kai paaiškėjo – kalėjimas reprodukuoja 

nusikaltimus. Kalėjimo kritikai atkreipė dėmesį į tokius aspektus: ţmogaus 

patalpinimas į jo egzistencijai priešingas sąlygas (vienatvė, smurtas, 

administracijos savivalė, priverstinis darbas); jo apgyvendinimas kriminalinėje 

terpėje šalia kitų nusikaltėlių, kur dar sparčiau vyksta jo kaip nusikaltėlio 

socializacija; kalinio stigmatizavimas ir įvairių apribojimų taikymas išėjus iš 

kalėjimo; nuteistojo šeimos pasmerkimas skurdui atimant vieną iš šeimos 

maitintojų – tai uţkerta reintegracijos į visuomenę galimybes ir dar labiau 

paskatina nusikalsti. 

M.Foucault atkreipia dėmesį į įdomų faktą: nepaisant jau pusantro 

šimtmečio (dabar jau būtų dviejų) besitęsiančios kalėjimo kritikos, niekas 

nesikeičia. Įkalinimo bausmės neatsisakoma ir nepanašu, kad tai rengiamasi 

padaryti artimiausiu metu. Į šią kritiką visada atsakoma tuo pačiu argumentu – 

reikalinga kalėjimų reforma. Kalėjimo nesėkmės aiškinamos ne jo paties 

egzistavimu, bet būtent neveiksmingomis reformomis, kurias reikia tobulinti. 

Kaip pastebi D.Garlandas, ir XXa. pabaigoje egzistuoja ta pati retorika: 

kalėjimas nėra ideali bausmė, bet kol kas nieko geresnio uţ jį nesugalvota. 

8 XIX a. įkalinimas buvo pradėtas naudoti kaip pagrindinė bausmė. Iki tol jis tarnavo kaip sulaikymo 

vieta kvotos metu. 

63

Mėgindamas paaiškinti šį „paradoksą“, kodėl, būdamas disfunkcionalus, 

kalėjimas vis dar išlieka, M.Foucault, pasak jo paties, klausimą apvertė „aukštyn 

kojom“: „Gal tariamoji nesėkmė yra kalėjimo funkcionavimo dalis?“ 

[Foucault 1998; 320]. Jeigu kalėjimas reprodukuoja nusikaltimus, tada kokiu 

tikslu tai daroma? Jeigu apie neigiamus kalinimo padarinius ţinoma, bet jie 

toleruojami, tai gal kalėjimo paskirtis yra ne išnaikinti nusiţengimus, o juos 

diferencijuoti, sugrupuoti, panaudoti; ne tiek sutramdyti tuos, kurie pasiruošę 

paţeisti įstatymus, kiek įtraukti paţeidimus į bendrąją pavergimo taktiką 

[Foucault 1998; 327]. 

Šias savo įţvalgas M.Foucault pademonstravo trumpai apţvelgdamas 

politinius, ekonominius ir socialinius pokyčius XVIIIa. pabaigos – XIX a. 

pradţios Prancūzijoje. Jis teigė, jog pasikeitus ţemės nuosavybės tvarkai, 

santykiams darbo rinkoje, pradėjo atsirasti antiįstatyminiai judėjimai, kurie 

įgavo politizuotą pobūdį. Juose dalyvavę asmenys buvo pavojingi ne todėl, kad 

darė nusiţengimus, kėlė riaušes ir pan., bet dėl to, kad jie iš principo buvo 

nukreipti prieš įstatymą ir, jei nevaldomi, galėjo tapti pavojingais pačiai 

sistemai. Taigi reikėjo tam tikro įrankio, kuris išanalizuotų šių antiįstatyminių 

sluoksnių sanklodą, juos ištirtų, diferencijuotų, „nuveiksmintų“ ir tokiu būdu 

sulaikytų. Tam pasitarnavo baudţiamoji sistema, kuri ne „paţabojo“ 

antiįstatyminę veiklą, o ją diferencijavo ir nustatė jos sanklodą 

[Foucault 1998; 322]. Vadovautasi taisykle: norint įveikti savo priešą, reikia jį 

paţinti. 

Anot M.Foucault, kalėjimą lydėjo sėkmė, nes kovose prieš antiįstatyminę 

veiklą jis išskyrė naują rūšį – „nusikalstamumą“. Įkalinimo sistema ankstesnį 

„paţeidėją“ pakeitė „nusikaltėliu“. M.Foucault nuomone, „dabar 

nusikalstamumą, kaip objektą, konstituojantis procesas neatskiriamas nuo 

politinio antiįstatyminės veiklos skaidymo išskiriant atskirą nusikalstamumo 

pavidalą. Kalėjimas yra šiuos du mechanizmus jungiantis šarnyras. Jo padedami 

jie be perstojo stiprina vienas kitą, objektyvuoja nusikalstamumą anapus 

64

nusiţengimų, sustingdo nusikalstamumo uolą antiįstatymiškumo tėkmėje.“ 

[Foucault 1998; 328]. 

Taigi M.Foucault įvardijamas kalėjimo tikslas – supriešinti, išskaidyti, 

susilpninti tą nepatenkintųjų esama tvarka ir įstatymais sluoksnį, kad jis netaptų 

politizuotu judėjimu ir tokiu būdu išsaugoti esamą tvarką. Todėl kalėjimo 

„nesėkmė“ iš pirmo ţvilgsnio, iš tiesų yra tikroji jo paskirtis – gaminti 

„nusikalstamumą“, neutralizuoti pavojingas antiįstatyminės veiklos apraiškas ir 

išsaugoti status quo. 

Jei šiais laikais būtų taikomos kūno bausmės ir kankinimai, tai būtų 

suvokta kaip didţiausias barbariškumas ir ţmogaus teisių paţeidimas. Toks 

nepakantumas kankinimams siejamas su humanizmo plitimu civilizuotame 

pasaulyje, kuris prasidėjo su švietimo epocha ir ţmogaus teisių akcentavimu. 

Aiškinimų, kodėl išnyko kūno bausmės, yra įvairių, tačiau visi jie daugiau ar 

maţiau pateikiami humanizmo etikos rėmuose. Skirtingai, M.Foucault kūno 

bausmių išnykimą siejo su pasikeitusiais bausmės tikslais. Viduramţiais 

bausmės tikslas buvo ne pataisyti, resocializuoti nusiţengėlį, bet įbauginti 

stebinčiąją minią ir parodyti, kas laukia kiekvieno, kas išdrįs paţeisti įstatymą. 

Įstatymas buvo valdovo/ suvereno valdţios simbolis. Tuo metu baudţiant buvo 

orientuojamasi ne į patį nusiţengėlį, bet į stebinčiuosius. Buvo siekiama ne 

pakeisti ir perdaryti kaltininką, bet parodyti, jog paţeisti valdovo įstatymų – 

nevalia. Toks įstatymo paţeidimas – tai tiesioginis pasikėsinimas į suvereną. 

Nusikaltėlio skausmo iškreiptas veidas ir mirties agonijos krečiamas kūnas 

tarnavo kaip „scena“ milţiniškai karaliaus/ valdovo galiai pavaizduoti. Ţmogaus 

gyvybė buvo menkavertė ir nebuvo taip svarbu, kiek kūnų bus prarasta – 

nukankinta. Viduramţiais dėl ligų ir nepritekliaus mirtis buvo įprasta gyvenimo 

palydovė. Feodalinėje visuomenėje darbo jėga, o tai reiškia ir eilinis statistinis 

ţmogus, jo kūnas, nebuvo tiek vertingas kiek modernioje kapitalistinėje 

visuomenėje. Todėl „švaistyti“ ţmogiškuosius kūnus, siekiant pademonstruoti 

valdovo galią ir atlyginti uţ paţeistą tvarką kankinimais, buvo priimtina. 

65

Aprašydamas disciplinarines praktikas modernybėje, M.Foucault teigia, 

kad moderniosios bausmės tikslas – „pagaminti paklusnius ir naudingus kūnus“ 

[Foucault 1998; 165 – 188]. Paklusnius kūnus, kuriuos galima maksimaliai 

išnaudoti, o jeigu ne, tai bent izoliuoti ir padaryti nekenksmingais. Tačiau reali 

vergovė net neįsivaizduojama demokratinėje, ţmogaus teises akcentuojančioje, 

santvarkoje. Todėl įkalinimas yra ne kas kita kaip uţmaskuota vergovė. Šią 

M.Foucault mintį itin gerai yra išplėtojęs norvegų kritinis kriminologas Niels 

Christie, teigdamas, jog nusikaltimų kontrolė – ne kas kita, bet pramonė, 

paremta kalinių arba tiesiog vergų darbu [Christie 1999; 70; Christie 2004; 56]. 

Ši mintis remiasi utilitariniu argumentu: kapitalistinėje ekonominėje sistemoje 

neapsimoka prarasti kūnų juos nukankinant. Geriau juos perdaryti, paversti 

paklusniais, kad jie taptų našia darbo jėga. Kapitalizme ţmogus tampa vertingas 

kaip statistinis darbo jėgos vienetas, todėl bausmės tikslas dabar – ne 

pademonstruoti suvereno galią, bet paversti jį ekonomiškai naudingu. „Švaistyti“ 

kūnus tiesiog neapsimoka. Tokį paaiškinimą galima išvesti iš M.Foucault 

moderniosios bausmės, kaip disciplinavimo priemonės koncepcijos. 

Taigi M.Foucault bausmės teorija sudaro išeities tašką vėlesnėms kritinės 

kriminologijos studijoms bei atskirų autorių darbams, kuriuose nagrinėjama 

baudţiamosios justicijos sistema ir disciplnavimo praktikos. Vienas iš 

ţinomiausių autorių, abolicionistų, kuris kalba apie represyvią baudţiamosios 

justicijos prigimtį ir joje glūdinčius neribotai seikėjamus skausmo kiekius – 

norvegų kriminologas N.Christie. 

I.2.3 Niels Christie apie skausmo seikėjimą ir nusikaltimų kontrolės 

pramonę 

I.2.3.1 Niels Christie apie nebaudţiamąsias socialinių konfliktų sprendimo 

priemones 

Kritinė kriminologija savo atsiradimo pradţioje nesiūlė nieko pozityvaus, 

bet daugiau buvo nukreipta į egzistuojančių praktikų ir institucijų kritiką. Todėl 

šios mokyklos atstovai patys buvo kritikuojami dėl to, kad nors kelia aiškius, 

66

kritinius ir įţvalgius klausimus, bet , deja, nepasiūlo jokių realių, ar bent tokių, 

kurios galėtų būti pritaikytos praktikoje, alternatyvų. Viena vertus, toks poţiūris 

teisingas dėl to, kad kritiniai kriminologai nesiūlė nieko, kas gali būti naudinga 

kriminalinės justicijos sistemai, jos efektyvumui uţtikrinti. Priešingai, savo 

dekonstrukcine tradicija, jie kritikavo ir mėgino griauti sistemą iš pagrindų. 

Kvestionavo pamatines prielaidas, kuriomis remiasi baudţiamoji justicija, 

dekonstravo ir pačias kriminologijos teorijas, pagrindţiančias kriminalinės 

justicijos funkcionavimą. Tačiau antra vertus, šalia dekonstrukcijos veiklos, 

kritiniai kriminologai pasiūlė ir savo teisingumo viziją. Visiškai kitokią nei 

įsigalėjusi. 

Dabar apie tai, kas yra teisinga, sprendţia įstatymo kūrėjai ir leidėjai. 

Kriminalizuodami atskiras veikas, jie nustato pageidaujamo elgesio kriterijus – 

gera ir teisinga yra tai, kas nepatenka į įstatyme pateikiamų nusikalstamų veikų 

apibrėţimą. Jie taip pat sprendţia, kokia bausmė yra tinkamas atpildas 

paţeidėjui ir kompensacija aukai. Kitaip tariant, teisingumas nustatomas iš 

anksto – net neįvykus nusikaltimui. Tai vadinamoji reguliuojamojo teisingumo 

samprata. Kritiniai kriminologai siūlo jai alternatyvą – dalyvaujantį teisingumą. 

Šios idėjos vienas iš autorių yra norvegų kritinis kriminologas, jau minėtasis 

abolicionistas Niels Christie. Teigdamas, jog valstybė tiesiog „pavagia“ ar 

nusavina konfliktą iš abiejų pusių (paţeidėjo ir aukos), neleisdama joms pačioms 

išsiaiškinti, kas joms yra teisinga ir tinkama, jis siūlo sudaryti sąlygas kuo labiau 

šias puses įtraukti į konflikto sprendimą – kad jos pačios išsiaiškintų, kas yra 

teisinga [Christie 2004; 75 – 77]. Tai vadinamasis „dalyvaujantis teisingumas“. 

Niekas kitas kaip tik paţeidėjas ir auka gali geriausiai suvokti ir tinkamiausiai 

įvertinti nusikaltimo situaciją. N.Christie manymu, bausmes, kaip sąmoningą ir 

tikslingą skausmo taikymą, reikia pakeisti alternatyviomis priemonėms. 

Pats N.Christie vengė „nusikaltimo“ termino. Jis siūlė vadinamuosius 

„nusikaltimus“ suvokti kaip socialinius konfliktus [Christie 2004; 1 – 12] ir, 

jeigu ir kiek įmanoma, perduoti juos spręsti konfliktuojančioms pusėms. 

Valstybė turi įsikišti tik kraštutiniu atveju. Jos prievarta turi būti minimizuota. 

67

Savo, jau klasika tapusiame veikale „Skausmo ribos“ („Limits to pain“ 1981m.), 

norvegų kriminologas kelia retorinį klausimą: kodėl baudţiamosios justicijos 

sistemoje yra pateisinamas sąmoningas skausmo suteikimas ţmogui. Jis 

atkreipia dėmesį į tai, kas jo paties pastebėjimu, yra akivaizdu, bet gerai 

maskuojama – skausmo suteikimas, pats savaime prieštaraujantis bet kokioms 

vertybinėms nuostatoms, kurias, kaip bebūtų paradoksalu, gina pats 

baudţiamasis įstatymas. 

Anot N.Christie, šiuolaikinė baudimo sistema yra taip suręsta, sukurtas toks 

ţodynas ir sąvokos, kad skausmas tarsi eliminuojamas iš baudimo proceso 

[Christie 1992; 13 – 19]. Jis eliminuojamas, deja, tik retorikoje, bet ne 

praktiškai. Anot kriminologo, visos pastangos turi būti dedamos tam, kad šio 

skausmo neliktų arba jis būtų taikomas minimaliai – kraštutiniais atvejais. 

Pagrindinė kriminologo moralinė prielaida, kuria jisai remiasi yra ši: „yra 

teisinga siekti, kad pasaulyje sumaţėtų skausmo, kurį suteikia ţmogus“ [Christie 

1992; 10]. Anot jo, skausmo taikymas nėra nei natūralus, nei teisingas atsakas uţ 

padarytą nusikaltimą. Būtina ieškoti bausmių alternatyvų. Dar daugiau, kartais 

geriausia reakcija į paţeidimą – tai jokios reakcijos. Šis jo siūlymas prieštarauja 

visoms ankstesnėms ideologijoms. Visuomeninės sutarties šalininkai, bausmės 

(o tuo pačiu ja suteikiamo skausmo) apskritai nelaiko blogiu, o natūralia ir 

logiška nusikaltimo pasekme, kurią paţeidėjas galėjo numatyti. Utilitaristai 

pripaţįsta, jog bausmė yra blogis, bet jos taikymą pateisina tuo, kad ji leidţia 

išvengti dar didesnio blogio. Tai, ką siūlo N.Christie, nėra net prieštaravimas 

ankstesnėms pozicijoms – tai apskritai yra alternatyva. Nereikia pateisinti 

represijų, nes jų apskritai galima atsisakyti. Pagrindinė N.Christie tezė – 

socialinės sistemos turi būti organizuotos taip, kad socialinės kontrolės tikslams 

būtų naudojama kuo įmanoma maţiau skausmo. 

Nusikaltimas visų pirma yra asmens išraiškos forma. Tai mėginimas kaţką 

pasakyti. Todėl visuomenė turi tai išgirsti, eiti į dialogą, o ne reaguoti rutiniškai, 

baudţiamajame procese numatytais būdais. Taip N.Christie kritikuoja valstybės 

68

hegemoniją nusikaltimų kontrolės srityje ir sistemą iš viršaus į apačią siūlo keisti 

sistema – dialogo ir derybų. 

N.Christie yra berniukas iš H.K.Anderseno pasakos „Nauji karaliaus 

drabuţiai“, išdrįsęs pasakyti: „Ţiūrėkite, karalius visai nuogas!”. Norvegų 

kriminologas išdrįsta pasakyti, jog ilgus šimtmečius legitimuotas ir pateisintas 

skausmo teikimas baudţiant nėra nei būtinas, nei natūralus. Jei viduramţiais 

akivaizdţiai demonstruoti kūno kankinimai pakeičiami naujomis labiau 

sublimuotomis bausmėmis (pvz., mirties bausmė įvykdoma per kelias akimirkas, 

išvengiant bereikalingų kankinimų), tai dar nereiškia, kad skausmas dingsta. 

Šiuolaikinė baudimo sistema yra „persunkta“ nuolatinio skausmo seikėjimo. 

Kyla klausimas, kaip moderni (jau postmoderni) civilizuota ir besiskelbianti 

humaniška visuomenė gali toleruoti tokį pačios valstybės vykdomą smurtą. 

Paslaptis glūdi tame, kad skausmo suteikimas arba uţmaskuojamas, arba jis 

aiškiai pagrindţiamas, atremiant bet kokius kontrargumentus ir legitimuojant 

valstybės kaip prievartos taikymo monopolininkės vaidmenį. Skausmą padeda 

maskuoti specialus ţodynas ir išgryninti, subtilūs mechanizmai. Kaip 

pavyzdţiui, ne „kalinys“, o „pataisos įstaigos gyventojas“ arba „klientas“, ne 

„bausmė“, o „gydymo priemonė“. Skausmas sąmoningai eliminuojamas iš bet 

kokio diskurso [Christie 1992; 16]. N.Christie ironiškai pastebi, kad baudţiamoji 

teisė iš esmės yra mokslas apie tai, kaip tinkamai ir efektyviai suteikti skausmą 

paţeidėjui. 

Tačiau sąvokos, vartojamos bausmei rekonceptualizuoti, nepakeičia jos 

esmės. Skausmo maskavimas nebaudţiamosiomis sąvokomis ypač būdingas 

pozityvistinei kriminologijai ir ja grįstoms reabilitacijos ir resocializacijos 

praktikoms, vyravusioms iki XXa. vidurio. Postuluojant nusikaltėlį kaip 

„kokybiškai kitokį“, objektyviai besiskiriantį nuo normalių tuo pačiu 

legitimuojamos reabilitacinės, korekcinės praktikos. Ar tai būtų Č.Lombroso 

įvardinta atavistinė būtybė, ar ţemiausio socialinio sluoksnio atstovas – tai yra 

globos, specialaus rūpesčio bei gydymo reikalaujantys asmenys. Taigi 

nusikaltimų kontrolės lauko medikalizavimas buvo parankus skausmo teikimui 

69

legitimuoti. Gydymas nėra malonus, tačiau jis reikalingas. Niekas 

nekvestionuoja gydytojo darbo ar jo sprendimų dėl terapinių priemonių, nes visa 

tai daroma pasveikimo labui. Lygiai taip pat ir bausmę rekonceptualizuojant kaip 

„gydymą“, o baudėjus perkvalifikavus į „ekspertus“, uţkertamas kelias tokių 

praktikų kritikai. Tiksliau, jas kritikuoti galima. Tik dėl jų neefektyvumo, o ne 

dėl suteikiamo skausmo [Christie 1992; 36]. Skausmingos priemonės taikomos 

ne vardan skausmo suteikimo – tokia yra resocializacijos ir asmens grąţinimo į 

visuomenę kaina. Skausmo praktikos uţmaskuojamos bausmes įvardijant 

„socialinės gynybos priemonėmis“. 

Išryškėjus reabilitacijos projekto disfunkcijoms, jis buvo lengvai pakeistas 

kitu – neoklasikinės kriminologijos mokyklos siūlomu atpildu pagrįsta 

baudţiamąja politika. Įbauginimas ir bendroji prevencija tapo deklaruojamu 

bausmės tikslu. Dabar skausmas taikomas – atgrasinimo nuo nusikaltimo 

tikslais. Kodėl šios ideologijos taip palyginus lengvai pakeitė viena kitą? 

N.Christie manymu, taip yra todėl, kad, nepaisant šių paviršinių skirtumų, kur 

kas svarbesni šių dviejų mokyklų giluminiai panašumai [Christie 1992; 28]. 

Būtent dėl jų taip lengvai viena tradicija yra pakeičiama kita ir atvirkščiai. 

Abi šios tradicijos yra parankios valstybei ar kitoms valdţios struktūroms 

monopolizuoti nusikaltimų kontrolės sritį ir pateisinti teikiamą skausmą. Taigi 

pirmasis pozityvizmo (neopozityvizmo) ir klasicizmo (neoklasicizmo) 

panašumas – joms abiem būdingas manipuliacinis elementas. Pozityvistinės 

kriminologijos prielaidomis paremtos reabilitacijos ir gydymo praktikos siekė 

taip perdaryti, pagydyti ar perauklėti individą, kad jo elgesys atitiktų 

vyraujančias normas. Lygiai taip pat klasikinėje kriminologijos mokykloje 

įvardijama bendrąja prevencija siekta reguliuoti elgesį. Tik šį kartą stebinčiosios 

auditorijos. Antrasis jas vienijantis elementas – abi jos yra parankios 

moksliniams tyrimams siūlydamos mokslinių tyrimų objektus. Galima daryti 

aibę tyrimų, ieškoti naujų sprendimo būtų, kol pagaliau kuri nors iš teorijų yra 

diskredituojama ir ateina laikas antrajai. Tačiau kol vyksta tyrimai, tol tikima 

teorijų galia, tol tęsiasi jomis grįstos praktikos. 

70

Klasikinės kriminologijos patrauklumas glūdi tame, kad ją labai sunku 

sukritikuoti ir įrodyti jos neefektyvumą. Bendrosios prevencijos tikslinė grupė – 

visa visuomenė. Kokios yra baudţiamosios politikos pasekmės jai – labai sunku 

įvardinti. Per bendrąją prevenciją valstybė taiko skausmą vienam asmeniui, kad 

įbaugintų kitus. Tačiau kiek ji paveikia tuos „kitus“ sunku ir beveik neįmanoma 

ištirti. Taigi bendroji prevencija yra paranki ideologija legitimuoti valdţios 

veiksmus ir bausmių grieţtinimą. Ji nėra kvestionuojama. Ji priimama kaip 

teisinga. Bausmių netaikyti negalima antraip visuomenėje susidarys įspūdis apie 

nebaudţiamumą. Reikia pastebėti, jog būtent nebaudţiamumo ar neefektyvios 

nusikaltimų kontrolės argumentas daţniausiai naudojamas bausmių grieţtinimo 

šalininkų. 

Dar 1980 aisiais N.Christie prabilo apie dalykus, kurie dabar suvokiami kaip 

savaime suprantami. Vienas jų – nėra tiesioginės priklausomybės tarp 

nusikaltimų lygio ir kalinių lygio [Christie 1992; 33]. Ryšys tarp nusikaltimų ir 

bausmių yra netiesioginis. Šie du kintamieji sąveikauja vienas su kitu per 

daugybę įsiterpiančių veiksnių. Kitaip tariant, jeigu nusikaltimų lygis turėtų būti 

nepriklausomu kintamuoju, lemiančiu baudţiamąją politiką – priklausomąjį 

kintamąjį, tai iš tiesų taip nėra. Tai baudţiamoji politika nusikaltimų lygio 

atţvilgiu yra nepriklausomas kintamasis. Be to, dar daugiau – nusikaltimų lygis 

netgi nėra priklausomas nuo baudţiamosios politikos. Ryšys tarp jų, jeigu ir 

egzistuoja, tai tikrai netiesioginis ir ne taip lengvai paaiškinamas. Galima būtų 

mėginti vardinti daugybę veiksnių, formuojančių baudţiamąją politiką, tačiau 

N.Christie teigia, kad nusikaltimų kontrolė vykdoma vardan pačios kontrolės. Ji 

yra savo pačios tiek tikslas, tiek prieţastis [Christie 1992; 33]. 

Kaip galima būtų įrodyti šį teiginį? Dar Č.Bekarija pasisakė uţ principą, kad 

bausmės grieţtumas turi priklausyti nuo padarytos veikos pavojingumo. 

Baudţiamoji teisė tarsi nuosekliai seka šiuo principu. Įstatymų kūrėjai remiasi 

prielaida, jog sankcija turi priklausyti nuo veikos sunkumo. O veikos sunkumas 

ir pavojingumas priklauso nuo to, į kokią saugomą vertybę yra pasikėsinama. 

Tačiau kas nustato, kokios tai vertybės ir kokia yra jų hierarchija? Anot 

71

N.Christie, tai jau paliekama įstatymų leidėjų kompetencijai. Ir tai yra kritinis 

momentas: įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas atskiras veiklas, pats 

reitinguoja vertybes ir atitinkamai įtvirtina padarytos veikos pavojingumo laipsnį 

numatydamas sankciją. Taigi vertybių hierarchijos įtvirtinimas yra tikrasis 

bausmės tikslas [Christie 1992; 34]. Kitaip tariant, bausme įstatymų leidėjas 

parodo, kokius veiksmus jis labiausiai smerkia, o ne atvirkščiai. 

N.Christie ypač kritikuoja bendrosios prevencijos idealą. Ji tėra abstrakcija, 

todėl niekada iki galo neįrodoma, o ir nesukritikuojama. Čia glūdi ir jos 

patrauklumas bei funkcionalumas. Skausmo monopolininkė valstybė negali 

pripaţinti, jog baudţiamosios justicijos tikslas – skausmo suteikimas. Vietoj to ji 

deklaruoja bendrąją prevenciją. N.Christie pastebi, jog postulavus, kad skausmo 

suteikimas yra vienintelė ir neišvengiama baudimo priemonė, jis automatiškai 

nebekvestionuojamas. Kitaip tariant, niekas niekada nepasakys „karalius 

nuogas!“. Nekvestionuojant skausmo suteikimo, nesusidaro sąlygų ir 

diskusijoms, kurių metu galima būtų ieškoti kitų – alternatyvių, ne skausmu 

paremtų baudimo priemonių. 

Klasikinės kriminologijos mokyklos privalumai yra tuo pačiu ir jos yda. 

Reikia prisiminti, kad XVIII a. Č.Bekarijos siūlymai, įstatyme aiškiai apibrėţti 

nusikaltimus ir bausmes, iš esmės buvo noras panaikinti bet kokias teisėjų 

savivalės ir aristokratijos sluoksnio protekcijos galimybes. Stiprėjantis 

burţuazijos sluoksnis buvo pasipiktinęs šališku įstatymų nuostatų interpretavimu 

ir jų taikymu. Tai, ką padarė Č.Bekarija ir apskritai klasikinė mokykla – uţkirto 

kelią subjektyvumui ir įtvirtino visų lygybės prieš įstatymą principą. Tai yra šios 

mokyklos privalumas. Tačiau jis akimirksniu virsta ydingu, kadangi bet koks 

subjektyvumo uţgniauţimas reiškia, jog standartinės interpretacijos taikomos 

nestandartinėms situacijoms. Klasikinė mokykla, reikalaudama bausmių 

aiškumo ir preciziškumo, uţkirto kelią ne tik teisėjų savivalei, bet ir 

nuodugnesniam situacijos vertinimui. Visi nusiţengimų atvejai klasifikuojami 

pagal bendrąjį sąrašą ir jiems paskiriamos standartinės bausmės. Taigi N.Christie 

72

prieina išvados, kad bendroji prevencija įgavo iškreiptą prasmę. Ne tą, kurią jai 

originaliai suteikė Č.Bekarija, bet skausmo legitimavimo. 

Norvegų kriminologo manymu, klasikinėje kriminologijos mokykloje 

egzistuoja tikroji, nedeklaruojama „paslėpta programa“ [Christie 1992; 44 – 45]. 

Postuluodama neatsiejamą nusikaltimo ir bausmės ryšį, ji formuoja poţiūrį, kad 

bausmė yra nusikaltimo pasekmė. Tai nusikaltėlis uţveda tą mechanizmą 

padarydamas nusikaltimą. Egzekutorius neteisiamas. Jis tik vykdo bausmę. Taigi 

nekvestionuojamas ir pats bausmės taikymas. Tačiau nusikaltimas, pastebi 

norvegų kriminologas, kaip ir paţeidėjas/ nusikaltėlis, yra įvairių komponentų, 

aplinkybių ir veiksnių visuma. O baudimo situacija yra selektyvi – ji iš visumos 

atsirenka tik keletą komponentų ir juos nušviečia. Kitaip tariant, mato tik tai, kas 

įeina į nusikaltimo sudėtį ir kas aktualu individualizuojant bausmę. Taigi 

klasikinės mokyklos paslėpta ţinutė yra ši: „neigti legitimumą eilės alternatyvų, 

į kurias turėtų būti atkreiptas dėmesys, skiriant bausmę“ [Christie 1992; 45]. 

Kitas klasikinės mokyklos paradoksas – siūlydama baudţiamajame įstatyme 

įtvirtinti ginamas vertybes hierarchine tvarka, tuo pačiu neatsiţvelgia į jas 

baudimo metu. Bausmė arba skausmo suteikimas neturi nieko bendro su 

deklaruojama atjauta ir įsiklausymu. Anot N.Christie, „kančios pradingo 

reguliuojančių mechanizmų migloje“ [Christie 1992; 49]. 

Kyla klausimas, ar klasikinės mokyklos postuluojama visų lygybės prieš 

įstatymus automatiškai nevirsta nelygybe. Ţlugusios socialistinės sistemos įrodo, 

jog lygi visuomenė yra utopija, nes individai yra labai skirtingi. Todėl 

standartizuotų priemonių taikymas heterogeniškai visuomenei gali pasireikšti 

kaip prievarta. Atskaitos tašku pasirinkusi nusikaltimą, o ne individą ir jo visetą, 

klasikinė mokykla, įtvirtina vienodas bausmes nevienodiems individams. 

N.Christie pamėgina prilyginti sprendimų priėmimą kompiuterinėms 

programoms [Christie 1992; 53 – 57]. Nešališkumo principas reiškia, kad 

teisėjai kaip ir kompiuteriai turėtų priimti domėn visą eilę faktų (su kiekvienam 

įstatymo leidėjo jam suteiktu svoriu) ir, susumavę juos, pateikti nešališką 

sprendimą. O tai reiškia, kad bausmė gali būti paskirta ir per nuotolį, neįsigilinus 

73

į nusikaltimo visumą (nesidomint, kaip paţeidėjas gyveno, kokie jo santykiai 

buvo su auka ir aibe kitų niuansų). Tai reiškia, jog nors nešališkumo principas 

leidţia išvengti vienos blogybės – atskiro socialinio sluoksnio protegavimo – , 

jis tuo pačiu įstumia į kitą – neteisingos, neatitinkančios situacijos, bausmės 

paskyrimą. 

Skirtingai, pozityvistinė kriminologija, siūliusi individualistinį poţiūrį į 

paţeidėją, sudarė galimybes įsijausti tiek į nusikaltimo situaciją, tiek į patį 

nusiţengėlį. Todėl N.Christie teigia, kad į baudimo praktikas reikia grąţinti ne 

reabilitaciją kaip bausmę, bet bausmę derinti su reabilitacija. Skausmas negali 

būti vienintelis bausmės tikslas [Christie 1992; 48]. 

Kriminologas klausia, ar, įvertinus tiek klasikinės, tiek pozityvistinės 

mokyklos privalumus ir trūkumus, negalima būtų surasti aukso vidurio. Jo, 

manymu, teoriniame lygmenyje tai nelabai įmanoma, nes suporuoti skirtingais 

pagrindais besiremiančias mokyklas (klasikinę ir pozityvistinę), gana keblu. 

Tačiau praktikoje, pastebi jis, įmanoma derinti klasikines ir pozityvistines 

nuostatas. 

Baudţiamąją politiką N.Christie lygina su švytuokle [Christie 1992; 70 – 

71], tardamas, kad tai nuolatinis svyravimas nuo grieţtų, bendrąją prevencija 

grįstų bausmių iki pataisymo priemonių, orientuotų į reabilitaciją. Tiek 

bendrosios prevencijos, tiek reabilitacijos modelis turi savų privalumų. Kaip 

pavyzdţiui, pirmojo garantuojamas vienodas įstatymo taikymas visiems, o 

antrojo siekis kuo geriau paţinti nusikaltimo situaciją ir pačią nusiţengusiojo 

asmenybę. N.Christie teigia, jog geriausia būtų iš abiejų pozicijų surinkti tai, ką 

jos siūlo geriausia ir sukurti naują reakcijos į paţeidimus būdą. Būdą, kuriuo 

nebūtų suteikiamas skausmas arba jo būtų suteikiama kuo maţiau. 

Kriminologas sako, jog baudţiamosios justicijos yda yra ta, kad ji operuoja 

abstrakčiomis sąvokomis „nusikaltimas“ ir „bausmė“. Nusikaltimo sąvoka 

vartojama neţinomai situacijai įvardinti. Nusikaltimu pavadinamas vienintelis 

įvykis, faktas. Tačiau nepriimama domėn, kad jis turi savo priešistorę ir 

kontekstą. Iš nusikaltimo situacijos yra atrenkami tik keli faktai, kurie yra 

74

vertinami. Tik tokiu būdu nusikalstamas veikas galima standartizuoti ir joms 

taikyti standartines, skausmu pagrįstas, bausmes [Christie 1992; 80]. N.Christie 

teigia, jog tam, kad būtų kuo labiau sumaţintas skausmo teikimas, turi būti 

išpildytos 5 sąlygos: 

1. Ţinojimas 

Baudimo procese turi būti disponuojama didesniu ţinių kiekių. Kuo daugiau 

ţinoma apie situaciją, apie paţeidimo faktą ir paţeidėją, tuo maţiau reikia taikyti 

apibendrinančias sąvokas „nusikaltimas“ ir „bausmė“. Tuomet lengviau rasti 

priimtiną sprendimą. Problema glūdi tame, kad pareigūnai, atliekantys 

ikiteisminį tyrimą, yra pašaliečiai ir neţino situacijos visumos. Apie faktą jie 

sprendţia tik iš detalių. N.Christie manymu, bendruomeninių santykių 

privalumas yra tas, kad kiekvienas bendruomenės narys gerai ţino apie kitą narį. 

Taigi atomizuotą anoniminę visuomenę kriminologas siūlo pakeisti glaudţių 

tarpusavio ryšių bendruomene [Christie 1992; 81]. 

2. Galia 

Galia – tai gebėjimas priversti ţmones daryti tai, ką nori, nepriklausomai 

nuo jų pačių norų. Pagrindinis galios principas – ji taikoma per atstumą. 

Skausmas paskiriamas per atstumą, vadovaujantis aiškiomis taisyklėmis ir 

pačiais bendriausiais situacijos aprašymais. Galia bausti funkcionuoja tol, kol 

egzistuoja atstumas. Kuo artimesni ryšiai tarp baudėjo ir baudţiamojo, tuo 

sunkiau taikyti skausmą. Todėl N.Christie kaip alternatyvą siūlo į baudimo 

procesą įtraukti trečiuosius asmenis, kurie neturi galios, tačiau jie gali būti 

mediatoriais, sutaikintojais ir dialogo uţmezgėjais tarp dviejų konfliktuojančių 

pusių [Christie 1992; 83]. 

3. Paţeidţiamumas 

N.Christie manymu, klasikų siekiamas įtvirtinti nešališkumas ir 

objektyvumas yra daugiau ţalingas nei naudingas. Nešališkas, racionalus teisėjas 

neįsijaučia į situaciją ir nepriima tinkamo sprendimo. Išlaikydami atstumą, 

baudėjai yra nepaţeidţiami. Kriminologas skatina keisti šią nusistovėjusią 

situaciją ir maţinti atstumą tarp teisėjo ir paţeidėjo bei paversti teisėjus tos 

75

pačios bendruomenės nariais. Kaip pavyzdţiui, turi būti vietinė policija, kurios 

pareigūnai yra tos bendruomenės nariai, gerai įsigilinę į vietos problemas. 

Pašalietis gali neteisingai interpretuoti situaciją [Christie 1992; 85]. 

4. Abipusė priklausomybė 

Tęsdamas E.Durkheimo mintį apie visuomenės narių tarpusavio 

priklausomybės ryšius, N.Christie teigia, kad kuo didesnė priklausomybė tarp 

bendruomenės narių, tuo stipresnė socialinė kontrolė, tuo maţesnis 

baudţiamumas. Kitaip tariant, bendruomenėje, kurioje kiekvienas jos narys 

atlieka tam tikrą funkciją ir yra svarbus visam kolektyvui, yra didelis 

suinteresuotumas jį išsaugoti ir neprarasti. Todėl N.Christie skatina atkurti ir 

stiprinti tuos tarpusavio priklausomybės ryšius, didelę anonimišką visuomenę 

skaidyti į maţesnes glaudesnes bendruomenes. Didesnėse visuomenėse yra 

maţesnis solidarumas, nes vieną jos narį lengva pakeisti kitu. Taigi ir taikyti 

skausmą tokiose visuomenėse yra paprasčiau [Christie 1992; 88]. 

5. Įsitikinimų sistema 

Kriminologo manymu, sąmoningas skausmo taikymas visų pirma 

įsitikinimų problema. Tol, kol bus tikima, jog skausmo taikymas yra 

neišvengiamas ir pateisinamas, tol tokios praktikos tęsis. Kriminologo manymu, 

pirmiausia, reikia keisti mąstymą ir įsitikinimus, siekiant sumaţinti skausmą 

bausmės taikyme [Christie 1992; 90]. 

Kaip jau minėta, norvegų kriminologas baudţiamąją justicijos sistemą ypač 

kritikavo dėl to, kad ši „pavagia“ iš ţmonių jų konfliktus. Įsitvirtinęs teisingumo 

modelis – reguliuojantis. Šio modelio problematiškumas glūdi tame, kad 

konfliktuojančios pusės yra minimaliai įtraukiamos į sprendimo priėmimo 

procesą. Tai, kas geriausia aukai ir paţeidėjui, sprendţia tretieji asmenys, bet ne 

jie patys. N.Christie pastebi, kad valstybėse, kur yra silpna centrinė valdţia, 

konfliktai sprendţiami naudojant kur kas maţiau jėgos ir represijų. Be to, pastebi 

jis, konfliktas nebūtinai turi būti išspręstas [Christie 1992; 92]. Konflikto 

išsprendimui gali būti priešpastatyta konflikto vadyba. Postmodernioje 

visuomenėje ypač išaugusi vadybos reikšmė. Taigi konfliktus galima išspręsti, 

76

et lygiai taip pat galima su jais ir susigyventi. N.Christie manymu, kur kas 

svarbiau akcentuoti ne konflikto išsprendimą, bet patį elgesį jo metu ar 

dalyvavimą konflikte (angl. „conflict handling“). Tokiu atveju dėmesys 

sutelkiamas ne ties rezultatu, o ties veiksmu. Dalyvavimas konflikte abiems 

pusėms gali būti kur kas svarbesnis nei jo sprendimas. 

Konfliktai patys savaime nėra blogas dalykas. Jie turi savo vertę. Problema 

tik ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje kyla pavojus juos prarasti. Juos nusisavina 

ar tiesiog pavagia valstybė. Nusikaltimo auka praranda dvigubai. Pirmą kartą, 

kai ją nuskriaudţia paţeidėjas, antrą kartą, kai valstybė atima galimybę dalyvauti 

savo konflikte. Tą valstybės vagystę atlieka profesionalai. Konfliktai, anot 

N.Christie, tampa nuosavybe („conflicts as property“). Dalyvaujančio 

teisingumo atveju, abi konfliktuojančios pusės galėtų aktyviai dalyvauti savo 

konflikto sprendime ir išsiaiškinti savo vertybes ir prioritetus. Taigi čia 

svarbiausia – dalyvavimas. Tačiau neoklasikinis teisingumo poţiūris a priori 

įtvirtina vertybių sąrašą ir jų hierarchiją. Šiame teisingumo modelyje skausmas 

naudojamas kaip komunikavimo kalba. 

Taigi N.Christie siūlo dalyvaujančio teisingumo viziją, kur teisingumo 

jausmas pasiekiamas ne per skausmo suteikimą, bet per interakcija ir 

dalyvavimą. 

I.2.3.1 Nils Christie apie nusikaltimų kontrolės pramonę 

Šiuolaikinėje postmodernioje visuomenėje viena grieţčiausių bausmių yra 

laisvės atėmimas. Ji realizuojama per įkalinimą. Ir nors, kaip jau minėta, laisvės 

atėmimas yra palyginus jauna, XIXa atsiradusi ir modernybėje įsitvirtinusi 

bausmė, XX – XXI a. ji yra visų valstybių bausmių sistemoje. Kritinių 

kriminologų nuomonė dėl laisvės atėmimo bausmės tikslų ir kalėjimų paskirties 

aiškiai skiriasi nuo ortodoksinės kriminologijos pasekėjų. 

Dar kartą galima priminti, kad ortodoksinė kriminologija iš esmės 

nekvestionuoja pačios baudţiamosios justicijos ir jos institutų, bet mėgina 

spręsti jų efektyvumo problemas. Todėl šios kriminologijos šalininkai, 

77

emdamiesi klasikinės ar pozityvistinės paradigmų, ar jų pagrindu 

susiformavusių mokyklų bei teorijų prielaidomis, nekvestionuoja ir paties 

kalėjimo egzistavimo. Pagrindinė problema, kurią jie įţvelgia – tai šios 

įkalinimo bausmės taikymo efektyvumas. Jeigu anksčiau (XIXa. pab. – 

XXa. pr.) dar buvo manoma, jog kalėjimas gali atlikti resocializacijos funkciją, 

tai dabar atvirai pripaţįstama, jog pagrindinės įkalinimo funkcijos yra paţeidėjo 

izoliacija ir visuomenės apsauga nuo pavojingų nusikaltėlių. Bendrosios 

prevencijos šalininkai mano, kad kalėjimu taip pat galima įbauginti potencialius 

nusikaltėlius. Tačiau, taip aiškinant kalėjimo tikslus, jiems tenka atsakyti ir į 

kitus klausimus. Ar įkalinimas dar labiau nepastūmės paţeidėjo į nusikalstamą 

veiklą? Kaip bus apsaugota visuomenė, kai paţeidėjai išeis iš įkalinimo įstaigų? 

Ką daryti, jei nusikaltimų padaroma daugiau ir „pavojingų visuomenei“ asmenų 

yra daugiau nei vietų įkalinimo įstaigose? Kokiu pagrindu valstybė ir visuomenė 

turėtų prisiimti sau ekonominę naštą išlaikydama kalinius? Kaip pasiekti to, kad 

visuomenės nariai nenorėtų daryti nusikaltimų? Tai tik dalis klausimų, keliamų 

ortodoksinės kriminologijos atstovų. Šių problemų sprendimai, ţvelgiant į 

atskirų šalių baudţiamąją praktiką, gali būti įvairūs. Pavyzdţiui, siekiant 

sumaţinti ekonominę naštą valstybei, nusikaltimų kontrolės sektorių galima 

privatizuoti. Tai iliustruoja Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdţiai. Siekiant dar 

labiau įbauginti visuomenę, galima daţniau taikyti laisvės atėmimo bausmes. 

Kontrargumentuojant, jog kalėjimas nepataiso paţeidėjo, galima atsakyti, kad 

bent kurį laiką jis uţtikrina visuomenės saugumą ir pan. Tačiau pagrindinė tokių 

ortodoksinės kriminologijos diskusijų mintis yra ta, kad laisvės atėmimo 

bausmės – įkalinimo atsisakyti negalima. Kalėjimus galima reformuoti ir 

tobulinti taip, kad jie veiktų dar efektyviau. Jeigu reikia, gal net didinti jų 

skaičių, bet neatsisakyti. 

Kritiniai kriminologai laikosi kitokios nuomonės. Tęsdami M.Foucault 

pradėtą diskusiją, jie nelaiko laisvės atėmimo bausmės duotybe. Skirtingai jie 

klausia, koks yra tikrasis įkalinimo tikslas ir kodėl laisvės atėmimas taip paplito 

78

XXa. Nagrinėjant sociologiškai, kritiniai kriminologai aiškinasi, kokią latentinę 

funkciją kalėjimas atlieka XX-XXIa. visuomenėje. 

Laisvės atėmimo ir įkalinimo problematiką vienu ar kitu aspektu yra 

nagrinėję daugelis kritinių kriminologų bei sociologų. Pavyzdţiui: L.Hulsmanas, 

T.Mathiessenas, S.Cohenas, Z.Baumanas, R.Dahrendorfas, L.Dobroszyckis, 

D.Garlandas, J.Gilinskis ir kiti. Jų darbai įvairūs, juose analizuojami skirtingi 

įkalinimo aspektai. Siekiant iliustruoti kritinių kriminologų poţiūrį į laisvės 

atėmimo bausmę ir kalėjimus, galima paanalizuoti jau klasikiniu tapusį to paties 

aukščiau aptartojo norvegų kriminologo Nils Christie kūrinį „Nusikaltimų 

kontrolė kaip pramonė“ (1993). Šiame darbe jis laisvės atėmimą ir visą 

įkalinimo sistemą, per kurį ši bausmė įgyvendinama, prilygina stambiajai 

pramonei. Pagrindinė mintis, kurią išsako kriminologas: įkalinimą galima plėsti 

iki begalybės, nes visuomenėje yra neišsemiami resursai šiai pramonei vystyti. 

Tai – nusikaltimai. Jis teigia, jog nėra jokių natūralių ar optimalių ribų, iki kurių 

ši pramonė gali plėstis [Christie, 1999, 25]. Kalėjimų kontingento dydţio 

problema yra normatyvinė. Pati visuomenė turi pasirinkti, koks kalinių skaičius 

valstybėje yra priimtinas. O tai jau yra ne techninis, bet moralinis klausimas. 

Kritikuodamas ortodoksinės kriminologijos prielaidas, N.Christie parodo, 

jog nėra tiesioginės priklausomybės tarp nusikaltimų lygio ir įkalintųjų skaičiaus 

šalyje. Jis pastebi, jog „reaktyvi mąstymo paradigma“ tik maskuoja aukštą 

įkalinimo lygį [Christie, 1999, 27]. (Panašiai kaip klasikinė mokykla, ji teigia, 

kad neva paţeidėjas nusikalsdamas pats viską pradeda, o valstybė jį bausdama – 

tik reaguoja.) Iš to kriminologas daro kitą išvadą: laisvės atėmimo bausmių 

taikymas ir įkalinimo lygis yra valstybės pasirinkimo reikalas, bet ne 

nusikaltimų lygio pasekmė. 

Tad kodėl XXa., ypač antroje jos pusėje pasaulyje iškilo tokios valstybės 

kaip JAV ir Rusija (ar buvusi Tarybų Sąjunga), kurioje kalinių skaičius taip 

dramatiškai išaugo? Jeigu to prieţastis ne staiga išaugęs nusikalimų skaičius 

(bent jau nedidesnis nei kitose nuosaikią politiką vykdančiose valstybėse), tai 

kas tada? Šioje vietoje kriminologas atkreipia dėmesį į pačią visuomenę. 

79

Modernizacija kartu su paţanga ir ekonominiu augimu pagimdė ir dvi 

pagrindines problemas: netolygų turto paskirstymą ir ribotą apmokamų darbo 

vietų skaičių [Christie, 1999, 15]. Tokioje visuomenėje neišvengiamai susidaro 

grupė ar sluoksnis ţmonių, kurie pralaimi ir atsiduria visuomenės stratifikacijos 

sistemos dugne. Pralaimi, tačiau neišnyksta. Jie gyvena toje pačioje 

visuomenėje. Šis ţemiausias socialinis sluoksnis – bedarbiai, vargšai, 

narkomanai ir pan. – ilgainiui pradeda kelti problemas: nuo smulkių deviacijų ir 

nusiţengimų iki rimtų nusikaltimų. Arba tiesiog jie yra problema patys savaime, 

nes yra potencialus neramumų šaltinis. Su šia visuomenės grupe reikia kaţkaip 

elgtis. Blogiausiu atveju, tiesiog eliminuoti iš visuomenės, geriausiu – paversti 

naudingais. Įkalinimas yra optimaliausias būdas abiem atvejais. Jau vien dėl to, 

kad kalėjime, kaip teigia M.Foucault, uţtikrinama totali kontrolė. 

N.Christie klausia, kodėl įkalinimo bumas pasireiškė būtent modernioje 

visuomenėje. Ir pats sau atsako, kad tai lėmė bendruomeninių santykių iširimas, 

o drauge ir neformalios socialinės kontrolės susilpnėjimas [Christie, 1999, 25]. 

Ankstesnėse visuomenėse, anot kriminologo, konformizmą uţtikrino arba Dievo 

bausmės baimė, taigi socialinės kontrolės funkciją atliko religija, arba maţos 

bendruomenės narių reakcijos į deviantinį elgesį. Individas jautė stiprią 

tiesioginę socialinę kontrolę. Tai uţtikrino didesnį ar maţesnį konformizmo lygį. 

Tiksliau, daugiau nusiţengimų buvo išsprendţiami lokaliose bendruomenėse ir 

tik nedidelė dalis patekdavo į valstybės institucijų kompetenciją. Tik nedidelė 

dalis deviacijų buvo įvardijami „nusikaltimais“. Modernybėje nedideles lokalias 

kaimo bendruomenes pakeitė plati dinamiška ir susvetimėjusi miesto visuomenė. 

Modernus gyvenimo būdas išardė betarpiškus santykius tarp ţmonių. Viso to 

pasekmė – išnykusi neformali socialinė kontrolė, kuri, anot N.Christie, kaip 

„natūralios uţkardos“ sulaikydavo ir susitvarkydavo su didele dalimi 

nusiţengimų anksčiau. Kaip teigia pats autorius, tai buvo visuomenės, „kur nėra 

tendencijos veiksmus traktuoti kaip nusikaltimus, kur daugumai nusiţengimų 

kelią uţkerta visa matanti Dievo akis, kaimynų landumas ar situacijos 

neparankumas, ten teisė susišluoja tik likučius. Teisė čia surenka tik tai, kas 

80

praslydo pro pirmąją kontrolės liniją, kas į save atkreipė valdţios dėmesį.“ 

[Christie, 1999, 25]. 

Skirtingai, modernioje visuomenėje praktiškai visi nusiţengimai tampa 

valstybinių institucijų reguliavimo sritimi. Dabar baudţiamosios justicijos 

sistema turi dirbti ne su „likučiais“, bet jai perleidţiami visi nusiţengimai. Tiesa, 

ji nėra pajėgi apimti visas deviacijas iš karto, todėl atsirenka. Tuo ir pasireiškia 

kriminalizacijos proceso selektyvumas. Tačiau kritinis momentas čia yra tas, kad 

ši sistema niekada nepritruks tos „ţaliavos“, kurią galėtų įvardinti 

„nusikaltimais“. Anot kriminologo, šiuolaikinė visuomenė disponuoja 

„neišsemiamu rezervu veiksmų“, kurie gali būti traktuojami kaip nusikaltimai. 

Todėl iš esmės nėra jokios optimalios ribos, iki kurios galėtų plėstis kalėjimų 

tinklas. Nusikaltimų kontrolės rinka niekada nebus išsemta. 

Kas lemia tokią nusikaltimų pramonės sėkmę? Pirmiausia, ji gamina visais 

laikais paklausią prekę – visuomenės saugumą. Antra, ji yra ekologiška: jokios 

taršos aplinkai, jokių atliekų [Christie, 1999, 15]. Trečia, ji gali duoti pelną per 

nemokamą kalinių darbą ar pačių kalėjimų plėtrą. N.Christie šiuolaikinis 

įkalinimas yra ne kas kita, bet įteisinta vergovė. Nemokamą vergų darbą pakeitė 

nemokamas kalinių darbas. Be to, kalėjimų statyba, jų infrastruktūros plėtra, 

įvairios paslaugos įkalinimo įstaigoms (nuo maitinimo iki mirties bausmės 

įvykdymo) gali būti komercializuotos. Tragikomiškas autoriaus pastebėjimas, 

jog atsiranda tokios pareigos kaip „kairiosios kojos specialistas“ (asmuo, kuris, 

vykdant mirties bausmę, atsakingas uţ kairiosios kojos pritvirtinimą), rodo, kaip 

racionalizuojama baudimo – skausmo seikėjimo – procedūra [Christie, 1999, 

95]. 

Tačiau ne visos civilizuotos ir ekonomiškai išsivysčiusios modernios 

valstybės pasekė JAV ir Rusijos pavyzdţiu. Vakarų Europos ir Skandinavijos 

valstybėse įvykdoma ne ką maţiau nusikaltimų nei minėtose. Nepaisant to, šiose 

valstybėse kalinių yra kur kas maţiau. Šis faktas įrodo, jog aukštas įkalinimo 

lygis – tai pasirinkimo klausimas. Įkalinimo lygį lemia laisvės atėmimo terminai, 

o taip pat tai, kiek apskritai yra vietų įkalinimo įstaigose. Galimi du kraštutiniai 

81

atvejai: ilgi laisvės atėmimo terminai, perpildytos kalėjimų kameros ir, jeigu 

reikia, dar labiau plečiamas kalėjimų tinklas. Tai būdinga represyvioms baudimo 

valstybėms. Kitas – skandinaviškasis variantas: trumpi laisvės atėmimo terminai 

ir ne infrastruktūros pritaikymas prie nuteistųjų skaičiaus, bet atvirkščiai: 

nuteistieji turi palaukti, kol jiems ateis eilė atlikti bausmę. Kaliniai laikomi 

sąlygose, kurios neţeidţia jų orumo. Nauji kalėjimai taip pat nestatomi. Toks 

elgesys lemia nedidelį įkalinimo lygį valstybėje. 

N.Christie neneigia pačių kalėjimų reikalingumo. Paţeidėjai turi būti 

nubausti, jie turi išpirkti savo kaltę. Jis tik kelia klausimą, kiek visuomenė gali 

turėti kalinių. Čia pat pateikia abolicionistinį atsakymą – šias ribas turi nustatyti 

ji pati. Nėra objektyvaus kriterijaus, kuris nustatytų bausmių tinkamumą – jas 

lemia visuomenės kultūra. Juk buvo visuomenių ir epochų, kai kūno kankinimai 

laikyti priimtinais. Savo kritinėmis mintimis N.Christie kviečia pasipriešinti 

visuotiniam racionalizacijos ir komercializacijos procesui. Anot jo, kalėjimai turi 

tarnauti kaip bausmių vykdymo institucijos, o ne pramonė. Bausmė neturi 

paţeisti ţmogaus orumo, nepaversti jo nusikaltimų kontrolės ţaliava. 

Taigi, anot N.Christie, šiuolaikinė baudţiamosios justicijos sistema yra 

problema pati savaime. Ar gali situacija keistis? Į šį klausimą, remiantis 

autoriaus argumentais, galima atsakyti dvejopai: ir „taip“, ir „ne“. 

Atsakymas „taip“ geriausiai pagrindţiamas unikaliu Suomijos pavyzdţiu. 

Ši valstybė, buvusi didţiosios kaimynės – Tarybų Sąjungos – įtakoje, ilgą laiką 

vykdė į kaimynės panašią baudţiamąją politiką: ilgi laisvės atėmimo terminai, 

daţnas pačios bausmės taikymas lėmė aukštą įkalinimo lygį. Tačiau nuo 1965 

ųjų situacija pradėjo keistis ir 1990 m. įkalinimo lygis nukrito iki kitų 

Skandinavijos šalių lygio. Tai lėmė keli veiksniai. Visų pirma, visos 

nordiškosios šalys, tarp jų ir Suomija, yra ekspertiškai orientuotos. O pastaroji 

laikoma labiausiai orientuota į ekspertų valdymo modelį. Antra, nusikaltimų 

kontrolė niekada nebuvo lemiamas Suomijos rinkimų kampanijos klausimas 

[Christie, 1999, 46-50]. Todėl įkalinimo lygio sumaţinimas buvo valingas ir 

sąmoningas mokslininkų, kalėjimų administracijos, politikų sprendimas. Taigi 

82

tai įmanoma, jeigu valstybėje baudţiamąją politiką formuoja ekspertai, o ne į 

visuomenės nuomonę orientuoti politikai. Kaip pavyzdţiai gali būti minimi tiek 

Norvegijos, tiek Švedijos, tiek Olandijos atvejai. Kad laisvės atėmimu nubausti 

galėtų laukti eilėje atlikti bausmę atrodo neįtikėtina. Tačiau tai įmanoma. Kad tai 

būtų įmanoma ir kitose valstybėse, pirmiausia reikia paprasto ţmogiško (net ne 

mokslinio) supratimo, kad negalima industrializuoti ir komercializmuoti visko – 

net ţmonių nelaimių. Bausmė turi išlikti pataisymo ir pagalbos priemone, bet ne 

tapti pramonės šaka. Kitaip tariant, visuomenė turi priimti moralinį, bet ne 

racionalų sprendimą. 

Antra vertus, istorija mena atvejus, kai buvo nukrypta į kitą kraštutinumą: 

hitlerinės Vokietijos vykdytas holokaustas ir stalininės Rusijos gulagų sistema. 

Remdamasis sociologo Z.Baumano mintimis, N.Christie teigia, kad tai buvo ne 

ligoto proto ar iškrypusios sąmonės padarinys, bet natūrali industrializacijos, 

modernizacijos, racionalizacijos, imperializmo, paremto natūralia atranka, 

išraiška. Anot jo, koncentracijos stovykla buvo ne kas kita, bet industrializacijos 

produktas. Vienas iš daugelio produktų, kuriuos teikia tam tikra mąstymo 

paradigma, socialinė organizacija ir turimos technologinės priemonės [Christie, 

1999, 153]. Šiuo metu kalėjimų sistema JAV juda ta pačia linkme. Egzistuoja 

gana išvystyta nusikaltimų kontrolės pramonė. 

Tačiau norvegų kriminologo kritinė pozicija yra tokia: „Reikiamo skausmo 

kiekio klausimas yra ne utilitarinių sumetimų, efektyvumo ar nusikalstamumo 

kontrolės klausimas. Tai yra kultūros klausimas.“ [Christie, 1999, 170]. Taip jis 

kviečia atsiriboti nuo normatyvinių sprendimų ir tapti labiau vertybiškai 

orientuotais ir įsijaučiančiais: „Man atrodo, kad neteisinga laikyti 2500 ţmonių 

kalėjimuose. Esame laisvi spręsti, koks teikiamo skausmo lygmuo mums 

priimtinas. Nėra jokių gairių, išskyrus vertybines.“ [Christie, 1999, 171]. Ši 

N.Christie mintis atspindi kritinių kriminologų poziciją kalėjimų atţvilgiu, kad 

baudţiamosios politikos kryptys ir pobūdis, šiame kontekste ir įkalinimo mastai, 

nėra apriorinė duotybė. Tai visuomenės, jos narių moralinio pasirinkimo 

klausimas. 

83

Taigi pozityvistinis ir kriminologinis diskursai apie bausmę iš pirmo 

ţvilgsnio atrodo kaip nepaliaujama šių mokyklų konfrontacija. Todėl kyla 

logiškas klausimas, ar gali būti suderinti šie du poţiūriai. Ar visgi, ieškant 

baudţiamosios politikos ir praktikos teorinių pagrindų, reikia pasirinkti vieną 

kurį iš jų. Šiuolaikinio JAV sociologo ir penologo Davido Garlando darbai 

liudija, kad įmanoma integruoti šias dvi mokyklas, aiškinant bausmės institutą. 

84

I.3. Davido Garlando „kontrolės kultūros“ samprata vėlyvojo modernizmo 

visuomenėje 

Klaidinga būtų bausmę suvokti tik kaip nuo nieko nepriklausančią 

baudţiamąją praktiką, vykdomą įgyvendinant politikų valią ar mokslininkų 

rekomendacijas. Bausmė yra socialinis institutas, turintis socialinę ir kultūrinę 

reikšmę. Tokios nuomonės laikosi JAV sociologas ir penologas Deividas 

Garlandas savo socialinėje bausmės teorijoje. Jo darbų trilogija: „Bausmė ir 

gerovė“ (Punishment and welfare, 1985), „Bausmė ir moderni visuomenė“ 

(Punishment and modern society, 1990) ir „Kontrolės kultūra: nusikaltimai ir 

socialinė tvarka šiuolaikinėje visuomenėje“ (The culture of control: crime and 

social order in contemporary society, 2001), leidţia mokslininkui parodyti ne tik, 

kaip bausmę formuoja istoriniai ir kultūriniai veiksniai, bet ir kaip pati bausmė 

formuoja savo socialinę aplinką. Bausmės apibrėţimo nepateikia, nes, anot jo, ji 

negali turėti kaţkokio vieno trumpo ir aiškaus. D.Garlando teorija ypatinga tuo, 

kad joje, integruojant kelių sociologijos klasikų bausmės koncepcijas, mėginama 

pateikti holistinį bausmės vaizdą. Panaudodamas E.Durkheimo sociologijos 

metodo taisykles, D.Garlandas aiškina bausmę kaip socialinį faktą remdamasis 

kitais faktais. O M.Foucault „disciplinarinės visuomenės“ samprata jam leidţia 

paaiškinti baudţiamosios politikos „reabilitacinį projektą“, vyravusį XXa. 

pirmoje pusėje. Svarbiausias paties D.Garlando indėlis į bausmės studijas – 

sociologinis/ kultūrinis poţiūris į bausmės institutą. Nors nesiūlydamas aiškaus 

apibrėţimo, bausmę jis įvardijo kaip „nusikaltimų kontrolės kompleksą“ – 

socialinių institucijų kompleksą, kuris paveikia socialinius ryšius ir kultūrines 

reikšmes [Garland 1990; 21]. D.Garlando darbai – tai mėginimai apjungti iš 

paţiūros nesuderinamus pozityvistinį ir kritinį poţiūrius į bausmę. Savo 

sintetinėje bausmės teorijoje JAV sociologas parodo, jog tai įmanoma, ir 

pozityvistinė bei kritinė kriminologija gali būti naudojamos lygiagrečiai to paties 

socialinio instituto – bausmės – aiškinimui. 

85

I.3.1. D.Garlando bausmės teorija 

D.Garlando bausmės teorijos sociologiškumas glūdi tame, kad jis 

analizuoja bausmę parodydamas jos funkcijas visuomenėje ir nusakydamas jos 

prieţastinius ryšius su kitais socialiniais faktais. Savo veikaluose penologas 

teigia, jog nusikaltimų kontrolės tendencijos ir paties nusikaltimo problemos 

suvokimas susiję su esminiais struktūriniais pokyčiais šiuolaikinėje vėlyvojo 

modernizmo (nuo XXa. vidurio iki dabar) kultūroje, politikoje ir ekonomikoje. 

Norint suprasti, kodėl ir kaip keičiasi poţiūris į nusikaltimus ir baudţiamoji 

politika, reikia stebėti, kas vyksta pačioje visuomenėje ir ieškoti reiškinių 

tarpusavio ryšių. Tokį analizės būdą jis perėmė iš E.Durkheimo. 

D.Garlandas parodė, kaip pokyčiai Jungtinių Amerikos Valstijų ir 

Didţiosios Britanijos socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime 

XXa. viduryje lėmė staigų nusikaltimų skaičiaus augimą. Kitaip tariant, vieni 

socialiniai faktai (priemiesčių augimas, vartotojiškumo didėjimas, namų ūkio 

struktūros pokyčiai, vis didesnis moterų ir vyrų įsijungimas į darbo rinką) 

nulėmė kito socialinio fakto (aukšto nusikaltimų lygio) atsiradimą [Garland 

2002; 81 – 89]. Tačiau sociologinio metodo taisykles galima taikyti ne tik 

nusikaltimų, bet ir baudţiamosios politikos aiškinimui. Baudţiamoji politika taip 

pat yra nulemta kitų socialinių faktų. Savo veikale „Kontrolės kultūra“ 

penologas išskiria du laikotarpius Jungtinėse Amerikos valstijose ir Didţiojoje 

Britanijoje: iki ir po 1970– ųjų. Šie metai ypatingi tuo, kad po jų iki tol 

egzistavusi nuosaiki gerovės (welfare) baudţiamoji politika, paremta 

reabilitacijos (pataisymo) principu, buvo pakeista į grieţtą, ekspresyvią 

neokonservatyvią baudţiamąją politiką, paremtą retribucijos ir deteracijos 

(atpildo ir įbauginimo) principais [Garland 2002; 96 – 102]. Nuosaikiąją XXa. 

pirmoje pusėje vyravusią baudţiamąją politiką D.Garlandas siejo su keletu kitų 

socialinių faktų: nedideliu nusikaltimų skaičiumi; visuomenės nuosaikia reakcija 

į nusikaltėlius dėl nedidelės tikimybės tapti nusikaltimo auka; aukštu socialinės 

gerovės lygiu. Skirtingai, grieţtą retribucinę politiką (R.Reagano – JAV ir 

M.Thatcher – Britanijoje) jis aiškino aukštu nusikaltimų skaičiumi, didele 

86

nusikaltimų baime visuomenėje, neveiksmingomis nusikaltimų kontrolės 

priemonėmis. Esminis šios politikos bruoţas, kurį D.Garlandas vertina kaip 

ydingą, tai siekis grieţtomis bausmėmis išspręsti nusikaltimų problemą, 

neįvertinant pasikeitusių socialinių sąlygų, kurios ją sukėlė. 

D.Garlandas siūlo liautis suvokti bausmę kaip autonomišką ir 

nepriklausomą realybę, kuri egzistuoja atsietai nuo visuomenės ir yra tik uţdaro 

ekspertų rato kompetencijos sritis. Aiškindamas „reabilitacinio projekto“, 

paremto ekspertų galia, XXa. viduryje ţlugimą, jis teigia, jog ir anksčiau 

korekcinės ir reabilitacinės praktikos nebuvo efektyvios nusikaltimų kontrolės ir 

prevencijos priemonės [Garland 2002; 55]. Apie 1970 uosius pradėjo sklandyti 

frazė „niekas neveikia“ 9 (angl. „nothing works“). Ji buvo kaip šūkis tų, kurie 

oponavo iki tol egzistavusioms reabilitacinėms praktikoms ir pasisakė uţ 

retribucinę ir įbauginimo politiką. Autoriai: D.Liptonas, R.Martinsonas ir 

J.Wilksas, apţvelgę visus 1945–1967 vykdytų reabilitacinių programų 

rezultatus, priėjo išvados ir viešai pareiškė, kad visos reabilitacinės programos, 

su keliomis išimtimis, neturėjo jokio teigiamo poveikio recidyvizmo 

sumaţinimui 10 . Reabilitacinio projekto nesėkmė galutinai išryškėjo išaugus 

nusikaltimų skaičiui. Tai dar akivaizdţiau parodė, jog baudţiamoji politika, 

jeigu ji suvokiama vien tik kaip penologinių praktikų visuma, yra bevaisė. 

Baudţiamosios politikos taip pat negalima aiškinti vien tik kaip tiesioginės 

reakcijos į kriminogeninę padėtį. 

D.Garlandas, remdamasis kitais socialiniais faktais, paaiškina, kaip 

konkrečiame istoriniame laike susiformuoja, prigyja ir įsitvirtina tam tikros 

bausmės formos (įkalinimas, korekcinės praktikos ir pan.). „Reabilitacinio 

modelio“ iškilimą ir įsitvirtinimą XXa. pradţioje baudţiamojoje politikoje jis 

9 Frazė „niekas neveikia“ (angl. nothing works) pirmą kartą buvo pavartota 1970 aisiais. Ja buvo 

apibūdintas reabilitacija ir pataisymu pagrįsto korekcinio projekto nusikaltimų kontrolės srityje ţlugimas. 

Pirmiausia išaiškėjo kalėjimuose vykdomų pataisymo programų neefektyvumas, o tai paskatino įdėmiau 

paţvelgti į kitas, korekcionalistines nusikaltimų kontrolės praktikas. Paaiškėjo, jog jos maţai ar visai 

neefektyvios. Todėl 7- 8 dešimtmetyje įsivyravo nepasitikėjimo ir nusivylimo nuotaikos, kalbant tiek 

apie individualią reabilitaciją ir pataisymą, tiek apie platesnes socialinės pagalbos programas. „Niekas 

neveikia“ – trumpai apibūdina šį mąstymo apie korekcionalizmą ir jausenos būdą. 

10 Informacijos šaltinis: http://sociologyindex.com/nothing_works.htm 

87

aiškina tuo, kad ţemas nusikaltimų lygis nekėlė baimės tapti nusikaltimų auka, o 

tai leido susiformuoti globėjiškam poţiūriui į nusikaltėlį, kuriam reikia padėti, o 

ne bausti [Garland 2002; 48]. Valstybės skiriamos lėšos jų korekcijai ir 

resocializacijai buvo pateisinamos pačių visuomenės narių. Po 1970 – ųjų, kilus 

ekonominei krizei, didėjant socialinei diferenciacijai, įvykus kitiems 

socialiniams pokyčiams, išaugo ir nusikaltimų skaičius. Tokioje situacijoje, kai 

visuomenės nariai pradėjo jausti nusikaltimų baimę (ne be masiškai prieinamų 

ţiniasklaidos priemonių pagalbos – dar vienas naujas socialinis faktas), 

korekcinį/ reabilitacinį baudimo modelį, paremtą uţuojauta, pakeitė atpildu 

grįsta grieţta retribucinė baudţiamoji politika. Prarastas pasitikėjimas 

reabilitaciniu idealu iš naujo atgaivino kalėjimo idėją. Tik šį kartą įkalinimas 

siejamas ne su naiviu lūkesčiu perauklėti paţeidėją, bet su siekiu jį nubausti, 

atkeršyti, izoliuoti nuo visuomenės. Nusikaltėlis dabar ne tas, kurio reikia 

gailėtis, bet tas, kuris turi atsakyti uţ savo racionaliai suvoktą ir padarytą 

nusikaltimą. 

D.Garlandas kaip ir E.Durkheimas naudoja panašų – prieţastinį socialinių 

faktų aiškinimo būdą. Čia reikia priminti, kad pozityvistinės teorijos (tokia savo 

atsiradimo pradţioje buvo ir sociologija) paprastai naudoja iš gamtos mokslų 

pasiskolintą evoliucinį aiškinimą. Jis remiasi principu, jog iš vienos vystymosi 

pakopos nuosekliai plaukia kita – dar paţangesnė ir tobulesnė (labiau 

išsivysčiusi rūšis ir pan.). Tačiau E.Durkheimo pasiūlytas prieţastinis aiškinimas 

netapatus evoliuciniam ir yra paremtas kiek kitais principais. Tai nėra 

parodymas, kas chronologiškai po ko seka ir kokia pasekmė išplaukia iš 

prieţasties. Prieţastinis aiškinimas – tai yra parodymas, jog du ar keli faktai 

egzistuoja tuo pačiu metu ir lemia vienas kitą. „Sociologijos metodo taisyklėse“ 

E.Durkheimas teigė, kad norint uţčiuopti prieţastinį ryšį tarp reiškinių/ faktų, 

reikia klausti, ar šis socialinis faktas egzistuotų, jeigu tuo pat metu nebūtų kitų 

faktų. Kokios yra būtinos šio fakto egzistavimo sąlygos [Durkheim 2001; 98 - 

126]? 

88

Tokį aiškinimą taiko ir D.Garlandas. Jis teigia, jog, evoliuciniu poţiūriu, 

grieţta baudţiamoji politika yra anachronizmas, nes ji būdinga ankstesniems 

ikimoderniems laikams. Tačiau pasitelkiant prieţastinį aiškinimą, matyti, jog ji 

yra logiškas susiklosčiusių sąlygų padarinys. Jo manymu, yra normalu, kad po 

1970 baudţiamoji politika orientuojasi į atpildą. Išaugęs nusikaltimų skaičius, 

desperacijos jausmas, jog „niekas neveikia“, ir visuomenės spaudimas imtis 

priemonių paskatino grieţtus valdţios veiksmus. Lygiagrečiai formavosi 

kontrolės kultūra. Kontrolės kultūroje pilietinė visuomenė savo iniciatyva 

perėmė iš valstybės nusikaltimų kontrolės funkciją, nes saugumo uţtikrinimas 

tapo daugiau politikų deklaruojamu paţadu nei realiu faktu. 

D.Garlandas savo darbais taip pat tęsia kritinę tradiciją, kai kur 

perimdamas ir savaip pritaikydamas M.Foucault mintis. Nors, skirtingai nei 

prancūzų mąstytojas, jis tiesiogiai nekalba apie galią, tačiau jo darbuose ji 

svarbi. Aptardamas nuo XXa. pradţios iki 1970 – ųjų JAV ir Britanijoje 

vyravusią gerovės valstybės bausmių politiką, penologas atkreipia dėmesį, jog iš 

paţiūros nuosaiki, globojanti ir reabilitacija bei korekcija pagrįsta sistema, buvo 

sukaupusi didelę galią. Visa baudţiamoji justicija vadovavosi savo vidine logika. 

Ši logika suponavo, jog yra iš anksto ţinomi ir aiškūs kriterijai, pagal kuriuos 

vieną ar kitą asmenį galima įvardinti nusikaltėliu, o jo poelgį nusikaltimu. Ši 

logika – tai uţdaros kriminalinės justicijos filosofija, kuri nekvestionavo paties 

įstatymo ir jo galios kriminalizuoti ištisas visuomenės grupes [Garland 2002; 4]. 

Panašiai veikė ne tik kriminalinės justicijos sistema, bet ir kitos 

normalizuojančios institucijos: mokyklos, psichiatrinės ligoninės, kariuomenės ir 

t.t. Normalizuojančios praktikos ir ekspertų galia – tai skiriamieji reabilitacinio 

modelio bruoţai. Gerovės valstybės kriminalinės justicijos sistemoje buvo 

išskirtinė grupė, kuri buvo sukaupusi ţinias apie nusikaltimus padariusius 

asmenis ir tai suteikė jiems galią priimti sprendimus. Tai kriminalinės justicijos 

ekspertai. Jie turėjo lygiai tokią pat neribotą ir nekvestionuojamą galią kaip ir 

viduramţiais suverenas – valdovas. Teisininkai, psichiatrai, socialiniai 

darbuotojai ir kt. skirstė ţmones į normalius ir nenormalius. Jų kompetencijoje 

89

uvo ir bausmių parinkimas: kokią bausmę paskirti, pratęsti ar sutrumpinti 

įkalinimo laiką, pakeisti reabilitacijos programomis – apie tai sprendė jie. 

Tačiau XXa. viduryje susvyravo pasitikėjimas ekspertais ir jie pradėjo 

prarasti savo galią. Tokia situacija susidarė Vakarų Europoje bei JAV, staiga 

išaugus nusikaltimų skaičiui. Tuo metu mokslininkai ir tyrėjai atkreipė dėmesį į 

pačios kriminalinės justicijos funkcionavimo principus. Tyrimų rezultatai 

atskleidė uţ globos ir pagalbos bei reabilitacijos ideologijos slypinčią neribotą 

savavališką ekspertų galią. Galią, kuri skirsto į normalius ir nenormalius, 

sprendţia bausmės klausimus ir apskritai lemia ţmonių likimus [Garland 2002; 

30]. 

D.Garlandas kaip ir M.Foucault, pastebėjo, jog įkalinimas iš tiesų atlieka 

visai kitas nei deklaruojamas funkcijas. Jis atkreipė dėmesį, kad po 1970 – ųjų 

nusikaltimų bumą Amerikoje ir Britanijoje sekęs įkalinimo bumas ţymiai 

nesumaţino nusikaltimų skaičiaus. Tai reiškė, jog ir po keliasdešimties metų, po 

įvairių reformų kalėjimas vis tiek veikė disfunkciškai. Tačiau jis vis dar 

egzistavo. Ronaldo Reagano JAV ir Margaret Thatcher Didţiojoje Britanijoje 

vyriausybės XXa. antroje pusėje, vykdydamos grieţtą neokonservatyvią ir 

ekspresyvią politiką, naudojo įkalinimą kaip įbauginimo ir baudimo priemonę 

gryniausia forma [Garland 2002; 97]. JAV po 1970 ųjų buvo perţiūrėta bausmių 

skyrimo tvarka ir buvo įvestos minimalios privalomos bausmės ar minimalūs 

laisvės atėmimo bausmės terminai. Dabar akcentuojama ne pataisymas ir 

korekcija, bet nubaudimas. Pavyzdţiui, privalomos minimalios bausmės buvo 

aiškiai apibrėţtos smurtautojams, seksualiniams nusikaltėliams ir uţ 

nusikaltimus, susijusius su narkotikų platinimu [Garland 2002; 60]. Nepaisant 

to, kaip teigia M.Torny, tokia baudimo praktika neturėjo įtakos nei narkotikų 

vartojimo mastams, nei bendram nusikaltimų skaičiui. Apibrėţtos minimalios 

laisvės atėmimo ribos prisidėjo prie įkalinimo didėjimo [Garland 2002; 61]. 

90

Anot D.Garlando, šiuolaikinės vakarų visuomenės (ypač JAV) 

charakteringas bruoţas – tai baudimo 11 (angl. punitiveness) didėjimas, 

pasireiškiantis dideliu įkalintųjų skaičiumi. Kalėjimo egzistavimo pateisinimui 

demonstruojama politinė retorika, besiremianti visuomenės saugumo 

argumentais. Tačiau, pastebi D.Garlandas, manipuliuojant „visuomenės 

saugumo“ idėja, pateisinama represyvi bausmių politika ir įtvirtinamas politinis 

populizmas. Nusikaltėlis traktuojamas ne kaip aplinkybių auka, bet kaip 

racionali asmenybė, turinti pasirinkimo galimybę. Tokiu klasikiniu nusikaltėlio 

paveikslu ir jam priešpastatytu nuskriaustos aukos vaizdu galima manipuliuoti 

auditorijos jausmais, uţuojauta ir baime ir taip dar labiau sustiprinti panieką ir 

pyktį nusikaltėliui [Garland 2002; 11]. Neoklasikinė kriminologija dabar tampa 

represyvią baudţiamąją politiką pagrindţiančia ideologija. 

Taigi anot penologo, iš paţiūros disfunkcionali kalėjimo institucija, 

realiai tarnauja kaip įbauginimo, sulaikymo, izoliavimo ir diferencijavimo 

priemonė, reikalinga status quo palaikymui. 

Kitas svarbus D.Garlando bausmės teorijos aspektas – bausmės kultūrinis 

sąlygotumas. Anot jo, tai, kokios bausmės bus taikomos, didele dalimi lemia 

kultūrinis kontekstas ir daugelis kitų ribojančių faktorių, kurie apibrėţia galimą 

bausmės raiškos lauką. Todėl, jeigu mirties bausmė ar sterilizacija ir atrodytų 

kaip efektyvi priemonė 12 uţkirsti kelią tam tikriems nusikaltimams, deja, ji būtų 

kultūriškai nepriimtina XX amţiaus pabaigoje. Bausmę, anot D.Garlando, veikia 

daugybė veiksnių, kol ji įgauna apibrėţtas formas konkrečioje visuomenėje ir 

laike. 

Pavyzdţiui, kur dingsta emocijos ir pyktis, lydėjusios kankinimais 

paremtas viduramţių bausmes? Anot penologo, jos ir dabar egzistuoja, tačiau 

11 Lietuvių kalboje nėra tinkamo atitikmens, tinkamai atskleidţiančio angl. sąvokos „punitiveness“ 

reikšmę. Baudţiamumas, baudingumas, baudimas – šiomis sąvokomis galima mėginti apibūdinti tą 

represyvų valstybės nusistatymą paţeidėjų atţvilgiu, kuomet nemėginama ieškoti alternatyvų bausmei, 

bet iš kart reaguojama pačiu grieţčiausiu būdu. 

12 Atkreiptinas dėmesys, kad, vyraujant humanizmo idėjoms, netgi tokios grieţtos bausmės kaip mirties 

taikymui buvo parenkamos kuo maţiau fizinių kančių sukeliančios priemonės, kurios bematant nutraukia 

gyvybę (elektros kėdė, mirtinos injekcijos ir pan.). Pavyzdţiui, giljotinos įdiegimas buvo pagrįstas tuo, 

kad ji turi nutraukti gyvybę, o ne suteikti nuteistajam skausmą. 

91

išreiškiamos „civilizuotai“: ne kūno bausmėmis ir kankinimais, bet grieţta 

baudţiamąja politika – įkalinimu. Čia nusikaltėlio uţuojautai nelieka vietos. 

Kitas būdas išreikšti emocijas – tai viešoji retorika: aukos kulto iškėlimas ir 

nusikaltėlio pasmerkimas, pasitelkiant masines ţiniasklaidos priemones. Taigi 

emocijos ir visuomenės nuotaikos taip pat dalyvauja baudţiamosios politikos 

formavime. Tačiau kūno bausmės netoleruojamos net aukšto nusikalstamumo 

visuomenėse būtent dėl moderniųjų laikų humanizmo ideologijos. 

Galima būtų teigti, jog D.Garlandas nieko originalaus apie bausmę 

nepasakė. Jo teorijoje galima rasti daugybės autorių savaip performuluotų ir 

pritaikytų minčių. Tačiau jo teorija – tai įţvalgi klasikinių bausmės aiškinimų 

sintezė. Kaip teigė pats mokslininkas, skirtingi autoriai skirtingu laiku analizavo 

skirtingus, bet to paties dalyko – bausmės – aspektus. Taigi jo darbą galima 

vadinti visų šių aspektų sinteze vienoje bausmės teorijoje. Tai būdingas kritinių 

autorių bruoţas – revizuoti buvusias teorijas ir pateikti jų kritinį vertinimą. 

Naujų teiginių, kas yra bausmė ar kokia turi būti bausmė jie beveik nesiūlo arba 

jie kyla iš esamų teorijų kritikos. 

D.Garlando teorija svarbi ir tuo, jog ji padeda išeiti iš uţdaro rato ir 

atsikratyti siauro poţiūrio į bausmę tik kaip į nusikaltimų kontrolės, galios 

demonstravimo priemonę ar status quo įtvirtinimo būdą. Jis ţvelgia į ją kaip 

kompleksinį darinį, susiformavusį konkrečiame ekonominiame, kultūriniame, 

politiniame ir socialiniame kontekste. Toks poţiūris turi savo privalumų. Visų 

pirma, jis paaiškina, kodėl skirtingu laiku įsitvirtina tam tikros bausmės, kodėl 

dalis jų yra nesėkmingos ir išnyksta, kodėl dalis tų, atrodytų, nesėkmingų, visgi 

išlieka ir įsitvirtina. D.Garlandas parodė, jog bausmė, o taip pat ir baudţiamoji 

politika nėra vien techninis sprendimas. Ji nepriklauso vien nuo įstatymų leidėjų 

valios. Ją lemia daugelis veiksnių: vyraujančios vertybės, ideologija, religiniai 

įsitikinimai, visuomenės saugumo jausmas, paties nusikaltimo ar nusikaltėlio 

suvokimas, pagaliau kriminalinės justicijos organizacija. 

92

I.3.2. D.Garlandas apie „kontrolės kultūros“ ypatumus ir jos 

susiformavimo prielaidas vėlyvojo modernizmo visuomenėje 

Platus D.Garlando poţiūris į bausmę padėjo jam identifikuoti ir paaiškinti 

„kontrolės kultūros“ susiformavimą JAV ir Britanijoje po 1970 ųjų. Jo veikalas 

„Kontrolės kultūra: nusikaltimai ir socialinė tvarka šiuolaikinėje visuomenėje“ 

(2001) yra apie tai, kaip pasikeitė visuomenės ir valstybinių institucijų bei 

politikų reakcija į nusikaltimų problemą JAV ir Didţiojoje Britanijoje XXa 

pabaigoje. Po ilgo nuosaikios, racionalios ir humanistinės baudţiamosios 

politikos laikotarpio prasidėjo radikalūs pokyčiai – korekcinį ir reabilitacinį 

idealą pakeitė atpildo ir įbauginimo principais pagrįsta politika. Ji grieţtėjo, tapo 

labiau reakcinga ir emocionali. Aukštas įkalinimo lygis tapo šios naujos 

politikos simboliu. 

„Kontrolės kultūra“ vertinama kaip nuoseklus ankstesniuose D.Garlando 

darbuose – „Bausmė ir gerovė“, „Bausmė ir moderni visuomenė“ – pradėtų 

studijų ir analizės tęsinys. Jame galima aiškiai identifikuoti E.Durkheimo 

sociologinį tyrimo metodą ir M.Foucault struktūrinę galios laukų analizę. 

D.Garlandas kalba apie galių persiskirstymą nusikaltimų kontrolės lauke, apie 

egzistuojančius bendruosius baudimo ir nusikaltimų kontrolės modelius (angl. 

models of penal responses), būdingus visam civilizuotam pasauliui, įţengusiam į 

vėlyvojo modernizmo epochą [Garland 1990; 131]. 

Nors šis veikalas paremtas konkrečiais istoriniais faktais JAV ir 

Britanijoje, tai nėra istorinė analizė. Abstrahuodamasis nuo nacionalinių 

ypatumų, D.Garlandas mėgina uţčiuopti tas bendrybes, kurios būdingos 

valstybėms, patyrusioms socialinius, kultūrinius, ekonominius ir politinius 

pokyčius XXa. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Visos jos susidūrė su panašiomis 

socialinės tvarkos problemomis, rizikomis ir grėsmėmis. Kontrolės kultūra 

apima aibę programų, iniciatyvų, veiksmų ir elgesio modelių, kurių pagalba prie 

didelio nusikaltimų skaičiaus prisitaikė ar „išmoko su juo gyventi“ politikai, 

kriminalinės justicijos atstovai, verslininkai, eiliniai piliečiai ir kt. 

93

[Garland 2002; 169]. Kodėl taip dramatiškai pasikeitė kriminogeninė situacija ir 

kodėl būtent toks atsakas – kontrolės kultūra – susiformavo išsivysčiusiose 

civilizuotose valstybėse, D.Garlandas ir aiškina savo darbe. 

Siekiant atskleisti D.Garlando „kontrolės kultūros“ sampratą ir paaiškinti 

jos susiformavimą, galima iškelti tris orientacinius klausimus. Pirmasis: kokie 

turėjo būti socialiniai, ekonominiai ar kiti pagrindai, kad iki XXa. 6 dešimtmečio 

baudţiamoji politika JAV ir Britanijoje būtų nuosaiki ir globėjiška – orientuota į 

reabilitaciją ir pataisymą. Antrasis nuosekliai išplaukiantis klausimas: kokie 

buvo apie 6–7 dešimtmetį kriminalinę justiciją ištikusios krizės poţymiai ir kaip 

į ją buvo sureaguota. Ir trečiasis: kaip nusikaltimų problema sprendţiama 

vėlyvojo modernizmo visuomenėje. 

Socialekonominiai ir ideologiniai moderniojo baudžiamojo gerovės valstybės 

projekto pagrindai 

Laikotarpis nuo XXa. pradţios (tiksliau 1890 ųjų) iki 1970 ųjų JAV ir 

Europoje apima modernizmo raišką su jo pakilimu apie 1960 uosius, kurį 

D.Garlandas dar vadina „high modernism“. To laikotarpio baudţiamąją politiką 

ir kriminalinės justicijos sistemą galima apibūdinti kaip „reabilitacinį projektą“. 

Šis trumpas terminas reiškia visą kompleksą tarpusavyje susijusių elementų: 

korekcionalistinę ideologiją ir praktiką, valstybinių institucijų sistemą, 

normalizacijos diskursą ir kt. Mėginant paaiškinti „reabilitacinį projektą“, visų 

pirma reikia paaiškinti, koks tuo metu buvo valstybės vaidmuo ir socialinis 

kontekstas. 

Valstybinio reguliavimo įsigalėjimas – vienas ryškiausių modernizmo 

bruoţų. Skirtingai nuo viduramţių moderniaisiais laikais keičiasi galios 

subjektas. Karalių, valdovą – suvereną, savo rankose sukaupusį visą galią – 

dabar pakeičia valstybė. Valstybinis reguliavimas apima visas gyvenimo sritis: 

nuo švietimo, sveikatos apsaugos iki nusikaltimų kontrolės. Toks valstybės 

galios išaugimas ir jos reguliuojamų sričių praplėtimas buvo nuosekli 

modernizacijos pasekmė kartu su urbanizacija, biurokratizacija ir specializacija. 

94

Be to, valstybinis reguliavimas buvo priimtinas pokario metais JAV ir Britanijos 

visuomenėse. Tai siejama su tuo, jog visuomenė tikėjosi saugaus ir subalansuoto 

gyvenimo. Šias viltis turėjo patenkinti biurokratinė valstybė. Valstybinėse 

institucijose dirbantys ekspertai turėjo išspręsti visas socialines problemas 

[Garland 2002; 29]. 

Valstybės kaip globėjos įvaizdį leido palaikyti tuometinė situacija. Visų 

pirma, ekonominė gerovė. Auganti ekonomika uţtikrino socialines garantijas, 

prieinamą sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą ir pan. daugumai – net 

ţemiausiam socialiniam sluoksniui. Antra, nusikaltimų skaičius buvo nedidelis, 

visuomenė jautėsi saugi, o tai stiprino pasitikėjimą valstybe. Kadangi 

viktimizacijos rizika buvo nedidelė ir nusikaltimas nebuvo kasdienės patirties 

faktas, susidarė įspūdis, kad valstybinė nusikaltimų kontrolė yra efektyvi. Be to, 

masinių ţiniasklaidos priemonių nebuvimas, lėmė, kad nusikaltimų tema nebuvo 

uţvaldţiusi viešojo diskurso. Nusikaltimai vyko „ten kaţkur“, apie juos 

geriausiai ţinojo nusikaltimų aukos ir teisėsaugos institucijos. Ketvirtas svarbus 

tuometinės visuomenės bruoţas – tai solidarumo etosas ir vyravęs mąstymas, jog 

vieno ţmogaus nelaimė – tai ne jo individualus, bet visos visuomenės reikalas 

[Garland 2002; 28]. Todėl valstybė visuomenės vardu turi jam padėti. Be to, 

kriminologijoje tuo metu vyravo pozityvistinė paradigma, kuri, skirtingai nuo 

klasikinės, akcentavo vidinių ar išorinių, bet, svarbiausia, nuo individualios 

valios nepriklausančių, veiksnių įtaką ţmogiškajam elgesiui. Tokiu būdu, 

remtasi prielaida, jog visuomenėje susiklosčiusios sąlygos lėmė ţmogaus 

nelaimę: skurdą, ligą ar polinkį nusikalsti. Todėl visuomenė ir turi prisiimti 

atsakomybę ir spręsti šias problemas. Tai sudarė reabilitacinės ideologijos 

kriminalinėje justicijoje pagrindą: nusikaltusiam asmeniui reikia padėti, o ne 

bausti. 

Visuomeninės sutarties pagrindu valstybė tapo viešojo intereso saugotoja. 

Tačiau įdomu, pastebi D.Garlandas, kad vietoj to, jog vien tik priţiūrėtų ar 

uţkirstų kelią socialinėms problemoms, valstybinės institucijos pradėjo aktyviai 

reguliuoti įvairias gyvenimo sritis. Jos švelniai, bet uţtikrintai perėmė šias 

95

funkcijas iš eilinių visuomenės narių, kaimynysčių bendruomenių, 

nevyriausybinių organizacijų ir kt. Pati to meto pilietinė visuomenė, nors nebuvo 

pasyvi, buvo nušalinta nuo pagrindinių problemų sprendimo. Tačiau, kiek realiai 

visuomenės saugumą uţtikrino valstybinės institucijos, o kiek tai buvo stiprios 

neformalios socialinės kontrolės ir glaudţių kaimynystės ryšių pasekmė, 

paaiškėjo kur kas vėliau – apie 1970 uosius (nusikaltimų bumas ir prasidėjusi 

kriminalinės justicijos krizė parodė valstybinio reguliavimo šešėlinę pusę). 

Modernybėje visa galia buvo sutelkta socialinių ekspertų rankose: medikai, 

psichoterapeutai, socialiniai darbuotojai, pedagogai, kriminalinės justicijos 

atstovai – jie buvo tie, kurių kompetencijoje buvo visų socialinių problemų 

sprendimas. Normalizacija buvo jų darbinė filosofija. Naudodamas P.Bourdieu 

terminą, D.Garlandas teigia, jog tai buvo specifinis to meto habitusas, kuris 

apjungė egzistavusias struktūras su mąstymo ir elgesio modeliais 

[Garland 2002; 4]. 

Taigi to meto kriminalinės justicijos sistema buvo suvalstybinta, 

biurokratizuota ir profesionalizuota. Ją organizuojantys principai – reabilitacija 

ir korekcija. Jos siekis – ne bausti ar atkeršyti, bet padėti asmeniui sugrįţti į 

„tiesų kelią“. Kriminalinės justicijos atstovai vadovavosi „nėra kaltės“ (angl. „no 

fault“) principu. Tai reiškė, jog reikia kalbėti ne apie kaltę ir proporcingai pagal 

įvykdytą nusikaltimą atseikėti bausmę, bet mėginti padėti asmeniui – jį 

reabilituoti. Normatyvinę teisės sistemą turėjo pakeisti normalizuojanti mokslo 

sistema, bausmę turėjo pakeisti gydymas. Tai lėmė ir bausmių skyrimo bei 

vykdymo ypatumus. Bausmės buvo neapibrėţtos, jos galėjo keistis bausmės 

atlikimo metu, jei ekspertai nuspręsdavo, jog asmuo pasitaisė. Įkalinimas 

reabilitaciniame projekte laikytas skatinančiu recidyvizmą ir buvo taikomas 

kraštutiniu atveju, kai niekas nebeveikė. „Loja, bet nekanda“ – taip moderniąją 

baudţiamąją politiką apibūdino D.Garlandas [Garland 2002; 34]. 

96

Kriminalinės justicijos krizės požymiai ir griežta retribucinė politika 

Nors gerovės valstybės reabilitacinis modelis atrodė gerai įsitvirtinęs, 

deja, apie 1970 – ųjų vidurį prasidėjo aktyvi jo kritika. Kritikuotos tiek teorinės 

jo prielaidos, tiek korekcinės/ reabilitacinės praktikos. Rodės, jog kritika 

nukreipta į pačią moderniosios kriminalinės justicijos esmę, nes 

korekcionalizmas buvo įsišaknijęs į moderniosios vakarų visuomenės struktūras. 

Reabilitacinį projektą pakeitė grieţta, emocionali atpildu pagrįsta baudţiamoji 

politika. 

Ši politika buvo atsakas į krizę, kurią patyrė kriminalinės justicijos 

sistema apie 1970 – uosius metus. Pagrindinis krizės poţymis – ţymiai išaugę 

nusikaltimų skaičius ir viktimizacijos rizika. Tarp 1955 ir 1964m. Anglijoje ir 

Velse policijos uţregistruotų nusikaltimų skaičius išaugo dvigubai nuo pusės iki 

vieno milijono. Antrasis padvigubėjimas buvo 1975m. ir kitas – 1990m. JAV 

taip pat buvo staigus nusikaltimų skaičiaus augimas: nuo 1960 iki 1980 

nusikaltimų išaugo tris kartus. Nusikaltimų daugėjo visose kategorijose: nuo 

nusikaltimų nuosavybei iki smurtinių [Garland 2002; 90]. 

D.Garlandas teigia, jog tokį nusikaltimų bumą JAV ir Britanijoje, o taip pat 

kitose Vakarų Europos valstybėse lėmė savita vėlyvojo modernizmo socialinė 

organizacija. Buvo daugybė veiksnių, kurie lėmė tokią situaciją. Patys 

bendriausieji yra šie: 1) padidėjusios galimybės nusikaltimo padarymui; 2) 

sumaţėjusi situatyvinė kontrolė; 3) išaugusi rizikos grupių populiacija; 4) 

sumaţėjęs neformalios socialinės kontrolės efektyvumas [Garland 2002; 175]. 

D.Garlandas teigia, jog tos pačios ekonominės jėgos, leidusios sukurti 

gerovės valstybę, prisidėjo prie rizikos augimo ir nusikaltimų bumo. Ekonominė 

krizė, išryškinusi socialinės stratifikacijos netolygumus; moterų įsiliejimas į 

darbo rinką; šeimos formų pokyčiai; pokyčiai miestų ekologijoje – kiekvienas 

veiksnys savaip prisidėjo prie rizikos visuomenės susikūrimo. Šiame kontekste 

išryškėjo realus valstybės bejėgiškumas nusikaltimų kontrolės srityse. Ji 

demoralizavosi visuomenės akyse dar ir dėl savo veiksmų vidaus ir tarptautinėje 

97

politikoje (nuo ţmogaus teisių paţeidimų vidaus institucijose iki karo 

Vietname). Reaguodama į tai ir siekdama išlaikyti savo autoritetą, valstybė 

pakeitė galios demonstravimo formą: jei anksčiau ji buvo nematoma (toli nuo 

visuomenės akių, giliai totalinių institucijų viduje kompetentingi ekspertai 

priiminėjo sprendimus dėl ţmonių pataisymo galimybių ir apskritai jų likimų), 

dabar ji išraiškinga ir ekspresyvi – aiškios, apibrėţtos ir grieţtos bausmės. 

Politiniuose debatuose atsirado retorika: „kalėjimas veikia“,„trijų smūgių 

politika“,„teisybė nuosprendţiuose“, „nulinė tolerancija“ ir pan. Tai 

neokonservatyvi „kietos rankos“ politika „teisingumas ir tvarka“, pakeitusi 

liberaliąją. Jeigu anksčiau bausmių skyrimas daugiau buvo pagrįstas racionaliu 

paskaičiavimu ir ekspertų įvertinimu, tai dabar pasiduodama visuomenės 

emocijomis. Pasikeičia visas nusikaltimų kontrolės laukas: individuali 

prevencija uţleidţia vietą bendrajai. Dabar svarbus ne individualaus asmens 

pataisymas, bet visuomenės įbauginimas neišvengiamomis grieţtomis 

bausmėmis. 

Tokie pokyčiai, anot D.Garlando, buvo akivaizdus nenuoseklumas 

bendroje humanizmo raidoje [Garland 2002; 3]. Modernybėje paţangu buvo tai, 

kad baudime atsisakyta emocijų ir neracionalaus keršto protrūkių bei ieškota 

mokslinio nusikalstamo elgesio paaiškinimo. Nusikaltėlis buvo traktuojamas 

kaip studijų objektas, kurį reikia ištirti, nustatyti jo nenormalumo šaltinius ir 

pataisyti. Visiškai priešinga situacija po 1970 ųjų. Išaugęs nusikaltimų skaičius 

ir išplitusios ţiniasklaidos priemonės sudarė sąlygas atsirasti „nusikaltimų 

baimės“ fenomenui. Šiame kontekste į pirmą planą iškeliamas visuomenės 

interesas būti apsaugotai bet kokiomis priemonėmis. Nuskriaustos aukos kultui 

priešpastatomas piktavalio, klastingo nusikaltėlio paveikslas. Pozityvistinę 

paradigmą keičia klasikinė: nusikaltėlis lygiai toks pat kaip ir eilinis visuomenės 

narys – aiškiai suvokiantis, ką daro, todėl jis turi atsakyti uţ savo veiksmus. 

Taigi visuomenės saugumo argumentas priešpastatomas reabilitacijai. Iš 

socialinių ekspertų rankų galia pereina politikams. Mokslininkų balsas tampa tik 

patariamuoju baudţiamosios politikos formavimo srityje. Iš naujo atgaivinama 

98

kalėjimo idėja. Tačiau dabar įkalinimo tikslas – ne reabilituoti, bet izoliuoti, 

atimti galimybę nusikalsti ir nubausti. JAV statistikos duomenimis, 6 

dešimtmetyje 100 000 gyventojų teko 47,2 tūkst. kalinių, o jau 9 deš. – 79,7 

tūkst. Panašūs pokyčiai įvyko ir Didţiojoje Britanijoje. Jeigu 1901m. Britanijoje 

vidutiniškai buvo įkalinta 15900, tai 1998m. – jau 65300 kalinių. Neţymus 

įkalinimo lygio kilimas stebimas nuo 1950ųjų (20 000 kalinių), o apie 1960 – 

1970 uosius jis greitėja ir perkopia 30 000, vėliau 40 000 ribą. 13 

Lygiagrečiai transformavosi ir kriminologinė mintis. XXa. pirmoje pusėje 

nusikaltimų kontrolės politika rėmėsi kriminologijos teorijomis, kurios aiškino, 

jog nusikaltimas kyla iš deprivacijos – blogų socialinių, ekonominių sąlygų ir 

blogos socializacijos. Vyravusios disciplinos ir teorijos buvo: nenormalumo 

psichologija, etikečių, subkultūros, anomijos, deprivacijos teorijos. Visos jos 

sudarė socialinių reformų, susijusių su edukacija ir įdarbinimo politika, 

pagrindą. Po 1970 ųjų diskursas keičiasi ir įsivyrauja kontrolės teorijos. Iš esmės 

keičiasi poţiūris į nusikaltėlį. Jis jau ne aplinkybių auka, o laisvos valios 

racionalus veikėjas, kuris renkasi, kaip elgtis ir galintis atsakyti uţ savo 

veiksmus. 

Vėlyvajame modernizme nusikaltimas tapo normaliu socialiniu faktu, 

kuris yra ne nenormalios prigimties ar deprivacijos rezultatas, bet yra įaustas į 

kasdienio gyvenimo audinį kaip ir bet kuris kitas socialinis faktas. Kelias, kurį 

pasirinko politikai ir kriminalinės justicijos atstovai – grieţta baudţiamoji 

politika, prisidėjusi prie „baudimo visuomenės“ (angl. punitive society) 

suformavimo. 

Kontrolės kultūra vėlyvojo modernizmo visuomenėje 

D.Garlandas XXa. pabaigos vėlyvojo modernizmo visuomenę vadina 

„baudimo“ (angl. punitive). Pagrindinis jos poţymis – polinkis socialinius 

konfliktus spręsti baudţiamosiomis priemonėmis. To įrodymas – socialinių 

problemų kriminalizacija ir aukštas įkalinimo lygis. Lygia greta ir reakcinga, 

13 Duomenys iš: http://www.parliament.uk/commons/lib/research/rp99/rp99-111.pdf (ţiūrėta 2008 03 09) 

99

emocionali politinė retorika. Tačiau ne tai, kaip pastebi autorius, leido 

stabilizuoti kriminogeninę padėtį XXa. paskutiniajame dešimtmetyje. Tai 

greičiau lėmė pilietinės visuomenės įsijungimas į nusikaltimų kontrolės sritį ir 

pasikeitusi kriminalinės justicijos darbinė logika. 

Šiuo atveju reikia patikslinti, kad, nepaisant aktyvios reabilitacinio projekto 

kritikos, XXa. pirmoje pusėje susikūrusi kriminalinės justicijos sistema ir ją 

sudarančios institucijos XXa. pabaigoje niekur neišnyko. Toliau egzistavo ir 

pačios institucijos (policija, prokuratūra, teismai, pataisos įstaigos ir t.t.), ir tęsėsi 

jų vykdoma veikla, kurioje neapsieita ir be socialinių ekspertų (medikų, 

psichiatrų ir pan.) pagalbos. Tačiau svarbu tai, kad egzistuojančių institucinių 

struktūrų rėmuose kito patys veiklos principai. Buvo sprendţiama ne 

nusikaltimų problema apskritai, bet siekta kontroliuoti situaciją: orientuojantis į 

konkrečias tikslines grupes, spręsti konkrečias problemas ir siekti uţsibrėţtų 

tikslų bei uţdavinių. Taigi vadybos principai prasiskverbė ir į kriminalinės 

justicijos sritį. Visuomenės saugumas, o ne nusikaltimų išnaikinimas tapo tikslu. 

Svarbu ir tai, kad XXa. pabaigoje valstybinės institucijos jau nebebuvo 

nusikaltimų kontrolės monopolininkės. Valstybė tapo pilietinės visuomenės 

partnere nusikaltimų kontrolės srityje. 

Įvertinę valstybinių institucijų nepajėgumą, eiliniai visuomenės nariai patys 

pradėjo rūpintis savo saugumu. Kūrėsi įvairios organizacijos, vietos 

bendruomenės, kaimynystės stebėsenos grupės ir pan. Piliečiai sukūrė ir išvystė 

kasdienius rutininius elgesio modelius ir ėmėsi atsargumo priemonių, kaip 

gyventi šiuolaikinėje aukšto nusikaltimų skaičiaus visuomenėje. Saugumo sritį 

palietė ir komercializacijos procesai. Verslo sektorius perėmė rizikos valdymo 

funkcijas: kūrėsi saugos įmonės, vystėsi saugumo uţtikrinimo infrastruktūra. 

Šios praktinės kasdienės rutinos sudarė socialinį pagrindą daugeliui naujų 

pastarųjų metų prevencijos programų ir suformavo kultūrinį darinį – nusikaltimų 

kompleksą – kuris apaugo aplink nusikaltimus XXa. pabaigoje. Būtent šios 

adaptacijos ir pilietinės visuomenės praktikos lėmė nusikaltimų skaičiaus 

maţėjimą nuo 1990 ųjų teigia D.Garlandas [Garland 2002; 33]. 

100

Aukščiau aprašyti veiksmai ir adaptacijos ir sudarė naują nusikaltimų 

kontrolės kultūrą XXa. pabaigoje. Kaip pastebi D.Garlandas, ją suformavo trys 

pagrindiniai veiksniai: perţiūrėta gerovės valstybės penalinė koncepcija; 

kontrolės teorija kriminologijoje ir ekonominis mąstymo bei argumentavimo 

būdas [Garland 2002; 175]. Tai reiškia, jog įvykus ekonominiams, o drauge ir 

socialiniams pokyčiams, globėjiška korekcinė valstybinė nusikaltimų kontrolės 

politika nebetiko naujame kontekste. Ji tiesiog tapo nefunkcionali, nes senosios 

priemonės nebepadėjo spręsti nusikaltimų problemos. Korekcinės reabilitacinės 

praktikos buvo nustumtos į antrą planą ir jų vietą uţėmė ekspresyvi į atpildą 

orientuota baudţiamoji politika. Taip atsitiko todėl, kad nusikaltimai jau 

nebebuvo viena iš daugelio socialinių problemų. Priešingai, dėl itin aukšto jų 

skaičiaus politiniame lygmenyje tai tapo pačia pagrindine problema, kuriai buvo 

paskelbtas „karas“. Tačiau lygiagrečiai su populistiniais politikų siekiais 

„paţaboti nusikalstamumą“, kriminalinės justicijos institucijos, verslo sektorius 

ir eiliniai piliečiai ieškojo savų būdų, kaip sumaţinti viktimizacijos riziką ir 

apsisaugoti nuo nusikaltimų. Jie pradėjo vadovautis vadybine – minimalių kaštų 

ir maksimalios naudos – logika. Teorinį pagrindą visoms šioms adaptacijoms 

sudarė kontrolės teorijos kriminologijoje. Pagrindinė jų mintis: nusikaltimų 

šaltinis yra nepakankama ir neefektyvi kontrolė. Šie elementai ir sudaro 

D.Garlando nagrinėjamą kontrolės kultūrą, kurios apraiškas galima stebėti 

Vakarų Europos šalyse bei JAV ir XXIa. pradţioje. 

101 

*** 

Taigi XXI a. pradţioje jau yra sukaupta nemaţai sociologinių, 

kriminologinių ir penologinių ţinių apie bausmę, jos paskirtį ir funkcijas. 

Aukščiau aptarti autoriai ir jų pristatytos mintys iliustruoja tik nedidelę dalį tų 

mokslinių diskusijų, kurios vyksta pasaulyje apie baudţiamąją politiką, bausmių 

vykdymą ir kriminalinės justicijos paskirtį apskritai. Tačiau jos leidţia parodyti, 

jog egzistuoja dvi fundamentalios mąstymo logikos – ašys, apie kurias 

formuojasi penologinės diskusijos bei praktika.

Pirmoji mąstymo logika, kuria remiasi pozityvizmas ir klasikinė mokykla, 

siūlo diferencijuotą poţiūrį į pasaulį: nusikaltimas ir konformistinis elgesys, 

nusikaltėlis ir padorus pilietis. Toks mąstymas suskirsto pasaulį į kategorijas, 

uţkirsdamas kelią bet kokiam gilesniam įsijautimui į situaciją. Objektyvumas 

priešpastatomas subjektyvumui. Tokiame kontekste ir bausmė suvokiama 

aiškiai: arba atpildas uţ nusikaltimą, arba pagalba paţeidėjui. Abiem atvejais 

paţeidėjas ir valstybė pastatomos skirtingose barikadų pusėse. Taip sukuriamas 

atstumas ir asimetriniai galios santykiai. Yra apriorinis ir vienintelis teisingas 

ţinojimas, kaip turi būti baudţiama ar kokia pagalba ir kokiomis procedūromis 

turi būti teikiama paţeidėjui. Čia nėra jokios dialogo ar diskusijų galimybės. 

Valstybės, visuomenės ir paţeidėjo konfliktas, kuris yra unikalus įvykis, 

išsprendţiamas standartizuotu ir būdu. Tokia mąstymo logika neretai lemia tai, 

kad baudţiamosios justicijos sistema ilgainiui pradeda funkcionuoti 

autonomiškai ir tampa savitikslė. Ji neturi jokios sąsajos su tomis problemomis, 

kurias turėtų spręsti – nusikaltimais. 

Antroji mąstymo logika visai kitokia. Ja remiasi kritinė kriminologija. Čia 

nusikaltimas suvokiamas kaip gilesnio konflikto indikatorius, todėl 

standartizuotos bausmės tokiu atveju netinka. Situacija, konfliktas turi būti 

išdiskutuoti, objektyvumą turi pakeisti subjektyvumas. Kritiniai kriminologai 

eliminuoja kovą ir represiją, savitikslį skausmo seikėjimą. Valstybė ir paţeidėjas 

turi būti ne skirtingose barikadų pusėse, bet uţmegzti dialogą. 

XXa. Vakarų Europos šalys buvo šių mąstymo paradigmų ir jų pagrindu 

susiformavusių mokyklų, teorijų, srovių atsiradimo, vystymosi ir įgyvendinimo 

liudininkės. Jos patyrė ir korekcionalistinio projekto įgyvendinimą, ir bendrąja 

prevencija grįstas represyvios politikos apraiškas. Lietuva, deja, kaip ir visos 

tuometinio sovietinio bloko šalys, geleţine uţdanga atskirtos nuo vakarų 

pasaulio, neturėjo sąlyčio su moksliniu penologiniu diskursu, kuris ten 

formavosi. 50 metų baudţiamoji politika ir bausmių vykdymas buvo politizuoti 

ir rėmėsi komunistine ideologija. Tik 1990 m., Lietuvai atgavus 

102

nepriklausomybę, mokslininkai pagaliau galėjo susipaţinti su vakarų 

kriminologinėmis mokyklomis ir jų pateikiamomis bausmės interpretacijomis. 

Taigi, kokia buvo vakarietiškų idėjų apie bausmę ir jos paskirtį recepcija 

naujojoje Lietuvos baudţiamojoje politikoje, nagrinėjama antrojoje šio darbo 

dalyje. 

103

II. POZITYVISTINĖS IR KRITINĖS KRIMINOLOGIJOS BAUSMĖS 

ASPEKTAI LIETUVOS BAUDŢIAMOJOJE POLITIKOJE 

II.1. Baudţiamosios politikos tendencijos pasaulyje, Europoje, Lietuvoje 

Prieš mėginant identifikuoti, kokios – pozityvistinės ar kritinės 

kriminologijos idėjos – ir kaip yra įgyvendinamos Lietuvos baudţiamojoje 

politikoje, reikia aptarti bendrą situaciją, kokia susiformavo Lietuvoje per 18 

Nepriklausomybės metų. Taigi toliau nagrinėjami šie aspektai: bausmių 

skyrimas, nusikaltimų lygis ir dinamika bei visuomenės poţiūris į bausmes 

Lietuvoje. Taip pat trumpai parodoma, kaip atrodo Lietuvos atvejis bendrame 

pasaulio ir Europos kontekste. 

Šiuolaikiniai kriminologai, vertindami baudţiamąją politiką atskirose 

pasaulio šalyse bei regionuose, atkreipia dėmesį, kad valstybėse, kuriose yra 

aukštas registruotų nusikaltimų lygis, nebūtinai yra vykdoma grieţta bei 

represyvi baudţiamoji politika ir atvirkščiai. Tokiose Vakarų Europos šalyse 

kaip: Slovėnija, Italija, Airija, Prancūzija, Graikija, Belgija, Vokietija, o taip pat 

Skandinavijoje (Danijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Švedijoje), nors uţregistruotų 

nusikaltimų skaičius nėra pats ţemiausias Europoje 14 , įkalintųjų skaičius yra 

palyginus nedidelis 15 , galimas bausmių sąrašas uţ padarytus nusikaltimus platus, 

o nuteistiesiems daţniau skiriamos alternatyvios nei laisvės atėmimo bausmės. 

Egzistuoja ir priešingi pavyzdţiai. Tokiose Rytų Europos valstybėse kaip: 

Baltarusija, Gruzija, Ukraina, Moldova, ir Baltijos šalyse (Lietuvoje, Latvijoje, 

Estijoje), o taip pat Lenkijoje uţregistruotas nusikaltimų lygis pasaulio ir 

Europos kontekste nėra pats aukščiausias, tačiau įkalintųjų skaičiumi jos 

pirmauja Europoje ir uţima aukštas pozicijas pasaulio sąrašuose. 

Europos Sąjungos kontekste Lietuva 2007m. pagal įkalinimo lygį (232 

kaliniai 100 000 gyventojų) uţėmė 3 vietą po Estijos ir Latvijos. Pasaulio mastu, 

14 Remiantis duomenimis iš European Sourcebook of Crime and Criminal Justice Statistics – 2006 

http://www.europeansourcebook.org/esb3_Full.pdf (ţiūrėta 2008 03 09) 

15 Remiantis duomenimis iš World Prison Brief: 

http://www.kcl.ac.uk/depsta/law/research/icps/worldbrief/wpb_stats.php?area=europe&category=wb_po 

prate (ţiūrėta 2008 03 09) 

104

iš 216 valstybių ji 50 vietoje. Tačiau, vertinant kriminogeninę padėtį šalyje, ji 

nėra pati blogiausia Europoje. Kaip teigia Gintautas Sakalauskas, Lietuvoje 

nusikaltimų lygis yra beveik 2 kartus maţesnis ir išaiškinama beveik 3 kartus 

maţiau veikų, o taip pat nuteisiama 2 kartus maţiau nusikaltėlių nei kitose 

Europos valstybėse. Nepaisant to, Lietuvoje yra kur kas daugiau kalinių nei ten. 

Šį paradoksą paprastai paaiškina ilgi laisvės atėmimo bausmės terminai 

[Sakalauskas 2007; 127]. Baudţiamosios politikos Lietuvoje grieţtumą 

kriminologas sieja su sovietiniu paveldu – itin grieţta anksčiau vyravusia 

baudţiamąja politika ir sovietiniu mentalitetu, kuriems „išaugti“ 17 

nepriklausomybės metų dar nepakako. Tai pasakytina ne tik apie Lietuvą, bet ir 

apie kitas postsovietines valstybes. 

Aukščiau minėti pavyzdţiai galėtų atrodyti keistai, jeigu būtų manoma, 

jog baudţiamoji politika, jos grieţtumas, represyvumas tiesiogiai siejasi su 

kriminogenine padėtimi šalyje. Tokią logiką iš pirmo ţvilgsnio geriausiai 

pagrįstų Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos atvejai. Šios valstybės lyderiauja 

pasaulyje tiek padarytų ir uţfiksuotų nusikaltimų skaičiumi, tiek pagal savo 

įkalinimo lygį. 2006m. JAV nusikaltimų skaičius buvo 11 401 313 16 (t.y. apie 

3738 nusikaltimai 100 000 gyventojų), o 2007m. 100 000 gyventojų teko 750 

kalinių. Atitinkamai Rusijoje 2007m. uţregistruotas 3582541 nusikaltimas 17 (t.y. 

2522 nusikaltimai 100 000 gyventojų), o įkalinti 888227 kaliniai (628 kaliniai 

100 000 gyventojų 2007m.). Ţvelgiant į šiuos skaičius ir Rusijos baudţiamosios 

politikos pobūdį, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad jeigu Rusijos nusikaltimų 

lygis pakiltų iki nusikaltimų lygio JAV, pirmojoje būtų dar daugiau kalinių nei 

pastarojoje. 

Deja, baudţiamosios politikos formavimas/is yra kur kas sudėtingesnis 

procesas ir jis tiesiogiai nepriklauso nuo nusikaltimų lygio šalyje. Baudţiamąją 

politiką lemia daug veiksnių: socialinė, ekonominė, politinė, kultūrinė šalies 

16 Remiantis duomenimis iš: http://www.disastercenter.com/crime/uscrime.htm (ţiūrėta 2008 03 09) 

17 Rusijos vidaus reikalų ministerijos duomenys : http://www.mvd.ru/files/u281KzbmtHplrXo.pdf 

(ţiūrėta 2008 03 09) 

105

situacija ir raida. Aukščiau aptartas keleto šalių įkalinimo lygis yra tik vienas 

baudţiamosios politikos, jos grieţtumo ar liberalumo, indikatorių. Ją nusako kur 

kas daugiau kriterijų: skirtinų bausmių sąrašas (galimų bausmių kiekis bei 

pobūdis), teismų praktika, skiriant bausmes, laisvės atėmimo bausmių trukmė ir 

ypatingai – poţiūris į pakartotinus nusikaltimus ir baudimo uţ juos praktika. 

Nepaisant baudţiamosios politikos įvairovės, galima įvardinti du 

būdingiausius ir tarpusavyje glaudţiai susijusius XXa. pabaigos – XXIa. 

pradţios baudţiamosios politikos bruoţus JAV ir Europoje. Pirma – tai polinkis 

kriminalizuoti kai kurias opias socialines problemas. Ir antra – uţlipinus šioms 

problemoms „nusikaltimo“ etiketę, jas spręsti baudţiamosiomis priemonėmis. 

Vyrauja nuostata, kad šios socialinės problemos ar konfliktai bus efektyviau 

išspręsti taikant arba grasinant kriminalinėmis bausmėmis. O tokių „progų“ 

kriminalizuoti postmodernioje XXIa. visuomenėje atsiranda vis daugiau. 

Lyginant ją su viduramţiais ar net vėlesniais industrinės visuomenės kūrimosi 

laikais, matyti, jog sparti ekonominė raida drauge su teigiamomis pasekmėmis 

atnešė ir labai daug neigiamų padarinių. Be to, globalizacija sukūrė daugiau 

įtampos laukų tarptautiniame bei nacionaliniame lygmenyje nei jų buvo 

anksčiau. 

Geriausiai ţinomos tokios kriminalizuotos problemos JAV ir Vakarų 

Europoje kaip: terorizmas, korupcija, narkotikų vartojimas ir platinimas, prekyba 

ţmonėmis, kompiuteriniai nusikaltimai ir pan. Tai tik keletas pavyzdţių. Jiems 

bendra tai, kad tai yra socialinės prigimties problemos, kurias bandoma spręsti 

baudţiamosiomis priemonėmis. Šiuolaikiniai kriminologai (Niels Christie, 

Thomas Mathiesenas, Stanley Cohenas, Jockas Youngas ir kt.) pastebi, jog 

būtent dėl to šiuolaikinė nusikaltimų prevencija ir kontrolė nėra efektyvi. 

Kriminalizacija nepadeda išspręsti problemos. Ji tik lemia dar didesnį 

latentiškumą, stigmatizuoja atskiras visuomenės grupes ir didina socialinę 

atskirtį. Tokią visuomenę jie vadina „baudimo visuomene“. Visuomenės 

spaudimas spręsti nusikaltimų problemą baudţiamosios politikos formuotojams 

106

neretai pasibaigia tuo, kad pastarieji neieško nuosaikių alternatyvų, o vis plečia 

kriminalizacijos lauką ar net grieţtina bausmes. 

Jeigu baudţiamosios politikos tikslas būtų vien rasti sprendimą, kaip 

elgtis su jau nusikaltusiais asmenimis, jis būtų nesunkiai realizuotas. Teisinių 

ţinių ar kompetencijos penologinės technikos srityje, kaip resocializuoti, 

izoliuoti, „nuveiksminti“, ar netgi atsikratyti nepageidaujamais asmenimis 

(„nusikaltėliais“) sukaupta pakankamai. Klasikiniai istorijos pavyzdţiai – ţydų 

tautos genocidas ir sovietinio reţimo kova su „liaudies priešais“ – rodo, kaip 

tiksliai galima identifikuoti, stigmatizuoti, izoliuoti ir vėliau sunaikinti ištisas 

visuomenės grupes ar net tautas. Tačiau baudţiamosios politikos tikslas kur kas 

platesnis nei vien „susidoroti su nusikaltėliais“. Ko siekiama baudţiamąja 

politika apskritai? Uţtikrinti visuomenės saugumą? Sustiprinti jos solidarumą? 

Sudaryti sąlygas spartesnei ekonomikos raidai? O gal pademonstruoti elito 

galią? Norint atsakyti į šį klausimą, reikia suvokti bausmę ne siaura penologine 

prasme kaip baudţiamosios politikos priemonę, bet kur kas plačiau. Bausmė – 

tai turintis savo kultūrinę ir socialinę reikšmę institutas. 

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuvos nacionalinis atvejis? Tarptautinėse 

konferencijose ar uţsienio publikacijose jau beveik vizitine Lietuvos kortele tapo 

teiginys, jog tai yra postsovietinio bloko valstybė, mėginanti išsivaduoti iš 

sovietinės patirties – represyvios baudţiamosios politikos. Gana įtikinamai 

atrodo bendri šalių įkalinimo lygio sąrašai, kuriuose Lietuva įeina į pirmąjį 

dešimtuką iš 55 Europos valstybių (ţr. 2 pav.) 

107

Paveikslas 2. Įkalinimo lygis pasaulyje (kalinių sk./ 100 000 gyventojų) 

2007m. duomenimis Lietuvoje teko 232 kaliniai 100 000 gyventojų, kai 

Vakarų Europos valstybių vidurkis yra apie 100. Tačiau tai tik ad hoc poţiūris, 

fiksuojantis vieną laiko momentą, kuris jokiu būdu negali apibūdinti Lietuvos 

baudţiamosios politikos ir fundamentalesnių jos pokyčių. Siekiant juos 

uţčiuopti, reikia įvertinti ilgalaikes tendencijas. Baudţiamąją politiką gerai 

atspindi jos „rezultatai“, iš kurių galima paminėti: bendrą kalinių skaičių, 

įkalinimo lygį 100 000 gyventojų, suimtųjų skaičių ir asmenų, nuteistų laisvės 

atėmimu/ areštu, skaičių. 

108

Paveikslas 3. Įkalinti asmenys Lietuvoje 1991 – 2007 m. (metų pabaigoje) 18 

Iš 3 paveikslo matyti, jog nuo Nepriklausomybės pradţios (duomenys 

pateikiami nuo 1991m.) iki 1999 - 2000 m. Lietuvoje bendras kalinių skaičius, 

nors netolygiai, bet augo. Jei 1991m. buvo 9175 kaliniai, tai 1999 m. jie pasiekė 

14412 ribą. Vėlesnis 2000 – 2003 m. laikotarpis buvo gana prieštaringas: 2000 

m. kalinių skaičius staiga sumaţėjo (9516), o paskui 2001m. vėl išaugo (11566). 

Tik nuo 2003m. nusistovėjo daugiau ar maţiau stabili padėtis ir šiuo metu 

svyruoja apie 8000 ribą (2007m. buvo 7866 kaliniai). 

Po šiais absoliučiais skaičiais slypi daug įstatymų leidybos bei 

baudţiamosios praktikos aspektų. Aukštas įkalintųjų skaičius pats savaime dar 

nereiškia, jog kasmet įkalinama labai daug asmenų. Iš tiesų kalinių skaičius 

priklauso ir nuo bausmių skyrimo taisyklių, laisvės atėmimo bausmės trukmės, 

alternatyvų laisvės atėmimo bausmei, ir kitų svarbių veiksnių, kurie, veikdami 

kartu, duoda bendrą rezultatą – įkalintųjų skaičių. 

18 Paveikslas pateiktas G.Sakalausko straipsnyje „Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė“, Sociologija: 

mintis ir veiksmas 20: 121 – 133. Vėliau autorius papildė paveikslą 2007m. duomenimis. Šiame darbe 

pateikiamas papildytasis paveikslo variantas. 

109

Absoliutus kalinių skaičius ar įkalinimo lygis parodo, kuri visuomenės dalis 

turi tiesioginės kalėjimo patirties. Be to, tai reiškia, kad dar didesnė visuomenės 

dalis yra tokių, kurie turi netiesioginės, su kalėjimu susijusios patirties. Tai 

kalinių giminės ir artimieji. Tačiau ši informacija yra tik bendro pobūdţio, 

kadangi kaliniai apima skirtingus atvejus: tiek nuteistuosius laisvės atėmimu, 

tiek suimtuosius. 

Daug pasakantis apie baudţiamąją politiką yra suimtųjų skaičius. Suimtieji 

asmenys laikomi įkalinimo įstaigose, nors jiems dar nėra paskelbtas teismo 

nuosprendis. Nepriklausomybės laikotarpio pradţioje beveik kas penktas ar kas 

ketvirtas įkalintasis buvo suimtasis asmuo, kuriam dar nepaskirta laisvės 

atėmimo bausmė. 1993 m. suimtieji sudarė netoli trečdalio – net 29 % bendro 

kalinių skaičiaus. Pastaraisiais metais (ypač nuo 2005 m.) situacija yra kur kas 

geresnė: suimtieji sudaro apie 12% visų kalinčiųjų skaičiaus. 

Kalinių, kuriems buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, skaičius ir lygis 

dar geriau apibūdina baudţiamosios politikos „rezultatus“. 3 paveiksle pateikti 

duomenys rodo, jog Nepriklausomybės pradţioje 1991m. Lietuvoje kalėjo 7394 

šia bausme nuteisti asmenys. Toliau šis skaičius po truputį augo ir 1999m. 

pasiekė 12205 ribą. 2000m. laisvės atėmimu/ areštu nuteistų ir kalinčių asmenų 

skaičius sumaţėjo iki 7601 ir panašus lygis (apie 7000), išskyrus pakilimą 2001 

– 2002 m., laikosi iki šiol. 

Šioje vietoje reikia atskirti bent tris skirtingus aspektus: pirma, kaip daţnai 

paskiriama laisvės atėmimo bausmė, antra, kiek yra kalinčių asmenų, kuriems 

paskirtas laisvės atėmimas, ir, trečia, kokia yra laisvės atėmimo trukmė. Aukštą 

įkalinimo lygį Lietuvoje lemia ne pats laisvės atėmimo bausmių taikymo 

daţnumas, kiek tai, kuriam laikui asmeniui atimama laisvė. Daug pasakantis 

rodiklis yra laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kaip pastebi G.Sakalauskas 

[Sakalauskas 2007; 126], prieţastis, kodėl kai kuriose vakarų Europos 

valstybėse, kur laisvės atėmimo bausmė taikoma kur kas daţniau nei Lietuvoje, 

bet kali maţiau nuteistųjų laisvės atėmimu tuo pat metu yra ta, kad ten 

paskiriama laisvės atėmimo bausmė yra kur kas trumpesnė: Lietuvoje ji 

110

skaičiuojama metais, o, pavyzdţiui, Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje – 

mėnesiais. 19 

Lentelė 1 20 . Vidutinė teismo paskirtos ir realiai atliktos terminuotos laisvės 

atėmimo bausmės trukmė bei paskirtų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai pagal atskiras 

nusikalstamas veikas Lietuvoje 1999 – 2007 m. 

Bausmės 

termino vidurkis 

Vidutinė realiai 

atliktos 

terminuotos 

laisvės atėmimo 

bausmės trukmė 



pagal padarytus 

nusikaltimus uţ 

/ nuţudymą 





/ viešosios 

tvarkos 

paţeidimą 





/ vagystę 

1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 

4 m. 

4mėn. 

2 m. 2 

mėn. 

9 m. 3 

mėn. 

3 m. 2 

mėn. 

3 m. 

4 m. 8 

mėn. 

2 m. 1 

mėn. 

9 m. 

11 

mėn. 

3 m. 5 

mėn. 

2 m. 4 

mėn. 

4 m. 8 

mėn. 

1 m. 8 

mėn. 

9 m. 

10 

mėn. 

2 m. 7 

mėn. 

2 m. 1 

mėn. 

4 m. 4 

mėn. 

1 m. 

10 

mėn. 

9 m. 

11 

mėn. 

2 m. 6 

mėn. 

2 m. 

111 

4 m. 

10,9 

mėn. 

2 m. 5 

mėn. 

11 m. 

0,8 mėn. 

2 m. 6,8 

mėn. 

1 m. 

11,6 

mėn. 

4 m. 

10,3 

mėn. 

2 m. 6 

mėn. 

10 m. 

8,6 mėn. 

2 m. 

7,1mėn. 

2 m. 0,6 

mėn. 

4 m. 

11,5 

mėn. 

2 m. 

10 m. 

5,6 mėn. 

2 m. 

3,7mėn. 

2 m. 3,2 

mėn. 

4 m. 

9,7mėn. 

2 m. 1 

mėn. 

9 m. 

11,4 

mėn. 

2 m. 2,3 

mėn. 

2 m. 3 

mėn. 

5 m. 3,7 

mėn. 

1 m. 1 

mėn. 

10 m. 

10,7 mėn. 

1 m. 11,3 

mėn. 

2 m. 5,1 

19 Plačiau baudimo praktika Lietuvoje, paskirtos bausmės, laisvės atėmimo bausmių trukmė pagal 

atskiras nusikalstamas veikas aptariama Teisės institute vykdomo tarptautinių mokslinių tyrimų projekto 

Crime Repression Costs in Context, remiamo ES 6-osios bendrosios mokslinių tyrimų, technologinės 

plėtros ir demonstracinės veiklos programos (6BP) (projekto koordinatorius - Università degli Studi di 

Firenze (Italija), pirmoje tarpinėje mokslinėje ataskaitoje apie situaciją Lietuvoje: "Baudţiamoji politinė 

paradigma Lietuvoje. Tiesioginiai ir netiesioginiai nusikalstamumo kaštai. Penologinės paradigmos ir jų 

sąsaja su nusikaltimų prevencijos strategijomis. Narkotikų kontrolės politika" 

20 Nacionalinės teismų administracijos ataskaita. 

mėn.

G.Sakalauskas atkreipia dėmesį, kad beveik 40% įkalintųjų asmenų 

Lietuvoje 2007m. atliko ilgesnę nei 5 metų laisvės atėmimo bausmę. Ir ši dalis 

net tris kartus viršijo Vokietijos lygį (ten tokių asmenų yra 13,3%) [Sakalauskas 

2007; 126]. 

Nagrinėjant 1 lentelės duomenis, matyti, kad per 1999 – 2007 m. laikotarpį 

vidutinė skiriama laisvės atėmimo trukmė padidėjo nuo 4m. 4 mėn. iki 5 m. 4 

mėn. Nagrinėjant pagal nusikaltimų rūšis, laisvės atėmimo bausmės terminas uţ 

nuţudymą padidėjo nuo 9 m. 3 mėn. iki 10 m. 11 mėn. Sumaţėjo tik bausmės 

termino vidurkis uţ viešosios tvarkos paţeidimą. Tačiau tai yra teismo paskirtos 

bausmės. Realiai atliktų bausmių vidurkiai yra perpus maţesni. Tai reiškia, jog 

bausmės terminas sutrumpinamas ir nuteistieji asmenys paleidţiami anksčiau 21 . 

Mėginant uţčiuopti baudţiamosios politikos, o tiksliau jos padarinių, 

pokyčius, verta prisiminti, jog Lietuvoje nuo 2003 m. galioja nauji: 

baudţiamasis, baudţiamojo proceso ir bausmių vykdymo, kodeksai. Tačiau 

Baudţiamasis kodeksas iki 2008m. pradţios buvo pakeistas jau 14 kartų, 

Baudţiamojo proceso kodeksas – 15, o Bausmių vykdymo kodeksas – 5 kartus. 

Reiškia, jog naujųjų įstatymų nuostatos dar nenusistovėjusios ir nuolat 

derinamos su praktika. G.Sakalausko manymu, tokie daţni keitimai yra sąlygoti 

dviejų prieţasčių: pirmoji – tai kintančios socialinės sąlygos ar ne visada 

praktikoje pritaikomos įstatymo nuostatos, o antroji – tai skuboti politikų 

sprendimai ir tinkamas padėties neįvertinimas [Sakalauskas 2008; 101]. 

Nepaisant daţnų keitimų ir nuolatinio jo koregavimo, naujasis 

baudţiamasis kodeksas įtvirtino visiškai naują bausmių sistemą (ţr. 2 lentelė), 

palyginus su 1961m. baudţiamuoju įstatymu 22 , galiojusiu Lietuvoje tarybiniu 

laikotarpiu. Pastarasis Lietuvoje galiojo iki Nepriklausomybės pradţios. Galiojo 

jis ir vėliau, nuo 1990 m. iki 2003 m., tačiau buvo jau gerokai pakoreguotas. 

Nuo 2003m. įsigaliojo naujasis Lietuvos baudţiamasis įstatymas. 

21 Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį, jog „vidutinė atlikta bausmė“ skaičiuojama tik nuo tų asmenų, 

kurie buvo paleisti anksčiau laiko. Nuteistųjų iki gyvos galvos atliekamos bausmės į šiuos skaičiavimus 

neįtraukiamos. 

22 Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudţiamasis kodeksas, Vilnius, 1961 m. birţelio 26d 

112

sąrašai 

Lentelė 2. 1961m. ir 2000 m. baudţiamuosiuose įstatymuose numatytų bausmių 

1. laisvės atėmimas 

2. nutrėmimas 

3. ištrėmimas 

4. pataisos darbai be laisvės atėmimo 

1961 m. 2000 m. 

5. atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba 

dirbti tam tikrą darbą 

6. atleidimas iš pareigų 

7. bauda 

8. viešasis papeikimas 

9. turto konfiskavimas 

10. karinio arba specialiojo laipsnio ar vardo 

atėmimas 

11. kariams – pasiuntimas į drausmės batalioną. 

12. valkatoms ar elgetoms – pasiuntimas į 

auklėjimo-darbo profilaktoriumą. 

113 

1. viešųjų teisių atėmimas; 

2. teisės dirbti tam tikrą darbą arba uţsiimti 

tam tikra veikla atėmimas; 

3. viešieji darbai; 

4. bauda; 

5. laisvės apribojimas; 

6. areštas; 

7. terminuotas laisvės atėmimas; 

8. laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 

Lyginant abu įstatymus, iš pirmo ţvilgsnio matyti, kad skiriasi bausmių 

išdėstymo tvarka: tarybiniame jos pateikiamos nuo sunkiausios iki švelniausios 

(tiesa, tuo metu galiojo ir mirties bausmė), o naujajame kodekse sąrašas 

pradedamas lengviausiomis bausmėmis. Nors tai praktikai didelės įtakos 

greičiausiai neturėjo, bet šis išdėstymas turi simbolinę reikšmę. Tarybinė 

baudţiamoji politika buvo represyvi, grasinanti, kai naujoji Lietuvos pasirinkta 

kryptis yra kur kas humaniškesnė. 

Viešieji darbai, laisvės apribojimas ir areštas yra visiškai naujos bausmės. 

Šių naujų bausmių numatymas reikšmingas tuo, kad atsirado galimybė taikyti 

kitas bausmes. Bausmių taikymo praktiką gerai atspindi 4 pav. Jei 1991-2002m. 

laisvės atėmimas buvo daţniausiai taikoma bausmė (ja buvo nuteisima 40-45 % 

nuteistųjų), tai nuo 2003m. ši bausmė pradėta skirti kiek rečiau. Tai paaiškinama 

tuo, kad laikotarpis nuo 1991 iki 2003 m. buvo pereinamasis. Naujasis (2000 m.) 

baudţiamasis įstatymas su nauja bausmių sistema dar buvo neįsigaliojęs, o 

galiojo gerokai pakoreguotas senasis, kuriame eliminavus eilę bausmių, liko vos

ne viena pagrindinė – laisvės atėmimo bausmė, kuriai praktiškai nebuvo jokių 

kitų alternatyvų. 

Paveikslas 4. 23 Nuteistiesiems paskirtos bausmės Lietuvoje 2003-2007 m. 

Matyti, kad nuo 2003m., pradėjus veikti naujajam baudţiamajam kodeksui, 

laisvės atėmimo bausmės taikymas sumaţėjo iki 30-36%. Tačiau naujos 

bausmės, anot G.Sakalausko, tapo ne tikromis laisvės atėmimo bausmės 

alternatyvomis, bet pakeitė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, kuris 

pastaruoju metu sudaro 15-20%. Tačiau vienas akivaizdţiausių indikatorių, 

rodančių teigiamus bausmių skyrimo praktikos pokyčius yra tai, kad 2007m. 

pirmą kartą Lietuvos istorijoje daţniausiai per metus paskirta bausmė buvo 

bauda. Ji sudarė 31% bendros bausmių struktūros. Laisvės atėmimo bausmė 

sudarė 30%, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas – 15%, laisvės 

apribojimas - 12%, areštas – 8%. Nuteistų asmenų nuolat maţėjo nuo 2003 m. 

iki 2007m.: nuo 17555 iki 14533. Tačiau nusikalstamų veikų padarymu įtariamų 

(kaltinamų asmenų) skaičius nemaţėjo taip nuosekliai. Galima daryti prielaidą, 

23 Paveikslas pateiktas G.Sakalausko straipsnyje „Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė“, Sociologija: 

mintis ir veiksmas 20: 121 – 133. Vėliau autorius duomenis pakoregavo pagal atnaujintus Nacionalinės 

teismų administracijos ataskaitos duomenis. Darbe pateikiama naujausia paveikslo redakcija. 

114

kad vis daugiau bylų išsprendţiama nepriimant formalaus nuosprendţio – 

pasinaudojama Baudţiamojo ir Baudţiamojo proceso kodekso suteikiamomis 

galimybėmis. 

Taigi statistika rodo, jog Lietuvos baudţiamoji politika, nors lėtai, bet 

tampa labiau subalansuota ir įgauna humaniškesnį pobūdį. Laisvės atėmimas 

skiriamas maţesniam skaičiui nuteistųjų, suimtieji sudaro maţesnę kalinių dalį. 

Tačiau paskirtų laisvės atėmimo bausmių vidurkis išlieka pakankamai aukštas, 

nors jos vėliau sutrumpinamos. Svarbu ir tai, kad maţėja absoliutus nuteistų 

asmenų skaičius, nors nusikalstamų veikų padarymu kaltinamų (įtariamų) 

asmenų skaičius pastaruosius 10 metų beveik nesikeičia ir siekia maţdaug 

25000. Iš to matyti, kad baudţiamosios justicijos sistema vis labiau naudojasi 

baudţiamajame procese numatytomis galimybėmis išspręsti bylą be formalaus 

nubaudimo kriminaline bausme. 

Kalbant apie bausmių politiką ir jos pokyčius, verta atkreipti dėmesį į du 

svarbius aspektus. Pirma, tai kriminogeninė padėtis, o antra, visuomenės 

poţiūris į bausmes. Įdomu tai, kad baudţiamoji politika būdama viena iš 

nusikaltimų kontrolės ir prevencijos priemonių, daţnai eilinio ţmogaus 

sąmonėje yra tiesiogiai siejama su kriminogenine padėtimi. Bausmė suvokiama 

kaip tiesioginė reakcija į kriminogeninę padėtį. Deja, baudţiamoji politika, 

daţnai yra formuojama atsiţvelgiant į kitus kriterijus nei nusikaltimų lygis. 

Visuomenės nuotaikos, gyventojų poţiūris, kokios bausmės yra efektyviausios, 

taip pat turi įtakos įstatymų leidėjams ir politikos formuotojams. 

Šioje vietoje įdomu paţvelgti, kaip keitėsi nusikaltimų lygis ir struktūra 

Lietuvoje per nagrinėjamą laikotarpį (ţr. 5 pav.). 

115

37056 

24333 

224 

Paveikslas 5. Nusikalstamų veikų skaičius Lietuvoje 1990 – 2007 m. 24 

44984 

31716 

260 

56615 

303 

60378 58634 

480 

523 

Nusikalstamų veikų skaičius (1990 - 2007) 

60819 

502 

68053 

405 

82370 

75816 

78149 77108 

391 

356 

116 

343 

398 

79265 

72646 

378 

313 

85130 

372 

93419 

89815 

43375 40993 41969 

44767 

47301 48303 

53291 

47924 48995 

42209 

48706 50672 

43473 

38452 

42708 

33956 

1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 

Bendras nusikaltimų skaičius Tyčiniai nuţudymai (su pasikėsinimais) Vagystės 

Visų pirma reikia pabrėţti, kad statistiniai duomenys neatspindi latentinės 

nusikalstamų veikų dalies. Jie parodo tik uţfiksuotus ir išaiškintus 

nusikaltimus.Kaip matyti iš 5 paveikslo, Nepriklausomybės pradţioje (1990 m.) 

bendras nusikalstamų veikų skaičius buvo 37056 ir jis tolygiai didėjo 

pasiekdamas 8237 (2000 m.). 2002m. jis nukrito iki 72646, o iki 2004 m. vėl 

kilo ir pasiekė aukščiausią 93419 ribą (tai sudaro 2711 nusikalstamų veikų 100 

000 gyventojų). Toliau bendras nusikaltimų skaičius pradėjo maţėti ir 2007m. 

buvo uţregistruota 73741 nusikalstama veika. Tai yra beveik du kartus daugiau 

nei Nepriklausomybės pradţioje. 

Šie apibendrinti skaičiai parodo tik bendrą kriminogeninę padėtį, bet 

neatspindi nusikaltimų struktūros. Todėl verta atkreipti dėmesį į dviejų rūšių 

nusikalstamas veikas: nusikaltimus nuosavybei ir tyčinius nuţudymus (taip pat 

ţr. 5 pav.). 

Nusikaltimai nuosavybei – vagystės – atkartoja bendrąsias nusikaltimų 

lygio kitimo tendencijas. Nuo 1990 m. pradėjus daugėti, daugiausia jų buvo 

uţfiksuota 2000 m. (53291) ir 2004 m. (50672). Pastaraisiais metais stebimas 

vagysčių skaičiaus maţėjimas. 2007m. buvo uţregistruotos 33956 vagystės. 

24 Parengta pagal Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro www.nplc.lt pateikiamus duomenis (Ţiūrėta 

2008-07-14) 

345 

390 

82155 

294 

73741 

280

Kalbant apie vienus sunkiausių nusikaltimų – nuţudymus -, matyti, jog 

laikotarpio pradţioje jų skaičius didėjo gana sparčiai: nuo 224 – 1990 m. iki 523 

– 1994 m. Vėliau (1996- 2005 m.) jis svyruodavo apie 3 – 4 šimtų ribą, o nuo 

2006 m. nesiekia 300. Tačiau, nors nuţudymų sumaţėjo, Europos kontekste 

Lietuva vis dar išsiskiria aukštu baigtinių nuţudymų lygiu, siekiančiu beveik 10 

nuţudymų 100 000 gyventojų, kai Europos šalių vidurkis yra apie 3. Taigi, viena 

vertus, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje įvykdoma daugiau 

nuţudymų 25 . Tačiau, antra vertus, bendroje Lietuvos nusikalstamų veikų 

struktūroje nuţudymai su pasikėsinimais nesudaro nė 0,5%, o uţ nuţudymą 

nuteisti asmenys nesudaro nė 2% tarp visų nuteistų asmenų. Taigi aukštas šių 

smurtinių nusikaltimų lygis nėra tas veiksnys, kuris paaiškintų grieţtą 

baudţiamąją politiką Lietuvoje. 

G.Sakalauskas pastebi, kad viktimologinių tyrimų duomenimis, Lietuva 

atitinka Europos Sąjungos vidurkį, pagal tai, kiek gyventojų tampa nusikaltimų 

aukomis. (Lietuvoje 46% gyventojų teigė, jog nukentėjo nuo nusikaltimo) 26 . Tai 

reiškia, jog Lietuvos visuomenė nėra didesniame pavojuje nei kuri kita. 

Vertinant vagysčių lygį 100 000 gyventojų, Lietuvoje, palyginus su kitomis 

Europos valstybėmis, jis yra vienas iš ţemiausių. Pavyzdţiui, daugiausia 

vagysčių (nuo 8618 iki 5174) per 1990 – 2003 m. buvo padaroma: Švedijoje, JK 

(Anglijoje ir Velse), Danijoje ir Nyderlanduose. Kiek maţiau per tą patį 

laikotarpį Vokietijoje, Prancūzijoje ir Suomijoje (nuo 5113 iki 3612 ). O 

Lietuvoje įvykdomų vagysčių lygis svyravo nuo 659 (1990 m.) iki 1517 (2000 

m.), panašiai kaip ir Graikijoje, Slovakijoje, Airijoje, Estijoje, Portugalijoje, 

Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Vengrijoje ir Čekijoje 27 . 

25 

Remiantis Eurostato statistine ataskaita, „Population and social conditions: Crime and Criminal 

Justice“ (15/2007), 2003 – 2005 m. ţmogţudysčių vidurkis ES šalyse buvo 1.8 100 000 gyventojų, kai 

Lietuvoje šis rodiklis buvo 11, o, pavyzdţiui, Liuksemburge, Maltoje, Austrijoje, Vokietijoje ir Švedijoje 

– 1. 

26 

Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Lietuvoje 2005-2007 (UNICRI) Baigiamoji ataskaita, Teisės 

institutas. 

27 

Šioje vietoje būtina pastebėti, jog daugelyje Europos valstybių visos vagystės yra traktuojamos kaip 

nusikaltimas. Skirtingai, Lietuvoje smulkios vagystės priskiriamos prie administracinių teisės paţeidimų, 

todėl į nusikalstamų veikų statistiką nepatenka. Nepaisant to, net sudėjus nusikaltimus (vagystes) ir 

administracinius paţeidimus (smulkias vagystes), bendri skaičiai vis tiek yra maţi Europos kontekste. 

117

Šiame kontekste kyla kitas logiškas klausimas: kaip tokioje visuomenėje, 

kur bendras nusikaltimų skaičius po truputį maţėja, jaučiasi patys visuomenės 

nariai. Ar jie jaučiasi saugesni, koks yra jų poţiūris į bausmes? Teigiama, jog 

egzistuoja ryšys tarp gyventojų saugumo jausmo ir „baudimo“ nuostatų: kuo 

asmuo jaučiasi nesaugesnis, tuo grieţtesnes bausmes jis siūlo. 

2003 m. Lietuvoje buvo atliktas Jungtinių tautų vystymo programos 

remiamas tyrimas „Ar saugi Lietuvos visuomenė?“. Jame šalia kitų nagrinėjamų 

klausimų buvo paţvelgta ir į gyventojų poţiūrio į bausmes problemą. Tyrimo 

autoriai A.Dobryninas ir V.Gaidys, visuomenės vertinimui pateikę eilę bausmės 

rūšių (net ir tų, kurios realiai nėra numatytos Baudţiamajame kodekse, tačiau 

minimos viešajame diskurse), gavo tokius rezultatus [Dobryninas 2004; 41 – 

49]: efektyviausia bausme gyventojai laikė terminuotą laisvės atėmimą (80%), 

antroji pagal efektyvumą buvo areštas (79%), mirties bausmė uţėmė trečią vietą 

(69%)Visi socialiniai sluoksniai pritarė mirties bausmei kaip efektyviai, bet kiek 

daţniau uţ ją pasisakė pensininkai ir ţemesnio išsilavinimo gyventojai. Kitos 

bausmės, kurios taip pat vertinamos kaip efektyvios, bet ne tiek, kiek pirmosios, 

buvo: bauda, teisės dirbti tam tikrą darbą arba uţsiimti tam tikra veikla 

atėmimas. 

Tik fizines bausmes gyventojai daţniau buvo linkę vertinti kaip 

neefektyvias nei efektyvias (42% jas vertino nepalankiai, 33% - palankiai). 

Tačiau skirtumai išryškėjo tarp socialinių grupių: kiek daugiau nei pusė (52 %) 

universitetinį išsilavinimą turinčių gyventojų nelaikė šios bausmės efektyvia, kai 

ţemesnio išsilavinimo ar kaimo gyventojai daţniau pasisakė uţ nei prieš fizines 

bausmes, laikydami jas efektyviomis. 

Tyrimo autoriai, priešingai jų išankstinėms prielaidoms, suţinojo, jog 

nukentėjusieji nuo nusikaltimų, skirtingai nuo nenukentėjusiųjų, skeptiškai 

vertina atskirų bausmių, ir mirties bausmės taip pat, efektyvumą. 

Tačiau sunku įvertinti bausmių efektyvumą apskritai, neţinant, kam, uţ 

kokį nusikaltimą jos skirtos. Tyrimo autoriai pastebi, jog baudţiamajame 

įstatyme tyčiniai nusikaltimai skirstomi pagal sunkumo laipsnį. Arba kitaip – 

118

nusikaltimo „pavojingumą“. Ir nors visuomenės ir įstatymo leidėjo nuomonės ne 

visada sutampa dėl to, kas laikytina daugiau ar maţiau pavojingomis veikomis, 

įstatymo leidėjas veikos pavojingumą „parodo“ per uţ tą veiką numatytą 

sankciją, jos dydį. Taip jis išreiškia savo nuomonę, kokią veiką jis laiko daugiau 

ar maţiau pavojinga. Vadovaujantis tuo pačiu principu, buvo pasiţiūrėta, kokias 

bausmes (tiksliau laisvės atėmimo terminus) visuomenė siūlė atskiroms 

nusikalstamoms veikoms. 

Apklausos duomenys parodė, kad uţ chuliganizmą vyraujanti bausmė 

(55%) buvo minimalus laisvės atėmimas (0,5-3m.). Vagystės vertinamos 

panašiai: 61% buvo linkę skirti tokį pat minimalų (0,5-3m.) laisvės atėmimą. 

Kyšininkavimas buvo įvertintas grieţčiau: 38% pasisakė uţ laisvės atėmimą nuo 

0,5 iki 3 metų, o 39% - nuo 3 iki 10 metų. Įvairios vagystės (asmeninio turto, 

transporto priemonės ir vagystės iš gyvenamojo namo) gyventojų taip pat 

nebuvo labai grieţtai vertinamos, nes gyventojai uţ jas buvo linkę skirti laisvės 

atėmimo bausmę nuo 0,5 iki 3m. Dėl plėšimo gyventojų vertinimai buvo 

grieţtesni 51% siūlė laisvės atėmimą nuo 3iki 10m., 41% nuo 05, iki 3 metų. 

Paklausus gyventojų, kaip jie vertina nusikaltimus ţmogaus gyvybei, 

sveikatai, buvo galima stebėti nuomonės grieţtėjimą. Vertinimuose atsirado ir 

mirties bausmės siūlymai. Pavyzdţiui, uţ kūno suţalojimą 35% siūlė laisvės 

atėmimo bausmę nuo 0,5 iki 3m., 53%: nuo 3 iki 10 m. ir 5% pasisakė uţ 

įkalinimą iki gyvos galvos. Išţaginimas buvo traktuojamas kaip dar didesnis 

nusikaltimas: 52% siūlė laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10m. 32% iki gyvos 

galvos ir 9% (beveik kas 10tas) siūlė mirties bausmę. Hierarchijos viršūnėje, 

kaip pati sunkiausia ir pavojingiausia veika buvo įvertintas nuţudymas, nes 36% 

siūlė įkalinti ţudikus iki gyvos galvos ir beveik pusė (48%) siūlė mirties bausmę. 

Taigi matyti, jog visuomenė grieţčiausiai nusiteikusi ţudikų atţvilgiu ir 

juos būtų linkusi eliminuoti iš visuomenės: izoliuoti arba visai sunaikinti. Tokias 

paţiūras galima aiškinti, remiantis E.Durkheimo teorinėmis prielaidomis: 

nuţudymas uţgauna labiausiai išreikštus ir aiškiausius kolektyvinės sąmonės 

119

jausmus. Bausmė čia pasireiškia ne kaip racionalus sprendimas, bet kaip 

emocionali reakcija. 

Kad tai yra grynai emocinė reakcija, nepagrįsta racionaliais 

paskaičiavimais, įrodo ir tokie laiko patikrinti faktai, kuriuos apibendrino 

G.Sakalauskas [Sakalauskas 2008; 102]: Mirties bausmės taikymas nemaţina 

nusikaltimų lygio. Palyginus JAV valstijų (kur taikoma ir netaikoma mirties 

bausmė) jokių reikšmingų nusikaltimų lygio skirtumų nepastebėta. Taip pat, 

mokslininko teigimu, pastebėta tendencijų, jog net ir netaikant mirties bausmės, 

ţmogţudysčių gali sumaţėti. Jis mini, jog per 10 metų, panaikinus mirties 

bausmę Lietuvoje, uţregistruotų ţmogţudysčių sumaţėjo. Tiesa, negalima būtų 

teigti, jog egzistuoja tiesioginė priklausomybė tarp šių dviejų kintamųjų, tačiau 

tai bent įrodo, kad netaikant mirties bausmės dėl to nuţudymų nepadaugėja. 

Uţsienio kriminologai (Kick, La Free, Jan J.M. van Dijk), tyrinėję socialinių 

veiksnių įtaką atskirų nusikaltimų rūšių plitimui, pastebėjo, jog smurtinių 

nusikaltimų paprastai daugiau yra tose valstybėse, kur egzistuoja didesnė 

socialinė įtampa, ryškesnė socialinė diferenciacija, kur paprastai tariant, 

nuţudymai įvykdomi iš desperacijos ir yra nulemti emocijų. 

Tačiau nors šie duomenys rodo, kad Lietuvos visuomenė yra gana 

represyviai nusiteikusi, galima stebėti ir teigiamus visuomenės nuomonės 

pokyčius, įvykusius 1997 – 2005m. Kaip matyti iš 3 lentelės, nuo 1997 iki 2005 

m. sumaţėjo gyventojų, pasisakančių uţ ilgesnes nei 3m. laisvės atėmimo 

bausmes, dalis. Jei 1997 m. 3 metus laisvės atėmimo buvo linkę skirti 15,3% 

gyventojų,, tai 2005 m. jau maţiau – 10%. Atitinkamai sumaţėjo procentai tų, 

kurie būtų linkę skirti 4, 5, 6-10 ir daugiau laisvės atėmimo metų. Tačiau 

padidėjo dalis tų, kurie būtų linkę skirti 2jų metų ir trumpesnes laisvės atėmimo 

bausmes. 1997m. uţ 2jų metų laisvės atėmimo bausmę pasisakė 20,4%, o 

2005m. – 22,8%. Atitinkamai uţ 6-12 mėnesių trukmės laisvės atėmimą 1997m. 

pasisakė 9,3%, kai 2005m. – 11.1%. Taigi šie skaičiai rodo teigiamus 

visuomenės nuomonės pokyčius humanizmo linkme. 

120

Lentelė 3. 28 Respondentų pasiskirstymas pagal, jų nuomone, skirtinos laisvės 

atėmimo bausmės trukmę 1997 ir 2005 m. 

Įkalinimo bausmės trukmė Procentai 1997 m. Procentai 2005 m. 

1 mėnesį ar maţiau 0,1 1,1 

2-6 mėnesius 6,4 10,1 

6-12 mėnesių 9,3 11,1 

1 metus 23,8 21,7 

2 metus 20,4 22,8 

3 metus 15,3 10 

4 metus 4,3 4 

5 metus 8,8 8,6 

6-10 metų 5,4 4,6 

11-15 metų 1,6 0,3 

16-20 metų 0,2 0 

21-25 metus 0 0,1 

Daugiau nei 25 metus 0 0 

Bausmė iki gyvos galvos 0,5 0,3 

Nepaisant šių teigiamų pokyčių, Lietuva vis dar priskirtina šalių, kurios 

pirmauja pagal gyventojų, pritariančių laisvės atėmimo bausmės taikymui, 

skaičius. Iš 20 Europos Sąjungos valstybių Lietuva uţima trečią vietą pagal 

pritariančiųjų šiai bausmei dalį (7 pav.). 36% Lietuvos gyventojų pasisako uţ 

laisvės atėmimo bausmę, kai ES vidurkis yra 24%. Tiktai Jungtinėje karalystėje 

ir Airijoje yra daugiau taip manančių gyventojų. Atitinkamai 52% ir 38%. 

Tačiau reikia priminti, jog Jungtinė karalystė lygiai taip pat kaip ir JAV bei 

Rusija pasaulio kontekste išsiskiria kaip vienos grieţčiausių valstybių 

nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityje. Taigi Lietuvos lygiavimasis į jas 

rodo, kad turi dar praeiti laiko, kol pasikeis visuomenės nuomonė ir galbūt 

galima bus stebėti pasikeitusios baudţiamosios politikos rezultatus. 

28 „Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Lietuvoje 2005”, Teisės instituto ataskaita. 2007. Vilnius. 

121

Paveikslas 7. 29 Respondentai, pritariantys laisvės atėmimo bausmės skyrimui, 

Europos Sąjungose valstybėse (pagal “The European Survey of Crime and Safety” (EU 

ICS ) tyrimo duomenis, 2005) ir Lietuvoje (procentais) 

Prancūzija 

Austrija 

Portugalija 

Suomija 

Liuksemburgas 

Ispanija 

Belgija 

Danija 

Vokietija 

Italija 

Vidurkis 

Estija 

Vengrija 

Graikija 

Nyderlandai 

Švedija 

Lenkija 

Lietuva 

Airija 

Jungtinė karalystė 

13 

13 

15 

15 

16 

17 

17 

18 

19 

122 

24 

24 

28 

29 

0 10 20 30 40 50 60 

Taigi galima pasakyti, jog Lietuvoje, nepaisant aukšto įkalinimo lygio ir 

vis dar nemaţos visuomenės dalies, pasisakančios uţ laisvės atėmimo bausmių 

taikymą, galima įţvelgti ir teigiamus baudţiamosios politikos pokyčius: retėja 

laisvės atėmimo bausmių skyrimas, trumpėja įkalinimo trukmė, visuomenės 

nariai daţniau pasisako uţ trumpesnius laisvės atėmimo bausmių terminus nei 

anksčiau. 

29 „Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Lietuvoje 2005“ [Poţiūris į bausmes], Teisės instituto 

ataskaita. 2007. Vilnius. 

30 

32 

33 

34 

36 

38 

52

II.2. Lietuvos baudţiamosios politikos ypatumai 

1990m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos, prasidėjo 

politinių, ekonominių ir socialinių permainų laikotarpis. Prie naujų sąlygų turėjo 

būti pritaikyta ir visa teisinė sistema. 1993m. birţelio 1d. prezidento Algirdo 

Brazausko dekretu buvo sudaryta darbo grupė teisinės sistemos metmenims 

parengti. Šios reformos ribose buvo reformuojama ir baudţiamoji justicija. Kaip 

pastebi Gintaras Švedas, šios reformos rėmuose rengiant naujus Baudţiamąjį ir 

Bausmių vykdymo kodeksus, buvo perţiūrėti esminiai postulatai, „kurie ilgą 

laiką Lietuvoje buvo nepajudinami“ [Švedas 2003; 14]. Tačiau ţvelgiant iš 

praktinės pusės, naujų savo esme įstatymų kūrimas nebuvo neišvengiamas ar 

būtinas. Pavyzdţiui, kaimyninė Latvija, 1991 m. atgavusi nepriklausomybę, 

adaptavo senąjį tarybinį kodeksą [Хамкова 2003; 65-71]. 

Naujojo nacionalinio baudţiamojo kodekso kūrimas jo rengėjams buvo 

iššūkis ir didelė atsakomybė. Visų pirma dėl to, kad iki 1990ųjų mokslininkai, 

praktikai, politikai ir kiti praktiškai neturėjo galimybių savarankiškai formuoti 

baudţiamosios politikos. Greičiau tai buvo paklusnus marksistine teorija 

paremtos politikos vykdymas ar baudţiamąją praktiką pagrindţiantys tyrimai 

marksistinės kriminologijos rėmuose. Antra, po 50 – ies izoliacijos metų nebuvo 

nusistovėjusių mokslinių tradicijų ar susiformavusių mokyklų, kurios galėtų tapti 

naujosios politikos teoriniu pagrindu. Viską reikėjo pradėti kurti iš naujo. 

Tačiau, kita vertus, atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos mokslininkams atsirado 

galimybė susipaţinti su demokratinių Vakarų valstybių mokslo pasiekimais ir 

patirtimi baudţiamosios politikos ir bausmių vykdymo srityse. Be to, apie 1990 

– uosius Vakaruose jau buvo ne tik įgyvendinti, bet ir patikrinti tiek klasikine, 

tiek pozityvistine paradigma paremti baudţiamosios politikos modeliai. 

Išryškėjo pastarųjų privalumai ir trūkumai. Be to, jau buvo ir kritinės 

kriminologijos mokykla, iš pagrindų kvestionuojanti baudţiamosios justicijos 

sistemos tikslus ir funkcijas. Taigi Lietuvos mokslininkams ir politikos 

formuotojams atsivėrė galimybės ne tikrinti, kaip vienas ar kitas teorinis modelis 

123

pasiteisina praktikoje, bet pasinaudoti sukaupta vakarų valstybių patirtimi. Todėl 

įdomu panagrinėti, kokia buvo vakarų kriminologinių idėjų recepcija Lietuvoje. 

Pasirinkusi kelią kurti savo nacionalinį įstatymą, Lietuva atvėrė sau galimybes 

įtvirtinti savus baudţiamosios politikos principus naujai atkurtoje nacionalinėje 

valstybėje. 2000m. sukurtas Baudţiamasis įstatymas 30 įsigaliojo 2003m. kartu 

su, atsiţvelgiant į jį, sukurtais LR Baudţiamojo proceso 31 ir LR Bausmių 

vykdymo 32 kodeksais. Naujieji įstatymai buvo kuriami ir dėl to, kad reikėjo 

suderinti nacionalinius įstatymus su Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos 

Tarybos, kurių nare Lietuva tapo, konvencijomis, rezoliucijomis, 

rekomendacijomis. 

Naujieji įstatymai turėjo įtvirtinti gaires ir principus baudţiamosios politikos 

įgyvendinimui. Pastebėtina, kad vien įstatymai negali visiškai nulemti 

baudţiamosios politikos. Pagal formalias įstatymų normas keblu prognozuoti, 

kokias pasekmes turės jų įgyvendinimas praktikoje. Egzistuoja tik įstatymo 

kūrėjų intencijos, kurios ne visuomet yra įgyvendinamos pagal jų valią. Todėl, 

kalbant apie baudţiamąją politiką, reikia turėti galvoje, jog šalia formalių 

įstatymų didelę reikšmę turi ir ją įgyvendinančių baudţiamosios justicijos 

institucijų kultūra – mąstymo ir veikimo modeliai –, atsakingų pareigūnų darbo 

įpročiai bei mentalitetas, bendra socialinė struktūra, nubrėţianti veiklos ribas, 

pagaliau finansiniai bei ţmogiškieji ištekliai ir kiti veiksniai. 

Norint atskleisti baudţiamosios politikos principus ir jos pagrindinius 

prioritetus, geriausia ţiūrėti ne į jos pasekmes, kurios gali būti ir netikėtos, bet į 

tas įstatymų nuostatas, kurias siekia įtvirtinti baudţiamosios politikos 

formuotojai. Jos parodo, kurią kryptį pasirinkusi valstybė: baudimo 33 ar 

socialinės pagalbos ir reabilitacijos. Tai nusako daugelis aspektų: numatyti 

30 

Naujasis Baudţiamasis kodeksas buvo priimtas 2000 m. rugsėjo 26d., įsigaliojo nuo 2003 m. geguţės 

1 d. 

31 

LR Baudţiamojo proceso kodeksas patvirtintas 2002 kovo 14d., įsigaliojo nuo 2003 m. geguţės 1 d. 

32 

LR Bausmių vykdymo kodeksas patvirtintas 2002 birţelio 27d, įsigaliojo nuo 2003 m. geguţės 1 d. 

33 

Vartojant terminą „baudimo“ turima galvoje angliškoji sąvoka „punitivity“, kurią į kriminologinį 

diskursą įvedė penologas D.Garlandas, apibūdindamas XXa. pabaigos grieţtą baudţiamąją politiką JAV 

ir JK. Pagrindinis tokios politikos tikslas – nubaudimas, o rezultatas – aukštas įkalinimo lygis. 

124

ausmės tikslai, bausmių sąrašas, bausmių skyrimo principai ir kitos 

baudţiamojo įstatymo nuostatos. 

Jeigu baudţiamosios politikos nubrėţtų gairių įgyvendinimo pasekmes gerai 

atspindi ankstesniame skyriuje aptarti statistiniai bei tyrimų duomenys, tai šiame 

atkreipiamas dėmesys, kokios buvo baudţiamosios politikos formuotojų – dabar 

galiojančio baudţiamojo įstatymo kūrėjų – intencijos. Siekiant jas eksplikuoti, 

nepakanka atlikti vien dokumentų – baudţiamojo įstatymo turinio – analizę, 

Formalus tekstas gali ir neparodyti, ką turėjo galvoje įstatymo kūrėjas. Todėl 

geriausia šiuo atveju buvo nuspręsta rinkti informaciją iš pirminių jos šaltinių – 

pačių baudţiamojo įstatymo kūrėjų. 

Siekiant įvertinti, kokios kriminologinės bausmės idėjos geriausiai apibūdina 

Lietuvos baudţiamąją politiką, darbo autorė 2008 m. kovo – balandţio 

mėnesiais atliko kokybinį tyrimą „Bausmės tikslai ir baudţiamosios politikos 

realijos Lietuvoje“. Iškeltas šis tyrimo tikslas ir uţdaviniai: 

Tyrimo tikslas: 

Įvertinti Lietuvos baudţiamosios politikos pamatines prielaidas ir tikslus. 

Tyrimo uţdaviniai: 

1. Išsiaiškinti baudţiamojo įstatymo kūrėjų nuomonę apie Lietuvos 

baudţiamosios politikos ypatumus; 

2. Suţinoti, kokie pagrindiniai veiksniai turi įtakos formuojant baudţiamąją 

politiką Lietuvoje; 

3. Išsiaiškinti, kiek baudţiamojo įstatymo turiniui turi įtakos kriminogeninė 

situacija šalyje; 

4. Išsiaiškinti, ar ir kokiu būdu įstatymo rengėjai atsiţvelgė į visuomenės 

nuomonę ir galimą „nusikaltimų baimę“, kurdami įstatymo nuostatas; 

5. Įvertinti, kokia nusikaltimą padariusio asmens samprata remtasi, formuojant 

baudţiamosios politikos kryptis; 

6. Suţinoti, kokius pagrindinius bausmės tikslus akcentuoja baudţiamojo 

įstatymo kūrėjai. 

125

7. Įvertinti, ar ir kokiu laipsniu įstatymo projekte yra išreiškiamos darbo 

grupėje iškeltos pirminės idėjos. 

8. Išsiaiškinti baudţiamojo įstatymo kūrimo mechanizmą. 

Interviu buvo atlikta su 12 baudţiamojo įstatymo kūrėjų – ekspertų. Atranka 

atlikta sniego gniūţtės principu, atrenkant pagrindinius asmenis, kurie kūrė 

pamatines baudţiamojo kodekso nuostatas, sudarančias normatyvinį pagrindą 

šiuolaikinei baudţiamajai politikai Lietuvoje. Šie asmenys pasirinkti todėl, kad 

geriausiai galėjo pakomentuoti darbo grupių intencijas ir įstatyme įdiegtų normų 

paskirtis. Visi ekspertai turi teisinį išsilavinimą. Vieni yra vien akademikai, kiti 

dirba praktinį darbą (advokatai, teisėjai), treti derina akademinę bei praktinę 

veiklas. Vienas iš kalbintųjų ekspertų įstatymo kūrimo ir priėmimo laikotarpiu 

dirbo Seime ir vadovavo darbo grupėms. 

Interviu buvo atliekama pagal iš anksto suformuluotas interviu gaires, kurios 

padėjo pasiekti tyrimo uţdavinius bei tikslą 34 . Pokalbių metu stengtasi 

išsiaiškinti ekspertų nuomonę ir gauti informacijos šiais klausimais: dabartinės 

baudţiamosios politikos ypatumai ir ją lemiantys veiksniai; bausmės tikslai ir 

paskirtis dabartiniame baudţiamajame įstatyme; paţeidėjo samprata; viešosios 

nuomonės ir kriminogeninės situacijos įtaka politikai; bausmių ir sankcijų 

nustatymo principai; įstatymo kūrimo rutina ir kiti aktualūs aspektai, kurie 

leidţia eksplikuoti nacionalinės baudţiamosios politikos ypatumus bei paaiškinti 

juos pagrindţiančias prielaidas. 

Baudžiamojo įstatymo atnaujinimo priežastys ir prielaidos 

Naujojo nacionalinio baudţiamojo įstatymo sukūrimas – reikšmingas įvykis 

Lietuvos baudţiamojoje politikoje. Ekspertų teigimu, viena iš prieţasčių, kodėl 

reikėjo naujojo įstatymo – tai simboliškai parodyti, kad Lietuva kuria savą 

baudţiamąją politiką. Naujasis baudţiamasis įstatymas turėjo ţymėti naują 

Lietuvos istorijos etapą – nepriklausomybę nuo Rusijos ir bet kokį atsiribojimą 

nuo jos baudţiamosios politikos: 

34 Interviu gairės – Priedas Nr. 1. 

126

„reikėjo savo kodeksą turėti, savus įstatymus , ne dėl humanizmo.“ [1 

ekspertas, toliau – 1E] 

Antroji naujojo įstatymo priėmimo prieţastis – tai būtinybė pritaikyti 

baudţiamosios teisės aktus prie pasikeitusių politinių, socialinių bei ekonominių 

sąlygų. Vienos veikos turėjo būti dekriminalizuotos, kitos – kriminalizuotos. 

Naujoji rinkos ekonomika, pakeitusi planinę, nulėmė naujų nusikalstamų veikų 

modelių atsiradimą. Be to, įstatyme turėjo nelikti sovietinės ideologijos 

elementų: pradedant kriminalizuotomis veikomis (pvz., spekuliacija), baigiant 

bausmėmis (tremtis, ištrėmimas ir pan.) 

„Pati rinkos ekonomika diktuoja tai, kad būtų numatytos nusikalstamos veikos 

poţymiai būdingi tam tikrai ekonomikai. Buvo įsteigta naujų institutų, pavyzdţiui 

turto konfiskavimo“ [2 ekspertas, toliau – 2 E] 

Trečioji prieţastis, kodėl reikėjo šio naujo įstatymo buvo grynai techninė: 

daţni senojo įstatymo taisymai ir redakcijos pakenkė bendrai įstatymo struktūrai: 

jis tapo išderintas ir fragmentuotas: 

„buvo išoriškai netgi negraţus, skyrių daug trūko, kai kurie skyriai nauji pridėti, 

straipsnių numeracija iškrikusi, sankcijų sistema išbyrėjusi, tai jau reikėjo grynai 

techniškai sutvarkyti ir pakeisti senąjį įstatymą“ [3 ekspertas, toliau – 3E] 

„Ţinoma įstatymas paseno, buvo labai daug pakeitimų.1994 metais liepos mėnesį 

buvo tiek daug pakeitimų, kad net buvo pakeista daugiau nei pusę baudţiamojo 

kodekso. Apskritai buvo išbalansuota visa baudţiamojo kodekso sistema, ir normų 

sistema ir išdėstymo sistema.“ [7 ekspertas, toliau – 7E] 

Vienas ekspertas buvo skeptiškos nuomonės. Anot jo, senasis įstatymas 

galėjo galioti ir su pakeitimais. Teiginį, kad reikėjo tvarkingesnio, subalansuoto 

naujojo įstatymo, jis sukritikavo, kaip nepagrįstą, nes nuo naujojo įstatymo 

priėmimo (2000m.) iki jo įsigaliojimo (2003m.) buvo pakeista daug straipsnių. 

Jo manymu, naujojo įstatymo priėmimas iš tiesų buvo daugiau simbolinis 

veiksmas nei būtinybė. Tai buvo simbolinis atsiribojimas nuo tarybinės praeities. 

„Poreikio kaţkokio esminio, vidinio, kaip aš suprantu, nebuvo, nes tas kodeksas 

buvo jau gerokai pataisytas, koreguotas. Iš esmės, jei ten kaţkas kaţkur buvo, tą 

galima buvo daryti keičiant tą seną kodeksą. Esminis dalykas, mano 

nuomone, buvo, kad tai simbolinis ţingsnis- kad tai yra mūsų nepriklausomos 

valstybės kodeksas, jau nebe sovietinis, nors jis jau toli graţu nebebuvo sovietinis 

ta tikrąja prasme ir 2000 metais.“ [12 ekspertas, 12E] 

Kurti nacionalinį kodeksą paskatino ir Lietuvos narystė tarptautinėse 

organizacijose bei siekis ateityje jungtis prie naujų (pvz., ES). Naujasis įstatymas 

127

uvo kuriamas taip, kad atitiktų tarptautinius reikalavimus, rekomendacijas ir 

pan.: 

„mes vis tiek jau buvom viena koja Europoj, reikėjo pradėti ţiūrėti tuos europinius 

reikalavimus, jau mes tada priklausėm Europos Tarybai, Europos Tarybos 

rekomendacijos taip pat turėjo būti atsiţvelgtos ir jau to kosmetinio taisymo dešimt 

kartų per metus jau nebelabai uţteko ir reikėjo tokį jau vienąkart nutraukti ta 

virkštelę su sovietiniu kodeksu ir sukurt kaţką naujo.“ [3E] 

Taigi naujojo nacionalinio baudţiamojo įstatymo priėmimas buvo simbolinis 

ţingsnis, parodant, jog atsisakoma tęsti buvusiąją sovietinę baudţiamąją politiką. 

Be to, įstatyme buvo įtvirtintos nuostatos, kurios turėjo sudaryti sąlygas vykdyti 

naują, ne tokią represyvią nei buvusioji, politiką. 

Baudžiamosios politikos ypatumai Lietuvoje 

Baudţiamasis įstatymas, nors ir įtvirtina pagrindinius baudţiamosios 

politikos principus, normas ir prioritetus, tačiau negali visiškai jos nulemti. 

Pastaroji priklauso nuo šio įstatymo taikymo praktikos ir nuo kitų susijusių teisės 

aktų įgyvendinimo. Ekspertai, baudţiamąjį įstatymą, buvo paprašyti įvertinti 

dabartinę Lietuvos baudţiamąją politiką. Jų vertinimai leido atskleisti jų pačių 

paţiūras: ne tik, ką jie mano apie dabartinę politiką, bet ir kokia ji turėtų būti. 

Kai kurie ekspertai buvo skeptiškos nuomonės apie baudţiamosios politikos 

egzistavimą Lietuvoje apskritai. Taip pat atkreipė dėmesį, jog trūksta 

fundamentalių mokslinių studijų baudţiamosios politikos srityje. Tai, kas 

egzistuoja Lietuvoje, jų manymu, yra stipri baudţiamosios teisės, bet ne 

baudţiamosios politikos mokykla. 

„klausimas, ar jinai iš viso egzistuoja kaţkokia politika? Vis tiek yra kaţkokia 

kryptinga veikla, pas mus ta baudţiamoji teisė tiesiai per aplinkui eina nėra 

pas mus [baudţiamosios politikos]. Viskas daroma bet kaip.“ [8 ekspertas, toliau – 

8E] 

Kalbintųjų nuomone, vienas pagrindinių baudţiamosios politikos poţymių, 

kad ji apskritai egzistuoja, yra jos kryptingumas ir prioritetų įvardijimas. 

Ekspertų manymu, jie Lietuvoje dar aiškiai nenubrėţti. Nacionalinė baudţiamoji 

politika nenuosekli, išbalansuota ir nepasirinkusi jokios aiškios krypties: 

128

„Jokios racionalios krypties mes nesam pasirinkę. Yra ţmonės, kurie visada 

sakydavo ir dabar sako, kad nereikia būt labai ţiauriems, labai grieţtiems, yra 

ţmonės – ypač policijoj –, kurie sako, kad reikia kieto kumščio, ir yra tokia labai 

plaukiojanti masė, kuri arba į vieną, arba į kitą pusę plaukioja. 

Pavyzdţiui, Seimas, Vyriausybė. Tai taip ir vaţiuoja vieną dieną vienaip, kitą 

kitaip. Vieną dieną sugalvoja, kad reikia sugrieţtint, kitą dieną sugalvoja, kad 

reikia būt humanistais.“ [12E] 

Pasisakiusieji ekspertai teigė, jog Lietuvoje akademikai daugiausia dėmesio 

skiria baudţiamosios teisės mokslo plėtrai, o baudţiamoji politika tebėra apleista 

sritis. Galima daryti prielaidą, kad mokslininkai vis dar linkę gilintis į siauras ir 

apibrėţtas problemas, kai politikos formavimo klausimai paliekami patiems 

politikams. Nors pastarieji daţnai nėra nei baudţiamosios teisės, nei 

kriminologijos ekspertai: 

„mūsų baudţiamosios teisės mokslininkai gilinasi į pačią baudţiamąją teisę kaip 

tokią. Apie baudţiamąją politiką mūsų šiaip nėra taip, kad daug kas čia 

ţiūrėtų. Nedaug kas gilinasi į tą poţiūrį, kritinį būtent, su rekomendacijom pateiktą 

poţiūrį.“ [7E] 

Taigi galima daryti išvadą, jog Lietuvos baudţiamoji politika beveik nėra 

paremta mokslo ţiniomis. Ji palikta politikų kompetencijai. Nors 

nepriklausomybės pradţioje valstybė ir pasirinko kelią – savarankiškai formuoti 

savo baudţiamosios politikos pagrindus, sukurdama iš esmės naujus įstatymus –, 

iki šiol šis uţdavinys dar nėra įgyvendintas. Baudţiamoji politika, skirtingai nuo 

baudţiamosios teisės, nesulaukia įdėmesnio mokslininkų dėmesio ir yra 

formuojama pačių politikų – stichiškai ir nenuosekliai. Tai, kas šiuo metu yra 

suprantama kaip „baudţiamoji politika“, daţnai yra tik įstatymų leidyba ir 

prevencijos priemonių kūrimas, nepasirinkus aiškios krypties. 

Tačiau aukščiau pateiktus vertinimus reikėtų suprasti kaip emocinę reakciją 

– pasipiktinimą – dėl politikos nenuoseklumo nei faktą. Kad baudţiamoji 

politika Lietuvoje egzistuoja, turbūt sutiktų didesnė dalis mokslininkų bei tos 

politikos įgyvendintojų. Klausimas tik tas, kokia ta politika yra. 35 Moksliniuose 

straipsniuose, akademinėse diskusijose ir tarptautiniuose seminaruose daţnai 

35 Apie Lietuvos baudţiamąją politiką ir ją formuojančius veiksnius yra rašęs Doc. G.Švedas. Plačiau 

apie tai straipsnyje: Švedas, Gintaras. 2006. „Baudţiamoji politika ir ją formuojantys veiksniai“, Teisė 

(59) 128-139. 

129

keliamas klausimas, ar Lietuva kaip postsovietinio bloko valstybė atsiribojo nuo 

sovietinės patirties. Ši patirtis siejama su į nubaudimą orientuota baudţiamosios 

justicijos sistema, grieţtomis bausmėmis, kurių pagrindą sudaro laisvės 

atėmimas, ir menkai įgyvendinama reabilitacija ir pataisymu. Ankstesniame 

skyriuje pateikti statistiniai duomenys byloja, jog Lietuvos valstybė, ypač 

nepriklausomybės pradţioje, pagal įkalinimo lygį priskirtina grieţtesnę politiką 

vykdančių šalių grupei. Tiesa, sąvokos „grieţta“ ir „švelni“ daţniau naudojamos 

viešajame nei moksliniame diskurse. Kriminologiniame diskurse „grieţta“ 

baudţiamoji politika turi būti suprasta kaip labiau atspindinti klasikinės 

kriminologijos mokyklos idėjas apie bausmės neišvengiamumą, jos 

proporcingumą padarytos veikos pavojingumui. Labiausiai šioje koncepcijoje 

akcentuojamas atpildas nei paţeidėjo pataisymas. Taip pat baudţiamosios 

politikos grieţtumas siejamas su dominuojančia bausmės rūšimi – laisvės 

atėmimu. Tokią baudimo koncepciją pagrindţia bendrosios prevencijos 

ideologija. Kitokia yra į paţeidėjų reabilitaciją ir pataisymą orientuota politika. 

Joje akcentuojamas ne bausmių grieţtumas kaip bendrosios prevencijos 

priemonė, bet pagalba nusiţengusiam asmeniui sugrįţti į visuomenę. Ji yra 

labiau subalansuota: pavyzdţiui, nevyrauja laisvės atėmimo bausmės ir jos 

taikomos tik būtiniausiais atvejais, o ir laisvės atėmimo terminai yra trumpi. 

Paprastai tokia politika įvardijama kaip „švelni“ socialinės gerovės politika. 

Paprašius ekspertų įvertinti, ar Lietuvos baudţiamoji politika yra „grieţta“, buvo 

dalis, kuri teigė, jog ji yra per daug „švelni“ ir humaniška nei reikėtų: 

„Pagal naują (BK), aš bijau, kad mes perlenkėme lazdą ir esam vos ne pati 

švelniausioji valstybė“; „ aš neţinau, ar yra Europoj valstybė, kur švelniau 

baudţia..“ [1E] 

Tačiau ši nuomonė buvo išsakyta ne apie visą baudţiamąją politiką, bet 

apie numatytas sankcijas ir realiai teismo paskirtas bausmes sunkiausiems – 

smurtiniams – nusikaltimams. Smurtiniai nusikaltimai, ekspertų manymu, 

Lietuvoje yra vertinami pernelyg atlaidţiai. Tačiau ši kritika skirta įstatymo 

nuostatų įgyvendinimui – teismų sprendimams –, o ne įstatyme įtvirtintai 

bausmių sistemai bei sankcijoms: 

130

„Tai uţ nuţudymus kaip tik skiriamos yra per švelnios. na, lyginant 

proporciją, kokios bausmės yra uţ kitas veikas ir kokios uţ nuţudymus, tai pernelyg 

humaniška praktika.“ [10 ekspertas, toliau – 10E] 

Vertindami bausmių skyrimo praktiką, ekspertai taip pat minėjo, jog 

skiriamos per švelnios bausmės, todėl kad jos ne visada tinkamai 

diferencijuojamos. Tačiau pastebėjo, jog laisvės atėmimo bausmė turėtų būti 

skiriama kraštutiniu atveju ir sunkiausiems nusikaltimams. Prieš tai reikia 

išnaudoti kitas bausmių rūšis, kurios yra ne maţiau (ar net daugiau) efektyvios. 

Tai rodo, jog palaipsniui atsiribojama nuo sovietinio mąstymo: nubausti – ne 

tam, kad atsikratyti, eliminuoti asmenį iš visuomenės, bet nubausti taip, kad jis 

turėtų galimybę į ją sugrįţti: 

„kurios kitos bausmės iš tikro gal yra pernelyg švelnios, gal nepakankamai 

diferencijuojama pagal nusikaltimų sunkumą Kad laisvės atėmimas, be jokios 

abejonės, būtų skiriamas uţ smurtinius nusikaltimus, uţ labai stambaus masto kaip 

tokio pobūdţio ţalos padarymą. O šiaip tai pakankamai efektyvios ir bauda, ir 

teisės atėmimas dirbti tam tikrą darbą, ir ribojimai laisvių“ [10E] 

Vienas ekspertas teigė, jog teismai pradėjo skirti pernelyg švelnias bausmes 

uţ nusikaltimus nuosavybei. Ţemiau pateikiamame pasisakyme įdomūs trys 

dalykai. Pirma, kad eksperto pasipiktinimą sukėlė skiriamos bausmės ne uţ 

smurtinius, bet nusikaltimus nuosavybei (tiesa, pakartotinius). Kaip ţinoma, tiek 

iš kriminologijos teorijų, tiek iš praktikos, nusikaltimus nuosavybei lemia 

daugiau ne paties paţeidėjo disfunkcijos, bet tai yra rodiklis, jog kaţkas negerai 

yra pačioje visuomenėje (trūksta galimybių, stratifikacijos sistema sukuria 

įtampą tarp atskirų socialinių sluoksnių, neveiksminga socialinė politika ir pan.). 

Antra, ekspertas šiuo atveju nesiūlo kitokios rūšies bausmių, bet piktinasi būtent 

per trumpa laisvės atėmimo bausmės trukme. Trečias aspektas, jis savo nuomonę 

formuoja atsiţvelgdamas į tai, kas buvo „anksčiau“. O „anksčiau“ buvo 

sovietinė politika, kurios branduolį sudarė laisvės atėmimas (tiesa, oficialiai 

buvo deklaruojama, kad įkalinimo tikslas – pataisyti individą, taikant darbo 

terapiją). Šioje vietoje galima pridurti ir tai, kad, kaip jau minėta, Lietuvos 

vagysčių lygio rodiklis Europos kontekste yra vienas iš ţemesnių. Į tai 

kalbėjusysis neatkreipė dėmesio. Ekspertas paminėjo ir tai, kad paskutiniosios 

įstatymų redakcijos buvo nukreiptos į sankcijų sugrieţtinimą – tokiu formaliu 

131

ūdu galima bus uţkirsti kelią pernelyg humaniškai teismų praktikai. Tokios jo 

mintys parodo, kad Lietuvoje kai kurie baudţiamosios justicijos atstovai vis dar 

neatsisako lyginimo su praeitimi ir gana sunkiai persiorientuoja į humaniškesnę 

baudţiamąją politiką. 

„Drąsiai skiria dabar daug maţiau negu anksčiau. Sakau, uţ turtinius nusikaltimus 

daugiau metų retai kas gauna realiai teismai orientuojasi į minimalią bausmę, 

o ne daugiau vidurkio. paskutiniai įstatymo pakeitimai, kurie buvo padaryti 

šiais metais, tai jie buvo nukreipti į tai, kad truputį pagrieţtint įstatyminių..Taip 

sakant, sankcijų pagalba, truputį pagrieţtint tą politiką. Nes jau truputį nepagrįstai 

švelni pasidarė. Ţmogus padaro 20 nusikaltimų – jam skiriama uţ kiekvieną 

vagystę po 3 mėnesius. Va tos vadinamosios bausmės ir paskiriami metai galutinė 

bausmė, o jis kiek ţmonių apvogė, kiek ţmonėms padarė nemalonumų.“ [1E] 

Tačiau buvo ir kitaip manančių. Vieno eksperto vertinimu, teisėjai vis dar 

linkę skirti grieţtesnes bausmes. Tiesa, šiuo atveju jis turėjo galvoje smurtinius 

nusikaltimus. Tokią praktiką jis siejo su įpročiu ir inercija: labai sunku 

persiorientuoti ir pradėti skirti perpus maţesnes laisvės atėmimo bausmes nei uţ 

tą pačią veiką skirdavo anksčiau: 

„Na, natūraliai juk ţmogus visada įsivaizduoja, kad.. Na, pavyzdţiui, tarkim uţ 

nuţudymą duodavo ne maţiau 8 metus, o dabar, jam 4 metus. Neišeina, jis negali- 

jam viskas sukyla, jis įsivaizduoja... Įsivaizduokit, jūs 20-30 metų prateisėjaujat, 

jam tai yra norma- kaip šitaip, uţ šitokį veiksmą 8 metais maţiausiai atlyginti... 

Jam tai yra kaip teisingumo matas.“[12E] 

Tarp kalbintųjų ekspertų buvo ir su labiau humanistinėmis paţiūromis. 

Vienas iš kalbėjusiųjų teigė, jog reikia toliau eiti humanizmo linkme ir daugiau 

dėmesio skirti dekriminalizacijai: 

„Mes humanizuojam, mes keičiam baudţiamuosius įstatymus kai kuriuos. Na 

sakykim tai – dekriminalizuojam kai kurias veikas, bet tokių veikų maţai dabar 

Ir šiaip paėmus mūsų baudţiamąją politiką, tai ... turiu pasakyti nešvelnėja. 

Mes tik ţodţiais, bet įstatymo pakeitimu...“ [7E] 

Tokius ekspertų vertinimo skirtumus ir tai, kad baudţiamojoje praktikoje 

jie pastebi visai skirtingus dalykus (vieni per švelnias bausmes uţ turtinius 

nusikaltimus, kiti – per grieţtas uţ smurtinius) galima sieti su skirtingomis 

kriminologijos mokyklomis. Pasisakantys uţ bausmių skyrimo praktikos 

grieţtinimą atstovauja klasikinę kriminologijos mokyklą. Kitų, siūlančių rinktis 

humanizmo ir dekriminalizacijos kryptį, galima įţvelgti net kritinės 

kriminologijos minčių apraiškų. Tačiau akcentuojantys paţeidėjo reabilitaciją ir 

pataisymą seka pozityvistinės mokyklos nuostatomis. 

132

Kalbėdami apie baudţiamąjį įstatymą, kuris sudaro pagrindą bausmių 

skyrimui, ekspertai minėjo, jog pastaraisiais metais yra inicijuojamos pataisos, 

numatančios grieţtesnę atsakomybę uţ atskiras veikas. Tiesa, jos nekeičia 

įstatymo orientacijos iš esmės: 

„Įvairių tų pataisų yra, yra ir link grieţtėjimo, bet tos pataisos kol kas esminio 

nieko neįneša, nes kol kas palyginus nedaug.“ [1E] 

Neretai pasitaiko siūlymų labiau sugrieţtinti atsakomybę ir iki minimumo 

susiaurinant bausmės parinkimo galimybę. Tai kalbintasis ekspertas vertino 

neigiamai: bausmės gali būti sugrieţtintos „proto ribose“, tačiau teisėjui 

pasirinkimo galimybė (pvz. numatytos 3 galimos bausmių rūšys) turi būti 

palikta. Priešingu atveju, bus apribotos bausmės individualizavimo galimybės ir 

uţkirstas kelias teisingumo principo įgyvendinimui. 

„kad politikai jie ten kaţką pagrieţtina sveiko proto ribose, tai nieko aš čia baisaus 

nematau. Tik kad jie, kaip sakant, neišeitų uţ sveiko proto ribų. Jeigu jie ten 

metais, dviem maksimalią ribą pagrieţtina, bet lieka keturios bausmės rūšys, lieka 

normalus santykis tarp minimalios ir maksimalios bausmės, jokios problemos aš 

čia nematau. Problema yra tada, kai iš trijų bausmės rūšių išbraukiamos dvi ir 

lieka vienas laisvės atėmimas. Bet kol kas mes tą turėjome tik projektuose, bet 

tie projektai, nė vienas iš jų netapo dar po kol kas įstatymu. O projektų buvo ne 

vienas ir ne du.” [1E] 

Aukščiau išryškėję ekspertų nuomonių skirtumai leidţia daryti išvadą, jog 

jie skirtingai supranta baudţiamosios politikos tikslus. Vieni net nekvestionuoja 

pačios baudţiamosios justicijos: kriminalizuotos veikos ir bausmių sistema turi 

likti tokios, kokios ir yra. Svarbu tik, kad bausmės, ir ypač bausmių skyrimas, 

būtų subalansuotas. Bausmės turi atitikti veikų pavojingumą. Kiti siūlo ţiūrėti į 

bendras nusikaltimų tendencijas ir maţinti kriminalizacijos lauką. Šis siūlymas 

primena kritinių kriminologų mintis – kuo labiau maţinti kriminalinės justicijos 

reguliuojamą sritį ir socialinius konfliktus spręsti ne baudţiamosiomis 

priemonėmis. 

Ekspertų nuomonių skirtumai, kaip paaiškėjo tyrimo metu, atsiranda dėl to, 

kad jie remiasi skirtingomis išeitinėmis pozicijomis. Tie, kurie akcentuoja 

bausmės kaip teisingumo ir atpildo funkciją bei „bausmės neišvengiamumą“ 

klasikine prasme, yra labiau susirūpinę „pernelyg humaniška“ baudţiamąja 

politika. Jų manymu, ginamas vertybes valstybė turi įtvirtinti per grieţtas 

133

sankcijas. Tų, kurie greičiausiai remia humanizmo idėjas, nuomonė yra ta, kad 

Lietuvos baudţiamoji politika vis dar yra trumparegė, nematanti, kokios bus 

grieţtos politikos pasekmės ateityje. 

Interviu metu ekspertai taip pat akcentavo, jog baudţiamoji politika turi 

būti traktuojama ne kaip panacėja kriminogeninei situacijai pataisyti, bet kaip 

platesnės – socialinės politikos – dalis. Buvo kalbama ne apie grieţtą, bet apie 

išmintingą politiką: subalansuotą ir efektyvią, o tai reiškia nebūtinai grieţtą: 

„einama pačiu paprasčiausiu keliu: dabar sugrieţtinsim ir viskas susitvarkys. Bet 

tai yra netiesa. Niekada bausmių grieţtumas tvarkos neįves, taip kaip ir karas 

keliuose. Ne grieţtinti bausmes reikia, bet reikia paprasčiausia tuos kelius 

sutvarkyti, apšviesti ir galų gale turi būti bausmė adekvati, o grieţtos bausmės, jos 

prie gero nepriveda.“ [9 ekspertas, toliau – 9E] 

Represyvi politika, ekspertų manymu, yra valstybės silpnumo įrodymas: 

„Mano galva taip, tai yra valstybės silpnumo įrodymas, kada valstybė griebiasi 

represinių priemonių, tai ji pripaţįsta savo silpnumą, kad ji nepajėgia kovoti 

socialinėm, ekonominėm priemonėm, moralinėm priemonėm, tada jinai griebiasi 

grieţtų sankcijų. Lygiai taip pat kaip šeimoj, jeigu vaiką muši, tai reiškia 

argumentų neturi.“ [9E] 

Buvo išsakyta nuomonė, jog veikos kriminalizavimas dar nereiškia, jog 

problema išspręsta. Kartais konfliktų/ deviacijų sprendimas nebaudţiamosiomis 

priemonėmis duoda daugiau naudos nei jų uţdraudimas: 

„jeigu mes nekriminalizuojam tam tikrų veikų, tai ne visada mes taip išreiškiame 

savo moralinę poziciją. Tiesiog įstatymų leidėjas ţiūri į ta,i ar geriau 

kriminalizuoti ir bus apsaugotas tikras gėris, o jei nekriminalizuosi, tai gal 

bus padaryta maţesnė ţala“ [7E] 

Tokia ekspertų nuomonė leidţia manyti, kad jie mato plačiau ir leidţia sau 

išeiti uţ apibrėţto ţinojimo ribų. Ţinojimo, kuris nusikaltimą suvokia siaurai – 

tik kaip baudţiamosios justicijos sistemos darbo objektą. Taip pat poţiūris, jog 

baudţiamoji politika neturėtų būti suabsoliutinama, bet suvokiama socialinės 

politikos kontekste tik kaip jos dalis, primena deviacijų sociologijos ar 

anglosaksiškų kraštų kriminologijos prielaidas. Pagal jas, nusikaltimas visų 

pirma turi būti suvoktas kaip deviacija nuo normų, o ne kokybiškai kitokių 

ţmonių (nusikaltėlių) problema. Todėl į nusikaltimą reikia ţvelgti kaip į 

socialinę problemą apskritai, o ne išskirtinę baudţiamosios justicijos sistemos 

134

darbo objektą. Nusikaltimas – tai konfliktas tarp vyraujančių (formaliai 

įtvirtintų) normų ir nuo jo nukrypstančio elgesio: 

„Baudţiamoji politika nėra savarankiška socialinės politikos dalis, tai reakcija į 

nusikalstamumą, jo tendencijas. Kad ji labai maţai gali įtakot, tai irgi sutikčiau. Ir 

tą rodo ne tik Lietuvos, bet ir visų didţiųjų valstybių, kurios turi tokio mokslo sritį 

kaip baudţiamoji politika, kur daromi tyrimai, analizės. Vien tik baudţiamoji 

politika – absoliučiai nieko negali. Tai reiškia, kad su baudţiamuoju įstatymu, šalia 

turi eit krūva socialinių, ekonominių ir kokių tik nori priemonių.“ [4 ekspertas, 

toliau – 4E] 

Ekspertai minėjo pavyzdţius, įrodančius, jog baudţiamosios priemonės 

kartais net negali uţkirsti kelio deviacijoms ir nusikaltimams, kadangi jų 

prieţastys glūdi visuomenės organizacijoje, o tiksliau dezorganizacijoje: 

„Pavyzdţiui, mašinų vagystės. Čia ne įstatyme problema, ar tu ten parašysi 

sankcijoj 10, 25 metus, nuo to tų vagysčių tikrai nesumaţės, nes prieţastis – 

ekonominė. Jeigu pavogęs automobilį jis gauna 400 – 500 proc. pelno, tai apie 

kokius metus mes galim kalbėt? Gerai, galim sugrieţtint tą įstatymą, bet pradėkim 

nuo to: kokia yra sienų apsauga, jeigu tas mašinas išvaro per kelias valandas.“ 

[4E] 

Nacionalinio įstatymo kūrėjai kritiškai įvertino pastarųjų metų politikų 

iniciatyvas – baudţiamojo įstatymo pataisas, kurios buvo padarytos po paties 

įstatymo priėmimo. Apibendrinant ekspertų nuomonę, pagrindinės Lietuvos 

baudţiamosios ydos yra: jos chaotiškumas, nenuoseklumas ir manymas, jog 

kriminalinė bausmė yra pirmutinė priemonė, sprendţiant nusikaltimų problemą. 

„mūsų baudţiamojoje politikoje trūksta vieningumo. Nes tai visų pirma yra 

svarbiausia. Mūsų įstatymų leidėja neturi savo baudţiamosios politikos tokios – 

vieningos, kryptingos, kurios turėtų siekti ir nukreipti kitus subjektus.“ [7E] 

arba: 

„įstatymų leidėjas ne visuomet supranta, kad tiek baudţiamasis kodeksas, kaip ir 

kiti įstatymai, kad jie daugiau maţiau turėtų būt stabilūs“ 

arba: 

„pagrindinis Lietuvos baudţiamosios politikos ypatumas – tai yra jos svyravimas. 

Svyravimas nuo grieţtesnės prie švelnesnės ir atvirkščiai. Tai priklauso nuo įvairių 

aplinkybių, nuo politinės atmosferos, nuo artėjančių rinkimų ir t.t.“ [6 ekspertas, 

toliau – 6E] 

arba: 

„teisėkūros procese yra baisiausia tai, kad mes vadovaujamės ne teisine sąmone, 

ne apskritai suvokimu, kas yra baudţiamoji politika, bet įstatymų leidėjas 

vadovaujasi vienadieniu reiškiniu, kurį iškelia pavyzdţiui ţiniasklaida.“ [7E] 

Tai, koks yra baudţiamosios politikos turinys ir kryptys, ar ji orientuota į 

nubaudimą, ar į reabilitaciją – kiekvienos valstybės pasirinkimo reikalas. Tik 

pasirinkus kryptį, galima vėliau kritikuoti jos įgyvendinimą. Kaip pavyzdţiui, 

135

Skandinavijos socialinės gerovės valstybės pasirinkusios reabilitacijos modelį, 

akivaizdţiai skiriasi nuo JAV vykdomos nubaudimo politikos. Kiekviena iš 

alternatyvų turi savo kritikuotinų aspektų. Tačiau Lietuvos pagrindinė problema 

yra ta, kad nėra pasirinkta jokia kryptis. O ją pasirinkti, ekspertų nuomone, – 

politikų uţduotis: 

„Valstybė yra galios bausti turėtoja, tai ji turi ţinoti kaip ji tai darys, kur jinai eina, 

kokia linkme. Kiek ji leis sau grieţtai bausmę. Į kokius rėmus ji mus visus įstatys. 

Štai ji turėdama tą galią bausti labai daţnai blaškosi pati“ [7E] 

Kalbėjusiųjų nuomone, ne mokslininkų uţduotis formuoti baudţiamąją 

politiką. Jie gali tik paaiškinti ir prognozuoti, vienos ar kitos taikomos priemonės 

pasekmes. Tačiau įtvirtinti bendrąsias baudţiamosios politikos gaires: 

reabilitaciją, visuomenės saugumo uţtikrinimą ar nubaudimą – uţduotis 

politikams: 

„mokslininkai gali diskutuoti, bet valstybė turi turėti savo kryptis kuriomis ji nori 

eiti ir nori siekti“ [7E] 

Kalbintieji ekspertai teigė, jog įstatyme buvo numatę mišrią bausmės 

paskirtį: derino nubaudimo ir reabilitacijos principus. Tačiau politikos 

formuotojų pareiga buvo nustatyti prioritetus – kuris principas turi būti aiškiau 

išreikštas ir daţniau realizuojamas vykdant bausmes. Jų nuomone, kol kas 

Lietuvoje veikiama „iš inercijos“, pasireiškiant sovietinei patirčiai, o tai reiškia – 

orientuojantis į saugumą: 

„Problema kita – nėra apsispręsta, kam gi suteikiamas prioritetas. Iš to didesnis 

rezultatas ne tiek baudţiamajai teisei bausmių vykdymui čia viskas atsiliepia. 

Nes jeigu mes pasakom, kad pagrindinis tikslas yra nubaudimas ir visuomenės 

saugumas – tai tokios ir priemonės. Čia yra įstatymų leidėjas – visuomenės 

poţiūris ko mes norim. Kol šito aiškiai išreikšto nėra, ana sistema bijo imtis 

iniciatyvos, tai jin daro taip, kaip buvo daroma visą laiką, o visą laiką tais 

tarybiniais laikais buvo orientuojama į saugumo aspektą.“ [4E] 

Ekspertų vertinimu, ne maţiau svarbi nei baudţiamosios politikos 

kryptingumas, yra ikiteisminio proceso darbo kokybė. Blogai atliktas darbas 

ikiteisminiame tyrime gali turėti fundamentalių pasekmių tiek teismų darbui, 

tiek baudţiamosios justicijos įvaizdţiui visuomenės akyse. N.Christie, 

kritikuodamas klasikinę kriminologijos (baudţiamosios teisės taip pat) mokyklą, 

sako, jog jos stiprybė tuo pačiu yra ir jos silpnybė. Klasikinė mokykla įtvirtino 

tai, kad įstatymai būtų aiškūs ir preciziškai apibrėţti. Visi poţymiai, nusakantys 

136

nusikaltimo sudėtį, turi būti aiškiai išvardinti. Sankcijos turi būti apibrėţtos. Tai 

turėjo uţkirsti kelią spekuliacijoms ir įtvirtinti visų lygybę prieš įstatymą. Tačiau 

tai, kriminologo manymu, tuo pačiu atima galimybę tinkamai parinkti bausmę, 

nes paţeidėjas ir nusikaltimo situacija apima kur kas daugiau aspektų, kurie gali 

būti svarbūs, tačiau sprendţiama tik pagal kelis poţymius. Tokiu būdu visi 

paţeidėjai tarsi suniveliuojami, suklasifikuojami pagal nusikalstamos veikos 

poţymius ir jiems paskiriamos standartinės bausmės, kai jie patys nėra 

standartiniai – kiekvienas su savo gyvenimo istorija [Christie 2004; 4]. Ir jeigu 

šioje situacijoje net tas minimalus kiekis poţymių, išvardintų įstatyme, 

nustatomas klaidingai ar nenustatomas išvis, gali susidaryti situacija, kai paskirta 

bausmė visiškai neatitinka nusiţengimo. Tokioje situacijoje bausmė neatlieka 

jokios pataisymo funkcijos, nes, pirma, paţeidėjas jaučia didelę neteisybę ir, 

antra, dėl to galima tikėtis tik pykčio, bet ne jo pasitaisymo. Tokioje situacijoje 

bausmė atlieka tik nubaudimo, ar, anot kriminologo, skausmo suteikimo 

funkciją. Be to, gali būti ir atvirkštiniai atvejai, kai dėl tos pačios „įstatymo 

raidės“, kai kurie akivaizdţiai visuomenės pasipiktinimą keliantys nusiţengimai 

negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstamos veikos, dėl „nusikaltimo sudėties 

poţymių trūkumo“. Visuomenės pasipiktinimą kelia ir neišaiškinti nusikalstamų 

atvejai. Visa tai, kartu paėmus, maţina visuomenės pasitikėjimą baudţiamosios 

justicijos sistema ir diskredituoja ją apskritai. 

„mes ne tai, kad skiriam grieţtas bausmes, o problema ta, kad mes neišaiškinam ir 

neskiriam tų bausmių. Kodėl serijinis ţudikas yra „serijinis“? Todėl, kad jeigu jis 

būtų išaiškintas kai padarė vieną ar du nusikaltimus nebūtų serijiniu, neturėtų 

galimybės daugiau daryti nusikaltimus.“ [2E] 

„kad nebūtų visuomenėj taip labai ūpą numušančių atvejų, kad tarkim paleistas iš 

kalėjimo vėl nusikalto. Kad nepagauna labai daug tarkim mašinų vagių, kad ţodţiu 

visuomenei nusvyra rankos daryt kaţką, nes pamato, kad naudos nėra iš tos 

politikos. Padidinus išaiškinamumą ir nubaudţiamumą, , ţodţiu, darbo brokų, 

kad maţiau būtų.“ [3E] 

Ekspertai buvo paprašyti pakomentuoti, kokias baudţiamosios politikos 

kryptis jie norėjo įtvirtinti naujajame baudţiamajame kodekse, kokiai 

baudţiamajai politikai šis įstatymas turėjo atverti galimybes, nesvarbu, tai dabar 

yra įgyvendinta ar ne. Komentuodami įstatymo kūrėjai neišvengė palyginimų su 

buvusiuoju tarybiniu įstatymu. Anot jų, naujajame kodekse bausmių sistema yra 

137

labiau subalansuota nei tarybiniame. Taip pat ir pats įstatymas yra 

humaniškesnis: uţ nesunkius nusikaltimus sušvelninta atsakomybė praplėstos 

sankcijų ribos, atsirado daugiau alternatyvių bausmių, iš kurių teisėjai gali 

rinktis, taip pat numatyta daugiau atleidimo nuo baudţiamosios atsakomybės 

pagrindų: 

„naujo kodekso idėja buvo baudţiamąją politiką priartinti prie europietiškos, kuri 

yra subalansuota, neskubanti labai grieţtai baust ţmogų.“ [6E] 

„Dabartinis galiojantis baudţiamasis kodeksas vis tik yra humaniškesnis įstatymas 

lyginant su tarybinių laikų įstatymu. Uţ ne tiek pavojingas veikas yra ţymiai 

sušvelninta atsakomybė, galimybė atleisti nuo baudţiamosios atsakomybės“ [5 

ekspertas, toliau – 5E] 

Vienas ryškesnių esamojo įstatymo skirtumų nuo buvusiojo tarybinio 

kodekso – kitas bausmių išdėstymo principas. Jeigu anksčiau jos buvo 

išvardintos nuo grieţčiausių iki švelniausių, tai naujajame kodekse sąrašas 

pradedamas švelniausiomis bausmėmis. Tačiau toks pokytis daugiau simbolinis 

nei turintis įtakos praktikai. 

„Taisyklės bausmių skyrimo keitėsi vis tiek tokia humaniškėjimo linkme. mes 

buvom paveldėję iš carinės Rusijos, kad nuo grieţčiausių prie švelniausių. Dabar 

mes atvirkščiai: nuo švelniausių prie grieţčiausių (pirmiausia apie švelniausias 

galvojam, tik paskui grieţtinam).“ [10E] 

Nacionalinės politikos negalima vertinti vienareikšmiškai. Tai, kad uţ 

sunkius nusikaltimus taikomos pernelyg švelnios, o uţ lengvesnius – per grieţtos 

bausmės, dar neapibūdina visos politikos. Vienas ekspertas pastebėjo, kad 

baudţiamosios politikos grieţtumą ar nuosaikumą atspindi ne vien nuteistųjų 

skaičius ar jiems paskirtų bausmių pobūdis, bet ir tai, kiek yra atleidţiama nuo 

baudţiamosios atsakomybės. Paprastai tariant, reikia ţiūrėti, kiek yra numatyta 

pagrindų, jei įmanoma, kad ţmogus išvengtų kriminalinės bausmės ir nepatektų į 

baudţiamosios justicijos sistemą. Jis apibūdino situaciją, kuri dar literatūroje 

vadinama „piltuvėlio efektu“, kai išaiškinama nedaug, nuteisiama dar maţiau, o 

bausmės paskiriamos dar maţesnei daliai paţeidėjų. Tokį reiškinį galima vertinti 

dvejopai: veikų neišaiškinamumą neigiamai, o dėl patraukimo baudţiamojon 

atsakomybėn ir nuteisimo kriminaline bausme neretai kyla diskusijų. Vieni 

ekspertai pasisako teigiamai, kad ţmogaus neskubama įtraukti į kriminalinės 

justicijos sistemą, kiti – neigiamai, kadangi tai sudaro nebaudţiamumo įspūdį 

138

visuomenei. Dar kitas atvejis – pats bausmės paskyrimas. Ekspertai pastebi, jog 

bausmės kartais individualizuojamos nekompetentingai: 36 

„Šiaip tai mes sakom, kad ta baudţiamoji politika grieţta, bet jeigu 

paţiūrėtumėm, palygintumėm statistiką, kiek yra padaroma nusikaltimų, ir kiek 

nusikaltimų pasiekia teismus, kai jau taikoma bausmė, tai tikriausiai maţesniajai 

daliai, negu kad yra atleidţiama nuo atsakomybės ir taip toliau. Taip kad visumoj 

nėra nei baudţiamoji politika, nei baudţiamasis įstatymas labai grieţtas. Bet ten, 

kur ir pasiekia teismą, jau kalbant apie tas bylas, kurių autoriams skiriamos 

bausmės, tai galim galbūt sakyt, kad pernelyg grieţtas.“ [10E] 

Kaip vieną iš paţangiausių naujojo įstatymo aspektų kalbintieji ekspertai 

vertina teisingumo principo įtvirtinimą. Jis atveria galimybes teisėjui tinkamai 

individualizuoti bausmę įstatyme numatytose sankcijų ribose. Tai reiškia, jog 

įstatymas pats savaime nenulemia baudţiamosios politikos pobūdţio. Bausmė 

individualizuojama ir paskiriama teisėjų valia. Įstatymo ir teisėjo santykį galima 

įsivaizduoti kaip struktūros ir agentūros sąveiką. Šiuo atveju struktūra yra 

įstatymo nubrėţtos ribos, kuriose teisėjas gali priimti sprendimą, o agentūra – 

paties teisėjo mąstymo, problemos suvokimo ir veikimo modeliai – jo habitusas. 

Taigi grieţta ar nuosaiki baudţiamoji politika – nepriklauso vien nuo paties 

įstatymo. Jis tėra vena komplekso dalis: 

„atsirado labai protinga norma – teisingumo principo įgyvendinimo reikalavimas. 

Tai protingai naudojant, galima labai, jeigu taip galima sakyt, vykusiai derint visus 

interesus: ir nuketėjusiųjų, ir kaltininko, teisiamojo, nuteistojo, na, ir pagaliau, 

visuomenės interesus. Net ir jeigu sankcijos yra labai grieţtos, teismas, 

protingai taikydamas įstatymą, iš tikro gali jį pritaikyt taip, kad visi suprastų, kad iš 

tikro yra teisingumas. Taigi įstatyme yra labai daug gerų galimybių naudotis 

ta bausmių sistema ir iš tikro, elgtis laisviau, negu reikalauja atskirų straipsnių 

sankcijos, kur numato bausmes.“ [10E] 

Prisimindama tarybinę baudţiamąją politiką, vienas iš ekspertų pabrėţė jos 

nelankstumą. Tai buvo ţmogų traumuojanti, bet nereabilituojanti politika, kurios 

branduolį sudarė laisvės atėmimas: 

„mačiau tą sovietinę baudţiamąją politiką, kuri labai daţnai tiesiog ţmones ţalojo, 

sakyčiau. morališkai ir iš kitos pusės teisėjas buvo įspraustas į kampą. Jis, tarkim, 

norėjo, matė, kad reikia ten, tarkim, bausmę duoti vienokią, bet jis negalėjo, nes 

buvo labai formalūs, grieţti rėmai.“ [9E] 

36 Paminėtinas 2008m. Teisės instituto (A.Dapšys, J.Misiūnas, A.Čaplinskas) atliktas tyrimas „Bausmės 

individualizavimo teisinės problemos“, kur analizuojama teismų praktika bausmių individualizavimo 

aspektu. 

139

Reikia pastebėti, kad ne visi kalbintieji kritiškai atsiliepė apie švelnesnių 

nei anksčiau bausmių skyrimą. Vienas iš jų atkreipė dėmesį į kritinį momentą – 

vyksta fundamentalūs, todėl iš pirmo ţvilgsnio nepastebimi, baudţiamosios 

politikos pokyčiai. Pirmieji šių pokyčių vykdytojai – teisėjai. Būtent tie, kurie 

visuomenės, o ir dalies ekspertų nuomone, skiria per švelnias – nesiekiančias 

vidurkio – bausmes. Nors tokie sprendimai daţnai yra nepopuliarūs ir sulaukia 

kritinių vertinimų, iš esmės jie reiškia, jog vyksta lėta baudţiamosios justicijos 

sistemos vidinės kultūros kaita. Atsisakoma šabloniško mąstymo: būtinai 

nubausti, o skiriant bausmę, orientuotis ne maţiau vidurkio. Šioje vietoje 

atsiranda erdvės įsijautimui į situaciją ir humaniškesnių priemonių taikymui. 

„Taigi reikėjo tą persilauţimą kaţkaip daryti (pas mus), bet visuomenė kaip ir tada, 

taip ir dabar iki galo nesuprato. Kai Jūs uţdavėt klausimą, ar teisinga linkme 

einama, man atrodo, kad teisinga, palaipsniui teisinga linkme, bet visa šita, net kai 

rezultatus duos, Jūs nepamatysite, ir aš nepamatysiu to rezultato. Tai labai 

ilgalaikė perspektyva, bet palaipsniui prie to einama. Teisėjai, mano 

nuomone, net iki galo neįsisąmonindami, bet jie iš esmės vykdo tą politiką (net iki 

galo neįsisąmonindami dėl ko tai daro, bet tą daro teigiama linkme).“ [11E] 

Tokią situaciją galima vertinti kaip pirmus Lietuvos baudţiamosios 

politikos ţingsnius, išsivaduojant iš „baudimo“ kultūros. Šioje vietoje galima 

pastebėti vieną kritinį momentą. Nėra absoliutaus mato, kuris padėtų nustatyti 

bausmių grieţtumą ar švelnumą. Ekspertai jas vertina lygindami. 37 Taigi 

bausmės, kurios uţ tas pačias veikas yra numatytos maţesnės ar lengvesnės nei 

buvo pagal tarybinį kodeksą, vertinamos kaip švelnesnės. Todėl ekspertų 

teiginys apie „pernelyg švelnias bausmes“ rodo jų sąsają su buvusia sistema, o jų 

kritiniai tokios situacijos vertinimai – nenorą pasirinkti kitos – nerepresyvios – 

atskaitos sistemos. 

Naujojo kuriamo įstatymo humanizavimui turėjo įtakos ir Europos 

Sąjungos valstybių pavyzdţiai. Kiek sąmoningai buvo sekta Vakarų Europos 

valstybėmis, ekspertai vertina skirtingai. Vieni teigė, jog humanistinė banga 

pasiekė Lietuvą būtent iš vakarų: 

37 Palyginus su Skandinavijos šalimis, bet kuri laisvės atėmimo bausmė Lietuvoje (net pati trumpiausia) 

galėtų būti vertinama kaip grieţta, kadangi Lietuvoje laisvės atėmimas skaičiuojamas metais, o 

Skandinavijoje – mėnesiais. 

140

„tai ne paslaptis, kad nebe pavyzdţio Europos sąjungos, o pačio to humanizmo 

dozė, tai ji kaip pasakyti metų, ţinoma, kiek uţ tokį nusikaltimą ten metų yra, vienoj 

valstybėj, kiek kitoj buvo tokia lentelė, mes šiek tiek atsiţvelgėm į tai.“ [9E] 

Kiti pastebėjo, jog humanizmo siekis buvo ne tiek vakarų Europos įtaka, 

kiek pačių įstatymo kūrėjų noras sukurti kiek įmanoma humaniškesnį, ne tokį 

represyvų baudţiamąjį įstatymą: 

„aš viduje buvau įsitikinęs, kad mes turime eiti humanizmo linkme. Bent jau man 

jokios įtakos absoliučiai nedaro tai, ar Vakarų valstybėse tai egzistuoja, ar ne.“ 

[11E] 

Kurdami nacionalinį įstatymą, darbo grupės nariai šiek tiek atsiţvelgė į 

Vokietijos ir Prancūzijos baudţiamuosius kodeksus. Ekspertai pastebi, kad, 

nepaisant ideologinių aspektų, ankstesnis tarybinis baudţiamasis įstatymas 

atitiko klasikinės baudţiamosios teisės mokyklos kanonus. Tarybinis kodeksas 

buvo parengtas pagal Vokietijos baudţiamojo kodekso pavyzdį, kuris laikomas 

klasikiniu. Pasikeitus santvarkai, buvusiame tarybiniame kodekse teko 

dekriminalizuoti eilę veikų, keisti bausmių sistemą, atsisakyti atskirų jų rūšių: 

„Na, gal didesnę įtaką turėjo Vokietijos Baudţiamasis Kodeksas, Prancūzijos, bet 

šiaip pakankamai savarankiškai buvo dirbama. galiu sakyt, kad ne toks 

blogas mūsų Baudţiamasis Kodeksas buvo. Be abejo, aš nekalbu uţ baudimą 

antitarybinės veiklos, laisvių, ţodţio varţymą – tas viskas buvo, to nieks nepaneigs. 

Bet aš kalbu dabar apie Bendrąją dalį. Tai Bendroji dalis mūsų iš esmės rėmėsi 

klasikine baudţiamosios teisės mokykla. Tai Vokietija – pradininkai, galim sakyt. 

Vokietija, Rusija (senesnių laikų Rusija su savo profesoriais Tagancevu ir kitais). 

Tai tuo metu buvo europinio lygio įstatymai. Tai tarpukario Lietuva perėmė Rusijos 

Baudţiamąjį Statutą, kuris tuo metu Rusijoj beveik neveikė Tai tam tikra 

prasme įtaka klasikinės mokyklos baudţiamosios yra išlikusi, ir pagrindiniai 

institutai ir dabar yra, bet tuo pačiu metu įsiverţė sociologinė mokykla, teigiamąja 

prasme“ [10E] 

Nacionalinė baudţiamoji politika, be abejo yra nulemta nacionalinio 

konteksto. Tačiau neabejotina ir tai, kad ją veikia kaimyninių valstybių, kitų 

šalių ar pasaulio pavyzdţiai ir tradicijos. Lietuva daugiau ar maţiau pasekė 

vokiškąja tradicija. Tam įtakos turėjo ir gana pragmatiškas dalykas – darbo 

grupės narių kalbų mokėjimas: 

„Aš neţinau dėl kokių prieţasčių, daugiau dėl objektyvių ar subjektyvių – 

subjektyvios tos, kad teisės korifėjai bent jau tais laikais kūrė jie daugiau skaitė 

vokiškai iš uţsienio kalbų, rusiškai aišku irgi skaitė ir Rusijos baudţiamieji 

įstatymai jokiu būdu jie nėra prasti, nes vis tiek jie gana smarkiai yra remiami tos 

Germanijos tradicijos, germaniškos teisės sistemos.“ [3E] 

141

Tačiau uţsienio pavyzdţiais nebuvo sekta aklai. Pasirinktos tos valstybės, 

kurių teisinės sistemos labiausiai atitinka Lietuvos. Be to, diegiant vienas ar kitas 

nuostatas, buvo atsiţvelgta ir į nacionalinį kontekstą: socialinius, ekonominius 

aspektus. Taip pat įstatymo kūrėjai pasinaudojo dėkinga situacija – galėjo rinktis 

iš laiko patikrintų ir pasiteisinusių baudţiamosios politikos pavyzdţių: 

„mes kodeksą kūrėm labai dėkingu laiku, kada nemaţai valstybių toj pačioj vakarų 

Europoj jau buvo padarę ţenklias baudţiamosios teisės reformas. Tai mes galėjom 

pasiţiūrėt kas darosi tose valstybėse, kokie rezultatai ir koks vertinimas. Tai šia 

prasme mums buvo labai lengva, sakykim kai kurias, kad ir naujas, kurių niekada 

mūsų teisėj nebuvo, nuostatas priimt, nes jau buvo patikrinta kitose valstybėse.“ 

[4E] 

Tačiau dabartinis kodeksas, pabrėţia ekspertai, nors sekta uţsienio 

valstybėmis, yra originalus nacionalinis teisės aktas, pritaikytas prie vietos 

socialinių realijų: 

„ţmonės, kurie politinėj valdţioj šiek tiek kuravo visą tą reikalą laikėsi nuostatos, 

kad neperrašinėt tai ką kiti padarė, vis tiek buvo tam tikra adaptacija prie Lietuvos 

realijų. Ir kadangi tai buvo ţmonės, kurie išmanė kaip tas įstatymas taikomas, tai ta 

adaptacija tikrai tiko.“ [4E] 

Ekspertai pripaţįsta, jog baudţiamasis įstatymas buvo priimtas skubotai ir 

dalykine prasme liko neišbaigtas. Šio skubėjimo prieţastis buvo tokia: Lietuva 

planavo tapti Europos Sąjungos nare. Tam reikėjo reformuoti baudţiamosios 

teisės sistemą, o tai reiškia – sukurti naujus: baudţiamąjį, baudţiamojo proceso 

ir bausmių vykdymo kodeksus. Baudţiamasis kodeksas turėjo būti sukurtas 

pirmasis, kad jo pagrindu būtų formuojami kiti. Įstatymo priėmimas sutapo su 

Seimo kadencijos pabaiga. Reikėjo skubėti nes, jeigu įstatymas būtų pateiktas 

tvirtinti naujam Seimui, procesas būtų uţsitęsęs: 

„atvirai pripaţinsiu, kad kodeksas, jei būtumėm turėję dar kokius metus laiko prie 

jo padirbėti, tikrai kokybės prasme būtų buvęs geresnis. Jei ne tas momentas, kada 

jis buvo priimtas, tai ES nariais mes nebūtumėm tapę. Nes tai buvo vienas iš 

esminių reikalavimų, o su baudţiamuoju kodeksu susiję ir baudţiamojo proceso ir 

bausmių vykdymo kodeksai, o tai reiškia, kad anie dar labiau nusikelia... jis gi 

buvo priimtas paskutinėje sesijoje, vos ne paskutinėmis Seimo darbo dienomis, tai, 

įsivaizduokit, ateina rudenį naujas – ir, manot, jis pradėtų nuo priėmimo 

procedūrų? Tikrai ne. Dalykine prasme ir visa darbo grupė aiškiai sakė, kad 

tikrai kodekse gali būti ir klaidų (paskui ir buvo taisoma).mūsų ES nespaudė. 

Tai buvo mūsų reikalas: ar mes norim, ar nenorim. Tuo metu buvo tam tikri 

politiniai prioritetai, kada mes siekėm narystės ir mums buvo pasakyta labai aiški 

data, kada mes galim tikėtis tos narystės, tai ir renkiesi.“ [4E] 

142

Taigi nors naujasis įstatymas įtvirtino humaniškesnės baudţiamosios 

politikos prielaidas, pati politika dar tik formuojasi. Ji vis dar nenuosekli ir 

besiblaškanti tarp represyvių ir nuosaikių priemonių. Politinė valia, numatanti 

politinius tikslus, vis dar nėra atspari viešajai opinijai. Neretai trūksta supratimo, 

jog baudţiamoji politika turi būti ne autonomiška, o sudedamoji platesnės 

socialinės politikos dalis. 

Visuomenės nuomonės įtaka baudžiamajai politikai 

Jungtinės Amerikos Valstijos, Didţioji Britanija ir Rusija yra klasikiniai 

šiuolaikinės represyvios ir grieţtos baudţiamosios politikos pavyzdţiai. 

Principai: „tiesiog nusipelno“, „trijų smūgių politika“, „kalėjimas veikia“, 

„teisybė nuosprendţiuose“, „nulinė tolerancija“ ir pan. geriausiai apibūdina šių 

valstybių baudţiamosios justicijos darbą. Represijos ir grieţtumas grindţiami 

visuomenės ir valstybės saugumo ir bendrosios prevencijos argumentais. Niels 

Christie tokias baudţiamosios justicijos sistemas apibūdino kaip didelę pelningą 

pramonės šaką, grįstą nemokamu kalinių darbu. Tai modernioji vergovės forma. 

Bendrosios prevencijos tikslas – visa visuomenė. Demonstruodama ir 

grasindama grieţtomis bausmėmis, valstybė siekia atgrasinti piliečius nuo 

nusikalstamų veikų. Taigi bendrąją prevenciją galima įsivaizduoti kaip dviejų 

subjektų simbolinę sąveiką: valstybės ir visuomenės dialogą. Kadangi 

nusikaltimų kontrolė ir prevencija yra viešosios politikos dalis, visuomenė turi 

teisę ţinoti, kas vyksta ir daryti įtaką. Taigi baudţiamosios politikos formavimas 

nėra vien mokslininkų reikalas. Visuomenės dalyvavimas baudţiamosios 

politikos formavimo procese gali būti įsivaizduojamas kaip rinkėjų spaudimas 

politikams. Šiame procese įsijungia trečiasis subjektas – ţiniasklaida kaip 

mediatorius. Interviu metu stengtasi išsiaiškinti, kaip ir kokią įtaką baudţiamojo 

įstatymo ir apskritai politiniams sprendimams turi visuomenės nuomonė ir kaip 

tai vertina patys įstatymo kūrėjai. Reikia priminti, kad patį įstatymą kūrė 

mokslininkų grupės (akademikai, praktikai ir kt.), o jį priiminėjo politikai, kurie 

143

turi atstovauti savo rinkėjus. Kalbintieji ekspertai pasakė, jog visuomenės įtaka 

baudţiamajai politikai yra neišvengiama: 

„kadangi politikai renkami visuomenės, tai jie visuomenės klausyt turėtų, nors mes, 

teisininkai, aišku, labai mielai norėtumėm, kad teisininkų klausytųsi Tačiau 

tai yra neišvengiamas dalykas – visuomenės įtaka baudţiamajai politikai. Ir 

taip nebus, kad jokios įtakos nebūtų.“ [3E] 

Aiškinant šią situaciją, galima pasitelkti fenomenologinę perspektyvą: 

mokslininkas, besigilinantis į baudţiamosios politikos sritį, yra ekspertas, 

politikas yra gerai informuotas pilietis, o eilinis visuomenės narys – ţmogus iš 

gatvės. Visi trys turi skirtingą ţinojimą ir skirtingus situacijos vertinimus. 

Derinant šiuos ţinojimus baudţiamosios politikos srityje, kartais sunku rasti 

bendrą kompromisą. Ţmogui iš gatvės grieţta bausmė gali atrodyti kaip pelnytas 

atpildas uţ padarytą nusikaltimą, o mokslininkas tai paaiškintų kaip praţūtingą ir 

negrįţtamą procesą, kai asmuo pasmerkiamas kriminalinei patirčiai ir 

socializacijai. Todėl beatodairiškas vadovavimasis visuomenės nuomone, 

grieţtinant bausmes, yra populistinis politikų elgesys, bet ne mokslo ţiniomis 

pagrįsti sprendimai: 

„visada yra noras, noras, populistinis pataikauti visuomenės nariams, kad vat 

reikia grieţčiau. Ir uţtat nereikia stebėtis, jeigu kas nori kaţką grieţtinti“ [6E] 

Ekspertai pastebi, jog egzistuoja baudţiamosios politikos grieţtinimo 

„sezoniškumas“. Populistiniai pasiūlymai ir sprendimai padaţnėja prieš Seimo 

rinkimus ar Seimo kadencijos pabaigoje: 

„Dėl grieţtėjimo, tai politiką visada tam tikra prasme reikia sieti su Seimo 

kadencijos pradţia, viduriu, pabaiga. Kai kadencijos pabaiga, tai paprastai, kiek aš 

prisimenu, būdavo visada siekiama kuo grieţtesnės atsakomybės ir plačiau tos 

atsakomybės kad būtų uţ kai kurias veikas. Atitinkamai bandoma pasirodyt 

siekiant, na, tarkim, lyg teismai nuo visuomenės atitrūkę, nevieši, tai būtinai 

visuomenė turi dalyvaut. O kai jau Seimas pradeda dirbt normaliai naujas 

suformuotas, tai tada girdi ir teisininkų mintis aiškinant, kad visą laiką baudţiamoji 

politika pas mus yra pernelyg grieţta, kad reikėtų ieškoti variantų švelninimo“ 

[10E] 

Politikai, anot kalbintųjų ekspertų, vengia nepopuliarių, nors racionalių ir 

humaniškų sprendimų: 

144

„Be abejo, jie renkasi ir sau dividendus, nes kas šiandien, tarkim, uţtars 

Jonaitienę 38 , tai tik tai vat baţnyčios atstovas sugebėjo uţjausti ţmogų, nes iš esmės 

čia yra didelė tragedija ir to ţmogaus.“ [9E] 

Atkreiptinas dėmesys, jog politikai, sprendţiantys nusikaltimų kontrolės ir 

prevencijos klausimus, daţnai neturi teisinio, kriminologinio ar kito su 

nagrinėjamomis problemomis susijusio išsilavinimo. Todėl jų nuomonę 

geriausiu atveju formuoja ekspertų, tyrėjų išvados. O neretai ir vien statistinė 

informacija, neparodanti latentinės problemos pusės 39 . Kritinis momentas čia yra 

tas, kad asmuo, teikiantis įstatymo pataisas ir gebantis argumentuoti savo 

siūlymą, neretai gali pasiekti jo priėmimo. Ypač tais atvejais, kai reikalingas 

gilesnis mokslinis problemos išmanymas, o Seimo nariai jo neturi. Pastebėtina, 

kad pats projekto teikėjas gali net gerai nenumanyti galimų savo pasiūlymo 

pasekmių. 

„jeigu argumentą kaţkas pateikia- ţiūrėkit, šitiek vagysčių padaugėjo, darykim ką 

nors. Tai jie ir daro. O jeigu dar jiems pateiksi įrodymą, kad va, kokiam 

Tadţikistane, nesvarbu, kad jie ne demokratinė valstybė, padarė uţ automobilio 

nuvarymą 15 metų, ir sumaţėjo vagysčių tris kartus- ir viskas, šimtu procentų 

priima.“ [12E] 

Iš pateiktų komentarų galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos politikoje 

visuomenės interesų atstovavimas daţnai įgauna iškreiptą formą. Daţnai jis 

suvokiamas tiesmukai – tenkinti bet kokius visuomenės reikalavimus, neretai 

neracionalius, nepagrįstus, kurie gali būti net ţalingi visuomenei. Priešingai, 

ekspertai sako, kad visuomenei reikia ne pataikauti, bet ją „reikia girdėti“. O tai 

reiškia – formuoti visuomenės vertybes atitinkančią baudţiamąją politiką: 

„Be abejo, visuomenę reikia girdėt, reikia klausyt. Ir man pačiam kai kada atrodo, 

kad teismai bausmes skiria uţ kai kuriuos nusikaltimus, tarsi negirdėtų, nesuprastų, 

kaip visuomenė reaguoja... Na, kas tas ribas gali nustatyt? Man atrodo, kad 

paprasčiausiai ir protingėjimas ir pačios visuomenės, ir teisininkų, ir teismų 

ţiūrėjimas į tą realybę, tikrovę.“ [10E] 

Interviu metu ekspertai teigė, jog baudţiamajai politikai nemaţai pakenkia 

ţiniasklaida, pateikdama selektyvų, utriruotą – neadekvatų kriminogeninės 

38 2007m. Almos Jonaitienės byla. Moteriai uţ dviejų savo vaikų nuţudymą teismas paskyrė grieţčiausią 

bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos. Šis atvejis, plačiai pateiktas ţiniasklaidoje, susilaukė grieţtų 

visuomenės vertinimų. 

39 Reikia pastebėti, kad „Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa“, o taip pat ir jos 

įgyvendinimui rengiami priemonių planai, parengti remiantis būtent oficialiąja statistika, neatsiţvelgiant 

į tyrimų rezultatus. Tačiau įdomu tai, kad pačioje programoje teigiama, jog „oficialioji statistika tik iš 

dalies atskleidţia kriminogeninę situaciją.“. 

145

padėties vaizdą. Ţiniasklaida visuomenės vertinimui pateikia vien neįprastus ir 

nukrypstančius nuo normos įvykius (sunkūs smurtiniai nusikaltimai ir pan.), 

kurie nėra daţni. Ţiniasklaida, o tiksliau mass media 40 yra pagrindinė 

visuomenės ţinojimo apie nusikaltimus formuotoja: 

„Visuomenė mąsto taip, kaip ją programuoja mąstyti. [Kas ją programuoja?] 

Ţiniasklaida. Ar tu matei kada nors straipsnį normalų straipsnį, studiją?“ [12E] 

„Na laikraščiai, pasako televizorius ir visiem atrodo, kad viskas blogyn ir blogyn, 

bet jeigu ţmonėm parodytum skaičius ir pamatytų, kad per 10 ir 15 metų niekas čia 

Lietuvoj nepablogėjo, nepadaugėjo nei tų nuţudymų, tiktai galbūt apie juos 

daugiau pradėjo rašyt“ [3E] 

„Tie įprastiniai atvejai lieka kaţkur šešėlyje, o kur deviacija nuo normos, ten 

ţiniasklaida išpučia. Tai tada koks visuomenei susidaro įspūdis? Jie lieka 

nenubausti. Atsiranda visuomenėj tokia nuotaika ir labai greitai prie tokios 

nuotaikos prilimpa politikai kai kurie- na, „aš galiu pasireikšti šitoj srity“. Teikia 

projektą Na, kas dabar prieš tautos valią drįs balsuoti? Ir priima tokį 

įstatymą.“ [12E] 

Tačiau ţiniasklaida ne tiek lemia paties mąstymo turinį, kiek paskatina ir 

sustiprina neretai represyvias visuomenės nuotaikas. Atrinkdama ir išryškindama 

atskirus nusikaltimų atvejus, ji dar labiau suaktyvina keršto ir atpildo troškimą. 

Šioje vietoje galima prisiminti T.Mathieseno mintį apie galimą ţiniasklaidos 

vaidmenį viešojoje erdvėje. Ţiniasklaida turi sinoptinių savybių: gali išviešinti 

baudţiamosios justicijos darbą ir tapti kontrjėga, kritikuojančia ir reaguojančia į 

jos ydas. Kitaip tariant, daugumos vertinimui gali pateikti maţumos darbą. Deja, 

kaip pastebi kriminologas, šiuolaikinė ţiniasklaida greičiau yra tapusi pramogų 

verslo dalimi nei pilietinių interesų gynėja. 

Ekspertai pastebėjo, kad dabartinė Lietuvos visuomenė vadovaujasi ne 

šaltu, racionaliu protu, bet emocijomis. Bausmės, kurias ji siūlo, daţnai būna 

ţiaurios. Tokioje piktoje visuomenėje nėra vietos įsiklausymui. Ţmogus 

pasmerkiamas, neįsijautus į jo situaciją. 

„Mes iš esmės tai ţmogaus nematom, juk tas ţmogus vat padaręs nusikaltimą, aišku 

yra tokių, kur ten na primityvių, kuriem galbūt, bet šiaip ţmogus padaręs 

nusikaltimą jis yra na tas kelias jo nėra toks paprastas apie nusikaltimus, 

suprantat, tai, kad valstybė, kad visuomenė galėtų tą suvokti, ji turi būti pati 

40 „Medios“ vietoj „ţiniasklaidos“ sąvoką siūlo vartoti sociologijos profesorius A.Dobryninas. Anot jo, 

ţiniasklaida savo originaliąja reikšme yra informacijos sklaida. Tačiau Lietuvoje egzistuoja mass media 

kurią galima suvokti kaip mediatorių, savaip pateikiantį realybės vaizdą ir jos vertinimą. 

146

atitinkamai, na sakyčiau net paprastai pasakius-nepikta. Šiuo metu visuomenė yra 

labai pikta, tai visada yra paprasčiau pulti tą ţmogų su „šakėm“. [9E] 

Kalbintieji ekspertai paminėjo, jog reikalingi tiksliniai tyrimai, kurie 

paaiškintų visuomenės narių represyvias nuotaikas. Ţiniasklaida, nors neatlieka 

visuomenės švietimo funkcijos, bet ji veikia kaip katalizatorius iššaukdama ir 

dar labiau sustiprindama eilinių ţmonių atpildo ir keršto nuotaikas. Visuomenės 

švietimas, įstatymo kūrėjų nuomone, leistų visuomenei pradėti kritiškiau mąstyti 

ir sumaţinti neigiamą ţiniasklaidos poveikį. 41 

„didelis dalykas - tai visuomenės ir visų politikų ir kai kurių teisėsaugos atstovų tai 

yra švietimas kurio galbūt trūksta ir kad ţiniasklaidoj galbūt atsirastų ne vien 

tiktai, kaip sakant tų kruvinų laidų bet ir tokių laidų, kurios parodytų, kad vis 

dėlto nėra taip blogai, kaip galbūt jums atrodytų, kad galbūt nereikėtų imtis tokių 

priemonių, kurios jums atrodytų teisingos, kad galbūt ten tų šalių pavyzdţiai 

parodo, kad ta grieţta politika nepasiteisinantis“ [3E] 

„Pirmas dalykas – ţinios, nes šitoj sferoj be galo daug stereotipų, kurie yra 

klaidingi ir juos įveikt yra be galo sunku. Stereotipus galima įveikt, kada visuomenė 

yra išprususi, turi nemaţai ţinių.“ [4E] 

Didesnis švietimas leistų visuomenei susiformuoti kritinį mąstymą: geriau 

įvertinti politikų pasiūlymus ir atskirti populistinius paţadus nuo moksliškai 

pagrįstų ir pamatuotų teiginių: 

„jeigu išeina seimo narys arba ţurnalistas ir pasako kaţkokius ţodţius, tai didţioji 

dauguma Lietuvos kaţkaip tai įsivaizduoja, kad čia yra šventas raštas, kad tai yra 

gryna teisybė, o kad tai yra vien tiktai nuomonė ir jokiu būdu nereiškia, kad jinai 

yra teisinga ir galbūt pasiklaust kitos nuomonės, tai čia labai nedidelė visuomenės 

dalis tokį sugebėjimą turi..“ [3E] 

Kaip galima būtų paaiškinti represyvias ir kerštingas visuomenės 

nuotaikas? Viktimologinių tyrimų rezultatai rodo, kad egzistuoja ryšys tarp 

visuomenės saugumo jausmo ir jos represyvių nuotaikų. 42 Nesaugi ir įbauginta 

visuomenė pradeda gintis nuo savo agresorių. Iš interviu paaiškėjo, jog 

41 Ši ekspertų mintis nėra nauja. Dar 1999m. A.Dobrynino ir S.Katuokos tyrimas „Mirties bausmė 

Lietuvoje: teisiniai ir sociologiniai aspektai“ parodė, jog viešosios nuomonės apklausų metu 

pasisakydami „uţ“ ar „prieš“ mirties bausmę, gyventojai paprastai atsako mechaniškai, giliau 

nesuvokdami viso „teisinių, moralinių, socialinių ir politinių problemų, susijusių su šiuo klausimu, 

kompleksą [o]“. Ekspertams ir gerai informuotiems piliečiams, geriau išmanantiems mirties bausmės 

problematiką, labiau būdingos humaniškesnės abolicionistinės nuostatos, kai eiliniai visuomenės nariai 

(„ţmonės iš gatvės“) daugiau laikosi retencionistinių paţiūrų. Mirties bausmės palaikymas sustiprėja, 

pablogėjus kriminogeninei situacijai. Tyrimas taip pat parodė, jog edukacinės iniciatyvos gali paskatinti 

humaniškesnių visuomenės paţiūrų formavimąsi ir abolicionistinių siūlymų palaikymą. 

42 „Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Lietuvoje 2005“ [Poţiūris į bausmes], Teisės instituto 

ataskaita. 2007. Vilnius. Taip pat ţr.: Kühnrich B., Kania H. Attitudes Towards Punishment in the 

European Unijon/Results from the 2005 European Crime Victim Survey (ECSS) with focus on Germany. 

ECSS Projektai: Tyrimo ataskaita MPI (30/12/2005), 2005, Max Planck Institutas, Freiburg. P. 46. 

147

visuomenės baimę lemia dar ir realios situacijos neţinojimas. Šioje vietoje 

galima padaryti trumpą diskursą į D.Garlando aprašytą situaciją JAV ir 

Didţiojoje Britanijoje XXa. pirmoje pusėje, kur buvo įsigalėjęs „reabilitacinis 

projektas“. Viena iš prielaidų, kodėl visuomenėje pritapo nebaudţiamasis, 

globojantis poţiūris į paţeidėją, buvo bendras visuomenės saugumo jausmas, 

nulemtas stabilios ekonominės situacijos, garantuojančios bent minimalų gerovę 

kiekvienam. Antroji saugumo jausmo prieţastis – ne toks didelis informuotumas 

apie nusikaltimus (visuomenės informavimo priemonės nebuvo taip paplitusios 

tarp gyventojų kaip dabar). Tačiau ekspertai pastebėjo ir tai, kad egzistuoja ir 

tam tikras permanentinis – nekintantis baudţiamumo uţtaisas, nepriklausantis 

nuo socialinių ekonominių sąlygų. Vienas jo indikatorių – tai nuostatos dėl 

mirties bausmės taikymo. Uţ mirties bausmę apklausų metu pasisako daugiau 

nei pusė respondentų. 43 Tokios nuotaikos būdingos ne tik Lietuvos, bet ir senas 

demokratijos tradicijas turinčių bei aukšto ekonominio išsivystymo lygio 

valstybių visuomenėms. Peršasi išvada, jog uţ tam tikrus nusikaltimus, kuriais 

paţeidţiamos pamatinės (nekintančios) visuomenės vertybės, nepriklausomai 

nuo visuomenės išsivystymo lygio, yra pastovi ir nekintanti reakcija. Tai nėra 

mokslininkų, kurių ţinios pagrįstos racionaliu protu ir stebėjimų rezultatais, bet 

eilinio visuomenės nario emocionali reakcija. Įsisąmoninus tai, kad visuomenės 

nuomonė nėra nusikaltimų lygio indikatorius ir tai, kad ji negali būti atskaitos 

tašku, priimant sprendimus, galima būtų vykdyti kur kas racionalesnę 

baudţiamąją politiką. Ekspertai kaip pavyzdį mini vakarų Europos valstybes, kur 

nuosaikiomis priemonėmis pasiekiama kur kas geresnių rezultatų nei baudimo 

visuomenėse, tokiose, kaip pavyzdţiui, JAV ar Didţiojoje Britanijoje: 

„ţmonėm daţnai atrodo, kad sugrieţtinus baudţiamąją politiką išsispręs 

problemos, tačiau jeigu ţmonėms kas nors parodytų statistiką tos pačios Britanijos, 

tos pačios JAV, tai galbūt jie pamatytų, kad tos dvi valstybės tikrai nėra pavyzdys 

baudţiamosios politikos, o galbūt pavyzdys baudţiamosios politikos yra kitos 

43 Šioje vietoje galima dar kartą priminti, jog visuomenės nariai daţnai yra linkę reaguoti į nusikaltimus 

emocionaliai. Ypač į sunkius, smurtinius nusikaltimus. Pavyzdţiui, nors mirties bausmės efektyvumas 

yra menkas ar išvis jokio, uţ mirties bausmę daţnai pasisako didelė dalis visuomenės narių net 

išsivysčiusiose valstybėse. Plačiau apie tai: Roberts, Julian. V. Hough, Mike. 2007. Changing Attitudes 

to Punishment: Public opinion, crime and justice. Willan publishing. 

148

vakarų Europos valstybės, šiaurės Europos valstybės, kur daug švelnesnėm 

priemonėm yra pasiekiama daug geresnių rezultatų negu tom brangiomis 

represinėmis priemonėmis ir situacija ten, kiek ţinau, diena iš dienos vis blogėja“ 

[3E] 

Lietuvos visuomenės represyvumo negalima kildinti vien iš sovietinio 

paveldo. Jaunoji karta, gimus ir brendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, taip pat 

nestokoja ţiaurumo. Ekspertai pastebi, kad represyvumas būdingas ne tik 

eiliniam visuomenės nariui, bet ir neretai teisininkui, kuris galbūt galėtų būti 

labiau susipaţinęs su galimomis baudţiamosios politikos pasekmėmis ir 

kriminologinių tyrimų rezultatais bei teorijomis. Dar jie pastebi, jog kolektyvinę 

patirtį ir atmintį itin įtakojo politinės ir ekonominės permainos, kurios lėmė ir 

vertybių kaitą. Taigi galima daryti išvadą, kad Lietuvos baudţiamoji politika 

grįsta ne mokslu ar nuosaikiu racionaliu protu, bet emocijomis. Šios emocijos 

būdingos ir vakarų visuomenėms, bet ne visur tiesiogiai įtakoja politinius 

sprendimus. 

„teorija kad reikėtų švelniai grieţtint baudţiamąją politiką tam, kad sumaţėtų 

nusikalstamumas, nors daug kur pasauly tai yra pasitvirtinę, bet tai Lietuvoj šiom 

dienom nelabai įsivaizduoju ir negaliu nurašyt tai ant sovietinio mentaliteto, nes ir 

jaunimas daţnai taip galvoja, net ir tie patys teisininkai (labai daug paţįstu, kurie 

uţ mirties bausmę).“ [3E] 

„daţnai manoma, kad čia yra visuomenės saugumo jausmas. Ir to saugumo jausmo 

suvokimas. Ir mes čia dar toje visuomenėje tą saugumo jausmą turim labai 

skirtingai. Na tai gal tradiciškai mūsų tais nacionaliniais paremtas mūsų arba gal 

iš to ką mes pergyvename išėję iš sovietinio laiko. Sudėtingą laiką mes pergyvenom, 

tokio ekonominio virsmo ir ne tik, bet ir visuomenės virsmo.“ [7E] 

Turint galvoje, kad politikus veikia viešoji nuomonė, buvo pasidomėta, 

kiek ji turėjo įtakos kuriant baudţiamąjį įstatymą. Vienas iš ekspertų pasakė, kad 

jį kuriant buvo atsiribota nuo visuomenės nuomonės ir pasikliauta vien moksline 

sąmone ir ekspertine patirtimi: 

„Kuriant baudţiamąjį kodeksą, tikrai buvo atsiribota nuo visuomenės poţiūrio. 

Bent jau baudţiamosios teisės teisininkų luome, visuomenės poţiūris būtų toks: jie 

vertintų ne ką kitą, kaip tik bausmių dydţius sankcijose. Tas poţiūris yra labai 

aiškus ir vienpusiškas. Tai šia prasme mes tikrai nuo to totaliai atsiribojam, o kai 

kuriais atvejais netgi nekreipiam dėmesio ką sako politikai, kurie turėjo priėminėt. 

Ir dėl to dţiaugiuosi, nes to, ko mes siekėm, nebūtumėm pasiekę.“ [4E] 

Kitas ekspertas teigė, jog siekta vadovautis išmintingos politikos 

principais: kaip įmanoma vengti visuomenės kriminalizacijos, bausmes taikyti 

kraštutiniu atveju, siekti paţeidėją labiau integruoti į visuomenę ne 

149

audţiamosiomis priemonėmis. Tokios politikos esmė: orientuotis ne į 

trumpalaikius, daţnai populistinius ir patrauklius visuomenei tikslus, bet į 

ilgalaikius, kurie leidţia išvengti kriminalinės patirties: 

„čia yra išmintingos politikos klausimas apskritai jeigu mes pataikausim 

nuotaikom kuo grieţčiau bausti, tai... šiai sekundei tai gal atrodys ir gerai, o 

kas įvyks po kelerių metų. Taigi, valdţia turi galvoti ir apie tai, kaip uţtikrint 

visuomenės saugumą, kitą vertus, turi galvoti ir apie visuomenės kriminalizavimą, 

bendrąjį, kad kuo daugiau teistų ţmonių visuomenėje, tuo blogiau pačiai 

visuomenei. Taigi, nu, taigi čia klasika, jeigu išmintinga valdţia, jinai neskuba 

bausti ţmonių, savo piliečių, o stengiasi, jeigu galima, išspręst konfliktą kitaip. Tai 

uţtikrina nu ilgalaikius tikslus, o trumpalaikiai tikslai nukenčia, be abejo.“ [6E] 

Baudţiamosios politikos formavime turi dalyvauti dvi grupės: politikai, 

įvardijantys prioritetus, ir mokslininkai, teikiantys rekomendacijas, kaip tokią 

politiką įgyvendinti. Tačiau būtų sunku patikėti tuo, kad nei vienam politikui 

nėra ţinomos mokslininkų išvados, jog ne grieţtos bausmės lemia prevencijos 

efektyvumą ir kad paţeidėjo izoliacija menkina jo reintegracijos į visuomenę 

galimybes. Kalbintieji ekspertai pastebėjo, jog grieţta politika gali būti ne tiek 

neţinojimo problema, bet būdas pateisinti savo neveiklumą. Bausmių 

grieţtinimas yra apčiuopiamas ir pastebimas visuomenėje. Todėl tai labai geras 

būdas parodyti, kad kaţkas visgi yra daroma nusikaltimų kontrolės ir prevencijos 

srityje. O ši sritis visada sulaukia didesnio dėmesio nei kitos. Joje politikų 

sprendimai geriau matomi. Todėl galima daryti prielaidą, kad politikams yra 

tiesiog „patogu“ sakyti, jog kriminogeninė situacija šalyje jei neblogėja, tai bent 

negerėja: 

„Aš manau, kad kai kada įstatymas yra panaudojamas paslėpt tam neveiklumui 

arba apskriti nieko nedarymui. Atskirų ţinybų ar institucijų vadovai ir atstovai 

sušunka, kad reikia grieţtinti įstatymus, reikia baust grieţčiau, kas prekiauja, kas 

naudoja, kas vartoja ir pan. Čia tiktai išorė. Jeigu nieko nedarom, kad tas reiškinys 

taip neplistų, tai tas baudţiamasis įstatymas nieko nepadės. O baudţiamuoju 

įstatymu daţniausiai prisidengia, ir ne vien tiktai neteisininkai, bet neretai ir 

teisininkai. Taip kad neretai priedanga nedarbo – šūkavimai, grasinimai 

baudţiamąja atsakomybe.“ [10E] 

„jeigu Lietuvoj viskas bus gerai, kas tave rinks į Seimą ir kuo tu būsi geresnis uţ 

kitus kandidatus jeigu tu sakysi, kad viskas gerai, aš ateisiu ir nieko nedarysiu. 

Reikia pasakyt, kad Lietuvoje yra viskas blogai.“ [3E] 

N.Christie yra pasakęs, kad įstatymų leidėjai, o taip pat ir jų valios 

vykdytojai (pvz., teisėjai) yra per daug nutolę nuo tų, dėl kurių priima 

150

sprendimus. Neįsijautimas į situaciją lemia tai, kad priimami neadekvatūs 

sprendimai: 

„Man atrodo, tiesiog trūksta ir įstatymų leidėjui ir teismuose. Jiems atrodo, nu, ar 

didelis skirtumas, ar ţmogui duoti tris metus ir keturis mėnesius, ar trejus metus ir 

aštuonis mėnesius laisvės atėmimo. O jeigu patiems reikėtų keturis mėnesius 

atsėdėti kaţkur tai... visai kitoks būtų atvejis.“ [8E] 

Kartais baudţiamosios politikos grieţtinimo bangas galima paaiškinti ne tik 

kaip populizmą ir pataikavimą visuomenei, bet kaip moralines kampanijas. 

Politikai, turėdami kilnių tikslų ir įsitikinę savo teisumu, kartais gali manyti, jog 

grieţtas poţiūris uţkirs kelią problemai ir labiau įtvirtins moralinius principus. 

Tačiau problema ta, kad atskiros veikos plinta būtent dėl to, kad yra 

toleruojamos pačios visuomenės ir sudaro nacionalinės kultūros dalį. Todėl jų 

kriminalizavimas ir bausmių sugrieţtinimas tik paskatina įstatymo apeidinėjimą 

ir teisėsaugos pareigūnų korupciją. Iliustruodamas šias savo mintis, vienas 

įstatymo kūrėjų prisimena konservatorių valdymo laikus, kuomet buvo 

numatytos grieţtos bausmės uţ naminės degtinės – „pilstuko“ – gamybą ir 

laikymą: 

„jis buvo dar Seimo pirmininkas, kas tada vyko. Jam ir alkoholizmas yra lygiai taip 

pat problema. Atsimeni, uţ pilstuką ten ta visa politika buvo- buvo sugrieţtinta 

būtent jo pirmininkavimo Seimui metu ir tai buvo jo iniciatyva. Jis prieš šituos 

svaiginimus, jis gana kategoriškai buvo nusiteikęs. Tam tikra prasme, aiški labai 

linija buvo, kad tą reikia uţkardyti. Klausimas, ar priemonės buvo pasirinktos 

tinkamai. Buvo uţmirštas Bekarijos principas – ne bausmės ţiaurumas, o 

neišvengiamumas. Kuo bausmė ţiauresnė, tuo labiau norisi jos išvengti. Kuo 

didesnes sąnaudas paţeidėjas pasirengęs patirti, kad tik negauti ten tų 20 metų. Ir 

dėl to papildomai korumpuojasi teisėsaugos sistema.“ [12E] 

Aptariant, kokią vietą baudţiamosios politikos formavime uţima 

visuomenės nuomonė, ekspertai teigė, jog vis dėl to egzistuoja būdai priimti 

pagrįstą, racionalų, tačiau nepopuliarų sprendimą, išvengiant visuomenės, o ir 

pačių politikų pasipriešinimo. Pirmiausia, jeigu kuriamas naujas baudţiamasis 

įstatymas, Seimas balsuoja uţ visą įstatymo projektą, o ne uţ atskirus jo skyrius. 

Jeigu redaguojami tik atskiri skyriai, Seimas juos tvirtina atskirai. Todėl antruoju 

atveju, politikai gali sukoncentruoti dėmesį tik ties atskirais punktais ir geriau į 

juos įsigilinti, pasiruošti ir pareikšti savo nuomonę. Skirtingai, kai tvirtinamas 

visas įstatymas, dėmesys išsisklaido ir politikai neturi tiek laiko išnagrinėti visus 

151

įstatymo punktus. Tuomet įstatymas priimamas be didesnės kritikos ar 

pasipriešinimo. Tokiu atveju įstatymo straipsnių turinį lemia mokslininkų ir 

ekspertų nuomonė, o ne populistiniai politikų siūlymai. Šią situaciją aiškiai 

nupasakojo vienas iš įstatymo kūrimo darbo grupės narių: 

„politikas jeigu jis norės pakeisti kokį nors Baudţiamojo Kodekso straipsnį 

vieną, tada jis turės spaudimą ir iš visuomenės, ir iš kitų politikų, kadangi to vieno 

straipsnio netingi perskaityt nei kiti tavo kolegos politikai, netingi susipaţinti per 

visuomenės informacijos priemones ir visuomenė. Bet jeigu keiti visą bloką 

arba visą skirsnį, arba visą kodeksą, tai gali būt ramus, kad bus priimta taip, kaip 

tu pateiki, ir visas tavo darbas bus nukreiptas tik į ruošimą šito projekto, kaip tu 

pats įsivaizduoji ir kaip reikėtų padaryti, kadangi praktiškai nebus parlamentarų, 

kuries bus susipaţinę su visu tuo baudţiamuoju kodeksu (tai skaityt per daug ir 

sudėtinga). Lygiai taip pat ir visuomenei, ir tiems patiems ţurnalistams, kurie 

daţniausiai į gilesnę analizę viso bloko taip ir neįsigilins.“ [11E] 

Tad kokia kryptimi vystoma nacionalinė baudţiamoji politika? Ar vis dar 

tęsiasi sovietinio paveldo įtaka ir Lietuva turi save vadinti baudimo valstybe? O 

gal galima uţčiuopti teigiamus pokyčius? Vienas iš ekspertų pateikė teigiamą 

situacijos vertinimą. Jo esmė tokia: nepaisant šiuo metu nesklandţios, 

išbalansuotos, kartais represyvios baudţiamosios politikos, su naujuoju 

(dabartiniu) baudţiamuoju kodeksu buvo padėti nuosaikesnės ir efektyvesnės 

politikos pagrindai. Deja, jos rezultatai bus matomi ne taip greitai: 

„O Jūs paimkite ir padarykite analizę, kas buvo prieš dešimt metų, ir pamatysite, 

kad tai buvo dar aukščiau, ţymiai aukščiau, šimtui tūkstančių gyventojų įkalintųjų 

teko ţymiai daugiau. Ir dabar ta politika keičiasi ir į gerąją pusę. Ir sakau, 

todėl ir visuomenė šito nesupras, bet rezultatas akivaizdus. Ir todėl kai Jūs klausiat, 

ar dabar taip yra, aš esu įsitikinęs, kad tai eina į gerąją pusę, bet tie rezultatai 

nebus tokie akivaizdūs, kad būtų galima palyginti su praeitais metais ar panašiai.“ 

[11E] 

Apibendrinant ekspertų nuomonę apie nacionalinės baudţiamosios politikos 

ypatumus, galima pateikti tokias bendras išvadas: 

Naujojo baudţiamojo nacionalinio įstatymo sukūrimas turėjo tiek simbolinę, 

tiek praktinę reikšmę. Simboline prasme, tai buvo atsiribojimas nuo ankstesnės 

represyvios sovietinės baudţiamosios politikos. Atsikūrusi nacionalinė valstybė 

turėjo galimybę susikurti savos baudţiamosios politikos pagrindus. 

Įstatymo kūrėjai kritiškai vertino nacionalinę baudţiamąją politiką: kaip 

nenuoseklią, chaotišką, orientuotą į vienadienius ir išskirtinius atvejus. Nors 

patys savo vaidmenį baudţiamosios politikos formavime vertino tik kaip vieną 

152

iš, kadangi sprendimus dėl baudţiamosios politikos krypčių ir prioritetų priima 

politikai, tačiau jų indėlis yra svarus. Naujajame įstatyme yra subalansuota 

bausmių sistema, numatytos plačios atleidimo nuo baudţiamosios atsakomybės 

galimybėmis, įtvirtintas teisingumo principas, palengvinantis teisėjų darbą 

individualizuojant bausmes. Nepaisant to, šio įstatymo įgyvendinimas ir 

prioritetų nustatymas priklauso, nuo politinės valios, kuri daţnai pasiduoda 

visuomenės nuomonės spaudimui. 

Interviu atskleidė prieštaringas pačių įstatymo kūrėjų nuostatas dėl to, kokie 

turėtų būti baudţiamosios politikos prioritetai. Vieni akcentavo tai, kad per 

švelniai baudţiama uţ nusikaltimus nuosavybei, kiti – kad per grieţtai uţ 

smurtinius. Tokie skirtingai dėliojami akcentai iš esmės parodo ir pačių ekspertų 

prielankumą represyviajai ar humaniškajai krypčiai. Humanizmo šalininkai 

represijas laiko valstybės silpnumo įrodymu. Skirtingai, pasisakantys uţ 

grieţtesnes bausmes, remia retribucines idėjas. 

Ekspertai kaip pačią silpniausią, o tuo pačiu svarbiausią baudţiamosios 

justicijos grandį, kuri turi galią realizuoti įstatymo kūrėjų intencijas ir gali 

įgyvendinti baudţiamojo įstatymo numatytas humanizmo kryptis, įvardija 

teisėjus. Tačiau kai kurie teismų praktikos atvejai rodo, jog egzistuoja 

inertiškumas ir sąsaja su sovietmečiu – polinkis skirti grieţtas bausmes. Kad 

pasikeistų situacija, turi keistis teisėjų suvokimo, mąstymo ir veiklos modeliai – 

habitusas. 

Nors nacionalinis įstatymas buvo kuriamas taikant normas prie Lietuvos 

realijų, jo rengimo metu buvo atsiţvelgiama į gerąją uţsienio šalių praktiką bei 

geriausius pavyzdinius kodeksus šalių, kurių teisinė sistema yra tokia pat kaip 

Lietuvos. 

Ekspertų vertinimu, Lietuvos baudţiamoji politika yra neatspari visuomenės 

nuomonei. Ir tai yra neišvengiama, kadangi jos formavime lemiamą balsą turi 

visuomenės išrinkti politikai, bet ne mokslininkai ar praktikai. Teisinio ar 

kriminologinio švietimo stoka neleidţia visuomenei išsivaduoti iš stereotipinio ir 

153

dar sovietmečio suformuoto mąstymo, jog grieţtos bausmės – geriausia reakcija 

į nusikaltimą. 

Nors naujasis baudţiamasis įstatymas įtvirtino humaniškos ir subalansuotos 

politikos pagrindus ir kai kurie teigiami pokyčiai matomi jau dabar, įstatymo 

kūrėjų nuomone, ţymesni jos rezultatai bus matyti tik po ilgesnio laiko. Taip pat 

Lietuvoje besiklostančią baudţiamąją politiką reikia suvokti kaip socialinį faktą, 

nulemtą socialinių, kultūrinių ir politinių veiksnių. 

154

II.3. Bausmės paskirtis ir tikslai baudţiamojo kodekso kūrėjų poţiūriu: 

realybė ir siekiamybė 

Nagrinėjant, kokios kriminologinių teorijų bausmės idėjos geriausiai 

apibūdina lietuviškąją bausmių politiką ir kokios jos buvo realizuotos, įstatymo 

kūrėjų buvo paklausta: pirma, kokios bausmių funkcijos, jų manymu, yra 

realizuojamos Lietuvoje ir, antra, kokie turėtų būti bausmės tikslai. Ekspertų 

nuomonė pirmu klausimu daugiau apibūdina pačią politiką, o antruoju 

atskleidţia jų asmeninę nuomonę apie bausmę. Tačiau būtent asmeninė ekspertų 

nuomonė ir yra svarbi, nes parodo, su kokiomis intencijomis jie kūrė 

baudţiamąjį įstatymą, kokias baudţiamosios politikos kryptis norėjo įtvirtinti. 

Bausmės tikslai 

Pokalbių metu išryškėjo dvi pozicijos. Vieni ekspertai labiau pasisakė uţ 

bausmę kaip atpildą ir akcentavo nubaudimo funkciją. Antrieji teigė, jog 

pagrindinis bausmės tikslas turėtų būti reabilitacija ir pataisymas. Pirmąją 

poziciją nusako šios mintys: 

„tam tikra prasme ir atpildas. Na, aš sakyčiai nubaudimas galbūt. Vis tiktai 

baudţiamojoj teisėj tam tikras represinis, suvarţomasis, nubaudţiamasis momentas 

turi būt.“ [10E] 

Ši pozicija atspindi dar klasikinėje kriminologijos teorijoje Č.Bekarijos 

suformuluotas prielaidas apie bausmę. Viena jų: „svarbus ne bausmės 

grieţtumas, bet neišvengiamumas“. Vienas iš kalbėjusiųjų ekspertų pritarė šiai 

minčiai, tačiau pastebėjo, jog ji tėra siekiamybė ir menkai įgyvendinama 

Lietuvoje, nes jos įgyvendinimas priklauso nuo nusikalstamų veikų 

išaiškinamumo: 

„bet ką reiškia tokia frazė? juk valstybė baudţia ne uţ nusikaltimą, valstybė 

baudţia uţ tą nusikaltimą, kurį po įvairių procedūrų nustatė teismas ir skyrė 

bausmę. Tai ką tada reiškia neišvengiamumas? Jeigu mes kalbam apie procedūras 

ir taisykles, kai valstybės varţo ir taiko savo prievartą – tai ji nepajėgi išaiškint tų 

nusikaltimų. svarbu tai, kad neduos praktinės reikšmės šita frazė, jos 

neįmanoma įgyvendint. Neįrodoma nusikaltimo sudėtis, tai tas ir yra 

problema.“ [2E] 

Ekspertai, pasisakiusieji uţ bausmę kaip atpildą pastebėjo, jog bausmė jau 

pagal apibrėţimą reiškia nubaudimą, o reabilitacija gali būti tik šalutinis, iš jos 

išplaukiantis, tikslas: 

155

„aš manau, kad bausmė kaip tokia yra civilizuota keršto forma. Jokio pataisymo 

būti negali kai padaro tam tikrus nusikaltimus. Jis yra uţprogramuotas ką tu ten 

pataisysi.“ [2E] 

„Tai susiję. Ţmogus tam ir nubaudţiamas, kad jis nedarytų daugiau naujų 

nusikaltimų. Kam jis nubaudţiamas, galvojat?“ [1E] 

Bausmę kaip atpildo formą, kalbėjusieji ekspertai grindė teisingumo principu. 

Bausmė automatiškai išplaukia iš paţeidimo. Ir tai, anot jų, yra teisinga, nes 

paţeisdamas visuomenės nustatytas normas, paţeidėjas automatiškai sulaukia 

socialinės kontrolės poveikio. Bausmė – tai reakcija į paţeidimą, kuris paţeidė 

kolektyvinės sąmonės sentimentus. Ekspertų ţodţiais tariant, tai teisingumo 

atstatymas. Ţvelgiant sociologiškai – tai socialinės kontrolės pasireiškimas: 

„visuomenė taip susiformavusi, kad ji reikalauja kaţkokio teisingumo. Jei 

padaromas nusikaltimas, ypač sunkus, tai jūs paklauskit kokio nors ţmogaus, 

kiekvienas jums pasakys, kad teisingumas bus įvykdytas tada, jeigu toks asmuo bus 

pasodintas į kalėjimą. Nusikaltėlis turi būt nubaustas- to reikalauja 

visuomenės teisingumas. Būtent per nubaudimą ţmogus priverčiamas 

pagalvoti, ar jam verta daryti naują nusikaltimą ir vėl sėsti trim- penkiem metam ar 

mokėt šimto tūkstančio litų baudą. Suprantat, tai vienas iš kito išsirutulioja.“ [1E] 

Toks ekspertų poţiūris yra retrospektyvinis: bausmę automatiškai uţtraukia 

anksčiau padarytas nusikaltimas. Palaikantys bausmės kaip atpildo uţ padarytą 

nusikaltimą sampratą, minėjo ir kitą bausmės savybę – neišvengiamumą. 

Kriminalinė bausmė, teigė jie, yra neišvengiama, kaip ir bet kuri valdţios 

struktūra. Šis mąstymas labai aiškiai iliustruoja, kokiomis pamatinėmis 

prielaidomis vadovaujasi šie įstatymo kūrėjai. Laikydami kriminalinę bausmę 

neišvengiama jie a priori uţkerta kelią bet kokiam kitokiam reakcijos į 

nusikaltimą būdui. Bausmė – tai galios santykių išraiška. Siūlymas reaguoti į 

nusikaltimą kitaip – ne kriminaline bausme – reikštų, jog išeinama iš apibrėţto 

galios santykių lauko. Paţeidėjas, pasikėsinęs į, pagal susitarimą visuotines 

normas, automatiškai – neišvengiamai – uţsitraukia bausmę. Todėl šių paţiūrų 

besilaikantiems ekspertams nebūdingi kritinių kriminologų siūlymai spręsti 

socialinį konfliktą nerepresinėmis priemonėmis. 

„aš galvoju, kad bausmė yra toks pat neišvengiamumas, nu kaip... visuomenė 

negali gyventi be, be valdţios, be jėgos struktūrų, taip ir visuomenė negali 

gyventi be bausmių Kai kaţkas nusikalsta, tai visuomenė tiesiog privalo 

reaguot, net jeigu nenori, bet privalo į tai reaguot, nes kitaip pačiai visuomenei, jos 

išlikimui, jos raidai gresia pavojus. Tiesiog privalo vykdyt teisingumą, nes kitaip 

156

us dar blogiau. Na tai... aš pasakyčiau, kad bausmė tai yra objektyvus 

neišvengiamumas..“ [6E] 

Dar E.Durkheimas savo teorijoje teigė, jog baudţiamosios teisės normomis 

saugomos tos pamatinės visuomenės vertybės, kurios yra labiausiai išreikštos ir 

yra aiškiausiai išsikristalizavusios kolektyvinėje sąmonėje. Pasikėsinimas į šias 

normas tolygus pasikėsinimas į pačią visuomenę. Bausmė – tai visuomenės 

solidarumo išraiška, reakcija į jai kylantį pavojų: 

„Aš galvočiau, kad nėra nei vieno elemento, kuris bausmėje dominuotų. Vis dėlto 

yra ir atpildo elementas, yra ir ten prevencijos elementas. Bet pats pagrindinis 

elementas yra poreikis vykdyt teisingumą, nes visuomenė, neatstačius padėties, 

jinai, jinai, pavojuje išlieka. Jinai turi, turi atstatyti.“ [6E] 

Įstatymo kūrėjų pasisakymuose labai aiškiai galima identifikuoti klasikinės 

kriminologijos teiginį apie racionalų veikėją, disponuojantį laisva valia. 

Galimybė rinktis – nusikalsti ar ne, paţeisti įstatymą ar ne, sudaro bausmės 

pagrindą: 

„yra laisvos valios problema, kurią mes nuolatos keliam Galimybė 

rinktis. Tas laisvos valios klausimas nėra atsitiktinis ir ne šiaip sau atėjęs pas mus į 

teisę, kada subjektas turi galimybę rinktis tarp teisėto ir neteisėto elgesio. Jeigu jis 

neturi pasirinkimo, yra baudţiamąją atsakomybę šalinančios Jis turi teisę 

rinktis ir jeigu jis gali rinktis, tai jis turi atsakyti.“ [7E] 

Tačiau tokia ekspertų nuomonė neturėtų stebinti, kadangi baudţiamosios 

teisės teorijos pagrindą sudaro klasikinės Č.Bekarijos mokyklos prielaidos. Visi 

įstatymo kūrėjai be išimties turi teisinį išsilavinimą ir šis mąstymo būdas yra jų 

profesinio etoso dalis. 

Būdami nuoseklūs klasikinės mokyklos pasekėjai, kalbintieji ekspertai 

paminėjo ir antrąjį bausmės tikslą – įbauginimą arba bendrąją prevenciją. 

Bendrosios prevencijos tikslinė grupė – ne paţeidėjas, kuris, anot M.Foucault 

tarnauja tik kaip bausmės demonstravimo scena, bet visa visuomenė. Tai ji turi 

pamatyti, kas laukia uţ normų paţeidimą. Bausmė atlieka reguliavimo funkciją: 

„jei nusikaltimas paplitęs, reikia truputį atkreipti ţmonių dėmesį, nes yra toks 

dalykas kaip bendroji prevencija. O ta bendroji prevencija tai yra įstatymas, tai yra 

visiem ţmonėm rodymas įstatymo ir jų įspėjimas- ţiūrėkit, kas jūsų laukia. Jeigu 

Seimas laiko, kad tos sankcijos, tas įspėjimas yra nepakankamas atsiţvelgiant į 

situaciją, jis sako- mes grieţtinsim bausmę, ţinokit, kad bausmės grieţtėja ir 

atkreipkit į tai dėmesį.“ [1E] 

Kai kurie ekspertai kritiškai įvertino bendrosios prevencijos tikslus. Pastebėjo, 

jog bausmių poveikis daugiau priklauso nuo visuomenės sąmoningumo, o ne 

157

ausmių grieţtumo. Kuo sąmoningesnė visuomenė – tuo maţiau jai reikia 

grasinti. 

„Ta bendroji prevencija yra išlikusi ir man tas nepatinka, nes baudţiamasis 

kodeksas ir jo praktika kol kas tarnauja kaip vėzdas, kad va pasiţiūrėkit kaip kitiem 

blogai, kad jum praeitų noras.“ [3E] 

Taigi nacionalinio įstatymo kūrėjai, besiremiantys klasikine bausmės 

samprata, pagrindiniu bausmės tikslu laiko nubaudimą ir teisingumo 

įgyvendinimą. Anot jų, bausmės nebūti negali, nes ja uţkertamas kelias 

galimiems nusikaltimams ir įtvirtinamos pagrindinės visuomenės vertybės. 

Tačiau bendrosios prevencijos tikslai, jų manymu, Lietuvoje nėra tinkamai 

realizuojami dėl menko nusikalstamų veikų išaiškinamumo. 

Apie laisvės atėmimo bausmę 

Apie bausmę galima kalbėti kaip apie socialinį institutą apskritai. Tačiau 

egzistuoja skirtingos bausmių rūšys, kurias visuomenė suvokia ir priima gana 

skirtingai ir kurios gali turėti skirtingą poveikį tiek pačiam paţeidėjui, tiek visai 

visuomenei. Viktimologiniai tyrimai rodo, jog visuomenė kaip „tikrą“ bausmę 

daţniausiai suvokia laisvės atėmimą. 44 Nors egzistuoja ir kitos bausmių rūšys 

(bauda, teisių uţsiimti tam tikra veikla atėmimas ar apribojimas, pataisos darbai 

ir pan.), laisvės atėmimas suvokiamas kaip rimčiausia ir tikriausia bausmė, nes 

atimama svarbiausia ţmogaus vertybė – laisvė. Tiesa, egzistuoja dar grieţtesnė 

bausmė – mirties. Dėl jos taip pat neretai kyla diskusijų viešajame diskurse. 

Nuolatos kylantys klausimai: sugrąţinti ar ne mirties bausmę, rodo, kiek 

visuomenė vis dar yra represyviai nusiteikusi. Tačiau Lietuvoje mirties bausmė 

buvo panaikinta dar 1989m. gruodţio mėnesį 45 , todėl interviu metu ji nebuvo 

aptariama. 

44 

„Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Lietuvoje 2005“ [Poţiūris į bausmes], Teisės instituto 

ataskaita. 2007. 

45 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodţio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos 

Respublikos baudţiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo 

Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 

158

Laisvės atėmimas arba įkalinimas, jo lygis daţnai naudojami kaip kriterijai 

įvertinti šalies baudţiamosios politikos represyvumą ar humaniškumą. Taigi tai, 

kaip plačiai ir daţnai taikoma laisvės atėmimo bausmė, apibūdina valstybės 

baudţiamąją politiką. Buvusi tarybinė politika laikoma grieţtos politikos 

pavyzdţiu, kur paskirtų bausmių struktūroje vyravo laisvės atėmimas. Viena 

vertus, tai lėmė ir teisėjų sprendimai, tačiau antra vertus, tarybinis kodeksas 

ribojo galimybes individualizuoti bausmę ir paskirti kitokią nei laisvės atėmimo 

bausmę. Taigi kalbėdami apie naująjį baudţiamąjį kodeksą ir bausmių sistemą 

apskritai, ekspertai pastebi, jog vertinant šalies baudţiamosios politikos 

ypatumus reikia atkreipti dėmesį, kokį pasirinkimą turi teisėjas skirdamas 

bausmę. Jeigu yra didelis bausmių rūšių pasirinkimas – t.y. plačios galimybės 

individualizuoti bausmę – tuomet nėra taip svarbu, kokios yra sankcijose 

numatytos laisvės atėmimo termino ribos. Teisėjas, vadovaudamasis teisingumo 

principu, gali tinkamai parinkti bausmę. 

Vienas iš kalbėjusiųjų ekspertų pastebėjo, jog naujajame baudţiamajame 

kodekse numatyta nauja bausmių sistema ir platesnis bausmių sąrašas buvo 

aiškus posūkis nuo sovietinės sistemos. Jis sudarė didesnes galimybes paskirti 

alternatyvią – ne laisvės atėmimo bausmę. 

„populiariausia, kaip efektyviausia priemonė suprantamas laisvės atėmimas 

(daugiau negu pusė). Taigi reikėjo keisti ir bausmių sistemą, ţinoma, mirties 

bausmės jau nebeliko anksčiau, tačiau uţ kai kurias veikas aiškiai trūko alternatyvų 

leistinų, tai čia baudos. Bet vėl jomis nelabai naudojasi. Dabar statistika rodo, kad 

pradeda naudotis, na, tiksliau, taikyti, tai reiškia, kad visuomenė jau darosi pajėgi 

mokėt tas baudas.“ [10E] 

Lietuva, kaip jau minėta, patenka į grupę šalių su aukštu įkalinimo lygiu. 

Tačiau reikia priminti ir tai, kad įkalinimo lygis nėra objektyviausias kriterijus, 

apibūdinantis dabartinę baudţiamąją politiką ar jos formuotojų intencijas. 

Įkalinimo lygis atspindi pirmtakų darbą bei ankstesnės politikos rezultatus. 

Pavyzdţiui, asmuo, įkalintas penkeriems metams, įkalinimo statistikoje 

atsispindės 5 metus iš eilės, net jei po metų baudţiamoji politika kardinaliai 

pasikeis (bus rečiau skiriamos laisvės atėmimo bausmės ar trumpesniam 

159

laikotarpiui). Todėl, kadangi įkalinimo statistika negali atskleisti įstatymo kūrėjų 

planų, buvo pasidomėta, ką jie mano apie laisvės atėmimo bausmę. 

Ekspertai pabrėţė, jog laisvės atėmimas turėtų būti taikoma tik kaip 

kraštutinė priemonė, kai yra išsemtos visos kitos galimybės. Tai primena kritinių 

kriminologų siūlymus vengti kriminalinės bausmės ir ypač įkalinimo, jeigu 

įmanoma. Ekspertai pripaţino, jog įkalinimas yra ţalingas ţmogui, nes nutraukia 

visus socialinius ryšius ir apsunkina vėlesnes reabilitacijos ir reintegracijos į 

visuomenę galimybes. Taip pat pastebėjo, jog šiuo metu laisvės atėmimas 

taikomas tik kraštutiniais atvejais, kai negalima atleisti nuo arba atidėti laisvės 

atėmimo bausmės: 

„ilgi metai kalėjimo nutrauko tuos socialinius ryšius, ir Baudţiamajame Kodekse 

juk yra, kad jeigu tvirti, stabilūs socialiniai ryšiai ir jeigu bausmės skyrimas juos 

gali sutraukyt, tai įstatymas orientuoja, kad teisėjai galvotų apie bausmės vykdymo 

atidėjimą ir gana plačiai galima tai taikyt. Taip kad Jūs ţiūrėkit ne vien tiktai 

bausmes, bet ir į atleidimo nuo bausmės, atsakomybės institutus, ir pamatysit, kad 

lieka labai nedaug tų nusikaltimų, na, tiktai kur labai sunkūs ir sunkūs, jų procentas 

nėra didţiausias, kur negalima atidėt bausmės vykdymo, kur negalima susitaikymo 

taikyt, Taip kad bausmę labai retais atvejais galima taikyt. Taip kad terminai, 

kurie, sakot, grieţti, manyčiau, uţ kai kurias veikas tikrai negrieţti, o jeigu grieţti, 

tai čia jau pateko po didelio didelio „atkratymo“ arba „atsijojimo“. Taip kad čia 

nemanau, kad pati jau bausmių politika būtų labai grieţta.“ [10E] 

Įstatymo kūrėjai pastebėjo, jog naujasis kodeksas pakeitė situaciją: iki jo 

įsigaliojimo laisvės atėmimas buvo taikomas kiek daţniau. Tai atspindi ir 

Kalėjimų departamento statistika: 1995 aisiais laisvės atėmimu/ areštu buvo 

nuteisti 10364 asmenys, 1997 aisiais – 11052, 1999 – 12205, o 2003 – 6701. 

Kai kurie ekspertai, nors netiesiogiai, bet nusakė pagrindinę įkalinimo 

tikslą. Tai yra ne nusikaltusio asmens pataisymas, kaip daţnai deklaruojama, bet 

izoliacija. Kalėjimas atilieka izoliacijos funkciją – eliminuoja iš visuomenės 

nepataisomus ir taip apsaugo ją nuo grėsmės. Anot vieno iš ekspertų, be tokių 

asmenų visuomenė yra „švaresnė“. Šis terminas atskleidţia pozityvistinį 

mąstymą, jog egzistuoja nusikaltėliai, pavojingi ir nepataisomi, kokybiškai 

besiskiriantys nuo „normalių“ visuomenės narių, kurių reikia saugotis. Antra 

vertus, tai atskleidţia antagonistinį poţiūrį: nepageidautinus asmenis reikia 

valyti iš visuomenės. 

160

„Čia nuo visuomenės priklauso, ko ji nori. Ar ji nori gyventi su tais, kurie pastoviai 

daro nusikaltimus, ar jei nori gyvent „švariau“. [Bet tas „švariau“ įgyvendinamas 

juos izoliuojant?] Nu taip, o kaip kitaip? Tie, kurie daro vagystes... Na, ką su jais? 

Pasodinsi dviem metam- situacija jau bus šiek tiek geresnė. Jeigu jiems padarysi 

bausmės atidėjimą ir paliksi laisvėj.. Tai jūsų kaimynas bus toks ţmogus- tai jūs 

visąlaik išeidama į darbą bijosit. Jeigu ţinosit, kad jis atsisėdo penkiem 

metam, tai jūs ramiai išeisit į darbą.“ [1E] 

Tačiau buvo ir tokių įstatymo kūrėjų, kurie labai kritiškai vertino laisvės 

atėmimo bausmę. Jų vertinimu, Lietuvoje laisvės atėmimo įstaigose kol kas dar 

nėra tokių sąlygų, kad galima būtų vykdyti reabilitaciją. Todėl įkalinimas atlieka 

vien tik nubaudimo funkciją. Iš ţmogaus atimama viena svarbiausių vertybių – 

laisvė. Ekspertai stebėjosi, kad, pirma, Lietuvos visuomenė nesupranta laisvės 

atėmimo bausmės sunkumo ir tragizmo – įkalintas asmuo eliminuojamas iš 

gyvenimo, nutraukomi bet kokie jo socialiniai ryšiai. Antra, visuomenė 

nesuvokia, jog įkalinant tik atitolinamas ir dar labiau apsunkinamas problemos 

sprendimas: išėjęs iš įkalinimo įstaigos asmenys yra praradę reintegracijos 

gebėjimus ir perėmę kalėjimo subkultūros vertybes. Šiuo atveju galima būtų 

priminti E.Sutherlando išmokimo teoriją, kuri teigia, jog mokomasi įgūdţių ir 

perimamos vertybės iš artimiausios aplinkos. Taip pat šioje vietoje vėl galima 

cituoti N.Christie, teigiantį, jog visa įkalinimo sistema veikia kaip skausmo 

teikimo sistema. Tik joje subtiliai (sąvokomis, procedūromis ir pan.) 

uţmaskuojamas kančios suteikimas ţmogui. Būtent šios kančios ir nesuvokia 

visuomenė, pasisakanti uţ laisvės atėmimo taikymą. 

„Lietuvoj skaitosi, kad jau baudţiamasis įstatymas pasiekia savo tikslą kada 

nusikaltėlis sėdi ir kuo ilgiau sėdi tuo geriau, tada visuomenei būna ramiau. Bet tai 

yra trumparegiškas poţiūris, nes jis vis tiek kaţkada išeis. Jeigu jis sėdėtų ir jam ta 

reabilitacija būtų aukštam lygy, tai būtų kitas klausimas, bet kadangi Lietuvoj kol 

kas dėl finansinių, deja, galimybių ir dėl personalinių galimybių tas sėdėjimas 

daţnai ir baigiasi sėdėjimu ir dar blogiau labai daţnai būna, kad ţmonės 

elementariai sako kodėl nusikaltėlis turėtų gyvent geriau negu aš dabar gyvenu: aš 

neturiu televizoriaus, aš neturiu sporto salės, o jis tą matai turi. Iš dalies tai yra 

teisybė, na aišku ne visa teisybė, nes neįvertina vieno didelio skirtumo tarp savęs ir 

tarp nusikaltėlio, kad nusikaltėlis uţdarytas ir jis, kad ir su tais televizoriais su 

sporto salėm ir universitetais, bet jis neturi pasirinkimo laisvės – laisvės išeit, 

laisvės pareit, laisvės bendraut su kuo noriu, ką ţmonės laisvėje turi o kad 

ten laisvės atėmimo įstaigose yra sąlygos gerinamos, tai ne todėl kad tu esi 

pagiriamas uţ tą nusikaltimą, bet tai būtent dėl tų reabilitacijos tikslų, kad tu tuo 

metu, kai tau atimta laisvė ir tu esi ţiauriai nubaustas, kad tu dar nesuţiaurėtum, 

kad bandytum pasitaisyt. Šitą visuomenė daţnai pamiršta.“ [3E] 

161

Ekspertas atkreipė dėmesį į vis dar silpną kitos rūšies nei laisvės atėmimas 

bausmių prevencinį poveikį visuomenei ir paţeidėjui. Laikantis tos nuomonės, 

kad galima bausmė turėtų atgrasinti nuo pasiryţimo padaryti nusikaltimą, peršasi 

išvada, kad tokį bendrąjį prevencinį poveikį Lietuvoje turi tik laisvės atėmimo 

bausmė. Nes tik ji suvokiama kaip tikra bausmė. Atleidimas nuo bausmės, 

bausmės vykdymo atidėjimas ar pakeitimas kitokios rūšies bausme, jo manymu, 

visuomenėje vis dar suvokiama kaip nenubaudimas. O nebaudţiamumo jausmas 

kelia visuomenės nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis: 

„Lietuvoje yra gana suprantama siaurai: jeigu sėdi – gerai, jeigu nesėdi – blogai ir 

pačių nusikaltėlių supratimas, kad atidedant bausmės vykdymą, reiškia nulį, 

lygtinis tas nuteisimas-tai reiškia „išsisukau“. [3E] 

Jeigu tokia situacija iš tiesų yra, galima manyti, jog reikalingas didesnis 

visuomenės švietimas apie kitos rūšies bausmes. Valstybėse, pasirinkusiose 

reabilitacijos ir reintegracijos kelią vietoj represijų, ieškoma būdų kuo plačiau 

taikyti kitokio poveikio priemones nei kriminalinė bausmė (ypač įkalinimas). 

Lietuvoje taip pat kuriama probacijos sistema. Taigi, kol visuomenė nesuvoks, 

kad ne tik laisvės atėmimas yra efektyvi nusikaltimų prevencijos priemonė, 

galima tikėtis, jog reabilitacijos modeliai gana sunkiai bus įgyvendinami 

priešiškai nusiteikusioje visuomenėje. Tačiau šiuo atveju kur kas svarbesnė 

pačių įstatymo kūrėjų nuomonė – kaip jie vertina laisvės atėmimą. Tarp 

kalbėjusiųjų buvo tokių, kuriems būdingos kritinių kriminologų mintys – kuo 

labiau vengti įkalinimo ir nusikaltimą suvokti, kaip ţmogaus nelaimę ir 

„pagalbos šauksmo“ išraišką: 

„tai yra nenormalu ţmogų laikyti narve ar gali būti laimingas ir jaustis, kada 

tu va matai, kad pusė Lietuvos kalėjimuose. jo gyvenimas yra labai sunkus, 

matyt kaţkas tai ne taip.“ [9E] 

Ekspertai pastebėjo, jog tokiai maţai valstybei kaip Lietuva aukštas 

įkalinimo lygis yra pavojingas, kadangi vis daugės ţmonių, turinčių kalėjimo 

patirtį: nuo pačių nuteistųjų laisvės atėmimu iki jų artimųjų ir draugų: 

„Jūs supraskit, mes negalim susodinti ketvirtadalį į kalėjimus, kitas ketvirtadalis 

Lietuvos juos priţiūri, o kita pusė normaliai gyvena. Tai jūs norit tokioj valstybėj 

gyvent, kad pusė Lietuvos būtų susiję su kalėjimais?“ [9E] 

Taigi dar Č.Bekarijos įvardinta bausmės funkcija – nubaudimas – 

Lietuvoje yra geriausiai realizuojama. Uţ šį bausmės tikslą pasisako dalis 

162

įstatymo kūrėjų. Tačiau yra ir kitas bausmės tikslas, ypač akcentuojamas 

pozityvistinėse kriminologijos teorijose, – tai nusikaltusio asmens pataisymas ir 

reintegracija į visuomenę. Ši bausmės funkcija siejama su visai kitu paţeidėjo 

vaizdiniu. Tai asmuo, neturintis pasirinkimo laisvės ir nusikalstantis dėl 

biologinių ar socialinių veiksnių, kurių jis negali kontroliuoti. Šiuo atveju 

atsakomybę uţ netinkamas gyvenimo sąlygas, pastūmėjusias nusikalsti, prisiima 

valstybė tuo pačiu prisiimdama ir atsakomybę padėti tokiam asmeniui. 

Taigi ekspertai labai aiškiai suvokia, jog laisvės atėmimo bausmė, ypač su 

Lietuvoje jai numatytais terminais, gali turėti tik neigiamų ir negrįţtamų 

pasekmių paţeidėjo asmenybei. Todėl šią bausmę jie vertina tik kaip kraštutinę 

priemonę, kai niekas nebeveikia. Palyginus su sovietmečiu, jų manymu, dabar 

Lietuvoje yra kur kas didesnės galimybės taikyti kitą nei laisvės atėmimo 

bausmę. Tačiau problematiška yra tai, kad pati visuomenė klaidingai suvokia, 

jog vienintelė tikra bausmė – laisvės atėmimas. Todėl retesnis laisvės atėmimo 

bausmių taikymas gali sudaryti visuomenei nebaudţiamumo įspūdį. 

Apie resocializacijos idėjų įgyvendinimą 

Interviu metu domėtasi, kiek Lietuvos baudţiamojoje politikoje ir bausmių 

vykdymo praktikoje įgyvendinama resocializacija. Paaiškėjo, jog naujasis 

baudţiamasis įstatymas numato daugiau resocializacijos galimybių nei 

ankstesnis: 

„Ten, kur reabilitacija galima be nubaudimo, tai ţmonės atleidţia nuo 

baudţiamosios atsakomybės, jiems yra galimybė atidėti paskirtos bausmės 

vykdymą- galimybės labai plačios. Kur negalima reabilituot ţmogaus be 

nubaudimo, tai mes per nubaudimą siekiam reabilitacijos. Ta prasme naujas 

baudţiamasis kodeksas man patinka, kad jis suteikia plačias galimybes asmenį 

vertinant galima atsiţvelgti į realią situaciją, nusikaltimo pavojingumą.“ [1E] 

Tačiau kalbėdami ekspertai siūlė nesuabsoliutinti ir nepoliarizuoti pozicijų, 

nagrinėjant bausmės tikslus: nubaudimas ar reabilitacija. Jų manymu, tai susiję ir 

neatskiriama viena nuo kito. Tik nubaudţiant, galima pataisyti. Kitaip tariant, jie 

nekvestionuoja valstybės absoliučios galios taikyti prievartą. Šioje vietoje 

galima prisiminti pora N.Christie minčių. Pirmoji – apie skausmo suteikimo 

163

įteisinimą. Panašiai kaip nekvestionuojamas skausmingas gydymas, nes jis 

taikomas vardan pasveikimo, taip nekvestionuojamas represinis aparatas, 

suteikiantis ţmonėms kančias, nes kančia veda į pasitaisymą. Antroji, čia 

tinkanti, N.Christie idėja yra apie baudţiamosios politikos ir švytuoklės paralelę. 

Baudţiamoji politika kaip švytuoklė svyruoja tarp dviejų polių priartėdama tai 

prie vieno (atpildo), tai prie kito (pataisymo). Tačiau nors vienas iš kalbintųjų 

ekspertų laikosi nuomonės, jog bausmėje turėtų vyrauti pataisymo, o ne 

nubaudimo tikslai, tuo pat metu jis pripaţįsta, jog Lietuvoje kol kas nėra 

tinkamų sąlygų reabilitacijai. Tai susiję ne tik su visuomenės poţiūriu į teisės 

paţeidėjus, bet ir finansinėmis galimybėmis. Tačiau baudţiamosios politikos 

priemonių finansavimas yra politinių prioritetų klausimas. Lėšos yra skiriamos 

tam, kas laikoma svarbiu dalyku: reabilitacijos sistemos plėtra ar įkalinimo 

įstaigų steigimas. Ekspertas atkreipia dėmesį, kad bausmės tikslai – nubaudimas, 

pataisymas ar eliminavimas – išaiškėja individualiu atveju: 

„Pas mus jau taip priimta: arba tu uţ baudimą, arba uţ reabilitaciją. Aš šitoj vietoj 

daugiau ţiūriu iš pragmatinio taško. Mano supratimu, ne visiems, kurie yra 

bausmių atlikimo vietose, reikia tos pataisos. Pvz. netyčia pervaţiavo ţmogų, tai 

jam tai yra tik bausmė, apie jokį pataisymą ir kalba negali eiti. Bus tokių, 

kuriuos pataisyt yra beviltiška, jau jo gyvenimo būdas yra vogti, tai ką ten su juo 

ţaist. Na tai kalbam tik apie tai, kad mes jį izoliuojam kuriam laikui, visuomenė tam 

laikui šiek tiek saugesnė ir viskas. Bet aišku yra dalis svyruojančių, kuriems, tas 

poveikis ir turi būti, kad mes visi gyventumėm saugiau, jiems išėjus ir kad jie galėtų 

adaptuotis prie gyvenimo taisyklių.“ [4E] 

Tas pats ekspertas teigia, jog resocializacijos tikslų akcentavimas ir 

įgyvendinimas – visuomenės civilizuotumo poţymis. O, pripaţįstant tai, kad 

nusikaltimas – visuomenės socialinių ekonominių sąlygų pasekmė, valstybė turi 

pareigą padėti asmeniui pasitaisyti, o ne tik bausti: 

„mes galim valstybės ir visuomenės paklaust – o ko gi mes norim iš tos bausmės? 

Ar mes nusikaltusiam duodam kuolu per galvą, ar vis tik, kaip civilizuotas kraštas 

pasiţiūrim - o kas gi bus ateity? Jei laikomės pastarosios pozicijos, kad visuomenė 

yra šiek tiek atsakinga uţ tai kas įvyko ir ji turi sumaţint riziką ateity tokio elgesio – 

tai kalbam apie tam tikrą pozityvų poveikį tam nusikaltusiam asmeniui.“ [4E] 

Kitas kalbintasis ekspertas pabrėţė, jog reabilitacija ir pataisymas apskritai 

yra ne baudţiamojo įstatymo sritis. Baudţiamasis įstatymas skirtas įvardinti 

164

veikas, uţ kurias baudţiama, ir bausmes, kurios turi būti paskiriamos. Paţeidėjų 

pataisymas ir resocializacija yra bausmių vykdytojų uţduotis: 

„kodeksas baudţiamasis, kaip jis gali siekti pataisyti ţmogų, kad jis toliau 

nenusikalstų? Nu čia jau bausmių vykdymo sritis, ten jie turi dirbti, auklėti, kaţkoks 

tai turi būti ţmonių reabilitavimas, ten profesinis ugdymas ir panašiai.“ [6E] 

Vienas iš ekspertų teigė, jog reabilitacija apskritai nesuderinama su 

populizmu. Politikas, norintis pelnyti rinkėjų balsus, apie reabilitaciją kalbėti 

negali. Jeigu nubaudimo intencijas palaiko ţmonių emocijos ir uţgauta 

kolektyvinė sąmonė, tai reabilitacija ir pagalba paţeidėjui reikalauja racionalaus 

proto ir pastangų suprasti. Reabilitacijos idėja yra sunkiai komunikuojama 

masinei visuomenei: 

„reabilitacinis nenugalės niekados, bent artimiausiu metu... Dėl ko? Dėl poţiūrio: 

visuomenės poţiūrio. Ir kiekvienam politikui, kad jisai būtų politiku, reikia giedoti 

ir pagal visuomenę, kitaip jis nebus politiku, jis turės blaškytis aš puikiai 

ţinau, kad jeigu pradėsi visuomenei aiškinti šitai [apie reabilitacijos reikalingumą], 

niekados nei tu būsi išrinktas, nei tu būdamas išrinktas ilgai nepabūsi...“ [11E] 

Nors ekspertų nuomonė išsiskyrė, kokie turėtų būti bausmės tikslai, jų 

pozicijų priešinti nevertėtų. Besilaikantys skirtingų nuomonių, vis dėlto 

vieningai akcentuoja visuomenės interesus: atstatyti paţeistą daiktų tvarką 

(teisingumas) ir grąţinti į visuomenę pataisytą jos narį: 

„Kaţkiek paaukoti reabilitacijos galima, bet ne per daug. Bet mano manymu, 

teisingumo atstatymas yra svarbiau negu reabilitacija. Ir jeigu ţmogus padarė 

nusikaltimą kaţkokį) net jeigu tu ir ţinai, kad jis nebepadarys, nereiškia, kad jis 

neturi atsakyti uţ tai.“ 

Tačiau baudţiamasis įstatymas, kol jis nėra įgyvendinamas, tėra formalus 

dokumentas. Pradėjus įgyvendinti jo nuostatas, paaiškėja, kokias veiklos ribas jis 

nubrėţia. Kūrėjų nuomone, naujasis įstatymas yra paţangus tuo, kad jame yra 

įtvirtintas teisingumo principas, leidţiantis tinkamai individualizuoti bausmę. 

Kitaip tariant, teisėjai turi didesnę pasirinkimo laisvę ir nėra apriboti vien grieţtų 

sankcijų ribų, skirdami bausmę. Teisingumo principas leidţia derinti nubaudimo 

ir reabilitacijos funkcijas: 

„įstatyme yra labai daug gerų galimybių naudotis ta bausmių sistema ir iš tikro, 

elgtis laisviau, negu reikalauja atskirų straipsnių sankcijos, kur numato bausmes.“ 

[10E] 

Šioje vietoje galima priminti N.Christie mintį, jog nors teoriniame lygmenyje 

negalima apjungti atpildo ir reabilitacijos idėjų, jos lengvai suderinamos praktikoje. 

165

Taigi vieni, klasikinės mokyklos idėjomis besivadovaujantys, įstatymo 

kūrėjai reabilitaciją suvokia kaip antrinį bausmės tikslą. Jis realizuojamas per 

nubaudimą. Jų nuomone, tinkamai individualizavus bausmę, atsiranda didesnės 

galimybės reabilitacijai. Kitų ekspertų manymu, platus reabilitacijos priemonių 

taikymas ir baudţiamumo maţinimas – civilizuotos valstybės poţymis. Tačiau 

visi įstatymo kūrėjai vieningai sutaria, jog reabilitacijai Lietuvoje dar nėra 

sąlygų. Tačiau pirmieji tai aiškina reikalingų išteklių trūkumų, o antrieji teigia, 

kad tam reikalinga socialiai subrendusi ir reabilitacinį poţiūrį priimanti tiek 

visuomenė, tiek valdţia. 

Požiūris į nusikaltėlį 

Visos kriminologinės bausmės teorijos, apibrėţdamos bausmės funkcijas, 

vienu iš atskaitos taškų turi nusikaltimą padariusio asmens sampratą. Klasikinėse 

teorijose – tai racionalus asmuo, turintis pasirinkimo laisvę, pozityvistinėse – 

socialinių ar biologinių veiksnių determinuotas individas. Ši samprata labai 

svarbi, formuluojant bausmės tikslus. Kiekvienas įstatymo kūrėjas, net jeigu to 

neįsisąmonina, turi savo supratimą, kas yra nusikaltimą padaręs asmuo ir kas 

lemia jo nusikalstamą elgesį. Nors gal ne visada aiškiai jie tai sau įvardija, 

turima samprata lemia tai, kaip įstatymo kūrėjai vėliau konstruoja bausmės 

viziją, kokius tikslus jai numato. Taigi ekspertų buvo paklausta, kas yra 

„nusikaltėlis“, jų manymu. 

Išryškėjo skirtingos nuomonės. Vieni daugiau laikėsi pozityvistinės 

nusikaltėlio sampratos, teigdami, jog egzistuoja „nepataisomųjų“ grupė: 

„Yra ir nepataisomų. Bet kad visi matytų, tai tas, kas padarė baudţiamajame 

įstatyme numatytą veiką, turi atsakyt. Tiek poveikis ir jam, ir visai visuomenei.“ 

[5E] 

Iš tokios sampratos išplaukia mintis, jog „nepataisomi“ nusikaltėliai yra iš 

esmės kitokie nei dauguma visuomenės narių. Jie vadovaujasi kitomis 

normomis. Todėl jų pataisymas neįmanomas. Šioje vietoje išryškėja kontrolės 

teorijos prielaidos: reikia klausti ne, kodėl ţmonės nusikalsta, bet kodėl jie 

elgiasi konformistiškai. Anot kalbėjusiųjų, konformizmas „garantuojamas“ 

166

ilgesniam ar trumpesniam laikui, veikiant stipriai formaliajai socialinei 

kontrolei. Tačiau formali socialinė kontrolė nepaveikia ţmogaus vidinės 

motyvacijos. Jo vertybinės orientacijos/ moralės kodeksas išlieka toks pats, kaip 

ir anksčiau. Paţeidėjas tik demonstruoja tinkamą elgesį. Ţemiau pateikiama 

mintis atspindi baudţiamosios justicijos sistemos bejėgiškumą: konformistinis 

elgesys uţtikrinamas tik prievarta ir represijomis, tačiau nėra atliekamas 

resocializacinis darbas, kuris keistų ţmogaus motyvaciją ir mąstymą: 

„Nusikaltėlio pataisymas yra tuščias ir bergţdţias dalykas. Mano įsitikinimu, 

ţmogų galima tik priversti gyventi, taip, kad jis elgtųsi kaip kad reikalauja 

socialinės tvarkos taisyklės, kas jis neturėtų antisocialinių nuostatų. jeigu 

mafijozas jis gali būti nuolankesnis ir atgailauti, laikytis mandagumo, nuolankumo, 

laikytis visų taisyklių, drausmės ir kartu netgi būdamas kalėjime vadovauti savo 

klanui, laikyti hierarchijas, diktuoti savo valdţią ir planuoti nusikalstamas akcijas. 

Ką tai reiškia išorinis elgesys? Išorinis elgesys yra tai, kai ţmogus projektuoja ir 

parodo, koks jis nori būti. O iš esmės mes negalime spręsti taip kaip jis elgiasi, mes 

tik galime suprasti ką jis padarė. Jis išeis iš kalėjimo ir viskas toliau tęsis.“ [2E] 

Kalbėjęs ekspertas, nors nesąmoningai, tačiau uţčiuopė daugelio 

dominuojančių funkcionalistinių kriminologinių teorijų silpnybę – suvokti 

socialinę tikrovę kaip vienadimensinę realybę, kurioje egzistuoja bendros ir 

priimtinos visiems vertybės ir pagal jas sukonstruotos normos. Tačiau 

visuomenė, kaip teigia konflikto teorijos atstovai, yra heterogeniška ir vienų, 

bendrų visiems vertybių egzistavimas tėra utopija. Taigi valstybė, turėdama 

galios monopoliją, prievarta įtvirtina vienos kurios nors dominuojančios grupės 

normas ir uţtikrina konformizmą. 

Ţemiau pateikiama citata aiškiai atspindi ekspertų nuomonę, jog 

nusikalstamas elgesys gali būti tiek socialinių sąlygų determinuotas, tiek 

racionalaus pasirinkimo dalykas. Aiškindamas nusikaltimus nuosavybei 

(vagystės) vienas iš ekspertų teigia, jog šioje vietoje jokio atsitiktinumo nėra – 

tai racionalaus apsisprendimo ir paskaičiavimo rezultatas: 

„Taigi būna ir tokių [racionaliai planuojančių], ir tokių [aplinkybių aukų]. Jeigu 

paimt, kad dominuoja turtinis nusikalstamumas, jeigu vos ne 70 procentų 

nusikaltimų yra vagystės, tai aišku, kad racionaliai vagia ţmogus. Nepasakysi, kad 

atsitiktinai pavogė, bet būna ir tokių, kurie yra aplinkybių aukos.. visame 

pasaulyje tie patys dėsniai: ţmonės, kurie išaugo nepilnose šeimose, asocialiose 

šeimose, vaikų namuose, narkomanai, kaliniai, išėję į laisvę. Tai yra rizikos grupė, 

167

kurie, kuriems labai sudėtinga įsitraukt, integruotis į visuomenę ir jie linkę 

nusikalst.“ [6E] 

Pastebėtina, jog administracinė kriminologija remiasi būtent šia mintimi ir 

teigia, jog geriausia prevencija – didinti nusikaltimo kaštus. 

Taigi, viena vertus, ekspertai pripaţįsta, jog socialinės ekonominės sąlygos 

lemia deviantinį/ nusikalstamą elgesį. Tačiau, antra vertus, neneigia, jog 

egzistuoja ir laisva valia – ţmogaus apsisprendimo galimybė: 

„nusikaltimą nulemia derinys: tiek biologinių, tiek socialinių veiksnių“ [4E] 

„Na nusikaltėliu niekad negimstama. Dėl nusikalstamos veikos padarymo kalta 

aplinka, jinai suformuoja ţmogų. Jinai svarbiausia veiksnys nulemiantis tą elgesį. 

Vėliau savo nuostatas keičiau ir pamačiau, kad vis dėlto šitoj srity medikų teigimu 

dėl paveldimumo, genetikos mokslas turi nemaţą reikšmę. Ir psichologijos mokslas 

čia yra nepaprastai svarbus. Mes atmetame individą kaip tokį su jo visa 

fiziologine sistema, su jo psichologine susiformavusia sistema tos pačios 

sąlygos kiekvieno individo poţiūriu yra vertinamos skirtingai. Ne viena sąlyga 

neveikia mechaniškai ţmogaus. Ji veikia per jo vidinę sistemą, nuostatų sistemą, 

netgi per jo sugebėjimą vienaip ar kitaip vertinti tas išorines sąlygas. visos 

pereina per jo sąmonę.“ [7E] 

Vienas iš kalbintųjų ekspertų pripaţino, jog į kriminalinės justicijos filtrą 

daţniau patenka ţemiausias socialinis sluoksnis, kuris turi maţiau galimybių 

(intelekto, materialinio, socialinio kapitalo ir kt.) išvengti baudţiamosios 

justicijos sistemos. Jis minėjo, jog egzistuoja pastovi socialinė grupė – asmenys, 

atmetantys tiek kultūros akcentuojamus tikslus, tiek jos normas (šiuos asmenis 

pagal R.Mertono klasifikaciją galima būtų pavadinti „atsiskyrėliais). Tai pastovi 

ir nekintanti kriminalinės justicijos „klientūra“. Jos pataisymo ir reintegracijos į 

visuomenę galimybės yra minimalios ar beveik jokių. Jie yra ne šios visuomenės 

nariai – asocialūs asmenys: 

„Kai kurie nusikaltimai reikalauja intelekto, o jei reikalauja intelekto, tai to 

intelekto pakanka ir kaţkokiu būdu išsisukti, aš turiu galvoje, taip daryt 

nusikalstamą veiką, kad būtų sunkiai išaiškinama, slėpt pėdsakus ir t. t. Na, kai čia 

pas mus ateina tos nuţudymo bylos, kai tie visuomenės atstumtieji... Tam tikra dalis 

ir „bomţų“, taip vadinamų, savo bendro likimo ţmones nuţudo ir kt., tai jie nei to 

slepia, nei dėl to pergyvena, nei jaudinasi – tam tikra degradacija dalies tokių 

ţmonių. Tam tikra visuomenės grupė kaţkur daţniau paţeidţia įstatymą tam 

tikroj srity.“ [10E] 

Pokalbių metu galima buvo išgirsti ir D.Matzos mintis apie delinkvenciją 

kaip dreifą. Paaugliai ir jaunuoliai, vieno iš ekspertų manymu, nusikalsta dėl 

savo nebrandos, bet ne todėl, kad turi įgimtų nusikalstamų polinkių: 

168

„kas liečia paauglių, jaunimo daromus nusikaltimus, neretai jie tai daro dėl 

solidarumo. Vyrauja tam tikrose grupėse vertybinės orientacijos, jie labai 

orientuojasi į tam tikrą elgesio modelį. Ţmogus nebrandus yra Toks 

nusikaltėlis, kurio elgesys nėra dėsningas, kuris dėl socialinės, psichinės nebrandos 

tokį neabejotinai gali resocializuoti.“ [2E] 

Detaliau aiškindami nusikalstamo elgesio geneologiją, kai kurie ekspertai 

naudojo D.Matzos ir E.Sutherlando schemas. Jų teigimu, pirmasis nusiţengimas 

gali būti atsitiktinis, o dreifas į deviantinę subkultūrą priklauso nuo daugelio 

aplinkybių. Dreifuojama tarp dviejų polių: visiško konformizmo ir baudţiamojo 

įstatymo normų paţeidimo. Jeigu asmuo patenka į deviantinę subkultūrą ir 

pasilieka joje, prasideda gerai dar E.Sutherlando aprašytoji profesionalizacija. Ši 

schema tinka paaiškinti tiek mėlynųjų, tiek baltųjų apykaklių nusikaltimus. 

Esminis principas čia – normų poveikio neutralizacija ir jų pakeitimas kitomis. 

„daţnai viskas nuo nepilnametystės prasideda jeigu nebūtų tokios situacijos, 

jeigu nebūtų tokių aplinkybių, jeigu nebūtų draugų, jeigu nebūtų neigiama įtaką 

dariusios šeimos, jeigu vaikų namuose būtų buvę kitokios sąlygos, jeigu laiku būtų 

išsikraustęs į kitą rajoną iš tos paauglių gaujos išstojęs, jeigu mokykloj nebūtų 

sutikęs draugų ir paragavęs pirmo narkotiko, kuris tau patiko, tai labai daţnai to 

nusikaltimo ir nebūtų įvykdę, tai jau taip labai apibendrinus, tai sakyčiau, jog 

aplinkybinę situaciją sudaro dauguma, tačiau čia nuo to prasideda paskui kaip tu 

tarkim atsitiktinai įkrenti į tą nusikalstamumo liūną, na paskui jau prasideda kaip 

sakant jau profesionalumas, jeigu tu pradėjai atsitiktinai tai tavo tolimesni 

nusikaltimai gali būti jau nebeatsitiktiniai Tai vėlgi kurį momentą imsim. 

Pradţia daţnai atsitiktinė aplinkybinė, o toliau viskas gali jau į profesionalumą“ 

[3E] 

Kai kurie kalbėjusieji pripaţino, jog egzistuoja skirtingos ţmonių grupės su 

skirtingu rizikos laipsniu nusikalsti. Vieniems ţmonėms kur kas lengviau 

laikytis konformistinio elgesio nei kitiems. Dar daugiau, vieniems tai įprastas ir 

nereikalaujantis pastangų gyvenimo būdas, kai kitų konformizmą riboja jų 

galimybės ir ţemesnė padėtis stratifikacijos sistemoje. Tačiau nepaisant šios 

nelygybės, akcentavo jie, tam tikros apibrėţtos visuomenės vertybės turi būti 

saugomos ir ginamos, įtvirtinat elgesio normas, nesvarbu, kiek sunku ar lengva 

gali būti jų laikytis. Kitaip tariant, jie pripaţino dar R.Mertono pastebėtą faktą – 

ne visi egzistuojančioje socialinėje struktūroje turi vienodas galimybes siekti 

kultūriškai akcentuojamų tikslų: 

„Man, pavyzdţiui, gal yra visai nesunku nevogti. Bet yra ţmogus, kuriam labai 

sunku. Bet nepaisant to, jis ţino, kad tą daryti yra negerai, todėl ir atsako. Na, gal 

169

su vagyste ne visai tinka, bet su smurtu tai labiausiai susiję. Yra ţmonės, kurie 

tikrai yra linkę spręsti problemas smurtu, nes taip yra įpratę. Jiems šeimoje gal 

buvo toks modelis Nors jisai ţino, kad tai negerai, bet jis tai įvertina kaip 

būdą.“ [12E] 

„Atsakyt turi kiekvienas, padaręs nusikaltimą. Kitas dalykas, kokias mes turime 

realijas. Mes kovojam tik su tais ţemiausiais sluoksniais, kurie vagia, ţudo. O su 

tais, kurie ima kyšius, kurie daro ekonominius nusikaltimus...“ [1E] 

Ekspertai pripaţino, jog atskiruose kriminalinės justicijos veiklos etapuose 

pasireiškia selektyvumas. Pirmiausia, jų manymu, pačioje visuomenėje paplitęs 

stereotipinis mąstymas. Aukštesnis socialinis sluoksnis turi polinkį priskirti 

ţemesniajam neigiamas savybes, mąstyti apie juos kaip apie potencialią rizikos 

grupę nusikalsti. Kriminalinės justicijos sistemos darbuotojai daţniausiai 

atstovauja būtent vidurinįjį sluoksnį. Todėl stereotipinis mąstymas gali paveikti 

jų situacijos suvokimą ir elgesį. Ţinoma, tai yra profesionalumo klausimas, kiek 

ikiteisminio tyrimo darbuotojai ar pataisos įstaigų atstovai pasiduoda 

visuomenėje paplitusiam stereotipiniam mąstymui. Tačiau, kaip pastebi 

ekspertai, selektyvus poţiūris gali pasireikšti taikant įstatymą ir vykdant 

bausmes. O tai jau nėra paties įstatymo problema. 

„visada turim savo išankstinę nuostatą, savo stereotipinę nuostatą, kuri iš tikrųjų 

lemia mūsų poţiūrį į tą sluoksnį. Ir ta stereotipinė nuostata, baltųjų apykaklių 

nuostata į marginalus ir mūsų poţiūris į šiukšlyno gyventojus. Jis yra stereotipinis, 

deja taip. Stereotipinę mūsų nuostatą formuoja ir mūsų ţiniasklaida.“ [7E] 

„[„Baltosios apykaklės“ lyg ir išvengia baudţiamojo įstatymo?] Tai čia jau ne 

įstatymo problema, o jo taikymo. Čia aš nenoriu sakyt, kad blogas įstatymas, todėl 

negali būti pritaikytas. Šitoj vietoj niekada tokio argumento nepriimsiu.“ [4E] 

Įstatymų kūrėjai remiasi įvairiomis nusikaltimą padariusio asmens 

sampratomis: nuo klasikinės iki pozityvistinės. Paţeidėjas – tiek laisva valia 

disponuojantis racionalus veikėjas, tiek savo prigimties, gyvenimo sąlygų ar 

aplinkos paveiktas individas, tiek nuolatinis dreifuotojas ties normos paţeidimo 

riba. Tačiau, nepaisant šios nuomonių įvairovės, visi įstatymo kūrėjai sutinka, 

jog individas, pirma, turi būti nubaustas, o antra, pataisytas, jeigu tai įmanoma. 

Pataisymas ir resocializacija turi būti realizuojami bausmių vykdymo etape. 

Ţvelgiant globaliau, dalis ekspertų pripaţįsta, jog nusikaltimas – pačios 

visuomenės netobulo funkcionavimo pasekmė, todėl nusikaltimų prevencija turi 

170

prasidėti anksčiau nei įvyksta nusikaltimas. Bausmė – tik paskutinė priemonė, 

maţai ką galinti pakeisti. 

Kritinės kriminologijos idėjų recepcija 

Kalbantis su nacionalinio įstatymo kūrėjais, buvo įdomu suţinoti, kiek 

jiems ţinomos ir priimtinos kritinių kriminologų mintys. Kritiniai kriminologai 

pasisako uţ dekriminalizaciją, deinstitucionalizaciją, kritikuoja valstybės 

monopolį nusikaltimų kontrolės srityje, siūlo kitą situacijos vertinimo būdą: 

„nusikaltimą“ suvokti kaip socialinį konfliktą, kurio nebūtina spręsti 

represinėmis priemonėmis, kuo įmanoma daţniau atsisakyti kriminalinių 

bausmių taikymo. Jie daţnai susilaukia skeptiškų vertinimų ir pasipriešinimo. Ką 

apie šias idėjas galvoja Lietuvos įstatymo kūrėjai? 

Aukščiau pateiktoje interviu analizėje galima buvo pastebėti, jog kai kurie 

įstatymo kūrėjai turi minčių, būdingų kritinei kriminologijai. Pavyzdţiui: kuo 

daţniau maţoje valstybėje taikoma laisvės atėmimo bausmė, tuo didesnė 

visuomenės dalis tampa susijusi su kalėjimais: turi patys ar jų artimieji 

gyvenimo jame patirties. Visuomenė su kalėjimine, kriminaline patirtimi – 

suţalota visuomenė. 

Vienas ekspertas pamėgino demistifikuoti deklaruojamą „kovą su 

nusikalstamumu“ ir priminė klasikinę dar E.Durkheimo mintį, jog visuomenė be 

nusikaltimų neįmanoma. Visada egzistuos didesnis ar maţesnis nusikaltimų 

lygis. Klausimas tik tas, koks lygis yra toleruotinas: 

‚,visuomenėj kiekvienoj turi būt tam tikra nusikalstamumo norma Reikia 

visuomenei susitaikyt, kad bus nuţudymų, bus vagysčių- visada visko bus. Ir 

nereikia bandyt išradinėt dviračio, nes tau nepavyks. Ir, kurie sako, kad bausmių 

sistemos visos, kurios daţnai nepadeda, o pagadina, tai irgi reikia pritart, kad tai 

yra teisybė ir tokia kriminalinė justicija, kokią mes kol kas turim arba kurią turi ten 

amerikiečiai, rusai, anglai, kuri tikrai daugiau ţalos pridaro, negu naudos.“ [3E] 

Jeigu neformali socialinė kontrolė veikia gerai, pakanka ir minimalaus 

formaliosios socialinės kontrolės įsikišimo. To, deja, nesupranta baudţiamosios 

politikos formuotojai ir visuomenė. Siekti arba „kovoti“, kad nusikaltimų išvis 

nebūtų – tolygu kovoti su pačia visuomene. Ekspertai pastebi, jog aukštas 

171

įkalinimo lygis yra vis dar opi Lietuvos baudţiamosios politikos problema ir 

paţangios mintys neretai ignoruojamos ar nepriimamos. Paţeisdamas įstatymą 

ţmogus automatiškai pasmerkia save. Tačiau pasmerkia ne vien bausmei. 

Nusikalsdamas jis automatiškai patenka į „nusikaltimų kontrolės“ pramonę. Ten 

jis suklasifikuojamas, įgyja „nusikaltėlio“ etiketę ir tokiu būdu 

stigmatizuojamas. Visuomenė jo daugiau „nepageidauja“. Taigi laisvės atėmimo 

bausmė leidţia jį kuriam laikui eliminuoti iš visuomenės ir laikinai išsprendţia 

problemą. Tačiau, kaip teigia ekspertai, visuomenė daugiau ar maţiau supranta, 

kad toks asmuo anksčiau ar vėliau sugrįš sukeldamas dar daugiau problemų. 

Tuomet lieka vienas kelias – atsikratyti tokio nepageidaujamo individo. O 

kadangi mirties bausmė Lietuvoje panaikinta, automatiškai tokie 

„nepageidaujami“ kaupiasi ir sudaro daugmaţ pastovią kriminalinės justicijos 

klientūrą: 

„man atrodo, kad tikrai didţioji dauguma Lietuvos ţmonių, jie supranta, kad 

kalėjimai nepataiso, tokie kalėjimai, kuriuose nieko neveikiama tik sėdima su dar 

geresniais uţ tave, kad jie nepataiso. Tai va, šitą visuomenė kaţkaip supranta, bet 

išvadas iš to daro kaţkokias neteisingas. Vietoj to, kad gal maţiau sodinam, o 

ieškom kitų priemonių, Lietuvos visuomenei visiškai priešingai – kad kalėjimai jo 

nepataiso, bet tai tam reikia, kad iš jo neišeitų, tam reikia, kad uţdarai ir iki 

mirties, bet kadangi tai labai brangu, tai geriausia mirties bausmė, nes kodėl aš 

turėčiau mokėt ? Tai va kaip sakant, kai kurios tezės suprantamos, bet išvados iš tų 

suprastų tezių padaromos, mano galva, neteisingos.“ [3E] 

Iš šių ekspertų minčių peršasi išvada, kad kol visuomenėje nesikeis 

poţiūris, kaip reikia spręsti nusikaltimų problemas, kol išliks susipriešinimas ir 

nenoras suprasti problemos esmės, tol klestės „nusikaltimų kontrolės pramonė“, 

nes nuolatos bus „gaminami“ kontrolės objektai. 

Tačiau dalis ekspertų, gana skeptiškai vertino kritinių kriminologų ir 

abolicionistų siūlymus. Jų nuomone, kol kas dar neatėjo tas laikas, kad galima 

būtų sumaţinti kriminalinės justicijos sistemos veiklos apimtis. Savo nuomonės 

ekspertas plačiau nepaaiškino, bet galima numanyti, jog jis referavo į esamą 

nusikaltimų skaičių (kuris nedidesnis nei Skandinavijos valstybėse, 

pasiţyminčiose savo subalansuota ir nuosaikia nusikaltimų kontrolės politika). 

„ţinau ta radikalioji kriminologija, kur tegu valstybė minimizuoja savo 

poveikį visuomenei, visuomenė pati tvarkosi. Gal kada nors taip ir bus, bet išeikim į 

172

gatvę ir paţiūrėkim aplink ir supraskim, kad be valstybės įsikišimo į visa tai nieko 

nebus kol kas taip. Galbūt kada nors tai. Man atrodo, tai šiek tiek nerealiai atrodo. 

Dabar tiesiog reikia man atrodo valstybės vaidmens maţint negalima dar 

visuomenėje.“ [6E] 

Kritinių kriminologų siūlymai, kai kurių kalbintųjų teigimu, yra priimtini 

geriausiu atveju kaip eksperimentinė veikla nusikaltimų kontrolės srityje. Šią 

mintį išsakė teisininkas, turintis baudţiamosios teisės išsilavinimą. Europoje 

baudţiamosios teisės mokslas ilgai turėjo savo hegemoniją prieš kriminologiją. 

O pačioje kriminologijoje kritinės idėjos irgi uţima marginalią poziciją. Todėl 

galima suprasti, kodėl kritinių kriminologų siūlymai sunkiai priimami ir 

susilaukia neigiamos reakcijos. Valstybės kaip represijų monopolininkės 

vaizdinys yra sunkiai diskredituojamas. Jos nesėkmes visada galima paaiškinti 

per maţu baudţiamosios justicijos finansavimu ir todėl neefektyviomis 

priemonėmis. Todėl pati ji daţnai nėra kritikuojama. 

„Sistema graţi, atrodo logiška, bet kol popieriuje, tol logiška. O paleidus tokią į 

gyvenimą ir pabandţius ją įdiegt... Jeigu paimtų padidėtų nusikaltimų skaičius, tai 

tas abolicionizmas būtų visiems laikams diskredituotas, ir baudţiamoji politika 

grįţtų dar grieţtesnė negu dabar yra. Tai jau geriau turėtų tą abolicionizmą kaip 

esamos baudţiamosios politikos kritiką, spaudimą, kad baudţiamoji politika 

švelnėtų, o ne... man atrodo, kad baudţiamoji teisė nėra vieta 

eksperimentams, o abolicionizmas yra tiesiog eksperimentas „o gal pavyks“ [8E] 

Kitas ekspertas, paantrindamas šiai minčiai, priminė, jog į kritinių 

kriminologų pasiūlymus tiek, kiek įmanoma, yra atsiţvelgta, sudarant galimybes 

išspręsti konfliktą nebaudţiamosiomis priemonėmis. Tačiau atsisakyti 

kriminalinės justicijos negalvojama: 

„Tai iš esmės taip ir yra pas mus. Juk jeigu yra pirmas nusikaltimas ir jei jis nėra 

sunkus, tai daţniausiai.. pirmas ţingsnis, kad tik esant iš viso nukentėjusiojo 

skundui, galima baudţiamoji byla, pats procesas yra įmanomas, o kitas dalykas, 

kad net jei nebūtina, tai galima per susitaikymą su nukentėjusiuoju išspręst ir 

apsieiti be bausmės. Iš esmės tas ir yra. Jeigu sugebi susitaikyti, tai tvarkoj tada. 

Aišku, visada yra riba, uţ kurios visuomenė suinteresuota, kad susitaikyti būtų 

neįmanoma, ir kad nebūtų nubaustas kaltininkas- pavyzdţiui, išsipirkęs. Tarkim, jei 

tu turi daug pinigų, tai nereiškia, kad tu gali ţaloti ţmones.“ [12E] 

Taigi kritinių kriminologų mintys yra ţinomos įstatymo kūrėjams. Tačiau 

ne visi joms pritaria. Pritariantys mano, kad reikia maţinti visuomenės 

kalėjiminę patirtį, nusikaltimų problemą spręsti ne brutaliomis represinėmis, bet 

173

socialinėmis priemonėmis. Nepaisant to, kritinių kriminologų siūlymai: maţinti 

kriminalinės justicijos lauką ir nusikaltimus – socialinius konfliktus – spręsti 

nebaudţiamosiomis priemonėmis, ekspertų nuomone, Lietuvoje kol kas dar 

negali būti įgyvendinti. Šios kriminologijos mokyklos idėjos kol kas gali būti 

naudojamos tik kaip esamos sistemos kritika ir rekomendacijos ją sudarančių 

institucijų darbo tobulinimui. 

174

II.4. Baudţiamojo įstatymo kūrimo „mechanizmas“ 

Kalbant apie baudţiamojo įstatymo kūrimą baudţiamosios politikos 

formavimo kontekste, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į įstatymo turinį (nes tai iš 

tiesų tėra ilgo darbo rezultatas), bet ir į patį kūrimo procesą. Kokį kelią nueina 

idėjos, kol jos yra įtvirtinamos dokumente; kokie kyla ginčai tarp darbo grupės 

narių; ar ir kaip įstatymo turinį įtakoja organizaciniai aspektai; į ką įstatymo 

kūrėjas atsiţvelgia siūlydamas nusikalstamų veikų ar bausmių sąrašą ir pan. 

Visus šiuos nematomus darbo aspektus galima pavadinti baudţiamojo įstatymo 

kūrimo „mechanizmu“. 

Kalbantis su įstatymo kūrėjais, buvo domėtasi tiek turinio, tiek 

organizaciniais darbo klausimais. Norėta suţinoti, ar egzistuoja kriminogeninės 

situacijos ir baudţiamosios politikos ryšys. Kiek, formuojant baudţiamojo 

įstatymo nuostatas, yra atsiţvelgiama į kriminogeninę situaciją, nusikaltimų 

paplitimą. Baudţiamosios teisės teorijoje teigiama, jog bausmė, jos grieţtumas 

priklauso nuo padarytos veikos pavojingumo laipsnio, todėl domėtasi, kas yra 

pavojingumas ir pagal kokius kriterijus jis matuojamas. Atkreiptas dėmesys ir į 

kitą svarbų aspektą – darbo grupės sudėtį. Kiekviena profesinė grupė turi savo 

pamatines prielaidas, teorijas bei paradigmas, kuriomis vadovaujasi. O kiekviena 

teorija ir paradigma atveria vis kitokį socialinės realybės interpretacijos bei 

suvokimo galimybes. Taigi visi šie aspektai leidţia geriau suprasti įstatymo 

kūrimo lauką. 

Pirmiausia reikia pasakyti, jog įstatymo projektą kūrė dvi (beveik trys) darbo 

grupės. Rengiantis šiam tyrimui ir tariantis dėl interviu, paaiškėjo, jog įstatymo 

kūrimo eigoje susikūrė dvi darbo grupės, siūliusios skirtingus įstatymų variantus. 

Pirmosios darbo grupės branduolį sudarė akademikai iš tuometinio Teisės 

universiteto (dabartinio Mykolo Romerio universiteto), antrąją darbo grupę 

sudarė Vilniaus universiteto baudţiamosios teisės katedros atstovai. Pirmiausia 

pradėjo dirbti viena darbo grupė, o po kelių metų susikūrė alternatyvi, kurios 

pasiūlytas įstatymo variantas su atskiromis pataisomis ir buvo priimtas kaip 

galutinis. Kalbintieji ekspertai taip prisimena tuos laikus: 

175

„kodeksas buvo kaip rengiamas: iš pradţių buvo projektas parengtas, paskui grupė 

skilo ir dvi grupės pradėjo veikti ir atsiskilusi grupė. Parengė kitą projektą. Paskui 

buvo nutarta rinktis iš tų dviejų projektų. Ir antras projektas, tas alternatyvusis, 

buvo paimtas uţ pagrindą. Paskui sudaryta nauja komisija, kuri turėjo vėl tą naują 

parengtą projektą svarstyti ir, remiantis juo, sukurti tą galutinį.“ [6E] 

Vieni ekspertai, vertindami tuometinę situaciją, teigė, jog šių darbo grupių 

parengti įstatymo variantai skyrėsi iš esmės. Kiti teigė, jog jie buvo svarbūs tik 

teoriniame/ konceptualiniame lygmenyje, bet praktinės reikšmės neturėjo. Tai 

buvo tik aukštųjų mokyklų nesutarimai dėl atskirų formuluočių: 

„Bet tie projektai buvo labai panašūs vienas į kitą. Nu ten dėl papildomų bausmių 

skyrėsi, dėl to, kad [pirmos grupės] kodekse buvo pateiktas sąvokų išaiškinimas, 

[antros grupės] nebuvo, dėl teisėjų diskrecijos šiek tiek skyrėsi. O čia gal daugiau 

buvo svarbiausias skirtumas. Išplėstos galimybės, teisėjo laisvė spręsti apie 

tai, kokia bausmė turi būti skirta. Tuo tarpu [pirmos grupės variante] buvo šiek tiek 

grieţčiau į tai ţiūrima.“ [8E] 

Trečiąja darbo grupe galima vadinti Tiesės institute prie Teisingumo 

ministerijos suburtą mokslininkų grupę, kuri turėjo suderinti pirmųjų grupių 

variantus ir parengti vieną bendrą, kuris turėjo būti svarstomas Seime. 

Apie kriminogeninės padėties ir baudžiamosios politikos ryšį 

Darbo grupių atstovų paklausta, ar kriminalizuojant veikas, rengiant 

nusikalstamų veikų sudėtis ir numatant sankcijas, buvo atsiţvelgiama į 

kriminogeninę padėtį šalyje. Atsakydami į tai, ekspertai teigė, jog Lietuvoje 

ryšio tarp kriminogeninės padėties ir baudţiamosios politikos nėra. Jie, viena 

vertus, kritiškai pastebėjo, jog reaguojama į išskirtinius, atsitiktinius atvejus, bet 

neatsiţvelgiama į tendencijas. Antra vertus, vienas iš kalbintųjų ekspertų pasakė, 

jog, kuriant įstatymą, svarbesnė buvo ne kriminogeninė padėtis, bet pasirinkta 

prioritetinė kryptis – liberalizacija: 

„daţniausiai nėra. Daţniausiai uţtenka vieno nuaidėjusio nusikaltimo, kad būtų 

pakeistas kodeksas“ [8E] 

„Buvo atsiţvelgta į, kiek padaro nusikaltimų, ir buvo eita liberalizacijos keliu. Į 

bausmes, ypač kai padaro nesunkius nusikaltimus.“ [2E] 

Interviu metu paaiškėjo, jog neretai Seimui pateikiami įstatymų projektai, 

siūlantys grieţtinti atsakomybę dėl pavienių atvejų, tačiau jie paprastai 

nepatvirtinami. Įstatymo pataisos priėmimo procesas yra ilgas ir kiekviena 

iniciatyva yra gerai apsvarstoma. Todėl nepamatuotos, į vienadienius reiškinius 

176

orientuoti populistiniai sprendimai jo teigimu, nepriimami. Priešingai, 

atsiţvelgiama yra į tendencijas, o ne išskirtinius atvejus: 

„kada į Seimą ateina įstatymo projektai, nu ir ten teisingumo ministerijoj kaip jie 

praeina aš manau, kad ką mes darom tai mes stengiamės pasiţiūrėti kriminalinę 

statistiką ir iškelt tą klausimą ar tikrai to reikia, ar čia buvo pavienis atvejis dėl 

kurio čia reikėtų keisti visus įstatymus.“ [3E] 

Kitas ekspertas (tuo metu politikas) prisimindamas įstatymo kūrimo metą ir 

laiką, kuomet buvo diskutuojama dėl mirties bausmės atsisakymo, teigė, jog 

numatant bausmes ir formuojant politiką, statistika yra gana nepatikimas 

duomenų apie esamą situaciją šaltinis. Ja galima manipuliuoti, ji priklauso nuo 

kriminalizacijos/ dekriminalizacijos procesų, todėl atsiţvelgti į ją yra 

nepatikima. Vieninteliai patikimi duomenys, anot jo, yra apie nuţudymus. 

Nuţudymų lygis gali apibūdinti situaciją: 

„aš ţinau, kaip manipuliuojama yra statistika. Ir man vienintelis akivaizdus 

kriterijus yra tyčinis nuţudymas. Nuţudymus imu todėl, kad jų nuslėpt 

praktiškai neįmanoma. Man tai pakankamai aktualu, nes aš atstovavau Seimui 

Konstituciniam Teisme, kuris sprendė, ar mirties bausmė atitinka Konstituciją, ir aš 

palaikiau tą, jog reikia panaikinti mirties bausmę ( nors mano rinkėjai dėl to manęs 

nesuprato). Ir aš galiu ramiai pasakyti, jog nuţudymų nuo to laiko, kai panaikinta 

mirties bausmė, skaičius nė kiek neišaugo. Na, išaugo kitų ar sumaţėjo kitų, čia 

priklausomai nuo situacijos, bet nuţudymų bendra kriminogeninė situacija 

nepablogėjo.“ [11E] 

Kurdami naująjį įstatymą, ekspertai stengėsi įdiegti tokias įstatymo 

nuostatas, kurie leistų baudţiamąją politiką vėliau pakreipti liberalizacijos ir 

humanizmo linkme. Į tuometinę kriminogeninę situaciją buvo atsiţvelgta tik iš 

dalies, kadangi esamas nusikaltimų lygis ir struktūra parodo anksčiau vykdytos 

politikos rezultatus ir nėra pats objektyviausias kriterijus, formuojant esminius 

politikos principus. Į kriminogeninę padėtį, jos tendencijas buvo ţvelgiama tada, 

kai reikėjo koreguoti įstatymą. 

Nusikalstamos veikos pavojingumo ir sankcijų ryšys 

Svarbus kriterijus, kuriuo vadovaujantis nustatomos sankcijos, yra 

nusikalstamo veikos pavojingumas. Iš pokalbių su baudţiamosios teisės 

atstovais ir šios srities vadovėlių galima susidaryti nuomonę, jog teisininkams šis 

177

terminas pakankamai aiškus ir suprantamas. Deja, to negalima pasakyti apie 

kriminologus ar sociologus. Jeigu, remiantis E.Durkheimu, elgesio pavojingumą 

galima būtų suvokti pagal tai, į kokią vertybę jis kėsinasi, tuomet pavojingiausia 

būtų ta veika, kuri paţeidţia hierarchijos piramidės viršūnėje esančias vertybes. 

Krikščioniškoje kultūroje viena pamatinių vertybių yra gyvybė. Ją galbūt galima 

„numanyti“ ir veikas, besikėsinančias į ţmogaus gyvybę ar sveikatą laikyti 

pavojingiausiomis. Tačiau ne visos vertybės yra tokios aiškios. 50 metų patirtis 

Tarybų Sąjungos sudėtyje, o taip pat ir kiti totalitariniai reţimai parodė, jog tokia 

vertybė kaip laisvė gali būti lengvai paminta netgi pačios valstybės. Taigi nėra 

visiškai aišku, o ir „savaime suprantama“, kokios veikos yra pavojingos ir kaip 

tas pavojingumas nustatomas. Tačiau kalbintieji ekspertai šioje vietoje jokios 

problemos neįţvelgė. Vertybės, anot jų, yra aiškios ir nekintančios. 

„Vertybės, tos, kurios turi būti ginamos baudţiamojo įstatymo pagalba, tai jos yra 

pakankamai aiškios, čia naujų daug neprigalvosi. Kitas klausimas, ar visi tų 

vertybių paţeidimai turi būti.. kokiu visa tai lygiu turi būti ginama. Naujų, taip 

sakant, daug ir nesugalvojom... Matot.. kaip pasveriamas...[nusikaltimo 

sunkumas] Čia kaip ant svarstyklių nepasversi... Taip sakant, ir tos sankcijos, 

pavyzdţiui, uţ nusikaltimus nuosavybei, uţ korupcijos nusikaltimus, jos daugmaţ 

gali būti ir vienodos, ţiūrint kokie tai nusikaltimai. Čia objektyviai nepasversi. Bet 

laikoma, kad gyvybė, sveikata- pagrindinės vertybės, toliau eina nuosavybė, 

valstybės tarnyba ir panašiai. Praktiškai sankcijos uţ daugelį nusikaltimų, tokių 

kaip nuosavybei, valstybės tarnybai, jos yra panašios.“ [1E] 

Jeigu dėl pamatinių ţmogiškųjų vertybių (gyvybė, laisvė), įtvirtintų 

Konstitucijoje, galima būtų sutikti, tai dėl kitų – nėra aišku, kaip jos nustatomos. 

Ekspertų paminėtas „aiškumas“ ir yra problema, nes tai reiškia, jog nėra 

inicijuojami jokie tyrimai, parodantys visuomenės vertybių hierarchiją. Įstatymų 

kūrėjai patys „ţino“, uţ ką ir kiek bausti. Posakis, jog „naujų vertybių 

nesugalvojo“, reiškia, kad darbo grupė net neturėjo ketinimų panagrinėti 

vertybinių orientacijų tyrimų rezultatų. 

Pokalbių metu darbo grupės nariais priminė, jog formuojant nusikaltimų 

sudėtis arba, kitaip tariant, įtvirtinant, uţ ką bus baudţiama, ţvelgiama ne tik į 

atskiro individo, bet į visos valstybės interesus. Baudţiama uţ tokias veikas, 

kurios gali trikdyti visos valstybės funkcionavimą ir kelti jai grėsmę. Pavyzdţiui, 

kyšininkavimas arba narkotikų platinimas: 

178

„Jūs turbūt girdėjote tokią sąvoką nusikaltimai be aukų. Tai va, yra nusikaltimai, 

kur abi puses jais suinteresuotos. Ir kas apie juos praneš? Nieks nepraneš.“ 

[1E] 

Tai, į ką buvo atsiţvelgta įstatymo kūrimo metu, yra sankcijų darna. Vienas 

darbo grupės narys paminėjo Teisės instituto kartu su Informatikos institutu 

atliktą tyrimą 46 , kurio metu buvo ţiūrima, kad sankcija uţ lengvesnį nusikaltimą 

neviršytų sunkesnio nusikaltimo sankcijos. Jis taip pat pastebėjo, kad vertybės iš 

tiesų yra dalykas, kuriuo galima manipuliuoti. Vienokias pabrėţia dešiniojo 

sparno, kitokias kairiojo partijos, dar kitas – centristai. Bet apskritai, pastebi jis, 

vertybės nustatinėjamos „tradiciškai“: 

„kelis kartus tokius tyrimus atlikinėjo, tie tyrimai buvo susiję su sankcijų darna 

baudţiamojo kodekso ir ten maţdaug tiriama, kodėl uţ tuos nusikaltimus tokios 

sankcijos, kodėl uţ kitus kitokios, ţodţiu, kodėl čia didesnės maţesnės ir kaip jų 

nuomone turėtų atrodyti ir kokie kriterijai turėtų lemti jie ten tyrė ir jie bandė 

savo idėjas įdiegti į tą naują kodeksą, ten kaţkiek tai jos atsispindi ir galų 

gale daţnai nuo nuomonės įstatymo leidėjo priklauso, ten jeigu dešinieji valdţioj, 

tai jiem vienas dalykas bus vertingesnis, jeigu kairieji-tai gal jiems kitas dalykas.“ 

[3E] 

Tai, kas vyksta įstatymo leidybos metu, galima pavadinti „ţongliravimu 

skaičiais“. Ţongliravimu, nes tarp šių skaičiavimų nelieka vietos įsijautimui į 

visuomenę. Tyrimas atliekamas vieno įstatymo ribose. Tarsi kompiuterinė 

programa turi „sustyguoti“ ir „sulopyti“ įstatymą, kad visos sankcijos darniai 

derėtų. Bet toks socialinės srities matematizavimas veda prie racionalaus 

problemos sprendimo, nepaliekant vietos moraliniams vertinimams. 

„Kodėl uţ vieną nusikaltimą ten tarkim 12metų, uţ kitą 8metai ir kodėl 4 o ne 5 ar 

3metais skiriasi sankcija, čia yra sunkiau pamatuot, vėlgi čia reikėtų labai 

matematiškai matuot, bet tada įstatymų leidėjas pasipiktintų, kad iš jo robotą daro 

ir bando surašyt viską į kompiuterį, bet kartais, kada jau pamatoma, kad tos 

sankcijos ryškiai skiriasi, nes tai pamatoma praktikoje, tarkim nuo to kiek sankcijoj 

numatyta laisvės atėmimo maksimumas, nuo to priklauso ir nusikaltimas 

priskiriamas labai sunkiems, ar sunkiems, apysunkiams, ar nesunkiems 

nusikaltimams. praktikoj gaunasi paradoksas, kad nori nubaust 

grieţčiau, bet tarkim gaunasi, kad praktikoj baudţiama lengviau, nu tai tada jau 

kaip sakant, tokio lopymo ir reikia baudţiamųjų įstatymų.“ [3E] 

46 Teisės instituto tyrimas „Kriminalinių bausmių sistemos darna ir sankcijų optimizavimas kaip 

baudţiamosios politikos veiksmingumo prielaidos“ 1999. 

179

Kaip pastebi kalbintasis ekspertas, tokie matematiniai skaičiavimai ir 

lyginimai neretai priveda prie bausmių netolygumų, kurie vėliau koreguojami, 

atsiţvelgiant į praktiką įstatymų pataisomis: 

„buvo bandyta paskaičiuot kaţkiek pavyko paskaičiuot, bet jeigu išlenda problemų 

tai vis dėlto praktikoj jos yra lopomos“ [3E] 

Galima manyti, kad, esant tokiems įstatymams (su labai detaliu veikų sudėčių 

ir sankcijų aprašymu), teisėjas iš tiesų paverčiamas „kompiuteriu“. Atrodytų, jog 

jo uţduotis – kompetentingai ir tinkamai parinkti bausmę, nubrėţtų sankcijų 

ribose, su sąlyga, kad ikiteisminio tyrimo institucijos kvalifikuotai atliko savo 

darbą. Teisėjo subjektyvumas apribojamas. Ţmogiška nuojauta turi uţleisti vietą 

profesinei etikai: 

„kad ir kaip jis būtų įsitikinęs, bet jis negali skirti grieţtos arba netgi iš viso negali 

skirti bausmės, jeigu jis neturi tam pagrindo, vien tiktai norą, nes tada atsilieps jo 

karjerai, nes bus apskųstas, nuosprendis bus panaikintas ir teisėjai „gauna per 

galvą“ jeigu labai daug prisirenka tų panaikintų nuosprendţių, kas irgi sakyčiau 

nėra labai gerai.“ [3E] 

Tačiau, iš tiesų, įstatymo kūrėjų teigimu, teisėjas nėra visiškas formalių 

nuostatų įkaitas. Įstatymas yra nubrėţtų ribų ir principų rinkinys. O tai, kaip jis 

vykdomas, kaip jo normomis naudojamasi, priklauso nuo kiekvieno teisėjo. 

Tačiau racionalizuojant bausmių skyrimo sritį (įvardijant aiškius ir grieţtus 

kriterijus, nubrėţiant sankcijų ribas), iškyla pavojus, jog teisėjas gali būti 

paverstas elementaria skaičiavimo mašina. Kad taip neatsitiktų, specialiai yra 

įtvirtinamas teisingumo principas. Šis principas buvo numatytas ir naujajame 

Lietuvos įstatyme. Jis leidţia teisėjo individualiam supratimui pasireikšti. 

Ekspertai pripaţino, jog, skiriant bausmes, subjektyvumo išvengti neįmanoma. 

Koks bus nuosprendis priklauso ir nuo teisėjo įsitikinimų: grieţtų ar humaniškų. 

Todėl siekiant humanizmo bausmių srityje, turi būti humaniški ir patys teisėjai. 

Tai jau jų išsilavinimo ir įsitikinimų klausimas: 

„jeigu teisėjai yra jauni, neturi kaţkokiu stereotipų, jie yra atviresnės asmenybės, 

jie pasidomi uţsienio praktika, jie neturi dar kaţkokiu stereotipų, jie dar nenusivylę 

galbūt gyvenimu, šiek tiek idealistai, jeigu jie vaikšto į gausiai teisėjams 

organizuojamus įvairiausius mokymus, tai galbūt jie ir kitaip pasiţiūri, bet vėlgi čia 

negalima sakyt, kad seni baudţia grieţtai, o jauni baudţia negrieţtai, visiškai 

priešingai gali būt senas koks nors 60metų teisėjas visko gyvenime matęs gal jis 

atlaidţiau į tą nepilnametį, nusikaltimą paţiūrės, negu kaţkoks jaunas idealistas 

180

[kuriam] atrodo, kad ţino, jeigu jau duodi per galva- tai smarkiai tam 

nusikaltėliui, kad kitą kartą nenorėtų. Čia jau yra asmenybių problemos ir jau čia 

yra nesakyčiau, kad baudţiamojo kodekso“ [3E] 

Darbo grupių nariai teigia, kad nusikalstamų veikų sudėtys buvo 

formuojamos, atsiţvelgiant į realią situaciją, o sankcijose (atskaitos tašku 

naudojant tarybinį įstatymą), pasirinkta liberalėjimo kryptis. Stengtasi numatyti 

kuo daugiau alternatyvių bausmių rūšių, taip uţtikrinant, kad teisėjas galės 

geriau individualizuoti bausmę: 

„Na, kai sudėtis kūrėm, tai aišku, mes matavom tą realią situaciją, kas dabar 

pavojinga, kas yra jau maţiau pavojinga, palyginus su tarybiniais laikais. Taip? O 

kai mes kūrėm sankcijas, tai mes mokėmės iš seno kodekso, matėm, kur ten yra per 

grieţtos bausmės, ir kur per maţai bausmių rūšių, tai mes kaip sakant nustatėm 

tokias sankcijas, kad būtų teismam didesnis pasirinkimas paprasčiausiai. Kad 

teismai daugiau galėtų turėt teisių atsiţvelgti į konkrečią situaciją, konkretų 

asmenį.“ [1E] 

Įstatymo kūrėjai pripaţįsta, jog yra nemaţai kriminalizuotų veikų, kurių 

„pavojingumą“ empiriškai įrodyti ar pagrįsti sunku. Tai yra socialinio 

konstrukcionizmo idėja: daiktai yra tokie todėl, kad jie taip vadinami. Tam tikra 

veika yra nusikalstama ir pavojinga, nes ji apibrėţiama kaip tokia. Tai 

atskleidţia konstruojamą nusikaltimo prigimtį. Nusikaltimas neturi 

substantyvaus nekintančio turinio. Bausmės arba sankcijos uţ nusikalstamas 

veikas, kaip pasakytų E.Durkheimas, yra sintetinės - išvestinės. Bausmė kyla ne 

automatiškai kaip atoveiksmis nusikalstamam veiksmui, bet ji paskiriama uţ 

uţdraustos veikos padarymą: 

„jei kalbėt apie nusikaltimus, tai reikia turėt omeny dvejopą jų klasifikavimą: 

t.y. tokios veikos, kurios yra pavojingos savaime, pvz. nuţudymas, vagystė, 

plėšimas, išţaginimas Tai šios veikos atkrenta. Didţiausių bėdų kelia tos 

veikos, kurios yra negalimos dėl to, kad jos yra uţdraudţiamos. Tai čia, jeigu 

reikėtų įrodyti kuo jos pavojingos, tai susidurtume su labai dideliais sunkumais.“ 

[4E] 

Ţemiau pateikiama eksperto frazė gana iškalbinga. Ji parodo, jog kaip ir 

nusikaltimas, taip ir jos pavojingumas tėra socialinis konstruktas, bet ne 

natūralus visetas: 

“[Kaip tas veikos pavojingumas pamatuojamas?] Praktiškai pasakius, – iš akies 

(juokiasi). Palyginama su kitom normom kaţką panašaus numatančiom, vienas 

kaţką pasako, kitas pasiūlo, visuomenės nuomonė ką ţmonės kalba, kaip valdţia 

reikalauja – tai taip ir prieinam išvados.“ [5E] 

181

Pokalbio metu paaiškėjo, jog formuojant bausmių politiką, atsiţvelgiama 

ne tik į nusikaltimų prevencijos tikslus, bet ir ekonominius argumentus. Jie, deja, 

ne visada leidţia priimti protingą sprendimą. Greičiau atvirkščiai. Kaip pavyzdys 

pateikiamas baudos dydţio padidinimas, siekiant surinkti daugiau lėšų į 

valstybės biudţetą. Šio sprendimo atomazga buvo tokia, kad bauda kaip bausmė 

tapo nepaskiriama niekam, nes nebuvo galinčių ją sumokėti. Galima daryti 

prielaidą, jog tokiu atveju vietoj baudų buvo skiriamos kitos bausmės (pvz., 

laisvės atėmimas). 

„Mūsų įstatymų kūrybos procesas nėra toks paţangus, kokį jūs įsivaizduojate ir 

daţnai įstatymas tiesiog sukuriamas pagal, pagal nu rezonansą kaţkokį. 

maţai mokesčių surenkama, tai padidino baudą uţ turtinius nusikaltimus (čia 

devyniasdešimtųjų vidury) iki... minimumas [baudos] buvo dvylika su puse 

tūkstančio litų (juokiasi). Minimumas. Tai galit įsivaizduot tokią baudą? Tai 

šimtas MGL buvo. Noras geras – surinkt daugiau mokesčių, bet kas tie baudos 

mokėtojai. Kas jie tokie, suprantat?“ [6E] 

Vienas iš darbo grupės narių pasakė, jog, kuriant įstatymą, privalu vertinti 

socialinę realybę ir joje vyraujančias vertybes. Viena vertus, jis atkreipė dėmesį į 

tai, kad patys kūrėjai gali ţinoti tas vertybes, nes yra tos pačios visuomenės 

nariai. Tačiau, antra vertus, pripaţino, jog reikalinga ir kitų specialistų, 

pavyzdţiui, kriminologų, nuomonė. Šioje vietoje galima prisiminti A.Coheno 

mintį apie konfliktišką deviantinių subkultūrų ir dominuojančios viduriniosios 

klasės kultūros santykį. Taip pat ir K.Marksas teigė, jog įstatyme įtvirtinamos ne 

visos visuomenės, bet dominuojančios klasės vertybės. Taigi įstatymo kūrėjai, 

jei ne aukščiausiojo, tai neabejotinai viduriniojo sluoksnio atstovai, gali ţinoti 

tik savo sluoksnio, bet ne visos visuomenės vertybes. Taigi ir jų kuriamas 

įstatymas įtvirtina ir gina ne visos visuomenės, bet jos dalies vertybes: 

„Bet tai yra ir tos moralinės nuostatos, kurios yra suformuotos apskritai jo 

poţiūriui ir teisei yra vertinama kas bebūtų. Vertinama pagal ţmogaus vidinę 

vertybių skalę, kurią jis turi. Pagal savęs vertinimą visą, pagal kurį jis turi, pagal 

jis gyveną. Jis pirmiausiai ţiūri savo vertybes taip pat ir valstybės vertybes, 

visuomenės. Bet kai mes dalyvaujame teisėkūros procese, mes pirmiausia turim 

iškelti tas vertybes, kurios visuomenei yra būtinos. Mes turim prognozuoti, mes 

turim ţiūrėti. Čia ir reikalingi kriminologai.“ [7E] 

Ţemiau išsakyta mintis atspindi teisininko poţiūrį, kuris paprastai sako, jog 

nusikaltimas yra įstatyme numatyta ir uţdrausta veika. Sociologas ar 

182

kriminologas šioje vietoje paklaustų, kodėl jinai uţdrausta ir kodėl ji yra tokia 

nepageidaujama. Išsakyta mintis, kad įstatymo leidėjui nėra būtina ţiūrėti į 

vertybines orientacijas, nes ji pats gali nuspręsti, ką uţdrausti, rodo teisininko 

poţiūrį. Į ką reikia atsiţvelgti kriminalizuojant veikas, taip ir lieka neaišku. Šiuo 

atveju tarsi suabsoliutinama įstatymo leidėjo galia: 

„Baudţiamoji teisė laikosi nuostatos, kad jeigu įstatymų leidėjas nusprendė, jog tai 

pavojinga veika, tai ne teisėjui nuspręsti, ar konkreti veika yra pavojinga, ar 

neAš manau, kad nebūtina pasiţiūrėti į vertybines orientacijas. Šiaip ar taip 

įstatymų leidėjas turi teisę spręsti, kokios veikos laikytinos pavojingomis ir 

pripaţintinos nusikaltimais. Juos riboja tiktai Konstitucija.“ [8E] 

Įstatymų kūrėjai aiškiai suvokia, kad bausmių skalė turi atitrikti vertybių 

skalę, tačiau pastebi, jog net ir itin subalansuotą įstatymą, vykdant jo nuostatas, 

galima iškraipyti. Atvejai, kai uţ identiškos sudėties nusikalstamas veikas 

paskiriamos skirtingos bausmės, rodo, kad priimant sprendimą, veikia 

ţmogiškasis faktorius: 

„Pačiam įstatyme turi būti bausmės tokios, kad jos atitiktų vertybių skalę. Tai jeigu 

sakom, kad didţiausia vertybė yra gyvybė, tai uţ gyvybės atėmimą turi būti bausmės 

didţiausios. Ir nuosekliai išgradavę vertybes, turim ir bausmių sistemą tokią pačią. 

Kitas momentas – kad lygiai tokiu pačiu principu turėtų vadovautis ir teismai 

skirdami bausmę . Ir šiandien paėmę du nuosprendţius uţ visiškai skirtingas 

veikas – mes rastumėm daug klaustukų bausmės poţiūriu ką mes labiau vertinam, 

ką mes labiau ginam.“ [4E] 

Ekspertai neatmetė ir tradicijų bei egzistuojančios kultūros įtakos, kuriant 

įstatymo nuostatas. Taip pat pripaţino, jog juos veikia ne tik baudimo tradicijos, 

bet ir pati kultūra: 

„[Kaip įstatymo leidėjas nustato, kad čia yra pavojingiau, čia maţiau pavojinga?] 

Na čia tradiciškai, niekas nerašo baudţiamųjų kodeksų tuščiam lape. Visi 

atsiţvelgia į susiklosčiusias tradicijas, kultūros perėmimą, na ir imitacija. Juk iš 

esmės Lietuvos baudţiamasis kodeksas buvo suplaktas, kaip ir procesas 

imituojant.“ [2E] 

Šioje vietoje galima prisiminti D.Garlando „kontrolės kultūros“ sampratą, 

kuria jis apibūdina JAV ir Didţiosios Britanijos (į tą pačią grupę galima būtų 

priskirti ir Rusiją bei kitas postsovietinio bloko valstybes) valstybes, kur yra 

susiklosčiusios į nubaudimą orientuotos politikos tradicijos. Lietuva 50 metų 

buvo kultūroje, kur grieţtos bausmės, totalinė kontrolė ir laisvės atėmimas buvo 

įprasti. Todėl galima kelti retorinį klausimą, kiek ta kultūra ir tradicijos veikia 

įstatymo kūrėjus, leidėjus ir vykdytojus dabar. 

183

Problema, kuri išryškėja kriminalizacijos ir sankcijų nustatymo atvejais 

Lietuvoje, yra įstatymo kūrėjų apriorinis ţinojimas, kas yra daugiau ar maţiau 

ţalinga visuomenei. Tokio ţinojimo šaltinis – tradicijos, vyraujančios 

paradigmos ir pačių kūrėjų vertybinės orientacijos, kurios neva atspindi 

visuomenės vertybių hierarchiją. Tačiau tokie paaiškinimai tik maskuoja 

sankcijų parinkimo ir jų ribų numatymo procedūrą. Jie paslepia faktą, kad 

įstatymų kūrėjai nesiremia socialinių tyrimų duomenimis, parodančiais 

visuomenės vertybines orientacijas ir atskleidţiančiais jos poreikius. 

Naujų idėjų įdiegimas baudžiamajame įstatyme 

Esminius buvusiojo ir naujojo įstatymo turinio skirtumus geriausia uţčiuopti 

įvardijant pamatines idėjas, kurias buvo stengtasi įdiegti. Be to, svarbios ir tos 

idėjos, dėl kurių kilo daugiausia ginčų, bet jos nebuvo įdiegtos galutiniame 

įstatymo variante. Tokie ginčai ir diskusijos leidţia įvertinti, kokia kryptimi 

stengtasi formuoti baudţiamąją politiką, kas Lietuvoje yra priimtina, o kam dar 

neatėjo laikas. 

Viena iš pamatinių pozicijų, kūrėjų teigimu, buvo kiek įmanoma sumaţinti 

laisvės atėmimo bausmių taikymą. Kitaip tariant, atrinkti tik pačias 

pavojingiausias ir sunkiausias veikas, uţ kurias galima būtų taikyti laisvės 

atėmimą. Toks pokytis rodo, jog bent įstatymo lygmenyje Lietuva siekė pakeisti 

kursą nuo baudimo humaniškesnės visuomenės link: 

„svarstymo metu tai buvo pagrindinė pozicija buvo, iš tikrųjų, kad kiek įmanoma 

maţinti būtent laisvės atėmimo bausmės taikymą. Tai yra, kur nėra sunkūs kaţkokie 

smurtiniai nusikaltimai, ten laisvės atėmimo bausmė kiek galima maţesnė turėtų 

būti. Ir didelė laisvės atėmimo bausmė tik uţ sunkius smurtinius ir tokius, kur tu 

negali netgi prevenciškai apsisaugoti. jei buvo įmanoma bausmės tikslus 

pasiekti be laisvės atėmimo Tai principinė pozicija buvo tokia- apsaugoti 

visuomenę nuo tos kriminalinės patirties, nuo laisvės atėmimo įstaigų patirties.“ 

[12E] 

Darbo grupės nesutarimai taip pat kilo dėl papildomų bausmių skyrimo. Jų 

naujajame įstatyme buvo atsisakyta. Vienas iš ekspertų taip prisimena tuometinę 

situaciją: 

„Pavyzdţiui, kur aš matau, savo poţiūriu, didţiausią netobulumą kodekso – tai, kad 

nėra papildomų bausmių, kurios buvo visą laiką pas mus sename kodekse, kurios 

184

yra daugelyje pasaulio valstybių, bet pas mus buvo projekte, bet viename iš 

paskutinių etapų, kai jau jis buvo išėjęs iš mūsų rankų, taip sakant, buvo nuneštas.. 

O dabar mes turim uţ vieną nusikaltimą tiktai vieną bausmę. Tai, manau, didelis 

trūkumas. Civilinė, administracinė atsakomybė dėl to daţnai tampa sunkesnė uţ 

baudţiamąją. Baudţiamoji realiai nėra grieţčiausia atsakomybės rūšis.“ [1E] 

Tačiau, kito eksperto nuomone, šis ginčas tarp darbo grupių buvo daugiau 

konceptualinio pobūdţio. Praktikoje skirtumo nebūtų jautęsi, nes tuometiniame 

įstatyme numatytos baudţiamojo poveikio priemonės pakeitė papildomų 

bausmių institutą: 

„Vieni galvojo, kad nereikia papildomų bausmių, kiti galvojo, kad reikia. Ir čia 

buvo tarsi konceptualus dalykas. Bet ţinai, kai yra šalia bausmės toks dalykas, kaip 

baudţiamojo poveikio priemonės, ir tai, kad tu ten kaţkaip pavadini kokį nors turto 

konfiskavimą baudţiamojo poveikio priemone ir skiri jį kartu su bausme, o pagal 

kitą koncepciją tai yra papildoma bausmė, tai yra visiškas šnipštas, ţinai. Kaip tu 

nori, taip vadink. Aišku, ten teorine prasme, tik viena bausmė uţ vieną nusikaltimą, 

tai galima sakyt, kad tai svarbu- bet praktiniu poţiūriu...“ [12E] 

Šioje vietoje reikia priminti, kad įstatymą kūrė ne tik praktikai, bet ir 

mokslininkai, kuriems labai svarbu, kad įstatymas būtų korektiškas teorine 

prasme. Taigi, viena vertus, papildomų bausmių numatymas reikštų, kad 

išsaugomas baudţiamojo įstatymo kaip grieţčiausio įstatymo statusas. Tačiau, 

antra vertus, jų atsisakymas reikštų jog einama humanizmo link: uţ vieną 

nusikaltimą – viena bausmė. 

Darbo grupių nuomonės išsiskyrė ir kitais klausimais: bausmės skyrimo, 

nepilnamečių baudţiamosios atsakomybės. Šiuo atveju galima sakyti, jog 

išryškėjo nesutarimai tarp skirtingų mokyklų. Tokiame ginče kompromiso 

negalėjo būti, todėl Seimas turėjo pasirinkti, kurią poziciją remia: 

„Tiesiog buvo susidarę skirtingi poţiūriai dėl: bausmės skyrimo, nepilnamečių 

baudţiamosios atsakomybės. Kadangi tai principiniai dalykai, kur rast kompromisą 

sudėtinga, šitoj vietoj negalėjom suvienyt abi nuomones ir kaţką padaryt. Tai viena 

dalis pasiūlė savo variantą, kita dalis savo, Seime nubalsavo. Kito kelio aš ir 

nemačiau: arba turi priimt vienokį principą su iš jo išplaukiančiom taisyklėm, arba 

kitokį principą.“ [4E] 

Iškilus principiniams nesutarimams, dėl laiko stokos darbo grupių 

susitikimuose buvo priimami valiniai sprendimai. Taigi priimtas įstatymas 

nebuvo visiško konsensuso rezultatas: 

„Pamačiau, kad, kol stovėsim, kol nepriimsim Baudţiamojo kodekso, tol negali 

judėti ir kiti – baudţiamasis procesas, pataisų vykdymas. Nes Baudţiamasis 

Kodeksas tai kaip ir kertinis toks. Reikėjo priimti tą Baudţiamąjį Kodeksą ir 

185

forsuotai, nes ir mano uţdavinys ne kaip teoretiko. Nes iš principo, jeigu neklystu, 

tiek vienas, tiek kitas buvo neblogi. Ten gal ir paslėpti, giluminiai buvo, bet man 

reikėjo surasti tą „vidurį“, ir kad, ar geriau, ar blogiau, bet kad būtų priimtas ir 

pajudėtų, kad atsirastų galimybės sukurti kitus kodeksus, ir tą kodeksą mes 

priėmėm 2000m., įsigaliojo 2003m. tiktais. Tiesiog aš išklausydavau ir vienos 

pusės, ir kitos pusės argumentus. Na, ir paskui priimdavau valinį sprendimą.“ 

[11E] 

Taigi darbo grupėje kilę ginčai iš laiko perspektyvos dabar vertinami kaip 

daugiau konceptualinio pobūdţio, neturintys didesnės reikšmės praktikai. 

Pagrindinė nuostata, kurią stengtasi įdiegti naujajame įstatyme – maţinti laisvės 

atėmimo bausmių taikymą ir pasirinkti humanizmo kryptį. Galima teigti, jog 

pagrindinės darbo grupių iškelto idėjos baudţiamajame kodekse buvo įdiegtos. 

Ryškesni nesutarimai kilo tik dėl papildomų bausmių instituto, kurį siūlė viena iš 

grupių, bet jis nebuvo numatytas galutiniame įstatymo variante. Tačiau tokius 

ginčus galima traktuoti tik kaip konceptualinio pobūdţio nesutarimus, kurie 

vėliau ţymesnių pasekmių praktikai neturėjo. 

Baudžiamoji politika kaip uždaro ekspertų rato kompetencijos sritis 

Tai, koks bus įstatymo turinys lemia ne tik socialinė, ekonominė ar politinė 

šalies situacija, bet ir jį kuriantys asmenys. Jie yra tarpininkai, kurie, reaguodami 

į aplinkos pokyčius ir vertindami situaciją per savo prizmę, priima sprendimus – 

kuria įstatymo nuostatas. Interviu metu paaiškėjo, jog baudţiamąjį įstatymą kūrė 

apibrėţtas ekspertų ratas. Visi jie teisinį išsilavinimą turintys, baudţiamosios 

teisės ekspertai, mokslininkai, akademikai ir praktikai. Baudţiamoji teisė – 

normatyvinis mokslas, pasakantis, kaip turi būti. Todėl šio išsilavinimo ţmonės 

turi savo pasaulio matymą ir savaip interpretuoja situaciją. Be to, kiekvienas 

ekspertas turi asmeninius įsitikinimus ir prioritetus, kurie lemia jo mąstymą. Tai 

gali būti polinkis į humanizmą, ar atvirkščiai – į baudimą. Taip pat paprastai 

mokslininkai ir mokosi iš ir seka skirtingų šalių pavyzdţiais. Tai reikia turėti 

galvoje, nagrinėjant, kodėl Lietuvos įstatymas turi panašumų su kitų šalių, 

pavyzdţiui, Vokietijos, įstatymais: 

186

„institutų perimta iš Vokietijos iš Lenkijos perėmė baudţiamojo poveikio 

priemones. Atrodytų, kad mes orientuojamės į tai kas yra paţangu, progresyvu, kas 

labiausiai priimtina ar nepriimtina Lietuvos kultūrai, tradicijoms. Ne, kartais lemia 

toks dalykas, koks kūrėjas su kokia šalim turėjo daugiau santykių, tai vienas faktinis 

momentas.“ [2E] 

Faktas, jog įstatymą kūrė vien teisininkai, atrodytų, turėtų būti akivaizdus ir 

nereikalaujantis paaiškinimo. Normų formulavimas, išdėstymas, laikantis 

teisinės logikos – būtent teisės specialistų darbas. Tačiau kyla klausimų dėl kito 

dalyko: ar pavedant šią uţduotį vien teisininkams, nekyla pavojus, jog įstatymas 

bus teisiniu poţiūriu korektiškas, viduje nuoseklus ir suderintas, tačiau nebus 

aiškiai susijęs socialine realybe. Pavyzdţiui, veikų kriminalizacijos atveju. 

Kriminalizacija, paprastai tariant, yra visuomenėje netoleruotinų veikų 

įvardijimas, uţ kurias taikoma bausmė. Nors, kaip jau minėta, kai kurias 

netoleruotinas veikas galima labai lengvai įvardinti (nuţudymas, seksualinė 

prievarta ir pan.), egzistuoja aibė, kurios nėra tokios aiškios. Tokiu atveju reikia 

ţinoti visuomenės vertybines orientacijas ir moralines nuostatas. Deja, 

teisininkai, to negali labai gerai ţinoti. Kaip buvo pastebėta aukščiau, 

pagrindinės vertybės nustatomos „tradiciškai“ ar vadovaujantis asmeniniu 

ţinojimu. Taigi buvo įdomu, ar, kuriant įstatymą, buvo įsiklausyta į kitos srities 

specialistų (filosofų, sociologų, psichologų, medikų ir kt.) nuomonę. Taip pat 

domėtasi, kiek pačių teisininkų nuomone, yra reikalingas kitų sričių ekspertų 

įtraukimas į darbo grupę. 

Ekspertai pabrėţė, jog įstatymą kūrė vien teisininkai, nes tik jie turi reikiamų 

ţinių vidiniam kodekso nuoseklumui uţtikrinti. Jų nuomonės buvo tokios: 

„Buvo tik teisininkai. Matot, įstatymas turi ir savo logiką ir savo konstrukciją ir 

savo vidinę architektoniką, tai vargu ar būtų galima įtraukti kitų sričių specialistus 

be teisininkų.“ [2E] 

„Na, kas liečia baudţiamąjį kodeksą, be abejo, teisininkų darbas. Psichologas čia 

nieko nepatars. Čia reikia formuluot sudėtis, rašyt poţymius, kad jie būtų 

suprantami, kad atitiktų nusikaltimų pavojingumą, kad apimtų viską, kad nebūtų 

taip, kad dalis nusikaltimų, taip sakant, taptų baudţiami, o dalis nebaudţiami dėl 

to, kad blogai suformuluota dispozicija.“ [1E] 

Vienas iš kalbintųjų ekspertų prisiminė, jog kuriant įstatymą šiek tiek buvo 

atsiţvelgta į medikų nuomonę, tačiau tuo pačiu pripaţino, jog Lietuvoje vyrauja 

tradicija, jog baudţiamuosius įstatymus kuria vien teisininkai. Jo nuomone, 

187

poţiūris iš šalies iš tikrųjų būtų buvęs vertingas ir reikalingas, bet, deja, jo 

nebuvo: 

„Čia vėlgi tos lietuviškos įstatymų kūrybos tradicijos, kad tą darbą (bent jau 

projektinį variantą) turi padaryt teisininkai, išmanantys tą darbą. Buvo 

kriminologų iš teisės instituto, [Mykolo] Romerio universiteto Bet sakyčiau 

poţiūrio visiškai iš šalies, t. y. ne teisininkų, nebuvo. Mano supratimu 

įstatymus turi rašyt, kurt tikrai teisininkai, bet šitoj vietoj aš mielai būčiau išklausęs 

ir medikų (na, medikų mes išklausėm), ir filosofų platesnio konteksto, kurie turi 

interesų šitam įstatyme, nuomonės. Tas yra vienareikšmiškai gerai. Tam tikra 

prasme teisininkai yra riboti, uţsiciklinę savo vertybes ir kada ateina poţiūris 

visiškai iš šono – jis yra labai geras.“ [4E] 

Baudţiamoji teisė yra normatyvinis mokslas, pasakantis kaip „turi būti“. 

Deja, keičiantis socialinei realybei, ir aiškėjant poreikiui adaptuoti įstatymus, 

toks poţiūris yra per siauras. Tokiu atveju neretai kyla klausimas, o „kaip yra“. Į 

jį baudţiamoji teisė atsakyti negali. Reikalingos kitų mokslų (filosofijos, 

sociologijos, psichologijos, medicinos ir pan.) ţinios. Pavyzdţiui, kalbant apie 

bausmių efektyvumą, šioje vietoje ypač svarbi ir aktuali yra psichologų 

nuomonė. Deja, šios srities specialistai dalyvavo tik išplėstiniuose darbo grupės 

posėdţiuose ir tik epizodiškai. Jie galėjo pateikti tik pastabas, bet neformulavo 

turinio: 

„Buvo sociologų, psichologų jie dalyvaudavo tuose išplėstiniuose posėdţiuose ir jie 

pateikdavo savo pastabas.“ [9E] 

Tačiau kompetencija ir išmanymas reikalingi ne tik kuriant įstatymą, bet ir 

jį priiminėjant. Naujasis baudţiamasis įstatymas buvo patvirtintas 

paskutiniajame Seimo posėdyje, prieš kadencijos pabaigą 37 Seimo narių iš 144. 

Vienas iš darbo grupės narių tai įvertino gana kritiškai: 

„Be to, dėl baudţiamojo kodekso priėmimo irgi tas šiurpus atvejis, kad mūsų 

baudţiamąjį kodeksą yra priėmę 36 nariai, tai čia yra...“ [8E] 

Tačiau, kito eksperto nuomone, ši situacija yra suprantama ir nekelianti 

nuostabos. Buvo ilgas laikotarpis, kol įstatymas buvo kuriamas ir svarstomas 

komitetuose ir Seimo nariai turėjo pakankamai laiko susipaţinti su jo turiniu ir 

pateikti pastabas. Todėl šio įstatymo priėmimas ir galutinis balsavimas – vien 

simbolinis veiksmas: 

„O koks skirtumas šitoj vietoj? Vėlgi, čia tas argumentas gal daugiau kaip 

priekaištas Seimui, kad jų tik tiek susirinko, bet sutikit, kad baudţiamasis kodeksas 

Seime buvo svarstomas du metus, jis ėjo per komitetus, turėjo likt ir klausimų 

188

medţiaga, ţodţiu, Seimo nariai dalyvavo, tai nematau bėdos, kad būtų atėję ir 15 

pakelt rankų. Nes priėmimo stadija įstatymų leidyboj, mano supratimu, ne jin yra 

esminė. Čia problemos tikrai nematau.“ [4E] 

Kitas ekspertas, vadovavęs Seimo darbo grupei ir buvęs atsakingas uţ tai, 

kad galutinis įstatymo projektas būtų pateiktas Seimui tvirtinti, teigė, jog maţai 

Seimo narių susirinko iš esmės ir todėl, kad didesnioji dalis neturėjo kritinių 

pastabų. Norint įsigilinti į visą įstatymą, skirtingai nuo atskiro straipsnio, reikia 

daugiau laiko ir kompetencijos. O jo, tuo metu prieš rinkimus, Seimo nariai 

neturėjo: 

„Jeigu būtų buvę kalbama apie vieną straipsnį, tai būtų susirinkę daug, kurie 

norėtų pasirodyti labai išmanantys savo dalyką, labai pergyvenantys dėl 

visuomenės ir panašiai. O šiuo atveju čia jau reikėjo ir specifinių ţinių, ir, galų 

gale, paskaityt. Todėl tada ir nedaug dalyvavo, nors mūsų teisinėj sistemoj tai 

buvo rimtas įvykis, aš manau.“ [11E] 

Taigi dabartinis Lietuvos baudţiamasis kodeksas – tai teisinį išsilavinimą 

turinčių mokslininkų bei praktikų darbo rezultatas. Kitų sričių specialistai jo 

turiniui didesnės įtakos neturėjo. 

Pats įstatymas buvo priimtas gana skubotai. Uţ tai galutinio varianto 

rengėjai susilaukė kolegų kritikos. Tokį įstatymo priėmimą pastarieji laikė „ne 

visai normaliu“: 

„Nu ne visai normalus kodekso rengimo procesas buvo. Aš pasakyčiau, kad toks 

naujas projektas, jis buvo nu gana stipriai... kitoks. Ir įsivaizduokit, grupė ten kuria 

penkis ar šešis metus kaţkokį projektą. Paskui atsiranda kitas, kuris visiškai 

pagrįstas kitokiu poţiūriu. Ir jis dar buvo toks švieţias labai ir jį vėl reikia, reikėjo 

ţiūrėt ir taisyt ir tos nuimt iš nuo jo tokius ... nu neapgalvotus dalykus. Kada greitas 

projektas, tai visada jame būna daug, daug tokių klaidų, neatidumų. Ir reikėjo visa 

tai taisyt. Laiko jau nebuvo, nes buvo skubėta [Seimo] rinkimams parengt kodeksą. 

Todėl tas kodeksas, jis... toks... sukurtas iš chaoso kaţkokio, man atrodo.“ 

[6E] 

Buvo ir tokių vertinimų, kad naująjį įstatymą skubėta priimti dėl politinių 

sumetimų: jį priėmę Seimo nariai norėjo pasirodyti visuomenės akyse kaip 

reformatoriai: 

„kaip ir visada, politikai ir padeda, ir sugadina. Iš esmės sugadino Baudţiamąjį 

kodeksą. Grupės ieškojo to varianto, jį gal vis tiek būtų atradę. Bet paskui atsirado 

veikėjų, kurie, jausdami, kad baigiasi Seimo kadencija, norėjo fiksuotis 

reformatoriais ir, turėdami įtaką Seime, norėjo kuo greičiau priimti Baudţiamąjį 

Kodeksą. Tai, kad Seimas per tokį trumpą laiką jį sugebėjo priimt, kai taip ilgai jis 

buvo rašomas, tai rodo, na, ar tai buvo svarbu, ar suprato, ką daro.“ [10E] 

189

Tačiau šioms mintims buvo išsakyti ir kontrargumentai. Skubėta buvo ne dėl 

politinio populiarumo. Skubėta buvo dėl to, kad baudţiamasis kodeksas sudarė 

pagrindą kitiems susijusiems įstatymams. Be to, kaip teigia tuo metu Seimo 

atstovas, tiesiogiai dirbęs su abiem grupėmis, ginčai ir diskusijos būtų dar ilgai 

tęsęsi, todėl reikėjo pagaliau baigti darbą ir priimti įstatymą: 

„Baudţiamosios teisės srity ta reforma labai „buksavo“. „Buksavo“ dėl to, kad 

mokslininkai ir vienos, ir kitos pusės pradėjo labai daug analizuot iš savo pusės, tai 

per tuos savo ginčus viskas stovėjo vietoj.“ [11E] 

Taigi nacionalinio įstatymo kūrimo procesas nebuvo tolygus ir nuoseklus. 

Darbo eigoj buvo sukurti du alternatyvūs projektai, iš kurių vienas, su 

pataisymais buvo priimtas kaip galutinis. Teigiama, jog abudu variantai 

atstovavo skirtingas pozicijas, tačiau kai kurių ekspertų vertinimu, tai buvo tik 

konceptualūs/ teoriniai skirtumai, neturėję didesnės įtakos praktikai. 

Nacionalinis įstatymas buvo formuojamas daugiau atsiţvelgiant ne į 

kriminogeninę padėtį, bet į pasirinktą kryptį – liberalizaciją. Tokiu būdu, 

įstatymo nuostatos buvo formuojamos tokios, kad būtų kuo lankstesnės įstatymų 

normos, platesnis bausmių sąrašas. 

Įdomu tai, kad matuojant veikų pavojingumą ir konstruojant sankcijas, 

įstatymo kūrėjai rėmėsi savo individualia patirtimi, profesinėmis ţiniomis ir 

tradicijomis. Į tyrimų rezultatus apie visuomenės vertybines orientacijas nebuvo 

atsiţvelgta. Remiantis šiuo išankstiniu ţinojimu ir buvo konstruojamos 

nusikalstamų veikų sudėtys bei kuriamos sankcijos. 

Baudţiamąjį įstatymą galima laikyti išimtinai teisininkų darbo rezultatu. 

Tai nuosekli ilgų metų tradicijos tąsa. Kitų sričių specialistų rekomendacijų, 

rengiant įstatymą, nebuvo prašoma. 

190

II. 5. Baigiamoji diskusija 

Mėginant identifikuoti, kokiomis teorinėmis nuostatomis yra paremta 

konkrečios valstybės baudţiamoji politika, reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. 

Pirma, ar ta politika yra nusistovėjusi, veikia pagal aiškiai įvardintus prioritetus, 

ar vis dar yra besirenkanti savo kelią. O antra, reikia turėti galvoje, kad kai 

teorinės nuostatos įgyvendinamos praktikoje, jos gali koreguotis ir įgauti tokį 

pavidalą, kuris ne visai atitinka teorijos autorių ar įstatymo kūrėjų intencijas. Be 

to, baudţiamojoje politikoje ir praktikoje galima aptikti įvairių praktikų, 

principų, idėjų, kurios ateina iš įvairių, kartais net viena kitai prieštaraujančių 

teorijų, bet, nepaisant to, egzistuoja vienu metu. 

Taigi iš interviu su įstatymo kūrėjais paaiškėjo jog, viena vertus, Lietuvos 

baudţiamoji politika dar nėra nusistovėjusi – neturi aiškiai įvardintos krypties ir 

prioritetų. Tačiau, antra vertus, prielaidos tam kryptingumui jau yra. Sukurtas 

naujasis baudţiamasis kodeksas įtvirtino aiškias nuostatas, kurios sudaro 

prielaidas vykdyti humanišką baudţiamąją politiką ateityje. Tą, kas vyksta 

Lietuvoje dabar, galima vadinti naujų nusikaltimų kontrolės principų, naujo 

poţiūrio į paţeidėją ir baudţiamosios justicijos paskirtį įsisąmoninimo ir 

interiorizavimo laikotarpiu. Kad procesas dar tęsiasi, parodo vis dar 

pasitaikantys politikos nenuoseklumai, kuomet nuosaikų ir racionalų poţiūrį 

pakeičia represyvios nuostatos, pasireiškiančios sankcijų ir bausmių grieţtinimu 

atskiroms nusikalstamoms veikoms ar atskirų socialinių problemų 

kriminalizavimu. Paprastai tariant, dabar vyksta virsmas iš buvusio represyvaus 

sovietinio į labiau humanišką (išskyrus „baudimo“ valstybes) vakarų modelį. 

Daug pasakantis faktas yra ir tas, kad skirtingai nei baudţiamosios teisės 

srityje, Lietuvoje dar labai trūksta mokslinių darbų, skirtų baudţiamajai 

politikai. Tai reiškia, kad ši svarbi politikos sritis ir nusikaltimų kontrolės ir 

prevencijos krypčių formavimas dar nėra profesionalizuota. Kitaip tariant, šioje 

srityje daugiau įtakos turi ne ekspertinės mokslininkų rekomendacijos, bet 

politikų sprendimai, kurie daţniausiai remiasi tradicijomis, o taip pat yra 

įtakojami viešosios nuomonės. 

191

Įstatymo autoriai teigė, jog naujojo įstatymo sukūrimo tiek simbolinis, tiek 

praktinis tikslas buvo atsiriboti ir sukurti iš esmės kitokią, nei iki tol buvusi 

sovietinė, baudţiamąją politiką. Įstatyme buvo įdiegtos nuostatas, kurios atveria 

galimybes vykdyti humaniškesnę ir labiau įsiklausančią politiką nei anksčiau. 

Tiesa, pastebėtina, kad sovietinė patirtis kartais pasireiškia per įstatymo nuostatų 

įgyvendintojų suvokimo, mąstymo ir veikimo modelius. Tai, pavyzdţiui, 

iliustruoja bausmių skyrimo praktika: vis dar daţnos laisvės atėmimo bausmės, 

ilgi įkalinimo terminai, ne visada geras bausmių individualizavimas. 

Įstatymo kūrėjų grupė savo paţiūromis nebuvo vieninga. Ekspertai 

vadovavosi skirtingomis paradigmomis. Vieni rėmėsi klasikinės, kiti – 

pozityvistinės kriminologijos mokyklos prielaidomis ir siūlymais. Tačiau 

nepaisant skirtingų jų nuomonių, kaip turėtų būti, nacionalinė politika įgavo 

daugiau klasikinės mokyklos siūlymus atitinkantį pobūdį. Lietuvoje išlieka aiški 

orientacija į nubaudimą, bendrąją prevenciją ir teisingumo įgyvendinimą. 

Baudţiamasis įstatymas ir jo pagrindu teismo skiriamos bausmės vis dar 

suprantami kaip atgrasinimo nuo galimų nusikalstamų veikų priemonės. Iš 

pozityvistinės prieigos išplaukiantys reabilitacijos tikslai kol kas vertinami kaip 

siekiamybė, bet ne reali galimybė. 

Tačiau, kokios turėtų būti bausmės funkcijos, įstatymo kūrėjų nuomonės 

skiriasi. Vieni labiau akcentuoja klasikinę nubaudimo, kiti – pozityvistinę 

pataisymo funkciją. 

Klasikinės mokyklos pasekėjai, į pirmą vietą kaip bausmės funkciją iškelia 

nubaudimą. Jų manymu, reabilitacija galima tik per nubaudimą. Ji tėra šalutinė 

iš pagrindinio tikslo išplaukianti funkcija. Šio jų supratimo branduolyje glūdi 

laisvos valios principas. Nubaudimą jie tapatina ir su teisingumo įgyvendinimu. 

O tai yra ne kas kita, bet reguliuojamasis teisingumas, kuris reiškia, jog 

teisingumas įvykdomas tada, kai nubaudţiamas paţeidėjas. Todėl kritinių 

kriminologų siūlomo dalyvaujančio teisingumo, kur teisingumo jausmas 

pasiekiamas per konfliktuojančių pusių dalyvavimą ir dialogą, bet ne apriorinį 

sprendimą, įgyvendinimui Lietuvoje dar trūksta pačių įstatymo kūrėjų 

192

palaikymo. Interviu metu galima buvo identifikuoti E.Durkheimo bausmės 

koncepcijos idėjas, kur teigiama, jog bausmė – tai visuomenės reakcija prieš 

paţeidėją. Taip pat ir įstatymo autoriai teigia, jog bausdama visuomenės vardu, 

valstybė atstato teisingumą. Tačiau čia galima įţvelgti ir bendrosios prevencijos 

siekius – grieţtomis bausmėmis uţkirsti kelią kitiems nusikaltimams. 

Skirtingai, pozityvistinėmis prielaidomis besivadovaujantys ekspertai, 

akcentavo reabilitaciją ir pataisymą. Jų nuomone, tai turėtų būti pirmieji 

civilizuotos valstybės tikslai. Tačiau pastebėjo, kad Lietuvoje tam trūksta ne tik 

lėšų ir ţmogiškųjų išteklių, bet ir politinės valios ar apskritai į ekspertinį 

valdymą orientuotos politikos. Nacionalinė politika daugiau formuojama 

atsiţvelgiant į neprofesionalią, emocijomis grįstą, visuomenės nuomonę, o ne į 

mokslininkų rekomendacijas. Įstatymo kūrėjai pripaţįsta, jog laisvės atėmimas, 

ypač tokiomis sąlygomis, kokios yra Lietuvoje, beveik neturi nieko bendro su 

reabilitacija ir atlieka vienintelę – izoliacijos funkciją. Vieni tai laiko priimtina 

nusikaltimų kontrolės priemone, kai turimas reikalas su „nepataisomais ir 

visuomenei grėsmingais individais“. Kiti, pakartodami kritinių kriminologų 

mintis, įţvelgia praţūtingas pasekmes tiek nuteistiesiems laisvės atėmimu, tiek 

visai visuomenei. Įkalintieji praranda reintegracijos į visuomenę galimybes, o 

visuomenė vis daugiau gauna kalėjiminės patirties. 

Apskritai bausmės tikslai ir funkcijos turėtų nuosekliai išplaukti iš to, kaip 

suprantama, kas yra nusikaltimas ir nusikaltėlis. Kai kuriems nacionalinio 

įstatymo autoriams šio nuoseklumo trūksta. Pavyzdţiui, remdamiesi 

pozityvistine determinuoto paţeidėjo samprata, tuo pat metu akcentuoja 

nubaudimą. Tačiau įstatymo kūrėjai daugiau linkę manyti, kad nėra ir negali būti 

aiškaus ir vieno paţeidėjo apibrėţimo. Anot jų, jis gali būti ir aplinkybių ar savo 

prigimties auka, ir racionalus veikėjas, ir atsitiktinis paţeidėjas, ir dreifuotojas 

ties nusikaltimo riba. 

Įstatymo kūrėjų pasisakymai parodė, jog dabartiniame Lietuvos 

moksliniame diskurse egzistuoja nuomonių įvairovė. Vieni atstovauja klasikinę, 

kiti – pozityvistinę mokyklą. Dar treti mėgina apjungti abu poţiūrius ir laikytis 

193

vidurio kelio teigdami, jog reabilitaciją galima derinti su nubaudimu. Jiems gerai 

ţinomos ir kritinės kriminologijos mokyklos idėjos. Tačiau jas kalbintieji 

ekspertai priima skirtingai. Vienų poţiūris yra skeptiškas: baudţiamosios 

justicijos aprėpties maţinimas, bausmių pakeitimas alternatyviais konfliktų 

sprendimo būdais, jų manymu, sukeltų chaosą. Kiti rezervuotai reaguoja į 

kritinių kriminologų idėjas. Jų manymu, kritinė kriminologija Lietuvoje gali 

tarnauti tik kaip esamų praktikų kritika, monitoringas, bet negali jų pakeisti iš 

esmės. Tačiau buvo ir tokių, kurie entuziastingai pritarė kritinės kriminologijos 

mintims teigdami, kad bausmė – tai tik kraštutinė priemonė, o kalėjiminė 

patirtis, kurią lemia aukštas įkalinimo lygis, maţai Lietuvos visuomenei – 

praţūtinga. 

Ekspertų pasisakymai atskleidė, kad baudţiamasis įstatymas – tik pirmas 

ţingsnis, mėginant pakeisti nusistovėjusios politikos kryptis. Kad pokyčiai iš 

tiesų įvyktų, lemiamą vaidmenį turi įstatymo nuostatų įgyvendintojai: pirma – 

teisėjai, antra – bausmių vykdytojai. Jų suvokimo, mąstymo bei veikimo 

modeliai lemia, kaip bus įgyvendintos paţangios baudţiamojo įstatymo kūrėjo 

intencijos. Kad įstatymo kūrėjo nuostatos būtų įgyvendintos ir pasiektų savo 

galutinius tikslus, svarbūs ir kiti, maţiau matomi, bet ne maţiau reikšmingi 

veiksniai. Pavyzdţiui – kokybiškas ikiteisminio tyrimo institucijų darbas. 

Ši ekspertų nuomonė ir pastarųjų metų nusikaltimų būklės bei bausmių 

vykdymo praktikos analizė pagrindţia D.Garlando mintį, jog bausmė yra 

socialinis faktas, nulemtas kitų faktų. Bausmės institutą ir bausmių politikos 

pobūdį lemia tokie veiksniai kaip: politiniai interesai, viešoji opinija, 

visuomenės saugumo jausmas ir kriminogeninės padėties suvokimas, 

nusikaltimų lygis ir dinamika. 

Taigi, viena vertus, naujasis nacionalinis įstatymas įtvirtino pagrindus, 

kurie yra būtini, norint vykdyti humanišką baudţiamąją politiką. Įstatyme 

įtvirtintos nuostatos leidţia plačiai taikyti atleidimą nuo bausmės ar bausmės 

vykdymo atidėjimą. Suformuotas platus bausmių sąrašas leidţia daţniau taikyti 

kitas nei laisvės atėmimo bausmes. Tačiau antra vertus, dar praėjo nedaug laiko, 

194

kad spėtų pasireikšti šios politikos rezultatai. Politikai, politikos įgyvendintojai 

dar tik mokosi ir perima naują poţiūrį. 

Kai kurie įstatymų kūrėjai buvo įsitikinę, kad ateityje Lietuvoje galima 

tikėtis humaniškos, nuosaikios ir subalansuotos baudţiamosios politikos, jeigu 

bus tam tinkamos sąlygos. Pirma, bus aiškiai įvardinti baudţiamosios politikos 

prioritetai ir pagal juos formuojama praktika. Antra, politikai ryšis vykdyti 

išmintingą, gal ne visada populiarią, bet į ilgalaikius tikslus orientuotą politiką. 

Ir, trečia, baudţiamoji politika bus suvokiama ne kaip autonominė, bet 

bendrosios socialinės politikos dalis. 

195

III. APIBENDRINIMAI IR DARBO IŠVADOS 

1. Klasikinės kriminologijos mokyklos poţiūriu, nėra kito būdo reaguoti į 

nusikaltimą kaip tik kriminaline bausme. Nusikaltėlis – laisvos valios racionalus 

veikėjas – įvykdydamas nusikaltimą uţsitraukia sau teisines pasekmes – 

kriminalinę bausmę. Bausmė yra nusikaltimo pasekmė. Toks retrospektyvus 

deterministinis poţiūris į bausmę pateisina skausmo suteikimą, kurį piliečių 

vardu taiko valstybė. Toks nusikaltimo ir bausmės aiškinimas ir pastarosios 

legitimavimas uţkerta kelią alternatyviems reakcijos į nusikaltimą būdams. 

2. Pozityvistinė kriminologijos tradicija, akcentuodama deterministinę 

nusikaltimo prigimtį, apibrėţia bausmę kaip pagalbą nusiţengėliui ir pagrindine 

jos funkcija įvardija individo pataisymą. Pozityvistinė kriminologija aiškina 

bausmę perspektyviai: bausmė reikalinga, kad būtų uţkirstas kelias 

nusikaltimams ateityje ir apsaugota visuomenė. Pozityvistine kriminologija 

grįstoje baudţiamojoje politikoje galia spręsti apie individo pavojingumą 

visuomenei sukaupta socialinių ekspertų rankose, nustatančių individo 

normalumo ar potencialaus pavojingumo kriterijus. Kriminalinės bausmės 

branduolyje glūdinti prievarta ir skausmo suteikimas pateisinami pagalba 

individui ir visuomenės apsauga. 

3. Anot Č.Lombrozo, pagrindinis bausmės tikslas – socialinio teisingumo 

įgyvendinimas ir visuomenės saugumo uţtikrinimas. Valstybės teisė bausti kyla 

iš jos teisės ginti visuomenę nuo agresorių. Antras bausmės tikslas – paţeidėjo 

pataisymas ir reintegracija į visuomenę. Pozityvistinės prieigos humanizmas 

pasireiškia tuo, kad paţeidėjas traktuojamas kaip pataisymo/ gydymo, o ne 

atpildo objektas. Paţeidėjas turi būti eliminuojamas iš visuomenės tik kraštutiniu 

atveju – kai jokios kitos priemonės neveikia. Natūralios atrankos jėgos gali ir 

būti papildytos apgalvotais socialinės atrankos būdais. Mirties bausmė yra ta 

kraštutinė priemonė, kuri suteikia visuomenei galimybę apsiginti nuo 

nepataisomų individų. Č.Lombrozo teigimu, nusikaltėlių iš prigimties 

196

eabilitacija ir švietimas, gali atnešti daugiau ţalos nei naudos, kadangi taip gali 

būti „gaminami“ tik dar labiau išsilavinę recidyvistai. 

4. Sociologinė E.Durkheimo bausmės teorija parodo bausmės socialinę 

kilmę. Bausmė yra būtinas ir neišvengiamas socialinis institutas, funkciškai 

susijęs su kitais visuomenės institutais. Bausmės nebūti negali. Jos būtinumą 

E.Durkheimas įrodo jos neatsiejama sąsaja su nusikaltimu, kuris yra 

neišvengiamas ir kyla iš pačios visuomenės. Nusikaltimu paţeisdamas labiausiai 

išreikštus kolektyvinės sąmonės sentimentus, paţeidėjas automatiškai suţadina 

visuomenės gynybinę reakciją. Bausmė – tai visuomenės savisaugos, normų 

uţtvirtinimo ir solidarumo jausmo suaktyvinimo priemonė. 

5. Anot E.Durkheimo, bausmė yra universalus socialinis institutas, kuriam 

būdingi šie universalūs bruoţai, nepriklausomai nuo socialinio konteksto: (1) 

Bausmė yra graduoto intensyvumo ūmi ir emocionali reakcija; (2) Bausmė kaip 

emocionali reakcija kyla iš visuomenės; (3) Bausmė taikoma per tarpinį organą. 

Sociologas teigia, jog bausmės proporcingumas nusikaltimui atsiranda 

spontaniškai, kolektyvinei sąmonei reaguojant į padarytą paţeidimą ir juo 

paţeistą sentimentą. Nusikaltimas yra socialiai naudingas, nes atnaujina 

visuomenės bendrumo jausmą: bausdama paţeidėją visuomenė solidarizuojasi. 

6. Kritinės kriminologijos atstovai atkreipė dėmesį į konstruojamą 

nusikaltimo prigimtį bei kriminalinę bausmę kaip priemonę uţtikrinti status quo. 

Jie parodė, kad dominuojančios kriminologinės teorijos yra ideologijos, 

pagrindţiančios baudţiamosios justicijos sistemos dominavimą ir uţkertančios 

kelią alternatyviems mąstymo, apie nusikaltimą ir reakcijos į jį, būdams. 

Iškeldami galios klausimą (kas turi galią kurti taisykles ir kieno interesams 

tarnauja baudţiamasis įstatymas), jie teigia, kad reikia studijuoti ne nusikaltimą 

kaip „problemą“, bet būtina atkreipti dėmesį, kas yra apibrėţiama kaip „norma“. 

Jie taip pat kritikuoja valstybės sau prisiimtą galią bausti ir jos monopolizuotą 

prievartos taikymo sritį. Baudimo galios sukaupimas vienose – valstybės – 

rankose atima galimybę traktuoti nusikaltimą kaip socialinį konfliktą ir spręsti jį 

nerepresinėmis priemonėmis. 

197

7. M.Foucault teorijoje bausmė yra viena iš politinės galios raiškos formų. Ji 

yra politinė taktika, patalpinta į bendrąjį galios santykių lauką. Galia yra 

anoniminė. Kaupdama ţinias, o pati išlikdama anonimiška, nematoma galios 

ranka valdo kūną. Šią metodologiją sociologas taiko viduramţių ir moderniųjų 

laikų baudimo praktikų analizei. Skirtingas bausmių formas M.Foucault sieja su 

pasikeitusiu galios veikimo objektu. Viduramţiais viešais kankinimais buvo 

veikiamas kūnas, o moderniaisiais laikais įkalinimu – kaltininko siela. Tačiau iš 

paţiūros disfunkcionali kalėjimo institucija – moderniosios kontrolės valstybės 

ir jos baudţiamosios justicijos sistemos kulminacija, ryškiausias disciplinarinės 

visuomenės artefaktas. Kalėjimas tobulai pritaikytas individų stebėjimui ir 

kontrolei. Nors resocializacija ir pataisymas yra deklaruojami įkalinimo tikslai, 

tačiau tikroji kalėjimo paskirtis – diferencijuoti, klasifikuoti, kontroliuoti ir 

izoliuoti deviantines visuomenės grupes, antiįstatyminius judėjimus. 

8. Kritinė kriminologijos perspektyva atskleidţia paradoksalų faktą: 

baudţiamosios justicijos sistema, turinti vykdyti nusikaltimų kontrolės ir 

prevencijos funkcijas, iš esmės yra disfunkcionali. Ji ne tik nepasiekia savo 

tikslų, bet pati yra socialinė problema. Kritinėje tradicijoje gimusi abolicionizmo 

srovės atstovai siūlo sumaţinti kriminalinės justicijos sistemos apimtis. Pasisako 

uţ judėjimą link dekarceracijos, depenalizacijos ir deprofesionalizacijos. Jie 

prieštarauja, kad į nusikaltimą automatiškai būtų atsakoma bausme. Nors 

nereikalauja visai atsisakyti bausmės, tačiau siūlo neatriboti „nusikaltimo“ kaip 

kokybiškai kitokio nuo kitų socialinių problemų. Skirtumas tarp „nusikaltimo“ ir 

kitų nekriminalizuotų socialinių problemų, jų manymu, tik formalus. 

Nusikaltimas turi būti sprendţiamas tame socialiniame kontekste, kur jis 

subrendo ir įvyko. Abolicionistai neneigia socialinės kontrolės bendrąja prasme, 

nes be jos būtų neįmanoma socialinė tvarka, tačiau problemą jie įţvelgia 

reguliuojamame teisingume, represyvioje, nelanksčioje baudţiamosios kontrolės 

prigimtyje – poţiūryje „iš viršaus į apačią“. Kaip alternatyvą siūlo neformalų, 

refleksyvų dalyvaujantį teisingumą. 

198

9. Niels Christie teigia, jog humanistiška besiskelbiančioje modernioje ir 

postmodernioje visuomenėje įteisinta kriminalinė bausmė yra ne kas kita, bet 

skausmo suteikimo ţmogui pateisinimas. XX a. dominavusios klasikinė ir 

pozityvistinė paradigmos tarnavo kaip skausmo taikymą legitimuojančios 

ideologijos. Tokiu būdu buvo uţkirstas kelias siūlyti kitas reakcijos į nusikaltimą 

formas kaip tik kriminalinė bausmė. N.Christie nuomone, įsigalėjusi 

reguliuojamo teisingumo vizija ir valstybės iš paţeidėjo ir aukos pavogtas 

jųdviejų konfliktas veda prie to, kad nusikaltimo problema neišsprendţiama, bet 

brutaliai uţgniauţiama. Vietoj to kriminologas siūlo „nusikaltimą“ suvokti kaip 

socialinį konfliktą, kurį visų pirma turėtų spręsti konfliktuojančios pusės, bet ne 

valstybė. Tai yra dalyvaujantis teisingumas. 

10. D.Garlandas pateikia alternatyvų baudţiamajam teisiniam sociologinį 

poţiūrį į bausmę. Jis apibūdina bausmę ne kaip vieningą, neskaidomą darinį, bet 

kaip daugybės tarpusavyje sąveikaujančių procesų ir institutų kompleksą. 

Penologas parodo dialektinį bausmės ryšį su socialine aplinka: ji – tiek socialinių 

pokyčių prieţastis, tiek pasekmė. D.Garlando bausmės teorija – makro lygmens, 

leidţianti uţčiuopti bausmės instituto sąsają su kitais institutais ir socialiniu 

kontekstu. Nors ji pernelyg abstrakti, mėginant suvokti, kaip bausmė veikia 

mikro (individo) lygmeny, ir todėl negali pasiūlyti konkrečių praktinių 

sprendimų, tačiau jos makro lygmens poţiūris sudaro galimybę paţvelgti plačiau 

ir suprasti, kokie socialiniai, ekonominiai, politiniai ir kultūriniai veiksniai 

formuoja esamą nusikaltimų kontrolės lauką. 

11. XX a. pabaigos postmodernios visuomenės organizacija lėmė aukštą 

nusikaltimų lygį. Natūralus prisitaikymas prie tokios padėties – „kontrolės 

kultūros“ susiformavimas. „Kontrolės kultūra“ apima programas, iniciatyvas, 

veiksmų ir elgesio modelius, kurių pagalba prie didelio nusikaltimų skaičiaus 

prisitaikė ar „išmoko su juo gyventi“ politikai, kriminalinės justicijos atstovai, 

verslininkai ir eiliniai piliečiai. Kontrolės kultūros visuomenė – „baudimo“ 

visuomenė. Pagrindinis jos poţymis – polinkis socialinius konfliktus spręsti 

baudţiamosiomis priemonėmis. To įrodymas – socialinių problemų 

199

kriminalizacija ir aukštas įkalinimo lygis bei reakcinga, emocionali politinė 

retorika. 

12. XXI a. pasaulio valstybės vykdo skirtingą baudţiamąją politiką ir yra 

pasirinkusios skirtingas kryptis. Vienoje valstybių grupėje – Skandinavijoje ir 

Vakarų Europos šalyse – humaniška ir nuosaikiomis bausmėmis paremta 

baudţiamoji politika derinama su kitomis socialinio poveikio priemonėmis. 

Kitoje valstybių grupėje: JAV, Rusijoje, postsovietinio bloko valstybėse, 

įgyvendinama grieţta baudţiamoji politika ir akcentuojami bendrosios 

prevencijos tikslai. Lietuva pagal savo baudţiamosios politikos rezultatų 

(įkalinimo lygis, laisvės atėmimo bausmės, suimtųjų skaičius ir kt.) rodiklius 

patenka į „baudimo“ politiką vykdančių valstybių grupę. Nepaisant to, pagal 

nusikaltimų skaičių (remiantis statistiniais duomenimis bei viktimologinių 

tyrimų rezultatais), Lietuvoje kriminogeninė padėtis nėra blogesnė nei kitose 

išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse. Tai įrodo, jog valstybėje nėra realios 

grėsmės, kuri pagrįstų grieţtą baudţiamąją politiką. Pastarųjų metų teismų 

praktika rodo teigiamus pokyčius: vis rečiau skiriamos laisvės atėmimo 

bausmės, bet siūlomos alternatyvos. Nors Lietuvos visuomenė vis dar grieţtai 

nusiteikusi smurtinius nusikaltimus įvykdţiusių asmenų atţvilgiu ir yra linkusi 

siūlyti grieţtas bausmes: nuo laisvės atėmimo iki mirties bausmės, tačiau stebimi 

humanizmo poslinkiai ir šioje srityje. Nuo 1997 iki 2005 m. sumaţėjo dalis tų, 

kurie siūlo 3 m. ir ilgesnius laisvės atėmimo terminus ir padidėjo dalis tokių, 

kurie būtų linkę skirti trumpesnes laisvės atėmimo bausmes. Šie faktai rodo, jog 

nors Lietuva vis dar priskirtina postsovietinio bloko šalių grupei, pasiţyminčiai 

grieţta politika, valstybėje prasidėjo fundamentalūs pokyčiai humanizmo link. 

13. Nacionalinio baudţiamojo kodekso kūrėjų nuomone, Lietuvos 

baudţiamoji politika yra nenuosekli ir neturi aiškių prioritetų. Nors naujasis 

(2000m.) baudţiamasis kodeksas pasiūlė naują subalansuotą bausmių sistemą ir 

sudarė sąlygas nuosaikiai ir humaniškai baudţiamajai politikai, šios įstatymo 

kūrėjų intencijos nėra pilnai įgyvendintos. Uţ baudţiamosios politikos 

formavimą Lietuvoje yra atsakingi politikai, kurie daţniau įsiklauso į 

200

visuomenės nuomonę nei mokslininkų argumentus. Grieţtą baudţiamąją politiką 

įstatymo kūrėjai sieja tiek su sovietiniu paveldu, tiek su visuomenės nuomonės 

įtaka, tiek su politikų neišprusimu baudţiamosios teisės ar kriminologijos srityje. 

Taip pat viena iš tokios politikos prieţasčių gali būti baudţiamosios justicijos 

sistemos neveiklumo pateisinimas. 

14. Baudţiamojo įstatymo kūrėjai vieningai sutaria, kad Lietuvoje šiuo metu 

geriausiai įgyvendinami bausmės tikslai yra nubaudimas ir atpildas. Tačiau 

skiriasi jų nuomonės, kokie bausmės tikslai turėtų būti. Vieni remiasi 

retribuciniu poţiūriu ir teigia, jog pagrindinis bausmės tikslas – atpildas ir 

teisingumo įgyvendinimas. Kitiems artimesnės pozityvistinės ir 

konsekvencionalistų mintys apie tai, jog bausmės tikslas turėtų būti ne 

teisingumo įgyvendinimas, bet siekis pataisyti nusiţengusį asmenį ir sugrąţinti jį 

į visuomenę. Kai kuriems įstatymo kūrėjams nesvetimos kritinių kriminologų 

mintys apie tai, jog reikia maţinti visuomenės kriminalizacinę patirtį, kuo 

plačiau taikyti atleidimo nuo bausmės pagrindus, laisvės atėmimo bausmes keisti 

alternatyviomis. Tačiau yra ir tokių įstatymo kūrėjų, kurie skeptiškai vertina 

kritinių kriminologų siūlymus ir teigia, jog geriausiu atveju jie gali tarnauti kaip 

egzistuojančios praktikos kritika, bet ne baudţiamosios politikos formavimo 

teorinis pagrindas. 

15. Lietuvoje egzistuoja tradicija, jog baudţiamąjį įstatymą kuria uţdaras 

ekspertų ratas – baudţiamosios teisės išsilavinimą turintys mokslininkai bei 

praktikai. Viena vertus, taip uţtikrinama vidinė įstatymo harmonija, normų 

tarpusavio suderinamumas ir uţtikrinamas įstatymo korektiškumas teisiniu 

poţiūriu. Tačiau, antra vertus, neįtraukiant į darbo grupę kitų socialinių mokslų 

atstovų, baudţiamojo įstatymo nuostatos stokoja sąsajos su socialine realybe, 

visuomenės moralinėmis nuostatomis bei visuomenės poreikiais. Veikų 

„pavojingumas“, pagal kurį formuojamos sankcijos, nustatomos „tradiciškai“. O 

tai reiškia, jog įstatymo kūrėjai pasikliauja subjektyvia, asmenine nuomone, 

kriminalizuodami veikas ir numatydami bausmes įstatyme, kuris bus taikomas 

visai visuomenei, kuri yra diferencijuota. 

201

LITERATŪRA 

Knygos, monografijos, disertacijos 

1. Abercrombie, N., Hill, St., Turner, Br.S. 1994. The Penguin Dictionary of 

Sociology. 3d. ed. London: Penguin Books. 

2. Abramavičius, Armanas. Čepas, Algimantas. Drakšienė, Anna. 1998. 

Baudţiamoji teisė. Vilnius: Eugrimas. 

3. Aleknevičienė, Jolanta. 2008. Socialinės deviacijų problemos. Vilnius: 

Eugrimas. 

4. Babachinaitė, Genovaitė. Novagrockienė, Jūratė. Rauličkytė, Aušra. 

Valickas, Gintautas. 1998. Lietuvos valdţių elito teisinės sąmonės ir 

savimonės ypatumai. Vilnius: Eugrimas. 

5. Ball, R.A., Cullen, F.T., Lilly, R.J. 1995. Criminological Theory: Context 

and Consequences. London: Sage. 

6. Beirne, Piers, Messerschmidt, James. 1991. Criminology. New York. 

7. Bekarija, Čezarė. 1992. Apie nusikaltimus ir bausmes. Vilnius: Mintis. 

8. Berger, Peter. R. Luckmann, Thomas. 1999. Socialinis tikrovės 

konstravimas. Vilnius: Pradai. 

9. Borgatta, E.F., Borgatta, M.L. 1992. Encyclopedia of Sociology. New 

York: Macmillan Publishing Co. 

10. Breathnach, Seamus. 2002. Emile Durkheim on Crime and Punishment 

(An Exegesis). Universal Publishers. 

11. Burgess, Anthony. 2007. Prisukamas apelsinas. Vilnius: Mediasat Group. 

12. Carrington, Kerry. Hogg, Russel. 2002. Critical Criminology: Issues, 

Debates, Challenges. Devon: Willan Publishing. 

13. Christie, Nils. 1992. Limits to Pain. Trøgstad: A/S Foto- Trykk. 

14. Christie, Nils. 1999. Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. Vilnius: 

Eugrimas. 

15. Christie, Nils. 2004. A Suitable Amount of Crime. Oxon: Routledge. 

202

16. Conklin, John. 1981. Criminology. New York: Macmillan publishing 

company. 

17. Dapšys, Antanas. Misiūnas, Jonas. Čaplinskas, Albertas. 2008. Bausmės 

individualizavimo teisinės problemos. Vilnius. Teisės instituto mokslo 

tyrimai. 

18. Dobryninas, Aleksandras. Gaidys, Vladas. 2004. Ar saugi Lietuvos 

visuomenė? Vilnius. 

19. Dobryninas, Aleksandras. Katuoka, Saulius. 1999. Mirties bausmė 

Lietuvoje. Vilnius: Lietuvos ţmogaus teisių centras. 

20. Dobryninas, Aleksandras. Sakalauskas, Gintautas. Ţilinskienė, Laimutė. 

2008. Kriminologijos teorijos. Vilnius: Eugrimas. 

21. Drakšas, Romualdas. 2002. Mirties bausmė: situacija ir perspektyvos. 

Vilnius: Eugrimas. 

22. Drakšienė, Anna. Drakšas, Romualdas, Drakšas. 2007. Nepilnamečių 

baudţiamoji atsakomybė. Vilnius: Eugrimas. 

23. Duff, Antony. Garland, David. 1994. A Reader on Punishment. Oxford: 

Oxford University Press. 

24. Durkheim, Emile. 1999. Elementarios religinio gyvenimo formos. 

Vilnius: Vaga. 

25. Durkheim, Émile. 2001. Sociologijos metodo taisyklės. Vilnius: Vaga. 

26. Foucault, Michel. 1998. Disciplinuoti ir bausti: Kalėjimo gimimas. 

Vilnius: Baltos lankos. 

27. Garland, David. 1990. Punishment and Modern society: a study in social 

theory. Oxford: Oxford University Press. 

28. Garland, David. 2002. The Culture of Control: crime and social order in 

contemporary society. Chicago: The University of Chicago Press. 

29. Gečėnienė, Svetlana. Baudţiamosios justicijos poveikis nepilnamečio 

asmenybei (kardomojo kalinimo tyrimo pavyzdţiu). Daktaro disertacija 

(socialiniai mokslai, teisė). - Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002. 

203

30. Girdzijauskienė, Sigita. 2006. Kokybinis interviu: metodiniai nurodymai. 

Vilnius. 

31. Henry, Stuart. Milovanovic, Dragan. 1996. Constitutive criminology: 

Beyond Postmodernism. London: Sage publications. 

32. Jatkevičius, Antanas. Nepilnamečių smurtinio nusikalstamumo 

prevencija. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, teisė). - Vilnius: 

Vilniaus universitetas, 2003. 

33. Jurgelaitienė, Gitana. Recidyvinio nusikalstamumo prevencija Lietuvos 

Respublikoje. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, teisė). - Vilnius: 

Lietuvos teisės universitetas, 2001. 

34. Justickis, Viktoras. 2001. Kriminologija: Vadovėlis. 1 dalis. Vilnius. 

35. Justickis, Viktoras. Valickas, Gintautas. 2006. Procedūrinis teisingumas 

Lietuvoje. Vilnius : Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 

36. Kühnrich, Ber. Kania, Harald. Attitudes Towards Punishment in the 

European Union. Results from the 2005 European Crime Survey (ECSS) 

with Focus on Germany. 

37. Lombroso, Cesare. Gibson, Mary. Rafter, Nicole. Hahn. 2006. Criminal 

man. Durham: Duke University Press. 

38. MacKenzie, Doris. Layton. Armstrong. Gaylene, Styve. 2004. 

Correctional Boot camps. Sage Publications. 

39. Maguire, Mike. Morgan, Rod. Reiner, Robert. 2002. The Oxford 

Handbook of Criminology. Third edition. Oxford: Oxford University 

Press. 

40. Managing Modernity: Politics and Social Structure in the Culture of 

Control. Sage Publications. 

41. Mannheim, Herman. 1973. Pioneers in Criminology. New Jersey. 

42. Marshall, Gordon. 1998. Dictionary of sociology. Oxford: Oxford 

university Press. 

43. Matza, David. 1995.Delinquency and Drif: With the new introduction by 

the author. New York: Transaction Publishers. 

204

44. Michailovič, Ilona. Baudţiamajame įstatyme numatytų nepilnamečių 

resocializacijos priemonių taikymas. Daktaro disertacija (socialiniai 

mokslai, teisė). - Vilnius: Vilniaus universitetas, 2001. 

45. Nisbet, Robert. Alexander. 2000. Sociologijos tradicija. Vilnius: Pradai. 

46. Palmer, John. W. Palmer. Stephen. E. 1999. Constitutional rights of 

prisoners. Cincinnati: Anderson Publishing Co. 

47. Petkus, Artūras. Kriminalinė subkultūra Lietuvos penitencinėse įstaigose: 

kriminologinė analizė. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, teisė). - 

Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006. 

48. Piliponytė, Jolanta. 2006. Korupcijos konstravimas: pokomunistinių šalių 

praktika. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, sociologija). Vilnius: 

Vilniaus universitetas. 

49. Pollock, Joycelyn M. 1997. Prisons: Today and Tomorrow. Maryland: 

An Aspen publication. 

50. Quinney, Richard. 2004. The Social Reality of Crime. London: 

Transaction Publishers. 

51. Quinney, Richard. Wildeman, John. 1991. The Problem of Crime. 

California: Mayfield Publishing Company. 

52. Radzinowicz, Leon. King, Joan. 1977 The Growth of Crime: the 

International Experience. New York. 

53. Roberts, Julian. V. Hough, Mike. 2007. Changing Attitudes to 

Punishment: Public opinion, crime and justice. Willan publishing. 

54. Sakalauskas, Gintautas. 2008. Įvadas į empirinę kriminologiją. Vilnius: 

Eugrimas. 

55. Sakalauskas, Gintautas. Laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvoje. 

Baudţiamieji politiniai aspektai, teisinės nuostatos, reformos, praktika ir 

perspektyvos. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, teisė). Greifsvaldas 

(Vokietija), Ernst-Moritz-Arndt Universitetas, 2005. 

56. Sykes, Graham, Matza, David. 1957. Techniques of neutralization. 

American Sociological Review, 22. 

205

57. Swaaningen, Rene. 1997. Critical Criminology: Vision from Europe. 

London: Sage. 

58. Švedas, Gintaras. 2003. Bausmių vykdymo teisė. Vilnius: teisinės 

informacijos centras. 

59. Švedas, Gintaras. 2003. Laisvės atėmimo bausmė: baudţiamosios 

politikos, baudţiamieji teisiniai ir vykdymo aspektai. Vilnius: teisinės 

informacijos centras. 

60. Švedas, Gintaras. 2006. Baudţiamosios politikos pagrindai ir tendencijos 

Lietuvos Respublikoje. Vilnius: teisinės informacijos centras. 

61. Taylor, Ian. Walton, Paul. Young, Jock. 1973. The New Criminology: for 

a Social Theory of Deviance. New York: Harper & Row. 

62. Tierney, J. 1996. Criminology: Theory and context. London: Prentice 

Hall. 

63. Uscila, Rokas. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: 

viktimologinis aspektas. Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, teisė). - 

Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003. 

64. Valantiejus, Algimantas. 2004. Kritinis sociologijos diskursas: tarp 

pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 

65. Vileikienė, Eglė. Gečėnienė, Svetlana. 1999. Kriminalinės justicijos 

poveikis nepilnamečių teisės paţeidėjų asmenybei ir jų elgesiui. Vilnius. 

66. Vileikienė, Eglė. Lietuvos nepilnamečių justicijos sociologinė analizė. 

Daktaro disertacija (socialiniai mokslai, sociologija). - Vilnius: Vilniaus 

universitetas, 2006. 

67. Wallace, Harvey. Roberson, Cliff. 2000. Legal aspects of corrections. 

USA: Copperhouse Publishing Co. 

68. Wilson, David. Ashton, John. 2001. What everyone in Britain should 

know about Crime and punishment. Oxford: Oxford University Press. 

69. Zdanevičius, Arnas. Kriminologinio ţinojimo ideologija ir utopija bei jo 

santykis su valdţia. Daktaro disertacija. (socialiniai mokslai, sociologija). 

- Kaunas: Vytauto Didţiojo universitetas, 2001. 

206

70. Алексеев, А.И. Овчински й, В.С. Побегайло, Э.Ф. 2006. Российская 

Уголовная политика: преодоление кризиса. Москва – Норма. 

71. Алпер, Людмила. 2004. Сон и явь женской тюрмы. Санкт Петербург 

– Алетея. 

Moksliniai straipsniai 

72. Christie, Niels. 1992. „Against just deserts“, Canadian Journal of Law 

and Jurisprudence. Vol. V. No. 1. 

73. Čepėnaitė, Angelė. 2007. „Humanistinė doktrina ir bausmės taikymas“, 

Bausmė ir socialinis teisingumas. 32 – 35. 

74. Dobryninas, Aleksandras. 2007. “Kriminologija ir valdţia”, Sociologija: 

mintis ir veiksmas 20: 5 – 9. 

75. Drakšas, Romualdas. 2000. „Mirties bausmės panaikinimo Lietuvoje 

kritika“, Teisė 35: 5 – 16. 

76. Drakšas, Romualdas. 2007. „Bausmė: bendrosios teorinės problemos“, 

Bausmė ir socialinis teisingumas. 10 – 20. 

77. Gavėnaitė, Aušra. 2007. „Kritinė kriminologija kontinentinėje Europoje: 

ištakos ir pagrindinės idėjos“, Teisės problemos 57: 43 – 61. 

78. Jan van Dijk. Determinants of Crime. – Helsinki: European Institute for 

Crime Preventon and Control affiliated with the United Nations, 1998, p. 

32-53 

79. Jan van Dijk, John van Kesteren, Paul Smit. Criminal Victimisation in 

International Perspective: Key findings from the 2004-2005 ICVS and 

EU ICS. 2007 

80. Kühnrich B., Kania H. Attitudes Towards Punishment in the European 

Unijon/Results from the 2005 European Crime Victim Survey (ECSS) 

with focus on Germany. ECSS Projektai: Tyrimo ataskaita MPI 

(30/12/2005), 2005, Max Planck Institutas, Freiburg. P. 46. 

81. Mathiesen, Thomas. 2001. „On globalization of control: towards an 

integrated survveillance system in Europe“, Social Change and Crime in 

Scandinavian and Baltic region. 4 – 34. 

207

82. Sakalauskas, Gintautas. 2000. „Kriminologiniai laisvės atėmimo bausmės 

aspektai“, Teisė 35: 80 – 90. 

83. Sakalauskas, Gintautas. 2006. „Socialinės ir ekonominės naujų laisvės 

atėmimo bausmės atlikimo formų taikymo prielaidos Lietuvoje“, Teisės 

problemos 54: 5 – 49. 

84. Sakalauskas, Gintautas. 2007. „Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė“, 

Sociologija: mintis ir veiksmas 20: 121 – 133. 

85. Sakalauskas, Gintautas. 2008. „Knygos „Bausmės individualizavimo 

teisinės problemos“ (autoriai Antanas Dapšys, Jonas Misiūnas ir Albertas 

Čaplinskas) pristatymas“, Teisės problemos 60: 101 – 105. 

86. Sakalauskas, Gintautas. 2008. „Tarpdalykinės kriminologijos studijos: 

patirtis ir perspektyvos“, Teisės problemos 59: 77 – 90. 

87. Švedas, Gintaras. 2006. „Baudţiamoji politika ir ją formuojantys 

veiksniai“, Teisė 128-139. 

88. Ţiemelis, Vidmantas. „Bausmių politika“, Teisė 35: 137 – 140. 

89. Хамкова, Диана. 2003. „Тенденции дальнейшего развития 

Kiti šaltiniai 

уголовного законодательствa Латвии“, Teisė 48: 65-71. 

90. „Tarptautinis nusikaltimų aukų tyrimas Lietuvoje 2005“, Teisės instituto 

ataskaita. 2007. Vilnius. 

91. 2000 m. Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso galutinį projektą 

rengusios darbo grupės straipsnių svarstymo stenograma. Teisės instituto 

archyvas. 

92. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodţio 9 d. 

nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudţiamojo kodekso 105 

straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos 

Respublikos Konstitucijai“. 

93. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudţiamasis kodeksas, 

Vilnius, 1961 m. birţelio 26d 

208

94. LR Baudţiamojo proceso kodeksas patvirtintas 2002 kovo 14d., įsigaliojo 

nuo 2003 m. geguţės 1 d. 

95. LR Bausmių vykdymo kodeksas patvirtintas 2002 birţelio 27d, įsigaliojo 

nuo 2003 m. geguţės 1 

96. Naujasis Baudţiamasis kodeksas buvo patvirtintas 2000 m. rugsėjo 26d., 

įsigaliojo nuo 2003 m. geguţės 1 d. 

97. Teisės instituto tyrimas „Kriminalinių bausmių sistemos darna ir sankcijų 

optimizavimas kaip baudţiamosios politikos veiksmingumo prielaidos“ 

1999. 

209

PRIEDAI 

I. Interviu gairės baudţiamojo įstatymo kūrėjams 

1. Baudţiamojo įstatymo atnaujinimo prieţastys ir prielaidos 

1. Dėl kokių prieţasčių buvo inicijuojamas baudţiamojo kodekso (BK) 

atnaujinimas? 

2. Apibūdinkite dabartinio BK sąsają su ankstesniais įstatymais (tai iš esmės 

naujas, esmė tapati, tik keletas korekcijų, ar kita) 

3. Kiek BK pakeitimą įtakojo kriminogeninė situacija šalyje? 

4. Kiek BK pakeitimą įtakojo Europos institucijų reikalavimai? 

5. Ar, atnaujinant BK, buvo išskirtos tam tikro prioritetinės/ tikslinės grupės, į 

kurių interesus turėjo būti atsiţvelgta (aukos, nusikaltėliai, nepilnamečiai ir 

pan.)? 

6. Ar, priimant įstatymą, buvo atsiţvelgta į socialinius veiksnius: istorinę patirtį, 

mentalitetą, kultūros vertybes, ekonominę padėtį? Jei taip, pailiustruokite 

konkrečiais pavyzdţiais. 

7. Ar, atnaujinant BK ,buvo remiamasi kitų šalių patirtimi? Kokių šalių? Kodėl? 

8. Ar, darant BK pataisymus, buvo atsiţvelgiama į kriminogeninę padėtį Lietuvoje 

(nusikalstamumo lygį, sudėtį ir pan.) Jei taip, kuo tas pasireiškė? 

2. Baudţiamosios politikos ypatumai Lietuvoje 

1. Kokius išskirtumėt baudţiamosios politikos ypatumus Lietuvoje? 

2. Kokios šalies tradicijomis seka Lietuva? Ar Lietuvos baudţiamojoje politikoje 

vis dar jaučiamas sovietinis paveldas? Kuo jis pasireiškia? 

3. JAV ir Vakarų Europoje laikotarpis iki 1970 ųjų apibūdinamas kaip 

„reabilitacinio projekto“ laikotarpis, po 1970ųjų stebimas akivaizdus politikos 

grieţtėjimas. Ar šia tendencija būdinga ir Lietuvos baudţiamajai politikai? 

3. Visuomenės nuomonės įtaka baudţiamajai politikai 

1. Ar, rengiant dabartinio BK pataisas, buvo atsiţvelgta į visuomenės nuomonę, 

baimes, nuotaikas ir pan.? 

2. Kaip manote, kokių bausmių nusikaltėliams nori visuomenės nariai? Nuo ko 

priklauso ši jų nuomonė? 

3. Ar, kuriant BK, jūsų darbui turėjo įtakos faktas, jog baudţiamoji politika yra 

viena iš padidinto dėmesio sričių, į kurį pirmiausia visuomenės nariai 

atkreipia dėmesį? 

4. Ar toks dėmesys trukdė, padėjo? Gal buvo tam tikrų punktų, kurie privalėjo būti 

priimti, nes antraip susilauktų didelio visuomenės pasipiktinimo? Ar nebuvo 

vengiama nepopuliarių, nors reikalingų, sprendimų ar atvirkščiai? 

5. Ar buvo tam tikrų veikų, kurias iš naujo pervertinant, reikėjo ypatingo atidumo, 

nes jos palietė itin jautrius visuomenės sentimentus? 

6. Kaip vertintumėt eilinių ţmonių represyvias ir grieţtas nuostatas kai kurių 

nusikaltimų atvejais? Ar tai reiškia, jog tam tikri nusikaltimai uţgauna itin 

svarbius visuomenės narių interesus, jausmus, ir todėl bausmės turi būti 

atitinkamai grieţtos, kadangi valstybė ir turi ginti visuomenės interesus? Gal 

visuomenės represyvios nuotaikos reiškia ką kitą ir į jas nereikėtų kreipti 

dėmesio, bet remtis ekspertinėmis ţiniomis, tyrimų rezultatais, realia 

patirtimi? 

210

4. Poţiūris į nusikaltėlį 

1. Kaip jūs manote, kodėl individualus ţmogus padaro nusikaltimą? 

2. Kaip manote, ar egzistuoja skirtumai tarp „nusikaltėlių“ ir asmenų, kurie tokie 

nėra? Jei taip, kokie tai skirtumai? 

3. Vertindami dabartinę baudţiamąją politiką (remiantis dabartiniu BK), kaip 

vertinate nuteistųjų teisių apsaugą: jai reiktų skirti daugiau dėmesio, ji yra 

pakankama, ar jai skiriama per daug dėmesio? 

4. Lyginant poţiūrį į nusikaltėlius ir į aukas: kurios grupės teisės yra labiau 

ginamos ir akcentuojamos, remiantis dabartinio BK nuostatomis? 

5. Bausmės tikslai 

1. Kokie, Jūsų asmenine nuomone, turėtų būti pagrindiniai bausmės tikslai? 

2. Kokie bausmės tikslai yra įtvirtinti dabartiniame BK? 

3. Kodėl visuomenėje reikalingos bausmės? Kokias funkcijas jos atlieka? 

4. Jūs pasisakytumėte uţ ar prieš bausmių grieţtinimą? Pagrįskite savo nuomonę. 

5. Palyginus dabartiniame BK numatytas bausmės funkcijas su ankstesniuoju 

įstatymu, kokia linkme einama Lietuvos baudţiamojoje politikoje? 

6. Ar sutinkate su teiginiu, jog bausmė – tai iš esmės yra tikslingas skausmo 

suteikimas (fizinio, psichologinio, dvasinio) ţmogui? 

7. Kaip manote, ar valstybė turi teisę skirti ţmogui skausmą? Jei taip, kokiu 

pagrindu? 

8. Kaip Jūs manote, kokią įtaką nusikaltimų dinamikai šalia kitų veiksnių turi 

baudţiamoji politika? 

9. Kokie, Jūsų manymu, yra pagrindiniai bausmių efektyvumo rodikliai? 

10. Jūsų asmenine nuomone, kokios nusikaltimų prevencijos ir kontrolės 

priemonės yra efektyviausios? 

11. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, vis dar egzistuoja laisvės atėmimo bausmė. 

Aiškiausia jos išraiška įkalinimas? Tyrimai rodo, jog įkalinimas gali turėti 

daug neigiamų pasekmių (kriminalinių subkultūrų kūrimasis, pakartotinumo 

rizika, ekonominė našta valstybei). Ar galima būtų atsisakyti kalėjimo/ 

įkalinimo bausmių Lietuvoje? Kaip manote ir kodėl? 

6. Idėjų įgyvendinimas 

1. Ar kuriant dabartinį BK projektą, buvo iškelta idėjų, kurios taip ir nebuvo 

įdiegtos? 

2. Kokios tai idėjos? Kodėl jų buvo atsisakyta? 

3. Ar dabartinis BK atspindi visus Jūsų pasiūlymus? Ko ten trūksta? 

7. Įstatymo priėmimo mechanizmas 

1. Trumpai papasakokite, kaip vyko įstatymo kūrimo darbai. 

2. Kas sudarė darbo grupę? Kokių sričių specialistai? Kai daţnai vykdavo 

posėdţiai? Ar visi dalyvaudavo? 

3. Kokiu principu buvo siūlomi pakeitimai, ar kiekvienas gaudavo savo sritį? 

4. Pagal kokį principą buvo atrinkti asmenys į darbo grupę? 

8. Baudţiamoji politika kaip uţdaro ekspertų rato kompetencijos sritis 

1. Kas, Jūsų manymu, turi kompetencijos kurti įstatymą? 

2. Kokie ekspertai (kokios srities) buvo įtraukti į įstatymo kūrimą? 

3. Kas gali geriausiai ţinoti, kokios bausmės turi būti taikomos? 

9. Baigiamieji klausimai 

1. Kritinėje kriminologijoje plinta abolicionizmo idėjos, kuriose kalbama apie 

deinstitucionalizaciją, dekriminalizaciją, dekarceraciją? Kaip Jūs vertinate 

tokius pasiūlymus? 

211

Bausmės samprata ir funkcijos pozityvistinėje ir kritinėje ...

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?