psichikos sveikatos paslaugos bendruomenėje - Atviros Lietuvos ...

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGOS 

BENDRUOMENËJE 

1

UDK ? 

2 

PSICHIKOS SVEIKATOS PASLAUGOS BENDRUOMENËJE 

Šis leidinys išleistas projekto “Naujo tipo psichikos sveikatos paslaugų 

standartizavimas” pagrindu. 

Projektą finansavo: 

Atviros Lietuvos Fondas ir 

Ženevos iniciatyva psichiatrija 

Projektą įgyvendino: 

Psichosocialinės reabilitacijos asociacija ir 

Ženevos iniciatyva psichiatrijoje 

Projekto užsienio konsultantai: 

Rob Keukens (Nyderlandai) 

Louk van der Post (Nyderlandai) 

Prof. Graham Thornicroft (Jungtinė Karalystė) 

Prof. Peter Tyrer (Jungtinė Karalystė) 

Projekto vietos ekspertai: 

Onutė Davidonienė 

Eugenijus Mikaliūnas 

Dr. Liubovė Murauskienė 

Aleksandr Avramenko 

Nijolė Goštautaitė Midttun 

Ramunė Mazaliauskienė 

Jūratė Tamašauskienė 

Šį leidinį platina: 

Psichosocialinės reabilitacijos asociacija 

M. K. Čiurlionio g. 12, Šiauliai 

ISBN ? 

Ženevos iniciatyva psichiatrija 

M. K. Oginskio g. 3, Vilnius, www.zenevos-iniciatyva.lt

TURINYS 

ĮŽANGINIS ŽODIS ................................................................................... 5 

PRATARMĖ ............................................................................................... 7 

AMBULATORINĖS PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS 

PASIRINKIMO ARGUMENTAI ............................................................ 10 

Santrauka .......................................................................................... 10 

Įvadas ................................................................................................ 11 

Istorija ............................................................................................... 12 

Integruoti paslaugų komponentai ..................................................... 13 

Išvados .............................................................................................. 24 

Padėka ............................................................................................... 25 

KRIZIŲ INTERVENCIJA ....................................................................... 26 

Krizės, psichozinės krizės ir jų valdymas ........................................ 26 

Kai kurie pirmą kartą atsirandančių psichozinių būsenų ypatumai 

ir jų reikšmė gydymui planuoti ........................................................ 28 

Bendrosios rekomendacijos pirmą kartą pasireiškusioms 

psichozėms gydyti ............................................................................ 31 

Šeima, psichozinė krizė ir gydymas ................................................. 33 

Kai kurie ūmių psichozinių krizių intervencijos komandos darbo 

principai ............................................................................................ 34 

AKTYVUS GYDYMAS BENDRUOMENĖJE ..................................... 38 

Paslaugos asmenims, neįgaliems dėl psichikos sutrikimo............... 38 

Aktyvaus gydymo bendruomenėje apibūdinimas ............................ 39 

Paslaugos efektyvumas ..................................................................... 41 

PSICHOSOCIALINĖS REABILITACIJOS TARNYBŲ VEIKLA ....... 49 

Psichosocialinės reabilitacijos apibrėžimas ..................................... 49 

Psichiatrinės reabilitacijos esmė ...................................................... 50 

Psichosocialinės reabilitacijos modeliai .......................................... 52 

Psichosocialinės reabilitacijos metodai ........................................... 53 

Rezultatų santrauka .......................................................................... 55 

Psichosocialinės reabilitacijos tarnybų veiklos aprašymas ............. 56 

3

4 


DIENOS CENTRŲ VEIKLA .................................................................. 58 

Atvejo pavyzdys ............................................................................... 60 

Dienos centras psichikos negalios asmenims .................................. 61 

EKONOMINIS VERTINIMAS ............................................................... 65 

Įžanga ................................................................................................ 65 

Paslaugų teikimo sąnaudos ............................................................... 67 

Paslaugų efektyvumas ...................................................................... 73 

IŠVADOS ................................................................................................. 76 

LITERATŪRA ......................................................................................... 77

ÁÞANGINIS ÞODIS 

2001 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos Pasaulio sveikatos pranešime, 

skirtame psichikos sveikatai, buvo pabrėžta, kad šiuolaikiškas psichikos 

sveikatos supratimas yra grindžiamas biopsichosocialiniu modeliu. Tai reiškia, 

kad psichikos sutrikimai yra neatsiejami nuo somatinės paciento būklės 

ir biologinių sutrikimų priežasčių, tačiau ne mažesnę reikšmę sutrikimo 

išsivystymui, sunkumui ir eigai turi ir psichologiniai bei socialiniai veiksniai. 

Šiuo modeliu grindžiamas ir šiuolaikiškų paslaugų psichikos sutrikimais 

sergantiems žmonėms planavimas, nuosekliai teikiant jiems ne tik tradicines 

psichiatrijos paslaugas, bet ir naujas kompleksines paslaugas bendruomenėje. 

Lietuva iki šiol neturi aiškių prioritetų psichikos sveikatos priežiūros 

srityje. Akivaizdu, kad jei jie bus suteikti visiems psichikos sutrikimams, ši 

pagalba taps nepakeliama finansine ir struktūrine našta, nes tam tikru gyvenimo 

laikotarpiu nuo psichikos sutrikimų kenčia daugiau nei 25 proc. šalies 

gyventojų. Daugelyje pasaulio šalių pirminę psichikos sveikatos priežiūrą 

teikia bendrosios praktikos gydytojo institucija, taip sumažindama specializuotų 

paslaugų poreikį. Įvertinus labiausiai pagalbos reikalaujančias grupes 

daugelyje pasaulio šalių pastebėta, kad didžiausi pozityvūs gyvenimo 

kokybės ir ekonomiškumo pokyčiai yra pasiekiami teikiant kompleksines 

specializuotas paslaugas bendruomenėje psichikos negalios žmonėms. 

Iki šiol Lietuvoje šių paslaugų pasirinkimas yra labai ribotas: gydymas 

ligoninėje arba priežiūra stacionariose socialinės globos ir slaugos 

įstaigose. Tuo tarpu pasaulyje šios stacionarinio tipo paslaugos laikomos pačiomis 

brangiausiomis ir labiausiai ribojančiomis normalų pacientų gyvenimą. 

Todėl buvo pradėta kurti alternatyvias paslaugas. Šiame leidinyje 

kaip tik ir pristatomos kelios, jau daug metų išsivysčiusiuose Europos ir 

Šiaurės Amerikos kraštuose teikiamos paslaugos, kurios ne tik užtikrina 

psichikos negalios žmonėms aukštesnę gyvenimo kokybę, sugrąžina juos į 

visavertį gyvenimą visuomenėje, bet ir sumažina bendruosius šių pacientų 

priežiūros kaštus. 

5

6 


Šiame leidinyje pateikiamas subalansuotos psichikos sveikatos priežiūros 

modelis, krizių intervencijos, aktyvaus gydymo bendruomenėje, psichosocialinės 

reabilitacijos bei dienos centro paslaugų aprašymai ir šių paslaugų 

ekonominio pagrindimo modeliai. Šios paslaugos Lietuvoje jau yra 

išmėgintos praktiškai įgyvendinant įvairias programas ir projektus, kurių 

daugumą finansavo Atviros Lietuvos Fondas. Tačiau nors ir sukaupta nemaža 

šių paslaugų teikimo patirtis, yra pakankamai mokslo įrodymais pagrįstų 

šių paslaugų veiksmingumo įrodymų, parengta specialistų ir mokymo 

programų, nė viena šių paslaugų nėra detalizuota ir apmokama Valstybinių 

ligonių kasų. 

Autoriai tikisi, kad šis leidinys taps pirmuoju žingsniu į naujųjų paslaugų 

standartizavimą ir diegimą Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros 

sistemoje. Norėtųsi viltis, kad kitą žingsnį žengs Lietuvos valstybinės institucijos, 

t.y. finansuos bent kelių metų trukmės projektą, kurio eigoje būtų 

detalizuotos paslaugos, tiksliai įvertinti jų kaštai ir ekonominis pagrįstumas. 

Dėkojame Sveikatos faktų tinklui (HEN) ir prof. Graham Thornicroft, 

maloniai sutikusiems pasidalyti su mumis savo patirtimi. 

Autoriai

PRATARMË 

Onutė DAVIDONIENĖ 

Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė 

Viena svarbiausių Lietuvos sveikatos priežiūros reformos krypčių – laipsniškas 

perėjimas nuo vyraujančios pagalbos ligoninėse prie ambulatorinių 

paslaugų bendruomenėje. Per pastaruosius dvylika metų psichiatrijos stacionaruose 

lovų skaičius sumažėjo nuo 5160 suaugusiesiems ir 220 vaikams 

iki atitinkamai 2921 ir 119, taigi net 43,5 proc. Be abejonės, taip 

ženkliai mažinant stacionarinei psichiatrijos pagalbai skirtų lovų skaičių 

tuo pat metu buvo plėtojamos ambulatorinės pagalbos paslaugos. Tačiau 

įgyvendinant bet kokias psichikos sveikatos permainas susiduriama su 

ypatingais iššūkiais. Mat psichikos sutrikimai yra ne tik medicinos, bet 

daugialypė problema. Žmonių psichikos sveikata, jos išsaugojimas, o susirgus 

ir ligos eigos bei pasveikimo galimybės priklauso nuo daugybės 

veiksnių: aplinkos, ekonominės bei socialinės situacijos, švietimo ir šeimos 

sampratos. 

Vykdant Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros reformą buvo mažinamas 

stacionarinių psichiatrijos lovų skaičius, kartu steigiant savivaldybių 

Psichikos sveikatos centrus (PSC), kuriuose dirba specialistų komandos. 

Šios komandos vienija ne tik gydytojus psichiatrus, bet ir priklausomybės 

ligų specialistus, vaikų ir paauglių psichiatrus, socialinius 

darbuotojus, slaugos specialistus ir psichologus. Ambulatorinės pagalbos 

decentralizavimas leidžia maksimaliai priartinti psichiatrijos pagalbą prie 

gyventojų ir realiai pagerinti teikiamų paslaugų kokybę. Pradėjus psichikos 

sveikatos priežiūros paslaugas teikti komandos principu, jos tapo prieinamesnės 

ir įvairiapusiškesnės, daugiau dėmesio skiriama ne vien tik medikamentiniam 

gydymui, bet ir pacientų užimtumui, reabilitacijai, darbui 

su pacientų šeimomis. 

Šiuo metu PSC dirba daugiau nei 200 gydytojų, maždaug tiek pat psichiatrijos 

slaugos specialistų, apie 130 socialinių darbuotojų ir daugiau nei 

7

8 


70 psichologų. PSC, kur pirminę psichikos sveikatos priežiūrą teikia sukomplektuotos 

specialistų komandos, sparčiai plėtojamos naujos paslaugos: 

užimtumas, socialinės paslaugos, namuose teikiamos paslaugos, atstovavimas 

pacientams, krizių intervencija ir postvencija. Taigi akcentuojama 

ne tik gydymo veikla, bet ir prevencinis darbas – šviečiamos tikslinės visuomenės 

grupės, vyksta darbas su pacientų artimaisiais ir šeimomis, kuriamos 

telefoninės pagalbos tarnybos, kasdienybe tapo pacientų klubų bei 

meno terapijos studijų veikla. 

Kaskart daugiau dėmesio skiriama ir tam, kad teikiamos paslaugos 

kiek įmanoma atitiktų pačių vartotojų norus bei lūkesčius. Šiandien Lietuvoje 

veikia nemažai nevyriausybinių paslaugų vartotojus ir jų artimuosius 

vienijančių organizacijų, kurių dėka patys paslaugų vartotojai betarpiškai 

įsijungia į psichikos sveikatos priežiūros reformavimo ir paslaugų teikimo 

procesą. Būtent šios organizacijos identifikavo užimtumo poreikį, paskatino 

ir padėjo gauti PSC finansavimą užimtumo kambariams kurti. Atsirado 

pacientų klubų, pradėta plėtoti socialines paslaugas. Šiuo metu net 31 PSC 

yra įsteigti užimtumo kambariai, kurių dėka užimtumo paslaugos tapo prieinamos 

beveik dviem trečdaliams psichikos negalios žmonių. 

Kad psichikos sveikatos priežiūros reforma vyksta teisinga kryptimi, 

rodo objektyvūs rodikliai. Psichiatrijos stacionarų specialistų darbas labai 

suintensyvėjo, nes, ženkliai sumažinus lovų skaičių, tuo pat metu dvigubai 

sutrumpėjo vidutinė gydymosi trukmė. Tuo tarpu pakartotinių hospitalizavimų 

skaičius išlieka nedidelis ir netgi pastebimos jo mažėjimo tendencijos. 

Visa tai patvirtina, kad įgyvendinant reformą pavyko užtikrinti visavertį 

gydymą ir subalansuotų paslaugų teikimą. 

Tačiau skaudžiai klystume manydami, kad reorganizavus medicinos 

pagalbą ir įdiegus kol kas labai fragmentiškas reabilitacijos paslaugas pavyktų 

išspręsti visas su psichikos sveikatos išsaugojimu ar stiprinimu susijusias 

problemas. Lietuvoje vis dar trūksta daugybės be galo svarbių paslaugų 

bei jas teikiančių institucijų. Tad turėtų būti sveikintinos ir palaikomos 

visos programos (atskirų įstaigų, savivaldybių, apskričių ir visos šalies 

mastu), skirtos nuo psichikos sutrikimų kenčiančių žmonių psichosocialinei 

reabilitacijai, reintegracijai, užimtumui bei mokymui, jų aplinkos, būsto, 

gyvenimo sąlygų gerinimui. 

Kiekvienoje savivaldybėje į psichikos sveikatos apsaugos bei priežiūros 

procesą turėtų įsijungti ne tik psichikos sveikatos centrų specialistai,

et ir bendrosios praktikos gydytojai, savivaldybių globos ir rūpybos skyriai, 

švietimo skyrių psichologinės tarnybos, policija, vaikų teisių apsaugos 

tarnybos, bažnyčia, nevyriausybinės organizacijos, anoniminių alkoholikų 

klubai, dienos centrai, socialinės paramos centrai ir kitos institucijos. Užtikrinti 

pasiektų rezultatų ilgalaikiškumą ir tęstinumą galima tik kompleksiškai 

vertinant psichikos sveikatos problemas ir koordinuojant visų susijusių 

institucijų veiklą. 

9

10 


AMBULATORINËS PSICHIKOS SVEIKATOS 

PRIEÞIÛROS PASIRINKIMO ARGUMENTAI 

Graham THORNICROFT 

Karališkojo Londono koledžo (Jungtinė Karalystė) 

ambulatorinės psichiatrijos profesorius 

Michele TANSELLA 

Veronos universiteto (Italija) psichiatrijos profesorė 

Straipsnis parengtas Pasaulinės sveikatos organizacijos regioninei Europos 

tarnybai Sveikatos faktų tinklas (HEN) 

SANTRAUKA 

Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai strategijos kūrėjams iškylantys 

klausimai: kokia turėtų būti proporcija tarp ambulatorinių ir stacionarinių 

psichikos sveikatos paslaugų, kokie yra būtini ir pasirinktiniai paslaugų komponentai, 

kokie yra ir kuo skiriasi paslaugų plėtros prioritetai išsivysčiusiose, 

sparčiai besivystančiose ir besivystančiose šalyse. Pateikiant siūlomus 

modelius pagrindžiančius argumentus, tikimasi palengvinti sudėtingą užduotį 

– praktiškai atsakyti į šiuos klausimus vietose. 

Straipsniu siekiama pagrįsti subalansuotos ambulatorinės psichikos 

sveikatos priežiūros modelį, kuris siūlomas dėl dviejų priežasčių: pirma, 

kaip pagrįstas geriausiais esamais tyrimais ir klinikine pasaulio patirtimi; 

antra, jame specifinės sveikatos priežiūros priemonės siejamos su turimais 

ištekliais. Besivystančioms šalims siūloma daugiausia dėmesio skirti (I) paslaugų 

kūrimui ir gerinimui pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, kartu 

teikiant (II) specialistų paslaugas. Sparčiai besivystančioms šalims papildomai 

prie pirminės psichikos sveikatos priežiūros (I-II) rekomenduojama

AMBULATORINËS PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEÞIÛROS PASIRINKIMO ARGUMENTAI 

vykdyti pagrindinę psichikos sveikatos priežiūrą, plėtojant atskirus komponentus: 

(III) ambulatorines įstaigas, (IV) bendruomenines psichikos sveikatos 

komandas, (V) stacionarų ūmios pagalbos skyrius, (VI) ilgalaikę 

ambulatorinę priežiūrą gyvenamosios vietos principu, (VII) užimtumo/ 

dienos centrus. Išsivysčiusioms šalims rekomenduojama teikti visas aukščiau 

nurodytas paslaugas (I-VII) bei įvairias specializuotas paslaugas: (VIII) 

specializuotas ambulatorines klinikas, specializuotų (X) aktyvaus bendruomeninio 

gydymo ir (XI) ankstyvosios intervencijos komandų paslaugas, 

(XII) alternatyvias pagalbos formas ūmiais atvejais, (XIII) ilgalaikio bendruomeninio 

gydymo bei (XIII) užimtumo ir profesinės reabilitacijos paslaugas. 

Kuriant nuoseklų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų modelį, 

būtina užtikrinti sklandų ryšį tarp paslaugų teikėjų. Siekiant visapusiško 

paslaugų koordinavimo ir integravimo, sveikatos ir socialines paslaugas 

teikiančios vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos turi nuolat keistis 

informacija, kad prireikus pacientams būtų teikiamos kitos paslaugos 

pagal suderintus protokolus. 

ÁVADAS 

Ilgą laiką psichikos sutrikimų našta tradiciškai buvo matuojama remiantis 

dažnumo, paplitimo ir mirtingumo rodikliais, kurių nepakanka objektyviai 

įvertinti lėtines, negalią sukeliančias būkles. Tad pastaruoju metu šiuos sutrikimus 

imta vertinti pagal negalios paveiktus gyvenimo metus (DALY), 

atsižvelgiant į mirtingumą (gyvenimo metus, prarastus iki mirties (YLL)), 

bei pagal negalios rimtumą ir trukmę (gyvenimo metai, prarasti iki negalios 

(YLD)). Šiais vertinimais grindžiamas globalinis ligos naštos rodiklis 

(41) (94). 

2000 m. DALY dėl psichikos sutrikimų sudarė 11.6 proc. visų negalios 

būklių pasaulyje (daugiau negu dvigubai viršijo negalias, sukeltas visų 

vėžio formų (5,3 proc.), ir buvo didesnis už negalią dėl širdies bei kraujagyslių 

ligų (10,3 proc.)). Vertinant tik negalios komponentą (be poveikio 

mirtingumui), neurologiniai-psichikos sutrikimai pasaulyje sudaro 30,8 proc. 

visų „metų, išgyventų su negalia” (41). Taigi akivaizdu, kad psichikos sutrikimai 

stipriai veikia visuomenės sveikatą. 

11

12 


Per paskutiniuosius porą dešimtmečių vyko debatai tarp pasisakančiųjų 

už psichikos sveikatos priežiūrą ligoninėse ir teigiančiųjų, kad svarbiausios 

yra ambulatorinės paslaugos. Buvo manoma, kad šios kryptys – 

nesuderinamos, tačiau atėjo laikas pakeisti šią klaidingą dichotomiją modeliu, 

kuris suvienytų šiuolaikines ambulatorines paslaugas ir šiuolaikinę 

stacionarinę priežiūrą. Šis “subalansuotos priežiūros” modelis akcentuoja 

paslaugų teikimą įprastose bendruomeninėse įstaigose, kuo arčiau paslaugos 

gavėjo gyvenamosios vietos. Hospitalizavimas turi būti savalaikis, kuo 

trumpesnis ir taikomas tik tada, kai būtina. Toks subalansuotas bendruomenines 

paslaugas propaguojantis požiūris yra naudingesnis, nei sterili retorika 

apie stacionarinės arba ambulatorinės priežiūros viršenybę, nes abu paslaugų 

komponentai yra būtini. 

Šiame darbe remtasi MEDLINE paieška (1980-2003 m. balandis) pagal 

terminus: “psichika, bendruomenė ir ligoninė” (rasta 3177 įrašai). Dirbant 

naudoti tik svarbiausiuose žurnaluose anglų kalba paskelbti straipsniai 

(1810 įrašų), iš kurių panaudota 141 apžvalginis straipsnis. Taip pat 

atlikta Cochrane bibliotekos paieška ir išnagrinėtos aktualios sisteminės 

apžvalgos paslaugų sintezės tema. 

Kaip šaltiniai šiam darbui įvertinti naudota hierarchinė paskelbtų tyrimų 

vertinimo sistema: I tipas – bent viena sisteminė apžvalga, paremta bent 

vienu atsitiktine atranka grįstu tyrimu; II tipas – bent vienas atsitiktine atranka 

grįstas tyrimas; III tipas – bent vienas gerai suplanuotas intervencinis 

tyrimas be atsitiktinės atrankos; IV tipas – nors vienas gerai suplanuotas 

stebėjimo tyrimas; V tipas – ekspertų išvados (18). Šis darbas gali būti 

nuolat atnaujinamas, atsiradus papildomiems įrodymams. 

ISTORIJA 

Psichikos sveikatos paslaugų istorija charakterizuoja trys laikotarpiai: (I) 

psichikos ligonių prieglaudų plėtra, (II) psichikos ligonių prieglaudų nuosmukis 

ir (III) subalansuota psichikos sveikatos priežiūra (74). 

I laikotarpis. Psichikos ligonių prieglaudų plėtra (1880–1950 m.). 

Šiuo laikotarpiu atokiose vietovėse buvo kuriamos uždaros psichiatrijos 

prieglaudos, kuriose pacientai gaudavo globą ir pagrindines paslaugas gyvybei 

palaikyti.


II laikotarpis. Psichikos ligonių prieglaudų nuosmukis. Šis procesas 

pasireiškė daugelyje išsivysčiusių šalių nuo 1950 m., kai paaiškėjo prieglaudų 

trūkumai. Akivaizdžiausias neigiamas šių įstaigų poveikis pacientams 

– buitinių įgūdžių praradimas ir “deficito simptomai” (institutionalism) 

(92). Susirūpinimą kėlė ir dažni netinkamo elgesio su pacientais atvejai, 

geografinis ir profesinis institucijų bei personalo izoliavimas, prasta 

atskaitomybė, neefektyvus administravimas, neteisingas lėšų naudojimas, 

menka personalo kvalifikacija ir kokybės užtikrinimo procedūrų stoka. Šie 

sisteminiai trūkumai sąlygojo deinstitucionalizavimą, kurį apibūdina trys 

pagrindiniai komponentai: (I) netinkamo hospitalizavimo atsisakymas, pereinant 

prie ambulatorinių paslaugų, (II) lėtinių pacientų perkėlimas į bendruomenę 

ir (III) bendruomeninės paramos sistemų sukūrimas. 

III laikotarpis. Subalansuota psichikos sveikatos priežiūra. Pagrindinis 

šio etapo tikslas – plėtoti įvairias subalansuotos priežiūros bendruomenines 

įstaigas. Šiame procese labai svarbu išsaugoti visas teigiamas prieglaudų 

funkcijas, atsisakant neigiamų šių įstaigų veiklos aspektų. Subalansuotos 

psichikos sveikatos priežiūrą apibūdina šie kriterijai: 

• arti namų esančios paslaugos (įskaitant ir ūmių atvejų stacionarą 

bei ilgalaikes ambulatorines paslaugas); 

• intervencijos, mažinančios ne tik simptomus, bet ir negalią; 

• gydymas ir priežiūra, atitinkantys diagnozę ir individualius poreikius; 

• paslaugos, atitinkančios tarptautines žmogaus teisių konvencijas; 

• paslaugos, atitinkančios paslaugos gavėjų prioritetus; 

• paslaugų koordinavimas tarp psichikos sveikatos specialistų ir įstaigų; 

• pirmenybė mobilioms, o ne stacionarioms paslaugoms, tarp jų ir 

gydymui namuose. 

INTEGRUOTI PASLAUGØ KOMPONENTAI 

Teikiant subalansuotas paslaugas itin svarbi glaudi paslaugų komponentų 

integracija. Integruotas modelis paslaugas vertina kaip tarpusavyje susijusias 

visas priežiūros sistemos dalis (74). Paslaugų ryšiai priklauso nuo paslaugos 

planavimo ir teikimo principų. Todėl subalansuotos ambulatorinės 

13

14 


psichikos sveikatos paslaugos remiasi šiais pagrindiniais principais: autonomijos 

(paciento pasirinkimo), tęstinumo, veiksmingumo, prieinamumo, 

visapusiškumo, teisingumo, atskaitomybės, koordinavimo ir efektyvumo 

(76). 

Šiame darbe naudojama Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje 

pateikta informacija, apibūdinanti išsivysčiusias, sparčiai besivystančias 

ir besivystančias šalis (94). Pirmoje lentelėje pateikta schema sudaryta 

pagal PSO ataskaitą (94) (12-115 psl., interneto svetainės adresas: http:/ 

/www.who.int/whr2001/2001/main/en/). Iš šios lentelės matyti, kad besivystančioms 

šalims (I stulpelis) didumą arba visas psichikos sveikatos priežiūros 

paslaugas reikėtų teikti pirminės sveikatos priežiūros grandyje, specialistus 

ir stacionarą pasitelkiant tada, kai šių paslaugų nepakanka (39). 

Kai kurios besivystančios šalys neturi net ir “psichiatrijos prieglaudų” (43). 

Šalyse, kur psichiatrinės prieglaudos egzistuoja, sprendžiama dilema, ar 

tobulinti siūlomos priežiūros kokybę (43), ar didelių ligoninių resursus panaudoti 

decentralizuotoms paslaugoms kurti (1). 

Svarbu pripažinti, kad yra didžiulis skirtumas tarp besivystančių ir 

išsivysčiusių šalių: pvz., Europoje 100,000 gyventojų tenka 5,5-20,0 psichiatrų, 

tuo tarpu Afrikos šalyse – 0,05 (43); vidutinis psichiatrijos lovų 

skaičius Europoje yra 8,70, o Afrikoje – 0,34 (1). Europoje apie 5-10 proc. 

viso sveikatos priežiūros biudžeto išleidžiama psichikos sveikatai (4), o 

Afrikos kontinente 80 proc. šalių išleidžia mažiau nei 1 proc. labai riboto 

bendro sveikatos priežiūros biudžeto psichikos sveikatai (93). Ir Europoje, 

ir Afrikoje yra didžiuliai skirtumai tarp šalių bei regionų, todėl ir siūlomi 

paslaugų teikimo modeliai labai skiriasi. 

Sparčiai besivystančioms šalims (II stulpelis) siūloma kurti nurodytus 

komponentus ir pasirinktinai plėtoti labiau specializuotas paslaugas, pateiktas 

III stulpelyje. Paslaugų pasirinkimas priklausys nuo paslaugų tradicijų, 

prioritetų, esamo modelio privalumų ir trūkumų. Iš schemos matyti, 

kad priežiūros modeliai, vyraujantys išsivysčiusiose šalyse (III stulpelis), 

gali labai skirtis nuo taikomų besivystančiose šalyse. 

Strateginius sprendimus reikia priimti remiantis įrodymais (18), dalyvaujant 

įvairioms įstaigoms ir suinteresuotoms šalims, tarp jų ir pacientų/ 

paslaugos gavėjų bei šeimų/paslaugų teikėjų (53). Pabrėžtina, kad jeigu 

nėra konkrečios paslaugos veiksmingumo įrodymų, tai dar nereiškia, jog 

paslauga nėra efektyvi, o tik tai, kad jos veiksmingumas dar nenustatytas.


Subalansuotø psichikos sveikatos paslaugø komponentai 

Pirminë psichikos sveikatos prieþiûra su specialistø parama 

Tyrimai rodo, kad įvairios psichologinės problemos sudaro net 24 proc. 

visų kreipimųsi į bendrosios sveikatos priežiūros ir pirminės sveikatos priežiūros 

įstaigas. Pagrindinės tyrimų išvados rodo, kad: 

• išsivysčiusiose, sparčiai besivystančiose ir besivystančiose šalyse 

dauguma nuo psichikos sutrikimų kenčiančių žmonių nesikreipia į 

specialistus; 

• psichologiniai sutrikimai gali paveikti pacientų suvokimą apie fizinės 

sveikatos būklę; 

• dauguma pirminės sveikatos priežiūros specialistų žino apie psichikos 

sutrikimus, bet prastai arba vidutiniškai juos atpažįsta; 

• psichikos sutrikimai, su kuriais susiduriama pirminės sveikatos priežiūros 

įstaigose, yra didžiulė visuomenės sveikatos problema, uždedanti 

didelę naštą visuomenei; 

• tad psichikos sveikatos priežiūros sistema turi būti neatskiriama pirminės 

sveikatos priežiūros dalis; 

• svarbiu prioritetu turėtų tapti personalo mokymas atpažinti ir gydyti 

šiuos sutrikimus (69;84). 

Besivystančiose šalyse (1 lentelė) dauguma psichikos sutrikimų turėtų 

būti nustatomi ir gydomi pirminės sveikatos priežiūros įstaigose (13;94). 

PSO vertinimu, šiose šalyse įmanoma integruoti pagrindinius psichikos sutrikimų 

gydymo metodus į pirminę sveikatos priežiūros grandį (94). 

Pagrindinë psichikos sveikatos prieþiûra 

Pagrindinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugos būdingiausios šalims, 

kurios turi pakankamai lėšų kurti platesnę nei pirminio lygio psichikos sveikatos 

priežiūrą. Tačiau net ir šiuo atveju dauguma psichikos sutrikimų, ypač 

depresijos ir nerimas, yra gydomi pirminėje sveikatos priežiūros grandyje. 

Von Korff ir Goldberg, apibendrindami įvairius atsitiktinę atranką naudojusius 

tyrimus, pabrėžia, kad efektyviausios yra ekonomiškos atvejo vadybos 

intervencijos, kurios užtikrina sklandžius ryšius tarp pagrindinio priežiūros 

darbuotojo (dažniausiai slaugytojos), bendrosios praktikos gydytojo 

15

16 


ir psichikos sveikatos specialisto. Tyrimai taip pat rodo, kad vien tik BPG 

diagnostinius įgūdžius akcentuojančios mokymo programos nėra pakankamai 

veiksmingos (62). Tad stiprinant pirminę priežiūros grandį turi būti 

tobulinami šie elementai: aktyvus ir tęstinis būklės stebėjimas, paskirto gydymo 

režimo laikymosi ir rezultatų vertinimas, gydymo plano koregavimas, 

paciento būklei negerėjant, ir specialisto konsultacijos pagal poreikį 

(86) (17). 

Kadangi specialistų paslaugų trūksta ir jos yra brangios, jos turėtų 

būti nukreiptos į: 

• sudėtingų atvejų įvertinimą ir diagnostiką, 

• žmonių, kuriems pasireiškia sunkiausia simptomatika, gydymą; 

• priežiūros paslaugų teikimą asmenims, kenčiantiems nuo sunkiausių 

psichikos ligų sukeltos negalios; 

• konsultavimą tais atvejais, kai pradinis gydymas neduoda rezultatų. 

Nuosekliai siekiant šių tikslų, būtina išskirti iš 25 proc. gyventojų, 

kasmet patiriančių psichikos sutrikimus, prioritetines grupes, kurioms teiktina 

specialisto priežiūra. Gerai orientuotos paslaugos yra tokios, kai specialistai 

jas teikia asmenims, sergantiems sunkiomis psichikos ligomis. Jie 

gydo sunkius psichozinius ir nepsichozinius sutrikimus, konsultuoja ir bendradarbiauja 

su pirminės sveikatos priežiūros bei kitomis įstaigomis, teikia 

priežiūrą asmenims, kuriems nustatytas rezistentiškumas gydymui, esant 

lėtinei negaliai. Adekvačios paslaugos turi būti teikiamos visose penkiose 

kategorijose, pateiktose 1 lentelės II-ajame stulpelyje, tad planuojant kiekvienos 

kategorijos paslaugų apimtį, reikia jas tarpusavyje suderinti. Šis modelis 

vadinamas visos sistemos planavimu (74). 

Ambulatorinës klinikos 

Šios klinikos teikia paslaugas įvairiose įstaigose (pvz., pirminės sveikatos 

priežiūros centruose, bendrojo pobūdžio ligoninėse, psichikos sveikatos 

centruose. Šiuo atveju kvalifikuoti specialistai įvertina paciento būklę, 

taiko farmakologinius, psichologinius ir socialinius metodus. Šių klinikų 

veikla gana smarkiai skiriasi: pvz., (I) į kai kurias pacientai kreipiasi patys, 

kitur privalo būti nukreipti kitų (pvz., pirminės sveikatos priežiūros 

įstaigų), (II) vienur priėmimo valandos yra ribotos, kitur ne ir pan. Nors


daugelis ekspertų teigia, kad klinikos yra pakankamai efektyvios dėl lengvo 

prieinamumo, jie vis dėlto pabrėžia, jog tai tik paslaugos teikimo būdas, o 

svarbiausia yra turinys – patikimos, tyrimais pagrįstos klinikinės intervencijos 

(42). 

Psichikos sveikatos komandos bendruomenëje 

Šios komandos – tai pagrindinė ambulatorinių psichikos sveikatos paslaugų 

sistemos grandis. Pagal paprasčiausią ambulatorinės priežiūros modelį, 

bendrosios paskirties (nespecializuotos) komandos teikia visapusiškas paslaugas. 

Prioritetine sritimi šiuo atveju laikomas sunkių suaugusiųjų psichikos 

sutrikimų gydymas tam tikroje geografinėje vietovėje. Įrodyta, kad 

nespecializuotos tarpdisciplininės komandos užtikrina geresnius ryšius tarp 

paslaugų teikėjų ir klientų bei didina pasitenkinimą paslaugomis, tačiau 

neturi didesnės įtakos simptomatikai ar socialinės situacijos gerėjimui 

(60;61;77;80;81;83). 

Pagrindinis tokios komandos privalumas – priežiūros tęstinumas ir 

lankstumas (66). Nuolatinis specialistas geriausiai išmano konkretaus 

paciento situaciją, tad šios žinios yra neįkainojamos krizių atvejais. Komandos, 

lankydamos pacientus namuose, darbe, neutraliose vietose, sudaro 

sąlygas ankstyvam atkryčio nustatymui ir užtikrina nuoseklų gydymą 

(35). Bendrosios paskirties psichikos sveikatos komanda teikia paslaugas 

lanksčiai, pagalbos intensyvumą pritaikydama prie konkrečių paciento poreikių. 

Pvz., kai atkryčiai dažni, su pacientais susitinkama dažnai, o būklei 

stabilizavusis kontaktai apribojami iki minimumo. Šios komandos dažnai 

naudoja atvejo vadybą, kuri apibūdinama kaip “individualios priežiūros 

koordinavimas, integravimas ir skyrimas, esant ribotiems ištekliams” (71). 

Literatūros duomenys rodo, kad toks veiklos modelis yra efektyvus gerinant 

priežiūros tęstinumą, gyvenimo kokybę ir pacientų poreikių patenkinimą. 

Bet nepanašu, kad jis sumažintų stacionarinių paslaugų naudojimą 

(20;40;55;95;96). Atvejo vadybą būtina atskirti nuo specifiškesnio ir intensyvesnio 

aktyvaus gydymo bendruomenėje (žr. toliau). Atvejo vadyba 

yra labiau priežiūros teikimo metodas, o ne konkreti klinikinė intervencija 

(22). 

17

18 


1 lentelė. Psichikos sveikatos paslaugų komponentų vystymas 

priklausomai nuo šalies išteklių 

%HVLY\VWDQþLRV 

šalys 

$ 3LUPLQ 

psichikos sveikatos 

SULHåLUD VX 

VSHFLDOLVW 

konsultacijomis. 

6XWULNLP LãDLãNLQLP 

LU ENOV YHUWLQLP 

DWOLHND SLUPLQV 

SULHåLURV SHUVRQDODV 

Psichoterapija, 

akcentuojant 

NRQVXOWDYLP LU 

patarimus. 

Farmakologinis 

gydymas. 

-HLJX PDQRPD 

bendradarbiavimas ir 

mokymai kartu su 


specialistais. 

5LERWD VSHFLDOLVW 

parama teikiama: 

- mokymams; 

- konsultuojant 

VXGWLQJXV DWYHMXV 

- stacionariniam 

ENOV YHUWLQLPXL LU 

6SDUþLDL 

EHVLY\VWDQþLRV ãDO\V 

$ 3LUPLQ SVLFKLNRV 

VYHLNDWRV SULHåLUD VX 

VSHFLDOLVW 

konsultacijomis. 

% 3DJULQGLQ 


SULHåLUD 

,ãVLY\VþLXVLRV ãDO\V 

(A) PLUPLQ SVLFKLNRV 

VYHLNDWRV SULHåLUD VX 

VSHFLDOLVW NRQVXOWDFLMRPLV 

% 3DJULQGLQ SVLFKLNRV 

VYHLNDWRV SULHåLUD 

(C) Specializuotos/ 

diferencijuotos psichikos 

sveikatos paslaugos. 

$PEXODWRULQV NOLQLNRV Specializuotos 

VXWULNLP SDFLHQW NOLQLNRV 

- valJ\PR VXWULNLP 

- esant dvigubai diagnozei; 

- rezistentiškiems afektiniams 

sutrikimams gydyti; 

%HQGUXRPHQLQV 


komandos. 

6WDFLRQDULQ SDJDOED 

PLDLV DWYHMDLV 

,OJDODLN DPEXODWRULQ 

SULHåLUD J\YHQDPRMH 

vietoje. 

- paslaugos paaugliams. 

Specializuotos psichikos 

sveikatos komandos 

EHQGUXRPHQMH SY] 

- ankstyvosios intervencijos; 

- aktyvaus gydymo 

EHQGUXRPHQMH 

Alternatyvios hospitalizavimui 

paslaugos, pvz.: 

- J\G\PDV QDPXRVH NUL]L 

intervencija; 

- GLHQRV VWDFLRQDUDL PLHPV 

atvejams. 

,OJDODLN SULHåLUD 

gyvenamoje vietoje: 

- pensionatai; 

- ODQNRPRVLRV SULHåLURV 

namai; 

- savarankiško gyvenimo 

namai.


J\G\PXL NDL SLUPLQV 

SULHåLURV QHSDNDQND 

(pvz., bendro profilio 

OLJRQLQVH 

8åLPWXPR GLHQRV 

centrai. 

Ûmiø atvejø stacionarinë prieþiûra 

Sparčiai besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse subalansuota psichikos 

sveikatos priežiūros sistema negali veikti be psichiatrijos stacionarų. Nors 

kuriasi alternatyvios paslaugos (pvz., gydymo namuose komandos, dienos 

centrai) savanoriškai besikreipiantiems pacientams, tačiau visada bus ir tokių, 

kuriems prireiks skubios, intensyvios, kartais priverstinės medicinos 

pagalbos stacionare: esant sunkiems atkryčiams, dvigubai diagnozei, elgesio 

sutrikimų atvejais, iškilus didelei savižudybės ar susižalojimų rizikai. 

Apibendrinant galima teigti, kad ūmių psichiatrijos lovų skaičius priklauso 

nuo to, kokios dar paslaugos yra teikiamos konkrečioje vietovėje, 

nuo vietos socialinių bei kultūrinių ypatumų bei visuomenės tolerantiškumo 

sutrikusiam elgesiui (74). Ūmioms stacionarinėms paslaugoms paprastai 

tenka didžioji psichikos sveikatos biudžeto dalis (26), todėl siektina sumažinti 

lovadienių skaičių, pvz., mažinant vidutinę gydymosi trukmę, jeigu 

tokiu būdu sutaupytas lėšas galima panaudoti kitiems paslaugų komponentams 

plėtoti. Sparčiai besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse taip pat 

svarbu, kad šios paslaugos būtų teikiamos humaniškai, pacientams priimtinu 

būdu, pvz., bendrojo profilio ligoninėse (52;78). 

Ilgalaikë ambulatorinë prieþiûra gyvenamoje vietoje 

Alternatyvios darbo ir 

SURIHVLQV UHDELOLWDFLMRV 

formos: 

- specialios/apsaugotos darbo 

vietos; 

- SULåLULPDV GDUEDV 

- kooperatyvai; 

- VDYLSDJDOERV LU SDVODXJ 

YDUWRWRM JUXSV 

- NOXEDL XåLPWXPR 

programos; 

- SURIHVLQ UHDELOLWDFLMD 

pasirengimas darbui; 

- LQGLYLGXDOLRV GDUELQLPR LU 

paramos paslaugos. 

Didelės psichiatrijos ligoninės dažniau teikia ilgalaikę pagalbą, o ne gydo 

ūmius atvejus. Vertinant strategiškai, sparčiai besivystančiose ir išsivys- 

19

20 


čiusiose šalyse pacientų ilgalaikės priežiūros perkėlimas iš ligoninių į bendruomenę 

pasiteisina. Tinkamai planuojant ir valdant deinstitucionalizavimą, 

priežiūros bendruomenėje rezultatai yra palankesni daugeliui pacientų 

(58;68;75). Pvz., Londone TAPS tyrimo metu (29) buvo penkerius metus 

stebimi 95 proc. 670 nedemenciškų buvusių ilgalaikių ligoninės pacientų. 

Minėto tyrimo metu nustatyta, kad: 

• stebėjimo laikotarpio pabaigoje du trečdaliai pacientų tebegyveno 

toje pačioje gyvenamojoje vietoje; 

• nauja paslaugos forma nepadidino mirtingumo ar savižudybių 

skaičiaus; 

• mažiau nei 1 iš 100 pacientų tapo benamiu, nė vienas pacientas 

nepasitraukė iš “namų su priežiūra”; 

• daugiau nei trečdalis pacientų stebėjimo laikotarpiu buvo pakartotinai 

hospitalizuoti, o vertinimo metu apie 10 proc. tyrime dalyvavusių 

pacientų buvo gydomi ligoninėje (45); 

• pacientų gyvenimo kokybė, persikėlus į bendruomenę, pagerėjo, bet 

negalia išliko (29); 

• stacionaro paslaugų ir priežiūros bendruomenėje kaštai mažai skyrėsi, 

tad ekonominiu požiūriu ilgalaikė priežiūra bendruomenėje yra 

ekonomiškesnė negu ilgalaikė priežiūra ligoninėje. 

Uþimtumas ir dienos centrai 

Sutrikusios psichikos žmonės dažniau nei kiti gyventojai kenčia nuo nedarbo 

(87;89). Tradicinės užimtumo paslaugos žmonėms, sergantiems lėtiniais 

negalią sukeliančiais psichikos sutrikimais, yra dienos centrai arba įvairūs 

psichiatrinės reabilitacijos centrai (54;57). Mokslo tyrimų apie dienos priežiūros 

centrus trūksta. Be to, praktiškai nėra tyrimų, kuriuose taikyti atsitiktinės 

atrankos metodai. O neatsitiktinės atrankos tyrimų rezultatai prieštaringi, 

tad sparčiai besivystančiose šalyse verta pragmatiškai pasverti tokių 

centrų reikalingumą. 

Specializuotos/diferencijuotos psichikos sveikatos paslaugos 

Šiame straipsnyje išreiškiamas požiūris, kad subalansuotos ambulatorinės 

psichikos sveikatos paslaugos turi būti įvairios, o paslaugų derinimas pri-


klauso nuo turimų išteklių. Išsivysčiusios šalys greta pirminės sveikatos 

priežiūros paslaugų, teikiamų padedant specialistui, bei pagrindinių psichikos 

sveikatos priežiūros paslaugų gali plėtoti ir labiau specializuotas paslaugas, 

skirtas tam tikrai pacientų grupei. Sėkmingai įdiegus specializuotas 

paslaugas, galima sumažinti dalį pagrindinių paslaugų (pvz., ūmių 

atvejų stacionarinę priežiūrą pakeičiant gydymo namuose paslauga). Šiuolaikinės 

ir novatoriškesnės priežiūros formos yra labiau pagrįstos mokslo 

tyrimais nei kiti paslaugų komponentai. 

Specializuotos ambulatorinës klinikos 

Specializuotos ambulatorinės įstaigos specifiniams sutrikimams ar pacientų 

grupėms yra paplitusios daugelyje išsivysčiusių šalių. Šios įstaigos gali 

teikti paslaugas, skirtas: 

• valgymo sutrikimų turintiems asmenims; 

• pacientams su dviguba diagnoze (psichoziniai sutrikimai ir priklausomybės 

ligos); 

• asmenims, sergantiems gydymui rezistentiškais afektiniais ir psichoziniais 

sutrikimais; 

• asmenims, kuriems reikia specialių psichoterapijos formų; 

• psichikos sutrikimų turintiems įstatymo pažeidėjams; 

• psichikos liga sergančioms motinoms ir jų vaikams. 

Priimant sprendimą steigti specializuotas klinikas, reikia atsižvelgti į 

įvairius veiksnius: prioritetus, paslaugų spragas ir realias finansines galimybes. 

Specializuotos psichikos sveikatos komandos bendruomenëse 

Tyrimų, skirtų specializuotoms psichikos sveikatos komandoms bendruomenėse, 

yra daugiau nei skirtų kitiems subalansuotos psichikos sveikatos 

sistemos komponentams (40), ypač išsamiai tiriamos aktyvaus gydymo bendruomenėje 

ir ankstyvosios intervencijos komandos. Aktyvaus gydymo bendruomenėje 

komandos teikia specializuotą pagalbą sunkios psichikos negalios 

asmenims bendruomenėje. Tyrimais įrodyta, kad šios komandos sumažina 

(I) hospitalizavimo atvejus ir lovadienių skaičių, (II) pagerina būsto ir 

užimtumo situaciją, (III) padidina klientų pasitenkinimą paslauga. Neįrodyta, 

kad paslauga veiksmingiau nei įprasta priežiūra pagerintų psichikos 

21

22 


būklę arba socialinį elgesį. Lyginant su įprastomis paslaugomis, išlaidos 

stacionarui sumažėja, tačiau bendrieji priežiūros kaštai lieka panašūs 

(28;34;48). 

Ankstyvosios intervencijos komandos 

Pastaraisiais metais daug dėmesio buvo skiriama pirmojo psichozės epizodo 

ankstyvam išaiškinimui ir gydymui. Tyrimai rodo, kad kuo daugiau laiko 

praeina nuo pirmųjų, aiškių simptomų pasireiškimo iki gydymo pradžios 

(negydomos psichozės trukmė), tuo blogesnė sutrikimo prognozė. Kol 

nėra atlikta Cochrane sisteminė apžvalga, dar per anksti vertinti, ar specializuotoms 

ankstyvosios intervencijos komandoms turi būti teikiamas prioritetas 

(16;21;27;36;37;88). 

Ûmiø atvejø stacionarinës prieþiûros alternatyvos 

Pastaraisiais metais buvo plėtojamos trys ūmių atvejų stacionarinės priežiūros 

alternatyvos: dienos stacionarai, krizių centrai ir gydymo namuose/ 

krizių sprendimo komandos. Ūmių atvejų dienos stacionaruose kaip hospitalizavimo 

alternatyva teikiama priežiūra ir gydymas pacientams, turintiems 

ūmių psichikos problemų. Neseniai atlikta 9 atsitiktinę atranką naudojusių 

tyrimų sisteminė apžvalga parodė, kad ši pagalbos forma tinka maždaug 

25-30 proc. pacientų, kurie kitu atveju būtų guldomi į ligonines. Dienos 

stacionare pacientų būklė pagerėja greičiau, o priežiūra yra pigesnė. 

Todėl esant stacionaro lovų trūkumui, dienos stacionaras yra veiksminga ir 

ekonomiška alternatyva (33;90). 

Krizių centrai – tai bendruomenėse įsteigti namai, kuriuose pagalbą 

krizių atvejais teikia kvalifikuoti psichikos sveikatos specialistai. Trumpalaikį 

prieglobstį suteikiančios įstaigos gali būti įvairios (pvz., moterims, 

bėgančioms nuo smurto namuose), tačiau specializuoti krizių centrai skirti 

tik tiems pacientams, kuriuos kitu atveju tektų savanoriškai hospitalizuoti. 

Apie šias įstaigas duomenų dar nėra daug, tačiau yra žinoma, kad bendruomenės 

palankiai vertina krizių centrus (11;63;64;67). Jie tinka maždaug 

ketvirtadaliui pacientų, kuriuos kitaip būtų tekę hospitalizuoti. Be to, krizių 

centrų paslaugos yra pigesnės nei ligoninių (63;65). 

Gydymo namuose/krizių sprendimo komandos – tai mobilios bendruomenėje 

veikiančios psichikos sveikatos komandos, įvertinančios pa-


cientų būklę psichiatrinės krizės metu ir suteikiančios intensyvų gydymą 

bei priežiūrą namuose, išvengiant gydymo ligoninėje. Nesenai atlikta 

Cochrane sisteminė apžvalga (9) nustatė, kad gydymas namuose sumažina 

asmenų, išgyvenančių psichikos sveikatos krizę, stacionaro lovadienių 

skaičių, ypač tada, kai komanda reguliariai lankosi namuose, atsako už pacientų 

sveikatą ir socialinę priežiūrą (25). 

Ilgalaikio gyvenimo ir prieþiûros bendruomenëje alternatyvos 

Ilgalaikius psichiatrijos ligoninių klientus perkeliant į bendruomenę, jiems 

reikia suteikti būstą ir ilgalaikę priežiūrą gyvenamoje vietoje (58;59;79). 

Šiuo metu plėtojamos specializuotos būsto ir priežiūros formos, siekiant 

suteikti profiliuotą paramą psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, negalintiems 

gyventi savarankiškai. Galima išskirti keletą būsto ir priežiūros 

programų tipų: a) būstas ir priežiūra 24 valandas per parą (pensionatai, globos 

namai, prieglaudos); b) būstas ir priežiūra dienos metu (pensionatas, 

globos namai, kur personalas lankosi nustatytomis valandomis kelias dienas 

per savaitę); c) būstas ir minimali priežiūra (namai, kuriuose teikiamos 

minimalios lankančio personalo paslaugos, t.y. dotuojami savarankiško gyvenimo 

butai, namai). Kol kas nėra nė vieno sisteminio ir ekonominio šių 

paslaugų įvertinimo (10), todėl strategijos formuotojai turi vietoje įvertinti 

šių paslaugų poreikį (19;44;54;72). 

Alternatyvios uþimtumo ir profesinës reabilitacijos formos 

Darbas yra svarbus daugeliui sunkia psichikos liga sergančių žmonių. Atlygintino 

darbo dėka patenkinami praktiniai poreikiai, gerėja ekonominis savarankiškumas, 

stiprėja savęs vertinimas ir bendras funkcionavimas (30;91). 

Nors jau ilgiau nei 100 metų yra taikomos įvairios profesinės reabilitacijos 

formos, to nepakanka. Naujų farmakologinių medžiagų atsiradimas suteikė 

vilčių, kad gerėjant gydymo veiksmingumui pacientai galės efektyviau pasinaudoti 

reabilitacinėmis priemonėmis (31). 

Tyrimai rodo, kad psichikos liga sergantys asmenys darbą ir užimtumą 

vertina kaip svarbiausią prioritetą, gerinantį prisitaikymą ir gyvenimo 

kokybę (2;73). Nauji JAV atlikti tyrimai rodo, kad įvairios programos, akcentuojančios 

konkurencingą įsidarbinimą ir specialistų paramą darbe, pa- 

23

24 


gerina įvairius psichosocialinius rodiklius (14). Individualaus įdarbinimo 

ir paramos (IPS) modelis akcentuoja konkurencingą darbą integruotose darbo 

vietose ir paramą įsidarbinusiesiems (51). Ši programa veikia atvirkščiai 

nei tradicinis modelis, nes žmogus yra pirmiausia įdarbinimas normalioje 

darbo vietoje, o tuomet gauna paramą ir yra mokomas, kad šią vietą išlaikytų. 

IÐVADOS 

Šis straipsnis dar kartą patvirtina, kad nėra įrodymų, jog psichikos sveikatos 

paslaugų modelis, paremtas vien tik gydymu ligoninėse arba vien tik 

ambulatorinėmis paslaugomis, yra pranašesnis. Mokslo tyrimai ir klinikinė 

patirtis paremia subalansuotą modelį, apjungiantį ligoninės ir ambulatorinės 

priežiūros elementus. Žmonių, turinčių psichikos sveikatos problemų, 

gyvenimo kokybę neigiamai veikia visuomenės bei atskirų jo grupių, tarp 

jų ir medikų, diskriminuojantis ir stigmatizuojantis požiūris bei elgesys. 

Kol kas šioje srityje trūksta įrodymais paremtų intervencijų (49). 

Deinstitucionalizavimo ir bendruomenės psichiatrijos paslaugų plėtros 

ekonominė analizė parodė, kad priežiūros kokybė yra glaudžiai susijusi 

su paslaugų kaštais. Todėl kokybiškos priežiūros bendruomenėje kaštai yra 

labai panašūs į paslaugų, kurias šie modeliai pakeičia, kaštus. Naujos bendruomeninės 

paslaugos nėra vien taupymo priemonė, turimi materialiniai 

ištekliai gali smarkiai apriboti subalansuoto modelio pritaikymą. 

Panašu, kad besivystančiose šalyse nerealu teikti net ir pagrindinės 

psichikos sveikatos priežiūros paslaugų. Tad pirmenybę reikėtų teikti pirminės 

sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose specialistui tenka pirminės 

grandies personalo konsultavimo vaidmuo. Šalys, galinčios sau leisti labiau 

diferencijuotus priežiūros modelius, turėtų pirmiausia įtvirtinti pagrindinės 

psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, plėtojant atskirus komponentus 

pagal įvertintus populiacijos poreikius (72), turimus resursus ir prioritetus. 

Apibendrinant galima teigti, kad psichikos sveikatos sistema pradeda 

vystytis nuo stacionarinio (prieglaudų) modelio. Vėliau šioms paslaugoms 

skiriama biudžeto dalis palaipsniui mažinama. Naujos ambulatorinės paslaugos 

gali būti kuriamos gavus papildomų išteklių (kas retai pavyksta)


arba panaudojant sutaupytas ligoninių lėšas (kas pasitaiko dažniau). Laikui 

bėgant ir atsiradus lėšų, kiekvieną pagrindinio modelio komponentą galima 

papildyti specializuotomis paslaugomis, kurios suteikia dar daugiau prisitaikymo 

galimybių pacientams ir yra labiau ekonomiškai pagrįstos. 

PADËKA 

Maloniai dėkojame prof. David Goldberg už konstruktyvų įnašą ir nežinomiems 

PSO HEN apžvalgininkams už šio straipsnio peržiūrą. 

25

KRIZIØ INTERVENCIJA 

26 


Ramunė MAZALIAUSKIENĖ 

VšĮ Žiegždrių psichiatrijos ligoninės gydytoja 

Konsultavo Dr. Louk van der POST 

Krizių intervencijos tarnybos psichiatras (Amsterdamas, Nyderlandai) 

KRIZËS, PSICHOZINËS KRIZËS IR JØ VALDYMAS 

Kriziø intervencija 

Ji apima priemones, kurios yra nukreiptos į ūmios psichinės ligos, piktnaudžiavimo 

alkoholiu ir kitomis psichoaktyviomis medžiagomis, emocinio 

streso ar prievartos panaudojimo namuose sukeltų simptomų įvertinimą ir 

staigų stabilizavimą. 

Kriziø stabilizavimas 

Krizių stabilizavimo programos organizuojamos ir aprūpinamos personalu 

taip, kad būtų prieinamos 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, truktų 

ribotą laiko tarpą, per kurį būtų stabilizuojami ūmūs psichiatriniai ir/ar 

elgesio simptomai, įvertinami gydymo poreikiai ir sudaromi planai, kurie 

patenkintų šiuos poreikius. Dažnai minėtomis programomis siekiama sumažinti 

nereikalingą stacionarizavimą. 

Pagalbos lygmenys: 

1. Prevencija – kelio krizės atsiradimui užkirtimas. 

2. Intervencija – krizės metu taikoma aktyvi terapija.


3. Postvencija – priemonių kompleksas, neleidžiantis krizei peraugti į 

lėtinį išgyvenimą. 

Toliau bus kalbama ne apie psichologines krizes, kurios yra sveikų 

žmonių reakcija į sunkias gyvenimo situacijas, bet apie ūmias psichozines 

krizes. Pastarųjų ankstyvoji diagnostika ir gydymas priskiriami antrinėms 

prevencinėms priemonėms. 

Ankstyvas įsikišimas sutrukdo atsirasti psichosocialinei susirgimo sukeltai 

žalai, t.y atlieka savotišką „žalos kontrolės“ vaidmenį. 

Tretinę prevenciją sudaro 

• atkryčio prevencija; 

• invalidumo sumažinimas; 

• gyvenimo kokybės pagerinimas. 

Labiausiai paplitęs ūmių psichiatrinių krizių sprendimo būdas – stacionarizavimas. 

Alternatyvos ūmiam stacionarizavimui: 

• ūmių atvejų dienos stacionarai; 

• krizių namai; 

• krizių komandos. 

Ūmių atvejų dienos stacionarai siūlo dienos gydymo programas asmenims, 

turintiems ūmių sunkių psichiatrinių problemų, kaip alternatyvą stacionarizavimui. 

9 randomizuoti ir kontroliuojami tyrimai parodė, kad tai 

tinka ¼- visų stacionarizuojamų asmenų. Minėta alternatyva patraukli dėl 

greitesnio sveikimo ir mažesnių išlaidų. Šie dienos stacionarai optimalūs, 

kai psichiatrinių lovų poreikis yra didelis. 

Krizių namai gali būti veiksmingi maždaug ketvirtadaliu atvejų, kai, 

kitaip susiklosčius aplinkybėms, reikėtų stacionarinio gydymo. Šiuose namuose 

klientams (pvz., moterims, kurios patyrė prievartą šeimoje) yra prieinama 

specialistų pagalba. 

Minėtuose namuose dirba krizių valdymo komandos – mobilios bendruomenės 

sveikatos apsaugos komandos, kurios siūlo pagalbą psichiatrinių 

krizių metu ir teikia intensyvų gydymą bei priežiūrą namuose, siekiant 

išvengti gydymo stacionare arba sumažinti jį iki minimumo. Dauguma tyrimų, 

atliktų JAV ir Jungtinėje Karalystėje, rodo, kad šios komandos veikia 

efektyviai ir sumažina hospitalizavimą, jei vizitai į namus yra reguliarūs ir 

jei medicininė pagalba derinama su socialine. Ankstyvosios intervencijos 

komandos būdingos išsivysčiusioms šalims. 

27

28 


KAI KURIE PIRMÀ KARTÀ ATSIRANDANÈIØ PSICHOZINIØ 

BÛSENØ YPATUMAI IR JØ REIKÐMË GYDYMUI PLANUOTI 

Didžioji dalis psichinės sveikatos tarnybos užduočių yra susijusios su lėtinės 

ligos – šizofrenijos gydymu. Pasveikimo prognozės iš pradžių buvo 

pesimistinės, pvz., Emilis Krepelinas galvojo, kad pasveikti gali tik 15 proc. 

asmenų (Kringlen, 1990). Šiandien jos gerokai optimistiškesnės, pvz., remiantis 

ilgalaikiais tyrimais, manoma, kad 2/3 pacientų gerai funkcionuoja 

(Cullberg, 2000). Be to, laikoma, kad maždaug 40 proc. pacientų būklė 

pagerėja po 5,6 metų (Hogarty ir kt., 1994). 

Vykdant pažangias psichosocialines programas (Lieberman, 1996) buvo 

nustatyta, kad net 86 proc. šizofrenija sergančių asmenų pavyko išsigydyti 

nuo psichozės per pirmuosius metus. Tačiau net 78 proc. minėtų asmenų 

patyrė bent vieną atkrytį po pirminio pasveikimo. 

Pastaruoju metu vis didesnis dėmesys skiriamas tiksliam pirmą kartą 

atsiradusių psichozių nustatymui ir gydymui. Jų dažnumas gyvenimo eigoje: 

1,1-2,0 proc. (Robins, 1984). O populiacijoje iki 45 metų: 0,1-0,8 proc. 

(Eaton, 1985); 0,6-1,2 (Myers, 1984). Taigi šizofrenija – jaunų ir darbingų 

žmonių liga. 

Šizofrenijos dažnumas – 7-14 naujų atvejų 100.000 gyventojų per metus 

ir atitinkamai 16-20 šizofreniforminių sutrikimų (Salokangas, 1987). 

Pastaruoju metu diskusijose apie šizofrenijos ir su ja susijusių psichozių 

išeitis atsiranda vis daugiau optimizmo. Viena vertus, jį paskatino naujosios 

kartos antipsichotikų atsiradimas, kita vertus, specialus dėmesys ankstyvosioms 

ligos stadijoms, nes tai mažina sergamumą ir gerina pacientų bei 

jų šeimos narių gyvenimo kokybę. Tai nėra nauja idėja: jau praeito šimtmečio 

pradžioje ją propagavo Sullivan. Tačiau ilgą laiką ji nebuvo aktyviai 

diegiama. 

Dažniausiai vertinamos šios šizofrenijos išeitys: 

• atkryčio dažnumas; 

• psichozinių simptomų išreikštumas; 

• socialinis funkcionavimas; 

• darbinis statusas; 

• dienos, praleistos ligoninėje.


Atkryčio atveju komplikuojasi ir paciento socialinis funkcionavimas. 

Tad atkryčio kaina yra pakankamai aukšta, ypač jei kalbėsime apie gydymą 

ligoninėje. Pasikartojantys atkryčiai veda prie kintančio atsako į neuroleptikus 

ir lėtinės, gydymui atsparios ligos eigos. 

Kaskart daugėja įrodymų, kad socialinio funkcionavimo deficitą visų 

pirma apsprendžia prepsichozinė arba prodrominė stadijos. Socialinio funkcionavimo 

lygis, pasiektas prodrominės stadijos pabaigoje, kažkuria prasme 

sudaro „stogą“ socialiniam kliento sveikimui. 

Šiuo metu jau išskirti simptomai, leidžiantys specialistams spręsti, kuriems 

pagalbos besikreipiantiems asmenims būdinga labai didelė pirmojo 

psichozės epizodo rizika (UHR, ultra high risk). Deja, net gaudami tinkamą 

socialinę paramą, 41 proc. minėtų asmenų tampa psichotiniais per 12 mėnesių. 

Jiems iškyla gerokai didesnė piktnaudžiavimo psichoaktyviomis medžiagomis 

ir savižudybės grėsmė, apie ką dar bus kalbama plačiau. 

Tačiau ši grupė retai siekia pagalbos dėl stigmos ir stigmatizavimosi. 

Tad tokiais atvejais reikėtų naudoti netradicinius sprendimus, tokius kaip 

intervencinės komandos, vizitai į namus. Gera prodrominės stadijos kontrolė 

iki minimumo sumažina negydytos psichozės trukmę (DUP, Duration 

of Untreated Psychosis). Jei paciento gydymas bus uždelstas, atitinkamai 

užtruks ir sveikimas. Be to, ir ilgalaikės prognozės bus ne tokios palankios. 

Nustatytas ryšys tarp negydytos psichozės trukmės ir trumpalaikių bei 

ilgalaikių psichozės išeičių. Negydant kaupiasi daug neigiamų psichosocialinių 

veiksnių: 

• bendravimo problemos; 

• savęs žalojimas; 

• elgesio sutrikimai; 

• stresas ir pašliję santykiai šeimoje; 

• agresija; 

• piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis. 

Pirminių psichozių išeitys šiandien vis plačiau ir nuodugniau tiriamos. 

Dauguma minėtų tyrimų susiję su kognityvine, elgesine terapija. Antroji 

tyrimų karta domisi ankstyvąja intervencija prodrominėje šizofrenijos 

stadijoje (Faloon, 1992, Edwards ir McGorry, 1998; Yung ir kt., 1998; Larsen, 

Johannesen ir Oppjordsmoen, 1998; Garbone, Harrigan, McGorry ir 

Elkins, 1999). 

29

Suicidinis elgesys 

30 


Suomijos specialistų atliktas tyrimas rodo, kad 7 proc. visų asmenų, kurie 

įvykdė savižudybę tarp 1987 m. balandžio ir 1988 m. kovo, gali būti vertinami 

kaip šizofrenikai. Esama nuomonių, kad sergant šizofrenija savižudybės 

rizika per gyvenimą lygi 10-13 proc. O suicidinio bandymo rizika 

– 20-40 proc. Pirmojo šizofrenijos epizodo metu savižudybės bandymas 

lygus 10 proc. 

Šizofrenija sergančių asmenų savižudybių ypatumai: 

• mažiau pacientų įspėja apie savo ketinimus; 

• suicidinis elgesys dažnai pastebimas pirmomis hospitalizavimo dienomis, 

nors gali išlikti ir per visą gydymo eigą. 

Vertinant savižudybės riziką, svarbu atsižvelgti ir į piktnaudžiavimą 

psichoaktyviomis medžiagomis. Beviltiškumas, socialinių kontaktų nutrūkimas 

ir aktyvumo stoka yra pagrindiniai veiksniai, pastūmėjantys į savižudybę. 

Šiuo atveju itin svarbus vaidmuo tenka ūmių psichozių gydymo komandai, 

kuri be medikamentinio gydymo užtikrina ir socialinių kontaktų 

palaikymą. 

Reikia įvertinti tą aplinkybę, kad psichinės sveikatos apsaugos decentralizavimas 

jau savaime yra rizikos veiksnys. Mortenseno grupė (Danija) 

parodė, kad didžiausia savižudybės rizika iškyla pirmąją savaitę po išrašymo. 

Be to, ji išlieka padidėjusi ir šešis pirmuosius mėnesius. Tai turi žinoti 

ir įvertinti komandos, dirbančios su asmenimis, pirmą kartą patyrusiais psichozę. 

Piktnaudþiavimas psichoaktyviomis medþiagomis 

Tai susiję su agresija ir socialiniu nestabilumu. Net jei gydymo programos 

yra pakankamai intensyvios, tokiems asmenims nepavyksta greitai pasiekti 

stabilios remisijos. 

Kaip rodo JAV atliktų tyrimų duomenys, jei bendroje populiacijoje 

psichoaktyviomis medžiagomis piktnaudžiauja 17 proc. asmenų, tai tarp 

sergančiųjų šizofrenija – 48 proc. 

Vartodami psichoaktyvias medžiagas pacientai kovoja ne su ligos simptomais, 

o su vienišumu, socialiniu nerimu ir nemiga.


BENDROSIOS REKOMENDACIJOS PIRMÀ KARTÀ 

PASIREIÐKUSIOMS PSICHOZËMS GYDYTI 

Dauguma asmenų, kuriems pirmą kartą išsivysto psichozė, yra jauni ir neturi 

bendravimo su sveikatos apsaugos sistema patirties. Jiems, kaip ir visai 

visuomenei, būdingi būgštavimai, kurie neretai trukdo laiku kreiptis pagalbos. 

Tuo tarpu raktas į gydymo sėkmę yra pagalbos prieinamumas per 

pirmąsias 24 valandas ir tokia forma, kuri būtų priimtina pacientui bei jo 

šeimai. Nesavanoriškas stacionarizavimas gali gerokai apsunkinti tolesnį 

paciento bendravimą su psichinės sveikatos apsaugos tarnybomis. Nors krizių 

neįmanoma išvengti, jų dažnumą ir intensyvumą galima sumažinti iki 

minimumo. Jei užtikrinamas šeimos palaikymas ir palanki socialinė aplinka, 

50 proc. atvejų gali būti taikomas gydymas namuose. 

Dauguma medikamentinio gydymo schemų orientuoti į tuos asmenis, 

kurių liga jau paūmėjusi, o ne į tuos, kurie pirmą kartą patyrė psichozę. 

Pastariesiems pradiniu gydymo laikotarpiu (bent jau per 48 valandas) patartina 

neskirti medikamentų psichozei gydyti. 

Šiuo atveju rekomenduojami benzodiazepinai, numalšinantys nerimą, 

sujaudinimą ir nemigą. Antrosios kartos vaistai psichozėms gydyti rekomenduojami 

kaip pirmo, antro ir net trečio pasirinkimo medikamentai, nes 

jie efektyviau veikia ir yra lengviau toleruojami. Galimybė gydytis namuose 

dažnai sumažina stresą ir leidžia apsiriboti mažesnėmis medikamentų 

dozėmis. 

85-90 proc. pacientų per 12 gydymo mėnesių pasiekia visišką ar dalinę 

pozityvių simptomų remisiją. Platus psichosocialinių priemonių spektras 

gali sustiprinti sveikimo procesą ir išplėsti jo galimybes. Išskirtume 

šias minėtų priemonių rūšis: 

• psichologinės intervencijos; 

• šeimos intervencijos; 

• grupinės sveikimo programos. 

Kai kurios minėtų priemonių didina pozityvių simptomų remisijos dažnumą, 

tačiau visos yra nukreiptos į negatyvių simptomų šalinimą, funkcionavimo 

ir gyvenimo kokybės gerinimą. 

Šiuo metu vystomos technikos, kurios nukreiptos į darbą su pirmojo 

epizodo pacientais. ACE (adherence-coping-education) yra modifikuota iš 

31

32 


kognityvinių ir į elgesio kitimą orientuotų metodikų. Ji skirta savimonei 

gerinti, pozityviems simptomams silpninti ir stigmai mažinti. 

Kita terapijos dalis turėtų būti nukreipta į sveikos adaptacijos gerinimą. 

Jos metu naudojama kognityvinė-elgesinė technika. Ji padeda pacientams 

susitaikyti su praradimais, kurie įvyko per psichozės epizodą. 

Kaip ir pacientai, jų šeimos nariai irgi dažnai patiria pyktį, baimę, 

kaltę. Jie kenčia izoliaciją ir vienatvę. Be to, visuomenės juos, kaip ir pacientus, 

paženklina stigmos ženklu. Tad bendraujant su pacientais ir jų šeimos 

nariais patartina: 

• naudoti pacientui ir jo šeimai priimtinus ligos apibūdinimo simptomus; 

• vengti direktyvaus pobūdžio posakių; 

• gerbti pacientą ir jo/jos šeimą, kaip ligos „ekspertus“; 

• nesuteikti pernelyg didelio ir todėl neįsisavinamo informacijos kiekio; 

• kartoti informaciją tiek kartų, kiek reikia ją suprasti; 

• įvertinti, kokią sveikimo stadiją pasiekė pacientas ir šeima. 

Dauguma psichiatrinių įstaigų yra pritaikytos teikti pagalbą ilgai sergantiems, 

atkritusiems, o ne pirmą kartą susirgusiems pacientams. Psichiatriniai 

skyriai paprastai kelia baimę klientams, tuo tarpu gydymo aplinka 

turėtų būti draugiška ir saugi. Kai pirmą kartą susirgusio paciento 

būsena reikalauja gydymo psichiatriniame skyriuje, jį patartina hospitalizuoti 

į ūmių psichozių skyrių, kuriame gydymo trukmė palyginti trumpa, 

pvz., 7 dienos. Ilgalaikiam stacionarizavimui būdingos šios neigiamos pasekmės: 

• apatiškumas ir beviltiškumas; 

• prisitaikymas prie pasyvaus neaktyvumo; 

• kasdieninių socialinių ir darbinių įgūdžių praradimas. 

Kritinis periodas yra 5 metai po pirmojo ligos epizodo. Tai maksimalaus 

pažeidžiamumo laikotarpis, nes jo metu 80 proc. asmenų atkrenta. Geras 

terapinis ryšys su pacientu ir jo/jos šeima sudaro palankias galimybes 

gydymo tęstinumui. Minėto ryšio trūkumas yra psichinės sveikatos priežiūros 

Achilo kulnas. Sunku tikėtis visiško pasveikimo, jei pacientai, kuriems 

stinga pasitikėjimo savimi ir iškyla socialinių santykių formavimo 

problemų, paliekami be pagalbą teikiančių tarnybų tinklo.


ÐEIMA, PSICHOZINË KRIZË IR GYDYMAS 

Pirmasis psichozės epizodas, kurį lydi sutrikęs mąstymas ir elgesys, kliedesiai 

ir haliucinacijos, yra rimtas išbandymas šeimai ir pacientui. Šie krizės 

simptomai dažnai įtakoja ir pirmąjį gydymo kontaktą. 

Deja, daugumai pacientų psichologiniai simptomai pasireiškia gerokai 

iki gydymo pradžios: vidutiniškai prieš vienerius metus, o ilgiausiai 

prieš 2-3 metus. Tyrimai rodo, kad ir pacientai, ir jų šeimos nariai pastebi 

ryškių mąstymo, elgesio ir nuotaikos pokyčių, tačiau neįvertina jų kaip ligos 

simptomų. 

Ūmią psichozinę krizę išduodantys požymiai: 

• bendravimo sunkumai; 

• atitrūkimas nuo įprastinio bendravimo; 

• nesuprantama kalba; 

• nesugebėjimas išklausyti pašnekovą; 

• nesugebėjimas atrasti tinkamus žodžius; 

• baimė atverti savo mintis; 

• baimė atsiverti kitų mintims; 

• savęs, kaip visumos, suvokimo sutrikimas; 

• baimė prarasti kontrolę; 

• gynyba; 

• savimonės pakitimai. 

Atsižvelgiant į minėtus sunkumus, krizės metu specialistų komanda 

turėtų stengtis: 

• atkurti svarbių vienas kitam asmenų bendravimą; 

• labai pagarbiai elgtis tokiais atvejais, kai asmuo bijo prarasti savo 

ir situacijos kontrolę; 

• gerbti asmens norą išreikšti save, net jei tai būtų tyla; 

• vengti sprendimų, kurie galėtų pabloginti situaciją; 

• vengti sprendimų, kurie komplikuotų krizę išgyvenančio asmens 

bendravimą su jam/jai svarbiais asmenimis. 

Pirminėmis ligos stadijomis paciento ir jo šeimos poreikiai skiriasi 

nuo ilgesnį laiką sergančių asmenų ir jų šeimynykščių poreikių. Iš pradžių 

ligos akivaizdoje labai sutrinkama, patiriama didelė psichologinė įtampa, o 

pirmasis epizodas išgyvenamas kaip traumuojantis gyvenimo įvykis. Tad 

33

34 


specialistų komandos veikla pirmiausia turėtų būti nukreipta į įtampos sumažinimą. 

Kritiniu gyvenimo laikotarpiu, kai klinikinė sąveika įtakoja paciento 

požiūrį į ligą ir į gydymą, reikėtų ypač vengti prievartinio gydymo ir 

izoliavimo. 

KAI KURIE ÛMIØ PSICHOZINIØ KRIZIØ INTERVENCIJOS 

KOMANDOS DARBO PRINCIPAI 

Ankstyvosios krizių intervencijos pagrindiniai principai: 

• ankstyvoji intervencija (per 24 valandas); 

• krizinė ir psichoterapinė orientacija; 

• orientacija į šeimą; 

• pagalbos tęstinumas ir prieinamumas per penkerius metus (po to 

pažeidžiamumas nėra toks svarbus); 

• minimalus gydymas neuroleptikais, jei neįmanoma apsieiti be jų; 

• saugiai nuteikianti skyriaus aplinka stacionarizavimo atveju. 

Ūmių krizių intervencijos komandos veikimo principai: 

1. Mobilumas ir lankstumas. 

2. Tolerancija. 

3. Socialinio darbo perspektyva. 

4. Atsakomybė. 

5. Tęstinumas, ypač psichologinis. 

Mobilumas ir lankstumas suprantamas kaip: 

§ vietos susitikimui parinkimas kartu su klientu ir jo/jos šeimos nariais; 

§ darbas klientui saugioje aplinkoje, pvz., namuose; 

§ orientacija į kliento ir jo/jos šeimos narių poreikių tenkinimą. 

Tolerancija suprantama kaip: 

§ išankstinių sprendimų ir gydymo planavimo, neišsiaiškinus situacijos, 

vengimas; 

§ paciento ir jo šeimos narių resursų skatinimas; 

§ atviras bendravimas. 

Socialinio darbo aspektai:


§ į gydymo procesą būtina įtraukti visus, kurie yra svarbūs problemos 

sprendimui; 

§ į diskusiją reikia pakviesti visus, kurių dalyvavimas gali būti svarbus. 

Dalijimasis atsakomybe: 

§ specialistas, su kuriuo buvo užmegztas pirmasis kontaktas, yra atsakingas 

už susitikimo organizavimą; 

§ komanda dalyvauja visame gydymo procese, nepriklausomai nuo 

to, kur vyksta gydymas; 

§ gydytojas ir komandos nariai aptaria visus ginčytinus klausimus, 

tačiau galutinis sprendimas priklauso nuo gydymo. 

Svarbus principas yra tęstinumas: pereinamumas tarp ambulatorinės 

ir stacionarinės grandžių, aktyvus bendradarbiavimas su pirminiais psichinės 

sveikatos priežiūros centrais, t.y. išsaugotas gydymo nenutrūkstamumas. 

Siekiant užtikrinti psichologinį tęstinumą, vystoma ši veikla: 

§ formuojama integruota komanda, apimanti ir stacionaro, ir ambulatorinės 

grandies narius; 

§ susitikimai vyksta reikiamu dažnumu; 

§ susitikimas trunka tiek laiko, kiek reikia; 

§ ta pati komanda ar bent vienas jos narys dalyvauja ir stacionariniame, 

ir ambulatoriniame gydyme; 

§ pageidautina, kad kitos krizės metu būtų kreipiamasi į tą pačią tarnybą; 

§ pageidautina, kad kitos krizės metu komandos šerdis būtų suformuota 

iš tų pačių asmenų. 

Labai svarbi užduotis – toliau vystyti darbinius metodus ir tarnybas 

ūmioms psichiatrinėms būsenoms gydyti. Tai ypač liečia nuo ūmių psichiatrinių 

būsenų kenčiančius asmenis, kurie pagalbą gauna dažniausiai tik uždaruose 

psichiatriniuose skyriuose. Jei liga laiku nediagnozuojama ir nėra 

gydoma, kol netampa kritiška, neigiamas pasekmes patiria ir klientas, ir jo/ 

jos šeimos nariai, ir visuomenės sveikatos apsaugos sistema. Todėl svarbu 

susilpninti psichozinę krizę ankstyvose fazėse, kai pacientas ir jo/jos aplinka 

bei valstybinė sveikatos apsaugos sistema turi resursų padėti žemesniu 

lygiu. Toks pagalbos organizavimas pagerins paslaugų prieinamumą ir tęstinumą. 

35

3DVODXJ 

turinys ir 

taikomi metodai 

36 


Kontingentas âL SDVODXJD RULHQWXRWD VXDXJXVLXV DVPHQLV SLUP NDUW SDWLULDQþLXV PL 

SVLFKR] NXUL JDOL EWL GLDJQR]XRMDPD NDLS ) -29 pagal TLK-10 

Siekiai, 

rezultatai 

3DVODXJ 

teikimo laikas ir 

WUXNP 

7DUSWDXWLQ OLJ NODVLILNDFLMD 

1. Susirgimo prevencija. 9LHQDV SDJULQGLQL WLNVO – NXR DQNVþLDX VLWHUSWL 

SVLFKR]LQ NUL] NDG EW JDOLPD LãYHQJWL VXQNHVQL SDGDULQL 1RULQW 

VNPLQJDL VLHNWL ãLR WLNVOR UHLNW 

1. XåWLNULQWL OHQJY SDVODXJ SULHLQDPXP 

2. VWLPXOLXRWL EHQGUDGDUELDYLP WDUS VNLUWLQJ VYHLNDWRV DSVDXJRV O\JL 

3. JDOLQWL SDFLHQWXV LU M ãHLPRV QDULXV DNW\YLDL GDO\YDXWL VYHLNLPR 

procese. 

2. 6WDFLRQDULQLR J\G\PR WUXNPV VXPDåLQLPDV LU SDNDUWRWLQ 

VWDFLRQDUL]DYLP SUHYHQFLMD -HL VXQNL SVLFKR]LQ NUL] SUDGHGDPD J\G\WL 

ODLNX VXGDURPRV VO\JRV WDL GDU\WL åHPHVQLX O\JLX SY] SLUPLQMH JUDQG\MH 

GDO\YDXMDQW PL SVLFKR]L J\G\PR NRPDQGDL 6DYDODLN GLDJQRVWLND LU 

J\G\PDV VYDUEV LU WRGO NDG MHL SVLFKR]V WUXNP LNL J\G\PR LOJHVQ QHL GX 

PHWDL SHU NLWXV GX PHWXV WULV NDUWXV SDGLGMD DWNU\þLR UL]LND 

3. Medikamentinio gydymR PDåLQLPDV 

*UHLWHVQLV SDFLHQWR VXJUåLQLPDV SUDVWLQ VRFLDOLQ DSOLQN LU 

darbingumo atstatymas. 

,NL PLQLPXPR VXPDåLQDPDV VDQW\NL WDUS SDFLHQWR LU MR MRV 

DUWLPLDXVLRV DSOLQNRV EORJMLPDV 

6DYLåXG\EL SUHYHQFLMD 

3LNWQDXGåLDYLPR SVLFKRDNW\YLRPLV PHGåLDJRPLV SUHYHQFLMD 

3DFLHQWR LU MR ãHLPRV QDUL J\YHQLPR NRN\EV SDJHUMLPDV 

3DVODXJD WXUL EWL SULHLQDPD YDODQGDV SHU SDU $WYHMDL JDOL EWL 

UHJLVWUXRMDPL SVLFKLDWULQL OLJRQLQL SULPLPR VN\ULXRVH NXr yra paromis 

budintis personalas. 

3DVODXJD WXUL EWL VXWHLNWD SHU YDODQGDV SR NUHLSLPRVL 

3DVODXJRV WUXNP SULNODXVR QXR LQGLYLGXDOLRV VLWXDFLMRV NOLHQWR LU MR 

DUWLPLDXVLRV DSOLQNRV SRUHLNL EHL GLUEDQþLRV NRPDQGRV VSUHQGLP 6LHNLDQW 

išvengti piktnauGåLDYLP WHLNLDPD SDVODXJD MRV WUXNP WXUL EWL ULERWD SY] 

RUJDQL]XRMDPD QH GDXJLDX NDLS J\GDQþLRVLRV NRPDQGRV VXVLWLNLP VX 

klientu, nepriklausomai nuo to, ar gydymo procesas vykdomas stacionare, ar 

ambulatoriškai. 

7DLNRPDV NRPDQGLQLV GDUEDV 5HLNDOLQJRV GYLHM WLS NRPDQGRV 

1. VWDFLRQDULQ 

2. PRELOL DPEXODWRULQ 

$EL NRPDQGRV JDOL EHQGUDGDUELDXWL SY] MHL SDFLHQWDV NXU LNL ãLRO J\G 

mobili komanda, buvo stacionarizuotas, vienas ar keli mobilios komandos 

nariai JDOL SDSLOG\WL VWDFLRQDULQ NRPDQG NDG EW XåWLNULQWDV J\G\PR 

WVWLQXPDV LU DWYLUNãþLDL 

Taikomi metodai: 

• profesionalios konsultacijos (psichiatro, psichologo); 

• medikamentinis gydymas psichotropiniais medikamentais; 

• psichoterapiniai pašnekesiai; 

• šeimos terapija. 

Pagrindiniai gydymo principai: 

9LVD WHUDSLQ YHLNOD WXUL EWL SODQXRMDPD ODQNVþLDL DWVLåYHOJLDQW 

NLHNYLHQ NRQNUHW DWYHM 6RFLDOLQ VLWXDFLMD LU JDOLP\EV M SDJHULQWL WDLS SDW 

WXUL EWL YHUWLQWD


Funkcijos pagal 

prioritetus 

3DVODXJ 

turinys ir 

personalas 

3DVODXJ 

teikimo 

organizavimas 

3DVODXJRV WHLNLP WXUW RUJDQL]XRWL SVLFKLDWULQV OLJRQLQV QHV WRNLX EGX 

JDOLPD JHULDXVLDL XåWLNULQWL NOLHQWR SHUHLQDPXP WDUS VWDFLRQDULQV EHL 

DPEXODWRULQV JUDQGLHV LU DWYLUNãþLDL 3DVODXJD WXUL EWL OHQJYDL SULHLQDPD 

NOLHQWXL WRGO DSLH M UHLNLD WLQNDPDL LQIRUPXRWL LU VYHLNDWRV DSVDXJRV 

VSHFLDOLVWXV \SDþ EHQGURVLRV SUDNWLNRV J\G\WRMXV LU SODþLM YLVXRPHQ 

.UL]L LQWHUYHQFLMDL SDFLHQW JDOW QXNUHLSWL 

1. specialistas (psichiatras); 

2. EHQGURVLRV SUDNWLNRV J\G\WRMDV SDVWDURMR YDLGPXR \SDþ VYDUEXV QHV 

MLV DQNVþLDX QHL NLWL VYHLNDWRV DSVDXJRV VSHFLDOLVWDL JDOL SDVWHEWL 

pirmuosius simptomus). 

3. pats asmuo; 

4. šeima ar artimieji. 

,ãWHNOL SRUHLNLV Patalpos. 

Inventorius. 

Atlyginimas personalui. 

$XWRPRELOLV PRELOLDL NRPDQGDL NDV OHLVW WHLNWL SDVODXJ QDPXRVH OãRV 

kurui ir amortizacijai. 

.LHN NOLHQW 

gali aptarnauti 

viena tarnyba 

7UDGLFLQV 

SULHåLURV 

alternatyvos 

Paslaugos 

ypatumai ir 

privalumai 

7\ULPDV LU J\G\PDV WXUL EWL DWOLHNDPL UHPLDQWLV NUL]V LQWHUYHQFLMRV 

nuostata. Reikia stengtis suprasti, kas nutiko pacientui ir jo artimiausiai 

aplinkai. 

6NLUWLQJL WHUDSLQLDL PHWRGDL WXUL SDSLOG\WL R QH HOLPLQXRWL YLHQDV NLW 

*\G\PDV WXUL WDSWL WVWLQLX SURFHVX 

3VLFKLDWULQ SVLFKRORJLQ LU SVLFKRWHUDSLQ SDJDOED NUL] SDWLULDQWLHPV 

DVPHQLPV EHL M ãHLPRV QDULDPV 

Komandoje dirba trys asmenys: 

• psichiatras; 

• psichologas; 

• SVLFKLQV VYHLNDWRV VODXJ\WRMD 

Galimi variantai, pv] GX SVLFKLDWUDL LU YLHQD SVLFKLQV VYHLNDWRV VODXJ\WRMD DU 

SDQDãLDL $WVDNLQJDV Xå NRPDQGRV GDUE SVLFKLDWUDV 

âLV SHUVRQDODV LNL GDUER SUDGåLRV WXUW EWL PRNRPDV PL SVLFKR]LQL 

NUL]L LQWHUYHQFLMRV LU DU ãHLPRV WHUDSLMRV 

-HL XåWHNW ILQDQVLQL UHVXUV NRPDQG EW JDOLPD WUDXNWL VRFLDOLQ 

GDUEXRWRM \SDþ LãVLDLãNLQXV NDG VRFLDOLQL NODXVLP VSUHQGLPDV WXUW 

WHLJLDP WDN J\G\PR SURFHVXL 

0RELOLRMR U\ãLR WHOHIRQDV EXGLQþLDm asmeniui. 

3ULNODXVR QXR DSWDUQDXMDPRV ]RQRV -HL GLUEDPD WLN VX PLRPLV SLUP NDUW 

SDVLUHLãNXVLRPLV SVLFKR]PLV J\YHQWRM UHLNW YLHQRV - DVPHQ 

komandos. 

SpecLDOL]XRWRV *03 GLGåLXRVLXRVH PLHVWXRVH WDþLDX WDL QUD WDV SDWV QHV MRV 

DWUHQND NOLHQWXV NXULHPV UHLNDOLQJD SDJDOED LU DWOLHND ODELDX WUDQVSRUWLQ 

IXQNFLM SULVWDW\GDPRV MXRV SVLFKLDWULQHV OLJRQLQHV 

Galima ankstyvojo gydymo nauda: 

• VXPDåMD OLJRQLQMH SUDOHLVW GLHQ VNDLþLXV 

• PDåLDX VXQDXGRMDPD YDLVW 

• VDYLåXG\EL SUHYHQFLMD 

• NOLHQWDV QHL]ROLXRMDPDV QXR ãHLPRV LU YLVXRPHQV 

• JHUHVQ LQWHJUDFLMD YLVXRPHQ 

• JHUHVQV LOJDODLNV SDVHNPV 

• PDåHVQV LOJDODLNV LãODLGRV 

37

38 


AKTYVUS GYDYMAS BENDRUOMENËJE 

Nijolė GOŠTAUTAITĖ MIDTTUN 

Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro gydytoja psichiatrė 

Konsultavo Rob KEUKENS 

Antrosios slaugos darbuotojų rengimo studijų pakopos 

slaugos dėstytojas (Amsterdamas, Nyderlandai) 

PASLAUGOS ASMENIMS, NEÁGALIEMS 

DËL PSICHIKOS SUTRIKIMO 

Ilgalaikė sunkių psichikos sutrikimų sukelta negalia – nelengva našta sergančiam 

asmeniui, jo artimiesiems ir visuomenei. Negaudami adekvačių ir 

veiksmingų paslaugų bendruomenėje, šie asmenys priversti intensyviai naudotis 

brangiomis ligoninių paslaugomis – ilgai ir dažnai pakartotinai gydytis 

psichiatrijos skyriuose bei ligoninėse. 

Kai artimieji nebepajėgia rūpintis šiais asmenimis, taip pat kai artimųjų 

neturima arba netenkama, dažniausiai lieka vienas kelias – ilgalaikė 

globa ir rūpyba psichoneurologiniuose pensionatuose, kurie perima šių pacientų 

psichikos sveikatos priežiūrą. Tačiau tai išties brangiai kainuojanti 

išeitis, nes tenka visiškai išlaikyti darbingo amžiaus suaugusį žmogų. Be 

to, dažniausiai nesumažėja ir būtinos stacionarinės psichiatrinės pagalbos 

apimtys. Dar ryškesni šiuo atveju gyvenimo kokybės – socialinių ryšių, 

prasmingos ir produktyvios veiklos – praradimai. 

Lietuvoje vis dar trūksta paslaugų, kurios būtų skirtos asmenims, kenčiantiems 

nuo ilgalaikės sunkios psichikos sutrikimų sukeltos negalios. Net 

ir esant pakankamai išplėtotam psichiatrijos paslaugas teikiančių Psichikos 

sveikatos centrų tinklui, šiems asmenims pagalba dažniausiai yra neprieinama 

ir nepakankama dėl jų negalios laipsnio, riboto gydymo įstaigų


darbo laiko, eilių, nepakankamo paslaugų intensyvumo ir komandinio darbo 

stokos. 

Gerokai tinkamesnė alternatyva – Aktyvaus gydymo bendruomenėje 

komandos (Test&Stein, 1976; Test, 1992; Drake&Burns, 1995). Robert Wood 

Johnson fondas (JAV) įvertino šią paslaugą kaip įrodymais pagrįstą metodą, 

skirtą asmenims, kenčiantiems nuo sunkių ilgalaikės psichikos sutrikimų 

sukeltos negalios. Mokslo tyrimų duomenimis ir ekspertų vertinimais (Schizophrenia 

Patient Outcomes Research Team, JAV), šis metodas rekomenduotinas 

šizofrenijai gydyti. JAV sveikatos apsaugos finansavimo administracijos 

sprendimu, Aktyvaus gydymo bendruomenėje paslauga yra kompensuojama 

iš federalinio sveikatos draudimo bendrovės „Medicaid“ biudžeto. 

Kai kurie šio kompleksinio gydymo metodo ypatumai primena anksčiau 

veikusią dispanserizavimo sistemą. Tačiau šis metodas yra intensyvesnis, 

remiasi aktyvesniu specialistų vaidmeniu, numato aiškius gydymo tikslus 

ir rezultatų įvertinimo kriterijus. O pagrindinis skirtumas – tikslingas specifinių 

lėtinę negalią sukeliančių sunkių sutrikimų gydymas. 

AKTYVAUS GYDYMO BENDRUOMENËJE APIBÛDINIMAS 

Paslaugos apibrėžimas. Aktyvus gydymas bendruomenėje (AGB) – tai kompleksinė 

psichikos sveikatos paslauga, skirta ilgalaikės sunkios psichikos 

negalios asmenims, kurių būklės ir gyvenimo kokybės nepavyksta pagerinti 

įprastais psichiatrinės pagalbos metodais. Teikdama šią paslaugą komanda 

kompleksiškai taiko įvairius psichiatrinio gydymo metodus. 

Specifiniai AGB bruožai: 

• gydymas yra kompleksinis, nuoseklus, visaapimantis ir lankstus; 

• gydymas vyksta paciento, o ne klinikinėje (ligoninė, PSC) aplinkoje; 

• paslauga teikiama tol, kol jos reikia; 

• gydymas ir pagalba yra individualizuoti (ne algoritminiai); 

• paslaugos prieinamos ištisą parą, visus metus; 

• komanda aktyviai įtraukia pacientą į gydymą (lanko namuose ir pan.); 

• komanda yra visiškai atsakinga už konkretų ligonį (gydymą medikamentais, 

psichologinę, socialinę pagalbą). 

39

40 


Komanda. AGB komanda – tai tarpdisciplininė 10-12 psichikos sveikatos 

specialistų komanda, kuri yra pagrindinis kompleksinių psichiatrijos 

ir psichikos sveikatos paslaugų teikėjas. Visiškai suformuota komanda 

paslaugas teikia 80-120 pacientų. Šios komandos personalo ir aptarnaujamų 

klientų santykis yra nedidelis – 1:10. Įprasta komanda: 10-12 

specialistų efektyviai aptarnauja 120 klientų per metus mieste ir apie 80 

klientų kaimo vietovėse. Didžiausias personalo ir klientų santykis – 1:12. 

Komanda visą gydymą teikia ir kontroliuoja tiesiogiai, netarpininkaudama 

kitoms paslaugoms. 

Kam skirta ši paslauga. Ši paslauga teiktina palyginti nedideliam 

skaičiui pacientų, kuriems diagnozuojamas sunkus psichikos sutrikimas. Ji 

taikoma, kai ligos simptomai įprasto gydymo eigoje išnyksta tik iš dalies, 

kai pasireiškia rezistentiškumo gydymui reiškiniai, kai pacientui nepakankamai 

prieinamos tradicinės psichikos sveikatos paslaugos, kai dėl psichikos 

sutrikimo išsivysto negalia, ryškiai sutrikdanti kasdieninį asmens funkcionavimą. 

Į AGB komandos akiratį pakliūva asmenys, nesugebantys tinkamai 

savimi pasirūpinti, dažnai neturintys būsto, darbo. Neretai šiems pacientams 

nustatomos dvigubos psichiatrinės diagnozės (pvz., šizofrenija ir 

priklausomybė nuo alkoholio), jie yra susidūrę su teisėsaugos sistema. 

Diagnozės požiūriu, AGB paslauga teiktina asmenims, kuriems diagnozuoti 

šizofrenijos spektro sutrikimai (F20 – 29) bei bipolinis sutrikimas, 

suteikta I invalidumo grupė ir kurie dėl šių sutrikimų itin dažnai naudojasi 

stacionariomis psichiatrijos paslaugomis. 

Kaip nurodo JAV federalinio sveikatos draudimo bendrovė „Medicaid“, 

paslauga teiktina individams, kurie yra dažnai arba ilgai hospitalizuojami 

psichiatrijos skyriuose ar ligoninėse ir atitinka vieną iš šių kriterijų: 

• 3 ir daugiau hospitalizavimų per pastaruosius 12 mėnesių; 

• 5 ir daugiau hospitalizavimų psichiatrijos skyriuje, ligoninėje arba 

krizių stabilizavimo programoje per pastaruosius 24 mėnesius; 

• hospitalizuoti psichiatrijos skyriuje arba ligoninėje ilgiau nei 180 

dienų imtinai per pastaruosius 12 mėnesių. 

Ši paslauga neteiktina asmenims, kuriems diagnozuota proto negalia. 

Psichoaktyvių medžiagų vartojimas arba priklausomybė nuo jų nėra kontraindikacija 

paslaugai. 

Rekomenduotina, kad ši paslauga būtų prieinama ir neapdraustiems 

privalomuoju sveikatos draudimu asmenims, nes tokiu būdu sumažėtų būtinosios 

pagalbos šiems asmenims apimtys.


PASLAUGOS EFEKTYVUMAS 

Ši paslauga buvo Psichikos sveikatos instituto (Madisonas, Viskonsino 

valstija, JAV) apibrėžta ir pradėta taikyti nuo 1972 m. Per jos taikymo 

metus buvo atlikta daug tyrimų, kuriais daugelį kartų patvirtintas šios paslaugos 

veiksmingumas tikslinei lėtinę psichikos negalią turinčių asmenų 

populiacijai. 

Jau viename pirmųjų efektyvumo tyrimų buvo nustatyta, kad: 

• tik 12 iš 65 AGB paslaugą gavusių pacientų per metus buvo hospitalizuoti, 

tuo tarpu kontrolinėje grupėje hospitalizuoti 58 iš 65 klientų; 

• net ir rehospitalizuoti AGB paslaugą gavę pacientai ligoninėje buvo 

gydomi gerokai trumpiau, negu kontrolinės grupės pacientai; 

• AGB paslaugą gavę klientai lyginant su kontroline grupe: 

- ilgesnį laiką gyveno savarankiškai; 

- trumpiau buvo bedarbiai; 

- daugiau uždirbo; 

- gebėjo palaikyti geresnius socialinius santykius; 

- gydymo metu jų psichikos sutrikimo simptomai greičiau sumažėdavo. 

• nors AGB paslaugą gavę klientai ilgiau gyveno bendruomenėje, o 

ne globos namuose, jie netapo didesne našta artimiesiems; 

• buvo sutaupyta lėšų, lyginant su globa institucijoje. 

(Stein&Test, 1980; Weisbrod, Test&Stein, 1980) 

Kitas net septynerius metus JAV trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 

122 asmenys, sergantys šizofrenija (atsitiktinai paskirstyti gauti AGB ir 

įprastas psichiatrines paslaugas) leido nustatyti, kad AGB gavę pacientai: 

• mažiau dienų buvo hospitalizuoti; 

• ilgiau dirbo normalioje darbo vietoje; 

• ilgiau ir sėkmingiau gyveno savarankiškai; 

• jų gyvenimo kokybė buvo geresnė; 

• nepadidėjo savižudybių skaič· ius. 

(Stein, Knoedler, Allness, Kameshima, Burke&Rounds, 1994) 

Šis paslaugų modelis buvo perimtas ir pritaikytas daugelyje pasaulio 

šalių. AGB pasaulinė taikymo patirtis rodo, kad: 

1) Naudojant AGB ryškiai sumažėja dienų, kurias pacientai praleidžia 

psichiatrijos ligoninėje (Olfson, 1990; Test, 1992). 

41

42 


2) Veiksmingiau nei tradicinio gydymo atveju malšinami šios pacientų 

grupės psichikos sutrikimo simptomai (Hout et al, 1983; 

Stein&Test, 1980). 

3) Pacientai yra labiau patenkinti savo gyvenimo kokybe (Hoult et al, 

1983; Mulder, 1985; Stein&Test, 1980). 

4) Ši paslauga nekainuoja daugiau nei gydymas kontrolinėje grupėje, 

gaunančioje įprastas paslaugas (Hoult et al, 1983; Mulder, 1985; 

Stein&Test, 1980). 

Albertos (Kanada) Psichikos sveikatos taryba 2001 m. paskelbė duomenis 

apie šioje provincijoje veikiančių Aktyvaus gydymo bendruomenėje 

komandų veiklos rezultatus. Nustatyta, kad taikant gydymą AGB: 

• per dvejus metus statistiškai patikimai sumažėjo psichikos sutrikimo 

simptomatika, vertinant pagal Trumpą psichiatrinio įvertinimo 

skalę (BPRS) (t(32) = 3.393, p


Paslaugos tikslai 

Taikant šią paslaugą yra siekiama: 

§ užtikrinti adekvačią tęstinę pagalbą pacientams, kenčiantiems nuo 

psichikos sutrikimo sukeltos ilgalaikės negalios; 

§ sumažinti arba pašalinti negalią sukeliančius psichikos sutrikimo 

simptomus; 

§ užkirsti kelią sutrikimo epizodų pasikartojimui; 

§ sutrumpinti hospitalizavimo trukmę ir dažnį; 

§ gerinti socialinius įgūdžius ir socialinį prisitaikymą; 

§ sudaryti galimybes įsidarbinti ir suteikti palaikymą darbo vietoje; 

§ institucionalizacijos (patekimo į globos įstaigas) prevencijos; 

§ užtikrinti ir pagerinti gyvenimo kokybę; 

§ sumažinti naštą šeimai ar globėjams; 

§ sumažinti psichiatrinės pagalbos kaštus. 

Paslaugos teikimas. Paslauga turi būti prieinama visą parą, 7 dienas 

per savaitę ištisus metus. Jeigu programa nenumato nuolat budinčio personalo 

konkrečioje įstaigoje arba vietoje, personalas turi būti pasiekiamas 

telefonu. Teikiant paslaugą Lietuvoje, nesudėtinga užtikrinti paslaugos prieinamumą 

įprastomis darbo valandomis, o kitu metu pagalbą galima teikti 

bendradarbiaujant su greitosios pagalbos, krizių intervencijos tarnybomis, 

ligoninėmis. 

Paslaugos teikimas priklauso nuo komandos darbo organizavimo (prie 

kokios įstaigos komanda veikia). Komandai veikiant prie stacionaro paslauga 

yra prieinama 24 val. per parą, derinant komandos personalo budėjimą priėmimo 

skyriuje arba sudarius sąlygas iškviesti telefonu į priėmimą budintį 

komandos narį. Komandai veikiant prie PSC paslauga prieinama įprastomis 

darbo valandomis. Tačiau įmanoma teikti paslaugą visą parą, sudarius 

sutartis su stacionarines paslaugas teikiančia įstaiga, ligoninėmis, krizių 

intervencijos tarnybomis. 

Šią paslaugą teikia tarpdisciplininė psichikos sveikatos specialistų komanda: 

taigi kiekvienas specialistas žino visus aptarnaujamus pacientus, 

visi specialistai prisideda sudarant gydymo ir pagalbos planą, tačiau tai 

nereiškia, kad kaskart pas vieną pacientą vyksta visa komanda. 

AGB komandą sudaro specialiai šiai paslaugai parengta profesionali 

grupė, kurios nariai turi psichikos sveikatos srities išsilavinimą. Realiausia 

43

44 


Lietuvoje, kaip ir pasaulinėje praktikoje, komandos pagrindą sudaryti iš 

psichikos sveikatos slaugytojų ir psichiatrijos socialinių darbuotojų. Paprastai 

100 aptarnaujamų klientų tenka vienas psichiatro etatas. 

Labai svarbu, kad komandos veikloje dalyvautų psichologas, priklausomybės 

ligų specialistas bei užimtumo/darbo reabilitacijos specialistas. 

Komandai reikia numatyti maždaug 12 etatų, iš kurių 0,5 būtų skirta administratoriui. 

Paslauga turi būti lengvai prieinama klientui, tačiau, kita vertus, gauti 

ją turėtų tik asmuo, atitinkantis kontingento kriterijus. Asmenis AGB paslaugai 

gali nukreipti: 

• specialistas (psichiatras); 

• šeimos gydytojas; 

• pats asmuo; 

• šeimos nariai ir artimieji. 

AGB teikiamo gydymo išskirtinumas, kad gydymas vyksta bendruomenėje 

– ne ligoninėje esančiame biure, namuose, visuomeninės paskirties 

aplinkoje. Komanda visiškai atsako už savo klientus. Ji, o ne stacionarinė 

ar ambulatorinė įstaiga yra pagrindinis paslaugų teikėjas. 

Nelengvas klausimas šiuo atveju – medikamentinio gydymo finansavimas. 

Daugelyje pasaulio šalių AGB komanda, prisiimdama visišką atsakomybę 

už paciento gydymą, pati įsigyja ir skiria vaistus pacientams. Lietuvos 

sąlygomis kol kas nėra aišku, ar medikamentų finansavimui bus pritaikytas 

stacionaro modelis (vaistus įsigyja įstaiga/komanda ir skiria pagal 

poreikį), ar ambulatorinis modelis (vaistus skiria komanda, kaip ambulatorinių 

paslaugų teikėjas, ir pacientas pagal receptą vaistus įsigyja pats). Taikant 

stacionarinį modelį gali išaugti paslaugos teikimo kaštai, ypač pasirinkus 

naujosios kartos atipinius priešpsichozinius vaistus, nors toks pasirinkimas 

ir būtų racionalesnis. Taikant ambulatorinį modelį, daliai pacientų 

vaistai gali tapti neprieinami dėl priemokų ir tokiu atveju jie negautų medikamentinio 

gydymo. 

Kitas svarbus klausimas – sveikatos priežiūra hospitalizavimo metu, 

kai komandos psichiatras ir kiti komandos specialistai dalijasi pareigomis 

ir atsakomybe su stacionarinės įstaigos personalu. Šiuo atveju vėlgi palanku, 

kai komanda veikia prie stacionarinės įstaigos, o gydytojas psichiatras 

yra įstaigos darbuojas, galintis prižiūrėti tą patį pacientą ir ambulatoriškai, 

ir stacionare.


AGB paslauga teikiama ribotam klientu kontingentui nuolat, net ir 

tada kai jie patys nesikreipia (aktyviai įvertinama jų psichikos būklė, situacija, 

gydymo poreikis). Kai pacientas kreipiasi pats, su juo susitinkama per 

keletą valandų, priklausomai nuo atstumo. 

Pagal tradicinį modelį, AGB paslaugos teikimo trukmė neribojama. 

Tačiau psichikos sveikatos priežiūros paslaugoms vystantis atsiranda nauji 

standartai ir reikalavimai: šiuolaikinės AGB paslaugos reikalauja, kad kas 

12 mėnesių būtų iš naujo įvertinama, ar pacientas ir toliau atitinka paslaugos 

teikimo kriterijus, indikacijas paslaugai ir ar neužtektų jam mažiau intensyvių 

paslaugų. 

Paslaugos taikymas Lietuvoje. AGB paslauga Lietuvoje buvo praktiškai 

išmėginta pilotinio Atviros Lietuvos fondo finansuoto projekto metu. 

Šio projekto eigoje komandos veikė prie Psichikos sveikatos centrų bei 

buvo išmėgintas neformalios mobilios specialistų komandos, organizuotos 

prie nevyriausybinės paslaugų vartotojų organizacijos “Giedra”, modelis. 

Visi paslaugas teikę specialistai buvo parengti pagal vieningą programą ir 

dirbo su 3-6 klientais, kuriems buvo iškilusi patekimo į globos įstaigas grėsmė. 

Kartu su klientais buvo sudaryti individualūs pagalbos planai. Iš 17 

klientų, su kuriais dirbo komandos, per metus tik 2 pateko į specializuotas 

globos įstaigas (N. Goštautaitė Midttun, 2000). Neformalios komandos 

modelis taip pat pasiteisino teikiant pagalbą praktiškai iš namų neišeinantiems 

pacientams. Gydymo bendruomenėje komandos sudaro sąlygas 

maksimaliai pritaikyti gydymo ir reabilitacinę pagalbą pacientų poreikiams 

tenkinti. 

Formalizuotą AGB paslaugą (atitinkančią originalios programos kriterijus) 

Lietuvoje šiuo metu būtų tinkamiausia organizuoti prie psichiatrijos 

ligoninių (kaip ligoninės padalinius bendruomenėje), ypač jeigu joms 

būtų suteikta galimybė rinktis, kurią paslaugą teikti – ilgalaikį hospitalizavimą 

ar AGB. Jeigu ligoninės, teikdamos alternatyvią AGB paslaugą, neprarastų 

lėšų už šiuos pacientus, būtų galima sumažinti ilgalaikių hospitalizavimų 

ir siuntimų į pensionatus. 

Nauja taikymo sritimi galėtų tapti priverstinis ambulatorinis gydymas, 

kuris jau yra numatytas Civiliniame kodekse, bet šiuo metu praktiškai netaikomas, 

kadangi nėra įstaigų ir paslaugų, kurios galėtų tai užtikrinti. Tuo 

tarpu AGB yra tinkama priverstinai ambulatoriškai gydomiems pacientams, 

nes užtikrina reikiamą intensyvumą ir priežiūrą.. 

45

46 


Specialistai ir jų parengimas. Komanda teikia visas gydymo ir reabilitacijos 

paslaugas sunkios lėtinės psichikos negalios pacientui. Todėl komandos 

nariams privali viena šių bazinio psichiatrinio išsilavinimo specialybių: 

gydytojas psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, psichologas, 

psichiatrijos socialinis darbuotojas. 

Daugelyje pasaulio šalių komandos pagrindą sudaro psichikos sveikatos 

slaugytojos, kurios teikia didumą paslaugų, o psichiatras supervizuoja, 

konsultuoja bei moko likusius komandos narius. Psichologas, socialinis darbuotojas, 

užimtumo ir darbo terapijos specialistai yra visaverčiai komandos 

nariai, turintys pakankamai įgūdžių paslaugai teikti. Rekomenduojama, 

kad komandoje dirbtų priklausomybės ligų specialistas (nebūtinai psichiatras), 

kuris galėtų konsultuoti ir koordinuoti šios srities intervencijas. 

Paslaugą teikianti komanda taip pat turi išmokti specifinių įgūdžių, 

įvertinimo metodų, paslaugos teikimo dokumentų tvarkymo bei procedūrų, 

reikalingų šiai paslaugai teikti. Ši mokymo programa Lietuvoje sukurta 

2003 m. ir integruota į Slaugos specialistų kvalifikacijos tobulinimo kursų 

sistemą. 

Taikomi metodai. AGB komanda taiko visus pripažintus psichiatrinio 

įvertinimo ir gydymo metodus: 

• specialisto konsultacija (psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas, 

psichiatrijos slaugytojas, užimtumo/darbo reabilitacijos specialistas); 

• psichoterapinis konsultavimas (kognityvinė elgesio psichoterapija); 

• medikamentinis gydymas psichotropiniais medikamentais; 

• paciento ir šeimos psichoedukacija; 

• psichosocialinė pagalba; 

• reabilitacija. 

Lėtinę psichikos negalią turintiems pacientams AGB yra veiksmingas 

metodas, kurį taikant sumažėja hospitalizavimo poreikis, efektyviau vartojami 

vaistai, užtikrinama geresnė klientų psichikos ir somatinė sveikata. Jie 

integruojasi į bendruomenę ir šeimą, tačiau dėl to nepadidėja našta artimiesiems. 

Visa tai gerina psichikos liga sergančių asmenų gyvenimo kokybę ir 

priartina mus prie visavertės ir humanistiškesnės visuomenės. 

Priedas: Lentelė “Aktyvaus gydymo bendruomenėje komandos”


Paslaugos pavadinimas – Aktyvaus gydymo bendruomenėje komanda 

Kontingentas – 

SDVODXJ JDYMDL 

ar klientai 

$VPHQ\V NXULHPV SVLFKLNRV LU HOJHVLR VXWULNLP VXNHOWRV VXQNLRV QHJDOLRV 

simptomai gydymo eigoje išnyksta tik iš dalies, kuriems pasireiškia 

UH]LVWHQWLãNXPR J\G\PXL UHLãNLQLDL NXULHPV WUDGLFLQV SVLFKLNRV VYHLNatos 

SDVODXJRV \UD SULHLQDPRV QHSDNDQNDPD LU NXUL NDVGLHQLQLV IXQNFLRQDYLPDV 

GO QHJDOLRV \UD VPDUNLDL VXWULNV QHVXJHED VDYLPL SDVLUSLQWL QHWXUL GDUER 

gyvenamos vietos ir pan.). 

INDIKACIJOS 

1. SDFLHQWDL NXULHPV GO ãL]RIUHQLMRV VSHNWUR ) – 29) ir suQNL 

DIHNWLQL VXWULNLP VXWHLNWD , LQYDOLGXPR JUXS 

2. SDFLHQWDL GDåQLDX QHL NDUWXV SHU PHWXV J\GRPL SVLFKLDWULMRV 

stacionare; 

3. pacientai, ilgiau nei 52 dienas gydomi psichiatrijos stacionare; 

4. SDFLHQWDL NXULHPV J\G\PDV QUD SDNDQNDPDL YHLNVPLQJDV LãOLHNa 

simptomatika, yra rezistentiškumas gydymui); 

5. SDFLHQWDL WXULQW\V NRPSOHNVLQL PHGLFLQRV LU SVLFKRVRFLDOLQL 

SUREOHP VRPDWLQV OLJRV SULNODXVRP\EV VXWULNLPDL SDMDP EVWR 

LU SDQ QHWXUMLPDV 

6. SDFLHQWDL NXULHPV VXQNLDL SULHLQDPRV WUDGLFLQV SVLFKLDtrijos 

paslaugos (benamiai, neapdrausti asmenys). 

.OLHQWDLV QHJDOL EWL DVPHQ\V NXULHPV GLDJQR]XRWD SURWR QHJDOLD 

3VLFKRDNW\YL PHGåLDJ YDUWRMLPDV DUED SULNODXVRP\E QXR M QUD 

kontraindikacija paslaugai. 

Siekiai, rezultatai • VXPDåLQWL DUED SDãDOLQWL QHJDOL VXNHOLDQþLXV SVLFKLNRV VXWULNLPR 

simptomus; 

• XåNLUVWL NHOL VXWULNLPR HSL]RG SDVLNDUWRMLPXL 

• VXWUXPSLQWL KRVSLWDOL]DYLPR WUXNP LU GDåQ 

• JHULQWL VRFLDOLQLXV JGåLXV LU VRFLDOLQ IXQNFLRQDYLP 

• VXGDU\WL JDOLP\EHV VLGDUELQWL LU VXWHLNWL SDODLN\P darbo vietoje; 

• LQVWLWXFLRQDOL]DFLMRV SDWHNLPR JORERV VWDLJDV SUHYHQFLMD 

• XåWLNULQWL LU SDJHULQWL J\YHQLPR NRN\E 

• VXPDåLQWL QDãW ãHLPDL DU JOREMDPV 

3DVODXJ *DOL EWL NHOL SDVODXJRV SULHLQDPXPR YDULDQWDL 

suteikimo laikas, A) • tradicinis modelis – SDVODXJD SULHLQDPD QXRODW YLVXV PHWXV LãWLV 

WUXNP 

SDU 

B) • SDVODXJ GHULQLPR PRGHOLV – SDVODXJD SULHLQDPD SUDVWRPLV GDUER 

valandomis, o kitu metu teikiama bendradarbiaujant su greitosios 

SDJDOERV NUL]L LQWHUYHQFLMRV WDUQ\ERPLV OLJRQLQPLV 

Paslauga teikiama ribotam klientu kontingentui nuolat, net ir tada, kai jie 

SDW\V QHVLNUHLSLD DNW\YLDL YHUWLQDPD M SVLFKLNRV ENO VLWXDFLMD 

gydymo poreikis); kai pacientas kreipiasi pats, su juo susitinkama per 

NHOHW YDODQG SULNODXVRPDL QXR DWVWXPR 6XVLWLNLP VNDLþLXV – ne 

PDåLDX NDLS NDUWDL SHU VDYDLW 

3DVODXJRV WHLNLPR WUXNP 

• A) WUDGLFLQLV PRGHOLV SDVODXJRV WHLNLPR WUXNP QHULERMDPD 

• B) UHJXOLDUDXV YHUWLQLPR PRGHOLV SDVODXJRV WHLNLPR WUXNP ULERMDPD 

SDJDO SDFLHQWR ENO LU SDVLHNWXV WLNVOXV DWOLHNDPDs 

NDVPHWLQLV SXVPHWLQLV LQGLNDFLM ãLDL SDVODXJDL YHUWLQLPDV LU 

SHUåLUMLPDV QXPDW\WD SHUNOLPR PDåLDX LQWHQV\YLDV 

SDVODXJDV SURJUDP SURFHGUD 

47

48 

3DVODXJ WXULQ\V 

ir taikomi 

metodai 


prioritetus. 

3DVODXJ WXULQ\V 

ir dirbantis 

personalas 

3DVODXJ WHLNLPR 

organizavimas 

,ãWHNOL SRUHLNLV 

.LHN NOLHQW JDOL 

aptarnauti viena 

tarnyba 

7UDGLFLQV 

SULHåLURV 

alternatyvos 

6LORPRV 

paslaugos 

ypatumai, 

privalumai 


Veikia komanda (tai reiškia, kad kiekvienas narys gali perimti pacientus, 

EHQGUDL DSWDULDPRV SDFLHQW SUREOHPRV WDþLDX QHEWLQDL SDV YLHQ SDFLHQW 

vyksta visa komanda). 

Taikomi metodai: 

1. specialisto konsultacija (psichiatras, psichologas); 

2. psichoterapinis konsultavimas; 

3. medikamentinis gydymas psichotropiniais medikamentais; 

4. psichoedukacija; 

5. SVLFKRVRFLDOLQ SDJDOED 

6. reabilitacija. 

*\G\PDV UHDELOLWDFLMD LU VRFLDOLQ SDUDPD QXR OWLQV SVLFKLNRV QHJDOLRV 

NHQþLDQWLHPV DVPHQLPV 

Komandos personalas 

Specialiai šiai paslaugai parengta profesionali komanda, kurios nariai turi 

SVLFKLNRV VYHLNDWRV VULWLHV LãVLODYLQLP 3VLFKLNRV VYHLNDWRV VODXJ\WRMRV LU 

SVLFKLDWULMRV VRFLDOLQLDL GDUEXRWRMDL Lã YLVR VXGDUR NRPDQGRV SDJULQG 

Komandos darbe dalyvauja psichiatras, psichologas ir administratorius, 

GLUEDQW\V HWDWR ,ã YLVR NRPDQGDL VNLULDPD DSLH HWDW 

3DVODXJRV WHLNLP ãLXR PHWX WLQNDPLDXVLD RUJDQL]XRWL SULH SVLFKLDWULMRV 

OLJRQLQL NDLS EHQGUXRPHQV SDGDOLQ 

PaslaugD WXUL EWL OHQJYDL SULHLQDPD NOLHQWXL WDþLDX QDXGRWLV MD JDOL WLN 

asmuo, atitinkantis kontingento kriterijus. Asmenis AGB paslaugai gali 

nukreipti: 

• specialistas (psichiatras); 

• šeimos gydytojas; 

• pats asmuo; 

• šeimos nariai ar artimieji. 

Gydymas vyksta benGUXRPHQMH – QH OLJRQLQMH HVDQþLDPH ELXUH 

QDPXRVH YLVXRPHQLQV SDVNLUWLHV DSOLQNRMH 

.RPDQGD YLVLãNDL DWVDNR Xå VDYR NOLHQWXV -L R QH VWDFLRQDULQ DU 

DPEXODWRULQ VWDLJD \UD SDJULQGLQLV SDVODXJ WHLNMDV 

Ištekliai: atlyginimas kRPDQGRV QDULDPV SDWDOS NDELQHWR QXRPD EDOGDL LU 

NRPXQDOLQV SDVODXJRV PRELOLHML VWDFLRQDUV WHOHIRQDL LU PRNHVþLDL Xå MXRV 

miestuose – visuomeninio transporto talonai, rajonuose – DXWRPRELOLV LU OãRV 

kurui bei amortizacijai; medikamentai; personalo rengimas ir mokymas; 

draudimas. 

SUDVWD NRPDQGD - HWDW HIHNW\YLDL DSWDUQDXMD NOLHQW SHU PHWXV 

PLHVWH LU DSLH NOLHQW NDLPR YLHWRYVH 3HUVRQDOR NOLHQW VNDLþLDXV 

santykis – RULHQWXRWLV GDXJLausiai 1:12. 

Alternatyvi pagalba – WDL ãLXR PHWX WDLNRPDV LOJDODLNLV QHULERWRV WUXNPV 

KRVSLWDOL]DYLPDV EHL DSJ\YHQGLQLPDV JORERV VWDLJRVH SHQVLRQDWXRVH 

1. a. +RVSLWDOL]DYLPR NDUW LU WUXNPV VXPDåMLPDV 

2. b. (IHNW\YHVQLV YDLVW YDUWRMLPDV 

3. c. 6DYLåXG\EL SUHYHQFLMD 

4. d. .OLHQWR LQWHJUDFLMD EHQGUXRPHQ LU ãHLP 

5. e. 0DåHVQ QDãWD DUWLPLHVLHPV JOREMDPV 

6. 

f. *HUHVQ NOLHQW J\YHQLPR NRN\E

PSICHOSOCIALINËS REABILITACIJOS 

TARNYBØ VEIKLA 

Eugenijus MIKALIŪNAS 

VšĮ Šiaulių psichiatrijos ligoninės direktorius 

Konsultavo prof. Graham THORNICROFT 

Londono Maudsley ligoninės bendruomeninės psichiatrijos 

psichiatras konsultantas (Jungtinė Karalystė) 

PSICHOSOCIALINËS REABILITACIJOS APIBRËÞIMAS 

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) 1995 m. pateikė tokį psichosocialinės 

reabilitacijos apibrėžimą: “Psichosocialinė reabilitacija – tai procesas, 

kuris suteikia individams, kenčiantiems nuo psichikos ir elgesio sutrikimų 

negalios, galimybę pasiekti optimalų savarankiško funkcionavimo bendruomenėje 

lygį”. Kad šis procesas vyktų sėkmingai, reikia pagerinti individo 

gebėjimus ir pritaikyti aplinką jo poreikiams. 

Psichosocialinė reabilitacija – visapusis procesas. Bendrasis jos tikslas 

– padėti žmonėms, kenčiantiems nuo ilgalaikės psichikos negalios, gerinti 

jų funkcines galimybes, kad jie galėtų sėkmingai prisitaikyti prie pasirinktos 

aplinkos, pajusti pasitenkinimą gyvenimu ir kad jiems užtektų minimalios 

specialistų priežiūros (Anthony, Cohen & Colen, 1983). 

Šio tikslo siekiama taikant keletą svarbių metodų: mokant konkrečių 

įgūdžių, kad klientas galėtų adekvačiai jaustis bei veikti, ir/arba sukuriant 

reikiamas prielaidas, kurios paremtų ir sustiprintų kliento pasiektą funkcionavimo 

lygį (Anthony, 1979; Anthony, Cohen & Colen, 1983; Liberman & 

Fox, 1983). 

Pastaruoju metu atsirado pakankamai įrodymų, kad biologiniais gydymo 

metodais ligos simptomai tik slopinami, tuo tarpu reabilitacija padeda 

sumažinti negalią ir pagerinti kasdieninio gyvenimo kokybę. Jos dėka 

49

50 


klientai atgauna pasitenkinimą gyvenimu, sėkmingai gyvena savo pasirinktoje 

aplinkoje ir ugdo individualius sugebėjimus. 

Šiandien niekas neabejoja, kad reabilitacija papildo psichiatrinį gydymą. 

Asmenys, kuriems reikalinga psichosocialinë reabilitacija 

Psichosocialinė reabilitacija reikalinga tiems asmenims, kuriems psichikos 

ir elgesio sutrikimai sukelia sunkią negalią, t.y. kai dėl šių sutrikimų prarandami 

savarankiško funkcionavimo bendruomenėje įgūdžiai, kai klientų 

sugebėjimai atlikti tam tikras funkcijas (pvz., bendrauti su šeimos nariais, 

kreiptis dėl įsidarbinimo) yra riboti, lygiai kaip sugebėjimai atlikti tam tikrą 

vaidmenį (pvz., darbininko, studento). Paprastai tokie klientai yra visiškai 

nedarbingi. Juos dažnai ištinka ligos atkryčiai. 

1997 m. PSO parengė „Tarptautinę ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikaciją“ 

– (ICIDH – 2), kuri suteikė reabilitacijai svarų teorinį pamatą. Ši klasifikacija 

įtvirtina biopsichosocialinę neįgalumo sampratą. Kaip klinikinė 

priemonė, minėta klasifikacija yra naudojama pasirinktiems gydymo būdams 

ir reabilitacijai bei jos padariniams įvertinti. 

PSICHIATRINËS REABILITACIJOS ESMË 

Literatūroje nepavyko rasti pakankamai aiškaus psichiatrinės reabilitacijos 

apibrėžimo. 2001 m. PSO Pasaulio sveikatos pranešime “Psichikos sveikata: 

naujas supratimas, nauja viltis” psichikos ir elgesio sutrikimų valdymo 

priemonės buvo suskirstytos į 3 dideles grupes: prevenciją, gydymą ir reabilitaciją, 

kurios maždaug atitinka pirminės, antrinės ir tretinės prevencijos 

koncepcijas (Leavell ir Clark, 1965). 

Reabilitacija (tretinė prevencija) apima priemones, taikomas neįgaliesiems, 

siekiant atkurti ankstesnę jų padėtį arba maksimaliai padidinti galimybę 

naudotis išlikusiais gebėjimais. Tai priemonės, atitinkančios individo 

lygį, bei aplinkos pritaikymas jo reikmėms.

PSICHOSOCIALINËS REABILITACIJOS TARNYBØ VEIKLA 

Efektyvumo pavyzdys 

Ðizofrenija 

Šizofrenijos gydymą sudaro 3 pagrindiniai komponentai: 

• vaistai, lengvinantys simptomus ir padedantys išvengti atkryčių; 

• švietimas ir psichosocialinės priemonės, padedantys pacientams ir 

jų šeimoms kovoti su liga bei jos pasekmėmis ir išvengti atkryčių; 

• reabilitacija, padedanti pacientams reintegruotis į bendruomenę, tęsti 

mokymąsi ar darbinę veiklą. 

Stengiantis pasiekti maksimalių rezultatų, būtina paslaugas organizuoti 

taip, kad būtų užtikrintas klientų tęstinis reguliarus gydymas ir reabilitacija. 

Išskirtume šiuos priežiūros tikslus: 

• kuo anksčiau nustatyti ligą; 

• gydyti simptomus; 

• formuoti pacientų ir jų šeimų įgūdžius; 

• siekti, kad pagerėjimas tęstųsi kuo ilgiau; 

• išvengti atkryčių ir reintegruoti ligonius į bendruomenę, kad jie galėtų 

normaliai gyventi. 

Kai kurie tyrimai rodo, kad reguliarus vaistų vartojimo, šeimos švietimo 

ir paramos derinys gali sumažinti atkryčių dažnį nuo 50 proc. iki mažiau 

negu 10 proc. (Leff ir Gamble, 1995; Dixon ir kiti, 2000; Pharaoh ir 

kiti, 2000) (1 lentelė). 

1 lentelė. Šizofrenijos gydymo priemonių veiksmingumas 

Intervencija 5HFLG\Y %) po 1 met 

Placebas 55 

Chlorpromazinas 20-25 

Chlorpromazinas + parama šeimai 2-23 

Šiuo metu tik nedaugeliui šizofrenija sergančių pacientų prireikia ilgalaikio 

hospitalizavimo. Vidutinė hospitalizavimo trukmė paprastai tėra 

2-4 savaitės, nors seniau ji trukdavo net kelerius metus. Reabilitacija dienos 

ir darbo centruose bei laikinose prieglaudose padeda ilgai sirgusiems 

pacientams pasveikti ir įveikti liekamąsias negalias: vangumą, motyvacijos 

stoką ir socialinę atsikirtį. 

51

52 


PSICHOSOCIALINËS REABILITACIJOS MODELIAI 

Literatūroje ir egzistuojančioje klinikinėje praktikoje galima išskirti 3 bendruosius 

modelius: 

a) konservatyvusis modelis; 

Reabilitacija – tai gydymo priedėlis, siekiant konservatyvaus tikslo: 

išvengti antrinio invalidumo. Kad būtų atkurtos prarastos funkcijos, pacientams 

taikomos specialiosios intervencijos. Užimtumo ir laisvalaikio terapija 

yra šio modelio sudėtinės dalys. 

b) kliento pasirinkto tikslo modelis; 

Reabilitacija – tai labai specializuotas gydymas su reliatyviai ambicingais 

tikslais. Šis modelis grindžiamas kliento poreikiu vystyti specifinius 

įgūdžius, o tikslui pasiekti užduotys ir intervencijos yra nuosekliai planuojamos. 

Šio modelio pavyzdys – socialinių įgūdžių mokymas ir reabilitacijos 

technikų taikymas. 

c) tarnybų ir intervencijų integracijos modelis. 

Reabilitacija – tai ilgalaikė priežiūra po gydymo. Šiuo atveju akcentuojama 

tarnybų ir intervencijų integracija. Įvertinami kliento poreikiai ir 

padedama tiek, kiek reikia. Kitaip tariant, reabilitacijos esmė – ilgalaikė ir 

visapusiška bendruomeninė priežiūra. 

Du paskutinieji modeliai dažnai derinami, t.y. reabilitacijos procese 

dirbama su kliento pasirinktais tikslais, padedant juos įgyvendinti bei atsižvelgiant 

į poreikių tenkinimo galimybes pasirinktoje aplinkoje. 

Modelio taikymo pavyzdys 

Kliento pasirinkto tikslo modelis 

Šiuo atveju psichiatrinės reabilitacijos specialistai arba specialistų komandos 

taiko reabilitacijos modelį, siekdami vystyti kliento pasirinktus tikslus 

specialiomis reabilitacijos technikomis (pvz., Bostono psichiatrinės reabilitacijos 

centro modelį (JAV, W.A.Anthony); Storm Rehabilitate International 

(Nyderlandai) tarptautinės psichosocialinės reabilitacijos programą; 

psichiatrinės reabilitacijos konsultantų modelius (JAV, prof. R.P.Liberman)).


Reabilitacija pagal Bostono psichiatrinės reabilitacijos centro modelį 

paprastai skirstoma į šiuos etapus: 

• pasirengimo reabilitacijai įvertinimas; 

• pasirengimo reabilitacijai išugdymas; 

• bendrojo reabilitacijos tikslo nustatymas; 

• funkcinis įgūdžių įvertinimas; 

• priemonių įvertinimas; 

• reabilitacijos planavimas; 

• įgūdžių vystymas; 

• išteklių koordinavimas ir priemonių vystymas; 

• kliento instruktavimas; 

• psichosocialinės reabilitacijos programos taikymas; 

• programos apibrėžimas. 

Reabilitacijos specialistas dirba individualiai su klientu 6–24 mėnesius, 

vykdo sutrikimų diagnostiką, kurios metu nustato bendrąjį reabilitacijos tikslą, 

atlieka funkcinį įgūdžių bei priemonių įvertinimą, vėliau suplanuoja įgūdžių 

mokymą bei priemonių kūrimą ir vykdo intervencijas paciento pasirinktam 

tikslui pasiekti. Pasiekus užsibrėžtą tikslą, reabilitacija yra užbaigiama. 

PSICHOSOCIALINËS REABILITACIJOS METODAI 

Psichosocialinės reabilitacijos metodai yra taikomi priklausomai nuo pasirinkto 

modelio ir teikimo sąlygų. Literatūroje aprašomi šie psichosocialinės 

reabilitacijos metodai: 

• reabilitacijos metodai, skirti gyvenimo tikslams pasiekti; 

• bendruomeninė reabilitacija; 

• reabilitacijos metodai, skirti profesiniams (darbo) tikslams pasiekti. 

Minėti metodai sąlyginai gali būti priskiriami visiems aukščiau aprašytiems 

reabilitacijos modeliams. 

Reabilitacijos metodai, skirti pasiekti gyvenimo tikslams stacionare 

Psichiatrinėse ligoninėse gali būti taikomi šie metodai: 

• Mileu terapija – tai terapinės bendruomenės sukūrimas, kai skyriuje 

nedidelėms pacientų grupėms vedama grupinė terapija; 

53

54 


• ekonominis dovanų – paskatinimo modelis, kai pacientų pastangos 

yra įvertinamos dovanomis ir paskatinimais; 

• efektyvus išlyginamasis modelis, kai Mileu terapija derinama su 

socialinio mokymo programa ir vykdoma visavertė slaugos programa 

stacionare; 

• institucinis psichoterapijos taikymo modelis, kai stacionare taikoma 

psichodinaminė psichoterapija bei vystomos bendruomeninės 

tarnybos, taikomas komandinio darbo metodas bei vystomas priežiūros 

tęstinumas, pasitelkus įvairias paramos rūšis. 

Bendruomeninë reabilitacija 

Bendruomenėje gali būti taikomi įvairūs reabilitacijos metodai, skirti gyvenimo 

tikslams pasiekti. 

Išskirtume šias bendruomeninės pagalbos programas: 

• krizių arba paūmėjimų įveikimo mobilios tarnybos; 

• būsto programa; 

• pašalpų sistema; 

• teisių apsaugos tarnyba; 

• atvejų vadyba; 

• multidisciplininės komandos programa. 

Taip pat bendruomenėje gali būti taikomos: 

• ilgalaikio medikamentų vartojimo programa; 

• psichoterapijos programa; 

• socialinių įgūdžių mokymo programa; 

• intervencijos į šeimą programa; 

• dienos programos (dienos stacionarai, psichosocialinės reabilitacijos 

centrai). 

Savipagalbos grupës 

Savipagalbos grupių, šeimų organizacijų ir klientų ar buvusių klientų organizacijų 

palaikymas ir skatinimas.


Reabilitacijos metodai, skirti profesiniams (darbo) 

tikslams pasiekti 

Mes gyvename į darbą orientuotoje visuomenėje, todėl darbas yra svarbus 

veiksnys mūsų gyvenime. Literatūroje aprašomas klientų užimtumo tarnybos 

derina: 

• laisvalaikio organizavimą; 

• parengimą darbui; 

• darbinio mokymo programas. 

Literatūroje aprašomos bei praktikoje taikomos šios užimtumo įstaigų 

formos: 

• dienos užimtumo centrai; 

• apsaugotos dirbtuvės; 

• socialinės firmos; 

• socialinės darbo vietos. 

REZULTATØ SANTRAUKA 

Psichosocialinės reabilitacijos strategijos derinamos su vartotojų poreikiais; 

vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės arba bendruomenės), ir šalies, 

kurioje ji vyksta, kultūrinėmis ir socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. 

Būstas, profesinė reabilitacija, darbas ir socialinė parama – tai vis psichosocialinės 

reabilitacijos aspektai. 

Pagrindiniai psichosocialinės reabilitacijos tikslai – suteikti vartotojams 

daugiau teisių, sumažinti diskriminaciją ir stigmą, gerinti individo 

socialinius gebėjimus ir kurti ilgalaikę socialinės paramos sistemą. Psichosocialinė 

reabilitacija – vienas visapusiškos bendruomeninės psichikos sveikatos 

priežiūros komponentų. 

Psichosocialinė reabilitacija suteikia daugeliui individų galimybę įgyti 

arba atkurti praktinius įgūdžius, kurių reikia gyvenant ir bendraujant bendruomenėje, 

bei išmoko juos gyventi susitaikius su savo negalia. Ji apima 

pagalbą ugdant socialinius įgūdžius, interesus, planuojant laisvalaikio veiklą, 

ir tai formuoja įsitraukimo bei asmeninės vertės pojūtį. Taip pat pacientai 

mokomi gyvenimo įgūdžių, mitybos, asmeninės higienos, ruošti valgį, pirkti 

55

56 


produktų, tvarkyti biudžetą, atlikti namų priežiūros darbus ir naudotis įvairiomis 

transporto rūšimis. 

PSICHOSOCIALINËS REABILITACIJOS 

TARNYBØ VEIKLOS APRAÐYMAS 

PsichosocialiQV UHDELOLWDFLMRV WDUQ\E YHLNORV 

aprašymas 

Kontingentas – $VPHQ\V NXUL QHJDOLD VXNHOWD SVLFKLNRV LU HOJHVLR 

SDVODXJ JDYMDL DUED VXWULNLP EHL NXULHPV VXWHLNWD QH PDåHVQ QHL ,, 

klientai 

SDVODXJ JDYMDL DUED LQYDOLGXPR JUXS 3DVODXJ JDYMDLV QHWXUW EWL SURWR 

negalios asmenys (F70), nes šiems asmenims reikalinga 

klientai 

QXRODWLQ SULHåLUD LU JORED EHL VSHFLDOLRVLRV PRN\PR LU 

lavinimo programos. Tuo tarpu psichikos negalios 

DVPHQLPV WDL YLVLãNDL QHEWLQD 

Siekis, rezultatai *DXGDPDV SVLFKRVRFLDOLQ UHDELOLWDFLM NOLHQWDV Jyvena 

EHQGUXRPHQMH QDXGRGDPDVLV VXNXUWD SDVODXJ LU SDUDPRV 

VLVWHPD -HLJX NOLHQWXL QHWDLN\WDV SVLFKRVRFLDOLQV 

UHDELOLWDFLMRV SDVODXJ NRPSOHNVDV MLV QHJDOL EWL 

QXNUHLSWDV J\YHQWL SHQVLRQDW 

Siekis – SDJHULQWL J\YHQLPR NRN\E VXWHLNWL GDXJLDX WHLVL 

VXPDåLQWL GLVNULPLQDFLM LU VWLJP JHULQWL VRFLDOLQLXV 

JHEMLPXV 

3DVODXJ WHLNLPR 3DVODXJ WHLNLPR ODLNDV – dienos metas darbo dienomis. 

ODLNDV WUXNP 

3DVODXJ WXULQ\V LU 

taikomi metodai 


prioritetus 

3DVODXJ WHLNLPR WUXNP – neribojama. 

Su klientais dirbantis personalas dirba komandos principu 

VWDFLRQDUH SVLFKLNRV VYHLNDWRV FHQWUH DUED VDYDUDQNLãNDL 

GDUE WDLS SDW WUDXNLDPL VDYDQRULDL VDYLSDJDOERV JUXSV 

QHY\ULDXV\ELQV RUJDQL]DFLMRV 

3DVODXJ WXULQ\V XåLPWXPDV – bendravimas, laisvalaikio 

praleidimas, pasirengimas darbinei veiklai, profesijos 

VLJLMLPDV DSVDXJRWR GDUER SURJUDPD UHDELOLWDFLMRV 

WHFKQLN WDLN\PDV LU NW 

3DUDPRV WXULQ\V DSVDXJRWR EVWR SURJUDPD QDXGRMLPDVLV 

VRFLDOLQV SDUDPRV WLQNOX GDUEDV ODLVYRMH GDUER ULQNRMH 

NYDOLILNDFLMRV NOLPDV ir kt. 

3VLFKRVRFLDOLQV UHDELOLWDFLMRV WDUQ\E YHLNORV 

aprašymas 

3VLFKRVRFLDOLQ UHDELOLWDFLMD GHULQDPD VX YDUWRWRM 

SRUHLNLDLV WRMH YLHWRMH NXU ML WDLNRPD OLJRQLQMH DU 

EHQGUXRPHQMH PLHVWH PLHVWHO\MH DU NDLPR J\YHQYLHWMH


3DVODXJ WXULQ\V LU 

personalas 

3DVODXJ WHLNLPR 

organizavimas 

3VLFKRVRFLDOLQV UHDELOLWDFLMRV NRPDQG VXGDUR ED]LQ 

LãVLODYLQLP WXULQW\V VSHFLDOLVWDL SVLFKLDWUDV, psichologas, 

psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos 

sveikatos slaugytojas. 

3VLFKRVRFLDOLQ UHDELOLWDFLM JDOL Y\NG\WL LU NLWL VSHFLDOLVWDL 

GDUER WHUDSLMRV XåLPWXPR VSHFLDOLVWDL DU NRQVXOWDQWDL 

šeimos (poros) terapijos specialistai ar konsultantai, meno 

terapijos specialistai, psichikos sveikatos edukologai ir kt. 

3DVODXJ WHLNLP RUJDQL]XRMD VWDFLRQDULQV J\G\PR 

VWDLJRV SVLFKLNRV VYHLNDWRV FHQWUDL DU VDYDUDQNLãNL 

SVLFKRVRFLDOLQV UHDELOLWDFLMRV FHQWUDL 3Dslaugas 

RUJDQL]XRMDQWL LQVWLWXFLMD WXUL SDUHQJWL SVLFKRVRFLDOLQV 

UHDELOLWDFLMRV SURJUDP NXULRMH EW YDUG\WL MRV VLHNLDL 

tikslai, terminai jiems pasiekti bei nurodyti taikomi 

PRGHOLDL LU PHWRGDL .OLHQWDL WDUQ\E JDOL NUHLSWLV SDW\V 

juos gali nukreipti psichikos sveikatos centrai, stacionarai, 

GLHQRV FHQWUDL EHL NLWRV WDUQ\ERV GLUEDQþLRV SVLFKLNRV 

VYHLNDWRV SDVODXJ WHLNLPR VULW\MH 

,ãWHNOL SRUHLNLV 'DUER XåPRNHVWLV NRPDQGRV QDULDPV 

Darbo kabinetas. 

'DUER SULHPRQV 

.OLHQW VXVLULQNLPR NDPEDU\s. 

-HLJX Y\VWRPRV VSHFLDOLRVLRV SURJUDPRV SY] GDUELQV 

SURIHVLMRV PRN\PDV GDUER WHUDSLMRV GLUEWXYV VSHF 

personalas ir kt. 

Inventorius. 

NLQV SULHPRQV 

3VLFKRVRFLDOLQV 3VLFKRVRFLDOLQV UHDELOLWDFLMRV UHDELOLWDFLMRVWDUQ\E WDUQ\E YHLNORV DSUDã\PDV 

7UDGLFLQV SULHåLURV 

alternatyvos (jei yra) 

6LORP SDVODXJ 

WDUQ\E \SDWXPDL LU 

privalumai 

Funkcijos – SDVLHNWL RSWLPDO VDYDUDQNLãNR IXQNFLRQDYLPR 

EHQGUXRPHQMH O\J SDJHULQWL LQGLYLGR JHEMLPXV LU 

SDNHLVWL DSOLQN 9\VWDQW SVLFKRVRFLDOLQ UHDELOLWDFLM SDJDO 

poreikius bendradarbiaujama su stacionarais, psichikos 

sveikatos centrais, dienos stacionarais ir kitomis 

WDUQ\ERPLV NXULRVH GLUEDPD VX NOLHQWDLV WXULQþLais 

DXNãþLDX PLQW VXWULNLP 

3VLFKLDWULMRV OLJRQLQV SVLFKRQHXURORJLQLDL SHQVLRQDWDL 

0DåMD KRVSLWDOL]DYLP LU SDNDUWRWLQ KRVSLWDOL]DYLP 

0DåMD QXNUHLSLP SHQVLRQDW 

*HUMD LQWHJUDFLMD EHQGUXRPHQ 

%HQGUXRPHQ LU YLVXRPHQ WDPSD SDODQNHVQ NOLHQWDPV 

0DåMD GLVNULPLQDFLMD LU VWLJPD 

.OLHQWDPV VXWHLNLDPD GDXJLDX WHLVL 

*HUMD VRFLDOLQLDL JHEMLPDL 

*HUMD NOLHQW J\YHQLPR NRN\E 

57

DIENOS CENTRØ VEIKLA 

58 


Jūratė TAMAŠAUSKIENĖ 

Vedančioji socialinė darbuotoja 

Dienos centro “Šviesa” direktoriaus pavaduotoja 

Konsultavo prof. Peter TYRER 

Londono Maudsley ligoninės psichiatras konsultantas (Jungtinė Karalystė) 

Konsultavo Danutė KAŠUBIENĖ 

Socialinio darbo magistrė 

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos pirmininkė 

Demokratiniai procesai, prasidėję mūsų visuomenėje po nepriklausomybės 

atkūrimo, neaplenkė ir sutrikusios psichikos žmonių. O dabar, Lietuvai įsiliejant 

į demokratinių valstybių sandraugą, svarbu įrodyti, kad mūsų šalyje 

siekiama pagerinti labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių gyvenimo kokybę 

ir suteikti jiems lygias galimybes. 

Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvos Respublikoje buvo 

priimta nemažai pozityvių negalios sritį reglamentuojančių įstatymų bei 

kitų teisės aktų, ratifikuota tarptautinių dokumentų. Visa tai sąlygojo esminius 

pokyčius neįgalių žmonių gyvenime. Visuomenėje pamažu įsitvirtina 

nuostata, kad specialiųjų poreikių žmonėms reikia visokeriopos paramos, 

jog jie galėtų dalyvauti visuomenės gyvenime ir tapti pilnateisiais jos nariais. 

Teikiant pagalbą sutrikusios psichikos asmenims buvo ypač išplėtota 

socialinės paramos infrastruktūra sutrikusio intelekto žmonėms. Lietuvos 

sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” iniciatyva daugumoje 

Lietuvos miestų ir rajonų buvo įkurti dienos užimtumo centrai, pagalbos 

šeimai bei kitos tarnybos, teikiančios įvairaus pobūdžio socialines paslaugas 

sutrikusios raidos žmonėms bei jų šeimoms. Tačiau sutrikusio intelekto


asmenys tesudaro 30 proc. visų invalidumo grupę dėl psichikos sutrikimų 

turinčių žmonių. Visi likusieji kenčia nuo psichikos ligų. 

Iki šiol Lietuvoje vyravo nuostata, kad jais turi rūpintis sveikatos apsaugos 

įstaigos. Iki 1999 m. Lietuvos miestų ir rajonų socialinės paramos 

skyriai asmenims, sergantiems psichikos ligomis, socialinių paslaugų neteikė. 

Todėl susiformavo visuomenės grupė, nesugebanti spręsti savo socialinių 

problemų, ginti savo pilietinių teisių ir orumo, realizuoti savo galimybių, 

dirbti, o atskirais atvejais net apsitarnauti. Tik 1999 m. kovo 30 d. 

Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 

31 “Dėl metodinės medžiagos socialinių paslaugų organizavimo namuose 

patvirtinimo“ pirmą kartą žmonės, sergantys psichikos ligomis, buvo įvardyti 

kaip paslaugų gavėjai, kuriems priklauso specialiųjų socialinių paslaugų 

įstaigų ir tarnybų pagalba. 

Jei į neįgalų žmogų žvelgsime ne tik kaip į psichikos ligonį, bet ir 

šeimos, bendruomenės, pagaliau visuomenės narį, tuo pačiu pripažinsime 

socialinės negalios modelį, kuriuo remiantis individo reikmės negali būti 

svarstomos atskirai nuo socialinio, šeimos ir politinio konteksto. Minėto 

modelio esmė – visiškas nutolimas nuo medicininio asmens įvertinimo, sutelkiant 

pagrindinį dėmesį į neįgalaus žmogaus šeimą, socialinę situaciją, 

santykį su visuomene. 

Socialinės negalios modelio kūrimas yra neatsiejamas nuo neįgaliųjų 

socialinės integracijos proceso. Vienas svarbiausių neįgalių asmenų poreikių 

yra užimtumas, kuris suteikia žmogui galimybę dalyvauti visuomenės 

gyvenime bei turi didelės reikšmės socialinės integracijos procesui. Viena 

pažangiausių užimtumo bei socialinės integracijos formų – dienos centras, 

kaip palaikomasis užimtumo modelis. Tai palyginti nauja bendruomeninė 

socialinių paslaugų teikimo forma. 

Kiekvienam suaugusiam žmogui nuolatinė ir reguliari veikla yra vienas 

svarbiausių dalykų, nes suteikia jo gyvenimui ir turinį, ir prasmę. Dienos 

centras – tai ugdymas, aktyvi veikla ir tęstinis bendravimas su kitais 

žmonėmis. Minėta veikla skatina žmogaus savarankiškumą, leidžia jam mažiau 

priklausyti nuo aplinkinių. Svarbu pažymėti, kad dienos centro paslaugos 

yra ilgalaikės. Tad psichikos negalios žmogui jos teikiamos, kol yra 

užimtumo poreikis. 

Pirmosios bendruomeninės dienos užimtumo įstaigos Lietuvoje buvo 

įkurtos 1991–1992 m. Šiuo metu veikia apie 30 dienos centrų, skirtų sutri- 

59

60 


kusio intelekto žmonėms. Tuo tarpu psichikos negalios žmonėms iki šiol 

neįkurta nė vieno dienos centro, išskyrus pavienes iniciatyvas Vilniaus mieste 

bei nevyriausybinių organizacijų veiklą. 

ATVEJO PAVYZDYS 

1999 m. Vilniaus miesto savivaldybės Socialinės paramos centro administracija 

nusprendė, kad Vilniaus miesto dienos centras “Šviesa”, turintis septynerių 

metų darbo su sutrikusio intelekto žmonėmis patirtį, galėtų išsiaiškinti 

sutrikusios psichikos žmonių poreikius ir organizuoti reikiamą pagalbą. 

Pakeitus minėto dienos centro veiklos organizavimą pagal patvirtintą 

metų biudžetą, jame buvo įkurta Socialinės paramos tarnyba, teikianti socialinę 

pagalbą asmenims, sergantiems psichikos ligomis. 

Įvertinus psichikos negalios žmonių poreikius paaiškėjo, kad didžiausia 

jų problema – užimtumo stygius. Socialinės paramos tarnybai bendradarbiaujant 

su Vilniaus miesto savivaldybės Socialinio paramos centro seniūnijų 

socialiniais darbuotojais, 2000 m. buvo įkurti dienos centrai Naujininkuose, 

Žirmūnuose ir Justiniškėse. O iki 2002 m. pabaigos duris atvėrė 

dar 5 dienos centrai: Šeškinėje, Pašilaičiuose, Pilaitėje, Lazdynuose ir Senamiestyje. 

Per devynis 2003 m. mėnesius dienos centrus nuolat lankė 111 psichikos 

negalios asmenų. Siekiant išplėsti socialinių paslaugų teikimą Vilniaus 

mieste, Socialinės paramos centras perėmė šių paslaugų teikimą iš Dienos 

centro “Šviesa”. Tai puikus socialinės pagalbos efektyvumo pavyzdys, kaip 

be didelių investicijų pavyko ženkliai pagerinti psichikos neįgaliųjų gyvenimo 

kokybę bei sumažinti socialinę atskirtį. 

Naujai standartizuojant psichikos sveikatos paslaugas, nereikėtų pamiršti, 

kad įstatyminė bei praktinė bazė jau yra sukurta, o tuo pačiu sudarytos 

socialinių paslaugų teikimo galimybės psichikos negalios asmenims. 

Tad steigiantys užimtumo įstaigas ir organizuojantys socialinę pagalbą socialiniai 

darbuotojai privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Socialinių 

paslaugų įstatymu 1996 m.; Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir 

darbo ministro 2003 balandžio 28 d. įsakymu Nr. A1-71 “ Dėl socialinės 

apsaugos ir darbo ministro 2000 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 70 “Dėl socia-


linių paslaugų katalogo 2000 m. patvirtinimo pakeitimo”; Lietuvos Respublikos 

Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 balandžio 28 d. įsakymu 

Nr. A1-72 “Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms 

patvirtinimo” ir kitais teisės aktai. 

DIENOS CENTRAS PSICHIKOS NEGALIOS ASMENIMS 

Remiantis socialinių paslaugų katalogu, dienos centrą psichikos negalios 

asmenims galima apibūdinti, kaip dienos socialinės globos įstaigą, skirtą 

darbo terapijai, socialinei reabilitacijai bei integravimuisi į visuomenės gyvenimą, 

kad būtų gerinama paslaugų gavėjų gyvenimo kokybė bei ugdomi 

jų fiziniai ir protiniai sugebėjimai. 

Remiantis Vilniaus universiteto socialinio darbo katedros dėstytojos 

L. Žalimienės mokomąja knyga ”Socialinės paslaugos”, socialinių paslaugų 

įstaigos veiklos organizavimo specifika pirmiausiai susijusi su šių įstaigų 

teikiamų paslaugų paskirtimi ir tikslais bei klientų poreikių specifika. 

Dienos globos socialinių paslaugų įstaiga gali teikti ir itin specializuotas 

paslaugas, kurių tikslas – atkurti, sustiprinti ar ugdyti klientų kasdieninio 

gyvenimo ar darbo įgūdžius, padėti nugalėti ligos ar invalidumo sukeltus 

padarinius. 

DIENOS CENTRO PASKIRTIS – teikiant socialines paslaugas sustiprinti 

psichikos negalios žmonių gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos, atkurti 

bendruomeninius ryšius, padėti jiems integruotis į visuomenę, skatinti 

socializaciją ir sudaryti sąlygas realizuoti savo galias ir gebėjimus. 

TIKSLAI IR UŽDAVINIAI 

• organizuoti socialinę paramą psichikos negalios asmenims; 

• organizuoti centro lankytojų dienos veiklą; 

• gerinti paslaugų gavėjų gyvenimo kokybę, sprendžiant jų užimtumo 

ir saviraiškos problemas; 

• ugdyti centro lankytojų savarankiškumą, mokyti ir atkurti jų gyvenimo 

įgūdžius; 

• vykdyti profesinės reabilitacijos programas; 

• vykdyti integracinius projektus, formuojant demokratinės visuomenės 

humanišką požiūrį į psichikos negalios žmones. 

61

62 


TEIKIAMOS PASLAUGOS 

Teikiamų paslaugų apimtį lemia įstaigos keliami tikslai bei klientų 

poreikiai. Klientams turi būti garantuojamos pagrindinės paslaugos: socialinio 

darbo, laisvalaikio organizavimo, darbo terapijos, užimtumo, kultūros, 

sporto, buitinės ir kt. Jeigu yra poreikis ir galimybės, galima teikti ir 

kitas paslaugas. 

Skiriamos dvi teikiamų paslaugų grupės: 

• pagrindinės (bazinės) paslaugos, kurios yra būtinos pagal atliktą 

asmens poreikių įvertinimą; 

• papildomos paslaugos, kurios pagerina gyvenimo kokybę arba sudaro 

visapusiškos socialinės integracijos prielaidas. 

Dienos centre psichikos negalios asmenims teikiamos paslaugos: 

Socialinio darbo paslaugos. Profesionalaus socialinio darbuotojo, savanorio 

arba savipagalbos grupės teikiamos paslaugos: klientų poreikių įvertinimas; 

klientų veiklos organizavimas; socialinių įgūdžių mokymo programų 

vykdymas; integracinių projektų rengimas ir įgyvendinimas už įstaigos 

ribų; išvykų, pažintinių ekskursijų, renginių, švenčių organizavimas; informacijos 

teikimas ir konsultavimas; tarpininkavimas ir atstovavimas klientų 

interesams įvairiose institucijose; bendravimas ir bendradarbiavimas su 

klientų šeimomis; klientų darbų parodų ir mugių organizavimas centre ir už 

jo ribų. 

Informavimo ir konsultavimo paslaugos. Bendruomenės informavimas 

apie centro teikiamas socialines paslaugas, klientų priėmimo į centrą 

tvarką, paslaugų kainą, kitas organizacijas, kurios galėtų klientui padėti; 

kliento ir jo šeimos narių informavimas ir konsultavimas apie galimybes 

gauti visapusišką pagalbą sprendžiant iškilusias problemas, apie kliento teises 

ir pareigas; bendruomenės informavimas apie dienos centro veiklą, siekiant 

formuoti visuomenės humanišką požiūrį į psichikos negalios asmenis, 

pabrėžiant ne jų negalią, bet galias ir gebėjimus. 

Darbo terapijos ir užimtumo paslaugos, skirtos pagerinti kliento 

gyvenimo kokybę. Vykdant profesinės reabilitacijos programos, siekiama 

ugdyti kliento apsitarnavimo įgūdžius, darbinius kasdieninės veiklos įgūdžius, 

konkrečiai darbo veiklai reikalingus gebėjimus. 

Asmens sveikatos priežiūros, psichologinės pagalbos ir reabilitacijos 

paslaugos. Šios paslaugos nebūtinai turi būti teikiamos pačioje įstai-


goje. Gali būti vykdomas ilgalaikio gydymo tęstinumo ir tikslingumo stebėjimas, 

bendradarbiaujant su psichikos sveikatos centrų gydytojais bei socialiniais 

darbuotojais. Esant galimybei gali būti teikiama individuali ir grupinė 

psichoterapinė pagalba bei parama, propaguojama sveika gyvensena, 

skleidžiamos sveikatos ugdymo ir ligų profilaktikos idėjos, organizuojami 

sporto ir sveikatingumo užsiėmimai bei renginiai. 

Maitinimo paslaugos. Pagal reikalavimų nestacionarioms socialinių 

paslaugų įstaigoms 29 punktą, klientai, kurie dienos centre praleidžia 

ne daugiau kaip 5 valandas per dieną, buvimo centre metu maitinami vieną 

kartą. 

Kultūros ir laisvalaikio organizavimo paslaugos. Šios veiklos pobūdis: 

saviraiškos, išvykų į kultūrinius renginius bei gamtą organizavimas; 

parodų rengimas; valstybinių, religinių ir asmeninių švenčių šventimas; galimybės 

skaityti laikraščius ir žurnalus, žiūrėti televizorių bei klausytis radijo; 

arbatos bei kavos gėrimo ir bendravimo pertraukėlės. 

Buitinės paslaugos. Psichikos negalios asmenys paprastai praranda 

kasdieninius apsitarnavimo įgūdžius. Jiems sunku tvarkytis bei atlikti panašaus 

pobūdžio darbus. Todėl centre turi būti užtikrintos klientų poreikius 

atitinkančios buitinės paslaugos (asmens higienos, skalbimo, patalpų tvarkymo). 

Klientams turi būti sudaroma galimybė patiems rūpintis savo higiena, 

tvarkyti aplinką, atlikti smulkius buities darbus, dalyvauti ruošiant maistą. 

DIENOS CENTRO PASLAUGŲ GAVĖJAI – asmenys, turintys negalią 

(I – II invalidumo grupes) dėl psichikos ir elgesio sutrikimų. Centro 

klientais jie tampa tik atlikus jų paslaugų poreikio vertinimą. 

PERSONALAS 

Kaip nurodo reikalavimų nestacionarioms socialinių paslaugų įstaigoms 

15 punktas, įstaigos personalo struktūra ir darbuotojų skaičius priklauso 

nuo įstaigos tipo, klientų socialinės grupės ir negalios pobūdžio, 

teikiamų paslaugų sudėtingumo ir paslaugų teikimo trukmės. Personalo 

struktūra turi būti tokia, kad užtikrintų įstaigos veiklą ir klientų bei darbuotojų 

saugumą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad psichikos negalios asmenų poreikiai 

ženkliai skiriasi nuo sutrikusio intelekto asmenų reikmių. Sergantieji 

psichikos ligomis dažniausiai yra praradę tam tikrus įgūdžius, tačiau iš 

dalies išsaugoję savarankiškumą. Remiantis tarptautine patirtimi, rekomenduotinas 

paslaugų gavėjų grupių dydis – 12 asmenų. 

63

64 


Svarbiausios personalo grupės: socialiniai darbuotojai, darbo ir meno 

terapijos specialistai, psichologai, kiti specialistai (atsižvelgiant į vykdomas 

programas). 

Įstaigos personalas formuojamas orientuojantis į tarpžinybinio komandinio 

darbo modelį. 

REIKALINGI IŠTEKLIAI: darbo užmokestis darbuotojams, patalpos, 

inventorius, darbo priemonės, maitinimas, ūkinės priemonės, transportas. 

Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą 

Nr. 111 “Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos“, 

už buvimą dienos centre paslaugų gavėjas privalo mokėti iki 50 proc. 

gaunamos invalidumo pensijos. 

LAUKIAMAS REZULTATAS 

Dienos centras užtikrina psichikos negalios asmens paramą bendruomenėje. 

Bendruomeninės paslaugos yra pigesnės ir efektyvesnės. Demokratinių 

valstybių patirtis rodo, kad 20 proc. psichikos negalios asmenų, 

kuriems suteikiama visapusiška reabilitacija, sugeba sėkmingai konkuruoti 

darbo rinkoje, o kiti naudojasi paslaugų ir paramos sistemomis.

EKONOMINIS VERTINIMAS 

ÁÞANGA 

Liubovė MURAUSKIENĖ 

socialinių mokslų daktarė 

UAB „Sveikatos ekonomikos centras“ direktorė 

Lietuvoje vykdomos psichikos sveikatos priežiūros reformos koncepcijos 

yra paremtos Vakarų šalyse išvystytomis sampratomis bei bendruomeninių 

psichikos sveikatos paslaugų plėtros ir stacionarinio sektoriaus pertvarkymo 

patirtimi. 

Detaliau išnagrinėjus psichiatrinių ligoninių pertvarkos raidą 1999–2001 

metais, stacionarų veiklos finansavimą iš PSDF lėšų psichikos sveikatos 

sutrikimų bei ligų gydymui, išryškėjo šios tendencijos: 

• specializuotų psichiatrinių ligoninių skaičius nepasikeitė; 

• bendrojo profilio ligoninių, teikiančių psichikos sveikatos priežiūros 

paslaugas, skaičius sumažėjo nuo 40 iki 30; be to, bendrojo profilio 

ligoninių, teikiančių vien tik ambulatorines psichikos sveikatos 

priežiūros paslaugas, skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16; 

• stacionarinių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo 

bendrojo profilio ir specializuotose ligoninėse proporcija išliko stabili 

(atitinkamai 16 ir 84 proc.); 

• stacionarinių paslaugų finansavimas sumažėjo 5 proc. (tai labiausiai 

palietė specializuotose ligoninėse teikiamų paslaugų finansavimo 

apimtį), tačiau ambulatorinių paslaugų finansavimas išaugo pagrinde 

dėl psichikos sveikatos centrų finansavimo augimo; 

• ambulatorinių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas 

bendrojo profilio ligoninėse išaugo nuo 7 iki 13 proc. visų psichikos 

sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo šiose ligoninėse 

apimties; 

65

66 


• ambulatorinių psichikos sveikatos priežiūros paslaugų specializuotose 

ligoninėse finansavimo dalis išaugo nuo 1 iki 3 proc. ir tebesudaro 

nereikšmingą šių ligoninių finansavimo dalį. 

Galima teigti, kad, išskyrus lovų skaičiaus specializuotose ligoninėse 

sumažėjimą, kitų šių ligoninių pertvarkos požymių beveik nematyti. Kita 

vertus, galima pastebėti, kad Lietuvoje pasirinktas laipsniškas minėtų ligoninių 

pertvarkos kelias. Tačiau tolimesnis jų reorganizavimas, siekiant įgyvendinti 

konkrečius pertvarkos tikslus, pareikalaus koordinuotų bei nuoseklių 

veiksmų. 

Greta pagristo pertvarkos plano nebuvimo išskirtume dar keletą veiksnių, 

ribojančių ligoninių pertvarkos galimybes: 

• prasta dislokacija – psichiatrinės ligoninės dažniausiai įsikūrusios 

atokiose vietose, o tai problematiška norint teikti ambulatorines paslaugas 

didesniems pacientų srautams; 

• menkai išvystyta infrastruktūra – senos patalpos; 

• finansavimo stygius – biudžeto deficito sąlygomis nėra pinigų tiksliniam 

personalo mokymui bei kapitalinėm investicijoms. 

Siekiant efektyvesnės psichikos sveikatos priežiūros Lietuvoje, ligoninėse 

reikėtų vystyti veiksmingų ambulatorinių (arba trumpalaikio stacionarizavimo) 

paslaugų teikimą šiomis priemonėmis: 

• diegiant veiksmingesnius gydymo metodus; 

• efektyviau naudojant išteklius (didinant ligoninių personalo darbo 

našumą); 

• skatinant vidines permainas (pvz., personalo požiūrių bei gebėjimų 

kaitą); 

• kompensuojant esamų psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo 

spragas. 

Šioje studijoje nagrinėjamos paslaugos, kurias siūloma diegti panaudojant 

specializuotų stacionarų potencialą (pvz., kvalifikuoti darbuotojai, 

išvystyta infrastruktūra, darbo organizavimas be išeiginių ir naktinių pertraukų). 

Tai apima: 

1. Psichosocialinės reabilitacijos tarnybos (PSR) veiklą. 

2. Dienos centro (DC) veiklą. 

3. Aktyvų gydymą bendruomenėje (AGB). 

4. Krizių intervencijas ir stabilizavimą (KI/S).


Minėtos paslaugos turėtų pakeisti (arba papildyti) dabartiniu metu teikiamas 

mažiau veiksmingas paslaugas. 

Naujų paslaugų veiksmingumą sąlygoja: 

1. Teisingas klientų tikslinių grupių nustatymas. 

2. Kompleksinių (specialistų komandos) „technologijų“ taikymas. 

PASLAUGØ TEIKIMO SÀNAUDOS 

Paslaugų teikimo sąnaudos – tai piniginė išteklių išraiška. 

Teikti naujas paslaugas bus įmanoma tik tuomet, jei bus aiškiai nustatyta, 

kaip gali būti padengtos šios išlaidos: 

• parengimo sąnaudos, kurias sudaro: 

- kapitalinės išlaidos (patalpų remontas bei įrengimas, transporto 

priemonės); 

- personalo mokymo išlaidos; 

• išlaidos, skirtos paslaugų kokybei užtikrinti; 

• funkcionavimo išlaidos (kai pasiektas planuojamas apkrovimo lygis). 

Taip pat prie parengimo išlaidų galima priskirti pradinio įdiegimo išlaidas 

(dalinis paslaugų teikimo išlaidų subsidijavimas, kol nepasiektas normatyvinis 

paslaugų teikimo mastas). 

Atsižvelgiant į paslaugų įdiegimo stadiją, atitinkamai išskirtinos paslaugų 

įdiegimo bei paprastosios paslaugų teikimo sąnaudos. 

Paslaugų įdiegimo sąnaudos – tai naujų paslaugų teikimo investicija. 

Prie jų galima1 priskirti nepaprastąsias sąnaudas (Lietuvoje tai ilgalaikio 

materialaus ir nematerialaus turto įsigijimo sąnaudos, kurios vadinamos 

„investicijomis“ siaurąja šios sąvokos prasme) bei specialistų kvalifikacijos 

užtikrinimo (mokymo) sąnaudas. 

Vakarų šalyse šios sąnaudos dengiamos priklausomai nuo paslaugas 

teikiančios organizacijos juridinio statuso bei finansavimo būdo: 

• subsidijuojant nepelno siekiančios įstaigos vystymą, kai visas investicinio 

pobūdžio išlaidas padengia steigėjas arba kita paslaugų 

teikimu suinteresuota organizacija; 

1 Investicinio pobūdžio sąnaudos gali būti ir kitos, pvz., akreditacijos arba kokybės 

užtikrinimo sistemos sukūrimo sąnaudos. 

67

68 


• rinkos sąlygomis veikiančios institucijos pačios padengia šias sąnaudas 

iš vidinių šaltinių. Jos prisiima šią riziką žinodamos, kad 

užtikrinusios paslaugų plėtrą galės uždirbti iš papildomų paslaugų 

teikimo bei kompensuoti patirtas įdiegimo išlaidas. 

Kadangi Lietuvoje iki šiol nėra apsispręsta dėl minėtų sąnaudų dengimo 

šaltinių (todėl šio pobūdžio finansavimas dažniausiai priklauso nuo atskirų 

organizacijų siekių bei galimybių plėtoti paslaugų teikimą), naujų paslaugų 

atsiradimas vyksta spontaniškai ir sąlygoja tolydžio augančias struktūrines 

bei visuomeninių finansų deficito problemas. 

Remiantis naujų paslaugų aprašymu, 1 lentelėje pateikti preliminarios 

paslaugų teikimo apimtys bei išteklių poreikis. 

1 lentelė. Paslaugų teikimo apimtys bei apytikslis išteklių poreikis 

.OLHQW VNDLþLXV Normatyvinis 

NOLHQW 

VNDLþLXV – 80 

kaimo 

YLHWRYVH LU 

120 miestuose 

Darbo 

organizavimo 

ypatumai 

,ãWHNOL SRUHLNLV 

Tiesiogiai su 

klientais 

dirbantys 

darbuotojai 

AGB PSR DC KI/S 

30-40 

NOLHQW 

Darbo metu Metinis 

kursas, 

darbo metu 

(8 val. per 

GDUER GLHQ 

HWDW 

HWDW 

Patalpos 0DåLDXVLDL 

kambariai 

arba 

VSHFLDOLVW 

komanda 

0DåLDXVLDL 

2-3 

specialiai 

UHQJWL 

kambariai 

NOLHQW 

JUXSMH 

QHJDOV 

asmenys, 

turintys I-II 

invalidumo 

grupes) 

8åVLPLPDL – 

8 val. per 

GLHQ 8 val. per GDUER 

dienomis 

GLHQ GDUER 

Vienai grupei 

reikalingi 2 

darbuotojai 

0DåLDXVLDL 

specialiai 

UHQJWL 

kambariai 

3DJDO SRUHLN 

YDO SHU SDU 

7 dienas per 

VDYDLW YDO 

2 komandos po 3 

specialistus, 24 

val. 

prieinamumas – 

PDåLDXVLDL 

HWDW 

0DåLDXVLDL 

kambariai


3DWDOS SULHåLUD 

ir išlaikymas 

x x x x 

Transportas Automobilis - - Automobilis 

(kaimo 

(mobiliai 

YLHWRYVH 

komandai) 

Transporto Vairuotojas - - Vairuotojai (5 

SULHåLUD LU (1 etatas) 

etatai) 

išlaikymas arba Automobilio 

Automobilio 

visuomeninio 

WUDQVSRUWR LãODLG 

kompensavimas 

išlaikymas 

išlaikymas 

Specialus 

inventorius 

x x 

Vaistai, 

medicinos bei 

NLWRV SULHPRQV 

x x 

Ryšiai Mobilusis - - Mobilusis ryšis 

.OLHQW 

maitinimas 

$S\WLNVO 

SDJULQGLQ LãODLG 

suma 

$S\WLNVOV SDJULQGLQV LãODLGRV SHU PHWXV 

PSR WNVW /W 'DUER XåPRNHVWLV '8 VX 62'526 PRNRPLV 

– WNVW /W 

.LWRV LãODLGRV SDWDOS SULHåLUD NLWRV SULHPRQV 

AGB 

mieste 

ryšis 

- ; YLHQ NDUW 

per diHQ 

Paprastosios paslaugų teikimo sąnaudos – tai einamosios sąnaudos, 

reikalingos reguliariam naujų paslaugų teikimui, kai pasiekta normatyvinė 

paslaugų teikimo apimtis. 

Apytikslės paprastosios paslaugų teikimo sąnaudos pateiktos 2 lentelėje. 2 : 

2 lentelė. Paprastosios paslaugų teikimo sąnaudos (modeliavimas). 

– WNVW /W 

WNVW /W DU (su S2'526 PRNRPLV – WNVW /W 


transportas, ryšiai) – WNVW /W 

2 Pagrindinės skaičiavimo prielaidos: vidutinis medicinos specialistų darbo užmokestis 

Lietuvoje 2002 m., automobilių išlaikymo bei vairuotojų darbo užmokesčio dydis pagal 

GMP 2002 m. funkcionavimo rodiklius. Patalpų išlaikymo sąnaudos vertintos pagal dabartines 

vidutines panašaus ploto išlaikymo išlaidas Lietuvoje. 

69

70 


DC WNVW /W '8 VX 62'526 PRNRPLV – WNVW /W 


maitinimas) – WNVW /W 

KI/S WNVW /W '8 VX 62'526 PRNRPLV – WNVW /W 


transportas, ryšiai ) – WNVW /W 

Naujų paslaugų teikimo išlaidų palyginimas pristatytas 1 pav. 

1 pav. Metinių paprastųjų sąnaudų dydžiai ir struktūros (modeliavimas) 

Naujų paslaugų vieneto sąnaudos priklauso nuo normatyvinio klientų 

skaičiaus 3 . Jų dydis parodytas 2 pav. Jame taip pat pateikiamos vidutinės 

2002 m. rehospitalizavimo be ilgalaikio gydymo atvejų vidutinės sąnaudos. 

Paminėtina, kad šiuo metu galima pateikti tik apytikslį naujų paslaugų 

sąnaudų vertinimą. Atliekant modeliavimo jautrumo analizę, pastebima, kad 

sąnaudų dydžiai labiausiai priklauso nuo etatų skaičiaus ir darbo užmokesčio 

dydžio 4 . Taip pat pažymėtina, kad šiuo metu nėra galimybių bent apytiksliai 

pagrįsti vaistų ir medicinos priemonių išlaidų poreikį. 

3 KI/S skaičiavimai atlikti remiantys prielaida, kad per metus suteikiama 150 paslaugų. 

4 Kai aptarnaujamų klientų skaičius yra normatyvinis.


2 pav. Paslaugų teikimo vienam klientui sąnaudos (modeliavimas) 

Kaip matyti iš 2 pav., naujų paslaugų vieneto paprastosios sąnaudos 

atitinka arba yra didesnės nei faktinės rehospitalizacijos arba ilgalaikio gydymo 

kurso sąnaudos. Tačiau taip būtų, jeigu reikėtų paslaugas kurti „tuščioje 

vietoje“, t.y. “pradedant nuo nulio”. Priklausomai nuo paslaugų teikimo 

organizacijos padėties ir galimybių perorientuoti esamus išteklius naujoms 

paslaugoms teikti, paslaugų vieneto teikimo sąnaudos gali skirtis. Kalbant 

apie stacionaruose teikiamų paslaugų struktūros keitimus, naujos paslaugos 

turėtų pakeisti įprastas. Todėl reikia vertinti ribines paslaugų teikimo 

sąnaudas, 5 t.y. sąnaudas kiekvienam papildomam klientui gydyti. 

Atlikus ribinių sąnaudų vertinimą numatant, kad naujas paslaugas teiks 

jau dirbantis įstaigose medicinos personalas bei bus naudojamos ligoninių 

patalpos, pastebimas santykinai žemas ribinių paslaugų teikimo lygis (3 pav.). 

5 Būtent šiuo pagrindu Vakarų šalyse dažniausiai keičiama sveikatos priežiūros paslaugų 

teikėjo ir paslaugų finansuotojų sutarties apimtis. Tačiau analizuojant paslaugų įkainavimo 

pagal ribines sąnaudas taikymo galimybes, mūsų sąlygomis išlieka pradinių sąnaudų 

padengimo problema. 

71

72 


Pristatytas mažiausias įmanomas paslaugų ribinių sąnaudų teikimo variantas. 

Todėl paslaugų teikimo įkainis turėtų būti didesnis nei parodytos mažiausios 

ribinės paslaugų teikimo sąnaudos. 6 

Ribinių bei vidutinių paslaugų teikimo sąnaudų vertimo vaizdavimas 

viename paveiksle nėra korektiškas paslaugas teikiančios įstaigos (pvz., ligoninės) 

atžvilgiu. Tačiau žvelgiant iš paslaugų pirkėjo perspektyvos, kai 

kiekvieną papildomą įprastai teikiama paslauga perkama pagal vidutines 

jos teikimo sąnaudas, šis palyginimas yra prasmingas, nes akivaizdžiai 

parodo lankstesnio sutarčių sudarymo bei finansavimo mechanizmo privalumus. 

3 pav. Paslaugų teikimo sąnaudos (modeliavimas) 

Taigi nustatant paslaugų teikimo įkainius, būtina atsižvelgti į paslaugų 

teikimo organizavimą, atkreipiant išskirtinį dėmesį į turimus išteklius, 

skirtus persiorientuoti į naujų paslaugų teikimą bei aptarnaujamų klientų 

skaičių (būtent nukrypimai nuo normatyvinio aptarnaujamų klientų skaičiaus 

didins ribines paslaugų teikimo sąnaudas). 

6 Tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios būtina orientuotis į didesnį įkainį.


PASLAUGØ EFEKTYVUMAS 

Apibendrinat atskirai pateiktų paslaugų veiksmingumo bei efektyvumo įrodymus 

(pagal Vakarų šalių tyrimų rezultatus), matyti, kad įgyvendinant naujų 

paslaugų teikimą pastebimi šie ekonominio efektyvumo požymiai: 

• mažėja hospitalizavimų (įskaitant rehospitalizavimus) skaičius; 

• trumpėja vidutinė stacionarinio gydymo trukmė7 ; 

• didėja sugebančių savarankiškai gyventi pacientų skaičius. 

Šiuos rezultatus galima išmatuoti vertinant tokius statistinius rodiklius, 

kaip hospitalizacijų, rehospitalizacijų, ilgalaikio gydymo atvejų skaičius 

bei specializuotose globos įstaigose išlaikomų asmenų skaičius, taip 

pat nustatant ir analizuojant kitus rodiklius (pvz., įsidarbinusių gavusių paslaugas 

pacientų skaičius). 

Tiksli ekonominio efektyvumo analizė gali būti atlikta tik faktinių paslaugų 

teikimo duomenų pagrindu. Šiam tikslui reikia palyginti stacionarinės 

pagalbos bei naujų paslaugų sąnaudas vidutiniškai vienam žmogui per 

vienerius metus. 

Tačiau preliminariai galima įvertinti galimų ekonominių efektų mastus, 

norint sumažinti pacientų nukreipimą į sutrikusios raidos žmonių 

globos namus, hospitalizacijų skaičių bei vidutinę gydymosi stacionare 

trukmę. 

3 lentelėje pristatoma 2002 m. suteiktos pagalbos ir finansavimo mastai 

bei trijų variantų rezultatų vertinimas (lėšų ekonomija), atsižvelgiant į 

teigiamai paveiktų pacientų skaičių. Jeigu pavyktų naujų paslaugų apimtį ir 

kokybę išvystyti taip, kad jų teikimo dėka sumažėtų rehospitalizavimų, ilgalaikio 

gydymo, hospitalizavimų arba asmenų patalpinimų į specializuotas 

globos įstaigas, pvz., bent 100 atvejų (o tai yra santykinai nedidelė visų 

atvejų dalis), tai sąlygotų valstybės lėšų ekonomiją (perspektyvoje ji galėtų 

tapti tolimesnio alternatyvaus naujų paslaugų finansavimo šaltiniu), kurios 

apimtys siektų atitinkamai 114, 248, 169 arba 1457 tūkst. Lt per metus. 

7 Specializuoto stacionarinio psichiatrinio gydymo trukmė Švedijoje 2000 m. sudarė 

11.9 dienas. Medisono regione (JAV), kur įgyvendintas vienas veiksmingiausių ir efektyviausių 

bendruomenės paslaugų teikimo organizavimo modelių, gydymo trukmė psichiatrinio 

gydymo stacionaruose 1996 m. sudarė 3-6 dienas, o priverstinės hospitalizavimo trukmė 

– vidutiniškai 15 dienų. 

73

74 

3 lentelė. Galimų efektų modeliavimas 


I 

Variantai 

II III 

Rehospitalizavimai 

$WYHM VNDLþLXV 2745 -100 -150 -200 

PSDF išlaidos (apie 11 

proc. psichiatrinio 

stacionarinio gydymo 

LãODLG 

Ilgalaikis gydymas 

WNVW /W - WNVW /W - WNVW /W - WNVW /W 

$WYHM VNDLþLXV 2510 - 100 - 150 - 200 

PSDF išlaidos (apie 23 

proc. psichiatrinio 

stacionarinio gydymo 

LãODLG 

Hospitalizavimai∗ 

WNVW /W - WNVW /W - WNVW /W - WNVW /W 

$WYHM VNDLþLXV 10 786 -100 -150 -200 

PSDF išlaidos WNVW /W - WNVW /W - WNVW /W - WNVW /W 

,ãODLN\PDV JORERV VWDLJRVH VNLUWRVH 

VXWULNXVLRV UDLGRV åPRQPV 

äPRQL VNDLþLXV 5246 (438 asmenys - 100 -150 - -200 

9DOVW\EV 

ELXGåHWR EHL 

NOLHQW LãODLGRV 

ODXN HLOMH 

WNVW /W - WNVW /t - WNVW /W - WNVW /W 

* Be ilgalaikio gydymo ir rehospitalizavimų. 

** 22 valstybinėse suaugusių sutrikusios raidos žmonių globos įstaigose. 

Svarbu pažymėti, kad, kaip liudija Vakarų šalių patirtis, aukštus veiklos 

bei kokybės rodiklius sąlygoja integruota ir visapusiška sveikatos priežiūros 

ir socialinės pagalbos sistema. Šios sistemos sukūrimas leidžia pasiekti 

gerų asmenų integravimosi į visuomenę rezultatų. Kaip rodo vienos 

tokių išvystytų sistemų pavyzdys, 8 jos dėka 50 proc. klientų po pagalbos 

suteikimo gavo mokamą darbą, o stacionariniam gydymui teko tik 10 proc. 

visų išlaidų. Kaip atrodė bendroji šios integruotos sistemos išlaidų struktūra 

1997 m., parodyta 4 pav. Iš šios išlaidų struktūros palyginimo su Lietuvos 

išlaidų struktūra (5 pav.) matyti ne tik finansavimo, bet ir paslaugų 

teikimo bei organizavimo esminiai skirtumai. 

8 JAV, Viskonsino valstija, Medisono sritis (David LeCount. The Madison model – 

keeping the focus of treatment in the community).


4 pav. Finansavimo struktūra (JAV, 1997 m.) 

5 pav. Išlaidų struktūra Lietuvoje 2001 m. 

75

IÐVADOS 

76 


1. Reikėtų aiškiai apsispręsti dėl psichikos sveikatos priežiūros paslaugų 

struktūros pakeitimų siekiant sukurti pažangesnį modelį. 

2. Būtina nustatyti naujų paslaugų diegimo bei teikimo finansavimo 

mechanizmus, įskaitant apsisprendimą dėl valstybės bei teikėjo finansinės 

rizikos pasidalijimo. 

3. Pertvarkant stacionarus vertėtų pasinaudoti jų turimais ištekliais 

bei aprobuoti naujas ambulatorines paslaugas esamoje stacionarų bazėje. 

4. Teikiant pasiūlymus dėl naujų paslaugų įkainių nustatymo, reikėtų 

atlikti tikslesnius skaičiavimus. Vienas galimų šių skaičiavimų pagrįstumo 

užtikrinimo būdų galėtų būti sąnaudų vertinimas pilotinio paslaugų įdiegimo 

projekto rėmuose, atliekant faktinių duomenų analizės studiją. 

5. Ekonominiai paslaugų sistemos pokyčių efektai pasireiškia ne tik 

įstaigos arba jos pagrindinio finansuotojo (PSDF), bet ir kitų socialiniųekonominių 

sistemų atžvilgiu. 

6. Efektyvesnės paslaugų asmenims, sergantiems psichikos ligomis, 

sistemos sukūrimą sąlygoja sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos sistemų 

veiklos bei skiriamų biudžetų koordinavimas.

LITERATÛRA 

Aitchison, K.J., Meehan, K., Murray, R.M. (1999). First episode Psychosis. 

United Kingdom: Martin Dunitz. 

Alanen, Y.O. (1988). Schizophrenia. It‘s origins and need-adapted treatment. 

Great Britain: Carnac Books. 

Allness, D.J., Knoedler, W.H. (1999). The PACT model of community 

based treatment for persons with severe and persistent mental illnesses. 

A Manual for PACT Start-Up. 

Anthony, W., Cohen, M., Farkas, M. (1994). Psichiatrinė reabilitacija. 

Assertive Community Treatment Evaluation. Year 2 Report. (2001). 

Kathy Cairns et al. 

Bakk, A., Grunewald, K. (1997). Globa. Vilnius: Avicena. 

Burns, T. (2001). Generic versus specialist mental health teams in Textbook 

of Community Psychiatry, Thornicroft, G. & Szmukler, G., eds. Oxford: 

Oxford University Press. 

Burns, T. & Bale, R. (1997). Establishing a mental health liaison attachment 

with primary care, Advances in Psychiatric Treatment, vol. 3, pp. 

219-224. 

Burns, T., Raftery, J., Beadsmoore, A., McGuigan, S. & Dickson, M. 

(1993). A controlled trial of home-based acute psychiatric services. II: Treatment 

patterns and costs. British Journal of Psychiatry, vol. 163, pp. 55-61. 

Comprehensive Care of Schizophrenia. (2001). Edited by Lieberman, 

J.A, Murray, R.M., Dunitz, M. United Kingdom. 

Department of Health. (1999). Effective Care Co-ordination in Mental 

Health Services-Modernising the Care Programme Approach. 

Department of Health. (2001). An Audit Pack for Monitoring the Care 

Programme Approach. 

Department of Health. (2001). Treatment choice in psychological therapies 

and counselling: www.doh.gov.uk/mentalhealth/treatmentguideline 

Department of Health. (2002). Dual Diagnosis Good Practice Guide: 

www.doh.gov.uk. 

77

78 


Geriausios Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros programos. (2000). 

Goštautaitė Midttun, N. (2001). Psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje. 

“Psichiatrijos žinios” 1/2001. 

Johnson, L.C.(2001). Socialinio darbo praktika. Vilnius: VU Specialiosios 

psichologijos laboratorija. 

Kriščiūnas, A. ir kt. (1993). Reabilitacija. 

Modules for training social and independent living skills. Psychiatric 

Rehabilitation Consultants: www.psychrehab.com 

Mueser, K.T., Bond, G.R., Drake, R.E. (2001). Community-Based Treatment 

of Schizophrenia and Other Severe Mental Disorders: Treatment 

Outcomes. Medscape. 

Psichiatrija. (2003). Red. Prof. Dembinskas, A. Vilnius. 

Psichiatrinė reabilitacija. (1998). 

Psichikos sveikata: naujas supratimas, nauja viltis. Pasaulio sveikatos 

pranešimas 2001. (2002). 

Sartorius, N., De Girolamo, G., Andrews, G., German, G.A., Eisenberg, 

L. (1993). Treatment of mental disorders. 

Sutton, C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. 

Vilnius. 

Tarptautinė ydų, veiklų ir dalyvumo klasifikacija. (1999). Vilnius. 

Thornicroft, G., Tansela, M. (1996). Mental Health Outcoma Measures. 

Springer-Verlag Berlin Heidelberg. 

TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. (1997). 

Weeghel, J. (2002). Community care and psychiatric rehabilitation 

for persons with serious mental illness. 

Žalimienė, L. (2003). Socialinės paslaugos. Vilnius.

psichikos sveikatos paslaugos bendruomenėje - Atviros Lietuvos ...

You also want an ePaper? Increase the reach of your titles

Delete template?

Save as template?