LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

More documents

Recommendations

Info

daugiau dėmesio skirti pačių leidinių tobulinimui. Į periodinių leidinių redakcinį ir leidybinį darbą įsitraukdavo vis daugiau JAV lietuvių. Dauguma laikraščių ir žurnalų leidėjų ir redaktorių buvo neseniai iš Lietuvos atvykę spaudos darbuotojai, rašytojai, poetai, kunigai, kultūros ir visuomenės veikėjai. Kai kurie iš jų, tik spėję apsistoti kuriame nors Amerikos mieste, tuoj pat imdavo steigti periodinius leidinius, juos leisti bei redaguoti, o, nepasisekus ilgiau išsilaikyti, įkurdavo naujus laikraščius ar žurnalus. Be jau minėtų M. Tvarausko, J. Šliūpo, J. Adomaičio-Šerno, J. Andziulaičio-Kalnėno, A. Miluko, nemažai ir kitų pirmųjų JAV lietuvių periodinių leidinių redaktorių ir leidėjų vėliau tapo plačiai žinomais lietuviškosios spaudos darbuotojais. Jų leisti lietuviški periodiniai leidiniai, ypač lietuviškos spaudos draudimo metais, įvairiais keliais pasiekdavo ir Lietuvą, buvo jos gyventojų skaitomi ir nemažai prisidėjo prie lietuvių periodikos formavimosi. 2. PANAIKINUS SPAUDOS DRAUDIMĄ XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XX a. pradžioje labai padidėjo užsienyje lietuvių kalba išspausdintų ir į Lietuvą nelegaliai įvežamų knygų, brošiūrų, maldaknygių, kalendorių, laikraščių, žurnalų srautas. Todėl vietinė rusų caro valdžios administracija vis dažniau pasisakydavo už tai, kad kai kurie cenzūruoti lietuviški leidiniai, pirmiausia maldaknygės ir kalendoriai, būtų spausdinami lotynišku šriftu, nes toks leidimas padėsiąs geriau kovoti su užsieniniais kontrabandiniais leidiniais 20 . Ir kitoms valstybinėms institucijoms tapo aišku, kad administracinės priemonės ir bausmės nelegaliosios spaudos platintojams ir skaitytojams savo tikslo nepasiekdavo. O nepasitenkinimas spaudos draudimu bei pačia caro valdžia ir demokratinis nacionalinis judėjimas nuolat stiprėjo. Todėl Rusijos Ministrų komitetas 1904 m. gegužės 7 d. (senuoju stiliumi – balandžio 24 d.) paskelbė nutarimą dėl lietuviškos spaudos legalizavimo. Supratęs, kad jokiomis priemonėmis nepavyks nutautinti ir surusinti lietuvių, šį nutarimą tą pačią dieną patvirtino ir caras Nikolajus II 21 . Tiesa, tai dar nereiškė, kad lietuviška spauda bus visai laisva, necenzūruojama, kad bus lengva išleisti bet kokią knygą ar periodinį leidinį. Iš pradžių labai ilgai trukdavo spaudai parengtų ir iš užsienio įvežamų leidinių cenzūrinė kontrolė, aprobavimas. Būtent dėl to 1904 m. pasirodė tik keli nauji lietuvių periodiniai leidiniai. Pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys Rusijos imperijoje, kuriai XX a. pradžioje priklausė Lietuva, išėjo 1904 m. gruodžio 1 d. (senuoju stiliumi – lapkričio 18 d.) Peterburge (Petrapilyje) – literatūros, mokslo ir politikos iliustruotas savaitraštis „Lietuvių laikraštis“. Leidinio redaktoriumi ir leidėju pasirašinėjo A. Smilga, o jo medžiagą tvarkė jaunas literatas K. Račkauskas (vėliau pasivadinęs slapyvardžiu K. Vairas), kuris nuo 1905 m. savaitraštį ir redagavo. Remiamas Petrapilio labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugystės (draugijos), „Lietuvių laikraštis“ ėjo iki 1906 m. sausio 19 d. Savo turiniu, publikacijų pobūdžiu ir vidine struktūra šis 12 puslapių savaitraštis panašus į žurnalą. Jame daug nuolatinių rubrikų ir skyrių: „Politikos skyrius“, „Iš Lietuvos“, „Iš kitur“, „Ūkiškas skyrius“, „Vaikų skyrius“, „Juokai“, „Bibliografija“, „Literatūros skyrius“, „Feljetonas“. Dviejuose pastaruosiuose nemažai puslapių užimančiuose skyriuose paprastai buvo skelbiami grožinės literatūros kūriniai. Leidinyje eilėraščius spausdino J. Krikščiūnas-Jovaras, J. Mačiulis-Maironis, K. Sakalauskas-Vanagėlis, K. Stiklius, prozą – L. Didžiulienė-Žmona, K. Jasiukaitis, įvairių literatūros žanrų kūrinius – J. Tumas-Vaižgantas, L. Gira, K. Pui- 49 Visuomenė da, bendradarbiavo J. Basanavičius, P. Bugailiškis, S. Kymantaitė, „Vaikų skyrių“ tvarkė P. Mašiotas. Leidėjas ir Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai stengėsi savaitraščiui suteikti katalikišką kryptį, todėl tarp rašinių autorių daugiausia buvo kunigų. Savaitraščio puslapiuose paskelbta nemažai straipsnių, korespondencijų, žinučių politinio, visuomeninio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo klausimais, tiesa, nedaug susijusiais su Lietuva, kur „Lietuvių laikraštis“ buvo mažai žinomas. 1904 m. gruodžio 23 d. pirmas legalus lietuviškas periodinis leidinys pasirodė ir Vilniuje – tai buvo pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus žinios“. Jį ėmė leisti inžinierius P. Vileišis, įsteigęs Vilniuje savo spaustuvę. Jis buvo ir oficialus dienraščio redaktorius. Faktiškai leidinį redagavo J. Jablonskis ir P. Višinskis, paskui – J. Kriaučiūnas, P. Klimaitis, K. Puida, J. Tumas-Vaižgantas, J. Vileišis. Iš pat pradžių laikraštis ėmė operatyviai informuoti, kas dedasi Lietuvoje ir visoje Rusijos imperijoje, rašė apie svarbiausius pasaulio įvykius. Todėl jis buvo daugelio skaitomas – 1905 m. jo tiražas siekė 6000 egz. Tačiau netrukus susidomėjimas šiuo dienraščiu, kuris neturėjo aiškesnės programos, savito „veido“ ir dažnai pasisakydavo prieš kunigus, ėmė blėsti. P. Vileišis dar bandė laikraštį išlaikyti pažangų, bet nepartinį, vienijantį įvairias politines sroves. Tuo tikslu jis kvietė naujus bendradarbius, kaitaliojo redakcijos sudėtį. 1906 m. pabaigoje pradėjus dienraštį redaguoti J. Tumui-Vaižgantui, redakciniame straipsnyje skaitytojams buvo pažadėta, kad „Vilniaus žinios“ bus naujo tipo laikraštis, visiškai „pritariantis išmintingai ir dorai kovai už lietuvių ir apskritai žmonių laisvę, apkenčiantis laisvas nuomones ir tik pertikrinimais tekariaujantis su priešingomis“, netaps „partiniu laikraščiu ir rūpinsis išvengti visokio šovinizmo ir fanatizmo“. Žadėdamas dienraščio nepaversti „dvasišku laikraščiu“, jo redaktorius pabrėžė, kad leidinys netaps ir „socialistišku laikraščiu“, tik bus nudažytas „krikščioniškai-tautiškai-demokratiškai“ 22 . Tai sukėlė dienraštį rėmusios liberaliosios inteligentijos nepasitenkinimą. Leidinio tiražas ėmė sparčiai mažėti – 1907 m. pradžioje jis tesiekė 2000 egz. Nepadėjo ir kunigų surinktos aukos bei jų parašyti straipsniai. Laikraštis bankrutavo ir 1907 m. balandžio pradžioje nustojo ėjęs. Po kelių mėnesių P. Vileišis atnaujino „Vilniaus žinių“ leidimą, o nuo 1907 m. spalio mėnesio dienraštį perdavė Pasitikėjimo bendrovei, kuriai vadovavo J. Vileišis ir S. Matulaitis. Kaip oficialusis redaktorius pasirašinėjo J. Vileišis, o redagavo demokratų ir dešiniųjų socialdemokratų koalicija. Laikraštį tvarkė ir nemažai straipsnių jame išspausdino redakcijos sekretorius M. Biržiška, literatūrinė laikraščio tvarkytoja G. Petkevičaitė-Bitė bei kalbos taisytojas A. Vėgėlė. Kelerius metus dienraščio administratoriumi dirbo G. Landsbergis-Žemkalnis. Laikraštis savo rašiniais ėmė labiau palaikyti demokratines visuomenės nuotaikas, tapo artimesnis socialistams, inteligentijai. Visa tai sukėlė kunigų ir dvarininkų nepasitenkinimą. Kunigai ėmė bendradarbiauti kituose leidiniuose, todėl dienraščio skaitytojų dar labiau sumažėjo. J. Vileišis mėgino pakoreguoti leidinio kryptį, tačiau tai jau nieko nepadėjo. Dėl lėšų trūkumo, prenumeratorių sumažėjimo ir skirtingų pažiūrų redaktorių nesugebėjimo dirbti kartu pirmojo lietuvių dienraščio leidimas 1909 m. kovo mėnesį, išėjus 1175 numeriams, galutinai nutrūko. „Vilniaus žiniose“ buvo nušviečiamas lietuvių visuomeninis, politinis ir kultūrinis gyvenimas, skelbiami grožinės literatūros kūriniai, vertimai iš rusų, lenkų, prancūzų, italų, anglų, olandų, žydų kalbų, literatūros kritikos straipsniai.
Tuoj po spaudos draudimo panaikinimo Vilniuje, Kaune, Rygoje, Seinuose vienas po kito pradėjo eiti įvairių krypčių nevienodo informacinio ir publicistinio lygio periodiniai leidiniai, priklausę įvairioms idėjinėms ir politinėms grupuotėms, besikuriančioms partijoms ir sąjungoms. Dar 1896 m. įkūrę savo partiją, Lietuvos socialdemokratai pirmuosius periodinius leidinius nelegaliai leido užsienyje, daugiausia Mažojoje Lietuvoje. 1896 m. pradėjo eiti jų laikraštis „Lietuvos darbininkas“, 1899 m. – „Aidas Lietuvos darbininkų gyvenimo“, 1901 m. – žurnalas „Darbininkų balsas“, 1904 m. – „Draugas“, o 1905 m. – „Darbininkas“. 1906 m. pasirodė ir pirmieji legalūs Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai, kurie buvo spausdinami jau pačioje Lietuvoje, Vilniuje. Nuo 1906 m. gegužės iki 1908 m. birželio, pakeisdami vienas kitą, ėjo savaitiniai socialdemokratų žurnalo tipo leidiniai darbininkams, bežemiams ir mažažemiams valstiečiams „Naujoji gadynė“, „Skardas“ ir „Žarija“ 23 . Jų idėjinis vadovas ir aktyviausias bendradarbis buvo V. Kapsukas, jam daugiausia talkino publicistas S. Matulaitis. Jie buvo ir faktiškieji pirmųjų dviejų leidinių redaktoriai; tik „Žariją“ redagavo A. Purėnas, A. Janulaitis, M. Biržiška. 1910–1911 m. Vilniuje buvo leidžiamas socialdemokratų žurnalas „Visuomenė“, o nuo 1913 iki 1917 m. (su pertraukomis) Rygoje – savaitraštis „Vilnis“. Nors socialdemokratų partijos leidiniai buvo leidžiami legaliai, Rusijos valdžios vietinė administracija juos griežtai kontroliuodavo, atskirus numerius konfiskuodavo, pačius leidinius laikinai sustabdydavo arba visai uždarydavo. Lietuvos demokratų partija, pradėjusi formuotis 1902 m., savo legalų leidinį įsteigė tuoj po spaudos draudimo panaikinimo. 1905 m. gruodžio viduryje Vilniuje pasirodė šios partijos organas – savaitraštis „Lietuvos ūkininkas“, pakeitęs varpininkų Tilžėje spausdintą ir Lietuvoje nelegaliai platintą žurnalą „Ūkininkas“. Savaitraštį iš pradžių leido J. Vileišis, o nuo 1906 m. vidurio – F. Bortkevičienė. Jį redagavo P. Višinskis, A. Smetona, J. Bagdonas, M. Sleževičius, K. Grinius, A. Rimka, P. Ruseckas, Laikraščio „Lietuvos žinios“ antraštinis puslapis. 1909 06 10, Nr. 2 50 Visuomenė J. Kriščiūnas. Leidinio tiražas siekdavo 3000 egz. „Lietuvos ūkininkas“ buvo kaimo žmonėms, valstietijai skirtas periodinis leidinys 24 . Savaitraštis rašė apie ūkininkų gyvenimą ir rūpesčius, teikė patarimus žemės ūkio klausimais, informavo apie svarbiausius Lietuvos, Rusijos ir viso pasaulio įvykius, spausdino grožinės literatūros kūrinius, recenzavo naujas knygas. Jo leidimas nutrūko per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m. 1909 m. pradžioje nustojus eiti dienraščiui „Vilniaus žinios“, jo leidėjas J. Vileišis tų pačių metų birželio mėnesį pradėjo leisti naują leidinį – laikraštį „Lietuvos žinios“. Po kelių mėnesių J. Vileišis leidėjo teises perdavė Lietuvos demokratų partijai, ir laikraštį ėmė leisti Pasitikėjimo bendrovė, į kurią įėjo F. Bortkevičienė, K. Grinius ir kiti. „Lietuvos žinias“ iš pradžių redagavo J. Vileišis, paskui – G. Petkevičaitė-Bitė, M. Sleževičius, J. Šaulys. Nuo 1913 iki 1915 m. leidinio atsakingoji redaktorė buvo rašytoja J. Žymantienė-Žemaitė. 1909–1910 m. laikraštis ėjo du kartus, 1911–1913 m. – tris kartus per savaitę, o 1914 m. tapo dienraščiu ir buvo leidžiamas iki 1915 m. rugpjūčio mėnesio. 1909 m. pabaigoje demokratinės pakraipos laikraštis pradėjo eiti ir Rygoje. Ten leidėjas L. Jakavičius ėmė leisti savaitraštį „Rygos naujienos“, ėjusį gana ilgai – iki 1915 m. liepos mėnesio. Jis buvo plačiai skaitomas ne tik Lat vijos sostinėje, kurioje tuo metu gyveno apie 35 000 lietuvių, bet ir Lietuvoje. „Rygos naujienos“ daugiausia rašė visuomenės, politikos, ekonomikos ir literatūros klausimais. Lietuvių tautinė demokratinė partija, susikūrusi 1905 m. pabaigoje iš dalies varpininkų (Lietuvos demokratų partijos veikėjų) ir katalikų atstovų, 1906 m. gruodžio mėnesį Vilniuje pradėjo leisti tautinės pakraipos dvisavaitinį žurnalą „Lietuvis“. Jo iniciatorius buvo kunigas J. Ambraziejus, kaip oficialus redaktorius rašėsi J. Basanavičius, o faktiškai redagavo P. Klimaitis ir L. Gira. Nuo 1907 m. žurnalą leido Lietuvių mokytojų sąjunga. Tais pačiais metais leidimas nutrūko, išėjus 5-am numeriui. „Lietuvis“ buvo skirtas Vilniaus krašto lietuviams ir propagavo lietuvių vienybės, lietuvybės, tautinės demokratijos ir laisvės idėjas, vadovaudamasis pirmajame numeryje paskelbtu šūkiu „Per šviesą į laisvę!“ 25 Kai 1907 m. balandžio mėnesį dėl lėšų stokos laikinai nustojo eiti dienraštis „Vilniaus žinios“, A. Smetona ir J. Tumas-Vaižgantas sumanė leisti naują tautinės krypties laikraštį. Jie greitai suorganizavo Pasitikėjimo („Vilties“) bendrovę, kuri 1907 m. spalio 16 d. Vilniuje išleido pirmąjį naujo laikraščio „Viltis“ numerį. Iš pradžių jis ėjo tris kartus per savaitę, o nuo 1913 m. gruodžio – kaip dienraštis. Laikraštį redagavo A. Smetona, padedamas J. Tumo, vėliau F. Kemėšio ir J. Dobužinskio, nuo 1913 m. – Pranas Dovydaitis. Vokiečiams okupavus Vilnių, 1915 m. rugsėjo mėnesį laikraščio leidimas nutrūko. „Viltis“ buvo svarbiausias tautinės orientacijos leidinys, kurio pagrindinė kryptis buvo nusakyta žodžiais „Mūsų viltis vienybėje“ 26 . Svarbiausias tikslas buvo telkti tautines jėgas taip, kad jos darbe neprieštarautų vienos kitoms. Kultūros ir tautiškumo propagavimu laikraštis tikėjosi išspręsti opiausias socialines problemas. Laikraščio puslapiuose išsamiai buvo gvildenamos gimtosios kalbos, tautosakos, etnografijos, meno, mokslo, švietimo problemos. Laikraštis „Viltis“, pasižymėjęs gražia, taisyklinga kalba, gerai parengtomis publikacijomis, įnešė nemažą indėlį į lietuvių tautos atgimimo, kultūros, literatūros ir spaudos istoriją. Jis plačiai atspindėjo to meto lietuvių visuomeninį, politinį ir ypač kultūrinį gyvenimą. Tai buvo pirmasis lietuvių laikraš-
Page 1 and 2: ĮVADAS Lietuvių periodinė spauda
Page 3 and 4: kultūros bei tautinių problemų n
Page 5 and 6: leisti mėnesinį žurnalą (leidė
Page 7: Savaitraštyje „Vienybė lietuvni
Page 11 and 12: Mažajai Lietuvai priklausiusioje K
Page 13 and 14: la“, „Mokykla ir gyvenimas“,
Page 15 and 16: dalinus į partizanines sritis, vis
Page 17 and 18: kraštas“ (iki 1997 m.), „Kalba
Page 19 and 20: jam sustojus, kitais metais Tilžė

LieTuViŲ PeRioDinė sPAuDA: RAiDos isToRiJA iR ... - Žiemgala

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?